kopzi

Author: admin

  • PREVENCINĖ PASKAITA „PREKYBA ŽMONĖMIS“

    2017 m.balandžio 25 d gimnazijos skaitykloje vyko prevencinė paskaita „Prekyba žmonėmis“, kurią skaitė Centro „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu“ socialinė darbuotoja Monika Murnikaitė. Lektorė susitiko atskirai su I-ų gimnazijinių klasių vaikinais ir merginomis. Tokiu būdu buvo pateikta informatyvesnė ir aktualesnė informacija apie prekybos žmonėmis pavojus vienos ir kitos lyties asmenims.

    Paskaitos lektorė, pasitelkdama video medžiagą, pateikė išsamią ir naudingą informaciją apie prekybos žmonėmis rūšis, pagalbos būdus ir atsargumo priemones, remdamasi realiais pavyzdžiais iš savo darbinės veiklos. Mokiniai susidomėję klausėsi, kaip jie galėtų atpažinti ir išvengti prekeivių žmonėmis bei jų išnaudojimo. Kiekvienam buvo išdalintos informacinės kortelės, kurioje raginama nepasiduoti prekeiviams žmonėmis ir pateikta išsami informacija, kur galima kreiptis, jei reikalinga pagalba.

    Mokiniai galėjo užduoti klausimus, į kuriuos lektorė išsamiai atsakė. Ši paskaita suteikė gimnazistams daug naudingos ir aktualios informacijos, todėl džiaugiamės, kad Centro „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu“ socialinė darbuotoja Monika Murnikaitė pažadėjo ir toliau talkinti mūsų gimnazijai ugdant savarankišką, atsakingą ir nepriklausomą jauną žmogų.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: G. Vainauskienė

  • PREVENCINĖJE PASKAITOJE: APIE PREKYBĄ ŽMONĖMIS

    Balandžio 28 d. Karaliaus Mindaugo PMC Kosmetikos skyriaus 11 klasės mokinių tikybos pamokoje viešėjo Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinė darbuotoja Kauno regione Vaida Matusevičiūtė.
    Prevencinės paskaitos metu V. Matusevičiūtė pateikė daug naudingos informacijos Centro mokinėms apie apie prekybos žmonėmis formas bei verbavimo būdus. Moksleivės išgirdo konkrečių aukų istorijas, sužinojo, kaip veikia verbuotojai ir džiaugėsi, kad jas ši informacija pasiekė. Aptarti būdai, kaip atsilaikyti viliojantiems pasiūlymams užsidirbti užsienyje, išlikti atsparioms ir netapti preke.
    Pasirodo, prekybos žmonėmis problema itin aktuali dabartiniame  pasaulyje, nes vis labiau auga migruojančių  žmonių skaičius, kurie ieško geresnio gyvenimo svetur. Nesaugiausia visuomenės grupė – jaunimas, kurie dažnai pakliūva į prekybos žmonėmis pinkles. Egzistuoja daugybė, nuolat kintančių  prekybos žmonėmis formų, atsiranda vis naujų būdų ir priemonių, prisidedančių prie žmonių išnaudojimo pačiais įvairiausiais tikslais ir turinčių didžiules psichologines bei materialines pasekmes. Džiugu, kad socialiniai darbuotojai dalinasi informacija bei supažindina mokinius su tykančiais pavojais.

  • Į UŽSIENĮ VOGTI VEŽTA TAURAGIŠKĖ: UŽ PINIGUS ATSIĖMIAU IEŠKINĮ, NES NORĖJAU RAMYBĖS

    Tauragės rajono gyventojos, kurią nusikaltėliai išnaudojo įkurtam vogtų rūbų verslui, patirtis sukrečia. Nors policija moterį akylai saugojo nuo nusikaltėlių poveikio, ji galiausiai pasidavė – už pinigus atsiėmė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos. Patirti jaunai moteriai teko visko: sykį už atsisakymą eiti vogti nusikaltėlis verdančiu vandeniu nuplikė jai kojas.

    Tauragės rajonas garsus ne iš geriausios pusės: teisėsaugininkai neslepia, kad čia vienas didžiausių prekybos žmonėmis židinių Lietuvoje, o pagrindinė banditų veikla – žmonių vežimas į užsienį vogti.

