Author: admin

Kai šiandien Lietuvoje kalbame apie prekybą žmonėmis, dažniausiai galvojame apie nelaimingas sekso industrijos aukas, na, dar galbūt galime įsivaizduoti darbinį išnaudojimą. Tačiau nusikalstamas pasaulis nenuilstamai ieško naujų pasipelnymo nišų, kur minimalios investicijos duoda dešimteriopą pelną. 

Žaibiškai plintanti savo tėvynainių išnaudojimo forma –  labai jaunų vyrų, neretai dar paauglių, verbavimas ir siuntimas vogti, plėšti, gabenti ir prekiauti narkotikais Vakarų Europoje. Jų daug, jie mobilūs, žiaurūs, negailestingi silpniesiems, kietai susaistyti „neskundimo“ pančiais. Neretai patys nusikaltimų organizatoriai nedalyvauja tokiuose reiduose, jie trauko virvutes saugiai sėdėdami priešais kompiuterio ekraną ar „vierchaudami“ ant zonos gultų. Eiliniams kriminalistams šie vis atsinaujinantys voratinkliai yra sunkiai išpainiojami, tačiau geriau pasiruošę ir atkaklesni jų kolegos sistemingai tuos „dūšių gaudytojus“ persekioja ir pateikia jiems kaltinimus. Kai policijos komisariate pirmą kartą susitikau su Viliumi, jo laikysena mažai kuo skyrėsi nuo panašaus likimo aštuoniolikamečių. „Aš nieko jums nesakysiu, aš ne skundikas, tuoj jums paskambins rimti žmonės, turėsit problemų“, – atkakliai tvirtino vaikinukas, nekeldamas akių nuo žemės. Byloje buvo pakankami duomenų, įrodančių, ką jis veikė ne kartą vykdamas į Jungtinę Karalystę, Vokietiją. Tačiau ten taip pat buvo duomenys apie tai, kaip Vilius buvo savo“ boso mušamas, žalojamas, gaudomas, jėga ištempiamas iš menkučių savo slėptuvių pas draugus. Šeimą vaikinas lyg ir turėjo, tačiau ar pavadinsi šeima niekada neišsiblaivančią motiną ir vis naujus jos sugyventinius? Kiekviename mieste galima rasti visoms vietos tarnyboms puikiai žinomų bendrabučių, socialinių būstų, kur tokios „šeimos“ gyvalioja tarsi už civilizacijos ribų. Kai vaikinuką prie namų užkalbino kažko lūkuriuojantis nepažįstamasis ir pasiūlė: „Šen bei ten palėkti, yra reikalas, dideli pinigai“, Vilius iš karto pasijuto labai dėkingas, jis iki pat Vokietijos sienos nedrįso reikšti nė mažiausios abejonės dėl naujų draugų kėslų. „Tu kietas bičas, ar ne?“ – šie nuolat plojo jam per petį. Į ką įsivėlė, vaikinas netruko suprasti, kai jaunutis jo porininkas viename iš parinktų prekybos centrų nesurinko nurodytos prekių normos ir vakare bosas jį viešai auklėjo. „Viliau, padaryk jį, Viliau, jis tavo merga!“ – kaip kokius šunis pjudė ratu sustoję vyrai. Vėliau abu vaikinus sumušė, ir taip pradėjo suktis karštligiška vagysčių, muštynių, bėgimo nuo policijos, slapstymosi nuo gaujos, bastymosi po svetimas šalis karuselė. Per Viliaus ir jo bendrų rankas perėjo daugybė maišų su prabangiomis elektronikos, aprangos, kosmetikos prekėmis, tačiau pats vaikinas nuolat badavo, kišenėje tebuvo vienas kitas pinigėlis. Šią apgailėtiną egzistenciją nutraukė anglų policijos pasala, jiems surengta viename didmiesčio parke, kur po dienos „darbų“ gauja rinkosi pailsėti. Vėliau Vilius pripažins, jog nesąmoningai šios dienos labai laukė. Deja, anglai sulaikė tik pačius nesvarbiausius gaujos narius, kurie laikui bėgant vis labiau laukėjo ir degradavo. Juos parsiuntė atgal į Lietuvą, Vilių čia pasitiko kriminalistai. Su vaikinu kalbamės tyrėjo kabinete. Jis atkakliai kratosi mūsų programos siūlomos pagalbos, jam nieko nereikia. Čia visi papirkti, „bosas turi pažinčių aukštuose sluoksniuose, kaip kitaip jam taip sektųsi?“. Nors man asmeniškai atrodo, kad boso gerovės laikai jau eina į pabaigą, suprantu, jog Vilius pats turi pasirinkti, kokiu keliu jam toliau eiti. Jo apsisprendimas labai svarbus, nes net geriausiai dirbanti policija ar socialiniai darbuotojai nesugebės jo visiškai apsaugoti nuo vienokio ar kitokio buvusių sėbrų ir jų advokatų poveikio. Pasirinkęs liudyti prieš juos, jis užsitrauks šių padugnių paklaikusį pyktį, jie jo ieškos ir tikriausiai vieną dieną jų pasiuntinys išdygs vaikino kelyje. Viliui teks nesutrikti ir duoti atkirtį. Tačiau šis pasirinkimas gali tapti ir naujo gyvenimo pradžia. Laisvo, įdomaus, kupino galimybių jaunuoliui tapti suaugusiu vyru, įgyti profesiją, sutikti mylimą žmogų, sukurti namus. 

 Jei Jums reikalinga pagalba, patarimas, informacija, VISĄ PARĄ veikia Lietuvos „Carito“ programos SOS numeris +370 679 61 617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Lietuvos „Carito“ specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.  

Vaida Gailiutė 

Prostitucijos ir prekybos žmonėmis Lietuvoje rinka vis auga, nes nekontroliuojama stipriausia jos grandis – klientai. Pastarųjų poreikiai kinta ir didėja, todėl į prostitucijos verslą įtraukiama vis daugiau vaikinų ir vaikų, o moterys yra priverstos santykiauti net su šunimis.

Mažametės – vis paklausesnės 

Tokią analizę pateikė organizacijos „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė. Šis projektas gyvuoja jau 14 metų, todėl pagalbą teikiantys žmonės labai aiškiai pastebi pokyčius prostitucijos ir prekybos žmonėmis rinkoje.
 „Pastaruoju metu labai pasikeitė, nors ir nesiverčia liežuvis taip tarti, sekso paslaugų teikėjų paklausa. Klientams aštuoniolikmetės jau yra per senos, reikia vis jaunesnių ir jaunesnių mergaičių, paauglių, todėl į prostituciją įtraukiama vis daugiau vaikų. Kai kuriuose Lietuvos regionuose jau pastebime, kad į prostituciją masiškai įtraukiamos net mažametės“, – kalbėjo K. Mišinienė.

Ji ir pati pakraupo išvydusi tai, kad vyksta viename Lietuvos didmiestyje. „Pareigūnai paprašė pagalbos, nes rengėsi šturmuoti jau seniai stebėtą viešnamį, tad vykome kartu, kad iškart galėtume suteikti pagalbą moterims. Paaiškėjo, kad tame viešnamyje viena populiariausių paslaugų yra stebėti, kaip moterys santykiauja su specialiai tam dresuotais šunimis. Susirinkę klientai tai stebi ir patiria pasitenkinimą. Tokių moterų sieloje yra absoliuti tuštuma, jas labai sunku grąžinti į normalų gyvenimą“, – pasakojo K. Mišinienė. Jos žodžiais, Lietuvoje prostitucija labiausiai klesti Vilniuje ir Klaipėdoje. „Jau vieša paslaptis, kad į Vilniaus nelegalius viešnamius atvyksta net klientai iš Didžiosios Britanijos, kur jie vadinami džoniais. O Klaipėda yra uostamiestis, todėl į prostituciją čia žiūrima labai liberaliai. Galiu drąsiai sakyti, jog už dviejų namų, jei panorėtumėte, rastumėte vaiką, vyrą, merginą, moterį, kurie parduoda savo kūnus. Paklauskite bet kurio taksisto ir jis, jei nepasirodysite panašus į pareigūną, nuveš ten, kur teikiamos sekso paslaugos“, – tvirtino pašnekovė.

 Pareigūnai solidarizuojasi su klientais?

 Tai, jog prostitučių paslaugos labai paklausios įrodo ir „Lietuvos Carito“ sukurtas dokumentinis filmas „Žaidėjai“. Jame nufilmuotas socialinis eksperimentas. Mergina paskelbė, jog „aistringa mergina mielai pažaistų“. Per valandą pas ją atėjo trys vyrai, tikėdamiesi gauti seksualinių paslaugų. Mergina išsitraukė žaidimą „Monopolis“ ir leido suprasti, kad būtent jį pažaisti ir ieškojo draugijos. „Vyrai taip įsiuto, kad mergina nesutiko su jais mylėtis už pinigus, kad jei nebūtume įsikišę, keli atvejai tikrai būtų pasibaigę smurtu“, – teigė K. Mišinienė. Šiame filme atskleidžiami ir šokiruojantys skaičiai. Per metus nubaudžiama apie 300 asmenų, teikiančių prostitucijos paslaugas, ir vos 6-7 klientai, nors atsakomybė abiem šalims yra vienoda. „Manau, jog taip pasireiškia pareigūnų vyriškas solidarumas su seksualinių paslaugų ieškančiais klientais. Esą jos kekšės, parsidavinėja, o vyrai tik perka tai, kas siūloma. Tačiau tokia skaičių disproporcija yra nenormali. Jei ji pasikeistų, gal tuomet ir padėtis šiek tiek pagerėtų, prostitucijos ir prekybos žmonėmis apimtys taip nedidėtų“ – svarstė pašnekovė.

