Author: admin

  • Prekyba moterimis Šiauliuose

    Pagaliau ilgai lauktas nuosprendis Šiauliuose.
    Nors nuo prekybos žmonėmis epizodų – moterų pardavinėjimo prostitucijoje, kokaino maišelių gabenimo aukų skrandžiuose į Reikjaviką – iki nuosprendžio paskelbimo apygardos teisme praėjo “tik” šešeri metai, mums ir liudijančioms aukoms jie buvo virtę ištisa amžinybe.
    Grubus prostitucijos veidas Šiaulių mieste.
    Sekso pirkėjai vienas per kitą nuo pat ryto atakuoja sutenerę – “noriu greituko, noriu oralinuko! kur atvažiuoti?”, “ar galėsiu be apsaugos?”, “šiandien noriu kažko labai jauno, šviežio, gali būti 15 ir jaunesnė”.
    Sutenerė turi atsiviliojusi dvi moteris ir jas be gailesčio eksploatuoja.
    “Jos pačios man siūlė pusę savo uždarbio” – aiškino jau teisiama oficialiai dirbusi Rimi prekybos centre kasininke, neoficialiai – kaip žuvis vandenyje tarp sutenerių ir prekeivių žmonėmis jautusis 21 metų (!) viešnamio valdytoja.
    Toks ten ir viešnamis – santykiavimas vykdavo Iki mašinų aikštelėje, visada sekso pirkėjo mašinoje.
    Dėl to kildavo ir konfliktų – moterys neturėjo galimybės nusiprausti, susitvarkyti, būdavo ir keliolika klientų per dieną.
    “Kur valkiojiesi?!” – sutenerės riksmus yra užfiksavę kriminalistai – “žinai, kiek mašinų tavęs laukia??”
    Viena nukentėjusioji teisme prisiminė epizodą, kai po susitikimo su pirkėju jautėsi labai prastai, ją pykino, ji vos galėjo paeiti.
    Moteris neišdrįso viešai papasakoti, kas tada dėjosi mašinoje, tik užsiminė, jog negavo sutartų pinigų, jog “viskas vyko šlykščiai”.
    Kodėl taip smulkiai apie šiuos epizodus kalbame?
    Teismo salėje galios pozicijos kažkiek persigrupavo, juolab, kad aukos tikrai jautė bylos tyrėjų, savo advokatų palaikymą.
    Tačiau trauminės patirtys liko tokios gilios, kad kiekvienas sudalyvavimas teismo apklausoje virsdavo skaudžia drama, moterys bėgo, slėpėsi – nepadėjo jokie teismo grasinimai baudomis, nemalonumais ar pan.
    Tą greitai pajuto ir teisiamieji, jie nepraleisdavo progų savotiškai pasilinksminti – “nu kodėl ji tokia debilė, pasakykit, ji durna, taip, durna?” – į mūsų darbuotoją apklausos metu drąsiai kreipėsi vienas teisiamųjų, kitiems leipstant juokais.
    Kaip žinia, juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.
    Apkaltinamasis nuosprendis, įrodyta prekyba žmonėmis.
    Sekančiame poste papasakosime apie 60 kokaino maišelių skrandžiuose ir skrydį į Kopenhagą ir Reikjaviką
  • Alytaus gimnazijoje dirbo pedofilas, o prisiimti už tai atsakomybę nėra kam

    Alytiškis mokytojas praėjusiais mokslo metais tebedirbo katalikiškoje gimnazijoje, nors dar pernai vasarą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl vaikų seksualinio prievartavimo. Mokyklos steigėjos apie kaltinimus pedagogui teigė nežinojusios. Tą patį tvirtino gimnazijos direktorė, kartu pareiškusi, kad sutartis su mokytoju artėjantiems mokslo metams jau nebebus pratęsta, nors pats nuteistasis aiškino, kad apie bylą ir jam pateiktus kaltinimus vadovybę esą informavęs seniau. Kaip tai iš viso gali nutikti, kad mokykloje su vaikais dirba teismo ir net ekspertų pripažintas pedofilas? Apie tai plačiau LNK vidurdienio žiniose pasakojo Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

    – Ar turite paaiškinimą šiam atvejui? Kodėl teismo instancijos ir net medicinos ekspertų pedofilu pripažintas asmuo dirbo vienoje iš Alytaus gimnazijų?  

    – Iš tikrųjų įstatymas įpareigoja kiekvieną švietimo, sveikatos ir bet kurią kitą įstaigą, kuri dirba su vaikais, tikrinti savo darbuotojus ir savanorius nuteistųjų registre. Tai yra privaloma. Ir čia ne tik dėl seksualinių, bet ir įvairių kitų labai sunkių nusikaltimų. Visais tais atvejais žmonės neturi teisės dirbti su vaikais.

    Šiuo atveju yra tokia specifinė situacija, kad to žmogaus teismo nuosprendis nėra įsigalėjęs. Bet, kita vertus, visiškai visada, kada yra tokio pobūdžio byla, teismas turi teisę nušalinti žmogų nuo pareigų, siekiant apsaugoti jį nuo kitų nusikaltimų ir siekiant apsaugoti aukas nuo kitų galimų nusikaltimų. Tai teismas, turintis informacijos, kad žmogus dirba mokykloje, tikrai turi informuoti. Ir kitas dalykas, jeigu mokyklos vadovė jau žinojo, tai čia irgi yra visiškai nepateisinama. Suprantu, yra rizika, nes jeigu, sakykime, žmogaus nenuteistų, tada jam reikėtų grąžinti atlyginimą. Bet tai nėra tokia didelė rizika, nes dabar rizikuojama vaikais.  

    – Bet teismai apie savo sprendimus neinformuoja mokymo įstaigų, nes, kaip jie teigė, teisės aktai tokios pareigos nenumato. O gal kaip tik reikėtų ne tik teismui, bet bendrai teisėsaugos institucijoms tokio įpareigojimo pranešti ne tik apie teismo sprendimus, bet net ir apie įtarimus, kad bent jau laikinai tas žmogus, kol teismas iki galo išsiaiškins, negalėtų dirbti su vaikais?  

    – Tai čia šiuo atveju teismas tikrai galėjo priimti pats tokį sprendimą – įpareigoti ir neleisti dirbti žmogui. Kitas dalykas, lygiai taip pat darbdavys turi teisę tą patį padaryti, bet vėlgi reikia tam gauti informaciją ir dar čia yra giliau, jeigu toje byloje yra nukentėję vaikai, tai, vadinasi, Vaiko teisių tarnyba žinojo apie bylą, žinojo ir žmogų, kur tas žmogus dirba. Aš net neabejoju, kad byloje turėjo būti pateikta žmogaus charakteristika, kur jis dirba, ką veikia. Taigi visiems buvo akivaizdu, visoms bylos šalims buvo akivaizdu.  

    – Mes vis apie panašias situacijas kartas nuo karto išgirstame, nes tokių pranešimų būta ir anksčiau. Gal tai yra tikrai kažkokia didelė sisteminė problema, kad iki šiol tokie įvykiai nėra pažabojami? 

    – Matote, aš manau, kad nėra, aišku, galima visiškai kiekvieną atvejį aprašyti teisės aktuose, bet vis tiek atsiras tam tikra spraga, nes ne viską numatysi. Aš sakyčiau, kad priemonės yra žmonių budrumas, pareigūnų, specialistų, kurie su tuo dirba, teisėjo atsakomybė, prokuroro, kuris nagrinėja bylą, mokyklos vadovo, Vaiko teisių tarnybos. Juk visi žino apie bylą. Jeigu žinojo apie bylą, tai reikėjo priimti sprendimus.  

    – Bet yra tiek daug atsakingų žmonių ir nėra pagrindinio žmogaus, kuris turėtų pasirūpinti, kad tokia informacija pasiektų ugdymo įstaigas. Tada kyla klausimas, o kam kelti atsakomybę šiuo atveju?  

    – Taip, kai reikia kelti atsakomybę, tada iškyla klausimas, kam ją kelti. Bet aš sakyčiau, kad net ir prokurorui, kuris palaiko kaltinimą, jeigu jis jau turi ekspertizės išvadas, kur yra akivaizdu, kad dar ir liga yra žmogui, tai bet kurią dieną bet kuris vaikas gali būti jo nauja auka. Čia akivaizdu, kad jis negali dirbti švietimo įstaigoje.  

    – Jūsų vertinimu, kas tada turėtų būti tas žmogus, kuris pirmiausiai turėtų informuoti ugdymo įstaigą?  

    – Manau, kad tiek teisėsaugos pareigūnai, kurie nagrinėjo bylą, tiek ir vaiko teisių specialistai, tiek ir teismas, priimdamas vienokį ar kitokį nuosprendį.  

    – Jeigu mes kalbėtume ne tik apie ugdymo įstaigas, bet ir kitas įmones, kuriose taip pat dažnai lankosi vaikai, pavyzdžiui, įvairius meno kolektyvus, atrakcionų parkus ar kitus pramogų parkus. Kaip tokių įstaigų darbuotojai tikrinami? Ar kol kas mes kalbame tik apie ugdymo įstaigas, tačiau negalvojama apie kitas įmones? Ir čia tikriausiai jau ateiname prie to klausimo, ar mums reikalingas viešasis tokių nusikaltusių asmenų registras?  

