Author: admin

Nevyriausybinių organizacijų atstovai atskleidžia šiurpią realybę: Lietuvoje seksualiai išnaudojami beveik visų vaikų globos namų auklėtiniai. Šių vadovai tokius teiginius vadina šmeižtu. Policija taip kategoriškai šios problemos neneigia, tačiau linkusi užstoti tai darančius.Kas meluoja? 

Toną šiai diskusijai davė pati Švėkšnos specialiojo ugdymo centro, kuriame, remiantis pradėtais ikiteisminiais tyrimais, vyresnės globotinės pardavinėja kaip prostitutes jaunesnes, direktorė Laima Navickienė. “Esu įsitikinusi, kad visuose vaikų globos namuose su mergaitėmis šitaip elgiamasi,” – viešai pareiškė ji ir pridūrė, kad kiti jos kolegos tiesiog bijo tai viešinti, nes gali būti nubausti. “Nesąmonė! Kai tai išgirdome, mums atėmė kojas ir nusviro rankos!”– taip į kolegės teiginį reagavo neseniai “Gerumo kristalu” už jauno žmogaus integraciją į visuomenę apdovanota Kauno vaikų globos namų “Atžalynas” direktorė Dalia Pajedienė, šiuo metu turinti nedarbingumą. Tačiau, pasak Lietuvos “Carito” programos “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” koordinatorių, globojančių ir nukentėjusiąsias per Švėkšnos skandalą, joms yra tekę konsultuoti ir seksualinę prievartą patyrusias abiejų Kauno vaikų globos namų auklėtines. Nebuvę nė vieno atvejo, kad apie tai praneštų šių namų vadovai. 

Milijonas – į balą

 “Norėdamos padėti nepilnametei prostitucijos aukai, turime kovoti dviem frontais – su ja pasinaudojusiu asmeniu ir įstaiga, kuri turi rūpintis šiuo vaiku. Ir pirmasis šių įstaigų vadovų klausimas būna: “Kas nutekino informaciją?”, o ne “Ką daryti – kaip padėti?” – akcentavo minėtos programos vadovė Kristina Mišinienė. “Ir Kaune, kaip Švėkšnoje, vaikų globos namų auklėtinės patenka į prostitucijos tinklus per interneto pažinčių svetaines. Ir jų vyrai atvažiuoja pasiimti į globos namus. Nesakau, kad tiesiai į įstaigos kiemą, bet atvažiuoja…” – nelinkusi slėpti ir ilgametė šios programos koordinatorė Jolita Juškevičienė. Esą kuo didesni vaikų globos namai ir kuo didesniame jie mieste, tuo daugiau aplinkui sukiojasi asmenų, siekiančių seksualiai išnaudoti jų gyventojus. Anot Lietuvos “Carito” atstovių, netiesa, kad nėra pinigų mažesniems vaikų globos namams steigti, tuo savo neveiklumą linkę pridengti valdininkai. “Nepaisant dar 2012-aisiais parengtų neigiamų Vaiko apsaugos kontrolieriaus įstaigos išvadų apie Švėkšnos centrą, tais pačiais metais jis laimėjo metodinio centro vardą ir gavo milijono litų dotaciją. Tai yra pinigų ar nėra?” – sunkiai slėpė pasipiktinimą K.Mišinienė.

Keturiolikmečių orgijos

 “Mūsų globos namuose tikrai to nėra. Jeigu būtų, neslėptume”, – polemizavo su Švėkšnos specialiojo ugdymo centro direktore L.Navickiene ir Kauno savivaldybės vaikų globos namų, po kurių stogu šiuo metu glaudžiasi 65 globotiniai, direktorė Elena Trimonienė. Tačiau ji neslėpė, kad buvo susidūrusi su panašiomis problemomis prieš keletą metų. Padedant pašaliniam asmeniui, sužinojusiam apie tai visiškai atsitiktinai, buvo išsiaiškinta, kad vieną dar 14-os neturinčią šių vaikų globos namų auklėtinę netoli esančiame Panemunės miške seksualiai išnaudoja keli bendraamžiai likimo draugai. Jie jau nuteisti. “Man jų visų gaila – dar ir šiandien pasakodama šią istoriją E.Trimonienė susigraudina. – Du iš trijų nuteistų paauglių buvo labai geri vaikai. Problemų kėlė tik trečiasis ir pati jų auka. Tai vienintelis toks atvejis per 20 mano darbo metų šiuose globos namuose.” 

Išdavė raštelis

 Kita panaši byla, susijusi su Kauno savivaldybės vaikų globos namų auklėtine, taip pat buvo inicijuota jų direktorės iniciatyva. Po to, kai skalbykloje iš septyniolikmetės auklėtinės drabužių iškrito raštelis, iš kurio turinio paaiškėjo, kad ji buvo seksualiai išnaudojama suaugusio vyro. Visa tai vyko dar prieš jai patenkant į globos namus. Įtariamasis, kuris vėliau nuteistas 10 metų laisvės atėmimu, buvo jos giminaitis. Ir jis, ir seksualiai išnaudota paauglė turėjo psichikos sutrikimų. Pasak policijos, prieš keletą metų Kauno savivaldybės vaikų globos namų kolektyvas tikrai sunkiai susitvarkė su jam patikėtais globotiniais. Bet, direktorei pasikvietus jaunų aktyvių žmonių, šiandien situacija visai kitokia. 

Šaukštas deguto

 Anot pareigūnų, apie dingusį globotinį dabar pranešama tą pačią akimirką, kai jo pasigendama. O pabėga jie, kaip ir visų globos namų auklėtiniai, dažnai. Per pastarąjį dešimtmetį yra pastojusi tik viena šių namų auklėtinė. Tačiau ji nebuvo įtraukta į prostitucijos tinklus – šios septyniolikmetės vaiko tėvas buvo jos vaikinas.
Policijos pastebėjimu, daugiausia problemų kyla su tais šių namų globotiniais, kurie neturėtų čia patekti. Turimi galvoje į nusikaltimus linkę ir psichikos sutrikimų turintys paaugliai, kurie gadina visa mikroklimatą ir veda iš kelio kitus. Pavyzdžiui, vienas toks penkiolikametis per pusmetį spėjo padaryti apie dešimt nusikaltimų. Viena jo aukų – globos namuose svečiavęsis aukštas pareigas užimantis valdininkas. Penkiolikametis nugvelbė jo brangų mobilųjį telefoną, kurį vėliau pardavė už 50 litų. Kita ne mažiau opi problema – kad už grotų ar į socializacijos centrus patekę šių namų auklėtiniai, pasibaigus skirtam terminui, jeigu dar neturi 18-os, sugrąžinami atgal. 

Tarp Švėkšnos “herojų” – ir kaunietė

 Prie didžiųjų vaikų globos namų pagal auklėtinių skaičių priskiriami ir Kauno vaikų globos namai “Atžalynas”.”Pas mus tikrai nėra tokių atvejų kaip Švėkšnoje, o jeigu būtų, norėtume, kad apie tai mums praneštų, – tikino laikinai “Atžalyno” direktorės pareigas einanti Rima Gapšytė. Ji vengė išsamesnių diskusijų šia tema, nors ir pripažino, kad ir į jų namus patenka vaikų, mačiusių savo šeimose visko, kas neretai nulemia pernelyg seksualizuotą jų elgesį. “Rengiame lytinio švietimo pamokas, stengiamės supažindinti su tykančiais pavojais”, – pasakojo apie darbą su tokiais paaugliais pašnekovė. Tačiau, “Kauno dienos” žiniomis, tarp paauglių, įsipainiojusių į Švėkšnos skandalą, yra ir “Atžalyno” auklėtinė. Tiesa, netrūko problemų ir jai gyvenant Kaune. Pavyzdžiui, per pernykštes Kalėdas ji buvo atvykusi paviešėti “Atžalyne”, iš kurio ir pateko į minėtą Švėkšnos įstaigą specialiųjų poreikių vaikams. Pastebėjus, kad šešiolikmetei būtina Kauno priklausomybės ligų centro specialistų pagalba, ji buvo paguldyta į šią įstaigą. Tačiau netrukus grąžinta atgal į “Atžalyną”, teigiant, kad ji kelia grėsmę aplinkai, – rodė pernelyg didelį susidomėjimą vienam jaunesniam ligoniui. Šiandien ji vėl Švėkšnoje. 

Kova su vėjo malūnais?

 Pasak policijos, problemų “Atžalyne” apstu. Tačiau jų kyla ne dėl globotinių nepriežiūros. Beveik visi ten patenkantys vaikai – jau pažeisti emociškai. Tačiau tarp jų yra ir linkusių į agresiją, turinčių psichikos sutrikimų ir seksualizuoto elgesio paauglių, kurie kažkodėl apgyvendinami kartu su visais. Kuo tai baigiasi, kai jie visi surenkami į vieną specializuotą įstaigą, atskleidė ir Švėkšnos atvejis.
Anot policijos, ir Kauno vaikų globos namuose yra buvęs ne vienas tokių paauglių agresijos atvejis, kai teko kviesti greitosios medikus, kurie taip pat susidurdavo su problemomis, norėdami nuvežti specialistams pro langą bandžiusį iššokti paauglį ar paauglę, paleidusią į auklėtoją pirmą po ranka pasitaikiusį daiktą. Taip jie linkę reaguoti į darbuotojų pastangas išspręsti problemines situacijas. Kita šių paauglių protesto forma prieš taisykles, kurių jie verčiami laikytis globos namuose, bandant sukurti normalių namų, prie kurių jie neįpratę, aplinką, – bėgimas iš jų. “Užkniso, kad reikia eiti į mokyklą, kad negalima rūkyti, kad reikia susitvarkyti kambarį”, – tokie dažniausi šių paauglių pasiaiškinimai, galiausiai susigrąžinus juos atgal. Nors, būdami pabėgę, jie sugeba nutaikyti momentą ir trumpam sugrįžti – kad pasikeistų drabužius, palikdami nešvarius globos namų skalbėjoms. 

Problema – dvipusė

 “Niekas nebėga iš ten, kur yra gerai, – įsitikinusi Lietuvos “Carito” programos “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” koordinatorė J.Juškevičienė. – Ir tai – tiesiausias kelias į prostitucijos tinklus.”Viena šešiolikmetė Kauno vaikų globos namų auklėtinė tatuiruojasi ant kojos kiekvieno savo vaikino ar vyro vardą. Šių savadarbių tatuiruočių – jau beveik iki paauglės kelio.
“Pernai esame turėję ir berniukų seksualinio išnaudojimo atvejį viename vaikų socializacijos centre. Apsukresni paaugliai lytiškai smurtavo prieš silpnesnius. Tačiau tai buvo ne Kaune”, – nelinkusi nutylėti, kad seksualinio vaikų išnaudojimo problema – daug platesnė, J.Juškevičienė. Jai pritaria Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalja Kurčinskaja, susidūrusi jau su dviem berniukų prostitucijos atvejais. 

Pirmosios kregždės

 Pernai per bendrą reidą su Vilniaus policija buvo demaskuotas iš normalios, anot N.Kurčinskajos, šeimos kilęs keturiolikmetis, tenkindavęs internete susirastus klientus oraliniu būdu. Paauglys teigė, kad jam labai reikėjo pinigų, ir visai nesigėdijo dėl to, kaip jų prasimanydavo. 2013-ųjų pabaigoje taip pat Vilniuje įkliuvo savo kūną vyrams pardavinėjantis aštuoniolikmetis – buvęs globos namų auklėtinis. Net neabejojama, kad tuo jis verčiasi jau seniai. Kartu su aštuoniolikmečiu panašias paslaugas teikė ir mergina, užaugusi tuose pačiuose globos namuose. Ji teisinosi, kad dabar jos tikslas – padėti minėtam vaikinui susitvarkyti dantis. Kiek ši pora išsprendė problemų taip besiversdama, belieka tik spėlioti. Tačiau, anot N.Kurčinskajos, tai tik viršūnėlės tų siaubingų dalykų, kurie klesti šiandieniuose vaikų globos namuose. Ji teigė girdėjusi tai iš pačių šių namų auklėtinių, tačiau negalinti to paviešinti. 