    Pareigūnai sako, kad pradėjus ikiteisminius tyrimus beveik visi nukentėjusieji, kurių gyvenimas ir taip nenusisekė, patiria milžinišką spaudimą, grasinimus, būna sumušami.
    90 proc. atvejų prekybos žmonėmis aukos teismuose keičia parodymus – nepaisant to, kad Tauragės policija stengiasi apsaugoti šiuos žmones nuo nusikaltėlių poveikio.
    Sportinių rūbų parduotuvėse Tauragėje ir Kaune apsipirkinėję žmonės vargu ar kada susimąstė, kodėl garsių firmų drabužiai ir batai jose kainuoja gerokai pigiau, nors nėra padirbti.
    Mažai kas žinojo, kad šias prekes iš parduotuvių užsienio šalyse krepšiais nešė banditų išnaudojami žmonės.
    Viena tokių – savo istoriją 15min sutikusi papasakoti Agnė (vardas pakeistas – aut.) nesitiki pamiršti baisių išgyvenimų ir viliasi, kad jos skriaudikai sės ilgam.
    Agnė minima ne vienoje byloje dėl prekybos žmonėmis, jos vis dar narpliojamos teismuose.
    Iš jose užfiksuotos informacijos galima susidaryti įspūdį, ką teko išgyventi Tauragės rajone su vaikais gyvenančiai moteriai. Kartą Agnei atsisakius eiti vogti, nusikaltėlis verdančiu vandeniu nuplikė jai kojas.
    Su tauragiškio Antano (vardas pakeistas – aut.) grupuote vogti į Olandiją trisdešimtmetį perkopusi Agnė vyko du kartus, kaip pati teigia – abu ne savo noru.
    Pirmąjį kartą banditai į Olandiją išvežė primelavę, kad ji dirbs tvarkydama namus.
    Ieško skurstančių, vienišų, geriančių
    Anot Agnės, Antano ir jo draugų ji anksčiau nepažinojo – šie ją susirado patys, nes žinojo, kad išsiskyrusi moteris su vaikais itin sunkiai verčiasi.
    „Per pažįstamus sužinojo, kad išsiskyrusi, kad turiu vaikų, kad neturėjau iš ko išgyventi“, – teigė ji.
    Prekeiviams žmonėmis tinka labiausiai pažeidžiami, tie, kuriuos šie galėtų lengvai paveikti. Dažnai šie žmonės ne tik skursta, bet ir serga psichinėmis ligomis, yra priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų, yra žemo socialinio sluoksnio, bijo skųstis ir ieškoti pagalbos.
    „Beveik visi tokie ir buvo: arba vieniši, arba išsiskyrę“, – sakė pašnekovė.
    „Kai pirmą kartą nuvažiavau, tada tik pasakė, kad tu turėsi vogti. Aš nesutikau. Ir mušė mane, ir įžeidinėdavo visaip. Jeigu per mažai išnešdavau, tyčiodavosi iš manęs. Buvo žiauriai iš tikrųjų. Nu, žiaurūs žmonės, iš tikrųjų, žiaurūs“, – 15min teigė ji.
    Moteris sakė iš pradžių nesutikusi eiti vogti, bet paskui supratusi, kad kalbos nemoka, pinigų grįžti neturi, todėl privalo daryti viską, ką jai lieps.
    Anot jos, kiti išvežtieji puikiai žinojo, ką ten veiks, todėl nusikaltėliai jų pernelyg nekontroliavo, o Agnės nepaleido nė per žingsnį.
    Kitų išvežtųjų Agnė nepažinojo, atstumta jautėsi ir dėl to, kad vienintelė šešių žmonių grupėje nerūkė kanapių. Tačiau vėliau prisipažino, kad baimę eiti vogti malšino kitaip – alkoholiu.
    Vagys ir jų prižiūrėtojai gyveno išnuomotame name, Antanas jame retai pasirodydavo, tačiau nuolat rašydavo žinutes su nurodymais, ką reikia pavogti.
    Mokė vogti su magnetukais
    Jauna moteris teigė, kad iš pradžių ją mokė, kaip vogti – kartu su ja į parduotuves ėjusi mergina turėjo specialius magnetukus, su kuriais nuimdavo magnetines prekių apsaugas.
    „Eidavom su tokia mergina. Ji nuimdavo su magnetuku, man pridėdavo į tašę, ir aš turėdavau nešti. O paskui turėdavau eiti viena. Ir jeigu neišnešdavau ar per mažai išnešdavau, tada tyčiodavosi iš manęs, šaukdavo ant manęs ir priekabiavo prie manęs. Vienu žodžiu – sunku buvo“, – patirtas kančias prisiminė Agnė.
    Ji prisipažįsta bijojusi pasipriešinti, nes visi jos grupėje buvo pažįstami, o ji – svetima, todėl jautėsi visiškai viena. Už tris savaites tokio darbo Agnei nusikaltėliai sumokėjo 200 eurų, kuriuos ji Lietuvoje išsikeitė į tuometinius litus.
    Agnė tvirtina, kad antrą kartą į Olandiją ji buvo išvežta apsvaiginta: „Atsivežė alkoholio, aš gėriau, išgėriau vieną taurelę ir daugiau nieko neatsimenu. Atsibudau jau kelionėje. Ką darysi? Verkiau, bet jau ką darysi, nepabėgsi užsieny būdamas.“
    Antrą kartą viskas vyko taip pat – reikalavimai išnešti kuo daugiau drabužių, jei ne – smurtas ir tyčiojimasis.
    Paklausta, kiek yra „išnešti mažai drabužių“, Agnė sakė, kad vagys privalėdavo iš vienos parduotuvės išsinešti pilną kelioninį krepšį.
    „O jeigu tu į tą tašę kokius du drabužius įsidėsi, jau čia skaitosi mažai. Tu turi kupiną išnešti“, – pasakojo ji.
    Jei ne, tuomet banditai versdavo grįžti į parduotuvę ir išnešti tiek, kiek reikia.
    Anot jos, Olandijoje moterų krepšių parduotuvių apsauga beveik netikrina, tačiau vyras su pilnu krepšiu nepatikrintas neišeitų.
    Agnė bandė skųstis vietos policijai.
    Kai buvo pagavę už vagystę, ji papasakojo esanti verčiama tai daryti, tačiau jos esą niekas nesiklausė.
    „Buvo mane pagavę, skundžiausi, kas iš to? Palaikė porą valandų ir paleido. O paskui kalėjime sėdėjau ir kas iš to? Tavęs niekas neklauso, kad tu per prievartą išvežtas. Pagavo, paleido ir grįžk atgal, niekam ten, žinokit, neįdomu“, – tvirtino ji.
    Vogė maistą, alkoholį, net higienos priemones
    Agnė prisipažįsta, kad dėl nuolatinės įtampos Olandijoje nuolat sapnuodavusi košmarus: „Patikėkit manim – nuolatinė įtampa. Neišgėrusi aš negalėdavau eiti, bijodavau. Bijai ir vogti eiti, bijai ir jų.“
    Gerti banditai moteriai nedraudė, kartais patys liepdavo eiti į parduotuvę ir pasivogti.
    Agnė pasakoja, kad vagiama buvo viskas: maistas, alkoholis, higienos priemonės.
    Kai į Olandiją atvažiuodavo vadeiva Antanas, jis reikalaudavo pavogti ir kitokių dalykų.
    Kartą jis pareikalavo, kad Agnė su kitais jam pavogtų mėsos, o paskui pareiškė, kad pavogtoji – ne tokia, kokios jam reikėjo, todėl liepė į parduotuvę važiuoti dar kartą.
    Anot moters, visi jo daiktai buvo vogti, nuo rūbų, kvepalų iki dantų pastos.
    „Jis atvažiuodavo ir sakydavo: man reikia tokių ir tokių treningų. Tu eik ir išnešk. Ir nesvarbu, kad bus sunku išnešti, nes jam ne bet kokių reikėdavo, o gan brangių. O iš tų brangių parduotuvių labai sunku išnešti. Kaip nori, taip eik ir išnešk. Ir čia niekam neįdomu, ar tave pagaus, ar nepagaus“, – prisiminė Agnė.
    Pasak jos, Antano bendrai buvo ne tik grubūs, kartais jie elgdavosi tiesiog žiauriai.
    „Visko būdavo, ir priekabiaudavo, miegoti nebūdavo kur. Vienu žodžiu, aš turėdavau miegoti su tokiu vaikinu, nebuvo, kur miegoti, man pasakė: tu miegosi su tuo ir tuo, ir neįdomu, gal tavo draugas, ne draugas, gal tu nenori. Miegok ir taškas, pasirinkimo nebūdavo“, – sąlygas lietuviams išnuomotame name prisiminė ji.
    Moters teigimu, nepaisant to, kad mokėjo mažai už pavogtus drabužius, dar iš jos ir kitų žmonių atskaičiuodavo už namo nuomą, komunalines paslaugas ir kelionės išlaidas.
    „Niekam nerekomenduočiau kuo nors pasitikėti. Nieko gero iš to nebus“, – sakė ji.
    Iš antrosios kelionės Agnė grįžo gana greit, nes pasiligojo ir nebepajėgė dirbti. Supratę, kad nieko iš jos nepeš, nusikaltėliai parvežė į Tauragę.
    Reikalavo neduoti parodymų ir sumušė
    Netrukus po to prasidėjo Antano ir jo draugų didelės bėdos su teisėsauga ir ne mažesnės Agnės bėdos dėl jos duodamų parodymų.
    Nors moterimi rūpinasi tiek policija, tiek Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) (prieš reorganizaciją tai buvo „Carito“ programa – aut.) specialistai, iš pradžių nusikaltėliai ją atakavo itin įžūliai
    „Man grasino, kad nešnekėčiau su policija, kad išvis nieko nesakyčiau. Aš turėjau pasakyti, kad savo noru važiavau, jog iš viso neturiu jokių pretenzijų ir taip toliau“, – sakė ji.
    Kartą Agnei būnant pas draugę atvyko nepažįstami vyrai ir ją sumušė: „Daužė per nugarą, kol lova lūžo, ir paskui iš muzikinio centro į galvą daužė, kol tas muzikinis centras lūžo. Reikėjo gydytis, ir dar iki šiol nugara skauda, skausmus jaučiu.“
    Nors po šių įvykių jau praėjo šiek tiek laiko, tačiau Agnė juos iki šiol prisimena ir nesitiki, kad kada nors pamirš.
    „Atsisakiau ieškinio, bent ramybę turiu“
    „Niekada niekam šito nelinkėčiau ir nepatarčiau niekam niekada važiuoti. Ir gąsdindavo, ir skambinėdavo. Paskambindavę sakydavo, kad neduočiau parodymų, kad tylėčiau, arba bus blogai. Paskui sumokėjo man pinigų. Atsisakiau aš to turtinio ieškinio, bet užtat dabar nors ramybę turiu. Dėl šventos ramybės, taip sakant“, – teigė ji.
    Moteris pabrėžė atsisakiusi tik ieškinio dėl jai padarytos žalos, bet duotų parodymų teisėsaugai – ne.
    Sprendimą paimti pinigus ji aiškina paprastai: tiesiog bijojo kur nors išeiti, ją vargino nesibaigiantys banditų draugų skambučiai, todėl ji sutiko atsiimti pretenzijas dėl neturtinės žalos, kurią buvo įvertinusi keliais tūkstančiais eurų
    „Tiesiog paskambino, susitarėm susitikti, atvažiavo. Aš turėjau parašyti raštą, kad atsisakau neturtinės žalos, sumokėjo man, ir viskas“, – apie susitarimą su nusikaltėliais pasakojo ji.
    Vėliau šį raštą patys banditai nusiuntė teisėsaugai.
     Už tai moteris gavo 500 tuometinių litų. Ji sako, kad jai tuo metu labai pravertė pinigai, o jei teismas priteistų neturtinę žalą, ji nežino, kada jos sulauktų.
    „Bet iš tikrųjų nesigailiu, ne. Dėl šventos ramybės, jau yra, kaip yra. Dabar nors ramybę turėsiu“, – tvirtino ji.
    Agnės nesulaikė ir tai, kad policija siūlė pagalbą, pareigūnai fiksavo poveikio darymą, ją globojo KOPŽI darbuotojai. Agnė sakė, kad ir dabar pasielgtų lygiai taip pat – dėl šventos ramybės.
    Moteris prisipažino esanti nelaiminga: „Vis tiek tokių dalykų nepamirši niekada. Kartais būna ir košmarus sapnuoju, būna, kad per miegus klykiu, vienu žodžiu, nėra gerai. Ir buvau gerti pradėjusi, tikrai labai stipriai vartojau alkoholį. Nes tiesiog užsimiršti norėjau. Tokių dalykų paprasčiausiai … Nemanau, kad galiu pamiršti tokius dalykus.“
    Į užsienį užmiršti vargų Agnė išvykti neplanuoja ir viliasi Lietuvoje susirasti darbą, atsistoti ant kojų.
    Tyrėja: aukos turėtų nebijoti pranešti apie poveikį
    Agnės istorija yra gerai žinoma Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėjai Aurelijai Kasmauskytei.
    Ji 15min pasakojo, kad Tauragė pirmauja Lietuvoje pagal prekybos žmonėmis mastus, o žmonės dažniausiai išnaudojami nusikaltimams užsienyje, daugiausia – vagystėms.
    Tyrėja sakė, kad tokiose bylose būna ne vienas nukentėjusysis, o tiek pareigūnų, kiek būna aukų, nėra
    „Kiekvieną apsaugoti sunku, todėl labai svarbu, kad jie praneštų apie tai“, – sakė ji.
    Anot pareigūnės, reaguojama į bet kokią informaciją apie poveikį: „Įtariamąjį turime būtinai sulaikyti, nes tada auka jaučiasi stipresnė.“
    Anot jos, daugeliu atveju nusikaltėliai bando paveikti aukas, tačiau pasitaiko ir išimčių. Pavyzdžiui, jai žinoma byla, kai joks poveikis nebuvo daromas, nes įtariamasis apsimetė nepažįstantis nukentėjusiųjų.
    A.Kasmauskytė teigė, jog apie daromą poveikį pareigūnai sužino įvairiai, kai kurie nukentėjusieji patys pasako, tačiau tokie atvejai labai reti, dažniau apie bandymą palenkti aukas sužinoma iš KOPŽI specialistų ar atliekant ikiteisminį tyrimą.
    „Buvo atvejis, kai nuvažiavome pakviesti žmogų į apklausą, o jis pasakė, kad prieš mėnesį bandė su juo susisiekti“, – pasakojo tyrėja. Ji sutiko, kad aukos dažnai nemano, kad tai yra dalykas, apie kurį reikėtų pranešti.
    Tyrėjai šiuo metu tenka dirbti su daugiau kaip dešimt prekybos žmonėmis aukų.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Lauryna Vireliūnaitė

  • PRABILO IŠKENTUSI ŠVĖKŠNOS PRAGARĄ: TAI BUVO ŠLYKŠTŪS PAGYVENĘ SENIAI

    Marijampolietės Anos gyvenimas puikiai atspindi, kaip Lietuva rūpinasi alkoholikų šeimoje gimusiais vaikais. Kraupiausia, kad paimta iš šeimos mergaitė mėtyta po įvairias valdiškas įstaigas, gydyta psichiatrinėse, kol galiausiai pakliuvo į Švėkšnos socializacijos centrą ir jame buvo pardavinėjama vyrams.

    Prisipažinsiu, šito interviu labai bijojau: žinojau, kad su tiek skausmo patyrusia jauna moterimi kalbėsiu apie bėdas šeimoje, patirtis vaikų namuose, savęs žalojimą ir parsidavinėjimą.