    – Iš tikrųjų šiandieną valstybėje yra visų nusikaltimų registras, Informatikos ir ryšių departamentas jį valdo ir visi darbdaviai privalo kreiptis bei susirinkti duomenis apie darbuotoją. Šiandieną vyksta nemažai diskusijų ir Seime, ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, kaip pakeisti tą straipsnį, kad už jo nevykdymą būtų tam tikra atsakomybė. Be to, yra kitas klausimas, ką daryti su tais, kurie patys sau dirba, vykdo veiklą ir apie save informacijos nerenka.  

    – Pažiūrėkime į lenkus, jie turi viešą tokių nusikaltusių asmenų registrą, kuris yra prieinamas viešai. Lietuvoje diskutuojama, kad galbūt jis bus kažkiek apribotas, tai ar neturėtų būti vaiko teisė į saugų ugdymą, į saugų gyvenimą aukštesnė už nusikaltusio asmens anonimiškumą?  

    – Žinote, jeigu žiūrėtume iš vaiko teisių perspektyvos, žinoma, kad mes vaikus pirmiausia turime apsaugoti visuomenėje. Tai yra akivaizdu ir tai tikrai yra vertybė, niekam čia net nekyla diskusijų. Bet, manau, pirmas ir svarbiausias dalykas yra tas, kad mums atrodo, jog jeigu bus registras, to užteks, bet mes turbūt turime pirmiausia kalbėti apie vaikų lytinį švietimą, apie visas kitas priemones. Kai pradedame kalbėti tik apie registrą, man kartais atrodo, kad mes užsiliūliuojame ir atsiranda toks iškreiptas saugumo jausmas – turėsime registrą ir tada nieko daryti nereikės. Reikės daryti labai daug, nes vis tiek reikia visuomenę paruošti.  

    Imasi veiksmų  

    Alytiškis mokytojas praėjusiais mokslo metais tebedirbo katalikiškoje gimnazijoje, nors pirmos instancijos teismas jį buvo pripažinęs kaltu dėl vaikų seksualinio prievartavimo. Gimnazijos direktorė tvirtino, kad apie tai nežinojo, nors pats nuteistasis aiškino, kad apie bylą vadovybę buvo informavęs.  

    Vaiko teisių apsaugos kontrolierė tai vadina specifine situacija.  

    „Įstatymas šiandien labai aiškiai nustato, kad žmonės, kurie teisti už seksualinius arba sunkius nusikaltimus, negali dirbti su vaikais“, – LNK sakė E. Žiobienė.  

    Kadangi alytiškis mokytojas sprendimą buvo apskundęs auštesnės instancijos teismui, sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs. Kontrolierė sako – tada ir atsitinka taip, kad žmogaus teistumo registre dar nėra, bet teismas turėjo žinoti, kur jis dirba.  

    „Kada nagrinėjama byla, tai labai akivaizdžiai yra teismui suteikta galimybė iš esmės nušalinti žmogų nuo pareigų“, – paaiškino E. Žiobienė.  

    Pedofilų imasi ir valdžia – grupė Seimo narių pasiūlė tokiose bylose senaties terminą pailginti. Dabar Baudžiamasis kodeksas numato, kad senaties terminas negali baigtis anksčiau negu aukai sueina 25-eri. Seimo nariai pasiūlė terminą skaičiuoti nuo tada, kai aukai sueina 35-eri.  

    „Vyriausybės išvada yra teigiama – pritarti įstatymo projektui, bet yra pasiūlymai, kaip būtų galima subalansuoti visą projektą“, – LNK komentavo teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska.  

    Teisingumo ministerija pasiūlė, kad terminas būtų skaičiuojamas ne pagal aukos amžių, o nuo galimo nusikaltimo padarymo, bet ppildomai numato, kad senatis negali baigtis anksčiau, nei auka sulauks 35-erių.

    „Tam, kad visgi būtų pagal Baudžiamojo kodekso esmę, reikėtų skaičiuoti nuo nusikaltimo padarymo, be abejo, išlaikant kuo ilgesnį terminą. Tai iš esmės išvada yra teigiama“, – sakė E. Dobrowolska.  

    Seime pataisa jau praėjo pirmąją – pateikimo – stadiją. Pritarus ir Vyriausybei, pataisos grįžta į Seimą svarstyti.  

    „Asmenys dažnai kreipiasi, kai jau subręsta, kai yra sąmoningi, suvokia, kas įvyko. Akivaizdu, (reikia) sudaryti galimybę, kad asmuo galėtų kreiptis pagalbos ir teisingumo“, – akcentavo ministrė.  

    „Aš galiu pasakyti, kad neseniai turėjau tokį susitikimą su žmogumi, kuriam yra 36-37 metai ir jis tik dabar išdrįso pasakyti, kas buvo“, – LNK pasakojo Delfi žurnalistas Dainius Sinkevičius.  

    Dažnai vaikai apie seksualinę prievartą nutyli – bijo smurtautojų ar aplinkinių reakcijos.  

    „Kodėl mes negalime pasekti kitų valstybių – Airijos, Švedijos, pagaliau – Estijos – pavyzdžiu“, – svarstė D. Sinkevičius

    Estijoje, Airijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, Vengrijoje sunkiausiems seksualiniams nusikaltimams prieš nepilnamečius senaties termino iš viso nėra.  

    „Tokių atvejų nebus daug – nebus, kad subėgs minios ir visi pradės kalbėti. Jeigu mes turėsime vieną atvejį per 10-20 metų, gal keletą atvejų, tai bus labai didžiulis laimėjimas. Tad aš nežinau, kodėl mes taip bijome, ar kaip čia pasakyti“, – teigė žurnalistas.  

    Į viešumą vienas po kito kylant pedofilijos atvejams, grupė Seimo narių vėl siūlo apsispręsti dėl viešo pedofilų registro – tokio, koks kelerius metus veikia Lenkijoje. Ten jis prieinamas visiems.  

    „Ne tik registro klausimas yra aktualus. Yra ir vaikų švietimo klausimas, ir visų budrumas, ir teisinių žinių kėlimas. Tai yra labai svarbūs dalykai, kurie turėtų daugiau svertų“, – komentavo E. Žiobienė.  

    Prie dabar veikiančio nsuikaltėlių registro gali prieiti tik tie, kuriems priklauso pagal įstatymą, bet ir tai – nevisada nori prieiti.  

    „Kiek yra institucijų, kurios tikrai nesikreipė ir net galbūt nesirošia kreiptis, kad pasitikrintų savo darbuotojus, nes tiki savo darbuotojais, kad jie niekada nebuvo nuteisti“, – sakė kontrolierė.  

    Lietuvoje apie viešą registrą pradėta kalbėti prieš kelerius metus, bet jį sustabdė asmens duomenų apsauga.

    Dėmesio!    

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.    

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.    

          

     

  • Diskusija apie kovą su seksualiniu vaikų išnaudojimu

    Dėmesio! Kartu su Tarptautiniu dingusių ir išnaudojamų vaikų centru (JAV) organizuojame virtualią diskusiją “Kova su vaikų seksualine prievarta ir jų išnaudojimu internete”.
    Dalyvaus ekspertai iš Australijos kriminologijos instituto, Berlyno universitetinio medicinos centro, šio trumpo susitikimo tikslas – panagrinėti vaikų seksualinio prievartautojo portretą.
    Laukia didelė naujiena mums – išgirsime apie darbą su tokiais nusikaltėliais.
    Dalyviams pasiūlysime vertimą į lietuvių ir anglų kalbas.
  • Dar apie Alytų

    Bandome suvokti, kas gi vyksta šioje gimnazijoje – per visą šalį nuskriejo straipsniai, radijo laidos apie mokytoją, nuteistą dėl vaikų seksualinio prievartavimo (nuosprendis dar neįsiteisėjęs).
    Tačiau veikėjas tebefigūruoja darbuotojų sąrašuose.
    Pasimetimas ar cinizmas? Gimnazija laikosi tarsi oazė dykumoje – nejaučia gėdos ar nerimo steigėjai, nesigirdi tėvų balsų, prasmego kažkur net ir įdarbinti sielovadininkai.
    Žmonės, kas jums?
    Gaila tokio gero mokytojo, galioja nekaltumo prezumpcija?
    Neapsimeskite, kad nežinote – jauniausiai šio ilgamečio pedofilo aukai tebuvo 5 metukai; savo kaltę jis teisme pripažino ir nuteistas 8 metams kalėjimo; teismo psichiatrai jam diagnozavo pedofilinį sutrikimą; skundą prievartautojas pateikė dėl tam tikrų techninių momentų.
    Niekada nebūtume patikėję, kad Alytus negins savo vaikų.
  • Kas geresnio Alytuje?

