Author: admin

 Seime įregistruotam siūlymui už prostituciją bausti vien šios paslaugos pirkėjus pritaria tik pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms teikiančių organizacijų specialistai. Teisininkai perspėja, kad tai – bandymas legalizuoti prostituciją. 

 Trys parlamentarės – Marija Aušrinė Pavilionienė, Giedrė Purvaneckienė ir Vincė Vaidevutė Margevičienė – siūlo keisti nuo ateinančių metų įsigaliosiančio Administracinių nusižengimų kodekso nuostatas, kad visa atsakomybė už prostituciją kristų ne seksualines paslaugas teikiantiems, bet jas perkantiems asmenims. Panašus modelis jau ne vieną dešimtmetį taikomas Skandinavijos šalyse.  Pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms teikiančių organizacijų atstovų nuomone, tik taip galima atskleisti tikrąjį prostitucijos mastą mūsų šalyje ir neleisti šiam reiškiniui plisti. Bet policijos pareigūnai perspėja, kad skandinaviškasis modelis labai apsunkins kovą su prostitucija. 

 Siūlo nebausti prostitučių

 Šiuo metu Administracinių teisės pažeidimų kodekse už vertimąsi prostitucija numatytos baudos nuo 86 iki 140 eurų, už pakartotinį pažeidimą – nuo 140 iki 280 eurų arba administracinis areštas iki 30 parų. Tokios pat baudos skiriamos ir asmenims, kurie atlygintinai naudojasi prostitučių paslaugomis. Panašios nuostatos, taip pat baudų dydžiai perkelti ir į Administracinių nusižengimų kodeksą, įsigaliosiantį nuo 2016 metų.  Tačiau trijų parlamentarių siūlomose pataisose nelieka administracinės atsakomybės už vertimąsi prostitucija, o tik už atlygintiną naudojimąsi prostitucijos paslaugomis. „Prostitucija besiverčiančios moterys pagal dabartinį teisinį reguliavimą yra menkai apsaugotos nuo smurto, bijo kreiptis į policiją, nes nenori būti nubaustos piniginėmis baudomis. Panaikinus baudas šios moterys būtų labiau apsaugotos nuo smurto ir išnaudojimo“, – teigė projektą inicijavusi Seimo narė M. A. Pavilionienė.  Anot parlamentarių, administracinės atsakomybės panaikinimas už prostituciją sumažins asmenų, kurie tuo verčiasi, persekiojimą, prievartos ir smurto prieš juos mastą, sudarys sąlygas gauti pagalbą nebijant neigiamų pasekmių.  Pernai už prostitucijos paslaugų teikimą buvo nubaustos 299 (iš jų 179 – pakartotinai) moterys, už tai, kad pirko tokias paslaugas arba teikė, – 22 vyrai. Seimo narių nuomone, administracinės baudos neatgraso nuo vertimosi prostitucija. Neproporcingai daug baudų skiriama asmenims, parduodantiems seksualines paslaugas. Tačiau daugelis besiverčiančiųjų prostitucija yra nepajėgūs sumokėti jiems skirtų baudų. Tada jos kaupiasi ir apsunkina galimybes keisti gyvenimo būdą, turėti pajamų iš legalaus darbo. Be to, administracinių baudų skyrimas už prostituciją didina tuo besiverčiančių asmenų pažeidžiamumą, nes užkerta jiems kelią kreiptis į policiją tapus smurto ar seksualinės prievartos aukomis.  Todėl ir siūloma Lietuvoje pradėti taikyti vadinamąjį švediškąjį modelį, kai baudžiamas atlygintinai prostitucija besinaudojantis, o ne seksualines paslaugas teikiantis asmuo. Šis modelis galioja Švedijoje, Norvegijoje ir Islandijoje. Be Lietuvos, tik trys Europos Sąjungos šalys (Kroatija, Malta ir Slovėnija) baudžia seksualines paslaugas teikiančius asmenis, kitose 24 Europos Sąjungos valstybėse jie nebaudžiami.  

Prostitutes sugaudyti lengviau 

LŽ kalbinti policijos pareigūnai sakė, kad jei Seime bus patvirtintos siūlomos nuostatos, jų kova su prostitucija primins Donkichoto kovą su vėjo malūnais. Esą šiuo metu policininkams išsiaiškinti sekso paslaugų teikėjus nėra sudėtinga – užtenka apsimesti potencialiais klientais. „Nejau pareigūnės turės apsimetinėti prostitutėmis, kad galėtų atskleisti tuos, kurie už pinigus siekia sekso paslaugų?“ – ironizavo kriminalinės policijos pareigūnai.  Policijos departamento Komunikacijos skyriaus viršininkas Ramūnas Matonis taip pat pripažino, jog nenaudojant kriminalinės žvalgybos metodų prostitucijos atvejus būtų labai sunku nustatyti. „Bent jau sprendžiant iš to, kiek per metus sulaikoma prostitučių, ir kiek – jų klientų. Santykis – apie 300 ir maždaug 20. Pagauti prostitutes lengviau negu jų paslaugų pirkėjus“, – kalbėjo R. Matonis.  

Lauktas siūlymas 

 Tačiau Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė įsitikinusi, kad perėjimas prie Skandinavijos šalyse taikomo atsakomybės už prostituciją modelio Lietuvai yra vienintelis būdas išlipti iš šio liūno. Mat tik tada atsiskleistų tikrasis prostitucijos mastas. „Šiuo metu prostitucija užsiimančius asmenis policija persekioja, todėl nežinome, kiek jų yra iš tikrųjų. Socialinės tarnybos negali susidaryti vaizdo, kokia yra situacija, kiek esama manipuliacijų ir spekuliacijų šia tema“, – tikino K. Mišinienė.  Pasak programos vadovės, vieni kalba apie elitines prostitutes, kiti – apie žmonių išnaudojimą toje srityje, tačiau realios padėties niekas nežino. Tik jai atsiskleidus atsiras galimybė kurti pagalbos tarnybas, nes šiandien specialistai negali pasiūlyti jokios išeities, kaip išbristi iš prostitucijos liūno, nors daugelis Vakarų Europos valstybių tai sėkmingai daro.  K. Mišinienės manymu, atsisakius prostitucija besiverčiančiųjų persekiojimo, pavyktų sumažinti ir korupcijos lygį, nes, anot jos, gali būti, kad šią sritį kontroliuojantys policijos pareigūnai ir patys naudojasi prostitučių paslaugomis. Todėl būtina „nukabinti“ seksualines paslaugas teikiančius asmenis, nesvarbu, ar tai moterys, ar vyrai, nuo sutenerių „kabliuko“ ir nuo tų, kurie nori pasinaudoti jų padėtimi. „Dažnu atveju tai nėra savanoriškai pasirinkta „profesija“. Ją lydi išnaudojimas, prievartavimas. Todėl tikrai nemanau, kad persekiojant šiuos žmones galima ko nors pasiekti“, – tvirtino K. Mišinienė.

 Nepakanka vien panaikinti baudas 

 Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojui Stasiui Šedbarui suprantamas parlamentarių noras pagelbėti prostitucijos aukoms, tačiau jų siūlymas Administracinių nusižengimų kodekse panaikinti atsakomybę už vertimąsi prostitucija, parlamentaro žodžiais, gali turėti labai blogų pasekmių, nes tai panašu į prostitucijos legalizavimą. „Juk baudų panaikinimas neišsprendžia problemos. Turi būti visa sistema, apimanti ir integraciją, ir pagalbą, ir kontrolę“, – svarstė S. Šedbaras.  Pasak jo, pasiekti gerų rezultatų įmanoma ir kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, plačiau taikant atleidimą nuo atsakomybės. O priėmus siūlomas pataisas galima sulaukti ne prostitucijos masto sumažėjimo, bet priešingai – padidėjimo. 

Kazys Kazakevičius 

Labai ciniška kalbėti apie prostitucijos legalizavimą, kol mes nepasiūlome kažkokio išėjimo ar prevencijos mechanizmo, „Žinių radijui“ sakė Lietuvos „Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė.  

Socialdemokratės Marija Aušrinė Pavilionienė, Giedrė Purvaneckienė ir konservatorė Vincė Vaidevutė Margevičienė įregistravo Administracinių nusižengimų kodekso pakeitimo projektą, kuriuo numatoma naikinti administracines baudas už vertimąsi prostitucija. „Išgirdus tą žinią, kad štai Seime bus nagrinėjama, ar atleisti prostitucija besiverčiančius asmenis nuo atsakomybes, ar ne, tenka susidurti su daugybe nuomonių. Ko gero, 80 proc. tų nuomonių, manau, yra potencialūs tokių paslaugų, tokio išnaudojimo vartotojai, kurie tiesiog dabar mato, kaip lengvai gali eiti į bordelius, ieškoti sau kūnų ir mokėti už lytinius aktus. Manau, turėtume labai atskirti, ko mes norėtume kiekvienas sau ir ko mes linkėtume savo šaliai“, – laidoje „Dienos klausimas“ kalbėjo K. Mišinienė. Programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė teigė, kad persekioti ir bausti prostitutes už jų veiklą – nėra teisingas kelias.   „Vis tiktai patirtis rodo, kad persekiojimas, baudimas asmenų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsidūrė prostitucijos subkultūroje, neduoda mūsų šaliai jokios naudos. Jeigu yra paskaičiuota, kad tik 6 proc. tų baudų yra sumokama, tai galima įsivaizduoti, kad yra labai neefektyvus būdas, kaip spręsti tam tikras socialines problemas, persekiojant asmenis, kurie dėl negalėjimo kitokiu būdu gyventi patenka ten“, – sakė pašnekovė. 

Norint pirkti bet kokias paslaugas reikia turėti pinigų, tas pats galioja ir sekso paslaugoms, todėl reikia suvokti, kad prostitucijos paslaugomis naudojasi tie vyrai, kurie gerai uždirba. Ir jų, vien dėl užimamos socialinės padėties, į visuomenės užribį nenurašysi. Tikriausiai todėl apie juos nepatogu ir nesinori kalbėti visuomenei, juk prostitutės – šiukšlės, o jie tai… ir šioje vietoje nutylima, jie tai kažkokie mistiniai padarai, kurie perka prostitucijos paslaugas. 

