Author: admin

Kasmet Lietuvoje  teisėsauga sulaukia apie 200 skundų dėl seksualinio smurto, beveik 60 procentų pranešimų sudaro nusikaltimai prieš vaikus. Manoma, kad realus nusikaltimų skaičius – dešimt kartų didesnis. Specialistai sako, kad nors sistema tobulėja – sumažėjo vaikų apklausų skaičius, juos apžiūri tik vienas ekspertas – tačiau reali pagalba vaikams dar sunkiai pasiekiama, ypač regionuose. 

Ekstrinė kontracepcija išžagintoms merginoms – jų pačių reikalas

 „Apklausa vyksta piešiant, žaidžiant ir taip užmezgant artimą ryšį su vaiku“, – sako Kauno apygardos teismo psichologė KristinaSavickaitė. Specialistė sako, kad Lietuvoje vykdant tokias apklausas vaikai informuojami, kad vyksta teisinis procesas, todėl kitame kambaryje yra teisėjas, prokuroras, advokatas, galbūt ir įtariamasis. Dažnai tokios apklausos vaikui kelia stresą, tačiau, anot psichologės, įrašas naudojamas teismo procese ir  vaikas daugiau jame nedalyvauja: „Nebent iškyla nauji klausimai ir tik labai retais atvejais vaikai kviečiami į teismą“. Apie tobulėjančią sistemą kalba ir akušerė-ginekologė Viktorija Tarasevičienė iš Kauno klinikų. Gydytoja sako, kad anksčiau kildavusią problemą, kai išgąsdintą, nuskriaustą ir bijantį vaiką, prieš kurį buvo panaudota seksualinė prievarta, apžiūrėdavo keli specialistai:„Tyrimą dabar atlieka vienas žmogus, teismo ekspertas, kad nebūtų keliamas papildomas stresas, nes anksčiau apklausdavo vienas, apžiūrą atlikdavo kitas“.  Tačiau gydytoja teigia, kad sistemai pasitempti dar yra kur – žaginimo aukoms Lietuvoje iki šiol negarantuojamaekstrinė kontracepcija: „Kol kas skęstančiojo gelbėjimas yra jo paties reikalas. Mamos, artimieji veda mergaites į atitinkamus kabinetus. Kontracepcija yra kol kas pačio žmogaus reikalas“. 

Mažiausiai pagalbos vaikams iš regionų

 Kristina Mišinienė, „Lietuvos Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė sako, kad formaliai, „ant popieriaus“, Lietuva turi įdiegusi paramos sistemą vaikams, nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos.  „Caritas“ atstovė sako, kad žiūrint į realybę, ypač regionuose, pagalba yra minimali arba jos iš viso nėra, nes vaikams reikalinga specifinė pagalba: „Įsivaizduokit, kad kalbame apie Rokiškį, Biržus, Širvintas, Mažeikius – ką mes ten galime pasiūlyti šitiems vaikams? Tik kelis privačius psichoterapeutus. Todėl apie realiai veikiantį pagalbos tinklą šiandien Lietuvoje aš tikrai nekalbėčiau“. Anot jos, žmonės iš vienkiemių negabena savo vaikų pas specialistus, tikimasi, kad kažkaip praeis, kad kažkaip bus išgyjama. „Tai čia geriausiu atveju, dažnai turime prisiminti, kad aukos yra lydimos smerkimo, neva jos pačios kaltos dėl nusikaltimo. Ir netgi sakyčiau kurioziški momentai būna, kai paauglės merginos kaltinamos viliojimu, o ta pagunda buvusi tokia didelė, kad dažniausiai suaugęs žmogus nesugebėjęs susivaldyti“, – pasakojo K. Mišinienė. 

Vaikai pasipasakoja tik užmezgus gilesnį ryšį 

Kaip teigė vaikų-paauglių psichiatrijos gydytoja-rezidentė Justina Matviekaitė, daugiau nei 90 proc. seksualinio smurto atvejųsmurtautojas vaikui ar paaugliui būna gerai žinomas asmuo.  Todėl, anot jos, vaikai, bijodami nuvilti aplinkinius, kalbėti apie seksualinį smurtą pradeda tik pažinę ir pradėję pasitikėti: „Tikimybė, kad vaikas atėjęs į polikliniką vaikas papasakos apie patiriamą prievartą yra labai maža.  Pasakoti jie pradeda dažniausiai tik stacionarinio gydymo metu, kuris trunka mėnesį ar du, kai tu tampi draugas“. Gydytoja-rezidentė teigia, kad seksualinė prievarta yra viena iš didžiausių galimų vaiko psichinės raidos traumų ir yra prilyginama tokioms vaikystės traumoms kaip artimojo netektis, tėvų skyrybos: „Ši trauma yra siejama bene su visais, išskyrus šizofrenijos spektrosutrikimais. Pasekmės ir tolimesnis gyvenimas dažnai priklauso nuo pagalbos buvimo ar nebuvimo“. 

Nors su prostitucija bando kovoti ne tik atitinkamos institucijos, bet ir nevalstybinės organizacijos, rezultatai dar nėra džiuginantys. Kasmet į prostitucijos spąstus įsitraukusių ir įtrauktų žmonių nemažėja. Ši problema itin aktuali ir Klaipėdoje – šalies uostamiestis vis dar išlieka vienu didžiausių prostitucijos taškų. Teigiama, kad į Klaipėdą vis dažniau neteisėtai uždarbiauti atvyksta merginos iš mažesnių miestelių. Pastebima, kad vis dažniau į prostitucijos liūną įklimpsta ir vyrai. 

Klientai baudžiami retai

 Visuomenėje vis dar gaji nuomonė, jog vyras, perkantis moterį, yra nekaltas, nes jis tik nori patenkinti savo lytinį potraukį, o moteris, pardavinėjanti savo kūną, yra menkysta. Tačiau Prancūzijoje atlikti tyrimai nustebino net ir ilgą laiką dirbančius su šiuo reiškiniu. Pagal statistiką, 72 proc. tokių vyrų turi gyvenimo partneres ar net yra sukūrę šeimas. “Tai jau galios klausimas – žmogus nori dominuoti, pasitenkinti valdžia, įgyvendinti fantazijas, kurių neišdrįstų pasakyti savo žmonai. Matome lyčių nelygybę, diskriminaciją. Kodėl tada baudžiame tik moteris? Kodėl nekreipiame dėmesio ir į sutenerius, į klientus?” – retoriškai klausia jau keturioliktus metus gyvuojančio organizacijos “Lietuvos Caritas” projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” koordinatorė Kristina Mišinienė. Skaičiuojama, kad kasmet Lietuvoje vidutiniškai baudžiama 300 parsidavėlių ir vos 6-7 klientai, nors už tokią veiklą pagal įstatymą baudas turėtų gauti visos grupės – ir prostitutės, ir sąvadautojai, ir klientai. “Dažniausiai moterys nieko neišduoda, kaip susitarusios tvirtina, jog prostitucija užsiima savo noru, dirba, nes trūksta pajamų”, – teigė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Prevencijos skyriaus vyresnysis specialistas Edgaras Peleckis. Jis paminėjo, jog atitinkami reidai Klaipėdoje yra vykdomi nuolat. “Per pusmetį vidutiniškai nustatoma apie 15-20 vertimosi prostitucija atvejų, neretai į pareigūnų akiratį pakliūna tie patys asmenys, juos randame ne gatvėje, o namuose”, – pasakojo E. Peleckis. 

Legalizacija – ne išeitis? 

Sociologijos mokslų daktaras, docentas Arūnas Acus knygoje “Klaipėdos diskursai 1990-2010 m.: sociologinė miesto tapatybių rekonstrukcija” pabrėžė, jog prostitucija dabar ir prieš 10 ar 15 metų yra visiškai kitoks reiškinys. “Mieste pasikeitė ne tik kūniško geismo pardavimo vietos, būdai ar kainos, bet ir pats suvokimas, kas tai yra, kaip jį reikia traktuoti ir ką su juo reikėtų daryti. Pasikeitė žmogaus santykis su materialia ir kūniška tikrove”, – rašoma leidinyje. Pasak K. Mišinienės, prie pakitusio požiūrio į žmogų prisideda ir valdžios vykdoma politika. Štai, pavyzdžiui, sovietinėje žiniasklaidoje prostitutės įvaizdis buvo formuotas neigiamai. Moterims, kurios siūlė pasilepinti kūniškais malonumais, buvo taikomos griežtos bausmės, jos sulaukdavo viešo smerkimo, buvo priverstinai įdarbinamos. Tai esą davė rezultatų – daugelis prostitučių pakeitė gyvenimo būdą. Šiandien šalys, kuriose ši veikla legalizuota, anot K. Mišinienės, pačios pripažįsta, jog įjungė žalią šviesą prekybai žmonėmis ir tapo viešu suteneriu. “Šių metų pradžioje Amsterdamo meras perskaitė pranešimą, kuriame pripažino, jog Raudonųjų žibintų kvartalo įkūrimas buvo klaida. Dabar uždaryti du trečdaliai bordelių, tačiau mieste išliko padidėjęs nusikalstamumas, rajone susikūrė getas. Įdomu tai, jog vitrinose savo kūnus demonstruoja moterys iš Azijos, Afrikos, Rytų Europos šalių. Tai yra stiprus įrodymas, kad tokios valstybės nenori stumti savo žmonių į tą pogrindį”, – sakė K. Mišinienė. Pernai JAV atliktas tyrimas parodė, jog 92 proc. moterų tuoj pat paliktų prostituciją, jei tik galėtų. Sudėtingiausia pamatyti grandines, kurios jas laiko šioje veikloje. “Mes nematome alkanų vaikų pilvukų, įvairių priklausomybių, šantažo, grasinimų. Daugelis taip pat tiesiog nemyli savęs, savimi nepasitiki. Jeigu mums kas nepasiseka, dažniausiai turime artimųjų, kurie vis tiek mus apkabins, palaikys, pasakys, jog mus brangina. Tačiau yra žmonių, kurie to tiesiog neturi. Juos labai lengva įstumti į duobę”, – kalbėjo K. Mišinienė. Emociškai pažeidžiamiausi atrodo vaikai, užaugę girtuokliaujančiose šeimose, taip pat globos įstaigų auklėtiniai. “Globos namų auklėjimo sistema tiesiog nėra palanki asmenybės augimui. Iš ten išėjusios mergaitės neturi aukštos savivertės, jos neatskira gera nuo bloga. Vien todėl, kad būtų priimta į bendraamžių ratą mergaitė pasiryžusi sėsti į svetimą mašiną, santykiauti su gerokai vyresniu žmogumi”, – aiškino K. Mišinienė. Pasak E. Peleckio, į Klaipėdą vis dažniau neteisėtai uždarbiauti atvyksta merginų iš mažesnių miestelių. Išsinuomojusios butą sezonui jos apsimeta poilsiautojomis ir klientus kviečia į savo kambarį. Dažnai tokią mintį joms pasufleruoja patys giminaičiai – neva taip gyventi daug geriau, nei sėdėti kaime be darbo su buteliu rankose. Gana dažnos yra ir “meilužio” operacijos, kai gerai atrodantis vaikinas užkalbina paprastą mergaitę iš kaimo. Jis rodo dėmesį, apsuka galvą, o tada netikėtai pakviečia nukeliauti į kitą šalį. Nusileidus lėktuvui, “princas” įteikia mergaitę suteneriams ir pradingsta. Teigiama, kad gana dažnai į prostitucijos liūną įklimpsta ir vyrai. Dažniausiai į veiklą įtraukiami tie, kurie naudojosi greitųjų kreditų paslaugomis, turi skolų, yra šantažuojami. “Dažniausiai girdime, jog aukos yra moterys, tačiau viskas sukasi ratu. Dabar pelningiausiomis aukomis tampa vyrai, o geriausiomis sutenerėmis – moterys”, – kalbėjo K. Mišinienė.

