Author: admin

Uostamiesčio gyventojas Tonis Vasiliauskas, už sąvadavimą nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme jos vykdymą atidedant, nuvylė Klaipėdos apygardos probacijos tarnybą vangiai žengdamas  doros keliu. Probuotojų prašymu nuteistojo pareigos, kurias jis privalėjo uoliai vykdyti įsigaliojus teismo nuosprendžiui, pakeistos.Trokšta gyventi su nukentėjusiąja?

 Pernai gruodį Klaipėdos apylinkės teisme nuosprendį už vertimąsi iš kito asmens prostitucijos išklausęs 32 metų T.Vasiliauskas nubraukė džiaugsmo ašarą – sekso paslaugų organizatoriui bausmė buvo atidėta trejiems metams. Išvengęs kalėjimo nuteistasis buvo įpareigotas be teisėsaugininkų leidimo neišvykti iš namų nuo 22 val. vakaro iki 7 val. ryto, jeigu tai nesusiję su jo darbu. Probuotojams pasidomėjus, kaip vidutinės pakartotinio teistumo rizikos grupei (65 balai) priskiriamas T.Vasiliauskas vykdo teismo įpareigojimus, nenustatyta, kad jis naktimis kur nors išvykdavo iš namų, blaškydavosi po miestą arba už jo ribų. Tačiau atskleista kitokių aplinkybių, kurios pareigūnus privertė abejoti T.Vasiliausko elgesiu. Paaiškėjo, kad nuteistasis kaip ir anksčiau niekur nedirba, toliau bendrauja su nuo jo nukentėjusia klaipėdiete Lina, netgi kartu gyvena viename bute. Už sąvadavimą dar ganėtinai švelniai nubaustas T.Vasiliauskas, atrodo, vis dar nesuvokia,  o gal net  ir visiškai nepripažįsta savo kaltės – ir toliau aiškina, kad jo byloje viskas buvo išgalvota. Probacijos tarnyba sausio 27-ąją kreipėsi į teismą dėl nuteistam klaipėdiečiui anksčiau skirtų pareigų pakeitimo. Vėl stojęs prieš teismą T.Vasiliauskas tikino, kad savo draugei Linai, kurią buvo pavertęs prostitute,begėdiškai išnaudojo pakišdamas kitiems vyrams, vis jaučiąs stiprius jausmus,  todėl kartu gyvenąs jo lėšomis nuomojamame bute. Beje, nuomos sutartis sudaryta ne Tonio, o Linos vardu. T.Vasiliauskas dar pridūrė, kad su Lina nusprendęs gyventi po vienu stogu ne tik iš meilės, bet ir iš gailesčio. Už buto nuomą jis moka iš savo santaupų, dar padeda ir tėvai.

 Įsipainiojo į prostitucijos tinklus

 Darbo biržoje registruotas probuojamasis teisme negalėjo paaiškinti, iš kur tos santaupos. Prašė atmesti teisėsaugininkų teikimą, kadangi išsiskyrimas su Lina esą būtų didelė dvasinė trauma ir jam, ir mylimai moteriai. Buvusias sekso verges globojančios organizacijos „Carito“ atstovė teisme prisiminė Linos  pasakojimą, kad ji susirado kitą butą, pati jį nuomoja. Paaiškėjo, kad Lina melavo – nuompinigius mokėjo nuo jos neatšokantis T.Vasiliauskas. „Už butą reikia mokėti 70 eurų, o Lina niekur nedirba, gauna 78 eurų išmoką. Šelpiame ją maisto produktais“, – kalbėjo nukentėjusiąja pripažintą klaipėdietę jau metus globojanti  “Carito“ socialinė darbuotoja. Pasak jos, Lina su motina ir broliu anksčiau gyveno Rumpiškės gatvėje, bet vėliau atsidūrė sunkioje padėtyje, įsipainiojo į T.Vasiliausko rezgamus prostitucijos tinklus. Jos vaikelis – globos namuose. Ne tik Probavimo tarnyba, bet „Caritas“  teismo prašė užtikrinti kitų asmenų įtakai lengvai pasiduodančios ir pažeidžiamos Linos interesus – apsaugoti ją nuo bet kokios T.Vasiliausko įtakos. Įvertinusi liudininkų parodymus ir visą bylos medžiagą, teisėja Violeta Balčiūnienė nusprendė patenkinti probuotojų teikimą – T.Vasiliauskui anksčiau skirtus įpareigojimus papildė naujais. Klaipėdos apylinkės teismo nutartimi probuojamąjam uždrausta bendrauti su Lina ir jos mažamečiu vaiku.Vos tik ši nutartis įsiteisės, T.Vasiliauskas turės palikti Liną. Nuteistasis taip pat įpareigotas  per mėnesį susirasti nuolatinį darbą, jį tęsti, dalyvauti elgesio pataisos programose. 

Mylimą draugę pardavinėjo kitiems

 Mažametį vaiką auginanti klaipėdietė Lina su T.Vasiliausku susipažino pagal skelbimą laikraštyje. Apie prostitutės darbą naujasis draugas pradžioje jai net neužsiminė, tik pasakė, kad galės pasilikti bute, jeigu sutiks mylėtis su juo. Po kelių mėnesių Lina išgirdo, kokia veikla jai teks užsiimti. Rūpestingą draugą vaidinęs T.Vasiliauskas socialinių įgūdžių stokojančią Liną įtikino, kad pinigų iš prostitucijos reikia bendram labui – kelionėms į užsienį, kur jis neva susiradęs kažkokį gerą darbą. Per tris sekso vergystės mėnesius Lina per dieną aptarnaudavo ne mažiau kaip penkis T.Vasiliausko surastus klientus. Tyrėjams ji prasitarė, kad „gyvenimo draugas“ nelegaliai uždirbtais pinigais nesišvaistydavo. Kartą jai atkišo 400 litų ir sušvokštė per dantis: „ Čia tau – vaiko sauskelnėms“. Tapusi visiškai priklausoma nuo sąvadautojo, įbauginta Lina galbūt iš tikrųjų patikėjo, kad T.Vasiliauskas ją myli ir pardavinėjo kitiems vyrams iš bėdos – reikia pinigų, kad būtų iš ko gyventi, nuomoti butą. Sužinojęs, kad Lina ryžosi prabilti apie savo santykius su juo ir klientais, T.Vasiliauskas įsiuto – iš buto išsinešė draugei dovanotą kompiuterį. Pasakė grąžinsiąs, kai ji pakeisianti savo parodymus. 

Prostitutes pavadino išlaikytinėmis

 Klaipėdos centre, Liepų gatvėje, T.Vasiliausko nuomojamame bute darbavosi dar dvi jo užverbuotos prostitutės. Vėliau sąvadautojas su jomis susipyko, ėmė svaidytis žaibais, kai „plaštakės“ pareikalavo grąžinti visus uždirbtus pinigus. T.Vasiliauskas dar mėgino kreipti įvykius sau naudinga linkme. Į vienos merginos mobilųjį telefoną atskriejo grasinamosios žinutės: „Kekše, tu dar atsiimsi“. „Skųskis kam tik nori, vis tiek nieko neįrodysi“. Jau vykstant teismo procesui, neramus sąvadautojas buvo areštuotas. Bet merginos neišsigando, patvirtino ankstesnius savo parodymus ir  teismo salėje. Geradariu apsimetinėjęs T.Vasiliauskas neigė savo kaltę – nepaklusnias prostitutes vadino draugėmis ir išlaikytinėmis. Per kratą T.Vasiliausko kompiuteryje aptikta laikmenų su mažamečių vaikų lytiniais aktais. Vyras aiškino kompiuterį pasiskolinęs iš savo tėvo, kuris jį įsigijo iš nepažįstamo asmens – esą pornografijos įrašų ten jau galėjo būti.Bylą nagrinėjusiai teisėjai V.Balčiūnienei skelbiant nuosprendį sąvadautojui, posėdžių salėje sėdėjęs jo tėvas pradėjo purkštauti, replikuoti ir buvo išvarytas lauk. 