Nekaltybę pardavė, kad taptų drauge 

Jos teigimu, įvairių atliktų apklausų duomenimis, net 92 proc. seksualines paslaugas teikiančių asmenų teigė, kad, jei tik galėtų, tuoj pat mestų šį darbą. „Tačiau dažniausiai tai padaryti sustabdo baimė, kaip reikės gyventi be pajamų. Priežastis yra ir įvairios priklausomybės, kurioms reikia pinigų. Be to, ne paslaptis, jog prostitučių nepaleidžia ir suteneriai, nes jos yra aukso kiaušinius dedančios vištos. Mano žiniomis, vieno Vilniaus nelegalaus viešnamio pelnas per metus viršija milijoną eurų. Tai kas norės paleisti paslaugų teikėjus, kai tokie pinigai?“ – retoriškai klausė K. Mišinienė. Jos teigimu, nė viena moteris, vaikinas ar vaikas atsisėdę nesvarstė, kuo geriau dirbti – buhaltere ar prostitute. „Šis kelias paprastai pasirenkamas todėl, jog asmuo anksčiau yra patyręs psichologinį, o gal ir seksualinį smurtą, jo savivertė labai menka. Be to, neretai savo kūną pardavinėja globos įstaigų auklėtiniai, kuriems nėra įskiepytos vertybės, kurie neadekvačiai reaguoja į pasaulį. Pavyzdžiui, Švėkšnos specialių globos namų pavyzdys. Mažametė mergaitė, kuri dar buvo nekalta, sutiko su nepažįstamais vyrais santykiauti oraliniu būdu, vėliau prarado ir nekaltybė tik todėl, kad keleriais metais vyresnės mergaitės ją pripažintų savo drauge“, – kraupo pašnekovė.

Užrakino vaikus namuose ir išvažiavo į užsienį 

K. Mišinienės žodžiais, į prostituciją dažnai įtraukiamos ir merginos ar moterys iš provincijos, kurios yra naivios ir patiklios. „Prie merginos privažiuoja prabangus automobilis, kuriame sėdi princas – „love boy“. Jis pradeda sakyti komplimentus, mergaitė įsimyli, pradeda tuo vaikinu pasitikėti. O tada du scenarijai. Mergaitė kartu su savo mylimuoju savaitgaliui išvyksta į Amsterdamą, ją oro uoste išlydi visa šeima, o kai lėktuvas nusileidžia Olandijoje, tas mylimasis mergaitę atiduoda albanų šeichui. Tokių istorijų begalė. Kitas scenarijus – mylimasis pasikviečia savo mergaitę į draugų kompaniją ką nors švęsti. Tą patį vakarą keli vaikiną ją prievartauja, visa tai filmuojama, o tariamą princą dar keli jo draugai laiko, kad jis neva negalėtų išgelbėti savo mylimosios. Keisčiausia tai, kad nuskriausta mergaitė, kai ją baigia prievartauti, puola prie savo „love boy“ klausti, ar jam viskas gerai. Filmuota medžiaga panaudojama šantažui ir taip mergaitė atsiduria prostitucijos gniaužtuose“, – tipiškas situacijas pasakojo K. Mišinienė. Ji stebėjosi, jog patiklios būna ne tik vos iš paauglystės išlipusios merginos, bet ir jaunos mamos. „Turėjome tokį atvejį, kai jauna vieniša mama „Facebook“ susipažino su kažkokiu vyru. Jis pakvietė ją atvykti į užsienį savaitgaliui. Moteris namuose kelioms dienoms vaikams paliko maisto, juos užrakino ir išvažiavo į užsienį. Aišku, ji ten buvo ne savaitgalį, o visus metus. Grįžo narkomanė, visa supjaustyta, savivertės – nulis“, – apie verbavimo į prostituciją pinkles kalbėjo pašnekovė. Vaikinai į prostituciją įtraukiami ar tampa prekybos žmonėmis aukomis dažniausiai dėl to, jog yra paskendę skolose. „Suteneriai kažkaip sužino apie jaunus žmones, kurie yra prisiėmę greitųjų kreditų ir nebežino, kaip juos grąžinti. Tada ir atsiranda „geradariai“, kurie pasiūlo padirbėti užsienyje. Taip vaikinai išvežami ir priverčiami arba padavinėti savo kūną, arba daryti nusikaltimus, pavyzdžiui, vogti“, – pasakojo K. Mišinienė. 

Klientams reikia psichologinės pagalbos

 Nors prostitucijos ir prekybos žmonėmis mastai Lietuvoje auga, K. Mišinienė neketina nuleisti rankų. „Mes vis tiek esame stipresni. Yra labai daug žmonių – pareigūnų, globos įstaigų darbuotojų, kurie padeda, kad apsaugotume žmones nuo prostitucijos pinklių. Tie žmonės – nematomi herojai. Kai suteneriams suduodamas atkirtis, tada jie prie savo aukų nebelenda, o jos gali atsitiesti“, – tvirtino pašnekovė. Jos teigimu, Lietuvoje būtina tarnyba, kuri teiktų psichologines paslaugas seksą perkantiems klientams. „Nors tai skamba neįtikėtinai, tokia praktika Skandinavijos šalyse taikoma jau seniai. Atrodo, kad pas prostitutes eina vieniši vyrai ar neįgalieji, kurie negali susirasti nuolatinių partnerių. Tačiau įvairių apklausų duomenimis, per 70 proc. sekso paslaugas perkančių vyrų turi šeimas. Vadinasi, jiems reikia ne sekso, o pademonstruoti savo galią. Tokiems žmonės tikrai reikalinga psichologinė pagalba“, – konstatavo K. Mišinienė. „Lietuvos Caritas“ jau ne vienerius metus susirašinėja su Švietimo ir mokslo ministerija. Siekiamybė – mokyklose turėtų atsirasti pamoka apie prekybą žmonėmis. „Mes važinėjame po Lietuvą, kalbame, tačiau būtų daug efektyviau, jei paaugliams bent vienerius mokslo metus kartą per savaitę būtų rengiama pamoka apie prostitucijos, prekybos žmonėmis pinkles, žalą. Iš ministerijos gavome atsakymą, jog vaikai su prekyba žmonėmis susipažįsta nagrinėdami Amerikos istoriją, tą jos dalį, kai ypač klestėjo vergovė. Koks valstybės požiūris, tokios ir pasekmės“, – reziumavo pašnekovė. Įvairių šaltinių duomenimis, šiuo metu Lietuvoje sekso paslaugas teikia apie 2000 asmenų. „Tačiau manau, kad šį skaičių reikėtų padauginti du ar tris kartus, nes prostitucijos mastai tikrai yra labai labai dideli, nes, kaip minėjau, tai labai pelninga sritis. Jei būtų išgaudytos visos prostitutės, į kiekvienos jų vietą atsirastų penkios naujos“, – tvirtino K. Mišinienė.

Virginija Spurytė 

16 vaikų auginančioje šeimoje brolis su įbroliu seksualiai išnaudojo mažametę seserį, šešiolikmetė prieš mėnesį pagimdė, o kita nepilnametė, jei išgyvens, gimdys.

Seksualiai išnaudota mažametė – vaikų globos namuose. Ją prievartavęs įbrolis – laukia teismo, brolis išvežtas į vaikų socializacijos centrą. Dėl jauno amžiaus jam pavyko išvengti baudžiamosios atsakomybės. Ko gero, taip lengvai nuo atsakomybės neišsisuks dešimtmečiu vyresnis 16-metės mamytės „draugas“, kuris su ja kaip žentas gyveno daugiavaikėje šeimoje. Kai draugė tapo nėščia, susidėjo su kita moterimi. Nuo ko nėščia kiek vyresnė pagimdžiusios 16 metės sesuo – neaišku. Protinę negalią turinti mergina nekalba. Kai gims vaikelis, bus atliekami DNR tyrimai ir išaiškintas su neįgaliąja santykiavęs žmogus.
 Tačiau tai – tik menkutė painios istorijos dalis. Aukštaitijos miestelyje gyvenančioje šeimoje šiuo metu auga 14 vaikų, du jau gyvena savarankiškai. Tėvas su pirmąja žmona susilaukė 9 vaikų, tačiau ji mirė nuo vėžio . Tuomet į namus atėjo jos sesuo su savais vaikais. Kaip pati sako, nenorėjo, kad sūnėnai ir dukterėčios būtų išmėtyti po globos namus.
Našlys vedė žmonos seserį – ir vėl pasipylė vaikai. Dabar didžiulės sudėtinės šeimos motina – triskart močiutė, nors pačios mažiausiajam vos vieneri. „Visus vaikus auginu vienodai, visi man brangūs“, – užtikrintai sako moteris.

Abejoja, ar išgyvens 

Kai nuvykome į kaimą, kurio pavadinimo negalime minėti saugodami nepilnamečių privatumą, sūnus žoliapjove pjovė žolę. Šeimininkė raugė gausiai užderėjusius agurkus, per tvorą sviro didžiulės raudonų jurginų galvos, į viršų stiebėsi gladiolės. Tuštėjančiame kaime daugiavaikės šeimos kiemas klegėjo gyvybe. Linksmai zujo visokiausio amžiaus vaikai, jaunutė dar visai vaikiškai atrodanti mergaitė supo kūdikį.

Pasitikti svečių išėjusi motina nepajėgė tramdyti ašarų. Buvo tik grįžusi iš respublikinės ligoninės, į kurią greitoji medicinos pagalba išvežė septintą mėnesį nėščią neįgalią dukrą. „Gydytojai sakė, užsikimšo inkstas. Čia, vietoje darė šlapimo tyrimus, paskui kartojo miestelyje, bet atsakymai vis blogėjo, blogėjo. Sakė, reiks operuoti, bet ji atsisako. Daktarai įspėjo, kad net mirti gali. Veš į Vilnių operuoti. Duoda 50 proc., kad išgyvens. Gali tekti rinktis tarp jos ir kūdikio“, – raudojo moteris. Apie kitas šeimos bėdas net nenorėjo kalbėti. Dabar kad tik šita dukra išgyventų.

