Author: admin

Gegužės 12-ąją Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai susitiko su Lietuvos Caritas atstovais ir aptarė bendradarbiavimą nustatant ir tiriant prostitucijos, prekybos žmonėmis atvejus, organizuojant pagalbą nukentėjusiems asmenims.       

Lietuvos Caritas socialinė darbuotoja Marytė Puidokienė sako, kad prekybos žmonėmis mastai šalyje nemažėja. Išnaudojami labiausiai psichologiškai ir ekonomiškai pažeidžiami žmonės. Nuolatos tenka susidurti su atvejais, kai asmenys išvežami į užsienį neapmokamam vergiškam darbui, seksualiniam išnaudojimui, jaunos, socialiai pažeidžiamos merginos, įtraukiamos į prostituciją. Atsiranda ir naujos prekybos žmonėmis formos. Dažnėja atvejų, kai verbuojami paaugliai. Jie įtraukiami į grupes, išvežami į užsienį vykdyti nusikaltimų arba dalyvauti žiauriose kovose. Vis daugiau rūpesčių kelia priverstinės fiktyvios santuokos.Caritas darbuotojams teko susidurti su atvejais, kai moterys išvežamos į Didžiąją Britaniją esą dirbti restoranuose, o vėliau jos verčiamos tuoktis su trečiųjų šalių piliečiais, kad šie gautų leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Moterys patiria psichologinę ir fizinę prievartą, o pasprukti iš nusikaltėlių pinklių joms būna labai sudėtinga.          

Caritas atstovų teigimu, dažniausiai nukentėję asmenys būna prislėgti, jų psichologinė būsena – prasta, todėl jie stengiasi niekam nepasakoti apie patirtas kančias, siekia kuo greičiau viską pamiršti. Tiesa, dažnam to nepavyksta. Padaryta žala kartais būna milžiniška ir tam, kad žmonės vėl grįžtų į normalų gyvenimą, prireikia daug laiko, pokalbių su specialistais ir psichologais.        

   Policijos pareigūnai ir Lietuvos Caritas atstovai aptarė, kaip po nusikaltimų dažniausiai jaučiasi aukos, ir kaip su jomis reikia bendrauti, kad apsaugotume nuo dar didesnės žalos, kad žmonės atgautų pasitikėjimą aplinkiniais ir padėtų atskleisti nusikaltimus bei nubausti kaltus asmenis. Psichologė Aušra Varneckienė pareigūnams pateikė nukentėjusių asmenų psichologinį portretą, papasakojo, kaip atpažinti tokį asmenį, kaip su juo bendrauti, kad žmogus imtų pasitikėti ir pasidalintų skaudžiais prisiminimais.            

Lietuvos Caritas socialinė darbuotoja Vaida Gailiutė pateikė pavyzdžių, kai laiku suteikta policijos, bendruomenės, nevyriausybinių organizacijų pagalba gali padėti žmogui sugrįžti į normalų gyvenimą. Deja, ne visi atvejai būna sėkmingi. Policijos pareigūnai ir Lieuvos Caritas atstovai pripažino, kad itin svarbu kuo daugiau bendradarbiauti. Kartu teikiama teisinė, psichologinė, socialinė ir medicininė pagalba padeda apginti nukentėjusius asmenis ir grąžinti juos į įprastą gyvenimą, o nusikaltimus padariusius asmenis nubausti, taip užkertant kelią kitiems panašiems nusikaltimams. 

2015-05-04 SGNSF Specialiosios pedagogikos ir logopedijos bei Specialiosios pedagogikos ir judesio korekcijos IV kurso studentės lankėsi Šiaulių Vyskupijos Caritas organizacijoje – Pagalbos smurto aukoms skyriuje. 

Vizito tikslas – susipažinti su prekybos žmonėmis formomis bei mastais, prekybos žmonėmis prevencijos kryptingumu, atliepiant studijų programos socialinių ir asmeninių gebėjimų rezultatų pasiekiamumą Krizinių situacijų edukacinėje aplinkoje dalyko kontekste: t.y. siekiant užtikrinti profesinio tobulėjimo perspektyvos, nuolatinio mokymosi poreikį, ugdant būsimų profesionalų toleranciją, bendradarbiavimo gebėjimus. Susitikimo metu organizacijos atstovės Marytė Puidokienė bei Vaida Gailiutė pristatė Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms Lietuvos Caritas programą bei su studentais aptarė:
• prekybos žmonėmis formas, grėsmes, mastus;
• prevencijos organizavimo svarbą bei jos turinį;
• pagalbos nuo smurto nukentėjusiems asmenims organizavimo aspektus.
Pagal šią programą organizacijoje teikiama pagalbą asmenims, kurie apgaule buvo ar yra išvežti į užsienio šalis prievartiniams darbams, fiktyvioms vedyboms, nusikalstamai veiklai, įtraukti į prostituciją ar moterims, kurios jaučiasi paniekintos, apgautos, žeminamos, t.y. patyria psichologinį, seksualinį, fizinį smurtą.
Susitikimo metu aptartos studentų savanorystės galimybės programoje, siekiant padėti nukentėjusiems asmenims bei įgyti praktinių gebėjimų prevencijos organizavimo srityje, dirbant su potencialiomis prekyba žmonėmis aukomis.
Esame labai dėkingi Caritas darbuotojoms už informatyvią, naudingą informaciją.
Informaciją parengė

SPP katedros lektorė Odeta Šapelytė 

Skurdas, nedarbas, žinių stoka, priklausomybės – šios ir kitos bėdos ne vieną paskatina priimti abejotinus pasiūlymus ir, patikėjus saldžiais pažadais, pakliūti į prekiautojų žmonėmis tinklus. Tie tinklai jau išskleisti labai plačiai.

Tinka kiekvienas

 Kaip teigia Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė Nida Grunskienė, šiais laikais nei aukų amžius, nei lytis nebesvarbu. Nusikaltėliams svarbiausia rasti labiausiai pažeidžiamus, patiklius žmones, įvilioti juos į spąstus, išvežti ir parduoti. Prekybos žmonėmis aukos – ne tik sekso vergės. Vyrai, moterys, vaikai verčiami vogti, elgetauti, pervežti narkotikus ar užsiimti kita neleistina veikla. Prekyba žmonėmis įgauna vis platesnį mastą – jį sumažinti pavyktų tik sutelkus visos visuomenės pastangas, tarnyboms ir žinyboms dirbant drauge. Vienas iš bendros veiklos iniciatorių Lietuvos „Caritas“ prie bendro stalo sukvietė įvairių Panevėžio tarnybų atstovus. Savivaldybės, švietimo, teisėsaugos, socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai svarstė, ką daryti, kad kuo mažiau žmonių pakliūtų į 21 amžiaus vergiją.

 Šalyje pirmauja 

Klausantis tiesiogiai su prekybos žmonėmis aukomis susiduriančiųjų pasakojimų sunku patikėti, jog tai iš tikrųjų vyksta šalia mūsų. Patekusiems į prekeivių spąstus žmonėms išsivaduoti būna sunku, o nubausti sąvadautojus – dar sunkiau. Prokurorė N. Grunskienė pripažįsta, jog kiekviena byla reikalauja ypač daug susikaupimo ir pastangų. Šiuo metu prokuratūroje atliekami 6 ikiteisminiai tyrimai, 9 moterys pripažintos nukentėjusiosiomis, yra 23 įtariamieji. Pirmoji prekiautojų žmonėmis byla Panevėžyje buvo nagrinėta 2006 metais, nuo tada tokių nusikaltimų, taip pat ir bylų, tik daugėja. Pastaruoju metu teismui atiduota 20 baudžiamųjų bylų, 14 jau išnagrinėta, 43 asmenys pripažinti nukentėjusiaisiais, 41 – nuteistas. Griežčiausiai už prekybą žmonėmis nuteistam asmeniui skirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė. Pasak N. Grunskienės, „Carito“ pagalba nukentėjusiesiems neįkainojama. Ši organizaciją daugeliui padėjo išsigelbėti iš sudėtingų situacijų, rasti prieglobstį. Daugiausia prekiautojų žmonėmis aukų – prostitutėmis verčiamos dirbti moterys.

 Aukos jaunėja 

Panevėžio regione dirbanti „Carito“ socialinė darbuotoja Živilė Liekienė atkreipia dėmesį, jog į prekiautojų žmonėmis nagus pakliūna vis jaunesnės mergaitės. „Teko padėti nukentėjusiai dvylikos metų mergaitei“, – sako socialinė darbuotoja. Jos teigimu, situacija keičiasi tikrai ne į gera. Moterų pirkliai įvairiausiais būdais vilioja penkiolikos, šešiolikos metų ar dar jaunesnes mergaites, žada joms aukso kalnus, o patikėjusiąsias paverčia sekso vergėmis. Pasitaiko, kad į sąvadautojų tinklus merginos patenka ne tik iš socialinės rizikos, bet ir iš rūpestingų, gerų šeimų. Dar viena tendencija – fiktyvios santuokos. Merginos kviečiamos už pinigus sukurti šeimas, tikisi nesunkiai praturtėti, tačiau nė nepastebi, kaip atimami jų pasai ir prarandama laisvė. Socialinė darbuotoja atkreipia dėmesį, jog vis daugėja berniukų tvirkinimo atvejų. „Atėjo laikas apie tykančius pavojus kalbėti visu balsu. Tik žinantieji, kas gresia, gali apsisaugoti. Perspėjimų niekada nebus per daug. Prevencinis darbas, ypač mokyklose, turi būti dirbamas ne valdiškai – papasakojau kartą ir gerai. Kiekvienas vaikas, ypač iš rizikos grupės, turi žinoti apie galimas situacijas, apgaulės būdus. Būtina atkreipti dėmesį į pasikeitusį elgesį, kitus įtartinus požymius“, – tvirtina prevencijos programos koordinatorė Erika Panova.