Gediminas Pilaitis 

Kasmet Norvegijos teismuose daugiau nei trys šimtai Raudonojo Kryžiaus savanorių suteikia psichologinę paramą beveik tūkstančiui žmonių, tapusių nusikaltimų aukomis ir liudytojais. Savanorystę pasirinkę studentai ir pensinio amžiaus norvegai padeda pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms atsikratyti baimės liudyti ir tinkamai pasiruošti teismo posėdžiams. Kaip savanoriai prisideda prie teisingumo vykdymo, ar toks savanorių paramos teismuose tinklas prigytų Lietuvoje – šiais klausimais Vilniuje diskutavo Lietuvos, Lenkijos ir Norvegijos nevyriausybinių organizacijų (toliau – NVO) bei teismų sistemos atstovai. 

Vengia liudyti antrą kartą 

Renginyje „Pagalba liudytojams ir nusikaltimų aukoms: NVO ir teismų bendradarbiavimas“ pasisakiusi Lietuvos Carito Pagalbos smurto aukoms skyriaus vadovė Kristina Mišinienė įvardino vieną bendrą NVO ir teismų tikslą – kad padariusieji nusikaltimą, gautų atlygį, o aukoms būtų suteikta reikiama emocinė pagalba.„Deja, dažnai Lietuvos teismo koridoriuje susitikusios su savo skriaudiku, posėdžio metu pajutusios kaltinamojo artimųjų kvėpavimą į nugarą, nusikaltimų aukos kardinaliai pakeičia savo pirminius parodymus“, – apie komplikuotą prekybos žmonėmis aukų dalyvavimą teismo posėdžiuose pasakojo K. Mišinienė. Pasak jos, po pirmojo teismo proceso reikia dėti dideles pastangas, kad nukentėjusiosios liudytų teisme antrą kartą. „Kartais nusikaltimų aukas gaudome po visą Lietuvą. Jos nesupranta pareigos liudyti, kaip pilietiškumo. Tai jų realaus kasdienio gyvenimo saugumo klausimas“, – atvirai sakė Lietuvos Carito atstovė ir kartu kėlė klausimą, kaip sumažinti aukos dalyvavimo teisme vengimo procesą.

Dėmesys kaltinamajam, o ne aukai

 Žmogaus teisių stebėjimo instituto patarėjos teisės ir politikos klausimais Mėtos Adutavičiūtės manymu, esminė problema yra ta, kad baudžiamasis procesas dažnai būna neaiškus, klaidus ir ne visada pritaikytas nukentėjusiojo poreikiams. „Teisingumo sistemos dėmesys labiau yra sutelktas į įtariamąjį ir jo patraukimą atsakomybėn. O nukentėjęs asmuo prieš teismo posėdį nedrąsiai stovi pasimetęs kažkur salės kampe ir bijo net pajudėti“, – teigia M. Adutavičiūtė. Jos manymu, nukentėjusiųjų patirtys yra labai įvairios, o Lietuvoje trūksta vieningos tvarkos, kaip bendrauti su nukentėjusiais asmenimis įvairiose ikiteisminio tyrimo stadijose ir atsižvelgiant į situacijos sudėtingumą.„Su aukomis turėtų būti elgiamasi pagarbiai, jautriai, individualiai, profesionaliai ir jų nediskriminuojant. Būtina sudaryti sąlygas nukentėjusiesiems iš anksto pasiruošti liudyti teisme. Taip pat reikia aiškaus reglamentavimo, kuris apibrėžtų teisę į fizinę apsaugą aukoms, kurios nesijaučia saugios dalyvaudamos teismo procese“, – kalbėjo Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovė.

Svarbu atkurti saugumo jausmą

 Renginyje dalyvavęs psichologijos mokslų daktaras, „Žmogaus studijų centro“ prezidentas Gintaras Chomentauskas ragino atkreipti dėmesį į faktą, kad nukentėjusysis – nėra vien įrodymų šaltinis. „Tai asmuo, kurio psichologinis ir socialinis balansas yra pažeistas. Nusikaltimas supurto mūsų psichologinį pasaulį, jis pakeičia mūsų vidinį balansą, įveda abejonę, ar galime pasitikėti žmogumi. Todėl labai svarbu ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu nepadaryti nukentėjusiajam papildomos žalos“, – sakė jis. G. Chomentausko teigimu, šiuo sunkiu gyvenimo laikotarpiu nukentėjusiajam labiausiai reikia išsikalbėti, sutvirtinti asmenybę ir atkurti saugumo jausmą. „Svarbiausia – kuo greičiau padėti nusikaltimo aukai atgauti psichologinę pusiausvyrą“, – kalbėjo psichologas.

Pirmieji žingsniai jau žengti

 Norvegijos teismų administracijos ir norvegų teismų Liudytojų tarnybos atstovė Jenny Melum, atvykusi į konferenciją pasidalyti gerąja praktika, pasakojo, kad pagrindinis specialiai apmokytų savanorių Norvegijos teismuose tikslas – suteikti nukentėjusiesiems žmogišką paramą ir raktinę informaciją apie teismo posėdį.„Žinodami, kur sėdės teismo salėje, kokia eiga vyks teismo posėdis, nukentėjusieji jaučiasi daug tvirčiau ir gali susitelkti į tikslių parodymų davimą. Reikiama pagalba padeda sumažinti netikrumą, duodant parodymus“, – savanorių pagalbos privalumus vardino norvegė J. Melum. Vilniuje diskutavę ekspertai ir praktikai, įgiję savanoriško darbo su liudytojais ir nusikaltimo aukomis patirties, pasidžiaugė, kad Lietuvos teismuose jau pradėtos diegti pirmosios liudytojų ir nusikaltimo aukų saugumui užtikrinti skirtos priemonės – didžiausiuose apygardų teismuose įdarbinti kvalifikuoti psichologai pamažu kuria vienodą psichologinės pagalbos teikimo teismuose sistemą.  Anot Nacionalinės teismų administracijos direktorės Redos Molienės, pabendravus su Lietuvos nevyriausybinių organizacijų atstovais, pradėjo aiškėti, kad labai svarbu, jog žmonės suprastų, kas jų laukia teisme ir jaustųsi psichologiškai pasiruošę liudyti. „Todėl pernai buvo išleisti ir kartu su teismo šaukimais pradėti platinti specialūs lankstinukai „Kaip elgtis, jei esi pakviestas liudyti“, skirti supažindinti liudytojus ir nukentėjusiuosius su teismo proceso eiga, informuoti, kokios proceso dalyvių teisės ir pareigos, kaip pasiruošti apklausai teisme, kada kompensuojamos patirtos išlaidos ir kita“, – sėkmingą teismų ir NVO bendradarbiavimo pradžią prisiminė R. Molienė. Pasak jos, teisėjams rūpi, kaip jaučiasi nusikaltimo auka. „Nagrinėdami bylas, teisėjai turi remtis objektyviais parodymais, todėl labai svarbu, kad asmenys teisme jaustųsi saugiai, neužsisklęstų ir nebijotų prabilti. Savanorių paramos Lietuvos teismuose idėja kilo kartu su teisėjais lankantis Norvegijos teismuose. Ar ji prigis Lietuvoje, priklausys nuo teismų ir nevyriausybinių organizacijų iniciatyvų. Teismai, savo ruožtu, ir toliau dės visas pastangas, kad užtikrintų saugų nukentėjusiųjų dalyvavimą teismo procese“, – sakė R. Molienė. Tarptautinė konferencija „Pagalba liudytojams ir nusikaltimų aukoms: NVO ir teismų bendradarbiavimas“ organizuota iš Norvegijos finansinio mechanizmo programos „Efektyvumas, kokybė ir skaidrumas Lietuvos teismuose“ dvišalio fondo lėšų. Šios programos projekto „Geresnė pagalba liudytojams ir nusikaltimų aukoms teismo procese, įskaitant saugumo teismų pastatuose sustiprinimą“ lėšomis kovo pradžioje startuos virtuali teismo posėdžių salė ir prasidės specialūs teismų darbuotojų ir NVO atstovų mokymai „Psichologinė parama aukoms ir liudytojams bei jų apsauga teismo procese“.  

