Author: admin

Trečiadienio vakarą Vilkaviškio rajone gyvenantis 13-metis ketvirtą kartą išvežtas į Kybartų vaikų globos namus. Iš čia jis jau buvo triskart pabėgęs – vis sugrįždavo pas psichikos negalią turinčią mamą. Ketvirtadienį 13-metis iš vaikų namų pabėgo ketvirtąkart.

Prieš porą dienų DELFI rašė apie viename Vilkaviškio rajono kaimų susiklosčiusią situaciją. Vilkaviškio rajone socialinės rizikos šeimoje augantis paauglys vis vežamas į Kybartų vaikų globos namus. Vos atvykęs, vaikas čia buvo sumuštas kitų globos namų auklėtinių, du kartus vaikas 26 kilometrus į namus parėjo pėsčiomis.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės Kristinos Mišinienės žiniomis, trečiadienio vakarą vaikas iš mamos namų išvežtas ketvirtąkart.

Paskambinus į Kybartų vaikų globos namus paaiškėjo, kad vaiko čia jau nėra: jis ir vėl pabėgo.

„Ne, dabar ne pas mus, dabar mes grįžome iš jo namų, buvome parsivežę, bet, atsiprašau, daugiau negaliu. Negaliu sakyt, atsiprašau, aš neįgaliota tokiems dalykams. Buvom parsivežę, išėjo, ir vėl važiavom, neparsivežėm, nes neradom. Jungiu telefoną, nepykit“, – į kausimus, ar vaikas globos namuose, atsakinėjo laikinoji globos namų vadovė Nijolė Paleckienė.

N. Paleckienė užtikrino, kad vaiku „intensyviai rūpinamasi“, o dėl konfidencialumo ji negali teikti daugiau informacijos. „Nepykit, labai atsiprašau, mes tikrai labai intensyviai rūpinamės“, – kartojo globos namų atstovė.

 „Kažkas neįtikėtino – trečiadienį vakare atvažiuoja Kybartų vaikų namų darbuotoja ir su vairuotoju vėl išsiveža paauglį iš namų. Šį kartą grasinimai šeimai aidi jau labai rimti – paduosime jus teismą, gausite baudų, turėsite daug nemalonumų. Bet bjauriausia šioje situacijoje ir kas tikriausiai atskleidžia tokių „globėjų“ tikrąjį veidą – pagrasinama, kad vaiką išveš į Švėkšnos specialiojo ugdymo centrą, „iš kur jau tikrai nepabėgs“. Kas čia, grįžta baudžiamosios psichiatrijos laikai?“, – DELFI kalbėjo K. Mišinienė.

K. Mišinienė nesupranta, kas šioje situacijoje užstrigo – ar Vilkaviškio Vaiko teisių apsaugos tarnybai nepatinka išviešinta situacija, ar Kybartų vaikų globos namams žūt būt reikia parodyti, kad jų žodis galutinis. Jos svarstymu, galbūt centrinės tarnybos, politikai čia dar nemato kraujo, taigi nieko labai baisaus nevyksta.

„Apgailėtina, jog rajonas per tiek metų tesugebėjo talpinti vaikus į vienus vienintelius globos namus, kuriuose, ne paslaptis, nestabilių auklėtinių yra žalojamos auklėtojos. Perpildytuose namuose „valdo“ paauglių grupelė, kurios privengia net rajono valdininkai. Ir dar drįstame kalbėti apie geriausią vaiko interesą?! Gėda visiems tiems, kurie ramiai stebi šį „šou“, reikšdami rūpestį tik TV lempoms šviečiant ar reporteriui įjungus mikrofoną“, – piktinasi K. Mišinienė.

Autorius: Mindaugas Jackevičius

Vilkaviškio rajone 13-metis trečią kartą išvežtas į vaikų globos namus. Ir jau trečią kartą jis sugrįžta pas psichikos negalią turinčią mamą. Čia vaikas slapstosi, mat bijo vėl būti išvežtas į valdiškus namus, kur vos atvykęs buvo sumuštas.

Vilkaviškio rajone socialinės rizikos šeimoje augantis paauglys į Kybartų vaikų globos namus trečią kartą išvežtas pirmadienį.

„Atvažiavo Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai ir kartu su policijos pareigūnais vaiką tiesiog plėšte išplėšė ir išvežė atgal į globos namus. Niekas neklausė, ar tu nori, ar ne, tiesiog pasiėmė vaiką, ir jis pats, ir mama verkė, laikėsi, kad neišvežtų, bet vos ne jėga paėmė ir išvežė“, – piktinasi kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) socialinio darbo vadovė Justina Stakaitytė.

J. Stakaitytės teigimu, netrukus vaikas iš vaikų globos namų trečią kartą pabėgo.

Pirmą kartą atsidūręs globos namuose vaikas buvo sumuštas. Pasak J. Stakaitytės, Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai net nežinojo, ar dėl sumušimo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Du kartus vaikas 26 kilometrus į namus parėjo pėsčiomis. Pirmadienį jis, kišenėje turėdamas kelis eurus, į kaimą parvažiavo autobusu. „Šiandien jis vėl namuose ir vėl slapstosi, tik laiko klausimas, kada bus ketvirtas kartas, aš jau neįsivaizduoju, kokios jėgos čia veikia, kaip tarnybos dirba“, – kalbėjo su šeima dirbanti pašnekovė.

Jos žiniomis, kartą namuose rastas išgėręs sugyventinis, tačiau mama alkoholiu nepiktnaudžiauja, tiesiog turi specialiųjų poreikių ir negalią. Jai sunku pasirūpinti visais namų kampais. Pašnekovės manymu, institucijos eina lengviausiu keliu – paimti ir išvežti.

„Situacija nėra tokia tragiška, kad reikėtų vaiką paimti iš namų ir išvežti į globos instituciją. Mūsų nuomone, reikėtų organizuoti daugiau paslaugų šeimai į namus, reikėtų, kad atsirastų socialinis darbuotojas, kuris ne kartą per savaitę ar dvi patikrina šaldytuvą, bet kad būtų toks darbuotojas, kuris padėtų mamai apsipirkti, apskaičiuoti turimus finansus, tinkamai juos paskirstyti, kad ji taip, kaip reikia, rūpintųsi namais ir vaikais“, – dėstė KOPŽI socialinio darbo vadovė.

J. Stakaitytės žiniomis, berniukas pusantro mėnesio nėjo į mokyklą, tačiau paaiškėjo, kad vaikas padėjo mamai rūpintis namais, apsipirkti, triūsti daržuose. Į mokyklą jis nėjo ne iš piktybinių paskatų. Specialistės teigimu, namuose paauglys tampa savotišku įkaitu – jam reikia slapstytis nuo ieškančių įstaigų, o jis nori būti namie ir padėti mamai.

Laikinai Kybartų vaikų globos namams vadovaujanti Nijolė Paleckienė patvirtino, kad minėtas vaikas jau trečią kartą pabėgo iš globos namų.

