Author: admin

Autorės:

Dovilė Vainorė, Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis projektų ir komunikacijos vadovė

Emilija Rusteikaitė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro Klaipėdos padalinio socialinė darbuotoja

Kokias sėkmės istorijas galėtume papasakoti iš organizacijų, padedančių prekybos žmonėmis nusikaltimų nukentėjusiems, kasdienybės? Sėkmė yra kuo anksčiau surasti žmogų ir padėti jam ištrūkti iš prekiautojų žmonėmis tinklo. Sėkminga istorijos atomazga yra ir tokia, kai po ilgų psichoterapijos seansų, nukentėjusysis nuo prekybos žmonėmis, gali be baimės išeiti į gatvę, megzti pokalbius ir dirbti orų darbą. Šį kartą pasakojame dar kitokią sėkmės istoriją – apie jauną vaikiną (pavadinkime jį Gintaru), priverstinai vykdžiusį nusikaltimus, iš kurio pelnėsi prekiautojai žmonėmis, ir jo 7 m. trukusią sizifišką kelionę teisinių procesų keliais. 

Kartu su juo didžiąją kelio atkarpą nuėjo ir VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro“ (KOPŽI) Klaipėdos padalinio socialinė darbuotoja EMILIJA RUSTEIKAITĖ – konsultuodama, padėdama tvarkyti ir rengti teisinius dokumentus, organizuodama psichologinę ir socialinę pagalbą. Straipsnyje, parengtame pagal interviu su Emilija, atsiskleidžia aplinkybių, žmonių ir institucijų sankirtos, kuriose tarpsta prekybos žmonėmis nusikaltimai ir ryškėja iššūkiai žmogaus, ieškančio pagalbos: „Aš – prekybos žmonėmis – auka. Padėkite man iš čia išeiti.“ 

– Emilija, papasakok apie Gintarą tiek, kiek leidžia KOPŽI konfidencialumo ribos. 

– Vaikinas gyveno šeimoje, kurioje tėvai gausiai vartojo alkoholį. Ankstyvame amžiuje jis pateko į vaikų globos namus. Turėdamas kabintis į gyvenimą visiškai savarankiškai ir norėdamas rasti greitą pajamų šaltinį, pateko į prekiautojų žmonėmis akiratį. Jis buvo įkalbėtas daryti vieną po kito nusikaltimus: vykdyti įvairias vagystes, iš užsienio „parvarinėti“ automobilius. Tam, kad Gintarą būtų lengviau „valdyti“ ir „prisirišti“ prie savęs, jis buvo įtikintas savo vardu imti greitąsias paskolas, o vėliau išmokytas tai daryti ir kitų asmenų vardu. Dėl to jis iki šiol vis dar yra skolingas antstoliams tūkstantines sumas. Vaikino gyvenimas buvo tikrai nelengvas, jis privalėjo sau ir kitiems įrodyti savo vertę, nes nuo pat vaikystės aplinkiniai apie jį sprendė pagal jo tėvų gyvenimo būdą. 

– Kaip KOPŽI sužinojo apie Gintarą? Ar vaikinas pats kreipėsi ieškodamas pagalbos? 

– Mūsų šalyje yra tokia tvarka – bet kuris asmuo, pakliuvęs į teisėsaugos akiratį ir pareigūnų identifikuotas kaip galima prekybos žmonėmis auka, turi būti nukreiptas į nevyriausybinę organizaciją, galinčią pasiūlyti socialinę, psichologinę ir kitą būtinąją pagalbą prekybos žmonėmis aukoms. Taip pat asmenys gali kreiptis patys į mus pagalbos, nepriklausomai nuo to, ar jie turėjo kontaktą su pareigūnais ar ne. Gintaras mus susirado pats. Tiesa, jis kreipėsi į mus po kurio laiko – jau vykstant ikiteisminiam tyrimui. Delsimo priežastis – ne nenoras pripažinti, jog reikia socialinės ir psichologinės pagalbos ketinant susitvarkyti su emocijomis bei suvaldyti turimas priklausomybes. Greičiau tai patirtas atstūmimas bendraujant su nedidelio miestelio pareigūnais.  

Ikiteisminis tyrimas dėl įvairių nusikaltimų, su kuriais Gintaras buvo siejamas, jau buvo prasidėjęs. Jis pasakojo, jog vienu metu jam atrodė, jog to miestelio pareigūnai lyg stojo į nusikaltėlių pusę: iš to, kad vaikinas kreipėsi pagalbos dėl išnaudojimo, buvo pasišaipyta, o pasakojimai apie jam daromą nusikaltėlių poveikį ir jų grasinimus neįvertinti rimtai. Akivaizdu, jog bet kuriam žmogui, nuolat patiriančiam gąsdinimus iš prekeivių žmonėmis ir nesulaukiančiam pagalbos iš tarnybų, su kuriomis bando bendradarbiauti, vis sunkiau ir sunkiau pasitikėti kitais. Tad kurį laiką išgyventi patiriamą iš prekeivių žmonėmis psichologinį ir fizinį smurtą Gintaras bandė pats.    

– Tokiomis aplinkybėmis, apie kurias pasakoji, tikriausiai reikia daug drąsos bandyti „ant naujų pamatų“ statyti gyvenimą, ir eiti per visus teisinius procesus, nežinant, kaip galų gale viskas pasisuks ir kiek laiko truks? 

