Author: admin

Vos ketverių Emilija neteko tėvo, palūžus mamai pateko į globos namus. Skaudžiausiu būdu išduota pirmoji keturiolikmetės moksleivės meilė ir liūdesys, skandinamas degtinėje, galėjo baigtis tragedija. 

Dabar merginai – 16 metų ir pragarus, kuriuos teko pereiti, ji vadina praeitimi. „Dabar mano tikslas devintą klasę baigti tik labai gerai pažymiais ir įstoti į Vilniaus konservatoriją“, – DELFI sakė Lietuvos pakraštyje gyvenanti mergina. Tikraisiais savo namais ji vadina vaikų namus, nors juose patyrė ir šilto ir šalto. Už tai, kad bėgdavo ir paromis negrįždavo nakvoti, buvo išsiųsta į Vilniaus vaikų socializacijos centrą. Persiauklėti. Kaip pasakojo 16-metė, po tėčio mirties mama pradėjo labai smarkiai gerti, tad būdama ketverių ji su vyresniais broliu bei seserimi buvo išvežta į vaikų globos namus. „Daug ko neatsimenu, tik kad mama labai gėrė ir mus paėmė. Dabar sesė su broliu jau studijuoja, tad vaikų namuose aš viena. Su mama iki šiol bendrauju. Kai buvome maži, ji mus lankydavo ir dabar lanko. Nejaučiu jai pykčio, nes kai buvau maža ir dabar pas ją grįžtu savaitgaliams, atostogoms. Dabar ji susitvarkiusi, gyvena su patėviu, nebegeria, dirba“, – pasakojo Emilija.

– Kaip atsitiko, kad patekai į vaikų socializacijos centrą? Už nieką ten paauglių nesiunčia.

 – Kai buvau keturiolikos, susipažinau su savo pirmąja meile – pora metų vyresniu vaikinu. Draugavome ilgiau nei metus, jau turėjome labai artimų santykių, tačiau vieną kartą atėjusi pas jį į namus radau lovoje su kita mergina. Man buvo didžiulis smūgis. Išėjau, nors jis bandė vytis, aiškintis. Bet man nieko aiškinti nereikėjo – viską savomis akimis mačiau. Po to įvykio mėnesį buvau nuo visų užsidariusi namie, su niekuo nenorėjau bendrauti, su niekuo nešnekėjau, net nėjau į mokyklą, vien verkiau. Tada draugai man pasakė, kad jis mano ašarų nevertas ir turiu gyventi toliau. Susidėjau su vyresnių draugų kompanija. Pradėjau nebegrįžti į vaikų namus. Vieną kartą negrįžau savaitę, būdavo dienų, kad nenueidavau į mokyklą. 

– Ką su draugais veikdavote? 

– Gerdavom degtinę, alų. Rūkydavom. Gerdavau, kad sumažėtų skausmas. Tačiau pajutusi, kad per daug, nebegerdavau. – Iš kur gaudavai pinigų? – Turėdavau, paprašydavau mamos, bet nesakydavau, kad bėgu iš vaikų namų ir pas draugus būnu. 

– Kur nakvodavai? 

– Taip pat pas draugus. Dėl to išvežė mane į Vilniaus vaikų socializacijos centrą. Skyrė minimalią priežiūrą – metus ištvėriau, nebebėgau pas draugus, niekur nėjau, pasitaisiau. 

– Negąsdino pasakojimai, kad ten patenka beviltiški žmonės, daug smurto, todėl paaugliai ne pasitaiso, o tik degraduoja?

 – Aš pasakyčiau kitaip. Tai vieta, kur apsisprendę į gera pasikeisti žmonės sulaukia pagalbos. Socializacijos centre man didelę įtaką padarė psichologė, su kuria bendravau, auklėtoja. – Vaikų namuose taip pat buvo psichologė. – Tačiau aš ja nepasitikėjau. Mano nuomone, jei šneki su psichologu, tai turi būti tik tarp tavęs ir jo, už durų neišeiti. Vilniuje psichologei ir auklėtojai galėjau atvirai pasakoti apie savo gyvenimą, nebojodama, kad sužinos kiti. Jos man sakydavo, kad galiu būti kitokia. Kai papasakodavau, jos netikėdavo, kad aš tokia galiu būt. Maniau, jei žmonės negali manęs įsivaizduoti geriančios, lakstančios iš namų, gal aš tokia iš tiesų ir nesu? Tada apsisprendžiau pradėti iš naujo. Visų pirma nutariau išmokti pasakyti „ne“, jei kažko nenoriu ar manau, kad man tai nenaudinga. Įsivaizdavau, kaip žmonės, kurie apie mane blogai galvojo, nustemba pamatę mane pasikeitusią. 

– Buvo merginų, kurios nesitaisė?

 – Taip. Viena 13-14 metų mergaitė ten praleido gal trejus metus. Vos išėjusi po mėnesio vėl grįždavo – nesugebėjo normaliai gyventi. Kaip mums sakydavo, jos gyvenime tiek visko buvo, kad ji nebegali pasikeisti. Buvo vartojančių narkotikus, išprievartautų, užsiiminėjusių prostitucija. Tačiau net ir tokiose situacijose galima pradėti iš pradžių. Viskas priklauso nuo žmogaus. Grįžusi į vaikų namus apie tai kalbuosi su vaikais, kuriems prasčiau sekasi. Yra viena mergina, kuri pradėjo blogai elgtis, tad aš jai siūlau išvažiuoti į socializacijos centrą, išnaudoti galimybę pasitaisyti ir eiti naujais keliais, bendrauti su kitokiais žmonėmis.

 – Kokie dabar tavo planai?

 – Mokausi gimnazijoje, esu devintoje klasėje. Pavasarį galvoju važiuoti į Vilnių mokytis konservatorijoje. Lankau muzikos mokyklą, dešimt metų dainuoju, devynerius šoku ir nenorėčiau mesti. Dabar mano tikslas – gerai baigti devintą klasę. Labai džiaugčiausi, jei vidurkis siektų 9. Pagal tai, kaip dabar mokausi, tai realu.

 – Ryšiai su senais draugais nutrūkę?

 – Jie man skambina, kviečia susitikti. Tačiau aš sakau, kad nebenoriu į tą pačią bėdą bristi. Pasirinkau kitokius žmones, kitą kelią ir man gerai. Mama taip pat manimi didžiuojasi.

 – Turi draugą?

 – Taip, jam 18 metų. Yra ne toks, kaip visi – romantiškas, šiltas. Susipažinome per miesto šventę, kurioje dainavau. Paskui vakare pakvietė šokti. Iš savo draugų sužinojo mano kontaktus, pradėjome bendrauti per feisbuką, o paskui – telefonu. Man buvo sunku juo pasitikėti, tačiau ilgai bendravome, kaip draugai. Jis labai apsidžiaugė mano sprendimu mokytis Vilniuje, nes ir pats ketina ten važiuoti dirbti. Emiliją globojanti Carito atstovė: aš ja tvirtai tikiu „Yra gaji nuostata, kad neklusnūs, linkę į priklausomybes, nusikalsti vaikai – jau prarasti vaikai. Bet juk kalbame apie nepilnamečius, kurie sutikę rūpestingą, mokantį jiems padėti suaugusįjį atveria jam savo širdį ir keičia elgesį. Aš šia mergaite tikrai tvirtai tikiu. Praeityje buvo visko, tačiau ji pakeitė požiūrį į gyvenimą. Mergaitė patyrusi daug skausmo, tačiau sunkumų ne sužlugdyta, o užgrūdinta“, – DELFI sakė Lietuvos Carito programos „Prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Panevėžio skyriaus socialinė darbuotoja Edita Krikštaponienė. Kaip prisiminė specialistės, apie šią mergaitę ji sužinojo prieš kelerius metus, gavusi pranešimą, kad keturiolikmetei iškilusi seksualinio išnaudojimo grėsmė. „Artumo, šilumos stokojantys vaikų namų auklėtiniai neretai tampa lengvu grobiu užsiimantiems prekyba žmonėmis. Vaikai nori būti mylimi, pastebimi, kaip ir visi paaugliai trokšta nuotykių, išbandyti save, o piktų kėslų turintys žmonės tuo pasinaudoja, todėl tokiose situacijose visi privalome būti budrūs“, – sakė E. Krikštaponienė. Jos žodžiais, disciplina socializacijos centre Emilijai padėjo įgyti brandos. Gali būti, kad mergaitė buvo laiku sustabdyta. Kas žino, kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne apribota laisvė ir galimybė pagyventi kitoje aplinkoje, kur visai kitos taisyklės, teikiama specialistų komandos pagalba, individualus dėmesys. „Tai sėkminga istorija, pavyzdys, kaip per metus laiko jaunas žmogus gali suaugti“, – apibendrino Lietuvos Carito programos „Prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Panevėžio skyriaus darbuotoja. 

Ieva Urbonaitė-Vainienė 

Trečiadienį Ukmergėje, prie Kultūros rūmų ir prekybos centro „MaximaXX“, esančio Žiedo gatvėje, galima buvo išvysti namelį ant ratų. Į jį užėjusieji turėjo galimybę susipažinti su rekonstruotomis seksualinio ir darbinio išnaudojimo aukų gyvenimo sąlygomis, jų buvimo nelaisvėje žiauria kasdienybe. Ši „Ekspozicija ant ratų“ – tai prevencinė-socialinė akcija, kurią organizavo Lietuvos Caritas, vykdydamas projektą „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“.

