Author: admin

Nemylimos ir tėvų pamirštos, kaip nereikalingi daiktai mėtytos iš vaikų globos namų į socializacijos centrus. Galų gale, vos perkopusios mažametystės ribą, išnaudotos prostitucijai. Tai patyrė trys 14 ir 15 metų mergaitės. Visa tai įvyko prieš šešetą metų, o paskutinis teismo verdiktas paskelbtas tik prieš pat Jonines. Tik ar galutinis?

Nagrinėjo iš naujo
Šių metų birželio 26-ąją Lietuvos apeliacinis teismas (LApT), iš naujo išnagrinėjęs dviejų Mažeikių rajono gyventojų Petro Navicko (25 m.) ir Remigijaus Motuzo (25 m.) baudžiamąją bylą, kurioje abu vyrai buvo nuteisti pagal LR BK 307 str. 2 d. (pelnymasis iš kito asmens prostitucijos) ir pagal LR BK 308 str. 2 d. (nepilnamečio įtraukimas į prostituciją panaudojant fizinę, psichinę prievartą ar apgaulę) gan švelniomis laisvės apribojimo bausmėmis, paskyrė jiems 4 metų laisvės atėmimo bausmes, tačiau jų vykdymą atidėjo trejiems metams. Per tuos trejus metus vyrai turės atlyginti nukentėjusiosioms neturtinę žalą, būti namie nuo 22 iki 6 valandos, jei nereikia tuo metu dirbti, ir neišvykti iš gyvenamosios vietos be prižiūrinčios institucijos žinios. Kaip pranešė LapT pirmininko padėjėja ryšiams su visuomene Kristina Petrošienė, tokį sprendimą teismas priėmė nustatęs, kad egzistuoja aplinkybės, leidžiančios manyti, kad reali laisvės atėmimo bausmė šiems nuteistiesiems nebūtina. „Teismui nekelia abejonių, kad nuteistųjų veiksmai padarė nepilnametėms merginoms žalą, kad jomis dėl jų amžiaus ir socialinio statuso buvo pasinaudota“, – sakoma teismo nuosprendyje, tačiau pabrėžiama, kad po nuosprendžio priėmimo nuteistieji jokių nusikalstamų veikų nepadarė, yra charakterizuojami teigiamai, dirba, sukūrė šeimas, ruošiasi jų pagausėjimui, iš dalies atlygino nukentėjusiosioms padarytą žalą, nors kai kurios iš jų to neprašė. „Ne mažiau svarbu yra ir tai, kad nuteistieji padarė tinkamas išvadas dėl savo netinkamo elgesio, atsiprašė nukentėjusiųjų ir su kai kuriomis iš jų susitaikė ar dėjo visas pastangas tai padaryti. Beje, R. Motuzas jau atliko skundžiamu nuosprendžiu paskirtą įpareigojimą – išdirbo 150 valandų Telšių rajono senelių globos namuose. Visos šios aplinkybės rodo, kad pats baudžiamasis procesas šioje byloje ir nuosprendžio priėmimas padarė pastebimą įtaką nuteistiesiems ir suformavo aiškiai matomą pasiryžimą ateityje gyventi dorai“, – akcentavo teisėjų kolegija.
Taip pat LApT atkreipė dėmesį į akivaizdžiai per ilgai (pusšeštų metų) užsitęsusį procesą šioje nei sudėtingoje, nei didelės apimties byloje. Laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, anot kolegijos, prieštarautų teisingumo principui, o bausmės vykdymo atidėjimas nuteistiesiems šiuo atveju gali būti tinkama satisfakcija už teisės į įmanomai trumpiausią bylos procesą pažeidimą.
O įdomu, kokią satisfakciją už tokį ilgą bylos procesą gaus šių vaikinų aukomis tapusios mažametės? Keliasdešimt litų, kurių teužteks porai apsilankymų pas medikus, psichologus? Kas padės šioms jau pilnametystės sulaukusioms merginomis atsitiesti?
Negana to, kad minėti jaunuoliai jų gyvenimus pavertė košmaru, dar ir teismuose joms teko iškęsti tikrą pragarą.
Per trumpai „dirbo“
Šių dviejų sąvadautojų bylą išnagrinėjo Šiaulių apygardos teismas ir 2013 metų spalio 31-ąją paskelbė nuosprendį, kuriuo ciniškai mažametėmis pasinaudojusiems vyrams tebuvo pagrūmota pirštu: paskirtas tik dviejų metų laisvės apribojimas ir po 150 valandų išdirbti sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose. Dar jie privalėjo atlyginti neturtinę žalą.
Tačiau bene labiausiai seksualiai išnaudotas paaugles pribloškė bylą nagrinėjusios tuometinės Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės Irenos Ivanovienės (dabar pensijoje) žodžiai. „Jeigu jūs būtumėte jas matę, komentarų nereikėtų, be to, visa tai iš viso vyko 20 dienų, – žurnalistams aiškino teisėja. – Ir prievartos nebuvo“…
Niekieno vaikai
O kas gi tuomet buvo? Bylos duomenimis, „mažeikiškiai R. Motuzas ir P. Navickas nuo 2009 metų gruodžio 22-osios iki 2010-ųjų sausio 13-osios į prostituciją įtraukė tris nepilnametes: vienai buvo 15, o dviem – po 14 metų“.
Kitaip tariant, du jauni vyrai atkreipė dėmesį į tris niekieno neprižiūrimas mergaičiukes, kurios norėjo kuo greičiau tapti savarankiškomis, suaugusiomis: gėrė, rūkė, neklausė socialinių darbuotojų nei pedagogų, ir greit sumetė, kad iš tokių nebrendylų galima puikiai pasipelnyti – jos gi viskuo tiki, ką joms sakai. O suvilioti irgi buvo visai nesunku: pasiūlė gražesnį daiktelį ar rūbelį, prižadėjo, kad turės pinigų „kaip šieno“, galės, ką tinkamos daryti.
Tik, deja, ką tinkamos daryti negalėjo – turėjo pamaloninti kaip bites prie medaus traukusius uždrausto vaisiaus paragauti vyrus.
Jauniausioji neištvėrė
Ikiteisminio tyrimo metu mergaitės papasakojo, kaip Remigijus su Petru jas „instruktavo“: kaip ir ką daryti, kad liepdavo pasidažyti, kad atrodytų vyresnės ir, šiukštu, neprisipažintų esančios nepilnametės. „Sakykit, kad jums 19 metų“, – nurodydavo suteneriai.
Vėliau Remigijus su Petru tvirtins, kad nepilnametės pačios savo noru sutikusios teikti lytines paslaugas, jokios prievartos nebuvę – jie, girdi, tik pasiųsdavę į regioninę televiziją žinučių su tekstu: „jauna mergina ieško dosnaus vyruko už paramą“.
Vyrai teigė, kad dvi mergaitės vos ne pačios pasisiūliusios ir jauniausiąją – 14-metę – jos įtraukusios į „darbą“. Tačiau pastaroji pareigūnams papasakojo, kad Remigijus su Petru jai darė tokį psichologinį spaudimą, kad neatlaikiusi ir sutikusi.
Na, uždirbtus pinigus visi „draugiškai“ pasidalindavo: vyrams už klientų paieškas ir „stogą“ irgi priklausė atlygis, tad šie pasiimdavo 50 procentų mergaičių uždirbtų pinigų.
Teisėjai atrodė, kad per trumpai vyrukai mažametes išnaudojo? Kas žino, kiek tai būtų tęsęsi, jei ne jauniausioji paslaugų „teikėja“, kuri nebepajėgdama atlaikyti psichologinės prievartos, kreipėsi į gydytoją ir viską šiam išklojo. Medikas informavo policiją. Pareigūnai apsimetė klientais ir kaip mat išsiaiškino sąvadautojus ir jų aukas.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog nepilnametės dirbo 20 dienų, užtat labai uoliai, nes sąvadautojai be darbo jų nelaikė. Klientams paslaugas jos teikė ir šių automobiliuose, ir butuose.