Šiandien Klaipėdos apskrities VPK vyko „Lietuvos Caritas“ ir Vyriausiojo policijos komisariato organizuoti mokymai „Šiandieninė prekybos žmonėmis situacija: teisiniai aspektai ir pagalbos nukentėjusiesiems teikimas“. 
Sveikinimo žodžius mokymų dalyviams tarė Klaipėdos apskrities VPK viršininkas Alfonsas Motuzas ir kapelionas Vilius Viktoravičius. Tyrimus prekybos žmonėmis srityje – statistiką, nusikaltėlių naudojamas strategijas, ikiteisminio tyrimo problematiką – pristatė Panevėžio apskrities VPK Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas J. Kuzmickas. „Caritas“ socialinė darbuotoja M. Žičkutė apibūdino tipinį prostitucijos klientą, o socialinės darbuotojos L. Paulikienė ir S.Bučkutė pateikė psichologinį nukentėjusiojo portretą, kalbėjo apie jo pažeidžiamumą ir pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms galimybes.
Vėliau vyko filmo „Price of Sex“ peržiūra, diskusijos bei kriminogeninės 2014 m. situacijos dėl prekybos žmonėmis Klaipėdos apskrityje analizė, pateikta Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus viršininko V.Mockaus.

Visiems mokymų dalyviams įteikti pažymėjimai. 

Užribis. Sausį Švėkšnos specialiojo ugdymo centre kilęs prostitucijos skandalas apnuogino bjaurų faktą – sekso vergijos pinklėse masiškai atsiduria nepilnamečiai. Faktas toks nemalonus, kad patogiau jo nematyti ir negirdėti.

 Prostitucija – apskritai nepatogi tema mūsų valstybėje, nesvarbu, ar kalbama apie vaikus, ar apie suaugusius šio „verslo“ dalyvius. Padorioje kompanijoje jos vengiama, visuomenė su šiuo reiškiniu taikstosi, o atsakingoms institucijoms ačiū bent už tai, kad pripažįsta jį egzistuojant. Tikriausiai labai tipišką elgseną prieš kurį laiką pademonstravo teisingumo ministras Juozas Bernatonis. Visuomenininkams siekiant įstatymu įteisinti bausmes ne prostitutėms, o jų klientams, ministras atsiribojo nuo bet kokių asmeninių sprendimų, esą „kadangi tomis paslaugomis nesinaudoju, tai asmeninio patyrimo neturiu“. Užsienio valstybėse elgiamasi įvairiai: vienur baudžiamos sekso paslaugas teikiančios moterys, kitur – jas perkantys vyrai, dar kitur prostitucija vienaip ar kitaip yra legali. Specialistai pripažįsta, kad auksinio modelio dar niekas nesukūrė ir kad prostitucija bei su ja susijusi prekyba žmonėmis yra vienas grėsmingiausių reiškinių visame pasaulyje. „Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė įspėja, kad ši problema pastaruoju metu įgauna naują veidą – parduodamos ne tik moterys, bet ir vyrai, vaikai. „Tačiau rizikos grupės nekinta dešimtmečiais. Į prostituciją dažniausiai įtraukiami mažiausiai apsaugoti visuomenės žmonės, turintys psichologinių, ekonominių, socialinių problemų. Tai iš provincijos kilusios moterys, vienišos motinos, jaunos merginos, kurios neturi išsilavinimo, ir moterys, ir vyrai, turintys įvairių priklausomybių“, – vardija K.Mišinienė. Viena pažeidžiamiausių grupių, tapusių taikiniu išnaudotojams, suteneriams, sąvadautojams, prekeiviams žmonėmis, – globos įstaigose augantys nepilnamečiai. Švėkšnoje į sekso paslaugų prekybą buvo įtrauktos penkios 15–17 metų paauglės. Bent jau tiek aukų pavyko išaiškinti ikiteisminio tyrimo metu. Vis dėlto dažniausiai prostitucijos mastų iliustruoti skaičiais neįmanoma, o bendros analizės trūkumas labai apriboja galimybes padėti jos aukoms. Prostitucija – latentinė, slapta problema. Faktui iškilus į paviršių paaiškėja, kad nusikalstama veika buvo vykdoma daugelį mėnesių, net metų. Patys nukentėjusieji taip pat labai vengia kreiptis ir į teisėsaugos, ir į socialines tarnybas. „Oficiali statistika, kuri kalba apie nepilnamečių prostituciją, beveik lygi nuliui. Tačiau realybėje matome tikrai ne nulį ir net ne vienetą su nuliu – gerokai didesnį prostitucijai išnaudojamų vaikų skaičių. Tai rodo, kad tam tikri sektoriai statistikos neteikia. Man labai rūpėtų išsiaiškinti, kodėl globos namų atsakingi asmenys, vaiko teisių apsauga besirūpinančios tarnybos nekalba apie nukentėjusius vaikus. Jie prabyla, kai jau nebėra kur dingti – kai faktus atskleidžia žiniasklaida ar nevyriausybinės organizacijos“, – apgailestauja „Caritas“ atstovė. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kilus Švėkšnos skandalui specialiojo ugdymo centro direktorė Laima Navickienė, pati gindamasi nuo kaltinimų, viešai pareiškė, kad „visuose vaikų globos namuose su mergaitėmis šitaip elgiamasi“, tik esą kai kurios įstaigos bijo tai skelbti ir apie tai kalbėti, nes gali būti nubaustos. Šie žodžiai turėjo sukelti uraganą, tačiau atsakingos tarnybos juos praleido pro ausis.  

Aštuoniolikmetę alytiškę du kartus išžaginęs ir nužudyti grasinęs ne kartą teistas ir jau recidyvistu pripažintas Remigijus Šatas sulaukė užtarėjų – bylą nagrinėjant teisme nukentėjusioji mergina iš teisėjų sulaukė ne užuojautos, o užgauliojimų. 

