Author: admin

Seksualinės vergovės ir išnaudojimo tikslais iš Lietuvos kasmet išvežama apie 1000 moterų ir mergaičių, kasdien jų prarandama bent po tris. Pasak tarptautinių santykių, užsienio ir lyginamosios politikos mokslininkės dr. Aušros Park, tai – tik mažas lašas cunamio bangoje, kuri šluoja nenuskaičiuojamą daugybę aukų kiekviename pasaulio kampelyje.

Šią sparčiausiai pasauliniu mastu plintančią kriminogeninę sritį žadama giliau panagrinėti antradienio vakarą Kauno Vytauto Didžiojo universiteto mažojoje salėje, kur vyks Jungtinių Amerikos Valstijų “Fulbright” programos mokslininkės dr. A. Park vieša paskaita “Šiandienos gulagai ir prekyba žmonėmis tarptautiniame kontekste”.

“Šiuo metu pasaulyje gali būti iki 30 milijonų vergų, – daugiau nei per visą 400 metų trukusį transatlantinės prekybos vergais laikotarpį. Apie 70 proc. šių vergų yra moterys, tapusios prekybos žmonėmis aukomis. Daug kas galvoja: statistika – iš piršto laužta. Tačiau ją labai sunku rinkti. Čia ne kroviniai, kuriuos lengva suskaičiuoti. Juk žmonės neprisistato patys sakydami “Mane pardavė”.

Organizacijos, dirbančios su prekybos žmonėmis aukomis, šiuos skaičius vertina net konservatyviai – jie gali būti gerokai didesni. Galima tik numanyti, kas darosi dar giliau pogrindyje. Pavyzdžiui, Azijos regionuose žiaurumas protu nesuvokiamas – ten, daugiausia dėl skurdo, parduodamos ir seksualiai išnaudojamos penkerių metų mergaitės”, – siaubingus faktus atskleidė dr. A. Park.

Mokslininkė, anot VDU atstovo Martyno Gedvilos, džiaugiasi turėjusi galimybę bendradarbiauti su pagalbą prekybos žmonėmis aukoms teikiančia organizacija “Lietuvos Caritas”.

“Šių herojiškų moterų, pašventusių tam savo gyvenimus, darbas slegiantis ir beprotiškai sekinantis – fiziškai ir emociškai. Daugybė žmonių perdega matydami situacijos beviltiškumą. Kadangi ekonominio nuosmukio metais prekyba žmonėmis ypač suveši, ir tie, kurių nė neįtartum, nutaria pasirinkti tokį kelią. Ypač padaugėjo studenčių, kurios įsipainioja į šią juodą aplinką, ima teikti seksualines paslaugas”, – sakė mokslininkė, kurią itin sukrėtė visuomenės abejingumas, galvojant, kad dauguma nukentėjusiųjų – patys kalti ir išvažiuoja iš Lietuvos savanoriškai.

Anot “Lietuvos Caritas” koordinatorės Kristinos Mišinienės, prekybos žmonėmis auka galima tapti per dieną, tuo tarpu išsikapstyti iš šios bėdos užtrunka metus ar daugiau.

“Tai beprotiškai ilgas, nenutrūkstantis procesas, daug investicijų kainuoja nukentėjusius žmones pastatyti ant kojų. Ypač, – merginas, kurios dažnai turi ir mažamečių vaikų bei priklauso nuo socialinių išmokų. Sprendžiant šią problemą, atsimušama į didžiulę sieną – skurdą, kuris yra viena pagrindinių prekybos žmonėmis priežasčių. Į kampą įvaryti žmonės lengvai apgaunami pažadais, rožiniais planais”, – pasakojo dr. A. Park.

“Fulbright” programos mokslininkė šia opia problema susidomėjo prieš penkerius metus pradėjusi dėstyti kursą apie tarptautines žmogaus teises Simmonso koledže, Bostone. Tuomet ją labai sujaudino vienos studentės darbas apie prekybą žmonėmis Lotynų Amerikos šalyse – nelegalių emigrantų, ypač moterų, traumuojančias patirtis, išprievartavimus, jų kelią iki JAV ir tolesnį seksualinį išnaudojimą ten patekus, vien siekiant gauti valytojų, indų plovėjų ir kitokius darbus.

Tolesniu postūmiu tuo domėtis tapo vienos nevyriausybinės organizacijos vadovo veikla Šiaurės Karolinoje.

“Jis kasdien keliasi ketvirtą valandą ryto, peržiūri Ispanijos spaudą ir verčia tai į anglų kalbą. Jo tinklalapis “Libertad Latina.org” skirtas informacijai apie tautines mažumas, gyvenančias atokiau nuo miestų. Ten gyvenančias jaunas merginas grobia suteneriai ir nelegaliai veža į Šiaurės Ameriką, JAV. Tuomet, pasidomėjusi, kas vyksta Lietuvoje, supratau, kad ir čia ši tematika labai aktuali”, – sakė dr. A. Park, priminusi šokiruojančius skaičius.

“Kol vienas kitu nesirūpinsime, nesukursime gerovės ir nepakelsime šiuo metu dugne atsidūrusių, materializmo nusmukdytų žmogiškųjų vertybių, tol ši problema neišsispręs. Reikia skleisti žinias, nemanyti, kad tai – kažkieno kito asmeniniai reikalai. Užsiimdami savišvieta ir rengdami paskaitas, galime sumažinti aukų skaičių Lietuvoje ir apskritai pasaulyje. Šia tema nelengva šnekėti ir kitiems ją priimti. Bet jaučiu pareigą, kaip žmogus, kaip mokslininkė ir kaip moteris, kalbėti apie šią problemą, kad ji nebūtų ignoruojama”, – sakė dr. Aušra Park.

Lietuvoje pastaruoju metu didėjant nedarbui ir organizuotų grupuočių veiklai, vis daugiau žmonių tampa prekybos žmonėmis aukomis. 
Ypatingai tai paplitę tarp jaunų merginų ir moterų. Kadangi apie 80 proc. Lietuvos jaunuolių svajoja išvykti dirbt į užsienį, nesunku į Vakarus parduodamas merginas įvilioti apgaulės būdu, pažadėjus joms legalų darbą užsienyje, dažniausiai – dirbti auklėmis, indų plovėjomis, namų darbininkėmis, siuvėjomis. Jeigu joms pavyksta pabėgti iš užsienio viešnamių ir jos parsiunčiamos į Lietuvą, merginoms būtina neatidėliotina socialinė, psichologinė, teisinė, moralinė ir medicininė pagalba.

Lietuvos “Caritas” projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms’’ pradėtas vykdyti nuo 2001 metų. Pagalba teikiama tiek moterims ir vaikams, tiek artimiausiems jų šeimos nariams. Pagalba teikiama visoje Lietuvoje moterims ir vaikams, kurie patyrė smurtą, pažeminimą, prievartą, išnaudojimą, patyčias, kurie prekeivių žmonėmis buvo ar yra išvežti į užsienio šalių ar Lietuvos viešnamius. Nuo 2001 m. į mus kreipėsi daugiau kaip 700 nukentėjusiųjų, iš kurių 60 proc.buvo prekybos žmonėmis aukos už Lietuvos ribų (Vokietija, Anglija, Ispanija, Graikija, Čekija, Italija, Olandija), o 40 proc. buvo įsitraukusios ar įtrauktos į prostituciją Lietuvoje. Nukentėjusių aukų amžius 12–42 m.
Dėl savo pažeidžiamumo, skurdžios ekonominės bei socialinės padėties žmonės, nukentėję nuo priverstinės prostitucijos ir prekybos žmonėmis, neturi galimybės mokytis, savarankiškai lavinti įgūdžius, ieškotis darbo. Labai dažnai jie, norėdami keisti savo gyvenimą, praktiškai jokios pagalbos nesulaukia – visuomenė linkusi kaltinti, atstumti, pasmerkti „pati kalta’’, o ne padėti atsitiesti.

Lietuvos “Caritas” projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” pagrindinės teikiamos pagalbos kryptys – krizinė pagalba; psichosocialinė reabilitacija (pastogė, materialinė pagalba, socialinio darbuotojo, psichoterapeuto, teisininko konsultacijos, darbinės kvalifikacijos įgijimas); palaikomoji tarnyba baigusioms programą. Taip pat didelis dėmesys skiriamas socialinio teisingumo atstatymui, nes yra nepaprastai svarbu sutenerius ir prekeivius žmonėmis atvesti į teisiamųjų suolą, jog jie atsakytų už padarytus nusikaltimus.

Mitas: merginos laisvai pasirenka prostituciją

Remiantis socialinio darbo praktika galime teigti, jog 97 proc. merginų, įtrauktų į prostituciją, šeimoje yra patyrusios seksualinį, psichologinį, emocinį, fizinį smurtą. Daugelis jų jau ankstyvoje vaikystėje patyrė seksualinį priekabiavimą, buvo išprievartautos. „Viskas prasidėjo, kai man buvo 14 metų. Tais metais patyriau daug žalos, skausmo, praradau daug sveikatos. Tais metais mane išprievartavo patėvis. Tada pirmąkart pabėgau iš namų, miegojau kur papuola, savaitę beveik nieko nevalgiau… viską papasakojau mamai, bet ji nepatikėjo….patėvis mane žiauriai sumušė…namuose visiškai nebesijaučiau nei sau gi, nei laukiama” (Dominyka).

Žemas palaikymas šeimoje, trapi savivertė lemia tai, kad mergaitės atsiduria sutenerių pinklėse.

Mitas: prostitucija gali būti jaudinantis ir žavingas gyvenimas, užtikrinantis merginoms turtus

Mitas apie turtus tik padeda suteneriams įtraukti merginas į prostitucijos tinklą. Stengiantis įvilioti merginas, parodoma geroji pusė – geri pinigai, daug pažinčių, kelionės, bet visiškai nutylima blogoji – žeminimas, smurtas, prievarta, sugadinta sveikata. “Ir tuomet per draugę susipažinau su vyru, jis buvo suteneris. Man jis pažadėjo aukso kalnus, kad aš turėsiu visko, ko panorėsi. Jo pažadai mane sugundė, klientų sumokėtus pinigus nunešdavome barmenui, o po darbo paskaičiuodavo pusę barui, pusę – mums. Mes tuos pinigus atiduodavome suteneriui, jis pirkdavo drabužių, kosmetikos, maisto” (Silvija).