Ikiteisminis tyrimas dėl prekybos žmonėmis truko 4 metus, dabar jau kelis metus ši byla nagrinėjama teisme. Teisminiai prekybos žmonėmis procesai psichologiškai sunkūs nukentėjusiesiems dėl kelių priežasčių: trunka ilgai ir nukentėjusieji patiria nusikaltimus vykdžiusių asmenų poveikį – psichologinį ir – labai dažnai – fizinį smurtą. Gintarui poveikis buvo daromas tik pradėjus bendradarbiauti su teisėsauga. Vienas iš įtariamųjų, sužinojęs apie Gintaro pateiktą pareiškimą policijoje, iškart atvažiavo į vaikino tėvų namus tikėdamasis jį ten rasti. Vėliau buvo bandyta surasti Gintarą ir „pasikalbėti“ per jo pažįstamus ir kitus miestelio gyventojus. Vaikinas bijodavo išeiti net į gatvę ar pasirodyti tose vietose, kur jo ieško. Šeimos nariai, sulaukdami vis dažnesnių grasinimų ir baimindamiesi galimų pasekmių, atsiribojo nuo Gintaro. 

Per tuos 7 metus keitėsi ir mūsų organizacijos (KOPŽI – D. Vainorės pastaba) kontaktiniai darbuotojai, tačiau užmegztas santykis su Gintaru nenutrūko – visą šį laiką buvo teikiama pagalba: iš pradžių intensyvi, vėliau palaikomoji, „pikiniais“ teisinių procesų epizodais vėl intensyvi. Manau, jog būtent dėl sukurto patikimo ryšio su Gintaru (tokį stengiamės formuoti su kiekvienu žmogumi, besikreipiančiu į mūsų organizaciją), jis papasakojo visas jo išnaudojimo nusikaltimams detales bei prasitarė apie patiriamą spaudimą iš nusikaltėlių. Prie savo namų pastebėdavo ilgai stovinčius automobilius, viešojo vietoje buvo užkalbintas kelių vyrų, kurie jam siūlė „susitarti, kad prekybos žmonėmis byloje kalbėtų švelniau“, žadant atsilyginti keliais šimtais eurų. Tik žinodami pilną informaciją KOPŽI socialiniai darbuotojai bei teisininkai, su kuriais mūsų organizacija dirba, galėjo imtis tikslingų veiksmų ir pagelbėti nukentėjusiajam. Kokią išeitį radome kartu su Gintaru? Kadangi vaikinas baiminosi kreiptis į mažo miestelio, kuriame gyveno, teisėsaugą, palydėjau jį į gretimą didesnį miestą ir ten jis užpildė pareiškimą dėl jam daromo poveikio. 

Toliau prasidėjo tai, ką galima pavadinti pasivažinėjimu „amerikietiškais kalneliais“. Vaikinui buvo suteiktas nukentėjusiojo statusas. Tačiau įtariamasis apklausose tvirtino, jog neva pats Gintaras bando jį surasti, pasikalbėti ir siekia pasipelnyti iš šios situacijos. Pareigūnų suorganizuotoje akistatoje, kurioje dalyvavo tyrėja, Gintaras, jo advokatė ir aš, kaltinamasis elgėsi arogantiškai ir agresyviai – į jam pateiktus klausimus atsakydavo „neišgirdau“ ir „pakartokite“, komentavo kiekvieną Gintaro atsakymą, netgi bandė provokuoti mane klausdamas „ar jam patinku“. Ir netrukus gavome prokuroro sprendimą – ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Advokatė nebetikėjo, jog galime ką nors pakeisti apskųsdami tokį sprendimą, o vaikinas beveik liovėsi tikėti teisingumo galimybe. Tačiau radome tokiose bylose daugiau patirties turintį advokatą, surašėme motyvuotą skundą, prašydami atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Prokuroras priėmė nutarimą atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Vėl kelios apklausos, intensyvus ruošimasis ir … vėl smūgis nukentėjusiajam – ikiteisminis tyrimas antrą kartą nutrauktas. 

Iškart po to Gintaras buvo užpultas ir sumuštas. Dėl patirto užpuolimo vaikinas nusprendė į policiją nesikreipti. Papasakojo apie tai tik man ir advokatui. Advokatas rašydamas pakartotinį skundą dėl antrąkart nutraukto ikiteisminio tyrimo poveikio byloje, kartu pranešė ir apie pakartotinai darytą poveikį ir grėsmę vaikino gyvybei. Galiausiai ikiteisminį tyrimą poveikio byloje atnaujino trečią – jau paskutinį kartą. Byla nukeliavo į teismą. Po visų teismo posėdžių, įrodymų nagrinėjimo gavome sprendimą – darytas poveikis įrodytas, o įtariamasis nuteistas realia laisvės atėmimo bausme. Gintaras džiaugiasi šiuo nuosprendžiu labiausiai dėl to, jog baigėsi grasinimai. 

– O kaip baigėsi byla dėl prekybos žmonėmis, kurioje Gintaras taip pat yra nukentėjęs asmuo? 

– Vykstant poveikio bylos svarstymui beveik tuo pat metu pradėta svarstyti ir prekybos žmonėmis byla. Kaltinamieji vis stengiasi vilkinti procesą – neatvyksta į teismo posėdžius. Beje, prekybos žmonėmis byloje buvo dar vienas nukentėjęs asmuo. Iš pradžių jis tvirtai laikėsi savo pozicijos, tačiau staiga jo elgesys pasikeitė šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu: jis nutraukė ryšius su mumis, atsisakė bet kokios pagalbos ir atsiėmė civilinį ieškinį. Paskutinį kartą kai bendravome šaltai atsakė: „Aš nuo nieko nenukentėjau, man viskas gerai“. Įtariu, jog jam, kaip ir Gintarui, galėjo būti daromas poveikis. Prekybos žmonėmis bylos teismo posėdžiai vyksta iki šiol, Gintaras ir visa mūsų komanda laukia galutinio sprendimo. 