Kokie įkainiai? 

Dažniausiai prostitutės savo skelbimuose rašo atliekančios erotinį masažą, kitos – ieškančios dosnaus vyruko draugijos. Vaikinui paskambinus keliais numeriais, moterų ilgai kamantinėti nereikia. “Valanda masažo – 40 eurų, pusvalandis – 25 eurai. Norėtum daugiau? Galima ir taip. Jeigu ką, sakyk, skambink vakare”, – trumpai bėrė į skambutį atsiliepusi jauna mergina. “Profesionalus masažas kainuoja 25 eurus, trunka valandą, atpalaiduoja kūną ir sielą”, – savo paslaugas pristatė kita pašnekovė. Vyresnio amžiaus moteris teigė turinti masažo specialistės išsilavinimą ir “nesanti tokia, kaip kitos”. “Kitos mergos tik pinigų nori, gerti, rūkyti geras cigaretes iš vyrų kišenės. Jos nieko nesupranta, o mokytis masažo meno tikrai nelengva”, – sakė ji. Už vadinamąjį keturių rankų masažą su “laiminga pabaiga” jos klientai turėtų sumokėti daugiau, tačiau įdomesnių pageidavimų sulaukiama retai. Panašias kainas sakė ir kitos moterys, dažniausiai jos svyruodavo nuo 25 iki 50 eurų už valandą. Paklaustos, ar norėtų apie savo veiklą plačiau pakalbėti anonimiškai, beveik visos merginos teigė, jog jų darbotvarkė užimta, mat jau susidarė “sava klientūra” ir daugiau pokalbio tęsti jos nenorinčios. 

“Kompleksas” buvo įsikūręs Vitėje”

 Dr. Vasilijus SAFRONOVAS, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas
Prostitucija visada klesti ten, kur jaučiamas poreikis, o Klaipėdoje, į kurią visais laikais atplaukdavo jūrininkų įgulos, tam poreikiui patenkinti turėjo būti sudaroma pasiūla. Deja, pirmieji tikslesni duomenys apie prostituciją Klaipėdoje mus pasiekė tik XIX amžiaus vidurio gydytojo Friedricho J. Morgeno, palikusio išsamius užrašus apie tuometinių miestiečių sveikatos problemas, dėka. Sprendžiant iš jo užrašų, viešnamiai dar XIX šimtmečio viduryje Klaipėdoje veikė legaliai, juose dirbusios prostitutės buvo prižiūrimos gydytojų, kurie jau tuo metu baiminosi venerinių ligų plitimo.
Tiesa, viešnamiai kūrėsi už formalių tuometinio miesto ribų. Visi iki vieno Klaipėdoje jie tuo metu veikė Vitės priemiestyje (dabartinė teritorija tarp Dangės, marių ir dabartinių Imanuelio Kanto, Simono Daukanto, Naujosios Uosto gatvių). Miesto ribose buvo tik vienas viešnamis, bet ir tas apie 1828 metus buvo perkeltas į Vitę. Gydytojų priežiūros reikėjo, mat šis priemiestis XVIII amžiaus antroje pusėje dėl smarkiai išaugusios prekybos per Klaipėdą ėmė sparčiais tempais plėtotis, o kartu plėtojosi ir “paslaugų” jūrininkams aptarnauti “kompleksas”. Anot šaltinių, dar 1808 metais Vitėje “viešpatavo siaubingas moralinis nuosmukis ir siautėjo sifilis”.
Viešnamių ir prostitučių skaičius Vitėje tiesiogiai priklausė ne tik nuo laivybos intensyvumo, bet ir nuo visuomenės palankumo šiai veiklai. XIX amžiuje valstybės institucijos ir joms dirbę ekspertai vis labiau kišosi į savo piliečių privatų seksualinį gyvenimą, reguliuodami praktikas, primesdami normas ir galiausiai pateisindami šį elgesį “moralinių normų priežiūra”. Dėl visų šių priežasčių, aptarnaudami daugiausia svetimšalius jūrininkus, dar 1830 metais Vitėje veikė aštuoni viešnamiai, kuriuose dirbo 78 prostitutės, bet 1843 metais jų buvo belikę trys su 30 prostitučių. Visgi dėl to nelegalių prostitučių padaugėjo pačiame mieste. Paslaugas jos teikdavo butuose, smuklėse, šokių namuose. Ši praktika miestan visai persikėlė XIX šimtmečio antroje pusėje, po to kai Vitė 1856-aisiais buvo prijungta prie miesto.
XIX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje Klaipėdoje dėl tokios nelegalios veiklos būdavo kasmet suimama po vieną du šimtus moterų. Prostitutės Klaipėdoje būdavo registruojamos, tačiau dėl to policijai vis vien nepavykdavo sukontroliuoti jų veiklos. Pavyzdžiui, 1930 metais Klaipėdoje dirbo apie 100 prostitučių, tačiau apie 70 iš jų tai darė nelegaliai. Likusios buvo registruotos, bet tik apie 35 procentai iš pastarųjų vertėsi praktika – kitos lindėjo kalėjimuose, buvo gydomos ligoninėse arba vertėsi jau iš kito pragyvenimo šaltinio.
Politinių režimų kaita prostitucijos fenomeno raiškos Klaipėdoje nenugesindavo. XX amžiuje, nesvarbu, ar tai būtų nepriklausoma Lietuva, ar nacistinė Vokietija, ar Sovietų Sąjunga, piliečių seksualinio gyvenimo kontrolė rėmėsi iš esmės tomis pačiomis XIX šimtmečio Europoje įtvirtintomis taisyklėmis, vadinamąja “Viktorijos laikų morale”, kuri, reguliuodama, kas yra ir kas nėra normalu, šimtmečiais egzistuojančius reiškinius tenublokšdavo į pogrindinės, o dėl to ir menkai kontroliuojamos veiklos užribius. 

Karolina Panto

Vilniuje, Valakampiuose, kitąmet duris atvers valstybinis kompleksinės pagalbos centras, skirtas seksualinį smurtą patyrusiems vaikams.

 Kitų metų balandį Vilniuje numatoma atidaryti valstybinį, pagal Islandijoje sukurtą modelį veiksiantį pagalbos centrą, kuriame medikai, psichologai, socialiniai darbuotojai, teisininkai teiks kompleksinę pagalbą seksualinį smurtą patyrusiems vaikams ir jų artimiesiems. Centrui įkurti numatyta skirti 870 tūkst. eurų, iš jų mūsų valstybės lėšos sudaro 15 proc., o pagrindinė pinigų dalis – Europos ekonominės erdvės (EEE) finansinio mechanizmo paramos lėšos. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) specialistų teigimu, nuo seksualinio smurto nukentėjęs vaikas patiria psichologinę traumą, kai būna apklausiamas apie įvykį daug kartų – artimųjų, vėliau Vaiko teisių apsaugos skyrių specialistų, tyrimą vykdančių teisėsaugos atstovų. Įsteigus centrą tai bus atliekama vieno pokalbio metu, nukentėjusį vaiką apklausiant kompetentingam psichologui, o kitų sričių specialistams per vaizdo kameras stebint pokalbį su vaiku. Taip pat žadama sukurti reabilitacijos sistemą, kuri užtikrins ilgalaikes ir trumpalaikes socialinės pagalbos teikimo priemones seksualinio smurto aukoms ir jų šeimoms. Pabrėžiama, kad iki šiol tokią pagalbą mūsų šalyje teikė ir tebeteikia nevyriausybinės organizacijos, į kurias smurto aukas dažniausiai siunčia seniūnijų socialiniai darbuotojai, savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyrių ir pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai, policijos darbuotojai. Specialistai, dirbantys su nuo seksualinio smurto nukentėjusiais vaikais, džiaugiasi, kad pagaliau ir valstybė ėmėsi iniciatyvos teikti kompleksinę pagalbą seksualinę prievartą patyrusiems vaikams, bei apgailestauja, jog to nebuvo visus 25 mūsų nepriklausomos valstybės gyvavimo metus. 

Siekia teisingumo 

Lietuvos „Caritas“ yra viena iš nevyriausybinių organizacijų, jos atstovai jau 14 metų padeda seksualinį smurtą patyrusiems vaikams. „Mūsų tikslas – surasti seksualinės prievartos aukas, o suradus – pasiekti teisingumą. Tačiau neretai ir seksualinį smurtą patyrusiems savo klientams, ir su jais dirbantiems teisėsaugos pareigūnams pirmiausia turime padėti suvokti, kad tokie vaikai ar jaunuoliai iš tiesų yra aukos“, – LŽ pabrėžė Lietuvos „Carito“ Pagalbos smurto aukoms skyriaus vadovė Kristina Mišinienė. Ji nurodė, kad ilgametė praktika patvirtino, jog bene labiausiai seksualinės prievartos aukas gniuždo pasikartojantys ir itin tiesmuki policijos tyrėjų, prokurorų, teisėjų, ypač kaltinamųjų advokatų klausimai.  „Įsivaizduokit išprievartautą nepilnametę, kuri po šešis ir daugiau kartų privalo pasakoti pačias smulkiausias detales, kaip vyko smurto procesas. Vėliau tą patį ji pasakoja teisme“, – sakė K. Mišinienė. Ji teigė, jog tokią nepilnametę, kuri sutinka gauti Lietuvos „Carito“ pagalbą, į apklausas, teismą lydi psichologai ar socialiniai darbuotojai, teikiantys moralinę pagalbą.  „Jei jau valstybė atsižvelgė į tokių vaikų problemas, neabejoju, kad pateksiantiems į specializuotos pagalbos centrą bus suteikta ne vien psichologų, bet ir kvalifikuotų teisininkų pagalba, o ją gavęs vaikas ar jaunas žmogus jausis daug tvirčiau ir saugiau, – tvirtino K. Mišinienė. – Juk ir policijai svarbus ne pats vaikas, ne jo kančia, o bet kuriomis priemonėmis išgauti jo parodymus. Kompleksinės pagalbos centras privalės užtikrinti vaiko normalią savijautą, neleisti jam jaustis kankiniu.“ 