 Nesugeba įvertinti
Kai išnaudotos merginos išgirdo teismo verdiktą, apsiverkė: teisingumo nėra. Tą patį tvirtino ir į savo globą mergaites paėmusios „Lietuvos Caritas“ socialinės darbuotojos.
„Mergaitės traumuotos, prievartos pasekmes jaus visą gyvenimą – to teismas neįvertino, – po pirmosios instancijos paskelbto nuosprendžio piktinosi projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė. – Juk teisėjai turėtų suvokti, kad potencioliomis prekybos žmonėmis ar įtraukimo į prostituciją aukomis dažniausiai ir tampa mergaitės (ir berniukai), augančios globos namuose, socializacijos centruose, socialinės rizikos šeimose ar su intelekto sutrikimais. Tokie vaikai tiek dėl savo nebrandumo, tiek dėl negalios nesugeba įvertinti pavojaus“.
Šiaulių apygardos nuosprendį vienos nukentėjusiosios advokatas ir prokurorė apskundė LapT, tačiau apeliaciniai skundai buvo atmesti.
Byla pasiekė Lietuvos Aukščiausiąjį teismą (LAT). Pernai lapkričio 11-ąją LAT Baudžiamųjų bylų kolegija, išnagrinėjusi kasacinius skundus, konstatavo, kad „pirmosios instancijos teismas esmingai pažeidė (…) baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus dėl išsamaus įrodymų vertinimo bei tinkamo nuosprendžio surašymo, todėl priimtas nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka įstatymo reikalavimų, joje išdėstyti motyvai vienpusiški, išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių“.
Anot LAT teisėjų kolegijos, tik išimtiniais ir ypatingais atvejais gali būti skiriamos švelnesnės bausmės. „Vien tik tokios aplinkybės kaip prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, iš dalies atlyginta padaryta nukentėjusiosioms žala, šeimos sukūrimas ar vaikų turėjimas, teigiamos darbdavių ir (ar) mokslo įstaigų charakteristikos nelaikytinos išimtinėmis, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad sankcijoje numatytos bausmės skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui“, – pažymėjo LAT.
„Vertimosi prostitucija žala nepilnametėms yra akivaizdi, tai neigiamai veikia nepilnamečių psichinę būklę – pažeidžia emocinę, dvasinę būseną, kelia gėdos bei kaltės jausmų plėtrą, depresiją, slopina empatiškumą. Prostitucijos patirtis taip pat neigiamai veikia nepilnamečių socialinius ryšius – ugdo aukos sindromą, nesugebėjimą užmegzti ir palaikyti artimus ryšius, nepasitikėjimą aplinkiniais, skatina agresyvumą. Dėl to, kad buvo įtraukta į prostituciją, viena nukentėjusioji labai išgyveno, buvo save sužalojusi, gulėjo ligoninėje, o kita mergaitė pati tapo sąvadautoja,“ – rašoma LAT nutartyje, kuria nuspręsta LapT nutartį panaikinti ir gražinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Koks naujasis verdiktas, jau rašiau.
Vaikų apsauga
Derėtų priminti, kad Europos Sąjungos Taryba yra priėmusi daugybę dokumentų, kuriais remiantis siekiama apsaugoti vaikus nuo seksualinės prievartos ir išnaudojimo. Visuose sprendimuose, rekomendacijose bei 2007 metais Europos Tarybos primtoje konvencijoje dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos aiškiai apibrėžiama, kad „seksualinė prievarta – tai lytiniai veiksmai su vaiku, pagal atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas nesulaukusiu amžiaus, nuo kurio jis gali duoti sutikimą lytiškai santykiauti bei lytinis santykiavimas su vaiku, kai naudojama prievarta, jėga ar grasinimai arba piknaudžiaujama pasitikėjimu, valdžia ar įtaka vaikui, įskaitant ir šeimoje, arba naudojamasi itin pažeidžiama vaiko padėtimi, ypač dėl jo psichinės ar fizinės negalios ar priklausomumo“.
Be to 2011 metais Europos Parlamentas įtvirtino nuostatą, kad sandoris dėl vaiko, t. y. asmens iki 18 metų amžiaus išnaudojimo, gali būti pripažįstamas prekyba žmonėmis net ir tada, jeigu prieš juos nebuvo panaudotas joks poveikis (fizinė ar psichinė prievarta, apgaulė, pagrobimas, piktnaudžiavimas aukos pažeidžiamumu ir pan.).
TIK FAKTAI:
Panaikinti R. Motuzui ir P. Navickui skirtas švelnias bausmes prašė Generalinės prokuratūros prokurorė Dainora Miliūtė – ji prašė vyrus nuteisti kalėti po pustrečių metų;
Nukentėjusiųjų advokatas Dalius Povilius manė, jog sąvadautojai už grotų turi praleisti 5  metus.
Po skandalingojo Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) kreipėsi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją (TEDK), prašydami dėl užgaulaus teisėjos Irenos Ivanovienės elgesio nukentėjusiųjų atžvilgiu iškelti jai drausmės bylą.
Tačiau TEDK nutarė, kad į pensiją tuo metu besiruošianti išeiti teisėja I. Ivanovienė „nieko blogo nepadarė, tik išsakė savo poziciją“. Be to, Komisija tuomet pažymėjo, kad teisėjos nuosprendį paliko galioti ir LApt (kaip dabar jau žinome, jis buvo panaikintas kaip nepagrįstas ir neteisėtas).

 Aurelija Žutautienė 

Dirbu socialine darbuotoja viename programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ skyrių. Tenka sutikti daug įvairaus amžiaus, kartais ir labai jaunų žmonių, kuriuos sunkios gyvenimo sąlygos, naivumas, nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės įstumia į nusikaltėlių glėbį.

