Author: admin

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus pareigūnai kartu su Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorais sėkmingai baigė ir teismui perdavė ikiteisminį tyrimą dėl prekybos žmonėmis.  Pareigūnai, gavę informacijos apie asmenį, organizavusį vagystes užsienyje, išsiaiškino visą schemą kaip vykdomi nusikaltimai. Nustatyta, kad 2 vyrai, veikdami organizuotoje grupėje, kaip įtariama, pasinaudodami nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, verbavo ir gabeno juos į užsienį nusikalstamoms veikoms daryti, bei disponavo nusikalstamu būdu įgytu turtu. Tauragiškiams taip pat pareikštas įtarimas dėl vaiko pardavimo. Iš viso į užsienį buvo išvežta per 10 žmonių, tarp jų ir vienas nepilnametis, kurie buvo verčiami vogti rūbus iš parduotuvių ir buitinę bei kitą techniką. Gyventojus iš Lietuvos verbuodavo organizatoriaus patikėtinis arba jau užverbuoti ir nusikalstamas veikas vykdantys asmenys. Ne kiekvienas „norintysis“ turėjo galimybę išvykti. Pirmiausia jie buvo „pristatomi“ organizatoriui, kuris, paaiškinęs būsimo „darbo“ sąlygas, nuspręsdavo ar asmuo gali vykti ar ne, praneša Tauragės apskrities policija. Užsienyje visi gyveno vadeivų išnuomotame bute ir važinėdavo jų parūpintais automobiliais. Asmenys vogdavo kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienius, kuomet parduotuvės nedirbdavo. Pavogtas „laimikis“ būdavo sunešamas į sutartoje vietoje paliktą automobilį, vėliau pervežamas į nuomojamą butą, iš ten keliaudavo į Lietuvą. Dienos pabaigoje organizatorius būdavo informuojamas apie tai, ką pavykdavo pavogti ir kas kiek konkrečiai pavogė. Pagal „laimikį“ buvo skaičiuojamas užmokestis. Kai nereikėdavo vogti užsakytų daiktų, žmonės turėdavo pasirūpinti pragyvenimu: maistą, higienos ir kitus reikmenis paprastai taip pat vogdavo. Norėdami pasilinksminti vogdavo alkoholinius gėrimus. Nors organizatoriai ir stengėsi kontroliuoti, kad asmenys laisvu laiku negirtuokliautų ir kitą dieną būtų “darbingi”, tačiau jie ne tik gėrė, bet kai kurie iš jų vartojo ir narkotines medžiagas. Keletas asmenų buvo įkliuvę vairuodami transporto priemones apsvaigę. Paaiškėjo, kad vogti rūbai buvo realizuojami nusikaltimų organizatoriaus parduotuvėje Lietuvoje, kuri buvo registruota jo bendrininko vardu. Iš vogtų daiktų gautas nemažas pelnas, neretai per mėnesį skaičiuojamas tūkstančiais eurų. Tiriant įmonės veiklą nustatytos ir kitos nusikalstamos veikos – dokumentų klastojimai bei neteisėtas praturtėjimas. Kratų metu rasti tokie vertingi daiktai kaip „Breitling“ laikrodis, kurio vertė apie 14 400 eurų, bei „iPad“ planšetiniai kompiuteriai. Pagrindinis nusikalstamos veikos organizatorius be minėtų veikų įtariamas ir tuo, kad pagamino netikrą ir suklastojo tikrą dokumentą, kuriuos panaudojo suplanuotai nusikalstamai veikai įgyvendinti. Jo bendrui taip pat inkriminuojamas disponavimas suklastotu dokumentu. Tam, kad nebūtų nustatyta jo tapatybė, vyras užsienyje naudojosi suklastotu LR pasu ir netikru vairuotojo pažymėjimu. Įtariamuosius, nenutuokiančius, kad jie yra stebimi, pareigūnai sulaikė grįžtant iš užsienio į Lietuvą. Nukentėjusiųjų parodymai šioje byloje turėjo didelę reikšmę, todėl nenuostabu, kad įtariamieji mėgino juos paveikti. Pareigūnams pavyko nustatyti, kad pagrindinis įtariamasis prekybos žmonėmis byloje kartu su dar viena tauragiške per nenustatytus asmenis siekė, jog nukentėjusieji pakeistų savo parodymus ir rašytų skundus Generalinei prokuratūrai, kuriuose paneigtų ankščiau išsakytas aplinkybes. Dėl poveikio nukentėjusiesiems buvo sulaikyta ir organizatoriaus žmona, kuri su savimi turėjo nukentėjusiųjų vardu surašytus skundų ruošinius, bei dar vienas vyriškis iš Tauragės, siekę paveikti nukentėjusiuosius. Lyg to būtų maža, pagrindinis įtariamasis, verbavęs žmones, kartu su savo žmona bei tauragiške, mėginusia paveikti liudininkus, bendrininkų grupėje neteisėtai naudojosi svetima elektronine mokėjimo priemone. Vyras, pasinaudojęs naudotojo tapatybę patvirtinančiais duomenimis, mokėjo mokesčius už vykdomą individualią veiklą parduotuvėje, kurioje buvo prekiaujama vogtais rūbais. Teismui perduotas tyrimas dėl 11 nusikalstamų veikų, kurių dalis buvo įvykdyta organizuotoje ir dalis bendrininkų grupėje. Organizatoriai teismo sprendimo laukia suimti. Likusiems įtariamiesiems skirtos švelnesnės kardomosios priemonės.

Kovoje su prekybos žmonėmis problema ypač svarbi prevencija, o ne vien darbas su pasekmėmis, dėl to didelį vaidmenį čia atlieka savivaldybės, kurios yra arčiau žmonių ir gali anksčiau pastebėti signalus, šiandien Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje vykstančioje Lietuvos Carito vykdyto projekto „Lietuvos visuomenė prieš prekybą žmonėmis: sisteminis pagalbos modelis“ baigiamojoje konferencijoje sakė viceministras Algirdas Šešelgis. 

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nuo 2002 metų, įgyvendindama nacionalines programas, teikia finansinę paramą konkurso būdu atrinktiems nevyriausybinių organizacijų projektams, skirtiems socialinei pagalbai nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis. Šioje srityje nevyriausybinės organizacijos yra pagrindinės socialinės pagalbos teikėjos, kurių organizuojama pagalba reikalauja bendradarbiavimo su teisėsaugos, sveikatos priežiūros, socialinėmis, ugdymo, švietimo, įdarbinimo įstaigomis bei savivaldybėmis. Tačiau, pasak viceministro, ypač svarbus vaidmuo šioje srityje turėtų tekti savivaldybėms, kurios yra atsakingos už socialinės paramos, socialinių paslaugų, vaikų teisių užtikrinimą savo teritorijos gyventojams, ir būtent jos turėtų tapti savivaldybės teritorijoje veikiančių socialinių paslaugų, sveikatos, švietimo, teisėsaugos institucijų ir kitų įvairių įstaigų bei organizacijų jungiamąja grandimi ir pagalbos koordinatoriais. Projekte „Lietuvos visuomenė prieš prekybą žmonėmis: sisteminis pagalbos modelis“, finansuojamas Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo NVO programos Lietuvos fondo, SADM dalyvauja Asocijuoto partnerio teisėmis. Projekto metu sukurtas sisteminis pagalbos koordinavimo savivaldybėse modelis, skirtas padėti prekybos žmonėmis aukoms savivaldybėse. Jis šiandien pristatomas konferencijoje, kurioje dalyvauja savivaldybių, prokuratūros, policijos, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, nevyriausybinių organizacijų, vaikų globos namų, psichologinės pagalbos tarnybų atstovai, svečiai iš Norvegijos. Šį modelį iš pradžių bus pasiūlyta išbandyti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Marijampolės savivaldybėms, kurios dalyvavo projekte, o po to geroji praktika bus perkeliama ir į kitas savivaldybes.   Lietuvos Caritas aktyviai dirba kovojant su prekybos žmonėmis reiškiniu Lietuvoje, teikiant psichosocialinę pagalbą prekybos žmonėmis aukoms, vykdant prevencinę veiklą ir mokymus. Lietuvos Carito projektai nuo 2008 m. yra finansuojami valstybės biudžeto lėšomis.