Išradinėjamas dviratis

 Vilniuje, Sėlių gatvėje, įsikūrusi nevyriausybinė organizacija Paramos vaikams centras jau 20 metų teikia pagalbą nuo seksualinio smurto nukentėjusiems vaikams. Šio centro psichologė, centre vykdomos programos „Vaikystė be smurto“ vadovė Ieva Daniūnaitė LŽ teigė, jog patyrę seksualinį smurtą vaikai bei jų šeimos šiame centre gauna kompleksinę pagalbą – psichologinę, socialinę bei teisinę. „Kokios pagalbos šeimai ar smurtą patyrusiam vaikui reikia, dažniausiai nusprendžiama jau per pirmą pokalbį“, – pabrėžė I. Daniūnaitė. Ji tvirtino, jog tam, kad atsitiestų seksualinės prievartos auka, reikia dvejų metų intensyvaus specialistų komandos darbo. Paramos vaikams centras pagalbą teikia vien Vilniaus miesto gyventojams. I. Daniūnaitė atkreipė dėmesį, kad profesionalią pagalbą sunkiausia gauti įvairiuose atokiuose rajonuose gyvenantiems seksualinį smurtą patyrusiems vaikams. Ji pabrėžė, kad profesionalų pagalba šiuo metu teikiama tik Telšių rajone gyvenantiems tokį smurtą iškentusiems vaikams bei jų šeimos nariams. Telšių krizių centro psichologė Lidija Stonienė LŽ sakė, kad šis centras yra nevyriausybinė organizacija, išlaikoma iš projektinių bei Telšių rajono savivaldybės lėšų. L. Stonienė, dirbanti su seksualinio smurto aukomis vaikais bei paaugliais, pabrėžė, kad šiems vaikams itin reikalinga psichologų pagalba ir net elementari parama. „Tačiau vykstant ikiteisminiam tyrimui neturime teisės padėti jiems tiek, kiek galėtume ir privalėtume, nes teigiama, kad reali psichologinė pagalba galinti pakenkti teismo procesui“, – didelę problemą akcentavo psichologė. Jos nuomone, Vilniuje, Valakampiuose, pagalbos seksualinio smurto aukoms skirto centro kūrimas yra sveikintinas, tačiau labai pavėluotas dalykas. „Juk daugiau nei prieš dešimt metų analogišką centrą savo iniciatyva buvo įkūręs vaikų psichologas ir psichiatras Evaldas Karmaza su kolegomis. Deja, valstybei atsisakius teikti finansavimą, centro veikla nutrūko. Tad dabar dviratis išradinėjamas antrąsyk“, – pabrėžė psichologė. Psichologė Elena Gauda Karmazė LŽ prisiminė, kad 2002-aisiais ji buvo viena iš trijų psichologų, kurie iš tiesų buvo įkūrę pagalbos seksualinį smurtą patyrusiems vaikams centrą. Jame dirbo 12 žmonių komanda: psichologai, socialinių darbuotojai, teisininkas. „Vaiko namo“ centras veikė viename iš Vilniaus biurų pastatų. E. G. Karmazė teigė, kad per beveik aštuonerius „Vaiko namo“ gyvavimo metus (jis buvo uždarytas, nes nepavyko gauti deramos valstybės paramos, o projektinių lėšų šio centro gyvavimui nebepakako) padėta daugiau nei 600 seksualinę prievartą patyrusių vaikų ir jų šeimų iš visos Lietuvos. „Ir tai tik ledkalnio viršūnė“, – pabrėžė psichologė. Ji neabejojo, kad kuriamas valstybinis pagalbos seksualinės prievartos aukoms centras bus itin reikalinga įstaiga, kuri padės daugeliui tokią prievartą patyrusių mūsų šalies vaikų bei jų artimųjų. 

Smurtautojai – motinų draugai

 Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM turimais oficialiais duomenimis, pernai nuo visų smurto rūšių (fizinio, psichologinio, seksualinio, nepriežiūros) Lietuvoje yra nukentėję 1337 vaikai. Iš jų seksualinį smurtą yra patyrę 69. 2013 metais buvo nustatyta 90 seksualinio smurto prieš vaikus atvejų, 2012-aisiais – 84 atvejai. Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos surinktais duomenimis, seksualinį smurtą dažniausiai patiria 10–14 ir 15–17 metų vaikai. 2014-aisiais prieš 10–14 metų vaikus nustatyti 27 smurto atvejai, prieš 15–17 metų vaikus – 18. Taip pat būta vieno smurto atvejo prieš vaiką, kuris neturėjo nė trejų metų.  Dažniausiai prieš vaikus smurtavo giminystės ryšiais su jais nesusiję artimi asmenys – vadinamieji jų motinų draugai.

 Daiva Baronienė

Kokie prekybos žmonėmis mastai Lietuvoje, tikslių duomenų nėra. Žmonės parduodami seksualiniam išnaudojimui, priverstiniam darbui ir paslaugoms, organų donorystei, nusikaltimams daryti, elgetauti ir pan. Atsiranda ir naujų prekybos žmonėmis formų, tokių kaip fiktyvios vedybos, nepilnamečių išnaudojimas nelegalioms kovoms, moterų išnaudojimas surogatinei motinystei. Tačiau žmonės ne visais atvejais supranta, kad tapo prekybos žmonėmis auka, todėl ne visada kreipiasi pagalbos, be to, dažnai  nežino, kur kreiptis, nemano, kad kas nors gali padėti.

Siekiant stiprinti kovą su prekyba žmonėmis, būtina ne tik atskleisti jau įvykdytus nusikaltimus, tačiau ne mažiau svarbu vykdyti veiksmingą prekybos žmonėmis nusikaltimų prevenciją, užtikrinti kompleksinės pagalbos nukentėjusiesiems teikimą.  Apie tai valstybės auditoriai  pasisakė jau 2005 m. Po dešimties metų Valstybės kontrolei pakartotinai atlikus kovos su prekyba žmonėmis auditą, tenka konstatuoti, kad nebaigtos spręsti esminės kovos su prekyba žmonėmis organizavimo problemos – prevencinė veikla išlieka fragmentiška ir nenuosekli, o pagalbos teikimas šio nusikaltimo aukoms organizuojamas netinkamai.  

Valstybės institucijos neįpareigotos pagal galimybes prisidėti siekiant valstybės iškelto tikslo – stiprinti kovą su prekyba žmonėmis. Vidaus reikalų ministerija kreipėsi į 27 valstybės institucijas su prašymu dalyvauti vykdant priemones, skirtas kovai su prekyba žmonėmis, tačiau pasiūlymo prisidėti prie prevencinės veiklos  sulaukta tik iš Policijos departamento. Policijos vykdomų priemonių napakanka, kad būtų pašalintos esminės prekybos žmonėmis nusikaltimų sąlygos. Be to, parenkant priemones nebuvo pakankamai įvertinta nusikaltimų raiškos specifika atskirose vietovėse. Pavyzdžiui, Kauno apskrityje vykdyta priemonė, skirta tik prekybos žmonėmis prostitucijai sąlygoms šalinti, nors daugiau nei pusė ten įvykdomų tokių nusikaltimų susiję su žmonių pardavimu  priverstiniam darbui ir nusikalstomų veikų darymui. Daugiau nei pusė savivaldybių 2011–2014 m. nevykdė jokių prekybos žmonėmis prevencijos priemonių ir nevaldė informacijos apie šių nusikaltimų statistiką, priežastis ir sąlygas.  

Tinkamai nepasirengta identifikuoti prekybos žmonėmis aukas. Nepakankamai reglamentuota, kaip turėtų būti organizuojamas pagalbos teikimas, identifikavus prekybos žmonėmis auką: nenustatyta, kokios institucijos, kokiais atvejais, per kokį terminą ir kam turi perduoti informaciją apie nukentėjusįjį bei kokią informaciją ir kokiu būdu suteikti nukentėjusiajam, todėl ne visos šio nusikaltimo aukos sulaukia tinkamos pagalbos. Pavyzdžiui, į vieną iš pagalbą teikiančių nevyriausybinių organizacijų – Vyrų krizių centrą – nuo 2012 iki 2014 m. prašydami suteikti laikiną būstą kreipėsi 14 nukentėjusių nuo prekybos žmonėmis. Iš jų tik 4-iems buvo suteiktas būstas, 6 pastogę surado pas gimines ar pažįstamus, o 4-ių likimas buvo nežinomas. Nesuteikus būsto nukentėjusiesiems nuo prekybos žmonėmis, gali būti neužtikrinama tinkama jų apsauga, didėja rizika pakartotinai tapti šio nusikaltimo aukomis.

Valstybės kontrolė Vidaus reikalų ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoms pateikė rekomendacijas, padėsiančias sukurti veiksmingą prekybos žmonėmis nusikaltimų prevencijos ir kontrolės sistemą bei užtikrinti, kad nuosekliai ir kompleksiškai būtų šalinamos esminės prekybos žmonėmis nusikaltimų priežastys ir sąlygos, o šių nusikaltimų aukoms būtų teikiama reikiama pagalba. 

Penkiolikmetis lietuvis, prieš mėnesį dalyvavęs ginkluotame juvelyrikos parduotuvės apiplėšime Latvijoje, jau antrą kartą tapo prekeivių žmonėmis auka. Pirmą kartą nepilnametis buvo parduotas, kad eitų vogti užsienyje, kai jam buvo trylika metų. Neseniai Latvijoje sulaikytas paauglys iš Lietuvos ant rankos turi išdegintą žymę – vagių grupuotės ženklą. Taip vergu paverstą vaiką paženklino prekiautojai žmonėmis. 

Bandė panaikinti žymę

 Lietuvos „Carito“ atstovė, programos „Pagalba prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė pasakojo, kad berniukas bandė pats panaikinti šią žymę. Tačiau jam nepavyko – ant rankos atsirado gili žaizda. 

Pasiūlė uždarbiauti svetur

 Pirmą kartą berniukas buvo išvežtas į Daniją vagiliauti, kai jam buvo tik 13 metų.Biržuose gyvenanti motina negalėjo tinkamai pasirūpinti sūnumi, todėl atsirado veikėjų iš nusikaltėlių pasaulio, kurie vaikui pasiūlė užsidirbti užsienyje. Paauglys svajojo, kad užsidirbęs pinigų galės įsigyti daiktų, kurių girtaujanti socialinės rizikos šeima nepajėgė jam nupirkti.