 Vis dėlto nieko neįtariančių moterų ir vaikų įviliojimas į patį bjauriausią išnaudojimą – prostituciją – yra tai, ką mūsų visuomenė dar mažai supranta, neretai pačios aukos sulaukia kaltinimų net iš artimiausių žmonių. Noriu skaitytojams papasakoti apie merginą Sandrą, jos kančias ir pergales. Ji yra kilusi iš mažo Rytų Lietuvos kaimelio, kaip ji pati sako, pas mus tik kelios trobos, pilnos klegančių vaikų ir depresijoje paskendusių moterų. Vyrai kažkur iškeliavę, kažkur girtuokliauja, pačios Sandros tėvelis netikėtai pasitraukė iš gyvenimo, palikęs sukrėstą žmoną ir didžiulį būrį vaikų. Todėl dar paauglystėje mergaitė buvo apsisprendusi: aš noriu kitokio gyvenimo, šitame užkampyje tikrai neliksiu. Mokslams daug laiko ir nelikdavo – nesibaigianti namų ruoša, jaunesniųjų brolių ir seserų auginimas, papildomi uždarbiai kaimynų laukuose. Juolab kad mama vis dažniau pradėjo kilnoti taurelę teisindamasi, kad nebeištveria tokio gyvenimo. Kai rajono miestelyje prie Sandros, tempiančios sunkų pirkinių maišelį, sustojo mašina ir iš jos iššoko du paslaugūs, mandagūs jaunuoliai, merginai pasirodė, jog tai seniai lauktas ženklas. Įvykiai klostėsi žaibo greitumu – pavėžėję Sandrą namo, vaikinai pradėjo nuolat lankytis kaimelyje, o kritęs į akį Rolandas jau po kelių dienų prisipažino „tiesiog pamilęs ir nebegalintis gyventi be Sandros“. Prieš tokį karštą asistavimą 18-metė neatsilaikė, nors ir buvo kiek neramu viską metus su netikėtai atsiradusia „didžiąja gyvenimo meile“ keltis gyventi į Vilnių. Čia vėlgi, nespėjus deramai įsikurti, Rolandas užklupo draugę žinia, jog pažįstami siūlo gerą darbą Olandijoje. Abiem. Tik Sandra išvyktų su patikimais draugais pirma, o jis, sutvarkęs porą reikalų, atskubėtų iš paskos. Sunkia širdimi Sandra vyko į šalį, apie kurią beveik nieko nežinojo, o ir anglų kalbos žinios buvo labai jau menkos. Pirmasis smūgis ištiko dar pakeliui, keliautojų mašinai sustojus nedidelėje degalinėje. Vienas iš drauge keliavusių vyrų, kitiems paslaugiai lūkuriuojant lauke, tiesiog mašinoje išžagino Sandrą ir pareiškė, jog ji dabar priklauso jam, jis ją… nusipirko, taigi reikia atgauti pinigus. Sandra sunkiai gali nupasakoti tolesnius įvykius. Kaip atvyko į didelį miestą Olandijoje, kaip ją nuvedė į keistus namus, kurie turėjo ne langus, o vitrinas, kuriose stovėjo ne manekenai, o gyvi žmonės, kaip gatvėse vyrai stebeilijosi į tas pusnuoges moteris, o išsirinkę kurią, eidavo į kambariukus su ja santykiauti. Sandros „šeimininkas“ turėjo savo „plotą“ ir keletą jam dirbančių merginų. Supratusi, kad merginos kalba lietuviškai, Sandra prišokusi maldavo padėti, isteriškai raudojo, kad ji niekada „to“ negalės daryti. Pagalbos nebuvo – merginos Sandrai patarė „neišsikalinėti“, o kad lengviau sektųsi su klientais, būtinai pavartoti narkotikų. Prasidėjo „darbas“. Sandra daug laiko praleisdavo vitrinoje, „šeimininkas“ negailestingai eksploatavo „šviežieną“. Dienos susimaišė su naktimis, klientai, nepaisant jų skirtumų, tapo viena beveide būtybe, kuri, atlikusi aktą, apsirengia ir išeina. Sandra pamena, jog tuo metu labiausiai rūpėjo apsvaigti, nejausti, kaip nors išgyventi… Sandros dilbiuose yra keli gilūs įpjovimai, ji paaiškina, jog buvo tokių situacijų, kai neapykanta „šeimininkui“ tapdavo nepakeliama, tada ji žalodavo save. Į klausimą, kodėl neprašė pagalbos nuolat raudonųjų žibintų kvartalą lankančių policijos pareigūnų ar socialinių darbuotojų, paslaugiai siūlančių parsidavinėjančioms moterims prezervatyvų, gydytojų kontaktus, Sandra atsako be užuolankų. Ji matydavo savo „šeimininką“ draugiškai besišnekučiuojantį su pareigūnais, jie rūkydavo, gerdavo kavą kartu. O užkalbinti tų olandų socialinių darbuotojų Sandra irgi niekada nebūtų ryžusis, nes nemokėjo nei kalbos, nei suprato jų lankymosi tikslų. Vieną dieną Sandra išgirdo susirūpinusių merginų šnekas apie tai, jog „bosas“ planuoja plėsti savo „verslą“, jam puikiai sekasi, atvyksta naujų panų partija, o turimas jis planuoja perparduoti kitiems suteneriams. Vadinasi, tai niekada nesibaigs?! Mergina suprato, jog turi vaduotis, bandyti bėgti, nors ir kaip tai atrodė rizikinga. Svarbiausia buvo pasiryžti, o kai Sandra nutaikiusi momentą pribėgo prie policininko ir springdama ašaromis pradėjo rėkti, toliau viskas vyko žaibiškai. Ji atsidūrė komisariate, pareigūnai iškvietė vertėją, susisiekė su Lietuvos ambasada, leido Sandrai paskambinti namo. Vėliau buvo suorganizuotas Sandros grįžimas į Lietuvą, ir štai ji pravėrė Lietuvos „Carito“ specialios pagalbos programos duris. Traumos mastą liudijo paniška merginos baimė būti uždaroje patalpoje, bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, judėti gatvėmis… Sandra pasitikėjo tik vienu žmogumi –  Lietuvos kriminalinės policijos pareigūnu, kuris ją visur lydėjo, užtikrino saugumą. Tikriausiai tik dėl jo kantrybės mergina pasiryžo ilgam, nemaloniam, neleidžiančiam pamiršti baisių išgyvenimų ikiteisminiam tyrimui. Aiškiai suprasdamas, jog Sandrai nėra galimybių adaptuotis be kitų pagalbos, kriminalistas ją skatino priimti ir „Carito“ darbuotojų, psichologų pagalbą. Šiandien turime ir apkaltinamąjį nuosprendį šioje didelėje tarptautinėje byloje, nors nusikaltėliai įnirtingai teisme gynėsi, samdė „elitinius“, patyrusius advokatus. Žaizdos širdyje, kūno negalavimai liko, tačiau Sandra savo gyvenimo nepralaimėjo.

 Jei Jums reikalinga pagalba, patarimas, informacija, VISĄ PARĄ veikia Lietuvos „Carito“ programos SOS numeriu +370 679 61 617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Lietuvos „Carito“ specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. 

  Justina Stakaitytė 

Audriaus istorija – viena iš daugelio. Nuo  vaikystės emocinių sutrikimų turintis berniukas keliavo per įstaigas, valdininkai provincijoje mažai suko galvą, ką reiškia agresyvios paauglio reakcijos. Nuspręsdavo vienareikšmiškai – tai  delinkventinis elgesys (psichologinis polinkis arba tendencija pažeisti egzistuojančias elgesio normas-Red.), vaikiną reikia bausti. 

Nuo ankstyvo amžiaus Audrių lydi ir kitų įvykių šleifas, apie kurį vaikinas nekalba. Niekada. Tai – nuolat patiriama seksualinė prievarta. Audrių prievartavo pavieniui ir grupėje. Dažniausiai tai vykdavo priežiūros ar įkalinimo įstaigoje, taigi prievarta būdavo nurašoma kaip nepageidaujamas institucinio gyvenimo reiškinys, kaip tam tikra neišvengiamybė.
Vis tik paskutinis lytinės prievartos epizodas, patirtas dažnai žiniasklaidoje linksniuojamame berniukų socializacijos centre, atkreipė teisėsaugos dėmesį ir atkaklaus prokuroro dėka byla pasiekė teismą.
Šiandien Audriui 18. Jau kelis mėnesius jis gyvena, kaip pats sako, laisvas ir laimingas. Bet ar tikrai laimingas?