Pati kalta, kad rizikavai eiti į butą, kuriame buvo tavo prievartautojas. Tokių replikų išžaginta mergina išgirdo ne žodžiu, o raštu, kai trys Kauno teisėjai išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios skundą – nusikaltimo auka siekė, kad jos skriaudikas būtų nubaustas griežtesne bausme. Nukentėjusioji teismo taip pat prašė padidinti neturtinės žalos atlyginimą – nuo 10 iki 50 tūkst. litų (2 896 iki 14 481 eurų).
Tačiau tokios išžagintos merginos pozicijos nepalaikė nei prokurorai, nei teisėjai. Bylos nagrinėjimui pirmininkavusi Kauno apygardos teismo teisėja Danutė Giačaitė teismo nutartyje, kurioje buvo atmestas nukentėjusiosios skundas, nurodė, kad mergina privalėjo prisiimti galimą riziką, kai ėjo į butą, kuriame buvo išžaginta. Maža to, teisėja nurodė, kad nukentėjusioji – mergina, parduodanti savo kūną už pinigus. „Kolegija mano, jog bylos medžiaga patvirtina nukentėjusios polinkį rizikuoti bendraujant su jai nepažįstamais asmenimis, jos polinkį gauti atlygį už suteiktas lytines paslaugas“, – atmesdama skundą dėl žagintojui paskirtos pernelyg švelnios bausmės nurodė D. Giačaitės pirmininkaujama kolegija.
Ar tokių duomenų baudžiamojoje byloje yra, ikiteisminį tyrimą atlikusi ir teisme valstybinį kaltinimą palaikiusi Alytaus prokurorė Asta Bernatavičienė nebuvo linkusi atskleisti. „Klauskite tų, kurie taip parašė“, – nuo atsakymo išsisuko prokurorė. Užgaulių žodžių nusikaltimo aukai nebuvo linkusi paaiškinti ir bylos nagrinėjimui pirmininkavusi teisėja D. Giačaitė.
„Tikrai nė viename sakinyje nerašome to, ko nėra byloje“, – teigė teisėja.
Paprašyta patikslinti, kokiais duomenimis remiasi, ir ar išžaginta mergina nėra laisvo elgesio, D. Giačaitė sakė: „Jūs bandote manęs paklausti, kad aš vertinčiau kitą žmogų. Daugiau nesiplėsiu, yra nutartis, jūs skaitykite, o toliau jau interpretuokite, jeigu kas negerai, tada žiūrėkite. Bet nutartyje yra parašyta taip, kaip parašyta. Plačiau neturiu nei įgalinimų komentuoti, juo labiau, kad tai yra kolegijos sprendimas.“ Paklausta, ar etiška teisėjams įžeidinėti ir smerkti nusikaltimo aukas, nes niekas neturi teisės žaginti net prostitutės, teisėja panoro baigti pokalbį.
„Aš truputį atsiprašau, aš Jūsų nesuprantu, daugiau neturiu ką pasakyti – juk paaiškinau, kad nė vienas sakinys nėra įrašomas be duomenų“, – baigdama pokalbį sakė Kauno apygardos teismo teisėja.

Smaugė ir grasino, kad užmuš

Istorija, kurią teko narplioti teismui, buvo plačiai aptarinėjama Dzūkijos sostinėje – praėjusių metų vasario 11-osios vakarą, aštuoniolikmetė atėjo į svečius pas pažįstamą vaikiną. Duris atidarė ne šeimininkas, o jo draugas R. Šatas – vyras sugriebė merginą už rankos ir įsitempė į vidų, merginai net suplyšo striukė. Apsiverkusi aštuoniolikmetė prašė ją išleisti, tačiau R. Šatas pareiškė, kad jo planams niekas nesugebės užkirsti kelio. „Niekas tavęs neišleis, nebijau aš Alytaus pareigūnų“, – pareiškęs R. Šatas griebė merginai už plaukų ir trenkė jos galvą į sieną.
Vyras būtų dar kartą jai smogęs, bet jį sutramdė buto šeimininkas. Po kiek laiko R. Šatas merginą nusitempė į kambarį, nors ji ir priešinosi, ją sumušė, o paskui smaugdamas išžagino. „Nerėk, nes užmušiu“, – verkiančią auką tramdė žagintojas. Patenkinęs lytinę aistrą vyras merginai ėmė grasinti, kad dabar ją išveš į Kauną. Po pusvalandžio jis vėl merginą išžagino.
Mergina iš buto paspruko iššokusi pro balkoną, kai R. Šatas išėjo iš kambario – apsiverkusi ir basa gatvėje nepažįstamų žmonių paprašė iškviesti policijos pareigūnus. Atvykę į butą, kuriame mergina buvo išžaginta, kriminalistai sulaikė ne tik R. Šatą, bet ir šeimininką, kuris buvo visiškai girtas.
Nors ikiteisminio tyrimo metu R. Šatas kaltinimų nepripažino, teisme jis pakeitė savo poziciją – ne tik pareiškė, jog yra kaltas dėl išžaginimo, bet ir atsiprašė nukentėjusiosios. Be to, jis panoro, kad byla būtų nagrinėjama supaprastinta tvarka, neapklausinėjant nei nukentėjusiosios, nei liudytojų – taip jam paskirta bausmė buvo sumažinta trečdaliu.

Teisėjai: išžaginimas nesukėlė negrįžtamų padarinių

Dėl išžaginimo R. Šatui teismas skyrė 2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Tačiau nukentėjusioji su tokiu švelniu nuosprendžiu nesutiko – teismo prašė skirti bent 5 metų įkalinimą, kad sumažinus trečdaliu nuteistajam tektų kalėti bent 3 metus 4 mėnesius.
Savo skunde mergina tikino, kad iki šiol jaučia nusikaltimo pasekmes: „R. Šatas iš savanaudiškų paskatų mane išžagino du kartus, be to, jis praeityje teistas, teistumas neišnykęs, pripažintas recidyvistu, ne kartą baustas administracinėmis nuobaudomis, ilgą laiką neigė savo kaltę, manęs atsiprašė tik formaliai ir tik teisme“, – teismui rašė mergina. R. Šatas su tokiais teiginiais nesutiko – esą jam skirta bausmė yra teisinga, bet „tikrai ne per švelni“. Kad bausmė yra ne per švelni, sutiko ir teisėjos D. Giačaitės pirmininkaujama trijų teisėjų kolegija, nutarusi, jog nėra pagrindo dar labiau skriausti žagintoją. Teismas taip pat pripažino, kad dėl išžaginimo buvo pakenkta ne tik nukentėjusiosios sveikatai, ji patyrė stresą, pažeminimą, didelius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus. Tai patvirtino duomenys iš gydymo įstaigos.
„Nusikalstamais R. Šato veiksmais nukentėjusiosios sveikata buvo sutrikdyta tik nežymiai, nesukėlė negrįžtamų padarinių, liekamųjų reiškinių“, – teisėjai nutarė, kad pagrįstai nukentėjusiajai buvo priteistas mažesnis, nei ji prašė, neturtinės žalos atlyginimas.