 Į užsienį neišvežė

 Prekybos žmonėmis aukoms padedančio „Carito“ socialinė darbuotoja Edita Krištaponienė sako, jog aukų nusikaltėliai dažniausiai ieško iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių. Edita pasakoja vienos mergaitės, pavadinusi ją Rasos vardu, atvejį. Dabar jai jau 18 metų. Rasa augo keturis vaikus auginančioje nepilnoje šeimoje. Išgerianti, nuolat sugyventinius keičianti motina, nepriteklius, skandalai, barniai – mergaitės vaikystėje džiaugsmo buvo mažai. Mokykloje ji laikėsi nuošaliai, neturėjo draugų, gėdijosi savo padėties. Kai Rasai buvo penkiolika, ji netikėtai susirado naujų draugų, kiek vyresnę draugę, su kuria nuolat kartu būdavo dvidešimtmetis vaikinas. Rasa su draugais dažnai susitikdavo, bendraudavo. Kartą naujieji draugai pasakė, kad netolimame kaime moteris ieško talkininkės daržams ravėti – pati sveikatos neturi, tad žada už ravėjimą neblogai sumokėti. Mergaitė iš karto sutiko imtis darbo, o draugai pažadėjo pas tą moterį nuvežti. Kelionė tęsėsi tik iki miško – ten sutartoje vietoje jau laukė trys vyrai, kurie penkiolikmetę seksualiai išnaudojo. Po to įvykio „draugai“ Rasą pradėjo šantažuoti, gąsdino visiems pasakysiantys, ką ji darė su trimis vyrais miške, jeigu nesutiks susitikinėti su jų nurodomais vyrais už pinigus. Rasa, nežinodama kaip išsigelbėti, sutiko, tačiau neprisivertė už pinigus tenkinti vyriškų aistrų ir iš ją laikiusio vyro glėbio pabėgo. Išsigandusią, išsitaršiusią keliu lekiančią mergaitę paėmė pavežti jauna pora – išklausę padriko pasakojimo, žmonės nuvežė Rasą į policiją. Taip ji pateko į „Carito“ globą ir paliko nemielus namus. 

Varo elgetauti

Tokių merginų kaip Rasa yra ir daugiau. Ne kiekvienai iš jų pavyksta sutikti pagalbos ranką tiesiančių žmonių, išsivaduoti. Miesto Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Audronė Grainienė sako, kad nepilnamečiams, kaip ir suaugusiems žmonėms, gresia pavojus patekti ne tik į sekso vergiją. Vaikai priviliojami ir įtraukiami į įvairias neteisėtas veikas – jie seksualiai išnaudojami, verčiami elgetauti, prekiauti narkotikais, tapti kišenvagiais, organų donorais, gali būti parduodami įvaikinti. Pirmiausia grėsmė kyla rizikos grupei priklausantiems vaikams – iš socialinių įgūdžių stokojančių, nedarnių,girtaujančių šeimų, pavojus gresia šeimos krizę išgyvenantiems, skurdą, netektį, sunkumų moksle, bendraujant patiriantiems vaikams. „Kaip nusikaltėliai išsirenka, išskaičiuoja galimas aukas, taip jas turėtume numatyti ir mes – mokytojai, atsakingų tarnybų specialistai. Vaikas neišvežamas per vieną dieną, dažniausiai tam nuosekliai ruošiamasi – būsima auka stebima, įkalbinėjama“, – sako A. Grainienė. 

Vitalija Jalianiauskienė 

Policija teigia Lietuvoje itin retai susidurianti su nepilnamečių prostitucijos atvejais, tačiau šioje srityje dirbantys specialistai tikina, kad jos mastai kur kas didesni nei manoma. Už ką nepilnametės pasiruošusios parduoti savo kūną?

Paklaikusi mergaitė nuo kliento išbėgo į kelią
„Caritas“ programos „Pagalba prekybos moterimis ir prostitucijos aukoms“ koordinatorės Kristinos Mišinienės teigimu, bėda ta, kad prostitucija užsiimančios nepilnametės netgi pareigūnų dažnai stigmatizuojamos – esą pati kalta. Tiesa, išimčių pasitaiko. Ji iki šiol prisimena prieš keletą metų vykusią bylą, kai pareigūnų principingumas leido padaryti tai, kas Lietuvoje beveik neįmanoma – vaikų prostituciją jie sugebėjo kvalifikuoti kaip prekybą žmonėmis.
„Minėtas atvejis paaiškėjo, kai paauglė, visa paklaikusi, išbėgo ant kelio ir stabdė mašinas. Sustojo jauni žmonės. Sunkiai artikuliuodama ji pradėjo prašyti pagalbos ir buvo nuvežta tiesiai į policiją. Pasirodė, kad mergaitė bėgo nuo kliento. Jai tuo metu buvo vos 15 metų, o jos suteneriai buvo taip pat nepilnametis ir 20-metis. Pastarieji teisme bandė įrodinėti, kad jai pačiai labai patiko užsiimti prostitucija, nors pati mergaitė labai sunkiai davė parodymus, nes jai buvo labai gėda. Taip gėda, kad ji tikino turėjusi vos vieną ar du klientus, nors iš tiesų jų buvo daug daugiau. Paauglė turėjo šeimą, bet po šio įvykio buvo apgyvendinta globos namuose. Teismo proceso metu paaiškėjo, kad šeimoje ji buvo neprižiūrima, labai nesutarė su mama, nors tai iš jos ištraukti taip pat nebuvo lengva. Tai buvo labai sutrikęs, apleistas vaikas, patekęs į šią situaciją dėl didžiulio vienišumo jausmo, nors iš pažiūros atrodė drąsi ir savimi pasitikinti. Jei paklaustume klientų nuomonės apie ją, taip pat turbūt išgirstume – smagi kekšytė. Esą, ko ji skundžiasi, juk būdavo patenkinta. Jei tuo metu ji būtų nepabėgusi, greičiausiai iki šiol būtų dariusi tą patį ir grimzdusi vis gilyn“, – svarstė pašnekovė. K. Mišinienės teigimu, iš pradžių paauglė džiaugėsi savo naujais draugais, kurie su ja gražiai elgėsi. Vieniša mergaitė manė pagaliau atradusi savo kompaniją, manydama, kad kažkam reikalinga. Tačiau pastarieji, žinodami, kad ji naivi, patikli, pagaliau, kad jos niekas negins, tėvai ja nesurūpina, o ji pati nuolat bėga iš namų, nes nesutaria su mama, po kurio laiko pradėjo ją šantažuoti, kad ji pradėtų susitikinėti su klientais. „Tačiau ši veikla jai pasirodė visiškai nepriimtina, o klientai, kurių fantazijos – siekiančios toli, žinia, šias paslaugas perka, kad patenkintų pačius įvairiausius savo įgeidžius ir poreikius ir nedaro jokių nuolaidų vien todėl, kad prieš juos vaikas“, – įsitikinusi pašnekovė
Pasak jos, daugybė vaikų iš nedarnių šeimų, netgi tokių, kurių namuose yra pilnas maisto šaldytuvas, jaučiasi labai vieniši ir dažnai jų bendraamžiai ar vyresni draugai jiems tampa tarsi dievai, kurie taip smarkiai pradeda reguliuoti jų gyvenimą, kad netgi išstumia į prostituciją. O kai mergaitė nori pasitraukti, ji šantažuojama, kad bus paviešinta tai, kuo užsiėmė. Būtent taip buvo šantažuojamos mergaitės Švėkšnoje, todėl jos ir toliau darė tai, ko prašė vyresnės draugės.
Ar tiek Lietuvos vyrų tikrai turi problemų?
„Tuo tarpu visuomenė svarsto, ar nereikėtų prostitucijos legalizuoti. Tuomet globos namai būtų pilni tokių kaip mano minėta mergaitė. Mes visi matome tik pasekmes – išsidažiusias, agresyvias paaugles, kurioms esą rūpi tik pinigai, bet ar pagalvojame, kaip įeinama į šią subkultūrą? Visi įsivaizduoja, kad prekyba žmonėmis vyksta tik užsienyje, o šalies viduje yra prostitucija. Ir dėl Švėkšnos mergaičių mes labai daug ginčijomės su tyrėjais ir prokurorais, bet nepavyko jų perkalbėti, kad tai ne prostitucijos, o prekybos žmonėmis atvejis“, – teigė K. Mišinienė.
Pašnekovės teigimu, teisėjai taip pat prisipažįsta, kad tokias mergaites stigmatizuoja – žiūri į išorę, kaip mergaitė atrodo, kuo apsirengusi, kaip elgiasi, bet nemato už jos vaiko. Nors pagal įstatymus vaiko sutikimas seksualiniams santykiams nėra lengvinamoji aplinkybė, teisėjus veikia visuomenėje įsišakniję stereotipai – esą jeigu žinojo, kuo užsiims, pati kalta. Jei pati ir klientų ieškojo, apskritai nurašyta.
„O klientai praktiškai niekada nenustatomi. Kodėl jie perka šias mergaites? Juk kiek kilogramų ant savęs makiažo jos neužsikrautų, tai yra vaikai. Nereikia padidinamojo stiklo, kad pamatytum, kad jų šis kūnelis dar nesusiformavęs. Šie vyrai patys turbūt turi problemų, bet negi tiek Lietuvos vyrų turi problemų? Dabar turime atvejį, kai keturi vyrai nuolat keliaudavo pas aštuonerių metų mergaitę. Su jais mergaitė susipažino per socialinį tinklą. Ji įsivaizdavo, kad tai jos draugai, kurie prašo tam tikrų dalykų. Kadangi ji norėjo turėti draugų, pildė jų pageidavimus. Vėliau jai pasidarė baisu, bet šie jos nebenorėjo paleisti – jiems buvo su ja labai smagu. Taigi vaikas nė necyptelėdamas daro šlykščius dalykus, nereikia jo nei mušti, nei įkalbinėti. Užtenka burtažodžio – „juk aš tavo draugas“, – piktinosi pašnekovė.
Nepilnamečių prostitucijos skirtumai Lietuvoje ir užsienyje
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Justinas Kuzmickas DELFI pasakojo, kad sekso paslaugų paslaugą lemia regionas ir miestas. Kuo jis didesnis, tuo didesnė ir paklausa.
„Aš atskirčiau prostituciją, kuri vykdoma Lietuvoje, ir organizuotų nusikaltėlių, kurie mergaites išgabena į užsienį, kur ir paklausa, ir kainos didesnės, veiklą. Lietuvoje nepilnamečių prostitucija, mano manymu, vykdoma mėgėjiškai. Neretai suteneriauja tiesiog vyresnės draugės ar draugai. Labai retas atvejis, kad merginai tuo užsiimti pasiūlytų kažkas iš gatvės. Paprastai tai pažįstami asmenys, kurie arba patys sąvadauja, arba tarpininkauja. Manipuliuojama draugyste, meile – esą jeigu myli mane padaryk tai, žadami aukso kalnai, o nepilnametei juk daug nereikia – gavo pinigų įsigyti naujus batus ar kitą daiktą, ir jau patenkinta, dalinasi tais uždirbtais pinigėliais su draugėmis ar draugais. Skelbimai paprastai talpinami į pažinčių portalus ar televiziją, todėl ir klientų būna tiek, kiek pavyksta – vienas, du, trys. Kaina – taip pat sutartinė.
Tačiau dažnai pasitaiko, kad kai mergaitė išstato save klientams pati ar per draugus, per klientus gandai apie jas ateina ir iki organizuotos prekybos žmonėmis atstovų, kurie, prieš nuspręsdami, ar imtis mergaitės, prieš tai ją apžiūri ir įvertina, taigi atsirenka, ar ji tinkama išvežimui į užsienį. Tai jau visai kita situacija. Ten jau vyksta juodas darbas. Profesionalus sąvadautojas auką nori kontroliuoti kuo labiau ir savo įtakoje išlaikyti kuo ilgiau. Išvežant į užsienį, mergaitei visiškai nepažįstamą aplinką, tai padaryti paprasčiausia“, – pasakojo kriminalistas.
Vidutinė sekso kaina užsienyje yra 50 eurų. Kiek iš šių pinigų gauna pati mergina, sprendžia sąvadautojas. Tai ne susitarimo reikalas, o sąvadautojo malonės klausimas: esą jeigu man gera nuotaika, aš tau duosiu pinigų. Mat merginai negalima duoti uždirbti pinigų, antraip po vieno kito mėnesio ji su jais pabėgs. Ji turi nuolat jausti pinigų stygių, kad juos uždirbinėtų. Būtent taip įgyvendinamas kontrolės mechanizmas.
„Dar pridėkime narkotikus. Kai 16-17 metų mergina keletą mėnesių pardavinėja savo kūną, nejausdama jokio malonumo, meilės, priimdama lytinius santykius tik kaip sunkų fizinį darbą, ji tarsi įkrenta į psichologinį sapną, netikrumo būseną, todėl net ir paleista nežinotų, kur eiti. Todėl narkotikai ir sekso verslas – neatskiriami. Jie tiesiog padeda egzistuoti toje patogioje sapno būsenoje. Žinoma, po kurio laiko merginos atsikvošėja ir tuomet jau bando bėgti, bet kiekvienu atveju laiko reikia skirtingai – nuo kelių mėnesių iki kelių metų. Ner etai pasitaiko, kad jas išg elbėja ir klientai, būna meilės istorijų“, – teigė pašnekovas.
Paauglės už dovanas tampa verslininkų ir nusikaltėlių meilužėmis?
Pareigūno teigimu, pačios nepilnametės, pradėjusios verstis prostitucija, puikia suvokia, ką darančios, tačiau dėl nepakankamos brandos jos negali savo veiksmų vertinti adekvačiai. Save vertinti jos pradeda sulaukusios 22-24 metų, pradeda savęs nekęsti, kabintis į gyvenimą. Ši veikla labai keičia žmogų ir vėliau atsigauti psichologiškai tikrai labai sunku. Būna, kad merginos pradeda gyventi kitaip, bet ir vėl nuklysta ir pasineria į prostituciją.
„Nors įstatymiškai nepilnamečių prostitucija, kvalifikuojama kaip pelnymasis iš nepilnamečio prostitucijos, ir prekyba žmonėmis atribojama, mano manymu, merginomis manipuliuojama visais atvejais. Visais atvejais nepilnametė kontroliuojama, todėl, mano manymu, pelnymasis iš nepilnamečio prostitucijos turėtų būti įvardijamas nebent tada, kai sąvadautojas nežymiai vyresnis ir išsivystęs protiškai už auką. Kai 30-metis sąvadauja nepilnametę merginą, koks čia pelnymasis? Tai prekyba žmonėmis. Aišku, kad mergina jaučiasi silpnesnė ir priklausoma nuo vyriškio, kuris manipuliuoja silpnomis merginos vietomis.
99 proc. mergaičių, kurios užsiima prostitucija, yra iš sudėtingų šeimų – tėvų visai neturi arba tėvai girtauja, neturi socialinių įgūdžių, jų neprižiūri. Kai vaikas apleidžiamas, jis eina į gatvę. Kad į prostitucijos tinklą patektų mergaitės iš normalių šeimų – didelė retenybė, nors išimčių būna: turėjome atveji, kai paauglė tiesiog anksti subrendo, pradėjo maištauti prieš tėvus, norėjo tapti savarankiška ir mama su ja nebesusitvarkė. Paprastai mergaitėms – 16-17 metų. Mat tokio amžiaus jos jau atrodo labiau subrendusios. Jaunesnių kūnas labiau primena vaiką nei moterį ir tokiu atveju tai jau labiau susiję su pedofilija. Tiesa, buvo atvejis, kai mergina buvo jaunesnė nei 16 metų, bet tai buvo ne prostitucija, o liguista meilė tarp jos ir 50 metų vyriškio“, – pasakojo J. Kuzmickas.
Nepilnamečių klientai – patys įvairiausi vyrai: nuo darbininkų iki verslininkų, yra ir vedusių. Jų amžius – maždaug iki 50 metų. „Prostitucijos paslaugų paklausa Lietuvoje tikrai yra, susirasti merginas taip pat labai paprasta. Atsidarykite bet kokį pažinčių portalą ir pamatysite krūvą skelbimų: mergina už „paramą“ ar „paramėlę“.
Pasak pareigūno, jo mieste signalai apie nepilnamečių prostituciją pasiekia labai greitai, todėl tokie atvejai greitai išaiškinami. Signalai ateina iš visur – tiek iš institucijų, tiek iš paprastų piliečių. Buvo atvejis, kai po vieno piliečio pranešimo paaiškėjo prekybos vaikais atvejis, organizatoriai buvo nuteisti.
Daug sudėtingiau teisingai įvertinti atvejus, kai nepilnametės dirba pačios sau. „Žinome atvejų, kai vyresnių klasių moksleivės susitikinėja su verslininkais ar nusikalstamo pasaulio atstovais, kurie jas apipila dovanomis. Ar galima tai vadinti sisteminga prostitucija? Tai ne tas pats, kai atsiranda žmogus, kuris stumia merginą užsiimti prostitucija ir iš to pelnosi. Taigi jei nepilnametė susitikinėja su pagyvenusiu vyriškiu, ką mes jai galime pasakyti? Esą tai draugas. Tyrimą būtų galima pradėti, jeigu ji turėtų kelis tokius vyrus per dieną ir jie keistųsi“, – svarstė pašnekovas. 