Atrodytų, gyvename informacijos amžiuje, o ne gūdžiais viduramžiais, tačiau, pasak Lietuvos „Carito“ projekto koordinatorės Kristinos Mišinienės, prekybos žmonėmis tendencijos ir mastai per dešimt metų nepakito, o problema išlieka tokia pat aktuali.

Kasmet dėl seksualinių paslaugų iš Baltijos šalių išvežama per 3 tūkst. moterų, iš jų daugiau nei 1200 iš Lietuvos.

Tačiau Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM) l. e. Komunikacijos skyriaus viršininko pareigas Ramūno Matonio teigimu, nors ne visi nukentėję nuo šio nusikaltimo būna pripažinti nukentėjusiaisiais ir ne visi kreipiasi į teisėsaugos institucijas, pastaraisiais metais žiniasklaidoje pasirodanti informacija, kad tūkstančiai Lietuvos piliečių kasmet parduodami į vergiją yra niekuo nepagrįsta ir negali būti tikroviška net logine prasme, esant Lietuvoje apytiksliai tik 3 mln. gyventojų.

Nors tikslūs duomenys apie aukas iš tiesų ginčytinas klausimas, ši problema egzistuoja kad ir koks jos mastas bebūtų, o be seksualinio išnaudojimo, Lietuvoje taip pat dažnėja ir priverstinio įdarbinimo bei priverstinio įtraukimo į nusikalstamą veiklą atvejų, prekybos vaikais nusikaltimų.

Tikros istorijos

„Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama. Užaugau vaikų globos namuose, įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų. Pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms. Kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus – turėsiu dirbti prostitute… Buvau parduota, verkiau, nesutikau, o tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo“, – pasakojo viena nukentėjusioji.

„Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais. Trylikos metų mane išprievartavo patėvis. Pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo. Man buvo labai skaudu ir po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės. Susiradau draugę, o ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją. Apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje. Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės. Aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti. Ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute“, – guodėsi kita prekeivių žmonėmis auka.

Kas skatina prekybą?

„Prekyba žmonėmis nėra vien ore kabanti problema, ji susijusi su visos mūsų visuomenės padėtimi, ekonominiu ir socialiniu išsivystymu. Negalime teigti, kad mūsų gyvenimas yra puikiai sutvarkytas, dėl to visi veržiasi į užsienį, o prekyba žmonėmis yra labai susijusi su migracija“, – tikino K. Mišinienė.

Anot jos, ieškodami atsakymo, kodėl tokie dideli emigracijos mastai Lietuvoje, rasime atsakymą ir į klausimą dėl prekybos žmonėmis.

Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalija Kurčinskaja atskleidė, kad daug kas iš dingusių žmonių, dėl kurių kreipiamasi į jų įstaigą, būna patekęs į prekeivių žmonėmis rankas, tačiau pasakyti konkrečius skaičius yra beveik neįmanoma, nes žmogui atsiradus artimieji linkę nuslėpti, kur buvo žmogus, kuo vertėsi ir, ar buvo patekęs į sekso ar darbo vergovę.

„Visos jaunos merginos galvoja, kad joms taip nenutiks, o tos, kurios buvo įkliuvusios, buvo kvailos ir naivios. Jaunimas neturi baimės jausmo – štai kame problema“, – pažymėjo N. Kurčinskaja.

Prekybos žmonėmis nemažėjantiems mastams N. Kurčinskajos nuomone, turi tai, kad svarbi informacija dažnai nepasiekia jaunimo arba būna jiems neįdomi. Taip pat valstybės dėmesys paauglių užimtumui po pamokų ir moraliniam švietimui yra nepakankamas,  be to, visuomenėje, mokyklos ir šeimose stebimas susvetimėjimas ir žiniasklaida pateikia iškreiptą informaciją apie Vakarų šalių gyvenimą ir būdą.

Prekeiviai ir artimųjų tarpe

R. Matonio teigimu, nukentėjusiais nuo prekybos žmonėmis dažnai tampa asmenys, patikėję pažadais apie galimybę greitai užsidirbti daug pinigų neturint išsilavinimo, atitinkamo darbo patirties, nemokant užsienio kalbos, nors siūlomas darbas yra kitoje valstybėje, ar susigundę galimybe „nemokamai“ pakeliauti po užsienį.

„Prekeiviai žmonėmis dažniausiai yra pažįstami asmenys – kaimynai, klasės draugai bei jų artimieji ar pažįstami, net giminės. Iš pradžių įgyjamas pasitikėjimas, potencialios aukos vaišinamos, dovanojami įvairūs daiktai ar teikiamos paslaugos, vėliau pasisiūloma ir įdarbinti, rodomi jų pačių dirbant užsienyje įgyti brangūs daiktai, nuotraukos, net pinigai…“, – teigė jis.

Dar vienas išplitusių metodų – „loverboy“ strategija, kai jaunuolis nusižiūri auką, tampa jos draugu ar mylimuoju, kalbina išvažiuoti į užsienį padėti ką nors dirbti ar šiaip apsilankyti užsienyje. Tokiu būdu mergina atsiduria „bordelyje“.

Su prekybos žmonėmis aukomis dirbanti K. Mišinienė pabrėžė, kad dažniausiai verbuojamos ir į pinkles pakliūna pažeidžiamų grupių merginos ir moterys, kurios yra vaikų globos įstaigų auklėtinės, vienišos mamos, bedarbės ar turi psichinių sutrikimų.

Darbo pasiūlymus būtina tikrinti

„Prevenciniuose bukletuose pabrėžiame – nepasirašinėkite sutarčių, kurių nesuprantate, neatiduokite dokumentų. Tačiau realybėje darbo ieškantys ar skolų turintys žmonės pasirenka riziką ir nelegalius uždarbio būdus“, – neslėpė susirūpinimo K. Mišinienė.

Pasak jos, yra gausu naudingos informacijos ir nuorodų darbo biržos, socialinio darbo ir apsaugos, vidaus reikalų ministerijos svetainėse. Taip pat visada galima tiesiogiai nusiųsti užklausas, jeigu žmogus žino, kur važiuoja dirbti, ir nori patikrinti, ar jo darbdaviai legalūs, ar išgalvoti.

„Tikrai nėra taip, kad negali niekuo pasitikėti, bet juk jauni žmonės moka naudotis kompiuteriu ir tikrai gali informaciją patikrinti – minimalus kiekis žinių apie šalį ir darbdavį turi būti surinktas“, – aiškino ji.

Pasak R. Matonio, per nerūpestingumą patekus į pinkles, esant uždarytam ar neturint galimybės paskambinti, būtina kelti triukšmą, kad būtų atkreiptas aplinkinių dėmesys ir būtų galimybė prašyti pagalbos. „Jeigu įmanoma judėti, reikėtų bėgti ir kreiptis pagalbos į praeivį gatvėje, vietos policiją, Lietuvos Respublikos atstovybę  ar Tarptautinės migracijos organizacijos biurą toje valstybėje“, – patarė policijos atstovas.

Pažeidžiami žmonės nesipriešina

Tačiau didžiausia problema yra ta, kad pasitaiko žmonių, kurie nesugeba įvertinti situacijos ir tinkamai vertinti aplinką, neatskiria „gėrio“ nuo „blogio“ ir tik todėl pasitaiko tokių situacijų, kai aštuoniolikmetė įlipa į mikroautobusą ir važiuoja į Londoną su keliais litais kišenėje ir rankine per petį, o kai atvažiuoja – jai liepia atidirbti prostitute už bilietą.

„Sveikas žmogus galbūt pasipriešintų ir sakytų „ne, aš to nedarysiu, kreipsiuosi į policiją“, bet iš pažeidžiamo žmogaus pasipriešinimo nebūna. Merginai atrodo, kad ji privalo atidirbti. Galima sakyti, tokiems dalykams nepasipriešina žmonės, kurie ir Lietuvoje daug kam nesipriešino ir kurių suvokimas apie savo teises yra ribotas“, – svarstė K. Mišinienė.

„Carito“ projekto koordinatorės nuomone, pasipriešinimas susijęs su asmenybės branda ir tam tikromis vertybėmis, o žmonių, kurie įtraukiami į prostituciją, problemos dažniausia būna prasidėjusios iki atsiduriant ant Londono, Hamburgo ar Paryžiaus viešnamio slenksčio, tos problemos prasidėjo dar Lietuvoje, šeimoje,vaikų globos įstaigose, kur buvo smurtaujama ir pan.

„Tų žmonių pasitikėjimas savimi ir pasaulio suvokimas dažnai yra iškreipti ir palaužti, o prostitucija yra tam tikra ankstesnio nepritapimo pasekmė“, – tikino ji.

„Tomis merginomis nusikaltėliai gali naudotis be baimės, nes jos išvaizdžios, jaunos ir gina savo sutenerius. Jei reikėtų liudyti prieš juos ar parašyti pareiškimą, kad ją nuskriaudė, mergina su protine negalia to nepripažintų ir sakytų, kad tai labai geras žmogus, nes pasiūlė jai tokį gerą darbą. Tai yra lengviausias būdas išvengti atsakomybės, kai auka neliudija prieš tave“, – paaiškino N. Kurčinskaja.

Patys lietuviai išveža

„Caritas“ atstovė piktinosi, kad būtent lietuviai tarpininkauja ir savus žmones parduoda į užsienį. „Juk neatvažiuoja į Lietuvą albanai ar turkai patys ieškoti „šviežios mėsos“ savo bordeliams. Tai mūsų žmonės, kaimynai ir draugais, su jais mes susiduriame viešoje vietoje ir todėl tai yra visų mūsų atsakomybė“.

K. Mišinienė prisiminė atvejį, kai Danijoje 2011 metų gale nuskambėjo Kopenhagos teismo nuosprendis lietuviui, kuris išvežė lietuvaitę – pažeidžiamą protiškai atsilikusią merginą – ir įkalbėjo ją užsiimti prostitucija, pažadėjo, kad ji daug uždirbs, laikė ją uždaręs ir pelnėsi iš jos.