„Mes jį vakar patys parsivežėme, bet jau šiandien skambino, žadėjo rytoj grįžti. Jau galvojau po pietų mašiną siųsti, jis nemuštas, nieko, vakar prisipažino, kad pamelavo. Atsiprašau, daugiau informacijos neteiksiu, nes man jau nėra kada dirbti“, – kalbėjo N. Paleckienė.

Jos teigimu, vaikas pažadėjo trečiadienį geranoriškai grįžti pats. Jei negrįš, N. Paleckienė vėl „derėsis, važiuos, ieškos“. „Vienintelis jo pasakymas: noriu būti namuose. Atsiprašau, daugiau informacijos neteiksiu“, – sakė laikinoji vaikų globos namų vadovė.

Vilkaviškio rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Rasa Blažaitienė situacijos nekomentavo, nes tam neturi šeimos ar globėjo rašytinio sutikimo.

„Informacijos pateikti negalime, galiu patvirtinti, kad su šita šeima dirbama, stengiamasi, jai padedama, kiek įmanoma, priimami sprendimai, kurie, kiek įmanoma, atitiktų vaiko teises, jo teisėtus interesus ir poreikius“, – kalbėjo R. Blažaitienė.

R. Blažaitienė atsisakė atskleisti, kur šiuo metu yra vaikas. Jos teigimu, globėjas deda pastangas, kad vaikas nenukentėtų.

Laikinosios Vaiko gerovės grupės pirmininkė, Seimo narė socialdemokratė Rimantė Šalaševičūtė, sako visą laiką laikiusis principo, kad vaikas turi augti šeimoje. Ne veltui 2007 m. pasiekta, kad kiekvienoje seniūnijoje būtų po socialinį darbuotoją, kuris dirtų su vaikų turinčiomis šeimomis. Taigi šiandien, sako ji, socialinių darbuotojų skaičius gerokai išaugęs ir būtent šių darbuotojų pareiga padėti šeimoms.

„Jei mama nori, myli vaiką, gali ir pasikeisti. Globos namai – kraštutinė priemonė. Šiuo atveju pati nebendravau su mama, su globos namų darbuotojais, sunku vertinti, tačiau, jei vaikas trečią kartą bėga, vadinasi, ir ten jam nebuvo skirtas tinkamas ir reikiamas dėmesys, jis nesurado užuojautos ir pagalbos. Jeigu iš jo tyčiojasi, jį muša, paprastai tokie faktai pasklinda po visus globos namus, ir globos namai turi imtis tinkamų priemonių“, – kalbėjo buvusi vaiko teisių apsaugos kontrolierė R. Šalaševičiūtė.

Jos manymu, globos namuose yra pakankamai etatų, kai kur netgi tiek pat, kiek vaikų, taigi jie turi teikti pagalbą vaikui. „Jeigu vaikas, paauglys, bėga į namus, jam ten geriausia… Galbūt tam tikrais momentais mama ko nors nepadaro ar neskiria dėmesio, bet, jeigu vaikas nori būti namuose, vadinasi, jam nebuvo visiškai blogai. Pas mus dabar nueinama lengviausiu keliu, bet neįvertina.

R. Šalaševičiūtės teigimu, vaiką pirmiausia reikia ne iš šeimos paimti, o su šeima dirbti.

Autorius Mindaugas Jackevičius

Vilkaviškio rajone tęsiasi neįgalios mamos ir trylikamečio sūnaus drama. Penktadienį pasirodžius lrytas.lt publikacijai apie pėsčiomis kone 30 km iš globos namų parėjusį berniuką, vaikas pirmadienį buvo parvežtas į Kybartų vaikų globos namus. Tačiau neilgam.

Po valandos vaikas trečią kartą iš jų pabėgo ir vėl parkeliavo namo. Vaikų teisių gynėjai žada jį sugauti ir ketvirtą kartą. Nevyriausybininkai ketina kreiptis į prezidentę.

„Audamasis batus verkė“, – pirmadienio ryto įvykius prisiminė motina. Ji daugiau nei dvi savaites namuose leido sūnui slėptis nuo pareigūnų ir globos namų darbuotojų. Berniukas du kartus pėsčiomis daugiau nei 20 km buvo parėjęs iš vaikų globos namų pas motiną.

Moteris ir pirmadienio ryte sūnų užrakino troboje, kai į kiemą įriedėjo vaikų globos namų ir policijos pareigūnų automobiliai.

„Kaip žvėrys įlėkė į kiemą, atrodo, kad aš žmogų užmušus. Sakė, lauš duris – tai atrakinau. Vaikas apsiverkė, sakė, nebus ten. Verkiau ir aš. Sakiau, kad važiuotų. Įkalbėtas jis pats įsėdo į globos namų pavaduotojos automobilį“, – pasakojo vaiko motina.

Vienuoliktą valandą išvežtas, vakare paauglys vėl parbėgo namo. Šįkart dalį kelio parvažiavo autobusu, pėsčiomis teko pėdinti jau tik 6 kilometrus.

Nors vaikas sutiko važiuoti į globos namus, iš karto pasakė, kad vis tiek eis namo. Jį perkalbėti bandė ir direktorė, ir auklėtojos, tačiau nesėkmingai.

„Darbuotojai paskui jį ėjo pirmyn, atgal. Jis buvo įkalbinėjamas eiti persirengti, nusimaudyti. Darbutojos daugiau kaip valandą paskui jį bėgiojo, saugojo iš vienos pusės, iš kitos, pro vienas duris ir pro kitas, bet drausti eiti į miestelį negalime.

Jis išėjo ir negrįžo. Po kelių minučių darbuotoja sėdo į mašiną ir apvažiavo miestelį, bet jo nerado.

Sunkus atvejis, reikia labai daug dirbti dėl jo. Mes dabar už jį atsakingi“, – tikino N.Paleckienė.

Kybartų globos namų laikinoji vadovė sakė, kad važiuos paimti berniuko ir ketvirtą kartą.

„Važiuosim, bandysim atsivežti dar kartą, stengsimės su vaiku dirbti, teikti jam psichologinę pagalbą, kad vaikas apsiprastų ir gyventų globos namuose“, – aiškino ji.

Jos teigimu, vaikas melavo, kad buvo sumuštas ir kad dėl to bėgo iš globos namų. „Ten buvo pameluota, vaikas prisipažino. Klausiau, kodėl, vaikyti, taip pasakei. Atsakė: „Noriu gyventi namuose“.

Berniukas globos namuose su kitais nekonfliktavo. Globos įstaigoje bet koks vaiko sužeidimas yra fiksuojamas. Paklausus, iš kur mėlynės, vaikas juokėsi: „Nesvarbu“, – dėstė N.Paleckienė.

Kad vaikas melavo, esą rodo ir nenoras atlikti ekspertizės, užfiksuoti padarytų sužalojimų. „Žinojo ir mama, ir patėvis, kad vaikui reikia pasidaryti teismo ekspertizę. Vaiko jie neparodė“, – teigė laikinoji globos namų vadovė.

