Tai buvo tikra jaunųjų monstrų „puota“: trys jaunuoliai į namus įsiviliojo neseniai pilnametystės sulaukusią neįgalią merginą ir pasikeisdami ją prievartavo bei žagino. Ne po vieną kartą. O paskui, norėdami dar labiau pasityčioti, prievartinius veiksmus nufilmavo – tegul tai pamato ir kiti. Sunku patikėti, bet vienas šios sadistiškos orgijos dalyvių ir net organizatorių – seksualinę prievartą patyrusios merginos nepilnametis brolis.

„Po šio įvykio ji net bijojo kreiptis į policiją – ilgą laiką nedrįso išeiti į gatvę, o jeigu ir išeidavo, iškart sutikdavo savo prievartautojus, kurie toliau iš jos tyčiojosi“, – prisipažino vieno nedidelio Lietuvos miestelio, kuriame gyveno ir nukentėjusioji neįgali mergina, gyventoja.

Būtent ji policijos pareigūnams pranešė apie sukrečiančias jaunųjų monstrų „linksmybes“ – nuo merginos išžaginimo buvo praėjęs jau beveik mėnuo.

„Ji niekam apie tai, kas įvyko, nepasakojo – tiesiog bijojo tų vaikinų, šie jai ne kartą gatvėje buvo užtvėrę kelią, ji jautė jų persekiojimą“, – pridūrė moteris.

To, ką patyrė mergina, kuriai nustatytas didelis nedarbingumo lygis iki senatvės pensijos, liudytoja niekam nelinkėtų – dėl patirtų siaubingų išgyvenimų ji buvo užsisklendusi savyje, net ir dabar, kai jau po šios sukrečiančios istorijos praėjo nemažai laiko, ji negali atsigauti. Tai per daug giliai pažeidė jos kraujuojančios širdies gelmes.

Šį skausmą dar labiau gilina faktas, kad seksualinę prievartą su savo draugais panaudojo jos brolis. Tas, kuris turėjo ją ginti net nuo mažiausių pavojų. Bet elgėsi priešingai – į draugiją pasikvietė bičiulius, tyčiodamasis prievartavo ir žagino, o paskui net prievarta laikė suspaudęs už rankų, kai ją prievartavo ir žagino kiti vaikinai. Vienas šių monstrų taip pat, kaip ir jos brolis, buvo nepilnametis.

„Prašiau jų mane paleisti, bet jie tik juokėsi, užspaudė mano burną, kad niekas negirdėtų mano pagalbos šauksmo“, – vėliau per apklausą, dalyvaujant psichologei, sunkiai rinkdama žodžius kalbėjo nukentėjusioji.

Merginos neapgynė ir du kiti jos broliai – siaubingos egzekucijos metu jie taip pat buvo tame pačiame bute, tačiau vyresnysis jų brolis su savo draugais juos uždarė į kitą kambarį, o kad šie negalėtų išbėgti kviestis pagalbos, užrakino duris. Tačiau po šių siaubingų „linksmybių“ apie tai niekam nepasakojo – bijojo, kad „už per ilgą liežuvį“ patirs prievartą.

Neįtikėtina, bet seserį prievartavęs nepilnametis vėliau, lyg nieko nebūtų nutikę, jaunesniajam broliui gyrėsi, kaip „pasilinksmino“: „Ji nenorėjo, bet laikiau už rankų, paskui delnu užspaudžiau burną, kad nešauktų“.

Vargingoje šeimoje gyvenusi mergina apie tai, kas įvyko, nenorėjo prabilti ne tik dėl to, kad bijojo savo žagintojų, bet ir dėl psichinės sveikatos sutrikimų – ji net ėmė kaltinti save dėl to, kas jai nutiko. Ir tik tada, kai sulaukė psichologinės pagalbos, kai jai buvo paaiškinta, kad su ja taip niekas neturi teisės elgtis, o ji pati nėra kalta, priešingai – yra nukentėjusioji, mergina išdrįso papasakoti šiurpą keliančią istoriją.

„Ji labai buvo nedrąsi, sunkiai rinko žodžius, atrodė, kad ją persekioja ne tik didžiulis gėdos, bet ir kaltės jausmas“, – vėliau prisipažino su nukentėjusiąja bendravę socialiniai darbuotojai.

Nors apie neįgalios merginos prievartavimą ir išžaginimą policijos pareigūnams buvo pranešta tik praėjus mėnesiui po įvykio, tyrėjai į šį pranešimą sureagavo rimtai – iš karto pradėjo ikiteisminį tyrimą ir ėmė nuodugniai aiškintis siaubingo įvykio aplinkybes. Bet tai nebuvo paprasta – nebaudžiami jautęsi prievartautojai kaip įmanydami bandė neigti kaltę, net tikino, jog nukentėjusioji dėl protinės negalios esą viską išsigalvoja. O paskui pareiškė, kad nieko čia baisaus neįvyko – juk ji pati norėjo. Ir esą net džiaugėsi, jog su keliais jaunais vyrais galėjo „pasilinksminti“.

Jie savo pozicijos nekeitė net ir tada, kai jau teisme susipažino su nukentėjusiosios parodymais, jos pasakojimus girdėjusių socialinių darbuotojų ir psichologų liudijimais bei sukrečiančiomis ekspertų išvadomis apie nukentėjusiosios patirtą psichologinę traumą.

Praėjus pusantro mėnesio po patirtos prievartos nukentėjusioji mergina pas ikiteisminio tyrimo teisėją pasakojo, kad tądien brolis ją įkalbėjo eiti į tame pačiame miestelyje gyvenančio tėvo namus – siūlė išsimaudyti. Nieko blogo neįtarusi mergina sutiko. Kad gali grėsti pavojus, jai nekilo jokių minčių net ir tada, kai į šį butą atėjo brolio draugai – juk kartu buvo ir kiti broliai.

„Kai išsimaudžiau, norėjau išeiti į savo namus, bet manęs neišleido – brolis užrakino duris, o raktą pasiėmė, – pasakojo ji. – Kambaryje buvo du brolio draugai, taip pat mano du broliai, bet šiuos išvarė į virtuvę. O tada mano brolis su kitu jaunuoliu, kuriam tebuvo šešiolika metų, griebė man už rankų ir nutempė į lovą.“

Nukentėjusioji sakė, kad iš pradžių ją žagino kitas kambaryje buvęs vaikinas, tuo metu jos brolis laikė ranką, o nepilnametis ranka uždengė burną, kad ši nerėktų.

„Vėliau jie apsikeitė vietomis, vėl darė tą patį, po to – ir vėl“, – verkdama siaubingą realybę atskleidė mergina.

Priešintis, nors ir bandė, jau nebuvo nei prasmės, nei jėgų – prievartautojai nesuteikė jokių galimybių jai ištrūkti. Bet vieno karto jiems nebuvo gana – vienas jų po orgijos atsisėdo ant fotelio ir žiūrėjo, kaip merginą prievartauja draugas.

„Aš pažiūrėsiu, gal vėl atsistos, nes daugiau nebegaliu“, – sakė jis mobiliojo ryšio telefone įjungęs vaizdo kamerą ir ją nukreipęs į žaginamą merginą.

„Brolis viską baigė paskutinis, tada jis pasakė, kad jau viskas, galiu rengtis“, – prisiminė nukentėjusioji, kuri tuo metu net nematė, jog buvo filmuojama.

Jos teigimu, tik tada iš virtuvės jis išleido savo jaunesnius brolius, atrakino buto duris ir jai taip pat leido išeiti iš namų.

Kaip tądien ir vėliau jautėsi išniekinta mergina, sunku net įsivaizduoti – užsidariusi namuose ji ėmė vengti kitų žmonių, o labiausiai savo brolio. Su savo mintimis ir skausmu viena likusi mergina vėliau bandė kabintis į gyvenimą, net surasdavo drąsos išeiti į gatvę nedideliame miestelyje, bet čia pat sutikdavo savo skriaudikus, o šie kaip įmanydami tyčiojosi iš jos.

