kopzi

Author: admin

  • AKCIJA „PAŽINK PREKYBOS ŽMONĖMIS PAVOJUS!“ VILKAVIŠKIO SKYRIUJE

    Rugpjūčio 24 d. Marijampolės teritorinės darbo biržos Vilkaviškio skyriuje vyko akcija „Pažink prekybos žmonėmis pavojus!“, skirta darbo ieškantiems asmenims.

    Šią akciją organizavo VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI). Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro socialinės darbuotojos Vaida Matusevičiūtė, Vilma Dulinskienė ir Erika Žukauskaitė darbo biržos klientus supažindino su akcijos tikslais, esama situacija, įvardijo dažniausias prekybos žmonėmis formas: įvairaus amžiaus žmonės, kurie išvežami į kitas šalis vykdyti įvairiausių nusikaltimų; asmenys, ieškantys pelningesnio darbo užsienyje, verčiami dirbti nežmoniškomis sąlygomis, be jokių socialinių garantijų, moterys verčiamos sudaryti fiktyvias santuokas. Seksualinis išnaudojimas – labiausiai paplitusi prekyba žmonėmis sritis.

    Akcijos metu socialinės darbuotojos kalbino darbo biržos klientus, kvietė prisijungti ir dalyvauti akcijoje, išklausė jų nuomonę, atsiliepimus,  dalinosi savo  patirtimi, kaip apsisaugoti, kad netaptų prekybos žmonėmis aukomis, kur kreiptis, ištikus tokiai bėdai. Klientai noriai dalyvavo pokalbyje, teikė savo nuomonę, kartu su socialiniais darbuotojais aptarė įvairias situacijas, viena iš aktualiausių– laikini darbai užsienyje, gyvenant ir dirbant sunkiomis sąlygomis. Tai, daugumos pasisakiusių klientų nuomone, galima prilyginti nukentėjus nuo prekybos žmonėmis. Darbo biržos klientai teigiamai įvertino organizuotos akcijos naudą, siūlė tokio pobūdžio reginius organizuoti dažniau.

     

    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • DARBO BIRŽOJE – APIE PREKYBĄ ŽMONĖMIS

    Rugpjūčio 24 d., Vilkaviškio teritorinės darbo biržos skyriuje vyko akcija „Pažink prekybos žmonėmis pavojus!“, skirta darbo ieškantiems asmenims.

    Šią akciją organizavo VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI). Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro socialinės darbuotojos Vaida Matusevičiūtė, Vilma Dulinskiene ir Erika Žukauskaitė darbo biržos klientus supažindino su akcijos tikslais, esama situacija, įvardijo dažniausias prekybos žmonėmis formas: įvairaus amžiaus žmonės, kurie išvežami į kitas šalis vykdyti įvairiausių nusikaltimų; asmenys, ieškantys pelningesnio darbo užsienyje, verčiami dirbti nežmoniškomis sąlygomis, be jokių socialinių garantijų, moterys verčiamos sudaryti fiktyvias santuokas. Seksualinis išnaudojimas – labiausiai paplitusi prekyba žmonėmis sritis.

    Akcijos metu socialinės darbuotojos kalbino darbo biržos klientus, kvietė prisijungti ir dalyvauti akcijoje, išklausė jų nuomonę, atsiliepimus, dalinosi savo patirtimi, kaip apsisaugoti, kad netaptų prekybos žmonėmis aukomis, kur kreiptis, ištikus tokiai bėdai. Klientai noriai dalyvavo pokalbyje, teikė savo nuomonę, kartu su socialiniais darbuotojais aptarė įvairias situacijas, viena iš aktualiausių – laikini darbai užsienyje, gyvenant ir dirbant sunkiomis sąlygomis. Tai, daugumos pasisakiusių klientų nuomone, galima prilyginti nukentėjus nuo prekybos žmonėmis. Darbo biržos klientai teigiamai įvertino organizuotos akcijos naudą, siūlė tokio pobūdžio reginius organizuoti dažniau.

    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Publikuota: 2017m. Rugjūčio 28d., http://www.santaka.info/?sidx=45302

  • PRIE­VAR­TAU­TO­JAS IR AU­KA – 1:0?