Kaip „Gimtajai žemei“ sakė mūsų mieste apsilankiusios prevencijos programos koordinatorė Erika Panova ir socialinė darbuotoja Vaida Matusevičiūtė, praėjusių metų spalį, minint Tarptautinę kovos su prekyba žmonėmis dieną, prasidėjusios akcijos „Ekspozicija ant ratų“ tikslas – parodyti visuomenei, kokia „apčiuopiama“, reali yra prekyba žmonėmis. Šia ekspozicija siekiama ne tik įspėti, bet ir paskatinti mūsų žmones nelikti abejingiems, žinoti, kur ir kaip kreiptis pagalbos.

Su šia socialine akcija Lietuvos Caritas atstovai jau aplankė per 20 šalies miestų ir kaimų. Į Ukmergę autobusėlis ant ratų atvyko pirmą kartą. Ekspozicijoje galima buvo išvysti nuotraukas, nelaisvėje įkalintų žmonių buities atributus, jų užrašytas emocijas. „Mes siekiame ne tik informuoti visuomenę apie prekybos žmonėmis, prostitucijos mastus, bet ir pademonstruoti realybę, kad kiekvienas pajustų, jog šios problemos arti mūsų“, – apie akcijos esmę pasakojo E. Panova.

Programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“, kuri veikia jau 14 metų, darbuotojos diskutavo su apsilankiusiais ukmergiškiais, kvietė išreikšti savo įspūdžius ne tik žodžiu, bet ir raštu. Taip pat buvo dalinami lankstinukai, supažindinantys su projektu, pateikiama informacija, kur galima kreiptis pagalbos, raginantys apsilankyti internetinėje svetainėje www.anti-trafficking.lt .

„Mes teikiame pagalbą asmenims, nukentėjusiems Lietuvoje ir už jos ribų nuo seksualinės prievartos, įvairių prekybos žmonėmis formų – prostitucijos, prievartinio darbo, išnaudojimo nusikalstamoms veikoms, fiktyvių santuokų, elgetavimo“, – kalbėjo E. Panova. Ji pridūrė, jog važinėjant per Lietuvą buvo atvejų, kai žmonės, apžiūrėję ekspoziciją, išdrįso pasipasakoti apie juos bei jų artimuosius slegiančias bėdas ir paprašė padėti.

Prekyba žmonėmis šiandieninėje visuomenėje dažniausiai yra įvardinama kaip moderni vergovės forma. 2000-aisiais Jungtinės Tautos priėmė Protokolą dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja.

Prekyba žmonėmis – tai žmonių verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar jų priėmimas gąsdinant, panaudojant jėgą ar kitas prievartos, grobimo, apgaulės, sukčiavimo formas, piktnaudžiaujant padėtimi ar pažeidžiamumu arba mokant ar priimant pinigus ar kitą naudą tam, kad būtų gautas kito tą žmogų kontroliuojančio asmens sutikimas siekiant išnaudoti. Išnaudojimas apima kitų asmenų išnaudojimą prostitucijos forma ir kitas seksualinio išnaudojimo formas, priverstinį darbą ar paslaugas, vergiją ar veiklą, panašią į vergiją, tarnystę ar organų pašalinimas.

Pasaulyje egzistuoja daugybė prekybos žmonėmis formų. Jos nuolat kinta, atsiranda vis naujų būdų ir priemonių, prisidedančių prie žmonių išnaudojimo pačiais įvairiausiais tikslais.

Nijolė Stundžienė

Tarptautinis Klaipėdos ir Londono pareigūnų tyrimas buvo sėkmingas. 2015 m. rugpjūčio mėnesį Didžiojoje Britanijoje už prekybą žmonėmis nuteisti du Lietuvos Respublikos piliečiai ir afganistanietis. 

Teisėsaugininkai atliko didelio masto tyrimo veiksmus Jungtinėje Karalystėje ir Klaipėdos apskrityje, juos koordinavo Europos teisinio bendradarbiavimo institucija Eurojust ir Europos Sąjungos kriminalinės žvalgybos agentūra Europol. Tyrėjai nustatė, kad nusikalstamos grupuotės nariai, tarp jų – ir lietuviai, seksualiai išnaudojo į Angliją iš Lietuvos atvykusias merginas, organizuodavo bei pelnėsi iš jų fiktyviai sudarytų santuokų su trečiųjų šalių piliečiais. Abiejose šalyse šie nusikalstami veiksmai kvalifikuojami kaip prekyba žmonėmis. Byloje nustatytos ir nukentėjusiomis pripažintos trys prekybos žmonėmis aukos. Tyrimo metu teisėsaugininkai aktyviai bendradarbiavo su Lietuvos Caritu, pažymima antradienį Klaipėdos apskrities VPK paviešintame pranešime. 1989 metais gimusiai klaipėdietei paskirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė, 1992 metais gimęs klaipėdietis jos bendrininkas nuteistas 6 metų laivės atėmimo bausme. Iš Lietuvos atvykusią merginą už 700 svarų nupirkęs afganistanietis kalės 5 metus. Tarptautinis tyrimas tęsiamas, nukentėjusiųjų bei įtariamųjų gali būti ir daugiau. Sudėtingą tarptautinį tyrimą atliko Londono policija, Jungtinės Karalystės Karūnos prokuratūros tarnyba, uostamiesčio Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdyba bei Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrius. Nusikalstamoms veikoms atskleisti ir ištirti buvo sudaryta šių institucijų pareigūnų jungtinė tyrimo grupė. 

Prekyba žmonėmis užsiimantys „verslininkai“ veiklą plėtoja vis plačiau – ir ne tik užsienio šalyse, bet ir čia pat, Lietuvoje. 

Keturiolika metų pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms teikiantis Lietuvos „Caritas“ teigia, kad šių reiškinių mastai nė kiek nemažėja. Atvirkščiai, dabar toks laikas, kai be didelių pastangų galima nusipirkti ir moterų, ir vyrų, ir vaikų. Tereikia tik turėti pinigų.

Klientas nuošalyje

Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė K. Mišinienė atkreipia dėmesį į vieną iš prostitucijai plisti įtakos turinčių priežasčių – klientų nebaudžiamumą. 
„Yra draudžiamas sandoris, jame dalyvauja ir pardavėjas, ir pirkėjas, tad baudžiami turi būti abu. Realybėje iš trijų šimtų nubaustųjų už prostituciją ar prekybą žmonėmis didžioji dalis prostitutės ir sąvadautojai.
Pirkėjai, prostitučių klientai, nubaudžiami vos šeši septyni“, – stebisi K. Mišinienė.
Nors ir už prostituciją, ir už naudojimąsi prostitučių paslaugomis Lietuvos įstatymai šiuo metu numato administracinę atsakomybę, šių moterų klientus nubausti gana sudėtinga. Neužfiksavus pinigų perdavimo momento, pirkimo faktas neįrodomas, atsiranda daug galimybių išsisukinėti.
 „Carito“ atstovės nuomone, Lietuva turėtų orientuotis į Švedijos modelį, – toje šalyje griežčiau persekiojami ir baudžiami klientai, o ne prostitutės. Tokį modelį įgyvendinti nėra lengva. Švedijoje buvo kilęs milžiniškas pasipriešinimas, tačiau sistemingai dirbant pasiekta akivaizdžių rezultatų.
 
Raudonųjų žibintų kvartale
 
Remdamasi įvairių šalių patirtimi K. Mišinienė sako, jog siekiant pažaboti prostituciją teigiamų rezultatų neduoda nei visiškas jos draudimas, nei legalizavimas. 
Lenkijoje vykusios konferencijos metu kalbėjęs Amsterdamo – miesto, kuriame prostitucija legalizuota, meras pripažino, jog įsteigti raudonųjų žibintų kvartalą buvusi klaida. Dabar visa Europa čia važiuoja pirkti sekso, kartu čia persikėlė ir gausus kriminalinis pasaulis su narkotikais, smurtu.
Manantieji, jog legalizuota prostitucija galėtų papildyti valstybės iždą, klysta. K. Mišinienė pasakoja, kad ir Amsterdamo meras teigė, ir kiti šaltiniai skelbia, jog mokesčiai iš prostitucijos verslo beveik nemokami, pajamos slepiamos. Legalizavimas gali atnešti daugiau bėdos nei naudos.
„Carito“ atstovė teigia, jog yra sukurta daugybė mitų, vienas iš jų, kad prostitucija reikalinga vienišiems žmonėms. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad daugiau kaip pusė klientų turi šeimas, daugiau kaip 70 procentų –nuolatinius partnerius.
„Nebekalbame apie viešnamius kažkur Londone, jų užtenka ir Lietuvoje. Milijonai eurų sukasi tame versle, atėjo laikas mesti jam rimtą iššūkį“, – tvirtina K. Mišinienė.
Ji pabrėžė, kad Panevėžio prokurorai ir policijos pareigūnai bene geriausiai šalyje tvarkosi su šia problema – daug tokių nusikaltimų išaiškinama.

Sudėtingas tyrimas

Kaip teigia Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Stundžienė, Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorai baigė ikiteisminius tyrimus ir nagrinėti į teismus atidavė 16-a baudžiamųjų bylų dėl prekybos žmonėmis.
„Prekybos žmonėmis bylos – sudėtingos, ikiteisminis tyrimas neretai trunka ne vienerius metus. Dažniausiai tokiose bylose būna ne vienas, o keli ar net keliolika įtariamųjų, veikiančių organizuotoje ar bendrininkų grupėje, o nukentėjusieji – socialiai pažeidžiami asmenys“, – sako prokuratūros atstovė.
Su prekybos žmonėmis aukomis susiduriantieji žino, kad nuomonė, jog aukomis tampa tik jaunos merginos ir moterys, išvežtos į užsienį ir verčiamos užsiimti prostitucija, neteisinga.
Panevėžio apygardos prokurorai yra atidavę į teismą ne vieną bylą, kurioje prekybos žmonėmis aukomis yra tapę vyrai ar net nepilnamečiai jaunuoliai. Kai kurie jų nusikaltėlių buvo išvežti į užsienį ir verčiami vagiliauti parduotuvėse, padėti telefoniniams sukčiams, tapdavo vadinamosiomis „kojomis“, vykstančiomis paimti pinigų iš apgautų gyventojų.
Kartais įtariamiesiems pareiškiami įtarimai ne dėl prekybos žmonėmis, bet dėl išnaudojimo priverstiniam darbui. Tokiose bylose nukentėjusiuosius galima laikyti ir prekybos žmonėmis aukomis.
Baudžiamasis kodeksas už prekybą žmonėmis numato laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 12 metų, o už straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas – baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki 8 metų.