 Dainius Sinkevičius

Auklės darbo pasiūlymu susiviliojusią 20-metę Liną iš Lietuvos Airijoje pasitiko moteris, kuri lietuviškai prisistatė esanti vaikučio mama, ir du indų tautybės vyrai.

 

„Jie mane nuvežė į dviaukštį namą, tačiau vaiko nesigirdėjo. Paklausiau, kur jis yra, o moteris paaiškino, kad pas drauges“, – sakė klaipėdietė.

 

Kitą dieną ji su tais pačiais žmonėmis vyko tvarkyti dokumentų: „Ačiū Dievui, kalbu angliškai, todėl supratau, kas vyksta. Jie sakė, kad dirbti galėsiu tik sutvarkiusi reikiamus dokumentus. Tuomet jų žodžiais patikėjau – naujas šalis, matyt ir įstatymai kitokie“, – prisiminė Lina.

 

Porą savaičių po to buvo laikoma kambaryje. Namo savininkai indai leisdavo išeiti, bet labai nenoriai, patarė nenutolti nuo namų. Galiausiai, dokumentai buvo sutvarkyti, bet mergina vis negalėjo pradėti dirbti. Taip ir nepamatė vaiko, negavo žadėtų pinigų.

 

„Supykusi nuėjau pas moterį ir pareikalavau konkrečiai pasakyti, kada pradėsiu dirbti ir gausiu nors kažkiek uždarbio. Ji pasikvietė vieną iš indų, kuris papasakojo, kad čia atvykau ne dirbti,o ištekėti už indų tautybės vyro ir kad jie neišleis manęs, kol to nepadarysiu“, – pasakojo Lina.

Jos žodžiais, buvo apšalusi, iš pykčio nežinojo kur dėtis. Reikalavo grąžinti ją į Lietuvą. Tuoktis kategoriškai atsisakė.

 

„Tačiau jie man pradėjo grasinti ir aiškinti, kad jeigu ieškosiu pagalbos, kreipsiuosi į policiją ar mėginsiu bėgti, nukentės mano mama, padarys taip kad aš Airijoje negalėčiau dirbti, net užsiminė apie pasikėsinimą į mano gyvybę“, – baisu net prisiminti Linai.

 

Išrinko jaunikį

 

Išsigandusi grasinimų mergina pakeitė taktiką. Pradėjo apsimetinėti, kad sutinka su visomis jų sąlygomis, tačiau žadėtų pinigų vis viena negavo.

 

„Per savaitę man duodavo po 5-10 eurų. Bet ar įmanoma už tiek išgyventi? Dažnai tekdavo badauti… Prasidėjo keistas etapas, kuris kėlė daug streso – susitikimai su įvairiais indais vyrais, kol paaiškėjo, kuris maniškis“, – prisiminė mergina. Lina įsitikinusi, kad jam buvo reikalinga tik dėl Europos Sąjungos vizos.

„Prasidėjo važinėjimai iš vieno miesto į kitą. Vos ne kas mėnesį keisdavosi gyvenamoji vieta. Gal jie bijojo, juk tai kriminalinis nusikaltimas už kurį gali deportuoti iš šalies be teisės sugrįžti“, – svarstė klaipėdietė, pabrėždama, kad merginas kurios fiktyviai tuokiasi, sodina iki 15 metų kalėjimo.

 

Kelis kartus bandė bėgti, bet buvo pagauta, sumušta. Galiausiai, iš jos paėmė dokumentus, telefoną, kompiuterį. Jai buvo uždrausta bendrauti su giminėmis ir draugais. Pusę metų gyveno nežinioje ir baimėje, o paskutinius mėnesius – uždaryta tarp keturių sienų.

 

Pasakė, kad yra nekalta

 

„Norėjo prie manęs lįsti ir seksualiai, bet dėl šito išsikovojau savo teises ir likau nepaliesta. Deja, dažnai mušė, naudojo psichologinį ir fizinį smurtą“, – baisu prisiminti merginai.

Lapkričio mėnesį, kai po savo gimtadienio ji buvo visai praradusi viltį, ryžosi kreiptis į policiją: „ Išlaukiau tinkamos progos, kada namuose nieko nebuvo, greit išbėgau ir ėjau tiesiai į komisariatą, bet ne pagrindinėmis gatvėmis, o nuošaliomis, kad nepagautų manęs. Pareigūnai išklausė ir nuvežė į namus, kuriuose gyvena nuo psichologinio, fizinio ar seksualinio smurto nukentėjusios moterys. Ten išbuvau savaitę, paskui mane nuvežė į Dubliną ir po dienos prieš Šv. Kalėdas grįžau į Lietuvą“.

 

Mergina ilgai svarstė, ar papasakoti savo istoriją DELFI, minėjo bijanti dėl savo gyvybės, bet tuo pačiu norėtų, kad kitos merginos pasimokytų iš jos klaidų. Paklausta, ar jau atsigavo nuo sukrėtimo, Lina sakė, kad ne. Apie siaubą, kurį teko patirti Airijoje, ji pasakojo tik patikimiausiai draugei, mamai ir tetai. Grįžusi tėviškėje bandė ieškoti ir tebeieško darbo, bet nesėkmingai. Užsiregistravo Darbo biržoje, mokysis kirpėjos amato.

 

Planavo išvežti į Indiją

 

„Svarbiausia, kad neįvyko vestuvės su tuo indu. Turėjau tuoktis sausio 22 dieną, bet spėjau pabėgti. Kiek teko girdėti iš kitų merginų, kai tekama formaliai net jokios šventės nebūna. Nueini į civilinės metrikacijos skyrių ir ten pasirašai dokumentus. Tada jie nusiveda į restoraną, atsigeria visi šampano, pavalgo ir viskas…“ – sakė Lina.

 

Mergina įsitikinusi, kad tam indui buvo reikalinga tik dėl dokumentų: „O kam dar? Ieškosi naivių panelių, kurioms reikia pinigų, pasiūlo 3 000 eurų ir kai kurios sutinka. Kitoms meluoja, kaip atsitiko man. Žinau, kad planavo išvežti mane į Indiją, nes darė vizą, tačiau kilo keblumų ir tai man davė laiko apgalvoti, kaip galėčiau išsigelbėti“.

 

Paklausta, kaip išvengė seksualinės prievartos, Lina sakė, jog gudrumu: „Pasakiau, kad dar niekad neturėjau lytinių santykių ir jeigu jie mane palies, įskųsiu policijai. O policijos jie labai bijo, jų veidai išgirdus vien šį žodį pasikeičiau, kitoms ir trenkia jeigu pamini policiją“.

 

Ar grįžusi namo klaipėdietė matė žmogų, per kurį tiek vargo patyrė Airijoje? Ar nemano, kad apie jį reikėtų pranešti policijai?

 

„Sutikti neteko. Gal jo net nėra Lietuvoje… Apie policiją nežinau, galvoju, bet kiek baiminuosi…“ – dar nežino kaip pasielgs dvidešimtmetė.

 

Rado tikrą „aukso gyslą“

 

Lietuvos Caritas programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė šiandien mato vis smarkiau mūsų šalį apraizgantį fiktyvių vedybų tinklą.