 Inga Saukienė 

„Jeigu žagins mokyklinukai, teisėsauga sakys, kad nieko neįvyko“, – sunerimusi kalbėjo Šakių rajono gyventoja. Šiuo metu nagrinėjama jos dukters prievartavimo byla. Nagrinėjama vangiai. Specialiųjų poreikių turinčią septintokę Šakių rajone malkinėje netoli mokyklos šeši trylikamečiai išprievartavo oraliniu būdu. Tai darė du, kiti – spoksojo. 

Klastūnė, įviliojusi septintokę į pasalą, – šeštokė iš asocialios šeimos, kurios motina mokykloje nesirodo, o mergaitė, namuose mačiusi brutalių suaugusiųjų gyvenimo vaizdų, galimai ėmė iš berniukų pinigų už tai, kad atves jiems auką. Grupinė pažeidžiamos paauglės žeminimo akcija pasikartojo du kartus, bet mokyklos vadovybė, šių berniukų motinos ir policijos tyrėjas Jonas Meištas neįžvelgė nusikaltimo sudėties. Juo labiau, kad vienas prievartautojų – vietinės policijos pareigūnės sūnus, o kitas – mokyklos darbuotojo vaikas. Buvo sutarta įvykį slėpti, o mokyklos pedagogės ir berniukų motinos visa gerkle kaltino nuskriaustą mergaitę, kuri verkė, drebėjo ir nesugebėjo rišliai paaiškinti, kodėl taip nutiko.

 Dėl draugystės pasirengusi mirti 

Mergaitė patyčias patyrė nuo pirmųjų dienų, kai prieš trejus metus atvyko čia mokytis. Dėl sergančios Rasos (vardas pakeistas) patiklumo, naivumo ir begalinio noro turėti draugų bendramoksliai ją išnaudoti. Dėl šio įvykio nukentėtų mokyklos garbė, todėl pažeidžiamo vaiko psichikos problemos atsidūrė antrame plane. Iki tol mergaitę ir jos motiną konsultavo mokyklos psichologė, nes mokinė elgėsi neadekvačiai. Kad vaikas serga, nebuvo jokia paslaptis: mama pati prašė mokytojų ginti mergaitę nuo užgauliojimų. Pedagogai vienu balsu tvirtino, kad Rasa buvo itin geras vaikas, bet negalėjo sukaupti dėmesio per pamokas ir tikėjo bet kurio žmogaus draugiškumu. Jos naivumas, geraširdiškumas ir noras susirasti draugų buvo visaip išnaudojamas: bendraklasiai prašydavo pirkti saldumynų, išviliodavo pinigų ir skanėstų, tyčia užmaudavo ant galvos kuprinę ir erzindavo taip negailestingai, kaip sugeba tik vaikai. 

Bijodavo, kad dukterimi nepasinaudotų

 „Rasa labai nuoširdi. Myli senus žmones, visus kalbina. Ras gyvūnėlį – bėgs glostyti. Pamatys verkiantį žmogų – puls guosti arba pati verks su juo. Tačiau ji nesugeba įvertinti kitų žmonių elgesio ir yra visiškai priklausoma nuo kitų valios. Ką jai lieps, tą padarys. Ir mokyklos mokytojai, ir mokiniai tai puikiai suprato. Iki seksualinio išnaudojimo buvo daugybė patyčių, kurių pedagogai nesureikšmino sakydami, kad vaikai tik juokauja, o Rasa neįsižeidžia. Tačiau iš tiesų duktės psichologinė būsena buvo klaiki. Ji sapnuodavo baisius sapnus, naktimis dejuodavo, bijodavo eiti į mokyklą“, – verkė motina. Kitokia mergaitė tapo nuolatinių pašaipų objektu. „Ką jai kas liepdavo, tai ji ir darydavo. Kartais bijodavau, kad kas nors nenusivežtų jos kur nors įsisodinę į automobilį ir nepasinaudotų, nes Rasa aukšta mergaitė, bet ji nepajėgtų atskirti, ar žmogus geras, ar ne“, – kalbėjo Rasos motina. 