– Kaip manai, Emilija, kas lėmė, jog byla, perėjusi įvairias instancijas, buvo kvalifikuota kaip prekybos žmonėmis atvejis, o Gintarui užteko jėgų eiti iki galo ir nepasiduoti? 

– Iššūkių ir nepalankių nukentėjusiajam tarpinių sprendimų buvo labai daug. Manau, jog Gintarui labai padėjo tai, kad jis turėjo mūsų komandos palaikymą. Žmonės, bandantys pakilti lyg feniksai iš pelenų po žeminančių prekybos žmonėmis patirčių, paprastai būna praradę visus artimus socialinius ryšius – nebendrauja su šeima (arba šeima atsisako bendrauti su jais), neturi pozityvios „sveikos“ socialinės aplinkos, kuri jiems teiktų emocinį palaikymą, jų pasitikėjimas institucijomis irgi labai menkas. 

Organizacijos kaip KOPŽI, teikiančios visapusišką pagalbą prekybos žmonėmis aukoms – „Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras“, „Alytaus miesto moterų krizių centras“, „Dingusių žmonių šeimų paramos centras“, „Vyrų krizių centras“ ir „Moterų veiklos inovacijų centras“ – tampa didžiąja atrama žmonėms, siekiantiems pradėti gyventi orų profesinį ir asmeninį gyvenimą, pajusti teisingumo jausmą. Man ir kitoms KOPŽI socialinėms darbuotojoms pavyko sukurti abipusiu pasitikėjimu grįstą santykį su Gintaru. Netgi tada, kai vaikinas jau niekuo nebepasitikėjo ir jautė nuolatinį spaudimą iš persekiotojų, KOPŽI buvo tas taškas, kuriame jis gaudavo pagalbą ir patarimus, kartu tardavomės, kokių veiksmų toliau imsimės. 

Pareigūnai yra tokie patys žmonės kaip ir visi kiti – jie gali pražiūrėti faktus, gauti prieštaraujančius vieni kitiems parodymus, įtariamieji gali manipuliuoti ir teikti neteisingą informaciją. Todėl mūsų komanda visada motyvuoja nukentėjusiuosius nepasiduoti: netgi gavus pirmuosius nepalankius sprendimus, kaip įvyko ir Gintaro atveju, teikti argumentuotus skundus ir pareiškimus, netgi ieškoti papildomos teisinės pagalbos. 

– Kaip įprastai daromas poveikis asmenims, liudijantiems prieš įtariamuosius? Ir kaip žmogus galėtų apsisaugoti? 

– Prekybos žmonėmis atvejais poveikis daromas iškart palaužus žmogaus valią. Asmuo įbauginamas taip, kad net bijotų kažką daryti be išnaudotojo leidimo. Net jei nukentėjęs asmuo sutinka bendradarbiauti su teisėsauga, vien akistata su prekiautoju žmonėmis gali taip išgąsdinti, kad jis atsisakys kalbėti.  

Poveikis gali būti atliekamas bauginimais, grasinimais, fiziniu užpuolimu ar psichologiškai smurtaujant. Fizinį smurtą įrodyti visada lengviau. Tačiau psichologinio smurto žala yra nematoma. Pavyzdžiui, kaip įvardinti padarytą žalą, kai prie namų durų žmogus randa kapinių vainikus ar uždegtas žvakes, kažkas baugina ir persekioja šeimos narius, atsiliepus telefonu girdimas tik alsavimas į ragelį, prie namų vis stovi nematyti automobiliai arba viešose vietose seka grėsmingo stoto vyrai? 

Tokiais atvejais svarbu fiksuoti bet kokius įrodymus: įrašyti pasikartojančius telefoninius skambučius, kopijuoti elektroninius laiškus, fotografuoti nuolat pravažiuojančių automobilių identifikacinius numerius. Specialistai, gavusieji tokią informaciją, privalės reaguoti. Be kreipimosi į teisėsaugą joks poveikis nebus identifikuojamas, o su kylančia baime ir įtampa kuo toliau, tuo sunkiau bus gyventi. 

– Ar Lietuvoje veikia nukentėjusiųjų nuo poveikio apsaugos mechanizmas, pavyzdžiui, apsauga, skiriamas įslaptintas būstas, papildoma psichologinė pagalba? 

– Apie tokį mechanizmą ar sistemą neteko girdėti. KOPŽI ir kitos šiame lauke dirbančios nevyriausybinės organizacijos nukentėjusiems padeda taikydamos visapusišką kompleksinę pagalbą pagal individualius poreikius: surandame naują saugesnę gyvenamąją vietą, teikiame psichologinę pagalbą, lydime į apklausas ir teismo posėdžius. Nepriklausomai nuo paros laikos, kada kreipiasi prekybos žmonėmis auka dėl patiriamo poveikio, iš karto reaguojame: konsultuojame gyvai arba nuotoliu patį asmenį, konsultuojamės su kompetentingais advokatais ir pranešame teisėsaugai. 

Gintaras šiuo metu vis dar laukia galutinio teismo sprendimo prekybos žmonėmis byloje. Ir vis dėlto jo istoriją, papasakotą Emilijos, jau dabar norisi vadinti sėkminga. Vien dėl to, kad vaikinas rado jėgų nepasiduoti ilgoje ir sudėtingoje kelionėje dėl teisingumo ir pripažino, jog jam reikalinga pagalba. Kova prieš prekybą žmonėmis tikriausiai būtų neįmanoma be dviejų veikiančiųjų pusių – organizacijų, kurios padeda prekybos žmonėmis aukoms atsistoti ant kojų po ilgų išnaudojimo metų, ir prekybos žmonėmis aukų, nusprendusių ieškoti pagalbos, liudyti prieš išnaudotojus ir viešinti savo istorijas, o ne tylomis gyventi su baime.