Žinia, kad neįgali mergina patyrė siaubingą prievartą, netrukus pasklido po miestelį – ne visi tikėjo šiomis kalbomis, tačiau vėliau suprato, jog klydo, nes išgirdo, kad visa tai, kas vyko merginos tėvo namuose, net buvo nufilmuota.

Viena miestelio gyventoja teisėsaugos pareigūnams prisipažino, kad vietos moterys kalbėjo, jog jauni vyrukai jai „kažką padarė“, o nukentėjusiosios močiutė vienai kaimynei net prisipažino, jog „viską žino“. Tik tylėjo. O dar kita moteris nutarė neįgalios merginos pasiklausti, kas vis dėlto nutiko.

„Klausinėjau, kas buvo, bet ji tylėjo, nieko nesakė, paskui pradėjo verkti, vėl ėmiau ją kalbinti, tik tada ji prisipažino, kad ją visaip prievartavo“, – siaubingą realybę atskleidė liudytoja.

Kad su draugais prievartavo ir žagino savo seserį, jos brolis prisipažino – pareigūnams nurodė, jog sesuo turi proto negalią, todėl daug ko nesupranta, manė, kad ir šįkart nieko nesupras.

„Mes visi kartu nutarėme ją pasikviesti ir kartu pasantykiauti, ši mintis kilo visiems kartu bendraujant“, – prisipažino jis. Tiesa, nepilnametis tikino, kad smurto prieš seserį nenaudojo, nors savo broliui, kurį buvo uždaręs virtuvėje, buvo pasakojęs priešingai.

Kad prieš merginą nenaudojo fizinio smurto bandė įteigti ir kiti du žagintojai – jie net nurodė, jog vaizdo įraše, kurį padarė vienas prievartautojų, aiškiai matosi, kad niekas nelaiko merginos rankų, taip pat nėra užspaudęs burnos, vadinasi, tai buvo savanoriški lytiniai santykiai. O tas vaikinas, kuris filmavo prievartos veiksmus, pareiškė, kad jis išvis su tuo nesusijęs – vaizdo įraše jis net nėra nufilmuotas.

Šį vaizdo įrašą pareigūnai surado vaikino telefone – nufilmuotas prievartos scenas jis prieš tai buvo parodęs ne vienam savo bičiuliui, be to, jį buvo išsaugojęs vaizdo įrašų dalinimosi ir pokalbių programėlės „Snapchat“ galerijoje.

Už tai, kad prievartavo, žagino bei filmavo, kaip merginą prievartauja du nepilnamečiai, šis jau pilnametystės sulaukęs jaunas vyras buvo pasiųstas už grotų – teismas jam skyrė 5 metų laisvės atėmimo bausmę.

Tuo metu nukentėjusiosios nepilnametis brolis bei šio draugas, taip pat nepilnametis, įkalinimo išvengė – broliui skirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant tam pačiam laikotarpiui, o draugui – 4 metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 3 metams. Bausmės atidėjimo metu abu nuteistieji įpareigoti dalyvauti elgesio keitimo programoje bei naktimis būti namuose.

Iš visų trijų teismas nukentėjusiajai priteisė 15 tūkstančių eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjai konstatavo, kad nuteistieji pasinaudojo nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl psichinės būklės, panaudodami fizinį ir psichinį smurtą, aktyviai pritardami vieni kitų veiksmams, išžagino ir tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja.

„Įvykio metu nukentėjusioji priešinosi nusikalstamiems nuteistųjų veiksmams, prašė būti išleidžiama, verkė, po įvykio bijojo pasakoti apie įvykį, išeiti į miestelį, svarbu ir tai, kad vienas nuteistųjų dalį įvykio nufilmavo, o vaizdo įrašą rodė kitiems asmenims“, – pažymėjo teisėjai.

Jokia bausmė nekompensuos patirtos gėlos

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė prisipažino, kad šioje byloje prieš dvejus metus ikiteisminiam tyrimui vadovavusi prokurorė buvo jį nutraukusi!

„Esame socialinių darbuotojų ir psichologų komanda, bet žinote, apima tikrai siurrealus jausmas, kai matai vienus teisininkus tvirtinant, jog negalima pasitikėti auka, besipainiojančia, kuris iš prievartautojų buvo šeštas ar septintas eilėje, gulėjo ji tada ant nugaros ar ant šono – ir kitus, aiškinančius jau, jog būtent seksualinės prievartos aukos dėl patirto streso gali būti netikslios savo parodymuose ir tai yra ne esmė, – sakė ji.

– Žinoma, visų šių įvykių siaubas yra tai, jog prievartautojams seserį pasiūlo brolis ir pats šiame siaube aktyviai dalyvauja. Turiu pasakyti, jog kokios čia bausmės bebūtų paskelbtos, jos niekada nekompensuos tos gėlos, skausmo, kuriuos patyrė nukentėjusioji. Tačiau liko šioje istorijoje nemažai veikėjų, kurie matė daugiavaikės šeimos dramą, matė vaikų vienatvę, apleistumą, ir darė ką? Vis dar baisi negalia yra apėmusi dalį mūsų socialinių darbuotojų, kurie sugeba pasižiūrėti, ar yra dešros šaldytuve jų lankomoje šeimoje, bet nežino, kaip stabdyti suaugusiųjų degradavimą. Na, „pasimušė“ jie ten tarpusavyje, na, vaikų akivaizdoje žiūri pornografiją, bet juk niekas nemirė dėl to?

Grįžtant prie teisėsaugininkų veiksmų, ypatingai norime padėkoti bylos tyrėjai Aleksandrai Čechovai. Tai toks retas derinys, kurį ši talentinga pareigūnė demonstravo tyrime – gilus savo darbo išmanymas, aštri intuicija ir nuoširdi empatija. Puikiai žinome, jog tirti seksualinės prievartos prieš vaikus ar asmenis su negalia aktus yra sekinantis, didžiausius profesionalus „sudeginantis“ darbas. Ištyrei vieną nusikaltimą, ant stalo jau kitos bylos, jose vaitoja jau naujos aukos. Prie to priprasti neįmanoma. Dėkojame Aleksandrai ir jos kolegoms, padėjus pasiekti atstumtai, išniekintai merginai teisingumą šioje nelengvoje byloje.“

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Prievartą patyrusių aukų sukrečiančios istorijos, besitęsiantys teismo durų varstymai, – tokia yra prekybos su žmonėmis aukoms padedantiems socialinių darbuotojų kasdienybė. „Atrodo vieną minutę ramiai dirbi prie kompiuterio, kitą leki susipažinti su nauju nukentėjusiuoju“, – tikina Dingusių žmonių šeimų paramos centre (DŽŠPC) dirbanti Arūnė Bernatonytė, glaudžiai bendradarbiaujanti su nuo prekybos žmonėmis nukentėjusiaisiais. 

Sunkiausios dienos – teismo posėdžiuose 

Kadangi apie prekybos žmonėmis nusikaltimus – priverstinę prostituciją, išnaudojimą nusikaltimų darymui, namų ruošai ar elgetavimui – Lietuvoje kalbama mažai, nenuostabu, kad tik retas suvokia, kad jau tapo auka. Lietuviai dažniausiai yra verbuojami ir  įtikinami, kad tai jie patys priėmė sprendimus, palankius išnaudotojams.

„Juk stipraus žmogaus neįviliosi į prekybą žmonėmis, todėl auka tampantis žmogus tikrai būna psichologiškai palūžęs. Nepažeidžiamo, turinčio palaikymo žmogaus neįtrauksi į tokias pinkles“, – savo įžvalgomis dalinasi  šešerius metus Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centre (KOPŽI) dirbanti Danutė Grimalauskienė.