Draugavo su mažesniais

 Su mergaite dirbo mokyklos psichologė. Vaikas turėjo ir sunkiai įveikiamų fiziologinių problemų, kurios paaštrėdavo po naujų patyčių.Mokykla neatsižvelgė, kad Rasa pradinėse klasėse mokėsi pagal specialiųjų poreikių vaikams pritaikytą programą ir kuriam laikui savavališkai buvo ją nutraukusi. Kai su ja būdavo dirbama individualiai, mergaitė suprasdavo ir matematiką, ir kitus dalykus, tačiau susikaupti dideliame kolektyve nesugebėdavo. Negalėdama susirasti draugų, Rasa draugaudavo su pradinukais. Ją nusižiūrėjusi jau minėta šeštokė iš asocialios šeimos, suprato, kad Rasa bus lengva auka. 

Malkinė buvo paruošta

 Mergaitė buvo apgaule nuviliota į netoli mokyklos esančią malkinę pernai gruodžio 1 dieną. Ją privertė tenkinti dviejų trylikamečių lytinę aistrą oraliniu būdu. Asocialioji atamanė liepė sakyti skaičius. Tai buvo loterija, kuris berniukas turės teisę ją išnaudoti. Patalpoje buvo prikabinėta pripūstų prezervatyvų. Buvo akivaizdu, kad šeštokai čia renkasi ne pirmą kartą ir yra pasirengę lytiniam išnaudojimui. Jie turėjo nusipirkę prezervatyvų. Kitą dieną mergaitė buvo dar ir išprievartauta. Vienam šeštokui tai nepavyko, o kitas įstengė aktą atlikti. Nusimovęs prezervatyvą po akto jis pareikalavo, kad būtų patenkintas ir oraliniu būdu. Rasa ėmė vemti. Ketvirtadienį buvo bandyta dar sykį įkalbėti Rasą kartu eiti ten pat. Asocialioji šeštokė melavo, kad bus švenčiama gimimo diena, tačiau Rasa po pamokų iš baimės nėjo į būrelį ir sugebėjo pabėgti. Ketvirtadienio egzekuciją sustabdė klasės auklėtoja, atitiktinai pamačiusi, kad vaikai būriuojasi ir akivaizdžiai ketina veikti ką nors neleistina. Auklėtoja manė, kad jie slapta rūkys, bet grupelė rengėsi dar vienam prievartavimo seansui. Iš baimės Rasa namuose nieko nesakė, bet jos motina atkreipė dėmesį, kad ji nieko nekalba, nors tai buvo neįprasta. Po to mokykloje įvyko psichologinė nukentėjusios mergaitės egzekucija – iškviestų nusikaltėlių motinų ir mokytojų riksmai ir kaltinimai, ką mergaitė padarė. 

Mokykla patarė nesikišti

Kristina Braukylienė,  “Lietuvos Caritas“ socialinė darbuotoja „Kai išgirdau istoriją iš mamos, gąsdino, kad mokyklos vadovybė ir bendruomenė ketino istoriją nuslėpti. Mokyklos požiūris į patyčias, kurios tapo nusikaltimu, sutapo su policijos tyrėjo J.Meišto požiūriu – nieko čia neįvyko, nedramatizuokite. Tyrėjas kalbėjo pašaipiu tonu, laidė atsainias replikas: „Jūs į tą auką pasižiūrėkit, ji aukštesnė už prievartautojus, po pažastimi juos pasikištų.“ J.Meištas aiškino, jog tyrimas vis tiek bus nutrauktas dėl skriaudėjų amžiaus, todėl nėra čia ko net tyrinėti. Teisėsauga elgėsi šališkai. Kai suprato, kad mergaitei bei jos motinai „Lietuvos Caritas“ pasamdė advokatą, tik tada teikėsi elgtis pagal įstatymą, nors prieš tai norėjo motiną ir vaiką apklausti nuovadoje, o ne Vaiko kambaryje dalyvaujant psichologui ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistui. Ar turėjo reikšmės, kad vienas iš nusikaltusių berniukų yra policijos pareigūnės sūnus, ne man spręsti. Skambinau mokyklos direktorei, prisistačiau ir paaiškinau, jog iš Vaikų raidos centro gavau informaciją, kad septintokė, turinti specialiųjų poreikių ir negebanti apsiginti, žeminama antrą kartą, kad tai atliko mokinių grupė ir kad norėčiau pasikalbėti su mokyklos socialine pedagoge bei klasės auklėtoja. Prie telefono jų nepakvietė. Direktorės atsakymas buvo toks: „Viskas kontroliuojama. Susitvarkysime patys. Dar klausimas, kas ką čia žemino ir tai organizavo.“ Direktorė net nesuvokė arba nenorėjo pripažinti, kad mergaitė yra nukentėjusi. Ėmė neigti, kad Rasa mokykloje patiria nuolatinį stresą ir patyčias. Bandė aiškinti, kokia Rasa gerutė, švelni ir visų mylima. Mokyklos direktorės nenoras leisti susitikti su psichologe ir socialine darbuotoja bei klasės auklėtoja rodo, kad buvo stengiamasi slėpti problemas, kurių nedrįsta įvardyti arba netgi nesuvokta, kas yra patyčios ir kad seksualinis išnaudojimas yra žiauriausia tų patyčių forma.

 Jaunas amžius nuo atsakomybės neatleidžia

Kristina Mišinienė,  “Lietuvos Caritas“ projektų vadovė Iškelta baudžiamoji byla, bet iš teisėsaugininkų akivaizdaus noro nesureikšminti šio nusikaltimo darytina išvada, jog byla gali būti uždaryta. „Lietuvos Caritas“ pasamdytam advokatui nebuvo leista susipažinti su byla. Prokuroro tikslas – kuo greičiau nustumti šį reikalą nuo savęs, nors iš tiesų nusikaltimo aplinkybės yra grėsmingos. Vaikai veikė grupėje, galimai ne pirmą kartą, nes seksualiniam išnaudojimui buvo gerai pasirengę. Jei baudžiamoji byla bus uždaryta, privalu kelti administracinės teisės pažeidimo bylas dėl tėvų atsakomybės už nepilnamečių elgesį ir mokyklos atsakomybės klausimą. Gąsdina, kad mokykla iki šiol nesiėmė jokių priemonių dirbti su įvykio organizatore asocialia mergaite, kuri galimai uždarbiauja surasdama aukų berniukams. Neigiamą patirtį turinčios mergaitės ateitis – prostitucija arba kitų pardavinėjimas. Reikia spręsti, ar nusikaltusius vaikus apriboti, ar uždaryti į socializacijos centrą. Nėra duomenų, kad mokykla dirbtų su jaunųjų nusikaltėlių tėvais. Prokuroro Rolando Mackevičiaus buvo prašyta atlikti nukentėjusios mergaitės ekspertizę, kad būtų įsitikinta, jog jai būdingas paralyžiuotos valios sindromas ir visiškas priklausymas nuo aplinkinių. Prokuroras atsisakė tai daryti. Tokie faktai stebina ir rodo arba nesugebėjimą įsigilinti į nusikaltimo aplinkybes ir pasekmes, arba tendencingumą. Prokuroras R.Mackevičius su žurnalistais apie bylos aplinkybes kalbėti atsisakė, o policijos tyrėjas J.Meištas painiojosi atsakydamas į klausimus dėl apklausos aplinkybių ir bandė kaltinti nukentėjusios motiną. Mokyklos direktorė išvardino, kokios paskaitos apie lytinį švietimą buvo skaitytos gimnazijos mokiniams, bet prisipažino, jog pati net nebuvo nuėjusi į nusikaltimo vietą ir labai nustebo, jog yra duomenų, kad grupinis seksualinis išnaudojimas galimai vyksta ne pirmą kartą. Mergaitei ir jos motinai padėjo Vaikų raidos centras, jos nukreiptos pas kitą psichologę. 

 Audronė Urbonaitė 

Ką išgyvena liudytojai ir nusikaltimų aukos teismo proceso metu padėdami vykdyti teisingumą? Kokiomis bendromis priemonėmis teismas ir nevyriausybinės organizacijos gali užtikrinti jiems psichologinę pagalbą, saugią aplinką? Šiais ir kitais klausimais praeitą savaitę diskutuota Klaipėdos miesto apylinkės teisme organizuotoje konferencijoje „Nevyriausybinių organizacijų (NVO) ir teismų bendradarbiavimas teikiant pagalbą liudytojams bei nusikaltimų aukoms“.