Greta Čižinauskaitė 

Tėvai, daugiau nei dešimtmetį žinantys, kad pas jų nepilnametes dukras važinėja lytinių santykių už pinigus ištroškę vyrai, būtų nuskalpuoti kaip ciniški kankintojai. Daugiau nei dešimtmetį apie tokius atvejus žinantys globos įstaigų vadovai, vaiko teises ginančių institucijų specialistai, ministerijų ekspertai, policijos pareigūnai, prezidentė, savivaldybių galvos – tiesiog „labai nustebę“ ir „nieko negalintys pakeisti“ piliečiai. Kaip sau norite, mes nusipelnėme didelio bjauraus rezervato niekam nereikalingame ir vilų nepristatytame miške, į kurį suvežtumėme nereikalingus vaikus, nes tiek metų pristingame lėšų ir noro išspręsti visiems žinomą problemą.

 

Tik po žiniasklaidos paviešinto prostitucijos skandalo Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, tik po kelių nevyriausybinių organizacijų aktyvistų triukšmo sušurmuliavo ir institucijos. Pas prezidentę ant kilimėlio stojo Švietimo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų, Vaiko teisių apsaugos, policijos, organizacijų atstovai. Ir nutarė tai, kas buvo nutarta šimtą kartų prieš tai: tokie dideli socializacijos centrai, kuriuose nusėda elgesio sutrikimų turintys vaikai iš visos Lietuvos, yra sovietinė atgyvena, mums reikia mažų įstaigų su ne daugiau nei dešimt vaikų. Pasiraitotos rankovės ir nuspręsta, kad Švėkšnos monolitą būtų galima uždaryti arba išskaidyti jau per mėnesį, paraginta skirti daugiau lėšų psichologinę pagalbą teikiančioms institucijoms. Iš esmės vyko tai, ką įvardijo ir prezidentės atstovė spaudai, – institucijos tik daugybę metų stumdosi atsakomybe, o įsisenėjusios problemos nesprendžiamos.

 

Pirmiausia joms spręsti visuomet trūksta lėšų. Bendraudamas su žurnalistais po susitikimo su prezidente, švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus išsitarė, kad „problema ekonominė, nes kuo didesnis socializacijos centras, tuo pigiau vykdyti ugdymo procesą“. Taip, gerokai pigiau turėti vieną rezervatą, kurį prižiūri po tobulinimosi seminarus lakstyti laiko neturintys darbuotojai, koks vienas psichologas dešimčiai „galvų“. Rezervatas paprastai neturi jokios apsaugos, pats ginasi nuo užeinančių pašalinių, auklėtiniai kartais tuos darbuotojus suriša, sumuša ir pabėga, kasdien mušasi ir tyčiojasi vieni iš kitų, taip, kaip įprasta kalėjimą primenančioje aplinkoje gyvenantiems problemų turintiems nepilnamečiams. Darbuotojų per mažai, pagalbos trūksta, o jei dar vaikų globos namai ar socializacijos centras įsikūręs nusikaltimais garsėjančiame rajone, iš jo išėjusį vaiką jaukiai priglaudžia gatvės pagundų glėbys.

 

Jis, žinoma, ir pats jaučiasi gyvenantis kalėjimo tipo bendrabutyje su kitais tokiais pat tėvų pamestais, institucijų nurašytais nevykėliais. Vieną vos kelių metų mama įbrukdavo pro svetimus langus, kad padėtų vogti, taigi vaikų namuose jis irgi vagia. Kitą metų metus versdavo badauti ir maitintis medžių lapais, jis niekaip negali suvokti, kas yra kotletas. Trečią vaikystėje prievartavo, tad ir supratimas apie tarpusavio santykius – smurtinis. Ketvirtas, niekada nematęs blaivių tėvų, uosto klijus ir valkatauja – taip pat kaip gimdytojai. Dar vienas turi psichikos sutrikimų, bet priverstas maltis ankštuose kambariuose su tyčiotis mėgstančiais ir į plėšiančių, smurtaujančių rajono „erelių“ gaują besiburiančiais paaugliais. O kur dar tie, kurie pjaustosi venas, prisiryja tablečių, suvilioti paslaugių „dėdžių“, užsiima prostitucija ar tampa apiplėšimų vykdytojais. Visos paminėtos istorijos tikros, daugelis gerokai sušvelnintos, kad neužgautų mūsų, vis dar manančių, jog „sunkių“ vaikų vieta rezervatuose su didelėmis tvoromis.

 

Lietuvoje yra maždaug šimtas vaikų globos namų, kai kuriuose jų daugiau nei 60 vietų. Pamėginkite įsivaizduoti, kaip tokiam skaičiui vaikų, kurių kiekvienas apniktas problemų, žalojančios praeities pasekmių, yra pasiryžęs iš pykčio naikinti viską aplink, taip pat ir save, teikti visokeriopą pagalbą. Ypač kai kelioms dešimtims vaikų globos namai gali leisti samdyti vieną psichologą ir kelis auklėtojus; ypač kai nėra kaip įgyvendinti patarimo „kalbėtis su vaiku“, nes nuolat gesini gaisrus: trys pabėgo, du apiplėšė, vienas prisigėręs grįžo, trečias verkia, ketvirtas serga, penktas striukę pametė ir mokytojai jo atsisako, vienas žudosi, penkiolika rūko, trečio girtas tėvas užėjo pagrasinti, kad jo sūnaus čia niekas neprižiūri, o dar keturi pypliai krapšto nosį prie matematikos uždavinių, jiems reikia padėti. Institucijos ir moralistai niekaip nenori pripažinti fakto, kad kalbėjimasis kaip ugdymo ir poveikio priemonė galimas tuomet, kai vaikas auga saugioje, šeimą primenančioje, nuolatinio streso nekeliančioje aplinkoje, o ne griūvančiuose, vis lopomuose, niekam nereikalinguose nuo sovietmečio likusiuose pastatuose.

 

Kotedžas su ne daugiau nei dešimčia vaikų, bent keliais auklėtojais, psichologais, kitais specialistais ar vaikų ugdymui pasišventusia šeima – apie perėjimą nuo institucijų prie panašaus modelio kalbama jau dešimtmečius.

 

O kol kas vaikų namų auklėtiniai, prisidarę tiek problemų, kad joms suaugusieji neberanda sprendimų, keliauja į vieną iš kelių didžiųjų Lietuvos socializacijos centrų, jų, regis, yra šeši, kurie neoficialiai laikomi paskutine stotele prieš maratoną po kalėjimus. Kai kuriems, tiesa, socializacijos centrai padeda susitvarkyti su savimi, bet tai įvyksta retokai. Įdomu ir tai, kad 2013 metais Valstybės kontrolė, tyrusi, ar elgesio problemų turintiems vaikams pagalba teikiama tinkamai, nustatė: socializacijos centruose trūksta vaikui padėti galinčių specialistų, jie nėra pritaikyti vaikams pagal amžių, emocijų ir elgesio sutrikimus, problemų sudėtingumo lygį, nėra bendros vaiko pažangos vertinimo tvarkos, nedirbama su vaiko tėvais ir globėjais, nerenkama informacija, kaip jam sekasi išėjus iš socializacijos centro, ir panašiai.

 

Trumpai tariant, esama sistema problemų nesprendžia, o valdininkai patys skaičiuoja, kad Lietuvoje apie 500 vaikų nuo kūdikystės iki trejų metų amžiaus kasmet patenka į institucijas ir ten pasilieka iki pilnametystės. Vadinasi, šeimos jų nenori, vargšams vaikams iš televizijos laidų noriai aukojantys žmonės jų įsivaikinti neskuba, valstybė padėti bando sukišdama į rezervatus ir paslėpdama nuo visuomenės akių. Daug kam atsiranda lėšų, bet nors didelius vaikų namus skaidyti į mažesnius darinius ministerijos sutarė dar 2007 metais, jų byrėjimas vyksta vangiai.

 

„Visi globos namai, tiek skirti neįgaliesiems, tiek vaikams, mums, mokesčių mokėtojams, kainuoja milžiniškus pinigus. Vieno asmens išlaikymas institucijoje vieną mėnesį kainuoja nuo dviejų iki šešių tūkstančių litų. Maža to, šalia lėšų, skiriamų globai institucijose organizuoti ir vykdyti, Lietuva į žmogaus teises pažeidžiančias institucijas sėkmingai investuoja Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšas“, – į mokesčių mokėtojų sąžinę beldėsi ne kartą didelių globos namų žalą įvardijusi viešosios įstaigos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė.

 

Apie žalą psichikos sveikatai tiems, kuriems tenka augti „už tvoros“, nebelabai yra ką kalbėti – ji akivaizdi jau vien todėl, kad tokio tipo „socializacija“ socializacijos centruose ir globos namuose neveikia. Nepavyksta iš probleminių nepilnamečių sukurti pavyzdingų piliečių, ir gana.

 

Po skandalo Švėkšnos specialiojo ugdymo centre tradiciškai atsirado politikų, egzaltuotai dūsavusių: vaikų teisių srityje dirbantys specialistai, socialiniai darbuotojai, pedagogai turėtų jausti didžiulę motyvaciją, padaryti viską, kad vaikas patektų į šeimą, o ne į „valdišką lovelę“, ir jei jau pateko, nertis iš kailio, kad jie būtų įvaikinti. Bet argi nėra taip, kad tiesiogiai su vaikais, jų tėvais dirbančių specialistų – socialinių darbuotojų, socialinių pedagogų, psichologų – armija tiesiog nepakankama? Juk kalbėdami apie motyvacijas ir pasišventimus, valdininkai neskaičiuoja, kiek socialinių darbuotojų, socialinių pedagogų, baigę mokslus, ima dirbti vaikų namuose, socializacijos centruose ir kitose inertiškai sovietmečio auklėjimo būdų tradicijomis besiremiančiose įstaigose. Nesidomi, kiek yra tokių jaunuolių, kuriems užtenka drąsos, užuot pasislėpus už projektų rašymo ir dokumentų pildymo institucijose, dirbti su „gyvais“ vaikais, ar jie turi galimybes tobulėti, lankyti seminarus, paskaitas apie naujausius ugdymo metodus.

 

Vieša paslaptis, kad išsimokslinę ir kompetentingi jaunuoliai, padirbėję panašiose „nepatogiose“ įstaigose, spjauna į stagnacinę sistemą, menkus atlyginimus ir susiranda darbus kitose srityse. Arba bent jau papildomus darbus, jei nusprendžia dirbti „iš idėjos“. Jų vietas kartais užima žmonės, turintys minimalius su emocijų ir elgesio sutrikimų turinčiais vaikais dirbti reikalingus įgūdžius. Ir ilgainiui visi, tiek vaikai, tiek su jais dirbantys, tampa niekam nerūpinčiais rezervatų žmonėmis – į juos dėmesys nukrypsta tik po eilinio skandalo.

Korektiškai nusukame akis ir nuo tų, kurie rezervatų žmonėmis naudojasi. Viena iš „Carito“ atstovių, Kristina Mišinienė, atvirai prabilusi apie išnaudojamas nepilnametes Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, sukėlusi šurmulį dėl to, kad niekas nesugeba suvaldyti situacijos, to neslepia. „Šiandien visoje šitoje dramoje yra vienas veikėjas, kuris tikrai išlipo sausas iš viso šito proceso, tai yra pats išnaudotojas, tai yra tie būriai jaunų, vyresnių, įvairią padėtį užimančių vyrų, kurie mielai traukė mašinomis ir pėsčiomis prie globos įstaigų, kurie miškeliuose aplink įstaigą smaginosi su nepilnametėmis“, – apibendrino ji.