 Pripažino nukentėjusiuoju

 Trys suaugę vyrai parūpino paaugliui fiktyvius dokumentus ir išsivežė į Daniją. Ten vaikas buvo išmokytas vagiliauti parduotuvėse. Tačiau berniukas greitai buvo sulaikytas vienoje parduotuvėje su įkalčiais. Iš Kopenhagos vaiką į Lietuvą parsivežė „Carito“ darbuotojos. Lietuvoje berniuką apklausė prokurorai. Vaikas papasakojo, kaip jis buvo išvežtas vagiliauti. Byloje paauglys buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Prokurorai surinko pakankamai duomenų, tad vaiko pardavėjai atsidūrė teisme.

 Sūnus vėl dingo iš namų

 Tuomet paauglys buvo atiduotas tėvams, tačiau jie nepajėgė juo pasirūpinti. Todėl nepilnametis atsidūrė Kauno vaikų socializacijos centre. Šią vasarą jis grįžo pas tėvus atostogų. „Mes visą laiką su juo bendravome, tačiau nežinojome, kad berniukui jo pardavėjai darė poveikį, spaudimą. Vaikas apie tai niekam neprasitarė“, – pasakojo K.Mišinienė. Vėliau paauglio motina prisiminė, kad sūnus rudens pradžioje buvo labai liūdnas. Jis paprašė atsiimti iš policijos pareiškimą, kuriame kaltinami jį į užsienį išvežę vyrai.Motina atsakė, kad nusikaltėliai turi atsakyti už savo nusikaltimą. Be to, byla jau nagrinėjama teisme. Kitą dieną sūnus dingo iš namų. 

Kol kas laimi nusikaltėliai

 K.Mišinienė pasakojo, kad rugsėjo viduryje ją apėmė nerimas dėl berniuko – jis jau kurį laiką neparašė, nepaskambino. „Pati paskambinau jo motinai. Tada ir sužinojau, kad sūnus Latvijoje įvykdė naują nusikaltimą ir yra sulaikytas. Kai susisiekiau su Biržų vaiko teisių tarnybos specialiste, ji pasakė, kad apie tai kažką girdėjo.Paskambinusi į Latviją sužinojau, kad tai buvo garsus nusikaltimas. Paauglys kartu su suaugusiais vyrais dalyvavo ginkluotame Daugpilio juvelyrikos parduotuvės apiplėšime“, – prisimena K.Mišinienė. Ji susisiekė su Lietuvos ambasada Latvijoje. Ambasados darbuotoja atvažiavo į Lietuvą, kad paimtų berniuko drabužių ir daiktų ir nuvežtų jam į sulaikymo vietą. „Nuo to laiko su berniuku negalėjau susisiekti. Jam dar tik 15 metų, o jis jau nurašytas. Juk šis paauglys yra prekiautojų žmonėmis auka. Jo gyvenimą dar galima pakeisti į gerąją pusę. Tačiau kol kas šioje kovoje laimi nusikaltėliai“, – apgailestavo K.Mišinienė. 

Virginija Petrauskienė 

Kalbama, kad kasmet Lietuvoje dingsta apie 1000 vaikų. Kai kas sako, jog šis skaičius perdėtas, tačiau paskutiniaisiais metais dėl vaikų pardavimo (pirkimo) pareigūnai yra pradėję po keletą ikiteisminių tyrimų, teismuose nagrinėjamos vaikus išvežusių prekeivių bylos. Yra jau ir nuteistų vaikų išnaudotojų.

Nėra strategijos

Lietuva į savo Baudžiamąjį kodeksą 147 straipsnį (Prekyba žmonėmis) įsirašė 1998 metais, o dar vėliau ir 157-ąjį (Vaiko pirkimas arba pardavimas). Per beveik 20 metų keitėsi prekybos žmonėmis taikiniai – jei pradžioje dažniausiai tik merginos ar moterys buvo prievarta vežamos į sekso vergiją, tai netrukus jų gretas papildė vyrai ir paaugliai (ir net mažamečiai), išvežti ir išnaudoti nusikaltimams daryti, prievartiniam darbui, pornografijos pramonei, paauglių kautynėms, nelegaliems lošimams, o taip pat – parduoti suteneriams.

Nevyriausybinė organizacija „Lietuvos Caritas“ jau seniai skambina pavojaus varpais, kad Baudžiamojo kodekso straipsniai – dar ne viskas. Būtinas aukos apsaugos mechanizmas ir bendras visų institucijų požiūris į nukentėjusį žmogų, o ypač vaiką. Projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė tvirtina, kad iki šiol karas su prekeiviais žmonėmis vis dar pralaimimas. „Trūksta bendros strategijos, – sakė K. Mišinienė. – Be to, kritinėje situacijoje yra atsidūrusios parodymus duodančios aukos, ypač nepilnamečiai – jiems negarantuojamas saugumas. Prekyba žmonėmis – toks nusikaltimas, kai be aukos parodymų ikiteisminis tyrimas beveik neįmanomas, tačiau kas apsaugos auką po to, kai ši išpasakoja savo kančias ir nurodo kankintojus? Jokio apsaugos mechanizmo nėra. Ir, jei nukentėjęs vaikas ar mergina gyvena kokiame nors nuošaliame užkampyje – o taip neretai ir būna, – kas garantuos, kad prekeiviai žmonėmis su jais nesusidoros, neįbaugins, kad ji ar jis pakeistų parodymus?“

Dirba kartu

Kol kas prekeiviams žmonėmis, ko gero, neramiausia Panevėžio apskrityje, nes čia prokurorai ir karitietės beveik 10 metų dirba ranka rankon. Jie ne tik stengiasi apsaugoti aukas, teikia joms psichologinę pagalbą, padeda atsitiesti, bet ir dirba šviečiamąjį darbą – lankosi mokyklose, pasakoja realias situacijas, taip įspėdami jaunimą, kokie ir kur gali tykoti pavojai.

Viena tokių ikiteisminių tyrimų pradininkių, pasiuntusi pirmuosius prekeivius žmonėmis (o vėliau – ir ne vieną dešimtį) į teisiamųjų suolą, – dabartinė Panevėžio apgygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė Nida Grunskienė. „Panevėžio apskrityje pirmosios aukos, kurios buvo išvežtos į užsienį ir parduotos suteneriams, prabilo maždaug 2006 metais, – pasakojo N. Grunskienė. – Nuo to laiko buvo pradėti 36 ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis, 4 – ir dėl prekybos žmonėmis, ir pagal BK 157 str. (vaiko pirkimas arba pardavimas). Nuteistas 41 prekeivis žmonėmis, nukentėjusiaisiais pripažintos 46 jų aukos, pagrinde merginos ir moterys. Šiuo metu teismuose dar nagrinėjamos 6 panašios bylos“.

Neturi supratimo

Tačiau „Carito“ atstovė K. Mišinienė tvirtina, kad ne visose apskrityse dirbama taip, kaip Panevėžyje. Ypač daug problemų kyla dėl prekeivių aukomis tapusių nepilnamečių. „Mes net susiduriame su priešiška kitų institucijų, privalančių padėti pakliuvusiam į pinkles nepilnamečiui, nuostata, jei imamės iniciatyvos gelbėti auką – piktinosi K. Mišinienė. – O nesenas įvykis iliustruoja, kad kai kada stokojama supratimo, žinių, ar tiesiog noro dirbti. Štai iš Danijos buvo parvežtas į prekeivių tinklus pakliuvęs 13 metų berniukas, kuris toje šalyje buvo išnaudojamas nusikaltimams daryti. Danai net nenorėjo vaiko atiduoti, nes jautė, kad jis bus grąžintas į alkoholikų šeimą. Deja, taip ir atsitiko – Lietuvoje vaikų teisių apsaugos tarnyba nematė jokio pavojaus ir vaiką grąžino tėvams. Šiems sūnus nerūpėjo, tad nepilnametis atsidūrė vaikų socializacijos centre“.

Bergždžios pastangos

Kad visos institucijos kol kas dirba kas sau, pritarė ir Raseinių savivaldybės vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAT) vedėja Regina Klevinskienė. Ji papasakojo, jog per 2 metus iš vienos seniūnijos buvo išvežti net 4 nepilnamečiai, o vienas – net 2 kartus. Visi šie paaugliai – problematiški, augo arba socialinės rizikos, arba nepilnose šeimose. Pasak R. Klevinskienės, šie vaikai nerūpėjo ir mokyklos pedagogams, jie tik apsidžiaugė, kai mokykloje nebeliko galvos skausmą keliančių paauglių.

Vienas jų – Ovidijus (16 m.) – atsidūrė Šveicarijoje ir buvo sulaikytas už ginkluotą apiplėšimą. Parvežus jį į gimtinę VTAT darbuotojai ir psichologai bandė paauglį prakalbinti, tačiau nepavyko –vaikinukas visų paslaugų atsisakė, apsivogė ir šiuo metu jis kali Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose (NTI-PN).

Jo draugas Egidijus šį rudenį taps pilnamečiu. Jam taip pat buvo bandoma padėti. Prieš porą metų jis buvo įstojęs į vieną mokyklą Kaune, tačiau greitai iš jos dingo. Pradėjus ieškoti buvo gautas pranešimas iš ambasados, jog vaikas sulaikytas Šveicarijoje.

Policija buvo pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl paauglio dingimo, tačiau sužinoję, kad jis sulaikytas užsienyje, tyrimą nutraukė. Nors Raseinių rajono VTAT kreipėsi į pareigūnus prašydama išsiaiškinti, kas nepilnametį išvežė į kitą šalį, kas įsodino į automobilį, kas užsakė viešbutį, kitas aplinkybes, bet tyrimas įstrigo.

Po trijų mėnesių gražintas į Lietuvą Egidijus ir vėl pranyko iš akiračio. VTAT pasiekė informacija, kad jis, kartu su Ovidijaus vyreniuoju broliu, kuris jau ragavęs kalėjimo duonos, sulaikytas už ginkluotą apiplėšimą.

2014 metais vaikinukas buvo grąžintas į Lietuvą, o šių metų liepą, pasakęs motinai, kad neva plauks baidarėmis… išplaukė nežinoma kryptimi.

Trečiasis paauglys šių metų vasarą, pasakęs tėvams, kad važiuoja pas gimines į Klaipėdą, buvo sulaikytas bandantis vogtu automobiliu pervažiuoti sieną.

„Kai vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai paragino tėvus netylėti, o kreiptis į policiją, tai vieno berniuko tėvas pagrasino, kad mes „nesikabinėtume, nes visokių dalykų gali nutikti“, – sakė R. Klevinskienė. Jokie tyrimai dėl šių vaikų dingimo nebuvo pradėti.

Žino, ką rinktis

Taigi, nusikaltėliai kruopščiai surenka visas žinias apie aukos šeimą: ar girtuokliaujama, ar gyvena skurdžiai, ar tėvams rūpi vaikai ir savo aukomis jie pasirenka tokius paauglius, kurių, žino, niekas nepasiges. Pavojuje ne tik asocialiose ar nepilnose šeimose augantys vaikai, pavojuje ir vaikų globos namų auklėtiniai, etninių bei tautinių grupių atstovai, vaikiai, linkę bėgti iš mokyklos, nusikalsti.