 

„Linos istorija tik paliudija, jog fiktyvių nuotakų medžiotojų auka gali tapti bet kuri mūsų mergina, atsidūrusi pažeidžiamoje situacijoje. Trečiojo pasaulio šalių gyventojai, desperatiškai verždamiesi į Europą, tarp patiklesnių, naivesnių, nesugebančių apsiginti mūsų moterų atrado tikrą „aukso gyslą“ ir ją negailestingai eksploatuoja“, – sakė Lietuvos Carito atstovė.

 

Mišinienė įspėjo moteris neužkibti ant neaiškių galimybių kabliuko: „Nesutikite su jokiais pasiūlymais (patrauklaus darbo, pelningo sandėrio ir pan.) neišsiaiškinę visų aplinkybių, sąlygų, legalumo. Nes ne visada kaip Linai, pavyksta ištrūkti nenukentėjus”.

Ieva Urbonaitė-Vainienė

 

Publikuota 2015 m. vasario 23 d. http://www.delfi.lt 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Auklės darbo pasiūlymu susiviliojusią 20-metę Liną iš Lietuvos Airijoje pasitiko moteris, kuri lietuviškai prisistatė esanti vaikučio mama, ir du indų tautybės vyrai. 

„Jie mane nuvežė į dviaukštį namą, tačiau vaiko nesigirdėjo. Paklausiau, kur jis yra, o moteris paaiškino, kad pas drauges“, – sakė klaipėdietė. Kitą dieną ji su tais pačiais žmonėmis vyko tvarkyti dokumentų: „Ačiū Dievui, kalbu angliškai, todėl supratau, kas vyksta. Jie sakė, kad dirbti galėsiu tik sutvarkiusi reikiamus dokumentus. Tuomet jų žodžiais patikėjau – naujas šalis, matyt ir įstatymai kitokie“, – prisiminė Lina. Porą savaičių po to buvo laikoma kambaryje. Namo savininkai indai leisdavo išeiti, bet labai nenoriai, patarė nenutolti nuo namų. Galiausiai, dokumentai buvo sutvarkyti, bet mergina vis negalėjo pradėti dirbti. Taip ir nepamatė vaiko, negavo žadėtų pinigų. „Supykusi nuėjau pas moterį ir pareikalavau konkrečiai pasakyti, kada pradėsiu dirbti ir gausiu nors kažkiek uždarbio. Ji pasikvietė vieną iš indų, kuris papasakojo, kad čia atvykau ne dirbti,o ištekėti už indų tautybės vyro ir kad jie neišleis manęs, kol to nepadarysiu“, – pasakojo Lina.
Jos žodžiais, buvo apšalusi, iš pykčio nežinojo kur dėtis. Reikalavo grąžinti ją į Lietuvą. Tuoktis kategoriškai atsisakė. „Tačiau jie man pradėjo grasinti ir aiškinti, kad jeigu ieškosiu pagalbos, kreipsiuosi į policiją ar mėginsiu bėgti, nukentės mano mama, padarys taip kad aš Airijoje negalėčiau dirbti, net užsiminė apie pasikėsinimą į mano gyvybę“, – baisu net prisiminti Linai.

Išrinko jaunikį

 Išsigandusi grasinimų mergina pakeitė taktiką. Pradėjo apsimetinėti, kad sutinka su visomis jų sąlygomis, tačiau žadėtų pinigų vis viena negavo. „Per savaitę man duodavo po 5-10 eurų. Bet ar įmanoma už tiek išgyventi? Dažnai tekdavo badauti… Prasidėjo keistas etapas, kuris kėlė daug streso – susitikimai su įvairiais indais vyrais, kol paaiškėjo, kuris maniškis“, – prisiminė mergina. Lina įsitikinusi, kad jam buvo reikalinga tik dėl Europos Sąjungos vizos.
„Prasidėjo važinėjimai iš vieno miesto į kitą. Vos ne kas mėnesį keisdavosi gyvenamoji vieta. Gal jie bijojo, juk tai kriminalinis nusikaltimas už kurį gali deportuoti iš šalies be teisės sugrįžti“, – svarstė klaipėdietė, pabrėždama, kad merginas kurios fiktyviai tuokiasi, sodina iki 15 metų kalėjimo. Kelis kartus bandė bėgti, bet buvo pagauta, sumušta. Galiausiai, iš jos paėmė dokumentus, telefoną, kompiuterį. Jai buvo uždrausta bendrauti su giminėmis ir draugais. Pusę metų gyveno nežinioje ir baimėje, o paskutinius mėnesius – uždaryta tarp keturių sienų. 

Pasakė, kad yra nekalta

 „Norėjo prie manęs lįsti ir seksualiai, bet dėl šito išsikovojau savo teises ir likau nepaliesta. Deja, dažnai mušė, naudojo psichologinį ir fizinį smurtą“, – baisu prisiminti merginai.
Lapkričio mėnesį, kai po savo gimtadienio ji buvo visai praradusi viltį, ryžosi kreiptis į policiją: „ Išlaukiau tinkamos progos, kada namuose nieko nebuvo, greit išbėgau ir ėjau tiesiai į komisariatą, bet ne pagrindinėmis gatvėmis, o nuošaliomis, kad nepagautų manęs. Pareigūnai išklausė ir nuvežė į namus, kuriuose gyvena nuo psichologinio, fizinio ar seksualinio smurto nukentėjusios moterys. Ten išbuvau savaitę, paskui mane nuvežė į Dubliną ir po dienos prieš Šv. Kalėdas grįžau į Lietuvą“. Mergina ilgai svarstė, ar papasakoti savo istoriją DELFI, minėjo bijanti dėl savo gyvybės, bet tuo pačiu norėtų, kad kitos merginos pasimokytų iš jos klaidų. Paklausta, ar jau atsigavo nuo sukrėtimo, Lina sakė, kad ne. Apie siaubą, kurį teko patirti Airijoje, ji pasakojo tik patikimiausiai draugei, mamai ir tetai. Grįžusi tėviškėje bandė ieškoti ir tebeieško darbo, bet nesėkmingai. Užsiregistravo Darbo biržoje, mokysis kirpėjos amato. 

Planavo išvežti į Indiją

 „Svarbiausia, kad neįvyko vestuvės su tuo indu. Turėjau tuoktis sausio 22 dieną, bet spėjau pabėgti. Kiek teko girdėti iš kitų merginų, kai tekama formaliai net jokios šventės nebūna. Nueini į civilinės metrikacijos skyrių ir ten pasirašai dokumentus. Tada jie nusiveda į restoraną, atsigeria visi šampano, pavalgo ir viskas…“ – sakė Lina. Mergina įsitikinusi, kad tam indui buvo reikalinga tik dėl dokumentų: „O kam dar? Ieškosi naivių panelių, kurioms reikia pinigų, pasiūlo 3 000 eurų ir kai kurios sutinka. Kitoms meluoja, kaip atsitiko man. Žinau, kad planavo išvežti mane į Indiją, nes darė vizą, tačiau kilo keblumų ir tai man davė laiko apgalvoti, kaip galėčiau išsigelbėti“. Paklausta, kaip išvengė seksualinės prievartos, Lina sakė, jog gudrumu: „Pasakiau, kad dar niekad neturėjau lytinių santykių ir jeigu jie mane palies, įskųsiu policijai. O policijos jie labai bijo, jų veidai išgirdus vien šį žodį pasikeičiau, kitoms ir trenkia jeigu pamini policiją“. Ar grįžusi namo klaipėdietė matė žmogų, per kurį tiek vargo patyrė Airijoje? Ar nemano, kad apie jį reikėtų pranešti policijai? „Sutikti neteko. Gal jo net nėra Lietuvoje… Apie policiją nežinau, galvoju, bet kiek baiminuosi…“ – dar nežino kaip pasielgs dvidešimtmetė. 