Interviu su Audriumi

– Papasakok apie savo vaikystę.
– Ką čia pasakoti. Mamai mažai rūpėjau, kiek pamenu, visados nesutarėme. Nori valgyti – eik pats pasiieškok, sako. Augau piktas, mušiausi su visais. Tėtis, va, buvo geras, tik vis dirbo pas kitus žmones, nematydavau jo. O brolį mama mylėjo, saugojo jį nuo manęs.
– Kodėl mama sutiko tave atiduoti į internatą?
– Sakė, už chuliganizmą. Sakė, kad tave kas gerai pamokytų.
– Kaip tu išgyvenai tame internate?
– Nu sunku ten buvo labai. Mušė visi. Auklėtojų aš nebijojau, svarbiausia buvo nepasirodyt silpnu prieš kambariokus. Visi bėgdavo iš ten, tik apie tai ir kalbėdavome. Kiek save ten pamenu, visą laiką buvau apsvaigęs nuo vaistų, kaip zombis. Atsikalbinėdavau, keikdavausi: vyresni taip – mes irgi.
Kai pirmą kartą pabėgau, 4 mėnesius laikė izoliatoriuje. Mes jį vadinom „šaltąja“. Ten laikydavo tik su pižama. Jei kuris vaikas nesirengdavo, pakviesdavo vyresnius, kad nuplėštų drabužius. Auklėtojai nesikišdavo, kai ką mušdavo. Apsimesdavo, kad nemato. Ten visi pjaustėsi rankas – pradėjo mergaitės, mes paskiau irgi ėmėm. Viena pana, pamenu, tokia liūdna buvo, nekentė savęs, paskiau, kai susipjaustė – tokia laiminga po kiemą lakstė! – Po šio internato tave laikė socializacijos centre? Kodėl?
– Tai už tą patį chuliganizmą. Užeidavo toks pyktis, kad viską aplink trankydavau. Mušdavausi su bet kuo.
Buvau dviejose kolonijose. Ten buvo tikras vargas. Per pirmus du mėnesius, maniau, išprotėsiu. Bet atlaikiau. Padariau išvadas apie gyvenimą.
Dieną kitą pabūdavau, pradėdavau nervintis, išsidirbinėti, mane išveždavo į psichūškę. Grįžtu, pabūnu, vėl išveža. Taip visus metus. Ligoninėje būdavo ramu, pailsėdavau. Tose kolonijose auklėtojai irgi mažai kišosi į vaikų reikalus, visą laiką telefonais kalbėdavo, rūkydavo. Vienam kartą pasisakiau, kad prie manęs lenda, tai pradėjo rėkti, kad netrukdyčiau.
Ką ten pasiskųsi, tik blogiau paskiau bus. Bet buvo vienas toks geras auklėtojas, kaip jis pasakydavo, taip ir būdavo, visada laikėsi savo žodžio.
– Audriau, tau jau 18, jau pusmetį gyveni savarankiškai, kaip sekasi?
– Nu gerai viskas, nebegeriu jokių vaistų, niekas prie manęs nelenda. Tik maisto mažai. Atvažiuoja kartais socialinė iš „Carito“, iš seniūnijos, tada atveža pavalgyti. Yra visokių draugų, siūlo – padarom tą, aną, užsidirbsi. Nežinau, gal reikės kur varyti.
– Audriau, o turi kokių svajonių, ką norėtum veikti ateityje?
– Durnas klausimas. Aišku, norėčiau dirbti, turėti savo pinigų. Norėčiau gal auklėtoju dirbti, padėti vaikams, o gal gydytoju ar treneriu.

O mus, programos socialinius darbuotojus ir psichologus, šiandien kamuoja neramus klausimas – negi savo šalyje mes negalime pasiūlyti tokiems vaikams kaip Audrius oraus ir saugaus gyvenimo?

Jei Jums reikalinga pagalba, patarimas, informacija, VISĄ PARĄ veikia Lietuvos „Carito“ programos SOS numeris +370 679 61 617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Lietuvos „Carito“ specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.  

 Karina Remeikytė 

Už kvaišalus įsiskolinusį 16-metį į užsienį vergauti bandę išvežti 3 šilutiškiai sulaukė griežtų bausmių – nuo 5 iki 7 metų nelaisvės. Po teismo nuosprendžio sutrikę vyrai net negalėjo pasakyti, ar jį skųs. 

Už skolą užsienyje turėjusio atidirbti 16-mečio laukė sunki dalia – vagiliauti Škotijos parduotuvėse. Tačiau kelią nusikaltimui užkirto policijos pareigūnai. Į teisiamųjų suolą teisme sėdo Šilutės rajono gyventojai – 19-metis Deividas Irasikas, 27 metų Žygimantas Vaičiukas ir 26 metų Tomas Bartkus. Tiktai septynias klases baigęs D.Irasikas vienintelis suimtas. Kiti kol kas gyvena laisvėje. Baudžiamoji byla dėl vaiko pirkimo arba pardavimo, neteisėto narkotikų laikymo ir platinimo išnagrinėta Klaipėdos apygardos teisme.

 Paauglys važiavo apsvaigęs 

16-metis nuo vergijos buvo išgelbėtas sustabdžius į kelionę jau vykstantį mikroautobusą. Pernai balandžio 5-osios naktį įtariamųjų laukė Tauragės ir Šilutės policijos pareigūnai, buvo surengtos kelios pasalos. Netoli Gargždų sustabdytas mikroautobusas, vežiojantis žmones iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją. Tarp keleivių buvo ir 16-metis vaikų namų auklėtinis. Pas jį lydintį D.Irasiką rasta kanapių. Jis kvaišalais jau buvo spėjęs pavaišinti ir 16-metį. Tai patvirtino vėliau atlikti tyrimai. 

Dviejų įtariamųjų dar ieško 

Tą pačią naktį sulaikyti dar trys įtariamieji. Du jų vyko lengvuoju automobiliu stebėdami, ar viskas klostosi, kaip suplanuota. Manoma, kad sulaikyti vyrai yra nusikaltimo tarpininkai. Ieškoma dar dviejų Lietuvos piliečių – jų atžvilgiu išduotas Europos arešto orderis. 

Bandė prekiauti kvaišalais

 Manoma, kad jie gyvendami užsienyje per tarpininkus ieškojo Lietuvoje paauglių, kuriuos būtų galima priversti vagiliauti parduotuvėse.  Saugų globos namuose gyvenusiam šešiolikamečiui likimas nepagailėjo išbandymų. Jo neaugino tėvai, kurį laiką berniuką globojo svetima moteris. Neatmetama, kad jis pats vartojo kvaišalus. Kilus įtarimams Saugų globos namų darbuotojai keletą kartų dėl to kreipėsi į policiją. Atliekant ikiteisminį tyrimą paaiškėjo, kad 16-mečiui buvo perduota dešimt po 30–40 litų kainuojančių kvaišalų pakuočių, kurias pardavęs jis turėjo atsiskaityti su tiekėjais. Paauglys teigia, kad „žolę“ išmetė ar pametė, tačiau neatmetama, kad jis pats galėjo ją suvartoti. Už vaiko pirkimą arba pardavimą numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 5 iki 15 metų. 

Ieško pažeidžiamų asmenų 

16-mečiu rūpinosi „Carito“ atstovės – jos pasamdė advokatą ir pateikė teismui 2896 eurų neturtinės žalos atlyginimo civilinį ieškinį. Teismas šį prašymą patenkino. Ieškinį visi trys nuteistieji turės atlyginti solidariai. Nė vienas jų kaltės nepripažino. Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas, palaikęs valstybinį kaltinimą šioje baudžiamojoje byloje, teigė, kad tai ne pirmas toks žmonių pardavimo atvejis. Paprastai nusikaltėliai taikosi į lengviausiai pažeidžiamus asmenis – vaikų globos namų auklėtinius, bedarbius, asocialius žmones. 