 Prievartaujamą sesę vaišino saldainiais, kai labai skaudėjo, sumokėjo 10 litų 

Socialiniai darbuotojai, teisėsaugininkai ir vaiko teisių apsaugos specialistai sprendžia rebusą – ką daryti su seksualinę prievartą patyrusia mergaite, kuri paimta iš šeimos auga vaikų globos namuose. Kaip užsiminė DELFI, įbrolio ir brolio seksualinė prievarta jai negalėjo nesutrikdyti sveikatos, ypač tuštinimosi funkcijos, ką ir kalbėti apie psichologines pasekmes, kurios bus ilgalaikės. Apie galimą kraujomaišą daugiavaikėje šeimoje pareigūnams pranešė mokyklos, kurioje mokėsi mergaitė, socialinė pedagogė. Mažametė jai pasipasakojo. Kaip vėliau paaiškėjo, vienas iš brolių turėjo knygą apie seksą, namuose buvo rasta pornografinių filmų įrašų. Sesutė buvo prievartaujama įvairiais būdais. Už skausmingiausią jai kartą buvo sumokėta „net 10 litų“. Šiaip duodavo mažiau, pavaišindavo sausainiais, saldainiais. Kai tai iškilo viešumon, mama mažametę išvadino ilgaliežuve. Vėliau gailėjosi, kad nesužiūrėjo vaikų ir dievagojosi, jog situacija nesikartos – kad mergaitė tik grįžtų gyventi į šeimą. 

Vaiko teisės palaiko mamą, nes „ji myli vaikus“

 Kaip Lietuvos Carito socialinei darbuotojai Živilei Liekienei kartoja pati mažametė, ji labai ilgisi brolių, seserų, tėvų ir norėtų namo. Vaiko teisių apsaugos tarnybos skyriaus specialistai mano, kad jai namuose geriau, nes „mama rūpinasi ir myli vaikus“. Tačiau Lietuvos Caritas, kurio lėšomis samdytas advokatas mergaitės teises gina teisme, laikosi kitokios pozicijos – mažametei šeimoje nesaugu. „Kas užtikrins, kad seksualinė prievarta nesikartos?“ – klausimą kėlė Ž. Liekienė.

Dar vienas su šia šeima susijęs rebusas, kurį sprendžia tarnybos – kūdikio besilaukianti protiškai neįgali nepilnametė. Pagal Lietuvos įstatymus, iki pilnametystės ji negali savarankiškai auginti vaiko. Normaliu atveju pagelbėti jai galėtų tėvai, tačiau daugiavaikė šeima priskirta socialinės rizikos grupei, o tokioms globoti vaikų neleidžiama. Carito socialinė darbuotoja Edita Krikštaponienė pabrėžė, jog ši šeima akivaizdžiai stokoja tam tikrų įgūdžių, bet nėra priklausoma nuo alkoholio ar narkotikų, kaip moka rūpinasi vaikais. Jie vieni kitus prižiūri, moka pasigaminti valgio. Vyresnieji dirba, užsidirba. Pilnamečiams tėvai nupirko šalia buvusį kaimynų namą, taupo pinigus kitoje pusėje esančio tuščio namo pirkimui, kuriame planuoja įsikurti kūdikio susilaukusi dukra su ketveriais metais vyresniu draugu – negeriančiu, dirbančiu žmogumi, kuris pasiūlė jai tuoktis, nors ir nėra jos vaiko tėvas. Šiuo metu 16 vaikų tėvas darbo neturi, tačiau talkina kaimynams. Paklausta, koks šioje istorijoje jo vaidmuo, E. Krikštaponienė daug pasakyti negalėjo, nes vyras su darbuotojomis nebendrauja. Vis dėlto, matyti, kad jo žodis šeimoje – svarus. 

A. Kurienė: brolių ir seserų kraujomaiša rodo, kad namuose negerai 

Apsilankius šeimoje viskas atrodo neblogai. „Tačiau ką iš tiesų vaikai jaučia, kai viena jų sesė su rimtomis indikacijomis ligoninėje, kita jų sesė paimta nežinia kur, vienas jų brolis uždarytas, kitas – ne. Ir saulė šviečia lyg nieko nebūtų įvykę? Tai yra klausimas“, – situaciją komentavo Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė. Pasak psichoterapeutės, gali būti, kad vaikai nėra auginami, kad kalbėtų, kas jiems skauda, kas jiems baisu. Tačiau kažkas gal gali pradėti su jais apie tai kalbėtis? „Kaip supratau, apie patiriamą seksualinę prievartą mergaitė pasipasakojo mokyklos socialinei darbuotojai. Matyt, jai gyvenimas neatrodė visiškai normalus ir nuostabus. Galbūt ir daugiau vaikų šeimoje turėtų ką pasipasakoti, jeigu būtų su kuo kalbėtis“, – sakė A. Kurienė.

Kaip akcentavo DELFI pašnekovė, žodžiai „seksualinis paauglių eksperimentavimas“ tinka kalbant apie paauglius, kurie eksperimentuoja sulaukę 16-17 metų ir vienas su kitu, o tikrai ne su broliu ar seserimi. „Brolių ir seserų krojaumaišiniai ryšiai ar seksualiniai eksperimentai rodo, kad tuose namuose tikrai kažkas negerai. Kokių patirčių turi vaikai, kad taip vienas su kitu „eksperimentuoja“​? – klausė psichoterapeutė. Normaliu atveju paaugliai eksperimentuoja įsimylėję, susižavėję vienas kitu ar tą dieną apsvaigę. Tačiau čia aprašyti akivaizdūs seksualinio išnaudojimo atvejai, kuriuos A. Kurienė įvardijo vienareikšmiškai: seksualinis vaiko išnaudojimas mūsų Kodekse ir tarptautiniuose dokumentuose įvardijamas kaip nusikaltimas. „Lietuvoje jis nei retesnis, nei dažnesnis nei kitame pasaulyje ir, deja, pakankamai dažnas. Mes tikrai ne apie visus tokius atvejus žinome, gerai, kad ne visi paviešinami, tik blogai, kad ne visi ištirti“, – sakė Paramos vaikams centro vadovė. Spręsti, grąžinti ar negrąžinti vaikus į šeimą, išvežti juos ar parvežti, – sprendimai, galimi tik išsamiai, atidžiai įvertinus šeimą ir jos gebėjimą pasirūpinti visais vaikų poreikiais. Matėme, kad vaikai mylimi, pavalgydinami, niekas negirtauja. Tačiau tai, pasak psichoterapeutės, tik dalis gyvenimo. Be to, kad vaikai apkabinami, priglaudžiami ir pavalgydinami, svarbūs ir kiti jų poreikiai. A. Kurienei akivaizdu, kad aprašomoje šeimoje vaikų saugumas užtikrintas nebuvo. Dalį vaikų poreikių tėvai suprato, tačiau yra ir daugiau; socializacija, draugai, būreliai, pagaliau – dešimtmetės mergaitės vaikystė, bręstančių paauglių poreikiai, tad esminis klausimas, ar tėvai iš tiesų pajėgūs tuos vaikus tinkamai auginti ir užtikrinti jų saugumą.

 Ar kitiems vaikams saugu likti šeimoje?

 Kokio įsikišimo kraujomaišos tarp brolių ir seserų atveju reikėtų ir kaip veikiama, kai tokie faktai nustatomi? Pasak A. Kurienės, įtariant seksualinę prievartą vienas svarbiausių dalykų, kuris turėtų vykti – labai darnus įvairių žinybų bendradarbiavimas. Visų pirma, vaikų teisių apsaugos tarnyba turėtų stebėti procesą, kad vaikų teisės būtų nepažeidžiamos, kad vaikas nebūtų netinkamai apklausiamas daug kartų skirtingų žmonių, kad vaiko saugumas būtų ne formaliai, o realiai užtikrinamas, įvertinta, ar vaikui saugu likti su tėvais, kurie, pvz., pyksta ant jo, kad paviešino problemą. „Galų gale yra ir kitų brolių ir seserų. Ar jiems saugu likti šeimoje? Ar ta mergaitė tikrai yra vienintelė nukentėjusioji? Matome, kad šeimoje jau yra bent trys vaikai, kuriems nebuvo užtikrintas saugus gyvenimas. Čia – labai didelis vaikų teisių apsaugos tarnybos vaidmuo, taip pat teisėsaugos institucijų, kurios inicijuoja tyrimą ir turi labai atidžiai planuoti, kada ir kokių veiksmų imtis, nepaisant to, ar tai – šeimoje įvykęs seksualinis išnaudojimas ar už šeimos ribų. Šeimoje vaikas gali sulaukti mažiau palaikymo ar keistesnių reakcijų, nei išnaudojimo už šeimos ribų atveju, tačiau kad ir kaip būtų, visai šeimai tai labai traumuojanti patirtis. Ir kiti likę vaikai, ne tik maži, bet ir dideli, turėtų sulaukti, kad kuo greičiau su jais būtų pasikalbėta, kas įvyko, kaip jie jaučiasi, ką jie apie situaciją galvoja, ko bijo, kaip jie dabar miega, valgo. Kuo greičiau tai padaroma, tuo sėkmingiau eliminuojamos pasekmės“, – pabrėžė psichoterapeutė. Nuo seksualinės prievartos nukentėjusi mažametė vaikų globos namuose gauna pagalbą. Tačiau. A. Kurienės įsitikinimu, ir likę vaikai turėtų turėti galimybę bent jau susitikti su specialistais, kurie įvertintų, kokia dabar jų būklė, nes gali būti išsigandę, supykę ir t. t. 

Tarpsta patologinės praktikos: nepilnametę su vyresniu vyru supiršo mama

 „Kai šiandien kalbame apie prievartaujamus vaikus, apie pedofilų aukas, mes kažkaip linkę dairytis toli aplinkui, tarsi šie nusikaltimai vyktų kažkokioje nežinomoje žemėje ir su visai nepažįstamais vaikais. Ne! Mes pažįstame tas šeimas ir dažnai mūsų valioje yra užkirsti kelią šių nekaltų vaikelių išnaudojimui“, – DELFI sakė Lietuvos Caritas programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Panevėžio skyriaus darbuotoja E. Krikštaponienė.