Kaip tikina pašnekovė, ypatingai emociškai sunkios dienos laukia teismo posėdžiuose. Kuomet prekyba žmonėmis bylos pasiekia teismus, socialinės darbuotojos tampa svarbiausiu moraliniu ramsčiu nukentėjusiems.

„Kartą pavėlavau į teismo posėdį dešimt minučių ir tyliai atidariau duris. O kaltinamųjų žvilgsniai iškart nukrypo į mane. Labai išsigandau, pasimečiau, bet tada pamačiau sėdintį klientą ir supratau, kad turiu nusiraminti, neparodyti sumišimo, nes toks mano darbas“, – asmeniniais išgyvenimais ir darbo užkulisiais dalinosi socialinė darbuotoja.

Pasirodo, būna ir tokių atvejų, kai auka, kaltinamieji ir socialiniai darbuotojai gyvena viename mažame miestelyje, todėl tikimybė prasilenkti gatvėje – nemenka. Vienam šios socialinės darbuotojos klientui teko susidurti su įžūliu išnaudotojų elgesiu viešumoje.

„Žinodami, kad vyks apklausa, susirado ir visą naktį kankino auką ir mokė kokius parodymus reikės duoti teisme. Net neaišku, kaip žmogui pasisekė likti gyvam“, – prisiminimais dalinasi į teismo posėdžius aukas lydinti Danutė.

Nuolatinių apklausų išvargintos aukos trenkia teismo salės durimis

Nors byla pradėta nagrinėti 2019 metais, tačiau procesas vis dar tęsiasi. Nerimą kelia ir pati aukos psichologinė būklė, kai trauminius įvykius apklausų metu tenka pasakoti ne po vieną ar du, bet ir po keliolika kartų. „Kiek žmogus turi iškentėti, ką jausti, kai yra nuolat apklausiamas, nes kaltinamieji skundžia teismo sprendimą“, – tikina D. Grimalauskienė.

Apie tai, kokia reikšminga socialinio darbuotojo pareiga palaikyti žmogų, kalba ir Arūnė Bernatonytė, padedanti įvairaus amžiaus nukentėjusiesiems nuo prekybos žmonėmis. Nereta psichologiškai palaužta auka trenkia durimis ir išeina iš teismo salės.

„Žmogus dreba, negali pratarti nė žodžio, todėl tenka praeiti nemažai nemalonių pokalbių su teismo darbuotojais, kad privalome emociškai palaikyti žmogų. Lydime ir į polikliniką, ir į teismą“, – pasakoja pašnekovė.

Anot Arūnės, labai svarbu turėti šiltą ir stiprų santykį su klientu. „Pirmiausia reikia sukurti pasitikėjimą su žmogumi, kad jis galėtų dalintis viskuo. O tam reikia laiko. Todėl prekybos žmonėmis aukų pagalbos teikimo procesas išsitęsia ir į kelis metus“, – atvirauja moteris.

Pašnekovių teigimu, aukos dažnai sako, kad nori viską pamiršti, pradėti gyventi iš naujo, o tai reiškia užbaigti teisminius procesus. Paklausta, ką daryti, kai nukentėjusysis nebemato prasmės toliau tęsti kovą ir bylinėtis, D. Grimalauskienė teigia, kad reikia įkalbėti ir motyvuoti žmogų. „Argumentuoju, įkalbinėju, kad tiek metų nueita, dar vienas, kitas žingsnis ir gal žiūrėk viskas bus baigta“, –  kalba socialinė darbuotoja.

Bendravimas su aukomis nenutrūksta 

Socialinės darbuotojos tikina mielai bendraujančios su nukentėjusiais nepaisydamos darbo valandų ir užsibaigus teisminiams procesams. Pasak jų, aukos dalinasi mažais pasiekimais, paskambina, atsiunčia šeimos nuotraukų. Pasak Danutės, labiausiai džiugina, kai žmogus po skaudžių patirčių vėl stojasi ant kojų, kuria šeimą, pats išsilaiko būstą, mezga socialinius ryšius, susiranda draugų.

Tuo tarpu Vyrų krizių centre (VKC), teikiančiame visapusišką pagalbą nuo prekybos žmonėmis nukentėjusiems vyrams, dirbanti Ieva Sipavičiūtė tikina su klientais nepalaikanti glaudesnių ryšių. „Savo darbe laikausi principo, kad su aukomis palaikyti reikia tik darbinius santykius“, – teigia pašnekovė.

Nors emocinis krūvis, pasak Ievos, neišvengiamas, visgi moteris vadovaujasi taisykle emocijų ir jausmų iš darbo į namus neparsinešti.

„Pradžioje buvo labai sudėtinga, nes buvo įvairių žmonių, emocijų, tačiau stengiuosi neparsinešti darbo į namus ir kol kas man tai puikiai pavyksta“, – tikina beveik dešimtį metų aukoms padedanti ir prevencines paskaitas prekyba žmonėmis vedanti Ieva.

Socialinės darbuotojos susiduria su dar vienu iššūkiu: bylos būna itin jautrios, nes juose figūruoja vaikai, jų skaudūs pasakojimai. Tokios iki detalių papasakotos istorijos paveikia net ir daugelį metų dirbančias ir visko mačiusias prekybos žmonėmis aukoms pagalbą teikiančias darbuotojas. Kaip teigia A. Bernatonytė, tokios istorijos prisideda prie emocinio išsekimo.

„Man asmeniškai jautriausios yra su vaikais susijusios bylos. Čia yra mano asmeninė riba, kuri, ilgalaikiai dirbant su išnaudojamais ar bėgančiais iš namų vakais, privertė kreiptis į psichologą. Permąsčiau, išsikalbėjau, supratau savo ribas ir dabar jaučiuosi tvirta dirbti neperkeliant rūpesčių ant savo vienos pečių“, – apie psichologiškai sudėtingą darbo pusę dalinasi Arūnė.

Vienu metu padeda keliolikai aukų

Pasak pašnekovių, per metus tenka padėti apie 19-30 aukų. Tačiau suteikiamos pagalbos pobūdis skiriasi. Tai priklauso nuo susiklosčiusios situacijos sudėtingumo, aukos finansinės padėties. A. Bernatonytė tikina, kad nors dažniausiai žmogų tenka lydėti į teismo posėdžius, tačiau aprūpinama ir maistu, ieškoma sprendimų, kaip patenkinti kitus poreikius – apgyvendinimo, sezoninių drabužių, higienos priemonių.

Paklausta, su kokiomis bylomis tenka dirbti šiuo metu, Arūnė teigia, kad daugiausiai istorijų yra susiję su moterų seksualiniu išnaudojimu, vergove ir tarnyste. „Turime ir atvejų, kai vyrai išnaudojami tolimųjų reisų vairuotojų darbui. Kitos bylos susijusios su asmenų iš trečiųjų šalių prastomis jų darbo sąlygomis“, – prekybos žmonėmis atvejais  dalinasi pašnekovė.

Kaip teigia D. Grimalauskienė, žmonės, susiduriantys su finansiniais sunkumais dažniausiai ir tampa aukomis. „Nori atskirai gyventi nuo tėvelių, bet nežino kaip lengvai ir greitai gauti pinigų. Todėl imasi tariamai lengvo darbo, dažnai siūlomas padorus atlygis ir taip žmogus patenka į pinkles“,  – pasakoja ji.

Džiugina pokyčiai 

Teikiant visapusišką pagalbą nukentėjusiems, socialinės darbuotojos  džiaugiasi pastebimu pokyčiu pasibaigus sudėtingiems teisminiams procesams. „Mane džiugina, koks žmogus išeina palyginti su tuo, koks buvo atėjęs. Kai paskambina ir pasidalina pasiektais tikslais. Tai mane labiausiai motyvuoja“, – neslepia A. Bernatonytė. Tuo tarpu socialinę darbuotoją Danutę labiausiai džiugina žmogaus stiprybė atlaikant sudėtingus teismo posėdžius. „Man džiugu, kai žmogus parodo savo stiprybę ir eina iki galo. Tai yra nelengvas iššūkis“, – pasakojimą baigia pašnekovė.