Mokslininkė, lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė sako, kad pirkėjų negalima vadinti klientais, nes prostitucija nėra paslauga. Tai žmonės, kurie sau leidžia pirkti kitus žmones. „Į tokius santykius eina ir vyrai ir moterys, bet jos yra nešvarios, jos yra ligų platintojos, jos yra dėmė ant visuomenės veido. O vyrai ką daro, jie ligų neplatina? Įdomu, kas tas ligas atneša namo?“, – pasakoja mokslininkė. Koks prostitutės paslaugas perkančio vyro portretas? Psichologas Andrius Kaluginas sako, kad tai verslininkai, politikai, vyrai užimantys aukštesnes pareigas, gaunantys didelius atlyginimus, dažnai turintys žmonas ir vaikų. Apie juos dažniausiai nekalbama, nors Lietuvos įstatymai numato jiems tokią pačią atsakomybę kaip prostitutėms. Šie vyrai sudaro paklausą, skatina ir naudojasi prostitučių paslaugomis ir apie juos reikia kalbėti. Ir jei smerkiamos prostitutės, šiuos vyrus reiktų smerkti dvigubai. „Visuomenė nebežiūri į prostitutę kaip į žmogų, neturi jai gailesčio. O vyrui kaip vanduo nuo žąsies. Jie gali užimti aukščiausius postus ir ant jų nekrenta jokia dėmė. Prostitutė yra dėmesio centre, o kur pirkėjas? Juk jai yra prostitutė, tai yra ir pirkėjas. Kodėl tų vyrų nematom, kodėl sutenerių nematom? Reikia kalbėti apie vyrus, kas su jais negerai, kad jie perka žmogų?“, – sako mokslininkė Margarita Jankauskaitė. 

Bausti reikia pirkėją ir tarpininką

 Švedijoje apie tai galvota ir priimtas įstatymas, kuris baudžia ne prostitucija besiverčiančią moterį, bet ją perkantį vyrą. Kodėl tik vyrą? Nes Švedija supranta verslo vieną pagrindinių paklausos ir pasiūlos taisyklių, kad jei nebūtų vyrų, perkančių prostitučių paslaugų, nebūtų ir prostitucijos. Netikite, pabandykite prekiauti deguonimi sveikiems žmonėms. Švedijoje priėmus tokį įstatymą, kai baudžiamas tik sekso paslaugas perkantis asmuo,  prostitucijos situacija žymiai pagerėjo. Prieš šio įstatymo įsigaliojimą beveik 14 procentų švedų vyrų prisipažino pirkę prostitutės paslaugas, tuo tarpu 2008 metais jų buvo 7,8 procento. Pasikeitė požiūris ir į patį įstatymą. Beje, 1996 metais 67 procentai švedų buvo prieš šių paslaugų dekriminalizavimą, o dabar daugiau nei 70 procentų šį įstatymą palaiko. 

Situacija Lietuvoje

 Lietuvoje baudžiami visi dalyvaujantys procese: pirkėjas, sąvadautojas ir parsiduodantis asmuo. 2012 m. pradėti 44 ikiteisminiai tyrimai sąvadautojams, 2013 m. pradėti 22 ikiteisminiai tyrimai.Tiems, kurie įtraukė asmenis į prostituciją 2012 m. pradėti 12 ikiteisminių tyrimų, 2013 m. pradėta 10 ikiteisminių tyrimų.  Tuo tarpu prostitutėms ir jų pirkėjams 2012 m. surašyti 274 protokolai. 2013 m. I pusmetį surašyti 155 protokolai. Tiesa, didžioji dauguma protokolų yra išrašyti būtent prostitutėms. Policijos departamento prie VRM, Komunikacijos skyriaus viršininkas Ramūnas Matonis paklaustas, kodėl tiek mažai pagaunama pirkėjų atsakė, kad juos pagauti sunkiau. Margarita Jankauskaitė laikosi nuomonės, kad policija nenori, todėl ir nepagauna klientų, nes prioritetai yra kitur. „Problemizuoti reikia vyro, sutenerio, policijos elgesį. Prostituciją reikia įvardinti kaip smurtą prieš moteris“,  – sako lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė. 

Lietuvoje prostitutės skelbiasi internete

 Susirasti prostitutę nėra sudėtinga, tam nebūtina net važiuoti į stoties rajoną. Šios moterys deda skelbimus internete, kur gali rasti ir telefono numerį. Skelbimo tekstas dažniausiai kartojasi, rašoma, kad moteris nori susipažinti su pasiturinčiu vyru. Nurodoma, kad pažinties tikslas trumpalaikiai pasimatymai ar malonus laisvalaikio praleidimas. Taip pat, galima išvysti ir moterų nuotraukų įvairiomis erotinėmis pozomis, tačiau veido nesimato. Skambinu pasiteirauti kiek kainuoja pasimatymas, pasirodo, kaina nuo 30 eurų (tuo metu buvo nuo 100 litų – red. past.), tuo tarpu stotyje kainos nuo 6 eurų. Kai kurios išgirdusios moterišką balsą padeda ragelį. Maždaug po pusvalandžio sulaukiau vyro skambučio, klausia manęs ar noriu problemų.
– O kokių siūlote? – sakau jam.
Tyla.
– Tu (rusiški  keikmažodžiai) mažiau kišk nosį, kur nereikia.
– O kur būtent nereikia?
– Nenorėk, kad rasčiau.
– Tai galim susitikti mieste, aš tik pasiimsiu diktofoną.Vyras padėjo ragelį. 

Prostitucija yra galios santykis

 Pamirškite apie seksą, tai itin dažnai tėra antraeilis dalykas prostitucijoje. Prostitucija yra galios santykiai, žmogaus teisių pažeidimai, sudaiktinimas ir nužmoginimas. Vyras perkantis moterį nori gauti ne sekso, o pajusti galią, savo viršenybę prieš kitą žmogų arba patenkinti savo iškrypimus. Mokslininkė, lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė sako, kad prostitutės pirkimas susijęs ne su noru gauti intymų ryšį, o su malonumu jausti, kad gali turėti kitą žmogų, daryti su juo, ką nori. „Ir net kai tie vyrai žino, kad tos moterys užsiima prostitucija ne savo valia, kad galbūt jos yra prekybos žmonėmis aukos. Jie vis tiek jomis naudojasi. Jie neturi gailesčio“, – teigia mokslininkė. Organizacijos “Caritas” atstovė Kristina Mišinienė, vadovaujanti „Pagalbos prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” programai, sako, kad vyras, perkantis moterį nori pasijusti valdovu, kuris gali priversti kitą žmogų daryti bet ką. K. Mišinienė pasakoja apie vadinamųjų elitinių prostitučių patirtis. „Tie, kurie perka prostitutes, jaučiasi galį daryti ką nori, net tai, ko su savo žmonom tikrai nei už ką nedarytų,“ – pasakoja K. Mišinienė. „Carito“ atstovė pasakoja per 10 metų darbo su prostitutėmis susidūrusi su tokiomis situacijomis, kai vyrai verčia prostitutes santykiauti su šunimis jų akivaizdoje, šlapinasi ant moterų ar tuštinasi prostitutėms į burną. „Ar tai nors kiek susiję su seksu?“, – klausia K. Mišinienė. Psichologas Andrius Kaluginas pritaria, kad prostitucijoje yra psichologinis bruožas galios politikos, nepasitikėjimas savimi. „Asmuo perkantis prostitutę turi žemą savivertę. Normaliai jis negali užmegzti pažinčių gyvenime, nori atrodyti kitaip. Nusipirkęs prostitutę jis gali pasijusti kietas, pasijusti tironu ar valdovu, jis ją nupirko, ji yra jo daiktas, jam priklauso. Su prostitute realizuojasi fantazijos, koks jis norėtų būti, bet negali būti gyvenime su normalia moterimi“, –sako psichologas. 

Prostitucija ir narkotikai: vienas ir tas pats?

 Žmonės į prostitucijos veiklą itin dažnai įsitraukia dėl įvairių priklausomybių, jie tiesiog taip uždirba pinigų kvaišalams. Dar daugiau, žmonės verbuojami prievarta naudojant narkotines medžiagas. Šiuos žmones reikia gydyti, o ne suteikti leidimą legaliai verstis sekso paslaugomis. „Jos tampa priklausomos nuo cheminių medžiagų, nes reikia būti visą laiką užsivedus“, – sako  K. Mišinienė. Psichologas A. Kaluginas teigia, kad reikia atskirti elitines prostitutes ir gatvines, nes pastarosios dažniausiai priklausomos nuo narkotikų. Margarita Jankauskaitė sieja prostituciją su narkotikais ir sako, kad moterys vartoja narkotines medžiagas norėdamos nuslopinti patiriamą siaubą ir elgesį su jomis. 

Prostitucija ir psichologinės problemos

 Prostitucija užsiima žmonės, dažniausiai moterys, kurios patyrė prievartą vaikystėje, kurios augo socialiai pažeidžiamose šeimose, kai pasak Andriaus Kalugino, seksas nebūdavo sureikšminamas, tokioms moterims nieko nereiškia pasiūlyti atlikti oralinį seksą, pavyzdžiui, už cigaretę. Vaikų namuose užaugusios moterys, taip pat, turinčios priklausomybių nuo alkoholio ar narkotikų, lošimų. Taip pat, moterys, kurios jau buvo įtrauktos, parduotos ar kitaip užverbuotos į prostitucijos verslą iš jo nebegali pasitraukti, nes joms padaryta psichologinė žala ir jos nesupranta ir nesuvokia, kad galima gyventi kitaip, nebegali adaptuotis visuomenėje. Dar viena dalis moterų, kurių menka savivertė, jos patyrė skaudžių ir gilių gyvenimo sukrėtimo, todėl pradeda bausti save parduodamas savo kūną ir žemindamos save. „Carito“ atstovė Kristina Mišinienė taip pat įvardija į prostitucijos liūna įklimpsta moterys, augusios vaikų namuose, kurios patyrė prievartą vaikystėje, jaunos motinos iš mažų miestelių, kurios neturi išsilavinimo, neturi pajamų. Tokios moterys prostitucijos griebaisi kaip šiaudo, nors joms reikia psichologų pagalbos. Visos šios moterys, net oficialiai deklaruodamos, kad dirba „savo noru”, iš tiesų yra psichologinių traumų turintys žmonės.