Socialinei darbuotojai kyla daug klausimų: ar buvo teisinga atiduoti globoti tokį būrį vaikų asmenims, kurie sunkiai susitvarkė ir su savaisiais? Ar seniūnijos socialinės darbuotojos lankymasis buvo pakankama ir vienintelė priemonė, teikiant pagalbą šiai smarkiai klibančiai šeimynai? Juk darbuotoja pavyzdingai lankėsi šioje šeimoje ir kai ilgą laiką broliai lytiškai santykiavo su mažamete seserimi, ir kai kita jų sesuo motinos buvo „supiršta“ su suaugusiu vyru ir t. t. „Jeigu ne teisėsaugos įsikišimas, socialinės tarnybos tikriausiai taip ir nebūtų turėjusios priekaištų šioms patologiškoms praktikoms. Gal bent miesto Vaiko gerovės komisija galėtų inicijuotų atvirą įvykių vertinimą, ragintų atsakingas tarnybas peržiūrėti savo strategiją išnaudojamų vaikų atžvilgiu?“ – siūlė E. Krikštaponienė. Vaikų prievartavimas, kraujomaiša ir pedofilija – Lietuvoje jau norma? „Sudėtingos nepilnamečių ir mažamečių tvirkinimo, prievartavimo bylos šiandien, ko gero, labiausiai domina žiniasklaidą, ir tai labai liūdna. Paskaitom, palinguojam galvas, ir toliau gyvenam iki kito skandalo“, – konstatavo Lietuvos Carito programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” vadovė Kristina Mišinienė, klausdama, ar mūsų ministerijos bei savivaldybės taip apsipratusios su šiuo reiškiniu, jog direktoriai, ilgus metus tvirkinantys savo auklėtinius, vietinės socialinės, vaikų teisių apsaugos tarnybos, bejėgiškai stebinčios vaikų išnaudojimą, nebeiššaukia jokios reakcijos, jokių akivaizdesnių pokyčių? K. Mišinienė įsitikinusi, kad jei tikrai norėtume apsaugoti Lietuvos vaikus nuo jų vaikystės sutrypimo – mums pavyktų.

  Ieva Urbonaitė-Vainienė 

Panašu, kad Planuotos tėvystės organizaciją (PTO) ištikęs prekybos kūdikių dalimis skandalas tęsis iki pat JAV prezidento rinkimų. JAV žiniasklaida jau beveik mėnuo mirga straipsniais ir komentarais apie internete paviešintus slapta nufilmuotus vaizdo įrašus, kuriuose viena iš PTO vadovių viešai aptarinėja organizacijos naudojamą dalinio gimimo aborto procedūrą, kuri padeda išsaugoti nepažeistas kūdikio kūno dalis, o vėliau jas parduoti.

Iki šiol internete vienas po kito viešinami vaizdo įrašai nepalieka abejingų ir vis labiau audrina JAV piliečius. 2014-2015 metais šiuos įrašus slapta padarė du nevyriausybinės organizacijos „Medicininės pažangos centras“ (angl. Center for Medical Progress) darbuotojai, apsimetę potencialiais žmogaus audinių pirkėjais iš biotechnologijų kompanijos.

Įrašuose užfiksuoti pokalbiai su PTO medicininių paslaugų vyresniąja direktore Deborah Nucatola, su kuria aptariamos galimybės moksliniams tyrimams įsigyti po atlikto aborto išsaugotas kūdikių dalis.

Po šių įrašų paviešinimo PTO sulaukė kaltinimų dėl JAV įstatymų, draudžiančių bet kokią prekybą žmogaus kūno dalimis ar audiniais, pažeidimų. Skaičiuojama, kad Planuotos tėvystės organizacijos metinis biudžetas siekia 1,3 milijardo JAV dolerių. 45 proc. šio biudžeto sudaro JAV vyriausybės dotacijos.

Po pasirodžiusių įrašų, PTO atstovai mėgino teisintis dovanojantys negimusių kūdikių audinius mokslininkams, tačiau neigė gavę bet kokį atlygį, viršijantį abortų vykdymo kaštų padengimą, kas laikoma teisėtu dalyku.

Vis dėl to vaizdo įrašai kalba patys už save ir PTO nenaudai. Juose užfiksuoti ne tik išsamūs pokalbiai apie kūno dalių kainas. Galima pamatyti, kaip „potencialūs pirkėjai“ pakviečiami apžiūrėti negimusių kūdikių kūnų dalis.

Pincetais ir žnyplėmis kilnodami bei demonstruodami „prekes“, Planuotos tėvystės organizacijos darbuotojai teisinasi, kad kūnų dalys sumestos krūvon, o ne surūšiuotos. Mat tai – tik ką po dalinio gimimo abortų gauta partija. Atliekant dalinio gimimo abortą, ištraukiamos kūdikio kojos ir liemuo, o po to iš galvos išsiurbus smegenis jis žūva. Tačiau taip išsaugomos sveikos kūno dalys, kurios, kaip paaiškėjo, sėkmingai gali būti realizuojamos kaip prekė.

Tokios abortų procedūros Planuotos tėvystės organizacijoje, valdančioje bene didžiausią abortų klinikų tinklą visoje JAV, buvo atliekamos moterims antrame nėštumo trimestre (20 – 25 savaitės).

JAV visuomenėje pasibaisėjimą sukėlė labiau ne rodomos negimusių kūdikių liekanos, bet Planuotos tėvystės organizacijos atstovių elgesys. Viename įraše Mary Gatter – kita abortų klinikas valdančios kompanijos atstovė, gurkšnodama vyną ir valgydama salotas, ramiu balsu aiškina, kad vienos kūno dalies kaina gali siekti nuo 30 iki 100 JAV dolerių. Itin paklausiomis, anot jos, būna kepenys, tačiau nemažai žmonių nori ir nesugadintų širdžių, plaučių bei kitų kūno dalių.

Planuotos tėvystės organizacija kaltinama ir tuo, kad padėdavo nuslėpti nepilnamečių lytinio išnaudojimo atvejus, kuomet 13-15 metų paauglės galėjo būti pastojusios nuo vyresnių vyrų. Užfiksuota, kad tuo atveju, kai į klinikas kreipdavosi abortus norinčios pasidaryti nepilnametės, organizacijos darbuotojai apie tai nepranešdavo policijai, kaip kad priklauso pagal įstatymus. Viešai skelbiamuose dokumentuose aprašomi ir atvejai, kuomet suteneriais apsimetę piliečiai kreipėsi į PTO dėl paslaugų „mergaitėms iš Azijos“.

 

„Suteneriai“ abortų specialistų teiraudavosi, kaip būtų galima įforminti šią procedūrą, nes jų „globotinės“ JAV gyvena nelegaliai. PTO specialistės patardavo mergaites dokumentuose „įforminti“ kaip pagal tarptautinių mainų programas atvykusias studentes ar mokines.

 

Vienoje iš paviešintų Planuotos tėvystės organizacijos tyrimo ataskaitų teigiama, kad ši įstaiga taip pat netiesiogiai propaguodavo seksualinį nepilnamečių aktyvumą. Dar 2007 m. užfiksuotas atvejis, kai viename organizacijos aktyviai remiamame paaugliams skirtame internetiniame tinklapyje pornografija buvo pristatoma kaip nekenksminga pramogos forma, kuria gali mėgautis paauglių poros.

„Medicininės pažangos centras“ pažadėjo viešai išplatinti dar tūkstančius valandų vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuota daugiau prieštaringą Planuotos tėvystės organizacijos pusę atskleidžiančių pokalbių.

Tiesa, kraštutinius liberalus vienijantys JAV judėjimai tebebando išreikšti paramą Planuotos tėvystės organizacijai. Anot jų, tai – tik nepelnytas prieš abortus kovojančios ekstremistų grupuotės puolimas, kurio metu visiškai neįvertinti kitų Planuotos tėvystės organizacijos teikiamų sveikatos paslaugų privalumai.

Socialiniuose tinkluose netgi buvo bandoma paskleisti reklaminį vaizdo klipą, raginantį verčiau nustoti finansuoti verslo korporacijas, apriboti jų teises, bet nenubraukti Planuotos tėvystės organizacijai skirtų finansinių dotacijų.
Tačiau tokia viešųjų ryšių akcija nebuvo sėkminga. Netgi liberalios pakraipos JAV žiniasklaidoje smarkiai mažėja tų, kurie drįstų „guldytų galvas“ už Planuotos tėvystės organizaciją. Ir tai suprantama.

Pastaroji išsidavė, kad po kiek naivokai skambančiais šūkiais „už moters laisvę pasirinkti“ slėpiasi ir iš anksto apskaičiuota tos pasirinkimo laisvės „tiekėjui“ generuojamas pelnas. Juk tariama „laisve į pasirinkimą“ pasinaudojusios moterys nė neįtaria, kad jų viduje brendusi gyvybė gali tapti kažkieno pelno norma ir būti išparduota dalimis, kaip paprasčiausia prekė.

Viešumoje išplatinta informacija apie Planuotos tėvystės organizaciją parodė, kas nutinka kai visuomenė tampa pernelyg paviršutiniška ir nesugeba kritiškai įvertinti vadinamosios „pasirinkimo laisvės“ logikos. Už skambių primityviojo liberalizmo šūkiu neretai slepiasi visiškai su atsakingos laisvės principais nederančios ir jai net prieštaraujančios praktikos.

Mažai ką stebina tai, jog kraštutinės liberalios pasaulėžiūros atstovai nuosekliai pritaria ir palaiko abortus, kontracepciją, vadinamą progresyvų lytinį švietimą, o neretai ir prostituciją. Tačiau, kaip atskleidė PTO skandalas, šie dalykai susiję neatsitiktinai. Neretai jie drauge pasitarnauja pasipelnymo tikslui. Tam, kad galėtų veikti abortų klinikų verslas (o tai yra verslas, nes iš jo gaunamas pelnas), visų pirma reikia užsitikrinti pakankamą abortų paklausą. O tam būtina įvairiomis priemonėmis skatinti jau kitos – vadinamosios seksualinės laisvės – pasireiškimą. Neretai, tai daroma per progresyvaus lytinio švietimo programas.