Konferenciją inicijavusi Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkė Audronė Gaižutienė pažymėjo, kad siekis diskutuoti apie galimybę teismui ir NVO bendradarbiauti liudytojų bei nukentėjusiųjų paramos ir saugumo klausimais kilo atsižvelgus į dar 2012 m. Europos Parlamento ir ES Tarybos priimtą Nusikaltimų aukų teisių direktyvą. „Direktyvos, kuria nustatomi būtiniausi nukentėjusiųjų teisių, paramos joms ir apsaugos standartai, nuostatas Lietuva yra įsipareigojusi iki 2015 m. lapkričio mėnesio perkelti į savo teisinę sistemą. Vertinant šiandienos situaciją, norime kartu su prokuratūros, nevyriausybinių organizacijų atstovais atrasti galimybes stiprinti nusikaltimų aukų teisių apsaugą ir tokiu būdu užtikrinti veiksmingą Direktyvoje numatytų teisių naudojimą“, – konferencijos tikslą įvardijo A. Gaižutienė.
Aptardami bendradarbiavimo galimybes NVO atstovai skaitė pranešimus apie teikiamą pagalbą nukentėjusiesiems, jų patiriamus išgyvenimus. Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro (KSPPC) psichologė-konsultantė Vaida Puižytė atkreipė dėmesį, kad nuo smurto nukentėjusiems asmenims būdingi vidiniai sutrikimai, todėl su jais bendraujančio darbuotojo vaidmuo reikalauja kruopštaus situacijos įvertinimo ir pasiruošimo. KSPPC direktorė dr. Dalia Puidokienė apžvelgė, kaip pirminė teisinė pagalba nukentėjusiesiems užkirstų kelią vėl tapti auka, pasikartoti traumuojantiems įvykiams, nusikaltimų aukos jaustųsi labiau apsaugotos ir pasitikinčios savimi, o institucijoms padėtų stiprinti partnerystę, parengti atitinkamus priežiūros planus.
Lietuvos Caritas Pagalbos smurto aukoms skyriaus vadovė Kristina Mišinienė pasidalijo patirtimi, kad nusikaltimų aukos iš pradžių drąsiai ketina pasakoti apie patirtą skriaudą, tačiau artėjant teismo posėdžio dienai jos staiga išsigąsta ir pradeda baimintis. „Neretai nukentėję slapstosi, jų tenka ieškoti ir raginti dalyvauti teismo procese. Tam įtakos turi patiriamas emocinis spaudimas, kai teisme jie susiduria su kaltinamaisiais“, – smurto aukų baimės priežastį aptarė K. Mišinienė.
Konferencijoje dalyvavęs Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Zigmas Pocius pritarė, kad NVO atstovų pagalba ir jų buvimas teisme išties būtų naudingi, tačiau priminė, jog teisėjo veiksmus saisto įstatymo normos, pavyzdžiui, draudimas ne proceso šalims dalyvauti uždaruose teismo posėdžiuose.
Pažymėtina, kad Lietuvos teismai jau įgyvendina įvairias priemones, padedančias liudytojams bei nusikaltimų aukoms pažinti teismo procesą, iš anksto jam pasiruošti. Šiuo metu kartu su teismų šaukimais yra siunčiami informaciniai lankstinukai „Kaip elgtis, jei esi pakviestas liudyti“, internete galima perskaityti praktinį-metodinį leidinį „Psichologinė parama aukoms ir liudytojams bei jų apsauga teismo procese“, aplankyti virtualią teismo posėdžių salę, o jau kitą mėnesį yra numatyti specialūs bendri mokymai teisėjams, teismo posėdžių sekretoriams ir NVO atstovams.
Teisėjai, nagrinėdami bylas, stengiasi, kad liudytojai ir nukentėjusieji teisme jaustųsi saugiai, kuo mažiau patirtų streso. Tačiau norint suteikti visapusišką pagalbą reikalingas ne vienos institucijos darbas. Todėl konferencijos metu aptarta galimybė sudaryti bendradarbiavimo sutartį tarp Klaipėdos miesto apylinkės teismo ir Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro.
Konferencijoje taip pat diskutavo Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas, Klaipėdos apygardos teismo vyriausioji specialistė (psichologė) Aušra Augaitienė. 
 

Balandžio 22 d. Alytaus AVPK Prienų r. PK ir Lietuvos „Caritas“ Kauno arkivyskupijos iniciatyva Išlaužo bendruomenės namuose buvo organizuota prevencinė paskaita-diskusija „Prekyba žmonėmis“, kurioje dalyvavo Alytaus AVPK Prienų r. PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėja Vaida Plioplienė, bendruomenės pareigūnė Jolita Sinkevičienė, Lietuvos „Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinės darbuotojos Justina Stakaitytė ir Indrė Rimšaitė, Išlaužo seniūnijos bendruomenė, Išlaužo parapijos klebonas Sigitas Bitkauskas.

 Kovoje su prekyba žmonėmis ypač svarbi prevencija, o ne vien darbas su pasekmėmis. Lietuvos „Caritas” jau beveik 14 metų aktyviai kovoja su prekybos žmonėmis reiškiniu Lietuvoje: teikia psichosocialinę pagalbą prekybos žmonėmis ir seksualinės prievartos aukoms, vykdo prevencinę veiklą ir mokymus, stengiasi, kad nė vienas Lietuvos kampelis neliktų be pajėgų ir galimybių ten atvykti. Organizacijos darbuotojai ir specialistai teikia pagalbą asmenims, kurie apgaule prekeivių žmonėmis buvo ar yra išvežti į užsienio šalių viešnamius, moterims, kurios sutiko bet kurioje šalyje būti įtrauktos į prostituciją, bet jaučiasi paniekintos, apgautos, žeminamos. Yra gražių pavyzdžių, kai merginos atsistoja ant kojų, sukuria naują gyvenimą, šeimą. Ta patirtis niekur neišnyksta, bet su ja išmokstama gyventi.

 Išnaudojimas prostitucijai – šiandien viena aktualiausių prekybos žmonėmis formų

 Deja, žmonių išnaudojimas prostitucijai turi tendenciją jaunėti. Pasak Lietuvos „Caritas” socialinės darbuotojos Justinos Stakaitytės, jeigu prieš dešimt metų prekeiviai žmonėmis dirbti prostitutėmis išnaudodavo 18-17 metų merginas, tai dabar „Caritas” darbuotojai žino atvejų, kai tokių prekeivių aukomis tampa 13-14 metų mergaitės. Sudėtingiausia, kad daugelis nepilnamečių net nesuvokia patekę į organizuotų nusikalstamų struktūrų pinkles, neįsivaizduoja, kas tai yra prostitucija ir koks darbas joms siūlomas. Socialinė darbuotoja akcentavo, kad prekyba žmonėmis prostitucijai nėra vienintelė išnaudojimo forma. Kiekvieną dieną šios formos labai keičiasi, įvairėja. Be priverstinio vertimosi prostitucija ar kitokio seksualinio išnaudojimo, egzistuoja ir kitos prekybos žmonėmis formos: fiktyvi santuoka, vergija ar į vergiją panaši veikla, vaikų ir suaugusiųjų išnaudojimas vagystėms, organų pašalinimas, prievartinis darbas ar paslaugos.Viena visiškai nauja prekybos žmonėmis forma, apie kurią prieš mėnesį ar keletą nieko Lietuvoje nebuvo žinoma, tačiau tarptautinė bendruomenė apie tai diskutuoja ir pripažįsta, – vaikų, nepilnamečių, jaunuolių užsienyje išnaudojimas nelegaliose kovose. Apie daugumą prekybos žmonėmis formų socialinės darbuotojos papasakojo remdamosi pavyzdžiais, su kuriais susidūrė Lietuvos „Caritas” darbuotojai. Vienas toks atvejis, kai Ispanijos plantacijose tris mėnesius dirbę ir į Lietuvą grįžę moteris ir vyras ne tik nieko neuždirbo, bet savo „įdarbintojams” dar liko „skolingi”maždaug po 70 eurų. Vyras buvo sumuštas, jam sužalota ranka, sulaužyti šonkauliai. Nepaisant to, kad vyras oro juos pasitikusiems „Caritas” darbuotojams pasakė: „Na, va, kvailelis aš, apgavo mane, kitą kartą tikrai geriau pasiseks”, organizacija neatsisakė šiems žmonėms padėti surasti tiesą. Pasak Justinos, tie žmonės, kurie buvo išnaudojami darbu, kaip ir kitais būdais, dažnai net nesupranta tapę prekybos žmonėmis aukomis. Dirbę be atlygio, nežmoniškomis sąlygomis, jie esą visa tai „nurašo” nesėkmei. Todėl labai svarbu, kad į tokius ir panašius pasakojimus apie tariamas nesėkmes reaguotų kas nors iš bendruomenės, socialinių darbuotojų, kurie galėtų papasakoti istoriją kitomis akimis, leistų suprasti, jog tai yra viena iš prekybos žmonėmis formų. 

Kaip atpažinti prekybos žmonėmis formas? 

Paskaitos metu J. Stakaitytė suteikė informacijos, kaip prekybos žmonėmis formas turėtų atpažinti visuomenė, bendruomenė, kaip turėtų prisidėti, kad ta problema mažėtų, kaip atrasti žmones, kuriems reikalinga pagalba. Pasak Justinos, prekybos žmonėmis aukomis dažniausiai tampa asmenys iš socialinės rizikos šeimų, bedarbiai, turintys priklausomybių, įsiskolinę, žemo išsilavinimo, skurdžiai gyvenantys, turintys protinę ar fizinę negalią žmonės, vienišos moterys, nesugebančios išlaikyti mažamečių vaikų, jaunos merginos – visi tie, kuriais lengva pasinaudoti. „Caritas” atstovės patikinimu, 90 procentų merginų yra įtraukiamos į prostituciją, nes įsimyli tą žmogų, kuris joms pasiūlo „gerą” darbą ir gyvenimą užsienyje, žada išvykus sukurti su jomis šeimą. Gali taip pat būti koks nors pažįstamas, kuris būna padėjęs kažkokiu nelabai rimtu dalyku, gal paskolinęs bulvių maišą ar pinigų… Jis pasiūlo negrąžinti skolos ir lyg niekur nieko prasitaria apie pažįstamus užsienyje, kurie galėtų pasiūlyti neblogą darbą, pasvarsto, kad gal būtų neblogai važiuoti užsidirbti. Dažnai nepritekliuje gyvenantis jaunas asmuo viliojančiais pasiūlymais, deja, susigundo. Socialinė darbuotoja siūlė atkreipti dėmesį į visuomenėje sukurtus mitus, tokius kaip draugo, pažįstamo ar giminaičio pasiūlymas dirbti užsienyje yra patikimas; jei įdarbinimo užsienyje kompanija reklamuojasi spaudoje, tai ji yra legali; prekiautojai žmonėmis visada atrodo kaip nusikaltėliai, juos galima atskirti iš išvaizdos; darbdaviui reikės tavo paso originalo, pavyzdžiui, pasirašant kontraktą, parūpinant darbo leidimą ir panašiai. Tokie mitai gali suklaidinti patiklius, nepatyrusius žmones, todėl labai reikėtų atkreipti dėmesį į įtarimą keliančius ženklus. Pavyzdžiui, skelbimai apie didelį atlyginimą jau turėtų kelti įtarimą, nes dideli pinigai lengvai nedalijami. Justinai teko susidurti su atveju, kai vienos moters dukra siekė išvažiuoti į užsienį, susiviliojusi dideliais pinigais, todėl motina kreipėsi pagalbos į „Caritas” organizaciją. „Mergina pilnametė, mes neturime būdų užkirsti tam kelią, galime tik pabandyti atkalbėti, papasakoti apie gresiančius pavojus”, – sakė metus laiko „Caritas” projekte dirbanti socialinė darbuotoja, džiaugdamasi, kad šis atvejis baigėsi laimingai ir mergina po dienos apsigalvojo, bei pateikdama keletą patarimų, kaip apsisaugoti ir netapti preke, jeigu nusprendėte išvykti dirbti į užsienį. Vienas iš jų – reikia sužinoti kuo daugiau informacijos apie darbdavį: reikalauti darbo sutarties, neatiduoti dokumentų, nors ir pasitiki asmeniu, kuris siūlo įdarbinti užsienyje, pasidomėti įmonės legalumu, įsivedus adresą internetiniame puslapyje google.maps. Dėl viso pikto, kad žinotum, jog viską padarei. Vienos Lietuvoje gyvenančios merginos atvejis apie draugės pasiūlymą atvykti į Angliją dirbti fabrike, kurio adreso internete vietoje tėra pliki laukai, parodo, jog tikrinti informaciją būtina. Taip pat būtina artimiesiems palikti kuo daugiau informacijos apie vietą, kur išvykstama, susitarti dėl neutralios frazės tuo atveju, jeigu grėstų pavojus. Dažniausiai prekybos žmonėmis aukai suteikiama galimybė vieną kartą paskambinti artimiesiems pranešti, jog atvyko į vietą ir jai viskas gerai, kad artimieji, nesulaukę skambučio, nepradėtų ieškoti. Tokiu atveju reikėtų dar namuose susitarti, jog grėsmės atveju bus ištarta tam tikra frazė ar klausimas, apie kurį žinos tik artimieji ir kuris signalizuos, jog žmogui gresia pavojus.