Prostitucija ir žmogaus sudaikinimas

 Pagrindinis verslo tikslas uždirbti pelną parduodant prekę ar paslaugą, jei žmogaus kūną leisime parduoti kaip prekę ar paslaugą, tai oficialiai sudaiktinsime žmogų. Liks tiks klausimas, pavyzdžiui, kokią sumą oficialiai nustatyti pusvalandžio ar valandos vaginos nuomai? Legalizuodami prostituciją, žmogų paversime gyvu šiltos mėsos gabalu. Kitas dalykas, Lietuvos konstitucija gina teisę į žmogaus garbę ir orumą, ar leisdami žmonėms prekiauti savo kūnu, ypatingai žmonėms, kurie psichologiškai pažeidžiami, kartu nepanaikiname šios teisės? Be to, apkskritai, suteikdami žmogui teisę pirkti kitą žmogų, vieną jų nužeminame. 

Vilmaitė Sandra

Prieš imdamosis šios temos buvome įspėtos apsidrausti gyvybes. Girdėjome daugybę baisių atsiliepimų ir dar baisesnių istorijų apie stoties rajoną, jo gyventojus ir nenuilstančius gatves šlifuojančius darbuotojus, kurių paslaugos kainuoja nuo 6 eurų (tuomet buvo 20 litų – red. past.).Vilniaus miestas. Autobusų stotis. Greitojo maisto užkandinės automobilių stovėjimo aikštelė. Užtenka pastovėti čia dvi valandas, kad suprastum, koks nekasdieniškas ir intensyvus gyvenimas vyksta šiame miesto rajone. Vieša paslaptimi galima vadinti informaciją, kad stoties rajone visuomet gali susirasti žmogų, teikiantį sekso paslaugas. Ir iš tiesų, jei stebi atidžiau, tai vaizdas gatvėje viską pasako ir be žodžių: pamatai, kas kokį vaidmenį vaidina ir kokias funkcijas atlieka. Ekspertai sako, kad tokia situacija, kokia yra šiandien, turi keistis ir siūlo du pasaulyje taikomus modelius, galinčius padėti išspręsti įsišaknijusias problemas.  

Sustojame stoties rajone esančioje greito maisto užkandinės stovėjimo aikštelėje. Kitapus gatvės kažko lūkuriuoja mergina trumpu sijonu. Vėliau jai priėjus arčiau matyti, kad jos kojos nusėtos mėlynių. Kitos dvi – besišnekučiuodamos vis vaikšto šaligatviu pirmyn-atgal. Atvažiuoja automobilis iš kurio išlipa moteris, pereina gatvę ir prisijungia prie merginų, kurios kursuoja gatve. Atvažiuoja kitas automobilis. Išlipa žilagalvis vyras, atsidaro variklio gaubtą ir pradeda kažką krapštyti. Prie jo viena po kitos prieina kitapus gatvės vaikštančios ar kažko lūkuriuojančios merginos, tyliai pasišnibžda. Jis su jomis kalbasi neiškišdamas galvos iš po variklio gaubto. Po kiek laiko atvažiuoja dar vienas automobilis, išlipa dar dvi merginos, išsitraukia iš rankinės veidrodėlį, pasitaiso šukuosenas ir pradeda kursuoti šaligatviu, kaip ir visos kitos. Prie vienos kažko lūkuriuojančios privažiuoja automobilis, atsidaro langelis, jie pasikalba, išlipa vyrukas, paduoda mergaitei automobilio raktelius ir jie išvažiuoja. Žilagalvis jau pusantros valandos vaidina, kad kažką taiso, nors iš tiesų tik žiūri ir karts nuo karto kažką paklibina, po variklio gaubtu. Prie jo prieina vaikinas, paduoda paketėlį, jie trumpai šnekteli. Paketėlio atnešėjas kažkur išeina, o priėmėjas uždaro automobilio variklio gaubtą, peržvelgia merginas kitoje gatvės pusėje, viena dar spėja pribėgti ir persimesti vienu kitu žodžiu, tada senis išvažiuoja. Regis, automobilis pats susitvarkė. Ir taip nenutrūkdamas vyksta veiksmas, nuolatinis judėjimas. Vietinių žmonių klausėme, ką gi veikia merginos nedarbo metu. Pasirodo, visai prie pat yra bariukas, kuriame susirenka ne tik sekso paslaugas teikiantys žmonės, bet ir jų draugai bei suteneriai. Užsiminusios, kad norime užeiti ir savo akimis pamatyti, kaip gi ten laiką leidžią prostitucijos tinklo dalyviai, buvome sudrausmintos: „Jūs iš ten gyvos neišeisit. Ką, negirdėjot, kas ten vyksta? Ten žmonės pradingsta, o vėliau, jei ir atsiranda, tai be kepenų. Nežinau, gal merginoms ne taip blogai, gal lieka gyvos, bet jau tikrai parduos jus ten.“ Nežinome, kiek šiame pasakyme tiesos, bet nusprendžiame nerizikuoti ir į bariuką neiti. 

Prostitucija nėra tik moralės klausimas

 Dvi valandos praleistos stotyje leidžia pamatyti, kaip vyksta sekso paslaugas siūlančių žmonių kasdienis ritmas, tačiau tai, ką slepia prostitucijos užkulisiai yra daug daugiau nei vien parduodamas kūnas ir dorovingųjų pirsčiojimai apie moralę. Tokie pirsčiojimai dažniausiai pasireiškia daugumos žmonių puritonišku piršto grūmojimu, kad prostitucija yra nuodėmė ir nusikaltimas. Ir kvailam aišku, kad nusikaltimas, juodu ant balto parašytas įstatymas. Lietuvoje prostitucija laikoma nusikaltimu, už kurį baudžiami tiek sekso paslaugas parduodantys žmonės, tiek jas perkantys, tiek tie, kurie „saugo“ paslaugas parduodančius žmones ir tarpininkauja jas parduodant. Tačiau, prostitucija ne vien tik moralės klausimas, bet ir terpė šešėlinei ekonomikai, galios politikai, smurtui, prievartai, žmogaus sudaiktinimui bei kitiems žmogaus teisių pažeidimams ir nusikaltimams. Pasaulyje taikomos kitokios praktikos nei Lietuvoje, pavyzdžiui, prostitucijos dekriminalizavimas Latvijoje, legalizavimas – Olandijoje ar bausmė tik perkančiam sekso paslaugas – Švedijoje. Didžioji dalis Europos šalių prostituciją legalizavo arba dekriminalizavo. Skirtingi ekspertai siūlo rinktis skirtingus modelius. Vienas iš jų – legalizavimas. Kitas – švediško modelio, kai baudžiamas tik tarpininkas ir pirkėjas, o ne parsiduodantis asmuo, adaptavimas Lietuvai. 

Vilimaitė Sandra

Nors daugelio dėmesį patraukė imigracija, Lietuvoje daugiau realių problemų kelia emigracija. Tai ne vien šviesiausių protų nutekėjimas, toli gražu. Kartu su emigracija koja kojon žengia dingstančiųjų ir prekybos žmonėmis problemos. Ar prekyba žmonėmis reikšminga Lietuvoje egzistuojanti problema? Kadangi dauguma aukų jaučia gėdą pasipasakoti arba yra prigrasintos tylėti, vienetai bylų pasiekia teismus ir ne per daugiausia atvejų iškyla į viešumą, todėl problemos mastas atrodo daug mažesnis, nei yra iš tiesų. Tuo tarpu vien per 2014 m. dingusiais be žinios buvo paskelbti 2508 Lietuvos piliečiai, iš kurių net 1684 nepilnamečiai. Nors dauguma jų vėliau atsirado, specialistai mano, jog didžioji dalis dingstančiųjų tampa prekybos žmonėmis aukomis. Problemos dažnai nepastebime ir dėl to, kad paprastai aukos vergauja užsienyje. Jungtinės Karalystės duomenimis, Lietuva patenka į šalių, iš kurių dažniausiai atvežami vergai, dešimtuką.

Antras pagal pelningumą juodasis verslas

Prekyba žmonėmis šiuo metu nusileidžia tik narkotikų prekybai ir yra antras pagal pelningumą nelegalus verslas pasaulyje. Tarptautinė darbo organizacija skaičiuoja, kad šiuo metu pasaulyje priverstinio darbo aukomis yra maždaug septynios Lietuvos – 21 mln. žmonių. Dauguma jų priverstinai dirba sekso versle, žemės ūkyje, statybų pramonėje, privačių asmenų buityje ir pramogų sektoriuje. Jungtinės Karalystės antivergijos komisaras Kevinas Hylandas ataskaitoje rašo, kad 2014 m. šalyje buvo tarp 10 000 ir 13 000 modernios vergijos aukų. Devinta pagal dažnumą aukų kilmės šalis – Lietuva. Vien į Vilniaus arkivyskupijos „Caritą“ per metus kreipiasi apie 30 išsilaisvinusių žmonių, ir šis skaičius Vilniaus apskričiai yra tikrai didelis.

Prekiautojų žmonėmis taikiklyje – našlaičiai

 „Dingstantys žmonės yra tiesiogiai susiję su prekyba žmonėmis, – aiškina Natalija Kurčinskaja, Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė. – Kodėl tiek daug nepilnamečių dingsta be žinios? Dauguma jų pabėga iš globos įstaigų. Žvelgiant į trečiąjį 2015-ųjų metų ketvirtį, paieškų registre buvo užregistruotos 305 dingusios nepilnametės mergaitės ir 234 berniukai. Per tris mėnesius didžioji dalis paieškų buvo nutrauktos, atsidaro 293 mergaitės ir 227 berniukai. Bėda ta, kad vaikų globos namai net nelinkę pranešti apie dingstančius nepilnamečius, ypač jeigu jie dingsta jau nebe pirmą kartą, o po savaitės grįžta. Paprasčiausiai nenorima gadinti vaikų namų įvaizdžio“, – teigia N. Kurčinskaja.