Tačiau vaiko motina savo žodžių neatsiėmė: „Buvo sumušimai – ir sugyventinis matė, ir kaimynė matė. Vaikas nenorėjo moterims sakyti, globos namuose jau buvo pasiskundęs, tai jam atsakė: „Dar mažai gavai. Gal dar nori gauti?“, – aiškino berniuko mama.

Ekspertizei motina vaiko nevežė, nes nenorėjo vėl atiduoti į globos namus.

Galbūt trylikametis galėtų gyventi kituose globos namuose? Vilkaviškio vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja Rasa Blažaitienė teigė, jog tai neįmanoma.

„Vaikas turi būti apgyvendinamas kuo arčiau savo buvusios gyvenamosios vietos. Jei tokios galimybės nėra, galima pirkti paslaugą iš kitos savivaldybės. Aplinkinėse savivaldybėse vakar dienos duomenimis tokių vietų neturi“, – sakė R.Blažaitienė.

Kokia atsakomybė laukia darbuotojų, kurie neišlaikė berniuko globos namuose, neaišku.

„Nemanau, kad reikia kalbėti vien apie atsakomybę. Kiek globėjas kaltas dėl aplinkybių, į kurias patenka vaikas? Labai daug situacijų, kai patys vaikai yra vienokio ar kitokio elgesio“, – aiškino vedėja.

Apie dramą šeimoje pranešę nevyriausybininkai apstulbę.

Situacija graudinanti ir bauginanti. Vakar ryte vaikų teisių specialistai atvažiavo į berniuko namus ir beveik jėga paėmė vaiką ir grąžino jį į globos namus.

Praėjus valandai ar kelioms vaikas vėl išėjo iš globos namų. Turėjo kelis eurus, nusipirko autobuso bilietą ir vėl išvyko namo, šiandien jis vėl namuose.

Tai yra trečias kartas, kai vaikas paimamas“, – sakė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro socialinių darbuotojų skyriaus koordinatorė Justina Stakaitytė.

KOPŽI žadėjo dėl šios šeimos kreiptis į prezidente ir kitus aukštus pareigūnus.

„Keliam šitą klausimą, vadovė bando susisiekti su prezidentūra, kad klausimas būtų keliamas aukščiausiu lygiu.

Mes įžvelgiame, kad tai yra savotiškas noras parodyti galią prieš mus, nevyriausybininkus: putokitės, kalbėkite apie tai, o mes savo tvarką padarysime.

Jų tvarka, kad vaikas trečią kartą išvežamas į globos namus ir trečią kartą labai lengvai ir paprastai iš jų išeina. Tai turėjo būti paskutinis kartas“, – kalbėjoJ.Stakaitytė

Nevyriausybininkų manymu, apskritai nėra reikalo vaiko išplėšti iš šeimos.

„Nesuprantu, kam vaiką atskirti nuo mamos. Ten nėra tokios problemos, kad vaiką reikėtų auginti institucijoje. Mes nuoširdžiai tikėjomės, kad po sujudimo bus sušauktas aptarimas ir bus galima kalbėtis, kodėl vaikas iš įstaigos bėga. Girdime labai blogus atsiliepimus apie tą įstaigą. Čia jau beveik pasaulio pabaiga“, – šiurpo socialinių darbuotojų koordinatorė.

KOPŽI darbuotojai įsitikinę, kad užtektų proto negalią turinčiai mamai padėti buityje ir nebeliktų preteksto sūnaus atimti.

Mat trylikametis gegužės pradžioje iš namų buvo paimtas dėl motinos negebėjimo tvarkytis su finansais, maisto trūkumo, mokyklos nelankymo.

Autorius Sigita Lanauskienė

Neringa su drauge į Angliją vyko kaip ir daugelis lietuvių – darbo ir pajamų, kurios leistų pragyventi. Lietuvoje likusios abiejų neseniai mokyklą baigusių merginų šeimos nebuvo finansiškai stiprios. Norėdamos užsidirbti pragyvenimui ir tolesnėms studijoms, merginos per artimuosius susirado darbą sandėliuose-šaldytuvuose.

„Darbo aš nebijau, tad sutikome dirbti net žinodamos, kad nebus lengva. Patalpa, kurioje dirbome, buvo šaldytuvai – minusinė temperatūra, drėgmė, tvarkant daržoves stiro visas kūnas. O davė darbui tik guminius batus, chalatus ir pirštines. Vyresnės ten dirbusios moterys patarė, kad prisikištume į batus ir po drabužiais laikraščių – jie bent kažkiek sugeria drėgmę, tad kurį laiką būna kiek šilčiau. Ne viena moteris mūsų gailėjo, kad tokios jaunos dirbame vergiškomis sąlygomis, ne viena perspėjo, kad greit ims skaudėti sąnarius, nes visą darbo laiką būni šaltyje ir drėgmėje“, – pasakojo Neringa.

Uždarbiu mergina nesiskundė, visgi kurį laiką padirbėjusi suprato, kad vyresnės moterys apie sveikatos sutrikimus kalbėjo tiesą – vis sunkiau buvo dirbti, šaltis ir drėgmė išties darė savo, tad su drauge nusprendė paieškoti darbo kur nors pas ūkininkus, laukuose. Draugė, naršydama skelbimus, surado lyg ir tinkamą pasiūlymą. Nebuvo nurodyta, ieško vyrų ar moterų, tiesiog – darbas pas ūkininkus laukuose. Pateiktu numeriu atsiliepė lietuviai ir merginoms pasakojo, kad darbas yra sunkus, bet vertas atlygio. Pora, su kuria merginos bendravo, sakė, kad jie patys ten dirba ir netrukus atsilaisvins kelios darbo vietos. Be to, ūkyje skiriama gyvenamoji vieta ir maitinimas.

Pelėsiais pasidengusiame nedideliame bute su dar keliais žmonėmis gyvenusioms merginoms tai skambėjo kaip pasaka – nebereikės stirti šaldytuvuose, nebereikės kasdien laukti eilėje prie vonios ar tualeto. Jos sutarė susitikti su darbą siūliusiais tautiečiais. Neringa sako, kad bendraujant su lietuvių pora nekilo nerimo, jog kažkas ne taip, jog išties jų laukia tikras pragaras.

„Jie kalbėjo tik apie darbą ūkyje. Jokių užuominų, kad reikės daryti ką nors kita. Tik pasakė, kad teks kelias dienas pagyventi kitur, kol atsilaisvins darbo vietos. Sakė, kitaip tiesiog negali mūsų paimti iš Piterboro. Sutarėme, kad jie atvyks mūsų paimti artėjant savaitgaliui“, – dalijosi priminimais Neringa.

Lietuviai atvyko dviese – mergina ir jaunas vyras, prisistatė Aurelija ir Romu. Merginoms tuomet nė nekilo abejonių, kad pora pragyvenimui uždirba visai ne iš ūkio darbų. Nors vėliau Neringa sako supratusi, kad neatkreipė dėmesio, kokia Aurelija pasitempusi, išpuoselėtais nagais.

