Author: admin

Be tėvų sutikimo į Angliją sesers išvežta 17-metė, tarnybų duomenimis, gali būti apgyvendinta pas moterį, kuri įtariama ten vertusi savo 11-metę dukrą masažuoti vyrus. 

Kaip DELFI informavo Lietuvos Carito programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė, mergaitės pasigedo Kupiškio rajone gyvenanti jos mama. Moteris turi žinių, kad dukros gali būti apsistojusios pas žemietę, kuri įtariama išnaudojusi savo mažametę dukrą.
Londono gatvėse rasta iš namų pabėgusi mergaitė atsisakė grįžti pas mamą, pati pasiprašė, kad būtų apgyvendinta globos namuose ir buvo Didžiosios Britanijos tarnybų parlydėta namo. Šiuo metu ji saugi, globos namuose. Tačiau pavojus iškilęs kitai nepilnametei. 

Daugiau nei neramu 

„Anglijos pareigūnai turėjo pradėti tyrimą dėl tos moters. Tačiau jei taip būtų atsitikę, jos namuose nebūtų apsigyvenusi nepilnametė iš Kupiškio rajono. Mums dėl jos tikrai labai neramu. Daugiau nei neramu“, – DELFI komentavo Lietuvos Carito atstovė. Pasak K. Mišinienės, Kupiškyje dirba itin veikli Vaiko teisių apsaugos tarnyba (VTAS), kurios darbuotojos atkakliai ieško nepilnametės.
„Šioje istorijoje glumina tai, kad Kupiškio policija atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto nepilnametės išvežimo. Aišku, šį atsisakymą Kupiškio VTAS skundžia prokuratūrai, bet Jūs žinote, koks ilgas skundų kelias, mergaitę reikia susigrąžinti dabar“, – pabrėžė K. Mišinienė.
Kupiškio VTAS vadovaujanti Nijolė Urbonavičienė DELFI atsisakė plačiau komentuoti septyniolikmetės išvežimo į Angliją detales, motyvuodama tuo, kad asmeninės informacijos teikti neturi teisės.
Kol kas aišku tiek, kad 17 metę be mamos sutikimo į Angliją išvežė suaugusi jos sesuo. Paskutinėmis žiniomis merginos apsigyveno kraštietės, kuri įtariama prostitucija ir yra fiktyviai ištekėjusi už pakistaniečio, namuose.

Pripirko aukštakulnių, kosmetikos ir kvietė į namus „juodaodžius“

Londono gatvėse rasta jos 11-metė dukra pusantrų metų buvo gyvenusi globos namuose, į kuriuos pateko po teismo nuosprendžio dėl motinos smurto. Vis dėlto, praėjusių metų gegužę mama mergaitę išsivežė į Angliją, kur, kaip teigiama, pripirko jai aukštakulnių, kosmetikos ir kvietė į namus „juodaodžius“, kad dukra juos masažuotų.
Pabėgusi iš namų mažametė gyveno gatvėje. Taip ją pastebėjo Didžiosios Britanijos pareigūnai. Vasario pradžioje mergaitę į Lietuvą parlydėjo Didžiosios Britanijos socialinė darbuotoja.
Ar Didžiosios Britanijos tarnybos informuotos apie kitą nepilnametę, kuri apsigyveno įtartinuose namuose, K. Mišinienė kol kas negalėjo pasakyti. 

Visą parą konsultuoja SOS telefonu Lietuvos Carito programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ visą para veikiantis SOS telefonas +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantys apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Programos specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

 Ieva Urbonaitė – Vainienė 

Vasario 9 d. Marijampolėje, svečių namuose „Domus Beati“,  vyko apskrito stalo diskusija tema „Prekybos žmonėmis problematika ir tarpžinybinis bendradarbiavimas Marijampolės krašte“. Diskusijoje dalyvavo Lietuvos Caritas atstovai, Marijampolės savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos, Socialinės globos ir rūpybos skyrių specialistai, Marijampolės miesto policijos, Marijampolės teritorinės darbo biržos ir švietimo įstaigų atstovai, nevyriausybinių organizacijų nariai. Diskusiją moderavo Lietuvos Caritas projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Prevencinės programos  koordinatorė  Erika Panova. Sveikinimo žodį susirinkusiesiems tarė mero pavaduotojas Sigitas Valančius ir Vilkaviškio vyskupo generalvikaras monsinjoras Gintautas Kuliešius. Socialinę situaciją ir atskirties grupes Marijampolės savivaldybėje pristatė  Socialinių reikalų departamento direktorė Daiva Pankauskienė. Situaciją darbo rinkoje pristatė Marijampolės teritorinės darbo biržos Jaunimo darbo centro skyriaus vedėja Loreta Barkauskienė. Savo įžvalgomis bei patirtimi dirbant su nepilnamečiais dalijosi Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Svajonė Rainienė. Ikiteisminio tyrimo specifiką dėl prekybos žmonėmis atvejų Marijampolės krašte pristatė Marijampolės  apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuotų nusikaltimų tyrimų skyriaus viršininkas Juozas Lenkutis. Pareigūno tvirtinimu, daugiausia susiduriama su nepilnamečių lytinio išnaudojimo atvejais. Pareigūnas diskusijos metu informavo, jog rimtesnių ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis Marijampolės regione buvo tik keli ir pabrėžė bet kokios informacijos apie galimus išnaudojimo atvejus svarbą bei paaiškino, kodėl pradedamų ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis skaičiai nedideli. Susirinkusius į apskritojo stalo diskusiją dalyvius Lietuvos Caritas darbuotoja supažindino vykdomo projekto teikiamos pagalbos galimybėmis, akcentuodama esminius pagalbos teikimo principus: konfidencialumą bei komandos darbuotojų lankstumą, greitą reagavimą krizių atvejais. Projekto atstovė išreiškė susirūpinimą, jog pastaruoju metu itin sparčiai plinta prekyba vaikais, paaugliais, kurie apgaule priverčiami užsiimti prostitucija, vogti ar atlikti kitas nusikalstamas veiklas. Šiuo metu  požiūris į prekybą žmonėmis po truputėli keičiasi – vis dažniau pripažįstama, kad bet koks žmogaus išnaudojimas yra nusikaltimas. Diskusijos dalyviai buvo supažindinti su Vidaus reikalų ministerijos parengtais prekybos žmonėmis aukų identifikavimo kriterijais. Lietuvos Caritas darbuotoja atkreipė dėmesį į ryškiausius rizikos faktorius, pagal kuriuos galima identifikuoti nukentėjusįjį ar potencialią auką ir pateikė pavyzdžių iš darbo praktikos. Baigiantis diskusijai visi dalyviai pritarė, kad būtina stiprinti Marijampolės savivaldybės teritorijoje tarpžinybinį bendradarbiavimą, siekiant  atskleisti asmenų, ypatingai nepilnamečių išnaudojimo atvejus, identifikuojant potencialias aukas ir efektyviau spręsti nukentėjusiųjų reintegracijos klausimus. 