 

Galime kalbėti apie lėšų trūkumą, sudėtingus mechanizmus, bendradarbiavimo stiprinimus, prašyti pinigų telefoninės pagalbos linijoms, bet jeigu pro globos namų duris išėjusį nepilnametį būtinai ištinka bėda ir niekas juo negali pasirūpinti, tikrai nusipelnėme didelio bjauraus vaikų rezervato.

 

Rugilė Audenienė

 

Publikuota 2015 m. sausio 22 d. http://www.alfa.lt

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

 

Žmonės dažnai nesusieja prostitucijos su žmonių pardavinėjimu ir nesuvokia, kad tai iš tiesų vyksta. Taip mano Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, Mykolo Riomerio universiteto profesorius Aurelijus Gutauskas, kalbėdamas apie vaikų prostituciją Švėkšnos specialiojo ugdymo mokykloje.
„Kalbėdami apie prostituciją, neabejotinai kalbame ir apie prekybą vaikais arba suaugusiais žmonėmis. Tai – du negatyvūs reiškiniai, kurie betarpiškai susiję. Tik pats padarinys, kad prekiaujama žmonėmis kaip prekiaujama daiktu, galbūt mūsų visuomenėje dar nėra taip išviešintas. Žmonės nesuvokia, kad tai realiai vyksta. Prostitucija tėra priedanga, o pats negatyvus reiškinys, sukeliantis pasekmes, yra prekyba žmonėmis, vaikais“, – atkreipia dėmesį A. Gutauskas.

Teisėjas: pareigūnai neapmokyti nustatyti seksualinių nusikaltimų aukų 

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Odetos Tarvydienės teigimu, ypatingi atvejai užfiksuojami ne tik Švėkšnos specialiojo ugdymo mokykloje, kaip gali atrodyti pastaruoju metu, bet ir kitose institucijose. Pasak specialistės, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba apie tokius atvejus informaciją gauna iš vaiko teisių apsaugos skyrių. Vien per 2014 m. buvo užfiksuota daugiau kaip 100 ypatingų atvejų. „Ypatingas atvejis yra toks, kai kitų asmenų veiksmais padaroma žala vaikui: sveikatos sužalojimai, seksualinis tvirkinimas ar panašus veiksmas“, – paaiškina O. Tarvydienė.
A. Gutauskas pastebi, kad įvykis Švėkšnos centre rodo, jog mechanizmas, atsakingas už specialios priežiūros reikalaujančių vaikų auklėjimą, veikia netinkamai. Be to, Lietuvos pareigūnai net ir kitais atvejais negeba nustatyti seksualinio išnaudojimo aukų ir jų deramai apklausti. „Tai dažnai yra latentinės veikos. Mūsų pareigūnai nevisai gerai apmokyti atpažinti tokius atvejus, kai vaikai yra patyrę seksualinę prievartą, išnaudojami prostitucijai. Tokio pobūdžio bylose sunkumas tas, kad dažnai pirminės aukų, vaikų ar nepilnamečių, apklausos yra labai silpnos“ – sako A. Gutauskas.

Ekspertė: tyrėjai nesinaudoja įstatymų suteikiamomis galimybėmis

Teisėjas A. Gutauskas prideda, kad po netinkamai atliktų apklausų, nustatyti, ar vaikas iš tiesų patyrė seksualinę prievartą, buvo išnaudojamas, sunku. Todėl teisėjui dažnai tenka laviruoti tarp vaiko pasakojimo, eksperto išvados ir savo vidinio įsitikinimo tokioje byloje. A. Gutauskui antrina ir O. Tarvydienė, sakydama, kad Lietuvoje trūksta komandinio darbo ir supratimo. Jos nuomone, kiekviena institucija veikia savo kompetencijos ribose ir nesidalina informacija su kitomis, todėl tai apsunkina panašių bylų tyrimą. O. Tarvydienė pateikia pavyzdį, kad seksualinio išnaudojimo ar panašiais atvejais vaiką dažnai atstovauja įstaiga, kurioje vaikas nukentėjo. „Yra atliekamos vaikų apklausos. Ar vaikai yra tinkamai atstovaujami ikiteisminio tyrimo metu? Ar tyrėjai neturėtų kelti klausimo, ar ikiteisminio tyrimo metu įstaigos, kuriose tie atvejai įvyko, negali atstovauti vaikų apklausose? Tai nėra vienetinis atvejis“, – tvirtina O. Tarvydienė. Jos teigimu, pagal teisės aktus ikiteisminio tyrimo tyrėjas arba prokuroras savo nuožiūra priima sprendimą, ar į apklausas kviesti vaiko teisių tarnybos specialistus arba psichologus, kurie padėtų atlikti apklausą. Anot specialistės, tai dažnai nėra padaroma. A. Gutauskas pabrėžia, kad nepilnamečiai nėra maži suaugę, todėl jiems turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys nuo pat ikiteisminio tyrimo. Jis spėja, kad tyrėjai dažnai nepasinaudoja įstatymuose numatyta galimybe į apklausą pakviesti vaiko teisių tarnybos specialistą ar psichologą, nes taip tiesiog yra paprasčiau.„Daug paprasčiau apklausti nepilnametį ar mažametį, nedalyvaujant specialistams, kuriuos numato įstatymas. Toks įstatymų nesilaikymas veda prie aklavietės. Žinoma, tikėtis kokybiško ikiteisminio tyrimo vargu ar galima“, – sako Aukščiausiojo Teismo teisėjas.

Seksualinių nusikaltimų daugės? 

Anot A. Gutausko, žmonių pardavinėjimo ir prostitucijos veikos dažnai yra užslėptos. Dauguma aukų nesikreipia pagalbos, todėl tiksliai nežinoma, kiek jų gali būti. Nepaisant to, teisėjo teigimu, dėl veikos specifikos, jos mastai yra nedideli. „Mastas nėra labai didelis, nes tos veikos yra specifinės, ypač turint omenyje, kad daug tokių nusikaltimų padaroma tarp asmenų, kurie vieni kitus pažįsta: šeimose, tarp sugyventinių ir vaikų. Tai yra tikrai latentinio pobūdžio veikos“, – aiškina A. Gutauskas.

Jis priduria, kad su seksualiniais nusikaltimais susijusių veikų vis dėlto daugėja. Be to, tikėtina, kad ateityje jų daugės. Pasak teisėjo, taip gali būti ir dėl to, kad tokių veikų bus daugiau užfiksuojama, aukos nebijos kreiptis pagalbos ir ekspertai turės geresnes galimybes nustatyti, ar nusikalstama veika tikrai buvo vykdoma. „Kalbėdami apie prostituciją, neabejotinai kalbame ir apie prekybą vaikais arba suaugusiais žmonėmis. Tai – du negatyvūs reiškiniai, kurie betarpiškai susiję, tik pats padarinys, kad prekiaujama žmonėmis kaip prekiaujama daiktu, galbūt mūsų visuomenėje dar nėra taip išviešintas. Žmonės nesuvokia, kad tai vyksta realiai. Prostitucija tėra priedanga, o pats negatyvus reiškinys, sukeliantis pasekmes, yra prekyba žmonėmis, vaikais“, – atkreipia dėmesį A. Gutauskas.

Specialių poreikių vaikai turi būti ugdymo specialiose įstaigose

 Ekspertai neabejoja – reikia imtis priemonių, kad tokių nusikaltimų būtų išvengta. Todėl specialių poreikių turinčius vaikus būtina apgyvendinti kuo mažiau vaikų turinčiuose centruose. Be to, būtina pasirūpinti, kad jie gautų reikiamą pagalbą. „Pagalbos prieinamumą labiau matome popieriuje, negu realiai įgyvendintą“, – atkreipia dėmesį Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė. Jos teigimu, dažnai nemokamos psichologo paslaugos teikiamos tik mokyklose, tačiau patys vaikai ten dirbančiais specialistais nepasitiki ir nedrįsta pas juos lankytis, o kitų psichologų paslaugos dažnai būna brangios.
„Vaikų psichinė sveikata, kaip ir Lietuvos visuomenės psichinė sveikata, smarkiai blogėja. Specialių poreikių vaikai turi augti kaip įmanoma mažesnėse įstaigose su specializuotomis paslaugomis. Jeigu turime vaikus, kurie turi mokymosi problemų, tai įstaigos ir turėtų būti tokio pobūdžio“, – K. Mišinienei antrina O. Tarvydienė.

Sausio 20 d. Šilalės rajono savivaldybėje vyko apskritojo stalo diskusija „Prekybos žmonėmis problematika ir tarpžinybinis bendradarbiavimas Šilalės krašte“. Renginį moderavo Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas dr. Karolis Žibas, o diskusiją rėmė pati Amerikos ambasada bei Lietuvos „Caritas“.Problema yra čia, o ne kažkur toli 

Prekyba žmonėmis“ ilgą laiką buvo siejama tik su seksualiniu išnaudojimu, tačiau ši sąvoka apima daug platesnį diapazoną nei buvo manyta. Vis dažniau asmenys yra išnaudojami nusikalstamoms veikoms ir vergiškiems darbams atlikti bei fiktyvioms santuokoms sukurti. Lietuvos „Carito“ programa „Pagalba  prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ jau nuo 2001 m. aktyviai kovoja su prekybos žmonėmis reiškiniu ir šiuo metu kartu su Amerikos ambasada įgyvendina projektą „Prekybos žmonėmis problematika pasienio regionuose“. Juo siekiama įspėti, informuoti ir paskatinti žmones nelikti abejingiems bei žinoti, kur kreiptis. Diskusija jau buvo vykdoma Pagėgiuose, Tauragėje ir Šilutėje. Visoje Europoje šiuo metu skiriamas didelis dėmesys prekybos žmonėmis reiškiniui ir, nepaisant to, kad yra nedaug bylų bei ikiteisminių tyrimų, tai dar nereiškia, kad nusikalstama veika nevykdoma. Diskusijoje trumpai dalyvavęs Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas priminė, kad mūsų krašte prieš porą metų visi manė ir teigė, kad problemų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis, nėra. Deja, kaip parodė tyrimai, rajone egzistuoja ne tik narkotikų problema, bet ir iš nesenų įvykių Švėkšnoje matome, kad prekybos žmonėmis tema yra aktuali ir skaudi. „Mes visada galvojame, kad problema yra kažkur kitur, o ne pas mus. Tačiau prekyba žmonėmis yra ne tik Šilalės, ne tik Lietuvos, o jau ir visos Europos problema“, – kalbėjo J. Gudauskas. Šilalės dekanas kan. dr. Algis Genutis pasveikino visus susirinkusius ir pasidžiaugė, kad diskusiją inicijuoja „Carito“ atstovai. Dekano žodžiais, jų paskirtis yra „kilti ir kelti“ – padėti, integruoti žmones, kurių žmogiškasis orumas buvo stipriai sužalotas. „Tai gili socialinė problema, artima ir bažnyčios veiklai. Galbūt galėsime ir mes prisidėti prie šių blogybių sumažinimo“, – vylėsi A. Genutis. 