Vyrai taip pat įkliūna

Dingusių žmonių šeimų paramos centro atstovė papasakojo, kad būna, jog patekę į vergovę, žmonės dingsta ir penkiolikai metų. Neseniai nuskambėjo atvejis Anglijoje, kai patekę į sunkią padėtį ar neturintys pinigų grįžti namo atsidūrė pas čigonus darbo vergovėje.

Ji prisiminė, kad neseniai sulaukė skambučio apie Vokietijoje dingusį vyrą, kuris neva buvo jau susiruošęs grįžti namo iš Bremeno, kur jam nesisekė. „Jis jau nuo 2008 metų grįžta namo. Pranešė artimiesiems, kad perka bilietą ir dingo. Žudyti jo nebuvo už ką – juk pinigų neturėjo“, – svarstė pašnekovė.

Taip pat buvo atvejis, kai Ispanijoje Rusijos mafija suviliojo lietuvį ir per prievartą jį „įkišo“ apelsinų skinti. Jis negaudavo jokio atlyginimo ir jį kas mėnesį veždavo į paštą, kur jis rašė laiškus tėvams ir prašė pinigų atsiųsti, o paskui patys pasisavindavo jo gautą pavedimą.

Nepilnamečius išveža vogti

Pasak N. Kurčinskajos, žmogų išnaudoti yra įvairiausių formų. Dabar pasitaiko, kad nepilnamečiai iš Lietuvos vežami į Norvegiją vogti. Nusikaltėliams tai naudinga, nes nepilnamečio negalima nubausti.

Ji stebėjosi tuo, kad pagal Šveitimo ir mokslo technologijos centro duomenis, 2010-2011 metais mokykloje nesilankančių vaikų skaičius siekė 15 tūkst., bet tik 7,5 tūkst. deklaravo, kad išvykę su tėvais į užsienį.

„Likusieji nerasti. Jų nėra, tai kur jie gali būti? Gali būti išvežti, parduoti, mes to nežinome. Pakėlėme didelį vajų ir iš Prezidentūros gavome atsakymą. Jeigu kontrolieriaus įstaiga sako: “Manytina, kad jie išvažiavo į užsienį su tėvais nedeklaravę„, man manytina, kad jie galėjo būti parduoti organams, pedofilams ar dar kažkam. Manyti galima daug ką, bet reikia juos surasti“, – piktinosi pašnekovė.

Policijos departamento prie VRM duomenimis, buvo bylų, kuomet vaikai buvo išnaudojami vagystėms užsienyje, tačiau prievarta jų atžvilgiu nebuvo taikoma, vykdavo savo noru, patys turėdami tikslą iš to pasipelnyti. Tokia veikla nebuvo kvalifikuota kaip prekyba žmonėmis, o tyrimas pradėtas kaip nepilnamečio įtraukimas į nusikalstamą veiką.

R. Matonis patikino, kad greitu metu bus padarytos LR Baudžiamojo kodekso pataisos, kuriose vaikų išnaudojimas elgetavimui ar vagystėms bus kriminalizuota kaip prekyba žmonėmis.

Faktai

Pasaulyje kasmet parduodama apie 800 000 žmonių, iš jų beveik pusė nepilnamečių, apie 80 procentų moterų, iš kurių apie 2/3 tampa seksualinio išnaudojimo aukomis.

Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikaltimų biuro duomenimis, prekybos žmonėmis aukomis yra tapę apie 12,3 milijonų žmonių visame pasaulyje.

Ne mažiau kaip 180 tūkst. prekybos žmonėmis aukomis tapusių moterų kasmet atvyksta į Europos Sąjungos šalis, iš jų nemažas procentas iš Lietuvos. Taip pat tūkstančiai moterų iš Rytų Europos vežamos į Izraelį.

Susidūrus su prekyba žmonėmis, reikėtų skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112 arba į Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 1-os valdybos Prekybos žmonėmis tyrimo skyrių tel.: 8 5 271 9901, 8 5 271 9284 (nuo 8.00 iki 17.00 val. darbo dienomis).

Julija Kiško

Įjungusi televizorių ir pažvelgusi į ekraną pagyvenusi moteris nustėro – reportaže apie sąvadautojo nuskriaustą prostitutę ji atpažino savo anūkę. Tai merginai tapo kur kas skaudesniu likimo smūgiu, nei patirtas smurtas ir pažeminimas teikiant paslaugas vyrams.

Liko be atestato

Prieš kurį laiką miesto Vyriausiojo policijos komisariato darbuotojus nustebino keistas vizitas. Į kabinetą įsiveržusios dvi viešnios ėmė reikšti pretenzijas dėl to, kad pareigūnai neišsaugojo jų privatumo.

Paaiškėjo, kad abi moterys yra prostitutės. Jos pyko todėl, jog jų artimieji jas atpažino televizijos ekrane. Moterys kaltino policininkus, kad bylai filmuotą medžiagą jie atidavė televizijos žurnalistams.

Žodis po žodžio išaiškėjo vienos viešnių stebėtina gyvenimo istorija.

Išsituokusi mama verslininkė stengėsi užtikrinti dukrai pasiturimą vaikystę.

Mergaitė lankė privačią mokyklą ir nematė vargo iki to laiko, kol tapo pilnametė.

Tačiau motinos verslas žlugo tuo metu, kai dukra baigė mokslus. Įmonės bankrotas ir šeimą prislėgusios skolos neleido moteriai sumokėti įsiskolinimo už mokymąsi. Nesulaukę pinigų pedagogai neišdavė abiturientei atestato.

Mama pranešė dukrai, kad jai pačiai teks užsidirbti pragyvenimui.

Nors svajojo apie aukštojo mokslo studijas, mergina baigė barmenės kursus, tačiau šio darbo nedirbo.

Pradžia – nuo skelbimo

Namiškiai nežinojo, kad atlyginimą ji pradėjo gauti už seksualines paslaugas.

To nežinojo ir du merginos sugyventiniai. Vienas jų uždarbiavo užsienyje ir su ja gyveno tik trumpam grįžęs į tėvynę. Kitas nenutuokė, kad mylimajai yra ne vienintelis.

Kartą naršydama internete Lietuvos rytinėje pusėje gyvenusi mergina rado ją suviliojusį skelbimą. Nors buvo rašoma, kad vyras siūlo suteikti materialinę pagalbą, patirties nestokojusi skaitytoja suprato, ką jai teks dirbti už siūlomą gerą atlygį.

Taupo pinigus studijoms

Taip mergina atsidūrė uostamiestyje ir apsigyveno nuomojamame bute vienoje pagrindinių gatvių.

Apie jos uždarbio šaltinį tapo žinoma, kai pareigūnai oficialiai pranešė demaskavę sąvadautoją bei prostitutes bandžiusius reketuoti vyrus.

Apie tai reportažas buvo parodytas ir per televiziją. Nors moterų veidai nebuvo rodomi, namiškiai jas kažkaip vis dėlto pažino.

Merginai tai tapo tikra tragedija, viešumas sugriovė jos susikurtą legendą, kuria tikėjo artimieji. Nepaisant to, vasarą ji ketina važiuoti į Nidą. Oficialiai – pardavinėti gintarų. Ką ji kurorte veiks iš tikrųjų, galima tik spėlioti.

Nenorėtų būti atpažinta ir vos dvidešimtmetį perkopusi iš rajono miestelio atvažiavusi ir prostitute tapusi kita mergina.

Policininkų ir „Carito“ darbuotojų kalbinama jaunoji „plaštakė“ ne iškart pasisakė turinti didžiulę svajonę, kuriai įgyvendinti taupanti pinigus. Ji tiki, kad vieną dieną bus sukaupusi pakankamą sumą studijoms 

Dirba jau dešimtmetį

Maždaug dešimtmetį pinigus savo kūnu uždirbanti kita klaipėdietė nėra tokia skrupulinga, kaip jaunosios jos likimo draugės.

Ši moteris nei slepia, nei gėdijasi savo darbo ir juo labiau nesijaučia esanti aplinkybių ar nusikaltimo auka.

Moteris tikina, kad tai viso labo darbas, ir skuba pridurti, jog toks būdas užsidirbti tikrai nėra pats lengviausias ar maloniausias.

Atvirumu stulbinanti moteris pati negali pasakyti, ar vartoja narkotikus, kad galėtų pamiršti savo darbo bjaurastį, ar todėl yra prostitutė, kad galėtų greitai uždirbti kvaišalams.

Nei gražios, nei laibos

Viena 40-metė uostamiesčio prostitutė net neslėpė savo darbo nuo vaiko. Jis turėdavo palaukti kieme ar už durų, kol mama buvo užsiėmusi.

Pareigūnai pažįsta Klaipėdoje lytines paslaugas teikiančias motiną ir dukrą, kuriai, kaip įtariama, psichologinį barjerą tampant prostitute padėjo peržengti mama.

„Stereotipas, kad prostitutė turi būti laiba, ilgomis kojomis, labai graži, stilingai apsirengusi, yra visiškai neteisingas. Daugelis ne kartą baustų už vertimąsi prostitucija moterų bei merginų gatvėje iš kitų niekuo neišsiskiria“, – tikino dažniausiai sąvadavimo bylas tiriantis uostamiesčio Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro pareigūnas Žydrūnas Striaupis.

Klaipėdos policininkus pragmatiškumu ir nevaikiška nuovoka apstulbino viena nepilnametė, įgudusi parduoti savo paslaugas. Logiškai mąstanti mergaitė pataisė ją apklaususius pareigūnus, tvirtindama, kad nebuvo verčiama teikti seksualines paslaugas, o tai darė savo noru.

Apie, jos manymu, lengvai uždirbamus pinigus pasakojo savo mažametėms draugėms ir pati agitavo imtis jas to paties.

Dienoraštyje – vyrų norai

Kaskart, kai policija imasi demaskuoti sąvadautojus, „plaštakes“ siunčia pas „Carito“ darbuotojas, kurios joms padeda.