Labdaros organizacija „Lietuvos Caritas“ perspėja, kad vis daugiau lietuvių patenka į prekeivių žmonėmis pinkles. Jeigu anksčiau į tokių nusikaltėlių rankas patekdavo naivios provincijos merginos, tai dabar jų aukomis vis dažniau tampa vyrai ir net vaikai. Specialistai sako, kad dažniausiai tokie žmonės vežami į JK.
Iš Lietuvos vergijon vežami ir mažamečiai
Ilgą laiką Lietuvoje nuo prekeivių žmonėmis dažniausiai nukentėdavo jaunos moterys ir merginos, kurias išveždavo į sekso vergiją. Tačiau paskutiniu metu pastebima tendencija, kad vis daugiau į prekeivių žmonėmis pinkles pakliūva vyrų ir netgi vaikų, kurie svečiose šalyse verčiami vogti ir sukčiauti. Jauniausiam lietuviui, pasmerktam vergovei, tebuvo 13 metų. Laimė, vaikui pavyko pabėgti.
Jauniausia auka
Viename atokiame Lietuvos rajone gyvenęs vaikas į geraširdžiais dėdėmis apsimetusių pirklių rankas pakliuvo neatsitiktinai. Pastarieji paprastai aukų ir ieško probleminėse ar asocialiose šeimose, kur vaikai (ir ne tik vaikai, bet ir jaunos merginos ar moterys – aut. past.) nepatiria nei meilės, nei šilumos, kur pinigų stinga ne tik būtiniausioms prekėms, bet net ir maistui. Rytis (vardas pakeistas – aut. past.) ir augo panašioje šeimoje. Tėvai girtaudavo, tad savo vaikams skirti dėmesio nebuvo kada. Kai tie „geradėjai“ pasiūlė „dovanėlę“ Ryčiui – girdi, nieko nematęs, niekur nebuvęs, nuvešim mes tave Londono apžiūrėti – tėvams nė netoptelėjo mintis, kad tie „dėdės“ ne Londono apžiūrėti jų sūnų veža, o ketina jį įkinkyti nusikaltimus daryti. Gavę pinigų alaus „bambaliui“, pasirašė dokumentus, kad sutinka išleisti nepilnametį sūnų į užsienį ir vėliau nė nepasidomėjo, kaip jam sekasi…
O nuvežė vaikinuką į Daniją, kur buvo pareikšta: nuo šiol privalėsi … vogti. Berniukui buvo nurodyta, iš kur ir ką jis turi pavogti ir pristatyti savo „globėjams“. Nusikaltėliai, apgaule išvežę vaiką į užsienį, pagrasino jam, jei šis priešinsis, nusuks sprandą. Laimė, kad ir įbaugintas vaikas stengėsi išlaukti progos, kada galės pabėgti. Jam pasisekė pasprukti nuo savo išnaudotojų ir pasislėpti, danų policija suteikė pagalbą, o Lietuvos ambasada padėjo nepilnamečiui grįžti į Lietuvą. 
Prokuratūra jau baigė ikiteisminį tyrimą, kaltininkai nustatyti ir byla šiomis dienomis bus pradėta nagrinėti teisme.
Padaugėjo vyrų – vergų
Tiek kriminalistai, specializavęsi prekybos žmonėmis bylose, tiek ir „Lietuvos Carito“ socialiniai darbuotojai bei psichologai tvirtina, jog pastaruoju metu vis dažniau pasitaiko atvejų, kai prekiautojų žmonėmis aukomis tampa ir vyrai, ir net vaikai. Jie dažniausiai išvežami nusikaltimams daryti į Vokietiją, Švediją, Norvegiją, Daniją. Šiose šalyse ne tik vagiliauja, bet ir įgyvendina nusikaltėlių Lietuvoje jau seniai puikiai įvaldytą sukčiavimo meną. Daugėja ir vaikų, kurie išvežami ir išnaudojami pornografijai. Tai daug daugiau pajamų nešanti nusikalstama veikla nei, tarkim, vagiliavimas ar elgetavimas.
„Aukų paprastai ieškoma skurdžiai besiverčiančiose, asocialiai gyvenančiose šeimose, ypač kaimuose, aukų su įvairiomis negaliomis, – aiškino situaciją Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos (KPONTS) 2-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Alfredas Gineika. – Nusižiūrėtai aukai sakoma: „Ką tu čia turi? Nieko. Važiuojam, mes parūpinsim tau darbą ir vargo nematysi.“
Pasak A. Gineikos, prekeiviai žmonėmis yra atidirbę ir kitus verbavimo modelius. „Jei auka mergina, tai būna, jog siekiama jos dėmesio, įvairiomis smulkiomis dovanomis stengiamasi įgyti pasitikėjimą, vėliau imama kalbėti apie meilę ir vestuves, – pasakoja prekeivių žmonėmis verbavimo vingrybes KPONTS 2-ojo vyriausiasis tyrėjas. – Kai auka psichologiškai paruošta – besąlygiškai tiki savo mylimuoju, šis staiga pasiūlo važiuoti į užsienį ir užsidirbti jų „bendro gyvenimo pradžiai“. Ir mergina nė nesusimąsto, jog tai pinklės – abu važiuoja, abu dirbs! Tačiau vos nuvažiavus į svečią šalį mergina dažniausiai išprievartaujama keleto „mylimojo“ draugų, o po to parduodama į viešnamį, kaip taisyklė, albanams ar pakistaniečiams. Panašiai nutinka, jei merginos ar vaikinai užkimba ant taip vadinamo „vebmodelio“ skelbimo, kuriame rašoma, kad modeliu galima tapti net nemokant jokių užsienio kalbų.“
Vogti ir sukčiauti
O štai Panevėžio apygardos teismas tebenagrinėja 8 jaunų vyrų, susibūrusių į gaują iš įvairių Lietuvos miestų: Panevėžio, Kėdainių, Vilkaviškio ir Kupiškio rajonų, ir ketinusių išvežti į Vokietiją bent 6 jaunus savo tautiečius. Ten jie būtų buvę verčiami (o kai kurie jau net buvo priversti) daryti nusikaltimus: vogti arba dirbti kartu su sukčiais, viliojančiais iš vokiečių pinigus.
Kaltinamųjų suole sėdi Artūras Songaila, Raimondas Krilavičius, Elas Vaitkevičius, Dainius Serpauskas, Andrius Juška, Deimantas Sakalauskas, Dainius Burškys ir Tomas Jozėnas. Visi vyrai jau – teisti, kai kurie net ne kartą.
Pusė iš jų – D. Burškys, D. Sakalauskas, A. Songaila ir R. Krilavičius – į teismo posėdžius vežiojami iš tardymo izoliatoriaus. A. Juška ir T. Jozėnas teismo verdikto laukia laisvėje, bet už tai jiems teko sumokėti užstatą – po 30 000 litų (beveik 8700 eurų), likusiems skirtos švelnesnės kardomosios priemonės.
Kokios bus skirtos (ar neskirtos) bausmės, dabar aiškinasi teisėjų kolegija, nustatinėdama kiekvieno jų įnašą į įvykdytus nusikaltimus.
Psichologinis spaudimas
O ikiteisminio tyrimo metu surinktoje medžiagoje turima duomenų, kad kaltinamieji nusižiūrėdavo darbo neturinčius, patiklius, socialiai pažeidžiamus jaunus vaikinus ir pasiūlydavo jiems važiuoti į Vokietiją neva legaliai dirbti fabrikuose. Tačiau iš tikrųjų jų laukė visai kitoks „darbas“. Apsukrūs nusikaltėliai versdavo savo aukas vogti iš automobilių brangią įrangą: navigacinius prietaisus, muzikinius centrus bei paliktus automobiliuose vertingus daiktus. Kitus jaunuolius siųsdavo „surinkti“ vertingų daiktų į nužiūrėtus pasiturinčių vokiečių namus ar butus. Treti – dirbdavo sukčių „kojomis“. Nusikaltėliai Vokietijoje sėkmingai naudojo visiems gerai Lietuvoje žinomą sukčiavimo modelį, kai pasirinktai aukai – dažniausiai rusakalbiams Vokietijos piliečiams – būdavo skambinama ir tvirtinama esą šeimos narys ar giminaitė pakliuvo į avariją ar padarė kokį nors nusikaltimą ir dėlto skubiai reikalingi pinigai. Pas patikėjusiais melu gyventojus pinigų paimti ir buvo pasiunčiamos „kojos“ – apgaule į šią šalį atvežti lietuvaičiai.
Už „darbą“ prekeivių žmonėmis aukos ne tik kad negaudavo atlygio, bet jiems niekas nesuteikdavo netgi pastogės – vyrukai turėdavo nakvoti automobiliuose, ar parkuose ant suolelių. Iš jų buvo atimti dokumentai ir pagrasinta, jei nepaklus ar reikš nepasitenkinimą, bus įduoti į vietos policijos pareigūnų rankas kaip „užkietėję vagišiai“.
Trims iš 6 nukentėjusiųjų pasisekė labiau – nusikaltėliai dėl jų, kaip dėl tikrų vergų, buvo jau suderėję ir gavę pinigų, tik, laimė, nespėjo išvežti darbams į Vokietiją. Pareigūnai juos surado uždarytus apleistoje sodyboje Kupiškio rajone, Subačiuje ir išvadavo. Kitiems trims vis dėlto teko paragauti vergų duonos: jiems teko ir vogti, ir po medžiu nakvoti.  „Nemokantys kalbos, nesusivokiantys aplinkoje, neturintys pinigų jie buvo išsigandę ir nesipriešindami paklusdavo kaltinamųjų nurodymams“, – sakė ikiteisminį tyrimą kontroliavęs Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Rimantas Vagr ys.
Įdomu tai, kad kupiškėnas E. Vaitkevičius (25 m.) ir Kėdainių rajono gyventojas D. Serpauskas (37 m.) Vokietijos rusakalbius apgaudinėjo atlikdami bausmes už kitus nusikaltimus Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.
Matoma tik viršūnė
„Lietuvos Caritas“ socialiniai darbuotojai bei psichologai, padedantys atsitiesti prekybos žmonėmis aukoms, vienu balsu tvirtina, kad tai, kas išplaukia į viešumą, yra tik ledkalnio viršūnė. „Aukos bijo kalbėti. Jos bijo ne tik to, kad su jomis bus susidorota ar dar kartą bus išvežtos į vergiją ir ten vėl patirs baisias kančias, bet baiminasi, kad liks nesuprastos, kad dėl patirtų kančių visuomenė apkaltins jas pačias, – dalijosi savo patirtimi „Lietuvos Caritas“ psichologė A. Ladauskienė. – Sekso vergijoje baisų pažeminimą – tiek fizinį, tiek psichologinį – patyrusios merginos sunkiai grįžta į normalų gyvenimą. Jas nuolat persekioja baimė vėl būti parduotai, jos bijo vyrų. Pastebėjau, kad net psichologui vyrui jos negali atsiverti, nes šis jų akyse yra tarsi blogio įsikūnijimas – juk paprastai ir suteneriai su savo aukomis iš pradžių elgiasi maloniai, o vėliau iš jų kaip įmanydami tyčiojasi ir net luošina jas fiziškai. Po patirto košmaro šioms moterims sunku užmegzti ilgalaikius santykius, sukurti šeimą, jos neapsieina be vaistų, nereta pražūsta alkoholio liūne ar net ryžtąsi savižudybei. Jas nuolat persekioja baimės ir kaltės jausmas. Tuo labiau, kad visuomenė kol kas sunkiai tiesia tokioms aukoms pagalbos ranką.“
Psichologė įsitikinusi – net, jei nusikaltėliai pasodinami į kaltinamųjų suolą, aukos teismuose patiria didžiulį išbandymą – joms tenka vėl ir vėl pasakoti apie patirtas kančias, kurias nori kuo greičiau užmiršti. Anot, A. Ladauskienės, nors visada šalia jų būna „Carito“ atstovės, pasirengusios pagelbėti ir padrąsinti nukentėjusiąją, įstatymdaviams derėtų atkreipti dėmesį ir pakoreguoti baudžiamojo proceso kodeksą taip, kad aukos nebūtų traumuojamos baudžiamųjų bylų nagrinėjimo metu, kad jų parodymų, užfiksuotų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pakaktų ir joms nebereikėtų dalyvauti teismo posėdžiuose bei dar ir dar kartą susitikti su savo išniekintojais.
Kaip taisyklė, tokių bylų nagrinėjimas tęsiasi gana ilgai ir prekiautojai žmonėmis įvairiomis priemonėmis stengiasi jas vilkinti. Kad išvengtų bausmės, neretai bando paveikti nukentėjusiąsias, grasinimais ar pinigais versdami pakeisti parodymus.
Lietuvos Caritas, matydamas didelį poreikį, nuo šių metų atidarė visą parą veikiančio SOS skambučio liniją.
Numeris +370-679-61617 skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius. Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantys apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Patyrusių specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Sėmėsi patirties
Nuo 2013 metų „Lietuvos Caritas“ kartu su Londono policija, nevyriausybinėmis Didžiosios Britanijos organizacijomis Rahab ir STOP THE TRAFFIK, taip pat NVO Borgorete iš Perugia miesto Italijoje vykdo projektą, finansuojamą Europos Komisijos, Kovos prieš nusikaltimus ir prevencijos programos. Šį projektą remia Londono Royal Kensington and Chelsea savivaldybė, kuri yra pagrindinė projekto vykdytoja, Westminster savivaldybė, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnyba Lietuvoje.
Tad neseniai grupė patyrusių šioje srityje specialistų iš Lietuvos kartu su projekto koordinatore Kristina Mišiniene dalyvavo Londone vykusioje baigiamojoje konferencijoje, kur dalijosi patirtimi. Joje dalyvavęs Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Justinas Kuzmickas, sėkmingai atlikęs ne vieną ikiteisminį tyrimą prekybos žmonėmis baudžiamosiose bylose, sakė, kad toks pasidalijimas patirtimi – labai naudingas.
„Anglai yra paruošę įstatymo projektą, kuriame aiškiai apibrėžia, kas yra prekyba žmonėmis ir, kas yra prekybos žmonėmis auka, – dalijosi įspūdžiais J. Kuzmickas. – Pas mus plačiau prekybos žmonėmis (PŽ) sąvoka yra apibrėžta Baudžiamajame Kodekse (BK). Tačiau anglai įsitikinę, jog BK nepakankamai apibrėžia PŽ, todėl leidžia atskirą įstatymą, kur kartu yra numatyta socialinė, psichologinė ir kita įstatymo įtvirtinta pagalba aukoms.“
Ir keičiasi, ir ne
Anot „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovės Kristinos Mišinienės, valstybės pozicija šios problemos sprendime gerokai pasikeitusi į gerąją pusę.
„Valstybė pripažįsta šios problemos egzistavimą ir skiria pajėgas jai spręsti, tačiau atskiruose sektoriuose situacija kiek kitokia. Didmiesčiuose pradedami tik 1 – 2 ikiteisminiai tyrimai, aukoms pagalbą teikia tik nevyriausybinės organizacijos“, – sakė K. Mišinienė.
Be to, didesnio dėmesio šiai problemai spręsti (gal greičiau – neleisti nusikaltimui įvykti) pasigendama ir iš savivaldybių bei seniūnijų vaikų teisių apsaugos, socialinių darbuotojų, švietimo ar globos įstaigose dirbančių pedagogų“.
„Prie kiekvieno žmogaus mes nepastatysime po specialistą“, – ne kartą atsišaukė vaikų teisių apsaugos bei socialiniai darbuotojai. Tačiau, kas jei ne vaikų teisių apsaugos, socialiniai darbuotojai, pedagogai geriausiai pažįsta šeimas, kuriose auga vaikai, galintys tapti potencialiomis prekeivių žmonėmis aukomis. Globos namų darbuotojai taip galėtų būti atidesni, atkreipti dėmesį, kai aplink jų globotinius ima sukiotis įtartini žmonės. Pedagogai – nors jie tvirtina, kad tai tėvų pareiga – galėtų nebūti abejingi, jei pasikeičia mokinio elgesys ar išvaizda. Šiuo metu, atrodo, abejingumo (ar nesugebėjimo dirbti?) netrūksta.
Neretai pareigūnai, susidomėję vieno ar kito vaiko likimu (neretai nepilnametis jau būna įkliuvęs į prekeivių nagus), iš minėtų tarnybų išgirsta ne norą bendradarbiauti ir imtis spręsti problemą, o keistą klausimą: „Kas nutekino informaciją, iš kur žinote?“
TIK FAKTAI:
Pastebimos naujos prekybos žmonėmis tendencijos: darbinis išnaudojimas, išnaudojimas kriminalinėms veikoms bei fiktyvios santuokos.
Viena pagrindinių prekybos žmonėmis sričių išlieka prostitucija.
Pagrindine šalimi, į kurią vežamos aukos iš Lietuvos – Didžioji Britanija. Tačiau jos gabenamos ir į Skandinavijos šalis, Daniją, Ispaniją, Vokietiją, Italiją ir Prancūziją.
Maždaug 60 procentų prekybos žmonėmis aukų išvežama, 40 procentų išnaudajami čia pat, Lietuvoje.
Dažniausiai į nusikaltėlių pinkles pakliūva moterys, ypač vienišos mamos. Tačiau jau fiksuojama, kad prekeivių žmonėmis aukomis tampa ir studentai, globos namų auklėtiniai ir net jaunos šeimos.
„Lietuvos Caritas“ prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms kasmet suteikia pagalbą 100-120 žmonių visoje Lietuvoje.
Šalyje yra pradėta apie 40 ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis.
Vien 2014 metais Lietuvoje pradėta 16 naujų ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis, nustatytos 22 aukos (9 vyrai, 11 moterų, 2 vaikai), 18 įtariamųjų. Išnaudojimo tikslai: prostitucijai – 5 nusikalstamos veikos, darbiniam išnaudojimui – 2, nusikaltimams daryti – 8. 

Aurelija Žutautienė

Neseniai Švėkšnos specialiojo ugdymo centre (SUC) kilęs skandalas privertė krūptelėti ne tik eilinius lietuvaičius, bet ir sujudino iki tol ramiai gyvenusius valdininkus. „Vaje, kaip galėjo atsitikti, kad šiame centre klestėjo ne tik smurtas, bet ir prostitucija, kai vyresnės mergaitės pardavinėjo vyrams jaunesnes?!“ – aikčiojo ne vienas.

Pradėti tyrimai 

Šiandien Tauragės apskrities vyriausiajame policijos komisariate yra pradėti bent keli ikiteisminiai tyrimai dėl vaikų pardavimo prostitucijai. Šiuo atveju pardavėjai ir prostitutės – paauglės ir net mažametės. Kaip viešai buvo pranešta, vyresnės merginos dėdavo skelbimus į interneto svetaines arba paskelbdavo savo kontaktus vienoje televizijos laidų, o seksu susigundžiusiems klientams pasiųsdavo savo jaunesnes drauges. Nustatyta, kad už seksualines paslaugas nepilnametės dažniau prašydavo ne pinigų, o rūkalų, drabužių, kvepalų, maisto ar alkoholio. Klientus nepilnametės patenkindavo čia pat – centro pašonėje esančiuose apleistuose pastatuose, automobiliuose ar netoliese esančiuose miškeliuose. Klaipėdos apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas sakė, kad bandoma surinkti ir duomenų apie vyrus, kurie pirko ir išnaudojo nepilnametes. „Tai sudėtingas procesas, kadangi ryšiai užsimezgė per masines informavimo priemones, telefonai šiais laikais taip pat ne visi yra vardiniai. Šiokius tokius kontaktus gavome, kol kas įtarimus esame pateikę tik vienam vyrui. Ne visos mergaitės suinteresuotos kalbėti, kadangi nesupranta, kodėl prie jų prikibome ir ko norime. Trims nepilnametėms, išnaudojusioms savo jaunesnes drauges prostitucijai, šiuo metu pateikti įtarimai dėl pelnymosi iš prostitucijos, tačiau tyrimo eigoje jie gali keistis“, – sakė prokuroras. 

Nurodymai duoti

 Švėkšnos specialiojo ugdymo centro direktorė Laima Navickienė viešai dievagojosi, kad ji ir jos darbuotojai dėl mergaičių susitikinėjimo su įtartinais vyrais per mėnesį parašydavę po 5-6 skundus policijai, tačiau ne visada sulaukdavusi pagalbos. Direktorė piktinosi, kad už tai, jog viešai išdrįso prabilti apie problemą, dabar esanti viešai puolama. Tačiau gilinantis į situaciją paaiškėjo, kad „bėda viena nevaikšto“: centro globotiniai prabilo apie patirtą smurtą ne tik iš bendraamžių, bet ir savo globėjų. Apsilankę nevyriausybinių organizacijų atstovai pamatė akivaizdų skirtumą: prieš keletą metų centrui skirti milijonai buvo panaudoti ne globotinių gerbūviui gerinti, bet centro darbuotojų bei vadovybės kabinetų remontui. Kilęs skandalas, žinoma, pasiekė ir šalies prezidentės ausis, tad tuoj pat buvo sušauktas įvairių atsakingų institucijų pasitarimas prezidentūroje. „Įvykiai Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, didėjantis patyčių aukų skaičius mokyklose apnuogino tikrąsias vaiko teisių apsaugos problemas. Atsakingos institucijos turi nustoti stumdyti atsakomybę, atsikratyti biurokratinio požiūrio ir imtis konkrečių veiksmų. Apie kiekvieną vaiką turi būti galvojama kaip apie savo“, – teigė į prezidentūroje vykusį pasitarimą sukviestiems įvairių atsakingų institucijų atstovams šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vėliau šalies vadovės patarėja Daiva Ulbinaitė pranešė, jog per susitikimą prezidentė susidarė nuomonę, kad vienoje vietoje tokios koncentracijos tokių sudėtingų vaikų apskritai negali būti, nes neįmanoma užtikrinti jų priežiūros. „Prezidentė mano, kad Švietimo ir mokslo ministerija, perėmusi iš savivaldybės savo žinion šią specialiąją mokyklą, turėtų galvoti galbūt ir apie jos uždarymą ir likvidavimą“, – aiškino šalies vadovės patarėja. D. Ulbinaitė pabrėžė, kad ir kitos Lietuvoje veikiančios panašios įstaigos turi būti išskaidytos į mažesnes – globojančias ne daugiau kaip dešimt vaikų. Na o šiomis dienomis šalies vadovė viešai pareiškė: „Yra duomenų, kad ir politikai dalyvavo (Švėkšnos SUC – aut. past.) vykusiuose baliuose su ikra ir su tos mokyklos vadovybe, taigi ten iš tiesų negražių dalykų buvo jau seniai. Jie buvo dangstomi, slapstomi ir gerai, kad pagaliau, bet, aišku, labai negražiai iškilo. Ir tikrai šią konkrečią situaciją reikia spręsti labai radikaliai“, – kaip kirviu nukirto D. Grybauskaitė. Tiesa, konkrečių politikų pavardžių prezidentė neatskleidė. 

Baimė ar nenoras? 