Vaikino, kurį pavadinome Gintaru, istorija bei apie tai, kaip vyksta verbavimas ir kaip žmonės gali apsisaugoti nuo prekybos žmonėmis, kartu su Emilija dalinomės 2023-08-21 LRT radijo laidoje „10-12“. Laidos epizodą galite perklausyti čia.

Visą parą veikia nemokama pagalbos linija 8 800 91119 nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis Lietuvoje (skambinant iš užsienio + 370 616 91119). Į nemokamą pagalbos liniją gali kreiptis asmenys galimai nukentėję ar nukentėję nuo prekybos žmonėmis, asmenys, norintys gauti informacijos ar pasikonsultuoti apie prekybą žmonėmis, institucijos/ organizacijos/ bendruomenės/ ambasados ar tretieji asmenys (pranešėjai) ir kiti turintys informacijos apie galimą prekybos žmonėmis atvejį.

Dėmesio!           

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.           

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.           

Sukrečiantis įvykis Vilniuje – į policiją paskambinusi nepilnametė pranešė, kad jai užsisakius pavėžėjimo paslaugą, vairuotojas privertė tenkinti jo lytinę aistrą. Specialistai kalba ne tik apie asmens, bet ir apie pavėžėjimo bendrovės atsakomybę. Esą užuot vien skaičiavus pelnus, laikas didinti saugumą. O moterys norėtų, kad užsisakant paslaugą, būtų galima pasirinkti vairuotojo lytį.

Rytinis pagalbos šauksmas Vilniuje – apie galimą prievartą pranešė nepilnametė. „ 

Apie įvykį pranešė pati nukentėjusi mergina. Sekmadienį apie 6 valandą ryto buvo gautas pranešimas, kad mergina per programėlę išsikvietė pavežėjo automobilį, norėjo vykti iš Justiniškių į centrą. Ir galimai vairuotojas prieš jos valią tenkino lytinę aistrą“, – LNK žinioms daugiau detalių pateikė Policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis.  

Nukentėjusiai merginai – 17 metų. Anot aukos, vyrui galėjo būti apie 40 metų.

„Manau, kad tai yra tikrai drama, tragedija. Ir tokių dalykų neturėtų būti“, – teigė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro vadovė Kristina Mišinienė.  

Pasak Policijos departamento atstovo R. Matonio, mergina fiziškai nenukentėjo, pagalbos jai neprireikė.  

Nors apie galimą seksualinę prievartą pranešta sekmadienio paryčiais, pirmadienį apie vidurdienį įtariamasis dar nebuvo identifikuotas. Tad neatmetama, kad jis toliau galėjo sukti ratus Vilniaus gatvėmis.  

„Šiuo metu vairuotojas yra nustatinėjamas ir ieškomas“, – pirmadienį LNK žinioms sakė policijos atstovas.  

„Ta pati transporto paslaugų įmonė, kurios vardą, manau, mes turėtume visi sužinoti, taip pat turėtų prisiimti atsakomybę. Čia šis nusikaltimas įvyko ne tai, kad kažkoks maniakas iš krūmų iššoko“, – tikino K. Mišinienė.  

Anot teisėsaugos, mergina naudojosi „Bolt“ programėle. Bendrovė LNK žinioms atsakymą atsiuntė raštu.  

„Esame informuoti apie šį atvejį iš neoficialių šaltinių, tačiau kol kas nesame gavę nei oficialaus policijos kreipimosi dėl informacijos ikiteisminiam tyrimui, nei nurodytas aplinkybes atitinkančių pranešimų iš keleivių“, – teigė „Bolt“ vadovas Lietuvoje Andrius Pacevičius.  

Nepilnametė buvo neblaivi, kiek promilių – policija neatskleidžia. Šiuo metu teisėsauga pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl privertimo lytiškai santykiauti.  

„Atsakomybė numatyta iki 8 metų laisvės atėmimo“, – teigė policijos departamento atstovas R. Matonis.  

„Paprastai vairuotojo prieigą prie platformos sustabdome, o pasitvirtinus informacijai apie netinkamą elgesį arba nusikaltimą – blokuojame visam laikui“, – aiškino „Bolt“ vadovas Lietuvoje.

LNK žinios taip pat klausė su pavežėjais keliaujančios merginos.  

„Tamsiu paros metu tai pastoviai jautiesi nemaloniai“, – sakė viena.  

Kita mergina taip pat tikino, jog visą laiką yra baisu. Viena mergina pasidalino pažįstamos patirtimi, kai teko iš automobilio iššokti.  

„Vairuotojas buvo užsienietis, pravažiavus specifinį įsukimą į draugės namus, ji paprašė sustoti, nes čia jos namai. Vairuotojas sakė, kad dabar važiuos į jo namus“, – pasakojo vilnietė.  

Keleiviams patariama dažniau naudotis vairuotojų vertinimo sistema.  

„Keli neigiami vertinimai blokuotų tokį vairuotoją“, – kalbėjo kitas vilnietis.  

Ar gali būti taip, kad užsisakydamas paslaugą gali pakliūti į kriminalinę patirtį turinčio žmogaus akiratį? Kriminalinį patirtį Lietuvoje dirbantys pavežėjai savo šalyje gali turėti, LNK sakė Transporto saugos administracijos departamento direktorius Stanislovas Lingys.  