    „Prieš nu­ken­tė­ju­siuo­sius nuo sek­sua­li­nės prie­var­tos eg­zis­tuo­ja pro­tu ne­su­vo­kia­ma stig­ma tiek iš vi­suo­me­nės, tiek iš tei­sė­sau­gos dar­buo­to­jų“, – sa­ko Ko­vos su pre­ky­ba žmo­nė­mis ir iš­nau­do­ji­mu cent­ro (KOP­ŽI) pro­gra­mos „Prieš sek­sua­li­nę prie­var­tą“ koor­di­na­to­rė Ber­na­de­ta Dums­ky­tė. Pa­si­ro­do, kad bū­tų nu­trauk­tas iki­teis­mi­nis ty­ri­mas, nu­ken­tė­ju­sia­jai už­ten­ka su­pai­nio­ti nu­si­kal­ti­mo vie­to­je ka­bė­ju­sių užuo­lai­dų raš­tus.
    Pa­ty­ru­sių­jų sek­sua­li­nę prie­var­tą pa­sau­lis su­griū­va
    Tai – ne ab­sur­diš­kas pa­vyz­dys, o fak­tas, ku­rį B. Dums­ky­tė ap­ti­ko nag­ri­nė­da­ma nu­trauk­tus iki­teis­mi­nius ty­ri­mus dėl sek­sua­li­nės prie­var­tos: „Pir­mi­niuo­se pa­ro­dy­muo­se mer­gi­na tei­gė, kad pa­tal­po­je, ku­rio­je ji bu­vo iš­prie­var­tau­ta, užuo­lai­dos bu­vo su lan­ge­liais. Ant­ri­niuo­se pa­ro­dy­muo­se, ku­rie duo­da­mi po sa­vai­tės, kar­tais ir dar vė­liau, ji sa­kė, kad užuo­lai­dos bu­vo ki­to­kių raš­tų. Kaip su­pran­tu, to pa­ka­ko, kad pa­ro­dy­mai bū­tų lai­ko­mi ne­nuo­sek­liais, o iki­teis­mi­nis ty­ri­mas – nu­trauk­tas.“
    Apie ne­nuo­sek­liais va­di­na­mus pa­ro­dy­mus su sek­sua­li­nės prie­var­tos au­ko­mis dir­ban­ti B. Dums­ky­tė tu­ri sa­vo nuo­mo­nę. „Jei­gu ka­da nors esa­te pa­puo­lę į ava­ri­ją, ži­no­te, kad po to ir ran­kos dre­ba, ir su eis­mo įvy­kio dek­la­ra­ci­ja su­si­tvar­ky­ti sun­ku, ir gat­vė, ku­rio­je įvy­ko ava­ri­ja, stai­ga pa­si­mirš­ta – nors šim­tą kar­tų pro ją va­žia­vo­te. O čia dau­giau nei ava­ri­ja – pa­ty­ru­sių­jų sek­sua­li­nę prie­var­tą pa­sau­lis su­griū­va. Trau­ma to­kia di­de­lė, kad per pir­mi­nius pa­ro­dy­mus su­si­kaup­ti, o per ant­ri­nius at­pa­sa­ko­ti vis­ką ly­giai taip pat, bū­ti nuo­sek­liam, yra la­bai sun­ku“, – įsi­ti­ki­nu­si ji.
    Ty­rė­jai pa­rū­po au­kos si­jo­no il­gis
    Sek­sua­li­nę prie­var­tą pa­ty­ru­sius as­me­nis KOP­ŽI dar­buo­to­jos ly­di į ap­klau­sas. Jų me­tu cent­ro spe­cia­lis­tes ne­re­tai ste­bi­na ty­rė­jų el­ge­sys. „Pa­vyz­džiui, yra bu­vęs toks at­ve­jis, kai ty­rė­ja klau­sia nu­ken­tė­ju­sio­sios: „Ar ne­ma­nai, kad tau taip nu­ti­ko to­dėl, kad ta­vo si­jo­nas bu­vo per trum­pas?“ Jei­gu nu­ken­tė­ju­sio­ji at­sa­ky­tų „Taip“, tai bū­tų pa­kan­ka­mai sva­ri prie­žas­tis įro­dy­ti, kad nu­si­kal­ti­mą pa­da­ręs žmo­gus nė­ra kal­tas, bu­vo iš­pro­vo­kuo­tas“, – pa­sa­ko­ja B. Dums­ky­tė.
    Prie­kaiš­tai, kad au­kos ga­lė­jo bū­ti at­sar­ges­nės ir su­tau­py­ti pa­rei­gū­nams lai­ko, pa­sak koor­di­na­to­rės, gir­di­mi pa­kan­ka­mai daž­nai. „Pa­žįs­ta­me ty­rė­jų, ku­rie tu­ri tam tik­rą išanks­ti­nį po­žiū­rį. Mes kal­ba­mės su jais, ban­do­me paaiš­kin­ti. Įvar­dy­ti šiuos ty­rė­jus pa­var­dė­mis bū­tų nee­tiš­ka, bet jei­gu ma­ty­si­me, kad jų po­žiū­ris ne­si­kei­čia, im­si­me vie­šin­ti“, – sa­ko B. Dums­ky­tė.
    Tie­sa, ji pri­du­ria, kad ten­ka bend­rau­ti ir su em­pa­tiš­kais, var­dan nu­ken­tė­ju­sių­jų dir­ban­čiais pa­rei­gū­nais: „Aš tik­rai ne­ban­dau pa­sa­ky­ti, kad vi­si ty­rė­jai blo­gi, o vi­si iki­teis­mi­niai ty­ri­mai dėl sek­sua­li­nės prie­var­tos nu­trauk­ti be rei­ka­lo. Tik­rai bū­na at­ve­jų, kai žmo­nės ap­kal­ti­na­mi ne­tei­sė­tai – no­rint pa­si­pel­ny­ti ir pan. Bet kol kas Lie­tu­vo­je įsta­ty­mai vei­kia taip, kad ge­riau ap­si­gin­ti ga­li kal­ti­na­ma­sis, esant rei­ka­lui, jam ski­ria­mas vals­ty­bės ad­vo­ka­tas. Au­ka prie­šin­gai – sa­ve at­sto­vau­ti tu­ri pa­ti, o ad­vo­ka­tą sam­dy­ti iš sa­vų lė­šų.“
    Nut­rauk­ta dau­giau nei pu­sė iki­teis­mi­nių ty­ri­mų
    Šiuo me­tu spe­cia­lis­tė nag­ri­nė­ja nu­trauk­tus iki­teis­mi­nius ty­ri­mus, KOP­ŽI ži­no­mus dar nuo 2001 m., kai cent­ras va­di­no­si Lie­tu­vos „Ca­ri­tas“ or­ga­ni­za­ci­jos pro­gra­ma „Pa­gal­ba pro­sti­tu­ci­jos ir pre­ky­bos žmo­nė­mis au­koms“.
    Mi­nė­tų ty­ri­mų nė­ra daug, to­dėl B. Dums­ky­tė vi­lia­si, kad rak­tu į kur kas gau­ses­nį tei­sė­sau­gos or­ga­nų ar­chy­vą taps pro­jek­tas su Lie­tu­vos tei­sės ins­ti­tu­tu. Drau­ge su ins­ti­tu­to at­sto­vais KOP­ŽI pla­nuo­ja ana­li­zuo­ti nu­trauk­tus iki­teis­mi­nius ty­ri­mus dėl sek­sua­li­nės prie­var­tos, iš­siaiš­kin­ti, kur yra di­džiau­sios įsta­ty­mų spra­gos, ką bū­tų ga­li­ma pa­keis­ti.
    Ge­ne­ra­li­nės pro­ku­ra­tū­ros duo­me­ni­mis, Šiau­lių ap­skri­ty­je dėl nu­ken­tė­ju­sių pil­na­me­čių nuo 2012 m. iki šių me­tų lie­pos 1 d. pa­gal Bau­džia­mo­jo ko­dek­so 149 str. (Iš­ža­gi­ni­mas), 150 str. (Sek­sua­li­nis prie­var­ta­vi­mas), 151 str. (Pri­ver­ti­mas ly­tiš­kai san­ty­kiau­ti) pra­dė­ta 115 iki­teis­mi­nių ty­ri­mų. Dau­giau nei pu­sė iš jų – 73, nu­trauk­ti.
    Ne­pil­na­me­čių sta­tis­ti­ka pa­na­ši. Tuo pa­čiu lai­ko­tar­piu dėl sek­sua­li­nės prie­var­tos pra­dė­ti 107 iki­teis­mi­niai ty­ri­mai. Iš jų 54 jau baig­ti, 43 nu­trauk­ti, o li­kę yra su­stab­dy­ti ar­ba šiuo me­tu at­lie­ka­mi.
    Pra­si­tar­si – už­mu­šiu
    B. Dums­ky­tė pri­me­na, kad ne­ma­ža da­lis sek­sua­li­nę prie­var­tą pa­ty­ru­sių žmo­nių ap­skri­tai ne­si­krei­pia į tei­sė­sau­gą. „Su nu­ken­tė­ju­siai­siais tu­ri­me ge­rą ry­šį. Iš pra­džių, kai kal­ba­me, jie aiš­ki­na, kad nie­ko neat­si­ti­ko ar­ba kad neat­si­me­na sa­vo už­puo­li­ko. Po 2–3 mė­ne­sių žmo­gus pra­de­da at­vi­rau­ti, pri­si­pa­žįs­ta, kad jam bu­vo pri­gra­sin­ta: jei pra­si­tar­si, už­mu­šiu ta­ve ar­ba ta­vo šei­mos na­rius“, – sa­ko spe­cia­lis­tė.
    Kar­tais ne­pri­rei­kia ir to. Au­koms, ypač mo­te­rims, gra­si­ni­mus „at­sto­ja“ kal­tės jaus­mas: bu­vau ne taip ap­si­ren­gu­si, ga­lė­jau griež­čiau pa­sa­ky­ti „Ne“ ir t. t.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Gabrielė Pastaukaitė

  • KAS TREČIA MOTERIS PATIRIA SEKSUALINĘ PRIEVARTĄ

    Nukentėjusiųjų nuo seksualinės prievartos aukų skaičius vis dar šokiruoja. Aukos ne tik išnaudojamos, bet ir niekam apie tai nepraneša. Todėl svarbu žinoti, kaip atpažinti seksualinę prievartą, kaip elgtis ją atpažinus, kaip išvengti trumpalaikių bei ilgalaikių pasekmių.
    Jaučia gėdą ir kaltę
    Kas penktas vaikas, vyras bei kas trečia moteris bent kartą gyvenime yra patyrę seksualinę prievartą. Pasaulyje 3,7 mln. moterų per metus patiria seksualinį smurtą. Vyrai, patiriantys seksualinę prievartą, apie tai nekalba. Nukentėję nuo seksualinės prievartos nesikreipia į teisėsaugą ir apskritai neieško pagalbos.

    Tokia šokiruojanti tiesa buvo atskleista Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vykusioje viešoje paskaitoje „Seksualinei prievartai – NE!“

    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centre dirbanti socialinė darbuotoja Bernadeta Dumskytė susirinkusiems priminė, kad ši problema vis dar egzistuoja ir jos mastai tik didėja. Tam, kad galėtumėme geriau padėti nukentėjusiems, socialinė darbuotoja patarė pirmiausia pasidomėti, kaip jaučiasi žmogus, nukentėjęs nuo seksualinės prievartos.
    Ji atskleidė, kad aukos išgyvena nemažą kompleksą sudėtingų jausmų, dėl kurių žmonės vėliau labai ilgai gyja.

    Pirminė nukentėjusiųjų reakcija dažniausiai būna šokas. Vieni elgiasi tarsi nieko nebūtų įvykę, o kitiems pasireiškia įvairūs požymiai: vieną dieną būna labai laimingi, kitą – labai liūdni. Baimė, bejėgiškumo jausmas, sumišimas, nesaugumas, problemos pasitikint kitais – taip pat nesvetimi jausmai nukentėjusiesiems.