Albanijos, į kurios piliečių nelegalius viešnamius dažniausiai patenka lietuvaitės, vienuolės kovoti su suteneriais jau subūrė seseris iš aštuoniolikos valstybių. Lietuvai šiame judėjime kol kas atstovauja tik „Caritas“.

Šiurpūs vaizdai

 Apie katorgą albanams priklausančiuose Anglijos viešnamiuose sklando šiurpios legendos. Dažnai tai visos giminės verslas. Sugebėjusios ištrūkti iš jų seksualiai išnaudotos lietuvės pasakoja, kad buvo verčiamos dirbti 15-18 val. per parą, aptarnauti po 25-30 klientų per dieną. Anot išsigelbėjusių lietuvių, šių viešnamių savininkai – labai žiaurūs ir kerštingi. Jie baudžia už menkiausią nepaklusnumą. Ką jau kalbėti apie atsisakymą dirbti ar iškreiptu būdu aptarnauti klientą. Jeigu suteneriui pasirodys, kad uždirbai per mažai, taip pat lauk nemalonumų. Bausmės už tai būna įvairios: nuo smūgių ir kankinimų iki grupinių prievartavimų, kuriuose dalyvauja visi viešnamį valdančios giminės vyrai. 

Unikali byla 

Lietuvos teismams yra pavykę nuteisti tik vieną mūsų merginas padavinėjusį albaną. Tai unikali byla: viešnamio Londone savininkui teko atsakyti pagal Lietuvos įstatymus, didžioji dalis įdarbintų merginų buvo lietuvės. Šią bylą puikiai prisimena Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė Nida Grunskienė, kuri tuo metu dirbo šios prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriuje. Anot N. Grunskienės, ji pasinaudojo mūsų Baudžiamojo kodekso straipsniu, numatančiu atsakomybę už tarptautinėse sutartyse numatytus dešimt nusikaltimų. Jų sąraše prekyba žmonėmis – antroje vietoje. Šis straipsnis teigia, kad padariusieji šiuos nusikaltimus atsako pagal Lietuvos įstatymus, nesvarbu, kokia jų pilietybė, gyvenamoji ar nusikaltimo padarymo vieta ir ar pagal jos įstatymus už tai baudžiama. 

Titaniškas darbas 

Nustatyti lietuves pardavinėjančių albanų asmenybes labai sunku. Išnaudojamosios dažniausiai nežino jų tikrų pavardžių. Lietuvos Temidės griežtumą išbandžiusio albano atveju taip pat žinotas tik jo vardas – Miris. Be to, viešnamius turintys albanai dažnai  keičia gyvenamąsias vietas arba gyvena nelegaliai. N. Grunskienės kuruotoje byloje pasisekė bent tiek, kad turėta viešnamio savininko nuotrauka. Nors tiesą sakant, dauguma albanų mūsų akiai – labai panašūs. Šią nuotrauką pateikė iš jo viešnamio ištrūkusios merginos. Jos turėjai ir kai kurių albano giminaičių nuotraukų. Visos jos N. Grunskienės iniciatyva buvo sudėtos į specialių ieškomų asmenų aplinkraštį. Pavyko nustatyti tik Mirio asmenybę. 

Lemtinga aplinkybė 

Laiminas sutapimas – tuo metu Miris atliko bausmę už imigracijos įstatymo pažeidimus ir viename Anglijos kalėjimų. Vienai šios įkalinimo įstaigos prižiūrėtojai pateko į rankas minėtas leidinys. Kalėjimo darbuotojai Mirį atpažino. Tuo metu buvo išduotas jo Europos arešto orderis. Pasinaudojant juo, Miris buvo perduotas Lietuvai. Nustačius vyro asmenybę, paaiškėjo, kad šis albanas gyveno Anglijoje ir turėjo tris skirtingas pavardes. Vienu metu jis iš albano virto net graiku. Turėjo vairuotojo pažymėjimą, išduotą Graikijos piliečiui.

 Tarp vergių- ir kaunietės 

Tarp 24 lietuvių, dirbusių Mirio viešnamyje, buvo ir kauniečių. Kaip ir jų likimo draugės iš Panevėžio ar Kėdainių, šios kaunietės pateko čia trimis būdais: buvo apgautos, žinojo kur važiuoja, bet tikėjosi gerai užsidirbti, arba buvo pasinaudota jų psichine negalia. Ši byla buvo pradėta vienos kėdainietės iniciatyva. Ji taip pat netrukus turėjo būti išvežta į Angliją tačiau paskutiniu momentu pabėgo nuo su Miriu bendradarbiavusių lietuvių ir kreipėsi į policiją. Prekyba žmonėmis vyko pagal tam tikrą schemą. Užverbuotų ar apgaule į spąstus įviliotų lietuvaičių nuotraukos elektroniniu paštu buvo siunčiamos Miriui bei jo pusbroliams. Šie išsirinkdavo, kurios merginos jiems tinka. Po to , atvežus jas į Angliją, atsiskaitydavo už gyvas prekes, pasinaudodami „Western Union“ paslaugomis arba grynaisiais.

 Klanai – ir Lietuvoje

 Miriui merginas pardavinėję lietuviai taip pat buvo tarpusavyje susiję giminystės arba glaudžiais socialiniais ryšiais. Pirmiausia Miris vieną iš nusipirktų lietuvių buvo vedęs. Tiesa ši ir toliau aptarnavo viešnamio klientus. Tačiau, jau turėdama vyresniosios statusą, prižiūrėjo kitas merginas. Anot šių, ji taip pat pasižymėjo  ypatingu žiaurumu, net buvo išmušusi vienai lietuvei dantis. Kai dantys po kurio laiko buvo sudėti, moteris vėl pakartojo tą patį. Tarp tiekiančiųjų Mirio viešnamiui merginas buvo ir jo žmonos draugių bei pažįstamų. Šie klanai Lietuvoje formavosi, suteneriams laikantis kitos populiarios taktikos. Vienai jų seksualiai išnaudotai merginai subejus pabėgti ir grįžti į Lietuvą, ji netrukus sulaukė svečių, iš kurių išgirdo ultimatumą: „Arba grįžti ir susimokėti už pabėgimą baudą, arba surandi vietoj savęs dvi merginas!“ Pabūgusi šioji apgaule prikalbino važiuoti ten savo draugę. 

Nuteisė vieną, išsigando visi?