Rado tikrą „aukso gyslą“

 Lietuvos Caritas programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė šiandien mato vis smarkiau mūsų šalį apraizgantį fiktyvių vedybų tinklą. „Linos istorija tik paliudija, jog fiktyvių nuotakų medžiotojų auka gali tapti bet kuri mūsų mergina, atsidūrusi pažeidžiamoje situacijoje. Trečiojo pasaulio šalių gyventojai, desperatiškai verždamiesi į Europą, tarp patiklesnių, naivesnių, nesugebančių apsiginti mūsų moterų atrado tikrą „aukso gyslą“ ir ją negailestingai eksploatuoja“, – sakė Lietuvos Carito atstovė. K. Mišinienė įspėjo moteris neužkibti ant neaiškių galimybių kabliuko: „Nesutikite su jokiais pasiūlymais (patrauklaus darbo, pelningo sandėrio ir pan.) neišsiaiškinę visų aplinkybių, sąlygų, legalumo. Nes ne visada kaip Linai, pavyksta ištrūkti nenukentėjus”.

Ieva Urbonaitė-Vainienė 

„Vien nerimo kelti bylą neužtenka“, – Kupiškio kriminalistų vadovas Darius Totoris neskuba pulti ieškoti 17-metės kraštietės, kuri atsidūrė Londone ir įsikūrė bute, iš kurio anksčiau pabėgo 11-metė, versta masažuoti vyrus. 

Anglijos spauda neseniai plačiai aprašė 11-metės lietuvės, kuri buvo rasta mieganti gatvėje, istoriją. Mergaitė valkatavo, pabėgusi iš savo motinos namų. Ji pasakojo, kad mama vertusi ją avėti aukštakulnius ir masažuoti vyrus. Dabar vienuolikmetė jau grąžinta į Lietuvą, tačiau šioje mįslingoje istorijoje – naujas posūkis.

Spruko gavusi pasą
„Mamyte, mes jau Anglijoje. Viskas tvarkoje“ – lyg niekur nieko pareiškė motinai telefonu septyniolikmetė Karina (jos ir kitų nepilnamečių vardai pakeisti – Red.) Vos tik išsiėmusi pasą ji spruko į Angliją su vyresniąja seserimi. Europos Sąjungos sienos atviros, todėl niekas nepastebėjo, kad paauglė neturi tėvų sutikimo vykti į užsienį.
„Tu nesirūpink, viskas gerai“. Tai tipiška frazė, kuria prostitucijos aukos bando guosti savo artimuosius. Gal pati mergaitė ir laiminga išstriksėjo, bet ji nesuvokia, ką daro“, – Lietuvos „Caritas“ darbuotoja Kristina Mišinienė įsitikinusi, kad situacija grėsminga.
Jai ypač neramu, kad 17-metė savo motina pareiškė Londone esanti tame pačiame bute, iš kurio jau pabėgo viena išnaudota nepilnametė. Kadangi Lietuvos policija nenori pradėti tyrimo, K.Mišinienė pati pasiryžusi narplioti šią istoriją. Ji jau susisiekė su Londono policija.
Bute glaudžiasi aštuoniese
Kartu su K.Mišiniene vykstame į 17-metės namus Kupiškyje. Tai – troba, kurią daugiavaikė šeima dalijasi su kaimynais. Dabar dviejuose kambarėliuose ir koridorių primenančioje virtuvėje gyvena aštuoniese – 41-erių Daiva, jos sugyventinis ir šeši jų vaikai. Jauniausiam – treji, vyriausiajai – vienuolika.
„Bijau, kad kokia nelaimė neatsitiktų. Juk aš nenuvažiuosiu į Londoną ir neparsivešiu dukters. Nežinau, ką ji ten veikia“, – moteris pripažino netikinti, kad vyresnioji duktė apsaugos jaunesniąją.
Į Londoną su Karina išvykusi 22-ejų Gita anksčiau pagimdė vieną vaiką ir laukiasi antrojo. Vyro, su kuriuo jos duktė gyvena, motina nepažįsta. Kupiškėnė tik žino – jis yra tos pačios skandalingos reputacijos moters, nuo kurios į Londono gatvę pabėgo 11-metė duktė, sūnus. Tad abi seserys ir apsistojo jos bute.
Anksčiau šalo ir badavo
Išplėtusi akis mūsų pokalbį stebėjo dešimtmetė mergaitė. Labai rimtu žvilgsniu – taip žvelgia jau brandžios moterys. Ji girdėjo kiekvieną mamos žodį, kiekvieną mano klausimą. Kai jau vėliau paklausiau, ar pasiilgo sesers Karinos, nedrąsiai nuleidusi akis pratarė: „Pasiilgau“. Aplink zujo mažyliai. Jie karstėsi ant virtuvės spintelių, prašė mamos išleisti į lauką.
Kol vaikai dar maži, ankštais namais jie nesiskundžia. Erdvė maža, bet prikūrenta krosnis ją prišildo taip, kad nešalta net su lengvais marškinėliais. Kai taip šilta, miegamajame ant virvės džiūstantys skalbiniai greitai tampa sausi.  „Dabar jau neblogai gyvename. Anksčiau ir šalome, ir badavome“, – Daiva tvirtino norėjusi gausios šeimos, nes kitaip gyvenimas neturėtų prasmės.
Auga kiekvienas sau
Moterį žeidžia aplinkinių replikos, kad sugyventiniams vaikų reikėjo tik dėl valstybės mokamų pašalpų. Ji džiaugėsi, kad šeimą lankanti socialinė darbuotoja jai noriai padeda.
„Švarūs patalėliai, grindys plaunamos. Negaliu šiai mamai jokios didelės nuodėmės prikišti“, – taip apie šią šeimą kalbėjo Kupiškio socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoja Danutė Balkevičienė. – Tačiau nėra nustatytų taisyklių, nėra priimtų vertybių, nėra pasiskirstymo, kas ką turi daryti. Juk vaiką reikia ugdyti, skirti jam pareigas.“
Tačiau paklausta, ar iš tų namų reikėtų paimti vaikus, darbuotoja užtikrintai ištarė: „Jokiu būdu“.
Pabėgdavo ir grįždavo Nesunku įsivaizduoti, kad paauglę Kariną gyvenimas ankštoje troboje slėgė. Gal tai ir buvo viena priežasčių, kodėl ji nuolat bėgdavo iš namų. Paauglė dusyk buvo apgyvendinta socializacijos centre „Saulutė“ Kaune. Mokytojai ją gyrė kaip labai gabią – šokančią, dainuojančią, rengiančią madų šou.
Kai dukra grįžo antrąjį kartą, motina jau turėjo vilties, kad ji pasikeitė. Karina tvarkė namus, šiltai bendravo su jaunesniais broliais ir seserimis.
Staiga prireikė dokumento
Prieš Naujuosius metus duktė motinai pareiškė, kad nori gauti pasą. Nors jai jau buvo beveik septyniolika, dokumento ji dar neturėjo. Pasą gavo skubos tvarka. Užmokėjo jos sesuo. Tada Karina paprašė, kad mama leistų jai pas seserį Gitą sutikti Naujuosius metus.
„Kodėl neleisti, jeigu važiuoja pas seserį? Susitarėme, kad sausio 2-ąją ji grįš, – pasakojo motina, – Parašiau jai žinutę, ką veikia — neatsakė.
Skambinu – man nesuprantama kalba telefonas kažką šneka. Pasidarė keista. Nulėkiau automobiliu pas Karinos seserį – jų abiejų nebėra, jau pėdos ataušusios“. Daiva susirinko likusius dukters drabužius ir grįžo namo.
Skambutis – iš Londono
Tik sausio 5-ąją ji sulaukė Karinos skambučio. Tada ir išgirdo: „Mamyte, mes jau Anglijoje. Viskas tvarkoje“.
Karina dar papasakojo, kad važiavo mikroautobusu, jų dokumentus patikrino pareigūnai. Ji žadėjo Londone lankyti mokyklą, sakė taupysianti pinigus, kad turėtų bilietui namo.
Sesuo Gita ketino ieškoti darbo – anksčiau ji metus Anglijoje dirbo sausainių fabrike.
Išvykti – ne nusikaltimas
Apie dingusią dukterį moteris iškart pranešė policijai. Tačiau kai ji pasakė sulaukusi Karinos skambučio iš Anglijos, pareigūnai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.
„Sako, juk žinai, kur ji yra, pavalkataus savaitę, dvi ir sugrįš. Ką aš galiu padaryti? Atsisėdu, viena paraudu ir einu toliau“, – dejavo Karinos motina.
„Ji nedingusi“, – įsitikinęs Kupiškio kriminalinės policijos viršininkas D.Totoris. – Mes atsisakėme pradėti ikiteisminį tyrimą. Motina taip pat prašė nepradėti tyrimo. Bet paskui vaiko teisių gynėjai mus apskundė prokuratūrai. Tačiau prokuratūra taip pat nusprendė, kad nėra jokių nusikalstamos veikos požymių, nes nebuvo neteisėtai atimta žmogaus laisvė, nebuvo žmogaus pagrobimo požymių, pardavimo ar pirkimo“.
D.Totoris pripažino, kad nepilnametės išvykimas į užsienį be notaro patvirtinto tėvų leidimo yra įstatymo pažeidimas: „Bet dabar sienos atviros, važiavo ir išvažiavo. Tai ar čia nusikaltimas, kad ji išvažiavo su vyresniąja pilnamete seserimi?“
Ar turėtų kištis policija?
D.Totoris abejojo, ar motina iš tiesų nežinojo apie dukters išvykimą: „Juk ji pasą gavo skubos tvarka. Aš pats kalbėjau su Migracijos skyriaus vedėja ir paprašiau, kad atkreiptų į tai dėmesį. Net vaiko teisių gynėjai buvo įspėti, kad Karina gali bandyti išvažiuoti į užsienį. Juk ji buvo linkusi bėgti, jau šešis kartus dėl jos dingimo buvo skelbta paieška. Jei motina būtų norėjusi, galėjo kartu ateiti su mergaite paso ir iškart jį paimti“.
D.Totorio manymu, situaciją galėtų išspręsti Lietuvos ir Didžiosios Britanijos vaiko teisių tarnybos: „Kadangi yra žinoma mergaitės sesers buvimo vieta, prokuratūra pasiūlė susisiekti su Didžiosios Britanijos vaiko teisių apsaugos tarnyba. Ar tikrai čia reikia policijos. Juk kaip tą 11-metė mergaitę parsivežė? Ar reikėjo policijos? Nereikėjo“.
Leisti išvežti nepilnametį gali tik tėvai
Nijolė Urbonavičienė, Kupiškio vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja:
„Stengiamės įvairiais būdais sugrąžinti Kariną į Lietuvą, bet mūsų skyrius veikia tik savo rajone, todėl mes kreipėmės į Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybą, taip pat turime sudarę bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos „Caritas“ organizacija. Taip įvairiais keliais bandome tą merginą susigrąžinti į Lietuvą. Noriu atkreipti dėnesį į tai, kad joks šeimos narys, net sesuo, negali išsivežti nepilnamečio į užsienį tėvams nežinant, nes pagal įstatymus jie yra atsakingi už vaikus. Be to, nežinoma nepilnametės gyvenamoji vieta. Nepavyksta susisiekti nurodytais telefono numeriais. Motinai dukterys skambina vis kitais numeriais. Nežinia iš ko jos gyvena, kuo verčiasi. Štai todėl, mano manymu, policija ir turėtų pradėti ikiteisminį tyrimą“. 