Ir minėtų vaikų niekas nepasigedo, išskyrus Raseinių rajono VTAT darbuotojus, niekam jie neužkliuvo, nors, ko gero, buvo išvežti su padirbtais pasais, kažkas juos lydėjo, kažkas apmokėjo jų kelionę. Ir tyrimai, jei jie buvo ir pradėti, atsidūrė aklavietėje. „Kai kurių pareigūnų požiūrį į tokius vaikus parodo jų neretai metama frazė: „Tai ką, gaideli, ir vėl pakliuvai?“, – sakė R. Klevinskienė.

Sulauks pagalbos?

Socialinės ir darbo apsaugos viceministras Algirdas Šešelgis, kuruojantis Socialinės aprėpties, Šeimos ir bendruomenių departamentų veiklą, neseniai įvykusioje tarptautinėje konferencijoje „Iššūkiai kovojant su prekyba žmonėmis“ patikino, kad „ministerija ieško būdų kaip pagelbėti mažametėms aukoms“. Viceministras pažadėjo, jog už gautą iš Europos Sąjungos paramą bus įkurti „Vaiko namai“, kur bus teikiama pagalba vaikams, nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos ar smurto. Tokie namai turėtų pradėti veikti kitų metų balandį.

Policijos departamento kapelionas kun. Algirdas Toliatas priminė, kad mūsų šalyje jau yra įkurta Šv. Mortos koordinacinė grupė. Tai tarptautinis tinklas, jungiantis policijos ir Bažnyčios iniciatyvas kovai su prekeiviais žmonėmis ir, kurią globoja popiežius Pranciškus. Kapelionas kun. A. Toliatas yra pagrindinis koordinatorius tarp Bažnyčios ir policijos sprendžiant šiuolaikinės vergovės problemą. „Šv. Mortos grupės tikslas sušildyti auką, sukurti pasitikėjimo erdvę, kad nukentėjęs žmogus duotų parodymus“, – sakė kapelionas kun. A. Toliatas.

„Vienas lauke – ne karys, – sakė K. Mišinienė. – Tačiau mes džiaugiamės, kad nors ir susidurdami su įvairių institucijų priešiškumu, o gal nenuovokumu, vien pernai pagalbą suteikėme 58 aukoms. Jos davė parodymus 35 ikiteisminiuose tyrimuose, 29 aukos liudijo teismo proceso metu. Taip pat džiaugiamės, kad 64 proc. gavusių pagalbą sėkmingai susitvarkė savo gyvenimą“.

Tarptautiniai ryšiai

Kaip žinia, lietuviai prekeiviai žmonėmis glaudžiai bendradarbiauja su kitų šalių nusikalstamomis grupuotėmis. Iš Lietuvos „vergai“ keliauja į Jungtinę Karalystę, Vokietiją, Nyderlandų Karalystę, Skandinavijos šalis ir kitur, todėl, siekiant nors kiek pristabdyti prekybą žmonėmis, mūsų pareigūnamas tenka bendradarbiauti su kitų šalių teisėsaugos atstovais. Minėtoje tarptautinėje konferencijoje dalyvavęs Jungtinės Karalystės Nepriklausomas kovos su vergove komisaras Kevinas Hylandas informavo, kad Lietuva įrašyta 9-ąja sąraše šalių, iš kurių „tiekiami“ vergai. „Daugiau nepilnamečių ir net mažamečių atvežama iš Rumunijos, Moldovos, Rusijos, – vardijo komisaras. – Vaikai išnaudojami ir seksualiai ir prievartiniam darbui. Neseniai iš Rumunijos atvežta 7 metukų mergaitė buvo laikomis baisiomis sąlygomis ir verčiama santykiauti su 60 vyrų per parą. Šiaurės Škotijoje buvo aptikti nepilnamečiai iš įvairių šalių, kurie buvo verčiami dirbti 20 valandų per parą. Svarbiausia – užkirsti kelią prekeiviams, būtina suteikti visas saugumo garantijas aukai, nes tik jos parodymais remiantis galima išardyti nusikalstamų grupuočių veiklą. Šiuo metu Jungtinėje Karalystėje priimtas naujas sugriežtintas įstatymas dėl prekybos žmonėmis, kuris labiau orientuotas į auką.“

Neliks nenubausti

Kaip jau minėjau, Lietuvoje galiojantys įstatymai už prekybą žmonėmis ir vaiko pardavimą (pirkimą) numato gana griežtas bausmes – iki 15 metų laisvės atėmimo. Deja, kartais žemesnės instancijos teismuose prekeivių žmonėmis nusikaltimai kvalifikuojami tik kaip pelnymasis iš kito asmens prostitucijos (BK 307 str.) arba pagal BK 308 str. (įtraukimas į prostituciją). Pagal šiuos straipsnius skiriamos kur kas švelnesnės bausmės – nuo piniginės baudos iki 8 metų laisvės atėmimo. Kadangi aukos dažniausiai bijo kalbėti, tai, kol jos pasiryžta įvardinti savo išnaudotojus ir papasakoti, kas nutiko, nuo nusikaltimo padarymo neretai praeina metai ir daugiau. O tai teismuose neretai suveikia kaip švelninanti aplinkybė – girdi, paskutiniais metais kaltinamasis daugiau nenusikalto, vedė, augina vaiką ir pan. Ir skiriamos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, o, pasitaiko, kad tokie nusikaltėliai ir visai išteisinami – neva aukos važiavo niekieno neverčiamos!

„To neturėtų būti – prekeiviai žmonėmis neturėtų išvengti realios laisvės atėmimo bausmės, – įsitikinęs Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjas Aurelijus Gutauskas, nagrinėjęs ne vieną panašią bylą. – Aukščiasiasis teismas stengiasi suformuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus, tačiau, tiesą sakant, pasitaiko, kad žemesnės instancijos teismai taiko kitas teisės normas. Aukščiausiąjį teismą pasiekiančiose bylose prekeiviams žmonėmis skiriamos vidutiniškai 2-8 metai nelaisvės. Manau, kad iš tokių nusikaltėlių būtina konfiskuoti ir jų turtą. Esu įsitikinęs, kad net ir prostitucija, nors moteris ir sako, jog ji šiuo „amatu“ užsiima savo noru, yra prievartinė“.

Aurelija Žutautienė

Publikuota 2015 m. spalio 02 d. “AKISTATA”

Po rezonansinės vagystės iš Daugpilio juvelyrinių dirbinių parduotuvės sulaikytas penkiolikmetis iš Biržų – akivaizdus ciniško vaikų išnaudojimo vagystėms užsienyje pavyzdys.

 Ant paauglio rankos išdegintą vergo žymę – priklausomybės tam tikrai grupuotei ženklą – galima vadinti ir gėda valstybei, kurios struktūros nesugeba arba nenori dirbti savo tiesioginio darbo, t. y., apsaugoti vaikų.  

Apleistą vaiką išvežė vogti

  Į Lietuvos Carito akiratį Tadas (vardas pakeistas – DELFI) pateko prieš porą metų. Apie jį nevyriausybinei organizacijai pranešė kolegos iš Danijos.  „Sužinojom, kad iš Kopenhagos į gimtąjį miestą reikia pargabenti berniuką. Biržų vaiko teisių apsaugos skyrius neturėjo galimybių, tad paprašė Lietuvos Carito pagalbos. Kaip vėliau paaiškėjo, organizuota gauja vaiką išvežė į Daniją vogti iš parduotuvių. Matė miestelyje neprižiūrimą, apleistą ir prisikalbino, žadėdami, kad užsidirbs pinigų. Vaikas norėjo treningų, kedų, o šeima negalėjo nupirkti. Tačiau ne dėl to, kad nepasiturinti. Alkoholizmas irgi tik viena iš problemų – šiomis dienomis vienas iš šeimos narių už vagystes sodinamas į kalėjimą“, – DELFI pasakojo Lietuvos Carito programos „Pagalba prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė Trylikametį paauglį Lietuvos Carito darbuotojai parvežė namo. Tačiau geriantiems tėvams jis nerūpėjo, tad tarnybos nutarė vaiką patalpinti Kauno socializacijos centre.  Iš socializacijos centro paauglys buvo grįžęs atostogų. Paskutinę vasaros dieną paprašė mamos, kad atsiimtų kaltinimus dėl jo išvežimo, nes bus blogai. Mama nesutiko. Vaikinas ją apkabino, pabučiavo ir dingo.  Apie tai K. Mišinienė prieš kelias dienas sužinojo paskambinusi į Biržus. Mama papasakojo apie paskutinį pokalbį su sūnumi. Paskui lyg tarp kitko užsiminė, kad Tadas Latvijoje, suimtas dėl plėšimo iš Daugpilio juvelyrinių dirbinių parduotuvės. „Apie Latvijoje sulaikytą paauglį mūsų šalies ambasada net negavo informacijos. Kaip mums buvo paaiškinta, nėra tarpvalstybinių sutarčių, kurios įpareigotų apie tokius atvejus pranešti Lietuvos ambasadai. Buvo paskambinta tik to berniuko mamai, kuri, ko gero, nelabai ką ir suprato“, – piktinosi K. Mišinienė.
 Taigi Tadas dar kartą tapo prekybos žmonėmis auka. „Kai aš latvių teisėsaugininkų klausiu, kokia Tado rolė tame baisiame apiplėšime, jie nieko negali pasakyti. Tai, kad iš įvykio vietos nusikaltėliai pasišalino nelaukdami Tado – visiškai logiška, turint omenyje tai, kokios didžiulės bausmės gresia už prekybą žmonėmis. Čia tiesiog buvo gudrus ėjimas, viską suplanavus iš anksto“, – įsitikinusi K. Mišinienė.  