 Po to, kai išvežti į Angliją rengta kėdainietė kreipėsi į policiją, ją verbavę sąvadautojai patys pabėgo į užsienį. Vėliau buvo ten sulaikyti. Vienas iš jų sutiko bendradarbiauti su mūsų teisėsaugininkais. Parvežus į Lietuvą ir Mirį, Panevėžio apygardos teismas jį nuteisė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme. Vėliau apeliacinis teismas, šią bausmę sumažino keleriais metais, motyvuodamas tuo, kad nuteistasis įsigydavo lietuves, kurios jau buvo įkalbėtos vykti į Angliją kitų asmenų. Šiuo metu 39-erių Miris skirtą bausmę atliko ir deportuotas iš Lietuvos į gimtąją Albaniją.
Gal tai – tik sutapimas, tačiau po Mirio bylos, mūsų teisėsaugininkų pastebėjimu, daugiau panašių bylų nėra, nors manoma, kad tai – tik laikinas štilis. Neatmetama prielaida, kad jis susijęs su ne vienam albanui netikėtu šio savo tautiečio likimu. Iki tol albanai manė, kad yra mūsų teisėsaugininkams nepasiekiami.Vienintelė Lietuvos atstovė Neseniai Albanijoje viešėjo ir Lietuvos “Caritas” programos “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” vadovė Kristina Mišinienė.
Ji – kol kas vienintelė iš Lietuvos, atstovaujanti prieš trejus metus Albanijoje įkurtam visuomeniniam judėjimui RENATE, į kurį kviečiami įstoti visi Europos moterų vienuolynai. Į šį kvietimą jau atsiliepė 28 vienuolijos iš 18 šalių. Šio judėjimo iniciatorė – jau dešimt metų Albanijoje gyvenanti britų kilmės vienuolė Imelda Pool, atsiųsta į šią Pietryčių Europos valstybę, kuri laikoma viena  neturtingiausių Europoje, su specialia misija iš savojo vienuolyno Anglijoje. K.Mišinienei RENATE iškėlė tikslą, grįžus į Lietuvą, įtraukti į šį judėjimą ir Lietuvos vienuolynus.

 Ir lepino, ir kankino

 K.Mišinienę sukrėtė vienos mūsų nepilnametės, kilusios iš Lietuvos pasienyje esančio kaimo, istorija. Ši 16-metė taip pat buvo seksualiai išnaudojama viename Londono viešnamyje, kuris  priklausė albanui. Nepilnametė ten atsidūrė apgaule – širdies draugu apsimetęs mūsų tautietis ją suviliojo savaitgalio kelione į Angliją. Pasinaudojęs tuo, kad ši meilės bei dėmesio stygių jautusi 16-metė tuo metu buvo susipykusi su tėvais. Nepilnametė išvažiavo su juo be tėvų žinios. Albanas, į kurio viešnamį mergina pateko, išsiskyrė iš daugumos savo tautiečių. K.Mišinienės įtaria, kad jis buvo geras psichologas. Remiantis 16-metės pasakojimais, namuose jis elgdavosi tarsi vyresnysis brolis – pats rytais parinkdavo visoms savo viešnamio merginoms drabužius bei makiažą ir net jas sušukuodavo. Tačiau po to negailestingai išstatydavo jas gatvėje gaudyti klientų ir pats stovėdamas už kampo griežtai kontroliavo, kad pardavinėjamos merginos uždirbtų jam kuo daugiau pinigų – ir visai nerūpėjo, kokiomis sąlygomis. Po to vėl susirinkdavo jas iš gatvės – verkiančias, sumuštas, pervargusias ir, parsivežęs atgal, vėl tapdavo jų vyresniuoju broliu.

 Sukrečianti realybė

 Šešiolikmetę išvadavo Londono policija, kai vyresnėms jos tautietėms pavyko pabėgti iš šio viešnamio. Vėliau, kai atėjo laikas liudyti viešnamio savininko teisme, nugalėjo vadinamasis Stokholmo sindromas – seksualiai išnaudota nepilnametė ėmė jo gailėti, atiduodama pirmenybę toms minutėms, kai suteneris jai atstojo vyresnįjį brolį. Pasak K.Mišinienės, viešnagės Albanijoje metu ji bandė suprasti, kodėl šios valstybės, kurioje – nemažai mečečių (oficialiai 70 proc. jos gyventojų – musulmonai), piliečiai yra pagrindiniai Anglijos nelegalių viešnamių savininkai. “Atsivertus Albanijos sostinės dienraštį anglų kalba, dominuoja pranešimai, kiek per naktį klubuose buvo susišaudymų ir kiek nušauta žmonių. Arba, kad sulaikyta 30-ies prekeivių vaikais gauja, iš kurių pusė – policijos pareigūnai”, – pasakojo K.Mišinienė.

 Priešnuodžių yra

 Anot pašnekovės, Albanijos visuomenę tebevaldo su vietinėmis kalnų gentimis susijęs kraujo keršto įstatymas “Kanun”. Dėl jo ne tik aukos ten bijo duoti parodymus, bet ir joms padedančios socialinės darbuotojos turi valstybės skirtą apsaugą. Nepaisant to, pernai Albanijoje, tiekiančioje Vakarų Europai ne tik sutenerius, bet ir merginas viešnamiams, pradėti pirmi devyni ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis. O vietinės vienuolės išdrįso mesti suteneriams jau minėtą iššūkį. “Pasirodo, vienuolės šiame fronte gali labai daug, – apibendrino įspūdžius iš Albanijos K.Mišinienė. – Pirmiausia, jos dirba su jaunimu, o tai puiki prevencija. Antra, jos gali suteikti nukentėjusiosioms reabilitacines paslaugas – ramybę ir užuovėją”. Viliamasi, kad palaipsniui į prekybos žmonėmis prevenciją bei nukentėjusiųjų globą įsitrauks ir mūsų moterų vienuolynai.
 

Greta Čižinauskaitė

Balandžio 9 d. Policijos departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (PD) surengtas seminaras aktualia tema – „Prekybos žmonėmis strateginių bylų pristatymas”. Į PD ir Lietuvos Caritas organizuotą renginį susirinko policijos, prokuratūros, teismų, Lietuvos Caritas ir kitų institucijų atstovai, tiriantys ir nagrinėjantys su prekyba žmonėmis susijusius nusikaltimus, padedantys nukentėjusiesiems tokiuose nusikaltimuose grįžti į visavertį gyvenimą.
Seminaro tikslas buvo įvardinti vis naujus iššūkius tiriant šiuos sudėtingus nusikaltimus, pasidalinti gerąja patirtimi, užmegzti ryšių, aptarti, ką, suvienijus jėgas, galima nuveikti šioje srityje, kaip palaikyti vieniems kitų iniciatyvas ir pan.

Vis naujos formos

Renginį pradėjęs Lietuvos policijos kapelionas kunigas Algirdas Toliatas atkreipė dėmesį, kad prekyba žmonėmis įgyja vis naujų formų – šiandien susiduriame ne tik su prostitucija, bet ir su prekyba vaikais, prekyba vyrais prievartiniam vergiškam darbui ir kt.

„Tokia moderni vergija griauna mus pačius ir valstybę iš vidaus. Nepagarba žmogui toliau daugina nepagarbą. Pavyzdžiui, šalyse, kur prostitucija yra legali, smurto prieš šias moteris ne tik nemažėja, bet atvirkščiai – daugėja. Todėl prekybą žmonėmis reikėtų įvertinti ne tik teisėsaugos, bet ir bendražmogišku, vertybių aspektu”, – įsitikinęs policijos kapelionas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjas Aurelijus Gutauskas, daugelį metų dirbantis su prekybos žmonėmis bylomis ir šią sritį kuruojantis LAT, akcentavo išskirtinę tokių bylų specifiką.

„Jei prieš kelerius metus dominavo prekyba suaugusiaisiais, tai pastaraisiais metais tampa aktuali prekyba vaikais (iki 18 metų). Didžiąją dalį nukentėjusiųjų tokiose bylose sudaro nepilnametės merginos, išnaudojamos prostitucijai ar pornografijai.