Moteris įsitikinusi, kad dauguma vaikų nedingsta šiaip sau, bet yra įtraukiami į prekybos žmonėmis tinklą. „Dabar išplito praktika, kai vaikus įsodina į autobusėlius ir vežasi į užsienį vagiliauti. Į šį verslą patekę vaikinai būna stipriai primokyti ir „išdresiruoti“, todėl tyrėjams labai sunku prisikasti prie tiesos ir išaiškinti bylas, – pasakoja N. Kurčinskaja, jau dvidešimt metų padedanti dingusiųjų artimiesiems. – Dingstančios mergaitės dažniausiai įtraukiamos į prostitucijos verslą. Grįžę jaunuoliai šiek tiek pabūna globos namuose ir vėl dingsta. Reikia turėti galvoje, kad iš gero gyvenimo vaikai niekur nelaksto. Jeigu jie grįžta turėdami pinigų ar brangių daiktų, reikėtų susirūpinti.“

Tai, jog nepilnamečiai tampa naujos vergijos formos – priverstinio įtraukimo į nusikaltimus – aukomis, patvirtina ir Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ darbuotoja Angelė Lazauskienė. „Nusikaltimams daryti reikalingi jauni, vikrūs, greiti, nieko nebijantys ir savarankiški vaikinai, todėl čia matome vaikų namuose užaugusių berniukų portretą. Daug jaunuolių išeina iš vaikų namų į labai rizikingą aplinką – nenakvoja įstaigoje, apsistoja pas neaiškius žmones, leidžia laiką gatvėje, todėl yra matomi ir tampa lengvomis aukomis“, – aiškina moteris.
Lietuvos „Carito“ atstovė Kristina Mišinienė, vadovaujanti „Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ programai, sako, kad nepilnametis dėl savo mąstymo ir elgesio nebrandumo yra idealus išnaudojimo objektas piktavaliams asmenims. „Paauglės neretai aklai pasitiki netikėtai jų gyvenimo kelyje išdygusiais „princais“, o vaikinai, norėdami lygiuotis į „kietus“ kriminalinio pasaulio atstovus, nejučia tampa jų aukomis ar parankiniais. Jauniausia Lietuvoje prekybos žmonėmis auka buvo 13 metų berniukas, suaugusių grupuotės išvežtas daryti nusikaltimus į Daniją. Manome, jog tokių vaikų dramos prasideda dar anksčiau, paprasčiausiai mažai kas atkreipė dėmesį į nelankantį mokyklos, vienišą, nuolat tarp geriančių ir vartojančių narkotikus suaugusiųjų besitrinantį berniuką. Jam dingus, tarnybos susigriebė, pradėjo kaltinti viena kitą, bet jeigu mes nesugebame pastebėti tokių vaikų, tai nusikaltėliai puikiai juos mato“, – sako K. Mišinienė.

„Profesionalai“ pilni stereotipų, o bendros pagalbos sistemos nėra

Pasak K. Mišinienės, vaikų išnaudojimas nusikaltimams atlikti tik nuo 2012 m. LR baudžiamajame kodekse pradėtas kvalifikuoti kaip prekyba vaikais, tačiau jis visada egzistavo mūsų visuomenėje. „Manau, kad ši atgrasi praktika yra vis dar neišlaikytas egzaminas tiek mūsų teisėsaugai, tiek socialinėms, vaiko teisių apsaugos tarnyboms. Dar labai dažnai įvairiose specialistų diskusijose tenka išgirsti nuomonių, kad „egzistuoja nusikaltėlių genai“, jog „tokiems“ vaikams patinka nusikalsti, niekas jų surakintų neišvežė ir panašiai. Belieka tik vėl apgailestauti, kad neretas toks profesionalas, teikiantis pagalbą vaikui ar tiriantis prieš jį įvykdytą nusikaltimą, tikriausiai snaudė aukštojoje mokykloje per psichologijos paskaitas, o ir vėliau nepaėmė jokios specialios literatūros į rankas, neplėtė savo ribotos kompetencijos“, – piktinasi Lietuvos „Carito“ atstovė.

Moteris apgailestauja, kad sunku nusakyti tikrąjį problemos mastą, nes Lietuvoje nėra bendros teisėsaugos ir NVO duomenų bazės apie prekybos žmonėmis aukas, todėl į tokią svarbią problemą vis dar žvelgiame tarsi pro rūką. „Pagal oficialiąją policijos statistiką, 2014 m. nuo prekybos žmonėmis nukentėjo trys vaikai. Manau, jog šį skaičių reikėtų dauginti bent iš dešimties, – teigia Kristina Mišinienė. – Problema liečia tikrai visus. Būtų iliuzija manyti, kad tik tam tikra vaikų grupė yra prekeivių žmonėmis taikinys. Taip, nusikaltėliams paprasčiau yra išnaudoti tuos tarsi „niekieno“, užmirštus, ramia sąžine nurašytus vaikus, o palietę mylinčių šeimų jaunuolius jie neabejotinai sulauktų rimto atkirčio. Bet neretai daug išoriškai gerai atrodančių šeimų gyvena visai kitokį vidinį gyvenimą, tėvai ar globėjai yra pavargę ir nusiminę nuo sekinančio tempo, trūkinėjančių santykių, įvairių problemų. Kiek daug vaikų ir šeimoje neranda supratimo, kaip tada pasisakyti apie patyčias, šantažą, patiriamą prievartą, staiga atsiradusias skolas? Paaugliai labai fatališkai žiūri į juos ištikusias problemas, neretai jie nusileidžia savo skriaudėjams net neįsivaizduodami, kad galėjo nepaklusti, gintis, ieškoti pagalbos.“

Dauguma pradingsta išvykę į užsienį

Pasak N. Kurčinskajos, Dingusių žmonių šeimų paramos centras per metus sulaukia apie 600 skambučių. Aštuoni iš dešimties žmonių pradingsta išvykę į užsienį. Moteris papasakojo klasikinę istoriją: „Šiandien man paskambino moteris iš Vilniaus, kuri pasakojo, kad nebegali susisiekti su savo sūnumi. Jis jau ketverius metus dirba Anglijoje ir iki šiol viskas buvo gerai, vaikinas palaikydavo nuolatinį ryšį su artimaisiais, kol rugsėjo mėnesį nusprendė keisti darbą. Susiskambinus paskutinį kartą, jis mamai papasakojo, kad planuoja pereiti dirbti į statybų įmonę, nes ten siūlo geresnį atlyginimą. Nuo to laiko šeima nebeturi su vaikinu jokio ryšio, telefonas išjungtas, gyvenamoji vieta neaiški. Po trijų mėnesių mama pradėjo įtarti, kad jis pateko į prekybos žmonėmis tinklą“, – pasakojo N. Kurčinskaja.

Angelė Lazauskienė pabrėžė, kad prekyba žmonėmis yra organizuoto nusikalstamumo verslas, ir jį vykdantieji yra puikiai įvaldę šį amatą. Jie žino, kaip užverbuoti žmones, todėl į jų pinkles gali įkliūti įvairių socialinių sluoksnių žmonės. Tai nėra vien priklausomų žmonių ar mažų miestelių gyventojų problema. „Teikiame pagalbą ir tokioms moterims, kurios turėjo šeimą, tėvų palaikymą, tačiau vėliau įsimylėjo ir tokiu būdu pateko į vergovę. Žinoma, tas „įsimylėjimas“, buvo gerai surežisuota verbuotojo apgaulė. Todėl negalime apibendrinti, kad tai tik kelių konkrečių visuomenės grupių problema, tačiau akivaizdu, kad dažniausiai yra verbuojami pažeidžiami žmonės – vienišos mamos, miestelių gyventojai, sunkiai matantis ateitį jaunimas. Dalis šių žmonių turi mąstymo sutrikimų ir diagnozuotų ar dar nediagnozuotų ligų“, – aiškino „Carito“ socialinė darbuotoja.

Priverstiniams darbams išvežami ir benamiai

„Norėčiau atkreipti dėmesį, kad šiuo metu į prekybos žmonėmis tinklą dažnai patenka benamiai, – sako N. Kurčinskaja. – Pavyzdžiui, Naujosios Vilnios nakvynės namuose gyvenantys žmonės neturėdami veiklos dienomis būriuojasi prie netoliese esančios IKI parduotuvės ir iš ten išvežami. Jeigu benamis dar nėra degradavęs ir neblogai atrodo, prekiautojai žmonėmis įsitempia jį į autobusėlį ir išveža į Angliją. Asmeniškai žinau keletą tokių atvejų. Būna, kad benamius užverbuoja ir prie „Betanijos“ dienos centro.“

Neliudija, nes bijo, o valstybė jų nesaugo

Nors pora tūkstančių žmonių kasmet tampa vienokios ar kitokios rūšies vergijos aukomis, tik vienetai atvejų pasiekia teismus. Pašnekovės įvardija keletą priežasčių. Viena iš jų ta, jog nukentėję žmonės jaučiasi nesaugūs. „Bėda ta, kad Lietuvoje neveikia liudytojų apsaugos sistema. Aš pati, ilgą laiką dirbdama su prekybos žmonėmis aukomis ir matydama situaciją iš vidaus, nesutikčiau liudyti teisėsaugai, nes bijočiau dėl savo gyvybės ir saugumo. Jeigu viską išpasakočiau tyrėjui, nurodyčiau nusikaltėlių adresus, rizikuočiau, kad agresoriai atvažiuos ir susidoros su manimi arba mano artimaisiais“, – sakė N. Kurčinskaja. Taip pat ji pateikė pavyzdį, kaip nukentėjusiais ieškovais rūpinamasi Anglijoje, kur šiuo metu nagrinėjama daug modernios vergijos bylų, kuriose liudija nukentėję Lietuvos piliečiai. Anglijoje liudininkams suteikiama ilgalaikė apsauga: žmogus apgyvendinamas vienuose iš šešiuose miestuose įkurtų saugos namų, kuriuose lieka, kol nagrinėjama sudėtinga byla. Per visą laikotarpį jis gauna valstybinę pašalpą, o jeigu byla labai rimta ir užtrunka ilgą laiką, žmogui suteikiama net pilietybė. „Taigi ten žmogaus saugumas yra valstybės prioritetas, panašiai vyksta ir JAV, o Lietuvoje liudininkai paliekami likimo valiai. Apie jo apsaugą galvojama tik iki teismo, o vėliau – tesižino. Nors prirašyta daug direktyvų ir reglamentų, sistema realiai neveikia“, – aiškino N. Kurčinskaja. Žinoma, tokia liudininkų apsauga valstybei kainuoja labai brangiai, bet kol nebus užtikrintas aukos saugumas, negalėsime tikėtis išaiškinti ir nubausti daugiau nusikalstamo tinklo narių. A. Lazauskienė antrino, kad palydint aukas į teismą neretai tenka matyti vaizdą, kaip vienoje pusėje stovi keturi kaltinamieji ir jų advokatai, o kitoje – sutrikusi smurto auka su socialiniu darbuotoju.