Rado su vasariniais drabužiais  

Antrą kartą vogti į užsienį nepilnametis buvo išvežtas vasariniais drabužiais. Su jais Lietuvos ambasados atstovė jį ir rado Latvijoje, nepilnamečių sulaikymo vietoje.  Ant Tado rankos buvo žaizda – draskydamas išdegintą priklausomybės grupuotei ženklą, paauglys bandė jo atsikratyti.  Kaip pasakojo K. Mišinienė, ambasadoriaus patarėja pati jam iš Vilniaus vežė drabužių. Nuvykusi pas Tadą pamatė liūdną vaizdą – sutrikusį, liesą vaikinuką. Jis įsikabinęs prašė padėti. Neaiškino aplinkybių, tik tikino, kad bus geras, nerūkys, mokysis, kad tik ištrauktų jį iš ten.  „Kaip supratome, Tado advokatė nelabai juo domisi, tad patarėja mums rekomendavo samdyti jam privatų. Dabar karštligiškai ieškome gynėjo ir čia mums labai padeda organizacija „Gelbėkit vaikus“. Taip pat talkina privatūs geros valios žmonės, nes neturėjome lėšų samdyti advokatui Latvijoje. Susisiekėm su Kazickų šeimos fondu JAV, kuris labai greitai, tiesiog per naktį reagavo ir padės mums“, – pasidžiaugė DELFI pašnekovė.  Kitas Carito žingsnis – Biržų savivaldybėje sukviesti skubų atsakingų tarnybų susirinkimą ir nutarti, kaip veikti toliau. „Mes norime, kad Latvija grąžintų į Lietuvą berniuką, nes jis tame centre net neišeina iš kambario, su niekuo negali bendrauti, nes nemoka nei rusiškai, nei angliškai, negali mokytis. Žino tik tiek, kad po dviejų mėnesių bus teismo procesas ir turi jo laukti. Mes matome, kad jis – neviltyje“, – sakė K. Mišinienė.  Klausimas, kurį ypač aštriai kelia Lietuvos Carito programos „Pagalba prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms“ vadovė – ką reiškia asmenų, ypač nepilnamečių, duodančių parodymus prekybos žmonėmis bylose, apsauga.  „Tado atveju sutapimai – akivaizdūs. Jis vienintelis likęs liudytojas“, – pabrėžė ji.  

Vienas suimtas, kitas – laisvas

  Kaip DELFI informavo Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroras Rimantas Vagrys, ikiteisminis tyrimas dėl Tado išnaudojimo vagystėms Danijoje baigtas, byla teisme. 
„Tas vaikas – nukentėjusysis. Kaltinami du asmenys (trečias ikiteisminio proceso metu mirė – DELFI), kurie jį išvežė į Daniją ir išnaudojo vagystėms. Tokia veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už tai gresia iki 12 metų nelaisvės“, – sakė prokuroras.  Pasak R. Vagrio, ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta duomenų, kad nusikaltėliai gali daryti poveikį Tadui, tad buvo pakeista kardomoji priemonė. „Vienas iš kaltinamųjų šiuo metu suimtas, vienas kol kas laisvėje, nes nėra jokių duomenų, kad galėtų daryti poveikį. Jei tokių duomenų turėtume, priimtume sprendimus“, – sakė prokuroras.  R. Vagrio žodžiais, vagystėms išnaudoti vaikus – paplitęs būdas pelnytis: „Ne tik patys, važiuoja, bet ir vaikus ima, kad būtų daugiau rankų. Negalima sakyti, kad Tadas buvo vežamas prievarta, tačiau 13 metų vaiko sutikimas nepanaikina suaugusiųjų atsakomybės, už tai ką jie daro, nes vaikas dar nėra pilnai susiformavęs ir gali nesuvokti, ko važiuoja“.  Kaip pastebi prokuroras, vaikai vagystėms į užsienį vežami tikintis, kad sučiuptą nepilnametį greičiu paleis, nekreips dėmesio, ypač jei jis atrodo silpnas, paliegęs, turi negalią. Kita priežastis – jie mažiau reikalauja iš bendros dalies, kiek yra pavogta, tad išnaudojant vaikus tikimasi didesnio pelno. 

 Kasdien pralošinėjami vaikų gyvenimai 

 Kaip žinia, Tado šeima buvo žinoma tarnyboms, namuose lankėsi socialiniai darbuotojai. Tačiau kas iš to? „Ar iš tiesų yra realiai veikiama vaiko labui, jei jis nepaisant nieko išvežamas vogti? Koks tikslas vaikščioti į šeimą, jei tai nekeičia situacijos joje? Lengvabūdiško požiūrio į darbą pasekmes matome ir jos – labai skaudžios. Žinoma, mes mirtinai susipykstame su tarnybomis, kai apie tai kalbame, tačiau nebeįsivaizduoju, kaip ir elgtis, kad apsaugotume vaikus.  Ar iš tiesų tas konkretus berniukas toks jau blogas, ar mes tiesiog kasdien pralošinėjam savo vaikus ir jų gyvenimus vien dėl to, kad nesugebam sukurti strategijos, kaip ne formaliai, o realiai veikti vaiko labui kritinėse situacijose?“, – kėlė klausimus programos „Pagalba prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms“ vadovė. 

URM ambasada palaiko ryšį su nepilnamečiu ir jo artimaisiais  

Kaip DELFI informavo Užsienio reikalų ministerija (URM), nei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, nei Lietuvos ambasada Latvijoje neturi oficialaus Latvijos institucijų pranešimo apie nepilnamečio sulaikymą.  „Apie įvykį sužinojusi iš išorinių šaltinių, ambasada nedelsdama kreipėsi informacijos į kompetentingas Latvijos institucijas. Šiuo metu paauglys yra Cėsio nepilnamečių pataisos namuose”, – rašoma URM atsakyme.  Ambasados Latvijos Respublikoje duomenimis, nepilnamečiui iš Lietuvos paskirta valstybinė gynėja. Ambasados darbuotojai aplankė nepilnametį, palaiko ryšį su juo ir jo artimaisiais. 

Ieva Urbonaitė-Vainienė 

Šiandien, rugsėjo 25 dieną Raseinių Žemaičio aikštėje vieši Lietuvos „Caritas“ organizuota socialinė akcija „Ekspozicija ant ratų“.

Kaip portalui manoRaseiniai.lt sakė mūsų mieste apsilankiusios prevencijos programos koordinatorė Erika Panova ir socialinė darbuotoja Vaida Matusevičiūtė, praėjusių metų spalį, minint Tarptautinę kovos su prekyba žmonėmis dieną, prasidėjusios akcijos „Ekspozicija ant ratų“ tikslas – parodyti visuomenei, kokia „apčiuopiama“, reali yra prekyba žmonėmis. Šia ekspozicija siekiama ne tik įspėti, bet ir paskatinti mūsų žmones nelikti abejingiems, žinoti, kur ir kaip kreiptis pagalbos. Merginos pasakojo, kad yra buvęs ne vienas atvejis, kai Raseiniuose dingę žmonės parduoti ir išnaudojami.

Su šia socialine akcija Lietuvos „Caritas“ aplankė jau daugiau kaip 20 šalies miestų ir kaimų.Į Raseinius ši ekspozicija atvyko pirmą kartą.

Specialiai įrengtame treileryje yra rekonstruotos seksualinio ir darbinio išnaudojimo aukų gyvenimo sąlygos, jų gyvenimo nelaisvėje žiauri kasdienybė.

„Mes teikiame pagalbą asmenims, nukentėjusiems Lietuvoje ir už jos ribų nuo seksualinės prievartos, įvairių prekybos žmonėmis formų – prostitucijos, prievartinio darbo, išnaudojimo nusikalstamoms veikoms, fiktyvių santuokų, elgetavimo“, – kalbėjo E. Panova. Mergina pasakojo, kad yra nutikę atvejų, kai žmonės apžiūrėję ekspoziciją išdrįso papasakoti apie savo, bei artimųjų patirtą siaubą.

Akcijoje dalyvavusios programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinės darbuotojos diskutavo su apsilankiusiais raseiniečiais, kvietė išreikšti savo įspūdžius ir raštu. Sulaukta tikrai stiprių atsiliepimų: „Siaubas, baisu. Žmogus – daiktas. Sunku ir įsivaizduoti išgyvenusiųjų pojūčius“, „Saugokim vieni kitus, būkim budrūs visose situacijose“, „Labai slogūs įspūdžiai. Net nežinojau, kad viskas taip arti..“

Su šia socialine akcija Lietuvos „Caritas“ atstovės ruošiasi apsilankyti kuo daugiau šalies miestų ir kaimų. Jos dėkoja aukojusiems praeiviams, kurių aukos padės įrengtai ekspozicijai riedėti vis toliau.

Pirmąkart ir pakartotinai teisiami pedofilai už grotų patenka į pragarą. Tačiau ar pasitaiso? O gal žvėriškomis sąlygomis būdami nelaisvėje tampa dar didesne grėsme vaikams?  

Seksualinių impulsų nevaldymas laikomas liga. Jei tos ligos pasekmė – suluošinti kitų žmonių likimai, ji privalo būti gydoma. DELFI aiškinosi, kaip tai vyksta Lietuvoje, jei pedofilų aukų nemažėja. Patėvių prievartaujamos mergaitės, kurių negina mamos, ir dažnėjanti seksualinė prievarta prieš berniukus. Tai socialiniams darbuotojams šiuo metu kelia didžiausią nerimą. 

Kali pusšimtis, gydosi – du

 Kalėjimų departamento duomenimis, šiuo metu laisvės atėmimo bausmę už seksualinį smurtą prieš vaikus atlieka 56 asmenys. Vos 2 iš jų dalyvauja seksualiai nusikaltusių asmenų terapijoje
Priverstinio gydymo nuo pedofilijos (kaip ir kitokio priverstinio gydymo) teisinio instituto nėra.  Skirtingai nei, pvz., kaimyninėje Lenkijoje, cheminė kastracija, kaip sprendimas apsaugoti visuomenę nuo seksualinių impulsų nevaldančių žmonių, Lietuvoje taip pat netaikoma. Ar nėra taip, kad ginamas smurtautojas, o kenčia auka? 

 Kai lifto durys užsidarė, jis puolė draskyti drabužius 

„Kai lifto durys užsidarė, jis puolė mane, pradėjo draskyti drabužius. Pamenu, kaip jis visas drebėjo, inkštė tokiu ne žmogaus balsu… Tas atsitikimas lifte sugriovė mano gyvenimą“. Tai tik vieno iš daugybės vaikų parodymų teisme, nuo kurių „įvairovės“ kūnas nueina pagaugais. Aukos – patėvių, brolių, pažįstamų ir nepažįstamų prievartauti mažamečiai vaikai ir paaugliai.

 Mastai 

Seksualinių nusikaltimų mastus DELFI aiškinosi Teisingumo ministerijos Kalėjimų departamente.

 -Kiek šiuo metu Lietuvos įstaigose yra už seksualinius nusikaltimus nuteistų asmenų?

 -2015 m. liepos 1 d. Duomenimis – 447.

Kiek iš jų nelaisvėje už seksualinį smurtą prieš vaikus?

 -2015 m. liepos 1 d. duomenimis – 56. 

-Ar identifikuojami, kažkaip išskiriami nuteistieji, kurie turi pedofilijos sutrikimą?

 -Ne.
 

– Kiek asmenų teismo sprendimu priverstinai gydomų nuo pedofilijos?

-Priverstinio gydymo nuo pedofilijos (kaip ir kitokio priverstinio gydymo) teisinio instituto nėra.

– Ar visose įkalinimo įstaigose yra galimybių tokiems asmenims taikyti kompleksinį gydymą?