Pastaruoju metu pastebima dar viena tokių nusikaltimų forma: nepilnamečiai vaikinai, užsiimantys kontaktinėmis sporto šakomis, vežami į kitas šalis (dažnai – į Didžiąją Britaniją) nelegalioms kovoms arba vagystėms daryti.

Kokios tokių nusikaltimų priežastys? Kaip ir kitų, susijusių su prekyba žmonėmis: nusikaltėliams užkimba socialiai pažeidžiami, augantys asocialiose šeimose nepilnamečiai. Žinoma, čia reikėtų kalbėti ir apie valstybės ekonomines problemas, šios srities švietimo stoką, lyčių lygias galimybes.

Kalbėti ne tik apie nusikaltimų baisumą, bet ir apie milžiniškus nusikaltėlių pelnus. Antai vienas toks veikėjas per pustrečių metų iš dviejų merginų išnaudojimo uždirbo milijoną!” – sakė A. Gutauskas.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad tokios bylos yra daugiaepizodės, labai nelengvai tiriamos, o nukentėjusiųjų liudijimas – itin sudėtingas.

Kalbėdamas apie problemas, dėk kurių prekeivių žmonėmis bylos stringa žemesnės instancijos teismuose, teisėjas akcentavo, kad kartais tokiais atvejais pernelyg sureikšminama jauno nukentėjusio žmogaus menama branda. „Teisėjai kartais pernelyg formaliai vertina amžiaus ribą, yra įsitikinę, kad 18 metų žmogus jau turėtų adekvačiai suvokti realybę. Deja, tų jaunuolių, ypač augančių asocialiose šeimose, socialinė branda gali gerokai atsilikti nuo normaliomis sąlygomis gyvenančių bendraamžių. O teisėjai, vertindami 18-mečių įtraukimą į nusikaltimus, susijusius su lytiniu išnaudojimu, tai traktuoja ne kaip prekybą vaikais, o kaip įtraukimą į prostituciją. Taip nesiimama įrodinėti sudėtingesnio nusikaltimo, o atsakomybė perkeliama pačiai aukai – „aštuoniolikmetė turėjo suvokti, ką daro”.

Beje, prekeiviai žmonėmis, sėdę į teisiamųjų suolą, skundžiasi pernelyg griežtomis bausmėmis – už tokius nusikaltimus numatytas tik laisvės atėmimas. O aš įsitikinęs, kad tokie nusikaltėliai turi bausmę atlikti tik pataisos namuose arba kalėjime, ir tai veikia kaip prevencijos priemonė”, – kalbėjo LAT teisėjas.Daugėja nukentėjusių vyrų

Generalinės prokuratūros atstovas Arūnas Meška apžvelgė prekybos žmonėmis situaciją 2014-aisiais ir pagrindines tendencijas. A. Meška pritarė LAT teisėjo pozicijai, kad asmenų iki 18 metų sutikimas užsiimti prostitucija neturėtų būti argumentas, leidžiantis atsakomybę už nusikaltimą perkelti aukai, ir pabrėžė: būtina įvertinti nukentėjusių nepilnamečių socialinę padėtį – beveik visada tai padėtų įrodyti, jos vaikas, tapęs prekeivių žmonėmis auka, kito pasirinkimo neturėjo.

Prokuroras taip pat atkreipė dėmesį, kad daugėja tokių nusikaltimų aukų vyrų. Jei anksčiau dominavo prievartinis moterų išvežimas seksualiniam išnaudojimui, tai pastaraisiais metais užfiksuota daugiau atvejų, kai vyrai buvo išvežti į užsienį priverstiniam darbui arba nusikaltimams daryti.

„Šiuo metu baigiamos rengti ikiteisminio tyrimo specifikos prekybos žmonėmis bylose rekomendacijos. Jos turėtų būti labai naudingos tiriantiesiems tokias bylas”, – tikisi Generalinės prokuratūros prokuroras.

Nusikaltimai latentiški, trūksta profesionalų

Prekybos žmonėmis ikiteisminių tyrimų problematiką ir gerąją praktiką apžvelgė Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos viršininkas Audrius Valeika.

Jis atkreipė dėmesį, kad nusikaltimų, susijusių su prekyba žmonėmis, statistika pastaruosius septynerius metus gana stabili, ir tai rodo, jog čia esama latentinio nusikalstamumo. „Tokių nusikaltimų fiksuojama tik tiek, kiek apčiuopia patys tyrėjai, o pačios aukos į policiją nesikreipia, nes nesuvokia esančios aukos”, – sakė LKPB pareigūnas.

A. Valeika įvardijo, kokių sunkumų kyla prekybos žmonėmis bylų tyrėjams.

„Policijos veiksmai atliekant tokių bylų ikiteisminį tyrimą labai svarbūs, todėl juos turėtų atlikti būtent šioje srityje besispecializuojantys pareigūnai.

Nepadeda tyrimui ir tai, kad pareigūnai dažnai keičiasi – dėl rotacijos, karjeros galimybių ir pan. Paprastai šioje srityje dirba patyrę profesionalai, tad reikia tik džiaugtis, kad jie daro karjerą. O tinkamai paruošti šiam darbui vis naujus pareigūnus – tikrai sudėtinga.

Sunkumų kyla ir dėl to, kad nukentėjusieji vengia bendradarbiauti su teisėsauga. Nusikaltimų aukoms sudėtinga psichologiškai atvykti į apklausas (o jų reikia ne vienos dviejų), kur aukos priverstos iš naujo susitikti su skriaudėjais. Tokiais atvejais labai naudingas glaudus teisėsaugos ir visuomeninių organizacijų ryšys.

Nelengva ir surinkti tokių nusikaltimų įrodymus kitose šalyse (kaip žinome, Lietuvoje įvykdoma labai menka dalis prekybos žmonėmis nusikaltimų), nes teisinės pagalbos prašyme sudėtinga detaliai aprašyti kiekvieną epizodą. Todėl, esant teisinės pagalbos prašymui, į konkrečią šalį turėtų vykti ir mūsų pareigūnai”, – įsitikinęs A. Valeika.

Laukia ilgas darbas

Lietuvos Caritas atstovė iš Šiaulių Marytė Puidokienė kaip problemą įvardijo tai, kad daugeliu atvejų nukentėjusieji nuo prekeivių žmonėmis, grįžę į Lietuvą, atsisako bet kokios pagalbos ir bendradarbiavimo su teisėsauga. Tokiu atveju jų duomenis perduoti teisėsaugai neleistina. O, praėjus kiek laiko, nusikaltimų aukos jau norėtų ieškoti pagalbos, bet visai nežino, kur kreiptis. „Taip daugybė nukentėjusiųjų nuo prekeivių žmonėmis lieka be pagalbos apskritai, tad galbūt reikėtų lankstesnių sąlygų dėl informacijos teisėsaugai” – klausė M. Puidokienė.

Lietuvos Caritas ekspertas Algirdas Matonis dar kartą atkreipė dėmesį, kad reikia milžiniško įdirbio, jei norime, kad nukentėjusieji suprastų, jog teisėsauga ir visuomeninės organizacijos yra jų gelbėtojai. Ir tai turi būti ilgas bendras darbas, kurio nepadarysi priešokiais.

Panašias mintis išsakė iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Ramūnas Sarapas bei advokatas Dalius Povilius, teikiantis teisinę pagalbą prekybos žmonėmis bylose.