Aušra Pilaitienė 

Jaunos moters kūnas rastas šulinyje. Viduržiemį. Paslydo? Pastūmė? Pati įšoko? Kaimynai nieko nematė ir negirdėjo. Pareigūnai konstatavo savižudybę. Mažai kam rūpėjo šios jaunos moters gyvenimas. Dar mažiau kas gilinosi į mirties priežastis.

 Jauna moteris dešimtmetį buvo verčiama užsiimti prostitucija. Ne kartą nuo agresyvių klientų slėpėsi rūsyje, kreipėsi į policiją dėl grasinimų. Tačiau žmogžudystės versija netirta. Lietuviai turi liūdną posakį – nebėra žmogaus, nebėra problemos. Problema lieka. Užribyje gyvena daugybė moterų, kiekviena su savo skaudžia istorija, tačiau joms užklijuota prostitutės etiketė dažnai paverčia jas bebalse, beteise mase. Radviliškyje gyvenusi ir vos 34-erių į anapusinį pasaulį išėjusi Gitana (vardas pakeistas) ir jos problemos buvo žinomos kaimynams, policijos pareigūnams, buvusiems jos mokytojams, bendraklasiams. Seksualinių malonumų ištroškę vyrai iš visos Lietuvos susirasdavo šią merginą. Lietuvos „Carito“ vykdomo projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Šiaulių skyriaus socialines darbuotojas informacija apie pagalbos reikalingą merginą pasiekė tik 2014-ųjų rudenį. Bet dešimtmečio išgyvenimai jau buvo palikę gilų randą. Mergina augo su mama. Tėtis ją paliko dar vaikystėje ir išvyko į kitą šalies kraštą, niekada nesirūpino. Ji baigė mokyklą, įgijo aukštąjį išsilavinimą. Tik darbo ieškoti nesisekė, nes specialybė nebuvo paklausi. Sulaukusi vos 23-ejų, mergina neteko mamos. Dėl jos mirties ir nepakankamos priežiūros seserys apkaltino Gitaną, jų ryšiai nutrūko. Merginą priėmė tik senelis, su kuriuo dviese jie ir gyveno. Mergina prižiūrėjo ligotą aštuntą dešimtį perkopusį senolį, tačiau likimas sudėliojo scenarijų savaip – anūkė Anapilin iškeliavo pirma.Mamos netektis, nevaisingos darbo paieškos, skurdas privedė merginą prie minties, kad užsidirbti gali teikdama intymias paslaugas. Parašė skelbimą į naktinę televizijos programą. Atsirado keletas klientų, jų daugėjo. Po kurio laiko Gitana atsitokėjo. Nutarė pasitraukti, ieškoti darbo. Tačiau velnio ratas jau buvo įsuktas, o laisvai prieinamos merginos reputacija pasklidusi ne tik apylinkėse, bet ir plačiau. Klientai jos nepaliko ramybėje – sekso ištroškę vyrai ir net dar mokykloje besimokantys moksleiviai belsdavosi į jos duris kada panorėję. Jos „ne“ nenorėdavo girdėti – grasindavo, kad padegs namus. Sakydavo, kad jei dar nori gyventi, turi vykdyti jų pageidavimus. Beginklė mergina pasiduodavo. Jei pamatydavo ateinant vyrą į namus, ji slėpdavosi rūsyje, paprašydavo senelio pasakyti, kad jos nėra. Ji ne kartą kreipėsi į policiją dėl grasinimų. Keletas klientų nubausti dėl to, tačiau moteris niekad neišdrįso prisipažinti apie seksualines paslaugas, apie tikruosius vyrų reikalavimus, nes bijojo baudų už administracinius pažeidimus. Gitana ieškojo pagalbos – kreipėsi į savivaldybės socialinės paramos skyrių, į bendruomenės namų psichologą, registravosi Darbo biržoje. Tačiau pagalba buvo epizodiška, o dažnai ir formaloka, tad problemos tai neišsprendė. Lietuvos „Carito“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Šiaulių skyriaus socialinė darbuotoja Vaida Gailiutė, iš bendruomenės pareigūno sužinojusi apie šią merginą, nuvyko pas ją ir po ilgo pokalbio Gitana pripažino, kad jai labai reikia pagalbos. Psichologo konsultacijų nepakako. Prireikė psichiatro. Dėl skaudžių išgyvenimų merginai išsivystė sunki depresija, nemiga, nerimo sutrikimai. Taikytas medikamentinis gydymas. Planuota padėti merginai persikraustyti į kitą Lietuvos regioną, kur ji ketino ieškoti darbo ir pradėti naują gyvenimą. Radviliškyje ar Šiauliuose ji nebūtų išvengusi patyčių ir papildomos stigmatizacijos bei akistatos su savo skriaudikais. Socialinės darbuotojos patikino merginą, kad seneliu bus pasirūpinta, kad yra slaugos įstaigų, kur jam bus suteikta profesionali pagalba, nes būtent senelis ir buvo priežastis, kodėl mergina nesiryžo keisti gyvenamosios vietos anksčiau. „Buvome užmezgusios stiprų ryšį, mergina stengėsi. Jau buvo paviešinusi skelbimą, kad parduoda namą. Ji norėjo pradėti naują gyvenimą kitoje vietoje. Situacija keitėsi iš esmės, tačiau merginos pastangos taip ir liko neįgyvendintomis pastangomis“, – apmaudo neslėpė V.Gailiutė. Ji netiki ir savižudybės versija. Mergina jai ne kartą guodėsi dėl grasinimų, tačiau nėra liudininkų, pareigūnų iniciatyvos gilesniam tyrimui, įkalčių, sunku įrodyti, kad oficiali versija gali būti neteisinga. V.Gailiutė pasakojo, kad Gitanos įsitraukimas į prostituciją Radviliškyje buvo vieša paslaptis. Pradėjusi dirbti pagalbos projekte, socialinė darbuotoja nustebo net iš aplinkinių sulaukusi informacijos, siūlymų nuvykti ir teikti pagalbą Gitanai. Dėl konfidencialumo įsipareigojimų mergina neatskleidė, kad pagalbą jau teikia, tačiau tokia informacija patvirtino, kad Gitanos problemos buvo žinomos daugeliui rajono gyventojų, tačiau pagalbos ji sulaukė labai negreit. Aplinkos abejingumo kaina – dešimt metų gyvenimo pragare ir jo pabaiga šulinio dugne. Tačiau gyvuosius dar galime prikelti naujam gyvenimui – skirdami jiems dėmesio ir laiko, o ne klijuodami etiketes, smerkdami ar ignoruodami. „Prostitucija, išnaudojimas, prekyba žmonėmis – tai vyksta šalia mūsų. Pagalbos gali reikėti mūsų kaimynui, kolegai, bendramoksliui. Į prostituciją įklimpusios moterys dažnai neidentifikuoja savęs kaip aukos, gėdijasi prisipažinti apie savo patirtį, bijo bausmių ir smerkimo, nebetiki geresne ateitimi, nepasitiki savimi ir siūlančiais pagalbą. Joms reikia ypatingo dėmesio, kantrybės ir žmogiško ryšio“, – apie pirmąjį kontaktą su aukomis pasakojo V.Gailiutė. Socialinė darbuotoja pabrėžė tarpžinybinio bendradarbiavimo – su mokyklų, savivaldybių socialiniais darbuotojais, bendruomenėmis, policijos pareigūnais, globos namais, socializacijos centrais – svarbą. Prostitucija traumuoja žmones ir dauguma nepajėgia iš jos ištrūkti. Todėl labai svarbu pagalbą suteikti kuo anksčiau, suteikti žmogui galimybę grįžti į gyvenimą.