Pasitikėjo drauge

Šių metų liepos mėnesį Panevėžio apygardos Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorai atidavė teismui nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje keli vyrai kaltinami prekyba žmonėmis organizuotoje grupėje. Jie įtariami galbūt kėsinęsi išvežti į užsienį jauną moterį dirbti prostitute. Kai kurie iš jų kaltinami ir patys seksualiai pasinaudoję nedrįstančia pasipriešinti auka.
Į teisiamųjų suolą sės keturi kaltinamieji. Vienam iš jų pateikti kaltinimai pasinaudojus priverstinėmis paslaugomis, lytiškai santykiavus su nukentėjusiąja, o kiti trys kaltinami prekyba žmonėmis organizuotoje grupėje.
Kaltinamieji kitame Lietuvos rajone gyvenančią moterį atvežė į Panevėžį, apgyvendino viešbutyje ir planavo ją išgabenti į Airiją, kur ji būtų turėjusi verstis prostitucija. Įtariama, kad per tą laiką ji kelis kartus buvo priversta tenkinti kai kurių kaltinamųjų seksualinius įgeidžius.
Tokie įvykiai vyksta nuolat. Kaip teigia K. Mišinienė, „Caritas“ yra įkūręs pagalbos prekybos žmonėmis aukoms telefoną, kuriuo galima skambinti visą parą. Pasitaiko, kad nurodytu numeriu paskambinusios moterys verkdamos pasakoja pabėgusios nuo pagrobėjų ir dabar blaškosi nežinodamos nei kur eiti, nei į ką kreiptis pagalbos. Tokioms moterims patariama, ką daryti. 
Ne kartą yra skambinusios iš sąvadautojų nagų Londone, kituose Europos miestuose pasprukusios moterys, keleto skambučių sulaukta ir iš Vilniaus. Iš atokių rajonų į sostinę atvežtos, seksualiai išnaudotos moterys pabėgusios sunkiai orientuojasi ir taip pat nežino, ką daryti.
Į prekiautojų žmonėmis tinklus pakliuvusių moterų istorijos pačios įvairiausios. 
Šių metų kovo mėnesį Panevėžio apygardos teismas paskelbė nuosprendį baudžiamojoje byloje dėl prekybos žmonėmis ir pelnymosi iš kito asmens prostitucijos. Tarp kaltinamąjį nuosprendį išgirdusių teisiamųjų – ir 21 metų Kupiškio rajono gyventoja, pati anksčiau pripažinta nukentėjusiąja panašioje byloje.
 Minėtą kupiškėnę teismas pripažino kalta dėl prekybos žmonėmis organizuotoje grupėje ir pelnymosi iš kito asmens prostitucijos. Teisiamieji pasinaudojo nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, sunkia finansine padėtimi, patiklumu. Ypač pasitikėta mergina, kurią nukentėjusiosios laikė savo drauge.
 Trys merginos, dvi iš jų nepilnametės, buvo apgyvendintos viešbučiuose Panevėžyje. Joms buvo ieškoma klientų, o vėliau paimama dalis ar net visi pinigai. Teismas kaltinamajai skyrė 4,5 metų, o vyrams nuo 11 iki 5 metų laisvės atėmimo bausmes.

Laiku užkirto kelią

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovės Rasos Černauskaitės teigimu, policijos pareigūnai ne tik atlieka sudėtingus tyrimus, bet ir vykdo prevencinį darbą – prasidėjus mokslo metams vėl eis į mokyklas, jaunimui pasakos apie prekybos žmonėmis formas, pavojus, pagalbą nukentėjusiesiems.
Moksleiviai skatinami atsargiai rinktis draugus, prieš išvykstant dirbti į užsienį, įvertinti rizikos faktorius, nes dažnai, viliodami solidžiu darbo užmokesčiu svečioje šalyje, nusikaltėliai jaunas merginas įtraukia į pinkles.
Itin svar bu kruopščiai patikrinti informaciją apie būsimus darbdavius ir įvertinti jų patik imumą. Būtina sužinoti, ar darbas tikrai legalus, pasidomėti atsiliepimais apie įmonę, jos vykdomą veiklą.
Policijos pareigūnai dažniausiai būna tie, kurie pirmieji ištiesia pagalbos ranką prekybos žmonėmis, prostitucijos aukoms, – išvaduoja jas iš nusikaltėlių, pataria, kur kreiptis.
Šių metų pradžioje Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnai itin greitai užkirto kelią prekybos žmonėmis sandoriui ir sulaikė keturis įtariamuosius. Gavę informacijos apie galimą prekybos žmonėmis sandorį, tikrino visas įmanomas versijas ir žaibiškai užkirto kelią merginos pardavimui. 

Vitalija Jalianiauskienė 

Publikuota 2015 m. rugsėjo 03 d. http://www. panbalsas.lt

Nors per savo ilgą socialinės darbuotojos karjerą esu mačiusi daug žiauraus, neteisingo elgesio su vaikais, tačiau kiekvieną kartą, susidūrus su iškrypėliškais suaugusiųjų veiksmais, mane apima toks pat siaubas ir pyktis.

Rasa ir Laura – septintokės, gyvenančios atokiame Rytų Lietuvos miestelyje. Jųdviejų šeimos istorijos irgi panašios – abi auga su vienišomis mamomis, kurios dirba, dirba, dirba… Namuose daug ko trūksta, buitis skurdi, atšiauri, tačiau kompiuteriai yra abejose šeimynose, o koks kompiuteris be interneto?

Jeigu mamos daugiau būtų namuose, tikriausiai atkreiptų dėmesį, jog mergaitės valandų valandas „mirksta“ virtualioje erdvėje. O dar labiau įsigilinusios pastebėtų, jog mergaitės beveik visą laiką leidžia vienoje pokalbių svetainėje.

Tačiau negi mamos, paskendusios rimtuose suaugusiųjų reikaluose (galų gale – jos yra maitintojos), dar turėtų žvilgčioti savo dukroms per petį, kai šios per kompiuterį flirtuoja su kokiais vaikėzais? Net ir mokykloje mergaičių auklėtoja aiškino, kad šiais laikais vaikai labai savarankiški, kad reikia jais daugiau pasitikėti…

O Rasa su Laura neatsitraukia nuo kompiuterių. Jos susipažino su pora metų vyresniu Ryčiu, kuris rodo išskirtinį dėmesį, tiesa, iš karto abiems mergaitėms. Joms siunčia savo nuotraukas – kaip sportuoja sporto salėje, pozuoja prie tėvo automobilio, maudosi Baltijos jūroje.

Rasa, kuri yra kiek drąsesnė už savo draugę, paklausia vaikino tiesiai: „O tai su kuria iš mūsų tu norėtum draugauti, kuri tau labiau patinkame?“

Rytis kiek padelsęs atsako: „Na, man patinka gražios panelės, nepamatęs daugiau, negaliu pasirinkti. Tik klausimas, ar nebijosit parodyti man savo kūnus…“

Trylikametės sutrinka, tačiau trauktis kaip ir per vėlu, šis vaikinas nejučia tapo svarbiausiu jų gyvenimo įvykiu. Virtualus draugas netrunka atsiųsti instrukcijas, kokios kūno dalys, kokios pozos jį domina, taip pat informuoja, kad labai svarbu tokį bendravimą laikyti paslaptyje, čia tik jų trijų reikalas.

Laikui bėgant, vaikino prašymai tampa vis keistesni, konkretesni, tonas darosi vis reiklesnis. Mergaitės nebenori daugiau to daryti, jos blogai jaučiasi ir dėl to, kad turi tai slėpti nuo namiškių.

Netikėtai draugas pareiškia, kad jis pasirinko: jam labai patinka Laura, jis norėtų su ja susitikti ir pabendrauti. Jį pakerėjo Lauros akys, negi ir gyvenime ji tokia graži? Jeigu ji parašytų, kur gyvena, savaitgalį jį draugas pametėtų į tą pusę, galima būtų mieste susitikti. Lauktų mergaitės motelio kambaryje.

Šiandien, po visų įvykių praėjus metams, nei Laura, nei Rasa, kuri vėliau irgi ėjo į tą patį kambarį, negali pasakyti raudančioms mamoms, auklėtojai, tyrėjui, kodėl leidosi įviliojamos į spąstus, kodėl nepasipasakojo artimiesiems.

Motelio kambaryje nebuvo jokio Ryčio, duris svetingai atidarė pusamžis, stambus vyras. Paprašė Lauros nepykti už tą mažą gudrybę, kad jam teko apsimesti Ryčiu, jis tiesiog nemoka kitaip susipažinti su jam patinkančiomis mergaitėmis.