    Dar labiau bijojo mano pašnekovė Ana, kurios vardą straipsnyje nusprendžiau pakeisti siekdamas apsaugoti jos privatumą. Padrąsinta jai gelbstinčio Lietuvos Carito, Ana ryžosi DELFI papasakoti savo gyvenimo istoriją. Po interviu nuoširdžiai džiaugėsi nugalėjusi baimę – ją kalbėjimas apie skaudžius dalykus veikia tarsi terapija.
    Į vaikų namus pasiprašė pati
    Anos mama ir močiutė nuolat girtavo. Apie tėvą, kurio niekada nematė, Ana žino tik tiek: kalėjime sėdėjęs rusas. Kiek geresniu žodžiu ji mini patėvį, kuris, nors ir gėrė, nors ką nors parnešdavo namo. Tuo metu mama, vos gaudavusi pinigus už vaikus, sėsdavo gerti. Šeimą tikrindavę specialistai suaugusius nuolat rasdavo apgirtusius. Vaikams trūko maisto, šeimoje kartojosi vaidai, mama mušdavosi su patėviu ir močiute. Tiesa, vaikų neliesdavo.
    Todėl kartą atvyko vaiko teisės su policija ir Aną su jaunesne sesute išvežė į ligoninę. „Manęs vaiko teisės paklausė, ar noriu grįžti namo, ar į vaikų namus. Pasirinkau vaikų namus. Man buvo dešimt metų, sesei – treji“, – pasakoja pašnekovė.
    Vaikų namuose Ana jautėsi kaip kalėjime – nepažinojo nei vaikų, nei auklėtojų, vis bėgdavo į namus. Po poros metų laikinuosiuose vaikų globos namuose Marijampolėje mergaites perkėlė į Avikilų vaikų globos namus. Iš čia mergaitė irgi bėgdavo namo – keletą metų nesėkmingai vis ieškojo mamos. Kai pagaliau surado, gimdytoja jau buvo tapusi neįgali, sunkiai paėjo.
    „Kokia bebūtų, vis tiek ji mama, nors ji padariusi žiaurių dalykų, blogai elgėsi, visada galima atleisti, juk vaikai nekalti dėl to, kokie tėvai“, – kalbėjo bendravimą su mama atgaivinusi Ana.
    „Kokia bebūtų, vis tiek ji mama, nors ji padariusi žiaurių dalykų, blogai elgėsi, visada galima atleisti, juk vaikai nekalti dėl to, kokie tėvai“, – kalbėjo bendravimą su mama atgaivinusi Ana.
    Patekusi į Avikilus, kelias savaites praleido užsidariusi kambaryje. Su pagyvenusiomis auklėtojomis nesutarė. Prasidėjo nesutarimai su kitais vaikais ir rankų pjaustymaisi skutimosi peiliuku. „Tuo metu nejausdavau skausmo, nenorėjau išsilieti ant kitų žmonių, maniau, geriau visą pyktį išlieti ant savęs“, – atvirai pasakojo Ana.
    Merginos aiškinimu, norėdami atsikratyti, ją pradėjo vežti į psichiatrijos ligoninę. Pirmą kartą ji iš Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninės pabėgo. Vėliau teko gulėti Kauno klinikose. „Jausdavausi „apsinarkašinusi“, maitindavo tik vaistais“, – sako pašnekovė.
    „Tuo metu bendravau su mama, ji dėl visko kaltindavo mane – kad neklausiau ir mane atėmė. Mama skambindavo auklėtojoms ir mane kaltindavo, nors aš ją lankiau ir šio bei to nunešdavau. Norėdavau pasikalbėti su auklėtojomis, bet jos paklausydavo, o kitą akimirką jau direktorius viską žinodavo. Darbuotojai negali taip elgtis“, – apie gyvenimą globos namuose pasakoja Ana.
    Švėkšnoje laukė pragaras: atvažiuodavo „šlykštūs pagyvenę seniai“ 
    Apie 2013-2014 m. Ana pateko į Švėkšnos socializacijos centrą. Čia atsidūrusi mergina mano po to, kai globos namai nusprendė jos atsikratyti. „Jie nesuprato, kad jei vaiku atsikrato, jį išveža, jis grįžta dar žiauresnis. Vaiknamyje bendravimas su darbuotojais visai kitoks, o tokiose įstaigose kaip Švėkšnos socializacijos centras dar žiauriau. Ten ir razborkės, ir muštynės, keiksmažodžiai, šokinėjimas prieš auklėtojas. Vaikai iš čia grįžta žiauresni nei buvo“, – kalbėjo pašnekovė.
    Švėkšnoje Ana praleido dvejus metus. Iš pradžių viskas atrodė normaliai – susipažino ir užmezgė santykius su psichologe. „Tada atėjo tokios merginos, vienai merginai pasiūlė parsiduoti, ji nuvažiavo, parsidavė, grįžusi žliumbė. Ji norėjo atsisakyti, bet nepavyko – buvo viena prieš dešimt vyresnių“, – prisimena Ana.
    Netrukus atėjo ir Anos eilė. „Taip, ir man pačiai teko parsiduoti. Man tą daryti pasiūlė pusmetį pragyvenus Švėkšnoje, kada buvau pabėgusi ir čia grįžau. Ką man reikėjo daryti? Aš tų merginų bijojau, kartą parsidaviau, paskui labai blogai jaučiausi“, – pasakoja marijampolietė.
     Įsėdus į automobilį, jame buvęs vyras užrakino dureles ir nusivežė į mišką, kur viskas ir vyko. Anos teigimu, jas daugiausia išnaudodavo „šlykštūs pagyvenę seniai“ iš Klaipėdos.

    „Pasakėme, kad kreipsimės į socialines darbuotojas, pranešime psichologams, tačiau kai vieną merginą sudaužė, bijojome ir tylėjome. Kada vėliau nebegalėjome kentėti parsidavinėjimų, tų šlykščių senių, galiausiai pasakiau psichologei. Tada prabilo dar viena mergina, viskas išaiškėjo ir išlindo į viešumą“, – kabėjo Ana.

    Košmaras Švėkšnoje tęsėsi apie pusmetį. Merginų pardavinėtojos, to paties socializacijos centro gyventojos, už parūpintas mergaites gaudavo pinigų, alkoholio, tabako. Aukoms netekdavo nieko.
    Kada nepilnametes išnaudoję vyrai atsidūrė teisme, Anai teko liudyti. „Teisme pamačiau visų vyrų snukius, jie iš manęs ir kitų merginų juokėsi. Kada ėjau apklausai pas psichologę į atskirą kabinetą, jie patenkinti žvengė. Paėmė siutas, atrodė, norisi juos paimti, sutraiškyti, sukapoti, bet to neįmanoma padaryt, nes pati dar esi vaikas“, – neslėpė Ana.
    Anos pasakojimu, Švėkšnoje blogi apsaugos darbuotojai, kurie nuraminimui suleidžia vaistų, nuo kurių kelioms valandoms užmingi. Atsibudusi jautiesi tarsi „apsinarkašinusi“, eini šleivodama. Taip, anot Anos, nutinka kiekvienam, kuris pradeda „psichuoti“ ir blogai elgtis.
    Iš Švėkšnos merginą išvežė į ligoninę, po keleto savaičių iš ten ji grįžo į globos namus.
    Tapusi pilnamete, pastojo ir nesėkmingai ištekėjo
    Mergaitei teko gyventi ir Vilniaus socializacijos centre. „Labai blogas darbuotojų elgesys, labai nepatiko, viskas sugriežtinta, kur tik eini, seka iš paskos, negali pabūti viena. Išdaužiau lango stiklą, persipjoviau ranką, direktorė iškvietė greitąją, policiją, mane išvežė į psichiatrinę. Aš direktorei pažadėjau atsilyginti. Kai tik grįžau iš ligoninės, tą pačią dieną persiuntė į Kauno socializacijos centrą „Saulutė“, kuriame išbuvau ilgiau nei metus“, – prisimena Ana.
    Iš pradžių ji jautėsi nekaip, palietus širdžiai skaudamas vietas, vėlėsi į muštynes, bet pamažu sunkumai praėjo, Ana užmezgė ryšius su auklėtojomis, direktore. „Labai geri darbuotojai, daug padėjo“, – „Saulutę“ geruoju mini Ana.
    Tačiau netrukus Anai sukako 18 metų, tad valdiškas įstaigas teko palikti. Grįžusi į Marijampolę, įstojo į profesinę mokyklą Kaune mokytis siuvėjos amato, tačiau čia ilgai neištvėrė – nepavyko pritapti. Tada ji įstojo į Darbo biržą, pradėjo tvarkytis gyvenimą.
    Mergina kurį laiką gyveno pas pažįstamą, tada susitvarkė dokumentus ir pateko į nakvynės namus. Čia pagyvenusi mėnesį sužinojo, kad pastojo – mama taps rugpjūtį. „Tada nusipirkau butą, susituokiau ir viskas“, – pasakoja 18-metė. Butą Marijampolėje ji nusipirko gavusi valstybės išmoką.
    Ana ištekėjo, tačiau gyvenimas nesiklosto. Sutuoktinis jau kelios paros kaip dingęs, o jei ir grįš, Ana jo nepriims ir ketina skirtis. Vaikelį Ana augins viena, tikisi, kad padės mama, kuri dabar geria mažiau – tik „skardinę alaus vakare“, nuo kurios netampa „gatava“.
    Ana kol kas nedirba – gyvena iš pinigų, kuriuos, tapusi nepilnamete, gavo iš valstybės. Jai padeda Lietuvos Caritas ir kiti geri žmonės. Iš pradžių merginai buvusi baimė, kad pradėjusi gyventi viena nesusitvarkys – juk net dokumentų iki šiol savarankiškai nereikėdavo tvarkytis.
    Pačios auklėtojos pjaustėsi rankas ir gulėjo psichiatrinėje
    Ko Ana labiausiai norėtų gyvenime? „Šiuo metu nieko nereikia, turiu viską, apie ką svajojau“, – aiškino pašnekovė, ateityje pasišovusi baigti vidurinę mokyklą ir tapti socialine darbuotoja. Kad galėtų padėti panašus likimo žmonėms.
    Jaunesnė Anos sesuo gyvena vaikų globos namuose. Ana pas ją važiuoja vos ne kasdien ir bando auklėti, kad ši nustotų bėgioti iš pamokų. „Ji negirdi kitų, tik isterikuoja, rėkia, šūkauja ir mano, kad taip viską pasieks. Aš ir taip seniau galvodavau, tačiau taip neturi būti, kiekvieną situaciją reikia apgalvoti“, – kalbėjo pašnekovė.
    Ana neslepia: jai pačiai susivokti padėjo vaikų socializacijos centras „Saulutė“, iš kurio grįžo kitu žmogumi. Jai atrodė, kad niekada nepavyks nustoti pjaustytis, bėgti iš vaikų namų. Tačiau, pasakoja ji, kai atrandi žmogų, kurį gerbi, pasitiki, gali atvirai kalbėtis, kuris tau padeda, pasijauti kažkam reikalingas, pradedi išgirsti kitus, taip pat gali padėti panašaus likimo žmonėms.
    Žvelgiant į savo gyvenimą Anai atrodo nenormalu, kad buvo mėtyta per įvairius globos namus. „Sakoma, kad vaikų globos namuose turi dirbti auklėtojos ar socialinės darbuotojos su gera charakteristika, bet yra pora auklėtojų, neminėsiu tų vaikų globos namų, kurios pačios susipjaustė rankas, gulėjo psichiatrinėje, kaip jos gali dirbti tokį darbą, jei pačios gyvena tokį gyvenimą kaip vaikai? To nesuprantu“, – retoriškai klausė Ana.
    K. Mišinienė: auklėtojos turėjo kai kurių sekso pirkėjų kontaktus
    Anos, kaip ir kitų Švėkšnoje išnaudotų mergaičių, istorija puikiai žinoma Lietuvos Carito programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovei Kristinai Mišinienei.
    „Negali ramiai klausytis nukentėjusių mergaičių pasakojimų apie trejus metus trukusius jų pardavinėjimus suaugusiems vyrams, atvažiuodavusiems vos ne į globos įstaigos teritoriją „susirinkti“ šių mergaičių, kad santykiauti su jomis mašinose, miškeliuose ar … „prie kapinių“.
    Centro kolektyvas jau buvo apsipratęs ir su savo globotinių prostitucija, ilgalaikiais dingimais, pareigūnų neveiklumu. Tiek apsipratęs, kad net teisme psichologės, socialinės pedagogės jaunąsias suteneres charakterizavo kaip veiklias, organizuotas, tikras lyderes. O jų aukas – kaip didesnių sužalojimų nepatyrusias, sunkaus būdo, nepritampančias…
    Sunku mums suvokti, bet centro auklėtojos turėjo kai kurių sekso pirkėjų ir kontaktus, prašydavo jų parvežti mergaites atgal, apsipykdavo su jais dėl įkyrumo“, – DELFI kalbėjo K. Mišinienė.
    Specialistės manymu, išnaudotų nepilnamečių traumos mastas yra milžiniškas. Visos jos kalba apie aplinkinių abejingumą, apie „vierchių“ baimę, apie šlykštėjimąsi tokiu santykiavimu, nuolatinį savęs žalojimą.
    „Mes buvome liudininkės neapsakomos psichologinės, dvasinės sumaišties, kurioje paauglės blaškėsi, kai pagaliau, atsiradus ryžtingai pareigūnei Tauragėje, sąžiningam prokurorui Klaipėdoje, šis apgailėtinas išnaudojimas buvo sustabdytas.
    Visų jaunuolių likimai klostosi skirtingai, bet džiaugiamės, kad nežiūrint pasitaikančių išbandymų, jos ima savo gyvenimą į savo rankas, mokosi priimti pagalbą, atpažinti ir gydytis žaizdas – paprasčiau tariant, mokosi, dirba, myli, kuria. Bet jos yra labai jaunos, pažeidžiamos, jų sėkmė ar pilnavertis gyvenimas vis dar labai priklauso nuo žmonių, kurie yra šalia“, – sako K. Mišinienė.
    K. Mišinienės manymu, visi – centro steigėjas Švietimo ir mokslo ministerija, konkretūs darbuotojai, pareigūnai – tam tikra prasme prisidėjo prie prievartavimų, suteneriavimo, mergaičių, tarp jų ir „blogųjų“, žlugdymo. Jos teigimu, laikas parodys, ar nukentėjusios prašys teismų įvertinti šį ilgametį abejingumą, nekompetenciją.
    K. Mišinienė taip pat nesutinka su teisėjo atliktu nusikalstamų veikų perkvalifikavimu – iš prekybos vaikais į pelnymąsi iš nepilnamečių prostitucijos. Specialistė kelia mintį, kad gal jau laikas mums peržiūrėti pasenusį, neatitinkantį šiuolaikinių vaikų apsaugos standartų terminą „nepilnamečių prostitucija“.
    Nepilnamečių skriaudėjai sės į kalėjimą
    DELFI primena, kad Klaipėdos apygardos teismas praėjusią savaitę paskelbė nuosprendį rezonansinėje Švėkšnos byloje. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad Švėkšnos globos namuose, kuriuose gyveno specialiųjų poreikių turintys vaikai, apie pusantrų metų klestėjo seksualinis išnaudojimas. Kaltinimai šioje byloje buvo pareikšti aštuoniems asmenis. Keturi jų yra vyrai – Ramzilas Fachrislamovas, Andrius Stanslovaitis, Marius Kasputis, Mindaugas Grigalavičius, kurie savo lytinę aistrą tenkino su nepilnametėmis iš Švėkšnos globos namų.