„Pradžioje merginos būna piktos ir užsidariusios. Joms atrodo, kad bendravimas su mumis yra dar viena nemaloni procedūra. Tačiau supratusios, kad galime joms duoti maisto produktų, rūbų, suteikti medikų pagalbą ir net apmokėti advokatų paslaugas, merginos pradeda mumyse matyti drauges. Praeina šiek tiek laiko, ir mūsų pokalbiai tampa kur kas atviresni, o tai jau yra psichologinė pagalba“, – pasakojo „Lietuvos Carito“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Klaipėdos skyriaus socialinė darbuotoja Renata Karaliūnaitė.

Kartą viena „plaštakė“ R. Karaliūnaitei rodė savo dienoraštį, kuriame fiksavo klientus bei jų įgeidžius.

„Nori grupinio, prostatos masažo, bučiuoja kojas, būna vergas, kiša kanką, mėgsta žiūrėti į dviejų merginų žaidimus, fetišistas“, – tokie ir dar labiau šokiruojantys įrašai pašiurpino jauną socialinę darbuotoją.

Policininkai yra girdėję pasakojimų, kad rusų verslininkai sąvadautojų prašo merginų, kurios moka jų kalbą ir nėra kvailos, kad galėtų su jomis ir paplepėti.

Klientai viešumo nenori

Ne kartą sulaukusi klientų skambučių prostitutė pasakojo ragelyje girdėjusi ne tik vyro balsą, bet ir jo vaikų krykštavimą.

Kai kurie lytinę paslaugą užsisakydavo pakeliui iš komandiruotės arba trumpam užsukę į Klaipėdą.

Kartą iš vienos merginos paimtas telefonas liko pareigūno stalčiuje. Kitą rytą jame buvo užfiksuota per 200 praleistų skambučių. Tiek vyrų per naktį ieškojo prostitutės.

Nors įstatymas numato administracinę nuobaudą ne tik sekso paslaugų teikėjoms, bet ir jų gavėjams, Klaipėdoje per pastaruosius porą metų nėra nubaustas nė vienas sekso klientas.

Socialinė darbuotoja teigė, kad daugelis vyrų, tarp jų ir pareigūnai, mano, jog „plaštakėms“ teikia malonumą tai, ką jos daro. Iš čia – daugelio vyrų panieka šioms merginoms.

Paklausti, ar norėtų, kad prostitutėmis taptų jų pačių dukros ar giminaitės, nedvejodami atmeta tokią mintį.

„Jei prostitučių klientai būtų viešinami, tikiu, ir jie sulauktų pasmerkimo. Juk daugelis vyrų, besinaudojančių jų paslaugomis, grįžta namo ir kaip niekur nieko bendrauja su savo žmonomis, vaikais“, – kalbėjo R.Karaliūnaitė.

Policininkai ir karitietės dažnai ginčijasi dėl to, ar „plaštakės“ yra aukos. Po ilgų diskusijų neretai prieinama prie išvados, kad šios merginos yra priverstos rinktis iš dviejų blogybių: skurdo ir prostitucijos.

Vėliau išeiti iš uždaro rato ne kiekviena sugeba.

Daiva Janauskaitė

Į prekiautojų žmonėmis pinkles pakliuvusiųjų nemažėja – kad pasipelnytų iš pažeidžiamų ir geresnio gyvenimo viltis puoselėjančių moterų, sąvadautojai griebiasi ir senų, jau išbandytų, ir naujų apgaulės būdų.

Devyniolikmetė Rasa į Vokietiją važiuoti nusprendė įkalbėta pažįstamų Juliaus ir Ramunės. Jiedu merginai pasakojo, jog toje šalyje nesunku gerai užsidirbti, o darbas jai esąs jau surastas. Ką tiksliai reikės daryti ten nuvykus, Rasa nežinojo, bet per daug nesijaudino, mat važiavo ne viena – kartu vykti sutiko ir jos draugė. Julius su Ramune apie tai, jog merginos Vokietijoje turės dirbti prostitutėmis, pasakė jau išvažiavus iš Lietuvos. Rasa išsigando ir norėjo grįžti, bet jos draugė Roberta nutarė, kad grįžti neapsimoka – geriau padirbėsianti keletą mėnesių, o paskui galėsianti sau visus metus gyventi ne kolegijos, kurioje studijavo, bendrabutyje, o išsinuomotame jaukiame butuke.

Julius ir Ramunė merginas pristatė į Vokietijos viešnamį. Abi merginos girdėjo, kaip Julius teiravosi šeimininko, ar nieko tokio, kad vietoj vienos panelės atvežę dvi. Iš šio pokalbio Rasa su Roberta suprato, kad dėl jųdviejų atvykimo buvo susitarta iš anksto ir kad abi dar prieš išvykstant iš Lietuvos buvo parduotos į sekso vergiją.

Persirėžė pilvą

Per dieną abiem lietuvaitėms tekdavo aptarnauti po 4–5 klientus. Kad išvengtų nuolatinio prievartavimo, jiedvi nesidažydavo, o išstatytos prieš klientą kūprindavosi ir gūždavosi, vis tikėdamosi, kad šįkart jų neišsirinks… Pusę uždirbtų pinigų lietuvės atiduodavo viešnamio savininkui, o kitą dalį – Ramunei ir Juliui, kurie vis atvykdavo pasiskolinti pinigų.

Julius su Ramune išvežtas merginas viešnamyje ėmė lankyti vis dažniau, reikalaudavo paskolinti vis daugiau pinigų. Kai kartą Rasa su Roberta atsisakė skolinti, šiedu patykojo merginų mieste, įsitempė į automobilį ir nuvežė į išnuomotą butą. Ten merginos buvo valandų valandas kankinamos – mušamos, deginamos elektros laidais. Be to, Ramunė, Julius ir dar vienas bute buvęs lietuvis gąsdino, kad parduosiantys rusams ir niekas niekada nebesurasią. Abi merginos buvo priverstos pasirašyti skolos lapelius.

Kankinimai baigėsi tik tada, kai skausmo neištvėrusi Rasa čiupo virtuvinį peilį ir persirėžė pilvą. Krauju apsipylusią draugę pamačiusi Roberta nualpo. Išsigandę atsakomybės, kankintojai ryžosi iškviesti greitąją pagalbą. Į ligoninę nugabentos merginos bijojo prisipažinti, ką išgyveno, ir kam nors pasiskųsti. Tik grąžintos į gimtinę jiedvi pagaliau išdrįso prabilti apie košmariškus išgyvenimus. Kol kas merginų skriaudikai nenubausti – vis dar vyksta ikiteisminis tyrimas.

Viliojo uždarbiu

Lietuvos „Carito“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ socialinė darbuotoja Jolita Juškevičienė, su nukentėjusiomis moterimis ir merginomis dirbanti jau 6 metus, sako, jog parduotų moterų išgyventi žiaurumai ir košmarai – ne pramanas, o klaiki realybė. J. Juškevičienė per savo darbo metus yra girdėjusi ne vieną šiurpią istoriją. Štai viena parduota mergina kurį laiką buvo prostitute ir pastojo. Atsirado klientas, kuris už didelius pinigus nusipirko nėščią merginą tam, kad savo rankomis galėtų padaryti jai abortą.

„Kiekviena parduotos moters ar merginos istorija yra baisi, o jų patirti košmarai negali nesukrėsti“, – sako J. Juškevičienė. Šiurpias istorijas galinčių papasakoti merginų ir moterų nemažėja, tik keičiasi sąvadautojų gudrybės ir metodai, siekiant jas prisivilioti.

„Aukų tikrai nesumažėjo, galbūt tik pasikeitė verbavimo būdai. Anksčiau merginos buvo parduodamos modelių agentūrų, arba asmenų, kurie siūlydavo važiuoti į užsienį dirbti kambarinėmis, valytojomis. Dabar moterys išvežamos jau neslepiant, kad joms teks būti prostitutėmis, tik šis „darbas“ nupasakojamas kaip puikus ir paprastas būdas pasakiškai praturtėti“, – atskleidė J. Juškevičienė.

Socialinė darbuotoja papasakojo istoriją, neseniai nutikusią viename Lietuvos mieste. Sąvadautojas, susiradęs protiškai neįgalią globos namų auklėtinę, ėmė įkalbinėti ją važiuoti dirbti prostitute į Ukrainą. Neva per porą mėnesių užsidirbsianti butui ir prabangiam automobiliui, o jeigu darbas ar atlygis nepatiks – bet kada galėsianti sugrįžti. „Toji mergaitė nė nežino, kas ta Ukraina ir kur jinai yra. Ji neturi teisių ir greičiausiai niekada nevairuos, tačiau tokiomis pasakomis gundomos daugelis merginų ar moterų, turinčių finansinių, psichologinų ir kitokių sunkumų. Ši mergaitė vis dėlto nesiryžo vykti į Ukrainą ir kreipėsi į mus. Sąvadautoją pavyko nustatyti ir nubausti“, – pasakojo J. Juškevičienė.

Renkasi aukas

Dar vienas pastaruoju metu padažnėjęs aukų verbavimo būdas psichologų yra pavadintas „koja tarpdury“. Norint merginas parduoti į viešnamį, joms sakoma, jog važiuojančios dirbti konsumatorėmis ar striptizo šokėjimis. Kadangi toks darbas neišgąsdina taip, kaip atviras siūlymas parsidavinėti, moterys dažnai nusprendžia, jog tai puikus būdas užsidirbti. Vis dėlto nuvykus į svečią šalį paaiškėja, jog teks ne tik vilioti klientus išleisti kuo daugiau pinigų gėrimams, bet ir miegoti su jais.

„Sąvadautojai yra puikūs psichologai – jie sugeba neįtikėtinai gerai manipuliuoti savo aukomis. Į užsienį atvykusiai nieko nepažįstančiai, kalbos nemokančiai merginai pasakoma, kad kol kas žadėto darbo bare ar viešbutyje nėra, tad teks padirbėti prostitute, o jeigu ne – kaupsis skolos už kelionę, gyvenamąją vietą ar maistą. Vis dėlto ir šiemet pasitaikė parduotų merginų, kurios neturėjo nė menkiausio įtarimo, kad joms teks dirbti prostitutėmis“, – sakė J. Juškevičienė.