Autorė Goda Ponomariovaitė

__________________________________

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „NVO, teikiančių kompleksinę socialinę pagalbą nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, bendradarbiavimo gebėjimų stiprinimas, dalyvaujant sutelktiniuose kvalifikacijos tobulinimo renginiuose ir vystant prevenciją su išorės partneriais“, finansuojamą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis.

Nuotraukos autorė – Dovilė Vainorė; nuotraukoje užfiksuotas menininkės Eglės San Sanches kūrinys „Mažos mergaitės kelionė“. Originalus kūrinys yra Klaipėdos prekybos centre „Akropolis“.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Tai buvo tikrų tikriausias pragaras viename nedideliame Lietuvos kaime – mažiausiai trejus metus motina (g. 1988 m.) itin žiauriai ir net sadistiškai kankino savo mažamečius vaikus. Vaikų kančioms nusakyti nėra žodžių: sadistė motina labiausiai nekentė vienos dukros, kuriai lipnia juosta surišdavo rankas ir kojas, atsuktuvu žalojo lytinius organus, šakute badė žandus ir gerklę, žirklėmis žalojo galvą, skandindavo po lediniu dušu ir marino badu.

„Mergaitė žinojo, kad mama vieną dieną ją užmuš – įmes į krosnį arba ant jos užmes spintą“, – šiandien sako viena šios nutylėtos siaubingos istorijos liudytoja. Jeigu ne ji, nežinia, kiek dar laiko vaikai būtų kentę smurtą – neįmanoma patikėti, kad per tuos trejus metus niekas iš pašalinių taip ir nepastebėjo, jog mažamečiai gyvena tikrų tikriausiuose siaubo namuose.

Tai, kaip motina elgėsi su savo vaikais, ilgą laiką nepastebėjo (o gal nenorėjo pastebėti) ir jos sutuoktinis – vyras kone kasdien vartodavo alkokolį, o kai prisigerdavo, girtas krisdavo kur tik papuldavo. Tai buvo pats tinkamiausias metas vaikų motinai – ji galėjo daryti ką nori. Ir darė.

Motina sadistė, kuri net neprilygsta siaubūnėms iš užsienio filmų, gyvena viename Lietuvos kaime, didžiausias kančias patyrusiai jos dukrai tuo metu, kai ji pirmą kartą patyrė smurtą, tebuvo vos 6 metukai. Kentėjo ir metais vyresnis jos brolis bei sesuo, kuriai tuo metu tebuvo 8 metai. Dar viena mergaitė, kuriai tebuvo vos 5-eri, buvo motinos numylėtinė.

„Kai sužinojome apie smurtą prieš vaikus, nieko nelaukę nuėjome į namus, labiausiai skriaudžiama mergaitė tuo metu buvo savo kambaryje – susigūžusi, sustingusi, nevalgiusi, ji net negalėjo atsistoti, ją išnešėme ant rankų“, – siaubingą realybę atskleidė moteris, kurios namuose dabar gyvena du sadistės motinos vaikai. Kitos dvi mergaitės pateko į kitų gerų žmonių namus.

Vaizdas mažametės kambaryje buvo siaubingas – motina jai drausdavo eiti į tualetą, todėl ji čia pat tuštindavosi, išmatomis buvo nusėtos ne tik grindys, bet ir čiužinys, ant kurio mergaitė miegodavo. Čia pat ji ir ruošdavo pamokas, jeigu dar surasdavo jėgų – jos lėkštė su vandenį labiau primenančia sriuba būdavo padėta pirmajame namo aukšte esančioje virtuvėje, tačiau į ją mergaitei būdavo draudžiama užeiti.

Tas vaizdas, kurį daugiavaikės šeimos namuose pamatė atvykę policijos pareigūnai ir greitosios pagalbos medikai, šiems įstrigs visam gyvenimui – to dar nebuvo matę. Ir siaubingesnių istorijų, kaip buvo kankinami vaikai, nebuvo girdėję.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė neslėpė, kad vaikų motinai iškelta baudžiamoji byla – viena sunkiausių ir bausiausių ne tik jos pačios, bet ir kolegų praktikoje.

„Net trejus metus vaikeliai buvo visiškoje išradingos sadistės valioje – jų pasakojimai apie spardymus, kandžiojimus, atsuktuvu traukiamas išmatas, skandinimus ledinėje vonioje ir daugybę daugybę kitų žalojimų sukrečia tave iki sielos gelmių“, – Delfi.lt sakė ji.

Nieko verti vaikai

Vaikų motina su savo sutuoktiniu į kaimą iš vieno Lietuvos didmiesčio atvyko gyventi dar prieš 5 metus – tuo metu jie jau buvo susilaukę dviejų vaikų, netrukus turėjo gimti ir trečiasis. Aukštąjį išsilavinimą įgijusi ir akušerės specialybę baigusi moteris medikės darbo taip ir nedirbo, todėl kaime tik laikinai įsidarbindavo pas ūkininkus, tačiau ir tai trumpam – jai atrodė, kad nėra sutverta darbui. Net namuose visus darbus buvo priversti dirbti mažamečiai vaikai – ji tik stebėdavo ir iš šių tyčiodavosi, kad jie nieko verti, nesugeba net grindų išplauti.

„Gimus pirmajai dukrai, o po to – ir kitiems vaikams, jos elgesys su kiekvieno vaiko gimimu tik keitėsi į blogąją pusę, mačiau, kad jai trūksta socialinių įgūdžių, – sakė šiandien su sutuoktine išsiskirti nusprendęs jos vyras. – Nuo pat pradžių ji nesitvarkydavo, minimaliai rūpinosi vaikais, – maniau, kad tai pasikeis. Bet nepasikeitė – darėsi vis blogiau, todėl pašlijo mūsų santykiai.“

Nors ir nuolat girtavo, tačiau vaikų tėvas, tarpininkaujant tame pačiame kaime gyvenančiam broliui, susirado darbą – į namus sugrįždavo tik vakarais.

„Kartą, kai sugrįžau į namus, pamačiau, kad vienos dukros žandas ištinęs, pamėlynavęs nagas, ji pati netvarkinga, apleista, nesusišukavusi, – kalbėjo mergaitės tėvas. – Paklausiau, kas nutiko, bet ji pasiteisino, jog valgė saldainį ir dėl to ištino žandas. Žinoma, nepatikėjau, tai buvo nesąmonė – supratau, kad žmona skriaudžia vaikus, bandžiau su ja apie tai pasikalbėti, bet ji, girdint visiems vaikams, ėmė šaukti, jog būtent aš jais nesirūpinu, skriaudžiu ir net sugrįžęs iš darbo vieną dukrų išnaudoju.“

Jis neslėpė, kad sutuoktinė skirtingai mylėjo vaikus – ji buvo įsitikinusi, kad vyriausioji ir jauniausioji dukra „yra jos vaikai“, todėl jos galėdavo daryti ką tik nori, o kitus vaikus vadindavo nevykėliais: „Sakydavo, kad tai – mano vaikai“.

Vyro teigimu, motina vaikais rūpinosi minimaliai ir tik tada, kai šiuos reikėdavo išleisti į mokyklą ar į namus turėdavo avykti socialiniai darbuotojai.

„Rūpinosi, nes bijojo, kad mokyklos darbuotojai pastebės kažką negero, ji taip pat žinodavo, kada atvažiuos socialinė darbuotoja, tam ruošdavosi“, – kalbėjo jis. Ir pridūrė, kad ne kartą apie netinkamą sutuoktinį elgesį buvo kalbėjęs garsiai – kai seniūnijoje vykdavo susirinkimai, prašė pagalbos, bet juo niekas netikėjo, nes moteris netrukus visus įtikindavo, jog būtent jos vyrui esą reikia pagalbos.