    Baisiausia, kad patyrę seksualinę prievartą patiria dar ir gėdą bei kaltę. Mūsų visuomenėje vis dar gaji nuomonė, jog pats esi kaltas, jei tave išprievartavo. Kartais nepadeda ir artimieji, kurie užuot palaikę, tik priberia daugiau druskos ant žaizdos. Šeimose neretai pasigirsta kaltinimai, esą pats prisiprašei, nereikėjo taip vėlai vaikščioti gatvėmis, dėvėti trumpo sijono ir t. t. Kai kurios aukos tuo patiki ir pradeda save kaltinti, kad nemokėjo apsiginti, ar tiesiog dėl to, jog tą dieną išėjo iš namų.

     

    Skriaudėjai beveik niekada nesigaili

    Galbūt jeigu aukos netylėtų ir praneštų apie patirtą žalą, šiandien skriaudėjai jau sėdėtų už grotų. Deja, taip nėra, nes aukos dažniausiai tyli. Jos žino, kad teismo procedūros gali užtrukti pusmetį ar metus, be to, nenori susitikti su skriaudėjais ir vis iš naujo prokurorams, teisėjams, tyrėjams aiškinti, kaip viskas vyko iš tiesų. Negana to, lietuviai apskritai nepasitiki teisėsaugos institucijomis.

    B. Dumskytė komentavo, kad taip mąstyti yra neteisinga.

    „Šiandien teisėsauga daugiau dėmesio skiria nukentėjusiajam. Atidžiau klausosi, dėl to auka gali jaustis saugi“, – sakė nukentėjusiems padedanti socialinė darbuotoja.

    Vis dėlto ji pripažino, kad prievartautojai iš tiesų gali labai apsunkinti bylą, nes jie dažniausiai nebūna linkę nusileisti. Specialistė pasakojo, kad yra susidūrusi su atvejais, kai skriaudėjai ne tik nepripažindavo savo kaltės, bet ir kaltindavo auką. Užuot prašę atleidimo, jie teisindavosi, esą auka pati to norėjo, buvo per daug iššaukiančiai apsirengusi, priėmė dovanas ir pan.

    Kita dažnai pasitaikanti prievartautojų savybė yra ta, kad jie nuolat imasi manipuliacijos ir grasina aukoms. Aiškina, esą jeigu kam nors pasiskųsi, nukentės tavo šeima, daugiau nebegyvensi arba negausi valgyti.

    Anot socialinės darbuotojos, apeliaciją į prievartautojo sąžinę dažniausiai būna visiškai bevaisė. Kad ir kaip norėtųsi įgelti skriaudėjui, priversti jų gailėtis beveik neįmanoma.

    „Nesvarbu, kiek kartų pasakotum, kaip jie sugriovė žmogui gyvenimą, skriaudėjams visiškai vienodai. Jie net didžiuojasi sakydami, kad naktimis ramiai miega“, – niūria patirtimi dalijosi B. Dumskytė.

    Negana to, prievartautojai patys mieliau renkasi ne skriaudėjo, bet aukos vaidmenį. Teisėjams ir visiems aplinkiniams bando sukelti gailestį, esą jeigu atsisės į kalėjimą, jų šeima badaus, daug žmonių nukentės, o ir jų gyvenimas bus sugriautas.
    Pasimatymai baigiasi žiauriai
    Baisiausia yra seksualinė prievarta prieš moterį. Socialinė darbuotoja svarstė, kad galbūt taip yra dėl to, kad pasaulyje dominuoja „vaikinų kultūra“. Nuo senų laikų yra išlikusi nuostata – esą vyras yra šeimos galva, o moteris turi būti nuolanki, drovi, gera žmona, klausanti vyro. Vyriškosios lyties atstovai jaučiasi tarsi turėtų teisę prašyti seksualinio intymumo už tam tikrą kainą: pasimatymus, dovanas, gražius daiktus ir t. t.

    Egzistuoja ir nerašytas susitarimas, esą vaikinams galima objektyvizuoti moterį. Pavyzdžiui, jeigu vaikinas bet kurioje socialinėje erdvėje išreiškia savo nuomonę apie moters kūną, ji turi pasakyti „ačiū“, priešingu atveju galima sulaukti neigiamų pasekmių.

    B. Dumskytė pasakojo, kad žino vieną realų atvejį, kai mergina, viešoje erdvėje sulaukusi vyrų „komplimentų“, vyrus ignoravo ir už tai buvo sumušta taip, kad net atsidūrė ligoninėje.

    Neretai merginos būna išprievartaujamos ir per pasimatymus. Dažniausiai joms į gėrimus pripilama narkotinių medžiagų, dėl kurių merginos nebegali apsiginti.
    Vyrai dažniausiai tyli
    Vyrai, kaip ir moterys, taip pat patiria seksualinę prievartą. Tik apie tai žinoma mažiausiai, nes jie apie tai nekalba. Dažniausiai dėl baimės, kad juos išvadins gėjais.

    Kaip bebūtų keista, šiuolaikinėje visuomenėje vis dar gajus mitas, esą jeigu tu turėjai lytinių santykių su kitu vyru, nors ir ne savo noru, tu esi gėjus. O jeigu apie tai dar sužino kiti žmonės – patyčios neišvengiamos.

    Taip pat manoma, kad vyras privalo savarankiškai išspręsti visas problemas. Jeigu to nesugeba, vadinasi, nėra tikras vyras. Negana to, jis visada turi išlaikyti kontrolę, demonstruoti tik minimalų kiekį emocijų, negali pripažinti, kad yra pažeidžiamas.

    Vyrai visus tuos stereotipus žino, todėl nenorėdami prarasti „vyro“ vardo apie patirtą prievartą niekam nesako.
    Vaikai nukenčia skaudžiausiai
    Turbūt skaudžiausia, kai seksualinę prievartą patiria vaikai. Socialinė darbuotoja kalbėjo, kad patirta prievarta visiškai sugriauna vaiko pasaulį. Kai vaikučiai auga, jie ima pavyzdį iš tėvų, tetų, dėdžių ir kitų suaugusiųjų, tačiau jeigu artimieji naudoja seksualinę prievartą, vaikai pradeda jaustis nesaugiai, nes jiems niekas neparodo, kaip elgtis teisinga, o vaikui tai yra nepakeliama. Tuomet kyla daug psichologinių problemų, atsiranda disociacija. Streso metu suaugęs žmogus pradeda  kaip vaikas keistai elgtis ir su tuo gyvena visą gyvenimą.

    Daugiausiai pavojų vaikams ir paaugliams kyla kibernetinėje erdvėje. Pedofilai apsimeta jų amžiaus asmenimis ir kviečia susitikti, o po to nepilnamečiais pasinaudoja. Specialistė kalbėjo, kad internete lengviausia paveikti paauglius, nes jie pamišę dėl socialinių tinklų ir tiesiog negali be jų gyventi.

    Vaikai dažnai susiduria ir su patyčiomis. Atrodo, kad moksleiviai turėtų palaikyti vieni kitus, tačiau vietoje to, radę bent menkiausią galimybę, tyčiojasi. B. Dumskytė paaiškino, kad vaikai ir paaugliai paprasčiausiai nesuvokia, kas yra seksualinė prievarta, iš to ir atsiranda patyčios.
    Pataria imtis atsargumo priemonių
    Vis dėl to nusikaltėlių išvengti įmanoma. Su nukentėjusiais asmenimis dirbanti specialistė priminė, kad einant tamsiomis, neapšviestomis gatvėmis bei vietomis, gresia pavojus, kad gali kas nors užpulti.

    Pavojų kelia ir neatsakingas alkoholio ir kitų svaigiųjų gėrimų vartojimas. Vieša paslaptis, kad pavartojus alkoholio sunku mąstyti blaiviai, todėl jo reikėtų vengti. Nereikėtų be priežiūros palikti savo gėrimo, nes ten kas nors gali įpilti narkotinių medžiagų ir pan.

    Taip pat labai svarbu nepalikti viešos vietos kartu su įtartinu, nepažįstamu asmeniu. Svarbu su juo nepasilikti dviese, ypač uždarose patalpose.

    Norintys padėti nuo seksualinės prievartos nukentėjusiems asmenims, turėtų žinoti, kad aukoms pirmiausia reikia suteikti fizinę pagalbą, išklausyti, suteikti emocinę paramą, palydėti pas ginekologą. Sudaryti sąlygas, kad žmogus jaustųsi patogiai. Svarbiausia užtikrinti, kad auka daugiau nepatirtų fizinės žalos, ir paraginti, jog nukentėjusysis kreiptųsi į teisėsaugą.