    Kol visi sukame galvas, kaip užkardyti seksualiniams nusikaltėliams prieigą prie švietimo sistemos, Alytuje katalikiška gimnazija tiesiog įdarbina tokį asmenį.
    Suprantame, jog Apeliacinio teismo neskubėjimas nagrinėti nuteistojo skundą sudaro puikias galimybes žmogui su ekspertų diagnozuotu pedofiliniu sutrikimu tarsi legaliai prasmukti į mokytojų gretas, bet kur gimnazijos vadovų sąžinė, skelbiamos vertybės, atsakomybė, galų gale, prieš mokinius ir jų tėvus?
    Neužtenka apsistatyti trimis pavaduotojais sielovadai, reikia realiai rūpintis patikėtais vaikais.
    Kviečiame šios gimnazijos steigėjus – Alytaus savivaldybę ir Vilkaviškio vyskupijos kuriją – prisiimti atsakomybę už tokį nusikalstamai aplaidų, veidmainišką požiūrį į vaikų saugumą.
    Taip pat manome, jog VTAS darbuotojai, dalyvavę visame teisiniame procese, matę šio žmogaus pavojingumą, turėjo perspėti šv. Benedikto gimnaziją, jos steigėjus, jog toks asmuo negali dirbti pedagoginio darbo, jo seksualinis potraukis vaikams, vaikų pornografijai dar įtarimų pateikimo stadijoje turėjo užverti jam duris į švietimo įstaigas.
    Norime pakviesti ir kitas šio ilgamečio vaikų prievartautojo aukas ryžtis prabilti, kreiptis į policiją ir mus, suteiksime jums visą reikalingą pagalbą, mūsų psichologai ir advokatai palydės jus teisingumo susigrąžinime: pagalbos telefonas +370 679 61617 visą parą.
  • Alytiškis tebedirbo katalikiškoje gimnazijoje, nors buvo nuteistas dėl vaikų prievartavimo

    Alytiškis mokytojas praėjusiais mokslo metais tebedirbo katalikiškoje Šv. Benedikto gimnazijoje, nors dar pernai vasarą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl vaikų seksualinio prievartavimo. 

    Chemijos mokytoju dirbusiam Vytautui Pėstininkui paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau Kauno apygardos teismo sprendimą jis yra apskundęs Lietuvos apeliaciniam teismui. 

    Mokyklos steigėjos – Alytaus miesto savivaldybė ir Vilkaviškio vyskupijos kurija – apie kaltinimus pedagogui teigė nežinojusios. Tą patį tvirtino Šv. Benedikto gimnazijos direktorė, tuo pačiu pareiškusi, kad sutartis su mokytoju ateinantiems mokslo metams nebebus pratęsta. 

    Vis dėlto pats V. Pėstininkas sako apie bylą ir jam pareikštus kaltinimus vadovybę informavęs, o ši nusprendusi leisti jam tęsti darbą. 

    Diagnozuota pedofilija 

    Teismo nuosprendyje, kurį matė BNS, nurodoma, kad alytiškis nuteistas už mažamečių vaikų prievartavimą, vykusį 2014-2020 metais. Bylos medžiaga rodo, kad nukentėjusieji nėra susiję su chemijos mokytojo buvusiomis ar esama darboviete. 

    Tiriant nusikaltimą, alytiškiui 2020-ųjų gruodį buvo atlikta psichiatrinė ekspertizė, jos metu diagnozuota pedofilija. 

    „V. Pėstininkas jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu savo veiksmų esmę suprato ir juos valdyti galėjo“, – rašoma Kauno apygardos teismo nuosprendyje. 

    Teismo verdiktą vyras yra apskundęs Lietuvos apeliaciniam teismui. V. Pėstininkas tvirtino tokį sprendimą priėmęs, nes „ne viskas buvo ištirta teismo proceso metu“. 

    „Buvo prašyta ekspertizės, kurios taip ir neatliko kol kas“, – BNS sakė alytiškis. 

    Vis dėlto jis teigė savo kaltę dėl vaikų prievartavimo pripažįstantis: „Neneigiu kaltės, taip.“ 

    Lietuvos apeliacinis teismas BNS nurodė šiuo metu nagrinėjantis bylą. Artimiausias posėdis, kurio metu bus pradėtos sakyti baigiamosios kalbos, numatomas rugsėjį. Tą patį mėnesį numatytas ir dar vienas posėdis. 

    „Tikėtina, byla bus baigta nagrinėti rugsėjį, o po mėnesio gali būti priimtas sprendimas“, – teigė teismo atstovė Venta Valčackienė. 

    Tęsė darbą mokykloje 

    Pirmosios instancijos teismas vyrą nuteisė 2022 metų rugpjūtį, prieš pat naujųjų mokslo metų pradžią. Vis dėlto pedagogas darbą gimnazijoje tęsė toliau, o Alytaus savivaldybė ir Vilkaviškio vyskupijos kurija tvirtino apie tai nieko šiol nežinojusios. 

    „Mes tokios informacijos neturėjome“, – BNS teigė Alytaus vicemerė Jurgita Šukevičienė. 

    Vilkaviškio vyskupijos kurijos kancleris Linas Baltrušaitis pridūrė, kad mokyklai ateityje teks imtis priemonių, jog tokia situacija ateityje nebepasikartotų. 

    „Tam tikra prevencija turi būti, visi mokomės iš klaidų… Tikrai mes apie tai nebuvome informuoti“, – BNS teigė dvasininkas. 

    Apie nuosprendį kolegai BNS sakė iki šiol nežinojusi ir mokyklos direktorė Loreta Šernienė. 

    „Jūs gal juokaujat? – kalbėjo mokyklos vadovė. – Aš pirmą kartą girdžiu, iš kur aš galėjau žinoti tokius dalykus, niekas manęs neinformavo.“ 

    Direktorės teigimu, dėl vaikų prievartavimo nuteistas chemijos mokytojas gimnazijoje dirbo pagal terminuotą darbo sutartį. Tokią pačią planuota sudaryti ir naujiems mokslo metams. 

    „Gerai, čia didelės bėdos nėra, aš jo nepriimsiu daugiau, bet man tiesiog baisu. Toks malonus mokytojas, o Dieve“, – sakė L. Šernienė. 

    Tuo metu V. Pėstininkas BNS teigė, kad direktorė buvo gavusi teismo raštą, taip pat apie bylą pats su ja yra kalbėjęsis. 

    „Mes su ja apie tai šnekėjome. Direktorė mane pasikvietė, informavo, sako: „Gavau raštą, viską žinau, bet jūs labai gerai dirbate, vaikai jus myli ir mes jūsų paslaugų neatsisakome kol kas“, – sakė vyras. 

    „Vadovai stebėjo mano darbą. Jie jokių priekaištų dėl to neturėjo. Nei vadovai, nei vaikai“, – pridūrė jis. 

    Tuo metu Kauno apygardos teismas BNS nurodė apie teismo sprendimą neinformavęs mokyklos, nes „teisės aktai tokios pareigos nenumato“. 

    Su gimnazijos direktore BNS pakartotinai susisiekti nepavyko. 

    Negali kreiptis savo iniciatyva 

    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė teigė pasigendanti Alytaus gimnazijos vadovų atsakomybės priimant į darbą žmogų, sulaukusį teisėsaugos įtarimų. 

    „Kur gimnazijos vadovų sąžinė, skelbiamos vertybės, atsakomybė, galų gale, prieš mokinius ir jų tėvus? Neužtenka apsistatyti trimis pavaduotojais sielovadai, reikia realiai rūpintis patikėtais vaikais“, – BNS sakė centro vadovė. 

    Ji taip pat kritikavo ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, kuri buvo įtraukta į V. Pėstininko bylą, tačiau gimnazijos apie kaltinimus neinformavo. 

    „Vaiko teisių apsaugos darbuotojai, dalyvavę visame teisiniame procese, matę šio žmogaus pavojingumą, turėjo perspėti Šv. Benedikto gimnaziją, jos steigėjus, jog toks asmuo negali dirbti pedagoginio darbo, jo seksualinis potraukis vaikams, vaikų pornografijai dar įtarimų pateikimo stadijoje turėjo užverti jam duris į švietimo įstaigas“, – sakė K. Mišinienė. 

    Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba BNS nurodė, kad apie V. Pėstininko darbą Alytaus gimnazijoje neturėjo duomenų, nors apie tai skelbiama mokyklos interneto svetainėje. 

    Ji taip pat nurodo, kad net ir turėdama tokią informaciją nebūtų galėjusi jos perduoti, nes „pagal galiojantį teisinį reglamentavimą institucijos neturi pareigos ir negali savo iniciatyva kreiptis į darbdavius ir informuoti juos apie vykstančius teisminius procesus“. 

    Siūlomi pokyčiai 

    Šiuo metu teisės aktai numato, kad žmonėms, kurie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažinti kaltais dėl seksualinio prievartavimo, draudžiama dirbti, savanoriauti vietose, kuriose jie gali turėti kontaktų su vaikais. 

    Be kita ko, darbdaviai priimdami tokiam darbui žmones turi paprašyti jų pateikti pažymą, kad šie nėra teisti už minėtus nusikaltimus. 

    Tokią pažymą galima gauti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro. 

    „Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą darbdaviai gali gauti informaciją, kai yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis ir asmuo yra pripažintas kaltu, tačiau nemato jo duomenų, jeigu teismo procesas vis dar vyksta ir nėra įsiteisėjusio nuosprendžio“, – BNS sakė Vaiko teisių tarnybos atstovė Alina Žilinaitė. 

    Anot jos, siekiant išspręsti šią įstatymų spragą ir apsaugoti vaikus, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra sudariusi darbo grupę, kurioje dalyvauja ir vaiko teisių gynėjai. 

    „Šiuo metu yra rengiami ir bus siūlomi įstatymų pakeitimai, leisiantys darbdaviams gauti būtiną informaciją apie darbuotojus“, – kalbėjo A. Žilinaitė. 

    Tuo metu gegužę grupė Seimo narių registravo seksualinių nusikaltimų registro įstatymo projektą. Jo tikslas – nustatyti asmenų įtariamų ar nuteistų už seksualinius nusikaltimus kontroles priemones, siekiant užkardyti naujas nusikalstamas veikas. 

    Anot projekto, tokį registrą sudarytų ribotos prieigos ir viešasis registrai. 