Paklausus, ar buvusios prekybos žmonėmis aukos nenori padėti nubausti agresorių ir taip apsaugoti potencialias aukas, A. Lazauskienė paaiškino, kad didelį smurtą patyrusi auka dar ilgą laiką nesugeba mąstyti apie kitus žmones ir nusikaltėlių nubaudimą, nes tik galvoja, kaip išgyventi. „Turint galvoje prekybos žmonėmis tinklą, reikia suprasti, kad tame versle neveikia jokios priimtos visuomenės normos ir taisyklės, nėra žmogiškų sąlygų. Žmogus kaip daiktas be jokių teisių parduodamas už pinigus, aukos patiria smurtą, grasinimus nužudyti. Šis krizinis laikotarpis tęsiasi ilgą laiką, o sveikimo procesas yra lėtas. Tik po keleto metų žmogus gali pradėti galvoti apie tai, kad, įvykdžius teisingumą ir nubaudus nusikaltėlius, jis padės ir kitoms potencialioms aukoms.“

Reikalinga aktyvesnė prevencija ir ilgalaikė pagalba

„Vienintelė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skyrė pinigų socialinei pagalbai prekybos žmonėmis aukoms teikti. Tačiau teisėsaugos institucijos turėtų užtikrinti ir teisinę asmens apsaugą, o Švietimo ir mokslo ministerija – aktyviau vykdyti prevencines programas. Ši prevencinė sistema turėtų apimti visus ugdymo etapus, pradedant darželiu ir baigiant vidurine mokykla, kad jaunas žmogus būtų atsparus ir sąmoningas. Kiek mes, nevyriausybininkai, galime apvažiuoti mokyklų per metus? – klausė N. Kurčinskaja. – Tikrai nepavyks apimti visos švietimo sistemos, o tuo tarpu daugelis jaunimo tebetiki, kad užsienyje krenta auksas iš dangaus. Dėl to net specialybių neįgiję ir užsienio kalbos nemokėdami jauni žmonės emigruoja ir tampa lengvu grobiu, gatavais vergais“, – apgailestauja pašnekovė ir prideda: „Kiek kartų jau rengėme seminarus ir siūlėme Švietimo ir mokslo ministerijai parengti privalomas prevencines programas. Be to, reikėtų informuoti ir tėvus, kad jie žinotų apie jų vaikams gresiančius pavojus. Sveikatos ministerija taip pat turėtų numatyti specialų gydymą prekybos žmonėmis aukoms. Jeigu auka grąžinama į Lietuvą neturėdama sveikatos draudimo, dar nespėjusiai užsiregistruoti darbo biržoje, jai turėtų būti suteikiama nemokama pradinė pagalba.“

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ socialinė darbuotoja A. Lazauskienė sako, kad, norint padėti nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, reikia pradėti nuo visuomenės požiūrio pokyčių. Nukentėję asmenys dažnai nedrįsta išsipasakoti, kreiptis pagalbos ir sunkiai išbrenda iš psichologinių problemų, nes jaučia gėdą prieš visuomenę. Dar labai gajus požiūris, kad aukos, įkliuvusios į pinkles, pačios kaltos. Šį požiūrį reikia keisti, nes, kaip aiškino visos pašnekovės, organizuoto nusikalstamumo aukomis gali tapti įvairių socialinių sluoksnių žmonės ir esantieji šalia mūsų.

Šv. Mortos grupė – žingsniai bendradarbiavimo link

Liepos pradžioje Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas ir Lietuvos policijos generalinis komisaras Linas Pernavas pasirašė memorandumą dėl kovos su prekyba žmonėmis ir šiuolaikine vergove. Tarptautinė iniciatyva, Šv. Mortos grupė, atsirado popiežiaus Pranciškaus pastangomis. Šventasis Tėvas padrąsino Bažnyčią ir policiją suvienyti jėgas šioje srityje, kaip tai jau vyksta Jungtinėje Karalystėje. Spalio 30–31 dienomis Lietuvos policijos kapelionas kunigas Algirdas Toliatas ir Vidaus reikalų ministerijos kancleris Algirdas Stončaitis dalyvavo jau trečiame Šv. Mortos grupės susitikime El Eskorialo mieste. Į susitikimą atvyko Ispanijos karalienė Sofija, Šventojo Sosto, Interpolo bei Europolo vadovai. Kunigas A. Toliatas viliasi, kad memorandumas Lietuvoje paskatins realų bendradarbiavimą, nes kol kas trūksta abiejų pusių iniciatyvos. Šv. Mortos grupės tikslas yra komunikacija – sėsti prie vieno stalo ir kovoti su visomis modernios vergovės formomis pasitelkiant organizuotas policijos, Bažnyčios ir nevyriausybinių organizacijų pastangas.

Monika Midverytė

Frazė „parduoti žmogų“ neseniai daugeliui buvo nesuvokiama, bet šiandienos pasaulyje, Lietuvoje – taip pat, netgi dažnas dalykas. Parduoti vergijon galima bet kurį iš mūsų ir tokie sandėriai kiekvieną dieną vyksta šalia mūsų.

 Apie šią skaudžią aktualiją neseniai surengtame rajono socialinių darbuotojų pasitarime pasakojo Lietuvos Caritas Klaipėdos skyriaus atstovės.

 „Šilutės naujienos“ išsamų straipsnį šia tema „Prekyba žmonėmis klesti, parduotųjų vis daugiau“ spausdino rugsėjo 15 dienos numeryje, tad šįkart tik trumpai priminsime aktualiausius faktus.

 Dažniau užkimba socialiai pažeidžiami žmonės

 Su rajono socialinėmis darbuotojomis, dirbančiomis su rizikos grupės šeimomis, susitikti atvažiavo Klaipėdos Caritas socialinės darbuotojos Sandra Bučkutė, Žavinta Širvydaitė bei psichologė Skaidruolė Kamerolli. Specialistės kasdien susiduria su pardavimų aukomis ir iš arti mato jų sielose paliktas žaizdas, teikia joms kompleksinę pagalbą.

 Specialistės pasakojo, jog vis dar yra nemažai manančių, kad žmonių pardavimai vyksta „kažkur ten toli“, tad kiekvieno iš mūsų tai ir neturėtų jaudinti. Bet iš tiesų tai tokia skaudi ir aktuali problema, kurios tikrųjų mastų vis dar nepavyksta aprėpti, nes sužinoma tik „ledkalnio viršūnė“ tokių nusikaltimų.

 Dažnas lietuvis vis dar sunkiai patiki, kad parduoti galima ne tik moteris, parduodami ir vyrai, ir vaikai. Moterys dažniausiai parduodamos prostitucijai, vyrų laukia sunkūs vergiški darbai, o parduoti vaikai paprastai verčiami vagiliauti.

 Parduotos aukos apgyvendinamos labai prastomis sąlygomis, neretai mušamos. Paprastai jos ilgai nesiryžta bandyti gelbėtis, nes nemoka užsienio šalies kalbos, būna įtikintos, kad policija papirkta, tad ir jokios pagalbos jos vis tiek neprisišauks.

 Neretai parduotiesiems ant kūno išdeginamos žymės, kad patys gaujų nariai atskirtų, kuriai iš jų žmogus priklauso.

 Dažnai ant žmonių pardavėjų kabliukų užkimba menko išsilavinimo, neturintys jokių arba turintys labai menkas pajamas, socialiai pažeidžiami žmonės, nebeturintys vilčių tėvynėje išlipti iš materialinės duobės.

 Vergijos yra ir Lietuvoje

 Beje, parduodama ne tik į užsienį, nemažai žmonių išnaudojimo atvejų užfiksuojama ir Lietuvoje. Specialistės prisiminė atvejį, kai įkalinimo įstaigoje bausmę atlikęs 23 m. kaunietis vaikinas susipažino su vyresniu ūkininku, kuris jį pakvietė dirbti ir gyventi pas save Vakarų Lietuvoje.

 Jaunuoliui nuvykus greit paaiškėjo, kad jam teks dirbti po 17 valandų per parą, bet nei žadėtojo uždarbio, nei naujų dokumentų, kaip buvo žadėta, jis nematys. Net ir maistas vaikinui buvo duodamas pasenęs. Dar vėliau šeimininkas vaikiną pradėjo mušti, neretai – iki sąmonės netekimo.

 Kartą ūkininkui išvykus vaikinui pavyko pabėgti ir jis vargais negalais nusigavo pas Klaipėdoje gyvenančią savo motiną. Bet ir motina jį išvarė, tad kurį laiką miegoti jam teko laiptinėse.

 Apie vaikino situaciją Caritas darbuotojoms pranešė įkalinimo įstaigos socialinė darbuotoja, ir tuo pranešėjos nesistebi, nes pačios aukos labai retai ryžtasi ieškoti pagalbos, nes gerai žino aplinkinių nuostatą. O ji apibūdinama dviem žodžiais: „Pats kaltas…“

 Žinoma ir nemažai atvejų, kai jaunus žmones sugėrovams už butelį parduoda patys tėvai ar patėviai. Net ir išsikapsčiusios iš tokios vergijos aukos dar ilgai nesijaučia visaverčiais žmonėmis.

 Informacijos laukia iš visur

 „Dirbdama su tokiais žmonėmis nuolat jaučiu jų pažeidžiamumą, jų žaizdos kraujuoja dar labai ilgai“, – kalbėjo psichologė S.Kamerolli. Suteikti tokiems žmonėms tinkamą pagalbą yra sunku net psichologams, nes jie nebepasitiki nei suaugusiaisiais, nei mokytojais, nei kitais specialistais.

 Socialinės darbuotojos yra tie žmonės, kurie iš arčiausiai mato situacijas šeimose, todėl su jomis ir stengiamasi kalbėtis, informuoti apie problemą. S.Bučkutė ir Ž.Širvydaitė prašė įspėti ir tėvus, kad jie stebėtų, kokias žinutes gauna jų vaikai, ar neturi nežinia iš kur gautų pinigų, naujų telefonų. Tai gali būti požymiai, kad prie vaikų kažkas stengiasi prisigretinti, įgauti jų pasitikėjimą arba, priešingai, įklampinti vaikus į skolas.

 „Mes vienos negalime pamatyti ir išgirsti visko, kas vyksta visoje Klaipėdos apskrityje, todėl ir prašome jūsų pagalbos. Jūs esate šalia kiekvienos šeimos, todėl galite pamatyti tokias smulkmenas, kurios praslys pro akis svetimam“, – kalbėjo viešnios.