Jis daug kalbėjo, girdė trylikametę kažkokiais gėrimais. Vėliau paprašė kartu pažiūrėti vaizdajuostę. Paskiau santykiavo su mergaite. Vakare, išleisdamas Laurą namo, prigrasė ją niekam neprasitarti, juk ji nenori, kad mokykloje ją kekše laikytų? O kaip jos mamai reikės gyventi, jei visi sužinotų tiesą apie dukrą? Kad tik sau ko nepasidarytų…

Vyriškis į miestelį užsuko dar ne kartą, su mergaitėmis susitikdavo parke, mašinoje, jam patikdavo vis naujos vietos.  Visų susitikimų metu, prieš ir po lytinių santykių, jis rūpestingai atlikdavo „vyresniojo draugo“ vaidmenį – kartą mergaitės jam nešė net mokyklinius sąsiuvinius su namų darbais rodyti.

Paslaptis išaiškėjo, kai Lauros mama, matydama smarkiai pasikeitusią, vis mažiau aplinka besidominčią dukrą, pradėjo ieškoti atsakymo jos kompiuteryje.

Vyksta tyrimas, nusikaltėlio tapatybė nustatyta. Kaip dažniausiai būna tokiais atvejais, miestelyje daug raginimų „nulinčiuoti“, susidoroti be teismo – suaugusieji, matyt, taip bando išpirkti savo kaltę.

Tačiau, mamos ir tėčiai, mokytojai ir visi gerieji žmonės, kaip saugosime savo vaikus?

Jūsų ar jūsų pažįstamo žmogaus istorija panaši? Kviečiame dalytis savo pasakojimais ir padėti užkirsti kelią išnaudojimui ir prekybai žmonėmis. Daugiau apie projektą “Neparduok manęs!” skaitykite čia.

Jei Jums reikalinga pagalba, patarimas, informacija, VISĄ PARĄ veikia Lietuvos „Carito“ programos SOS numeris +370 679 61 617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Lietuvos „Carito“ specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Kristina Mišinienė

Rugpjūčio 31 d. (pirmadienį) 15 val. bibliotekos konferencijų salėje – vieša paskaita-diskusija „Prostitucija iš arčiau“. Jau 14 metų Lietuvos Caritas vykdo pagalbos prostitucijoje išnaudotiems žmonėms programą ir mato pragaištingą sekso industrijos poveikį.

 Renginį ves Lietuvos Caritas programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė. Susitikime sužinosime apie šio reiškinio paplitimą Lietuvoje, kas ir kaip įtraukiamas į prostituciją, kas pelnosi iš sekso industrijos, kaip padėti iš jos ištrūkti. Taip pat žiūrėsime Lietuvos Caritas sukurtą filmuką„Žaidėjai“ (5 min.).
„Šiandien apie vaikų, moterų, vyrų prostituciją mūsų šalyje žinome iš „karštų“ skelbimų dienraščiuose, pažinčių svetainėse, rėkte rėkiančių apie greitą malonumą be jokio įsipareigojimo. Bet ar tikrai prostitucija yra tiktai piniginis sandoris, kuriame abi pusės lieka patenkintos? Galbūt šiandien bausdami „paslaugų“ pardavėjus, mes juos tik stumiame į dar didesnę atskirtį ir neviltį? Kita problema – kodėl mūsų pareigūnai, taip mielai „bauduodami“ šias moteris, staiga tampa bejėgiai prieš jų klientus?“, klausia Kristina Mišinienė.
Programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ darbuotojai nuolat tiesia pagalbos ranką nukentėjusiems Lietuvoje ir už jos ribų nuo seksualinės prievartos ar įvairių prekybos žmonėmis formų: prostitucijos, prievartinio darbo, išnaudojimo nusikalstamoms veikoms, fiktyvių santuokų, elgetavimo. 

SOS pagalbos skambutis (visą parą) – 8679-61617.  

Vilija Stokienė 

Žmonių išnaudojimas yra akivaizdi Lietuvos problema, kuriai daugiau dėmesio skiria užsienio organizacijos nei vietos valdžia.

Lietuvoje yra apie 10 600 šiuolaikinės vergijos aukų, kaip skelbiama organizacijos „Walk Free Foundation“ 2014 m. tyrime. Pasaulio vergijos indekse mūsų šalis užima 82 vietą iš 167 apskritai ir 8 iš 37 Europoje. Aukštesnė vieta reitinge rodo prastesnę valstybės padėtį.
Pasaulyje šiuo metu yra apie 35,5 mln. aukų, kurios, Tarptautinės darbo organizacijos 2014 m. duomenimis, išnaudotojams sukuria apie 150 mlrd. JAV dolerių vertę. Šiuolaikinei vergijai priskiriama prekyba žmonėmis, seksualinis išnaudojimas, prekyba organais, priverstinės santuokos, elgetavimas, suaugusiųjų ir vaikų priverstinis darbas už labai mažą atlygį ar visiškai be jo. Lietuvos gyventojai dažniausiai įtraukiami į prostituciją, prievartinį darbą ar verčiami vagiliauti užsienyje. Tarptautinio projekto „ADSTRINGO: kova su prekyba žmonėmis priverstiniam darbui plėtojant partnerystę, tobulinant identifikavimą ir įgyvendinant organizacines priemones“ ataskaitoje pabrėžiama, kad nemažai asmenų ieško darbo internetu ir taip rizikuoja tapti prekybos žmonėmis aukomis. Projekto rengėjai atliko interneto svetainės skelbiu.lt tyrimą. Daugiausia darbo pasiūlymų buvo Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje ir Nyderlanduose, o tarp pasiūlymų dirbti statybose ar žemės ūkyje buvo ir užslėptų ar beveik atvirų vilionių verstis prostitucija.
„Eurostat“ atkreipia dėmesį, kad viena didžiausių problemų kovojant sužmonių išnaudojimu yra nesugebėjimas atpažinti aukų – pareigūnams dažnai pritrūksta kompetencijos, o ir pačios aukos neretai savęs tokiomis nelaiko. Į Lietuvos pareigūnų kompetencijos trūkumą dėmesys atkreipiamas ir JAV ambasados Lietuvoje pateiktoje ataskaitoje: „2013 m. Vyriausybė nesuteikė kokybiškų mokymų policijos pareigūnams, todėl teisėsaugos institucijos ne visuomet sugebėdavo nustatyti aukas ir nukreipti jas į pagalbą teikiančias organizacijas.“ Tačiau Lietuvoje aukas nustatyti sunku ne tik dėl pareigūnų kompetencijos stokos, bet ir dėl socialinių bei teisių apsaugos tarnybų nebendradarbiavimo. Nevyriausybinės organizacijos „Caritas“ Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms programos vadovė Kristina Mišinienė pripažino, kad minėtos tarnybos Lietuvoje neretai pirmos sužino apie išnaudojimo atvejus, tačiau nesiima veiksmų. Patys nukentėjusieji dažnai nesikreipia pagalbos, nes nemano, kad kas nors gali padėti, jiems gėda arba jie nežino, kur kreiptis. Tai taip pat trukdo kovoti su prekyba žmonėmis. Kritikuojami ir teismai, neadekvačiai traktuojantys nusikaltimus ir prekiautojams žmonėmis skiriantys per menkas bausmes.

Nyderlandų pamokos
„Walk Free Foundation“ geru kovos su šiuolaikine vergija pavyzdžiu laiko Nyderlandus (154 vieta indekse). Šioje beveik 17 mln. gyventojų turinčioje šalyje aukų skaičius siekia 2200. Pavyzdžiui, Nyderlandų policija viešbučių darbuotojus apmoko atpažinti nelegalią prostituciją ir potencialius prekybos žmonėmis atvejus.
Lietuva prastai vertinama ir pagal pastangas kovoti su žmonių išnaudojimu (44 vieta pasaulyje). Aukos beveik visada nukreipiamos į nevyriausybines organizacijas, kurioms dažniausiai nepakanka išteklių tinkamai jomis pasirūpinti. Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė Natalja Kurčinskaja teigė, kad į Lietuvą grįžusioms aukoms sunku rasti gyvenamąją vietą, kur galėtų gauti būtiną pagalbą. Tokia prieglauda šiuo metu statoma, tačiau valstybė prie to neprisideda. JAV ambasados ataskaitoje taip pat pabrėžiama, kad šalies Vyriausybė neteikė specializuotos pagalbos nukentėjusiems vaikams – jie buvo atiduodami į vaikų namus ar mišrios paskirties prieglaudas.
Vienas veiksmingiausių būdų kovoti su šiuolaikine vergove yra švietimas – tiek atsakingų pareigūnų, tiek visuomenės, pradedant moksleiviais. Nevyriausybinės organizacijos mėgina į šią veiklą įtraukti ir savivaldybes, tačiau retai sulaukia valdininkų entuziazmo. Taip pat siūloma valstybės lėšomis įkurti centrą, kuris koordinuotų visų su šia problema kovojančių institucijų veiklą. 

Jelena Solovjova 

Neseniai Klaipėdos apygardos teismas paskelbė apkaltinamąjį nuosprendį trims šilutiškiams – Deividui Irasikui (24 m.), Tomui Bartkui (26 m.) ir Žygimantui Vaičiukui (27 m.), ketinusiems išvežti nepilnametį į užsienį vogti. Dar trys gaujos nariai – Lukas Maksimavičius, Arūnas Vilkanauskas ir Irmantas Ramanauskas – pasislėpė, tačiau jų buvimo vieta jau nustatyta, išduoti Europos arešto orderiai, vyksta perdavimo į Lietuvą procesas.