Deja, Švėkšnos atvejis – ne vienintelis. Šių eilučių autorė turi surinkusi nemažai informacijos apie tai, kas vyksta kitose panašiose įstaigose, girdėjusi ne vieno tokios įstaigos vadovo aiškinimus apie „nevaldomus globotinius“, „prastą teisėsaugos darbą“ ir pan., ne kartą girdėjusi vaiko teisių apsaugos, socialinių darbuotojų bei pedagogų pasiteisinimus dėl „pražiūrėtų“ vaikų. Kodėl Lietuvoje klesti prekyba žmonėmis, net ir vaikų prostitucija? Kodėl institucijos , kurios turi pirmosios mušti pavojaus varpais, vis dar bijo garsiai kalbėti apie problemas? Apie tai ir svarstome su nevyriausybinės organizacijos „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms“ vadove Kristina MIŠINIENE. – Vaiko teisių apsaugos, socialiniai darbuotojai, seniūnijų Vaiko gerovės komisijos, vaikų globos namai ir dar daugybė kitų institucijų, privalančių rūpintis vaiko gerove, socialiai remtinomis šeimomis yra arčiausiai potencialių aukų. Jos pirmosios turėtų mušti pavojaus varpais. Tačiau susidaro įspūdis, kad gaisro gesinti puolama tuomet, kai šis apėmęs jau visą namą – tarkim, kad Švėkšnos SUC atveju… K. Mišinienė: – Tai didžiulė problema, kad ją spręsti imamasi tik tuomet, kai įvyksta kas nors baisaus. Važinėjame po visą Lietuvą, kviečiame į diskusijas, seminarus pedagogus, socialinius, vaiko teisių apsaugos darbuotojus, pateikiame konkrečių pavyzdžių, kaip dirbame, aiškiname, kaip galima laiku užkirsti kelią nusikaltimams. Štai ir šį mėnesį užbaigėme JAV ambasados remtą projektą, kurio vykdymo metu apvažiavome 4 pasienio regione esančias savivaldybes ir kalbėjome apie šiose vietose vykstančią prekybą žmonėmis. Susidūrėme su tikrai puikiais žmonėmis, kurie, atrodo, ir išmano savo darbą ir viršvalandžius dirba, ir jautrūs, tačiau susėdus prie apskrito stalo išgirdome: pas mus viskas gerai. Ir tik tuomet, kai konkrečiais pavyzdžiais juos priremi, kad iš tiesų nėra gerai, pamažu tie darbuotojai atsiveria: ima pasakoti, kad tikrai pastebi prekybos žmonėmis, išnaudojimo reiškinius.
Štai Tauragėje paaiškėjo, kad paauglys pamokų metu talkino kontrabandininkams, kiti pasiguodė, kad buvo pranešta pareigūnams, tačiau niekas nesureagavo ir pan. Taigi, problema ta, jog tenka padėti daug pastangų, kad žmonės nebijotų viešai kalbėti apie tokias problemas. Švėkšnos atvejis. Man užkliuvo šio centro direktorės viešai pasakyta frazė: „Bet juk visur tas pats vyksta, tik niekas nekalba“. Palaukite, tai jeigu tai vyksta visur, kodėl tylima? Ir antra, direktorė bando parodyti, jog ji drąsi, kad išdrįso pranešti apie tai, kas darosi jos vadovaujamame centre. Tačiau, ar tai drąsa?! O ar neprivalu pranešti, ar tai ne direktorės pareiga tai padaryti? Juk yra numatyta net baudžiamoji atsakomybė už nepranešimą apie nusikaltimą… Jeigu pranešimas apie nusikaltimą yra laikomas drąsa tokioje Europos Sąjungos šalyje, kuri yra pasirašiusi visas Žmogaus teisių konvencijas, kuri Briuselyje pirmoji kelia rankas, kai reikia ką nors apginti, tai visa tai rodo, jog reikia kažką smarkiai reformuoti ir keisti. Ir greičiausiai – mūsų sąmonėje. Kodėl direktorė nesiėmė jokių veiksmų, kai jos auklėtiniai rašė pareiškimus apie centre patiriamą smurtą, kodėl ji, kai pareigūnai nesureagavo, kaip ji teigia, į jos pagalbos šauksmą, nesikreipė į kitas institucijas? Juk tai jos globotiniai, ji privalo užtikrinti jiems normalias gyvenimo sąlygas. Ar tas „laužas“, toji „liepsna“ turi pasiekti prezidentūrą, kad kas nors pajudėtų? Tad kol kas klausimas, kas yra šioms tarnyboms, kad gaisras imamas gesinti tik tuomet, kai jau nebėra kur dingti, lieka neatsakytas. Aš galvoju, kad turi būti nesaugu visiems socialiniams, vaiko teisių apsaugos darbuotojams, pedagogams, savivaldybių Vaiko gerovės komisijų darbuotojams, kurie mato tuos dalykus, kalbėti apie tai, ką jie mato, kai po to girdime tik spengiančią tylą mūsų krašte?

 – Kai kurie socialiniai ir vaikų teisių apsaugos darbuotojai tvirtina, kad jie, girdi, neturi tiek galių, kad jų niekas negirdi, kad ne jų kompetencija ir pan? Ko gi iš tikrųjų trūksta? 

– Manyčiau, jog būtina keisti požiūrį – štai kur esmė. Juk ir to paties Švėkšnos skandalo metu girdime: ko norėti, juk tos mergaitės jau pripratusios prie sekso, nėra čia kažkoks ypatingas įvykis… Ir toks požiūris vyrauja visuose lygmenyse. Tvirtinama: taigi, tie vaikai pripratę, kad juos muštų, kad juos prievartautų… O, va, mūsų nuosavas vaikas tai jau kitoks… O iš globos namų ar kitokių centrų – jau nurašyti… Kol mes taip mąstysime, tokius „laužus“, kaip Švėkšnoje, ir turėsime. Nepadės jokie nutarimai, jokie įstatymai. Ar ministerijų klerkai, kuriantys ir palaikantys tokius vaikų fabrikus nemato, kad vaikai pardavinėjami, išnaudojami, išvežami tiesiog pamokų metu,? Ir, kai staiga paskelbiamas viešai toks faktas, visi pašiurpsta: oi, kaip baisu! Ir tuo pačiu tvirtinama, kad tokie dalykai vyksta visur. Tai ko trūksta toms tarnyboms: žinių, supratimo ar noro išeiti iš savo kabineto ir apsižvalgyti, kas dedasi jų panosėje? Galų gale, ar apie tai turi kalbėti nevyriausybinės organizacijos? Manau, kad ministerijos turėtų sukrusti, tai jų tiesioginis darbas. Šiurpu, kad reikėjo sulaukti tų nelaimingų mergaičių automobiliuose, kad būtų peržiūrėti visi klausimai, kurie seniai turėjo būti išspręsti.

 – Žodžiu, peršasi išvada, vaizdingai tariant, kad „nežino kairė, ką daro dešinė“?

 – Taip, mano manymu, nėra vieningos sistemos socialiniam lygmenyje – nuo socialinės rizikos šeimos iki vaikų socializacijos centrų ir kitokio pobūdžio įstaigų. Įspūdis toks, kad niekam nei vienoje grandyje nėra svarbu, kas darosi šeimose ar socializacijos centruose – pasiuntė vaiką ir rūpestis nuo pečių nukrito. Jeigu tie socialiniai darbuotojai už kiekvieną tokį vaiką kovotų tarsi už savo gyvybę, turėtumėm kitokį vaizdą. O dabar tie vaikai patenka tarsi į mėsmalę, nes mąstoma: na ir ką, atiduokim tą vaiką į specialių poreikių ugdymo, vėliau į socializacijos centrą, dar vėliau į nepilnamečių pataisos namus, dar vėliau – į suaugusiųjų įkalinimo įstaigą. Ką dabar padarysi – genai kalti… Tačiau, jei visi tie darbuotojai kovotų už tuos pagalbos reikalaujančius vaikus kaip už nuosavus, kovotų už savo profesijos, diplomo prestižą, vaizdą matytume kitokį. Turėtume reikliau pažiūrėti į tas pirmąsias grandis, kurios pirmiausiai turi pamatyti visas galimas grėsmes. Tačiau vėlgi – tai ministerijos prerogatyva: girdi, trūksta darbuotojų, maži atlyginimai, neprestižinis darbas, todėl dažnai ir dirba tie, kuriems nepavyko įsidarbinti kitur. Vyksta seminarai, konferencijos, mokymai – ir tarptautiniu mastu, daugybė idėjų projektų, gerų minčių išsirutulioja jų metu, tačiau tai tik teorija, valdininkų kalbos, o realybė yra visiškai kitokia. Visą tą milžinišką darbą dirba pavargęs nuo didžiulio krūvio socialinis darbuotojas, o jo laukia krūva nelaimingų vaikų. Aš nekalbu apie atskirus darbuotojus, kalbu apie sistemą, kai matome, kad visas gaunamas gėris tenka suaugusiųjų, o ne vaikų poreikiams tenkinti. 

TIK FAKTAI 

Kaip praneša Seimo kontrolierių įstaiga, sausio pabaigoje Seimo kontrolieriaus patarėjai, apsilankę vaikų socializacijos centruose, kur siekta įvertinti talpinimo į nusiraminimo kambarius tvarką, taip pat laikymo juose sąlygas, nustatė, kad tik dviejuose – „Gruzdžių“ ir „Saulutės“ socializacijos centruose nėra nusiraminimo kambarių, o vaiką ištikus nevaldomam emocijų protrūkiui su juo bendrauja socialinis darbuotojas, psichologas. Kituose – į nusiraminimo kambarius vaikai talpinami pažeidžiant teisės aktus, o Kauno vaikų socializacijos centre neteisėtai naudojamos papildomos suvaržymo priemonės – antrankiai, guminė lazda, ašarinės dujos. Seimo kontrolierius Augustinas Normantas suabejojo nusiraminimo kambarių vaikų socializacijos centruose tikslingumu.Vis dėlto, jei būtų nuspręsta, kad nusiraminimo kambarius naudoti tikslinga, švietimo ir mokslo ministrui Dainiui Pavalkiui siūloma imtis priemonių, kad naudojant šiuos kambarius nebūtų pažeistos vaiko teisės ir užkirstas kelias neteisėtam specialiųjų priemonių naudojimui vaikų socializacijos centruose. „Teisės aktai numato, kad vaikas į nusiraminimo kambarį patalpinamas, tik tuomet, kai dėl nevaldomo emocijų protrūkio kelia pavojų savo ir aplinkinių saugumui. Tačiau daugelyje socializacijos centrų vaiko patalpinimas į nusiraminimo kambarį taikomas kaip nuobauda“, – pabrėžia Seimo kontrolierius A.  O Švietimo ir mokslo ministerijos Komunikacijos skyrius pranešė, jog šiuo metu yra parengta ir svarstoma nauja Socializacijos centrų veiklos koncepcija, kurios pagrindinis tikslas – gerinti vaikų reabilitacijos ir socializacijos galimybes. Švietimo ir mokslo ministerija artimiausiu metu rengs pasitarimą su Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos, Teisingumo, Vidaus reikalų ministerijų vadovais, Vaikų teisių kontrolieriaus tarnyba dėl socializacijos ir specialiojo ugdymo centrų tolimesnės veiklos. Vieno vaiko ugdymui socializacijos centre skiriama apie 1570 eurų per mėnesį.

 Pagalba visą parą SOS numeriu +370 679 61 617 konsultuojami ir informuojami nukentėjusieji nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos bei pabėgę nepilnamečiai. Šiuo numeriu galima skambinti ir šeimų nariams, įvairių tarnybų atstovams, kurie įtaria apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                                                                                              

Aurelija ŽUTAUTIENĖ   

Labdaros organizacija „Lietuvos Caritas“ perspėja, kad vis daugiau lietuvių patenka į prekeivių žmonėmis pinkles. Jeigu anksčiau į tokių nusikaltėlių rankas patekdavo naivios provincijos merginos, tai dabar jų aukomis vis dažniau tampa vyrai ir net vaikai. Specialistai sako, kad dažniausiai tokie žmonės vežami į JK.Iš Lietuvos vergijon vežami ir mažamečiai
Ilgą laiką Lietuvoje nuo prekeivių žmonėmis dažniausiai nukentėdavo jaunos moterys ir merginos, kurias išveždavo į sekso vergiją. Tačiau paskutiniu metu pastebima tendencija, kad vis daugiau į prekeivių žmonėmis pinkles pakliūva vyrų ir netgi vaikų, kurie svečiose šalyse verčiami vogti ir sukčiauti. Jauniausiam lietuviui, pasmerktam vergovei, tebuvo 13 metų. Laimė, vaikui pavyko pabėgti.

Jauniausia auka

Viename atokiame Lietuvos rajone gyvenęs vaikas į geraširdžiais dėdėmis apsimetusių pirklių rankas pakliuvo neatsitiktinai. Pastarieji paprastai aukų ir ieško probleminėse ar asocialiose šeimose, kur vaikai (ir ne tik vaikai, bet ir jaunos merginos ar moterys – aut. past.) nepatiria nei meilės, nei šilumos, kur pinigų stinga ne tik būtiniausioms prekėms, bet net ir maistui. Rytis (vardas pakeistas – aut. past.) ir augo panašioje šeimoje. Tėvai girtuokliaudavo, tad savo vaikams skirti dėmesio nebuvo kada. Kai tie „geradėjai“ pasiūlė „dovanėlę“ Ryčiui – girdi, nieko nematęs, niekur nebuvęs, nuvešim mes tave Londono apžiūrėti – tėvams nė netoptelėjo mintis, kad tie „dėdės“ ne Londono apžiūrėti jų sūnų veža, o ketina jį įkinkyti nusikaltimus daryti. Gavę pinigų alaus „bambaliui“, pasirašė dokumentus, kad sutinka išleisti nepilnametį sūnų į užsienį ir vėliau nė nepasidomėjo, kaip jam sekasi…

O nuvežė vaikinuką į Daniją, kur buvo pareikšta: nuo šiol privalėsi … vogti. Berniukui buvo nurodyta, iš kur ir ką jis turi pavogti ir pristatyti savo „globėjams“. Nusikaltėliai, apgaule išvežę vaiką į užsienį, pagrasino jam, jei šis priešinsis, nusuks sprandą. Laimė, kad ir įbaugintas vaikas stengėsi išlaukti progos, kada galės pabėgti. Jam pasisekė pasprukti nuo savo išnaudotojų ir pasislėpti, danų policija suteikė pagalbą, o Lietuvos ambasada padėjo nepilnamečiui grįžti į Lietuvą. 
Prokuratūra jau baigė ikiteisminį tyrimą, kaltininkai nustatyti ir byla šiomis dienomis bus pradėta nagrinėti teisme.  Padaugėjo vyrų – vergų Tiek kriminalistai, specializavęsi prekybos žmonėmis bylose, tiek ir „Lietuvos Carito“ socialiniai darbuotojai bei psichologai tvirtina, jog pastaruoju metu vis dažniau pasitaiko atvejų, kai prekiautojų žmonėmis aukomis tampa ir vyrai, ir net vaikai. Jie dažniausiai išvežami nusikaltimams daryti į Vokietiją, Švediją, Norvegiją, Daniją. Šiose šalyse ne tik vagiliauja, bet ir įgyvendina nusikaltėlių Lietuvoje jau seniai puikiai įvaldytą sukčiavimo meną. Daugėja ir vaikų, kurie išvežami ir išnaudojami pornografijai. Tai žymiai daugiau pajamų nešanti nusikalstama veikla nei, tarkim, vagiliavimas ar elgetavimas. „Aukų paprastai ieškoma skurdžiai besiverčiančiose, asocialiai gyvenančiose šeimose, ypač kaimuose, aukų su įvairiomis negaliomis, – aiškino situaciją Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos (KPONTS) 2-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Alfredas Gineika. – Nusižiūrėtai aukai sakoma: „Ką tu čia turi? Nieko. Važiuojam, mes parūpinsim tau darbą ir vargo nematysi.“

Pasak A. Gineikos, prekeiviai žmonėmis yra atidirbę ir kitus verbavimo modelius. „Jei auka mergina, tai būna, jog siekiama jos dėmesio, įvairiomis smulkiomis dovanomis stengiamasi įgyti pasitikėjimą, vėliau imama kalbėti apie meilę ir vestuves, – pasakoja prekeivių žmonėmis verbavimo vingrybes KPONTS 2-ojo vyriausiasis tyrėjas. – Kai auka psichologiškai paruošta – besąlygiškai tiki savo mylimuoju, šis staiga pasiūlo važiuoti į užsienį ir užsidirbti jų „bendro gyvenimo pradžiai“. Ir mergina nė nesusimąsto, jog tai pinklės – abu važiuoja, abu dirbs! Tačiau vos nuvažiavus į svečią šalį mergina dažniausiai išprievartaujama keleto „mylimojo“ draugų, o po to parduodama į viešnamį, kaip taisyklė, albanams ar pakistaniečiams. Panašiai nutinka, jei merginos ar vaikinai užkimba ant taip vadinamo „vebmodelio“ skelbimo, kuriame rašoma, kad modeliu galima tapti net nemokant jokių užsienio kalbų.“

Vogti ir sukčiauti

O štai Panevėžio apygardos teismas tebenagrinėja 8 jaunų vyrų, susibūrusių į gaują iš įvairių Lietuvos miestų: Panevėžio, Kėdainių, Vilkaviškio ir Kupiškio rajonų, ir ketinusių išvežti į Vokietiją bent 6 jaunus savo tautiečius. Ten jie būtų buvę verčiami (o kai kurie jau net buvo priversti) daryti nusikaltimus: vogti arba dirbti kartu su sukčiais, viliojančiais iš vokiečių pinigus.