Anot Kurjerių ir vairuotojų asociacijos valdybos viršininko Daliaus Rudoko, jau turint leidimą užsiimti tokia veikla, vienas iš reikalavimų yra turėti nepriekaištingą reputaciją.  

„Dėl teistumo yra kol kas reikalavimas pačiam vairuotojui turėti teistumo pažymą. Bet vėlgi, atvykęs užsienietis jis gali išsiimti Lietuvoje, kad nėra teistas. Bet kaip patikrinti tą kitą šalį yra atviras klausimas“, – sakė pašnekovas.  

Moterys sako, jog norėtų, kad užsisakant paslaugą būtų galima pasirinkti vairuotoją moterį. Užsienyje tokia galimybė yra. 

Dėmesio!          

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.          

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.          

Internetinės vaikų seksualinės prievartos mastai milžiniški. Tačiau tai ne tik Lietuvos problema. Vien 2022 m. pasaulyje gauta daugiau nei 30 mln. pranešimų apie vaikų seksualinę prievartą internete.  

Iškalbinga statistika  

Virtualiame apskritojo stalo susitikime, skirtame kovai su seksualine prievarta ir vaikų jų išnaudojimu internete, kurį organizavo Amerikos tarptautinis dingusių ir išnaudojamų vaikų centras (ICMEC), bendradarbiaujant su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centru (KOPŽI), daugiausia dėmesio skirta nusikaltėlio, veikiančio internete, portreto supratimui.  

Ekspertai pastebėjo, kad nereikia tamsiojo interneto, filmukai su vaikų seksualine prievarta nesunkiai pasiekiami visiems prieinamame internete. Pabrėžiama, kad kone visi internetiniai vaikų prievartautojai prisipažįsta, kad patys tokią vaizdo medžiagą pamatė dar būdami nepilnamečiai.

ICMEC tyrimas atskleidė, kad 52 proc. respondentų pripažino, jog jiems baisu žiūrėti vaikų seksualinės prievartos medžiagą, nes tai gali paskatinti juos imtis veiksmų prieš vaikus. 44 proc. teigė, kad, pažiūrėję tokią medžiagą, jie siekė tiesioginio kontakto su vaikais, o 37 proc. respondentų nurodė, kad jie iš tikrųjų ėmėsi veiksmų, kad pasiektų kontaktą su vaikais. Dirbamame daugiau nei 120 šalių tam, kad nustatytume nacionalinių ir tarptautinių pajėgumų spragas ir padėtume tirti seksualinius nusikaltimus vaikams.  

„Mūsų vadybininkai Europoje pranešė, kad reikia pagalbos pradėti kalbėti Lietuvoje apie smurtautojus. Tai labai svarbu, nes daug žmonių nenori apie tai kalbėti. Reikia suprasti, kas yra smurtautojai, kokie jie yra. Tokie nusikaltimai vyksta visame pasaulyje, todėl turime dirbti kartu, kad galėtume apsaugoti vaikus, padėti jiems ir, beje, pažeidėjams, kurie daro tokius nusikaltimus“, – apie 150 prie virtualios diskusijos prisijungusių dalyvių sveikino ICMEC viceprezidentė Pilar Ramirez.  

ICMEC projektą finansuoja JAV Valstybės departamento Prekybos žmonėmis stebėsenos ir kovos su prekyba žmonėmis biuras, todėl JAV ambasados Lietuvoje reikalų patikėtinis Tamiras Waseris priminė: „Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujasi Amerika visame pasaulyje, yra skatinti žmonių orumą, o tai reiškia, kad reikia padėti kurti pasaulį, kuriame visi žmonės gali laisvai gyventi ir dirbti be seksualinio išnaudojimo ir prievartos. Su iššūkiu apsaugoti kiekvieną vaiką ir užtikrinti, kad jis ar ji augtų saugūs, susiduria ne tik Lietuva. Su šiuo iššūkiu JAV susiduriame kasdien ir džiaugiamės, kad turime puikių partnerių Lietuvoje, su kuriais bendradarbiaujame. Seksualinė prievarta prieš vaikus yra reali ir vis didėjanti grėsmė.“  

T. Waseris priminė giminingos UNICEF organizacijos principą, kad kiekvienas vaikas turi teisę gyventi be smurto, išnaudojimo ir prievartos.

Kuria patys vaikai  

1999 m. įkurtas ICMEC apmokė daugiau nei 16 tūkst. teisėsaugos pareigūnų, tyrėjų, prokurorų iš daugiau nei 128 šalių ir suteikė jiems priemonių, kaip atpažinti, tirti ir nubausti asmenis už vaikų prievartą ir išnaudojimą.  

„Dirbamame daugiau nei 120 šalių tam, kad nustatytume nacionalinių ir tarptautinių pajėgumų spragas ir padėtume tirti seksualinius nusikaltimus vaikams“, – teigė Zoe Colpaert, ICMEC programos vadovė Europoje.  

Ji atkreipė dėmesį į tai, kad labai svarbu suvienodinti terminologiją, ir pasiūlė nevartoti termino „vaikų pornografija“, o geriau sakyti  seksualinės prievartos prieš vaikus medžiaga. Toks terminas sustiprina nusikaltimų svarumą, nes vaikų pornografija esą turi indikaciją, kad vaikai lyg ir patys sutiko ten dalyvauti. Suprantama, kad taip nėra, todėl tinkama terminologija norima pabrėžti šių nusikaltimų sunkumą ir jų mastą.  