 Ar verta kreiptis pagalbos?

 „Jei pakliuvote į prekybos žmonėmis pinkles ir tai supratote, būdami tarp žmonių, viešoje vietoje – kol dar turite galimybę – kelkite kuo daugiau triukšmo, šaukitės pagalbos: Help! ar SOS! Visada verta tai daryti, kai esi tarp kitų žmonių. Reikia bėgti ir kreiptis pagalbos į praeivius gatvėje, į policiją. Svarbiausia, nemėginti vienam susitvarkyti su visomis užklupusiomis bėdomis. Bet kuris žmogus gali sulaukti pagalbos, jeigu jis tik jos kreipiasi”, – patarimus dalijo „Caritas” darbuotoja. Į diskusiją įsijungė ir Išlaužo bendruomenės nariai. Pagrindinės mokyklos mokytojai, į konferenciją atvykę su nedidele grupele mokinių, tikino, kad mokykloje mokiniams yra nemažai kalbama apie prekybos žmonėmis formas ir grėsmes, kad vaikai visa tai žino. Tačiau klebono Sigito Bitkausko nuomone, pokalbių tokia svarbia ir aktualia tema, paremtų gyvais pavyzdžiais, jaunimui nebūtų per daug. Kita vertus, išgirsti pasakojimą apie prekybos žmonėmis formas iš mokytojų ir specialistų, dirbančių šioje srityje ir su konkrečiais nukentėjusiaisiais, nėra tas pat. Parapijos dvasinis ganytojas, neseniai pats dalyvavęs konferencijoje prekybos žmonėmis tema, atkreipė dėmesį į mažamečių vaikų išnaudojimą vagystėms, todėl siūlė tėvams dažniau atkreipti dėmesį, iš kur pas jų vaikus atsirado pinigų, naujas telefonas ar batai. Jeigu mažamečiai netikėtai „praturtėjo”, tikėtina, kad jie išnaudojami. Įdomi paskaita, išsivysčiusi į diskusiją, baigėsi pasiūlymu „Caritas” darbuotojams dažniau atvykti ir į kitas rajono vietas. Verta susitikti dar kartą vien todėl, kad mintyse liko neatsakytų dar daug klausimų, neperžiūrėtas pusantros valandos trukmės filmas apie merginų ir moterų išnaudojimą prostitucijai, apie jų skaudžias ir pamokančias istorijas.

 Roma Sinkevičiūtė

„Nesveiki, ištvirkę idiotai darė su manim, ką norėjo. Manau, kartais jie manęs net nenorėdavo, jiems tiesiog buvo smagu stebėti, kiek dar aš atlaikysiu“, – savo pasakojimą „Tiesai“ apie Anglijoje patirtus kankinimus pradėjo Miglė (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi – aut. past.).

Dabar jauna moteris kabinasi į gyvenimą, o baisios istorijos pasakojimas yra jos sveikimo proceso dalis.Miglės „karjera“ prasidėjo modelių atrankoje laimėjus darbo pasiūlymą. Tada devintą klasę bebaigianti penkiolikmetė namo parskrido tarsi ant sparnų. „Mama išklausė ir pasakė griežtą NE. Daug moralo teko išklausyti“, – „Tiesai“ pasakojo Miglė, beje, pati kreipusis į redakciją. Tačiau mergina ilgai neliūdėjo dėl tėvų nesutikimo ją išleisti į modelių pasaulį – modelių atrankos organizatoriai pažadėjo patys pasirūpinti visais reikiamais leidimais. Merginai buvo žadama, kad pirmasis jos darbas užtruks apie mėnesį, o tolesnė sutartis priklausys tik nuo jos iniciatyvos.
„Užkniso mamos moralas, o čia dar pažadai puikuotis „Voque“ viršelyje!“ – su tokiomis mintimis Miglė išsiruošė į Prancūziją. Paauglė tikėjosi, kad mama šiek tiek papykusi atsileis, o ji, šiek tiek užsidirbusi, rugsėjį jau grįš į mokyklą. „Norėjau užsidirbti, pagaliau išlįsti iš skurdo, nes gyvenome nuomojamame bute, nuolat trūkdavo pinigų“, – apie praeitį su kartėliu kalbėjo Miglė. 

Atėmė nekaltybę

 Prancūzijoje ji vis dar tebebuvo įsitikinusi, kad jos laukia modelio karjera. Bute kartu gyvenusios merginos bandė Miglei atverti akis: „Jos ir pasakė man, kad būsiu prostitutė, o ne joks modelis, – prisiminė mergina. – Pasakiau, kad nebūsiu! Jos gali daryt kaip joms patinka, o aš tikrai neaptarnausiu vyrų.“ Netrukus po šio pokalbio merginą pervežė į kitą butą, po to – į Angliją. Ten jai akis atvėrė pats gyvenimas.„Nežinau ir nesuprantu kodėl, bet pirmas vyras man buvo šiurkštus, žiaurus – jis mane palaužė“, – pasakojimą tęsė Miglė. Po jo klientai rikiavosi vienas po kito – vienas už kitą žiauresni. „Mane nusipirko kažkoks arabas. Jokių romantiškų preliudijų, jokios gražios aplinkos: buvau nuvežta į jo namą, bandžiau priešintis, bet buvau stipriai sumušta ir išprievartauta, – pirmąsias patirtis Anglijoje tarsi šiandien prisimena Miglė. – Jis juokėsi. Nežinau, kaip apsakyti, ką jaučiau! Atrodė, kad esu visiškai sudraskyta į skutelius, ir ne tik fiziškai. Norėjau tada sulįsti į žemę iš gėdos, nekenčiau savęs. Ir dabar dar nekenčiu.“ Po tokių patirčių mergina nebedrįso priešintis ar kitaip prasikalsti, mat už tai laukdavo skaudžios bausmės.„Bausmės buvo įvairios: kartais mušdavo, kartais neleisdavo miegoti arba neduodavo nei valgyti, nei gerti. Bausmių jie buvo prigalvoję labai daug, jas vis paįvairindavo“, – pasakojo Miglė. „Kartą pavogiau telefoną, bandžiau paskambinti mamai. Už tai buvau stipriai sumušta, skandinama vonioje, apie savaitę buvau prirakinta prie radiatoriaus, o mane leisgyvę vis lankydavo suknisti turkai“, – sakė Miglė. Tada ji dar nežinojo, kad vos gyvybės nekainavęs skambutis būtų buvęs bevertis: merginos mama mirė praėjus vos pusmečiui nuo jos dingimo. Miglė sakė, kad, nors ir sutrypta bei pažeminta, emocinį skausmą ji dar galėjo ištverti. Baisiausias buvo fizinis. Po specifinių poreikių turinčių klientų apsilankymų bet koks noras priešintis kankintojams dingdavo.„Kartą su dar viena mergina iš Latvijos buvau nuvežta aptarnauti penkių vyrų. „Apšilimui“ jie gesino į mus cigaretes, dviese laikė, o trečias prievartavo, kišo butelius į išeinamąją angą. Nežinau, kiek dienų mes ten praleidom: gal dvi, gal tris. Kartais netekdavau sąmonės“, – kraupias detales atskleidė Miglė.

 Išgelbėjo kūdikis 

Tokį gyvenimą Miglė kentėjo maždaug trejus metus. Išsigelbėjimą atsiuntė pats dangus – mergina pastojo. „Nekenčiau tos būtybės savyje, nekenčiau savęs, nekenčiau visko, ką mačiau, – prisiminė Miglė. – Tapau vis mažiau geidžiama, kol vieną dieną atvyko tas pats mano „didvyris“ Arnas ir pasakė, kad skrendu namo.“ Į Lietuvą Miglė, kaip pati sako, lydima šeimininko, grįžo autobusu. „Atvažiavome į stotį, jis man davė 100 svarų, kad „susitvarkyčiau“ gyvenimą“, – prisimena moteris. Jos kankintojai buvo įsitikinę, kad vaiko ji neaugins. Ir pati Miglė taip manė. Bet paaiškėjo, kad daryti abortą jau buvo per vėlu. „Didelių grasinimų nebuvo, tik perspėjo, kad jeigu per mane jiems iškils problemų, jie iškas mane ir iš po žemių, o tada teks maldauti, kad užmuštų. Aš tikiu, tai – ne tik žodžiai! Tie žmonės – žvėrys. Jie parduoda mažą vaiką be jokių dvejonių, jiems nėra nieko švento“, – įsitikinusi Miglė.

Stebina pagrobėjų įsitikinimas 

Remiantis Jungtinių Valstijų Valstybės departamento kasmet atliekamu prekybos žmonėmis situacijos pasaulyje vertinimu, 40 proc. Lietuvoje identifikuotų aukų buvo paverstos sekso vergėmis šalies viduje, kitos – išvežtos į užsienį. „Lietuvos Caritas“ pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms programos vadovė Kristina Mišinienė nepaliauja stebėtis pagrobėjų įsitikinimu, kad namo parsiųstos aukos niekam nesiskųs. „Deja, dažnai jie lieka teisūs. Aukos retai ir tik milžiniškomis ir savo, ir pareigūnų bei socialinių darbuotojų pastangomis ryžtasi peržengti tą mums nematomą ribą ir papasakoti apie patirtus išgyvenimus“, – „Tiesai“ sakė K. Mišinienė. Jai antrino ir Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus skyriaus vadovė Rita Augutienė. „Mergina jau ir taip jautėsi „pati kalta“ – kad nepaklausė mamos, kad pati nesisaugojo, kad nepabėgo ir t. t. Ji jautėsi tarsi pati įsitraukusi į nusikalstamą veiką – buvo verčiama dirbti prostitute. Tokiais atvejais manipuliuoti lengva, o ypač jeigu dar pagąsdina, kad viską papasakos šeimai, draugams, giminėms…“ – Miglės padėtį komentavo ekspertė. Anot eksperčių, kankintojai merginas paleidžia „į laisvę“, jei jas ištinka psichologinė krizė, jei merginos tampa priklausomos nuo alkoholio ar narkotikų, ypač – jei pastoja ir abortas nebeįmanomas. „Visgi jei mergina tiesiog „atsibosta“ klientams, ją dažnai „perparduoda“ kitiems viešnamiams, ir taip vergovė kartais trunka metų metus“, – sakė R. Augutienė.