Kaltinamųjų suole sėdi Artūras Songaila, Raimondas Krilavičius, Elas Vaitkevičius, Dainius Serpauskas, Andrius Juška, Deimantas Sakalauskas, Dainius Burškys ir Tomas Jozėnas. Visi vyrai jau – teisti, kai kurie net ne kartą. 

Pusė iš jų – D. Burškys, D. Sakalauskas, A. Songaila ir R. Krilavičius – į teismo posėdžius vežiojami iš tardymo izoliatoriaus. A. Juška ir T. Jozėnas teismo verdikto laukia laisvėje, bet už tai jiems teko sumokėti užstatą – po 30 000 litų (beveik 8700 eurų), likusiems skirtos švelnesnės kardomosios priemonės. 

Kokios bus skirtos (ar neskirtos) bausmės, dabar aiškinasi teisėjų kolegija, nustatinėdama kiekvieno jų įnašą į įvykdytus nusikaltimus. 

Psichologinis spaudimas

O ikiteisminio tyrimo metu surinktoje medžiagoje turima duomenų, kad kaltinamieji nusižiūrėdavo darbo neturinčius, patiklius, socialiai pažeidžiamus jaunus vaikinus ir pasiūlydavo jiems važiuoti į Vokietiją neva legaliai dirbti fabrikuose. Tačiau iš tikrųjų jų laukė visai kitoks „darbas“. Apsukrūs nusikaltėliai versdavo savo aukas vogti iš automobilių brangią įrangą: navigacinius prietaisus, muzikinius centrus bei paliktus automobiliuose vertingus daiktus. Kitus jaunuolius siųsdavo „surinkti“ vertingų daiktų į nužiūrėtus pasiturinčių vokiečių namus ar butus. Treti – dirbdavo sukčių „kojomis“. Nusikaltėliai Vokietijoje sėkmingai naudojo visiems gerai Lietuvoje žinomą sukčiavimo modelį, kai pasirinktai aukai – dažniausiai rusakalbiams Vokietijos piliečiams – būdavo skambinama ir tvirtinama esą šeimos narys ar giminaitė pakliuvo į avariją ar padarė kokį nors nusikaltimą ir dėlto skubiai reikalingi pinigai. Pas patikėjusiais melu gyventojus pinigų paimti ir buvo pasiunčiamos „kojos“ – apgaule į šią šalį atvežti lietuvaičiai. 

Už „darbą“ prekeivių žmonėmis aukos ne tik kad negaudavo atlygio, bet jiems niekas nesuteikdavo netgi pastogės – vyrukai turėdavo nakvoti automobiliuose, ar parkuose ant suolelių. Iš jų buvo atimti dokumentai ir pagrasinta, jei nepaklus ar reikš nepasitenkinimą, bus įduoti į vietos policijos pareigūnų rankas kaip „užkietėję vagišiai“. 

Trims iš 6 nukentėjusiųjų pasisekė labiau – nusikaltėliai dėl jų, kaip dėl tikrų vergų, buvo jau suderėję ir gavę pinigų, tik, laimė, nespėjo išvežti darbams į Vokietiją. Pareigūnai juos surado uždarytus apleistoje sodyboje Kupiškio rajone, Subačiuje ir išvadavo.

Kitiems trims vis dėlto teko paragauti vergų duonos: jiems teko ir vogti, ir po medžiu nakvoti. 
„Nemokantys kalbos, nesusivokiantys aplinkoje, neturintys pinigų jie buvo išsigandę ir nesipriešindami paklusdavo kaltinamųjų nurodymams“, – sakė ikiteisminį tyrimą kontroliavęs Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Rimantas Vagrys.

Įdomu tai, kad kupiškėnas E. Vaitkevičius (25 m.) ir Kėdainių rajono gyventojas D. Serpauskas (37 m.) Vokietijos rusakalbius apgaudinėjo atlikdami bausmes už kitus nusikaltimus Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.

Matoma tik viršūnė

„Lietuvos Caritas“ socialiniai darbuotojai bei psichologai, padedantys atsitiesti prekybos žmonėmis aukoms, vienu balsu tvirtina, kad tai, kas išplaukia į viešumą, yra tik ledkalnio viršūnė. „Aukos bijo kalbėti. Jos bijo ne tik to, kad su jomis bus susidorota ar dar kartą bus išvežtos į vergiją ir ten vėl patirs baisias kančias, bet baiminasi, kad liks nesuprastos, kad dėl patirtų kančių visuomenė apkaltins jas pačias, – dalijosi savo patirtimi „Lietuvos Caritas“ psichologė A. Ladauskienė. – Sekso vergijoje baisų pažeminimą – tiek fizinį, tiek psichologinį – patyrusios merginos sunkiai grįžta į normalų gyvenimą. Jas nuolat persekioja baimė vėl būti parduotai, jos bijo vyrų. Pastebėjau, kad net psichologui vyrui jos negali atsiverti, nes šis jų akyse yra tarsi blogio įsikūnijimas – juk paprastai ir suteneriai su savo aukomis iš pradžių elgiasi maloniai, o vėliau iš jų kaip įmanydami tyčiojasi ir net luošina jas fiziškai. Po patirto košmaro šioms moterims sunku užmegzti ilgalaikius santykius, sukurti šeimą, jos neapsieina be vaistų, nereta pražūsta alkoholio liūne ar net ryžtąsi savižudybei. Jas nuolat persekioja baimės ir kaltės jausmas. Tuo labiau, kad visuomenė kol kas sunkiai tiesia tokioms aukoms pagalbos ranką.“ Psichologė įsitikinusi – net, jei nusikaltėliai pasodinami į kaltinamųjų suolą, aukos teismuose patiria didžiulį išbandymą – joms tenka vėl ir vėl pasakoti apie patirtas kančias, kurias nori kuo greičiau užmiršti. Anot, A. Ladauskienės, nors visada šalia jų būna „Carito“ atstovės, pasirengusios pagelbėti ir padrąsinti nukentėjusiąją, įstatymdaviams derėtų atkreipti dėmesį ir pakoreguoti baudžiamojo proceso kodeksą taip, kad aukos nebūtų traumuojamos baudžiamųjų bylų nagrinėjimo metu, kad jų parodymų, užfiksuotų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pakaktų ir joms nebereikėtų dalyvauti teismo posėdžiuose bei dar ir dar kartą susitikti su savo išniekintojais.

Kaip taisyklė, tokių bylų nagrinėjimas tęsiasi gana ilgai ir prekiautojai žmonėmis įvairiomis priemonėmis stengiasi jas vilkinti. Kad išvengtų bausmės, neretai bando paveikti nukentėjusiąsias, grasinimais ar pinigais versdami pakeisti parodymus.

Lietuvos Caritas, matydamas didelį poreikį, nuo šių metų atidarė visą parą veikiančio SOS skambučio liniją.

Numeris +370-679-61617 skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius. Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantys apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Patyrusių specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Sėmėsi patirties

Nuo 2013 metų „Lietuvos Caritas“ kartu su Londono policija, nevyriausybinėmis Didžiosios Britanijos organizacijomis Rahab ir STOP THE TRAFFIK, taip pat NVO Borgorete iš Perugia miesto Italijoje vykdo projektą, finansuojamą Europos Komisijos, Kovos prieš nusikaltimus ir prevencijos programos. Šį projektą remia Londono Royal Kensington and Chelsea savivaldybė, kuri yra pagrindinė projekto vykdytoja, Westminster savivaldybė, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnyba Lietuvoje.

Tad neseniai grupė patyrusių šioje srityje specialistų iš Lietuvos kartu su projekto koordinatore Kristina Mišiniene dalyvavo Londone vykusioje baigiamojoje konferencijoje, kur dalijosi patirtimi. Joje dalyvavęs Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Justinas Kuzmickas, sėkmingai atlikęs ne vieną ikiteisminį tyrimą prekybos žmonėmis baudžiamosiose bylose, sakė, kad toks pasidalijimas patirtimi – labai naudingas.

„Anglai yra paruošę įstatymo projektą, kuriame aiškiai apibrėžia, kas yra prekyba žmonėmis ir, kas yra prekybos žmonėmis auka, – dalijosi įspūdžiais J. Kuzmickas. – Pas mus plačiau prekybos žmonėmis (PŽ) sąvoka yra apibrėžta Baudžiamajame Kodekse (BK). Tačiau anglai įsitikinę, jog BK nepakankamai apibrėžia PŽ, todėl leidžia atskirą įstatymą, kur kartu yra numatyta socialinė, psichologinė ir kita įstatymo įtvirtinta pagalba aukoms.“

Ir keičiasi, ir ne

Anot „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovės Kristinos Mišinienės, valstybės pozicija šios problemos sprendime gerokai pasikeitusi į gerąją pusę.

„Valstybė pripažįsta šios problemos egzistavimą ir skiria pajėgas jai spręsti, tačiau atskiruose sektoriuose situacija kiek kitokia. Didmiesčiuose pradedami tik 1 – 2 ikiteisminiai tyrimai, aukoms pagalbą teikia tik nevyriausybinės organizacijos“, – sakė K. Mišinienė.

Be to, didesnio dėmesio šiai problemai spręsti (gal greičiau – neleisti nusikaltimui įvykti) pasigendama ir iš savivaldybių bei seniūnijų vaikų teisių apsaugos, socialinių darbuotojų, švietimo ar globos įstaigose dirbančių pedagogų“.

„Prie kiekvieno žmogaus mes nepastatysime po specialistą“, – ne kartą atsišaukė vaikų teisių apsaugos bei socialiniai darbuotojai. Tačiau, kas jei ne vaikų teisių apsaugos, socialiniai darbuotojai, pedagogai geriausiai pažįsta šeimas, kuriose auga vaikai, galintys tapti potencialiomis prekeivių žmonėmis aukomis. Globos namų darbuotojai taip galėtų būti atidesni, atkreipti dėmesį, kai aplink jų globotinius ima sukiotis įtartini žmonės. Pedagogai – nors jie tvirtina, kad tai tėvų pareiga – galėtų nebūti abejingi, jei pasikeičia mokinio elgesys ar išvaizda. Šiuo metu, atrodo, abejingumo (ar nesugebėjimo dirbti?) netrūksta.

Neretai pareigūnai, susidomėję vieno ar kito vaiko likimu (neretai nepilnametis jau būna įkliuvęs į prekeivių nagus), iš minėtų tarnybų išgirsta ne norą bendradarbiauti ir imtis spręsti problemą, o keistą klausimą: „Kas nutekino informaciją, iš kur žinote?“ 

TIK FAKTAI:

Pastebimos naujos prekybos žmonėmis tendencijos: darbinis išnaudojimas, išnaudojimas kriminalinėms veikoms bei fiktyvios santuokos.

Viena pagrindinių prekybos žmonėmis sričių išlieka prostitucija.

Pagrindine šalimi, į kurią vežamos aukos iš Lietuvos – Didžioji Britanija. Tačiau jos gabenamos ir į Skandinavijos šalis, Daniją, Ispaniją, Vokietiją, Italiją ir Prancūziją.

Maždaug 60 procentų prekybos žmonėmis aukų išvežama, 40 procentų išnaudajami čia pat, Lietuvoje.

Dažniausiai į nusikaltėlių pinkles pakliūva moterys, ypač vienišos mamos. Tačiau jau fiksuojama, kad prekeivių žmonėmis aukomis tampa ir studentai, globos namų auklėtiniai ir net jaunos šeimos.

„Lietuvos Caritas“ prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms kasmet suteikia pagalbą 100-120 žmonių visoje Lietuvoje. 

Šalyje yra pradėta apie 40 ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis.
Vien 2014 metais Lietuvoje pradėta 16 naujų ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis, nustatytos 22 aukos (9 vyrai, 11 moterų, 2 vaikai), 18 įtariamųjų. Išnaudojimo tikslai: prostitucijai – 5 nusikalstamos veikos, darbiniam išnaudojimui – 2, nusikaltimams daryti – 8.  Aurelija Žutautienė 

Prostitutė – viena žiauriausių stigmų, kuria pažymėta moteris atsiduria socialinėje atskirtyje, o integracija į darbo rinką – labai sudėtingas procesas. Šiuo metu dirba apie trečdalį prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukų, kurioms pagalbą teikia nevyriausybinės organizacijos. Kvalifikuotą darbą ir didesnį nei minimalų atlygį gaunančias galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Įsidarbinti nekvalifikuota darbinke daugeliu atveju pavyksta tik neatskleidžiant savo praeities.

Sėkmė – ilgalaikės pagalbos rezultatas

 23 metų Agnę (vardas pakeistas) pirmą kartą sutikau prieš penkerius metus. Mergina buvo prieš kelias dienas policijos išgelbėta iš buto, kur ją užrakintą laikė suteneriai ir ruošėsi parduoti į prostituciją užsienyje. Ji glaudėsi „Lietuvos Carito“ suteiktame saugiame būste. Buvo baikšti, sunkiai bendravo. Tuomet man rėžė, kad niekada nenorėtų susilaukti vaikų, nes „visos merginos yra kekšės, o vaikinai – banditai“. Susitikimas su Agne po metų buvo dar sudėtingesnis – pasitikau ją oro uoste parskraidintą iš Olandijos. Pažeidžiama mergina vėl buvo parduota. Išlipusi iš lėktuvo su savimi turėjo tik mažytį rankinuką su dokumentais. Lydėjau ją į apklausą Organizuotų nusikaltimų tyrimų biure, o po jos – į stotį, kur įsodinau merginą į tarpmiestinį autobusą, o galutinėje stotelėje ją pasitiko „Lietuvos Carito“ socialinės darbuotojos. Mergina vėl glaudėsi saugiame būste. Dar po metų, ji stipriai spaudė man ranką apeliaciniame teisme, kur jos skriaudėjai siekė sušvelninti bausmę ir varstė pašaipiais žvilgsniais ir replikomis. Mergina drebėjo tokioje akistatoje ir sunkiai prisiminė kelerių metų senumo įvykių aplinkybes. Lengvą protinį atsilikimą turinti mergina augo su močiute Anykščiuose, mama mirusi, tėtis – gyvenimą leidžia neįgaliųjų pensionate. Šiandien ji noriai pasakoja apie savo gyvenimą. Gyvena kitame mieste, dvejus metus draugauja su ją palaikančiu vaikinu ir planuoja kartu apsigyventi, įsigyti savo būstą o kitais metais, baigusi mokslus, aktyviai ieškoti darbo. Pagal adaptuotą programą ji trečius metus mokosi virėjos amato. Vilnietę Mariją (vardas pakeistas) sutikau prieš keletą metų. Ji anksti neteko mamos ir močiutės, tėtis gėrė, 14-os pati tapo mama, ištekėjo, tačiau augindama vaiką sugebėjo baigti vidurinę mokyklą ir dirbti. Šiuo metu dirba paukštyne. Neslepia, kad sunku ir fiziškai, ir emociškai, bet tai daro vardan šeimos. „Berniukas jau ir sesutės prašo, bet buvau priversta suaugti dar ankstyvoje paauglystėje, tad norisi šeimos pagausėjimą ir rūpesčius atidėti ateičiai“, – paaiškina. 28 metų Laima daug smurto ir patyčių patyrė nuo vaikystės. Mergina turi lengvą protinę negalią. Atėjusi į „Lietuvos Carito“ projektą ji buvo labai drovi, sunkiai bendravo. Po socialinių darbuotojų ir psichologės konsultacijų išdrįso lankyti anglų kalbos kursus. Ten ne tik išmoko kalbos pagrindų, bet ir atsiskleisti grupėje, bendrauti. Mergina buvo puoselėjama, giriama už pastangas ir jai pavyko užbaigti ir specialybės kursus, įsidarbinti konditerijos ceche. Iš pradžių ji ten atliko praktiką, apsiprato ir jau daugiau nei pusmetį sėkmingai dirba, tapo savarankiška. Per pirmuosius susitikimus susigūžusi ir bijanti į akis pažiūrėti mergina dabar šypsosi, moja iš tolo ir drąsiai pirma klausia, kaip sekasi. Prostitucijos košmarą išgyvenusi šiaulietė pradėjusi nuo siuvėjos darbo ceche prieš keletą metų, šiandien dirba modeliuotoja dizainere gerame salone, gerai uždirba ir jau pati samdo advokatus teismų procesams. Skaudi patirtis 19-metės klaipėdiškės neprivertė pamiršti vaikystės svajonių. Mergina pernai rudenį įstojo į muzikos akademiją ir ketina tapti muzikos mokytoja. Nors viena augina 3 metukų dukrytę, studentė spėja vakarais dirbti padavėja. Jai padeda mama. Visos šios moterys, išgyvenusios prostitucijos košmarą, bando stotis ant kojų ir kabintis į gyvenimą. Apie skaudžią jų praeitį žino tik artimiausi žmonės ir pagalbą teikiantys socialiniai darbuotojai. 