Štai Carol Everett, 1977–1983 metais vadovavusi keturių abortų klinikų tinklui Teksase, tačiau vėliau pasitraukusi iš šios veiklos, atskleidė, kaip kuriama abortų rinka. Anot jos, norėdamos pasiekti savo finansinį tikslą, klinikos turėjo įtikinti jaunus žmones nuo kiek galima ankstesnio amžiaus į seksualumą žvelgti laisvai ir be suvaržymų – kitaip nei buvusios kartos.

Ji paaiškino, kaip lytinis švietimas jau nuo mažų dienų siekia sunaikinti vaikuose natūralų drovumo jausmą. Jos darbo tikslas buvo leisti mergaitėms būti seksualiai aktyvioms vartojant mažos dozės nėštumo kontroliavimo tabletę, kuri, kaip buvo žinoma, bus neefektyvi. Jei lytinis švietimas įgyvendintas „teisingai“, mergaitei tapus nėščia, ji tai priima kaip „komplikaciją“ ir mato vienintelį sprendimo būdą. Ji paskambina abortų klinikai. Mat jai buvo pasakyta, kad klinika – už moters laisvę pasirinkti.

PTO istorija simboliškai atskleidžia, kokią kainą moka visuomenė, pasiduodanti primityviai liberalizmo ideologijai. Galiausiai aiškėja, kad tą kainą mokės ir visi liberalai. Iki šiol jie skambiai skelbėsi kovojantys už moters teisę pasirinkti, tačiau PTO sumaniai nutylėjo esminę to pasirinkimo pusę – aborto metu nužudyto kūdikio dalys yra paklausios ir brangiai kainuoja.

Liberalios pozicijos nenuoseklumus socialiniais klausimais sunku aprėpti. JAV liberalai garsiai smerkia dideles korporacijas dėl milijoninių antpelnių, tačiau Planuotos tėvystės organizacija tapo pačia aršiausia korporacija, sumaniusia sėkmingai pelnytis iš prekybos žmogaus kūno dalimis. Liberalai su dideliu užsidegimu kalba apie būtinas priemones moterims nuo išnaudojimo apsaugoti, tačiau jų remiamos Planuotos tėvystės klinikos tapo puikia priebėga patiems moterų išnaudotojams.

Liberalai nuolatos akcentuoja žmogaus orumą ir neliečiamumą – tačiau jų remiamos klinikos suprekimo ir sudaiktino patį žmogų. Nėščiosios kūnas buvo paverstas paklausią prekę gaminančia mašina, o dar negimęs kūdikis – brangiai parduodamų detalių rinkiniu.

Abortų klinikose vykstančio žmogaus suprekinimo paneigti negali net tie, kurie įsivaizduoja, jog kūdikis iki gimimo tėra moters kūno dalis. Net ir pagal tokią šiuolaikiniam mokslui prieštaraujančią logiką, abortų klinikos pelnosi iš moters kūno.

Tuo tarpu Lietuvoje panašių skandalų dar nėra buvę. Tikriausiai todėl, kad neturime daug „reprodukcine gyventojų sveikata“ besirūpinančių klinikų. Užtat turime ja besirūpinančių lobistinių organizacijų, kurių dėka ir pas mus galima aptikti įdomių iniciatyvų, primenančių jau aptartą abortų rinkos kūrimo logiką.

Štai šių metų balandžio mėnesį viešai buvo išplatinta peticija „Už šiuolaikišką jaunimo lytinio švietimo programą“, kurios iniciatoriai – Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos nariai. Retorinis klausimas, ar su Planuotos tėvystės organizacija šį darinį sieja tik sutampantis pavadinimas.

Jų teigimu, šiuo metu moksleiviai gauna nepakankamą lytinį švietimą. Todėl Švietimo ir mokslo ministro prašoma suformuoti naują darbo grupę alternatyviai lytiškumo ugdymo programai kurti ir įtraukti į ją pažangių jaunimo organizacijų atstovus, žmogaus ir jaunimo teisių, lytinės reprodukcinės sveikatos specialistus ir ekspertus.

„Reprodukcinės sveikatos“ gynėjai rikiuojasi ilga eile, reikalaudami teisės kurti progresyvias lytinio švietimo programas. Už tai atsakingoms Lietuvos institucijoms ilgainiui reikės apsispręsti – arba aklai paklusti tokiems reikalavimams, arba būti atsargesnėms ir vengti kartoti svetimas klaidas, Vakarų šalių visuomenėms atnešusias groteskiškus padarinius.

 

Publikuota 2015 m. rugpjūčio 12 d. http://www.lrytas.lt

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Pirmą kartą Jungtinės Karalystės (JK) istorijoje dėl šiuolaikinės vergystės į teismą paduota britų kompanija. Šeši lietuviai į Aukščiausiąjį teismą Londone kreipėsi ieškodami teisybės po to, kai darbe patyrė išnaudojimą ir prievartą.

Šeši lietuviai kaltina kompaniją „DJ Houghton”, jos direktorių Darrellą Houghtoną ir sekretorę Jacqueline Judge dėl prekybos žmonėmis bei prievartos dirbant sunkius darbus.
Į Kente esančią įmonę vištų gaudymo darbui ieškovai buvo atvežti iš Lietuvos. Pradėjus dirbti, darbuotojai buvo apgyvendinti perpildytoje, purvinoje patalpoje kur su jais buvo nepagarbiai elgiamasi.

„Jautėmės tarsi įkalinti, kaip vergai“, – prisiminimais dalinosi vienas iš nukentėjusių Antanas Galdikas.

Vyrai pasakojo, jog beveik visą darbo įmonėje laikotarpį buvo verčiami dirbti ir gyventi be jokių, net elementarių patogumu: lovos, dušo ar maisto. Už darbą taip pat nebuvo tinkamai sumokėta. Lietuviai buvo pasamdyti ir komapnijoje dirbo 2008-2012 metais. Jų darbas buvo itin sunkus: gaudyti vištas vištidėse ir pakrauti jas į sunkvežimį. Ūkis, kuriame vyrai dirbo, didžiausiems Britanijos prekybos centrams tiekė viščiukus bei vištų kiaušinius, pažymėtus prekiniu ženklu „Happy Eggs”.
Vištų ūkyje dirbę žmonės kentė ypač sudėtingas sąlygas. Darbininkai miegojo perpildytuose kambariuose ant utelėmis ir blusomis nusėtų čiužinių, kartais taip išalkdavo, kad valgydavo žalius kiaušinius. Darbo metu jiems nebuvo leidžiama pailsėti, o jei norėdavo nueiti į tualetą, darbininkams buvo liepta šlapintis į butelius ir tuštintis į plastikinius maišelius. Neįtikėtina, tačiau po vadinamos darbo dienos, vyrai buvo siunčiami dirbti į kitą ūkį. Namo jie grįždavo trumpiau nei valandai.

Atlyginimai buvo mažinami dėl absurdišku „nusižengimų“, kaip pavyzdžiui, virtuvėje palikto neplauto puodelio ar pastebėjus kur nors išeinant iš savo kambario nakties metu.
Nukentėjusieji tvirtino, jog darbų vadovai elgėsi brutaliai. Vienas iš jų, veisiantis rotveilerių veislės šunis lietuvis prižiūrėtojas Edikas Mankevičius dažnai žemindavo bei grasindavo užpjūdyti šunimis. Tiesa, nusikaltėlis išvyko į Lietuvą prieš pat policijos reidus, todėl jo apklausti nepavyko iki šiol.
„Mūsų klientai tenorėjo užsidirbti pragyvenimui, kad galėtų išlaikyti save ir savo šeimas. Tačiau, vietoje to, krito į skolas, buvo nuolatos įžeidinėjami, dirbo nesuvokiamai ilgas valandas be pertraukų ir tinkamo atlygio. Šiuo metu jie yra benamiai ir skursta”, – sakė ieškovų advokatė Shanta Martin.

Nukentėjusieji iš priespaudos išsilaisvino dar 2012-aisiais pabėgdami į netoliese esantį Piliečių konsultavimo biurą (angl. Citizens Advice Bureau). Nors vyrai laisvi jau trejus metus, tačiau kaltinimai dėl vergystės organizavimo nebuvo pateikti nei vienam iš kompanijos vadovų ar prižiūrėtojų. Šeši lietuviai patys kreipėsi į advokatus siekdami žalos atlyginimo už išnaudojimą ir darbe patirtą prievartą.

JK Nacionalinės nusikaltimų agentūros prekybos žmonėmis centras penkis iš šešių į teismą besikreipusių vyrų pripažino prekybos žmonėmis aukomis.

„DJ Houghton” kompanija jau yra pelniusi „blogiausio Jungtinės Karalystės įdarbintojo” vardą, kurį suteikė įdarbintojų licencijavimo institucija (angl. the Gangmasters Licensing Authority).

Advokatų kontora „Leigh Day” nukentėjusiųjų vardu pradėjo ieškinį prieš žalos pridariusią kompaniją ir jos savininkus. Nukentėjusiuosius ginanti advokatė S. Martin piktinosi, kad policija atsainiai žiūri ir vilkina bylos tyrimą.

Ši byla toliau nagrinėjama Londono Aukščiausiojo teismo. Šiuo metu sprendžiama ar bus leidžiama Houghtono gynėjams atidėti bylinėjimąsi iki 2016-ųjų metų. Svarstymas planuojamas 2015 rugpjūčio 11 dieną, antradienį. „Leigh Day“ advokatų kontora tvirtai teigė, kad šiam prašymui bus „kategoriškai nepritarta“.  

2015 m. rugpjūčio 10 d. http://www.tiesa.com

Rugpjūčio 6 d. Anykščiuose Lietuvos Caritas vykdė socialinę akciją „Ekspozicija ant ratų“.