Jauniausiai aukai – keturiolika metų

 Loreta Kairionytė, Lietuvos kriminalinės policijos biuro atstovė, Veiklos planavimo ir organizavimo skyriuje atsakinga už policijos veiklos organizavimą prekybos žmonėmis srityje, pabrėžė,  kad asmens sutikimas jį išnaudoti neturi reikšmės: „Dažnai žmogus, kurį verčia užsiimti tam tikra veikla, galvoja, kad jis pats kaltas. Deja, tai jau traktuojama kaip žmogaus išnaudojimas, privertimas atlikti nusikalstamą veiklą.“ Kaip teigia L. Kairionytė, 2014 metais buvo užregistruotos 26 veikos pagal 147 straipsnį, 2 veikos pagal 147 str. trečią ir antrą dalis, o pagal 157 str. užregistruoti trys atvejai. Pradėti 23 ikiteisminiai tyrimai. Ji paaiškino, kad vienas tyrimas gali būti atliekamas pagal kelis straipsnius. L. Kairionytė išskyrė Panevėžio rajoną, kur prekybos žmonėmis atvejų užregistruota daugiausiai. Tarp nukentėjusiųsjų dominuoja moterys ir merginos nuo 17  iki 23 metų. „Tai amžius, kai norisi lengvai ir greitai užsidirbti bei gerai gyventi, dėl to jaunimas ir papuola į sąvadautojų rankas“, – daro išvadą specialistė. Pasak jos, daugiausiai lietuvius nusikalstamoms veikoms išnaudoja Olandijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Seksualinio pobūdžio nusikaltimus tautiečiai priverstinai vykdo ir Lietuvoje, o priverstinis darbas ir fiktyvios santuokos dominuoja D. Britanijoje. Pasak dr. K. Žibo, tiek prokurorai, tiek teisėjai pripažįsta, kad Panevėžyje fiksuojamas didesnis ikiteisminių tyrimų skaičius ir prekybos žmonėmis atvejų išaiškinama daugiau ne dėl to, kad ten nusikalstamumas didesnis, o todėl, kad labai profesionalai ir operatyviai veikia policijos pareigūnai. „Kaip atskleidė tyrimas, prekyba žmonėmis vyksta ir šalies viduje – iš mažesnių kaimų žmonės atgabenami į didesnius Lietuvos miestus. Be to, tyrimas parodė, kad parduodamų žmonių amžius  jaunėja. Pati jauniausia prekybos žmonėmis auka – 14 metų“, – teigė K. Žibas. 

Socialinės rizikos šeimų – 107

 Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkas Pranas Dabulskis pritarė, kad ši problema yra aktuali, tačiau Šilalės rajone kriminogeninė padėtis yra švelnesnė nei Šilutės ir Tauragės rajonuose. Jis ragino visų institucijų atstovus bendrauti tarpusavyje bei informuoti policijos pareigūnus apie bent menkiausius įtarimus dėl prekybos žmonėmis. Šilalės rajono savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėja Danguolė Račkauskienė papasakojo apie socialinę atskirtį patiriančius žmones. Pasak jos, Šilalės rajone yra 4 socialinių paslaugų įstaigos: Pajūrio vaikų globos namai, parapijiniai globos namai – Kvėdarnos ir Kaltinėnų – bei Socialinių paslaugų namai, kuriuose yra teikiamos nestacionarios socialinės paslaugos. Kaip teigia vedėja, viena iš didžiausių socialinių problemų išlieka neatsakingas alkoholio vartojimas, o rajone nedarbo lygis siekia jau 8 proc. Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Inga Mylimienė pasakojo apie skyriaus paskirtį bei socialinių darbuotojų darbą. Socialinės rizikos šeimų 2015 m. sausio 1 d. buvo 107, jose auga 284 nepilnamečiai vaikai. Pasak specialistės, dažniausios problemos tokiose šeimose – taip pat alkoholio vartojimas bei smurtas artimoje aplinkoje. Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Dalia Kiupelienė, kuri dirba su problemiško elgesio nepilnamečiais asmenimis, teigia, kad jos priežiūroje šiuo metu yra 16 vaikų. „Tai nepilnamečiai, kurie nesimoko, girtauja, nelanko mokyklos, daro įvairius nusikaltimus. Šie jaunuoliai yra piržiūrimi, stebimas jų elgesys, jų poelgiai svarstomi susirinkimuose. Visose ugdymo įstaigose veikia vaiko gerovės komisijos, psichologai ir kiti specialistai, kurie stengiasi užtikrinti visapusišką pagalbą“, – teigė D. Kiupelienė.

 Švėkšna – „puikus“ pavyzdys

 Lietuvos „Carito“ socialinė darbuotoja Karina Remeikytė priminė, kad prekybos žmonėmis aukomis dažniausiai ir tampa problemiški paaugliai, jaunuoliai, kurie ieško bet kokių priemonių pagerinti savo situacijai. Šilalės rajono policijos komisariato Prevencijos poskyrio viršininkas Giedrius Vyštartas minėjo, kad bendravimas su seniūnais, socialiniais darbuotojais padeda apsikeisti reikalinga informacija: „Policijos pareigūnai plačiau renka informaciją, jei tik pranešama bent menkiausia užuomina apie prekybą žmonėmis.“Diskusijoje dalyvavę rajono mokyklų socialiniai pedagogai irgi šiek tiek pasidalijo informacija apie tai, kaip vyksta prevencinės programos ir kokios problemos sprendžiamos. Dr. K. Žibas savo ruoštu priminė, kad ne tik šeimose pastebimas uždarumas, bet ir kiekvienoje institucijoje – mokyklose, savivaldybėse yra vis dar tvirtinama, kad problemų nėra. K. Žibas vėl paminėjo Švėkšnos skandalą, kai „Carito“ darbuotojai jau prieš keletą metų pastebėjo problemas, tačiau pati institucija neigė tai, kol galiausiai žiniasklaidoje sprogo socialinė bomba. „Visos Lietuvos mastu galima pasakyti, kad kiekvienas darželis, mokykla, vaikų namai ir t. t. tvirtina gyvuojantys be problemų. Bet juk tai – netiesa“, – sakė K. Žibas.

 Trumpa tikra Kamilės istorija

 Diskusijoje buvo pristatytas ir konkretus prekybos žmonėmis atvejis. Kamilė augo be mamos, su girtaujančiu tėvu, kuris naudojo fizinį ir psichologinį smurtą. Kai mergaitei buvo 13 metų, tėvas ją išprievartavo. Po to įvykio Kamilės ryšiai su šeima nutrūko. Merginai nesisekė mokykloje – ji sunkiai skaitė, rašė, patyrė patyčias, įsiveldavo į muštynes, vėliau ėmė išvis jos nebelankyti. Galiausiai atsidūrė socializacijos centre, kur susipažino su mergina, vėliau virtusia sąvadautoja. Kartą ji Kamilę prikalbino išvykti į užsienį užsidirbti. Deja, ji ten buvo priversta vogti, buvo mušama, žeminama, patyrė patyčias. Dėl kalbos ir psichikos problemų, ji negalėjo net pasiskųsti užsienio pareigūnams – jos niekas nesuprato. „Caritui“ Kamilės atvejis buvo perduotas ikiteisminio tyrimo metu. Po pasakojimo K. Remeikytė teigė, jog sunku identifikuoti aukas, ir tai yra viena iš svarbiausių problemų be visuomenės abejingumo kitiems.

 Specialistams reikėtų darbuotis uoliau

 Apibendrindamas diskusiją, K. Žibas pabrėžė, kad kartais institucijos, turinčios padėti žmonėms išbristi iš gyvenimo duobių ir įsilieti į visuomenę, tampa tam tikru verbavimo instrumentu naujoms prekybos žmonėmis aukoms. „Svarbiausia yra tai, kad prekyba žmonėmis yra daug arčiau nei mums atrodo“, – sakė K. Žibas. Jo teigimu, iš keturių miestų, kuriuose vyko diskusijos, daug kur buvo matyti išankstinės nuostatos. Tie vaikai, kurie patiria socialinę atskirtį, jaučia nepriteklių, iškart yra traktuojami kaip nusikaltėliai ir prostitutės. Netgi dauguma teisininkų, prokurorų, socialinių darbuotojų ar psichologų į tokius atvejus žiūri su nusistatymu ir pamiršta, kad niekas negimė su išankstine profesija bei gyvenimo būdu, o nusikaltėliais netampama savanoriškai. Jo manymu, žmogus dažnai tampa tik aplinkybių ir abejingumo auka. K. Žibas minėjo, kad Šilutėje policija ir soc. darbuotojai nusprendė nuo prekybos žmonėmis apsisaugoti tvoromis ir kameromis. Deja, tokios priemonės, K. Žibo manymu, nieko vertos. „Dėl daug ko yra kaltas institucinis uždarumas, kurį reikia atverti. Taip pat ir netinkamas bylų traktavimas“, – sakė jis. Tačiau svarbiausiu dalyku daktaras įvardijo tai, kad kiekviena institucija turi pradėti dirbti savo darbą ir jį atlikti ne „popieriuje“, o realiai, kol problema netapo dar viena nelaime. 