Atleido, pažinę socialinę darbuotoją

 „Ieškant darbo pirmiausia kandidatės vertinamos vizualiai – vienai pasakė, kad „tu maža, kūda, nesugebėsi išdirbti, kaip vaikas atrodai“. Kitai – kad „tavęs iš po konvejerio nesimatys“. Tokių replikų mūsų merginos sulaukia savarankiškai ieškodamos darbo. Juk kandidatuoja į nekvalifikuotus, menkai apmokamus darbus. Diskriminacija dėl išvaizdos demotyvuoja,“ – pastebi „Lietuvos Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Marijampolės skyriaus socialinė darbuotoja Kristina Braukylienė. „Ne kartą susidūrėme su situacija, kai mergina nori dirbti, bet darbdavys susirenka informaciją apie ją, sužino, kad mokymo kursus organizavo „Lietuvos Carito“ projektas, supranta, kad mergina buvo prostitucijoje ir, nors tiesiogiai priežasties neįvardina, atsisako priimti. Turėjau atvejį, kai mergina įsidarbino baldų salone ir aš kartais aplankydavau ją darbe, atnešdavau dovanų jos vaikui. Jos kolegos pažino mane. Buvo matę vietos žiniasklaidoje ir išsiaiškino, kad dirbu pagalbos prostitucijos aukoms projekte. Iškart kolegos ir darbdaviai pasakė, kad mums „čia tokių nereikia“, nuolat buvo spoksoma, užgauliojama, atvirai rodoma, kad mergina yra nepageidaujama – dirbti tapo neįmanoma, ji turėjo išeiti. Mes nenorime darbdaviams atskleisti, kad moteris yra prekybos žmonėmis ar prostitucijos auka – bijome stigmatizacijos. Perkame kursus iš darbo rinkos mokymų centro ir ten merginos įgija specialybę. Net tame centre mūsų klientės patiria stigmatizaciją. Kalbėjomės su darbuotojais apie merginų pažeidžiamumą, kad reikia švelniau, supratingiau bendrauti. Mokymų dalyvės pasakoja, kad mokytojos elgiasi su jomis kitaip, jos jaučiasi išskirtos iš kitų mokinių. Mokytojai žino iš kokio jos projekto atėjo, nes yra sudaryta sutartis, mes mokame už kursus, teiraujamės, kaip joms sekasi, ar lanko,“ – konkrečias skaudžias situacijas vardija 10 metų „Lietuvos Carito“ projekte Šiauliuose dirbanti socialinė darbuotoja Marytė Puidokienė. Kaip visuomenė gali prisidėti prie sėkmingos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukų integracijos į darbo rinką? Ar skęstančiųjų gelbėjimas pačių skęstančiųjų reikalas? 

Efektyvu dokumentuose – neveikia gyvenime

 „Jei tave išprievartauja 7 vyrai, po to per dieną esi verčiama seksualiai tenkinti 20-30 vyrų, girdoma alkoholiu, mušama – bijai net bėgti. Įsivaizduojama, kad su klientais atlikti tenka tik „normalų“, įprastą lytinį aktą, tokių iliuzijų turi ir kai kurios merginos. Realybėje vėliau su jomis daro, ką nori, vyrai tenkina labiausiai iškrypusias fantazijas. Tokios patirties pasekmės lieka visam gyvenimui. Moterys, atėjusios į konsultaciją, prašo padėti viską pamiršti. Jos būna labai stipriai save nuvertinusios, jaučiasi nevertos santykių, bjauresnės, purvinos, kuo labiau prievartauja save pamiršti, tuo labiau praeities skauduliai išlenda – per košmarus, agresiją. Pirmiausia reikia atstatyti pažeistą saugumo jausmą, reikalinga bent keletos metų reabilitacijos programa. Visos klausia – kodėl man taip atsitiko. Šis klausimas lieka be atsako, o kaltės jausmas – visam gyvenimui. Kiekviena su tuo kovoja kaip sugeba, gynybos mechanizmai skirtingi – agresija vienas iš jų. Joms visoms būdingi dėmesio, atminties sutrikimai, susikaupimo problemos, dažnai jos dar ne tokios stiprios, kad jau gebėtų gerai dirbti. Net ilgai nedirbus sunku grįžti į darbo rinką, o patyrus tokias stiprias fizines ir psichines traumas – 1000 kartų sunkiau,“ – prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukų pažeidžiamumą atskleidžia psichologė Asta Ladauskienė, nukentėjusiesiems konsultacijas teikianti trejus metus. „Jokia mergina niekada niekur neuždirbo iš prostitucijos. Nesutikau savo praktikoje dar nė vienos, kuri būtų uždirbusi žadėtus milijonus. Jos yra išnaudojamos ir maitina daug burnų, dalis tų pinigų tenka suteneriams, o merginoms lieka trupiniai ir nuolat žadama sumokėti vėliau, apeliuojama, kad jos yra skolingos – už organizavimą, kelionę, maistą, būstą. Jomis manipuliuojama. Daugiausiai merginų išnaudojimui parduodamos į užsienį. Pripratinamos prie alkoholio, narkotikų, patiria nuolatinį spaudimą, smurtą. Stabilaus žmogaus apgauti nepavyktų, tad pasirenkamos psichologiškai pažeidžiamos moterys. Jos grįžta be pinigų, su krūva psichologinių problemų ir ligų“, – pastebi Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro vyriausiasis tyrėjas Justinas Kuzmickas, prekybos žmonėmis bylas tiriantis 5 metus. Norint suteikti pagalbą šiai tikslinei grupei, nukentėjusius asmenis reikia identifikuoti. Iš prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukų, išgyvenusių pragarą ir likusių gyvų, antrą kartą išgyvenusių košmarą ne vienus metus trunkančiuose teismo procesuose, apklausose, prašoma tą patį išgyventi dar kartą ir vėl save pristatyti kaip auką – darbdaviui, mokymo įstaigai ir, prieš pasirašant trišalę sutartį ir visus informuojant apie savo patyrimus, pateikti pažymą apie užbaigtą reabilitaciją. Pagalbą teikiančios nevyriausybinės organizacijos aukoms garantuoja konfidencialumą, todėl tokių pažymų su visais asmens duomenimis neteikia. Galiojant tokiems reikalavimams nestebina, kad Lietuvos darbo biržos įdarbinimo subsidijuojant priemonė, nuo 2006 m. skirta ir prekybos žmonėmis aukoms, šiai grupei per 8 metus nebuvo pritaikyta nė karto. Nuo 2006 m. tik 9 asmenys buvo įregistruoti darbo biržoje su tokiu papildomo rėmimo požymiu. Pagal šį kriterijų įdarbintų asmenų įdarbinimo subsidijuojant priemonėje nebuvo. „Darome prielaidą, kad prekybos žmonėmis aukos linkę tylėti ir oficialiai nesikreipia dėl įdarbinimo pagal papildomo rėmimo požymius“, – priemonės neefektyvumą aiškina darbo biržos komunikacijos skyriaus vadovė Jūratė Baublienė. Ji pabrėžia, kad prekybos žmonėmis aukos yra labai psichologiškai pažeidžiama asmenų grupė, todėl šiai grupei būtina reabilitacija. „Darbdaviams svarbiausias kriterijus priimant darbuotojus – kvalifikaciniai reikalavimai. Paprastai darbdaviai nenurodo, kad jiems būtų kliūtis įdarbinti žmogų su papildomo rėmimo požymiu“, – teigia specialistė. Ji tikina, šios grupės atstovai dažniausiai būna ilgai nedirbę, neturintys specialybės, stokojantys darbo patirties. „Tokie asmenys konsultuojami profesijos pasirinkimo klausimais, supažindinami su darbo paieškos būdais, mokomi parengti gyvenimo aprašymus, prisistatyti darbdaviui, motyvuojami aktyviai ieškoti darbo.“, – vardija J. Baublienė. „Lietuvos Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė pasakoja, kad neretai darbo biržos specialistai patys pataria aukoms nesiidentifikuoti, nes jos patenka ir į kitas remiamas grupes (ilgalaikiai bedarbiai, jaunimas ir kt.), tačiau diskutuojant apie lankstesnes įdarbinimo galimybes šiems socialinę atskirtį patiriantiems asmenims, argumentuojama, kad priemonė yra, lėšų skiriama, o aukos pačios nesikreipia.

 Lėšų yra, strategijos – ne 

Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikiami socialinės pagalbos prekybos žmonėmis ir prievartinės prostitucijos aukoms programos rezultatai kiek džiugesni. 2013 m. finansuoti 5 projektai, skirti socialinei pagalbai nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis ir priverstinės prostitucijos ir jų grąžinimui į visuomenę ir darbo rinką. K. Mišinienė pastebi, kad terminas „prievartinė prostitucija“ – pasenęs ir socialinio darbo atstovų Lietuvoje ir užsienyje jau seniai nevartojamas. Skirta 149400 Lt iš biudžeto. Socialinė pagalba buvo suteikta 125 asmenims (33 vyrams ir 92 moterims). Departamento funkcija – įvykdyti pagalbos šiai socialinės atskirties grupei projektų konkursą, atrinkti nugalėtojus ir paskirstyti lėšas. Reali pagalbos nukentėjusiesiems našta krenta ant nevyriausybinių organizacijų pečių. 2013 m. projektus vykdė „Lietuvos Caritas“, ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacija, Dingusių žmonių šeimų paramos centras, Vyrų krizių centras ir VšĮ Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras. Šios organizacijos teikė tiesiogines socialines, psichologines, teisines, tikslinės informacijos dėl integracijos į darbo rinką, profesinio orientavimo konsultacijas, materialinį aprūpinimą būtiniausiais daiktais, maisto produktais bei vykdė švietėjišką prevencinę veiklą, informacijos sklaidą. Projektai finansuoti tik dalinai, 39 proc. reikalingų lėšų organizacijos gavo iš kitų finansavimo šaltinių. Pagalbos projektai vykdyti didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. „Pažvelgus iš gilioje provincijoje gyvenančio nukentėjusio asmens pozicijos, aiškėja, kad nepaisant to, jog visuose rajonuose dirba policijos pareigūnai, socialiniai darbuotojai, aukos dažnai nežino kur kreiptis. Trūksta sąmoningos sistemos, kuri leistų aukoms be didelių pastangų, neprarandant daug brangaus laiko, prieiti prie reikalingų tarnybų ir gauti pagalbą. Šiandien, nepaisant didelio būrio žmonių, kurie iš pašaukimo dirba šioje srityje, trūksta koordinavimo, tarsi tokios kepurės, apjungiančios mūsų visų pastangas, kuri leistų sukurti strategiją, surinkti vienodą statistiką, įvertinti sėkmes, nesėkmes. Trūksta tarnautojo ar tarnybos, kuri tuo užsiimtų. Vienam nevyriausybiniam sektoriui sunku kovoti šiame lauke. Reiktų, kad daugiau atsakomybės priimtų savivalda, kad aukai atėjus į savivaldybę, suteiktų pagalbą, informaciją, o ne traukiotų pečiais“, – pasiūlymus, kaip didinti pagalbos prieinamumą vardija K. Mišinienė.