 Caritas darbuotojos prašė pastebėjus įtarimą keliančius faktus skambinti telefonu 8 678 18791 ir tartis dėl kiekvieno atvejo.

 Konsultacija šiuo telefonu bus teikiama ir kaimynams, šeimos nariams, draugams – visiems, kas turi bet kokių nerimą keliančių pastebėjimų. Specialistės sakė dirbančios ištisą parą.

Vilija Budrikienė

Prekyba žmonėmis įgavo naują pobūdį: daugėja vaikų, išvežamų į užsienį daryti nusikaltimų, dažniausiai – vogti iš parduotuvių. Šis nusikalstamas virusas pasiekė ir mūsų rajoną: per dvejus metus į užsienį išvežti vagiliauti net trys nepilnamečiai ariogališkiai. Du iš jų išvežti pakartotinai ir šiuo metu sulaikyti užsienio šalyse.

 Probleminiai paaugliai

Kaip pasakojo Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) vedėja Regina Klevinskienė, šie trys nepilnamečiai – iš socialinės rizikos šeimų, gerai pažįstantys vienas kitą, praeityje mokęsi toje pačioje mokykloje, tad ir jų istorijos – panašios. 1997-ųjų gimimo O. K., tais pačias metais gimęs E. A. ir 1998-ųjų gimimo D. B. augo probleminėse šeimose. Mokslai Ariogalos gimnazijoje paaugliams nesisekė: jie buvo vertinami kaip turintys elgesio problemų, blogai lankantys mokyklą ir prastai besimokantys, konfliktiški, agresyvūs. Nepilnamečius konsultavo Vaiko raidos centro specialistai, pagalbos ranką bandė tiesti psichologai, deja…

 Apie įvykį kalbėti nesutiko

Dar šešiolikmetį O. K. buvo nuspręsta atiduoti į Socializacijos centrą, tačiau į Vaiko gerovės komisijos posėdį nei motina, nei paauglys neatvyko. Paaiškėjo, kad vaikinuko jau kuris laikas nėra namuose. Motina bandė meluoti sociali-nei darbuotojai, neva sūnus už-darbiauja Kauno rajone, ir tik paraginta kreipėsi į policiją dėl sūnaus dingimo. Netrukus (tai vyko 2013 m. vasarą) Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba gavo pranešimą iš LR ambasados Vienoje (Austrija), kad O. K. sulaikytas dėl vagystės parduotuvėje. Vaikinas asmens dokumentų neturėjo ir tik po dviejų mėnesių sugrąžintas namo. Nei pareigūnams, nei VTAS specialistams, nei psichologams taip ir nepavyko išsiaiškinti visų aplinkybių, nes apie įvykį paauglys kalbėti nesutiko. Grįžęs gimtinėn su kitais bendraamžiais jis apsivogė, buvo suimtas ir pateko į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių.

 Naudojosi svetimu dokumentu

Jo likimo draugui E. A. teko keletą mėnesių praleisti Socializacijos centre ir panašu, kad ten jis elgėsi deramai, nes Socializacijos centro išvadoje nurodyta, jog darbas su paaugliu buvo sėkmingas, pasiek-ta teigiamų elgesio pokyčių. Vaikinas grįžo namo, tačiau netrukus E. A. sesuo policijai pranešė apie brolio dingimą. Po penkių dienų vaikinas parsirado namo, tačiau taip niekam ir nepaaiškino, kur buvo prapuolęs. Motinos prašymu E. A. buvo išbrauktas iš Ariogalos gimnazijos moksleivių sąrašų ir jokia kita ugdymo įstaiga jo nebepriėmė. 2014-ųjų vasarį nepilnametis vėl dingo iš namų, o netrukus Vaiko teisių apsaugos skyrius gavo pranešimą, kad E. A. sulaikytas Šveicarijoje ir uždarytas į Bazelio kalėjimą. Nustatyta, kad jis naudojosi svetimu asmens dokumentu, į šalį galimai atvyko su suaugusių asmenų grupe ir dalyvavo apiplėši-me. 2014 m. kovo mėnesį E. A. buvo sugrąžintas namo, tačiau netrukus padarė nusikaltimą ir atliko 45 parų arešto bausmę. Vaikinas niekur nesimokė, nedirbo, o šių metų liepą, pa-sakęs motinai, kad su draugais vyksta į kelionę baidarėmis Dubysos upe, į namus nebesu-grįžo. Motina pasakojo netrukus sulaukusi skambučio iš LR ambasados Šveicarijoje ir sužinojusi apie sūnaus sulaikymą už sunkų nusikaltimą. Vėliau prancūzų kalba gavo pranešimą, kurio turinio ji nesuprantanti, nes neturinti galimybių sumokėti už vertimą. Jokio oficialaus pranešimo apie įvykį iki šiol negavo nei Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba, nei Raseinių policija. VTAS vedėjos žiniomis, joks tyrimas nepradėtas.

Nesikapstykit, kur nereikia…

Šių dviejų bičiulis D. B. šiemet gegužę buvo sulaikytas Lenkijos teritorijoje, Seinuose, vairuojantis Čekijoje pavogtą automobilį. D. B. motina mirusi, jis gyvena su tėvu, kuris dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Pasak R. Klevinskienės, teko ilgai įkalbinėti tėvą vykti parsivežti iš Seinų savo sūnų. Galop tėvas ir sūnus, atvykę į Vaiko teisių apsaugos skyrių, elgėsi įžūliai, iššaukiančiai, per-spėjo nesikapstyti, kur nereikia, antraip gali kas negero nutikti… Paskutinėmis žiniomis šiuo metu už nusikaltimą vaikinas sulaikytas Belgijoje.

Pakvietė diskusijai

Atsižvelgdamas į susidariusią situaciją, Lietuvos „Caritas“ spalio pabaigoje Ariogaloje organizavo apskrito stalo diskusiją ,,Prekybos vaikais aukos Raseinių rajone – identifikavimas, pagalba, tyrimas“. Diskusijoje dalyvavo Šiaulių AVPK ir Raseinių PK pareigūnai, Raseinių Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja, Ariogalos gimnazijos atstovai, socialiniai darbuotojai, Raseinių socialinių paslaugų centro vadovas, „Carito“ programos ,,Gelbėkit vaikus” darbuotojos ir kiti suinteresuoti asmenys. Pasak VTAS vedėjos R. Klevinskienės, pavienės tarnybos, reaguodamos į gautą informaciją, pagalbą paaugliams organizavo atsakingai (suteiktos psichologų konsultacijos, sveikatos patikrinimas, darbas su šeima). Medžiaga apie visus atvejus perduota Šiaulių policijos komisariato organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro tyrėjams, tačiau jokios informacijos apie tyrimų eigą nesulaukta. Raseinių policijos komisariato viršininkas Kęstutis Užemeckas situaciją pa-aiškina labai paprastai: kadangi nepilnamečiai nusikaltimus pa-darė ir buvo sulaikyti užsienio šalyse, ikiteisminius tyrimus atlieka tų šalių pareigūnai ir jokios informacijos mūsiškiams neteikia.

Vyko į zoologijos sodą

Kaip paaugliai su svetimais asmens dokumentais arba visai be jų atsidūrė užsienyje? Iš kur socialinės rizikos šeimose gyvenantys nepilnamečiai gavo pinigų kelionei? Kur buvo apsistoję? Atsakymus galime tik spėlioti. Policijos pareigūnai sugrąžintus nepilnamečius apklausė, tačiau jokios vertingos informacijos išpešti nepavyko, nes jaunuoliai atsisako kalbėti. Antai niekur nedirbantis ir nesimokantis E. A. pasakė, kad pinigų kelionei į Šveicariją susitaupė, o jo kelionės tikslas buvęs aplankyti Bazelio zoologijos sodą… Panašias versijas pateikė ir kiti du – pinigų susitaupę, iš Lietuvos išvykę po pasaulį pasižvalgyti…

Nusikaltėliai veikia organizuotai

Vaikų teisių apsaugos tarnybos, „Caritas“, psichologai ir socialiniai darbuotojai susiklosčiusią situaciją vertina kaip prekybą žmonėmis, o joje atsidūrusius paauglius traktuoja kaip aukas. Tačiau policijos pareigūnams tai panašiau į nepilnamečių įtraukimą į nusikalstamą veiką. Akivaizdu, kad nusikaltėliai veikia organizuotai, tikslingai pasirenka aukas, turi pakankamai informacijos apie šeimas, jų gyvenimo būdą, žino, kad tėvai didelio triukšmo nekels. Nepilnamečiai apmokomi vagišiaus amato, jiems parūpinami dokumentai, duodama pinigų kelionei arba nuvežama savu transportu, paaiškinama, ką ir kur turės daryti… Pareigūnų sučiupti jaunuoliai atsisako duoti parodymus ir savo vadeivų neišduoda. Gal jie įbauginti, prigrasinti tylėti? Nepilnamečių tėvai taip pat nesiskubina pranešti policijai apie nepilnamečio dingimą, nes… už vaiko nepriežiūrą gresia baudos. Mokykla čia irgi bejėgė, nes šie jaunuoliai jau nebėra jos auklėtiniai. A. E. šiandien jau pilnametis, O. K. aštuoniolikos sulauks gruodį, o D. B. pilnamečiu taps kitąmet. Panašaus požiūrio laikosi ir Savivaldybės vaiko gerovės komisija: mat ko-misijai rūpi tik mokykoje besimokantys vaikai.

Kurs planą

Diskusijos dalyviai sutarė, kad šie jaunuoliai – prarasti, ir vaiko teisėmis bei gerove besirūpinančios tarnybos jau nebegali jiems padėti. Dabar pagrindinis tikslas – pasirūpinti, kad į nusikaltimų liūną grupuotės neįtrauktų daugiau paauglių. Tuo tikslu Savivaldybės vaiko gerovės komisija kartu su Vaiko teisių apsaugos skyriumi šauks posėdį ir kurs veiksmų planą, kaip užkirsti kelią prekybai nepilnamečiais ir jų išnaudojimui. Be abejo, tėvai irgi turėtų būti budrūs ir nuolat domėtis, ar aplink jų atžalas nesisukioja įtartini asmenys.

Laurynas Pranckus

Publikuota 2015 m. lapkričio 6 d. ,,Mūsų Raseiniai”

Ne kartą žudytis bandžiusią paauglę mama rado kraujo klane. Kaip suskaičiavo medikai, pjaustydamasi ji savo kūne paliko 36 žymes.