 Ieva Tvaronavičiūtė 

Tėvai, daugiau nei dešimtmetį žinantys, kad pas jų nepilnametes dukras važinėja lytinių santykių už pinigus ištroškę vyrai, būtų nuskalpuoti kaip ciniški kankintojai. Daugiau nei dešimtmetį apie tokius atvejus žinantys globos įstaigų vadovai, vaiko teises ginančių institucijų specialistai, ministerijų ekspertai, policijos pareigūnai, prezidentė, savivaldybių galvos – tiesiog „labai nustebę“ ir „nieko negalintys pakeisti“ piliečiai. Kaip sau norite, mes nusipelnėme didelio bjauraus rezervato niekam nereikalingame ir vilų nepristatytame miške, į kurį suvežtumėme nereikalingus vaikus, nes tiek metų pristingame lėšų ir noro išspręsti visiems žinomą problemą. Tik po žiniasklaidos paviešinto prostitucijos skandalo Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, tik po kelių nevyriausybinių organizacijų aktyvistų triukšmo sušurmuliavo ir institucijos. Pas prezidentę ant kilimėlio stojo Švietimo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų, Vaiko teisių apsaugos, policijos, organizacijų atstovai. Ir nutarė tai, kas buvo nutarta šimtą kartų prieš tai: tokie dideli socializacijos centrai, kuriuose nusėda elgesio sutrikimų turintys vaikai iš visos Lietuvos, yra sovietinė atgyvena, mums reikia mažų įstaigų su ne daugiau nei dešimt vaikų. Pasiraitotos rankovės ir nuspręsta, kad Švėkšnos monolitą būtų galima uždaryti arba išskaidyti jau per mėnesį, paraginta skirti daugiau lėšų psichologinę pagalbą teikiančioms institucijoms. Iš esmės vyko tai, ką įvardijo ir prezidentės atstovė spaudai, – institucijos tik daugybę metų stumdosi atsakomybe, o įsisenėjusios problemos nesprendžiamos. Pirmiausia joms spręsti visuomet trūksta lėšų. Bendraudamas su žurnalistais po susitikimo su prezidente, švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus išsitarė, kad „problema ekonominė, nes kuo didesnis socializacijos centras, tuo pigiau vykdyti ugdymo procesą“. Taip, gerokai pigiau turėti vieną rezervatą, kurį prižiūri po tobulinimosi seminarus lakstyti laiko neturintys darbuotojai, koks vienas psichologas dešimčiai „galvų“. Rezervatas paprastai neturi jokios apsaugos, pats ginasi nuo užeinančių pašalinių, auklėtiniai kartais tuos darbuotojus suriša, sumuša ir pabėga, kasdien mušasi ir tyčiojasi vieni iš kitų, taip, kaip įprasta kalėjimą primenančioje aplinkoje gyvenantiems problemų turintiems nepilnamečiams. Darbuotojų per mažai, pagalbos trūksta, o jei dar vaikų globos namai ar socializacijos centras įsikūręs nusikaltimais garsėjančiame rajone, iš jo išėjusį vaiką jaukiai priglaudžia gatvės pagundų glėbys. Jis, žinoma, ir pats jaučiasi gyvenantis kalėjimo tipo bendrabutyje su kitais tokiais pat tėvų pamestais, institucijų nurašytais nevykėliais. Vieną vos kelių metų mama įbrukdavo pro svetimus langus, kad padėtų vogti, taigi vaikų namuose jis irgi vagia. Kitą metų metus versdavo badauti ir maitintis medžių lapais, jis niekaip negali suvokti, kas yra kotletas. Trečią vaikystėje prievartavo, tad ir supratimas apie tarpusavio santykius – smurtinis. Ketvirtas, niekada nematęs blaivių tėvų, uosto klijus ir valkatauja – taip pat kaip gimdytojai. Dar vienas turi psichikos sutrikimų, bet priverstas maltis ankštuose kambariuose su tyčiotis mėgstančiais ir į plėšiančių, smurtaujančių rajono „erelių“ gaują besiburiančiais paaugliais. O kur dar tie, kurie pjaustosi venas, prisiryja tablečių, suvilioti paslaugių „dėdžių“, užsiima prostitucija ar tampa apiplėšimų vykdytojais. Visos paminėtos istorijos tikros, daugelis gerokai sušvelnintos, kad neužgautų mūsų, vis dar manančių, jog „sunkių“ vaikų vieta rezervatuose su didelėmis tvoromis. Lietuvoje yra maždaug šimtas vaikų globos namų, kai kuriuose jų daugiau nei 60 vietų. Pamėginkite įsivaizduoti, kaip tokiam skaičiui vaikų, kurių kiekvienas apniktas problemų, žalojančios praeities pasekmių, yra pasiryžęs iš pykčio naikinti viską aplink, taip pat ir save, teikti visokeriopą pagalbą. Ypač kai kelioms dešimtims vaikų globos namai gali leisti samdyti vieną psichologą ir kelis auklėtojus; ypač kai nėra kaip įgyvendinti patarimo „kalbėtis su vaiku“, nes nuolat gesini gaisrus: trys pabėgo, du apiplėšė, vienas prisigėręs grįžo, trečias verkia, ketvirtas serga, penktas striukę pametė ir mokytojai jo atsisako, vienas žudosi, penkiolika rūko, trečio girtas tėvas užėjo pagrasinti, kad jo sūnaus čia niekas neprižiūri, o dar keturi pypliai krapšto nosį prie matematikos uždavinių, jiems reikia padėti. Institucijos ir moralistai niekaip nenori pripažinti fakto, kad kalbėjimasis kaip ugdymo ir poveikio priemonė galimas tuomet, kai vaikas auga saugioje, šeimą primenančioje, nuolatinio streso nekeliančioje aplinkoje, o ne griūvančiuose, vis lopomuose, niekam nereikalinguose nuo sovietmečio likusiuose pastatuose. Kotedžas su ne daugiau nei dešimčia vaikų, bent keliais auklėtojais, psichologais, kitais specialistais ar vaikų ugdymui pasišventusia šeima – apie perėjimą nuo institucijų prie panašaus modelio kalbama jau dešimtmečius. O kol kas vaikų namų auklėtiniai, prisidarę tiek problemų, kad joms suaugusieji neberanda sprendimų, keliauja į vieną iš kelių didžiųjų Lietuvos socializacijos centrų, jų, regis, yra šeši, kurie neoficialiai laikomi paskutine stotele prieš maratoną po kalėjimus. Kai kuriems, tiesa, socializacijos centrai padeda susitvarkyti su savimi, bet tai įvyksta retokai. Įdomu ir tai, kad 2013 metais Valstybės kontrolė, tyrusi, ar elgesio problemų turintiems vaikams pagalba teikiama tinkamai, nustatė: socializacijos centruose trūksta vaikui padėti galinčių specialistų, jie nėra pritaikyti vaikams pagal amžių, emocijų ir elgesio sutrikimus, problemų sudėtingumo lygį, nėra bendros vaiko pažangos vertinimo tvarkos, nedirbama su vaiko tėvais ir globėjais, nerenkama informacija, kaip jam sekasi išėjus iš socializacijos centro, ir panašiai. Trumpai tariant, esama sistema problemų nesprendžia, o valdininkai patys skaičiuoja, kad Lietuvoje apie 500 vaikų nuo kūdikystės iki trejų metų amžiaus kasmet patenka į institucijas ir ten pasilieka iki pilnametystės. Vadinasi, šeimos jų nenori, vargšams vaikams iš televizijos laidų noriai aukojantys žmonės jų įsivaikinti neskuba, valstybė padėti bando sukišdama į rezervatus ir paslėpdama nuo visuomenės akių. Daug kam atsiranda lėšų, bet nors didelius vaikų namus skaidyti į mažesnius darinius ministerijos sutarė dar 2007 metais, jų byrėjimas vyksta vangiai. „Visi globos namai, tiek skirti neįgaliesiems, tiek vaikams, mums, mokesčių mokėtojams, kainuoja milžiniškus pinigus. Vieno asmens išlaikymas institucijoje vieną mėnesį kainuoja nuo dviejų iki šešių tūkstančių litų. Maža to, šalia lėšų, skiriamų globai institucijose organizuoti ir vykdyti, Lietuva į žmogaus teises pažeidžiančias institucijas sėkmingai investuoja Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšas“, – į mokesčių mokėtojų sąžinę beldėsi ne kartą didelių globos namų žalą įvardijusi viešosios įstaigos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė. Apie žalą psichikos sveikatai tiems, kuriems tenka augti „už tvoros“, nebelabai yra ką kalbėti – ji akivaizdi jau vien todėl, kad tokio tipo „socializacija“ socializacijos centruose ir globos namuose neveikia. Nepavyksta iš probleminių nepilnamečių sukurti pavyzdingų piliečių, ir gana. Po skandalo Švėkšnos specialiojo ugdymo centre tradiciškai atsirado politikų, egzaltuotai dūsavusių: vaikų teisių srityje dirbantys specialistai, socialiniai darbuotojai, pedagogai turėtų jausti didžiulę motyvaciją, padaryti viską, kad vaikas patektų į šeimą, o ne į „valdišką lovelę“, ir jei jau pateko, nertis iš kailio, kad jie būtų įvaikinti. Bet argi nėra taip, kad tiesiogiai su vaikais, jų tėvais dirbančių specialistų – socialinių darbuotojų, socia linių pedagogų, psichologų – armija tiesiog nepakankama? Juk kalbėdami apie motyvacijas ir pasišventimus, valdininkai neskaičiuoja, kiek socialinių darbuotojų, socialinių pedagogų, baigę mokslus, ima dirbti vaikų namuose, socializacijos centruose ir kitose inertiškai sovietmečio auklėjimo būdų tradicijomis besiremiančiose įstaigose. Nesidomi, kiek yra tokių jaunuolių, kuriems užtenka drąsos, užuot pasislėpus už projektų rašymo ir dokumentų pildymo institucijose, dirbti su „gyvais“ vaikais, ar jie turi galimybes tobulėti, lankyti seminarus, paskaitas apie naujausius ugdymo metodus. Vieša paslaptis, kad išsimokslinę ir kompetentingi jaunuoliai, padirbėję panašiose „nepatogiose“ įstaigose, spjauna į stagnacinę sistemą, menkus atlyginimus ir susiranda darbus kitose srityse. Arba bent jau papildomus darbus, jei nusprendžia dirbti „iš idėjos“. Jų vietas kartais užima žmonės, turintys minimalius su emocijų ir elgesio sutrikimų turinčiais vaikais dirbti reikalingus įgūdžius. Ir ilgainiui visi, tiek vaikai, tiek su jais dirbantys, tampa niekam nerūpinčiais rezervatų žmonėmis – į juos dėmesys nukrypsta tik po eilinio skandalo.Korektiškai nusukame akis ir nuo tų, kurie rezervatų žmonėmis naudojasi. Viena iš „Carito“ atstovių, Kristina Mišinienė, atvirai prabilusi apie išnaudojamas nepilnametes Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, sukėlusi šurmulį dėl to, kad niekas nesugeba suvaldyti situacijos, to neslepia. „Šiandien visoje šitoje dramoje yra vienas veikėjas, kuris tikrai išlipo sausas iš viso šito proceso, tai yra pats išnaudotojas, tai yra tie būriai jaunų, vyresnių, įvairią padėtį užimančių vyrų, kurie mielai traukė mašinomis ir pėsčiomis prie globos įstaigų, kurie miškeliuose aplink įstaigą smaginosi su nepilnametėmis“, – apibendrino ji. Galime kalbėti apie lėšų trūkumą, sudėtingus mechanizmus, bendradarbiavimo stiprinimus, prašyti pinigų telefoninės pagalbos linijoms, bet jeigu pro globos namų duris išėjusį nepilnametį būtinai ištinka bėda ir niekas juo negali pasirūpinti, tikrai nusipelnėme didelio bjauraus vaikų rezervato. 

 Rugilė Audenienė 

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė šiuo metu tiria Švėkšnos specialiojo ugdymo centro auklėtinių skundus dėl galimo personalo smurto ir netinkamo vaistų dozavimo.

 Vaiko teisių apsaugos kontrolierės vyriausioji patarėja Eivilė Žemaitytė antradienį Prezidentūroje žurnalistams teigė, kad per dešimtmetį buvo atlikta daug tyrimų dėl galimų pažeidimų šioje įstaigoje, kuri šiomis dienomis linksniuojama dėl auklėtinių įsitraukimo į prostituciją, tačiau tik nedaugelis iš tyrimų pasiekė teismą, nes vaikai būna priversti liudyti prieš galimus smurtautojus, nuo kurių nėra atskiriami, todėl keičia parodymus. „Šiuo metu mūsų įstaigoje atliekamas dar vienas tyrimas – dėl vaikų priėmimo į šią mokyklą tvarkos, dėl įtarimų, kad galbūt nėra tinkamai dozuojami ir skiriami vaistai, psichiką veikiantys, ir lygiai taip pat dėl smurto apraiškų šitoje įstaigoje“, – sakė ji. Pasak E.Žemaitytės, dėl vaistų skyrimo ir dozavimo šiuo metu laukiama specialistų išvadų, jos Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybą turėtų pasiekti vasarį.
„Yra įtarimų, kad kai kuriais atvejais, kaip vaikai ir skundžiasi, kad vaistai kartais duodami kaip drausminimo priemonė“, – sakė ji. Paklausta, ar smurtas yra visų panašių Lietuvos įstaigų problema, jis sakė, kad „tokio pobūdžio ir tokios koncentracijos problemų, kaip šitoje įstaigoje, iš tikrųjų, ko gero, analogo neturime“. Lietuvos „Carito“ programos vadovė Kristina Mišinienė savo ruožtu sakė, kad centro vaikai, be kita ko, skundžiasi ir dėl ilgų laikymų izoliatoriuose. „Prostitucijos klausimas palietė daugybę kitų problemų. Matome, stebime, girdime nepilnamečius kalbant apie smurtą viduje, apie tokius dalykus, kad vaikai nuolat už netinkamą elgesį laikomi izoliatoriuose ilgą laiką, tų izoliatorių yra daug, psichotropinių vaistų naudojimas slopinant tam tikras netinkamo elgesio apraiškas. Vaikai pasakoja daug iš tikrųjų, tačiau šiandien mes žinome, kad vaikai, tie, kurie pasakoja, jie tebėra toje įstaigoje, todėl manau, kad sudėtinga yra neišėmus tų vaikų iš tos įstaigos daugiau kalbėti apie įvykius“, – sakė ji. K.Mišinienė teigė nesutinkanti su nuomone, kad vaikai gali išsigalvoti netinkamą personalo elgesį: „Tikrai nedemonizuočiau šitų vaikų, kad štai jie šantažuoja, kad kuria sąmokslo teorijas prieš suaugusius“. 