 -2012 m. priėmus Bausmių vykdymo kodekso pakeitimus, kuriais buvo panaikinta galimybė lygtinai paleisti seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius padariusius nuteistuosius, šie asmenys prarado pagrindinę motyvaciją dalyvauti Seksualiai nusikaltusių asmenų terapijos (SeNAT) programoje, todėl šiuo metu ji taikoma tik 2 nuteistiesiems. SeNAT paskirtis – pakartotinių seksualinių nusikaltimų prevencija ir šiuos nusikaltimus padariusių asmenų reintegracija į visuomenę. Pagrindinis programos uždavinys – padėti nuteistiesiems nustatyti jų rizikos faktorius bei išmokyti tuos faktorius kontroliuoti ir valdyti ateityje.
 

– Kokia dalis seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius padariusių žmonių už tą patį pakartotinai nubaudžiami laisvės atėmimo bausmėmis?

 -Neturime duomenų. 
– Ar tarp nuteistųjų buvo pageidaujančių cheminės kastracijos? 
-Nebuvo.
 -Ar ji apskritai Lietuvoje taikoma kaip sprendimas apsaugoti visuomenę nuo seksualinių impulsų nevaldančių žmonių?
 -Netaikoma. 
– Jei galite, įvardykite asmenį, kuris daugiausiai kartų teistas už vaikų seksualinį išnaudojimą.
 -Neturime teisės įvardinti šio asmens, nors apie jį viešojoje erdvėje kalbėta daug. 
Prievartautą berniuką rado lauke ant suolo, nesiorientuojantį aplinkoje
 Kaip rašė DELFI, garsiausiu Lietuvos pedofilu laikomas kaunietis kalėjime sėdi aštuntą kartą. Paskutinį buvo pripažintas kaltu ne tik dėl vaiko seksualinio prievartavimo, bet ir dėl neteisėto disponavimo narkotikais, psichotropinėmis medžiagomis. Teismas nustatė, kad jis nepilnamečiui psichotropinių medžiagų davė ne siekdamas jas platinti, o norėdamas palaužti pasipriešinimą seksualiniam prievartavimui.
 Po nakties prievartautojo bute berniukas buvo rastas lauke ant suoliuko sunkiai besiorientuojantis aplinkoje. 
Mergaitės pasirenkamos 8-10 metų, berniukai – šiek tiek vyresni
 Pedofilija priskiriama seksualiniam sutrikimui parafilijai. Tai seksualinė veikla, į kurią įtraukiami lytiškai nesubrendę vaikai, paprastai iki 13 metų. Pedofilu gali būti įvardintas asmuo bent 16 metų amžiaus ir bent 5 metais vyresnis nei jo aukos. 
Nustatyta, kad daugiau kaip 90 proc. pedofilų yra vyrai. Seksualiai juos gali traukti tiek berniukai, tiek mergaitės (net dažniau) arba ir vieni, ir kiti. Mergaitės paprastai pasirenkamos 8-10 metų, berniukai – šiek tiek vyresni. Šeimoje pasireiškianti pedofilija vadinama kraujomaiša.
 Mokslinių tyrimų duomenimis, kraujomaiša pasireiškianti pedofilija būdinga penktadaliui šį sutrikimą turinčių žmonių. Terminas „infantofilija“ vartojamas apibūdinti asmenis, kurie seksualiai domisi jaunesniais nei penkerių metų vaikais. 
Jausdami stiprų potraukį vaikams, pedofilai gali apsiriboti jų nurengimu ir stebėjimu, rodymu save nuogą, lietimu ar vaiko mylavimu, masturbavimusi vaikui matant. Kiti elgiasi priartėja prie lytinio akto ar net jį atlieka, be to, tą darydami naudoja jėgą. Paprastai pedofilas savo elgesį bando teisinti, neva tai vaiko edukacija, jis pats patiria seksualinį malonumą. Arba aiškina, kad vaikas buvo seksualiai patrauklus, ypač tais atvejais, kai seksualinė trauka pasireiškia berniukui.
 Sterilizavimas potraukio nepanaikina
 Specialistai kartoja – vien įkalinimas neišsprendžia seksualinės prievartos problemų. Prievartautojų gydymas gyvybiškai svarbus siekiant išvengti seksualinės prievartos ateityje ir mažinti aukų skaičių. 
Biologinio parafilijos gydymo rekomendacijose pabrėžiama, jog sterilizavimas potraukio nepanaikina. Pedofilas stengiasi valdyti, slopinti instinktus, bet vieną dieną jie vis tiek prasiveržia ir tuomet visos moralinės normos žlunga. Veiksmingos cheminės terapijos taip pat nėra. Kad būtų numalšintas seksualinis potraukis, reikėtų užblokuoti lytinių hormonų gamybą, o tai didžiulė žala visam organizmui. Kita vertus, vaikui padaroma žala – dar didesnė. Lytinė prievarta sutrikdo jo lytines funkcijas ateityje: lytiniai santykiai kelia baimę, prarandamas gebėjimas džiaugtis meile ir t. t. 
Vidutinis vieno pedofilo aukų skaičius – apie 20 vaikų
 Parafilai dažnai turi daugiau nei vieno tipo iškrypusį seksualinį elgesį. Pvz., trečdalis pedofilų yra ir ekshibicionistai, nuo 50 iki 70 proc. pedofilų turi daugiau nei vieną parafiliją.
 Apskaičiuota, kad vidutinis aukų skaičius vienam pedofilui – apie 20 vaikų. Vis dėlto, pripažįstama, kad seksualinės prievartos dažnis įvertintas nepakankamai, nes prievartautojai dažnai nesulaikomi arba nenuteisiami.
 Tai tyrėjams patvirtino ir patys vyrai, kalintys už seksualinę prievartą prieš vaikus. Jų teigimu, dar bent dėl penkių seksualinio smurto atvejų jie niekada nebuvo sulaikyti.
 Moksliniuose straipsniuose naudojami duomenys iš įkalinimo vietų rodo, kad 15 proc. vaikų išnaudotojų, kurie paliko kalėjimą, per dvejus metus vėl nuteisiami dėl seksualinio nusikaltimo.
 Kastraciją vadina asmens luošinimu
 Po rezonansinių bylų padaugėja siūlymų lytinę prievartą prieš vaikus naudojantiems asmenims taikyti chirurginę kastraciją. Tačiau Lietuvos teisės institutas yra aiškiai pasisakęs – tai būtų asmenį luošinanti priemonė, nesuderinama su fundamentinėmis žmogaus teisėmis. 
Tuo tarpu cheminei kastracijai Teisės institutas neprieštarautų, jei ji būtų taikoma asmeniui sutikus. Pabrėžiama, jog šios priemonės taikymas pateisinamas tik sunkių ir labai sunkių lytinių nusikaltimų atvejais, kuriuos lėmė patologinis negalėjimas kontroliuoti savo lytinio potraukio.
 Priskiriami žemiausiai ir labiausiai niekinamai kastai Kalėjime vaikų prievartautojai išsyk priskiriami žemiausiai ir labiausiai niekinamai kastai – gaidžiams. Dar vadinami „pyderais“, „fašmakais“, „šliapomis“, „nuleistais“, „nuskriaustaisiais“.
Netiesa, jog į ją papuola tik homoseksualai arba už lytinius nusikaltimus įkalinti asmenys. Į dugną taip pat bloškiami moteriškesnės išvaizdos, turintys moteriškų manierų ar fiziškai silpnesni vyrai. Nuteistųjų subkultūros sociologinis tyrimas Pravieniškių II-uosiuiose pataisos namuose parodė, kad „gaidžiais“ tampa ir dėl vidinių „taisyklių“ nežinojimo arba, pvz., pasigyrus apie oralinį seksą su moterimi“.
 „Gaidį galima mušti tik pagaliu arba spardyti kojomis, kad rankų „nesitepti“, – taip DELFI yra teigęs kalėjime sėdėjęs Tadas. 
Pasak jo, moters išprievartavimas kalėjime nelaikomas išskirtiniu nusikaltimu, už kurį įkalinimo įstaigose gali sulaukti pasmerkimo. „Jei tu išprievartavai mergą, bet esi „normalus“, tai gal ten tave ant rankų nešios, ten už išprievartavimus krūvos sėdi. Niekas už tai nesmerkia“, – sakė Tadas. – Tačiau jei išprievartavai vaiką – tai taip. Tada tiesiai į gaidyną. Tokius pirmą mėnesį pamuša, antrą – pamuša. O paskui jie sėdi tam savo gaidyne ir viskas“.
 Ką daryti, kad išėję į laisvę nesielgtų kaip žvėrys? 
„Gal atrodo paradoksalu, tačiau mums, teikiantiems pagalbą nukentėjusiems nuo seksualinių nusikaltimų vaikams, yra tikrai ne tas pats kur ir kaip atlieka paskirtas bausmes nusikaltėliai, – DELFI sakė Lietuvos Carito Programa „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė. Specialistė kėlė klausimus: ar įmanoma šiandien suteikti reabilitacinę pagalbą šiems asmenis mūsų įkalinimo įstaigose – tačiau tokią, kad jie išėję į laisvę, nesielgtų kaip nutrūkę nuo grandinės žvėrys? Negi „kastų“ sistema laisvės atėmimo vietose yra vienintelis visuomenės atsakas į tokią sudėtingą problemą?“
Kurie ir vėl prievartauja
 Pakartotinis teistumas už seksualinę prievartą vidutiniškai siekia 13 proc. (šeiminių prievartautojų atveju 4 proc., o pedofilų, kurių aukos berniukai – 21 proc.)
 Seksualinių prievartautojų tyrimo duomenimis, pedofilai, kuriuos traukia berniukai, labiau linkę pakartotinai prievartauti (35 proc. po 15 metų) palyginti su tais, kuriuos traukia mergaitės (16 proc. po 15 metų), ir su tais, kurie seksualiai prievartavo šeimoje (13 proc. po 5 metų).
 Nutraukus gydymą, seksualiniai prievartautojai, turintys intelekto negalią ar liekamųjų reiškinių po galvos traumų, ypač dažnai linkę vėl prievartauti. 
Siekdami tiksliai įvertinti seksualinių prievartautojų recidyvo riziką mokslininkai siūlė įvairias skales, tačiau iki šiol nė viena nebuvo pakankama. 
Keleto tyrimų duomenimis , geriausia prevencija pakartotiniam prievartai prieš vaikus – farmakol oginis gydymas ir psichoterapija. Minima nuostata sunkių parafilijų su didele seksualinio smurto rizika atvejais nepertraukiamą gydymą taikyti nuo trejų iki penkerių metų. 
Lengvos parafilijos atveju siūloma skirti bent dvejų metų trukmės gydymą, po kurio pacientą reikia atidžiai stebėti ir atnaujinti gydymą, jei pasikartoja parafilinės seksualinės fantazijos. 
Pradžia – psichiatro aprašytos seksualinės žmogžudystės 
Seksualinis nukrypimas medicininiu reiškiniu buvo pradėtas laikyti tik XIX a. pabaigoje, po to, kai vokiečių psichiatras Richardas von Krafftas-Ebingas (1886 m.) aprašė seksualines žmogžudystes, akcentuodamas sąsają tarp seksualinės fantazijos ir kompulsinio potraukio žudyti. Pirmasis gydymo būdas buvo chirurginė kastracija, gydymo tikslams panaudota 1892 m. Šveicarijoje pacientui, sergančiam silpnaprotyste ir hiperseksualumu. 
Kastracija buvo žinoma nuo seniausių laikų ir naudojama dėl religinių ar teisinių priežasčių seksualiniams nusikaltėliams tramdyti. 
Seksualinių nusikaltimų vertinimui įtakos turi kintantis visuomenės požiūris į seksualinį elgesį ir tai, kas laikoma nukrypimu. Yra valstybių, kuriose pedofiliją siūlyta vertinti ne kaip sutrikimą, o kaip kitą seksualinę orientaciją. Oponentų teigimu, tai būtų tiesus kelias į pedofilijos įteisinimą
 Per pusmetį – 135 seksualiniai nusikaltimai 
Kalėjimų departamento duomenimis, per 2015 m. I pusmetį Lietuvoje užregistruota 38 201 nusikalstama veika, iš jų seksualinio pobūdžio nusikaltimų – 135.
 Rugsėjo 17-osios duomenimis, iš viso laisvės atėmimo įstaigose laikomi 7692 asmenys. Iš 7002 nuteistųjų 286 moterys ir 6716 vyrų.  