  Nuvežtai į ligoninę nepilnametei buvo suteikta medicininė pagalba, tačiau nutarta, kad guldyti į stacionarą nebūtina.  Apie įvykį DELFI pranešęs žmogus stebėjosi, kaip galima žudytis bandžiusį vaiką lyg niekur nieko išleisti namo „motinos žinioje“, nors realiai jos mama – krizių centre, į kurį buvo paguldyta palūžusi po užgriuvusių baisių problemų šeimoje.  „Kaip tik ruduo, suintensyvėja žalojimaisi, ar reikia, kad kitą kartą mergaitė būtų atvežta tokios būklės, kad medikai nebegalėtų padėti? Dramatiškai skamba, bet būna realybėje“, – sakė su problemiškais paaugliais dirbantis žmogus.  Ką daryti radus susižalojusį vaiką? Kas slypi už savęs žalojimo? Pasak Pagalbos vaikams centro (PVC) psichologės Ernos Petkutės, toks elgesys – bandymas sumažinti nepakeliamą įtampą, tarsi sušvelninta savižudybės forma.  „Dalį vaikų, ypač paauglius užplūsta itin stiprūs ir protui nelabai pavaldūs jausmai. Jei tai įsiūtis, jie net negali pasakyti, kodėl ir kas atsitiko. Kraštutiniai jausmai įsimylėjus, nuliūdus pasireiškia dėl fiziologinių ir psichologinių amžiaus tarpsnio ypatumų. Save žalojantis elgesys – pavojingas būdas tai įtampai nuslopinti, bet kartais paaugliai taip elgiasi“, – komentavo psichologė.  Kita grupė save žalojančių vaikų – patyrusieji labai rimtas išorės traumas: ilgalaikį pažeminimą, seksualinę prievartą, labai rimtas patyčias. Tokiems vaikams ir jaunuoliams reikia ilgalaikės profesionalų pagalbos.  „Jei save žalojantis elgesys pasitaiko kartą – viena, tačiau jei kartojasi, liudija, kad bloga vaiko būsena ilgalaikė ir į tai reikia reaguoti labai rimtai“, – pabrėžė E. Petkutė.  Ar taip buvo reaguota DELFI minėtos moksleivės atveju, apie įvykį pranešęs panevėžietis abejoja. Savąją praėjusio sekmadienio įvykių versiją paprašėme pasidalinti medikų.  Kaip informavo Panevėžio respublikinės ligoninės Konsultacijų poliklinikos vedėja Laima Sakalauskienė, rytą į priėmimo skyrių paauglė atvyko su mama, skutimosi peiliuku susižalojusi dilbį. Vaikų chirurgo aprašyti 36 paviršiniai įbrėžimai. Buvo uždėtas tvarstis.  „Mergaitė priėmimo skyriuje konsultuota psichiatro, konstatuota, kad indikacijų ekstrinei hospitalizacijai į psichiatrijos skyrių nėra, todėl mamos priežiūroje ji išleista į namus, rekomendavus ambulatorinį gydymą psichikos sveikatos centre“, – DELFI paaiškino įstaigos atstovė.  Panevėžio rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Irenos Matuzevičienės įsitikinimu, visais bandymo žudytis ar žaloti save atvejais nepilnamečius reikėtų guldyti į stacionarą ir stebėti.  „Net jeigu tėvai yra namuose, ne visi tokiose krizėse pajėgūs tinkamai bendrauti su vaikais. Reikia išsiaiškinti, dėl ko buvo ryžtasi tokiam žingsniui, kokia situacija šeimoje. Su ligoninės psichologu besiaiškinant priežastis, informacija pasiektų ir mus – žiūrėtume, kokia padėtis to vaiko šeimoje, kokią būtų galima suteikti pagalbą“, – DELFI sakė I. Matuzevičienė.  Filmuoja, kaip žalojasi, ir platina feisbuke Specialistams nerimą kelia, kad save žalojantis elgesys tam tikruose paauglių sluoksniuose vertinamas kaip šaunumas.  „Save žaloti, filmuoti ir bandyti per tai išgarsėti yra tapę ir šiek tiek mados dalyku. Tačiau ir tokiu atveju su vaikais svarbu kalbėtis, kad jie ieškotų kitokio, mažiau pavojingo būdo gauti dėmesio, kurio visi trokšta“, – komentavo psichologė E. Petkutė.  Ką daryti radus susižalojusį vaiką? Kaip patarė specialistė, visų pirma raminti, jei reikia – fiziškai stabdyti, kad nieko sau nebedarytų, o jei susižalojo, kviesti greitąją medicinos pagalbą. Pirmiausia išsaugoti gyvybę, fizinę sveikatą, o paskui užsiimti psichine.  „Jei vaikas grasina nusižudyti, bet dar nevartojo tablečių ar nesipjaustė, svarbu atkreipti dėmesį, kad tokiu būdu jis išsako savo labai didelę vidinę sumaištį, įtampą, plačiąja prasme – blogą savijautą, – pabrėžė psichologė.  Kalbant apie krizėje esančius paauglius ar jaunuolius labai svarbu, kad žmonės su jais palaikytų pakankamai dažną ir nuolatinį ryšį. „Jei būsena sudėtinga, ne gana paklausti, kaip šiandien jaučiasi ir pamiršti mėnesiui. Svarbu paskambinti kartą per dieną, kelis kartus. To jauno žmogaus draugai gali pasidalinti rūpesčiu su namiškiais, pasakyti: „Šiandien tu būtinai paskambink, o aš parašysiu. Rytoj aš paskambinsiu, o tu parašyk“ ir pan.“, – sakė psichologė, drąsindama ir pačius tėvus nevengti konsultuotis pagalbos telefonais, gauti vertingų pastebėjimų ar patarimų, kurie konkretūs ir paprastai įgyvendinami.  „Daugeliu atvejų tėvams problemiška apie žalojimąsi kalbėtis su pačiu vaiku, tačiau kas darosi jo gyvenime galima pasikalbėti su vaiko draugais, mokyklos psichologu ar socialiniu darbuotoju, jeigu pasitiki – auklėtoja ar auklėtoju, kad daugėtų palaikymo, o žmogui, kuris blogai jaučiasi, reikalavimus mažintume, o ne didintume“, – atkreipė dėmesį E. Petkutė.  Informaciją apie save žalojusią mergaitę, kuri iš ligoninės buvo paleista į namus, gavę žmonės kreipėsi pagalbos į Lietuvos Carito Moterų pagalbos programos Panevėžio skyrių, kurio psichologė sekmadienį praleido su ja.  Ir ligoninė viską padarė – įteikė mergaitę motinai, kuri pati guli krizių centre, ir vaiko teisių apsaugos specialistai glaudžiai bendradarbiauja su ligonine, tačiau faktas – apdujusi paauglė buvo palikta viena. Klausimas, kurį kelia apie įvykį pranešęs panevėžietis: kodėl nevyriausybinė organizacija gali reaguoti ir reaguoja 24 val., tačiau valstybinėms įstaigoms tai neįveikiama užduotis.

Ieva Urbonaitė-Vainienė

Šiandien mūsų mokykloje buvo paskaita apie ,,Prekybą žmonėmis”. Paskaita buvo rengiama 9-10 klasės ir 11-12 klasės mokiniams. Paskaitos lektorė buvo mūsų mokyklos buvusi mokinė Kristina Tiškevičienė. Paskaitos metu sužinojome nemažai informacijos apie prekybą žmonėmis,prekybos formas ir pavyzdžius. Taip pat sužinojome,jog Lietuvos Caritas projektas ,,Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” visoje Lietuvoje ir už jos ribų teikia nemokamą socialinę, psichologinę, teisinę pagalbą nukentėjusiems ir jų šeimos nariams, rengia mokymus, informacines-prevencines akcijas specialistams ir plačiajai visuomenei.

Nors su prostitucija bando kovoti ne tik atitinkamos institucijos, bet ir nevalstybinės organizacijos, rezultatai dar nėra džiuginantys. Kasmet į prostitucijos spąstus įsitraukusių ir įtrauktų žmonių nemažėja. Ši problema itin aktuali ir Klaipėdoje – šalies uostamiestis vis dar išlieka vienu didžiausių prostitucijos taškų.  Teigiama, kad į Klaipėdą vis dažniau neteisėtai uždarbiauti atvyksta merginos iš mažesnių miestelių. Pastebima, kad vis dažniau į prostitucijos liūną įklimpsta ir vyrai.  

Klientai baudžiami retai  

Visuomenėje vis dar gaji nuomonė, jog vyras, perkantis moterį, yra nekaltas, nes jis tik nori patenkinti savo lytinį potraukį, o moteris, pardavinėjanti savo kūną, yra menkysta. Tačiau Prancūzijoje atlikti tyrimai nustebino net ir ilgą laiką dirbančius su šiuo reiškiniu. Pagal statistiką, 72 proc. tokių vyrų turi gyvenimo partneres ar net yra sukūrę šeimas. ,,Tai jau galios klausimas – žmogus nori dominuoti, pasitenkinti valdžia, įgyvendinti fantazijas, kurių neišdrįstų pasakyti savo žmonai. Matome lyčių nelygybę, diskriminaciją. Kodėl tada baudžiame tik moteris? Kodėl nekreipiame dėmesio ir į sutenerius, į klientus?” – retoriškai klausia jau keturioliktus metus gyvuojančio organizacijos “Lietuvos Caritas” projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” koordinatorė Kristina Mišinienė.  Skaičiuojama, kad kasmet Lietuvoje vidutiniškai baudžiama 300 parsidavėlių ir vos 6-7 klientai, nors už tokią veiklą pagal įstatymą baudas turėtų gauti visos grupės – ir prostitutės, ir sąvadautojai, ir klientai. “Dažniausiai moterys nieko neišduoda, kaip susitarusios tvirtina, jog prostitucija užsiima savo noru, dirba, nes trūksta pajamų”, – teigė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Prevencijos skyriaus vyresnysis specialistas Edgaras Peleckis.  Jis paminėjo, jog atitinkami reidai Klaipėdoje yra vykdomi nuolat.  “Per pusmetį vidutiniškai nustatoma apie 15-20 vertimosi prostitucija atvejų, neretai į pareigūnų akiratį pakliūna tie patys asmenys, juos randame ne gatvėje, o namuose”, – pasakojo E. Peleckis.  