Nauji spąstai – prostitucija internete

 Remiantis JAV Valstybės departamento prekybos žmonėmis ataskaita, 2013-aisiais Lietuvos teismai iš viso identifikavo 15 prekybos žmonėms aukų (2012 m. jų buvo 17, 2011 m. – 29). Tad tikrieji tokio likimo lietuvaičių skaičiai nėra aiškūs. Naujausia statistika rodo, kad pernai Lietuvoje bylų dėl verbavimo dirbti „modeliu“ nebuvo iškelta. Žiniasklaida jau kelerius metus neberodo didelio susidomėjimo modeliais norėjusių tapti merginų istorijoms, tačiau, kaip sako prekybos žmonėms ekspertė, „istorijos pasimiršo, užaugo nauja karta, o nusikaltėliai kartkartėmis ir vėl mėgina verbuoti tokiu būdu.“ Tiesa, nebūtinai siūloma eiti dirbti podiumui, o po to guldoma į lovą su vyrais. Dabar itin dažnai merginos paverčiamos vadinamaisiais interneto modeliais, kur prieš kameras pildo internetinių klientų pageidavimus.Į prekeivių žmonėmis spąstus paprastai pakliūva geresnio gyvenimo ieškančios merginos. Anot R. Augutienės, „tikrai labai retai nukenčia asmenys iš pilnų, vieni kitais besirūpinančių šeimų.“ Neretai smurtą ir patyčias merginos jau būna patyrusios ir Lietuvoje. „Dažniausiai verbuotojai yra patyrę psichologai, jie kiekvienam atvejui pritaikys reikiamą strategiją. Susipykai su namiškiais, viskas „užkniso“ – važiuojam į savaitgalio kelionę į Londoną! Esat jauna šeima, ir reikia pinigų nuosavam būstui – yra puikus pasiūlymas Amsterdame! Persekioja antstoliai – o kodėl gi greitai ir saugiai nepadirbėjus Skandinavijoje?“ –

 Anglijos vaidmuo – išskirtinis 

Nors lietuvaitės dažniausiai parduodamos į Prancūziją, Vokietiją, Italiją, Airiją, Nyderlandus, Ispaniją ir Švediją, Anglijos vaidmuo prekybos žmonėmis grandinėje išlieka esminis. „Čia tikriausiai viskas susidėjo – lietuviškų nusikalstamų grupuočių, ir pavienių nusikaltėlių persikraustymas į šią šalį, palyginti palankūs imigracijos įstatymai, didelė vietinė rinka, gerai mokanti už atvežtus „šviežius kūnus“ viešnamiuose ir kitus nelegalius „patarnavimus“, – „Tiesai“ sakė K. Mišinienė. Anglijoje, anot „Carito“ atstovės, klesti visos žmonių išnaudojimo rūšys – ir prostitucija, ir, milžiniškais mastais, priverstinis darbas. Dar viena nauja išnaudojimo schema – fiktyvios santuokos. „Būtent šioje gražioje šalyje įvairaus plauko sukčiai, suteneriai, visokių nelegalių „verslų“ organizatoriai kraunasi sau turtus negailestingai išnaudodami savo tautiečius įvairiose srityse: tai ir prostitucija, ir žemės ūkis, fiktyvios vedybos, narkotikų vežimas ir platinimas, pašalpų apgavystės, labdaros rinkimas“, – sakė prekybos žmonėmis ekspertė. 

Su dukra 

Priešingai savo skriaudėjų norams, 25-erių Miglė su savo jau į mokyklą einančia dukra bando kurti gyvenimą Lietuvoje. „Pagimdžiusi mergytę nebenorėjau jos palikti ligoninėje, nebenorėjau jos atsikratyti. Pamilau dukrą nuo tos akimirkos, kai ji išvydo pasaulį“, – savo jausmus prisiminė jauna mama. Moteriai dukrą auginti padeda kaimynė, nes po patirtų psichologinių ir fizinių traumų ji pati kol kas negali dirbti visu krūviu, geria raminamuosius vaistus, lankosi pas psichologus ir psichiatrus, kovoja su baimės ir panikos priepuoliais. Miglė apie savo išgyvenimus norėtų parašyti knygą ir įspėti kitas mamas ir jų dukras: „Saugokite save ir savo vaikus, ypač jei esate iš šeimų, kurios neturi stipraus giminių užnugario.“ Knyga – tai svajonė ateičiai, o kol kas moteris tikisi, kad jai pavyks tvirčiau įsikibti į kasdienybę. 

Viktorija Rinkevičiūtė 

Lietuvos „Caritas“, kaip didžiausia nevyriausybinė organizacija, kovojanti su prekyba žmonėmis ir šios nusikalstamos veiklos pasekmėmis, periodiškai dalyvauja susitikimuose-diskusijose su jaunimu visoje Lietuvoje. Š.m. balandžio 21 d. su mūsų mokyklos mokiniais susitiko socialinės darbuotojos Karina Remeikytė ir Sandra Bučkutė. Lektorės kalbėjo apie Lietuvos „Carito“ nuo 2001m. vykdomą projektą „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“, pagal kurį pagalba teikiama visiems, kurie nukentėjo nuo prekybos žmonėmis bei prostitucijos, patyrė smurtą, pažeminimą, prievartą, išnaudojimą, patyčias, prekeivių žmonėmis buvo ar yra išvežti į užsienio šalių ar Lietuvos viešnamius. Susitikimo metu lektorės mokiniams pateikė konkrečių pavyzdžių, kaip prekeiviai  žmonėmis Lietuvoje ieško aukų prostitucijai, pornografijai, fiktyvioms vedyboms, vergiškam darbui, vagystėms, narkotikų gabenimui ir platinimui. Specialistės parodė daug vaizdinės medžiagos,  buvo demonstruoti filmai, pateikta informacija, kur kreiptis ieškant pagalbos.

Lietuvoje apsilankiusių pareigūnų iš Norvegijos pasakojimai šokiruoja. Nuolat su prekybos žmonėmis aukomis susiduriantys specialistai DELFI atvirai papasakojo ir apie tai, kaip atrodo savo kūną Norvegijoje pardavinėjančių lietuvaičių gyvenimas.

Norvegas Rune Sivertsenas jau 10 metų tiria bylas, susijusias su prekybos žmonėmis atvejais. Lietuvės – dažnos jo klientės. Tyrėjas neslepia – taip yra todėl, kad jos gundosi lengvais pinigais, svajoja apie prabangų gyvenimą ir mano, kad yra ypatingos – nors ir žino, kad prostitutės dažniausiai miršta sumuštos, išprievartautos ir apsvaigusios nuo narkotikų kažkur nežinomos gatvės kampe, mano, kad joms taip nenutiks.
Anot jo, vienetai lietuvių prostitutėmis tampa per prievartą, būna pagrobtos ar joms būnama grasinama. 99 proc. jų į šį verslą pasuka savo noru.

Jo kolega Tore Fiaeris visą savo laiką skiria tam, kad žmonių išnaudojimo atvejų būtų kuo mažiau. Ilgą laiką policijos pareigūnu dirbęs vyras šiuo metu atstovauja asociacijai, bandančiai išspręsti prekybos žmonėmis aukų problemas ilgalaikiame kontekste – rašo projektus, svarsto galiojančių įsakymų pataisas, diskutuoja, kaip pakeisti dabartinę situaciją.

„Neįtikėtina, ką vienas žmogus gali padaryti kitam. Patikėkite, net po daug darbo metų tai – šokiruoja“, – DELFI sakė jis.
Abu šie vyrai į Lietuvą atvyko tam, kad su lietuvėmis prostitutėmis daugiau nesusitiktų. Pasak jų, naivu tikėti, kad šis darbas atneš turtus – lengvų pinigų nebūna.
Šypsenos slepia skaudžią patirtį
„Dar nesutikau nė vienos prostitutės, kuri taptų milijoniere. Vienintelės sėkmės istorijos, kurias žinau – merginų, kurios metė šią veiklą“, – DELFI sakė R. Sivertsenas.
Nors pardavinėti savo kūną Norvegijoje yra legalu, baudžiami tik įsigyjantys šias paslaugas, tyrėjas sako, kad nė viena jo pažįstama mergina tokia savo veikla nėra patenkinta.

Kaip aiškino R. Sivertsenas, tokie įstatymai Norvegijoje priimti tam, kad merginos nebijotų skųstis, kad yra išnaudojamos, apie tai papasakojusios pareigūnams nebūtų nubaustos, bet joms būtų suteikta visa reikiama pagalba: „Jei tu tapai prostitute – tai ne mūsų reikalas, tačiau jei nori iš to pasitraukti, tačiau negali – įsikiša policija“.
„Už gražios išvaizdos, šypsenos dažnai slepiasi sužalota siela, purvinas vidus. Kartais tos merginos iš tiesų atrodo laimingos ir patenkintos savo darbu, bet užtenka tik kiek ilgiau pakalbėti, įgyti pasitikėjimą ir sužinai, kad jų gyvenimas – baisus“, – patikino jis.
Todėl, anot tyrėjo, dauguma prostitučių ir rūko, vartoja alkoholį ar narkotikus – jos taip bando pamiršti tai, ką teko patirti
Vos atvykus sumušė, išprievartavo ir apsvaigino narkotikais
„Sunkiausia mano byla, kurią kada turėjau, buvo pati pirmoji. Viskas sukosi aplink lietuvę ir rusę. Abi jos susipažino su vienu vaikinu, kuris joms pažadėjo, kad jei tik šios vyks kartu su juo į Norvegiją, gyvens labai prabangiai“, – pradėjo pasakoti jis.
„Visi žmonės vienodi. Jie svajoja apie amžiną meilę, didelį ir gražų namą su dideliu kiemu ir baseinu, vaikus. Prostitucija užsiimančios merginos – lygiai tokios pačios kaip ir kiti žmonės“, – pridūrė T. Fiaeris.
„Taip, jos svajojo apie tą patį, tačiau vos atvykusios į Norvegiją buvo sumuštos ir išprievartautos, apsvaigintos narkotikais. Norėjo jas pripratinti prie sunkaus gatvės gyvenimo. Nepaisant to, skųstis jos nepuolė. Kai pareigūnai pirmą kartą jas pamatė gatvėje, jos pasakė savo vardus, buvo pakankamai optimistiškai nusiteikusios. Tik po kelių savaičių viena mergina prabilo – „Gyvenu siaubingą gyvenimą“. Pradėjome bylą, kuri truko daugiau nei vienerius metus. Buvo nuteista 11 asmenų“, – pasakojo R. Sivertsenas.