Apie tai, kad vaikų globos namų (Šilutės r.) auklėtinis, tuo metu šešiolikmetis Justas (vardas pakeistas – aut. past.), vos išvengė vergystės, esu ne kartą rašiusi. Labai norėčiau parašyti, kad ši istorija netipinė – mat paaugliui susidoroti su iškilusiomis bėdomis nepadėjo tie, kurie privalėjo: vaikų globos namų direktorius bei socialiniai darbuotojai. Tačiau vartant kitas prekybos žmonėmis bylas, pastebėjau, kad įvairių įstaigų darbuotojai, turėję pirmiausiai pamatyti galimo nusikaltimo ženklus, irgi liko abejingi savo auklėtinių ar globojamųjų problemoms.
Absurdas, tačiau šiam vaikui teko įrodinėti, kad jis ne savo noru vartojo narkotikus ir ne savo noru ketino važiuoti „atidirbti“ skolą.

Narkotikų pardavėjai

Taigi, dar kartą priminsiu, vaikų globos namų auklėtiniui Justui bėdos prasidėjo 2013 metų pavasarį, kai Šilutėje gyvenantys  Ž. Vaičiukas, D. Irasikas, T. Bartkus ir L. Maksimavičius (pastarasis gyvena Šilutės rajone) ėmė trintis apie vaikų globos namus, ieškodami aukos.
O visą šį reikalą užsuko Didžiojoje Britanijoje apsigyvenęs Arūnas Vilkanauskas. Pareigūnai teigia turintys žinių, jog šis jaunuolis užsienyje užsiima vagystėmis. Taigi, šis apsukruolis nutarė pasitiekti sau „vergų“, kurie jam tarnautų – vagiliautų. Apie savo planus papasakojo Ž. Vaičiukui, sumokėjo jam 1000 litų ir liepė surasti patiklių berniokų ar kitais būdais juos prigauti ir atvežti į Škotiją. Žygimantas tais planais pasidalino su I. Ramanausku, o šis nurodymus ieškoti „vergų“ davė L. Maksimavičiui ir D. Irasikui.
Aišku, lengviausias „grobis“ – vaikų globos namai, kur vaikai pažeidžiami ir patiklūs. Pasak Justo, viskas prasidėjo nuo to, kai jo draugas, pavadinkime jį Žilvinu, sėdo į kalėjimą. „Norėjau perduoti jam laišką ir žinojau, kad D. Irasikas su juo bendrauja, – prisiminė įvykius Justas. – Galvojau, kad Deividas galės perduoti Žilvinui laišką, tad susisiekiau su juo. Kai susitikau ir padaviau D. Irasikui laišką, jis man į kišenę įdėjo narkotikus ir pasakė, kad turiu juos parduoti už 400 litų – 300 litų turėsiu atiduoti jam, o likusius pasilikti sau. Narkotikai buvo susukti į keletą folijos juostelių. Tačiau ne kartą per televiziją mačiau, kaip gaudo tokius platintojus, tai narkotikus išmečiau į šiukšlių konteinerį…“

Į užsienį – vogti

Justas naiviai tikėjo, kad tuo viskas ir baigsis. Tačiau antroji „porcija“ narkotikų jam buvo „įteikta“, kai Justas laukė stotelėje iš Klaipėdos grįžtančio draugo. Staiga prie jo stabtelėjo automobilis, o iš jo išlipęs jaunuolis (tai buvo L. Maksimavičius) paaiškino esąs D. Irasiko draugas. Tuomet į Justo kišenę jis įdėjo tokį patį paketą kaip ir praėjusį kartą Deividas. Nueidamas L. Maksimavičius priminė, kad ir tuos narkotikus turės parduoti bei grąžinti skolą už parduotus.
Pakete Justas rado penkis su „žole“ folijos gabaliukus ir vėl juos išmetė į šiukšlinę. Tačiau suvokė, kad narkotikus įdavę vyrai jo nepaliks ramybėje, todėl ėmė slapstytis. Justas pasikeitė telefono kortelę, neidavo į lauką arba pabėgdavo iš pamokų.
Ir iš tikrųjų jo nuolat buvo tykojama prie mokyklos. Tačiau L. Maksimavičius su D. Irasiku sugebėjo apgaule išvilioti Justą iš vaikų globos namų ir, jėga įsodinę į automobilį, ėmė reikalauti pinigų. Justui prisipažinus, kad narkotikų nepardavė, abu narkotikų „dileriai“ jam gerokai aplamdė šonus ir pareiškė, kad „duoda terminą iki savaitės pabaigos“, kad šis gražintų pingus. Šį kartą Justas išvažiavo pas savo tetą, vėl pasikeitė telefono numerį, taip tikėdamasis, kad niekas jo neras.
Deja, vaikinukas ir vėl buvo sučiuptas, įgrūstas į automobilį ir nuvežtas į Petrelių mišką. Čia Justas vėl gavo mušti ir Deividas su Luku jam trumpai drūtai pareiškė: skolą galintis gražinti tik tuo atveju, jei važiuos į užsienį, kur privalės vogti ir taip atidirbti „skolą“.
Suvokęs, jog išeities nėra, vaikinukas pasiguodė vaikųglobos namų direktoriui. Šis pareiškė: prisidirbai, tai pats ir kreipkis į policiją. O tuo tarpu į Justo mobiliųjį telefoną skriejo žinutės: „Tu esi durnas – tokioj skoloj sėdi, kad nieko kito nelieka – tik važiuoti atidirbti“, „Bilietas jau nupirktas, niekur nesidėsi“, „Jei nesutiksi, „uždubasinsim“…

Kreipėsi pagalbos

Išsigandęs paauglys, nesulaukęs jokio užtarimo vaikų globos namuose, pats kreipėsi į policiją.
„Laimė, kad policijos pareigūnai patikėjo rimtai įbaugintu paaugliu ir ėmėsi reikiamų veiksmų, kad išvilktų tuos prekeivius į dienos šviesą“, – pasakojo „Lietuvos Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė.
Pareigūnai greitai sudarė operatyvinės veiklos planą. Justui buvo liepta sutikti su prekeivių pasiūlymu ir važiuoti kartu su jais. O tuo tarpu pareigūnai ėmė sekti nusikaltėlius.
2013-ųjų balandžio 5-osios naktį D. Irasikas  su dar dviem sėbrais atvažiavo prie vaikų globos namų ir įsisodino Justą į automobilį. Visi pasuko prie Trevernos degalinės Dituvoje, kur turėjo atvažiuoti žmones į Edinburgą vežantis mikroautobusas. Atsisveikinimui  D. Irasikas iš kišenės išsitraukė „žolės“ ir, įdėjęs į plastikinį butelį, padarė neva „taikos pypkę“ – visi parūkė. „Negalėjau atsisakyti, nes būtų įtarę arba vis tiek privertę, – teisme pasakojo Justas. – Po to liepė persėsti į mikroautobusą. Čia jau sėdėjo T. Bartkus, kuris sakėsi palydėsiąs mane „į vietą“ – jis žinojo adresą, kuriuo turi mane pristatyti“.

Policininkams į glėbį

Vos pajudėjus, mikroautobusas buvo sustabdytas policijos pareigūnų ir T. Bartkus su Justu išlaipinti. O lengvuoju automobiliu Justą atvežusius D. Irasiką bei kartu su juo važiavusį Ž. Vaičiuką sulaikė kitas policijos ekipažas. Vyrukai, pasirodo, buvo apsiginklavę – pas juos rasta ne tik narkotikų, bet ir 9  mm kalibro dujinis revolveris.
Keturi šilutiškiai, į kvaišalų platinimą norėję įtraukti nepilnametį, o vėliau ir ketinę jį išvežti į užsienį (nusikalstamos veikos nebaigė tik dėlto, kad tam kelią užkirto policijos pareigūnai) sėdo į teisiamųjų suolą. Byla, kurioje D. Irasikui, T. Bartkui, Ž. Vaičiukui ir L. Maksimavičiui buvo pateikti kaltinimai pagal pagal LR BK 157 str. 2 d. (mažamečio vaiko pirkimas arba pardavimas) buvo nagrinėjama Klaipėdos apygardos teisme. D. Irasikui dar buvo pareikšti kaltinimai ir pagal LR BK 260 str. 1 d. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis turint tikslą platinti) pagal LR BK 261 str.(narkotinių medžiagų platinimas nepilnamečiams) bei pagal LR BK 259 str. 2 d. (neteisėtas narkotikų ar psichotropinių medžiagų laikymas be tikslo platinti), o T. Bartkui – pagal LR BK 253 str. 1 d. (neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais).
Ž. Vaičiukas, T. Bartkus bei L. Maksimavičius iki teismo nuosprendžio paskelbimo buvo palikti laisvėje. Kol vyko bylos nagrinėjimas, D. Irasikas buvo vežiojamas iš pataisos namų, nes tas pats Klaipėdos apygardos teismas jau buvo skyręs 3 metų ir 2 mėnesių bausmę už didelio kiekio narkotikų bei ginklo laikymą.