    Kitos keturios kaltinamosios – Emilija Galdikaitė, Gabija Vasiliauskaitė, Brigita Kazlauskaitė, Inga Erliga Vilimavičiūtė buvo Švėkšnos globos namų auklėtinės, jos ir organizavo nepilnamečių prostitucijos verslą. Nukentėjusiosiomis šioje byloje pripažintos šešios merginos, kurioms, kai jos buvo pardavinėjamos, buvo nuo 14 iki 17 metų. Dabar merginomis rūpinasi „Lietuvos Carito“ organizacija, kai kurios gydėsi ir psichiatrijos ligoninėse.

    R. Fachrislamovas pripažintas kaltu už tai, kad tris kartus santykiavo su nepilnametėmis ir jam skirta dvejų metų reali laisvės atėmimo bausmė, bet ją reikės atlikti atviroje kolonijoje. A. Stanslovaitis, teismo sprendimu, puspenktų metų turės praleisti pataisos namuose. Ten pat pasiųsti ir M. Kasputis bei M. Grigalavičius. Jie skirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės. Ir vyrai, ir merginos teismo nuosprendį per 20 dienų dar gali apskųsti.
    E. Galdikaitė ir G. Vasiliauskaitė nuteistos 3 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, tačiau jos vykdymas atidėtas. Merginos įpareigotos vakarais būti namuose, mokytis, joms skirtos ir kitos auklėjamojo pobūdžio priemonės. B. Kazlauskaitei skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, bet jos vykdymas atidėtas metams ir šešiems mėnesiams, o I. E. Vilimavičiūtė nuteista vienerių metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant metams. Merginos taip pat įpareigotos mokytis, joms skirtos kitos auklėjamojo poveikio priemonės.
    2015 m. iš Šilutės r. savivaldybės centrą savo žinion perėmė Švietimo ir mokslo ministerija, socializacijos centras pavadintas „Diemedžio“ ugdymo centru. Dabar pagrindinės mokyklos tipo specialiojo ugdymo centras elgesio ir emocijų sutrikimų turintiems mokiniams priima mokytis berniukus iš visos Lietuvos regionų.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Mindaugas Jackevičius

  • SEMINARE – APIE PREKYBĄ ŽMONĖMIS, IŠNAUDOJIMĄ NUSIKALTIMAMS ATLIKTI, PREVENCIJOS PRIEMONES

    Balandžio 21 d. Utenos rajono savivaldybės administracijoje buvo surengtas seminaras „Nepirk vogtos prekės – stabdyk prekybą žmonėmis savo mieste“. Seminaro rengėjai – Lietuvos Caritas ir Utenos rajono savivaldybė. Susirinkusius dalyvius pasveikino Utenos rajono savivaldybės mero patarėjas Gintautas Petravičius, Prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės koordinacinės darbo grupės pirmininkas. Seminare pranešimą „Išnaudojimas nusikaltimams atlikti – nauja prekybos žmonėmis forma. Prekeivių žmonėmis pelnas ir vogtos prekės – kur jie dingsta?“ pristatė Panevėžio AVPK Organizuotų nusikaltimų tyrimų valdybos tyrėjas Remigijus Audejevas. Lietuvos Carito programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinė darbuotoja Panevėžio regione Monika Murnikatė kalbėjo apie Lietuvos Carito vykdomą prevenciją prieš prekybą žmonėmis. Socialinė darbuotoja pristatė akciją „Nepirk vogtos prekės“. Utenos rajono savivaldybės administracijos atstovė, Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja Gailutė Blažienė kalbėjo apie pažeidžiamus paauglius, patenkančius į prekeivių žmonėmis akiratį. Taip pat pristatė LNK reportažą apie pagrobtus ir į Vokietiją išvežtus vaikus. Seminare buvo perskaitytas žurnalisto Audriaus Bareišio pranešimas „Ar visuomenė turi žinoti apie nusikaltimams išnaudojamus jaunuolius?“, Lietuvos policijos mokyklos, Policijos veiklos skyriaus viršininko pavaduotojas Vilius Velička pasidalijo mintimis apie sėkmingą prekybos žmonėmis prevenciją. Po pranešimų seminaro dalyviai pateikė nemažai klausimų, vyko diskusijos. Seminaro pabaigos diskusijoje buvo kalbama apie Prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės koordinacinę darbo grupę, jos sukūrimo priežastis, veiklos tikslus. Lietuvos Carito atstovės mielai sutiko atvykti į Uteną dar kartą ir Prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės koordinacinės darbo grupės nariams plačiai pristatyti savo veiklą. Taip pat buvo sutarta, kad Lietuvos Carito atstovės Utenos rajono švietimo įstaigose surengs susitikimus su mokinių grupėmis ir pristatys joms problemų – prekybos žmonėmis, paauglių įtraukimo į nusikalstamą veiklą, išnaudojimą nusikaltimams atlikti ir kt. – sprendimų būdus, prevencines priemones, galimybes pranešti įvykus nusikaltimui ar kilus įtarimui dėl nusikalstamos veiklos. Kilus įtarimui dėl nusikalstamos veiklos ar įvykus nusikaltimui galima skambinti Lietuvos Carito programos SOS pagalbos numeriu 8 679 61617, veikiančiu visa parą. Numeris skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius. Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantys galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • KAI VALSTYBĖ NESAUGO: KOL TEISĖSAUGA TIRIA BYLĄ, PREKYBOS ŽMONĖMIS AUKA NUO LAISVĖJE ESANČIŲ SKRIAUDIKŲ GINASI PATI

    Apie narkotikų gabentojų veiklą teisėsaugai papasakojusi moteris atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje: ją į užsienį išvežti ketinę banditai teismo laukia laisvėje, o bylos tyrėjai nemato reikalo saugoti prekybos žmonėmis aukos, kuri, kaip ir įtariamieji, gyvena tame pačiame Kupiškio rajone ir kartais juos sutinka tiesiog gatvėje.

    Pareigūnai mėgsta pasigirti, kaip triuškina prekeivių žmonėmis grupuotes.

    Tačiau kartais ši sėkmė turi išvirkščią pusę – davusios parodymus šių nusikaltimų aukos tyrėjams tampa nebeįdomios.
    Paklausti apie liudininkų apsaugą, teisėsaugininkai pirštu baksnoja į įstatymus, o tuo metu į banditų pinkles papuolę žmonės, kurių gyvenimo aplinkybės ir taip sudėtingos, turi atlaikyti nusikaltėlių vizitus ir grasinimus.
    Į tokią situaciją pateko Kupiškio rajone gyvenanti Vaida (tikrasis vardas redakcijai žinomas – aut.). Ji 15min sutiko papasakoti, į kokį liūną įpuolė sutikusi iš Kolumbijos į Vokietiją gabenti narkotikus, tačiau lemiamu momentu pabėgusi iš oro uosto.
    Pareigūnams Vaida davė nuodugnius parodymus, o dabar nuo į laisvę išėjusių nusikaltėlių save ir vaikus saugo prie durų pasidėjusi kirvį arba skambindama 112, nes bylą tiriantys pareigūnai net nepasiūlė savo telefono numerio tam atvejui, jei nusikaltėliai bandytų daryti įtaką.
    Kaip 15min pasakojo viename kaime prie Kupiškio gyvenanti keturiasdešimtmetį perkopusi Vaida, į narkotikų gabentojų tinklą ją prieš porą metų ėmė vilioti draugės duktė, vos daugiau nei dvidešimties metų Aistė (jos ir kitų įtariamųjų vardai pakeisti – aut.), kurią moteris pažįsta nuo mažens.
    Su vyru išsiskyrusi Vaida turi tris vaikus, mažiausiajam sūneliui – šešeri, pinigų trūkumą moteris jautė dažnai.
    Puikiai Vaidos gyvenimo aplinkybes žinojusi Aistė su draugu Donatu ėmė padėti: kartais nupirkdavo maisto, yra sumokėjusi už elektrą, nupirkusi vaistų, kai šeimoje nutiko nelaimė – mielai pavėžėjo į kitą rajoną.
    Per visą šį laiką Aistė vis atsargiai pasiūlydavo vykti į užsienį gabenti narkotikų, drąsindavo, kad oro uostuose visi papirkti ir jai nieko negrėstų, tačiau Vaida atsisakydavo.
     Vieną dieną pagalba baigėsi – Aistė su Donatu Vaidai pateikė sąskaitą už visas geradarystes. Anot Vaidos, suma ją išgąsdino, tuo metu kaip tik sirgo sūnus, o kita atžala įkliuvo dėl nusikaltimo, irgi susijusio su prekyba žmonėmis.
    „Galiausiai, kai Donatas pasakė, kad reikės už viską grąžinti pinigus, nieko kito nebeliko. Aš tikėjausi, kad draugiškai… Buvo toks momentas, kad sūnų uždarė, reikėjo advokato, šiaip buvo trūkumas pinigų, labai sunkus laikas. Ji atvažiavo, ir aš sutikau“, – pasakojo Vaida.
    Po to, kai davė sutikimą, Vaidos nuotrauka buvo nusiųsta bendrininkams į Šiaulius ir į Kauną, kad jie įvertintų moterį ir nuspręstų, ar ji tinkama kelionei. Ji tiko.
    Vaida buvo supažindinta su šiauliečiu Viktoru, jis Aistei atsiuntė pinigų pagaminti Vaidai pasą.
    Vaida atsidūrė Šiauliuose, buvo vežiojama po grožio salonus, jai sutvarkyti antakiai, plaukai, nupirkti drabužiai. Nusikaltėliai nenorėjo, kad ji oro uoste išsiskirtų iš minios.
    Parengtą planą Vaida sužinojo tik skrydžio į Vokietiją išvakarėse: ji kartu su savo tuometiniu gyvenimo draugu Algimantu vyksta į Vokietiją, ten gauna pinigų ir skrenda į Kolumbijos sostinę Bogotą.
    Bogotoje pora savaitę pramogauja ir atostogauja, o paskui gabena narkotikus į Vokietiją.
    „Jis sutiko, nes jis buvo daug kartų vykęs – jis žinojo. Iš pat pradžių man kalbėjo, kad būsiu palydovė jo, tačiau sužinojau, kad turėsiu pati pervežti lagamine“, – pasakojo pašnekovė. Vaida su kartėliu prisimena, kad ją įkalbinėjo į kelionę pasiimti mažąjį sūnelį.
    Kokius narkotikus turėjo gabenti lagamine, Vaida sakė nesidomėjusi. Tačiau kriminalistų duomenimis, tai buvo kokainas, o už šį darbą porai buvo pažadėtas 4 tūkst. eurų atlygis.