    Nukentėję nuo seksualinės prievartos gali kreiptis į Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą. Visą parą veikia centro SOS numeris +370 679 61 617.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Jorūnė Daunorienė

  • ŽMOGUS NE PREKĖ, BET NUSIKALTĖLIAI JĮ TOKIU PAVERČIA

    Informacijos sklaida mums leidžia sužinoti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, ir ko reikėtų saugotis. Vienas baisiausių reiškinių -prekyba žmonėmis – neaplenkė Lietuvos. Ši blogybė netgi veši. Jei anksčiau merginos buvo verčiamos užsiimti prostitucija, tai dabar žmonės išvežami vogti ir vergauti. Ir lietuviškasis nusikaltėlių pasaulis „tobulėja“ – į mūsų šalį įvežami vergai.

    Apie tai, kas vyksta šalia mūsų, pasakoja „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro“ socialinė darbuotoja Eglė Kosmauskienė”. Prekyba žmonėmis yra paslėptas nusikaltimas, nes ne kiekvienas nukentėjusysis kreipiasi pagalbos ar išdrįsta apie tai kalbėti. Svarbu suprasti, kas neleistina. Neleistinas yra neteisėtas laisvės atėmimas ar varžymas, išnaudojimas, priverstinis darbas, prostitucija, seksualinis išnaudojimas. Tai veikos, pagal kurias nustatomi prekybos žmonėmis atvejai“, -pasakojo pašnekovė, kasdien susidurianti su nukentėjusiaisiais. E. Kosmauskienė įvardija nusikaltėlių tikslus: surasti pažeidžiamą asmenį, kuris nežino, kaip ar negali pasipriešinti. Tuomet jį priverčia užsiimti neteisėta veika. Dažniausiai žmonės nežino tikrųjų nusikaltėlių ketinimų, nes jiems meluojama apie gerai apmokamą darbą. Vėliau gali būti naudojamas smurtas, prievarta. „Kas dažniausiai tampa aukomis? Didžioji dauguma nukentėjusiųjų iš socialiai pažeidžiamų šeimų, iš vaikų globos įstaigų, socializacijos centrų, kur kas dažniau aukos gyvena provincijoje, neturi net pagrindinio išsilavinimo, yra priklausomi nuo alkoholio, narkotikų, taip pat vienišos motinos,“- apie statistiką kalbėjo E. Kosmauskienė.

    „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro“ specialistai atkreipia dėmesį į naują faktą, kad lietuviai nebėra vien tik aukos, jie yra ir žmonių išnaudotojai. Prekybos žmonėmis ir išnaudojimo mąstai nemažėja, o šio reiškinio formų vis daugėja. „Scenarijus toks: ieškoma pažeidžiamų žmonių, kurie verbuojami, išnaudojami. Be išnaudojimo prostitucijos versle užsienyje,  tautiečiai įviliojami į nusikaltimų vykdymą, fiktyvias santuokas, vergišką darbą. Nusikaltėlių tikslas – pasipelnyti, todėl ieškoma vis naujų  aukų. Pastaraisiais metais pastebima, kad Lietuva tampa ne tik išnaudojamų žmonių, bet ir išnaudotojų šalimi. Lietuvos nusikaltėliai naudojasi beviltiškoje situacijoje atsidūrusiomis moterimis iš ekonomiškai silpnesnių šalių. Jei lietuvės išvežamos į užsienį, tai  ukrainietės, rusės atgabenamos į mūsų šalį. Vyrai, kurie išnaudojami Lietuvoje vergiškam darbui, taip pat atvežami iš sunkiai ekonomiškai besiverčiančių šalių –Ukrainos, Rusijos. Net iš Nepalo. Meluojama apie didelius atlyginimus, geras darbo bei gyvenimo sąlygas. Patikėję nusikaltėliais, savo šalyje būsimi vergai  pasiima didžiules paskolas, kad galėtų susitvarkyti įdarbinimo, gyvenimo užsienyje dokumentus. Atvežti į Lietuvą pakliūva į bėdą,“- apie vis naujus apgautuosius pasakojo pašnekovė.„Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“ dažniausiai padeda lietuviams, nukentėjusiems užsienio šalyse ir Lietuvoje, tačiau niekada nebuvo tiek daug Lietuvoje įdarbintų ir išnaudojamų užsienio šalių piliečių, kuriems reikia pagalbos.

    Tas pačias bėdas patiria ir Akmenės kraštas. E. Kosmauskienė sakė, kad prieš dešimtmetį iš Akmenės krašto išnaudojimą dažniausiai patirdavo merginos, kurios būdavo vežamos į Ispaniją, Vokietiją ir kitas šalis tenkinti sekso „industrijos“ poreikių. Pastaraisiais metais didesnę nukentėjusiųjų dalį sudaro vyrai, įtraukti į sukčiavimą, vergišką darbą, vagiantys iš prekybos centrų. „Lankausi Naujojoje Akmenėje ir konsultuoju nukentėjusiuosius. Dėkoju Akmenės rajono savivaldybei, prisidedančiai finansiškai, kad palengvintų savų žmonių rūpesčius“, – sakė E. Kosmauskienė.

    Į prekybos žmonėmis prekeivių tinklą pakliuvę asmenys dažnai nė nesupranta, kad tapo aukomis. Jie jau būna atsidūrę beviltiškose situacijoje, turi didelių skolų, neturi pajamų, tad patiki „stebuklingomis“ istorijomis apie lengvą darbą ir puikų atlyginimą. „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro“ specialistai daug dėmesio skiria prevencijai, rengia specializuotus mokymus, viešina informaciją, kviečia nukentėjusiuosius  kreiptis pagalbos. Organizacija pasirūpina socialine, teisine, psichologine ir materialine pagalba. Visą parą veikia centro SOS numeris +370-679-61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis ir išnaudojimo formų.  Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, pagalbą teikiančių tarnybų atstovai, visi, kas įtaria apie galimą išnaudojimą, smurtą ar apgavystę.

    Straipsnio autorė: Roma JONIKIENĖ

     

  • EDITA LAPINSKIENĖ: PREKYBA ŽMONĖMIS – XXI A. VERGOVĖS FORMA?

    Prekyba žmonėmis, kaip moderni vergovės forma, Lietuvoje tampa vis rimtesne problema: didėja jos mastai, auga aukų skaičius, vis dažniau taikomasi į socialiai labiausiai pažeidžiamus žmones, tarp jų ir vaikus.

    2016 m. šalies teismus pasiekė 25 prekybos žmonėmis ir prostitucijos bylos, išnagrinėta 20 bylų, o nuteisti 39 asmenys. Atvejų analizė rodo, kad dažniausiai pasitaikantys yra seksualinio išnaudojimo, vergiško darbo, išnaudojimo nusikaltimų vykdymui, priverstinės santuokos atvejai. Kokias grėsmes ir tendencijas atskleidžia tokio pobūdžio bylos?

    Vien Klaipėdos apygardos teisme šiuo metu nagrinėjamos mažiausiai 4 prekybos žmonėmis bylos, susijusios su seksualiniu išnaudojimu, vergišku darbu, išnaudojimu nusikaltimų vykdymui, išnaudojimu priverstinei santuokai: sunkiai besiverčianti moteris Vokietijoje vietoj slaugytojos darbo prievarta teikė lytines paslaugas, darbo ieškoję žmonės parduoti dirbti vergiškomis sąlygomis Didžiojoje Britanijoje, nepilnamečiai gabenti į užsienį vagystėms, mergina vos išvengė fiktyvios santuokos ir pan.
    Prekyba žmonėmis – plati sąvoka, apimanti žmonių verbavimą, pervežimą, perdavimą, taip pat laikymą nelaisvėje išnaudojimo tikslu. Tikslo neretai siekiama grasinant, panaudojant smurtą, kitas prievartos formas ir taip atimant galimybę priešintis. Kitas būdas – pasinaudoti būsimų aukų pažeidžiamumu ir palenkti apgaule ar sukčiaujant, mokant pinigus bei kitaip atlyginant joms ar jų „pardavėjams“.
    Išnaudojimo tikslai gali būti patys įvairiausi – prostitucija, pornografija, fiktyvi santuoka, taip pat priverstinis darbas vergiškomis sąlygomis, nusikaltimų darymas, elgetavimas, surogatinė motinystė ar organų pašalinimas. Tai sunkaus pobūdžio nusikaltimai, kai pažeidžiama ne tik asmens laisvė, bet ir beveik visos teisinėje valstybėje įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės.
    Pabrėžtina, kad Lietuva yra aukų kilmės šalis: nors į prekybos žmonėmis tinklą patekę žmonės dažniausiai išvežami į užsienio šalis, tačiau prekyba jais prasideda čia, Lietuvoje. Pagrindiniu prekeivių žmonėmis taikiniu dažniausia tampa labiausiai pažeidžiamos žmonių grupės. Aukų ieškoma tarp vaikų ir paauglių, ypač iš globos namų ar asocialių šeimų, taip pat tarp darbo neturinčių žmonių, intensyviai ieškančių darbo ar galimybės išvykti. Taikomasi ir į įvairių priklausomybių turinčius žmones.