„Mus nuvežė kelis šimtus kilometrų nuo Piterboro, kelionė buvo gana ilga. Apgyvendino daugiabutyje – butas tvarkingas, švarus, mums atrodė kaip rojus po to, kuriame gyvenome. Buvome įsitikinusios, kad šiame būste būsime trumpai, vos kelias dienas, o paskui, kaip ir žadėta, vyksime į ūkį ir kibsime darbuotis, tačiau viskas pasisuko kitaip, – pasakojo Neringa, o jos akyse ėmė kauptis ašaros. – Vos po kelių dienų, kai ėmėme klausinėti, kada pagaliau važiuosime į ūkį, paklausė: „Jūs dar nesupratote?“ Tikrai tuomet nesupratome, ką reiškia jos užuomina.“

Kelias dienas merginas stebėjusi pora greičiausiai suprato, kad joms labai reikalingi pinigai, o užtarėjų, kurie atsiųstų policiją, jei pateks į bėdą, neturi.

„Aurelija ėmė aiškinti, kad atves pas mus vyrų. Kilo mintis: apie ką ji kalba, kokius vyrus? Tada jau išsamiai paaiškino, ką mums reiks daryti, ir ėmė dėstyti, kas gresia, jei nesutiksime“, – pasakojo apie patirtą košmarą Neringa.

Merginas visaip spaudė, žemino, aiškino, kad jos yra niekas, liktų gyventi tik gatvėje, o čia esą ir malonumas, ir pinigai. Be to, palietė skaudžiausią dalyką – esą žino, kur gyvena artimieji, tad susidoroti su jais nebus sunku. Aiškino, kad turi „draugų“, kurie gali tai padaryti. Merginos neslėpė, dar bandžiusios prieštarauti, prašėsi tiesiog paleidžiamos namo, tačiau jau viskas buvo nuspręsta už jas ir nuo tos dienos atrodęs rojus virto juodžiausiomis gyvenimo dienomis.

Draugė prievartą patyrė pirma. Pora atvedė į butą juodaodį, jis su Neringos drauge užsidarė kambaryje. Paskui mergina ilgai verkė, bet Aurelija ir Romas į ašaras ir maldavimus nereagavo.

„Man labiau pasisekė. Atėjo vyras, tačiau pirmas „klientas“ manęs nepalietė. Galbūt suprato, kad aš čia ne savo noru, o esu priversta su juo susitikti. Prasėdėjau žiūrėdama į vieną tašką tą pusvalandį, o jis nė pirštu nepalietė“, – sakė Neringa.

Merginos tapo kalinėmis – privalėjo daryti, kas liepiama. Kiekvieną nepaklusimą lydėjo dar didesnis pažeminimas – po 20–30 vyrų, ir jiems visai nebuvo svarbu, kad merginos nenori prie jų net prisiliesti. „Sunkiausia, kai imi tikėti, kad esi niekas. Iš pradžių dar galvojome pabėgti, tad su drauge susitarėme apsimesti paklusniomis, daryti, ką liepia, o tada susidėti daiktus ir sprukti. Dar ir vienas atėjusių vyrų sakė įsimylėjęs draugę ir pažadėjo padėti pabėgti. Suplanavome, kad užtektų bilietui namo, paklusniai elgtis savaitę, atsidėjome pinigų, susikrovėme daiktus. Kai susiruošėme bėgti, jie, lyg žinodami, atėjo į butą. Išvertė mūsų daiktus. Draugė bandė bėgti pro duris iš buto, bet ją čiupo už plaukų ir galvą trenkė į artimiausią stovėjusį fotelį“, – tramdydama ašaras kalbėjo Neringa.

Merginas ėmė dar griežčiau kontroliuoti – ir taip dažni vizitai į butą, kuris tapo merginų kalėjimu, dar padažnėjo. Pasai buvo pas Aureliją ir Romą, o pažadėjęs pagalbą sprunkant vyras nebesirodė. Neringa svarstė, kad jie greit išsiaiškino, kas norėjo padėti, o gal tas žmogus išdavė jų planus.

Kelis mėnesius teko kęsti pažeminimą ir vyrus, ne kartą merginos bandė protestuoti, išsisukti, tačiau už tai tik sulaukdavo dar bjauresnių baudų. Vyrai ėjo kasdien, kasdien teko kęsti vis labiau kylantį šleikštulį dėl kiekvieno prisilietimo.

„Pasitikdavome ateinančius vyrus su treningais ar susisukusios į chalatus, ne vienas sakė: „Ne ne, čia ne tos merginos, kurių nuotraukas matėme, kur kitos?“ Ir tik vėliau sužinojome, kad panašių merginų nuotraukų buvo įdėta internete, – dabar jau iš vergijos gniaužtų pasakojo išgelbėta mergina. – Net rūkydavom prieš pat ateinant vyrams, kad tik jie atsisakytų mus liesti. Tačiau už tai žiauriai baudė – visą naktį ar visą dieną vieną po kito vedė vyrus, kuriems buvo visai nesvarbu, kad net nepastovime ant kojų, esame išsekusios, pavargusios, nemiegojusios. Bjauru, skaudu ir apimdavo dar didesnė neviltis, kad jau nepavyks iš to pragaro ištrūkti. Niekada nebuvau prostitutė, niekada nebuvo malonu, visą laiką šlykštėjausi tuo.“

Kokius vyrus atvesdavo? Pasak Neringos, buvo įvairiausių rasių, išsilavinimų, pragyvenimo lygio vyrų. Kai kurie kėlė baimę, Neringai ir jos draugei ne kartą kilo įtarimų, kad kai kurie gali vartoti narkotikų, tačiau buvo draudžiama juos atstumti. Tai padarius ir vėl laukė bausmės, pažeminimai, kaip pasakoja Neringa, jas tiesiog maišė su žemėmis, o paskui vėl elgėsi draugiškai, tačiau tas draugiškumas buvo toks apsimestinis, kad dar labiau gąsdino merginas.

Kelis mėnesius trukęs košmaras ir prievarta vieną dieną baigėsi su trenksmu.

„Atėjo keistas vyras, kuris man pasiūlė laikrodį, esą jis neturi pinigų, ir ėmė klausinėti, ar tokį darbą pasirinkau pati. Išsigandau ir paprašiau išeiti. Jis įkyriai klausinėjo, ar tai mano pačios pasirinkimas gauti pinigus už seksą, o aš vis prašiau, kad išeitų, ir pasakiau, kad turėsiu problemų, jei su juo kalbėsiuosi. Išėjo, tuoj pat papasakojau draugei, o ji pasakė viską Aurelijai. Šie mums tuoj pat atidavė pasus, liepė užsirakinti ir nieko neįleisti. Patys dingo. Tai dar labiau kėlė baimę, nesupratome, kas vyksta, tik buvo aišku, kad žmogui reikalingi Aurelija ir Romas, o ne mes. Bet bijojome, nė neįsivaizdavome, kas vyksta, – pasakojo Neringa. – Netrukus kažkas ėmė skambinti ir belsti į buto duris, o mes iš baimės nuėjome į balkoną ir drebėjome ten. Išgirdome, kad duris laužia, baimė ir nežinia augo.“

Į butą įsiveržė keli pareigūnai.