Apibendrinant galima pasakyti, kad seminarą dalyviai įvertino kaip naudingą. Jis ne tik davė naujų žinių, padėjo užmegzti naujų ryšių, bet ir inspiravo naujų minčių. 

Pastaraisiais metais prekybos žmonėmis aukomis Lietuvoje vis dažniau tampa vyrai ir vaikai. „Jei prieš kelerius metus dominavo prekyba suaugusiaisiais, tai pastaraisiais metais tampa aktuali prekyba vaikais iki 18 metų. Didžiąją dalį nukentėjusiųjų tokiose bylose sudaro nepilnametės merginos, išnaudojamos prostitucijai ar pornografijai. Pastaruoju metu pastebima dar viena tokių nusikaltimų forma: nepilnamečiai vaikinai, užsiimantys kontaktinėmis sporto šakomis, vežami į kitas šalis, dažnai – į Didžiąją Britaniją nelegaliai kovoti arba vagiliauti“, – Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjas Aurelijus Gutauskas cituojamas Policijos departamento pranešime.
 
Teisininkas dalyvavo Policijos departamente surengtame seminare „Prekybos žmonėmis strateginių bylų pristatymas“.
Į policijos ir Lietuvos „Carito“ organizuotą renginį susirinko policijos, prokuratūros, teismų, Lietuvos „Caritas“ ir kitų institucijų atstovai, tiriantys ir nagrinėjantys su prekyba žmonėmis susijusius nusikaltimus, padedantys nukentėjusiesiems tokiuose nusikaltimuose grįžti į visavertį gyvenimą.
Kaip pranešė Policijos departamentas, seminaro tikslas – įvardyti vis naujus iššūkius tiriant šiuos sudėtingus nusikaltimus, pasidalyti gerąja patirtimi, užmegzti ryšių, aptarti, ką, suvienijus jėgas, galima nuveikti šioje srityje, kaip palaikyti vieniems kitų iniciatyvas ir pan.
Teisėjas A.Gutauskas sakė, kad kalbėti reikia ne tik apie prekybos žmonėmis nusikaltimų baisumą, bet ir apie milžiniškus nusikaltėlių pelnus – vienas prekeivis žmonėmis per pustrečių metų iš dviejų merginų išnaudojimo uždirbo milijoną.
Kalbėdamas apie problemas, dėl kurių prekeivių žmonėmis bylos stringa žemesnės instancijos teismuose, teisėjas akcentavo, kad kartais tokiais atvejais pernelyg sureikšminama jauno nukentėjusio žmogaus menama branda.
A.Gutauskas sako, kad jo kolegos teisėjai kartais pernelyg formaliai vertina amžiaus ribą – jie yra įsitikinę, kad 18 metų žmogus jau turėtų adekvačiai suvokti realybę. Deja, tų jaunuolių, ypač augančių asocialiose šeimose, socialinė branda gali gerokai atsilikti nuo normaliomis sąlygomis gyvenančių bendraamžių. Teisėjai, vertindami 18-mečių įtraukimą į nusikaltimus, susijusius su lytiniu išnaudojimu, tai traktuoja ne kaip prekybą vaikais, o kaip įtraukimą į prostituciją.
„Taip nesiimama įrodinėti sudėtingesnio nusikaltimo, o atsakomybė perkeliama pačiai aukai – esą aštuoniolikmetė turėjo suvokti, ką daro“, – sakė A.Gutauskas.
Analizuodamas šių nusikaltimų priežastis, teisėjas sakė, kad nusikaltėliams užkimba socialiai pažeidžiami, augantys asocialiose šeimose nepilnamečiai. „Žinoma, čia reikėtų kalbėti ir apie valstybės ekonomines problemas, šios srities švietimo stoką, lyčių lygias galimybes“, – sakė teisėjas.
Generalinės prokuratūros prokuroras Arūnas Meška atkreipė dėmesį, kad daugėja tokių nusikaltimų aukų vyrų. Anksčiau dominavo prievartinis moterų išvežimas seksualiniam išnaudojimui, pastaraisiais metais užfiksuota daugiau atvejų, kai vyrai buvo išvežti į užsienį priverstiniam darbui arba nusikaltimams daryti.
Prokuroras pritarė teisėjo pozicijai, kad asmenų iki 18 metų sutikimas užsiimti prostitucija neturėtų būti argumentas, leidžiantis atsakomybę už nusikaltimą perkelti aukai, ir pabrėžė: būtina įvertinti nukentėjusių nepilnamečių socialinę padėtį – beveik visada tai padėtų įrodyti, jog vaikas, tapęs prekeivių žmonėmis auka, kito pasirinkimo neturėjo. 

Kovo 19 dieną M. Krupavičiaus žemės ūkio ir verslo skyriuje vyko paskaita ,,Prekyba žmonėmis“ kurią vedė Lietuvos „Carito” Kauno skyriaus socialinė darbuotoja Justina Stakaitytė. Socialinė darbuotoja mokinius supažindino su prekybos žmonėmis formomis, pasakojo tikras nukentėjusiųjų istorijas ir aiškino, kaip nepatekti į prekeivių rankas, kaip elgtis išvykstant į užsienį, kur kreiptis pagalbos.

Šios paskaitos tikslas – supažindinti mokinius apie galimas grėsmes, kokių būtina imtis atsargumo priemonių, siekiant netapti prekybos žmonėmis auka, taip pat žinoti kur kreiptis pagalbos.

Prekyba žmonėmis Lietuvoje yra aktuali problema. Ši nusikalstama veikla įgauna vis naujas formas (seksualinis išnaudojimas, priverstinis darbas ar elgetavimas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, fiktyvios santuokos, ypač nepilnamečių gabenimas į užsienį nusikalstamoms veikloms atlikti ir pan.) Prekyba žmonėmis – žmonių verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar jų priėmimas gąsdinant, panaudojant jėgą, grobimo, apgaulės, sukčiavimo formas, piktnaudžiaujant padėtimi ar pažeidžiamumu arba mokant ar priimant pinigus.

Visuomenėje gajus požiūris, kad kalta mergina – ji iš netvarkingos šeimos, netikusio elgesio, rūko, geria, provokuoja vyrus. „Tačiau noriu pabrėžti – visos į prostituciją papuolusios moterys ir merginos yra aukos. Nė viena jų, būdama vaikas ar paauglė, nesvajojo tapti prostitute.“ – kalbėjo Justina Stakaitytė.

Socialinė pedagogė Jūratė Gaučienė

Jeigu ne dėmesinga rūkalė kažkuriame Prancūzijos mieste, protinę negalią turintis Mindaugas iki šiol būtų bastęsis prie Šiaurės jūros. Jis nebūtų turėjęs kitos išeities, tik toliau vogti iš parduotuvių. 

Mindaugui iš Vakarų Lietuvos – 21-eri. Vaikinas neįstengia pasakyti tikslios datos, kada jo pažįstamas Arūnas ir kažkoks Laimis iš Ignalinos išvežė jį vogti į Lenkiją ir Prancūziją. Lietuvos ambasada Paryžiuje padėjo Mindaugą pargabenti į Lietuvą 2014-ųjų pavasarį, kai sutrikęs vaikinas pagalbos ėmė prašyti gatvėje rūkančios moters. Lietuviui labai pasisekė, kad prancūzės vyras – advokatas. Moteris parsivedė sergantį vaikiną namo, pavalgydino, davė cigaretę, nes Mindaugas kentėjo nuo nikotino bado. Susikalbėti juodu negalėjo, bet namo grįžęs sutuoktinis teisininkas pasodino Mindaugą prie kompiuterio ir paprašė lietuviškai parašyti, kas jis esąs ir kas jam nutiko. Kai lietuvis šiaip taip sudėliojo kompiuterio ekrane, iš kur buvo atvežtas į Prancūziją vogti, jo pasakojimą į prancūzų kalbą išvertė kompiuterinė programa. 