Akcijos metu praeiviai susipažino su prekybos žmonėmis pavojais ir pagalbos jiems suteikimo galimybėmis.

– Lietuvos Caritas jau keturiolika metų vykdo programą „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“. Vykdoma socialinė akcija „Prekybos žmonėmis – verslas be taisyklių“ – tai visiems prieinamas būdas supažindinti Lietuvos piliečius su prostitucijos ir prekybos žmonėmis problema. Ekspozicija vaizdingai byloja apie verslą be taisyklių, kuris, galbūt, vyksta šalia jūsų. Manome, kad ši akcija gali įspėti ir išbūdinti žmonių pilietiškumą, kad būtume budrūs ir neabejingi, pastebėję įtartiną atvejį ar situaciją. Daugelis mano, kad tai jų neliečia, kai tai vyksta kažkur kitur ir t.t. Tačiau, jeigu mes būsime abejingi, tuomet po truputį vis daugiau žmonių pateks į užburtą nusikaltimų ratą, – teigė projekto  „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“  vadovė Kristina Mišinienė.

Anykščiuose vykusioje akcijoje su anykštėnais  taip pat bendravo programos  „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Erika Panova ir Panevėžio regiono skyriaus socialinė darbuotoja Edita Krikštaponienė. Baigiantis socialinei akcijai mūsų mieste, jos vykdytojų paprašėme  pasidalinti įspūdžiais.

–  Anykščiuose praleidome tikrai prasmingą dieną. Anykštėnai atviravo ir  drąsiai kalbėjo apie tai, ką yra girdėję apie šią problemą. Abejingų praeivių sutikome labai nedaug. Visi turime dalintis informacija apie prekybos žmonėmis pavojus ir pagalbos suteikimo galimybes. Kiekvienas privalome žinoti, jog pagalba krizinėse situacijose visą parą teikiama telefonu  8- 679- 61617 arba 112, – akcentavo K. Mišinienė.

Ramunė Šaltenienė

Su pedofilijos bylomis dirbantys pareigūnai patys stebisi šio reiškinio mastais Lietuvoje. Dažniausiai vaikai tampa savo artimiausių žmonių – tėvo, patėvio, brolių aukomis, o motinos, kaip įmanydamos, problemą glaisto, palaikydamos ne vaiką, o prievartautoją. 

Ką pasakoja patys vaikai „Ta diena buvo baisiausia mano gyvenime. Man buvo tik 13 metų! Tas vyras atsirado tiesiog iš niekur, matyt, jau kurį laiką sekė mane, o aš, žioplė, nieko nepastebėjau. Kai lifto durys užsidarė, jis puolė mane, pradėjo draskyti drabužius. Pamenu, kaip jis visas drebėjo, inkštė tokiu ne žmogaus balsu… Tas atsitikimas lifte sugriovė mano ir mano tėvelių gyvenimą“. „Patėvis palaukdavo, kol mama išeis į darbą ir pradėdavo lįsti prie manęs, graibyti, prašydavo liesti jo organą… Siaubingai bijojau likti su juo viena, o mama išeidama sakydavo: „Lieki dabar už šeimininkę, rūpinkis tėtuku“. Kai man sukako aštuoneri, jis mane pirmą kartą išprievartavo, po to dar daug kartų tą patį darydavo“.
„Kiti vaikų namų berniukai nuvedė mane tada pas Vytą, sakė, kad parodys turtingą senį, jis turi gerą kompiuterį, leis žaisti, kiek norėsiu. Norėjau pasiimti sesę, bet jie sakė, kad nereikia, Vytui nepatinka mergaitės. Kai įėjom į laiptinę, viskas taip apleista atrodė, bet viduje buvo labai tvarkinga, daug aparatūros. Vytas sakė: „Oj, bausiu aš tą blogą berniuką, smarkiai bausiu. Prisimenu, mane pykino visą laiką, verkiau, prašiau jo išleisti. Kai jau naktį paleido, atidavė drabužius, taip lėtai ėjau į namus, taip sunkiai kelią radau, neprisimenu kaip parėjau“. Pasak Lietuvos Carito programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovės Kristinos Mišinienės, tai tik kelios ištraukos iš vaikų parodymų teismuose.

„Šiandien kriminalinių įvykių suvestinėse šių istorijų nuotrupos priverčia mus krūpčioti, griežti dantimis: „mano vaikui padarytų taip – ant kuolo pamaučiau“, „į gaidyną tokį, tegu prievartauja patį negailėdami“ ir pan. Seksualinių nusikaltimų prieš vaikus srityje mes šiandien gyvename nuo įvykio iki įvykio. Teisinis šių nusikaltimų aspektas šiandien, ko gera, yra aiškiausias. Tačiau ar pedofilinį sutrikimą turintys asmenys pasitaiso įkalinimo vietose? Ar kas nors iš viso vertina „atsėdėjusių“ pedofilų galimybę saugiai, nekeliant tos pačios grėsmės, įsilieti į bendruomenę? Aišku, mūsų prakeiksmai, grūmojimai, fizinis susidorojimas kuriam laikui galbūt pristabdys pedofilo impulsus, tačiau kas toliau? Todėl būtina ieškoti jų elgesio priežasčių, medikamentinės, psichoterapinės pagalbos jiems. Jei suprasime, kas vyksta su šiais „monstrais“, apsaugosime jų būsimas aukas – tuos niekam nematomus penkiamečius-šešiamečius, kūkčiojančius pedofilų miegamuosiuose. Užsienyje teko susidurti, kad įkalinimo įstaigoje šie žmonės privalo lankyti psichoterapiją. Pas mus nieko panašaus nėra. Jie paprasčiausiai uždaromi, iš karto patenka į žemiausią kastą, yra visaip ujami ir kankinami, po to išleidžiami su šia žyme kaktoje ir toliau elgiasi taip pat – kaip žvėriukai, negalintys suvaldyti savo impulsų. Todėl, mano manymu, būtina derinti bausmę ir gydymą“, – svarstė pašnekovė. Kita vertus, daug tyrimų, jos teigimu, nutraukiama ir nesunku suprasti kodėl. Kaip vaikas gali liudyti prieš savo patėvį, kai jis net neiškeliamas iš šeimos? Dar daugiau, buvo ne vienas atvejis, kai motina gina prievartautoją, o ne vaiką: „vaikeli, tu išsigalvoji“ arba „tu pakentėk, nes aš jį myliu“. „Štai ir paskutinis atvejis – mama pati persekioja savo dukrą, nes prievartautojas jam brangesnis, nors ji puikiai žino, ką jis daro dukrai. Niekada nebūčiau patikėjusi, bet toks fenomenas Lietuvoje dažnas“, – pasakojo K. Mišinienė.

Pedofilai – savo tėvų auklėjimo aukos? Pasak gydytojo psichiatro, psichoterapeuto, individualiosios psichologijos analitiko, seksologo Viktoro Šapurovo, pedofilija pagal tarptautinę ligų klasifikaciją priskirta seksualinio pasirinkimo sutrikimų grupei. „Poreikis ieškoti seksualinio kontakto su vaiku susijęs su tam tikrais psichologiniais sutrikimais, kurie formuojasi vaikystėje, taigi jie pirmiausiai susiję su netinkamu auklėjimu, dėl kurio susiformuojama menkavertiškumo jausmas, žmogus mano nesugebantis kurti lygiaverčių santykių su savo amžiaus partneriu, todėl jį traukia prie vaikų, kurie nesuvokia situacijos ir nesugeba pasipriešinti. Taip užmaskuojama pasąmoninė baimė būti atstumtam. Taigi žmogus yra savo tėvų auklėjimo klaidų auka. Kadangi šis sutrikimas susijęs su vienu iš gyvybinių instinktų – seksualiniu, psichoterapijos keliu jį išgydyti, t. y. pasiekti, kad žmogaus net netrauktų prie vaikų, labai sudėtinga. Tik nedideliam skaičiui žmonių tokia psichoterapija padeda visiškai išsivaduoti. Dažniausiai, nors teisinė sistema riboja jų galimybes įgyvendinti instinktus, trauka išlieka. Pats žmogus jaučia didžiulį vidinį konfliktą. Viena vertus, jis žino, kad tokie veiksmai netoleruotini ir baudžiami, supranta, kad daro didžiulę žalą vaikui, kita vertus, jaučia didžiulę seksualinę trauką, kuriai negali atsispirti. Tai nėra sąmoningas nuėjimas į kairę iš neturėjimo ką veikti, tai liga. Iš esmės seksualinė trauka, noras mylėtis yra normalus reiškinys, tačiau tik ne su vaiku. Vaikui tokie santykiai daro labai didelę žalą, jis turi pradėti lytinį gyvenimą tik sulaukęs brandos. Beje, nors gerokai dažniau šį sutrikimą turi vyrai, pasitaiko ir moterų. Man pačiam teko susidurti su atveju, kai motina vertė santykiauti su ja savo sūnų ankstyvoje paauglystėje“, – pasakojo specialistas. Pašnekovo teigimu, kadangi išgydyti šį sutrikimą sudėtinga, įvairiose šalyse klausimas sprendžiamas įvairiai – laisvės apribojimu, sterilizavimu ir pan. Kita vertus, sterilizavimas potraukio nepanaikina. Žmogus stengiasi valdyti, slopinti instinktus, bet vieną dieną jie vis tiek prasiveržia ir tuomet visos moralinės normos atidedamos į šalį. Veiksmingos cheminės terapijos taip pat nėra. Kad būtų numalšintas seksualinis potraukis, reikėtų užblokuoti lytinių hormonų gamybą, o tai didžiulis perversmas ir žala organizmui. Kita vertus, klausimas dėl žalos dviprasmiškas. Mes saugome pedofilo sveikatą, bet juk vaikui padaroma žala – ne mažesnė. Lytinė prievarta vaikystėje sutrikdo vaiko lytines funkcijas ateityje: lytiniai santykiai kelia baimę, prarandamas sugebėjimas džiaugtis meile. Tiesa, šie sutrikimai lengviau pasiduoda gydymui, bet taip pat reikalauja labai daug laiko ir pastangų. Ar galima tokius žmones atpažinti iš elgesio? Aplinkiniai gali pastebėti, kad žmogus labai meilus su vaikais: noriai žaidžia su svetimu vaiku, bando kartu su juo kur nors išeiti, atsiskirti nuo visų. Paprastai vyrai, kurie mielai bendrauja su vaikais, kaip tik labai giriami, bet šiuo atveju noras bendrauti jau yra perdėtas, ypač įtariai reikėtų vertinti bandymą išsivesti vaiką. Mat vyras iki tol galėjo nė neplanuoti seksualinio kontakto, bet seksualinė traukia jį skatina ieškoti progos likti su vaiku dviese.