     

    Dėmesio!   

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.   

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.   

        

     

     

  • Lenkija turi viešą seksualinių nusikaltėlių registrą – nepaisant kritikos tikinama, kad jis veiksmingas

    9 iš 10 lietuvių mano, kad šaliai yra būtinas seksualinių nusikaltėlių registras, o Seimui jau buvo pateiktas projektas dėl panašios duomenų bazės sukūrimo. Valdantieji žvelgia į kaimyninę Lenkiją, kurioje nuo 2018 m. Teisingumo ministerijos svetainėje yra pasiekiamas viešas seksualinių nusikaltėlių registras. Nors valdžia tikina, kad jis leidžia užkirsti kelią seksualiniams nusikaltimams, projektas iki šiol yra vertinamas prieštaringai. 

    Šią publikaciją galite skaityti ir lenkų kalba. 

    „Teisę apsaugoti savo vaikus keliame aukščiau už nusikaltėlių anonimiškumą. Valstybė privalo ginti vaiką, o ne pedofilą. Nusikaltėlis, skriaudžiantis vaikus, gali tikėtis labai sunkių pasekmių – ne tik ilgalaikės bausmės, bet ir anonimiškumo praradimo. Dėl šių priežasčių griežtiname Baudžiamąjį kodeksą ir planuojame tolimesnius reglamentų keitimus. Į laisvę išėjęs nusikaltėlis turi būti nuolat kontroliuojamas. Visi privalo žinoti, kas yra jų kaimynas, – prieš įstatymo įsigaliojimą pabrėžė teisingumo ministras Zbigniewas Ziobro. 

    Teisėjas Bartoszas Jakubowskis buvo pagrindinis projekto kūrėjas. Vėliau kuravo Baudžiamosios teisės departamentą, kuriame iš pradžių buvo įsteigtas registras. Dabar B. Jakubowskis yra baudžiamosios justicijos teisėjas, sprendžiantis ir seksualinių nusikaltimų bylas. 

    Jis priminė, kad įstatymas dėl seksualinių nusikaltimų grėsmės užkardymo Lenkijoje buvo priimtas 2016 m. Jame apibrėžiamos papildomos apsaugos priemonės, kitokios, nei numato Lenkijos baudžiamasis kodeksas. 

    „Jomis siekiama užkirsti kelią seksualiniams nusikaltimams. Nors jau turime atitinkamų įrankių, įstatymų leidėjas nusprendė, kad panašūs nusikaltimai yra labai sunkūs ir daro nukentėjusiesiems ilgalaikį poveikį, todėl būtina imtis papildomų saugumo priemonių, kurios dar labiau sumažins nusikalstamumą, o kartu ir užkirs kelią tolesniems nusižengimams“, – aiškina teisėjas interviu LRT.lt. 

    Įstatymas susideda iš trijų svarbiausių apsaugos priemonių. Pirmoji – seksualinių nusikaltėlių registras. Jį sudaro trys duomenų bazės, tačiau pagrindinės yra dvi: ribotos prieigos registras ir viešasis registras. Pirmuoju gali naudotis tik konkrečios valstybės institucijos, saugos tarnybos bei darbdaviai. Jame yra visi nusikaltėlių, nuteistų už seksualinius nusikaltimus, asmens duomenys bei kita su bausmės atlikimu susijusi informacija. Taip pat nusikaltėlio anketoje yra pateikiama kitų nusižengimų istorija. Taip tyrimą atliekančios institucijos gauna visą konkretaus piliečio biografiją. 

    „Galima sužinoti, ar nuteistasis turi apyrankę, ar atlieka bausmę prižiūrimas policijos. Taip pat registre yra nuteistojo asmens kodas, paso nuotrauka, ankstesni nuolatinės ir laikinosios gyvenamosios vietos adresai, taip pat faktinė buvimo vieta. Kuriant registrą iš Baudžiamojo kodekso buvo atrinkti sunkiausi seksualinio pobūdžio nusikaltimai: išžaginimas, pedofilija ir kita nusikalstama veika, daranti tiesioginę ir fizinę įtaką aukoms“, – pabrėžia teisėjas. 

    Vienas iš registro autorių teigia, kad didžiausi ginčai Lenkijos visuomenėje kilo dėl viešo registro paskelbimo. 

    „Patikrinti viešo registro duomenis gali bet kuris asmuo, nepriklausomai nuo gyvenamosios šalies. Registre yra skelbiama informacija apie nuteistus ar nepakaltinamus, tačiau nusižengimus padariusius asmenis. Viešajame registre veikia paieškos pagal pavardę ar vietovardį sistema. Pavyzdžiui, paieškos rezultatai nurodo, kad Kolobžege gyvena du, o Varšuvoje – devyni žmonės, padarę sunkius seksualinius nusikaltimus. Nusikaltėlio profilį sudaro nuotrauka, vardas, pavardė, gimimo data, lytis, gimimo vieta, pilietybė ir miestas, kuriame šiuo metu gyvena konkretus asmuo. Paspaudus ant profilio nuorodos, galima sužinoti daugiau informacijos apie atliktą bausmę“, – aiškina jis. 

    „Jei norime įsikurti konkrečioje vietovėje, galime patikrinti, kiek pavojingų žmonių joje gyvena. Lenkijos teisės aktų kūrėjai nusprendė, kad toks registras reikalingas siekiant užkirsti kelią sunkiems nusikaltimams ateityje. Tai yra perspėjimas būsimiems nusikaltėliams – jei pasiryš tokiai veikai, žinos, kad bus ne tik nuteisti, bet ir jų atvaizdas taps lengvai prieinamas plačiajai visuomenei. Galbūt būsimos stigmatizacijos ir viešojo gyvenimo apribojimas sustabdys dalį potencialių nusikaltėlių“, – priduria jis. 

    Į viešąjį registrą įtraukiami tik patys pavojingiausi nusikaltėliai, t. y. asmenys, teisti už jaunesnio nei 15 metų asmens išžaginimą, nusikaltėliai, įvykdę seksualinio pobūdžio nusikaltimus su ypatingu žiaurumu, bei recidyvistai. Jie yra kalinami be lygtinio paleidimo. 

    Kaip dar vieną apsaugos priemonę B. Jakubowskis vardija darbdavių įsipareigojimus pedagogikos, švietimo, poilsio, gydymo ir kt. srityse. 

    „Įstatymas dėl seksualinių nusikaltimų grėsmės užkardymo įveda prievolę tikrinti konkrečius darbo kandidatus ribotos prieigos registre. Jei ten yra būsimo darbuotojo duomenys, tokio kandidato darbdavys negali priimti“, – sako teisėjas. 

    Jei darbdavys sąmoningai (ar ne) nepatikrins kandidato, jam grės baudžiamoji atsakomybė. „Įstatyme viskas reglamentuota nuo A iki Z, prieiga nesuteikiama ad hoc. Konkrečios įstaigos direktorius privalo užpildyti specialią formą, kurią galima rasti Teisingumo ministerijos svetainėje. Vėliau ministerija šiuos duomenis patikrina ir tik tada leidžia naudotis sistema. Jei mokykloje pradės darbą naujas mokytojas, darbdavys anksčiau pateikia jo asmens duomenis. Po jų patikrinimo direktorius privalo atsispausdinti formą su unikaliu kodu, kuriame yra paslėpta informacija, kas ir kada ieškojo konkretaus asmens duomenų. Tai leidžia patikrinti, ar direktorius įvykdė savo pareigą ir apsaugojo nepilnamečius nuo galimo pedofilo“, – aiškina pašnekovas. 

    Įstatymo rengėjas prisimena, kad darbo metu jam kilo abejonių, kaip įstatymas veiks. „Manęs dažnai klausdavo, ar būtina tikrinti mokyklos šildymo rangovą ar vairuotoją? Ką daryti, jei neoficialiai yra kviečiama, pavyzdžiui, auklė? Tai gali būti žmogus iš kaimynystės ar šeimos narys. Nenorime per didelio valstybės kišimosi į kaimyninius ir šeimyninius santykius, todėl numatėme pataisą, kad tikrinimas registre nėra privalomas, jei laikinąjį globėją tėvai pažįsta asmeniškai. Pats nenorėčiau tikrinti brolio, sesers ar tėvų, jei žinau, kad jie nėra susiję su seksualiniais nusikaltimais“, – sako teisėjas. 

    Trečioji apsaugos priemonė – rizikos vietų nustatymas. Šiam tikslui pasiekti padeda Lenkijos Nacionalinės policijos komisariato publikuojamas interaktyvus žemėlapis. „Žemėlapį galima priartinti iki pat konkrečių namų. Jis leidžia pamatyti, ar dominančioje gatvėje nebuvo užfiksuota seksualinių nusikaltimų. Tai svarbu tėvams, besirenkantiems mokyklą ar darželį. Tėvai gali atpažinti pedofilą gatvėje ar žaidimų aikštelėje, todėl bus atsargūs. Žemėlapis kartu leidžia patikrinti, kokia yra tikimybė, kad vaikas gali nukentėti eidamas iš mokyklos“, – aiškina B. Jakubowskis. 