Pasislėpė nuo atpildo

Visi kaltinamieji savo kaltę neigė ir įvairiais būdais bandė išsisukti. Jie neprisipažino skambinę ir grasinę paaugliui, neigė organizavę jo išvežimą į Škotiją. Teismas net skyrė fonoskopines ekspertizes, t.y. paprašė ekspertų ištirti telefoninius įrašus ir identifikuoti kalbėjusius asmenis. Tačiau ekspertų išvadose buvo nurodyta, jog telefonu Justui grasino būtent kaltinamieji. Kol vyko teisminis bylos nagrinėjimas, pamatęs, kad neišsisuks, padus papustė L. Maksimavičius. Iš pareigūnų akiračio jau buvo dingę ir A. Vilkanauskas su I. Ramanausku. Tačiau vyrai trumpai tepasidžiaugė laisve – kaip minėjau, jų jau laukia Lietuvos pareigūnai.
D. Irasikas buvo pripažintas kaltu pagal visus jam inkriminuojamus baudžiamojo kodekso straipsnius ir už grotų pasiųstas 8 metams. Teisėjas Savinijus Katauskas nusprendė į bausmės laiką įskaityti atliktą bausmę pagal ankstesnį nuosprendį.
T. Bartkus buvo pripažintas kaltu dėl vaiko pardavimo, jam skirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė. Dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais vyras buvo išteisintas neįrodžius, jog jis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Ž. Vaičiukas irgi buvo pripažintas kaltu dėl vaiko pardavimo ir nubaustas 7 metų laisvės atėmimo bausme.
Iš visų trijų nuteistųjų teismas solidariai priteis ė Justo naudai 2896 eurų neturtinei žalai atlyginti, o taip pat atlyginti ir proceso išlaidas – 203 eurus.
Pasak bylą kontroliavusio Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ruslano Ušinsko, teismas skyrė panašias bausmes, kokių jis ir buvo prašęs. Prokuroras net neabejoja, kad visi nuteistieji nuosprendį skųs.

Kalta auka?

Čia, galbūt, ir būtų galima dėti tašką, pasidžiaugti, kad bent dalis nusikaltusiųjų gavo tai, ko nusipelnė. Tačiau derėtų prisiminti, kiek paaugliui teko vargti, kol buvo pasiektas teisingumas. Jei ne „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė ir jos vadovaujamos socialinės darbuotojos, vaikinuko gyvenimas, ko gero, būtų galutinai sužlugdytas.
„Carito“ socialinės darbuotojos nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ėmė Justą globoti. Buvo  pasirūpinta, kad paauglys būtų perkeltas į saugią terpę – toli nuo vietos, kurioje jis pakliuvo į bėdą. Karitietės džiaugėsi, kad Justas atsigavo, ėmė labiau pasitikėti savimi, naujoje vietoje susirado draugų. Tačiau po patirtų košmarų po truputį beatsitiesiantį vaikinuką užgriuvo naujos bėdos. Apie prekeivius pranešęs Šilutės rajono PK policijos pareigūnams ir padėjęs atskleisti nusikaltimą, Justas sulaukė kaltinimų dėl to, kad kartu su pagrobėjais rūkė „žolę“. Jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis „marihuaną rūkė be gydytojo paskyrimo“, jam paskirta 250 litų bauda.
Toks policijos pareigūnų sprendimas pribloškė Justu besirūpinančias „Carito“ darbuotojas. „Policijoje Justas tikėjosi sulauksiąs pagalbos, o išėjo atvirkščiai, – piktinosi K. Mišinienė. – Paauglys juk buvo įbaugintas, bijodamas galimo smurto ir kitų sunkesnių pasekmių, vykdė pagrobėjų reikalavimą vartoti kvaišalus“.
„Pareigūnai žinojo, kad esu verčiamas rūkyti „žolę“, klausiau, ką man daryti, bet pareigūnai tvirtino, jog turiu elgtis taip, kad nesukelčiau įtarimų ir vykdyčiau jų (prekeivių) reikalavimus“, – nesuprato, kodėl jam paskirta bauda ir Justas.

Teisėjas nesigilino

Į pagalbą pasitelktas advokatas Dalius Povilius Šilutės rajono PK pareigūnų nutarimą apskundė Trakų rajono apylinkės teismui. Šis teismas, įvertinęs visas aplinkybes, bylą nutraukė.
Tačiau policijos pareigūnai laikėsi savo: nors paauglys ir buvo verčiamas vartoti kvaišalus, jis vis tiek yra kaltas ir apskundė Trakų rajono apylinkės teismo nutartį Vilniaus apygardos teismui.
Bylą ėmęsis nagrinėti teisėjas Pavelas Frolovas akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik Justo paaiškinimais, kad „jis vartojo psichotropines medžiagas priverstas tai daryti, tačiau kokiu prievartos būdu jį vertė daryti ir kuo būtent (kokiais veiksmais) pasireiškė prievarta (Justas) nepaaiškino“. Taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino tų aplinkybių. Tačiau ir pats Vilniaus apygardos teismo teisėjas P. Frolovas taip pat nesivargino išsiaiškinti, kodėl paauglys buvo verčiamas vartoti kvaišalus, kad jis yra prekybos žmonėmis auka, jo pasakojimą palaikydamas tik gynyba, ir neskundžiama nutartimi Trakų rajono apylinkės teismo nutarimą panaikino.

Nežino nuostatų?

Kas jau kas, o Vilniaus apygardos teismo teisėjas privalėjo žinoti apie bendrą Europos Bendrijos teisės nuostatą dėl sankcijų netaikymo prekybos žmonėmis aukoms ir, kad tokia nuostata yra formuojama Lietuvos baudžiamojoje teisėje, o Administracinių teisės pažeidimų kodekse (ATPK) egzistuoja normos, kurių pagrindu galima taikyti teisės analogiją šioje byloje. Visi argumentai advokato buvo išdėstyti atsiliepime į apeliacinį skundą, tačiau teisėjas, priimdamas nutarimą, nei vadovavosi minėtomis nuostatomis, nei dėl jų pasisakė.
Anot K. Mišinienės, taip apeliacinės instancijos teismas išreiškė akivaizdų šališkumą ir nusistatymą prieš Justą, pasireiškusį tuo, kad buvo atsižvelgta tik į jo kaltę patvirtinančias aplinkybes. „Mes negalėjome su tuo susitaikyti, – sakė K. Mišinienė. – Lietuvoje galioja Europos Bendrijos direktyva, kurioje numatyta, kad prekybos žmonėmis aukos neturėtų būti traukiamos atsakomybėn, jei pažeidimus įvykdė dėl prieš juos vykdytų nusikaltimų. Tačiau, tai, kas įtvirtinta dokumentais, deja, realybėje dar neegzistuoja, todėl kreipėmės į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą (LAT), kuris atnaujino procesą ATP byloje“.

Formuojama praktika

Ledus šioje byloje pralaužė LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaujama Alvydo Pikelio. Teisėjai priėmė Justui palankų sprendimą. „Nustačius, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo atliko priešingus teisei veiksmus, byloje būtina nustatyti ir tai, ar jis turėjo galimybę laisvai pasirinkti tam tikrą elgesio variantą ir sąmoningai, savo noru pasirinko neteisėtus veiksmus, t. y. būtina nustatyti, ar (Justas) kaltas dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo (ATPK 284 straipsnio 1 dalis). – pažymima LAT nutarime. – Esant byloje nustatytoms aplinkybėms (Justas), būdamas itin jauno amžiaus (paauglys), buvo persekiojamas, bauginamas vyresnių asmenų, verčiamas daryti nusikalstamas veikas, negali būti daroma išvada, kad, būdamas priverstas važiuoti automobiliu su trimis vyrais, ketinančiais išgabenti jį į užsienį, iš kurių keli anksčiau jį buvo sumušę, (Justas) turėjo galimybę laisvai apsispręsti dėl savo elgesio, t. y. atsisakyti jam siūlomų psichotropinių medžiagų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad (Justo) veiksmuose nėra kaltės dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutarimas, kuriuo (Justas) nubaustas pagal ATPK 44 straipsnio 2 dalį, naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nutarimas, kuriuo administracinio teisės pažeidimo bylos teisena (Justui) nutraukta nesant jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties“.
„Ši byla yra labai svarbi visoms nusikaltimo aukoms, – pabrėžė K. Mišinienė. – Analogiškų bylų Lietuvos teismų praktikoje dar nėra buvę, todėl LAT nutartis turėtų būti kelrodis analogiškose situacijose“.

Aurelija Žutautienė

Vienu metu – ir auka, ir kaltinamasis. Tokioje absurdiškoje situacijoje atsidūrė septyniolikmetis kaunietis. Į Vokietiją plėšti juvelyrinės parduotuvės išvežtą nepilnametį mūsų teisėsauga pripažino nukentėjusiuoju, tačiau netrukus jį įgrūdo už grotų.

Įviliojo į spąstus 

Nepilnamečio statusas buvo perkvalifikuotas, kai mūsų teisėsaugininkai gavo kolegų iš Vokietijos išduotą jo Europos arešto orderį. Į laisvę suimtasis paleistas tik įsikišus Lietuvos “Caritui”. Ši absurdiška istorija, apnuoginusi mūsų teisėsaugos dviveidiškumą ir keliaklupsčiavimą prieš užsienio kolegas, prasidėjo praėjusių metų rudenį. Tiesa, iš dalies dėl to, kad pateko į potencialių aukų ieškojusių nusikaltėlių spąstus, kaltas ir pats nepilnametis, kuriam tada dar buvo šešiolika. Vietoj to, kad stropiai lankytų mokyklą, pamokų metu jis labiau mėgo trainiotis po prekybos centrą “Akropolis” ir šio prieigas. Būtent čia jis sutiko už save vyresnį pažįstamą asmenį su draugais. Traukdamas su suaugusiais vyrais dūmą, nepilnametis išsišnekėjo apie turimą 50 litų skolą ir kitas gyvenimo su seneliais subtilybes. Šie ėmė juo rūpintis po tėvų skyrybų, kai anūko motinai buvo atimtos motinystės teisės, o tėvas, su kuriuo jis liko, sukūrė kitą šeimą. Nepilnametį išklausę ir jam užuojautą pareiškę pypkės draugai pasiūlė vienos dienos darbelį Vokietijoje, žadėdami už tai 5 tūkst. eurų atlygį. 