Kas trečioje byloje keisti parodymus vaiką spaudžia motina Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Ignas Raila, paklaustas, kokie yra pedofilijos mastai, teigė pats nustebęs dėl šios problemos paplitimo: kiekvienas prokuroras nuolat turi 12-16 tokių bylų. „Didžiausia problema, kad šiandien mūsų šalyje nėra organizuotos, kompleksinės pagalbos seksualinę prievartą patyrusiems vaikams. Egzistuoja Vaiko raidos centras, bet jis yra tik Vilniuje, be to, jame tenka laukti savo eilės, prieš tai reikia pasirūpinti psichologo siuntimu, pagaliau yra šeimų, kurios neturi už ką nuvykti iki Vilniaus. Todėl vaikas lieka tarp dangaus ir žemės. Kad ir paskutinis atvejis – patėvis žagino mergaitę, o motina jai daro poveikį. Paėmėme vaiką iš šeimos, bet kur jį dėti? Vaiko teisių tarnyba siunčia ją į globos namus, bet pastarieji atostogauja, išsikėlė, psichologas taip pat atostogauja, vaikas dabar pasimetęs tarp motinos ir teisėsaugos institucijų, o pasikalbėti su kuo neturi. Vaiko raidos centras jį priims tik po savaitės. Trūksta ir socialinių tarnybų darbo su daugiavaikėmis socialinės rizikos šeimomis, kuriose dauguma seksualinės prievartos prieš vaikus atvejų ir nutinka. Būna ir taip, kad vyresni paaugliai šiose šeimose pradeda išnaudoti mažesniuosius, skatindami juos 5 litais, vienu litu, saldainiu ir pan. O po to tas mažametis eina prie suaugusiųjų ir siūlose „duoti“ už litą, kadangi jam formuojasi nuostata, kad tai normalu. Labai reikalingas seksualinis vaikų švietimas, kurio pas mus šiandien iš esmės nėra“, – pasakojo teisėsaugos atstovas. Seksualinės prievartos aukas galima suskirstyti į dvi amžiaus grupes. Pirmajai priskiriami vaikai nuo šešerių iki devynerių metų. Jis paprastai nesupranta, kas su jais daroma, o kai jau pradeda suprasti, jiems aiškinama, kad taip jie mokami seksualinio gyvenimo – esą yra normalu, kad tėvas turi mokyti dukrą, paruošti gyvenimui pats atlikdamas šiuos veiksmus. Antra didelė grupė – 10-17 metų paaugliai. Jie dažnai dėl naivumo ar psichinės negalios įkliūna per socialinius tinklus, kai kurie tiesiog nori pažinti seksualinius pojūčius, todėl pasiduoda suaugusiojo įtakai. Prievartautojas vaiką visą tą laiką turi kaip savo lėlę, kuria naudojasi vieną ar du kartus per savaitę, nes jam reikia patenkinti savo seksualinius poreikius, kurių, tarkime, žmona ar sugyventinė nepatenkina. Kol paaiškėja seksualinės prievartos atvejis, gali praeiti dveji-treji metai: paaugęs vaikas prasitaria ar aplinkiniai pastebi, kad jo elgesys seksualizuotas, pavyzdžiui, jie dažnai maunasi kelnes ir pan. Pasak pašnekovo, surinkti įrodymus tokiose bylose labai sunku. Prievartautojai labai įtikinamai ginasi, neigia savo kaltę, tikina tik prižiūrėję vaiką, palaikę su juo santykius, o vaikas ėmė ir prisigalvojo. Didžiąją dalį šių nusikaltimų įvykdo vaiko artimos aplinkos žmonės, apie 20 proc. atvejų su priekabiautojais vaikai susipažįsta elektroninių priemonių pagalba – per socialinius tinklus. „Praktiškai kas trečioje byloje susiduriame su atveju, kai vaikui spaudimą keisti parodymus daro motina, kuri netiki vaiku, o tiki savo vyru ar sugyventiniu. Būtent todėl vaiką reikėtų iškart paimti iš šeimos. Štai ir šiandien turiu tris bylas, kuriose motinoms pradėtos bylos dėl poveikio vaikui, tačiau įrodinėjimo procesas sudėtingas: jos tiesiogiai neliepia vaikui pakeisti parodymus, bet manipuliuoja jo emocijomis – esą prisimink, kaip mes gerai gyvenome. Taip sukeliamas gailestis ir kaltės jausmas, todėl vaikui užtenka pamatyti motiną ir jis iš karto keičia parodymus. Įrodymus surinkti tokiose bylose labai problematiška ir todėl, kad įkalčiai nėra akivaizdūs, sunaikinti arba pažeisti, kadangi prievarta tęsiasi ilgai, be to, naudojamas oralinis būdas, kuris nepalieka jokių žymių“, – pasakojo I. Raila. Numatomos bausmės už šiuos nusikaltimus yra didelės, beveik kaip už žmogžudystę – už mažamečio (iki 14 metų) išžaginimą skiriama bausmė nuo 5 iki 15 metų nelaisvės. Prokuroras prisimena atvejį, kai už vieną seksualinį veiksmą žmogus gavo 9 metų nelaisvės. Paprastai už mažamečio žaginimą skiriama 6-9 metų laisvės atėmimo bausmė, jei santykiaujama su vyresniu nei 14 metų vaiku – iki penkerių metų, net jei auka sutinka, už vaiko tvirkinimą dažniausiai skiriama iki trejų metų nelaisvės.

Dainius Sinkevičius 

Noriu pasidalyti pasakojimu, kurį mums, Lietuvos „Carito“ darbuotojoms, atsiuntė neįgalios mergaitės, prievartautos, pardavinėtos sekso ištroškusiems klientams, mama.

 Esame paprasta šeima, gyvename kaimiškoje vietovėje. Du sūnūs jau tuoj įžengs į pilnametystę, o pagrandukė dar paauglė. Ji yra kitokia nei jos bendraamžės. Mūsų Linutės protas ir jausmai yra kaip mažo vaikelio, naiviai ir patikliai reaguojančio į aplinką. Skaudama širdimi išleidome dukrą mokytis į specialią mokyklą kitame rajone. Mokyklos autobusas ją parveždavo tik savaitgaliais. Su tuo apsipratome, nes mergaitei patiko toje mokykloje, turėjo draugių, rūpestingą auklėtoją. Skambutis, nuaidėjęs šiltą gegužės rytmetį, apvertė viską aukštyn kojomis. Po šio skambučio niekas nebebuvo kaip anksčiau, mūsų šeima įžengė į didelį pragariškų išbandymų lauką.Skambino sutrikusi auklėtoja. Ji pranešė, kad mūsų Lina dingo iš mokyklos. Išėjo su drauge į parkelį pasivaikščioti, draugė grįžo, o mūsų mergaitė – ne. Policijai dar nepranešė, nes gal Linutė, na, tiesiog pargrįžo į namus? Pamenu, kaip nesivaldydama rėkiau į ragelį, kad niekaip mergaitė, negalinti savarankiškai puskilometrio iki parduotuvės nueiti, neįveiks 200 kilometrų iki namų, kad reikia organizuoti paiešką, ką nors daryti…Pavyko išsiaiškinti tik tiek, kad parkelyje prie paauglių priėjo vyrų kompanija, pradėjo kviesti pas save, draugė išsigandusi pabėgo, o mūsiškė liko. Siaubo sukaustytomis širdimis su vyru vykome į policiją. Viskas aplinkui tarsi išnyko, neteko prasmės. Dieve, viskas taip netikėtai atsitiko. Mes buvome taip nepasiruošę… Šiandien galvodama apie tuos įvykius manau, kad didžiąją savo gyvenimo dalį nugyvenau iš viso gerai nesusimąstydama, kas aplink mane vyksta, kokia tam tikrų įvykių prasmė. Tai, kas atsitiko mano vaikui, privertė pabusti iš kieto miego. Pareigūnui užteko penkiolikos minučių, kad užpildytų dokumentus. Jis patarė mums važiuoti namo, jei bus naujienų – praneš. Naujienų nebuvo. Nei tą, nei kitą, nei dar kitą dieną. Neradome sau vietos, aš vis sukdavau ratus apie komisariatą, kažkodėl atrodė, kad turiu būti netoli šio pastato, niekur kitur. Buvo dienų, kai raudodama, kaltindama nieko neveikimu verždavausi į tyrėjo kabinetą, tad jis greitai išmoko jį užsirakinti, o kolegos sutartinai atsakydavo: „Išvykęs darbo reikalais.“ Nekaltinų jų, juk neguosi visų verkiančių motinų. Po dviejų savaičių jie rado mano mergaitę. Tik tie, kas pabuvojo panašiose situacijose, supras, ką išgyveni išgirdęs tokią žinią. Ir nors iki to šnabždėdavau sau, kad nesvarbu, kokios būklės, kad tik Aukščiausias man leistų vėl pamatyti savo vaikelį, manęs laukė didelis šokas. Aš beveik nepažinau Linutės, užsikniaubusios ant palangės tyrėjo kabinete. Perdažyti juodi plaukai, trumpas drabužėlis ir ta nenusakoma veido išraiška, tokia tuščia, tiesiog jokia…. Ar teko jums matyti kada tokį savo vaiko veidą? Apklausų metu Lina beveik nieko nepasakė, mačiau, kaip tyrėjas stengėsi, tačiau kuo labiau jis nervinosi, tuo trumpesnius atsakymus išgirsdavo. Nežinojome, kas tiksliai mergaitei buvo nutikę, tačiau jautėme, kad kažkas baisaus, negero. Jos sąmonė tarsi užsirakino nuo pasaulio po septyniais užraktais. Vėliau paaiškėjo, kad ją, neįgalią trylikametę, pora suaugusių vyrų buvo išsivežę į gretimą didmiestį, ten išnuomotame bute laikė uždarytą, ieškodavo klientų ir pardavinėdavo už sutartą kainą. Vienam iš sutenerių susipykus su sugyventine, toji pranešė apie savo įtarimus policijai. Įpusėjus ikiteisminiam tyrimui mus pradėjo atakuoti įtariamųjų advokatai. Jų siūlymai „žmoniškai apsitarti“ buvo panašūs į grasinimus. Kažkas pas vyresnį sūnų net į mokyklą bandė brautis, bet gavo atkirtį. Teismo metu vienas iš nusikaltėlių buvo išteisintas, nepavyko įrodyti jo kaltės. Kitas gavo ilgus metus, kalės jis ir tada, kai Lina taps pilnametė. Ar aš tebetrokštu keršto? Dabar jau ne. Smūgis, kurį patyrėme, buvo labai stiprus, tačiau mes atsitiesėme. Žinau, kad Lietuvoje yra tėvų ir motinų, raudančių savo dingusių, išniekintų vaikelių, galbūt taip ir nepatyrusių teisingumo. Negaliu jiems pasakyti, kad viskas bus gerai, galiu tik apkabinti ir palinkėti – laikykitės.