Mergaitė buvo tarsi sustingusi

Kad sutuoktinė nesirūpina ir skriaudžia savo vaikus, vyras kartą darbe papasakojo savo broliui, o šis – savo žmonai.

„Jis pasakojo, kad žmona dukrą laiko antrajame namo aukšte esančiame kambaryje, neleidžia į tualetą, neduoda valgyti, todėl maisto mergaitei nuneša tik tada, kai sugrįžta po darbo į namus, – girdėtus žodžius citavo moteris. – Po šio pasakojimo dvi naktis negalėjau užmigti, todėl tada, kai vyras buvo darbe, paprašiau, kad jis po darbo su broliu užeitų į namus. Ir tada paklausiau, ar tai yra tiesa, ką pasakojo jo brolis. Šis patvirtino. Nieko nelaukusi nuėjau į jų namus – norėjau savo akimis įsitikinti.“

Ir akys neapgavo – mergaitė buvo purviname kambaryje, susigūžusi ir labai išsigandusi.

„Paklausiau, ar ji ką šiandien valgė, ji atsakė, kad ne“, – moteris teigė, kad iš karto ėjo pasikalbėti su mažametės motina, bet ši nieko nelaukusi ėmė ją įžeidinėti necenzūriniais žodžiais, todėl ji iš karto paskambino netoliese gyvenančiai socialinei darbuotojai, kuri tuo metu buvo motinystės atostogose.

„Prašiau ateiti ir padėti išnešti mergaitę, – sakė liudytoja. – Kai ji atėjo, kalbėjosi su mergaitės motina, o aš tuo metu pakilau į antrąjį aukštą ir išsinešiau mergaitę ant rankų. Ji buvo tarsi sustingusi, nelankstė nei rankų, nei kojų.“

Į kaimą netrukus atvyko medikai, policijos pareigūnai, buvo iškviesti ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai. Vėliau mergaitė buvo išvežta į rajono ligoninę, bet naktį pervežta į Kauno klinikas, o kiti vaikai laikinai buvo apgyvendinti pagalbą iškvietusios giminaitės namuose.

„Dvi mergaites paėmė globoti viena moteris, o pas mane liko berniukas, – tęsė pasakojimą moteris, tuo metu dar nežinojusi, kokią siaubingą istoriją išgirs. – Vaikas buvo uždaras, mažai kalbėdavo, būdavo liūdnas, tačiau su kiekviena diena tapo atviresnis, jaučiau, kad vaikas nori išsipasakoti. Nenorėjau, kad jis liktų vienas, todėl visada buvau šalia – kai gamindavau pietus, pasikviesdavau, taip pat ir kai žiūrėdavome televizorių. Jis, kuriam tuo metu tebuvo tik devyneri metukai, po truputį ėmė pasakoti, kaip namuose gamindavo valgyti, tvarkydavo namus, skalbdavo, ruošdavo pamokas, rytais keldavo seseris ir joms ruošdavo rūbus į mokyklą, net pusryčius pagamindavo. Berniukas net papasakojo, kaip vienas ėjo pirkti dubens, kuris buvo reikalingas plauti grindis namuose. Tai, ką jis pasakojo, buvo be galo skaudu girdėti, o jis pasakodamas vis pabrėždavo, kad dirbant namuose mama priekaištaudavo, jog vis ką nors negerai daro.“

Anot moters, berniukas namuose nesulaukdavo jokios pagalbos – net tada, kai ruošiant pamokas kildavo klausimų ir paprašydavo motinos padėti, ši jį iškeikdavo necenzūriniais žodžiais ir išvarydavo iš savo kambario.

Iš vaiko lūpų – siaubingi prisiminimai

„Vaikas pasakojo, kad tiek mama, tiek tėtis vartodavo alkoholį, sakė, jog žino, kas yra pagirios, – tęsė pasakojimą moteris. – Jis prisiminė, kaip vieną naktį, kai iš vakaro motina skriaudė jo seserį, šiai iš nosies ir ausyčių ėmė tekėti kraujas, ji labai verkė, todėl jis bėgo atnešti tualetinio popieriaus kraujui išvalyti. Paklausiau, kodėl nekvietė tėčio, bet vaikas atsakė, kad šis tuo metu garaže miegojo girtas.“

Anot jos, vaikas taip pat prisipažino, kad motina alkoholį gerdavo „iš plastikinio butelio“, būdavo dienų, kai ji tiek prisigerdavo, jog net nepaeidavo ir tiesiog krisdavo ant grindų.

„Vieną dieną jis man pradėjo pasakoti, kaip motina skriaudė jo seserį – liepdavo ją atvesti iš antrojo aukšto, tada ją paguldydavo ant lovos, lipnia juosta užklijuodavo rankas ir kojas, paskui numaudavo apatines kelnaites, apnuogindavo jos lytinius organus ir, naudodama atsuktuvą, o kitą kartą – ir šakutę, mergaitę žalodavo“, – liudytoja neslėpė, kad vaikas atskleidė ir daugiau siaubingų istorijų iš savo gyvenimo, tačiau dėl etikos sumetimų šios informacijos nepublikuosime.

Pasak jos, berniukas atsuktuvą, kuriuo motina žalojo jo seserį, buvo pasiėmęs su savimi – laikė kuprinėje, su kuria eidavo į mokyklą.

„Dar jis pasakojo, kad mama kartais taip stipriai mušdavo jo sesutę, spardydavo ją, jog jis vėliau ant jos pildavo vandenį, kad tik ši atsigautų, – sakė ji. – Vaikas taip pat pasakojo, kad mama kartą sesei buvo žirklėmis sužeidusi galvą, jai labai stipriai bėgo kraujas ir jam buvo labai baisu.“

Ne ką mažiau moterį šokiravo vaiko pasakojimas ir apie tai, kai motina sadistė planavo kaltę suversti savo sutuoktiniui.

„Tėtis mamai sakydavo, kad kreipsis į policiją, bet tada ji mane su sese pasisodindavo ir mokydavo, kaip mes turėsime kalbėti apie tėtės lytinį organą, minėjo žodį „sysalas“, o kitiems apie tas, vyksta namuose, liepė niekam nesakyti“, – kalbėjo kaimo gyventoja.

Ji savo namuose priglaudė ir berniuko seserį, kai ši po ilgo gydymosi proceso buvo išleista iš ligoninės.

„Apie tai, kas vyko namuose, mergaitė nekalba, bet kai ji lieka viena su broliuku, yra drąsesnė, jau kalba daug ir laisvai, – sakė moteris. – Kai mergaitė sugrįžo iš ligoninės, ji vengdavo praustis, bet šiandien jau viskas gerai – išmokėme, kaip tai reikia daryti, nes ji net ir to nemokėjo, iš pradžių ji tik broliukui leido jai išplauti galvą.“

Ji neabejojo, kad apie skriaudžiamus vaikus jų tėvas turėjo žinoti visą laiką – juk jis kartais savo dukrą prausdavo, todėl ir turėjo matyti sužalojimus ant jos kūno.

„Matydamas ir apie tai tylėdamas, nesiimdamas jokių veiksmų, jis yra ne mažiau kaltas“, – įsitikinusi giminaitė.

Berniukas, kurį ji globojo, dabar jau auga pas kitą globėją, moteris globoja tik labiausiai skriaustą mergaitę.

„Iš visų jėgų bado su šakute“

Motina sadistė buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn dėl smurto prieš tris mažamečius vaikus. Jie buvo apklausti dalyvaujant psichologams – visi trys vaikai patvirtino, kad namuose maždaug trejus metus kentė pragarą.

Aštuonmetė mergaitė, kurią motina sadistiškai kankino, teigė, kad su mama sutaria blogai, nes ši ją „daužo, muša, keikia, neleidžia nueiti į tualetą“.