Legalizacija – ne išeitis?  

Sociologijos mokslų daktaras, docentas Arūnas Acus knygoje “Klaipėdos diskursai 1990-2010 m.: sociologinė miesto tapatybių rekonstrukcija” pabrėžė, jog prostitucija dabar ir prieš 10 ar 15 metų yra visiškai kitoks reiškinys.  “Mieste pasikeitė ne tik kūniško geismo pardavimo vietos, būdai ar kainos, bet ir pats suvokimas, kas tai yra, kaip jį reikia traktuoti ir ką su juo reikėtų daryti. Pasikeitė žmogaus santykis su materialia ir kūniška tikrove”, – rašoma leidinyje.  Pasak K. Mišinienės, prie pakitusio požiūrio į žmogų prisideda ir valdžios vykdoma politika. Štai, pavyzdžiui, sovietinėje žiniasklaidoje prostitutės įvaizdis buvo formuotas neigiamai. Moterims, kurios siūlė pasilepinti kūniškais malonumais, buvo taikomos griežtos bausmės, jos sulaukdavo viešo smerkimo, buvo priverstinai įdarbinamos. Tai esą davė rezultatų – daugelis prostitučių pakeitė gyvenimo būdą.  Šiandien šalys, kuriose ši veikla legalizuota, anot K. Mišinienės, pačios pripažįsta, jog įjungė žalią šviesą prekybai žmonėmis ir tapo viešu suteneriu. “Šių metų pradžioje Amsterdamo meras perskaitė pranešimą, kuriame pripažino, jog Raudonųjų žibintų kvartalo įkūrimas buvo klaida. Dabar uždaryti du trečdaliai bordelių, tačiau mieste išliko padidėjęs nusikalstamumas, rajone susikūrė getas. Įdomu tai, jog vitrinose savo kūnus demonstruoja moterys iš Azijos, Afrikos, Rytų Europos šalių. Tai yra stiprus įrodymas, kad tokios valstybės nenori stumti savo žmonių į tą pogrindį”, – sakė K. Mišinienė.  Pernai JAV atliktas tyrimas parodė, jog 92 proc. moterų tuoj pat paliktų prostituciją, jei tik galėtų. Sudėtingiausia pamatyti grandines, kurios jas laiko šioje veikloje.  “Mes nematome alkanų vaikų pilvukų, įvairių priklausomybių, šantažo, grasinimų. Daugelis taip pat tiesiog nemyli savęs, savimi nepasitiki. Jeigu mums kas nepasiseka, dažniausiai turime artimųjų, kurie vis tiek mus apkabins, palaikys, pasakys, jog mus brangina. Tačiau yra žmonių, kurie to tiesiog neturi. Juos labai lengva įstumti į duobę”, – kalbėjo K. Mišinienė.  Emociškai pažeidžiamiausi atrodo vaikai, užaugę girtuokliaujančiose šeimose, taip pat globos įstaigų auklėtiniai.  “Globos namų auklėjimo sistema tiesiog nėra palanki asmenybės augimui. Iš ten išėjusios mergaitės neturi aukštos savivertės, jos neatskira gera nuo bloga. Vien todėl, kad būtų priimta į bendraamžių ratą mergaitė pasiryžusi sėsti į svetimą mašiną, santykiauti su gerokai vyresniu žmogumi”, – aiškino K. Mišinienė.  Pasak E. Peleckio, į Klaipėdą vis dažniau neteisėtai uždarbiauti atvyksta merginų iš mažesnių miestelių. Išsinuomojusios butą sezonui jos apsimeta poilsiautojomis ir klientus kviečia į savo kambarį. Dažnai tokią mintį joms pasufleruoja patys giminaičiai – neva taip gyventi daug geriau, nei sėdėti kaime be darbo su buteliu rankose.  Gana dažnos yra ir “meilužio” operacijos, kai gerai atrodantis vaikinas užkalbina paprastą mergaitę iš kaimo. Jis rodo dėmesį, apsuka galvą, o tada netikėtai pakviečia nukeliauti į kitą šalį. Nusileidus lėktuvui, “princas” įteikia mergaitę suteneriams ir pradingsta.  Teigiama, kad gana dažnai į prostitucijos liūną įklimpsta ir vyrai. Dažniausiai į veiklą įtraukiami tie, kurie naudojosi greitųjų kreditų paslaugomis, turi skolų, yra šantažuojami.  “Dažniausiai girdime, jog aukos yra moterys, tačiau viskas sukasi ratu. Dabar pelningiausiomis aukomis tampa vyrai, o geriausiomis sutenerėmis – moterys”, – kalbėjo K. Mišinienė.  

Kokie įkainiai? 

 Dažniausiai prostitutės savo skelbimuose rašo atliekančios erotinį masažą, kitos – ieškančios dosnaus vyruko draugijos.  Vaikinui paskambinus keliais numeriais, moterų ilgai kamantinėti nereikia.  “Valanda masažo – 40 eurų, pusvalandis – 25 eurai. Norėtum daugiau? Galima ir taip. Jeigu ką, sakyk, skambink vakare”, – trumpai bėrė į skambutį atsiliepusi jauna mergina.  “Profesionalus masažas kainuoja 25 eurus, trunka valandą, atpalaiduoja kūną ir sielą”, – savo paslaugas pristatė kita pašnekovė.  Vyresnio amžiaus moteris teigė turinti masažo specialistės išsilavinimą ir “nesanti tokia, kaip kitos”.  “Kitos mergos tik pinigų nori, gerti, rūkyti geras cigaretes iš vyrų kišenės. Jos nieko nesupranta, o mokytis masažo meno tikrai nelengva”, – sakė ji.  Už vadinamąjį keturių rankų masažą su “laiminga pabaiga” jos klientai turėtų sumokėti daugiau, tačiau įdomesnių pageidavimų sulaukiama retai.  Panašias kainas sakė ir kitos moterys, dažniausiai jos svyruodavo nuo 25 iki 50 eurų už valandą.  Paklaustos, ar norėtų apie savo veiklą plačiau pakalbėti anonimiškai, beveik visos merginos teigė, jog jų darbotvarkė užimta, mat jau susidarė “sava klientūra” ir daugiau pokalbio tęsti jos nenorinčios. 

 “Kompleksas” buvo įsikūręs Vitėje” Dr. Vasilijus SAFRONOVAS, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas  

Prostitucija visada klesti ten, kur jaučiamas poreikis, o Klaipėdoje, į kurią visais laikais atplaukdavo jūrininkų įgulos, tam poreikiui patenkinti turėjo būti sudaroma pasiūla. Deja, pirmieji tikslesni duomenys apie prostituciją Klaipėdoje mus pasiekė tik XIX amžiaus vidurio gydytojo Friedricho J. Morgeno, palikusio išsamius užrašus apie tuometinių miestiečių sveikatos problemas, dėka. Sprendžiant iš jo užrašų, viešnamiai dar XIX šimtmečio viduryje Klaipėdoje veikė legaliai, juose dirbusios prostitutės buvo prižiūrimos gydytojų, kurie jau tuo metu baiminosi venerinių ligų plitimo.  Tiesa, viešnamiai kūrėsi už formalių tuometinio miesto ribų. Visi iki vieno Klaipėdoje jie tuo metu veikė Vitės priemiestyje (dabartinė teritorija tarp Dangės, marių ir dabartinių Imanuelio Kanto, Simono Daukanto, Naujosios Uosto gatvių). Miesto ribose buvo tik vienas viešnamis, bet ir tas apie 1828 metus buvo perkeltas į Vitę. Gydytojų priežiūros reikėjo, mat šis priemiestis XVIII amžiaus antroje pusėje dėl smarkiai išaugusios prekybos per Klaipėdą ėmė sparčiais tempais plėtotis, o kartu plėtojosi ir “paslaugų” jūrininkams aptarnauti “kompleksas”. Anot šaltinių, dar 1808 metais Vitėje “viešpatavo siaubingas moralinis nuosmukis ir siautėjo sifilis”.  Viešnamių ir prostitučių skaičius Vitėje tiesiogiai priklausė ne tik nuo laivybos intensyvumo, bet ir nuo visuomenės palankumo šiai veiklai. XIX amžiuje valstybės institucijos ir joms dirbę ekspertai vis labiau kišosi į savo piliečių privatų seksualinį gyvenimą, reguliuodami praktikas, primesdami normas ir galiausiai pateisindami šį elgesį “moralinių normų priežiūra”. Dėl visų šių priežasčių, aptarnaudami daugiausia svetimšalius jūrininkus, dar 1830 metais Vitėje veikė aštuoni viešnamiai, kuriuose dirbo 78 prostitutės, bet 1843 metais jų buvo belikę trys su 30 prostitučių. Visgi dėl to nelegalių prostitučių padaugėjo pačiame mieste. Paslaugas jos teikdavo butuose, smuklėse, šokių namuose. Ši praktika miestan visai persikėlė XIX šimtmečio antroje pusėje, po to kai Vitė 1856-aisiais buvo prijungta prie miesto.  XIX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje Klaipėdoje dėl tokios nelegalios veiklos būdavo kasmet suimama po vieną du šimtus moterų. Prostitutės Klaipėdoje būdavo registruojamos, tačiau dėl to policijai vis vien nepavykdavo sukontroliuoti jų veiklos. Pavyzdžiui, 1930 metais Klaipėdoje dirbo apie 100 prostitučių, tačiau apie 70 iš jų tai darė nelegaliai. Likusios buvo registruotos, bet tik apie 35 procentai iš pastarųjų vertėsi praktika – kitos lindėjo kalėjimuose, buvo gydomos ligoninėse arba vertėsi jau iš kito pragyvenimo šaltinio. Politinių režimų kaita prostitucijos fenomeno raiškos Klaipėdoje nenugesindavo. XX amžiuje, nesvarbu, ar tai būtų nepriklausoma Lietuva, ar nacistinė Vokietija, ar Sovietų Sąjunga, piliečių seksualinio gyvenimo kontrolė rėmėsi iš esmės tomis pačiomis XIX šimtmečio Europoje įtvirtintomis taisyklėmis, vadinamąja “Viktorijos laikų morale”, kuri, reguliuodama, kas yra ir kas nėra normalu, šimtmečiais egzistuojančius reiškinius tenublokšdavo į pogrindinės, o dėl to ir menkai kontroliuojamos veiklos užribius. 

Karolina Panto