Kaip ir anksčiau, taip ir dabar prekiautojų žmonėmis aukomis dažniausiai tampa moterys ir merginos iš pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių – globos namų auklėtinės, sunkioje materialinėje situacijoje atsidūrusios vienišos motinos, artimųjų neturinčios merginos.

„Tokios moterys gyvena sunkiai, yra patyrusios ne vieną išdavystę ir nusivylimą, gyvenime mačiusios nedaug gėrio, nepatyrusios rūpesčio. Tokioms pažeidžiamoms moterims net tiesiai pasakius, jog reikės dirbti prostitute, jos susigundo pasiūlymu, nes mano, kad blogiau jau nebus. Tačiau visada yra pasirinkimas, o blogas pasirinkimas gyvenimą gali paversti nuolatiniu pragaru“, – apie buvusių prostitučių patirtį sakė J. Juškevičienė.

Atsekė signalą

Daug merginų sąvadautojų aukomis tampa ir dėl savo naivumo. Net parduotos vaikinu apsimetusio ir romanišką dėmesį rodžiusio nepažįstamojo, jos ilgai negali patikėti, kad „vaikinas“ galėjo taip pasielgti. Štai nepilnametę Rugilę pardavė jos „vaikino“, su kuriuo susitikinėjo vos mėnesį, brolis, o ji policiją bandė įtikinti, kad jos „vaikinas“ nieko apie tai nežinojęs ir esąs visiškai nekaltas. Neretai prireikia daug laiko ir pastangų, kol prekybos žmonėmis aukos patiki, kad į pragarą įstūmė savais žmonėmis apsimetę sąvadautojai.

Neverta tikėtis, jog pagalbos ranką išties atsitiktiniai žmonės ar klientai. Anot J. Juškevičienės, atvejų, kai iš prostitucijos padeda išlaisvinti klientai, pasitaiko, bet tai greičiau išmitis, o ne taisyklė.

„Pas kūnu prekiaujančias moteris jie eina tikrai ne su viltimi kam nors padėti. Jiems mažai rūpi, kaip jaučiasi viešnamio „darbuotojos“. Štai viena devyniolikmetė, išvežta į Olandijoje legaliai veikiantį viešnamį, ten buvo įkurdinta nelegaliai, mat toje šalyje prostitucija verstis galima tik nuo 21 metų. Mergina priešinosi, nenorėjo parsidavinėti, tad prašydavo atėjusių klientų pagalbos, bet šie to visiškai nepaisė. Šeimininkai kvaišindavo ją narkotikais, kad ši nesugalvotų pasprukti. Vis dėlto jai pavyko pabėgti. Paskambinusi į policiją, ji nesugebėjo paaiškinti nei kur esanti, nei kas jai nutikę. Laimei, Olandijos policija atsekė jos buvimo vietą pagal mobiliojo telefono signalą“, – buvusios prostitutės istoriją pasakojo J. Juškevičienė. Socialinė darbuotoja sako, jog padėti parduotoms moterims suskumba ne visi – kartais net tie patys policininkai į jas žiūri abejingai. Ne viena parduota mergina pasakojo J. Juškevičienei, kaip pasprukusi nuo skriaudikų valandų valandas blaškėsi gatvėmis, bet pagalbos taip ir nesulaukė.

Atsitiesti sunku

„Į mus pagalbos kreipiasi vos 10 procentų visų nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis, o moters grąžinimas į visuomenę, jos integracija, gali užtrukti labai ilgai – priklausomai nuo to, kokius baisius išgyvenimus ir kaip ilgai jai teko kęsti. Po bandymų kabintis į gyvenimą vis dėlto atgal į prostituciją sugrįžta maždaug trys ketvirtadaliai moterų“, – „Akistatai“ atskleidė J. Juškevičienė. Ji pabrėžė, jog beveik neįmanoma iš karto nuspręsti, kuriai moteriai pavyks, o kuri vis dėlto nesugebės išsikapstyti – kartais visiškai dvasiškai palūžusi, klaikius išgyvenimus patyrusi moteris susigrąžinti gyvenimą stengiasi daug atkakliau už visas kitas.

Vis dėlto nemažai moterų dar nesiryžta ieškoti pagalbos ir bandyti pakeisti savo gyvenimą. „Tam yra viena labai paprasta priežastis. Prekybos žmonėmis aukos nusprendžia neieškoti pagalbos ne tik iš gėdos – labiausiai jas gąsdina tai, jog teks dalyvauti teisme, liudyti, prisiminti patirtus košmarus, pagaliau susitikti su savo skriaudėjais akis į akį. Kad viso to išvengtų, nukentėjusios moterys ir merginos tiesiog nutaria verčiau palikti viską kaip yra“, – pasakojo J. Juškevičienė.

Anot socialinės darbuotojos, į buvusias prostitutes vis dar nepalankiai žiūri ne tik didžioji dalis visuomenės, kuri tokias moteris smerkia ir mano, kad dėl patirtų išgyvenimų jos pačios esančios kaltos. Tokioms moterims nepalanki ir teisinė sistema. „Žinome, kiek Lietuvoje trunka bylos išnagrinėjimas, kokie mūsų teismai. Štai norvegai po pirmojo prekybos žmonėmis atvejo perstatė savo teismo rūmus, kad auka netyčia nesusidurtų su sąvadautoju ir galėtų nebijodama duoti parodymus. Be to, niekam ne paslaptis, kad bausmės užsienio valstybėse už prekybą žmonėmis 3–4 kartus didesnės negu Lietuvoje“, – kalbėjo „Carito“ socialinė darbuotoja J. Juškevičienė.

Vis dėlto, pasak J. Juškevičienės, dažnai nuskriaustai moteriai svarbus ne bausmės dydis, o tai, kad bausmės neišvengta, o jos skriaudikas, nors ir neilgai, pabus už grotų. „Ne kartą esu mačiusi, kaip prekybos žmonėmis aukos atsitiesia ir tiesiog atgyja, kai išgirsta, jog už tai, ką joms padarė, skriaudikai sulaukė pelnyto atpildo. Tokios, nors ir simbolinės, bausmės primena aukoms, kad jos nėra tarsi šiukšlės, o jų interesai yra ginami ir saugomi“, – atskleidė J. Juškevičienė.

Beje, teismuose po keletą brangiausių advokatų pasisamdę ir 40 000 litų užstato lengva ranka sumokėti galintys sąvadautojai neturtinės žalos savo aukoms mokėti nelinkę. „Per 6 mano darbo metus neteko girdėti, kad nukentėjusioji gautų nors litą kaip neturtinės žalos atlyginimą. Prekybos žmonėmis aukoms šiek tiek padeda tik Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondas. Tačiau daug labiau nei pinigų tokioms moterims reikia rūpesčio, kurio jos niekada gyvenime nėra patyrusios“, – patikino J. Juškevičienė.

TIK FAKTAI:

Prieš kelerius metus pagrindinė šalis, į kurią buvo išvežamos ir parsidavinėti verčiamos moterys ir merginos, buvo Didžioji Britanija. Pastaraisiais metais nemažai moterų parduodama Vokietijoje, Olandijoje, Graikijoje, Danijoje.

Sąvadautojai taikosi į įvairiaus amžiaus moteris ir merginas nuo 16 metų, turinčias finansinių, psichologinių ir kitokių sunkumų.

2010 metais Lietuvos teisėsauga pradėjo tirti 7 prekybos žmonėmis nusikaltimus. 2009 metais buvo pradėta 11 tyrimų. Šiemet buvo pradėti 9 ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis, tačiau teismą pasiekė tik trys bylos – kiti tyrimai buvo nutraukti. Nuo prekiautojų žmonėmis 2011 metais nukentėjo dvi Panevėžio ir Šiaulių miestų gyventojos.

2010 metais teisėsaugos institucijos pradėjo 20 įtariamųjų baudžiamąjį persekiojimą. Pernai buvo nuteisti 9 asmenys, prekiavę žmonėmis (2009 metais – 14).

Lietuvos baudžiamasis kodeksas už prekybą žmonėmis numato laisvės atėmimo bausmę iki 8 metų.

J. Juškevičienė pataria:

Nevykti į užsienį su mažai pažįstamais asmenimis.

Kam nors iš artimųjų būtinai pranešti apie planuojamą išvykimą ir būsimą gyvenimo vietą. Jeigu artimųjų nėra, visada galima rašyti elektroniniu adresuprekybazmonėmis@policija.lt

Kuo daugiau išsiklausinėti apie būsimą gyvenamąją vietą ir darbovietę. Patikrinti šią informaciją internete.

Atsiminti – didelių pinigų už nesunkų darbą nebūna. Jeigu žadami aukso kalnai, tai jau sąvadautojų spendžiami spąstai.

Giedrė Poteliūnaitė

Marijampolė užgniaužusi kvapą laukia, kuo pasibaigs nepilnametės išprievartavimo byla – mat ją nesėkmingai tyrė vieno įtariamųjų tėvo, buvusio policininko, kolegos.

Smulkutė mergaitė nuo nerimo ir patirto siaubo graužia nagus. Keturiolikmetė bijo tamsos ir žmonių, nors praėjo jau daugiau kaip metai, kai tamsų lapkričio mėnesį ją išprievartavo vyresni kaimynai.
Vaivą (vardas pakeistas), grįžtančią iš mokyklos, išžagino už kilometro gyvenantys 19 metų Juozas Gustainis ir 17 metų Lukas Ramanauskas.

Jie visi trys gyvena tame pačiame sodininkų bendrijos masyve prie Marijampolės.

Nusikaltimą tyrė policijos tyrėja Aldona Vilkienė. Įtariamasis Lukas – to paties komisariato buvusio policininko, o dabar advokato padėjėju dirbančio Laimučio Ramanausko sūnus.

Kitas įtariamasis – J.Gustainis šiuo metu kali Pravieniškėse už anksčiau padarytą nusikaltimą – Marijampolės vaikų globos namų auklėtinių tvirkinimą.