    Teisėjas atkreipia dėmesį, kad nutarimas numato įrašų registruose automatizavimą. „Teismui reikėtų priimti atskirą nutartį neįrašyti asmens į registrą – antraip nuteistasis iš karto jame atsidurs. Pedofilijos aukos, bijančios pakartotinės viktimizacijos, gali kreiptis į teismą su prašymu neįtraukti nusikaltėlio į viešą registrą. Nepaisant to, jo asmens duomenys vis tiek bus prieinami riboto naudojimo bazėje. Tokiu atveju siekiame nepilnamečio gerovės, kad konkretus asmuo nebūtų siejamas su pedofilo šeima“, – sako jis. 

    Nuteistasis duomenų bazėje yra tol, kol jam skirta bausmė nėra panaikinama, todėl jis privalo informuoti apie bet kokį gyvenamosios vietos pasikeitimą, trunkantį ilgiau nei tris dienas. Priešingu atveju jam gali būti skirta bauda arba areštas. Policija savo ruožtu privalo nedelsdama šią informaciją įrašyti į registrą – kitu atveju tai taip yra vertinama kaip nusižengimas. Tokiu būdu visa informacija yra nuolat atnaujinama. 

    „Toks teisinis reglamentavimas reikalingas profiliavimui ir greitesniam vėlesnių nusikaltimų atskleidimui – kai negalime užkirsti kelio, bent jau galime greičiau sugauti kaltininką. Pavyzdžiui, jei policija gauna pranešimą, kad kažkas priekabiauja prie mažų vaikų už mokyklos ribų, ji gali nedelsdama atsidaryti registrą ir patikrinti, kas gyvena netoli konkrečios mokyklos. Taip galima iš karto patikrinti galimo nusikaltėlio alibi. Panašūs mechanizmai naudojami, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten duomenų bazė yra daug platesnė – tereikia įvesti bet kokį raktinį žodį ir iškyla identiški atvejai su tomis pačiomis nusikaltėlio savybėmis, taip atrandant serijinį nusikaltėlį. Neturint panašios duomenų bazės, būtų sunku nustatyti, ar panašių įvykių nebuvo anksčiau“, – lygina Lenkijos teisėjas. 

    Viešojo registro idėja iškart sulaukė seksologų ir dalies politikų kritikos. Jie tikina, kad pataisa neužkirs kelio seksualiniams nusikaltimams, tačiau padarys daug žalos, taip pat ir išžaginimo aukoms. 2016 m. mokslo leidinyje „Psychiatria Polska“ publikuotame Filipo Szumskio, Krzysztofo Kaspareko ir Józefo K. Gierowskio straipsnyje remiamasi amerikiečių mokslininkų tyrimais. Buvo nustatyta, kad JAV įvedus panašų registrą, kai kuriose valstijose žymiai sumažėjo įvykdytų išžaginimų skaičius, tačiau kitose poveikio nepastebėta. Priešinga situacija pastebėta Kalifornijoje – joje prievartos atvejų skaičius išaugo. 

    Lenkijos Nacionalinė pedofilijos komisija paskelbė, kad 2021 m. nukentėjo 188 mergaitės ir 173 berniukai. 2022 m. aukomis buvo 161 mergaitė ir 114 berniukų. 

    Registro kūrėjas prisipažįsta, kad kurdamas projektą iš tiesų sulaukė kritikos. „Girdėjau kritiškų balsų, tačiau jie pasigirsta paskelbus apie bet kurį teisėkūros projektą. Daugiausia buvo kritikuojama idėja, kad toks registras apskritai egzistuos. Jis nebuvo kritikuojamas kaip papildoma bazė, nepasitenkinimas kilo tik dėl registro paviešinimo. Panaši bazė iš tikrųjų naudojama Kanadoje ir JAV, tačiau Vakarų Europoje nėra siūloma panaši idėja. Labiausiai aprašytas ir ištirtas yra Prancūzijos atvejis, tačiau šios šalies registras labiau primena mūsų ribotos prieigos bazę. Tačiau Vakarų Europa neturi viešo registro su nusikaltėlių atvaizdais“, – lygina B. Jakubowskis. 

    „Mes, kaip projekto autoriai, bandome įrodyti, kad tokios bazės trūkumas kitose šalyse nereiškia, kad Lenkija negali jos sukurti. Idėja taip pat atitinka Europos Sąjungos konvencijas ir Lenkijos Respublikos Konstituciją. Registras nepažeidžia kaltininko gyvenimo gerovės – įvaizdžio ir asmens duomenų apsaugos – proporcingumo, nes atsižvelgiame į tai, kam įstatymas užkerta kelią. Valstybė privalo ginti piliečius ir užtikrinti jų gerovę. Papildomas viešas registras reikalingas kaip pusiau administracinė priemonė, kuri palengvintų potencialių aukų situaciją. Kita vertus, tai yra atgrasymo priemonė“, – aiškina vienas iš teisės akto autorių. 

    „Man pačiam smalsu, ar mūsų registras jau daro įtaką visuomenei. Nebepriklausau Teisingumo ministerijos delegacijai, todėl neturiu informacijos apie akto poveikį. Žinoma, svarbu žinoti, ar įstatymas yra veiksmingas“, – priduria jis. 

    Teisėjas atkreipia dėmesį, kad jam neteko girdėti apie atvejus, kad kas nors būtų bandęs įsilaužti į registro apsaugos sistemą ir ištrinti iš jos duomenis ar bandytų kaip nors kitaip išvengti patekimo į duomenų bazę. „Už duomenų saugumą yra atsakinga Nacionalinio nuosprendžių registro tarnyba, priklausanti Teisingumo ministerijai. Ji skirta tinkamam sistemos veikimui užtikrinti. Ten dirba labai kompetentingi žmonės“, – tikina pašnekovas. 

    Pataisos autorius priduria, kad į registrą įtraukti ir tie nusikaltėliai, kurie buvo teisti iki akto įsigaliojimo. „Tai ne teisinė, o administracinė priemonė, kuri galioja ir Prancūzijoje. Asmuo turi galimybę per tam tikrą laikotarpį kreiptis į teismą ir pateikti aplinkybes, pagrindžiančias, kodėl jo duomenys negali būti paskelbti registre. Tik teismas gali papildomai nuspręsti, priimti tokį prašymą ar ne. Sprendimą gali apskųsti prokuroras“, – apibendrina B. Jakubowskis. 

    Dėmesio!                     

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                     

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Pagalba seksualinės prievartos aukoms iš Ukrainos

    Kijevas leipsta iš karščio, joks vėjelis nekedena ir Nepriklausomybės aikštės, Maidano, mėlynai geltonuojančio flango: tūkstančiai vėliavėlių, ant kiekvienos – žuvusio gynėjo ar gynėjos vardas.
    Randame čia ir Lietuvos, D.Britanijos, Sakartvelo, Baltarusijos (ne diktatoriškosios), dar kelių šalių vėliavėles, atskirai plazdena Azovo pulko herojų, egzekucijos Olenivkoje aukų vardai.
    Dar spėjame apsilankyti Kijevo parodų centre, kur eksponuojama mobili foto paroda apie filtracijos stovyklas Mariupolyje. Istorijos rate sukasi seniai žinoma tiesa – užpuolikai visada remiasi vietinių sadistų entuziazmu, šie tarpsta išsvajotame nebaudžiamume.
    O mes pradedame vykdyti naują, 18 mėnesių trukmės projektą “Kompleksinė pagalba seksualinės prievartos aukoms iš Ukrainos”, jį remia EEE ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondas.
    Pastaraisiais metais neplanavome jokių naujų programų ar projektų, vos spėjame suktis jau turimuose laukuose. Tačiau Ukrainos užpuolimas ir tai, jog seksualinė prievarta šiame bjauriame kare pasitelkiama kaip ginklas prieš civilius gyventojus ir karius, privertė mus pakeisti savo nuomonę.
    Ačiū iniciatyvos “Rape is a War Crime” tarptautinei komandai, be Jūsų ši idėja nebūtų realizavusis.
    Dirbame.
  • Po slapto tyrimo – neįtikėtini liudijimai: viskam vadovavo „Svainijoje“ 4 banditus nušovusio verslininko sūnūs

    Daugiau kaip prieš 26 metus Kūčių vakarą Panevėžio „Svainijos“ parduotuvėje kruvinas žudynes, kai buvo nušauti keturi kriminalinio pasaulio šulai, surengusio verslininko Rimanto Okuličiaus šeimos gyvenimas pasisuko ne ta linkme, kaip jis norėjo – po ilgalaikio tyrimo pareigūnai išsiaiškino, kad vyro sūnūs taip pat gali daryti nusikaltimus. Ne tik Lietuvoje.

    Ir ši informacija jau pasitvirtino – R. Okuličiaus sūnus Darius Okuličius pasiųstas į kalėjimą, kuriame turės praleisti 6 metus. Tuo metu kito jo sūnaus Dainiaus Okuličiaus policijos pareigūnai ieško visame pasaulyje – prokuratūra Delfi.lt nurodė, kad yra paskelbta tarptautinė paieška.  

    Kad Panevėžyje gyvenantys broliai Okuličiai gali verstis neteisėta veikla, policijos pareigūnai turėjo duomenų jau seniai, todėl slapta stebėjo ne tik juos, bet ir šių draugus. Į pagalbą jie buvo pasitelkę ir kolegas iš užsienio, nes nusikaltimai buvo daromi ne tik Lietuvoje. Taip baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukta daugiau kaip dešimt asmenų.  