Apsisprendė nuvežtas į mišką 

“Sunku nebus ir gausi pinigų, kurių užteks ne tik skolai grąžinti. Be to, dar pasižmonėsi! O jeigu patiks, galėsi važiuoti ten dar kartą. Jeigu ne, nereikės”, – suokė gundytojai. Tačiau verbuojamasis, išgirdęs, kad teks dalyvauti juvelyrinės parduotuvės apiplėšime, apie kurį bus daugiau papasakota važiuojant į nusikaltimo vietą, paprašė laiko pagalvoti. Po kelių dienų sulaukęs vyrų skambučio šešiolikmetis pasiūlymo atsisakė. Papasakojęs apie jį močiutei, išgirdo patarimą negadinti sau gyvenimo. Tačiau gundytojai neatlyžo, ir pasikvietę nusižiūrėtąjį į aukas naujam pokalbiui, panaudojo smurtą – nepilnametis buvo nuvežtas automobiliu į mišką, ten sumuštas ir paliktas. Tai buvo perspėjimas, kas laukia, jeigu ir toliau spyriosis. Ir po kelių dienų, nieko nesakęs seneliams – nei apie incidentą miške, nei apie tai, kad išvyksta, –jis išvažiavo su nusikaltimo organizatoriais į Vokietiją. Nuostoliai pasienyje Plėšti juvelyrinės parduotuvės, anot šešiolikmečio, važiavo ir daugiau jo bendraamžių. Visiems jiems išduotos padirbtos asmens tapatybės kortelės, pagal kurias jie visi buvo pilnamečiai. Tai paaiškėjo pasienyje, pareigūnams sustabdžius vieno iš nusikaltimo organizatorių vairuojamą mikroautobusą ir paprašius visų juo vykusių asmenų dokumentų. Tada vienas iš miegų pažadintas nepilnametis ir susikirto. Paklaustas pasieniečių, koks jo vardas, apsimiegojęs paauglys pasakė tikrąjį, o ne tą, kuris buvo parašytas ant padirbtos asmens tapatybės kortelės su jo nuotrauka. Šiam nepilnamečiui kelionė pasienyje ir baigėsi. Pareigūnai jį išlaipino detalesniam situacijos tyrimui. Visiems kitiems leista važiuoti toliau, patikėjus mikroautobuso vairuotojo teigimu, kad jis nepažįsta savo keleivių, neva susirinkusių pagal skelbimą.

 Prieš išpuolį apginklavo 

Eslingeno juvelyrinės parduotuvės apiplėšime, surengtame praėjusių metų spalio 29-ąją – jau kitą rytą po nuvykimo į Vokietiją su šešiolikmečiu dalyvavo dar trys asmenys. Tačiau nusikaltimo organizatorių tarp jų nebuvo. Šie laukė grobio kitame miestelyje, į kurį jį turėjo atvežti vienas iš užverbuotųjų, kuriam pagrobtus dirbinius turėjo perduoti kiti trys jo likimo draugai, tiesiogiai dalyvavę apiplėšime.
Vienas iš pastarųjų, ginkluotas žaisliniu pistoletu, turėjo žiūrėti, kad pardavėjos neišsikviestų pagalbos, o kiti du – išdaužti vitrinų stiklus ir susižerti jų turinį. Vienam pastarųjų buvo duotas kirvis, kitam – beisbolo lazda. Abu gavo ir pinigų – kad, įvykdę užduotį, ramiai grįžtų autobusu į kaimyninį miestelį, kur jų lauks nusikaltimo organizatoriai, parvešiantys atgal į Lietuvą. 

Dvigubas fiasko

 Vienas iš turėjusiųjų išdaužti vitrinų stiklus buvo nepilnametis kaunietis, tačiau jis iš baimės ir susijaudinimo teigia nesugebėjęs atlikti užduoties. Jo kolega su tuo puikiai susidorojo. Tačiau kur dingo šio išneštas grobis, neaišku. Po patirto fiasko kaunietis pas nusikaltimo organizatorius negrįžo. Jis pats susirado į Lietuvą vežantį kitą mikroautobusą, iš kurio, pakeliui į namus, paskambino močiutei – perspėjo, kad ši turės sumokėti už jo kelionę iš Vokietijos. Ši, išgirdusi, kur yra prieš parą dingęs anūkas, ir viską supratusi, kreipėsi į policiją.Į Kauną grįžusį nelaimėlį pasitiko ne tik močiutė, bet ir pareigūnai, netrukus pradėję ikiteisminį tyrimą dėl prekybos žmonėmis. Vertimas daryti nusikaltimus yra viena iš jos formų.

 Netikėta atomazga

 Ikiteisminis tyrimas, kuriam vadovauja Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrius, tebevyksta iki šiol. Parodymus jame davęs nepilnametis praėjusį balandį sulaukė netikėtų svečių. Į jo namus atvykę policijos pareigūnai atsivežė Štutgarto prokuratūros išduotą Europos arešto orderį, pagal kurį lietuvis buvo įtariamas dalyvavęs Eslingeno juvelyrinių dirbinių parduotuvės apiplėšime, per kurį buvo pagrobta “Rolex” laikrodžių už maždaug 110 tūkst. eurų sumą. Remiantis šiuo Europos arešto orderiu, nukentėjusiuoju prekybos žmonėmis byloje pripažintas nepilnametis atsidūrė policijos areštinėje jau kaip įtariamasis sunkiu nusikaltimu. Nors mūsų teisėsaugininkai ką tik buvo pripažinę, kad jis tai buvo priverstas padaryti. Po dviejų parų, praleistų areštinėje, jis buvo suimtas maksimaliam trijų mėnesių terminui. Šios Kauno apylinkės teismo nutarties nepanaikino ir aukštesnės instancijos Kauno apygardos teismas, kuriam septyniolikmečio suėmimą apskundė Lietuvos “Carito” programos “Pagalba prostitucijos bei prekybos žmonėmis aukoms” Kauno skyriaus darbuotojų, teikusių pagalbą ir šiam nepilnamečiui, nusamdytas advokatas. 

Mįslingai persigalvojo 

Advokato skundą atmetusio teisėjo Ramūno Antanavičiaus nutartyje teigiama, kad vien tai, jog nepilnametis pripažintas nukentėjusiuoju, nesuteikia pagrindo netaikyti jam suėmimo. Jį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, kai įsiteisės nuosprendis, kad paauglys buvo priverstas nusikalsti. Kol vyksta ikiteisminis tyrimas, šio klausimo spręsti negalima. Nepaisant to, kad ši nutartis buvo galutinė ir neskundžiama, septyniolikmetis po septynių savaičių vis dėlto buvo paleistas. “Atsižvelgus į “Carito” Generalinei prokuratūrai pateiktą informaciją ir paties nepilnamečio paaiškinimus dėl užsienyje padarytos nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybių bei po konsultacijų su prekybos žmonėmis bylų specialistais, buvo kreiptasi į Vokietiją su siūlymu perduoti Lietuvai jos piliečio baudžiamąjį persekiojimą. Vokietijai sutikus, nuspręsta nepilnametį paleisti”, – taip Generalinė prokuratūra atsakė į klausimą, kas lėmė jos mįslingą persigalvojimą. Tačiau ar nebuvo galima pirmiausia išsiaiškinti situaciją, o ne skubėti traumuoti parodymus prieš nusikaltimo organizatorius davusį paauglį, laikant jį už grotų beveik du mėnesius? Ir ne tik Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje, bet ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje, kur teoriškai jis galėjo sutikti tuos, prieš kuriuos davė parodymus. Nepavykus įtikinti mūsų prokurorų bei teisėjų, kad nepilnamečio sulaikymas ir suėmimas yra klaida bei trumparegiškas keliaklupsčiavimas prieš Vokietijos teisėsaugą, Lietuvos “Carito” programos “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” vadovė Kristina Mišinienė neatmetė galimybės net paduoti Lietuvą į teismą. 

Komentaras

Kristina MišinienėLietuvos “Carito” programos “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” vadovė Sudėtingos prekybos žmonėmis nusikaltimų peripetijos kelia vis naujų iššūkių teisėsaugai ir socialinėms tarnyboms, teikiančioms pagalbą nukentėjusiesiems. ES sukūrė pakankamai griežtas nuorodas valstybėms dėl aukų apsaugos ar netraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl priverstinai atliktų nusikaltimų. Tačiau šių nuorodų įgyvendinimas paliktas mums patiems – pagal turimą suvokimą ir priemones. Ar nebuvo galima išvengti nepilnamečio nukentėjusiojo, bendradarbiaujančio su teisėsauga, suėmimo ir įkalinimo beveik dviem mėnesiams? Kauno apygardos teismo teisėjo R.Antanavičiaus, atmetusio skundą dėl šio paauglio suėmimo, nuomone, – ne, nes nukentėjusiojo statusas nieko nereiškia. Ko gero, nieko nereiškė ir paties nepilnamečio likimas, jeigu tarnybos nerado reikalo, turėdamos visus tarptautinio bendradarbiavimo svertus savo rankose, ieškoti greitų bei lanksčių sprendimų. Na, tiesiog kaip dėl savo vaiko.  

Greta Čižinauskaitė

Populiariausiuose skelbimų portaluose, pažinčių svetainėse lankosi ne tik pasiryžusieji surasti žmogų visam gyvenimui, šeimai, draugystei. Beveik nerealu, kad užsiregistravusi pažinčių svetainėje ir įtalpinusi savo nuotrauką, kur tiesiog maloniai šypsotės, iš vyriškių nesulauksite ir intymių pasiūlymų – ir už dovanėles, ir už ne. 

Socialinių tinklų nesuvaldysi. Čia savo nišą atradę išdykusios merginos „už paramėlę“ ir joms atsakantys „dosnūs“ vyručiai. „Elitinė mergina susipažintų su dosniais vyrais“, o štai ir vyriškas „dosnus pasiūlymas simpatiškai merginai“. Kas slypi už skelbimų? Nelegali dešimties minučių nuoma.