    Pastebima tendencija, kad žmonių verbavimui vis dažniau pasinaudojama šiuolaikinėmis technologijomis: pvz., socialiniais tinklais („Facebook“ ir kt.), pažinčių ir skelbimų portalais, kurių turinys beveik nekontroliuojamas. Šios platformos tampa lengva žmonių verbavimo priemone. Žinant tai, internetinėje erdvėje viešinti savo asmeninio gyvenimo detales reikėtų itin apgalvotai.

    Vienas iš tokių pavyzdžių – nuo internetinės draugystės prasidėjusi, jaunos Tauragės m. gyventojos, kurią Londone norėta prievarta ištekinti už pakistaniečio, istorija. Rūsyje įkalintos merginos pagalbos šauksmas pasiekė organizaciją „Caritas“ Lietuvoje. Skubiai organizuotomis mūsų šalies ir britų teisėsaugos pareigūnų bendromis pastangomis ją pavyko apsaugoti. Tačiau ne kiekviena istorija turi tokią sąlyginai sėkmingą pabaigą.

    Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusieji dažnai dėl vienokių ar kitokių priežasčių keičia savo pirminius parodymus, kurie, kaip žinoma iš praktikos, paprastai yra teisingi. Nusikaltimų aukoms, ypač patyrusioms seksualinį išnaudojimą, sunku pakartotinai prisiminti patirtus išgyvenimus, kalbėti apie įvykių aplinkybes. Kita problema, su kuria susiduriama teismuose nagrinėjant šios kategorijos bylas, yra pagrindinių proceso dalyvių, gyvenančių užsienyje, dalyvavimo baudžiamajame procese užtikrinimas. Jei kaltinamojo dalyvavimui užtikrinti įrankių dar turima, tai dėl nukentėjusiųjų situacija yra sudėtingesnė. Bylai pasiekus teismą, kai nežinoma nukentėjusiojo buvimo vieta ir nėra galimybės, kaip to reikalauja įstatymas, pranešti apie bylos nagrinėjimą, teismo procesas gali užsitęsti.
    Europos teisėje ir Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose yra įtvirtinta taisyklė, kad nukentėjusiojo sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, jau nekalbant apie prievartą ir grasinimus, negali būti laikomas savanorišku. Tačiau vis dar pasitaiko atvejų, kai žmonės nesusivokia tapę nusikaltimo aukomis ir nelinkę padėti tyrimui.
    Nukentėjusiųjų parodymai prekybos žmonėmis bylose neretai yra vieni esminių ir pagrindinių įrodymų. Todėl tinkamas pirminių nukentėjusiųjų parodymų fiksavimas, taip pat nukentėjusiųjų, ypač vaikų ar nepilnamečių, apklausų organizavimas pirminėje proceso stadijoje yra itin svarbus tiesos nustatymui baudžiamojoje byloje. Aktualus ir šiuos procesinius veiksmus atliekančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų kompetencijos klausimas. Tai tik keli aspektai, turintys įtakos sėkmingam bylų ištyrimui, o kartu ir šių nusikaltimų užkardymui.
    Prekybos žmonėmis atvejai susilaukia nemažo visuomenės atgarsio. Visiems svarbu, kad kaltinamieji sulauktų pelnytos bausmės, o jų aukos – teisingumo įgyvendinimo. Visuomenės informavimas ir švietimas, sąmoningumo ir pilietiškumo ugdymas, aktyvi prevencinė politika neabejotinai turi veiksmingą poveikį kovoje su prekyba žmonėmis. Kuo plačiau viešai bus diskutuojama apie galimas prekybos žmonėmis grėsmes, jos formas, verbavimo būdus, tuo didesnė tikimybė, kad informacija pasieks reikiamą auditoriją.
    Ne mažiau svarbi yra aktyvi bei pilietiška visuomenės pozicija – nebūti abejingiems ir apie žinomus ar galimus prekybos žmonėmis atvejus informuoti atitinkamas socialines tarnybas ir teisėsaugos institucijas. Be abejo, aktualu ir greitas socialinių tarnybų ir teisėsaugos institucijų reagavimas į gautą informaciją, šių institucijų tarpusavio bei tarptautinis bendradarbiavimas.
    Edita Lapinskienė yra Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja.
    Lietuvoje baudžiamoji atsakomybė už prekybą žmonėmis ar su ja susijusias veiklas yra numatyta LR Baudžiamojo kodekso 147 straipsnyje „Prekyba žmonėmis“, 147(1) str. „Išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms“, 147(2) str. „Naudojimasis asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis“, 157 str. „Vaiko pirkimas arba pardavimas“, paminėtinas ir 307 str. „Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos“ bei 308 str. „Įtraukimas į prostituciją“.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

    Autorius: Edita Lapinskienė

  • LIETUVOS CARITO PROGRAMA „PAGALBA PROSTITUCIJOS IR PREKYBOS ŽMONĖMIS AUKOMS“ TAPO KOVOS SU PREKYBA ŽMONĖMIS IR IŠNAUDOJIMU CENTRU (KOPŽI)

    Po 15 darbo metų Lietuvos Carito organizacijoje mūsų programa „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ išaugo į savarankišką VšĮ – Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą (KOPŽI). Mums tai didelis, drąsus žingsnis, kuris, tikime, padės geriau , greičiau, plačiau teikti visokeriopą pagalbą nukentėjusiems, be jokių išlygų burti visuomenę prevencijai.
    Naujai sukurtame centre – ta pati struktūra, klientai, partneriai, įsipareigojimais ir resursai.

    Pagrindinės mūsų darbo kryptys – visoje Lietuvoje teikiama kompleksinė pagalba nukentėjusiems nuo įvairių formų prekybos žmonėmis, kitokio išnaudojimo, seksualinės prievartos. Sukūrėme ir taikome specialią pagalbos programą nukentėjusiems, bendradarbiaujantiems su teisėsauga. Taip pat dedame dideles pastangas mokant, šviečiant, informuojant, įspėjant plačiąją visuomenę, specialistų grupes apie šių nusikaltimų pavojus, priežastis, apsisaugojimo būdus, bendradarbiavimo naudą.

    Kviečiame dirbti kartu, palaikyti mus – neleiskime, kad prekeiviai žmonėmis, suteneriai, prievartautojai jaustųsi nebaudžiami, o nukentėjusieji būtų palikti vienatvei ir nevilčiai. Centro SOS pagalbos telefonas, veikiantis visą parą 8 679 61 617.