    Elektrikas kanapių plantacijoje  

    Prekyba narkotikais – rizikinga, bet labai pelninga veikla. O ji dar pelningesnė, jeigu pats užsiaugini kanapes ir vėliau jas parduoti. Atrodo, šia nuostata galėjo vadovautis ir broliai Okuličiai, Ispanijoje išsinuomoję nedidelę sodybą, kurioje nutarė auginti kanapes. Tačiau ne patys – jiems reikėjo žmogaus, kuris už kuo mažesnį atlygį sutiktų prižiūrėti kanapių plantaciją. 

    Ir tokį netrukus surado – Dainius Okuličius, dar dirbdamas Norvegijoje, susipažino su panevėžiečiu Kęstučiu (vardas pakeistas), vėliau jis grįžo į Panevėžį, su žmona ir vaiku nuomojosi būstą, tačiau buvo įklimpęs į dideles skolas ir negalėjo legaliai dirbti.  

    Taip vieną dieną jis sulaukė pasiūlymo – važiuoti į Ispaniją, kur tris mėnesius reikės padirbėti elektriku. Vyras nė nedvejodamas sutiko – juk buvo žadama, kad darbas bus legalus, taip pat gaus didelį atlyginimą ir taip galės padengti įsiskolinimus, kuriuos iš jo bandė išieškoti antstoliai.  

    „Tuo metu mano skolos sudarė apie 10 tūkstančių eurų, o man per mėnesį žadėjo mokėti tūkstantį“, – sakė Kęstutis.  

    Į pietų Ispaniją, netoli Alikantės, Kęstutis išvyko su Dariumi Okuličiumi – iki šios kelionės vyras jo nepažinojo.  

    O kai nuvyko į negyvenamą sodybą, sužinojo, kad nebus jokio žadėto elektriko darbo – vietoj to teks prie sodybos įrengtame garaže auginti ir prižiūrėti kanapes.  

    Kelio atgal jau nebuvo. 

    „Darius man sakė, kad gyvensime ir dirbsime dviese, tačiau iš tikrųjų jis į sodybą parvažiuodavo tik pernakvoti – visą dieną būdavo išvykęs, – kalbėjo Kęstutis. – Name, kuriame buvau apgyvendintas, buvo senų žemių, durpių maišai, vazonai, sausų senų kanapių lapų. Garažą sutvarkiau ir įrengiau patalpą, kuri buvo tinkama auginti kanapes: sumontavau įrangą, laistymo sistemą, pakabinau į sodybą atvežtas lempas, sienas apklijavau blizgia plėvele, sustačiau vazonus su žemėmis, pasodinau daigus. Jų buvo virš 500 – pilnas garažas.“  

    Vyro teigimu, visą reikalingą įrangą parūpino Darius.  

    „Vazonėlyje buvo auginamas vienas daigas, nors kanapių buvo labai daug, tačiau namuose jautėsi nestiprus kvapas, nes buvo įrengta labai gera ventiliacijos sistema“, – sakė jis.  

    Santykius pakeitė kilęs gaisras  

    Tačiau Kęstutis ne kartą savo „šeimininkui“ aiškino, kad kuo greičiau reikia pakeisti elektros instaliaciją: „Laidai buvo labai ploni, seni, o kilovatų buvo nemažai, sakiau jam, kad pavojinga, kada nors gali užsidegti, tačiau Darius atkirsdavo, kad iki mūsų viskas buvo gerai, liepė daryti, ką reikia, o ne galvoti apie instaliaciją.“  

    Kęstučio nuogąstavimai, kad gali kilti gaisras, netrukus pasitvirtino su kaupu – per Kalėdas garaže nuo perkaitimo lydėsi ir užsidegė laidai.  

    „Liepsnos nebuvo, nes durpės smilko, išsilydė laidų plastmasės, dalis augalų nudžiuvo, reikėjo viską perdaryti iš naujo“, – sakė jis.  

    Šis gaisras kaip reikiant pakeitė kartu gyvenančių vyrų santykius. „Darius pasidarė piktas, ėmė gąsdinti, kad prasiskolinau ir nemoku auginti, sakė, jog liksiu skolingas visą gyvenimą, – prisipažino vyras. – Jis buvo labai piktas – ne tik rėkė, bet ir tampė už krūtinės, keletą kartų sudavė.  

    Darius vis grasino, kad jei jo neklausysiu, tai „subyrėsiu“ – supratau, jog už nepaklusimą būsiu sumuštas. Nuo tada ėmiau jo dar labiau bijoti.“  

    Po gaisro Kęstutis viską pradėjo iš naujo – sutvarkė elektros instaliaciją, pasodino apie 500-600 naujų kanapių daigų.  

    Kaip jos auga, netrukus atvažiavo pasižiūrėti elektriko darbą žadėjęs Dainius Okuličius.  

    „Jos augo prastai, todėl man nebuvo leista išvažiuoti, kol pilnai daigų neužauginsiu, o tuo metu mano draugė man buvo iškėlusi ultimatumą – arba aš grįžtu į namus, arba ji su manimi skiriasi, – sakė Kęstutis. – Neturėjau kito pasirinkimo, todėl apie tai papasakojau Dariui, kuris negalėjo priimti sprendimo ir liepė kreiptis į Dainių. Jis, išklausęs mano pasakojimo, nutarė, kad draugė gali pas mane atvažiuoti su dukra ir čia pagyventi.“

    Kęstučio draugė su dukra Ispanijoje praleido apie mėnesį – moteris žinojo, kad vyras yra priverstas prižiūrėti kanapių plantaciją, bet į ją buvo griežtai draudžiama užeiti, už darbą negauna jokių pinigų, o santykiai su Dariumi Okuličiumi yra labai įtempti: „Kai jis būdavo namuose, mes stengdavomės išeiti ir jam nelįsti į akis“.  

    Po viešnagės moteris su dukra grįžo į Lietuvą, tuo metu Kęstučiui nebuvo leista išvykti – jis privalėjo savo „darbą“ užbaigti iki galo, todėl Ispanijoje buvo priverstas praleisti dar apie pusmetį.  

    Kai kanapės pagaliau užaugo, vyras turėjo nuimti derlių – nuskintus lapus ir pumpurus reikėjo išdžiovinti.  

    „Paskui su Dariumi jas vakuumavome ir pakavome į dėžes, o tada užkasėme po žeme“, – vyro teigimu, netrukus į sodybą atvyko panevėžietis Laimis, kuris narkotines medžiagas turėjo parvežti į Lietuvą.  

    Anot jo, į Lietuvą Laimis išvyko maždaug po savaitės – kanapes paslėpė dviejuose kelioniniuose krepšiuose.  

    „Jų buvo apie 10 kg, Laimis žinojo, kad veža „žolę“, prieš kelionę pergyveno, sakė, jog daugiau nebevažiuos“, – prisiminė Kęstutis, kurį pareigūnai šioje baudžiamojoje byloje dėl prekybos žmonėmis pripažino nukentėjusiuosiu.  

    Netrukus į namus sugrįžo ir jis pats – vyras teigė, kad per metus, praleistus pietų Ispanijoje, nieko neuždirbo, kartais net neturėdavo valgyti, nes 40-50 eurų, kuriuos duodavo Darius, ne visada užtekdavo, kartais net ir jų negaudavo.  

    „Todėl man ne kartą teko eiti vogti į parduotuvę“, – prisipažino panevėžietis. Jis taip pat neslėpė, kad tuo metu kasdien rūkė „žolę“ – esą taip „ramino“ stresą ir nuolatinę įtampą. Į policiją jis bijojo kreiptis – teisinosi, kad buvo kitoje šalyje, todėl vargiai būtų kur toli nubėgęs, be to, baiminosi dėl savo šeimos saugumo.  

    Suėmė, nes apsivogė parduotuvėje  

    Kai vyras grįžo į Lietuvą, netikėtai sulaukė Dainiaus Okuličiaus vizito – šis pasakė, jog jo gali ieškoti policija, todėl geriausiai būtų, jeigu šis vėl išvažiuotų į Ispaniją. Bet vyras atsisakė.  

    Jis tada dar nežinojo, kad kanapės, kurias Laimis vežė į Lietuvą, jau buvo policijos komisariate – tuo metu pareigūnai slapta stebėjo su jų gabenimu susijusius panevėžiečius ir žinojo, kada jos bus atvežtos.  

    „Dainius mane spaudė, kad versčiau kaltę kitam asmeniui, prašė nesakyti, jog jis mane įkalbėjo važiuoti į Ispaniją“, – prisipažino Kęstutis, kurį, kaip ir buvo sakęs Okuličius, netrukus aplankė policijos pareigūnai. Jiems vyras ir išklojo, į kokią vergiją buvo patekęs saulėtoje Ispanijoje.

    Tuo metu Darius Okuličius, kurį pareigūnai sulaikė besislapstantį prie Alikantės, aiškino, kad nėra susijęs su kanapėmis – esą jis Kęstutį tik nuvežė į Ispaniją, nes ten tuo metu vyko, be to, to buvo prašęs jo brolis.  

    „Kelionės metu Kęstutis man papasakojo, kad Ispanijoje augins „žolę“, per savo pažįstamą nuo darbo Norvegijoje laikų susirado namą, pasiūlė mano broliui susimesti pinigų ir ten kartu auginti „žolę“, – kalbėjo Darius. – Jis man sakė, kad yra šios srities specialistas, profesionalas, kanapes augino ir Lietuvoje.“  

    Vyras teigė, kad Ispanijoje ne tik atostogavo, bet ir ieškojosi darbo, tačiau jį surasti nebuvo lengva, dėl to kurį laiką gyveno su Kęstučiu ir net matė, kaip kanapių plantacijoje buvo kilęs gaisras.  