Raminimai nepadėjo

Kai atvykome į Marijampolę ir paprašėme „Caritas” socialinių darbuotojų surasti nukentėjusią paauglę, nesitikėjome išvysti tokio graudaus vaizdo. Bijanti pratarti žodį mergina virpėjo kaip epušės lapas. Socialinės darbuotojos ramino, vaišino arbata ir sausainiais, prašė dar sykį papasakoti, ką ji patyrė niūrų lapkritį, kai ėjo iš mokyklos namo.

„Kodėl tu taip bijai? Tau visi nori padėti, o ne dar sykį nuskriausti”, – kalbinau Vaivą.

„Aš jau nebetikiu. Policija gynė ne mane, o nusikaltėlius. Tik per pirmą apklausą tyrėja A.Vilkienė elgėsi nuoširdžiai ir mane užjautė. O paskui ėmė sakyti, jog aš pati esu kalta”, – vos girdimai kalbėjo nuskriaustoji.

Prislėgtai paauglei teko keisti mokyklą, nes ją kamavo pažeminimas ir gėda. Pagal adaptuotą programą besimokanti mergaitė po visus metus besitęsiančio streso ėmė dar blogiau reikšti mintis. Vaiva negali susikaupti, nuolat verkia, bijo praeivių ir ypač – policininkų su uniformomis.

Apsimetė draugais

Mergaitė pernai lapkritį, kaip ir kasdien, ėjo namo iš mokyklos. Dalis penkių kilometrų kelio – per sodininkų bendriją. 
„Pakeliui man paskambino Juozas. Jis bjauriai apkalbinėdavo mane mano draugei. Buvau labai supykusi ir nenorėjau su juo net sveikintis.

Bet jis prašė palaukti, nes norįs pasiaiškinti. Aš ir patikėjau”, – pasakojo Vaiva. 
Kai Vaiva priėjo sodo ribą, Juozas jos ten jau laukė.

– Kas vyko toliau?

– Jis sakė, kad mane pavaišins. Dažnai būnu alkana. Pamaniau, kad iš tikrųjų duos saldainių ar kokį sausainį.

Pasikvietė į apleistą namelį, bet nieko neturėjo. Tada paskambino Lukui ir liepė atnešti bambalį alaus. Man nelabai patiko, kad jis ragino Luką paskubėti, sakė, reikia su manimi išsiaiškinti

– Ar tu pažinojai Luką?

– Buvau mačiusi kelis kartus. Jis buvo gražiai apsirengęs, turėjo pinigų.

Žinojau, kad jo tėvas anksčiau dirbo policininku.
Lukas atnešė bambalį, bet ten buvo ne alus – kažkoks kitas skystis. Priminė girą. Etiketė nuo butelio buvo nuplėšta. Dalį skysčio iš dviejų litrų talpos plastikinio butelio vaikinai perpylė į puslitrinį stiklainį ir liepė gerti. Jie patys gurkštelėjo iš butelio tik po kelis gurkšnius.

– Ar tu gėrei?

– Gėriau, nes maniau, kad gira. Buvau alkana. Iš karto pajutau, kad kažkas negerai. Protas veikė, bet ėmiau svirduliuoti. Kaip stovėjau, taip ir griuvau aukštielninka ant stalo.

Viską mačiau, bet rėkti ir pajudinti rankų ar kojų buvo neįmanoma.

Išprievartautą paliko vieną

Vaiva matė, kaip vyresnysis Juozas numauna jai treningines kelnes. Jis liepė Lukui griūti ant mergaitės. 
„Juozas dar riktelėjo Lukui: „Tvarkyk ją greitai, kad vaikų nepadarytum!” – prisiminė Vaiva.

Lapkritį temsta greitai, ir netrukus apleistas negyvenamas sodo namelis paskendo tamsoje. Mergaitė buvo prievartaujama antrajame jo aukšte. 
„Lukas išdūmė lauk, o tada mane puolė Juozas. Apsivėmiau, prasidėjo traukuliai ir pajutau, kad netenku sąmonės”, – pasakojo nepilnametė.

„Kas tau buvo baisiausia?” – paklausiau Vaivos.

„Kad manęs nepaliktų vienos toje tamsoje. Jaučiausi taip blogai, kad atrodė, jog palikta mirsiu. Kelnės buvo šlapios, siaubingai šalta, o paskui nugrimzdau į tamsą”, – kalbėjo mergaitė.

Kai Vaiva atgavo sąmonę, buvo vakaras. Ji apsigrabaliojo ir rado mobilųjį telefoną. Paskambino motinai. Ši iškvietė policiją ir su Vaivos broliu bei seserimi pradėjo ieškoti nukentėjusiosios.

„Bandžiau papasakoti, kaip mane rasti. Kalbėti buvo labai sunku. Po kokio pusvalandžio atėjo Juozas. Supratau, kad jis sužinojo apie mano mamos skambutį į policiją iš Luko. O Lukui, aišku, pasakė jo tėvo draugai, su kuriais kartu dirbo policijos komisariate. Juozas labai skubėjo nukelti mane nuo antrojo aukšto, nes aš nepaėjau. Tempte tempė mane kuo toliau nuo to namelio. Kadangi vienas nepajėgė, dar pasikvietė padėti tokį Paulių Skliautį iš vaikų globos namų”, – pasakojo Vaiva.

Po pusmečio bylą nutraukė

Didžiausias smūgis nukentėjusios mergaitės šeimą ištiko sužinojus, kad po pusmečio bylos tyrimas buvo nutrauktas. Prokurorė Ona Dirsienė netgi nepavedė atlikti nepilnametei neįgaliai mergaitei psichiatrijos ekspertizės.

Marijampolės vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėja Nijolė Popierienė aiškino tyrimą atliekantiems pareigūnams, jog mergaitė buvo turėjusi lytinių santykių, todėl esą šis išprievartavimas – tik šiaip įvykis, o ne nusikaltimas.

„Po apklausų aš drebėdavau ir negalėdavau užmigti. Jie suniokojo mano gyvenimą”, – prislėgta kalbėjo Vaiva.

Pareigūnai surado paaiškinimų

Policijos komisariato darbuotoja A.Vilkienė save apibūdino kaip patyrusią ir sąžiningą tyrėją: „Po nusikaltimo iškart buvo kreiptasi į teismą, nes išžaginimo auka – nepilnametė.”

Prokurorė O.Dirsienė „Lietuvos rytui” teigė, kad byla buvo perduota kitai prokurorei ne dėl šališko ir neobjektyvaus tyrimo: „Duodama parodymus, mergaitė labai painiojosi. Kai atsirado naujų įrodymų, byla buvo atnaujinta ir ją tęsė prokurorė Birutė Čekauskienė.”

Tėvas vaikščiojo į namus

Tuo tarpu pas mergaitės tėvus ėmė lankytis įtariamojo Luko tėvas Ramutis.

„Buvo prigalvota, kad aš reikalavau iš jų pinigų. Aš negalėjau to daryti, nes jų bijojau. Man buvo baisu net pagalvoti, kad aš vėl sutiksiu tą Juozą su Luku. Eidavau namo iš mokyklos ir krūpčiodavau sodo take pamačiusi bet kokį vyrą. Iki šiol drebu, kas bus, jeigu jų nenuteis. Lukas gyvena koks kilometras nuo mano namų”, – kalbėjo nukentėjusioji „Lietuvos rytui”.

Paklaustas, kokių įrodymų gali pateikti, kad mergaitė prašė pinigų, įtariamojo Luko tėvas L.Ramanauskas sakė turįs telefono pokalbių išklotines, bet jų nepateikė, nors tyrimas jau pasibaigęs.

Aiškindamas apie išklotines jis ėmė painiotis ir sakyti, esą nukentėjusioji galėjo pinigų prašyti kitu telefonu.

Ginasi įtakos aukai nedaręs

– Ar jūs darėte spaudimą išprievartautai nepilnametei ir jos motinai, kad mergaitė pakeistų parodymus jūsų sūnaus naudai? – „Lietuvos ryto” žurnalistė paklausė A.Banzaičio advokatų kontoros advokato padėjėjo, buvusio Marijampolės policijos komisariato darbuotojo L.Ramanausko.

– Ar jūs įsitikinusi, kad taip buvo? Mano sūnus neturėjo lytinių santykių su psichikos problemų turinčia paaugle.

– Teigiama, jog kai atėjote į namus pas nukentėjusios mergaitės motiną iškart po nusikaltimo, jūs ištarėte: „Mano sūnus dar per jaunas sėsti į kalėjimą. Tegul tavo duktė pakeičia parodymus.”
Kai parodymų mergaitė nepakeitė, jūs atėjote į nukentėjusiosios namus antrą kartą ir išžagintai mergaitei pasakėte: „Tave sąžinė užgrauš dėl sugadinto mano sūnaus gyvenimo.”
Ar tai negalima vertinti kaip suinteresuoto tėvo ir teisininko psichologinio spaudimo aukai?

– Aš to joms nesakiau.

– Tad kodėl ėjote į nukentėjusiosios namus net du kartus?

– Pirmą kartą ėjau aiškintis situacijos. Antrą kartą nunešiau užmirštus jų dokumentus – pasą ir kortelę.

– Ko jūsų sūnus ėjo į sodo namelį, kuriame keturiolikmetė buvo išprievartauta?

– Jis ėjo gerti alaus. Mergaitė pati jį kvietė.

– Mergaitė ar nusikaltimo bendrininkas J.Gustainis?

– J.Gustainis – irgi. Jis – Marijampolėje pagarsėjęs ištvirkėlis, vaikų tvirkintojas.

– Ar jūs leidžiate savo padoriam septyniolikmečiam sūnui draugauti su ištvirkėliu ir kartu girdyti nepilnametę?

– Negi vaikui uždrausi gerti alų? Daug kartų sakiau, kad neitų, bet pabandyk suvaldyti. Jeigu pati turite vaikų, turėtumėte suprasti.

Visa sistema dirba prieš auką

Kristina Mišinienė
„Caritas” projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” koordinatorė

„Vaikų teisių konvencijos privalu laikytis Briuselyje arba Paryžiuje. Bet Marijampolėje – kur tau?! Protiškai neįgalią keturiolikmetę išprievartavo dviese – jau teistas už pedofiliją jaunuolis ir buvusio policijos pareigūno sūnus.