Įsiminė palmes mieste 

„Parūkiau, pavalgiau, su tos poros sūnumi išėjau pasivaikščioti į miestą. Jie manęs nesmerkė, nes suprato, kad esu pakliuvęs į didelę bėdą. Buvo matyti kažkokia jūra“, – prisimena Mindaugas. „Koks miestas ir kokia jūra tai buvo? Koks nors kurortas prie Šiaurės jūros?“ – pasiteiravau. „Visai nežinau. Mačiau palmes. To miesto sankryžoje stovi didelė balta statula – moteris, iškėlusi rankas į viršų, laiko saulę“, – tik tokia detalė įstrigo Mindaugui. Du vyrukai – buvęs jo bendramokslis Arūnas ir Ignalinoje sutiktas Laimis – išvežė jį ir pirmą kartą matytą merginą Redą iš pradžių į Lenkiją, o paskui – į Prancūziją vogti prekybos centruose. Ar Laimis su Arūnu yra nusikaltėlių aukos, ar nusikaltimų organizatoriai, Mindaugas nežino. Pakeliui į užsienį jie pirkdavo daug degtinės, vakarais girtaudavo, o paskui abiejose šalyse vogdavo brangią kosmetiką ir alkoholinius gėrimus. 

Norėjo, kad policija suimtų 

Prancūzijoje Mindaugas buvo įkliuvęs tris kartus, kai vogė iš didelių prekybos centrų, kuriuose yra brangios kosmetikos skyriai. „Vogdavome trise ir vienas kitą pridengdavome. Bet aš taip bijodavau, kad man net širdį diegdavo. Norėjau kuo greičiau pakliūti vietinei policijai ir išsilaisvinti iš tos nesąmonės“, – sakė Mindaugas. Tačiau Prancūzijos policijos pareigūnai atimdavo prekes ir paprasčiausiai išspirdavo lauk. „Sykį pareigūnai mane pavėžėjo už miesto ir išsviedė iš automobilio lauk ant kažkokio plento. Jie visai nenori rūpintis tokiais kaip aš. Kam jiems vargti su atvažiavusiais?“ – pasakojo pašnekovas. Pareigūnai atimdavo ir telefoną, bet vagišiai būdavo susitarę vienas kito numerius užsirašyti ant drabužių etiketės, o paskui prašydavo, kad leistų paskambinti praeiviai. Mindaugas visai nesiorientavo svetimuose miestuose ir būdavo priverstas sugrįžti pas tuos, kurie įkalbėjo jį tariamam darbui užsienyje. Paklaustas, ar jis vogė savo valia, vaikinas atsakė, kad nesugeba ilgai gyventi vienoje vietoje ir atlikti tą patį darbą: „Mane ima kamuoti nerimas, o tada viską metu ir atsiduriu gatvėje. Nežinau, kodėl taip yra, gal kad galva sutrankyta nuo vaikystės. Paskui kas nors ką nors pasiūlo, ir vėl nutinka kas nors bloga, ko visai neketinau daryti.“ 

Gyvenimas mėtė ir vėtė 

Mindaugo gyvenimas nelepino. Buvo paimtas iš motinos, kai jam buvo vos ketveri. Priglaudė pusseserė. Mokėsi vienoje Žemaitijos mokyklų ir gyveno bendrabutyje. Tačiau bėgdavo iš pamokų, kad smulkioms išlaidoms užsidirbtų pas ūkininkus. Tie apgaudavo ir sumokėdavo mažiau. Pinigus iššvaistydavo akimirksniu, nes jų vertės nesuvokė. Po to buvo išsiųstas į vieną iš žemės ūkio mokyklų. Antraisiais mokymosi metais jį per konfliktą pritalžė kurso draugas – sutrenkė smegenis, sužeidė akį. Visi buvo girti. „Nuėjau pas socialinę darbuotoją. Matė, kad sudaužytas, bet kaltų neieškojo. Liepė eiti pas gydytoją, bet greitosios neiškvietė. Ten dirba moterys – pačios bijo. Ir mieste gaudavome į kailį nuo vietinių. Dvi dienas sudaužytas lindėjau bendrabutyje, o paskui tuos mokslus mečiau. Nuolat vykdavo muštynės, negalėdavau apsiginti. Neturėjau ramios vietos, labai pavargdavau. Paskui su tuo mane sumušusiu draugu susitaikiau, bet kas iš to. Tas pats draugas vėliau man ir pasiūlė darbą užsienyje, tik nesakė, kad reikės vogti“, – pasakojo Mindaugas. Vaikinas kurį laiką buvo apsigyvenęs pas tolimus giminaičius. Jie uždarbiaudavo pas Tauragės verslininką, auginantį elnius. Labai sunkiai ten dirbusiam Mindaugui giminaitis iš uždirbtos sumos savaitei teduodavo 40 litų (apie 13 eurų). Vaikinas turėjo išeiti, nes giminaitė pykdavo, kad jis išvežamas iš namų. Ji norėjo, kad Mindaugas už maistą ir nakvynę nudirbtų visus darbus namuose veltui. „Neapsikenčiau tų nesutarimų. Dirbti reikėdavo 18 valandų per parą. Miegoti leisdavo tik šešias valandas“, – sakė vaikinas.

Glaudžiasi pas svetimus

 Parvežtą iš Prancūzijos Mindaugą „Lietuvos Caritas“ vasarą buvo apgyvendinęs vienoje stovykloje, kur jis buvo maitinamas ir galėjo dalyvauti įvairioje veikloje. „Jis prisipažino, kad taisyklių laikytis jam per sunku, o vieną dieną išėjęs negrįžo“, – sakė socialinė darbuotoja. Dabar vaikinas glaudžiasi pas svetimus pagyvenusius žmones kaime ir padeda jiems atlikti buities darbus. „Lietuvos Caritas“ lydi vaikiną į policijos apklausas ir pas gydytojus. Socialinei darbuotojai Mindaugas prisipažino sulaukęs grasinimų dėl to, kad bendradarbiauja su policija. Jis sutiko duoti parodymus, bet bijo eiti į teismą.

 Pasikeitė keli tyrėjai

 Nerišlus vaikino pasakojimas erzina bylą nagrinėjančius policijos pareigūnus. Ikiteisminis tyrimas prasidėjo prieš metus, bet per tą laiką pasikeitė net keturi tyrėjai. Pirmąją apklausą atliko Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus policijos tyrėjas Donatas Matulaitis. Po jo Mindaugą apklausinėjo dar du pareigūnai – vėl viską reikėjo pasakoti iš naujo. „Man labai sunku kartoti naujam žmogui tai, ką jau sakiau kitam. Imu nervintis ir painiotis. Kai buvau mažas, gerianti motina supykusi griebdavo mane už kojų ir tėkšdavo galvą į sieną. Kartais trankydavo net į lubas. Nuo vaikystės negaliu susikaupti. Policija pyko, kad nežinau, kokiuose Prancūzijos miestuose man buvo liepta vogti. Kai susijaudinu, neatsimenu, kas po ko vyko“, – guodėsi Mindaugas. Atlikus medicinos ekspertizę, vaikinui nustatytas vidutinis protinis neįgalumas. Nustatyta, kad Mindaugas yra pažeidžiamas, patiklus, neadekvačiai suvokia situaciją, jį nesunku apgauti ir juo manipuliuoti. Jis nesugeba sukaupti dėmesio ir greitai pavargsta. „Lietuvos Carito“ socialinės darbuotojos, globojančios Mindaugą nuo 2014 metų pavasario, negali atsistebėti, kad psichikos negalią turinčiam vaikinui paskiriamas vis kitas policijos tyrėjas. „Mindaugas vėl iš naujo traumuojamas ir turi atsakinėti į tuos pačius klausimus. Sužinojęs, kad vėl reikės bendrauti su nauju policininku, jis visai nepajėgia susikaupti“, – aiškino specialistė. Pastaroji apklausa įvyko 2014 metų lapkritį, po to ikiteisminis tyrimas buvo perduotas tyrėjai Sandrai Vaičiulienei, o visai neseniai – Linai Granickaitei.