    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI)
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • ALKOHOLIKĖS VAIKŲ ISTORIJA: VYRESNIEJI – JAU PATAISOS NAMUOSE, JAUNESNIŲJŲ VALSTYBĖS PAGALBA NEPASIEKIA

    Visoje Tauragėje garsios vienuolikos vaikų šeimos istorija puikiai iliustruoja valstybės nesugebėjimą padėti ir taip daug gyvenime kentėjusiems vaikams. Vyresnieji šeimos vaikai jau sėdi pataisos namuose, tačiau, kaip nuogąstauja Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro specialistai, jei niekas nesikeis, jų įkandin netrukus pasuks ir mažieji.
    Į KOPŽI akiratį pateko dvi minėtos šeimos atžalos – dvidešimtmetis Mantvydas ir trejetą metų vyresnis jo brolis Ignas (visi šios šeimos narių vardai pakeisti – aut.).
    Šie vaikinai yra prekybos žmonėmis aukos, manoma, kad juos nusikaltėliai vežė vogti į Suomiją.
    Ikiteisminis tyrimas šioje byloje vis dar vyksta, o broliai pataisos namuose sėdi už kitą nusikaltimą – prekybą narkotikais.
    Jie yra prisipažinę, jog nusikalsti paskatino noras mokykloje nesijausti nepilnaverčiais, būti tokiais kaip ir kiti, nevaikščioti suplyšusiais drabužiais, turėti pinigų. Vyriausioji šios šeimos atžala, 24 metų Raminta jau sūpuoja du vaikus, kurių susilaukė su dviem vyrais.
    Pradėję domėtis šia šeima KOPŽI atstovai atkreipė dėmesį, kad siaubingų dalykų dėl geriančios mamos ir jos sugyventinių vaikystėje patyrę vaikai dabar yra valdininkų abejingumo aukos ir tereikia kelerių metų, kad vyresniųjų keliais pasuktų ir mažieji, nesulaukiantys tinkamos psichologinės pagalbos.

    Vaikystėje matė visko

    Vienuolikos Audronės atžalų, kurių ji susilaukė su trimis vyrais, vaikystė priminė siaubo filmą.
    Viena iš šios šeimos mergaičių, septyniolikmetė Vaida, yra prasitarusi, kad mama labai gėrė, sugyventiniai keitėsi, tačiau šių vyriškių elgesys buvo toks pat – smarkiai mušė ne tik Audronę, bet ir visus vaikus, net ir pačius mažiausius.
    „Mes pasislėpdavom kur nors, kad nieko nematytume, arba tiesiog išeidavome iš namų, nes negalėdavome to pakęsti“, – yra pasakojusi Vaida.
    Mes pasislėpdavom kur nors, kad nieko nematytume, arba tiesiog išeidavome iš namų, nes negalėdavome to pakęsti.
    Anot vaikų, socialiniai darbuotojai šeimoje apsilankydavo: ateidavo, pasižiūrėdavo, kaip šeima gyvena, ir išeidavo.
    Kartais vaikai „keliaudavo“ po socializacijos centrus, atsidurdavo globos namuose, vėl grįždavo pas mamą.
    Prieš kurį laiką Audronė mirė nuo vėžio, tad visi šios šeimos nepilnamečiai, išskyrus dvejų metukų Raimundą, kurį pasiėmė auginti tėtis, atsidūrė Tauragės vaikų globos namuose „Šaltinėlis“. Ir čia pradėjo aiškėti, kokios gilios šių vaikų širdies žaizdos.
    Jau minėta septyniolikmetė Vaida – sunkiai suvaldoma, bandė nusižudyti, pjaustėsi rankas, nevengia alkoholio.
    Mergina netiesiogiai kreipiasi pagalbos – apie ketinimą nusižudyti paskelbė socialiniame tinkle „Facebook“ ir policijai pavyko operatyviai ją aptikti ant tilto, kitą kartą apie tokį ketinimą prisipažino SMS žinute apylinkės inspektorei.
    Traumuota mergaitė visiškai nemoka tvarkytis su savo emocijomis, ją vargina pykčio priepuoliai.

    Kartą į globos namus ji sugrįžo neblaivi ir net sugebėjo užvožti jos raminti atvykusiam policininkui, dėl ko dabar yra pradėtas ikiteisminis tyrimas.

    Po ketinimų žudytis ar smurto priepuolių Vaida atsidurdavo arba ligoninės psichiatrijos skyriuje, arba socializacijos centre, o tokiu problemų sprendimo būdu pasipiktinę KOPŽI specialistai sulaukė griežto globos namų pasipriešinimo ir prašymo pasiaiškinti, kodėl centro atstovai atvyksta į globos namus ir bendrauja su vaikais.
    Vaida ir jos dvynė sesuo Vytenė yra labai gabios futbolui, o jaunesni broliukai ir sesutės gabūs ne tik sportui, bet ir gerai mokosi, anot KOPŽI specialistų, jiems tereikia ryšio su žmogumi, į kurį galėtų lygiuotis, psichologo pagalbos ir paskatinimo.
    Tokių sunkių vaikų turintys globos namai net neturi savo psichologo – neseniai ėmė pirkti valandines paslaugas.
    Tik Vaidai tai vargu ar bepadės, nes kitų metų balandį mergaitei sukaks 18 metų ir ji bus jau nebe šių globos namų rūpestis.
    „Jiems nėra autoriteto, nėra į ką atsiremti, o vaikų namuose jie neturi žmogaus, prie kurio galėtų prisirišti, į kurį galėtų lygiuotis. Matydami tokius pavyzdžius, jie tiesiog ir seka vyresniųjų pėdomis“, – 15min sakė KOPŽI Tauragės skyriaus socialinė darbuotoja Žaneta Morkūnaitė.
    Psichologo ieško, bet neranda
    Apie KOPŽI išsakomus priekaištus paklausta Tauragės rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Jolanta Skrodenienė 15min teigė, kad šios šeimos vaikai patyrė ne vieną psichologinę traumą, tačiau didžiausia yra motinos mirtis.
    Anot jos, šiems vaikams globos namuose buvo teikiama psichologinė pagalba, vedami individualūs užsiėmimai, o KOPŽI esą teikia neteisingą informaciją.
    Tiesa, J.Skrodenienė pripažino, kad savo psichologo globos namai neturi, tačiau perka valandines paslaugas iš psichologės, kuri „Šaltinėlyje“ apsilanko du kartus per savaitę.
    „Pritariu, kad psichologas turėtų dirbti pilną darbo dieną, tačiau neatsiranda psichologo, norinčio dirbti visu etatu vaikų globos namuose“, – sakė ji.
    Vedėja teigė ir pati ieškojusi psichologo „Šaltinėliui“, tačiau gavusi neigiamą atsakymą. Anot jos, „Šaltinėlio“ administracijai teikiamos žodinės ir rašytinės rekomendacijos.
    „Nuolat dalyvaujame vaiko globos priežiūros komisijose, svarstome ir sprendžiame vaikams iškylančias problemas, siūlome sprendimų variantus, dalyvavome ir globos namų Vaiko gerovės komisijos posėdyje ir kituose susitikimuose su globos namų administracija“, – teigiama J.Skrodenienės atsakymuose.
    Skyriaus vedėja teigė, kad su nusižudyti bandžiusia mergaite ji pati ir skyriaus specialistė palaiko glaudų ryšį, mergina lankosi skyriuje, noriai pasakoja, kaip jaučiasi, pasitiki.
    „Dėl psichologinės pagalbos bendravome ir su KOPŽI atstove Žaneta. Buvo susitarta, kad jie pasirūpins psichologo paslaugomis, tačiau taip ir nesulaukėme jų pagalbos“, – teigė skyriaus vedėja.
    „Vaikams reikia ilgalaikės pagalbos ir palaikymo. Todėl esu ne kartą akcentavusi, kad Lietuvoje turėtų būti centrai, kuriuose būtų teikiamos ilgalaikės kompleksinės paslaugos, trunkančios ne vieną mėnesį, o gal net ir keletą metų. Kur vaikai įgytų pasitikėjimą savimi, gebėtų spręsti problemas, integruotųsi į visuomenę, įgytų socialinių įgūdžių. Tokių ilgalaikių paslaugų reikėtų ir šeimoms. Tačiau manau, kad Lietuvoje vaikams trūksta nemokamo užimtumo, taip pat ir mūsų visuomenė yra abejinga vaikams. Ne vieną pavyzdį turime dėl žmonių abejingumo“, – tvirtino ji.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Lauryna Vireliūnaitė

  • NUOTAKA NE SAVO NORU: PAŽADĖJO LEGALŲ DARBĄ, BET VERTĖ IŠTEKĖTI IR ĮKALINO RŪSYJE

    Apgaule į Jungtinę Karalystę atviliota vos pilnametystės sulaukusi tauragiškė nė neįtarė, kad gražūs pažadai apie legalų darbą bare tėra akių dūmimas, o iš tiesų ji turėjo tapti pakistaniečio žmona. Tokius duomenims surinko tyrėjai ir pateikė teismui.