    „Dar padėjau jį užgesinti“, – aiškino Darius Okuličius.  

    Jis tikino, kad Kęstutis meluoja, jog buvo įtrauktas į priverstinį darbą: „Į Ispaniją jo prievarta niekas nevežė, jis ten gyveno kaip karalius, nes pardavinėdavo užaugintą „žolę“, pinigų visada turėdavo, net buvo nusipirkęs automobilį, turėjo telefoną, bendravo su šeima, turėjo internetą, kompiuterį.“  

    Darius Okuličius teigė, kad po kurio laiko iš Kęstučio sodybos išsikraustė – Alikantėje išsinuomojo būstą, dirbo, bet gaudavo labai nedidelį atlyginimą. Jis taip pat prisipažino, kad netrukus buvo patekęs į vietos policijos pareigūnų akiratį – buvo mėnesiui suimtas dėl drabužių vagystės iš parduotuvės.  

    „Paskui susiradau darbą, pas Kęstutį sodyboje daugiau nesilankiau ir prie kanapių auginimo bei jų vakuumavimo neprisidėjau“, – sakė jis.  

    Slapstosi, bet sutiko liudyti teisme  

    Vyro pasakojimu, kad jis niekaip nesusijęs su kanapių plantacija, nei prokurorai, nei teisėjai nepatikėjo ir jį nuteisė 6 metų laisvės atėmimo bausme. Tuo metu jo broliui Dainiui iškelta byla buvo išskirta į atskirą – tarptautinę paiešką paskelbę pareigūnai laukia, kol jis bus sulaikytas. Tačiau, neįtikėtina, jis atsirado, bet pasiduoti neketina – kai Darius su advokatu apskundė nuosprendį apeliacine tvarka, Dainius pasisiūlė liudyti brolio byloje ir pasakyti, anot jo, visą tiesą.  

    Kadangi vyras teisėsaugai neplanuoja pasiduoti, teisėjai jį sutiko apklausti nuotoliniu būdu – iki to laiko jo nebuvo pavykę apklausti nei policijos tyrėjams, nei prokurorams. Šios apklausos metu Dainius Okuličius prisipažino žinojęs, kad neturėdamas leidimo Kęstutis augino kanapes, jis taip pat į šią veiklą buvo investavęs savo pinigus. Tačiau, pažymėjo jis, brolis su šia neteisėta veikla esą niekaip nesusijęs.  

    Anot nuo teisėsaugos pareigūnų besislapstančio vyro, Kęstutis jam buvo prisipažinęs, jog užaugino 6 kg kanapių, nors pareigūnai sulaikymo metu rado kone dvigubai didesnį kiekį: „Nežinau, iš kur atsirado toks kiekis, gal Kęstutis tiek ir užaugino, tik man pamelavo, ne norėjo užsidirbti daugiau pinigų.“  

    Jis taip pat neslėpė, kad jo bičiulis Arendas Grinevičius (teistas 5 kartus) organizavo kanapių atvežimą į Lietuvą – surado žmogų, kuris jas turėjo parvežti į Lietuvą. 

    „A. Grinevičius pasiūlė Kęstučiui „smeigti ragus“ – paimti krovinį ir jo neatiduoti“, – prisipažino Dainius Okuličius. – Nepritariau tokiai idėjai, nes Kęstutis man buvo skolingas 10 tūkst. Eur. Tada jis, pasitaręs su kažkokiais žmonėmis, pasiūlė, kad jie patys pasiims tą krovinį, susitvarkys su Kęstučiu, o man duos 12 tūkst. Eur. Sutikau, tik pasakiau, jog noriu žinoti kiekvieną kurjerio žingsnį, nes bijojau, kad gali dingti krovinys.“  

    Kad krovinys atsidūrė policijos pareigūnų rankose ir buvo sulaikytas ne tik jį į Lietuvą pakeleivingu mikroautobusu atgabenęs Laimis, bet ir šį degalinėje pasitikęs bičiulis, Dainius Okuličius teigė esą sužinojęs tik tuomet, kai į Lietuvą sugrįžo Kęstutis.  

    Nors liudydamas teisme Dainius Okuličius bandė pagelbėti savo broliui Dariui, už kurio laisvę jo tėvas R. Okuličius buvo sumokėjęs 10 tūkst. Eur užstatą, tačiau teisėjai nusprendė, kad tai tėra jo pasirinktas gynybos būdas.  

    Užverbuotai aukai turės atlyginti žalą  

    Šioje prekybos žmonėmis byloje nukentėjusiuoju pripažintam Kęstučiui teismas iš Dariaus Okuličiaus priteisė 4 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimą.  

    „Byloje nustatyta, kad pasinaudojus pažeidžiamumu dėl sunkios finansinės padėties ir panaudojus apgaulę, žadant elektriko darbą, nukentėjusysis buvo užverbuotas ir išgabentas į Ispaniją, – nurodė teisėjos Vitalijos Norkūnaitės pirmininkaujama teisėjų kolegija. – Nuvykus į šią šalį nukentėjusiajam buvo pasakyta, jog jo tikrasis darbas bus neteisėtai auginti kanapes. Kęstučiui buvo nustatyta tam tikra tvarka ir drausmė, dėl jos nesilaikymo kildavo konfliktų. Nors nukentėjusiajam buvo suteikta sąlyginė veiksmų laisvė, tačiau ši nukentėjusiojo laisvė buvo dalinė, pastarojo valios laisvei buvo daromas varžomasis poveikis. Nukentėjusysis buvo užsienio šalyje, nemokėjo užsienio kalbos, neturėjo pakankamai pinigų, jam buvo neleidžiama grįžti į Lietuvą, kol neužaugins kanapių, jo atžvilgiu buvo naudojamas psichinis ir fizinis smurtas, dėl ko jis bijojo Dariaus Okuličiaus ir nesiryžo pabėgti iš sodybos, kurioje prievarta augino kanapes.“  

    Pasak teisėjų, nukentėjusysis pakankamai ilgą laiką buvo atskirtas nuo šeimos, jam duodamų pinigų pragyvenimui neužtekdavo, dėl to siekdamas išgyventi jis buvo priverstas vagiliauti.  

    „Dėl nurodytų nusikalstamų Dariaus Okuličiaus veiksmų nukentėjusysis patyrė dvasinį sukrėtimą ir ilgalaikius skaudžius dvasinius išgyvenimus“, – teismas pažymėjo, kad taineabejotinai turėjo neigiamą poveikį jo gyvenimui, psichinei ir fizinei sveikatai.  

    Į Dubajų – kokaino  

    Šioje baudžiamojoje byloje taip pat buvo nagrinėjamas dar vienas epizodas, susijęs su narkotinių medžiagų gabenimu, tačiau jis nebuvo susijęs su broliais Okuličiais – jų pažįstami surado panevėžietį, kuris iš Jungtinių Arabų Emyratų turėjo į Airijos sostinę atskraidinti kilogramą kokaino. Šią užduotį sutiko įvykdyti vienas vyras, kuris anksčiau į Airiją gabendavo cigaretes – už „darbą“ jam buvo pažadėtas 5 tūkst. Eur atlygis.  

    „Paatostogauti“ į Dubajų jis turėjo skristi per Dubliną, jam buvo nupirkti bilietai, pasirūpinta jo nakvyne, o prieš kelionę atgal buvo perduota siunta – kvaišalai buvo supakuoti į alkoholinio gėrimo butelį. Bet šį keleivį Airijos pareigūnai nutarė patikrinti oro uoste. Už tai, kad gabeno kokainą, jis Dublino teismo nuosprendžiu buvo nuteistas puspenktų metų laisvės atėmimo bausme. 

    Šį nusikaltimą policijos pareigūnai išaiškino klausydamiesi panevėžiečių pokalbių. Iš pradžių kokaino atgabenimui buvo surastas kitas žmogus, tačiau paaiškėjo, jog jis negali vykti – neturi paso. Šis pasiūlymas buvo pateiktas ir vienai moteriai, bet ji atsisakė, bet pasiūlė savo buvusiam sutuoktiniui, kuris ir sutiko.  

    „Mūsų šalyje dėka pareigūnų ir prokurorų mes atpažįstame vieną sunkiausiai įrodomų prekybos žmonėmis formų – vertimą daryti nusikaltimus, – komentuodama šios baudžiamosios bylos aplinkybes sakė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė. – Čia aukos ir teisėsaugos tarpusavio pasitikėjimas ir bendradarbiavimas yra būtinas, jo dėka gerai organizuoti nusikaltėliai yra patraukiami atsakomybėn.  

    Ar lengva žmogui, absoliučiai kontroliuotam savo išnaudotojų tapti tokiu liudytoju? Ši byla labai gerai parodo, kad tikrai ne, matėme, kokią milžinišką kainą mokėjo prabilęs nukentėjusysis. Bet jam pavyko! Lieka tik apgailestauti, jog tokio pobūdžio bylos nepatraukia visuomenės dėmesio, tačiau būtent jose nubrėžiamos raudonos ribos, už kurių jau prasideda mūsų valstybės griovimas. Tad nuoširdžiai sveikiname Panevėžio apygardos prokurorus ir apskrities kriminalistus, išaiškinusius nusikalstamos grupuotės veiklą ir leidusius teismams ją nubausti.“ 

     

    Dėmesio!  

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.  

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.  

       

  • Kompleksinė pagalba seksualinės prievartos aukoms iš Ukrainos 2023 – 2025 m.