„Ėmiau panikuoti, kas bus, kai jie pasakys tėvams, iš kur mus išvadavo. Artimieji – griežtų pažiūrų, jie tikrai nesupras, ką išgyvenom. Kaip reikės tėvams pasakyti, kaip paaiškinti, kad mes buvom pažemintos ir priverstos, prievartaujamos? – gana neseniai išgyventų emocijų neslėpė Neringa. – Mus išvežė į artimiausią nuovadą, uždarė atskirai. Sunku apsakyti, kaip tada jaučiausi, apėmė siaubas, o pareigūnai valandų valandas klausinėjo, kaip atsidūriau jų šalyje, ką čia veikiu, kaip patekau į tą butą, ar pati savo noru buvau su vyrais už pinigus. O aš tik verkiau ir sakiau, kad noriu namo. Dar labiau palūžau, jie vis klausinėjo ir ieškojo kaltų, supratau, kad gal net mane kaltina, kad galbūt aš draugę įtraukiau į visa tai. Tai buvo pati baisiausia diena.“

Neringa neslepia, kad tada ji nė nesuprato, jog pragaras baigėsi, jai atrodė, kad visi kaltina tik ją, o dar vis neapleido baimė, ką reikės pasakyti artimiesiems, – juk iš namų išvarys ir net nesigilins, kad ji buvo priversta. Lyg viso to būtų maža, mergina patyrė dar vieną žiaurų likimo smūgį.

Išlaisvintas iš prostitucijos vergijos merginas apžiūrėjo gydytojai ir Neringai pranešė, kad ji laukiasi. Žinia smogė lyg žaibas iš giedro dangaus. Neringa prisipažino iškart pasakiusi, kad nenori to vaiko, juk ją prievartavo ir girti, ir lyg nuo narkotikų apsvaigę vyrai. Net ir žinodama, kad pavojus gresia jos pačios sveikatai, žala bus nepataisoma, ji atkakliai prašė padaryti abortą. Pareigūnai ir medikai sutiko, matyt, suprato, kad kūdikis būtų paskutinis lašas ir taip palūžusiai merginai.

Atsistoti ant kojų ir bent kiek vėl patikėti žmonėmis jai padėjo panašaus likimo merginos. Po apklausų ją apgyvendino name, kuriame glaudėsi iš tokio pat ir dar baisesnio pragaro išlaisvintos merginos. Iš pradžių ji daugiau klausė, apie kokią patirtį šios pasakoja.

„Supratau, kad mums dar buvo pakankamai gerai, kai kurias marindavo badu, mušdavo kasdien, padažydavo ir vėl versdavo būti su vyrais, – pasakojo Neringa. – Pagaliau grįžus į Lietuvą iškart pasitiko Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) darbuotoja. Tėvai taip ir nesužinojo, kas man nutiko. Melavau jiems, kad viskas gerai, kad tai buvęs eilinis darbas, kokio ir išvažiavau dirbti su jų žinia nuo pat pradžių.“

Pasak Neringos, su melu gyventi kur kas lengviau, nei pasakyti tiesą mylimiems žmonės, nes vis dar sukausto baimė vien prisiminus. „Nebenoriu verkti“, – ašarų kupinomis akimis sako Neringa.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro darbuotojos Neringai vis dar padeda, jos nepaliko likimo valiai, po truputį moko drąsiau gyventi.

Nors tai, ką išgyveno, Neringa sako sunku pamiršti, o dar ir neteks – Romas ir Aurelija teisėsaugos žinioje. Jau grįžusią į Lietuvą Neringą pasiekė žinia, kad vyras turėjo gerai išvystytą prostitucijos tinklą, apgaule į spąstus įviliojo gausybę merginų. Jis buvo sulaikytas ir jo laukia teismas, kuriame Neringa vėl turės susitikti su savo budeliais. Tiesa, kol kas neaišku, koks Aurelijos likimas. Neringa girdėjo, kad ji Lietuvoje ir laukiasi mažylio. Ar tokią moterį teis? Tai jau teisėsaugos sprendimas.

Dar viena keista detalė – Neringa žino, kad ji Lietuvoje nėra įtraukta į nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis statistiką, nes byla tiriama ir nagrinėjama ne Lietuvoje.

Neringa besirūpinančio Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) Kauno skyriaus socialinė darbuotoja Vaida Matusevičiūtė sako, kad galima tik spėlioti, kokio dydžio yra lietuvių išnaudojimo problema.

„Nukentėjusi mergina, kaip ir visas būrys jos likimo draugių, neįtrauktos į oficialią Lietuvos prekybos žmonėmis aukų statistiką. Reiškia Vidaus reikalų ministerija (VRM) ir Policijos departamentas, taip atkakliai tvirtinantys, kad skaičiai ir tik skaičiai parodo šio baisaus reiškinio tendencijas, klaidina visuomenę, braižydami išnaudojimo prostitucijoje mažėjimo tendencijas. Čia kalbame tik apie vieną užsienio policijos tyrimą, kai britų pareigūnai, susiradę mus, prašė padėti nukentėjusioms. Kiek Europoje blaškosi mūsų išnaudotų, nukentėjusių tėvynainių, kurių oficialios ministerijų statistikos niekada neatspindėjo, jokia analizė dėl jų nebuvo daryta?“, – sako V. Matusevičiūtė.

DELFI susisiekus su bylą tiriančiu pareigūnu, jis ne itin norėjo daug pasakoti. Tik patvirtino, kad byla didelės apimties ir pažadėjo, kad, kai bus teismo verdiktas, papasakos daugiau ir galės atskleisti tyrimo detales bei pasakyti, kiek merginų tapo aukomis.

Neringa neslepia: skaudu, kad tai nutiko jai, nes niekada nebuvo nei puošeiva, nei viliokė. Net ir išvaduota iš vergijos ir žinodama, kad įtariamieji sulaikyti, ji vis dar krūpteli nuo bent kiek panašaus į Aurelijos ir Romo balso, nuo kiekvieno žmogaus prisilietimo.

Pasidalinti patirtimi su DELFI jai taip pat buvo sunkus išbandymas – juk nepasakojo net artimiausiems žmonėms, ir prekybos su žmonėmis kovoje dirbančios merginos ne iškart įgavo Neringos pasitikėjimą. Prabilusi apie labiausiai žeminančią ir skaudžiausią gyvenimo patirtį Neringa perspėja visas merginas: apgaule į tokį pragarą gali būti įtraukta bet kuri, ieškanti darbo užsienyje.

Mergina neslepia, kad sunku lipti per save, iš naujo mokytis gyventi ir vėl bendrauti su žmonėmis, bet ji susirado darbą, studijuoja, o pasimatymai su vaikystės bičiuliu po truputį peraugo į meilę. Tiesa, jam Neringos paslaptis taip pat nepasiekiama.