    Jauną merginą prieš kelerius metus per „Facebook“ susirado tautietė Elena, kuri šiuo metu slapstosi nuo teisėsaugos. Moteris tuomet patikino, kad ieško jauno žmogaus legaliam darbui. Sunkus tauragiškės gyvenimas esą pasibaigtų – ji gautų darbą, galėtų padėti sunkiai besiverčiantiems artimiesiems, nebereikėtų galvoti, už ką gražiau apsirengti ar pavalgyti.

    Tiesa, teismui perduotoje byloje minima visai kita moteris – Vita, kuri tris mėnesius dėl įtarimų, o vėliau – ir kaltinimų, praleido suimta. Jauną mamą Klaipėdos apygardos teismas tik po trijų mėnesių paleido pas mažametį vaiką. Tačiau jei surinkti duomenys apie nusikaltimą bus pagrįsti teisme – Vitai gresia ilgam pamiršti mažylio apkabinimą.
    Bylos duomenimis, Elena ir Vita veikė kartu. Kaip teismui pateikė teisėsaugos surinktus duomenis prokuroras Ruslanas Ušinskas, moterys susitarė rasti jauną merginą, pakviesti ją į Jungtinę Karalystę, o tuomet įkalbėti tapti pakistaniečio žmona sudarius fiktyvią santuoką. Už tai merginai būtų sumokėta 2 tūkstančiai svarų sterlingų.
    Elenos teisėsaugai nepavyksta surasti, o kaltinamai Vitai atstovaujantis advokatas Piotras Orlovas sako, kad tai apskritai kokia nors klaida, nes teismas jauną moterį suėmė tik remdamasis nukentėjusiosios parodymais. Esą jo ginamoji nukentėjusiosios nė nepažįsta.
    Bylos duomenimis, Elena tauragiškei pažadėjo, kad bus apmokėtos kelionės išlaidos, o atvykus bus kur gyventi ir už tai iškart mokėti nereikės. Pinigus bilietui tauragiškė išties gavo, be to, nuvykusią į nepažįstamą šalį ją pasitiko darbą žadėjusios moterys. Tik tuomet viskas pakrypo kita linkme, nei buvo kalbėta.
    Jauna tauragiškė, bylos duomenimis, darbo negavo, o jai buvo teigiama, kad legaliai įsidarbinti gali tik sudariusi santuoką, ir pasiūlė „pagalbą“ – fiktyviai ištekėti už pakistaniečio. Tauragiškei nebuvo atskleista, kad santuoka suteiktų leidimą čia gyventi visai ne jai, o vyrui iš Pakistano,
    Kaip rašoma byloje, jauna moteris tapo pakistaniečio kaline. Net ir nesutikusi sudaryti fiktyvios santuokos mergina buvo atiduota pakistaniečiui. Šis nusprendė ją savaip „įkalbėti“ pasirašyti dokumentus ir įkalino rūsyje. Laimei, iš jos vyras pamiršo atimti telefoną.
    Mergina sugebėjo prisišaukti pagalbą. Teisėsaugos išvaduota jauna moterimi ėmė rūpintis „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ darbuotojai, tačiau neslepia, kad karti patirtis tokiai jaunai įsirėžė labai stipriai. Vargu ar tos žaizdos išgydomos, mat mergina dar ir dabar jaučia pasekmes ir kol kas neskuba pasidalyti savo skaudžia istorija. O juk norėjo, kaip ir kiekvienas, darbo bei ramaus gyvenimo.
    Vienintelei kaltinamajai Vitai atstovaujantis advokatas Piotras Orlovas sako netikintis šia istorija. Anot jo, moteris tiesiog atvyko aplankyti savo mamos gegužę, norėjo pasveikinti su Mamos diena. Teisėsauga ją sučiupo, atskyrė nuo artimųjų, tačiau, P. Orlovo įsitikinimu, moteris nieko bendra neturi su jai inkriminuojamu nusikaltimu.
    „Gal tai kokia nors klaida. Gal nukentėjusioji neaiškiai apibūdino aplinkybes – daug neaiškumų šioje istorijoje. Mano ginamoji nekalta, jos iš viso nereikėjo suimti“, – sakė advokatas, kai atvyko į teismą, kur buvo svarstoma, ar pratęsti jaunos moters suėmimo terminą.
    Teismas ją visgi paleido pas vaiką, nors gavo duomenų, kad moteris turi ryšių užsienyje. Ten gyvena jos draugas, tačiau santuokiniai ryšiai jų nesaisto. Teismas atsižvelgė į tai, kad jauna moteris turi kur gyventi Lietuvoje, čia jos artimiausi šeimos nariai. Tiesa, jai teks dėvėti apykoję – bus stebima teisėsaugos.
    Byla jau perduota teismui, tačiau dar nepradėta nagrinėti. Teismas aiškinsis išsamiai, ar jaunai moteriai pareikšti kaltinimai yra pakankamai pagrįsti svariais įrodymais.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Rita Gečiūnaitė