„Mama mane paguldo ant kelių, lovos ir bado su šakute kojas, padus, klyną, užpakalį, – liūdną savo trumpo gyvenimo istoriją bendraudama su psichologe pasakojo mažametė. – Iš visų jėgų bado su šakute. Daužo į sieną. Man skauda, kaip tai daro. Su atsuktuvu duria į užpakalį, su šakute duria į burną iš vidaus.“

Mergaitė sakė, kad „taip“ mama su ja elgesiai jau keletą metų, visa tai prasidėjo dar tada, kai ji lankė vaikų darželį.

„Mama man kramtė nagus, kartą įkando ir jis atsilupo, tada ėmė bėgti kraujas, – kalbėjo ji. – Galvoje yra randas, nes mama man badė su šakute, ne kartą su šakute ir smailiomis žirklėmis brėžė į pakaušį. Kai sužalojo galvą, buvo daug kraujo, tada plovė šaltu vandeniu. Mama galvojo, kad tėtis nepamatys, bet aš jam pasakiau. Dar mama grasino dideliu peiliu, nugarą sužalojo su šepečiu. Ji taip pat mane paguldydavo ant žemės ir daužydavo su tuo šepečiu. Taip buvo daug kartų. Ji mane paguldydavo ir lauždavo kojas. Iš burnos bėgdavo kraujas, nes mama mane smaugdavo.“

Anot mergaitės, kai mama būna girta, o taip būna vakarais, tuomet ji būna gera, gražiai kalba, o rytais, „kai būna pagirios“, muša.

„Muša ir tada, kai būna blaivi“, – pasakojo ji.

„Mama taip elgiasi ir su mano broliu, o jauniausia sesė yra jos numylėtinė, kitos sesės irgi nemuša, – siaubingą realybę atskleidė aštuonmetė. – Mačiau, kaip broliui ji tempė už plaukų, kramtė nagus, gnaibė, jam spyrė į pilvą. Žinau, kad jam skaudėjo, nes ir man spyrė, žinau, kaip skauda. Vakarais brolis ateina pas mane miegoti, nes aš visą laiką būnu užrakinta. Aš pasakiau tėčiui, kaip mama su manimi elgiasi ir jis supyko. Mane mama mušė, kai tėtis išvažiuodavo arba būdavo garaže, o kai būdavo namuose, nemušdavo. Mama galvoja, kad kai mane muša, man neskauda, o man skauda. Ji sakydavo, kad aš esu tėčio vaikas, išperos vaikas, ji mane vadino kekše, kale. Ką šie žodžiai reiškia, aš nežinau. Dar vadino žiurke.“

„Mama sakė, kad mane užmuš, jeigu tėtis sužinos“

Ką jautė ši mergaitė, galima tik nuspėti, nes, kaip vėliau pasakojo nieko blogo nepastebėję socialiniai darbuotojai ir pedagogai, ji visą laiką buvo rami, nekalbėdavo su kitais vaikais.

„Bandžiau su ja užmegzti kontaktą, bet nepavyko, būdavo, ji tik linksi galvą, šypsosi ir taip išreiškia savo emocijas“, – sakė socialinė pedagogė, pabrėžusi, jog bendravo su visais šeimoje augančiais vaikais, tačiau šie niekada neužsiminė apie negeroves ir smurtą.

„Kartą, kai mergaitės brolį sudrausminau, jis labai įsitempė, atrodė išsigandęs“, – prisipažino moteris. Ir pridūrė, kad su motina bendravo ne kartą, jų pokalbiai neišsiskyrė iš kitų šeimų, bet tada, kai vaikai buvo paimti iš šeimos, susitikusi su motina suprato, jog ši yra labai pasikeitusi, bet kaltės taip ir nepripažino, o dėl visko kaltino savo sutuoktinį, aiškino, kad būtent jis mušė vaikus. Ir net juos esą seksualiai prievartavo.

Devynerių metukų berniukas, kuris šeimoje turėjo nudirbti visus darbus, psichologei pasakojo, kad jo mama yra bloga, nes „mus muša ir ant mūsų šaukia“.

„Ji mušė mane per galvą, badė su šakute padus, darė mėlynes, ant manęs keikėsi, vadino pyderu, pydero vaiku, idiotu, daunu, – sunku patikėti, bet tai mažamečio žodžiai. – Paskutinį kartą mane mama mušė prieš savaitę – badė šakute, daužė į kojas, nosį, galvą, veidą. Mama taip elgėsi, nes tėtis jai nepalikdavo cigarečių arba alkoholio. Tada ji būna pikta. Taip buvo daug kartų, kartais taip darydavo du kartus per dieną, bet ne kiekvieną dieną.“

Vaikas prisipažino, kad užuovėjos ieškojo tėvo glėbyje, šis bandė vaikus apginti ir tada „Tėtis mušdavo mamą, kad mus muša“.

„Iš pradžių tėčiui apie tai nieko nesakiau, nes mama liepė niekam nesakyti, – atviravo devynmetis. – Ji sakė, kad mane užmuš, jeigu tėtis sužinos, todėl aš bijojau sakyti. Aš tikėjau, kad mama gali padaryti, labai bijojau. Ji taip elgėsi ir su mano sese – ją smaugdavo, badydavo su šakute į padus, kojas, į „uogą“, kur ji sisioja. Mama jai kišdavo atsuktuvą į užpakalį, skandindavo vonioje paleidusi šaltą vandenį, badydavo galvą, kojas, kol pasileisdavo kraujas iš galvos, kojos, užpakalio.“

Berniukas daugybę kartų matė kraujuojančią seserį, bet nieko negalėjo padaryti.

„Sesė buvo įkalinta antrame aukšte, ji negalėdavo išeiti, todėl „savo reikalus“ atlikdavo kambaryje, taip tęsėsi ilgai“, – apie patirtą pragarą namuose pasakojo jis. Ir prisipažino, kad jį ir skriaudžiamą seserį tėtis myli labiau nei kitas seses, ateidavo į kambarį, kur jiedu miegodavo.

„Aš mamos nemyliu, nenoriu su ja gyventi, ji man yra ne kaip mama, norėčiau jai padaryti tą patį, ką ji sesei darė“, – netikėtai per apklausą prisipažino mažametis.

Kad sesuo buvo skriaudžiama, per apklausą nurodė ir kita mergaitė, kuriai taip pat teko kentėti motinos smurtą. Tiesa, ne taip dažnai, kaip tiems kitiems dviems vaikams.

„Mama mušė sesę, ją smaugdavo, kartais smaugdavo kiekvieną dieną, kartais – ne, – pasakojo vienuolikmetė. – Būdavo, kad nesmaugdavo, bet sakydavo „mirk“. Dar lauždavo pirštus, ant pilvo koją padėdavo kažkaip. Mama ją nustumdavo nuo lovos, o tada ant pilvo uždėdavo koją, kad jai skaudėtų. Mama kviesdavo sesę iš antro aukšto, o tada mušdavo, girdėdavau, kaip ji klykdavo, verkdavo. Dar mama ją pakišdavo po šaltu vandeniu, nuogą, nes ji nesiprausdavo. Su lipnia juosta užklijuodavo burną, kad ji necyptų, dar trenkdavo su šepečiu, ir man yra trenkusi, bet tik keletą kartų, skaudėdavo ir viskas. Mama kartą yra mane smaugusi, nes laiku negrįžau iš būrelio, bet tai buvo seniai, ji smaugė viena ranka. Taip pat yra lenkusi pirštus.“

Kodėl mama mušė jos seserį, mergaitė negalėjo pasakyti.

„Gal jai kas užeidavo, – svarstė ji. – Ji sesę vadindavo visokiais keiksmažodžiais, vadino kekše, suka, mane irgi vadino suka, debile. Ir brolį taip pat vadino, tik nepamenu kaip. Brolį taip pat skriaudė.“

Panašiai kalbėjo ir kita jų sesuo – mergaitė taip pat daugybę kartų matė, kaip motina smurtavo prieš savo vaikus, bet kodėl ji taip elgėsi, mažametė irgi negalėjo atsakyti: „Mama pykdavo, bet nežinau dėl ko.“

Norėjo sukelti pedofilijos skandalą

Tuo metu vaikų motina ne iš karto pripažino, kad buvo tikrų tikriausia monstrė savo vaikams – pirmosios apklausos policijoje metu ji visą kaltę vertė savo sutuoktiniui ir net norėjo sukelti pedofilijos skandalą: esą sutuoktinis lytiškai išnaudojo savo vaikus.