Tarptautinėse ataskaitose pateikiama, kad pranešimų apie seksualinę prievartą prieš vaikus kasmet daugėja. 2022 m. tokių pranešimų sulaukta daugiau nei 30 mln. Lietuvoje skaičiai taip pat yra dideli – 2022 m. jų gauta apie 16 tūkst.  

„Mes negalime pamiršti, kad kalbame apie vaikus. Už kiekvieno skaičiaus yra vaikas. JAV karštosios linijos duomenimis, daugiausia aukomis tampa mergaitės – 96 proc. Į seksualinę prievartą įtrauktų vaikų amžius nuolat mažėja. 11–13 metų vaikai sudaro 58 proc., 14–17 metų – 36 proc.“, – statistika dalijosi Z. Colpaert.  

Dar vienas svarbus dalykas – savarankiškai sukurta seksualinės prievartos prieš vaikus medžiaga. Žinoma, tais vaikais greičiausia yra manipuliuojama, jie gali būti verčiami patys tai padaryti. 2022 m. trys ketvirtadaliai, t. y. beveik 200 tūkst. atvejų, iš visų pranešimų apie seksualinės prievartos prieš vaikus medžiagą internete buvo savarankiškai sukurta. Šiuose vaizdeliuose daugiausia dalyvauja 11–13 metų mergaitės – 50 proc. Tokios medžiagos internete kasmet daugėja. 7–10 metų mergaičių sukurta medžiaga sudarė 63 tūkst. atvejų 2022 m.  

Gąsdinantis paplitimas  

Lietuvoje per pastaruosius trejus metus oficialiai identifikuota 1 tūkst. įvairią seksualinę prievartą patyrusių vaikų. „Milžiniški internetiniai atvejai vis daugiau beldžiasi į mūsų duris. Mes turime bylų, kuriose yra 20, 30, 40 aukų. Didžiulis iššūkis pagalbos ir bendradarbiavimo organizavimui“, – KOPŽI centro vadovė Kristina Mišinienė tarptautiniams ekspertams ir diskusijos dalyviams pateikė vieną bylą, kurios nuosprendis įsiteisėjęs.  

Bedarbio 29 m. Radviliškio rajono gyventojo aukomis tapo 23 mergaitės iš visos Lietuvos. Tokį skaičių nukentėjusiųjų pavyko identifikuoti, tačiau neatmetama, kad aukų galėjo būti žymiai daugiau.  

Jauniausiai mergaitei buvo vos devyneri, o vyriausioms – keturiolika metų. Jos gyveno šeimose, pas globėjus ir valstybės valdomose įstaigose. Socialiniame tinkle profilį „Aš dėdė“ susikūręs vyras susisiekdavo su aukomis, melavo amžių, nurodydavo, kad jam penkiolika metų, o priedangai pavogė patrauklaus jaunuolio nuotrauką ir ja naudojosi.  

„Nors feisbukas deklaruoja ypatingas saugumo strategijas, tačiau daugelis tokio pobūdžio bylų rodo, kad nusikaltimai vaikams vykdomi būtent šioje socialinėje platformoje“, – apie nusikaltimų erdvę perspėjo K. Mišinienė.

Po įžanginių mandagių iškrypėlio žinučių sekdavo vulgarios, gašlios. Taip liejosi prašymai žiūrėti į jo apnuogintą kūną. Jis masturbuodavosi prieš kamerą ir versdavo mergaites stebėti. Jos po truputėlį grimzdo į jo sukurtą tinklą, nes nusikaltėlis griebdavosi šantažo, esą jis užfiksavo mergaites žiūrinčias jo atsiųstus vaizdelius, prasidėjo grasinimai.  

Mergaitės tikėjo, kad jis gali susirasti jas, išprievartauti, nužudyti. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad jis disponavo daugybe nuotraukų, filmukų. Jis ne tik siuntė savo nufilmuotus vaizdelius, bet ir reikalavo iš aukų filmukų ir nuotraukų.  

Trūksta bendradarbiavimo  

Kodėl mergaitės tylėjo? Iš 23 aukų tik penkios mergaitės pasisakė savo mamoms. Tyrimo metu paaiškėjo, kad mergaitės ne tik bijojo nusikaltėlio ir tikėjo jo grasinimais, bet ir joms buvo neapsakomai gėda. Be to, vaikai ne mažiau bijojo ir šeimos narių reakcijos. Tyrimo metu išaiškėjo, kad baimė buvo ne be pagrindo, nes šeimos narių reakcijos šokiravo – „kokią gėdą užtraukei“, „aš tavimi rūpinausi, o tu man štai kaip atsidėkojai“.  

„Duodamos parodymus mergaitės aiškino, kaip joms buvo šlykštu ir bjauru, tačiau didžioji dauguma buvo įsitikinusios, kad pačios kaltos dėl to, kas vyksta. Nusikaltėlis pasiekė, kad aukos kaltintų pačios save“, – sukrečiančiais nukentėjusiųjų išgyvenimais dalijosi K. Mišinienė.  

KOPŽI vadovė stebėjosi kardinaliu nusikaltėlio virsmu. Bendraudamas su aukomis jis buvo šiurkštus, žiaurus, dominuojantis, netgi su sadistiniais polinkiais, o teisme pavirto nuolankiu avinėliu – apgailestavo dėl savo veiksmų, aiškino negalintis paaiškinti, kodėl taip elgėsi. Jam buvo skirta reali trejų metų aštuonių mėnesių bausmė.  