Švėkšnos specialiojo ugdymo centrą, kurio auklėtinės galėjo būti išnaudojamos, perims Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), per mėnesį bus priimtas sprendimas dėl tolesnio įstaigos likimo, neatmetama galimybė jį likviduoti.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė antradienį tokius centrus kaip esantis Švėkšnoje pavadino valstybės gėda ir kritikavo institucijas, kad jos „stumdosi atsakomybę“ ir nesprendžia seniai žinomų problemų, žurnalistams sakė prezidentės atstovė spaudai Daiva Ulbinaitė.
„Įvykiai Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, didėjantis patyčių aukų skaičius mokyklose apnuogino tikrąsias vaiko teisių apsaugos problemas. Atsakingos institucijos turi nustoti stumdyti atsakomybę, atsikratyti biurokratinio požiūrio ir imtis konkrečių veiksmų. Apie kiekvieną vaiką turi būti galvojama kaip apie savo”, – teigė D. Grybauskaitė.

„Prezidentės teigimu, paskutiniai įvykiai Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, taip pat ir didėjantis patyčių aukų skaičius mokyklose rodo, kad institucijos tik daugybė metų stumdosi atsakomybę, o įsisenėjusios problemos iš esmės nesprendžiamos“, – po įvairių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovų pasitarimo Prezidentūroje sakė D.Ulbinaitė.
Ji sakė, kad per susitikimą antradienį prezidentė susidarė nuomonę, kad vienoje vietoje tokios koncentracijos tokių sudėtingų vaikų apskritai negali būti, nes neįmanoma užtikrinti jų priežiūros.
„Prezidentė mano, kad Švietimo ir mokslo ministerija, perėmusi iš savivaldybės savo žinion šią specialiąją mokyklą turėtų galvoti galbūt ir apie jos uždarymą ir likvidavimą“, – aiškino šalies vadovės patarėja D.Ulbinaitė, pažymėjusi, kad ir kitos Lietuvoje veikiančios panašios įstaigos turi būti išskaidytos į mažesnes – globojančias ne daugiau kaip dešimt vaikų.
Švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus sakė, kad sprendimai dėl Švėkšnos specialiojo ugdymo centro ir kitų panašių įstaigų numatoma priimti per mėnesį.
„Švietimo ir mokslo ministerija artimiausiu metu perims šitą centrą savo žinion ir spręs klausimą dėl tolesnio jo likimo. Taip pat mes išgirdome irgi pasiūlymus kitus dėl kitų centrų ir apskritais apie maksimalaus vaikų skaičiaus nustatymą tokiose globos įstaigose. Šiuo pasiūlymus mes labai atidžiai išnagrinėsime ir artimiausiu metu – kaip mums duotas laikas – per vieną mėnesį priimsime sprendimus“, – žadėjo R.Vaitkus, nurodęs, kad ministerijai pavaldžios šešios specialiosios ugdymo įstaigos.
Sveikatos apsaugos ministerija įpareigota peržiūrėti nemokamos profesionalios psichologinės pagalbos prieinamumą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – didinti finansavimą psichologinę pagalbą teikiančioms visuomeninėms organizacijoms. Policijai nurodyta daugiau dėmesio skirti globos įstaigoms, nors generalinis komisaras Linas Pernavas po susitikimo sakė, kad pareigūnai pradeda ikiteisminius tyrimus esant bent menkiausiam įtarimui, kad galėjo būti padarytas nusikaltimas.
„Policija vykdo ir prevencinę veiklą, bet mes turėtume suprasti, kad norint, jog nebūtų tokių problemų, apie kurias kalbame, reikėtų investuoti į šeimas, į globos namus, galbūt į pagalbos linijas, kažkokias kitas prevencines priemones. Policija – ne ta institucija, kuri yra pagrindinė, kad galėtų išspręsti  šias problemas“ , – sakė L.Pernavas.
Pasitarime dalyvavo švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus, socialinės apsaugos ir darbo viceministras Algirdas Šešelgis, sveikatos apsaugos viceministrė Laimutė Vaidelienė, Lietuvos policijos generalinis komisaras Linas Pernavas, vaikų ir paauglių psichiatras, Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas Dainius Pūras, „Vaikų linijos” vadovas Robertas Povilaitis, „Jaunimo linijos” atstovė Aušra Pockevičiūtė, „Carito” atstovė Kristina Mišinienė, Vaiko teisių apsaugos kontrolierės įstaigos atstovė Evelina Žemaitytė ir Lietuvos moksleivių sąjungos atstovė Akvilė Burneikaitė.

Švėkšnoje paaiškėję skandalingi faktai, kad daugiau nei metus seksualines paslaugas už pinigus teikė Specialiojo ugdymo centro moksleivės, gali paklibinti tai žinojusių policijos pareigūnų kėdes.

 Ką turėjo daryti pareigūnai, dar prieš metus išgirdę, kad nepilnametės mokinės už pinigus parsiduoda vyrams, klientų joms parūpina ten pat besimokančios bendraamžės, o vyrai taip atkakliai naktimis braunasi į mergaičių bendrabutį, kad tenka kviesti policiją? Atrodytų, kad policijos pareigūnai turėjo iškart pričiupti nepilnametes seksualiai išnaudojusius vyrus, nustatyti jaunąsias sąvadautojas, o visa ši kompanija jau seniausiai turėjo stoti prieš teismą. Tačiau gavę pranešimų apie skandalingus faktus Šilutės policijos komisariato tyrėjai ikiteisminių tyrimų net nepradėdavo, o Klaipėdos apygardos prokuratūra tik dabar aiškinasi šių nusikaltimų aplinkybes ir ieško įtariamųjų. 

Iš Klaipėdos parsivežė pinigų 

Švėkšnos specialiojo ugdymo centre mokosi iš visos Lietuvos atvežti 12–18 metų asmenys, kuriems nustatyta elgesio ir emocinių sutrikimų. Tarp jų yra ir apie 20 mergaičių. Jei šeimos turi finansinių galimybių, mokiniai savaitgaliais ir per atostogas išleidžiami į namus. Pirmieji įtarimai centro direktorei Laimai Navickienei kilo 2013 metų lapkritį, kai viena šešiolikmetė klaipėdietė savavališkai pradingo iš centro. Grįžusi po savaitgalio ji paaiškino aplankiusi uostamiestyje gyvenančią savo močiutę, kurios labai pasiilgo. Centro pedagogams keisčiausia buvo tai, kad nepilnametė iš šios kelionės parsivežė nemažai pinigų. Mergaitė aiškino, kad jų davusi močiutė. Paskambinus paaiškėjo, kad mokinė pas močiutę buvo trumpam pasirodžiusi, tačiau pinigų iš jos negavo. Netrukus centro pedagogai sužinojo, kad paauglė gyrėsi bendraamžiams, jog ją finansiškai remia vienas vyras. Tada kilo įtarimų, kad nepilnametė yra seksualiai išnaudojama už pinigus. Kilusiomis abejonėmis Specialiojo ugdymo centro vadovė pasidalino su Šilutės policija – parašė oficialų pareiškimą. Tačiau pradėtas ikiteisminis tyrimas po pusmečio buvo nutrauktas. 

Mokinės tapo prostitutėmis

 Žinia apie galimybę lengvai gauti pinigų sudomino ir daugiau centre besimokančių mergaičių. Dvi didesnį autoritetą turinčios nepilnametės subūrė keletą bendraamžių, kurioms parūpindavo klientų. Direktorė L.Navickienė nemano, kad jos tai darė prievarta: „Pas mus siunčiamos elgesio problemų turinčios mergaitės, kurios galėjo turėti ankstyvų lytinių santykių patirties. Intymiai bendrauti su vyrais joms, matyt, ne naujiena.“ Centro auklėtojos pastebėdavo, kad mokinės nedalyvauja pamokose ir valandai ar dviem pradingsta iš mokyklos. Pastebėti net automobiliai, kuriais nepilnametės išvežamos.Du vyrai nuolatos trynėsi apie centro pastatą. Jie mokiniams atnešdavo alkoholinių gėrimų, rūkalų, kviesdavo mergaites važiuoti kartu. Nepilnamečių meilės ištroškę vyrai naktimis net lauždavosi į mergaičių bendrabutį. Dėl vieno aktyviausio vyriškio Specialiojo ugdymo centro vadovai per metus policijai yra parašę septynis pareiškimus. Pareigūnams būdavo perduodami net paaugles išsivežančių klientų automobilių numeriai, mobiliųjų telefonų numeriai, iš kurių būdavo skambinama mergaitėms.

 Tyrimų net nepradėdavo

 Tačiau nuo praėjusių metų pavasario pranešimais atakuojamos Šilutės policijos aktyvesnių veiksmų nebuvo matyti. Pernai vasaros viduryje pradėto ikiteisminio tyrimo kontrolę perėmusios Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras Ruslanas Ušinskas teigė, kad gavusi Specialiojo ugdymo centro pareiškimus policija atsisakydavo pradėti ikiteisminius tyrimus. „Sunku atsakyti, kodėl taip buvo elgiamasi. Gal trūko informacijos, objektyvių duomenų norint patvirtinti tai, kas paaiškėjo dabar“, – sakė R.Ušinskas. Šioje byloje įtarimai jau pareikšti keletui asmenų. Yra žinoma, kad viena įtariamųjų – nepilnametėms klientų parūpindavusi pernai pilnametystės sulaukusi mergina, kuri jau yra pašalinta iš Specialiojo ugdymo centro. 

Gautus pinigus atiduodavo

 Jau nustatyta, kad nepilnametėms už lytinį aktą klientai mokėdavo nuo 50 iki 200 litų. Kaip pasakojo prostitucijos aukoms pagalbą teikiančios „Carito“ darbuotojos, kurioms mokinės atsivėrė, mergaitės paslaugas teikdavo netoli ugdymo centro, automobiliu jas pavežėjus kiek atokiau. Nepilnametes seksualiai išnaudoję vyrai žinojo, kad santykiauja su paauglėmis. Puikiai žinojo, kad jos yra moksleivės. Bet, pasak į prostituciją įtrauktų mergaičių, tik vienas klientas kartą pasiteiravo, kiek jai metų. Atviriau su seksualiai išnaudotomis paauglėmis pasikalbėjusios „Carito“ darbuotojos sužinojo, kad vyrams intymias paslaugas teikti buvo verčiamos tos mokinės, iš kurių buvo tyčiojamasi. Emocinių sutrikimų turinčios mergaitės net nesuprasdavo, kad kažką daro blogai. Beveik visi iš vyrų gaunami pinigai būdavo atiduodami jas pas klientus siuntusioms Ugdymo centro lyderėms. Seksualiai išnaudojamas paaugles tenkindavo tai, kad joms būdavo leidžiama būti vienoje draugijoje su stipresnėmis mergaitėmis ir kartu linksmintis. 

 Alvydas Ziabkus  

Pareigūnų tyrimas, pradėtas dėl situacijos Švėkšnos specialaus ugdymo centre, kurio moksleivės silpnesnes savo drauges vertė pardavinėti sekso paslaugas, atskleidė neįtikėtiną vyrų cinizmą.