Nė neraudonuodama moteris pasakojo, kad santykiai su sutuoktiniu buvo pašliję jau tada, kai jie iš didmiesčio atsikraustė gyventi į kaimą, nes šis esą smurtaudavo prieš vaikus.

„Kai dukra dar buvo kūdikis, jis būdavo nepatenkintas, kad ši verkia, mergaitę vadindavo benkartu, o jeigu mergaitė ir toliau verkdavo, stipriai kratydavo lovytę, jai prie veido pridėdavo krumplius, pasukdavo galvą, jai net žymės buvo likusios“, – moteris pasakojo, kaip sutuoktinis esą nemylėjo mergaitės, kurią motina labiausiai skriaudė.

Neįtiko jam, anot motinos, ir sūnus, – kadangi vaikas nešiodavo akinius, visaip iš jo tyčiodavosi.

„Kitai dukrai, kai jai tebuvo penkeri metukai, jis kartą spyrė į nugarą, nes norėjo, kad ši užmigtų“, – išgalvota istorija tyrėjus toliau bandė klaidinti motina. Ir pridūrė, kad vėliau vyro elgesys pasikeisdavo – jis žadėdavo daugiau taip nebesielgti, sakydavo, jog labai myli vaikus, viskas susitvarkys.

„Aš galiu pasakyti, kad prieš vaikus niekada nesu naudojusi smurto, jų mušusi ar skriaudusi, o visos šios kalbos yra vyro kerštas, nes toliau nenoriu su juo gyventi, noriu išsiskirti“, – moteris pabrėžė, kad vaikai bijo tėvo.

Motina taip pat pažymėjo, kad apie sutuoktinio elgesį buvo pasakojusi socialinei darbuotojai, bet šie ja esą nepatikėjo.

O kad patikėtų policijos tyrėjai, moteris papasakojo neįtikėtiną istoriją – esą viena jos dukra yra labai uždara, tačiau paskutiniu metu ji pastebėjo, kaip mergaitė su baime laukia, kol iš darbo grįš tėvas, kuris nei iš šio, nei iš to šią ėmė lepintis įvairiomis dovanomis.

„Paprašiau sūnaus, kad nueitų pasikalbėti su seserimi, norėjau sužinoti, kas atsitiko, – išgalvotą istoriją tęsė motina. – Grįžęs jis papasakojo, ką išgirdo iš sesės – ji sakė, kad tėtis kiša prie burnos sysalą, jai kišo į burną pirštą ir laikė, jog jam neįkastų. Dar minėjo, kad tėtis prašo paliesti klyną, būna, kad ir jis paliečia jos klyną. Tai išgirdusi, nuėjau pas dukrą, bet ji man nieko nepasakojo. Bandžiau kelis kartus ją prakalbinti, bet ji tylėjo, tačiau kartą, kai pasakiau, kad čia ilgai negyvensime, išvažiuosime į krizių centrą, mergaitė prakalbo. Ir pakartojo tą patį, ką sakė savo broliui.“

Tai buvo pirminiai motinos parodymai. Vėliau tyrėjai norėjo ją dar porą kartų apklausti, bet moteris atsisakė kalbėti, nors tuo metu jau buvo uždaryta į kalėjimą. Čia ji praleido beveik penkis mėnesius. Už grotų ji buvo ir tuo metu, kai vyko teismo procesas. Ir tik teisme ji prisipažino, kad anksčiau melavo, tačiau prisiekinėjo, jog visus savo vaikus mylėjo.

Tai buvo sadistiniai veiksmai

„Kai buvau išgėrusi ir smurtavau prieš vaikus, ne viską prisimenu“, – moteris aiškino, kad ne kartą prašė pagalbos, bet socialiniai darbuotojai taip ir nepagelbėjo.

„Mano vaikystėje buvo labai daug skaudžių dalykų, praktiškai vaikystės neturėjau, mane traumavo visas šeimyninis gyvenimas“, – save bandė pateisinti moteris. Ir pridūrė, kad vartojo ne tik alkoholį, bet ir įvairius vaistus.

„Tai darydavau, kai nuo alkoholio aptemdavo protas, bet tai darydavo ir mano vyras“, – aiškino ji.

Tačiau, kaip ir kokiomis aplinkybėmis žalojo savo vaikus, ji nekalbėjo, bet baudžiamąją bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ji prisipažino ir tai traktavo net kaip lengvinančią aplinkybę. Ir nors vaikams dėl patirtų traumų yra konstatuoti liekamieji padariniai, teismas nutarė, kad motinai ne vieta kalėjime. Iš sadistės motinos nukentėjusiai mergaitei buvo priteistas 15 tūkstančių eurų neturtinės žalos atlyginimas, tuo metu jos broliui motina privalės sumokėti 5 tūkst. Eur.

Net ir švelnios bausmės sulaukusi motina nenurimo – apskundė nuosprendį aukštesniam teismui, teigdama, kad jos vaikai nėra verti tokių pinigų, kuriuos jiems už skriaudą priteisė teismas. Netrukus teisme atsirado ir vaikams atstovaujančio advokato skundas – jis pareikalavo, kad sadistiškai su mažamečiais besielgusi motina būtų nuteista realia laisvės atėmimo bausme: „Ji sistemingai sadistiniais veiksmais kankino savo mažamečius vaikus.“

Kai teismas pradėjo skundus nagrinėti, motina nutarė vėl švelninti savo padėtį – atsiėmė skundą ir pareiškė, kad vaikams kada nors atlygins žalą, tačiau tik ne dabar, nes neturi pinigų. O jų neturi, nes nedirba – ką tik susilaukė penkto vaikelio.

Motinos gailestis neįtiktino prokurorų, kurie pritarė, kad motina monstrė turėtų būti įkalinta, bet skundą išnagrinėjęs ir iš naujo liudytojus apklausęs teismas nutarė, jog vis dėlto motinos nereikia įkalinti. Teisėjai konstatavo, kad motina iš tikrųjų nepripažino kaltės ir jai skyrė trejų metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant trejiems metams.

Nuosprendyje teisėjai nurodė, kad moteris, pasibaigus motinystės atostogoms, turės įsidarbinti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, neišeiti naktimis iš namų, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir dalyvauti elgesio keitimo programose.

„Viso teismo proceso metu motina dėl vaikams padarytų sužalojimų kaltino aplinką, alkoholį, vyrą, bet savo kaltės iš esmės nepripažino“, – teismas pažymėjo, kad motina kankino tris savo vaikus, nusikaltimai buvo daromi ilgą laiką, jų pobūdis yra labai žiaurus ir atliktas prieš savęs negalinčius apginti mažamečius.

Pasak teismo, dabar, kai motina susilaukė penktojo vaiko, gydosi priklausomybę alkoholiui, likusiems vaikams turi mokėti išlaikymą, o beveik penki mėnesiai, praleisti už grotų, jai yra „gera prevencinė priemonė“.

Laukia dar viena siaubo porcija

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė K. Mišinienė stebėjosi, kad motina pabaisa ypatingai nekentė savo vyresnėlės, kurios lygiai pusė sąmoningo gyvenimo prabėgo kenčiant kankinimus.