„Tiek teisėsaugai, tiek pagalbą teikiančioms organizacijoms darbą sunkino tai, kad mergaitės buvo iš visos Lietuvos, nes toks internetinio išnaudojimo pobūdis. Nors šalis nedidelė, mums organizuotis vis dar sudėtinga. Bendradarbiavimo nebuvimas  apsunkino darbą, be to, nebuvo visavertės pagalbos aukoms – nepateiktas nė vienas civilinis ieškinys, nesuteikta psichologinė pagalba daugumai iškrypėlio aukų“, – problemas akcentavo K. Mišinienė.  

Smurtauja pusamžiai vyrai  

„Mūsų iššūkiai suprasti, kodėl smurtautojai taip elgiasi ir ką daryti su tokiu jų elgesiu“, – savo pranešimą pristatė daktarė Sarah Napier iš Australijos kriminologijos instituto. Ji yra Vaikų seksualinio išnaudojimo internete tyrimų programos vadovė. S. Napier rėmėsi neseniai Australijoje baigtu tyrimu.  

Kodėl svarbu tyrinėti vaikų seksualinės prievartos medžiagą? Kokia jos įtaka aukoms? Nustatyta, kad aukoms daromas pražūtingas poveikis. Aukos jaučia baimę, gėdą, nerimą, jau suaugusios patiria psichologinių problemų, jas kamuoja mintys apie savižudybę. Aukos jaučia išdavystę ir bijo būti atpažintos. Tai papildoma trauma šalia jau patirtos seksualinės prievartos.  

Kai smurtautojai būna nuteisti, lengviau pasiekti duomenis jų kompiuteriuose. Buvo atlikta labai daug tyrimų ir nustatyta, kad vaikų seksualinai smurtautojai internete dažniausiai yra 35-45 metų vyrai.  

Tačiau dr. S. Napier pabrėžė, kad nuteisti tokie smurtautojai yra tik ledkalnio viršūnė, – neaptiktų yra gerokai daugiau. Bendruomenėse tokių neaptiktų internetinių smurtautojų milijonai.  

„Norėdami apsaugoti vaikus, turime suprasti šių smurtautojų elgseną. Savo tyrimu norėjau suprasti, kaip žmonės tampa smurtautojais prieš vaikus internete. Anonimiškumą garantuojančioje platformoje paskelbiau klausimų. Buvo 4,5 tūkts. respondentų, kurie sutiko atsakyti į klausimus apie vaikų seksualinę prievartą“, – pasakojo dr. S. Napier.  

77 proc. respondentų buvo vyrai, 20 proc. – moterys ir 4 proc. atsakė, kad jie yra kitos lyties atstovai. Ši apklausa vyko dėl medžiagos ne juodajame, bet paprastame, visiems prieinamame internete.  

Tyrimo duomenimis, 70 proc. respondentų su vaikų seksualinės prievartos medžiaga susidūrė, kai jiems dar nebuvo 18 metų. Toje medžiagoje dominavo 14–15 metų vaikai – 31 proc., 10–13 metų – 21 proc., 16–17 metų – 16 proc.  

93 proc. respondentų atsakė suaugusiųjų pornografiją žiūrėjo dar būdami nepilnamečiai. Sadomazochistinę medžiagą ir pornografiją su gyvūnais dar būdami nepilnamečiai žiūrėjo 70–60 proc. respondentų.  

Paskatino ieškoti  

„Internete gausu žalingos vaikams informacijos, prie kurios jie nesunkai prieina. Ją internete gali rasti vis jaunesni ir jaunesni žmonės. Dažniausiai nurodoma, kad vaikų seksualinės prievartos medžiagą internete jie rado atsitiktinai ieškodami suaugusiųjų pornografijos, kiti prisipažino radę tamsiajame internete, ir tikrai nedaug atsakė specialiai ieškoję tokios medžiagos“, – perspėjo dr. S. Napier.  

Tyrimo metu paaiškėjo ir atsitiktinis radybų kelias. Respondentai nurodė kažko ieškoję internete, paspaudę vieną, vėliau kitą, trečią nuorodas atsidūrė platformoje, kurioje buvo vaikų seksualinės prievartos medžiagų pasirinkimas.  

„Tačiau labai svarbu paminėti, kad 45 proc. respondentų, atsitiktinai radusių vaikų seksualinės prievartos medžiagą, vėliau tyčia ieškojo ir žiūrėjo vaikų seksualinės prievartos filmus“, – pabrėžė Australijos mokslininkė.  

Kadangi vaikų seksualinės prievartos medžiaga nesunkiai randama internete, ji turi didelį žalingą poveikį paaugliams. Daugelis jų nesupranta, kad seksualinės prievartos su vaikais medžiaga yra kažkas blogo, kadangi nuotraukose ir vaizdeliuose vaikas dažniausiai šypsosi ir atrodo laimingas. Žiūrintiems šią medžiagą vaikams susidaro įspūdis, kad nieko čia blogo. Todėl būtina ankstyva intervencija, nes vaikai žiūri labai pavojingą medžiagą.  

„Internetinės prevencinės programos būtų labai naudingos, įskaitant anoniminės pagalbos linijas tiek paaugliams, tiek vaikams. Vaikams reikia padėti suprasti tai, ką jie pamatė, padėti išanalizuoti ir suprati, kad tai yra labai blogai. Taip pat technologinės platformos turėtų imtis daugiau veiksmų, kad apsaugotų interneto erdvę nuo šios medžiagos. Smurtinės žinutės turėtų būti blokuojamos“, – išvadą pateikė dr. S. Napier.

Pagalba pedofilui  

Berlyno Seksologijos ir seksualinės medicinos instituto mokslinis bendradarbis, medicinos mokslų daktaras Tillis Amelungas dirba su potencialiais nusikaltėliais, teikia paslaugas tiems, kurie kenčia nuo savo seksualumo, ypač pedofilijos.  