 Jei Jums reikalinga pagalba, patarimas, informacija, VISĄ PARĄ veikia Lietuvos „Carito“ programos SOS numeris +370 679 61 617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Lietuvos „Carito“ specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. 

 Justina Mikeliūnaitė

Šiandien nuo 10 iki 12.30 val. Rotušės aikštėje, o nuo 13.30 iki 17 val. – šalia pastato, esančio Jotvingių g. 5, vyksta socialinė akcija – ekspozicija ant ratų. Akciją –Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms projektą vykdo katalikiška organizacija Lietuvos „Caritas”.  Socialinės akcijos – ekspozicijos ant ratų – tikslas – parodyti bendruomenei, kaip iš tikrųjų vyksta prekyba žmonėmis. Šios akcijos metu specialiai įrengtame namelyje ant ratų demonstruojama žiauri seksualinio ir darbinio išnaudojimo aukų gyvenimo nelaisvėje kasdienybė. Ekspoziciją aplankė Alytaus miesto savivaldybės meras Vytautas Grigaravičius. „Ar suteikiate pagalbą? Kaip reaguojate gavę pagalbos prašymą, kokių veiksmų imatės, ar visada pavyksta pagelbėti?” – organizatorių teiravosi miesto vadovas. Pasak „Carito” atstovų, efektyviai bendradarbiaujama su kitų šalių partneriais, keičiamasi informacija, pasitelkiama psichologų, socialinių darbuotojų, kitų specialistų pagalba.
Šia ekspozicija siekiama ne tik įspėti, bet ir paskatinti žmones nelikti abejingais, žinoti, kur ir kaip kreiptis pagalbos.
Kiekvienais metais Lietuvos „Caritas” gelbsti moteris, vyrus, vaikus, patekusius į prekeivių žmonėmis ir sutenerių pinkles. Dauguma šių aukų norėjo geresnio gyvenimo, tačiau tapo tik nusikaltėlių preke.
Daugiau apie prekybą žmonėmis ir kaip apsaugoti save ir artimuosius www.anti-trafficking.lt. 

 Viešųjų ryšių skyriaus informacija 

Lietuviai turi liūdną posakį: nėra žmogaus – nėra problemos. Tačiau tai ne tiesa – kai kurios problemos niekur neišnyksta. Visuomenės užribyje gyvena daugybė moterų, vyrų, vaikų, kurie dėl savo skaudžios patirties dažnai negali garsiai prabilti, išsipasakoti ar paprašyti pagalbos.

 Ir tik dalis šių žmonių – parduotų, išduotų, patekusių į išnaudotojų, prekeivių žmonėmis ir sutenerių pinkles – žino, kad pagalbą jiems gali suteikti Lietuvos „Caritas“. Tačiau visi drauge galime tai pakeisti. Kviečiame nelikti abejingais ir dalyvauti „Bendraukime“ ir Lietuvos „Caritas“ socialiniame projekte „Neparduok manęs!“.

 Išlaisvino iš fiktyvios santuokos

 „Esame gavę elektroniniu paštu laišką iš jaunos kaunietės, kuri, pasidavusi fiktyvios santuokos vilionėms Airijoje, nedrąsiai ir vis atsiprašinėdama maldavo padėti. „Jaunikis“ iš Pakistano atėmė jos dokumentus, be jo žinios neleido išeiti iš buto, reikalavo lytinių santykių. 18-metė suprato, kad žūtbūt turi kreiptis pagalbos, nors ir kaip, jos žodžiais tariant, „gėda prisipažinti, kad tokia kvaila buvau“. Laimei, tuokart spėta laiku padėti, tačiau taip nutinka ne visada“, – patirtimi dalijosi Lietuvos „Carito“ pagalbos smurto aukoms skyriaus vadovė Kristina Mišinienė. Ji pabrėžė, jog Lietuvos „Caritas“ pagalbą teikia visiems, kurie apgaule buvo ar yra išvežti į užsienio šalių ar Lietuvos viešnamius, į prostituciją įtrauktoms moterims, kurios sutiko dirbti šį darbą, tačiau jaučiasi paniekintos, apgautos, žeminamos.  Pasak K.Mišinienės, kovoti reikia už kiekvieną moterį, vyrą ar vaiką. Būtina visiems, patekusiems į klastingas prostitucijos ar kitokio išnaudojimo pinkles, pasiųsti žinutę: „Nepasiduok, išeitis yra!“

 „Geras darbas statybose“ – veltui

 K.Mišinienė neslepia: kovoti tenka ir dieną, ir naktį. Čia kiekvieno žmogaus gyvenimas, kaip kino filmas – pilnas dramų ir išgyvenimų. „Londono gatvėse besiblaškantis vaikinas iš Šiaurės Lietuvos kaimelio. Jį į patį Europos centrą atsiviliojo pelno iš savo tautiečių besivaikanti vertelgų grupelė, pažadėjusi „gerą darbą statybose“. Mėnesį padirbėjęs veltui, o dar ir likęs skolingas savo „šeimininkams“, vaikinas miegojo parkuose ir maitinosi labdaros valgyklose. Jo rankose atsidūręs mūsų pagalbos numeris apvertė viską aukštyn kojomis – vaikinas apsisprendė papasakoti britų pareigūnams apie savo išnaudojimą“, – pasakojo „Carito“ atstovė.

Neleisk skriausti 

K.Mišinienė neabejoja – visuomenės užribyje atsidūrę žmonės gali pradėti naują gyvenimą, jei tik atsiras tų, kurie nepraeis pro šalį, išgirs, pamatys ir imsis priemonių, kad padėtų jiems rasti pagalbą, išeitį ir priimti teisingą sprendimą. „Raginame visus, kurie esate patyrę, o gal šiuo metu išgyvenate  prievartą, išnaudojimą, galbūt jus apgavo ir įviliojo į pinkles, jūs tapote nusikaltimo auka – netylėkite, kreipkitės į mus pagalbos, nes jūsų baimė prabilti yra labai paranki išnaudotojams, kurie lobsta įtraukdami vis naujas aukas“, – kvietė organizacijos vadovė.Socialinio projekto „Neparduok manęs!“ tikslas – padėti nukentėjusiems nuo įvairių rūšių išnaudojimo. Kviečiame dalintis savo pasakojimais: galbūt jūsų pažįstamas žmogus tapo prostitucijos ar prekeivių žmonėmis auka? Galbūt jus verbavo, tačiau laiku supratote, kad jums spendžiami spąstai? Galbūt patys esate ar buvote pakliuvę į  šį liūną? Papasakokite ir padėkite užkirsti kelią žmonių išnaudojimui!