Autorius: Rita Gečiūnaitė

Trylikametis Rokas du kartus pėsčiomis įveikė daugiau nei 20 kilometrų. Vaikas bėgo iš vaikų globos namų – ten gyvendamas buvo sumuštas, kai pasiskundė apie patirtą smurtą. Vaikų teisių specialistai ir pareigūnai bejėgiai – vaikas nuo jų slapstosi motinos namuose. Nevyriausybininkai siūlo baigti šias slėpynes ir padėti proto negalią turinčiai moteriai, kad pagerėjus buičiai vaikas galėtų legaliai gyventi savo namuose.

Trylikametis Rokas (vardas pakeistas) gyvena Vilkaviškio rajone. Gegužės pradžioje jis buvo paimtas iš proto negalią turinčios mamos ir apgyvendintas Kybartų vaikų globos namuose. Tačiau ištvėrė ten labai trumpai – po dvidešimties dienų pabėgo pirmą kartą, o po savaitės grąžintas tą pačią dieną spruko darsyk.

Antrą savaitę berniukas slepiasi kaime pas savo motiną.

„Kai pirmą kartą pabėgo iš vaikų globos namų, sūnus grįžo sumuštas. Buvo mėlynių ant rankų, ant smilkinio. Jo paprašė rūkyti, jis nedavė, tai septyniese jį sumušė. Dabar reketuoja duoti 30 eurų“, – „Lietuvos ryto“ televizijai pasakojo trylikamečio motina.

Ji pranešė apie tai policijai, pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą.

Vaikas bijo grįžti į globos namus ir vėl būti sumuštas, todėl motina leidžia berniukui slėptis namuose. Vos išvydęs nepažįstamą automobilį, Rokas skuodžia laukais, kad tik pareigūnai jo nepastebėtų ir negrąžintų į vaikų namus.

„Policija skambina, liepia vežti sūnų į vaikų namus – nevešiu, tegu baudos eina. Jis bijo ten būti“, – graudinosi motina.

Berniukas taip pat labai padeda savo gimdytojai: „Ir koją perriša, ir tabletę atneša, darže padėjo, žolę nupjovė.“

Šeimą gina ir kaimynai. „Vaikas iš vaikų globos namų grįžo mėlyna ranka, lūpa, galva buvo sužalota. Nesąmonė, kad jį išvežė. Ten pavers didesniu banditu. Čia jis dirba, žvejoja, parduoda žuvį.

Namie jo nei muša, nei ką – jis čia pavalgęs. Jie turi daržą, šiltnamį. Motina negeria, tėvas išgeria kaip visi normalūs vyrai,“ – pasakojo netoliese gyvenanti moteris.

Rokas buvo paimtas gegužės 5 dieną. Vaikų teisių gynėjai trylikametį išsivežė iš mokyklos suolo.

„Dėl blogų gyvenimo sąlygų, pajamų netinkamo panaudojimo, vaiko nepriežiūros, namuose gyvenančio vyro – galimai vaiko tėvo – girtavimo, dėl mokyklos nelankymo“, – priežastis vardijo Vilkaviškio socialinės pagalbos centro socialinė darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis Karolina Štaraitienė.

„Dėl blogų gyvenimo sąlygų, pajamų netinkamo panaudojimo, vaiko nepriežiūros, namuose gyvenančio vyro – galimai vaiko tėvo – girtavimo, dėl mokyklos nelankymo“, – priežastis vardijo Vilkaviškio socialinės pagalbos centro socialinė darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis Karolina Štaraitienė.

Ji tikino, kad vaikui namuose buvo nesaugu. „Berniukas praktiškai pats turėjo save išlaikyti – mama nemokėjo paskirstyti pajamų. Vaikas eidavo uždarbiauti – žvejodavo, parduodavo sugautą žuvį, rinkdavo ir parduodavo metalą.

 Vyresnis sūnus buvo pradėjęs naudotis motinos el.bankininkyste, buvo prasidėję sukčiavimai. Nesakome, kad mama bloga, tiesiog dėl negalios ji daug ko negeba, jai reikia visur pagalbos. Ir ne visada ji pagalbą priimdavo“, – tikino K.Štaraitienė.

Likus kelioms dienoms iki Roko paėmimo socialinė darbuotoja pastebėjo išraižytą berniuko plaštakos išorę. „Mama neįžvelgė tame problemos. Be to, namuose visiškai nebuvo maisto“, – prisiminė darbuotoja.

Tačiau neaišku, ar globos namuose vaikui tapo saugiau. „Tarp vaikų visko pasitaiko, bet mes labai stengiamės užtikrinti rimtį globos namuose,“ – paklausta, ar globos namai Rokui saugi vieta, sakė Kybartų vaikų globos namų laikinoji direktorė Nijolė Paleckienė.

Vadovė tikino, kad policija dėl berniuko sumušimo pradėjo ikiteisminį tyrimą, tačiau kol vaiko neranda, negali jo apklausti.

Paskelbta ir berniuko paieška. „Įtariame, kad jis grįžo namo ir gali būti pas kaimynus. Įstatymų numatyta tvarka darome viską, kad jis būtų grąžintas į globos namus“, – tikino Kybartų vaikų globos namų laikinoji vadovė.

Vienintelis legalus kelias iš motinos išplėšti besislapstantį sūnų – kreiptis į teismą. Be to, ar galima vežti vaiką į globos namus, kuriuose jis galimai buvo sumuštas?

„Vaiko teisių apsaugos skyrius turi nustatyti, kodėl vaikas bėga, turi pabendrauti, išsiaiškinti priežastis. Gal ta priežastis – netinkama globa, globėjo pareigų atlikimas? O gal – vaiko elgesio problemos?“ – svarstė Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Teisinės pagalbos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjas Janas Maciejevski.

Vilkaviškio vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja Rasa Blažaitienė teigė, jog apie šį konkretų atvejį informacijos teikti negali.

Paklausta apie galimybę Roką apgyvendinti kituose globos namuose, tarnautoja aiškino, kad įstaigos perpildytos, o norinčių tapti laikinais ar budinčiais globėjais Vilkaviškio rajone norinčių nėra.

Nevyriausybininkai ragino tarnautojus nutraukti slėpynes ir suteikti šeimai pagalbą.

 „Sprendimas, kurį padarė vaikų teisės, labai stebinantis nes vietoj to, kad organizuoti pagalbą vietoje socialinių tarnybų didesnio rūpesčio šiai šeimai, trylikametis paimamas ir patalpinamas vaikų namuose.

is bėga iš globos įstaigos ir šiuo metu slapstosi, ar šito siekia tarnybos – paversti vaiką savotišku nelegalu savo namuose?“ – klausė Kovos su prekybos žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) direktorė Kristina Mišinienė.

Kad Rokas nelanko mokyklos, socialinei darbuotojai pranešė būtent KOPŽI darbuotojai. Jie padeda vyresniam Roko broliui, todėl ėmė domėtis visa jo šeima.