„Mes tekiame pagalbą pažeidėjams arba žmonėms, kurie turi specifinių seksualinių poreikių, kuriuos traukia seksualiai nesubrendę vaikai. Žmonių seksualiniai potraukiai ir tai, kas juos sujaudina, yra labai skirtingi. Kai kurie žmonės labai kenčia nuo šių savo seksualinių preferencijų. Yra tokių, kurie niekada nerealizavo šių savo poreikių“, – pastebėjo Vokietijos mokslininkas.  

Dr. T. Amelungas taip pat rėmėsi ekspertų atliktu tyrimu, kuriame kėlė klausimą, kodėl juos traukia vaikai. „Norėjome sužinoti, kiek iš respondentų nieko nedaro, kad įgyvendintų savo seksualines fantazijas. Tačiau negavome normalios informacijos. Jie bijojo atsakyti. Mes žinome, kad net jei jie sako, kad niekada neįgyvendino savo seksualinių fantazijų, suprantame, kad dalis smurtautojų ėmėsi seksualinės prievartos prieš vaikus“, – tęsė dr. T. Amelungas. Bendraudamas su aukomis, jis buvo šiurkštus, žiaurus, dominuojantis, netgi su sadistiniais polinkiais, o teisme pavirto nuolankiu avinėliu.  

Tyrimas parodė, kad 50 proc. nusikaltėlių, kurie buvo nuteisti už seksualinę vaikų prievartą, visiškai nekenčia dėl tokio savo seksualinio nukrypimo. Jiems nerūpi, ar kažkas nukentės nuo jų seksualinių veiksmų. Kai kurie jų turėjo negalią ir negalėjo suprasti savo veiksmų rimtumo. Tvirtinantys, kad kenčia nuo savo seksualinės preferencijos, dažniausia bijo savęs, bijo to, kad jie bandys įgyvendinti savo seksualines fantazijas.  

„70 proc. teigia įvykdę vaikų seksualinės prievartos nusikaltimus internete, 50 proc. prisipažįsta šiuos veiksmus atliekantys ne internete, o fiziškai ir tik dešimtadalis jų yra žinomi teisėsaugos pareigūnams. Aš kalbu apie žmones, kurie su mumis susisiekė ir ieškojo pagalbos“, – teigė mokslininkas. Institutas teikia pagalbą 250 tūkst. asmenų visoje Vokietijoje.  

Kalbėdamas apie programos dalyvius, daktaras pabrėžė, kaip svarbu suprasti, kad tokia egzistuoja, ir suteikti tokią pagalbą, kad nieko nenuskriaustų. Taip pat svarbu suprasti, kad seksualinis susidomėjimas nėra lygiavertis seksualiniam elgesiui. Kai kurie žmonės imasi įgyvendinti savo seksualines fantazijas, o kiti ne. Dirbdami su tais, kurie kreipėsi pagalbos, galime kontroliuoti jų poreikius, aistras.  

Rengiamos individualios ir grupinės terapijos. Darbas su tokiais asmenimis trunka metus. Papildomai siūlomas medikamentinis gydymas. Anot dr. T. Amelungo, yra nemažai vaistų, kurie veikia seksualines aistras, jas slopina, padeda sumažinti seksualinius poreikius ir juos kontroliuoti.  

„Mums vis dar sunku suprasti, kaip pagelbėti visoms galimoms aukoms, bet buvo labai daug atvejų, kai išvengėme nusikaltimo. Ne visi, tačiau kai kurie programos dalyviai pripažino, kad jiems tai padėjo“, – teigė dr. T. Amelungas.  

Svarbu konfidencialumas  

Lietuvoje sunkiai įsivaizduojama, kad potraukį vaikams jaučiantis asmuo kreiptųsi pagalbos. Net nėra tokio instituto, kuriame būtų specialistų, galinčių suteikti pagalbą. Šiuo atveju neturėtų būti kalbos apie privačius vizitus pas psichiatrus.  

Vokietijoje – labai stipri konfidencialumo tarp psichologo ir kliento apauga. Jei klientas papasakoja apie buvusius nusikaltimus, psichologas negali niekam apie tai pasakyti. Net jeigu tai – seksualinė prievarta prieš vaikus.  

Yra tik keletas išimčių, kurios apibrėžiamos teisės aktuose ir numato pareigą atskleisti konfidencialią informaciją, pavyzdžiui, kai vaikui ar jo gerovei gresia pavojus.  

Griežtas Vokietijos baudžiamasis kodeksas yra pagrindas, kuriuo remiasi instituto programos klientai ir žino, kad bendravimas bus visiškai konfidencialus. Tačiau jei specialistas mato, kad konkrečiam vaikui gresia pavojus, turi pranešti pareigūnams. 

Nors pedofilija klasifikuojama kaip psichiatrijos sutrikimas, apie jo išgydymą vis dar diskutuojama. Taip pat nėra vieno atsakymo, ar smurtautojai patys patyrė smurtą vaikystėje, tačiau tai gali turėti ryšį. Ekspertai sakė, kad vaikystės patirtis nėra priežastis, bet yra rizika. Tačiau yra tyrimas, kuris parodė priešingai, – asmenys, patyrę seksualinę prievartą, niekada netaps prievartautojais.  

Ekspertai išskyrė, kad dažnai smurtautojai yra aukų tėvai, artimieji, draugai, kurie lengvai prieina prie vaikų. Tai dar didesnis nusikaltimas ir trauma aukoms. Tą patį sako ir Lietuvoje šiuo klausimu dirbantys specialistai.

Dėmesio!         

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.         

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.