    Pabėgo iš oro uosto 

    Moteris 15min teigė, kad pabėgti nusprendė dar prieš atvykdama į oro uostą: „Iš pat pradžių aš bijojau, nes maniau, kad seka. Kai atvežė į Vilniaus oro uostą, buvo didelė baimė. Sėdėjau, žiūrėjau, dairiausi. Koks nors jaunas vyras eina – galvojau, pasiuntinukas. Taip ir drebi.“
     Oro uoste skrydžių laukimo salėje ji SMS žinute pamelavo, kad jau yra lėktuve, o pakilus lėktuvui ji iš oro uosto pabėgo kartu su draugu: „Aš jam pasakiau – aš neskrisiu, daryk ką nori. Pagalvojau, kad man vaikai svarbiau. Aš geriau sausą duoną valgysiu ir tegu tas skolas jie kaip nori, taip išsimušinėja. „Daryk ką nori, aš pasakiau, kad neskrisiu“, mano buvo toks pasakymas. Ir jis neskrido.“
    Po pabėgimo Vaida susisiekė su Panevėžyje gyvenančia pussesere ir pamelavo, kad turi problemų dėl sveikatos ir jai reikia apsilankyti pas gydytoją – taip kelioms dienoms gavo prieglobstį.
    Grasino, kad sudegins namus 
    Nusikaltėliai tą pačią dieną atvažiavo į Vaidos namo kiemą ir vaikus prižiūrėjusiam buvusiam Vaidos vyrui ėmė grasinti, kad degs namai. Į kiemą banditai atvyko dviem automobiliais – vienas iš jų buvo taksi.
    „Buvo ir skambučių grasinančių, buvo ir visko. Bet paskui galvojau – kaip bus taip, bet namo reikia sugrįžti. Na, ir grįžau“, – sakė ji.
    Po pabėgimo jos tuometis gyvenimo draugas buvo sumuštas, o nusikaltėliai porai pateikė 20 tūkst. eurų sąskaitą – esą tiek jiems kainavo kelionės bilietai, viešbučių rezervacijos.
    Algimantas sutiko atidirbti šiuos pinigus ir išvyko į Olandiją, iš kurios skrandyje atgabeno narkotikų krovinį.
    „Aš tiek bijojau, kad jei eidama pamatydavau važiuojančią mašiną – ir bėgu. Buvo grasinimai, kad netyčia partrenks, namai degs, sprogs. Visokių buvo. Būdavo, guli namuose, pamatai automobilį ir šoki iš lovos“, – kodėl nesikreipė į policiją, aiškino ji.
    Didelėje baimėje gyveno dar kelis mėnesius, kol sužinojo, kad jos skriaudikai vienas po kito suiminėjami.
    Narkotikai „išlindo“ aiškinantis prostitucijos bylą
    Narkotikų gabenimas išaiškėjo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnams aiškinantis kitą bylą, kurioje kupiškėnai su bendrais merginas iš Kupiškio įtraukinėjo į prostituciją ir organizavo jaunų merginų išvežimą į užsienį.

    Būtent šioje byloje figūruoja Aistė, įkalbinėjusi Vaidą gabenti narkotikus.

    Paaiškėjo, kad kadaise, dar būdama nepilnametė, ši mergina buvo užverbuota ir pareigūnų išgelbėta nuo sąvadautojų. Tačiau didžiai pareigūnų nuostabai, pati prostitute per plauką netapusi mergina susidraugavo su nusikaltimo organizatoriumi ir pati ėmėsi šio verslo.
    Įtariamieji narkotikų byloje buvo pradėti suiminėti 2015-ųjų gegužę, kai kurie iki teismo už grotų praleido metus, kiti – mažiau.
    Ikiteisminis tyrimas dar nėra pasibaigęs ir visa ketveriukė, kuri į nusikaltimą įtraukinėjo Vaidą, šiuo metu teismo laukia laisvėje, o dalis jų – tame pačiame Kupiškyje, kur ji dažnai glaudžiasi pas savo atskirai gyventi išsikėlusį sūnų.
    Į Kupiškio rajone esantį kaimą moteris važiuoti bijo, nes jame – vos keli namai, į kuriuos su grasinimais vis atvykdavo nusikaltėliai.
    Vaidai keisčiausia, kad bylos tyrėjai nesugalvojo jai paskambinti ir pranešti, kad žmonės, prieš kuriuos ji liudijo, išėjo į laisvę.
    „Aš po pirmų parodymų davimo jiems sakiau, kad grasino, kad namus padegs – viską jie žino. Jie perdavė mane „Caritui“, bet daugiau nieko“, – pasakojo Vaida.
    „Caritas“ šiuo metu rūpinasi Vaida – surado psichologą, advokatus. Nors advokatą nepasiturintiems asmenims skiria valstybė, „Carito“ atstovai mano, kad tokioje sudėtingoje byloje reikia labiau patyrusio teisininko.
    Šiaulių VPK atstovė spaudai Gailutė Smagriūnienė 15min raštu atsiuntė atsakymą, jog „Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato nukentėjusiųjų informavimo apie kardomųjų priemonių taikymą ir jų pakeitimą įtariamiesiems“.
    Už grotų patupdė ilgam, bet vėliau paleido
    Šiaulių VPK 15min taip pat informavo, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje atliekamas dėl prekybos žmonėmis, neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis bei jų kontrabandos.
    Du įtariamieji šioje byloje buvo suimti metams, vėliau, prokurorų sprendimu, kardomoji priemonė buvo pakeista intensyvia priežiūra ir įpareigojimu nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiais. „Tai reiškia, kad šie įtariamieji yra stebimi 24 valandą per parą“, – rašė atstovė spaudai.
    Kitas įtariamasis buvo sulaikytas pusmečiui, vėliau paleistas už užstatą, iš jo paimti dokumentai ir jis pasižadėjęs nesusisiekti su nukentėjusiaisiais.
    Ketvirtas įtariamasis suėmimo metu buvo smarkiai sumuštas – sulaužytomis kojomis ir ranka – jį prilupo bendrai, įtarę, kad jis nuslėpė dalį pinigų. Iš jo buvo paimti dokumentai ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
    Dar du įtariamieji teismo laukia už grotų, nes yra nuteisti už kitus nusikaltimus.
    Įtariamąjį sutiko tiesiog gatvėje
     Per šį laiką Vaida teigia prisiklausiusi grasinimų. Norėdami įbauginti, nusikaltėliai yra naktį atvažiavę ir tiesiog vaikščioję po prie namo esantį sodą.
    „Kol pareigūnus išsikviečiau… Nevažiuoja, klausia dėl ko, aiškinu, kad esu prekybos žmonėmis auka, kol pareigūnai atvažiavo – jie spėjo išvažiuoti. Taigi vėžės po lietaus, pareigūnai matė viską. Vien kol išsikvieti juos…“ – kalbėjo moteris.
    Vaida sakė nenorinti peikti Kupiškio policininkų – iškviesti pareigūnai tą naktį stropiai patruliavo po kelis namus turintį kaimą ir žibintais pamirksėdavo tamsoje prie lango sėdinčiai Vaidai, kad ši žinotų, jog važiuoja policija.
    „Pas mane visada yra kirvis prie durų, socialinis darbuotojas vieną kartą net paklausė, sako, kodėl tu čia laikai – vaikas mažas. Bet supranta, kad baimę turiu – visada yra ir kirvis, ir montiruotė“, – teigė ji.
    „Kai sužinojau, kad paleido Donatą ir Viktorą… Jie gi turi kitų draugų. Draugų čia jie turi visur, ir net mūsų nuotraukas turi. Donatas laisvai vaikšto gatvėmis – Kupiškyje laisvai gali sutikti. Nors man ramiau, kai aš Kupiškyje. Ten (kaime – aut.) tai aš bijau, labai bijau“, – vos tramdydama ašaras kalbėjo moteris.
    Kartą taip ir nutiko – įtariamasis ir nukentėjusioji susitiko tiesiog gatvėje. Vaidos teigimu, Donatas lyg nieko nebuvę paklausė, kaip ji gyvena, kaip sūnus – apie bylą vyras tuomet nekalbėjo.

    Tačiau Aistė bandė daryti įtaką – įkalbinėjo Vaidą keisti parodymus, pasakyti tyrėjams, esą viską organizavo Donatas, o ji neprisidėjo. „Carito“ advokatai kreipėsi į policiją ir po to, anot Vaidos, Aistė su ja susisiekti nebandė.

    Iš Šiaulių APK atstovės spaudai atsakymo reikėtų suprasti, kad Aistė narkotikų byloje nėra įtariamoji, nes, pasak G.Smagriūnienės, nukentėjusi moteris įtakos darymu apkaltino ne su šia, o su kita prekybos žmonėmis byla siejamą įtariamąją. Į šią kitą bylą yra įsipainiojęs Vaidos sūnus.
    „Pastarosios bylos viena įtariamųjų ir bandė daryti poveikį moteriai, kuri pirmojoje byloje yra nukentėjusioji. Tad čia dvi skirtingos istorijos ir nederėtų jų sieti į vieną“, – rašė atstovė spaudai.

    Vaida teigė nenorinti labai peikti Šiaulių pareigūnų, tačiau kartais jai susidaro toks įspūdis, kad davusi išsamius parodymus, ji tapo nebereikalinga.

    „Jei ne „Caritas“, gal ir manęs čia nebebūtų, nes ne kartą norėjau ir sau ką nors pasidaryti. Būna ir žmonių patyčios, sako, kad pati važiavai, pati norėjai. Kupiškyje visi viską žino – kalba už akių, o kiti persako“, – teigė ji.
    Apie ateitį Vaida galvoti bijo, nes ji miglota. „Buvo pasakyta – anksčiau ar vėliau jūs negyvensit. Jie yra kerštingi, aš tai žinau“, – sakė ji.
    Vaidai baisiausia, kad nusikaltėliai ko nors nepadarytų sūnui, kuris juos, beje, gerai pažįsta: „Kai Donatas grįžo, dažnai kamuoja mintys, kad gali paimti vaiką, kuris juos gerai pažįsta. Kad ir dienai paimtų, aš išprotėčiau, gal net pasikarčiau, jei mano vaikas dingtų. Todėl aš jo niekur nepaleidžiu, net ir vienam neleidžiu kieme būti, jis lauke – ir aš lauke.“
    Išvykti į užsienį ir ten pasislėpti nuo nusikaltėlių moteris nenori, o Lietuvoje ji daug sau leisti negali, nes pajamos – labai mažos.
    Arba apsauga visą parą, arba apsisaugok pats 
    Svarbius parodymus duodantys liudininkai Lietuvoje gali pasinaudoti liudininkų apsaugos programa, tačiau ji yra suteikiama tik itin išskirtiniais atvejais, o jokio tarpinio varianto nėra: arba pareigūnai tave visą parą saugo konspiraciniame bute ir niekam neleidžia prie tavęs prisiartinti, arba – kitas kraštutinumas: esi pats sau su kirviu prie durų.
    Anot Šiaulių AVPK atstovės, apsaugą žmogus gauna, jei buvo gauta patikrintų duomenų iš viešų ar konfidencialių šaltinių, kad jo gyvybei ar sveikatai gresia realus pavojus ar gali būti sunaikintas ar sugadintas asmens turtas ir jei asmuo aktyviai bendradarbiauja su teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnais, padėjo atskleisti nusikalstamą veiką ar suteikė kitos vertingos informacijos teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnams.
    Ji pabrėžė, kad apsaugos priemonės taikomos tik esant visiems įstatyme numatytiems pagrindams.