„Tikėjomės, kad su visais, kas padeda šeimai, sėsime aptarti atvejo, galėsime siūlyti sprendimus. Nenorėjome, kad vaikas būtų paimtas iš šeimos ir patalpintas į globos namus. Šeimoje padėtis nėra tokia tragiška, kad reikėtų taip elgtis“, – aiškino KOPŽI socialinių darbuotojų skyriaus koordinatorė Justina Stakaitytė.

Ji įsitikinusi, kad neįgaliai moteriai reikia pagalbos apsipirkti, susitvarkyti buitį, pasigaminti valgyti. Tuomet nebeliktų priežasčių vaiką iš šeimos paimti.

„Mama kiek gali, rūpinasi vaiku, bet jai reikia pagalbos, ji savarankiškai sunkiai verčiasi. Ketinome siūlyti, kad šeimą dažniau lankytų seniūnijos socialinis darbuotojas, kuris galėtų mamai padėti buityje, apsipirkti.

Mūsų žiniomis, berniukas paskutinį mėnesį nėjo į mokyklą, nes padėjo mamai. Jei atsirastų darbuotojas, kuris padėtų mamai atlikti šiuos darbus, vaikas ramia sąžine galėtų eiti į mokyklą.

Be to, svarbu klausti vaiko, kodėl jis bėga iš vaikų globos namų, virš 20 kilometrų eina pėsčiomis. Ten gyvenant vaiką kažkas sumušė, o vaikų teisių specialistai net nežino, ar dėl to pradėtas ikiteisminis tyrimas“ – tarnautojų darbą kritikavo nevyriausybininkė.

Šis jai pasirodė popierinis: „Jie surado, dėl ko paimti vaiką, tačiau nepasiūlė, kaip spręsti tas problemas, kad vaiko nereikėtų vežti į globos namus.

O juk galiausiai jis dabar ir vėl pas mamą. Nors policija namuose jo neranda, visiems tai – vieša paslaptis.“

Šeimos problemos išryškėjo prieš pusantrų metų, kai mirė Roko močiutė, neįgaliosios mama.

Kol ji buvo gyva, rūpinosi ir berniuku, ir vyresniu jo broliu, ir neįgalia dukra – vaikų motina. Namuose taip pat gyveno ir močiutės sugyventinis. Tarnautojams vyras prisistato Roko tėčiu.

Močiutė sumaniai leisdavo dukters neįgalumo pinigus ir socialines pašalpas. Kai pritrūkdavo maisto, nesigėdydavo ir kaimynus apibėgti – ko nors valgomo paprašyti.

Tuomet šeima į save neatkreipė socialinių darbuotojų dėmesio. Moterys neišgėrinėjo, o kartais neblaivus vyras kaime nekėlė aplinkinių nuostabos.

Po moters mirties neįgali dviejų sūnų motina susidūrė su problemomis. Šeima buvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Ją ėmė lankyti seniūnijos socialinė darbuotoja.

Vyresnysis šeimos sūnus jau pilnametis. Vaikinas turi problemų su teisėsauga. Kartą yra bėgęs į užsienį, kad Lietuvoje išvengtų reketavimo, galbūt skolų išmušinėjimo.

Viena galimų šios sitaucijos išeičių – močiutės sugyventiniui tapti Roko globėju. „Prašėme, kad jis tvarkytųsi su alkoholiu, nusistatytų berniuko tėvystę ir imtųsi globoti jį bei jo mamą, tačiau kol kas vyras atsisako kreiptis pagalbos dėl blaivumo.

Jis užsiregistravo į Darbo biržą ir, kiek žinau, mėgins pas notarą nustatyti vaiko tėvystę“, – aiškino socialinė darbuotoja K.Štaraitienė.

Specialistė tikino, kad jos žiniomis Lietuvoje neteikiama pagalba proto negalią turintiems žmonėms, auginantiems vaikus. „Nėra Lietuvoje tokio dalyko kaip „slauga“ į namus proto negalią turinčiam žmogui. To nėra.

Be to, nežinau, kiek pati klientė priimtų pagalbą, jei kas nors kasdien atvažiuotų jai padėti buityje. Bet pabandyti būtų verta“, – tikino darbuotoja.

 Rokas – ne pirmas vaikas Lietuvoje, kuris paimamas iš negalią turinčios motinos. Panaši istorija nuskambėjo prieš metus Utenoje.

Iš Jurgitos Derliūnienės buvo paimti du jos sūnūs. Vaikų teisių gynėjai tuomet nutarė, kad motinai stinga įgūdžių pasirūpinti vaikais. Istorija pradėjus domėtis vienam Seimo nariui ir neįgaliųjų šeimas remiančiam „Algojimo“ fondui, vaikai motinai buvo grąžinti.

„Algojimo“ direktorė Aušra Stančikienė tąkart kalbėjo: „Tokiems žmonėms reikalinga pagalba, o jie vertinami ir baudžiami, pagalba neateina jokia.

Tokių istorijų yra ne viena. Šita situacija labai aiškiai parodo, kaip svarbus ir reikalingas atvejo vadybininkas, kuris turėtų žinių, kompetencijų ir būtų orientuotas į konkrečią situaciją.“

Autorius: Sigita Lanauskienė, Kristina Karlonė

Vaikų globos namuose gyvenusios paauglės norėjo būti „kietos“, kaip ir jų vyresnės draugės, todėl aklai jomis pasitikėjo. Ir tikėjo, kad parduodamos savo jauną kūną ir tenkindamos joms į tėvus tinkančių vyrų seksualinius geidulius, bus svarbios, reikalingos ir mylimos.

O gal net tarp savo „klientų“ susiras mylimąjį, kuris vėliau ves ir padės susikurti naują gyvenimą. Tokį, kokį televizijos ekranuose piešia Lietuvos pramogų pasaulio atstovės.

Bet vietoj svajonių – skaudi realybė: 14-17 metų mergaitės tebuvo paverstos pigiomis kekšėmis, kurios šiandien niekam nereikalingos – nei tėvams, kurie jų atsisakė, nei globos namams, kurie taip ir nesugebėjo užtikrinti saugios vaikystės.

Į tokią situaciją pakliuvusios Švėkšnos vaikų globos namų auklėtinės šiandien iš naujo bando kurti savo ateitį, tačiau pamiršti tai, ką patyrė per kelerius metus, nėra taip paprasta: daugumai jų prireikė ne tik psichologo, bet ir psichiatro pagalbos.

Tuo metu nepilnametes pigiomis sekso lėlėmis pavertusios dabar jau buvusios Švėkšnos vaikų globos namų, kuriuose gyveno elgesio ir emocijų sutrikimų turintys ir specialiųjų poreikių reikalaujantys vaikai, auklėtinės ir paauglių teikiamomis seksualinėmis paslaugomis besinaudoję vyrai kol kas dar mėgaujasi laisve, nors dar kovą Klaipėdos apygardos teismas juos garsioje seksualinio išnaudojimo byloje pripažino kaltais.