Įsidarbinti pavyko trečdaliui aukų

 Didžiausia nevyriausybinė organizacija, teikianti pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms, yra „Lietuvos Caritas“. Projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vykdomas nuo 2001 metų. Nuo to laiko pagalba suteikta daugiau nei 1000 asmenų, iš kurių 60 proc. buvo prekybos žmonėmis aukos už Lietuvos ribų (Vokietija, Anglija, Ispanija, Graikija, Čekija, Italija, Olandija), 40 proc. buvo moterys įsitraukusios ar įtrauktos į prostituciją Lietuvoje. Amžius – 12-42 m. Nuo 2008 m. projekte veikia „Prostitucijos aukų psichosocialinio konsultavimo kaip alternatyvos administracinei bausmei“ programa. Mažiau nei pusė moterų, kurias pasiekia projekto pagalba, gyvena didžiuosiuose miestuose, likusios – mažesniuose miesteliuose ir kaimuose. „Mūsų skaičiai – ledkalnio viršūnė. Pastebime, kaip sudėtingai tarnybos identifikuoja aukas, tad nukentėjusiųjų, kuriems „Lietuvos Caritas“ padėjo – skaičius toks menkas, kad dažnai net gėda jį minėti“, – kukliai prisipažįsta programos vadovė K. Mišinienė, kuriai Žmogaus teisių stebėjimo institutas 2012 metais suteikė „Žmogaus teisių šauklės“ titulą. „Žinoma, kaip auka turi atrodyti, kaip elgtis – jei ji verkia, skundžiasi, yra nedrąsi, sužeista, jos gaila, daugiau galimybių, kad bus pradėtas tyrimas, pasiūlyta pagalba. O jei mergina yra agresyvi, nebendradarbiauja, reikalauja savo teisių, šaukia, iššsaukiančiai atrodo – tai kokia čia auka. Labai stengiamės griauti šiuos mitus. Kad būtų teisingai identifikuojamos aukos, reikia išmanyti ir tam tikrus psichologinius momentus, suprasti, kaip elgiasi žmonės per tam tikrus sukrėtimus, po traumos – nebūtinai visi verkia, užsidaro savyje ar nedrąsiai prašo pagalbos. Turime ne vieną atvejį, kai vakardienos aukos – šiandien jau pačios tampa agresorėmis“, – atskleidžia K. Mišinienė. Lietuvoje prostitucija yra nelegali, šie asmenys atsiduria pogrindyje. Pasak K. Mišinienės, ši grupė niekada nepasibels į socialinių tarnybų duris, nepasakys, kad aš nukentėjau ir prašom man suteikti psichosocialinę pagalbą. Socialiniai darbuotojai, dirbantys tiek nevyriausybiniame, tiek valstybiniame sektoriuje turi kūrybingai ieškoti kelių, kaip pasiekti šiuos žmones, suprantamai ir nežeminant pasiūlyti pagalbą. Šiuo metu minėtame projekte dirbama pilnu pajėgumu, viena socialinė darbuotoja teikia pagalbą 25-35 nukentėjusių. Įvairiapusė pagalba teikiama Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės ir Tauragės regionuose. Sostinėje programą „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vykdo „Vilniaus Caritas“. Didžiuosiuose miestuose dirba 20-30 proc. projekte globojamų merginų ir moterų. Marijampolės regione dirba vos viena iš 10 merginų. Vilniuje dirba 6 merginos iš 45, kurioms per pusantrų veiklos metų buvo teikiama pagalba. Didelė dalis projekto dalyvių yra jauno amžiaus, nemažai vaikų globos namų auklėtinių. Šiuo metu 16 merginų mokosi, 6 augina mažamečius vaikus, vienas asmuo gydosi, vienas yra pataisos įstaigoje, 13 bedarbių. Dauguma dirbančiųjų dirba prekybos centruose kasininkėmis, salės, virtuvės darbuotojomis, konditerijos cechuose, padavejomis, indų plovėjomis, valytojomis, siuvėjomis, virėjomis, gyvenančios provincijoje – pavienius ar sezoninius darbus ūkiuose, melžėjomis, darbininkėmis. Ne visos moterys, kurioms teikiama pagalba, šiuo metu gali įsidarbinti. Dalis jų – nepilnametės ir dar mokosi vidurinėse ar profesinėse mokyklose, dalis – mamos, auginančios mažamečius vaikus, kiekviename regione yra ir tokių, kurios įsidarbinti negali dėl sveikatos būklės, turi neįgalumą. Dauguma jų neturi specialybės ir darbo patirties, yra baigę vos pagrindinę mokyklą ar dar mažiau klasių, dalis turi vidurinį ar profesinį išsilavinimą. Kai kurios siekti aukštesnio išsilavinimo neturi galimybės ne tik dėl finansinio nepritekliaus, bet ir dėl menkesnių gebėjimų, pagrindinę mokyklą baigė pagal adaptuotą programą, turi lengvą protinį atsilikimą. Studijuojančių ar jau įgijusių aukštąjį išsilavinimą – vienetai. Trejus metus įsidarbinti padedama vykdant iš Europos sąjungos lėšų finansuojamą projektą „Socialinę atskirtį patiriančių asmenų socialinio aktyvumo ugdymas ir įsidarbinimo galimybių didinimas“. Projekto biudžetas – beveik 3 mln. litų. Maždaug pusės projekto dalyvių išsilavinimas – nesiekia 10 klasių. Projekte dalyvauja daugiau nei 200 socialinę atskirtį patiriančių asmenų. Kompleksinę pagalbą sudaro socialinės ir profesinės reabilitacijos paslaugos: socialinis konsultavimas ir motyvavimas; socialinių įgūdžių ugdymas, palaikymas bei atkūrimas; profesinis orientavimas ir konsultavimas; profesinis mokymas; praktinis mokymas darbo vietoje; tarpininkavimas ir kita pagalba ieškantiems darbo, darbinantis ar įsidarbinus. Projekto partneris – vienas didžiausių šalyje prekybos centrų tinklas. Apie 60 proc. projekto dalyvių keičia darbus kas kelis mėnesius, dalis neatlaiko spaudimo ir tik mažiau nei trečdalis įsitvirtina pirmoje darbo vietoje. Dažniausiai tai lengvesnę traumą patyrusios, daugiau socialinių ir profesinių įgūdžių turinčios merginos. Tai pirmas pagalbos projektas, kai bendradarbiaujama tiesiogiai su darbdaviu. „Nuolaidų merginoms nėra, jei pavėlavo, nesuprato užduoties – vertinama griežtai. Darbdavys negali papildomai skirti žmogaus globoti socialiai pažeidžiamam darbuotojui, jo motyvuoti“, – lankstumo ir jautrumo stygių programoje pastebi projekto administradorė Deimantė Bukeikaitė.

Nepatrauklios darbo rinkai buvo dar iki prostitucijos 

„Po trauminių išgyvenimų patiriama daugybė psichologinių problemų. Dažnu atveju moteris patiria ir daug socialinių problemų – ji gali būti vieniša motina, ir buitinio smurto auka, ir skolų anstoliams turėti – tai kompleksinė problema, neretai iškylanti vienam žmogui“, – įžvalgomis dalinasi K. Mišinienė. „Darbas – pirmas žingsnis į savarankišką gyvenimą. Kartais merginos būna praradusios dokumentus, neturi gyvenamosios vietos, išsilavinimo, sutrikusi sveikata – tai pirmiausia ir sprendžiame. Dažnu atveju merginos neturi jokio pragyvenimo šaltinio ar tik nedideles pašalpas, tad net turėdamos labai žemą išsilavinimą, jos neturi galimybės mokytis. Joms būtinas darbas, kad užsitikrintų nors menką, bet nuolatinį pajamų šaltinį“, – patirtimi dalijasi „Lietuvos Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Kauno skyriaus socialinė darbuotoja Jolita Juškevičienė, projekte dirbanti 8 metus. Šiuo metu Kauno regione pagalba nuolat teikiama 40 moterų, maždaug 30 proc. jų dirba. „Mūsų klientės abejoja savo jėgomis. Kiekviena prostitucijos auka gyvena su baime, kad ją atpažins, pasmerks. Nuolat motyvuojame nenuleisti rankų. Jei nėra darbo, trūksta pajamų, nėra būsto – susidaro užburtas skurdo ratas. Kyla pavojus, kad jomis vėl gali būti pasinaudota, įtraukti į prostituciją pakartotinai“, – pavojus atskleidžia Panevėžio skyriuje dirbusi socialinė darbuotoja Renata Karpovienė. „Dauguma merginų yra stebimos vaikų teisių apsaugos tarnybos. Įstatymai prasilenkia tarpusavyje – vaiko vieno namuose negalima palikti iki 14 metų, o darbo valandos mamoms nėra ribojamos, dažnai siūloma 10 ir daugiau valandų per dieną. Ir darbo birža siunčia šias moteris į prekybos centrus, kur ir naktinis, pamaininis darbas. Dažniausiai jos neturi kur palikti vaikų, tad atsisako, o atsisakius išbraukiamos iš darbo biržos – susidaro užburtas ratas,“ – regiono problemas atskleidžia „Lietuvos Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Marijampolės skyriaus socialinė darbuotoja Edita Vaickelionienė. Projektų administratorė D. Bukeikaitė pastebi sistemines problemas: „Nedirbantis žmogus, auginantis vaikus, gauna pašalpas, kompensacijas šildymui, vandeniui, vaikų darželiui, nemokamą maitinimą vaikams ir kitas lengvatas. Pradėjus dirbti dažnai pajamų nepadaugėja, o paramos nelieka. Sistema nugalina žmogų dirbti“. Ilgiausiai projekte „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ dirba Šiaulių skyriaus socialinė darbuotoja M. Puidokienė. Per jos veiklos dešimtmetį Šiaulių regione pagalba buvo suteikta 250 asmenų, kasmet apie 20 naujų aukų patenka į projektą. Šiuo metu pagalba nuolat teikiama 37 moterims ir 6 vyrams (dėl priverstinio darbo), 10 merginų – nepilnametės. Dirba apie 25 proc. klientų, bendras įsidarbinimo procentas per 10 metų – apie 30 proc. „Didesnė klienčių dalis yra iš kaimų, atokesnių vietovių, kur prastos susisiekimo viešuoju transportu galimybės. Jei neturi patirties ir esi baigusi vos penkias ar septynias klases, tavo šansai – labai maži. Žmogus vis registruojasi darbo biržoje, bet jei įstaigos rodikliai krinta, ieškoma priežasties išbraukti tą žmogų iš bedarbių sąrašų. Pagrindinės problemos dėl įsidarbinimo – didžiulis socialinių įgūdžių ir vidinės motyvacijos trūkumas dėl psichologinių problemų. Darbo biržos visiškai apie tai negalvoja, pirmiausia su socialiai ir psichologiškai pažeidžiamu žmogumi reikia individualiai dirbti, jį motyvuoti, kad norėtų ieškoti darbo, integruotis, įgyti specialybę. Išklausius vieną įvadinę paskaitą jį siunčia dirbti – jis dar nepasirengęs, trūksta lanksčių įdarbinimo modelių. Žmogų reikia visapusiškai atstatyti, o darbo birža ir darbdaviai visiems siūlo vienodas sąlygas,“ – patirtimi dalijasi M. Puidokienė. „Dažnai valstybinių įstaigų tarnautojai, gyvenantys miestuose, mūsų klausia, kodėl moterys iš savo miestelio ar kaimo neišvažiuoja, jei yra skraudžiamos, smerkiamos. Kalbame apie žmones, kurių pajamos labai mažos, kurių socialinis tinklas – labai siauras, tad tas tiesiausias kelias nėra toks paprastas. Lietuvoje veikia labai gremėzdiška gyvenamosios vietos deklaravimo sistema. Jei esi prisiregistravęs vienoje savivaldybėje, nesulauksi pagalbos kitoje. Kai aukos bendradarbiauja su teisėsauga, liudija teismuose ir matome, kad nusikaltėliai kilę iš jų gimtųjų vietų, siekiame, kad moteris pakeistų gyvenamą vietą. Būna fiziškai nesaugu grįžti. Kartais moterys mūsų paklauso ir kartu dedame pastangas rasti naują gyvenamą vietą. Kartais jos lieka nesaugioje aplinkoje, tai asmeninis sprendimas, bet pakeisti gyvenamą vietą – nelengva užduotis,“ – pažeidžiamų žmonių gyvenimo realybę nupasakoja K. Mišinienė. Socialinės darbuotojos pripažįsta, kad kai kurios merginos „atkrenta“, grįžta į prostituciją. Tai lemia skurdas, nesėkmingos darbo paieškos. 

Reikalinga valstybės ir visuomenės pagalba

 „Įsiminė atvejis, kai vienas verslininkas iš Vilniaus sužinojęs apie mūsų vykdomą veiklą, paskambino ir pasiūlė įdarbinti kelias nukentėjusias moteris. Gerokai dažniau pasitaiko atvejų, kai darbdaviai, įtardami ar numanydami moters situaciją, kratosi tokių galimų darbuotojų, abejoja, kokia bus jų darbo kokybė, kaip vykdys savo įsipareigojimus, pasiduoda įvairiems mitams apie prostituciją – buvo net atvejis, kai prie mūsų klientės pradėjo priekabiauti. Darbdavių ir visuomenės sąmoningėjimas nėra toks greitas kaip norėtume. Geranoriški pasiūlymai – pavieniai. Tokie darbdaviai visu savo gyvenimu ir kitose srityse liudija brandą“, – teigia K. Mišinienė. Kiek žmonių, tiek reabilitacinių integravimosi kelių. „Valstybinių institucijų pareiga yra tai pažeidžiamai, nematomai, bebalsei pogrindžio grupei padėti apsisaugoti ir užkirsti kelią naujoms aukoms būti išnaudojamoms. Yra asmenų, kuriems padedame 13,5 metų, nuo pirmųjų veiklos metų iki šiandien. Tenka pripažinti, kad ne visiems pavyko atsistotoi ant kojų. Teko dirbti su moterimis, kurios buvo net keliolika kartų parduotos. Sekso industrija yra bejausmė luošinanti kūną ir sielą mašina, tad ne visi pagyja po tokio sulaužymo“, – patirtimi dalijasi K. Mišinienė. Nuo tokio pobūdžio nusikaltimų labiausiai nukenčia pažeidžiami žmonės, kurie jau iki įtraukimo į išnaudojimą turėjo visą eilę spręstinų problemų ir išnaudojimas prostitucijoje tik pagilina jas. Nemaža dalis jų savo vietos įprastinėje darbo rinkoje gali ir nesurasti. Pasak kalbintų ekspertų, sprendimas, kuris daugeliui socialiai pažeidžiamų grupių suteikia išeitį, galėtų būti nedidelės socialinės įmonės, pagal amžiaus, sutrikimų kategorijas, kur šių nusikaltimų aukos būtų ilgai ir kantriai mokomos, įgytų patirties, praktikos ir tuo pačiu metu gautų atlygį bei pradėtų gyventi savarankiškai.

 Justina Mikeliūnaitė

 Publikuota 2015 m. vasario 06 d. http://www.delfi.lthttp://www.media4change.co/lt/tyrimai/buvai-prostitute-tokiu-darbuotoju-mums-nereikia/4/

Aštuoniolikmetį Tauragės rajono gyventoją į užsienį išvežti ketinęs, bet dėl to išteisintas tauragiškis dar negali būti garantuotas, kad neatsidurs už grotų.Lietuvos apeliacinis teismas trečiadienį pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje prokurorai dėl prekybos žmonėmis siekia nuteisti dar praėjusių metų birželį Klaipėdos apygardos teismo išteisintą 21 metų tauragiškį Dovydą Račkauską, pravarde Obuolys.