 Jei Jums reikalinga pagalba, patarimas, informacija, VISĄ PARĄ veikia Lietuvos „Carito“ programos SOS numeris +370 679 61 617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusiuosius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Lietuvos „Carito“ specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasirengę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. 

Erika Panova 

Už lango – šaltas sausio rytas, tylu ir tamsu. Į kabineto duris pasigirsta duslūs smūgiai ir vidun įvirsta dvi netikėtos viešnios. „Tai čia “Caritas”?“ – prašvokščia vyresnioji, kurios lyties neišduoda joks išorinis požymis. Prieš mane – nei vyras, nei moteris. – Nu va, atvedžiau, padėkit.“ Stumteli link manęs į blizgančią striukę įsisupusią, smarkiai sušalusią mergaičiukę. Vaikiškų, lygių bruožų veidukas kiek išdarkytas kraujo spalvos lūpdažio, nušviesinti plaukai nušiurę, negyvi. „Kas čia per nesąmonės, man jokios pagalbos nereikia, atsikniskit visi, gerai?!“ – paauglė pyksta, tačiau iš kambario neišeina. Po truputį pradedu gaudytis. Svečiuose – „furistų damos“. Tos, kurios stovi ant kelio, pasienio punktuose, vairuotojų poilsio aikštelėse, turinčios „savo“ kilometrus, degalines, pakelių užeigas. Ir savo klientus. Vedę, vieniši, jauni, seni – dauguma jų mielai pavežėja tokią nebrangią „pagalbininkę“, juk daug netrunka, kol ši, susirangiusi tarp kojų, atlieka savo „darbą“ – taip ir namai namučiai ne tokie tolimi atrodo, reisas neprailgsta. „Išvijo ją moterys iš 12-to kilometro, tai atbėgo pas mus, o mes ką, vaikų darželis?!“ – vyresniosios švokštimas pavirsta sausu kosuliu. Pradedame kalbėtis. Jūratei – 34. Ištekėjo visai jaunutė, vyras nuo pat pirmų dienų negailestingai auklėjo vis neįtinkančią žmoną – kad negali pastoti, kad neskaniai gamina, kad negraži, kad… Sutrupinti veido kaulai, daugkartiniai šonkaulių, galūnių lūžiai:  „Jis gyvulius labiau mylėjo negu mane. Vieną dieną atsistojau ir išėjau. O kur eiti? Niekas nepadėjo.“ Balsą prarado, kai vairuotojai susimokę „pajuokavo“ –  ir ji ilgai pusnyje be sąmonės pragulėjo. Živilei ką tik sukakę 14. Nuo 10 metų nuolat bėga iš vaikų namų, dingimo laikotarpiai vis ilgėja, su tuo globos įstaigoje visi seniai apsipratę. „Ko iš tokių vaikų norėti, – nuolat ji girdi iš auklėtojų, kaimo gyventojų. – Genai daro savo, juk joms visoms jau nuo lopšio niežti.“ „Jūs nieko nežinot apie mane, apie mano gyvenimą. Va, Kolia žadėjo grįžęs namo išsiskirti su žmona, tada mudu važiuosim į užsienį, Ispaniją, ten jo draugas turi barą, galėsime pliaže degintis, su jachta plaukioti“,  – pasakodama Živilė atgyja, akyse užsidega žiburėliai. Jūratė mergaitės kalbų net klausytis negali. „Kolia?! Kvaiša tu, tu dar nuo jo klyno neatsitraukei, o jis tave jau pamiršo, visom tą patį suokia, kad už dyką gautų…“ Ji čiumpa mane vos ne už atlapų: „Padėkit mergaitei, jai dar gyventi ir gyventi, pražus ji ant to kelio…“ Nuo šio susitikimo praėjo beveik dveji metai. Živilė liko pas mus, nors dėl jos teko smarkiai pakovoti su įvairiomis tokių vaikų likimus tvarkančiomis tarnybomis, kurioms, pasirodo, didžiausias galvos skausmas yra ne dingę, o atsiradę vaikai – kur juos kišti, kaip juos bausti, kaip su jais kalbėtis? Vis dėlto didžiausia ir svarbiausia buvo pačios Živilės kova su savo praeitimi, įpročiais, impulsu bėgti ir slėptis, kai būna sunku. Jai labai padėjo nauja globėja, didelės šeimynos mama, kantriai ir reikliai lydinti mergaitę jos bandymuose atrasti savo vietą paauglystės pasaulyje. Jūratė buvo pasirodžiusi dar kartą, į kabinetą jau neužsuko, į kalbas su manimi nebesileido. Perdegęs alkoholio tvaikas, dėmėti drabužiai liudijo, jog jos gyvenimo kreivė smuko žemyn.. Daugiau jos nesutikau. Kur Tu šiandien bebūtum, Jūrate, noriu Tau pasakyti – Tau dar gyventi ir gyventi… kitaip gyventi! 

Jei Jums reikalinga pagalba, patarimas, informacija, VISĄ PARĄ veikia Lietuvos „Carito“ programos SOS numeris +370 679 61 617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Lietuvos „Carito“ specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. 

Marytė Puidokienė 

Prekyba žmonėmis – tai ne įspėjantis plakatas ar bauginantis trileris. Tai – milijonai vaikų, moterų ir vyrų, kasdien išnaudojamų prostitucijai, pornografijai, priverstiniam darbui, fiktyvioms santuokoms, nusikaltimų vykdymui ar organų donorystei. Auka gali tapti tavo buvusi klasės draugė, kuri niekada neturėjo draugų, ar giminaitis, išvykęs ieškoti darbo į užsienį. Tai gali būti kaimynų berniukas, kuris vakar nuo išgėrusių tėvų slėpėsi laiptinėje. Trečiadienį Utenoje viešėjo Lietuvos CARITO projektas ant ratų „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms”, kurio pagrindinis tikslas – informuoti žmones apie prekybos žmonėmis pavojus bei pagalbos galimybes. 

Kaip portalui udiena.lt sakė projekto prevencijos programos koordinatorė Erika Panova, itin sparčiai daugėja atvejų, kuomet prekybos žmonėmis aukomis tampa lietuviai. Įvairiuose Lietuvos miestuose vykdydami socialinę akciją, jos organizatoriai siekia užkirsti kelią naujiems nusikaltimams. „Mes daug apie tai kalbame, bet neretai praleidžiame svarbius dalykus pro ausis. Užėję į namelį ant ratų žmonės išvysta realius vaizdus, kurie sukrečia ir skatina susimąstyti. Nors problemos aktualumas yra labai stiprus, tačiau daugelis galvoja, kad tai vyksta visur, tik ne Lietuvoje, – aiškino pašnekovė. – Prekybos žmonėmis formos nuolat kinta, atsiranda vis naujų. Šiandien jau nebegalime to apibrėžti tik kaip seksualinio išnaudojimo. Žmonės per prievartą yra verčiami ir dirbti ar nusikalsti.” E. Panovos teigimu, į socialinį projektą žmonės reaguoja skirtingai: vieni viską vertina skeptiškai, kiti – emocionaliai, treti – atsargiai stebi iš šalies. Lietuvos CARITAS suteikia visokeriopą pagalbą į sutenerių pinkles pakliuvusiems žmonėms. Vergijos aukos dažnai iš jos ištrūksta kaip stovi, tokiu atveju jie yra aprūpinami maistu, drabužiais ir netgi būstu. Kuomet padėtis stabilizuojasi, nukentėjusiems žmonėms pradedama teikti socialinio darbuotojo ar psichologo konsultacija, samdomi advokatai. „Mes visuomet žmogų lydime į teisminius procesus, skatiname siekti teisingumo. Kai atrodo, kad blogiausia jau praeity, domimės, ar tikrai žmogui viskas gerai. Tokio pobūdžio nusikaltimo jo aukai pamiršti neįmanoma, galima tik išmokti su tuo gyventi”, – kalbėjo E. Panova, ragindama būti atsargiems ir susižavėjus patraukliu darbo ar net vedybų užsienyje pasiūlymu nepakliūti į sutenerių pinkles.

Pakliuvusiems į bėdą specialistai pataria visą parą skambinti SOS numeriu 8 679 61617. D. KazokaitėPrekybos žmonėmis aukomis vis dažniau tampa ir lietuviai.