 Ikiteisminiam tyrimui – visokios kliūtys 

– Mindaugas pargabentas į Lietuvą jau prieš metus. Kokios stadijos yra ikiteisminis tyrimas ir ar tiriant atsižvelgiama, kad nukentėjusysis yra ligotas asmuo? – paklausėme Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus prokuroro Ruslano Ušinsko. – Tyrimas trunka ilgiau, kai liudytojas turi sveikatos sutrikimų. Nustatyta, kad dėl psichikos sutrikimų jis yra gydytas 2010 metais. Nauja medicininė ekspertizė patvirtino protinį neįgalumą. Vienas galimų nusikaltėlių jau sulaikytas. Ikiteisminis tyrimas trunka ilgai ir dėl to, kad dėl policijos reformos kai kurie tyrėjai buvo perkelti į kitus padalinius ir buvo pakeisti. Kaita tikrai nepagerina bendravimo su nukentėjusiuoju. Šiuo metu tebetikrinama versija, ar liudininkas tikrai buvo verčiamas daryti nusikaltimus. Gauti duomenų iš Prancūzijos policijos sudėtinga, nes, net pateikus teisinės pagalbos prašymą, ir prancūzai neretai delsia atsakyti net porą metų. – Mindaugas duoda parodymus, bet sakė, kad bijo ir į teismą tikrai neis. Socialinei darbuotojai prasitarė, kad jam jau grasinta. – Jeigu teismas norės jį apklausti, eiti privalės. Jeigu tikrai buvo grasinama, reikia kreiptis į policiją. 

Policijos tyrėjai privalo specializuotis

Kristina Mišinienė„Lietuvos Carito“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė „Nusikaltimų aukos nuolat patirs traumų, kol policijos tyrėjai neims specializuotis ir gilintis į sutrikusio, nukentėjusio ir pažeisto žmogaus būseną. Mindaugas turi suvokimo sutrikimų, visur sunkiai adaptuojasi, nelengvai duoda parodymus, nes jam sudėtinga įvykius papasakoti nuosekliai ir logiškai. Tipiškas policijos darbuotojų atsakymas – jie esą negali pastatyti prižiūrėtojo prie kiekvienos neįgalios aukos. Nors realiai informaciją apie nusikalstamas veikas policija nesunkiai gauna.“ 

Audronė Urbonaitė 

Valstybės sienos apsaugos tarnybos Štabe Vilniuje penktadienį vyko projekto „Prekybos žmonėmis problematika pasienio regionuose“ baigiamoji diskusija.

Renginio dalyvius pasveikino Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Politinio – ekonominio skyriaus diplomatas Jonathanas Herzogas bei VSAT vado pavaduotojas Antanas Montvydas.

Apie projekto „Prekybos žmonėmis problematika pasienio regionuose“ tikslus ir nuveiktus darbus susirinkusiesiems papasakojo Lietuvos Caritas programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė.

Baigiamojoje diskusijoje pristatyti trys pranešimai.

Vieną jų – „Šiandieninė kovos prieš prekybą žmonėmis situacija pasienyje. Iššūkiai ir realybė“ – skaitė VSAT Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos Informacijos analizės skyriaus viršininkas Giedrius Strikulis.

Apie nepilnamečius kaip geidžiamą prekę prekybos žmonėmis tinkluose kalbėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Planavimo ir veiklos stebėsenos skyriaus vyriausioji specialistė Vaida Ubartaitė.

Lietuvos Caritas socialinė darbuotoja Karina Remeikytė pristatė pranešimą apie pagalbos galimybes nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis.

Diskusijos dalyviai taip pat aptarė tarpžinybinio bendradarbiavimo aspektus užkertant kelią prekybai žmonėmis pasienio regionuose, dalinosi gerąja patirtimi.

Analogišką renginį Lietuvos Caritas VSAT Štabe yra organizavęs 2010-ųjų pavasarį. Tuomet apie nelydimus nepilnamečius Šengeno erdvėje, prekybą žmonėmis ir Lietuvos sienų saugumą diskutavo Lietuvos Vyriausybės, VSAT, teisėsaugos institucijų bei nevyriausybinio sektoriaus ekspertai.

Šiemet tokią diskusiją taip pat rėmė ir JAV ambasada.

Košmaras. Kitaip nepavadinsi to, ką teko išgyventi Sandrai (nepilnametės vardas pakeistas), kuri šį rugsėjį pradėjo mokytis naujoje klasėje. Bendraamžiams jos elgesys pasirodė keistas. Tada jie įvertino naujokės socialinę padėtį – mama paprasta darbininkė, šeimoje nėra tėčio, mergaitė neturi brangesnių daiktų. Pietų Lietuvos miestelyje vykusios dramos kulminacija – išprievartavimas. 