Ikiteisminio tyrimo pareigūnė ir Marijampolės vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėja vienu balsu tvirtino, kad jokio nusikaltimo prievartautojai nepadarė: tiesiog „taip išėjo”.

Nepilnamečio vaiko interesus privalančios ginti pareigūnės prikūrė visokiausių versijų: mergaitė su vienu iš prievartautojų draugavo, o su kitu santykiavo norėdama jį vėliau šantažuoti.

Kai apie šį įvykį sužinojo „Caritas” tarnyba, kreipėmės į Kauno apygardos prokuratūros vyriausiąjį prokurorą Kęstutį Betingį.

Prokuroras aptiko daug atlikto tyrimo pažeidimų ir jis buvo atnaujintas. Tačiau netrukus vėl ėmė strigti, nes jį atlieka vieno iš įtariamųjų tėvo kolegos.

Šokiruoja tai, kad faktiškai visa sistema dirba prieš auką. Labiausiai gąsdina Marijampolės vaikų teisių apsaugos tarnybos pozicija: „Mes žinome, kad ji jau seniai praradusi nekaltybę, – kas čia tokią prievartaus.” Tad kieno interesams šioje tragiškoje paauglės istorijoje atstovaujama? Ne tik nesuteikiama profesionali pagalba nukentėjusiai nepilnametei, bet ir jos psichika dar labiau žalojama tų, kurių pareiga yra padėti.”

Marijampolėje būta tyrimo pažeidimų

Kęstutis Betingis
Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras

„Išžaginimo bylose duomenų rinkimas ir vertinimas yra itin sudėtingas dalykas. Tyrėjų praktika ir specializacija nėra vienoda, taip pat – ir patirtis. Labiau patyręs tyrėjas tuos pačius faktus traktuoja vienaip, turintis menkesnės patirties – kitaip. Kai tiriant nusikaltimą įsijungia dar ir vadinamasis vietinis sindromas, prokuratūra skiria išskirtinį dėmesį tokioms byloms.

Atliekant pirminio tyrimo veiksmus dėl nepilnametės išprievartavimo Marijampolėje būta pažeidimų. Situacija kėlė daug abejonių. Duomenys rodė, kad įvykio aplinkybės nebuvo ištirtos tinkamai. Kai tai paaiškėjo, buvo papildomai gilinamasi į nusikaltimo aplinkybes. Marijampolės vyriausiojo prokuroro buvo paprašyta ypač skirti dėmesį šiam tyrimui. Tai ir buvo padaryta.”

Teisėjo nutartis pribloškė policiją ir prokuratūrą

* Tai, kad teisėsauga būna nemotyvuotai atlaidi prievartautojams, rodo ir Trakų rajono apylinkės teisėjo R.Prašmunto sprendimas.

* Šis teisėjas paleido į laisvę Trakų rajono Lentvario gyventoją E.Surovičių, kuris kartu su dviem bendrais kaltinamas brutaliu nepilnametės išžaginimu ir lytiniu prievartavimu.

* Tokia teismo nutartis pribloškė policijos pareigūnus ir prokurorus.

* Po R.Prašmunto sprendimo sunkiais nusikaltimais kaltinamas 21 metų vyras iš karto buvo paleistas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo. Prokurorai net neturėjo galimybės teisėjo nutartį apskųsti aukštesnės instancijos teismui.

* Septyniolikmetės išžaginimo ir lytinio prievartavimo byloje valstybinį kaltinimą palaikantis Trakų rajono apylinkės prokuroras D.Maleckas pareiškė, kad prokuratūra dės visas pastangas, kad netikėtai E.Surovičiui pakeista kardomoji priemonė būtų pakeista.

* Ši teismo nutartis jau apskųsta Vilniaus apygardos teismui.

* Prokuroro teigimu, po nusikaltimo E.Surovičius slapstėsi nuo pareigūnų – buvo paskelbta oficiali jo paieška.

* Trakų policijos operatyvininkams įtariamąjį pavyko surasti tik beveik po mėnesio, bet ir tada jis nenorėjo paklusti – ėmė bėgti nuo policininkų. Jiems E.Surovičių teko vytis net porą kilometrų.

* Pasak D.Malecko, nuo teisingumo pasislėpė ir E.Surovičiaus bendras – išžaginimu ir prievartavimu įtariamas Markas Stasiulevičius. Jo byla išskirta į atskirą ir bus atnaujinta, kai įtariamasis bus surastas.

* Kartu su E.Surovičiumi teisiamas ir policijai gerai žinomas lentvariškis A.Jakonis, anksčiau ne kartą teistas (taip pat ir dėl išžaginimo bei kitų sunkių nusikaltimų). Jis kol kas yra suimtas.

* Baudžiamoji byla iškelta ir kaltinamųjų bičiuliui S.Kostevičiui – jis kaltinamas bandęs paveikti nukentėjusiąją.

* Tuo tarpu netikėtai E.Surovičių nusprendęs paleisti Trakų teisėjas R.Prašmuntas teigė nematęs pagrindo toliau kaltinamąjį laikyti už grotų ir nemanąs, kad laisvėje jis galės paveikti ar daryti įtaką nukentėjusiajai bei liudytojams.

* „E.Surovičiui gresia griežta bausmė, bet jam paskirtas trijų mėnesių namų areštas – jis visą parą turi būti namie, policija tai kontroliuoja, nemanau, kad jis kur nors slėpsis”, – aiškino Trakų teisėjas.

* Bylos duomenimis, iš septyniolikmetės buvo pasityčiota sausio 11-ąją. Iš vieno draugo gimtadienio į namus pėsčiomis einanti mergina buvo užpulta Ežero gatvėje.

* M.Stasiulevičius merginai ranka uždengė akis, o E.Surovičius sugriebė už kojų ir ją įkėlė į A.Jakonio vairuojamą automobilį. Vyrai merginą nusivežė į A.Jakonio namus ir čia ją prievarta girdė degtine, o paskui, sugriebę už drabužių, nutempė į miegamąjį ir keletą kartų visaip prievartavo bei žagino.

* Nepilnametę vyrai paleido tik po devynių valandų. Ji iš karto kreipėsi į policijos pareigūnus.

* Teismo medicinos ekspertai patvirtino, kad mergina buvo ne tik prievartaujama, žaginama, bet ir sumušta. („Delfi”, LR)

Audronė Urbonaitė

Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorai susitiko su Vilniaus miesto savivaldybės, Lietuvos kriminalinės policijos biuro, Vaiko teisių apsaugos tarnybos ir Lietuvos „Caritas“ atstovais bendrai diskusijai tema „Ar saugu gyventi Lietuvoje? Prekybos žmonėmis problematika Vilniaus regione. Tarpžinybinio bendradarbiavimo iššūkiai“.
„Ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis yra labai sunkiai išaiškinami, tačiau didžiausia problema ta, kad vis dar ne daug moterų drįsta kreiptis į teisėsaugos pareigūnus. Šiais metais užregistruoti tik 9 tokie nusikaltimai, į teismą pavyko perduoti tik 3 baudžiamąsias bylas“, – pabrėžia Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius.
Organizuojant ir atliekant ikiteisminius tyrimus dėl prekybos žmonėmis svarbiausias veiksnys yra partnerystės principais, grindžiamas teisėsaugos bendradarbiavimu su kompetentingomis institucijomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis. Tik bendrų pastangų dėka galima kovoti su šiais latentiškais nusikaltimais, kurie, kaip ir prekyba narkotikais bei ginklais, nusikalstamam pasauliui atneša milžiniškus pelnus,  nurodė Vilniaus apygardos prokuratūros Labai sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo skyriaus prokuroras Vladimiras Sergejevas.
„Prekyba žmonėmis yra skaudi Lietuvos problema, ji pasireiškia mūsų piliečių išnaudojimu darbui vergiškomis sąlygomis, įtraukimu į nusikalstamas veiklas, moterų ir vaikų pardavimu į viešnamius“, – vardino Lietuvos „Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė, kasmet padedanti beveik šimtui moterų, nukentėjusių nuo prekybos žmonėmis ir prostitucijos.
Lietuvos „Caritas“  teikia psichosocialines konsultacijas, saugų prieglobstį, padeda įgyti darbinių įgūdžių ir teikia teisinę pagalbą. Pastarąją gauna bendradarbiaujančios su teisėsauga moterys.
Diskusijoje taip pat dalyvavo Generalinės prokuratūros, Vilniaus apygardos prokuratūros, Vilniaus savivaldybės, Policijos departamento, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai, Vaiko teisių apsaugos tarnybos, nevyriausybinių organizacijų darbuotojai.
 