Ieva Urbonaitė-Vainienė 

Lietuviai vis dar sunkiai patiki, kad galima nupirkti ir parduoti… žmogų, o tokios prekybos aukas dažnai kaltina, neva, jos pačios to norėjusios. 

 Tokių nuomonių Lietuvos Caritas savanoriai, vykdantys projektą „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“, girdi kasdien, o „Šilutės naujienoms“ apie tai pasakojo iš Klaipėdos atvykusios šio projekto socialinės darbuotojos Sandra Bučkutė ir Žavinta Širvydaitė. Pačios aukos apie savo išgyvenimus prabyla labai sunkiai ir ne kiekvienam – tik tam, kuriuo labai pasitiki, nes irgi gerai žino aplinkinių išankstinę nuomonę. Projekto, vykdomo nuo 2001 metų, centrai šiandien įsikūrę 6-iuose didžiuosiuose šalies miestuose, Šilutės rajonas priskirtas Tauragės skyriui. Beje, kaip tik šiame regione dažniausiai jauni vaikinai ir merginos parduodami vagystėms užsienyje vykdyti, čia buvo užfiksuotas ir pirmasis fiktyvios santuokos atvejis, kai merginą pardavė… žmonos pareigoms. 

Sparčiai plinta pardavimai… vedyboms 

„Lietuvos Caritas“ kasmet padeda maždaug 100-120 žmonių – prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukų. Šios institucijos nariai gelbsti vaikus, moteris ir vyrus, patekusius į prekeivių žmonėmis ir sutenerių pinkles. Teikiama nemokama psichologinė, socialinė, teisinė pagalba nukentėjusiesiems ir jų šeimų nariams, rengiami mokymai, informacinės – prevencinės akcijos specialistams ir plačiajai visuomenei. Todėl šios organizacijos nariai jau gerai žino, jog dauguma prekybos žmonėmis aukų tiesiog norėjo geresnio gyvenimo, tačiau tapo tik preke nusikaltėlių rankose. S.Bučkutė ir Ž.Širvydaitė pasakojo, kad apie žmonių pardavimą prostitucijai žinoma jau seniai, tačiau pastaruoju metu atsiranda ir naujos žmonių pardavimo formos: vagystėms, nelegaliam darbui ir net fiktyvioms santuokoms. Pastaroji forma – pati naujausia, tačiau sparčiai plintanti, įtraukia, žinoma, merginas ir jaunas moteris. Jos suviliojamos gražiais pažadais: neva gyvens patogiai, turės daug pinigų, o jokių žmonos pareigų atlikti esą nereikės. Euforija sklaidosi vos patekus į išsvajoto turtingo jaunikio namus: iš moters būna atimami dokumentai, ji netenka bet kokios laisvės, neturi pinigų, o užsienio kalba surašytos vedybų sutarties dažniausiai nesugeba net perskaityti. Todėl jau būta atvejų, kai savo parašą lietuvės padėjo net ant… paskolos dokumentų. Be to, ir „žmonos pareigų“ išvengti paprastai nepavyksta, ir vaikus priverstinai tenka gimdyti, ir smurtą patirti.  Užtat tokie „jaunikiai“ (dažniausiai – iš trečiųjų šalių) taip įgyja teisę gyventi Europos Sąjungoje.

 Moterys yra smarkiai įbaugintos

 Pasak socialinių darbuotojų, parduodamos dažniausiai 18-30 metų moterys. Daugelis jų yra iš socialinės rizikos šeimų, neretai – vienišos mamos, nepajėgiančios išlaikyti savo vaikų, todėl ieškančios bet kokios geresnio gyvenimo galimybės. Jos lengvai patiki sutenerių piešiamomis lengvo gyvenimo vizijomis. Kiek iš viso tokių parduotų moterų yra, nežino niekas, mat suregistruojamos tik tos, kurios ilgainiui deportuojamos iš šalies, o vėliau perduodamos policijai. Dažniausiai pareigūnai ir nukreipia moteris ieškoti „Caritas“ pagalbos.  Net grįžusioms namo joms būna itin sunku prabilti apie patirtus išgyvenimus, nes moterys būna smarkiai įbaugintos. Dažnai suteneriai jas įtikina, esą jos pačios to norėjusios, esą jie yra papirkę visų institucijų pareigūnus, tad jokios pagalbos jos nesulauksiančios. Be to, grasinama susidoroti ir su šeimų nariais, ne paskutinį vaidmenį suvaidina ir Lietuvoje vyraujanti nuomonė, jog jos išvyko žinodamos, kam ryžtasi.  

Miegoti tenka ir bagažinėse

 Tai toli gražu nėra vienintelis įvairių vertelgų sukurptas vergovės modelis. Jauni žmonės neretai pastaruoju metu verbuojami dirbti „lengvus ir nesudėtingus“ darbus, o nuvykus į užsienį paaiškėja, kad teks vogti iš parduotuvių. Ir žadėto buto ar bendrabučio nė kvapo nebūna, dažnam tenka įsikurti net automobiliuose ar jų bagažinėse. Tokioje vergijoje pabuvoję jaunuoliai pasakoja, kad ir valgio gauna tik tiek, kiek patys parduotuvėse sugeba nugvelbti. Aukų ieškoma ir pornografijai, vergiškam darbui, sukčiavimui, net narkotikų gabenimui ir platinimui.„Tokių atvejų vis daugėja, vagiliauti dažniausiai verčiami nepilnamečiai ar labai jauni žmonės“, – sako socialinės darbuotojos.  Bet ne tik labai jauni žmonės griebiasi it skęstantieji šiaudo geresnio gyvenimo vilties. Štai ką pasakoja 32 metų dviejų vaikų mama Rasa iš Tauragės rajono: „Mano buvo sunki ekonominė situacija, ir jis man pasiūlė važiuoti į užsienį užsidirbti pinigų.  Sakė, kad turėsiu namus tvarkyti, valgyti gaminti. Kai atvykome, jis pasakė, kad turėsiu vogti. Iš pradžių pagalvojau, kad juokauja, ir pasakiau „Ne“. Tada jis man trenkė ir pasakė: „Nevogsi – paprasčiausiai užmušiu tave“… Vagiliaujančią mane pagavo policija, vienintelė tada buvo mano mintis: „Ačiū Dievui…“   

Nepulti stačia galva

 Ką daryti, kad neužkibtum ant sukčių kabliuko? Pašnekovės pataria pirmiausia tikrinti, ar uždarbį užsienyje siūlanti įmonė išties veikia legaliai, o čia padėti galėtų ir policija, informacijos suteiktų ir ambasadų darbuotojai. Patekus pas menamą darbdavį, jam jokiu būdu negalima atiduoti asmens dokumentų, prisiminti, kad jų originalų neturi teisės paimti joks darbdavys nei Lietuvoje, nei užsienyje. Be to, reikėtų pasidaryti keletą asmens dokumento kopijų ir prireikus naudoti jas. Būtina atidžiai skaityti ir išstudijuoti darbo sutartis, taigi tiesiog nepulti „į geresnį gyvenimą“ stačia galva, nes skubėjimo pasekmės liks visam gyvenimui. Išvykstant reikia kuo daugiau informacijos apie būsimą darbdavį palikti artimiesiems, o patekus ne ten, kur planuota, pajutus, jog esi išnaudojamas, stengtis kaip nors atkreipti į save aplinkinių dėmesį, jei reikia, net kelti triukšmą. 

Kalbės su socialiniais darbuotojais

 S.Bučkutė ir Ž.Širvydaitė viliasi, kad ilgainiui keisis lietuvių nuomonė, jog į panašias situacijas žmonės pakliūva tik savanoriškai, kad tik jie patys dėl to kalti, kad pagaliau pradėsime suprasti, jog žmogų, ypač – jauną, labai nesunku ir apgauti. Beje, su aukomis dirbantys žmonės neretai susiduria ir su atvejais, kai aukų kaimynystėje gyvenantys žmonės turėjo pagrindą įtarti, jog vyksta nešvarūs sandėriai, jog gali būti pasinaudota patikliu žmogumi, tačiau nei jo, nei atsakingų institucijų apie tai neįspėjo. Akivaizdu, kad posakis „Ne mano daržas – ne mano pupos“ Lietuvoje vis dar labai gajus.     Visi, kurie norėtų turėti daugiau informacijos, ar artimieji, turintys įtarimų dėl galimo jų šeimos nario išnaudojimo, gali skambinti telefonu Tauragėje 8 646 32720, arba Klaipėdoje 8 678 18791. Prekybos žmonėmis aukas lengviausiai pavyksta prakalbinti socialiniams darbuotojams, ir tik tiems, kuriems jos pajunta pasitikėjimą.       Todėl kaip tik į Savivaldybės Socialinės paramos skyrių kreipėsi Šilutėn atvykusios S.Bučkutė ir Ž.Širvydaitė. O šio skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis pažadėjo organizuoti pokalbį prie apvalaus stalo su seniūnijų socialinio darbo organizatorėmis.  Planuojama, kad tokiame pokalbyje dalyvaus ir Lietuvos Carito psichologas, socialiniai darbuotojai, kurie papasakos nemažai tokių skaudžių atvejų, duos konkrečių patarimų.

Vilija Budrikienė