    „Jūsų minėtu atveju nebuvo visų pagrindų tam, kad būtų sprendžiamas klausimas dėl apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonių taikymo. Mūsų atliekamo ikiteisminio tyrimo metu faktinių duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusiesiems gresia realus pavojus gyvybei, sveikatai ar turtui, nebuvo gauta“, – pabrėžė ji.

    Pasak G.Smagriūnienės, „Carito“ globą nukentėjusioms moterims inicijavo patys pareigūnai.
    Socialinė darbuotoja: nukentėjusieji patiria papildomas kančias
    Vaidai padedančio Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro, kuris anksčiau buvo „Caritas“ programa, o po reorganizacijos atsiskyrė, socialinė darbuotoja Panevėžio regione Monika Murnikaitė 15min sakė, kad jai apmaudu, jog nukentėjusieji turi išgyventi papildomas kančias, vis laukdami, kokia jiems bus bausmė už bendradarbiavimą su policija.
    „Tikrai nemanau, kad visais atvejais reikia brangiai kainuojančios liudininkų apsaugos programos, dažnai užtektų tyrėjo skambučio, pasiteiravimo ar saugu, ar nereikia pagalbos, patarimo, kaip elgtis poveikio atveju. Liudininkai neturi būti laikomi vien priemonėmis nubausti nusikaltėlius“ – teigė ji.
    Asmenims, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, visą parą veikia šio centro numeris +370-679-61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti centras kviečia ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Lauryna Vireliūnaitė

  • PREKYBA ŽMONĖMIS: LIETUVIAI NĖRA TIK AUKOS, JIE YRA IR IŠNAUDOTOJAI

    Lietuvoje daugėja jaunų žmonių, turinčių itin skausmingų patirčių. Nepastebėtos, išprievartautos ir į gyvenimą išmestos merginos, nereikalingi ir vietos sau nerandantys jaunuoliai.

    Tai – mūsų nepastebėta kasdienybė su kuria kasdien susiduria Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė. Keičiasi laikai ir išnaudojimo formos, tik aukų – nemažėja.

    Žmonės yra perkami ir parduodami, išnaudojami prostitucijai ir nusikaltimams vykdyti, verčiami tikėti, kad jie nieko verti, o ieškodami pagalbos, neretai, atsimuša į abejingumo ir atsiribojimo sieną. Gelbėdami nusikaltimų aukas valdininkai dėlioja sumanius planus Vilniuje, bet jie nevirsta veiksmais Biržuose ar Tauragėje. Tai, pasak K. Mišinienės, kasdienė kova, kurioje laimėtojų yra mažai.
    – Prekybos žmonėmis formos, kokios jos ir ar jos keičiasi? Lietuviai yra tik aukos ar jau ir prekeiviai?
    – Prekybos žmonėmis formų daugėja. Tarkime, išnaudojimas prostitucijoje yra papildomas kitokiomis išnaudojimo formomis, tokiomis, kaip įviliojimas į nusikaltimų vykdymą užsienyje, fiktyvios santuokos, darbinį išnaudojimą. Nusikaltėliai ieško naujų nišų, pelningų veiklų ir naujų aukų.
    Lietuviai nėra tik aukos, jie yra ir išnaudotojai. Anksčiau mes buvome aukos, dabar patys ieškome pažeidžiamų žmonių, juos verbuojame, išnaudojame. Visai neseniai nuskambėjęs ukrainiečių darbininkų išnaudojimas, puikus pavyzdys, kaip viena visuomenės dalis koncertų ir akcijų metu renka pinigus padėti ukrainiečiams, o kita išnaudoja tos šalies gyventojus.
    Žinoma, išnaudojami ne tik ukrainiečiai, bet ir rusai, kitų tautybių žmonės. Lietuviai yra ir tie, kurie „perka“ moteris, naudojasi jų bejėgiška padėtimi. Padorūs šeimų vyrai Kaune ar Vilniuje stovi eilėse, kad galėtų išnaudoti sudėtingoje gyvenimo situacijoje atsidūrusią moterį iš Ukrainos, Rusijos ar Kolumbijos.
    – Yra prekeiviai žmonėmis, bet yra ir pirkėjai. Kas tie žmonės?
    – Per 15 darbo metų dažnai kėlėme sau klausimą, kas tas monstras, kuris perka, kuris nori baisių dalykų, numoja ranka į perkamo žmogaus kančią. Dažnai tai padorūs žmonės, kurie atsiriboja nuo savo veiksmų, užblokuoja kaltę.
    Įsivaizduojama, kad, žmogaus pirkimas – lygiaverčiai mainai, ta mintis yra tinkama suteneriams, prekeiviams ir plinta visuomenėje. Niekada nepamiršiu vienos advokatės žodžių, ji gynė prekiautojus žmonėmis; anot jos, nukentėjusiosios turėtų atsiimti savo pretenzijas, nes turėjo suprasti, kokia yra šio „verslo“ rizika. Esą pjaustymas, prievartavimas ir deginimas yra neatsiejama „verslo“ dalis.
    Mes kiekvienas turime savęs paklausti, ar tai yra mainai? Kas yra mainai? Prostitucija apauga prekyba ginklais, narkotikais, nusikaltimais. Tam, kad pirkėjas ateitų į kambariuką ir galėtų ramiai santykiauti su moterimi ar vyru jis turi savyje užblokuoti daug jausmų. Tuose santykiuose yra daug vienatvės, galios žaidimų, psichologinės prievartos.
    Žmogaus poreikį pirkti kitą žmogų išnaudoja prostitucijos organizatoriai, jie kuria ir gilina mitus. Skleidžia paskalas esą yra moterų, kurios sukurtos būti prostitutėmis arba tokių, kurios nieko geriau negali tikėtis.

    – Daugelis prekybos žmonėmis aukų – jaunimas. Kas jie tokie? Kodėl pakliūva į prekeivių rankas? Ko mes nežinome apie savo jaunimą?

    – Daug jaunų žmonių į prekiautojų rankas pakliūva iš globos įstaigų. Merginos verčiamos užsiimti prostitucija, jaunuoliai – vogti. Prostitucija tokiose įstaigose – tabu, bet ji ten yra. Pamenate, kuomet buvo Švėkšnos įvykių įkarštis ir buvusi direktorė gindamasi dėl kaltinimų, mestelėjo, kad visur Lietuvoje tokie dalykai vyksta ir Švėkšna nėra išimtis.
    Niekas į tai nesureagavo ir tai dar vienas įrodymas, kad mes esame susitaikę su tuo, kas vyksta vaikų globos įstaigose. Tai yra nutylėtas žinojimas, kad ten vyksta tokie dalykai. Jei būtų pasakyta kažkas netikėto, neteisingo būtų tuoj pat sureaguota, bet to nebuvo.
    Suteneriai ir prekeiviai žmonėmis laukia išskėstomis rankomis jaunų žmonių iš globos įstaigų. Mes neparuošiame ir neapsaugome jų nuo tokio gyvenimo.
    – Lietuva nuėjo ilgą kelią – esame ne tik aukos, bet ir išnaudotojai. Keičiasi prekybos žmonėmis formos, keičiasi ir patys žmonės. Kokie jie dabar? Kokius žmonės savo darbe sutinkate šiandien?
    – Prostitucija egzistuoja visur, Lietuvoje vos pradėjus dirbti matėme daug atsitiktinio patekimo į prostitucijos tinklą. Išnaudojimas buvo akivaizdesnis, šiandien kontingentas yra atjaunėjęs ir su dideliu patirčių bagažu.
    Ateina jauni, bet narkotikus, medikamentus vartojantys, ne kartą žudytis mėginę žmonės. Kai paklausi, kiek jiems metų, paaiškėja, kad vos 18.
    Beveik visos merginos vaikystėje prievartautos, jaunuoliai – palikti likimo valiai. Nenoriu absoliutinti, bet šioje srityje yra daug tarnybų, auklėjimo broko, nedėmesingumo ir aplaidaus darbo.
    Esame paskelbę šventą karą tinginiams biurokratams, kurie daro ne abstrakčią žalą valstybei, bet konkrečią žalą žmonėms. Yra tokių atvejų, kai kelios kartos pakliūva į prekeivių žmonėmis rankas, taip pat – nusitrina riba tarp aukos ir nusikaltėlio. Jaunuoliai yra ir nusikaltėliai, ir aukos.
    – Kalbate apie tarnybų, auklėjimo įstaigų, biurokratų darbo broką. Ar mūsų valstybė geba pasirūpinti labiausiai pamirštais savo piliečiais? Tais, kurie, išties, niekam nerūpi?
    – Šis atsakymas yra daugiasluoksnis. Vienareikšmiškai buvo galima pasakyti prieš kelis metus, tuomet atsakymas buvo – ne.
    Šiandien taip nėra. Matosi noras keistis, dirbti, tiesa, to neužtenka. Jei Zarasuose ar Kupiškyje yra nukentėjusiųjų, nusikaltimai padaryti, bet netiriami, tai jiems nerūpi, kad ministerijos Vilniuje siekia kažką daryti. Mums trūksta veiksmų, ne kalbėjimo, noro, planų, o veiksmų. Tai pagrindinis momentas.
    Mes sėdime čia, o štai kažkam reikia pagalbos Mažeikiuose, kur jis buvo išnaudotas – nuėjo į komisariatą, o tyrėjas nepasivargino domėtis jo drama. Stinga dėmesio, kompetencijos, noro dirbti taip, kad būtų galima pakeisti situaciją. Regionai nėra prioritetas. Vilniuje svarbu kas vyksta sostinėje, bet Mažeikių ar Tauragės reikalai paliekami savivaldybėms. Savivalda yra nepajėgi atsakyti į iššūkius, nevyriausybininkai teikia pagalbą, bet mes negalime apsaugoti.
    Taigi, trypčiojame vienoje vietoje. Yra daug planų, intensyvaus planavimo, bet nuvažiuoji į kaimą, o ten nieko nėra ir žmonės negauna pagalbos. Daug kas vyksta Vilniaus „burbule“.
    Šiemet vykdėme akciją „Nepirk vogtos prekės“, tai susiję su prievarta vogti vežamais žmonėmis. Darėme nedidelę konferenciją Tauragėje ir kvietėme žmogų iš Vidaus reikalų ministerijos. Kelias dienas sprendę jie atrašė, kad Tauragė toli, todėl niekas neatvažiuos.
    Dar po kelių dienų – tie patys žmonės išvažiavo į Londoną, kuris nėra toli. Regionai yra pamiršti. Aš matau tendencijas dirbti sau, arba dirbti tada, kai stebi žiniasklaida. Neatvažiavimas į Tauragę yra visos sistemos paradoksas, ir požymis. Yra daug nešeimininkiškumo, kuris gali būti nusikalstamas. Daug abejingų ir blogai dirbančių žmonių.
    – Kaip visuomenė reaguoja į prekybos žmonėmis aukas? Ar keičiasi požiūris?
    – Tarnybos irgi yra visuomenė. Visgi, platesnė visuomenė yra gana įvairi. Būna visiško supratimo ir visiško pasmerkimo. Jei prieš 5–6 metus iš seniūnijų, kur prašydavome pagalbos, išeidavome ir musę kandę, tai šiandien to nebėra. Yra nusiteikimas padėti, bet yra daug nenuoširdumo. Nesako, kažko blogo tiesiai į akis, bet ir nepadeda. Daug valdininkų ginasi, kad „įstatymai neleidžia padėti“.
    Šiandien itin jautrus klausimas yra jaunieji nusikaltėliai, čia itin stinga visuomenės ir policijos supratimo. Pareigūnai nemato juose aukų, tik nusikaltėlius, nesiaiškina priežasčių, kodėl nusikalto, galbūt, buvo verčiami vogti. Lietuvoje nėra vietos jauniems, neišsilavinusiems jaunuoliams iš provincijos, jie yra iš anksto nurašomi. Vyksta jaunų, gyvų žmonių laidojimas.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Jūratė Vožgauskaitė