Taip pirmoji byla dėl prekybos žmonėmis, kai į užsienį buvo pasikėsinta išvežti vyrą, turėjusį vogti įvairias prekes iš parduotuvių.
„Kaip skėriai užpuolė“, – pamatęs fotografus Lietuvos apeliaciniame teisme piktinosi D. Račkauskas. Viešumo vengęs jaunas vyras iki šiol mano, kad nieko nusikalstamo nepadarė, kai į užsienį ketino išvežti socialiai pažeidžiamą pastovios gyvenamosios vietos neturintį jauną vyrą.
Klaipėdos apygardos prokuratūra D. Račkauską kaltino dėl to, kad jis 2013-ųjų birželį verbavo, o paskui reikalavo kartu važiuoti į užsienį vogti iš parduotuvių. Jo nusižiūrėta auka – nuolatinės gyvenamosios vietos, darbo bei pragyvenimo šaltinio neturintis tauragiškis Kęstutis D.
Anot prokurorų, D. Račkauskas pasinaudojo nukentėjusiojo pažeidžiamumu – jis neturi motinos, iki ketverių metų augo vaikų namuose, o kai iš kalėjimo grįžo tėvas, augo su pamote. Devynias klases mokykloje šiaip ne taip baigęs Kęstutis D. vėliau tėvo namus paliko ir ėjo per žmones prašyti darbo, glaudėsi kur tik galėjo. Vyras į užsienį nebuvo išvežtas – pamatęs, kad prie namų jo atvažiavo paimti D. Račkauskas ir dar vienas vaikinas, Kęstutis D. užsirakino duris ir „geradario“ neįsileido, o išsikvietė policijos pareigūnus. Šie patvirtino, kad Kęstutis D. buvo labai išsigandęs, prašė jį apsaugoti.
Kad bijojo, jog bus išvežtas į užsienį, Kęstutis D. aiškino ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio nagrinėjimo metu. „Iki šiol jaučiu baimę, o po šio įvykio negalėjau ramiai vaikščioti po Tauragę, bijojau, kad susitiksiu Obuolį“, – sakė jis.
Geriau liks Lietuvoje, nei vergaus užsienyje
Kęstutis D. pasakojo, kad su D. Račkausku susipažino birželio 19-ąją prie bendrabučio. „Jis man pasiūlė važiuoti į užsienį vogti prekes iš parduotuvių, sakė, kad nuveš ir pasirūpins apgyvendinimu, maistu, o už parduotas vogtas prekes dar ir gausiu pinigų, – pasakojo nukentėjusiuoju pripažintas vyras. – Sutikau važiuoti, pagalvojau, kad visai neblogai būtų užsidirbti.“
Tačiau vyras savo nuomonę netrukus pakeitė – pasikalbėjęs su buvusia D. Račkausko mergina Jūrate L. nutarė, jog geriau gyvens Lietuvoje, nei turės vergauti užsienyje.
„Ji man sakė, kad Obuolys mane apgaus, privers vogti ir visas prekes jam atiduoti, o pinigų už tai nemokės – ji taip pat sakė, kad jeigu nevogsiu, „gausiu į galvą“, bus kaip ir kitiems, susidėjusiems su Obuoliu“, – teisme kalbėjo Kęstutis D.
Po kelių dienų sutikęs D. Račkauską Kęstutis D. pasakė, kad pakeitė savo nuomonę ir niekur nevažiuos. „Už bazarą  reikės atsakyti“, – anot nukentėjusiojo, tada pasakė Obuolys.
„Supratau, kad būsiu suspardytas, jis sakė, kad vis tiek atvažiuos manęs pasiimti“, – pasakojimą tęsė nukentėjusysis.
Vogti vienam nepatogu – reikia, kad kas nors pridengtų
Tuo metu D. Račkauskas nepripažino, kad panaudodamas grasinimus verbavo Kęstutį D. „Tada neturėjau darbo, todėl man kilo mintis važiuoti į užsienį vogti iš parduotuvių – tai esu daręs jau anksčiau, – sakė jis. – Vogti vienam yra nepatogu, reikia, kad kas nors pridengtų, todėl nutariau susirasti bendrininką. Kęstutį D. man kaip tinkamą kandidatą pasiūlė vienas pažįstamas – esą jis yra neramios dūšios, visur kiša rankas, vagia. Taip pat sakė, kad jis yra vargšas, neturi gyvenamosios vietos ir darbo, o toks žmogus man tiko, nes kiti mano draugai turi darbus, šeimas ir nebūtų kartu važiavę.“
D.Račkauskas neslėpė, kad planavo važiuoti į Prancūziją – su Reimso mieste gyvenančiu bičiuliu jau buvo sutaręs, jog šis leistų apsistoti jo namuose.
„Kai Kęstučiui D. pasiūliau, jis sutiko, o kai po kelių dienų jį sutikau kartu su kitais žmonėmis, jis pareiškė, kad jau niekur nevažiuos, bet pamaniau, jog taip jis kalba tik prie kitų žmonių“, – tvirtino jis.
Vyras neslėpė, kad Kęstučiui D. grasino, sakydamas, jog „už bazarą reikės atsakyti“, tačiau tikino, jog nieko nepadarė net tada, kai prieš išvykstant į Prancūziją šis pasislėpė bendrabučio kambaryje.
„Išvažiavau, o kai grįžau atgal į Lietuvą, mane sulaikė policija“, – teigė Obuolio pravardę turintis vyras.
Kad jo jau ieško policija, D. Račkauskas žinojo dar negrįžęs į Tauragę – telefonu susisiekęs su buvusia drauge vyras sužinojo, kad jam gresia nemalonumai dėl galimos prekybos žmonėmis.
„Bet tai tą asilą, (necenzūrinis žodis – aut. past.) į dvišimtę bačką (necenzūriniai žodžiai – aut. past.), aš jį…“ – vyro pokalbį užfiksavo pareigūnai.
Dar prieš grįždamas į Lietuvą D. Račkauskas paragavo kalėjimo duonos Vokietijoje – rugsėjį jis buvo sulaikytas už turto grobimą, iš kalėjimo buvo paleistas tik gruodį.
Teisėja: jis toks pats, kaip ir dauguma, gyvenančių kaime
Baudžiamąją bylą išnagrinėjusi Klaipėdos apygardos teismo teisėja Regina Bertašienė nutarė, kad D. Račkauskas negali būti nuteistas už pasikėsinimą Kęstutį D. prievarta išvežti į užsienį. Teisėjai sukėlė įtarimų ne tik tai, kad nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis vyras yra nepagrįstai priskirtas prie pažeidžiamų asmenų grupės, bet ir grasinimai, kurių esą net nebuvo.
„Nukentėjusiojo apibūdinta jo socialinė padėtis, išsilavinimas ir kitos aplinkybės niekuo neišskiria jo iš didelės dalies jo bendraamžių, ypač gyvenančių kaimo vietovėje“, – pažymėjo teisėja.
Jos teigimu, D. Račkauskas nepripažino, kad Kęstutį D. bendrininku pasirinko dėl jo sunkios materialinės padėties ar socialinio pažeidžiamumo. Teismas neįžvelgė ir to, kad kaltinamasis nukentėjusįjį būtų verbavęs važiuoti į užsienį vogti iš parduotuvių.
„Verbavimas pasireiškia įstatyme išvardintais asmens valios palenkimo būdais – naudojama apgaulė, fizinis smurtas, asmens priklausomumas ir pan.“, – teisėjos nuomone, nenustatyta, kad D. Račkauskas nukentėjusiajam būtų grasinęs.
Anot teismo, Kęstutis D. pradėjo Obuolio bijoti ne dėl jo pasakytų žodžių apie bazarą – baimė atsirado tik po buvusios šio draugės pasakojimo apie galinčius grėsti nemalonumus.
„Kitų asmenų suteikta informacija, paskatinusi nukentėjusįjį bijoti kaltinamojo, negali būti vertinama kaip nagrinėjamo nusikaltimo sudėtis“, – rašoma kol kas dar neįsiteisėjusiame nuosprendyje.
Nesutinka nei auka, nei prokurorai
Su tokiu Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu nesutinka nei prokuratūra, nei nukentėjusysis. Tiesa, jis į teismo posėdį neatvyko – jo interesams atstovauja advokatas, kurį pasamdė Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovai.
Prokurorai įsitikinę, kad D. Račkauskas turėtų būti pripažintas kaltu ir įkalintas 4 metams. Pasak jų, norėdamas nukentėjusįjį išvežti į užsienį išteisintasis žinojo, kad jis yra pažeidžiamas – jo sunki materialinė padėtis, neturi darbo, gyvenamosios vietos.
„Daugelio kaimuose gyvenančių žmonių padėtis yra sunki, dėl to tokius žmones ir siekiama išnaudoti“, – teigiama Klaipėdos apygardos prokuratūros skunde. Anot jų, D. Račkauskas savo auka pasirinko sunkiai besiverčiantį Kęstutį D., nes suprato, kad negalės išnaudoti asmenų, turinčių šeimas ir darbus.
Pasak prokurorų, teismas klaidingai aiškino įstatymą, kad tik fizinį smurtą patyręs asmuo tampa nusikaltimo auka. Tokios pačios pozicijos laikėsi ir Kęstutis D., teismui taip pat pateikęs skundą dėl išteisinamojo nuosprendžio D. Račkauskui. Tuo metu pastarasis mano, kad Klaipėdos teisėja teisingai įvertino visas byloje nustatytas aplinkybes, o nukentėjusiojo ir prokuroro skunduose nurodytos t ik prielaidos ir spėjimai.
Nors nei byloje valstybinį kal tinimą palaikanti prokurorė Ona Rojutė, nei Kęstučio D. advokatas, nei išteisintasis ir jo advokatas neprašė byloje atlikti įrodymų tyrimo, teisėjai nutarė dar kartą apklausti nukentėjusįjį – esą taip bus atsakyta į visus klausimus. Tik po to teismas spręs, ar D. Račkauskas pagrįstai buvo išteisintas ir kokią jam bausmę skirti, jeigu nuosprendis bus panaikintas.  

Dainius Sinkevičius 

Prekyba žmonėmis – vienas labiausiai užslėptų ir tuo pačiu vienas atviriausių nusikaltimų. Ji yra taip arti ir vyksta taip dažnai, kad jos dažniausiai nebepastebime. Pats padarinys, kad žmogumi gali būti prekiaujama kaip daiktu, visuomenėje nėra tinkamai išviešintas. Anot teisininkų, dažniausiai linksniuojamas nusikaltimas – prostitucija – tėra ledkalnio viršūnėlė, po ja slypi didžiules neigiamas pasekmes sukeliantis reiškinys – prekyba žmonėmis. 

Apie pagalbą asmenims, nukentėjusiems Lietuvoje ir už jos ribų nuo seksualinės prievartos ir kitų prekybos žmonėmis formų – prostitucijos, prievartinio darbo, išnaudojimo nusikalstamoms veikoms, fiktyvių santuokų, elgetavimo – kalbamės su Lietuvos „Caritas” programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” vadove Kristina MIŠINIENE. – Kaip seniai jūs vykdote šią programą ir kaip jus susirasti tiems, kuriems jūsų pagalbos reikia? – Dirbu 14 metų. Pradėjau viena, o dabar jau turiu didelę komandą – 13 socialinių darbuotojų, 5 psichologus. Mūsų programos padaliniai yra visuose didžiuosiuose miestuose, taip pat ir Marijampolėje, prie „Caritas” skyriaus. Daug kam atrodo, kad pagalbą teikiame tik visuomenės užribyje atsidūrusioms moterims ir merginoms. Ne tik – padedame ir vaikams, kurie buvo parduoti elgetauti, vyrams, parduotiems vergauti. Žmogaus lytis, amžius, socialinė padėtis nėra svarbu, mums bendras vardiklis yra nukentėję nuo tokio pobūdžio išnaudojimo žmonės. – Ar dažnai nukentėję nuo tokio pobūdžio nusikaltimų žmonės patys prašo pagalbos? – Ne vienam tokios pagalbos reikia ir jos nori ne vienas, bet tų, kurie patys pasibeldžia į mūsų duris, yra mažai. Dažniausiai pas mus nukentėjusius atsiunčia įvairios tarnybos, mūsų partneriai – policija, prokuratūra, socialinės tarnybos, vaikų teisių apsaugos skyriai, nevyriausybinės organizacijos, užsienio partneriai. Kai pradėjome dirbti, labai nesaugiai jautėmės, atrodė, kad viską reikia daryti labai slaptai ir kad tik mes galime tai padaryti. Einant metams supratome, kad mes vienos tikrai to puvinio neįveiksime. Problema yra per daug rimta, todėl pradėjome bendradarbiauti su kitomis tarnybomis, keistis informacija. Atėjo laikas dalintis atsakomybe visiems. – Žmonių Lietuvoje mažėja, gal ir ši problema tampa mažiau aktuali? – Nesakyčiau taip. Prekybos žmonėmis problema nepriklauso nuo gyventojų skaičiaus. Atsiranda vis naujų jos formų, tai labai susiję su socialine bei ekonomine situacija. Pagaliau paklausą prostitucijai ne mūsų šalis sukūrė. Ta paklausa sklinda iš turtingų, vadinamų senos demokratijos šalių. Tų šalių prostitucijos rinkoje nematome jų gyventojų, danių, vokietaičių, olandžių, o matome kaip bitutes ten plušančias ir išnaudojamas moteris iš trečiųjų, iš posovietinių, iš skurdžių šalių. Išnaudojimą skatina tai, kad Europoje labai didelė pigaus darbo paklausa. Net ir labai pigiai apmokamas darbas žmonėms iš neturtingų šalių atrodo kažin kas, o tie, kurie žmogų pigiai perka, trina rankas. Tokie veiksniai turi įtakos kriminalinės rinkos vystymuisi. Reikia pripažinti, kad mūsų teisėsauga padeda išsiaiškinti nepalyginamai daugiau tokių nusikaltimų, nei buvo prieš 8-10 metų. – Kokių socialinių sluoksnių žmonės yra labiau pažeidžiami? Ar turi įtakos, kur jie gyvena – provincijoje ar didmiesčiuose? – Nėra tokių taškų, kuriuos identifikavus, būtų galima labiau apsaugoti silpnesniuosius nuo žeminančio išnaudojimo. Be abejo, lengviau įklampinamas tas žmogus, kuris turi daugiau socialinių ir finansinių problemų. Juo lengviau yra manipuliuoti. Ir labai aukštų socialinių sluoksnių žmonių patenka į prostitucijos pinkles. Kažką bandyti apibendrinti būtų gana drąsu. – Ar pavyksta sugrąžinti žmones iš to kelio? – Labai skirtingai. Kiek nusikalstamų veikų, kiek nukentėjusių, tiek ir istorijų. Tai priklauso nuo labai daug veiksnių. Vienam pačiam žmogui išsikapanoti iš tų pinklių labai sunku ir dažnai neįmanoma. Tuo labiau žinant, kokie jie yra palaužti, įbauginti, pažeidžiami. Nusikaltėliai persekioja ne tik savo aukas, persekioja jų šeimų narius. Problema yra pakankamai sudėtinga. Vis dėlto, per daug metų mums yra pavykę padėti nemažam būriui žmonių. Vienam pakanka pagelbėti tvarkantis valstybines pašalpas, gaunant socialinį būstą, antram reikia psichologo sielos žaizdų užgydymui, trečiam tenka padėti susigrąžinti prarastus vaikus. Labai daug yra dalykų, kurie paprasta akimi nematomi. – Pažeidžiamiausi yra patys silpniausi. Nusikaltėliai aukų ieško net specialiosiose vaikų globos įstaigose, kur, regis, vaikai turėtų būti saugiausi, nes valstybė jų globai ir išlaikymui skiria didžiulius pinigus. Kaip vertinti neseniai nuskambėjusį Švėkšnos specialiųjų vaikų globos namų skandalą: kaip blogą auklėtojų darbą ar sistemos išsigimimą? – Prielaidos susidaryti tokioms situacijoms pakankamai logiškos. Vaikų globos įstaigose namuose vienai auklėtojai tenka po keletą vaikų, nemaža jų dalis turi dvasinių problemų, sutrikimų. Kokia priežiūra, globa, auklėjimas, tokie ir padariniai. Tuo naudojasi įvairaus plauko nusikaltėliai. Visa sistema tam paruošta. Jeigu tuo metu, kai vaikai turi būti mokykloje, jie yra suaugusių išnaudojami automobiliuose, apie ką tada kalbame? Teisinimasis, kad geriau jau tokia sistema, negu jokios, man primena galvojimą ne apie tuos vargšus vaikus, o apie save: ką aš veiksiu, jeigu tie namai bus išardyti? Manau, kad turi būti įvairios pagalbos pakopos, kad iki to neprieitume. Galbūt pirmiausia reikėtų padėti šeimai, kol dar ji pati sugeba susitvarkyti. Aišku, visada bus situacijų, kai vaikai negali augti šeimose, kai vaikus reikės iš tėvų paimti, bet akivaizdu, kad negali būti tokių specialių poreikių vaikų auklėjimo fabrikų. Jau daug metų kalbame, kokia tai nevykusi sistema, kiek sužalotų likimų, bet vos tik ką nors pabandoma keisti, prasideda demagogija: „O jūs patys ar norėtumėte tokius vaikus priimti į savo namus?”. Specialiuose vaikų globos įstaigose dirba specialistai ir jeigu jiems nepavyksta, jie turi kažkur kitur ieškotis darbo, o ne užimti vietą. Suprantama, dirbti ten sunku, bet tai juk tavo darbas. Yra tam tikrų sričių, kur be pasiaukojimo, tobulėjimo, nieko nepadarysi. Kai dirbama tik tam, kad kažkam būtų sukurta darbo vieta, taip ir susiklosto tokios švėkšnos. – Neretai visuomenei sunku atskirti, kur yra sekso aukos, kur prasideda prostitucija. Neretai pačiai aukai primetama kaltė. Esą, ji pati to norėjo. – Manau, kad tai daugiau neišmanančios visuomenės požiūris. Daug metų dirbant su nukentėjusiais žmonėmis, stebint jų dvasinio sužalojimo, sielos skausmo mastą, kuris iš tiesų plika akimi nematomas, norisi pasakyti: „Jeigu iš prostitucijos jau tokie lengvi pinigai, ar norėtumėte, kad į tą verslą būtų įtraukti jūsų artimieji?”. Mūsų visuomenė pakankamai negailestinga ir nepagarbi. Prostitucija yra visuomenės kanalizacija. Nebijau to žodžio, kai instinktų tenkinimas vyksta kitų žmonių sielų naikinimo sąskaita. – Galbūt tam įtakos turi ir viešosios informacinės priemonės, pigaus populiarumo besivaikančios televizijos? Kiek čia vulgarumo… – Tikrai negalima to atmesti. Daug kas sako: jeigu nepatinka, nežiūrėkite. Didžiulė atsakomybė tenka tiems, kurie lengvai „prieina” prie lengviau paveikiamų visuomenės sluoksnių. Manyčiau, kad tos atsakomybės labai stinga. Neišprususių žmonių bendruomenės kūrimas bumerangu sugrįžta mums patiems. Patys nuo to kenčiame. Mums patiems blogai gyventi tokioje aplinkoje, todėl pradedame ieškoti, kur įsikurti saugiau, patikimiau. Emigruojame. Man keistai atrodo, regis, protingų žmonių kalbos dėl prostitucijos legalizavimo, esą Lietuvai iš to bus finansinės naudos. Bet ar tikrai mes norime matyti savo valstybę sutenere, uždarbiaujančią iš savo moterų, vaikų kūnų vien tam, kad pritrauktume į šalį kuo daugiau turistų? – Atsiranda tokių įstaigų užtarėjų, kurie teigia, kad blogio nereikia viešinti. Esą tyliai ramiai išsiaiškinsime – ir viskas bus gerai. – Matant neapsakomą blogį, padarytą Švėkšnos specialiųjų globos namų auklėtinėms, norisi kovoti iki galo. Aukos visų pirma yra vaikai, turintys sutrikimų, atvykę iš nefunkcionuojančių šeimų, kitų globos įstaigų. Jiems š lykštu, jiems skauda, jie nori turėti laimingą vaikystę ir laimingą paauglystę. Nepaprasta atsakomybė tenka tiems centrams, kurie kuria tą sužalotų žmonių sluoksnį. Dar nebuvo, kad tokios balos pajudėtų be viešo skandalo. Nemaloni ši situacija, bet, reikia pripažinti, kad be tokių postūmių tam tikros tarnybos nepradeda dirbti. Nežinau, kaip kitaip, jeigu ne viešumu, buvo galima išspręsti Švėkšnos dramą. Ar gali nevyriausybinė organizacija, tyrėjai patys vieni įveikti tokią gynybą? Manau, ne. Ją galima įveikti tik pasitelkus visuomenės ir aukščiausios valdžios pagalbą.  