Ginta Gaivenytė 

Pakruojo rajono savivaldybės bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybos ir mokyklų vaiko gerovės komisijų pirmininkų, socialinių pedagogų jungtinis pasitarimas. Vasario 19 d. Švietimo skyriuje vyko tarpžinybinis pasitarimas dėl vaiko gerovės komisijų veiklos, galimo bendradarbiavimo tarp tarnybų. Apie vaikų psichikos ir elgesio sutrikimų problemas kalbėjo Vaikų ir paauglių psichiatrė O. Ančiulytė. Pasitarime taip pat dalyvavo „Lietuvos Carito“ Šiaulių regiono koordinatorė M.Puidokienė ir organizacijos socialinė darbuotoja V. Gailiutė, kurios pristatė aktualią prekybos žmonėmis problemą, patarė, kur kreiptis, kokius žingsnius daryti įtarus prekybos žmonėmis atvejį. Atliktą Pakruojo rajono moksleivių gyvensenos tyrimą pristatė Visuomenės sveikatos biuro direktorė L. Miežienė. Konkrečius Pakruojo rajono vaiko gerovės komisijos darbus aptarė komisijos sekretorė, Švietimo skyriaus vyr. specialistė E. Pocevičienė.  

Į seksualinio išnaudojimo liūną įtraukti žmonės yra patys kalti dėl savo likimo? Nemaža visuomenės dalis mano, kad taip, tačiau kovos su prekyba žmonėmis specialistai kategoriškai su tuo nesutinka. „Mes, remdamiesi savo praktika, galime drąsiai teigti, kad savanoriškos prostitucijos nėra“, – pabrėžė su prekybos žmonėmis aukomis dirbanti Lietuvos Carito prevencijos programos koordinatorė Erika Panova. Kartu su šioje srityje dirbančiais kolegomis E. Panova siekia pakeisti visuomenėje vyraujančias klaidingas nuostatas apie prekybos žmonėmis aukas ir kuo daugiau dėmesio skirti prevencijai bei pastangoms užkirsti kelią prekybos žmonėmis atvejams. Būtent tam Lietuvos Caritas šiuo metu įgyvendina projektą „Sisteminis prekybos žmonėmis prevencijos modelis: tarpžinybinis bendradarbiavimas“. Penkiose šalies savivaldybėse įgyvendinamas projektas įtraukia įvairių sričių specialistus ir leidžia giliau pažvelgti į šią problemą bei paskatinti tarpusavio bendradarbiavimo praktiką. Projektu taip pat siekiama informuoti nepilnamečius bei jaunimą apie realų pavojų ir pagalbos galimybes. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva vykstantis projektas baigsis balandį. Jam reikalingos lėšos skiriamos iš Europos socialinio fondo.