  • PREVENCINĖ PASKAITA „PREKYBA ŽMONĖMIS“

    2017 m. balandžio 7 d. Panevėžio suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro soc. pedagogės J. Rinkūnienės kvietimu viešėjo Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinė darbuotoja Monika Murnikaitė. Lietuvos „Caritas“ darbuotojai teikia pagalbą asmenims, nukentėjusiems Lietuvoje ir už jos ribų nuo seksualinės prievartos ir/ar įvairių prekybos žmonėmis formų: prostitucijos, prievartinio darbo, išnaudojimo nusikalstamoms veikoms, fiktyvių santuokų bei elgetavimo.
    Susitikimo metu soc. darbuotoja M. Murnikaitė su 6 – 10 PSJMC jaunimo klasių moksleiviais labai įdomiai, įtaigiai paaiškino kaip jauni žmonės pakliūva į nusikaltėlių pinkles, kokios būna skaudžios viso to pasekmės, suteikė informaciją apie nemokamai teikiamą pagalbą.  Po paskaitos mokiniams buvo dalijamos skrajutės, bukletai, atsakinėjama į dominančius klausimus. Tikimės, kad ši naudinga informacija padės jaunimui priimti tinkamus sprendimus savo gyvenime.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autororius: socialinė pedagogė Jolanta Rinkūnienė

  • PRAGARĄ VAIKŲ CENTRE PATYRUSIEMS JAUNUOLIAMS – SMŪGIS: LIEPĖ DAR SUSIMOKĖTI

    Vaikų socializacijos centro „Širvėna“ darbuotojai nekalti, kad jų globojamas auklėtinis terorizavo ir net panaudojo seksualinę prievartą prieš du centre gyvenančius nepilnamečius. Taip nutarė teismas, išnagrinėjęs pirmą kartą Lietuvoje iškeltą bylą, kurioje tvirkinti vaikai siekė prisiteisti dėl valstybės įstaigos darbuotojų neveiklumo patirtą neturtinę žalą.
    Dviejų dabar jau pilnamečių buvusių „Širvėnos“ auklėtinių iškeltą bylą išnagrinėjęs Vilniaus rajono apylinkės teismas pirmadienį paskelbė, kad seksualiai tvirkintų jaunuolių ieškinį tenkina tik iš dalies – teisėjas Vilmantas Ambrulevičius nutarė, kad žalą nusikaltimo aukoms privalo atlyginti ne socializacijos centras, kurio darbuotojai neužkirto kelio nusikaltimui, o iš paauglių tyčiojęsis socializacijos centro auklėtinis Modestas B.
    Sprendime teismas nurodė, kad Modestas B. vienam nukentėjusiųjų turės sumokėi 4 tūkst., o kitam – 3 tūkst. eurų.

    Kadangi „Širvėnos“ atžvilgiu ieškinys buvo atmestas, teisybės ieškoję nukentėjusieji jaunuoliai dar turės susimokėti – teisėjas iš jų socializacijos centro naudai priteisė beveik tūkstantį eurų atsiėjusių bylinėjimosi išlaidų.

    Precedento neturinčioje byloje priimto sprendimo motyvai yra neskelbtini, nes teismas, tenkindamas vaikų socializacijos centro prašymą, procesą paskelbė neviešu ir bylą nagrinėjo uždaruose posėdžiuose. Tuo metu nukentėjusieji pageidavo, kad byla būtų vieša ir visuomenė kuo daugiau sužinotų, kaip yra nesaugu valstybinėse vaikų auklėjimo įstaigose.

    Šioje byloje priimtas sprendimas dar gali būti skundžiamas apeliacine tvarka – bylą iškėlę jaunuoliai žada pateikti skundus, nes įsitikinę, jog už jų saugumą atsakingas vaikų socializacijos centras privalo prisiimti ne tik moralinę, bet ir materialinę atsakomybę.

    Biržų rajone esančiam vaikų socializacijos centrui „Širvėna“ bylą dėl žalos atlyginimo iškėlė dabar jau pilnametystės sulaukę jaunuoliai teismo prašė priteisti po 15 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimą. Šią sumą solidariai nukentėjusieji prašė priteisti ne tik iš centro, bet ir iš vieno buvusio auklėtinio – dabar jau devyniolikmečio Modesto B. Beje, iš jo vienas nukentėjusiųjų taip pat papildomai prašė priteisti 8 tūkst. Eur.

    Ieškovai mano, kad socializacijos centro vadovai jiems neužtikrino saugios aplinkos, neužkirto kelio nusikaltimams, o priešingai – nusikalsti linkusiems paaugliams leido lavinti savo kriminalinius polinkius.

    Reikalavo susimokėti „už stogą“, o paskui išsityčiojo
    Šioje byloje ieškinį baudžiamojoje byloje nukentėjusiaisiais pripažinti jaunuoliai pareiškė po įvykių, nutikusių dar 2013 m. liepą – vienas šešiolikmečių net vienuolika dienų buvo terorizuojamas kito auklėtinio Modesto B., kuris jį vertė perduoti pinigus „už stogą“.

    O liepos 25 d. pavakarę Modestas B. terorizuojamą nepilnametį ir kitą centro auklėtinį privertė kitų vaikų akivaizdoje masturbuotis, o paskui tarpusavyje atlikti seksualinius oralinio pobūdžio veiksmus. Ne kartą – duše ir kompiuterių klasėje.

    Maža to, terorizuojamas vaikas dar tai turėjo ir nufilmuoti. Šį įrašą Modestas B. ketino išplatinti internete. Laimei, nesuspėjo.

    Apie tai, kad patyrė prievartą, vienas nepilnamečių socializacijos centro auklėtojai išdrįso papasakoti tik kitos dienos rytą – atėjęs į jos kabinetą šešiolikmetis pasakė, kad nori pasikalbėti.

    „Jis buvo susijaudinęs, jautėsi nepatogiai, o kai papasakojo, kas nutiko, sakė, kad bijojo kreiptis pagalbos, nes jam grasino, sakė, jog bus sudaužytas, bijojo vaikų keršto“, – policijai yra nurodžiusi viena socializacijos centro auklėtoja.

    Pasak jos, iš dviejų auklėtinių pasityčiojęs Modestas B. tądien buvo uždarytas į vadinamąjį apmąstymų kambarį – čia jis pasiprašė pats. O kai auklėtoja norėjo su juo pasikalbėti apie išvakarėse nutikusius įvykius, jaunuolis sutiko kalbėti tik su sąlyga – kad visada gyvens apmąstymų kambaryje.

    „Šią sąlygą užtikrinau ir jis tada patvirtino, kad tai yra tiesa, ką sakė vienas nukentėjusiųjų“, – teigė auklėtoja.

    Apie tai, kas įvyko centre, pedagogė informavo tuo metu atostogaujančią direktorę – buvo priimtas sprendimas apie įvykį pranešti ne tik vaiko teisių tarnyboms, bet ir policijai. Dėl šio įvykio policijoje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o vėliau Modestas B. nuteistas – jam skirta 3 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

    Vaikų centro direktorė: mes dirbome tinkamai
    Vienas vaikų socializacijos centro „Širvėna“ darbuotojų, nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, sakė, kad dėl šio įvykio Švietimo ir mokslo ministerija buvo atlikusi tyrimą, tačiau, kaip pažymėjo centro direktorė Laima Vaičienė, dėl to niekas nebuvo nubaustas.

    Vaikų socializacijos centro vadovybė nesutiko su buvusių auklėtinių jiems iškeltoje byloje pareikštais reikalavimais.

    „Manau, kad ieškinys centrui, kaip įstaigai, yra visiškai nepagrįstas, – anksčiau DELFI sakė L. Vaičienė. – Mano nuomone, už tai turi atsakyti tas, kas padarė nusikaltimą, o centras savo funkcijas atliko tinkamai.“
    Pasak direktorės, baudžiamojoje byloje buvo užfiksuotas „tik vienas epizodas“, kai vaikai patyrė seksualinę prievartą.
     „Nebuvo nustatyta, kad tai tęsėsi ilgą laiką – tai buvo vienkartinis atvejis, – sakė L. Vaičienė. – Patikėkite, niekas šioje situacijoje nesijaučia gerai.“
    Siūlo atmerkti akis ir nustoti dejuoti
    Tuo metu nukentėjusiaisiais besirūpinančio Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė sako, šia byla siekiama formuoti naują praktiką, nes buvę socializacijos centro auklėtiniai reikalauja, kad už jų auklėjimą atsakingi pedagogai prisiimtų asmeninę atsakomybę.
    „Šiandien vis garsiau kalbame apie gyvenimą vaikų uždarose institucijose, tačiau visuomenės nuomonė dar neturi didelės įtakos, gerinant ten vidinį klimatą, apginant silpniausius, – sakė ji. – Iš vaikų socializacijos centrų nuolat atsklinda ten dirbančio personalo dejonės, jog „kontingentas baisus, o mūsų atlyginimai tokie maži“, „jūs niekas nenorėtumėte mūsų problemų“ ir pan. Tačiau kas išgirs raudas vaikų, kurie dėl to pačio personalo nesugebėjimo atlikti savo tiesiogines pareigas – apginti juos – buvo sumušti, išprievartauti, apvogti, kitaip pažeminti? Aš nežinau, kas šiose situacijose yra baisiau – bendraamžių vykdomas smurtas ar suaugusių, turinčių aukštųjų mokyklų diplomus darbuotojų, veidmainiškas teisinimasis „aš nieko nemačiau, nieko neįtariau“? Retai bylos kaip ši, pasiekia teismą, dar rečiau išgirstame apkaltinamąjį nuosprendį dėl blogo pareigų atlikimo, aplaidumo, abejingumo.“

    Pasak jos, į socializacijos centrus uždaryti vaikai niekam nerūpi, o valstybė tik imituoja, jog socialiai pažeidžiamais vaikais rūpinasi.