 

Iš Lietuvos kasmet išvežamos per 1200 moterų ir merginų tampa prekybos žmonėmis aukomis. Už tokius nusikaltimus per metus nuteisiama vos keliolika asmenų, mat prekybą žmonėmis mato tik policija ir prokurorai, o teismai šiose bylose teįžvelgia paprastą prostituciją.
Skaičiai smarkiai skiriasi
Lietuvos „Caritas“ kasmet suteikia pagalbą maždaug 100 prekybos žmonėmis aukų.
Vilniaus apygardos prokuratūroje pernai užregistruota tik 15 pranešimų apie galimą prekybą žmonėmis, pradėti 7 tyrimai, 3 iš jų dėl vaikų pardavimo. 7 bylos pasiekė teismą, jose – 20 įtariamųjų ir 22 nukentėję asmenys.
2009 m. pradėta 12 ikiteisminių tyrimų, 2 iš jų dėl vaikų pardavimo. Teismuose išnagrinėtos 6 bylos, kuriose buvo 20 nukentėjusiųjų. Iš 14 įtariamųjų 12 nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis, 2 realios bausmės išvengė.
ES normos švelnios nusikaltėliams
Pasak Vilniaus apygardos prokuratūros labai sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo skyriaus prokuroro Vladimiro Sergejevo, galiojant ankstesniam Baudžiamojo kodekso straipsniui dėl prekybos žmonėmis buvo atliekama gerokai daugiau tyrimų, daugiau asmenų patraukiama baudžiamojon atsakomybėn.
„Senoji kodekso norma neatitiko ES ministrų tarybos reikalavimų, buvo labiau diskriminacinė, bet, mano galva, ji buvo teisingesnė, – mano prokuroras. – Dabar, kai Lietuvoje merginos iš Baltarusijos įtraukiamos į prostituciją, taikomas vienas straipsnis, pagal kurį numatomas iki 2 ar 3 metų laisvės atėmimas, o prekyba žmonėmis, kai gresia iki 10 metų nelaisvės, kvalifikuojama, kai merginos vežamos kažkur į užsienį“.
Be to, pasak V.Sergejevo, kai nusikaltėliai sulaikomi tik ruošdamiesi išvežti, t.y. esant pasikėsinimo stadijai, teismai realios laisvės atėmimo bausmės paprastai neskiria, ypač jei prekiautojas pagaunamas pirmą kartą ar labai gailisi.
Lietuvos kriminalinės policijos biuro Prekybos žmonėmis tyrimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo Tomo Puškoriaus teigimu, prekybos žmonėmis bylų tyrimą apsunkina tai, kad įrodymų paprastai reikia ieškoti užsienyje.
„Mes veikiame pagal teisinės pagalbos prašymo principus, ir ne visos valstybės supranta, kad prašomus veiksmus reikia atlikti kuo greičiau, dažnai atliekamas tik formalus tyrimas“, – apgailestavo tyrėjas, remdamasis vienu naujausių bendradarbiavimo su Olandijos pareigūnais pavyzdžių. Šioje šalyje prostitucija legali.
Auka – tarp girnų
Lietuvos „Carito“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė atskleidė, kad nukentėjusios moterys labai dažnai vengia skųsti savo skriaudėjus teisėsaugai.
„Auka stoja prieš nusikaltėlius su jų brangiai mokamais advokatais visiškai viena, nes neturi už ką samdytis advokato, o valstybės paskirtasis dažniausiai tik atsėdi savo laiką. Aukos parodymais tokiose bylose paremtas visas procesas, ji patiria didžiulį spaudimą, bijo dėl savo ir artimųjų gyvybės ar sveikatos, o ikiteisminiai tyrimai užtrunka ir metus, ir daugiau“, – apgailestauja K.Mišinienė.
Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius taip pat sutinka, kad Baudžiamojo proceso kodeksas šiuo atveju sukurtas ne aukai apginti, o įtariamojo ar kaltinamojo teisėms užtikrinti, kad jos nebūtų pažeidžiamos.
„Kitas gal sakys, kad kodeksas idealus, bet, mano galva, taip nėra. Menu laikus, kai bardavome prokurorus ir policijos pareigūnus, jei byla užtrukdavo 6-8 mėnesius, o dabar metus užtrukęs ikiteisminis tyrimas – tik kito proceso preliudija. Nes advokatai kiekvieną prokuroro veiksmą gali apskųsti 3 kartus, kai kuriuos veiksmus – net po 4 kartus, o kiekvienas apskundimas užvilkina procesą, ir taip galima tempti mėnesių mėnesius“, – pripažįsta R.Jancevičius.
Susirūpino ir ministerija
Vidaus reikalų ministerija (VRM) tik šią vasarą pagaliau rimtai susirūpino prekyba žmonėmis. Vyriausybei perduotos svarstyti teisės aktų pataisos, kuriose numatyta baudžiamoji atsakomybė už pačias įvairiausias išnaudojimo formas.
Pasak VRM Viešojo saugumo politikos departamento Visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimo skyriaus patarėjos Redos Sirgedienės, kad nukentėjusieji nuo prekybos žmonėmis nevengtų kreiptis į teisėsaugą, siūloma spręsti jų nebaudžiamumo klausimą, jei jie prekeivių buvo verčiami daryti nusikaltimus.
„Nebaudžiamumo nuostata numatyta ir tiems, kurie naudojosi parduoto žmogaus paslaugomis arba darbu, bet pranešė apie tai teisėsaugai ir bendradarbiavo išaiškinat nusikaltimą. Atsakomybėn sunkinančiomis aplinkybėmis turi būti traukiamas asmuo, kuris nusikaltime dalyvavo naudodamasis savo valstybės tarnybos ar viešojo administravimo funkcijomis“, – vardijo R.Sirgedienė.
Taip pat VRM atstovė žadėjo svarstyti, kaip prekybos žmonėmis aukoms suteikti kvalifikuotą nemokamą advokato pagalbą teisme.
Alia Zinkuvienė
Publikuota 2011 m. gruodžio 14 val.

Iš Lietuvos kasmet išvežama per 1 200 moterų, kurios tampa prekybos žmonėmis aukomis, teigia Vilniaus apygardos prokuratūra.
„Dažniausiai moterys iš Lietuvos išvežamos dėl seksualinių paslaugų, apie vyrus iš esmės tokios informacijos neteko matyti. Pakankamai didelis skaičius Baltijos šalyse, nes skaičiuojama, kad kasmet iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos išvežama per 3 tūkst. moterų, iš jų daugiau nei 1 200 iš Lietuvos“, – antradienį „Carito“ surengtoje diskusijoje sakė Vilniaus apygardos prokuroras Vladimiras Sergejevas.
Anot jo, ne mažiau kaip 180 tūkst. prekybos žmonėmis aukomis tapusių moterų kasmet atvyksta į Europos Sąjungos šalis, iš jų nemažas procentas iš Lietuvos. Taip pat tūkstančiai moterų iš Rytų Europos išvežamos į Izraelį.
Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius pripažino, kad lietuvės Vakarų Europoje yra „pakankamai intensyviai išnaudojamos“.
Pasak prokurorų, Lietuvos teismai kai kuriuos su prekyba žmonėmis susijusius asmenis baudžia „pakankamai švelniomis bausmėmis“, dalis jų išvengia laisvės atėmimo.
„Netenkina baudžiamųjų bylų skaičius, to nedidelio tiriamų bylų skaičiaus tempai, greitis ir bausmės, kurios skiriamos mūsų teismų“, – sakė R.Jancevičius.
Prokurorai savo ruožtu pasidžiaugė, kad Lietuvoje kol kas nėra organų pirkimo bylų, tačiau atkreipė dėmesį, kad pasitaiko pavienių atvejų, kai organų transplantacijai užsienyje ketinama išnaudoti surogatinių motinų Lietuvoje pagimdytus vaikus. Prokurorams esą trūksta teisinių priemonių su tuo kovoti ir siekti baudžiamosios atsakomybės.
„Turime pasakyti, kad jei gimdo surogatinė motina ir išsiveža tėvas transplantuoti organus, tada yra baudžiamoji atsakomybė“, – kalbėjo R.Jancevičius.
Anot jo, prokuratūra susidūrė su situacija, kai nieko negalėjo padaryti įtardama, kad lietuvės surogatinės motinos Lietuvoje pagimdyta mergaitė išvežta į Australiją, kaip įtariama, organų prekybai. „Mergaitė, kuri gimė Lietuvoje, išvežta į Australiją aplinkiniais keliais. Australai mus pasiuntė labai toli ir pasakė: „Čia ne jūsų reikalas, nesikiškite“, – kalbėjo jis.

Lapkričio 29 d. Kalvarijos gimnazijoje lankėsi Lietuvos Caritas projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ socialinės darbuotojos V. Maršalkienė ir E. Vaickelionienė. Jos pristatė projekto veiklą bei teikiamą pagalbą moterims, kurios buvo išnaudojamos kaip prostitutės Lietuvoje ar nukentėjo nuo prekybos žmonėmis užsienio valstybėse. Vilkaviškio vyskupijos Caritas apskrityje nukentėjusiems pagalba teikiama jau 6 metus.

Dažniausiai į prekybos žmonėmis pinkles patenka merginos. Augant prekybos žmonėmis mastams, požiūris į šį reiškinį pasaulyje keičiasi. Vis daugiau valstybių susirūpina aukų apsauga. Tačiau nereikia pamiršti ir to fakto, kad tik nedideliam skaičiui moterų pasiseka ištrūkti iš prekeivių, sąvadautojų. Tos, kurioms tai padaryti pavyksta, susiduria su begale kitų problemų – šių moterų laukia sunki reintegracija į visuomenę, ilgalaikės socialinės ir psichologinės problemos. Būtent todėl labai svarbu suprasti tikrąsias šio tarptautinio reiškinio priežastis, siekiant užkirsti kelią prekybai moterimis, ir kurti sėkmingas prevencijos bei pagalbos nukentėjusioms moterimis programas. 

Viena iš būtinų ir efektyviausių prekybos žmonėmis prevencijos priemonių – informavimas, todėl susitikime gimnazijoje buvo surengta prevencinė paskaita tema „Kaip netapti prekybos žmonėmis auka“. Paskaitos metu mokiniams buvo demonstruojama vaizdinė medžiaga – epizodai tikrų istorijų, kurias pasakoja pačios nukentėjusiosios, suteikta informacija apie šiuo metu vis didėjančius prekybos žmonėmis mastus ir vis jaunėjantį parduodamų merginų amžių, aptarti pagrindiniai būdai, kuriais jauni žmonės įtraukiami į prekybos žmonėmis industriją, kaip atpažinti prekeivių žmonėmis tinklus ir nuo jų apsisaugoti, kokių atsargumo priemonių imtis vykstant dirbti į užsienį ar ieškant darbo Lietuvoje, kokią pagalbą ir kur gali gauti atsidūrę prekybos žmonėmis spąstuose.

„Carito“ darbuotojos ragina nelikti abejingiems ir pastebėjus ar sužinojus apie neaiškius pasiūlymus, verbavimo atvejus ar žmones, kuriuos jau ištikusi ši nelaimė, kreiptis į organizaciją: Marijampolė, Vytauto g. 25, tel. 8 6 31 53173, el.p.marijampole@anti-trafficking.lt; www.anti-trafficking.lt

Publikuota 2011 m. gruodžio 9 d. laikraštyje „Kalvarijos kraštas“ Nr. 49(142)