Tačiau nuosprendis dar neįsiteisėjo – realiomis laisvės atėmimo bausmėmis nuteisti trys iš keturių vyrų parašė apeliacinius skundus ir prašo skirti švelnesnes bei su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Arba – net išteisinti. Tokį prašymą yra pateikę du nuteistieji, aiškinantys, jog negalėjo būti nuteisti, nes esą nežinojo, kad prostitucijos paslaugas teikusios paauglės buvo nepilnametės, o seksas su jomis buvo abipusiu noru – juk už tai buvo sumokėta!

Su pirmosios instancijos teismo priimtu nuosprendžiu nesutinka ne tik nuteistieji – apeliacinius skundus įteikė ir prokuratūra, ir nukentėjusiosioms atstovaujantis Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro advokatas. Jų skunduose prašoma nuteistuosius pripažinti kaltais dėl prekybos žmonėmis ir nepilnametes pardavinėjusioms merginoms skirti laisvės atėmimo bausmes nuo 4 iki 8 metų, o kaltinamiesiems vyrams – įkalinimą nuo 5 iki 13 metų.

Taip pat nukentėjusiųjų advokatas prašo mergaitėms priteisti didesnį neturtinės žalos atlyginimą.

Didelio rezonanso baudžiamąją bylą trečiadienį turėjo pradėti nagrinėti Lietuvos apeliacinis teismas, tačiau buvo priverstas posėdį atidėti, nes į jį atvyko tik vienas nuteistasis Andrius Stanslovaitis.

„Ši byla atskleidė ne vieną nemalonų faktą, apie ką vaikų globos sistema nenorėtų kalbėti – vaikų organizuota prostitucija globos įstaigoje, ilgametis nereagavimas į netvarką tokioje įstaigoje, ir problemos teikiant psichologinę ir teisinę pagalbą nukentėjusioms paauglėms, – sako Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.

– Klaipėdos apygardos teismas principingai įvertino suaugusių vyrų atsakomybę perkant vaikus lyg lėles lytiniams santykiams, tačiau pagrindinis klausimas, kurį norime šiandien kelti – kodėl tas pats teismas neįžvelgė prekybos žmonėmis šiuose įvykiuose. Juk iš esmės toks terminas kaip vaikų prostitucija yra netikslus ir savyje talpina visus prekyba žmonėmis elementus.“

Nukentėjusias merginas naujam gyvenimui prikelti bandančio centro vadovė tikisi, kad „ši baisi byla sutelks teisės specialistus, kurie išnagrinės visas aplinkybes ir siūlys teismams atidžiau vertinti taip vadinamus vaikų prostitucijos atvejus.“

Kaltinimai šioje byloje buvo pareikšti aštuoniems asmenis. Keturi jų yra vyrai – Ramzilas Fachrislamovas, A. Stanslovaitis, Marius Kasputis ir Mindaugas Grigalavičius, kurie savo lytinę aistrą tenkino su nepilnametėmis iš Švėkšnos globos namų. Teismas juos yra pripažinęs kaltais dėl to, kad tenkino savo lytinę aistrą su nepilnametėmis: R. Fachrislamovui skirta dvejų metų aisvės atėmimo bausmė, ją atliekant atviroje kolonijoje; A. Stanslovaitis pataisos namuose turėtų praleisti puspenktų metų, ten pat pasiųsti ir M. Kasputis bei M. Grigalavičius, kuriems skirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės.

Tuo metu prostitucijos verslą organizavusios buvusios globos namų auklėtinės Emilija Galdikaitė, Gabija Vasiliauskaitė, Brigita Kazlauskaitė, Inga Erliga Vilimavičiūtė buvo paliktos laisvėje – nors joms skirtos laisvės atėmimo bausmės, bet jų vykdymas buvo atidėtas.

Ikiteisminis tyrimas dėl Švėkšnos globos namuose klestėjusio seksualinio išnaudojimo buvo pradėtas 2014 metų gruodį, jo metu buvo nustatytos 36 nusikalstamos veikos, padarytos per trejus metus.

„33 iš jų yra dėl nepilnamečių seksualinio išnaudojimo, vadinasi, tiek kartų su mergaitėmis buvo santykiauta, – sakė Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras Rolandas Ušinskas. – Išaiškinome keturis vyrus, kurie pirko seksualines paslaugas, tačiau galimai jų yra daugiau, tik nepavyko išaiškinti.“

Tyrimo metu nustatyta, kad nepilnametės sąvadautojos, kurios jau yra sulaukusios pilnametystės, klientų savo „mergaitėms“ ieškodavo internete, pačios talpindavo skelbimus, juose informuodavo apie tai, kad vyrai gali nusipirkti net ne vieną, o kelias merginas iš karto.

Skelbimuose nebuvo nurodoma, kad savo kūną parduosiančios merginos yra nepilnametės.

„Nukentėjusios pasakojo, kad susitikusios su vyrais savo amžiaus neslėpdavo, tačiau jų tai neatbaidė nuo santykių“, – teigė R. Ušinskas.

Nustatyta, kad klientai su nusipirktomis mergaitėmis santykiaudavo automobiliuose arba išsinuomotoje sodyboje. Didžioji dauguma nusikalstamų veikų įvykdytos pačiame Švėkšnos miestelyje.

„Kainos buvo įvairios – nuo 15 iki 60 eurų, daugiausia mergaitės vyrus patenkindavo oraliniu būdu, nustatyti tik keli įprasto sekso atvejai, – pažymėjo prokuroras. – Už gautas paslaugas taip buvo atsiskaitoma maisto produktais, svaigalais, cigaretėmis. Kai mergaitėms buvo sumokama, jos pinigus iškart parnešdavo sąvadautojoms. Vėliau už juos jos prisipirkdavo svaigalų, cigarečių, parduodamos mergaitės pačios vartodavo tuos alkoholinius gėrimus.“

Pasak R. Ušinsko, negalima teigti, kad mergaitės prievarta buvo verčiamos parsidavinėti.

„Fizinis smurtas nebuvo naudojamas, – sakė valstybinis kaltintojas. – Tačiau reikia įvertinti, kad jos augo tokioje socialinėje aplinkoje, kur pasireiškia pseudo branda – noras kuo greičiau patekti į suaugusiųjų pasaulį, todėl ir prasideda ankstyvi lytiniai santykiai, svaigalų vartojimas, rūkymas. Be to, tos mergaitės, kurios nukentėjo, norėjo draugauti, bendrauti su sąvadautojomis, nes jos buvo, jei taip galima sakyti, kietesnės, todėl joms ir paklusdavo. Be to, veikė ir skolų sistema. Pavydžui, viena mergaitė buvo skolinga tris pakelius cigarečių, todėl sąvadautoja ją ir pardavinėjo vyrams, kol ji atidirbo skolą.“

Autorius: Dainius Sinkevičius

Šios akcijos metu darbo biržos darbuotojai ir darbo biržoje besilankę asmenys turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su prekybos žmonėmis problema, jos mastais bei pabendrauti su šioje srityje dirbančiais specialistais. Aptartas tolimesnis bendradarbiavimas organizuojant darbo ieškantiems asmenims tikslinius informacinius susirinkimus Tauragės, Jurbarko ir Šilalės skyriuose.