    „Noriu paklausti savivaldybių Vaiko gerovės komisijų atstovų, kurių sprendimu vaikai patenka į socializacijos centrus – o kaip dažnai jūs tuos išsiųstus vaikus aplankote, pakalbinate, sudarote jiems galimybę atvirai pasipasakoti apie problemas? – kalbėjo K. Mišinienė. – Gal bijote, kad išgirdęs šių vaikų nerimą ir skausmą, ne vienas jūsų ilgam praras ramybę? Vėl ir vėl iškyla tas pats neišpręstas klausimas – mums reikia tarnybų, specialistų, kurie atsidavusiai gintų vaikų interesus, kad ši liepsna sušildytų vienišas, sutryptas pasiklydusių vaikų širdis, kviestų juos gyventi, o ne merdėti.“

    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Dainius Sinkevičius

  • KAUNE DEMASKUOTAS PROSTITUCIJOS TINKLAS KVIETĖ EGZOTIKOS NORINČIUS VYRUS: SIŪLĖ NET KOLUMBIETĘ

    Kaune kovo viduryje policija paskelbė, kad išardytas gerai organizuotas prostitucijos tinklas, jis gyvąsias prekes tiekė ne tik Kauno, bet ir kitų miestų vyrams. Sužinojus, kiek vyrų joms mokėjo už seksą, išvedus statistinį vidurkį, ne vienai moteriai gali pašiurpti oda. Teoriškai kas trečias vedęs kaunietis eina pas prostitutes.
    Kaune veikęs prostitucijos tinklas turėjo ką pasiūlyti: dirbo dvylika jaunų moterų iš Ukrainos, Rusijos ir net Kolumbijos.

    „Jei nebūtų paklausos, pasiūla išnyktų. Merginos atvežtos į Lietuvą ir dirbo savo noru – jos iškart pasmerkiamos, o, jei išvažiuoja lietuvaitės tokiomis pačiomis sąlygomis, jų dažnai gailima, nes esą teko tenkinti iškrypusių užsieniečių užgaidas“, – DELFI sakė Vaida Matusevičiūtė, „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ darbuotoja.

    Lietuvių vyrų seksualines užgaidas tenkinusios užsienietės beveik visos savo šalyje susidūrė su nedarbu, ne viena jų baigusi mokslus, buvo ir santuokoje laimės neradusių jaunų moterų. Prislėgtos problemų savo šalyje ryžosi atvykti į Lietuvą. Koks darbas laukia – žinojo visos. Tačiau ne viena tikėjosi, kad nereikės aptarnauti tiek daug vyrų. Kaip ir į Lietuvą atvykusi egzotiškoji kolumbietė.
    „Ji turi du mažamečius. Moteris, net ir įgijusi virėjos specialybę, negalėjo išlaikyti vaikų: Kolumbijoje klesti nedarbas, o dar išsiskyrė su vyru, šis nepadėjo išlaikyti mažųjų. Jai pasiūlymas atrodė lyg išsigelbėjimas finansine prasme, kai viena moteris iš Lietuvos pasakojo, kad reikės bendrauti tik su išskirtiniais klientais, mandagiais, o, jei žmogus nepatiks, turės galimybę atsisakyti suteikti jam paslaugas. Lietuvė, viliojusi į prostituciją, patikino, kad per dieną nebus labai daug klientų. Kolumbietė ryžosi atvykti, tačiau čia pamatė kitokią realybę, nei tikėjosi“, – pasakojo V. Matusevičiūtė. Jai ir pačiai teko bendrauti su jauna moterimi iš Kolumbijos.
    Atvykusią kolumbietę, kaip ir buvo žadėta, pasitiko oro uoste, už bilietus sumokėjo „darbdaviai“. Jie nuvežė jauną moterį į Kauną, ten apgyvendino. Iš karto paėmė asmens dokumentus. Kolumbietė su prekyba žmonėmis kovojantiems organizacijos darbuotojams pasakojo, kad per dieną teko aptarnauti 15, kartais net 20 vyrų. Dieną atvykdavo ir gerai apsirengusių, vairuojančių prabangius automobilius. Dauguma klientų – vedę. Tačiau nubaustų už naudojimąsi prostitučių paslaugomis šioje byloje nėra. Buvo sulaikyti įtariamieji, merginas saugoję vyrai, apklaustos merginos, kurių dauguma nereiškė pretenzijų. V. Matusevičiūtės žiniomis, ne viena prekeivių žmonėmis auka tapusi mergina taip bando apsaugoti savo artimuosius ir siekia išsaugoti privatumą, kad artimieji nesužinotų, kam ryžosi, norėdama užsidirbti pragyvenimui.

    Ne viena atvykėlė gerai nė nesuprato, kad Lietuvoje prostitucija nelegali. Anot V. Matusevičiūtės, merginoms buvo pasakyta, kad „problemų su teisėsauga nebus“.

    „Supratusi, kad pažadas dėl klientų skaičiaus ir elgesio buvo tik siekis atvilioti, kolumbietė pasiprašė grįžti. Kaip ji pasakojo, įtraukusieji į prostituciją bandė raminti, kad atidirbs sutartą laiką ir galės išvykti. Be to, priminė skolą už sumokėtus bilietus iš Kolumbijos į Lietuvą, skirtą išlaikymą, gyvenamąjį plotą. Net tada, kai pagaliau atidavė pinigus už kelionę, niekas neskubėjo kolumbietės paleisti. Jauna moteris, nutaikiusi progą, spruko ir paprašė žmonių pagalbos“, – dalijosi V. Matusevičiūtė.
    Ši mergina – vienintelė, nepabūgusi stoti prieš „darbdavius“, vienintelė tyrime pripažinta nukentėjusiąja. Daugiau nė viena nenorėjo veltis į reikalus su teisėsauga.
    Kolumbietei teko glaustis Nakvynės namuose
    Kol grįžo į namus pas savo vaikus, kolumbietei teko dar kiek mažiau nei mėnesį pagyventi Lietuvoje. Iki pabėgimo prostitucijos pinklėse išbuvo panašų laiką. Tyrimo metu prireikė jos parodymų. Policija gyvenamjo ploto nukentėjusiems suteikti neturi galimybių, jei tai nėra saugomas liudytojas, tad jauna moterimi teko pasirūpinti „Carito“ darbuotojams. Jie tuoj pat ėmėsi ieškoti, kur apgyvendinti, o iki to užsienietei teko pernakvoti net Nakvynės namuose. Nejauku ir nemalonu, tačiau tai buvo greičiausias sprendimas, kad moteris turėtų kur prisiglausti. Laimei, ilgai gyvenamosios vietos paieškos netruko, ir kolumbietė buvo apgyvendinta jaukiame bute.

    „Visur ją lydėjo „Carito“ darbuotojai, niekada nepalikome vienos. Už jos gyvenamąją vietą mokėjome iš savo lėšų, nes kitos galimybės neturėjome. Ji labai nejaukiai jautėsi, net ir gyvendama atskirai nuo žmonių, įtraukusių į prostituciją, nenorėjo niekur eiti“, – pasakojo V. Matusevičiūtė.

    Pagaliau sulaukusi kelionės į savo šalį kolumbietė sakė, kad labai nori apkabinti vaikus ir labai pasiilgo artimųjų. Po karčios patirties jauna moteris vargu ar dar kada atvyks į Lietuvą.
    Bylą tiriančių pareigūnų rankose liko tik įtariamieji ir užduotis, kad teismui būtų pateikta pakankamai įrodymų.
    DELFI primena, kad kovą buvo sulaikyti 8 asmenys, o grupuotei vadovavo moteris. Prostitucijos organizavimu įtariami 4 vyrai ir 4 moterys. Policijos pareigūnai, paskelbę apie grupuotės sulaikymą, neatmetė, kad įtariamųjų gali būti ir daugiau. Be to, įtariamieji turėjo ir įprastus darbus, kai kurie iš jų dirbo švietimo įstaigoje. Ne vienas jų, anot pareigūnų, dirbo net aukštojoje mokykloje ir užėmė tam tikras pareigas.
    Užsuktas prostitucijos tinklas buvo itin pelningas. Pareigūnai paskaičiavo, kad per vieną dieną prostitucijos organizatorių pajamos siekė apie 1000 eurų.
    Prostitucijos veikla buvo vykdoma Šiaulių, Klaipėdos, Vilniaus ir Kauno miestuose.
    Klientų pavardės nuskamba retai
    Gana sudėtinga įrodyti, kad vyras, atėjęs pas prostitutę, sumokėjo jai pinigų ir naudojosi jos paslaugomis. Nors už tai baudžiama, Lietuvoje dažnai apie klientus būna per mažai duomenų. Kartais net merginų turimi užrašai, kuriuose pažymi klientų vardus, pavardes ir kiek sumokėta, – per mažas pagrindas teisiškai įrodyti kliento apsilankymą. Vyrai tiesiog gali sakyti išgalvotus vardus ir pavardes. Nors įstatymuose ir numatoma, kad vertimasis prostitucija ar atlygintinis naudojimasis prostitucijos paslaugomis baudžiamas vienodai, realybė rodo ką kita – dažniausiai baudžiami tie, kurie parduoda savo kūną.
    „Carito“ organizacijoje anksčiau dirbusi Milita Žičkutė-Lindžienė atliko milžinišką darbą – surinko duomenis, kokie vyrai lieka prostitucijos šešėlyje. Aiškėja, kad merginoms pinigus už seksą moka ir šeimose gyvenantys – iš pažiūros pavyzdingi vyrai ir tėvai, ir vienišiai – jie tiesiog taip leidžia laisvalaikį. M. Žičkutės-Lindžienės išvadoje teigiama, kad vieno pirkėjo paveikslo net nėra, tačiau jie visi turi pinigų sumokėti už paslaugas.
    Atliekant tyrimą kalbinti vyrai patys vengia ištarti žodį „prostitucija“ ir mieliau tai įvardija „verslo sandoriu“ ar „pabendravimu“. Vienas apklaustųjų net tikino, kad jam greitai „atliekančių savo darbą stoties merginų nereikia“. Kai kurie sakė, kad tiesiog buvo „smalsu pabandyti“.
    Dalis vyrų neslėpė, kad yra vedę, o savo pasirinkimą mokėti moterims aiškino atšalusiais santykiais šeimoje.
    Ne vienas kalbintas vyras neslėpė, kad būtų gėda, jei apie jo apsilankymą sužinotų draugai ir artimieji.
    Policijos departamento pateikti duomenys aiškiai rodo, kad daug vyrų, kurie moka už seksą, lieka nežinomi nei visuomenei, nei teisėsaugai.
    2015 metais už vertimąsi prostitucija nubausta 79 asmenys ir 29 pirkėjai. Pakartotinai (bausti nebūtinai tais pačiais metais) įkliuvo 154 pardavinėję savo kūną ir tik vienas klientas. 2016 metais – 114 prostitucijos paslaugas teikę asmenys ir tik 18 pirkėjų. Ne pirmą baudą gavo 179 sekso paslaugų teikėjai ir 3 klientai. Prostitucijos paslaugas teikia ir vyrai, tačiau ir moterų tikslus skaičius neišskiriamas.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Rita Gečiūnaitė