Dabar lietuvė, apie kurią pasakojo R. Siverstsenas, gyvena viename nedideliame Lietuvos mieste. Kaip moralinę kompensaciją ji gavo maždaug 80 tūkst. eurų kompensaciją, už kurią nusipirko butą, iš savo motinos pasiėmė sūnų, kurį buvo palikusi prieš išvykdama į Norvegiją, dirba.
„Sugrįžti prie normalaus gyvenimo po tokio yra sunku, bet jai pavyko. Nors šis įvykis nutiko prieš 10 metų, jai iki šiol padeda psichologai, ji bendrauja su specialistais, kurie konsultuoja ją, bando įtikinti, kad tai – ne jos kaltė, motyvuoja, kad turėtų jėgų ir nepasiduotų. Po tokios patirties moterys yra sugniuždytos. Kartais laikotarpis, per kurį jos apsipranta su pasikeitusiu gyvenimo ritmu, trunka ir kelerius metus“, – sako jis.
Susikūrė naują gyvenimą
Tačiau neslepia – būna ir tokių merginų, kurios „atkrenta“ – vėl grįžta į gatvę.
„Net ir išgelbėtos, žiaurius išgyvenimus patyrusios moterys, būna, grįžta prie prostitucijos. Dažnai dėl to, kad turi problemų šeimoje, tad pinigai, daug jų, joms yra reikalingi. Neretai tokios moterys viską, ką uždirba, siunčia šeimai ar sergantiems giminaičiams, Lietuvoje likusiems vaikams. Būna ir tokių, kuriuos neranda gerai apmokamo darbo. Dirbdamos įprastai jos uždirba tik būsto nuomai ir maistui, tačiau malonumams, pramogoms neužtenka. Prieš 10 metų buvo daug tokių, kurios prostitutėmis dirbdavo, nes vartojo narkotikus – reikėjo pinigų jiems, tačiau dabar situacija kitokia. Prostitutėmis dažniausia dirba normalios ir intelektualios moterys“, – pasakojo R. Siverstsenas.
Norvegijoje policijos pareigūnai nuolat stebi prostitutes, tad visuomet pastebi ir naujai atvykusias merginas. Tiesa, įgyti „naujokių“ pasitikėjimą neretai yra labai sunku. Kartais tai trunka kelias savaites, kartais – mėnesius, o kartais – kelerius metus.
„Dalis merginų bijo policininkų. Jos mano, kad pareigūnai – korumpuoti, gal turi karčios patirties. Kita dalis galvoja, kad jie yra pažįstami su jų sąvadautojais, ar kad jomis pasinaudos. Tikrai nebūna taip, kad net ir skriaudžiamos merginos išdrįsta prieiti ir pasakyti: „Labas, aš prievartos auka“. Įvairių organizacijų atstovai bendradarbiauja su merginomis, su jomis šnekasi, duoda maisto, prezervatyvų. Tai – ilgas procesas – ryšio užmezgimas. Po truputėli bandoma merginas ištraukti iš gatvių“, – pasakojo jis.
Už kartą – 30-80 eurų
Paklaustas, kaip atrodo lietuvių prostitučių gyvenimas Norvegijoje, jis pasakojo, kad tai nė iš tolo neprimena to, kas įsivaizduojama.

„Per naktį jos aptarnauja 5-10 klientų. Dažnai visus uždirbtus pinigus atiduoda sąvadautojui, kuris parūpina lovą. Negauti jokių pinigų už tokį darbą – normalu. Iš pradžių sąvadautojai merginas įtikina, kad šios turinčios atidirbti už kelionės išlaidas, būsto, kur neretai tėra tik ta viena lova, nuomą, už tai, kad jie joms surado darbą. Bėga mėnesiai, kartais praeina ir visi metai, tačiau merginos algos negauna arba nereguliariai gauna labai mažai pinigų. Iš pradžių jos bijo, bando kovoti, bet paprastai po metų su tokia situacija susitaiko, nebesiskundžia, nes būna pavargusios, įtikina save, kad nėra jokių galimybių ištrūkti“, – pasakojo tyrėjas.
Pasak T. Fiaerio, tokios merginos dirba neskaičiuodamos darbo valandų. Kartais jų diena prasideda 17 val., o baigiasi vidudienį.
„Prostitutės kaina Norvegijoje, Oslo gatvėse, yra maždaug 30-80 eurų. Aišku, merginos tų pinigų negauna, bet sąvadautojams tai pelningas verslas. Kaip jie sako, narkotikus ar ginklą pardavei vieną kartą ir nebeturi, o merginą gali parduoti daugybę kartų. Mums, savo ruožtu, su prostitucijos bylomis dirbti sunkiau nei su prekybos narkotikais ar ginklais. Tu prieš save matai žmogų, o ne, pavyzdžiui, maišelį su heroinu“, – pastebėjo jis.
Pyktį kėlė sąvadautojo prievarta
Skaudžia mų prostitučių pareigūnai ieško ne tik gatvėse. Jie lankosi ir internetiniuose tinklalapiuose, skelbiančiuose apie tokias paslaugas teikiančias merginas.
„Policijos pareigūnai apsimeta klientais, susitaria, kad susitiks su mergina, o pas ją atvykę pasakoja, kas iš tiesų jie yra. Tiesa, 90 proc. merginų dėl to pradeda pykti, sako „Tu mane apgavai, aš praradau pinigus“. Tad, kaip minėjau, tikrai mažai yra atvejų, kai merginos prostitutėmis dirba ne savo iniciatyva, pavyzdžiui, būna atvežamos ir įkalinamos. Matome daug daugiau psichologinės priklausomybės atvejų. Galima būtų sakyti, kad gal tokių, įkalintų, merginų nerandame, bet juk sąvadautojai apie naujas merginas turi pranešti, turi joms rasti klientų, nuolat tikriname visus mums žinomus kanalus“, – patikino R. Sivertsenas.
Tiesa, jis pamena, kad buvo atvejis, kai viena lietuvė policijai skambino verkdama į ragelį ir prašydama pagalbos, norėdama, kad ją išvaduotų. Įdomu tai, kad ji buvo pikta ne dėl to, kad ją įdarbino prostitute, o dėl to, kad jos sąvadautojas, kaip ji sakė: „draugas“, ją prievartaudavo.
„Sąvadautojai mano, kad jų pareiga yra nuolat prievartauti tokias merginas, jie priima tai kaip savo teisę – „paimti ją“, tačiau merginoms tai – aiški prievarta“, – pasakojo jis.
Sąvadautojos – ir moterys
Norvegai pasakojo, kad atpažinti sąvadautojus yra labai sunku. Nors ir sklinda gandai, kad jie – priešingai – puikiai jaučia, kuris asmuo yra policijos pareigūnas, R. Siverstsenas patikino, kad tai retai kada yra tiesa.

„Yra labai sudėtinga suprasti, kas stovi už prostitucijos tinklo. Dauguma jų – tokie patys žmonės kaip Jūs ar aš, jie neturi jokių išskirtinių bruožų, ženklų. Įdomu tai, kad iš Rytų Europos atvykusių merginų sąvadautojai dažniausia būna vyrai, tačiau iš Tailando, Nigerijos – moterys. Dažniausia tos, kurios kažkada pačios dirbo prostitutėmis, jas paprastai vadina „madam“. Būna ir atvejų, kai merginų sąvadautojai net nėra kartu su jomis. Pavyzdžiui, kontroliuoja jų veiklą iš gimtosios šalies. Kartais sąvadautojai yra tokių merginų artimiausi giminaičiai, yra visokių istorijų“, – pasakojo jis.
Anot jo, bene kiekvienos prostitutės istorija yra kitokia. Pavyzdžiui, Afrikoje dažniausia į šį verslą pastūmėja šeima, Europoje – meilė. Tiksliau, vaikinas ar vyras, kuris suvilioja žadėdamas meilės ir pinigų kupiną gyvenimą svečioje šalyje.
„Tipinė lietuvių istorija – nori geresnio gyvenimo, gerai apmokamo darbo. Kai kurios lietuvės dar prieš išvykdamos žino, kad joms gali tekti dirbti prostitutėmis, tačiau mano, kad viską sukontroliuos. Deja, jos tampa prekybos žmonėmis aukomis ir dirba prostitutėmis iki mirties“, – skaudžią tiesą įvardijo jis.
Ką daryti?
Paklaustas, ką daryti, kad prostitucija besiverčiančių merginų būtų kuo mažiau, jis sakė, kad atsakymas aiškus, tačiau sunkiai praktiškai įgyvendinamas – panaikinti skurdą.
„Jei žmonės galės surasti darbą normaliu būdu, jie neis į gatves ir nepardavinės savęs. Taip, gauti pinigų parduodant kūną yra paprasčiau nei mokytis, tada studijuoti, tada atlikti praktiką, tada kasdien dirbti kažkokį darbą, tačiau turime suteikti galimybę visiems žmonėms bent jau turėti pasirinkimo teisę“, – patikino R. Sivertsenas.
Anot jo, matyti, kad jų taikomi modeliai veikia – mažėja lietuvių prostitučių Norvegijoje. Šiuo metu Norvegijoje prostitucija dažniausiai verčiasi moterys iš Rumunijos, Bulgarijos, Nigerijos ir Albanijos. Pats jis asmeniškai jau dvejus metus nenagrinėjo jokios lietuvės bylos, tačiau kartais mato, kad internete dar galima rasti mūsų šalies piliečių anketų. „Sunku pasakyti, pavyzdžiui, Irina, Irena – lietuvė ar rusė? Bet lietuvių prostitučių Norvegijoje mažėja“, – džiaugėsi jis.

Rūta Pukenė​