„Seksualinės prievartos aktas reiškia begalinę panieką. Bendraamžiai ir vyresni vaikinai norėjo parodyti, kad ji tokia niekam tinkanti, kad galima elgtis bet kaip“, – šeimai besistengianti padėti „Lietuvos Caritas“ dirbanti Kristina Mišinienė įsitikinusi, jog iki išprievartavimo atvedė patyčios. Su seksualinės prievartos aukomis dirbanti moteris baisisi tuo, kad pasikalbėjusi su mergaitę supusiais suaugusiais, ji išgirdo ne ką kita, bet patyčias. „Mokyklos darbuotojai iš esmės pasakojo, kad ta mergaitė ir jos mama yra niekam tikusios – tik visa tai buvo užmaskuota kultūringais žodžiais“. Įvykus nelaimei mes stebimės, kodėl auka nesikreipė, jei kažkas persekiojo ir netgi mušė. Tačiau nenorime pripažinti, kad auka tylėjo, nes žinojo – niekas neapgins. Kaip suaugę gali užkirsti kelią patyčioms, jei jie pritaria besityčiojančių požiūriui? K. Mišinienė yra labai susirūpinusi ne tik išprievartauta mergaite, bet ir jos mama. Miestelyje ją nuolat veria smerkiantys žvilgsniai. „Patyčios išklibino visą šeimos gyvenimą. Mama dvejoja – gal ji pati niekam nereikalinga ir netikusi?“ „Tokio elgesio vaikai išmoksta iš sau svarbių žmonių“, – įsitikinęs psichologas Robertas Povilaitis. „Vaikų linijos“ vadovas aiškina, kad didžiulis skaičius patyčias patiriančių ir skaudinančių vaikų negali atsirasti, jei suaugę nerodo neigiamo pavyzdžio. „Patyčių sumažėja, jei mokykloje suaugusieji aiškiai parodo, kad kitų skaudinimas yra netinkamas elgesys. Jei taikomos įvairios sankcijos, patyčių situacijos rimtai nagrinėjamos ir įvertinamos, vaikai pradeda matyti – va, jie rimtai reaguoja“. Pasak R. Povilaičio, tada nuščiūva ir anksčiau šalia kikendavę moksleiviai. Jie pradeda matyti, kad patyčios nėra taip smagu. „Kitą kartą jie jau nebestovės šalia ir nesijuoks. Skriaudėjui tai yra siaubo scenarijus. Jis norėjo sulaukti teigiamo dėmesio, o staiga visi ėmė žvelgti kreivai“. R. Povilaitis tvirtina, jog suaugusieji būtinai turi atskirti, kada vienas kitą per dantį traukia draugai, o kada jau stengiamasi pažeminti. Besierzinantys draugai neturi ketinimo įskaudinti. Patyčių atveju apie draugystę net nėra ko kalbėti. Skriaudėjai mokykloje dažnai teisinasi – esą, jie tik pašmaikštavo, kita pusė nesuprato humoro. Tačiau jei keliese nusitaikoma prieš vieną vaiką, galime būti tikri – tai patyčios. Praėjusią savaitę R. Povilaitis savo „Facebook“ paskyroje užstojo L. Graužinienę, kuri per Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimą suklydo tardama žodį „Lietuva“. Daug kam Seimo pirmininkės klaida pasirodė juokinga, todėl po internetą ėmė plisti pokštai. „Suklysti kalbėdami galime visi. Net išsilavinę žmonės kalbėdami gali susipainioti. Todėl kurti „miksus“ ir „remiksus“, kuriuose klaida išdidinama daugybę kartų, yra šaipymąsis“, – psichologas siūlo įsivaizduoti, kaip mokykloje galėtų būti šaipomasi iš klaidą padariusio jaunuolio. Pokštai gali būti žodinės agresijos forma. „Pabrėžiu – tai yra agresija. Jei tokios agresijos politiko atžvilgiu atsiranda daug, sunku atlaikyti. Dėl to kai kurie pasitraukia. Tokį pasikeitimą žmonės interpretuoja kaip triumfą“, – pasak R.Povilaičio, kritikuodami mes dažnai siekiame ne pakeisti žmogaus elgesį į konstruktyvų, o patį žmogų sunaikinti, kad jis pasitrauktų iš viešosios erdvės. „Vaikams siunčiame žinią – jei žmogus nepatinka, iš jo šaipytis galima. Vaikai tą masiškai daro. Jie šaiposi iš to, kaip kiti kalba, kaip žiūri, kaip ką nors daro. Dėl to, kad kitas yra su akiniais ar kad be akinių. Priežastis gali būti bet kokia“. Pokštai apie L. Graužinienės klaidą nejuokingi ir Žurnalistų Sąjungos pirmininkui Dainiui Radzevičiui. „Galiu pateikti krūvą pavyzdžių, kaip ne taip ištarti politikų žodžiai tampa viešų patyčių objektu. Kartą prezidentas R. Paksas, išvargintas spaudos konferencijos, savaitės pradžioje palinkėjo gero savaitgalio. Suprantu, kodėl jo daug kas nemėgo. Tačiau netinkamai ištarti žodžiai . nereiškia, kad žmogus visuomet tik toks yra“. Šią savaitę Seimo nariai pradėjo, diskutuodami, kaip užkirsti kelią patyčioms. Konferencijoje dalyvavęs D. Radzevičius tvirtina – iš tiesų reikėtų pradėti nuo svarstymo apie patyčias Seime. „Jei pažiūrėsime į partijų lyderių pasisakymus, jų kritika oponentams dažnai yra už kritikos ribų. Vienintelis žmogus, kuris viešojoje erdvėje save bando sulaikyti, yra premjeras A. Butkevičius – jis švelnia diplomatija mėgina užglaistyti bet kokį aštresnį kampą. Apie P. Gražulio tipo žmones jau nekalbu – jie viešojoje erdvėje elgiasi kaip chuliganai“. Žurnalistų Sąjungos pirmininkas įsitikinęs, kad politinis elitas remiasi principu „Mušk konkurentą ir įžeidinėk, kiek gali“. Konservatoriaus Adomo Bužinsko dovanotas vainikas Artūrui Zuokui – viena iš iliustracijų. „Vainikų dovanojimas su užuominomis, kad kažkam reikia pasilaidoti, yra kuo tikriausios patyčios. Mums labai trūksta gebėjimas atskirti patyčias ir jumorą“. Politinio elito elgesį kopijuoja ir juos išrinkę žmonės. „Garsios kampanijos prieš patyčias – dariniai ant molinių kojų. Jei patys suaugusieji nesuvokia, kas yra patyčios, vaikai iškart pajunta dviveidiškumą“, – K. Mišinienė neturi daug vilčių, kad situacija pasikeis. Psichologas R. Povilaitis žvelgia optimistiškiau. Jis Lietuvos mokyklose jau pastebi progresą. „Prieš penkiolika metų apie patyčias išvis niekas nediskutavo. Dabar yra daug mėginimų problemą išspręsti. Lietuvoje sėkmingai taikoma norvegiška patyčių prevencija programa. Tose mokyklose, kurios ją rimtai įgyvendinta, galima pastebėti skirtumą“. 

Ginta Gaivenytė 

Prekyba žmonėmis šiandieninėje visuomenėje dažniausiai yra įvardinama kaip moderni vergovės forma. Ši nusikalstama veikla įgauna vis naujas formas (seksualinis išnaudojimas, priverstinis darbas ar elgetavimas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, fiktyvios santuokos, nepilnamečių gabenimas į užsienį nusikalstamoms veikos atlikti ir kt.).
     „Prekyba žmonėmis – žmonių verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar jų priėmimas gąsdinant, panaudojant jėgą ar kitas prievartos, grobimo, apgaulės, sukčiavimo formas, piktnaudžiaujant padėtimi ar pažeidžiamumu arba mokant ar priimant pinigus ar kitą naudą tam, kad būtų gautas kito tą žmogų kontroliuojančio asmens sutikimas siekiant išnaudoti. Išnaudojimas apima kitų asmenų išnaudojimą prostitucijos forma ir kitas seksualinio išnaudojimo formas, priverstinį darbą ar paslaugas, vergiją ar veiklą, panašią į vergiją, tarnystę ar organų pašalinimą”.           Kas, kaip ir kodėl dažniausiai patenka į prekybos žmonėmis tinklą bei kokios yra pagalbos nukentėjusiesiems suteikimo galimybės buvo kalbėta Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariato darbuotojams vykusių mokymų „ Prekybos žmonėmis šiandieninė situacija: teisiniai aspektai ir pagalbos nukentėjusiems teikimas“ metu.          Mokymus organizavo Lietuvos Caritas. Susirinkusius, mokymų pradžioje sveikino Joniškio rajono policijos komisariato viršininkas Gintautas Narušis ir mokymuose dalyvavęs Šiaulių apskrities policijos kapelionas Tomas Reinys.       Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Saulius Skeiverys supažindino su prekybos žmonėmis statistika, nusikaltėlių naudojama strategija, ikiteisminio tyrimo problematika. Lietuvos Caritas socialinė darbuotoja Marytė Puidokienė kalbėjo apie tarpžinybinį bendradarbiavimą identifikuojant nusikaltimą ir teikiant pagalbą nukentėjusiems, o Lietuvos Caritas atstovė Vaida Gailiūtė pristatė prekybos žmonėmis atvejus, nukentėjusiojo bendravimą su teisėsauga.