 Jei Jums reikalinga pagalba, patarimas, informacija, VISĄ PARĄ veikia Lietuvos „Carito“ programos SOS numeris +370 679 61 617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Lietuvos „Carito“ specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

 Dalia Rauktytė 

Klaipėdoje vyko Lietuvos Caritas suorganizuota apskrito stalo diskusija tema “Prekybos žmonėmis aukų identifikavimas ir nusikaltimų prieš jas tyrimai: kodėl aukos tyli? Klaipėdos regiono patirtis ir sprendimai”. Joje gausiai dalyvavo  savivaldybės padalinių, Klaipėdos AVPK, Klaipėdos apydardos prokuraturos, apygardos teismo, VTAS, NVO atstovai. Diskusiją pasveikinusi Klaipėdos vicemerė J.Simonavičiūtė pažymėjo, jog reikia visiems kartu diskutuoti apie tai, kodėl nusikaltimų aukos šiandien vis dar nedrįsta išeiti į viešumą, ką reiktų tobulinti tarnyboms, kad nusikaltėliai nebesiųstų į vergiją mūsų pažeidžiamų vyrų, moterų ir vaikų.
R.Ušinskas, Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus prokuroras, apžvelgė bendrą kovos prieš prekybą žmonėmis lauką šalyje. Šiandien yra atliekami 24 ikiteisminiai tyrimai, kuriuose yra nustatyti 47 nukentėję asmenys, 3 iš jų yra vaikai. Reikia pastebėti, jog uostamiestyje paskutiniais metais teisėsauga duoda stiprų atkirtį šiam labai sunkiam nusikaltimui. Kaip puikus tarptautinio bendradarbiavimo pavyzdys yra šiandien vienintelė Lietuvoje sudaryta Londono Metropolitan policijos ir Klaipėdos tesisėsaugos jungtinė tyrimo grupė, besiaiškinanti lietuvaičių gabenimą į D.Britaniją fiktyvioms santuokoms su trečio pasaulio šalių gyventojais.
 

Anykščių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 2015 m. birželio 30 d. organizavo apvaliojo stalo diskusiją tema: ,,Prekyba vaikais: problematika ir tarpžinybinis bendradarbiavimas Anykščių rajono savivaldybėje”. Diskusija buvo skirta pristatyti prekybos vaikais problemą, taip pat buvo aptartas institucijų, dirbančių su vaikais Anykščių rajone, tarpinstitucinis bendradarbiavimas ją sprendžiant. Prekyba vaikais yra viena iš sudėtingiausių problemų Lietuvoje, o jos mastai nėra nustatyti. Ikiteisminių tyrimų kokybė dėl vaikų prekybos didele dalimi priklauso nuo bendradarbiaujančios aukos saugumo jausmo. Jis turi būti palaikomas ir stiprinamas. Lietuvos Carito projektas ,,Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” visoje Lietuvoje ir už jos ribų teikia nemokamą socialinę, psichologinę, teisinę pagalbą nukentėjusiems ir jų šeimų nariams, rengia mokymus, informacines-prevencines akcijas specialistams ir plačiajai visuomenei.
Diskusijoje dalyvavo Lietuvos Carito vykdomos programos: ,,Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukomis” atstovai, Anykščių policijos komisariato, savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus, Anykščių rajono socialinių paslaugų centro, Raguvėlės vaikų dienos centro atstovai, mokyklos socialiniai pedagogai, Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis ir mero patarėjas Donaldas Vaičiūnas. Jos metu buvo nutarta didesnį dėmesį skirti prekybos vaikais problematikai, apie tai plačiau kalbėti švietimo įstaigose (numatytas Vaiko teisių apsaugos skyriaus trumpas pasisakymas mokyklų vadovų pasitarime), rudenį planuojamas visų socialinių darbuotojų darbui su rizikos šeimomis ir socialinių pedagogų susitikimas su Carito projekto atstovais, galinčiais plačiau pristatyti ne tik problemą ir nagrinėjamas bylas, bet ir padėti pažinti galimas grėsmes, t.y. būtų kalbama prevencinio darbo organizavimo klausimais.  

Pigiomis prostitutėmis paverstos nepilnametės, kurių sąvadautojams dabar jau buvusi Šiaulių teisėja Irena Ivanovienė tik pabaksnojo pirštu, o iš aukų net viešai išsityčiojo, pagaliau sulaukė teisingumo – jas dėl pinigų išnaudoję jauni vyrai sulaukė tikro kirčio iš kitų teisėjų.

 Pigiomis prostitutėmis paverstos nepilnametės, kurių sąvadautojams dabar jau buvusi Šiaulių teisėja Irena Ivanovienė tik pabaksnojo pirštu, o iš aukų net viešai išsityčiojo, pagaliau sulaukė teisingumo – jas dėl pinigų išnaudoję jauni vyrai sulaukė tikro kirčio iš kitų teisėjų. Lietuvos apeliacinis teismas penktadienį paskelbė, kad tris nepilnametes (14-15 metų) mergaites į prostituciją įtraukę bei iš jos pelnęsi Mažeikių rajono gyventojai Petras Navickas ir Remigijus Motuzas padarė nusikaltimus ir už tai jiems skyrė 4 metų laisvės atėmimo bausmes, kurių vykdymą atidėjo 3 metams. Bausmių vykdymo atidėjimo metu vaikinai turės atlyginti nukentėjusiosioms neturtinę žalą, būti namie nuo 22 iki 6 val., jei nereikia tuo metu dirbti, ir neišvykti iš gyvenamosios vietos be prižiūrinčios institucijos žinios.   „Teismas mano, kad egzistuoja aplinkybės, leidžiančios manyti, kad jog reali laisvės atėmimo bausmė šiems nuteistiesiems nebūtina, – iš karto po paskelbimo įsiteisėjusiame nuosprendyje nurodė apeliacinės instancijos teisėjai. – Teismui nekelia abejonių, kad nuteistųjų veiksmai padarė nepilnametėms merginoms žalą, kad jomis dėl jų amžiaus ir socialinio statuso buvo pasinaudota.“ Tuo pačiu nuosprendyje teisėjai pabrėžė, kad po nuosprendžio priėmimo nuteistieji jokių nusikalstamų veikų nepadarė, yra charakterizuojami teigiamai, dirba, sukūrė šeimas, ruošiasi jų pagausėjimui, iš dalies atlygino nukentėjusiosioms padarytą žalą, nors kai kurios iš jų to neprašė. „Ne mažiau svarbu yra ir tai, kad nuteistieji padarė tinkamas išvadas dėl savo netinkamo elgesio, atsiprašė nukentėjusiųjų ir su kai kuriomis iš jų susitaikė ar dėjo visas pastangas tai padaryti“, – pabrėžiama nuosprendyje.  Anksčiau nuteistiesiems Šiaulių apygardos teismo teisėja I. Ivanovienė buvo skyrusi pačias švelniausias – laisvės apribojimo bausmes. Jų metu nuteistiesiems buvo nurodyta išdirbti 150 val. darbų socialinėse įstaigose. R. Motuzas jau dirbo Telšių rajono senelių globos namuose, todėl, anot teismo, tai tik rodo, kad pats baudžiamasis procesas šioje byloje ir nuosprendžio priėmimas padarė pastebimą įtaką nuteistiesiems ir suformavo aiškiai matomą pasiryžimą ateityje gyventi dorai.  Sąvadautojų byla Lietuvos apeliaciniame teisme buvo nagrinėjama jau antrą kartą – Lietuvos ją nurodė iš naujo išnagrinėti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), kuriam kilo abejonių dėl nuteistiesiems skirtų labai švelnių bausmių. Viena nukentėjusioji ir prokurorai siekė, kad sąvadautojams būtų skirtos realios laisvės atėmimo bausmės. Tačiau, kaip pažymėjo penktadienį nuosprendį paskelbę teisėjai, „laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, o bausmės vykdymo atidėjimas nuteistiesiems šiuo atveju gali būti tinkama satisfakcija už teisės į įmanomai trumpiausią bylos procesą pažeidimą“.  