„Negali neatkreipti dėmesio, jog mūsų teisinė sistema tokio elgesio pasekmes vadina „nežymiai sutrikdyta sveikata“, – sakė ji ir čia pat iškėlė klausimą, kurio valstybės įstaigose dirbantys tarnautojai nenori girdėti. – Esminis klausimas – kur buvo visi kiti suaugę asmenys, betarpiškai kasdien matydavę vaikus? Štai čia, deja, laukia dar viena siaubo porcija. Mokytoja, darželio auklėtoja, psichologė, socialinė darbuotoja, visos kaip susitarusios tvirtina – „nieko nemačiau, vaikai tylėjo, kaip man reikėjo tada sužinoti?“ Liudytojai teisme kalbėjo, jog pagrindinė motinos auka, vyriausioji dukrelė, buvo apatiška, nešukuotais plaukais, nesipraususi, nuo jos sklido blogas kvapas, matėsi sudaužytos rankos, mėlyni nagai, bet išgirdę, jog „pirštus prisivėrusi, o šiaip viskas gerai“, nusiramindavo.

Sutinku, kad net empatiškiausi, gerai pasiruošę specialistai gali nesitikėti tokio sadistiško elgesio „viražų“, kai badžiusi šakute vaikų lytinius organus, klijavusi burnas lipnia juosta, kad nesigirdėtų šių klyksmų, bet kviečiama pareigingai ateidavusi kalbėtis į mokyklą ar darželį moteris kurį laiką gebėjo klaidinti aplinkinius, bet čia kalbame apie visiškai abejingus, nusikalstamai abejingus, tikriausiai nusipirkusius kur nors internete diplomus darbuotojus, beje, moteris, pačias motinas.“

K. Mišinienė neslėpė, kad KOPŽI darbuotojai dėjo daug pastangų, kad motina siaubūnė sulauktų pelnytos bausmės ir būtų įkalinta. Bet, kaip žinia, nepavyko.

„Pirmos instancijos teisme matėme ašarojantį teisėją – ne, ne dėl vaikų patirtų kančių, jam buvo labai gaila jo paties teisiamos moters, jos laidomos užuominos „bet ir mano gyvenimas buvo nelaimingas“ krito į jo jautrią širdį, gal dėl to ir atkakliai siūlė sutrumpintą įrodymų tyrimą, negirdėjo tam prieštaraujančių aukų advokatų, – sakė K. Mišinienė. – Apeliacinės instancijos teisme neabejotinai matėme daugiau profesionalumo, objektyvumo, nors svariausias argumentas, kodėl negalima įkalinti sadistės – „ji pasigimdė dar vieną vaikelį, jį rūpestingai augino“ – neturėjo nieko bendro su realybe, moteris naujagimio neaugino nė dienos. Tačiau procese atsisakius dalyvauti Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojams, šis faktas liko nepatvirtintas jokiais antspaudais. Taigi sadistė kažkur klaidžioja tarp mūsų, jos aukos tebesapnuoja košmarus.“

Vaikai auga saugioje aplinkoje

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vyresnioji patarėja Ugnė Klingerė Delfi.lt atsiųstame komentare teigė, kad motinos siaubūnės vaikai yra saugūs.

„Svarbiausia, kad visi šeimos vaikai šiuo metu auga saugioje aplinkoje, jais tinkamai rūpinamasi, – nurodė ji. – Jau ankščiau globėjų šeimose apsigyvenę šeimos vaikai sėkmingai įveikia traumines patirtis. Kūdikiu šiuo metu rūpinasi globėjai, specialiai pasirengę atliepti tokio amžiaus vaikučio poreikius.“

Anot U. Klingerės, vaiko teisių gynėjų pagrindinis tikslas yra užtikrinti, kad kiekvieno vaiko teisės būtų tinkamai įgyvendintos.

„Šiuo atveju – užtikrintas vaikų saugumas, pagalba įveikiant neigiamas patirtis bei galimybė augti ir formuotis tinkamoje aplinkoje, – pažymėjo ji. – Visuomet esame pasirengę padėti ir reaguojame į kiekvieną gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą. Nagrinėdami pranešimą, vykstame į šeimą ir individualiai bendraujame su kiekvienu jos nariu, išklausome vaiko nuomonę, jeigu pagal amžių ir sveikatos būklę jis gali ją išsakyti. Vertindami situaciją šeimoje, siekiame identifikuoti galimas problemas ir drauge ieškoti geriausių sprendimo būdų, kurie padėtų šeimai įveikti sunkumus ir leistų kiekvienam jos nariui jaustis gerai.“

Pasak jos, svarbu žinoti, kad vaiko teisių gynėjai reaguoja į visus – raštu, žodžiu ar bet kokia kita forma gautus pranešimus, bet prevencinių veiksmų neatlieka.

„Todėl esame dėkingi visiems, kas praneša apie netinkamą elgesį su vaikais, – sakė ji. – Skatiname institucijas, su kuriomis bendradarbiaujame vaiko gerovės srityje, dalintis turima informacija. Esame dėkingi, kai apie netinkamą elgesį su vaikais sužinome iš medikų, ugdymo įstaigų atstovų, artimųjų, kaimynų ir tiesiog neabejingų žmonių.“

Ji akcentavo, kad konkretus atvejis mus ypatingai skatina dar kartą priminti visuomenei, jog tik žinodami apie vaiko patiriamus sunkumus vaiko teisių gynėjai gali užtikrinti vaiko saugumą.

„Taip pat svarbu pabrėžti, kad stengiamasi orientuotis į kompleksinę pagalbą šeimai, vaiko perkėlimas iš šeimos yra kraštutinis ir tik išskirtiniais atvejais priimamas sprendimas, kai vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei iškilo pavojus ir situacija nesikeičia“, – nurodė jo.

„Už pagalbos šeimai teikimą atsakingos savivaldybės ir jas teikia kiekvienoje savivaldybėje veikiantis pagalbos šeimai centras, kitos socialinės įstaigos, – nurodė U. Klingerė. – Tais atvejais, kai yra fiksuojamas smurtas šeimoje, dažniausiai reikalinga kompleksinė pagalba visai šeimai – psichologų ar socialinių darbuotojų pagalba, medikų teikiamos paslaugos ir pan. Deja, pagalba ne visada būna veiksminga. Kartais suaugusiesiems sunku priimti pagalbą, bendradarbiauti arba sunkumai būna įsisenėję, kliūtimi priimti pagalbą kartais tampa psichinės sveikatos sunkumai ar socialinių įgūdžių stoka. Savalaikės krizės įveikimo paslaugos šeimai labai svarbios, ne mažiau svarbu jas priimti, stengtis suprasti savo elgesio priežastis ir jį keisti.“

Vaiko teisių gynėjai per penkis šių metų mėnesius visoje Lietuvoje gavo daugiau kaip 22 tūkst. pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus. Vien per gegužę – 5 099. Pernai vaiko teisių gynėjai sulaukė daugiau nei 45 tūkst. pranešimų dėl galimai pažeistų vaiko teisių, t. y. 13 proc. daugiau nei 2021 m.

„Kasmet augantis gaunamų pranešimų kiekis rodo didėjantį visuomenės nepakantumą galimiems vaiko teisių pažeidimams ir atskleidžia vis realesnį galimai nukentėjusių vaikų mastą“, – sakė ji.

„Tad skatiname ir toliau kartu galvoti apie būdus, kaip keisti mūsų visų nuostatas skleidžiant žinią, jog smurtas nėra normalu, kad bet kokios rūšies smurtas palieka randus vaiko tolimesniame gyvenime, – sakė U. Klingerė. – Ypač skaudžiai vaiką sužeidžia iš artimiausių žmonių, tėvų patiriamas smurtas. Prireikia daug laiko, kol vaikas atsitiesia ir su profesionalia pagalba įveikia traumines patirtis. Ypač gilios smurtinės pasekmės kūdikiui, besąlygiškai pasitikinčiu arčiausiai jo esančiais žmonėmis.“

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė pažymėjo, kad kilus klausimams, galima pasikonsultuoti su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 8 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą tarnybos interneto svetainėje arba skambinant bendruoju pagalbos numeriu 112.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.