    Kompleksinė pagalba seksualinės prievartos aukoms iš Ukrainos 2023 – 2025 m.

    KOPŽI kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įgyvendina Tiesioginio finansavimo dvišalio bendradarbiavimo fondo projektą „Kompleksinė pagalba seksualinės prievartos aukoms iš Ukrainos” Nr. LT-01-1S-CPVA-TF-016

    Projekto vykdymo laikotarpis 2023.07.17 – 2025.04.30

    Projekte veikia karštoji linija +370 662 42920


    2023.09.12  apskrito stalo diskusija su Закарпатська громадська жіноча організація,  “Веста” ГО “Волинські перспективи”  Diskusiją organizavo EUAM Ukraine (Europos Sąjungos patariamoji misija civilinio saugumo sektoriaus reformos srityje Ukrainoje) 

    Some facts about rape as a war crime

    INFORMATION CAMPAIGN FOR UKRAINIAN SURVIVORS OF GENDER VIOLENCE

    Rape during an armed conflict is a war crime.

    If the victim stays silent, the perpetrator avoids responsibility.

    How to overcome the reluctance to report?

    There were different heiplines for different purposes, but no specialized centre for survivors of gender-based violence.

    It is a joint project of KOPZI, JurFem, Ukrainian and Lithuanian government officials, the European institute on Gender Equality, Vilnius University Law faculty, communicators and international lawyers based on the volunteering of all people involved.

    Besides practical, medical, and psychological help we put an emphasis on the legal aspect.

    Because lawyers perform a very important role while working with victims and witnesses and they can improve the statistics of accountability.

    I would like to discuss several principles that should guide the documentation and investigation of sexual violence crimes (based on the International Protocol on the Documentation and investigation of Sexual Violence in Conflict by Sara Ferro Ribeiro and Danaé van der Straten Ponthoz on behalf of the UK Foreign & Commonwealth Office).

    COOPERATION AND MULTI-SECTORAL APPROACH

    involving the coordinated provision of health services, protection, psychosocial support, and access
    to justice for survivors.

    Working in coordination with these services is key to increasing the likelihood that victims report
    crimes of sexual violence.

     

    WHAT IS SEXUAL VIOLENCE?

    Sexual violence can take many different forms, and is not limited to rape. it includes any act of a sexual nature committed with use of force or under coercive circumstances, or any act that specifically targets a person’s sexual function or organs.

    • rape, including vaginal and anal penetration by a body part or an object, or oral penetration by a
      sexual organ, by both the perpetrator or the victim
    • threats and attempts of any form of rape or threats and attempts of other sexual assaults
    • female genital mutilation including mutilation of the vagina, labia, clitoris, mutilation of breast and
      nipples, male genital mutilation or amputation, or other types of violence directed at sexual organs
    • sexual slavery, including conjugal slavery or concubinage
    • sexual torture, including electrocuting genitals or pinching nipples, or being forced to watch a partner
      or child be sexually abused
    • forced prostitution
    • forced pregnancy
    • forced sterilization and forced abortion
    • forced nudity.

     

    UNDERREPORTING

    Some survivors do not come forward because of societally imposed stigma, shame and humiliation, and because of debilitating trauma.

    Often their inability to access justice is due to the lack of a safe and supportive environment in which to do so, and/or because of the risks that victims and witnesses take in coming forward.

    SEXUAL VIOLENCE AS A CRIME UNDER INTERNATIOANL LAW

    Sexual violence is prohibited under various international human rights law (IHRL) instruments, including through the right to security, the prohibition of discrimination and the prohibition of torture and cruel, inhuman or degrading treatment or punishment, and under international criminal law (ICL).

    It is through the jurisprudence of the International Criminal Tribunal for the former Yugoslavia and the International Criminal Tribunal for Rwanda (the ad hoc tribunals or ICTY and ICTR) that rape, in particular, was first prosecuted as a war crime, crime against humanity and act of genocide.

    For instance, in the Akayesu case, the ICTR not only held that rape was a constitutive act of the crime of genocide but it also recognised that rape could amount to torture.

     

    ACCOUNTABILITY MECHANISMS

    Victims of CARSV may be able to seek justice and reparation at the domestic, regional or international level.

    (1) judicial, that is, leading to a legally binding decision by a competent court
    a. a criminal complaint
    b. a civil case
    c. a constitutional case against the state to trigger a finding of a violation of their fundamental rights and/or to
    force the authorities to undertake a thorough investigation of the facts, as well as other measures aimed at the protection of their rights

    (2) quasi judicial (eg. leading to recommendations made to a state by UN Treaty Bodies and other regional human rights monitoring mechanisms, or recognition of victim status)

    (3) non-judicial (e.g. commissions of inquiry, truth and reconcillation commissions, Special Procedures of the UN Human Rights Council such as special rapporteurs and working groups).

    UNIVERSAL JURISDICTION

    The principle of universal jurisdiction allows the national authorities of any state to investigate and prosecute individuals suspected of certain crimes under international law such as war crimes, crimes against humanity, genocide and torture, regardless of where these crimes took place and regardless of the nationality or residency of the victims or suspects.

    INTERNATIONAL AND HYBRID COURTS AND TRIBUNALS

    The principle of complementarity to national criminal jurisdictions governs the exercise of the ICC’s
    jurisdiction 18 and the Rome Statute of the ICC expressly recognizes that states have the first responsibility and right to investigate and prosecute crimes under international law.

    International ad hoc tribunals (such as the ICTY and ICTR (MICT)20) or hybrid courts (such as the Special Court for Sierra Leone (SCSL), the Special Panels for Serious Crimes (SPSC) in East-Timor and the Extraordinary African Chambers in the Senegalese Courts (EAC), which tried Hissène Habré, the former President of Chad) were established to deal with specific situations.

    The EU backed Kosovo Special Court (KSC) set up to try alleged crimes by farmer Kosovo Liberation Army fighters between 1998-2000,

    The International Criminal Tribunal for Ruanda was the first international tribunal to recognize that rape and sexual violence can constitute genocide, in its landmark decision in Prosecutor v. Akayesu of 2 September 1998 (Case No ICT R 96-4-T).

    TO IMPROVE VICTIMS/WITNESSES PARTICIPATION IN THE JUSTICE PROCESS

    1. Consent

    The emphasis has shifted away from having to prove an absence of consent towards instead proving the presence of coercive circumstances

    Genuine consent under circumstances of mass violence, duress, detention, threats and coercion is viewed as being essentially impossible.

    There is no need to elicit further specific evidence from the victim to prove an absence of consent, such as questions about whether the victim physically resisted the perpetrator.

    Practitioners-particularly prosecutors and victim counsel-must be ready with evidence and arguments concerning the existence of coercive circumstances in response to possible defence requests for the introduction of consent evidence

    2. Corroboration

    No corroboration is required in cases of sexual violence.

    A victim’s own testimony can be sufficient evidence of the commission of a crime of sexual violence, in the absence of any other corroboration from witnesses, documents, medical reports, photos, or any other potentially corroborative evidence.

    3. Prior and Subsequent Sexual Conduct

    Questions about prior or subsequent sexual conduct are irrelevant as each sexual act must be agreed to Independently, and such questions do not provide any information regarding consent at the time the alleged crime was committed.

    They are based on patriarchal gender stereotypes that women and girls who consent to sex in a variety of contexts are more likely to have agreed to sex with the alleged perpetrator in the instant case.

    4. Other Protective Measures

    Victims (or their families and close associates) should never be exposed to risk of retaliation or re-
    traumatisation as a consequence of their cooperation as a witness.

    •  Physical/out-of-court witness protection
    •  Procedural/in-court witness protection
    • Witness support, for instance through specific victim/witness unit, prior, during and after trial

     DOCUMENT HARM 

    Forms of harm to document should include:

    (1) physical harm, eg. immediate and long-term injuries and diseases, including reproductive health
    problems

    (ii) mental harm, e.g. trauma, depression and mental illnesses

    (iii) social harm, e.g. stigma, ostracism, damaged reputation, divorce/loss of marriage opportunities and other sources of moral damage

    (iv) economic harm, eg. loss of income and earning potential; lost opportunities including employment, education and social benefits; medical expenses incurred and cost of future rehabilitative care, including psychological services; cost of legal process (legal/expert assistance fees); cost of raising a child born of rape and of raising children by single parent victim after losing marriage or re-marriage opportunities, and ostracism from the family unit; displacement

    Do no further harm) pave the way towards safely and ethically giving survivors the opportunity to speak out, while Identifying potential support mechanisms for them. It should, first and foremost, mean respecting and supporting survivor autonomy..

    • work according to a victim-centred approach
    • do not exhibit judgemental behaviour
    • never blame a victim – treat all victims with dignity and respect
    • prioritise the safety of the victim over the evidence.

     REPARATIONS 

    1. Restitution >> This means restoring the victim, whenever possible, to their original situation prior to the violation.

    2. Compensation >> This means providing for monetary compensation of economically assessable damage, where appropriate

    3. Rehabilitation >> This means providing victims with all essential services they need to assist them to carry out their life in a dignified way.

    4. Satisfaction can take many forms and should include, where possible or appropriate: >> Effective
    measures to end the violations; >> Bringing to justice and appropriate sanctions against perpetrators;

    5. Guarantees of non-repetition, including giving effect to the requirement of ‘transformative reparation’, 18 by addressing the structural causes of the violation.

    dr. Inga Martinkutė, Vilnius University