Teisėja iš aukų išsityčiojo: pažiūrėkite į jas…  

Šiaulių apygardos teismo teisėjos Mažeikių rajono gyventojams paskelbtas švelnus nuosprendis buvo sukėlęs ir žmogaus teisių gynėjų pasipiktinimą – Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) kreipėsi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją (TEDK), prašydami Šiaulių apygardos teismo teisėjai I. Ivanovienei iškelti drausmės bylą. Savo pareiškime instituto atstovai nurodė, juos pribloškė teisėjos DELFI pasakyti žodžiai apie nusikaltimo aukas. „Žeminantys ir užgaulūs teisėjos žodžiai nukentėjusiųjų atžvilgiu ne tik šokiruoja, bet ir verčia abejoti teisėjos etika, nešališkumu ir gebėjimu atlikti pagrindinę teismų funkciją – vykdyti teisingumą. Tokie pareiškimai liudija, kad švelnios bausmės – po 150 valandų viešųjų darbų – nusikaltusiems asmenims buvo skirtos būtent dėl teisėjos I. Ivanovienės išankstinių neigiamų nuostatų nukentėjusių mergaičių atžvilgiu, todėl kyla rimtų abejonių dėl viso teismo proceso nešališkumo“, – rašoma ŽTSI pareiškime.  „Jeigu jūs būtumėte jas matęs, komentarų nereikėtų, be to, visa tai iš viso vyko 20 dienų“, – po nuosprendžio paskelbimo teisėja DELFI pareiškė, kad prieš ginant nukentėjusiųjų interesus pirmiausia reikėtų į jas pasižiūrėti. Tačiau teisėjų etikos sargai nutarė, kad į pensiją išeiti tuo metu besiruošusi teisėja I. Ivanovienė nieko blogo nepadarė, tik išsakė savo poziciją. Be to, etikos komisija tada pažymėjo, kad dabar jau iš darbo išėjusios teisėjos nuosprendį paliko galioti Lietuvos apeliacinis teismas (kaip žinia, jis dabar panaikintas kaip nepagrįstas ir neteisėtas). 

 Dirbo „tik“ 20 dienų

  Bylos duomenimis, mažeikiškiai P. Navickas ir R. Motuzas nuo 2009-ųjų gruodžio 22 iki 2010-ųjų sausio 13-osios į prostituciją įtraukė tris nepilnametes: vienai buvo 15, o dviem – po 14 metų. Merginų, kurios „ieško dosnaus vyruko už paramą“, paslaugos buvo reklamuojamos Mažeikių regioninės televizijos eteryje. Į skelbimus atsiliepusiems vyrams nepilnametės teikdavo seksualines paslaugas už 100 litų – visa tai vykdavo ne tik išnuomotame bute, bet ir automobiliuose. Gautą uždarbį kompanija dalydavo į tris dalis – merginai atitekdavo 40 Lt, o vaikinams – po 30 Lt. Sąvadautojai buvo sulaikyti, kai jais susidomėjo Mažeikių policijos pareigūnai – viena nepilnametė kreipėsi į ligoninę, kur apie išnaudojimą papasakojo gydytojui, o šis – policijos komisarui. Netrukus pareigūnai apsimetė klientais – namuose buvusios dvi nepilnametės jiems nurodė, kad seksualines paslaugas suteiks už 200 Lt. Kai pareigūnai padėjo pinigus ant stalo, mergaitės ėmė nusirenginėti… Paaiškėjo, kad vos per 20 dienų nepilnametės buvo aptarnavusios keliolika vyrų. Patyrė tikrą košmarą: jie žinojo, kad neturiu tėvų „Kartą žiūrėjome televiziją ir pamatėme skelbimus, kaip vyrai ieško merginų už materialinę paramą – tuomet sutarėme, kad taip galima užsidirbti pinigų pragyvenimui“, – vėliau pareigūnams prisipažins P. Navickas ir R. Motuzas. Tuo metu jie jau gyveno su 15-mete. Ši nukentėjusiąja pripažinta mergina pareigūnams smulkiai papasakojo, kokiose vietose ir kada priiminėjo seksualinių paslaugų ištroškusius vyrus, kiek šie jai mokėjo ir kaip pinigus ji dalinosi su sąvadautojais. Kita mergaitė, pabėgusi iš socializacijos centro, sakė, kad draugė ją pakvietė atvažiuoti į Mažeikius, o kai čia atvyko, iš karto sulaukė pasiūlymo dirbti prostitute. „Atsisakiau“, – sakė tuo metu 14 metų mergaitė. Tiesa, po savaitės ji sutiko su sąvadautojų pasiūlymu.  „Buvau moraliai, psichologiškai labai lengvai paveikiama, nes gyvenau socializacijos centre, neturėjau tėvų, o jie pasinaudojo mano lengvabūdiškumu, naivumu“, – dėl savo klaidos ašaras liejo nepilnametė. Ji teigė, kad po šios „draugystės“ su mažeikiškiais išgyveno tikrą košmarą – net buvo priversta gydytis. Prostitute dirbti atsisakė ir kita keturiolikmetė, tačiau „po trijų dienų įkalbinėjimo“ sutiko. „P. Navickas man liepė sakyti klientams, kad man jau 19 metų“, – pareigūnams kalbėjo maždaug 9 vyrus aptarnavusi nepilnametė. Ji, kaip ir kitos mergaitės, vyrams prisistatydavo išgalvotais vardais. Keturiolikmetė taip pat prisipažino, kad kartą seksualinių paslaugų užsigeidė ir R. Motuzas – kadangi ši atsisakė jį patenkinti oraliniu būdu, buvo sumušta.  „Dėl visų šių dalykų patyriau išgyvenimus, buvau save susižalojusi“, – prisipažino nukentėjusioji. Būtent ji vienam gydytojui papasakojo, kaip yra verčiama dirbti prostitute – sąvadautojai to net neįtarė, nes mergaitė jiems nurodė, kad turi trumpam išvažiuoti savo reikalais. Pasak nukentėjusiosios, sąvadautojai žinojo, kiek jai ir kitoms mergaitėms buvo metų. Tyrimą atlikę pareigūnai išsiaiškino ir kelis vyrus, kurie naudojosi nepilnamečių paslaugomis. Vienas jų – Nerijus G. teisinosi, kad nė neįtarė, jog bendrauja su mergaite. „Ji sakė, kad yra pilnametė“, – teisinosi vedęs vyras. Likimo nuskriausti vaikai – potencialios aukos Kad potencialiomis prekybos žmonėmis ar įtraukimo į prostituciją aukomis dažnai tampa nepilnametės merginos, augančios globos namuose ir socialinės rizikos šeimose, ne kartą yra pabrėžęs ir LAT. Pasak teisėjų, gyvenimo, ugdymo bei auklėjimo sąlygos, dėmesio, emocinio bendravimo ir pan. stoka lemia tai, kad merginos tampa prekiautojų vaikais, sąvadautojų aukomis dėl patiklumo, susižavėjimo rodomu dėmesiu, šiltu ir artimu bendravimu, dovanomis, įtikėjimu pasakojimais apie lengvą uždarbį ir pan. Taip pat potencialiomis aukomis yra specialiųjų mokyklų ugdytiniai (su intelekto sutrikimais), kurie tiek dėl aplinkos poveikio, tiek dėl savo negalios nesugeba įvertinti pavojaus. Potencialiomis prekiautojų vaikais aukomis yra socialinės rizikos šeimų vaikai, valkataujantys, elgetaujantys vaikai, „gatvės vaikai“. „Darytina išvada, kad vaikai į prekybos žmonėmis, komercinio seksualinio išnaudojimo tinklą gali patekti ir dėl tėvų patiklumo, ir savo noru, suvilioti galimybės gauti gerą užmokestį, gyventi gerai aprūpintą gyvenimą, pamatyti pasaulį ir kt.“, – konstatavo LAT, analizavęs Lietuvos teismų praktiką. 

Dainius Sinkevičius