Šiuolaikinės technologijos padeda ir prostitucijos versle

Lietuvos Caritas programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė drauge su kolegomis viešėjo Šiauliuose. Norėta pravesti paskaitą-diskusiją apie prostitucijos verslą bei subkultūrą ir supažindinti su trumpu filmu, atskleidžiančiu Lietuvos vyriškojo intymaus gyvenimo puslapį. 5 minučių trukmės filmas pasakoja, kiek ir kokio plauko vyrukų sulaukė mergina, internetiniuose skelbimų portaluose patalpinusi skelbimą ir pasiūliusi pažaisti „nepamirštamus žaidimus“. Žadėtasis žaidimas, pasirodo, buvo populiarusis „Monopolis“. Visi klientai tikėjosi ko kito. Tad „reikalas“ dažnai spaudžia ir šeimas turinčius, išsilavinusius, aukštą padėtį visuomenėje užimančius Marso atstovus.
Be abejonės, skelbimai, žadantys „meilę“ veda ir į Šiaulių žemes.
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos grupės vyriausiasis specialistas Artūras Šliavas informuoja, kad 2014 – 2015 metais Šiaulių apskrityje administracine tvarka už prostituciją (LR ATPK 182(1) str.) nubausta 14 žmonių: 10 prostitučių ir 4 klientai. Prostitucijos atvejai fiksuoti Šiauliuose ir Radviliškyje.
Taip pat Kriminalinės policijos pareigūnai šiuo metu atlieka 2 ikiteisminius tyrimus pagal LR BK dėl prekybos žmonėmis ir pelnymosi iš kito asmens prostitucijos (BK 147 ir 307 str.). Vienu atveju nustatyta 1 nukentėjusi moteris, kitu atveju nustatyta, kad buvo verbuojama apie 20 merginų dirbti prostitutėmis.
„Šiuo metu skelbimai, atviresni ir užslėpti, apie parduodamą kūną daugiausiai yra persikėlę į socialinius tinklus. Tai dažniausiai individualūs skelbimai. Laikraščiuose vargu ar tokių skelbimų rasite. Kitaip pasakius – prostitutės dažniausiai dirba be sutenerių. Situacija pasikeitė – prieš dešimtmetį prostitutėms vadovavo suteneris, jos grupėmis telkdavosi butuose, namuose“, – atsako A. Šliavas.
O K. Mišinienės teigimu, skelbimai socialiniuose tinkluose dedami ne moterų, net prostitucijos verslo organizatorių, kurie paslaugos teikėjos vardu ir parašo skelbimą su viliojančiais žodžiais „laukiu tavęs“, „ateik“, „kačiuk“ ir t. t.
„Ne vienerius metus sukame galvą ir net su keliomis nevyriausybinėmis organizacijomis Lietuvoje susivienijome – norėjome stambiausius portalus patraukti teisminėn atsakomybėn. Daug su žurnalistų etikos komisijomis susirašinėjome ir barėmės, tačiau nelaimėjome nieko, nes teisme nepavyko įrodyti, kad „šaltas šampanas ir karštos merginos“ reiškia prostituciją“, – teigia K. Mišinienė. – O kalbant apie socialinius tinklus – tie patys suteneriai turi padaryti maksimumą lėšų, turėdami tam tikrus resursus. Ir vėlgi manau, kad visi tie šiuolaikiniai tinklai tam ir naudojami.“

Bausmė už prostituciją… nenubaudžia

Kaip žinia, Lietuvos įstatymai persekioja tiek sekso paslaugų teikėją, tiek pirkėjus, tiek administratorius. Tačiau administracinės baudos panašios į tokias, kurias gauna savininkas už tai, kad jų šuva pridergė skvere.
„Tai vyksta ir Šiauliuose. Seksą perka ne kažkokie marsiečiai iš tolimų šalių, o eina mūsų vyrai, draugai, pažįstami ir t. t.“, – sako K. Mišinienė. Pasirodo, klientą ne taip jau lengva pagauti. To tiesiog neįmanoma padaryti, ką ir sako skaičiai, parodyti filmuke: kasmet nubaudžiami vos 6 – 7 pirkėjai ir apie 300 moterų dėl prostitucijos paslaugų pardavimo. Ir pasirodo, moteriškos lyties visuomenė (pedagogės, gydytojos!) linkusi galvoti apie tai, kaip nubausti tas pasileidėles, kad pas jas jų vyrai neitų. Oho, vargšai, į spąstus suviliotieji vyrai…
„Man neteko matyti aršesnės auditorijos, kai kalbame apie prostituciją, pavyzdžiui, kaip pedagogų, gydytojų ir dažniausiai tai būna moterų auditorijos, kurios būna piktos – štai kaip nubausti tas pasileidėles, kad mūsų vyrai pas jas neitų“, – sako K. Mišinienė.
Dažniausiai įtrauktųjų į prostituciją kontingentas susideda iš labai jaunų moterų ir merginų, kurios turi įvairių sutrikimų. Itin ryški prostitucija tuose miestuose, kur mokyklose mokosi vaikai su tam tikra negalia. „Dažniausiai tai yra vienišos moterys iš provincijos, kurios dėl labai prastos socialinės infrastruktūros nesuranda kitokių pragyvenimo šaltinių. Tai moterys, merginos, vaikai, kurie iki tol patyrė daugybę išnaudojimo formų. Dažniausiai tai buvo seksualinis išnaudojimas, kuris palieka gilią traumą, kai žmogus nebevertina savo kūno ir jo nekenčia“, – sako K. Mišinienė.

Pora metelių iki lūžio, tada – kelias žemyn

 Pasirodo, šia tema kalbėtasi ir su viešbučių savininkais. Pasak K. Mišinienės, įdomu pasižiūrėti, kai tas pats žmogus duodamas interviu žurnalistams sako, kad yra labai moralus, o po to atsiskleidžia visai kita tiesa. 
„Dažnai matome ir girdime žinomus žmones, kurie pasisako už šeimos vertybes, tačiau vos tai paliečia jų biznį, jų pajamas, jie nesutinka pasirašyti ant deklaracijos, kad viską padarys, jog jo viešbučių tinkle nebūtų užsiimama prostitucija. Juk puikiai žinome, kad aukštesnio lygio prostitucija vykdoma nuomojamuose butuose, viešbučiuose“, – sako vadovė. O dažniausiai viskas vyksta su viešbučių darbuotojų žinia ir jie atsiima savo dalį. Taigi, tai ir maždaug piešia mūsų visuomenės moralines gaires. Tačiau, pasak K. Mišinienės, ir nevyriausybininkai, ir šiaip geros valios žmonės krapšto šitą „uolą“. 
Regis, prostitucijos verslo mašina ėda godžiai ir greitai, ir čia nėra jokio glamūro, kaip antai pasakoja filmai ar knygos. Ir čia nėra jokių karjeros laiptų. 
K. Mišinienei, 14 metų dirbant su išnaudojamomis moterimis, pasitaikė ir tokių, kurioms bandoma suteikti pagalba atrodė kaip kabinėjimasis – na jaučiasi tikra sekso tigre, kitaip sakant – jai „jūra iki kelių“. „Tie ekonominiai mainai vyksta 2 – 3 metus, po to mes matome degradavimą. Praktiškai be narkotikų, be alkoholio žmonės šitoje industrijoje neišlieka. Jau šiandien 18-metės mažai domina, jau ieškoma 16-mečių, o ir tos pabosta“, – teigia vadovė.
Ir va: iš keturiolikmetės, kuri sakytų, „atsikniskite, man nereikia pagalbos, aš to noriu“, po ketverių metų nieko nebus likę. „Prostitucijos glamūras yra tiems, kas ją organizuoja, čia yra didžiuliai uždarbiai, yra naujos mašinos, privačios pilaitės… O moterims nieko nelieka“, – atsako vadovė.
O jei tai taptų legaliu darbu? Matyt, tai tik paskatintų suirutę. Metų pradžioje Amsterdamo meras pasakė, kad prostitucijos ir raudonųjų žibintų kvartalo įkūrimas mieste buvo didžiulė klaida: pakilo organizuoto nusikalstamumo lygis ir du trečdaliai visų bordelių yra uždaryti.
Lietuvoje su prostitucijos verslo organizatoriais pareigūnai kovoja intensyviai. Bet kalbant apie klientus, situacija prasta. Kodėl? Sulaikytas klientas tuoj pat traukiasi piniginę – kiek reikia? Tuoj pat baudą sumokės ir baigtas kriukis. „Viešumas – štai ko jie bijo. Už viešumą, ko gero, nėra geresnio ginklo. Ir tą patį girdėjome iš kolegų Toronte, Kanadoje. Ten yra taip pakeisti įstatymai, kad savaitraščio paskutiniame puslapyje skelbiamos pavardės, kas per savaitę nubaustas už sekso pirkimą“, – sako vadovė.
Štai neseniai girdėtas Aukščiausiojo teismo teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimas, kur jis kalbėjo apie milijoninius Vilniaus sutenerių pelnus. Ką tai reiškia? Juk klientas už vieną moterį nemokės 100 tūkst. Jis mokės galbūt 100… Smogimas su viešumo priemonėmis būtų jėga. Tačiau ir čia slypi bėda. Ar to, kas viešins, nebus galima papirkti? Ar pričiuptasis ne kažkieno, kas labai jau įtakingas giminaitis, kolega, viršininkas, direktorius – pažįstamas?
Taigi, čia iškyla dar viena uola, ant kurios tupi masė vienas kitam rankas plaunančių vargšų, kuriems „reikia“. 

Dina Rakauskienė