Pas klientus eidavo po dvi 

Kaip atskleidė situacijos Švėkšnos specialaus ugdymo centre, į kurį patenka elgesio ar emocijų sutrikimų turintys vaikai, tyrimas, seksualines paslaugas mergaitės teikė net keletą mėnesių. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėja Aurelija Kasmauskytė DELFI pasakojo, kad į policiją dėl galimo nepilnamečių įtraukimo į prostituciją kreipėsi pati ugdymo įstaiga. Šiuo metu išaiškintos penkios nukentėjusios mergaitės nuo 15 iki 17 metų. Jas pardavinėjo bendramokslės, taip pat nepilnametės. Paprastai viena sąvadautoja turėdavo keletą mergaičių, kurias siūlė klientams per skelbimus internete ir pažinčių svetaines. Paslaugos, pasak tyrėjos, būdavo teikiamos bangomis: atsiradus klientais, mergaitės santykiaudavo keletą dienų iš eilės po kelis kartus. Dažniausiai šios bangos būdavo susijusios su sąvadautojų pabėgimu iš ugdymo įstaigos – tuo metu joms reikėdavo pinigų. Pas klientus mergaitės atvykdavo po dvi, labai retai eidavo tik viena nepilnametė. Kodėl taip darė – aukos negalėjo paaiškinti. Vyrai paprastai su jomis abiem ir santykiaudavo – iš pradžių su viena, po to – su kita. Jų paslaugos kainuodavo nuo 50 iki 200 litų. „Nuo ko priklausė kaina, sunku pasakyti. Laiko tarifo nebuvo, vyrai mokėdavo už lytinį aktą. Ir už tuos pačius mergaičių veiksmus vieni mokėdavo vienokią sumą, kiti – kitokią. Greičiausiai viskas priklausė nuo susitarimo – kiek nusiderėdavo patys vyrai“, – svarstė A. Kasmauskytė. Šiuo metu vienai mergaitei jau pareikšti įtarimai, ji iš mokyklos buvo pašalinta. Tyrėjos duomenimis, taip pat pašalinta buvo ir kita sąvadavusi nepilnametė. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras Ruslanas Ušinskas pasakojo, kad taip pat bandoma surinkti duomenų apie vyrus, kurie greičiausiai matė, kad perka nepilnamečių kūną. „Tai sudėtingas procesas, kadangi ryšiai užsimezgė per masines informavimo priemones, telefonai šiais laikais taip pat ne visi yra vardiniai. Šiokius tokius kontaktus gavome, tačiau kol kas konkrečių asmenų neturime. Pagaliau ne visos mergaitės suinteresuotos kalbėti, kadangi nesupranta, kodėl prie jų prikibome ir ko norime“, – sakė pašnekovas.

Viskas vyko ugdymo centro pašonėje 

„Baisiausia, kad tai vyko pačioje Švėkšnoje, vos 500 metų nuo įstaigos. Mergaitės sėsdavo į klientų automobilius ir būdavo pavežamos dar 300-400 metrų. Manau, tikrai buvo sunku nepastebėti, kad kažkas vyksta. Beje, tos mergaitės tikrai neatrodo vyresnės, netgi atvirkščiai, tačiau vyrai nematė problemos, kad santykiauja su vaikais. Būdavo tokių, kurie jų paslaugomis naudojosi ne vieną kartą. Pačios mergaitės pasakojo tik vieną atvejį, kai klientas paklausė, kiek joms metų, jos bandė meluoti, bet jis iškart pasakė, kad yra per jaunos. Tai irgi didelė mūsų visuomenės bėda – vyrus tenkina tokios paslaugos“, – teigė “Caritas” programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ darbuotoja Karina Remeikytė. Pašnekovė įsitikinusi, kad tai nėra vien vaikų problema. Pasak jos, įstaigoje tvyro atmosfera, kai stipresni vaikai smurtauja prieš silpnesnius ir tai leidžiama arba nepastebima, ir tik kai sulaukiama tokių kritinių situacijų, kreipiamasi pagalbos į pareigūnus. Žinia, į įstaigą surenkami vaikai, kurie dėl turi įvairių elgesio problemų. Nukentėjusios mergaitės – labai pažeidžiamos, silpnos ir nori turėti draugų. Šiuo jų pažeidžiamumu ir buvo pasinaudota. „Mes neverčiame kaltės kitoms mergaitėms, kurios pirmąsias įtraukė į nusikalstamą veiklą, tiesiog laiku nepabuvo pastebėti ir sustabdyti prasidėję pavojingi procesai. Kaip pasakoja mergaitės, jos dažnai žeminamos, mušamos kitų mokinių, o auklėtojos dažnai tai mato ir nieko nedaro. Nesijausdamos saugiai jos bijo skųstis. Galbūt ten yra per didelis vaikų skaičius ir todėl pedagogai nesugeba visų blogybių pastebėti laiku. Tačiau vien faktas, kas prostitucijos paslaugos buvo teikiamos kurį laiką, kad tai nebuvo vienkartiniai atvejai, byloja apie problemos gilumą“, – svarstė specialistė.

Merginos pardavinėjamos nuo pavasario

 K. Remeikytės teigimu, ne visos merginos pirmus kartus suprasdavo, kad siunčiamos teikti seksualines paslaugas už atlygį, tačiau būdavo prigrasytos, kad jeigu nedarys, kaip liepta, iš jų dar labiau tyčiosis. Priešingu atveju bus stipresniųjų draugė ir visi mokykloje ją mėgs. Pinigai likdavo stipresniųjų rankose, bet šios kartais jų duodavo ir savo aukoms. „Mūsų duomenimis, į prostituciją jos buvo įtrauktas nuo praėjusio pavasario. Tyrimas pradėtas liepos 10 d., nes anksčiau nepavykdavo nustatyti faktų. Dar vienas tyrimas pradėtas gruodžio mėnesį – gavus pranešimą, kad tos pačios mergaitės vėl teikė seksualines paslaugas. Tyrimas vyksta lėtai, kadangi mergaitės, žinia turi sutrikimų, su jomis labai sunku bendrauti, ne kiekvieną dieną jos sutinka kalbėti. Nustatyti įtariamuosius vyrus taip pat sudėtinga – jos nei vardų žino, nei iš kur jie. Paprastai vyrai atvykdavo iš kitų miestų. Pačios mergaitės nelabai suprato, kad prieš jas buvo taikoma prievarta. Jos įsitikinusios, kad jeigu elgsis taip, kaip prašo vyresnės draugės, pelnys jų draugystę, turės pinigų, už kuriuos galės nusipirkti cigarečių, alkoholio. Taigi jos uždirbtus pinigus atiduodavo jas pardavinėjančioms mergaitėms ir džiaugdavosi, kai šios pasikviesdavo kartu pasilinksminti. Priešingu atveju jos būtų žeminamos. Tokie buvo jų motyvai, o dėl pačios prostitucijos – jos nesijaučia dariusios kažką bloga. O jeigu kitoms ir pasiskųsdavo, kad buvo šlykštu, kitą dieną vėl eidavo ir darydavo tą patį. Iš esmės jos skirstė klientus į patikusius ir nepatikusius. Lytiniai santykiai su kai kuriais vyrais joms patikdavo – būdavo, kad grįžusios aptarinėdavo su kitomis, kad norėtų su tokiu draugauti“, – pasakojo A. Kasmauskytė.

Kas meluoja – vaikai ar pedagogai?

 Švėkšnos specialaus ugdymo centro direktorė Laima Navickienė nesutiko pasakoti, kaip buvo pastebėta, kad įstaigoje vyksta tokie negeri dalykai: „Tai yra ikiteisminio tyrimo medžiaga, apie kurią teikti informacijos neturime teisės“. Šiuo metu centre mokosi 75 mokiniai, nuo 7 iki 17 m., daugiausiai – 13-15 metų. „Čia priimami vaikai, turintys didelius ir labai didelius specialiuosius ugdymosi poreikius bei elgesio ir/ar emocijų sutrikimus. Visiems teikiama švietimo pagalbos specialistų pagalba. Duomenų, ar nukentėjusios mergaitės turi šeimas, pateikti negalime, nes tai pažeistų asmens teisę į privatumą“, – įstatymais nuo klausimų gynėsi įstaigos vadovė. Paklausta, kaip vertina faktą, kad mokiniai vaiko teisių apsaugos atstovams skundžiasi patiriantys smurtą ir nuo personalo, pašnekovė patikino, kad bet koks smurtas, kurį vaikai patiria mokykloje ar kur kitur, vertinamas neigiamai. Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės manymu, didžiausia problema, kad tai vienintelė tokia įstaiga visoje Lietuvoje, į kurią gali atvykti vaikai, turintys elgesio problemų. „Dalis vaikų yra iš globos namų, tačiau dalis – iš šeimų. Man atrodo, baisu atskirti 7-8 metų vaiką nuo artimųjų ir patalpinti tokioje mokykloje dėl elgesio problemų. Iki gyvenamosios vietos gali būti labai toli, ir, kaip taisyklė, vaikai savaitgaliais nevažiuoja namo ar neaplankomi. Ar tokia turi būti pagalba? Tai panašu vaikui į bausmę už jo elgesį. Taigi gaunasi užburtas ratas: jie iš tiesų negali lankyti paprastos mokyklos, nes jiems reikia rimtesnės priežiūros, tačiau arčiau savo gyvenamosios vietos gauti paslaugų neįmanoma. Kyla klausimas – kokia stebuklinga vietovė ta Švėkšna, kad būtent ten atsirado tokia ugdymo įstaiga? Žinoma, Šilutės savivaldybė ją mato kaip galimybę įdarbinti daug žmonių, tačiau įstaigos finansavimas nėra išskirtinis, pritraukti gerus specialistus sunku, nes jų atlyginimai čia nėra didesni, o atstumas iki specialistų toje pačioje Klaipėdoje – pakankamai didelis. Todėl turime, ką turime. Turbūt turime blogiausia, kas įmanoma. Puikiai suprantame, kad tai nestandartinių vaikų koncentracija, todėl pasireiškia visa puokštė įmanomų blogiausių dalykų. Mano manymu, turėtų būti bent keturios tokios mokyklos didžiuosiuose miestuose, kuriuose koncentruojasi aukšto lygio specialistai“, – teigė vaiko teisių apsaugos kontrolierė. Pasak pašnekovės, naujausios centro mokinių apklausos duomenimis, vaikai skundžiasi, kad prieš juos smurtauja ir kiti vaikai, ir personalas, atimami telefonai, kartais duodamas blogas maistas, nurodomi net galimo personalo piktnaudžiavimo vaikams duodamų vaistų dozėmis. Tačiau E. Žiobienė supranta, kad įrodyti tokius dalykus labai sudėtinga. „Personalas visada turi pasiteisinimą – atkreipkite dėmesį, kokie tie vaikai. Ir iš tiesų – sunku pamatuoti, ar vaikai sako tiesą. Tačiau tiesa, galbūt, kaip visada, kažkur per vidurį. Štai buvo atvejis, kai kreipėmės į prokuratūra dėl vienos mergaitės, tačiau, mūsų žiniomis, ji buvo labai netinkamai apklausta – be specialistų ir dalyvaujant žmonėms, kurie ir įtariami smurtu. Tyrimas buvo nutrauktas. Kaip tik šiandien dėl to išsiuntėme skundą. Tiesa, mes skundžiame tik procesinius apklausos veiksmus, tačiau negalime dėti galvos, kad mergaitė nemeluoja. Pareigūnai teigia, kad ji linkusi fantazuoti – esą todėl nutrauktas jau ne vienas su ja susijęs tyrimas“, – svarstė pašnekovė.  

Inga Saukienė 

Publikuota 2014 m. sausio 19 d. http://www.delfi.lt

Dažniausiai tai paauglės mergaitės, kurių pasiges globos namų auklėtoja arba po daugiadienių išgertuvių prasiblaivę tėvai. “Dėdė myli mane, jis man nupirko parūkyti”, – paaiškins mergaitė, papildžiusi vaikų prostitucijos Lietuvoje statistiką.