Viktorija Sakaitė

“Kauno dienos” straipsnis iš fiktyvios santuokos spąstų padėjo išsivaduoti Londone gyvenančiai 22 metų kaunietei. Užsieniečio kalinta lietuvė vis dar yra Anglijoje, tačiau ją ėmėsi globoti policija.

Bijojo būti atstumta

 Už pakistaniečio fiktyviai ištekėjusią lietuvaitę, kuri ne tik buvo įkalinta, bet ir kentė nuolatinį vyro smurtą, išgelbėjo Lietuvos “Carito” Kauno skyriaus darbuotojos, pasitelkusios pagalbon partnerius iš Londono kriminalinės policijos. Nelaimėlė susisiekė su Lietuvos “Caritu” elektroninio pašto adresu caritas@anti-trafficking.lt. Ji teigė išdrįsusi kreiptis pagalbos tik perskaičiusi “Kauno dienoje”, kad taip atsitiko ne jai vienai, o jos likimo draugėms ne tik pavyko išsigelbėti, bet ir sulaukti labai reikalingos užuojautos. Iki tol ji pagalbos prašyti nedrįso, nes bijojo, kad neišvengs tradicinių tokiais atvejais kaltinimų ir bus besąlygiškai pasmerkta. Moteris abejojo, kad ja patikės artimieji, juo labiau policija. Tačiau po publikacijos suprato, kad yra organizacija, galinti padėti patekus į tokius spąstus. 

Pasigailėjo, kad pagailėjo

 Lietuvė prisipažino susiviliojusi vienos interneto svetainės skelbimu apie siūlomą fiktyvios santuokos sandėrį – jai, nerandančiai darbo, labai reikėjo pinigų. Be to,  nuoširdžiai pagailo šį skelbimą parašiusio pakistaniečio, kuris guodėsi, kad tėvynėje yra persekiojamas dėl savo įsitikinimų ir dėl to skubiai turėjęs ją palikti. Geriausias būdas tai padaryti – patekti į Europą, o lengviausias kelias – vesti ES pilietę. Galiausiai jie susitiko Londone, kur ir įvyko fiktyvi santuoka. Tačiau po jos sutuoktinis staiga iš malonaus ir jausmingo vyro virto sunkiai nuspėjamu monstru. Pakistanietis ne tik atėmė lietuvės asmens dokumentus, įkalindamas tarp keturių sienų ir niekur neišleisdamas, bet ir pradėjo smurtauti. Smurto protrūkiai vis dažnėjo. 

Griebėsi šiaudo 

Tai truko apie porą savaičių, kol lietuvei per laimingą atsitiktinumą pavyko pasprukti. Ji be dokumentų ir pinigų prisiglaudė pas Londone gyvenančią pažįstamą. Vis dėlto įtampa neatlėgo, nes nenuspėjamo būdo sutuoktinis žinojo jos namų adresą Lietuvoje, o tai vertė baimintis dėl artimųjų saugumo. Kaip tik tuo metu įsibaiminusi moteris perskaitė internetinę minėto “Kauno dienos” straipsnio, kuriame buvo rašoma apie fiktyvias santuokas ir jose slypinčius pavojus, versiją. Galiausiai, įveikusi kaustančią baimę ir persekiojantį gėdos jausmą, ji ryžosi kreiptis pagalbos į Lietuvos “Caritą”, kurio koordinates taip pat surado internete. Įstaigos darbuotojos atsakė nedelsdamos – paragino apsišarvuoti kantrybe ir neprarasti vilties. O pačios internetu susisiekė su partneriais iš Londono kriminalinės policijos. Jau kitą dieną nelaimėlė buvo saugi. Londono policija šiam įvykiui skiria daug dėmesio, nes kovą su fiktyviomis santuokomis prilygina terorizmo prevencijai ir laiko tai viena iš prioritetinių savo veiklos krypčių. 

Pavyzdinė operacija

 Sėkmingai išsigelbėjusi kaunietė – dar Londone, tačiau jau nesibaimina dėl savo likimo. Vyksta intensyvus ikiteisminis tyrimas. Tai – jau ne pirma bendra Lietuvos “Carito” ir Anglijos policijos operacija gelbstint į panašius spąstus patekusias lietuvaites. Pernai taip pat operatyviai buvo išgelbėta į seksualinę vergiją Londone patekusi mergina iš vieno mažo Lietuvos miestelio. Ji irgi  buvo laikoma po devyniais užraktais specialiai išnuomotame bute. Nelaimės ištiktoji prisiminė žinanti rajono socialinės darbuotojos, su kuria buvo tekę bendrauti, telefono numerį. Daugiau apgaule į Angliją atviliota mergina neturėjo kam paskambinti. Tačiau, susisiekusi su ne kartą apie panašius spąstus perspėjusia socialine darbuotoja, skambinusioji negalėjo pasakyti, kur yra įkalinta. Bendromis pastangomis pavyko išsiaiškinti tik tai, kad pro langą ji mato kinų restorano iškabą. Tai ir buvo kabliukas, už kurio pavyko užsikabinti. Iškabos turinį socialinė darbuotoja perpasakojo Lietuvos “Carito” programos “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” vadovei Kristinai Mišinienei. Pastaroji skubiai susisiekė su jau minėtais Londono kriminalinės policijos partneriais, kurie sugebėjo nustatyti, kuriame šiaurinio Londono bute lietuvaitė įkalinta. Po pusantros valandos ji buvo išlaisvinta.

 Pradėjo veikti SOS numeris 

Minėti atvejai įkvėpė įsteigti visą parą veikiantį programos “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” SOS numerį (+370 679 61 617), kuriuo ketinama teikti pagalbą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Specialistų komanda, kurią sudaro socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas, jau konsultuoja nukentėjusiuosius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų – prostitucijos, fiktyvių santuokų ar panašių seksualinio išnaudojimo atvejų, išnaudojimo priverstiniam darbui ir nusikaltimams daryti, taip pat pabėgusius nepilnamečius. Kviečiami šiuo numeriu skambinti ir šeimų nariai bei bet kokių tarnybų atstovai, turintys įtarimų apie galimus tokio išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejus.
“Mes visada akcentuojame, kad niekada nereikia nuleisti rankų”, – teigia K.Mišinienė.

Skaičiai pribloškia

 2011 m. Jungtinėje Karalystėje užfiksuota 110 fiktyvių lietuvių ir pakistaniečių santuokų. Tai 2012 m. tyrimo apie fiktyvias santuokas – kaip vieną nelegalios migracijos kanalų, pirmą kartą atlikto ES, taip pat ir – ir Lietuvoje, duomenys. Konstatuota, kad Airijoje lietuvės, kaip ir latvės, dažniausiai fiktyvias santuokas sudaro su pakistaniečiais, išeiviais iš Bangladešo ir indais. O absoliutūs lyderiai ES, labiausiai linkę į tokias santuokas užsienyje, yra lietuviai, latviai ir lenkai.  

Greta Čižinauskaitė 

Daugiau kaip dvidešimt vaikų teisėmis ir psichikos sveikata besirūpinančių organizacijų bei šioje srityje dirbančių ekspertų kviečia atsitokėti ir suvokti vaikų socializacijos proceso Lietuvoje nesėkmę. Įvykiai Švėkšnos specialiojo ugdymo centre tik ledkalnio viršūnė – tokių ar panašių centrų Lietuvoje yra dešimtys. Švietimo, socialinės apsaugos ir sveikatos apsaugos sistemose dirbančių valdininkų neveiksnumas, biurokratiškas atsirašinėjimas ir Europos Sąjungos pinigų švaistymas šioje srityje peržengė bet kokias padorumo ribas. 

Neformali nevyriausybinių organizacijų koalicija „Už vaiko teises“ bei Nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicija „Psichikos sveikata 2030“ reikalauja, kad Vyriausybė nedelsiant organizuotų skubų ekspertų, atsakingų institucijų ir savivaldos atstovų bei nevyriausybinių organizacijų pasitarimą. „Lietuva vis dar neužtikrina būtiniausių psichikos sveikatos priežiūros ir psichosocialinės reabilitacijos paslaugų socialiniame užribyje paliktiems vaikams. Mes, nevyriausybinės organizacijos, manome, kad būtina imtis esminės globos institucijų pertvarkos ir imtis naujos infrastruktūros kūrimo ir prevencinių priemonių diegimo“, – sako VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė. – „Valdžia ir visuomenė susirūpina tik paviešinus tokius atvejus kaip Švėkšnos, tačiau tokiose įstaigose gyvenantys vaikai kasdien yra pasmerkti pavojui. Būtina peržiūrėti Europos Sąjungos struktūrinės paramos 2014-2020 metams priemones ir panaudoti jas kuriant trūkstamų psichosocialinės reabilitacijos ir psichikos sveikatos priežiūros paslaugų vaikams infrastruktūrą Lietuvoje, o ne negalintiems apsiginti vaikams „gerinti“ esamus „rezervatus“: kūdikių namus, vaikų globos namus, socializacijos centrus, specialiojo ugdymo centrus“. Užuot plėtojus naujas paslaugas bendruomenėje, Europos Sąjungos struktūrinė parama – milijonai Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų eurų – daugelį pastarųjų metų keliavo į neefektyvias ir vaiko teises pažeidžiančias institucijas remonto darbams, sienų sutvirtinimui, kurių tikslas – atskirti šiuos vaikus nuo visuomenės imituojant jų socializaciją, gydymą ar globą. Nekeičiant ydingos sistemos, šios investicijos dar labiau įtvirtino tokių įstaigų tvarumą mūsų šalyje. Turime ryžtingai nutraukti investicijas į tokio tipo institucijas, jas uždaryti, o vietoje jų pagaliau išdrįsti kurti ir plėtoti reikalingą pagalbą bendruomenėje. „Į valdiškas įstaigas patalpinti vaikai nuo pat mažens atsiduria visuomenės paraštėse, kur jie yra dar labiau žalojami ir skriaudžiami, ir į suaugusiųjų gyvenimą įžengia praradę pasitikėjimą kitais, negebantys adaptuotis visuomenėje. Todėl buvo kreiptasi raštu į Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir atsakingas institucijas, reikalaudami nutraukti abejingumo politiką, žalojančią Lietuvos vaikų gyvenimus ir pagaliau susėsti prie bendro stalo, ir sukurti sistemą, kad būtų pasirūpinta visais Lietuvos vaikais“, – sako Karilė Levickaitė – „Skurdas, smurtas, išnaudojimas, bejėgiškumas, suaugusiųjų ir institucijų abejingumas, kelionės iš vienos įstaigos į kitą – tai kasdienybė vaikų, kuriuos norima paslėpti nuo visuomenės, nes jie „problemiški“, „sunkūs“, „agresyvūs“ ir „pavojingi“. Šiandien institucijos nesugeba atlikti savo pagrindinės funkcijos – suteikti vaikui specializuotos, jo individualius poreikius atitinkančios pagalbos ir sudaryti tinkamų sąlygų veiksmingai resocializacijai. Priešingai, daugybė problemų turinčių vaikų yra apgyvendinami nuošaliai, vienoje erdvėje, kurioje tampa dar labiau pažeidžiami ir atviri prievartai, išnaudojimui, įtraukimui į nusikaltimus, prostituciją. Laikas suvokti, kad tai šiose įstaigose vyksta nuolat ir su vadovybės žinia. Neįsivaizduojama, kai vaikų socializacijos centruose vaikai už netinkamą elgesį izoliuojami vadinamuose „nusiraminimo kambariuose“, jiems „nuraminti“ naudojamos tokios priemonės, kaip guminė lazda, ašarinės dujos. Paradoksalu, kad mūsų valstybėje vaiko teises grubiai pažeidžiantys ir likimus laužantys centrai dar yra patvirtinami ir kaip metodiniai centrai. 2013 metais LR Švietimo ir mokslo ministerijai vykdant projektą „Specialiųjų mokyklų pertvarka“ Švėkšnos specialiojo ugdymo centras, drauge su kitomis trimis panašiomis įstaigomis, buvo pertvarkytas į regioninį metodinį centrą emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimų turintiems vaikams. Metodinių centrų „kūrimą“ finansavo Europos Sąjungos struktūriniai fondai bei valstybės biudžetas. Tokių beribio cinizmo, konvejerinės biurokratijos ir piktybiško aplaidumo apraiškų yra apstu socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos ir švietimo sistemoje esančiose įstaigose, skirtose globos netekusiems, socializacijos sunkumų ar emocijų ir elgesio sutrikimų turintiesiems nepilnamečiams. Mes, nevyriausybinių organizacijų atstovai, konstatuojame, kad Lietuvos vaiko gerovės politika yra neveiksminga, nenuosekli ir neatitinka geriausių vaiko interesų. Gyvybiškai trūksta koordinuotų ir veiksmingų pastangų, kad vaikai Lietuvoje jaustųsi saugūs, reikalingi, mylimi, ir gautų tokią pagalbą, kokios labiausiai reikia. Kreipimąsi pasirašė:

• VšĮ “Psichikos sveikatos perspektyvos”
• Visuomeninė organizacija „Gelbėkit vaikus“
• Paramos fondas „Jaunimo linija“
• Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“
• Asociacija „Lietuvos neįgaliųjų forumas“
• Lietuvos psichologų sąjunga
• Asociacija „Nacionalinis aktyvių mamų sambūris“
• Viešoji įstaiga „Paramos vaikams centras“
• Viešoji įstaiga „SOPA“
• Labdaros ir paramos fondas „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija“
• Viešoji įstaiga „Šeimos santykių institutas“
• Viešoji įstaiga „Vaikų linija“
• Viešoji įstaiga „Vaiko labui“
• Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“
• „Žiburio“ labdaros ir paramos fondas
• Žmogaus teisių stebėjimo institutas
• Doc. dr. Arūnas Germanavičius
• Dr. Vaida Kalpokienė
• Rūta Lukošaitytė, Vilniaus psichosocialinės reabilitacijos centras
• Kristina Mišinienė, Lietuvos Caritas
• Prof. Dainius Pūras
• Doc. dr. Marija Veniūtė
• Prof. Nida Žemaitienė