Nevaikiškas pasirinkimas

 Vokietijoje buvusi prostitutė 20-metė Lisa Müller savo gyvenimo išpažintį išklojo knygoje “Paimk mane, užmokėk man, sunaikink mane!” Nuo 14 iki 18 metų jauna mergaitė patenkino 500 vyrų geidulius. Atvira istorija sukėlė sumaištį šalyje, ji buvo aprašyta ir Lietuvos žiniasklaidoje. Iš tvarkingos šeimos kilusi jauna moteris laisva valia pasirinko tokį kelią. “Jie storino mano piniginę, bet pamažėle naikino mano psichiką”, – knygoje atviravo 20-metė.
Dažnai lyg ir lengviau atsikvepiame, kad tokia istorija įvyko ne pas mus, o ten kažkur. Keturiolikos metų vaikas apsisprendė užsiimti prostitucija. Cinikas atrėžtų, kad dažna tokia amžiaus mergaitė atrodo gerokai vyresnė. Vaiko teisių sergėtojai, teisėtvarkos sargai ir prostitucijos aukoms pagalbą teikiančios organizacijos atremtų – tai vis dėlto yra vaikas, o mes, suaugusieji, esame atsakingi už vaikų gerovę.

 Sekso industrijos aukos 

Kiek vaikų Lietuvoje užsiima prostitucija? Kaip vaikai įviliojami į šias teismuose sunkiai narpliojamas pinkles? Statistika ramina – teismuose vos viena kita galimą vaikų prostituciją tirianti byla. Vis dėlto mažiau įstatymais, o daugiau žmoniškumu paremtų organizacijų atstovai skambina pavojaus varpais – vaikų prostitucijos mastai auga geometrine progresija. Prostitucija iki šiol apgaubta mitų šydu, slepiančiu galios santykius, prievartą ir išnaudojimą, ant kurių pamatų klesti sekso industrija. Bandymais idealizuoti prostituciją, prilyginant ją su bet kokia rutinine darbine veikla, tik dangstomas žiaurumas, smurtas prieš vaikus ir moteris. Sekso industrijos aukomis dažniausiai tampa atžalos iš socialinės rizikos šeimų, vaikų globos namų, kenčiantieji nepriteklių, vadinamieji euronašlaičiai, t. y. vaikai, kurių tėvai emigravo ir paliko juos giminaičių ar kaimynų globai. Dažniausiai – mergaitės. “Visų pirma tai vaikai, kuriems trūksta dėmesio”, – sakė “Carito” socialinė darbuotoja, projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” koordinatorė Jolita Juškevičienė. “Dauguma jų meiliai ir nuoširdžiai tiki, kad dėmesį parodęs dėdė ar teta yra geri, kad jų gyvenime tiesiog pasitaikė geras žmogus. Beveik nesunaikinama fantazija”, – dėstė ne vieną skaudžią istoriją žinanti, kartu su auka šią išgyvenusi, gelbėjusi, ištraukusi, atstovavusi teismuose specialistė.

Šokiruojantis sprendimas

 Teismuose vaikų prostitucijos bylos nagrinėjamos per uždarus posėdžius, o sprendimai kartais šokiruoja. Bausmė – viešieji darbai. Nes teismas atsižvelgė į tai, kad kaltinamieji gana teigiamai charakterizuojami, visuomenei ši veikla nėra labai pavojinga. “Kruviną darbą padaro policijos pareigūnai, siekdami įrodyti prostituciją. Ir už ką? Tam, kad teismas nusikaltėliams skirtų viešųjų darbų?” – retoriškai klausė J.Juškevičienė. Minėtos bylos siužetas lyg ir neypatingas, tik veikėjai – vaikai, mergaitės, dar nesulaukusios pilnametystės. Viena gyveno su tėvais, kita – globos namuose. Ta iš globos namų, kaip, ko gero,  jau ne vieną kartą, paspruko pas draugę į kaimą. Iš pravažiuojančio automobilio mandagiai užkalbinę vyrai pažinojo draugę, pas kurią pabėgėlė planavo glaustis.
Pažadėjo pavėžėti, bet kelionė baigėsi vieno jų namuose. Bute buvo dar kelios merginos. Grasinimais geradariai privertė nepilnametę užsiimti prostitucija. Nuskambės makabriškai, bet laimė, kad mergaitei prasidėjo rimtos sveikatos problemos ir ši išsiprašė į ligoninę. Laimė, kad ligoninėje dirbo gydytojas, kuriuo ji pasitikėjo ir kuriam pasipasakojo apie ištikusią bėdą. Jei ne šokiruojantis teismo sprendimas – bausti mergaitę prostitucija privertusius užsiimti vyrus viešaisiais darbais – galėtume sakyti, kad našlaitei tikrai nusišypsojo laimė.
Ši byla vis dėlto pasiekė Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Bausmė neadekvati – toks buvo jo sprendimas.Pradžia primena pasaką “Kodėl vaikų globos namų auklėtiniai neklauso, bėga iš tų namų? Turi būti ryšys tarp suaugusiojo ir vaiko, kad vaikas tikėtų tuo, ką sako suaugęs. Vaikas turi jaustis reikalingas”, – žmoniškumo abėcėlę dėstė J.Juškevičienė. “Kodėl kai kurios vaikų namų auklėtinės puola į prostituciją? Nes nori būti reikalingos”, – pati atsakė į savo klausimą. Specialistės patirtis labai aiškiai dėlioja atsakymus. Tie, kuriems reikia seksualinių paslaugų, paprastai labai gerai žino, kur jų gauti nebrangiai ir greitai. Jie renkasi sutrikusio intelekto vaikų arba globos namus.
Kalbina, siūlo pasivažinėti, išgerti, parūkyti. Pradžioje tai vyksta gražiuoju. Vėliau mergaitės išprovokuojamos paprašyti nupirkti pakelį cigarečių, o už tą paprašytą pakelį paprašoma jau ir atsiskaityti vyro geidulius tenkinančiomis paslaugomis.

 Iškreiptas žinojimas

 “Mes visa tai matome, kiti visa tai mato. Kaip tai sustabdyti? – klausė J.Juškevičienė. – Juk dažni vaikų globos namai nėra kokiame nors Dievo pamirštame užkampyje. Aplinkui gyvena žmonės, mato privažiuojančias mašinas. Tačiau daugelio požiūris pasibaisėtinas.” “Jie nurašo tas mergaites, – konstatavo specialistė. –  Esą toks jau jų likimas. Tos mergaitės dažniausiai nurašomos kaip pasirinkusios pačios. Jos yra pasmerkiamos. Pasmerkiamos trylikametės, kaip pasirinkusios pačios.” Vadinasi, tą laukiamą dėmesį mergaitės gauna būtent taip ir galiausiai išmoksta, kad dėmesį gali patraukti tik taip. Pasak J.Juškevičienės, pamažėle kristalizuojasi, kad jos pasauliui įdomios tik tiek, kiek vyrai gali pasinaudoti jų kūnu. Joms susiformuoja žinojimas, kad niekuo kitkuo jos neįdomios ir tik taip gali atkreipti į save dėmesį. 

Paslauga vairuotojams

 Neįgali šešiolikmetė mokėsi specialioje mokykloje. Jai buvo nustatytas vidutinis protinis atsilikimas. Vieną lemtingą dieną mergaitė tiesiog ėjo iš mokyklos. Jos negalia, nors ir vidutinė, buvo regima. Taip ją beeinančią iš mokyklos užkalbino vaikinai ir įsiviliojo į butą. Savaitę pralaikė tame bute ir dar nežinia, kiek ši tragedija būtų užsitęsusi. Policija įtarė vyrukus vagystėmis ir taip sutapo, kad klausėsi jų telefoninių pokalbių. Beklausydami pareigūnai ir suprato, kad, be vagysčių, vyksta gerokai kraupesnis nusikaltimas. Ką veikė su protiškai atsilikusia mergaite? Kartu su tais vyrukais dar gyveno mergina. Visa kompanija tą merginą išpuošdavo, išdažydavo, vežiodavo už miesto po degalines ir pardavinėdavo vilkikų vairuotojams. Tai vyko čia pat – Lietuvoje. 

Išnaudojo ar pardavinėjo?

 “Man sunku įsivaizduoti, kokie tai žmonės, galėję ja naudotis. Būna protiškai atsilikusių žmonių, niekuo neišsiskiriančių. Jiems gal sunkiau sekasi mokslai, bet jie lanko tą pačią mokyklą kaip ir sveikieji ir, jeigu palanki socialinė aplinka, puikiausiai prisitaiko, gyvena. Ta mergaitė buvo kitokia. Akivaizdžiai matyti, kad ji yra ligonė”, – J.Juškevičienė iki šiol šiurpsta prisiminusi tą įvykį. Teismą pasiekusios istorijos kaltininkams nebuvo lengva išsisukti. Kalbėdami telefonu jie girdavosi, kiek uždirbo ir ką ta mergaitė darė. Policija šiuos pokalbius užfiksavo.
Tikėtasi, kad toks atvejis bus laikomas prekyba žmogumi, tačiau traktuojamas buvo kaip sąvadavimas – nepilnamečio įtraukimas ir išnaudojimas prostitucijai. Kaltininkams atseikėta bausmė neviršijo penkerių metų nelaisvės. 

Sutenerių paieškos

 Viena mergaitė – iš globos namų, kita augo su močiute, nes mama išvykusi į užsienį, dar kita gyveno su geriančia gimdytoja, kurios sugyventiniai dažnokai keitėsi, o gerti kartais išeidavo savaitei, palikdama dukrą vieną. Joms tebuvo po trylika metų. Suteneriui užkliuvo ieškojusios auklės arba valytojos darbo jaunos mergaitės skelbimas. Jis pasiūlė masažuotojas darbą. Tiesa, masažas erotinis. Vis dėlto tai juk nieko smerkiamo. Tai lygiai toks pat masažas, tik moteris jį daro vilkėdama dailius apatinius, o ne baltą chalatą. Ji sutiko. Ėjo dienos, savaitės. Vienas klientas tesusigundė mergaitės erotiniu masažu. Suteneriui tokio klientų antplūdžio nepakako. Prasidėjo spaudimas. Kur klientai, kur uždarbis? Kaip sumokėti už nuomojamą butą? Drauge dirbusi suaugusi moteris ėmė lieti savo patirtį. Esą taip nieko neuždirbsianti, nes erotinių masažų negana. Kitoks uždarbis – geresnis ir greitesnis – teikiant intymias paslaugas. Taip po truputį spaudžiama iš visų pusių, neturinti kur pasidėti, nebent grįžti į nuolat geriančios mamos namus, kuriuose vėl teks savaitėmis sėdėti be maisto, šilumos, šviesos, paauglė ir palūžta. Tai – tik viena iš gana tradicinių įtraukimo į prostituciją istorijų. 

Nebyli statistika

 Į statistiką patenka tik tie vaikų prostitucijos atvejai, kai auka kreipiasi į policiją ir pradedamas ikiteisminis tyrimas. “Kaip pasiekti tuos žmones, kurie naudojasi tokiais vaikais?” – apeliuodama į protą kartojo klausimą J.Juškevičienė. Prostitucija – tai ištisa pramonė, kurioje moterų bei vaikų kūnai yra parduodami ir perkami seksualiai išnaudoti. Dažnai pasitelkiama įvairi prievarta. Lietuvoje į prostituciją yra įtraukiama tūkstančiai moterų ir merginų. Didžioji dauguma ten patenka dėl skurdo, prievartos šeimoje, dėl patirtų psichologinių traumų. Prostitucija – tai nusikaltimas prieš moterį tradiciškiausia, bet kartu ir žiauriausia forma. 

Diana Krapavickaitė