  • LIETUVA NEPALIEČIAMS TAPO VERGOVĖS ŠALIMI

    Beveik prieš metus Nepalo įdarbinimo agentūros sulaukė keistos žinios – Lietuvos įmonės norėtų įdarbinti daugiau nei tūkstantį nepaliečių. Šios istorijos atomazga kraupi: spėjama, kad būrys vyrų iš Nepalo tapo prekeivių žmonėmis aukomis.
    Praėjusių metų rugpjūtį portalas lrytas.lt rašė apie tai, kad Nepalo vyriausybė svarsto galimybę leisti savo piliečiams išvykti dirbti į Lietuvą. Tuomet įdarbinimo agentūros Nepale sulaukė pasiūlymų 1,2 tūkst. nepaliečių įdarbinti Lietuvos statybų, pramonės, paslaugų sektoriuose.
    Laiškuose, kurie buvo išsiųsti į Nepalą, net paprastiems darbininkams buvo siūlomas bent 1,3 tūkst. eurų atlyginimas.
    Tačiau realybė, su kuria susidūrė į Lietuvą dirbti atvykę Nepalo gyventojai, visiškai nepriminė jiems žadamo rojaus.
    Atimti pasai, siaubingos gyvenimo sąlygos ir darbas, už kurį mokami grašiai.
     Apie tokią patirtį „Lietuvos rytui“ pasakojo penkiolika čia dirbti atvykusių nepaliečių.
    Turėjo paimti paskolas
    „Už tai, kad mus įdarbintų Lietuvoje ir sutvarkytų visus dokumentus, agentūra iš kiekvieno mūsų paprašė po 9–11 tūkst. eurų“, – sakė vienas atvykusių nepaliečių Dulbahaduras Gurungas.
    Agentūra vyrams padėjo pasiimti paskolas, kad jie galėtų tuos pinigus sumokėti. Pasiruošimo procesas truko beveik metus.
    „Mums pasakė, kad turime lankyti statybininkų kursus. Už juos Nepale taip pat turėjome patys sumokėti.
    Kol vyko mokymai, agentūra tvarkė dokumentus. Buvome iškviesti į Delį, ten Lietuvos ambasadoje mūsų paklausinėjo ir gavome vizas“, – pasakojo D.Gurungas.
    Po 10 eurų – ne kasdien
    Birželio mėnesį penkiolika Nepalo gyventojų atvyko į Lietuvą. Jie buvo apgyvendinti varganame būste.
    „Čia nebuvo net spynos. Vienas didelis kambarys, kuriame gyvenome aštuoniese, virtuvė – tai yra viena viryklė su tualetu greta, ir dušo kabina, neturinti durų“, – kalbėjo D.Gurungas.
    Atvykėliai krovė anglis ir kasdien pragyvenimui gaudavo po 10 eurų kišenpinigių.
    „Mes patys niekur nėjome. Bosas pasakė, kad kasdien atvyks kažkoks žmogus, kuris vieną iš mūsų, susirinkusį kišenpinigius, nuveš į parduotuvę apsipirkti. Bet jis atvažiuodavo ne visuomet, todėl kartais likdavome nevalgę.
    Gerai, kad iš Nepalo buvome atsivežę makaronų, todėl valgėme juos“, – tvirtino nepalietis.
    Patys kreipėsi į policiją
    Vos atvykus į Lietuvą nepaliečius įdarbinęs lietuvis paėmė visų jų pasus – esą jis turi sutvarkyti dar kažkokius dokumentus.
    „Mes buvome girdėję, kad pasų negalima niekam atiduoti, bet neturėjome pasirinkimo“, – prisipažino D.Gurungas
    Užsieniečiui jau tuomet kilo įtarimų, jis nuolat klausinėjo to lietuvio, kada atgaus dokumentus. Atsakymą visuomet išgirsdavo tą patį: tuoj, tuoj. Bet pasų nesulaukė iki šiol.
    Neapsikentę nepaliečiai nusprendė kreiptis į policiją. Komisariato darbuotojai netrukus susisiekė su Lietuvoje atvykėlius įdarbinusiais asmenimis.
    Po šio pokalbio pareigūnai vyrus patikino, kad pasai bus grąžinti, liepė jiems sugrįžti į darbą, o jeigu dokumentų vis dėlto neatgaus, vėl kreiptis į policiją.
    „Bosas buvo įsiutęs. Sakė, kad mums čia niekas nepadės, tik jis vienas gali. Ir policija nepadės“, – tvirtino D.Gurungas.
    Daugiau nei savaitę laukę dokumentų vyrai vėl kreipėsi į policiją. Šįkart susidūrė su kita problema – komisariate nė vienas pareigūnas nekalbėjo angliškai.
    Apie tai sužinojęs bosas pats atvyko į policiją ir pasisiūlė pabūti vertėju.
    D.Gurungas sakė nesupratęs, apie ką su pareigūnais kalbėjo jų vadovas.
    „Mums buvo pasakyta, kad turime du pasirinkimus – arba važiuoti namo, arba mus išveš dirbti į Lenkiją, – sakė D.Gurungas. –
    Patrauklesnis pasirodė antrasis variantas.
    Mes nenorėjome grįžti į namus, nes atvažiavome čia dirbti. Juk pasiėmėme paskolas ir turime jas grąžinti.“
    Vyrai toliau dirbo ir ruošėsi išvažiuoti į Lenkiją. Tačiau nepaliečiams nespėjus išvykti jais susidomėjo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius.
    „Kalbėjau su vadovu dėl kelionės į Lenkiją, kai atbėgo mano tautietis ir pradėjo šaukti, kad atvažiavo policija.
    Pareigūnai pasakė, kad mums padės ir kad turime kuo greičiau dingti iš šios vietos“, – kalbėjo D.Gurungas.
    Darbdaviai – nepasiekiami 
    Bendrovė, kurioje dirbo Nepalo gyventojai, – mažoji bendrija „Skolų birža“, užsiimanti statybos darbais ir darbuotojų nuoma.
    Ši įmonė pernai jau buvo patekusi į „Lietuvos ryto“ akiratį. Pasirodžius informacijai apie tai, kad Nepalo įdarbinimo agentūros sulaukė daugybės pasiūlymų įdarbinti nepaliečius Lietuvoje, žurnalistai domėjosi, kokios įmonės vilioja užsieniečius.
    Darbo birža tuomet informavo, kad Nepalo piliečius norėjo įdarbinti kelios maitinimo įstaigos, taip pat bendrovė „Skolų birža“.
    Ši įmonė kaip savo veiklos sritį buvo nurodžiusi skolų pardavimą, bet į Darbo biržą kreipėsi norėdama Lietuvoje įdarbinti 38 mūrininkus ir betonuotojus iš Nepalo.
    Tada žurnalistai nuvyko „Skolų biržos“ nurodytu adresu, bet rado tik užrakintas buto duris.
    Tuomet įmonei vadovavo Silvestras Aidietis. Dabar bendrovė turi naują vadovą Gurdeepą Grewaldą, bet jis nurodytu telefono numeriu neatsiliepia.
    „Skolų birža“ šiuo metu turi 55 darbuotojus. Darbo sutartyje, kurią pasirašė Nepalo gyventojai, žadama vidutinė 1,3 tūkst. eurų alga. Iš tiesų ji siekė vos 120 eurų.
    D.Gurungo tvirtinimu, nepaliečiams vadovavo lietuvis „ponas Egis“. Nepalietis davė šio vyro mobiliojo telefono numerį, bet ir su „ponu Egiu“ susisiekti nepavyko.
    Tyrimas gali užsitęsti
    Dėl galimos prekybos žmonėmis pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jau apklausti tiek darbininkai iš Nepalo, tiek Lietuvoje juos įdarbinę asmenys. Pastariesiems įtarimai kol kas nepareikšti, jie apklausti kaip specialieji liudytojai.
    „Situacija gana slidi, todėl kol visų duomenų nesurinksime, negalėsime pasakyti, kas čia vyksta. Yra labai daug klausimų, kurie labai keisti. Be to, susiduriame su dideliais sunkumais dėl kalbos, angliškai gali susikalbėti tik keli nepaliečiai, todėl tas tyrimas gali užtrukti ilgesnį laiką“, – kalbėjo tyrimui vadovaujanti prokurorė Edita Ignatavičienė.
    Anot prokurorės, teisėsaugininkų tikslas – perspėti tiek Lietuvos piliečius, tiek visus darbdavius, kad būtų vengiama tokių situacijų.
    Užsieniečius išlaikyti sunku 
    Šiuo metu Nepalo piliečiais rūpinasi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras.
    „Mūsų centras suteikė jiems pastogę, geros valios tautiečiai – Maisto bankas, Tibeto rėmimo grupė, pora budizmo mokyklų – parėmė lėšomis maistui. Tačiau tai yra tik sunkaus kelio pradžia“, – kalbėjo centro vadovė Kristina Mišinienė.
    Mat centrui trūksta pinigų, o viena naktis svečių namuose penkiolikai vyrų kainuoja 200 eurų.
    Tikimasi užsieniečius apgyvendinti Rukloje, kur pagal Europos Sąjungos reikalavimus turi būti priimamos prekybos žmonėmis aukos.
    „Esame nustebę, kokie šie vyrai ramūs, draugiški ir nieko nereikalaujantys. Neseniai padėjome Lietuvoje nukentėjusiems ukrainiečiams, tai jiems vis ko nors trūko, o šie nieko neprašo.
    Bet labai nerimauju dėl jų išlaikymo. Gyvename nuo dienos iki dienos, vis tikėdamiesi, kad pavyks iš kur nors gauti pinigų“, – kalbėjo K.Mišinienė.
    Šiuo metu nepaliečiams reikia užsidirbti pinigų, kad galėtų grąžinti paskolas ir grįžti namo. Bet labiausiai jie norėtų rasti padorų darbą Lietuvoje ir toliau dirbti.
    Schemos – visur panašios 
    Kovos su prekyba žmonėmis centras jau yra padėjęs Lietuvoje įdarbintiems ir išnaudotiems asmenims, bet jų niekada nebuvo tiek daug.
    Be to, dažniausiai šis centras padeda lietuviams, nukentėjusiems užsienio šalyse.
    K.Mišinienės teigimu, išnaudojimo schemos stulbinamai panašios visose šalyse: Albanijoje, Anglijoje ar Lietuvoje tarpininkų agentūros leidžia vadinamiesiems darbdaviams legaliai žvejoti vergus stichinių nelaimių, skurdo arba karo nualintose šalyse.
    „Kaip tokie pigios darbo jėgos žvejai sugeba pasinaudoti legaliais Užsienio reikalų ministerijos kanalais ir atsivežti į Lietuvą bemokslių, kalbančių tik hindi kalba, prasiskolinusių, bejėgių vyrų ir vaikinų?“ – retoriškai klausė K.Mišinienė.
    Iš vargingos šalies keliauja į nežinią 
    Nepalo piliečiai dažnai kenčia nuo išnaudojimo. Minimalus atlyginimas šalyje siekia vos 50 eurų per mėnesį. Lietuvoje dirbę nepaliečiai pasakojo, kad žmonės jų šalyje uždirba ir apie 100 eurų per mėnesį, todėl bet koks darbas užsienyje jiems atrodo kaip didžiulis laimėjimas.
    Išvykti dirbti į užsienį nepaliečiams nelengva – kiekvienas šalį palikti norintis pilietis turi gauti Darbo užsienyje departamento leidimą.
    Lietuvos ambasados Indijoje sekretorė R.Nayyar lrytas.lt yra pasakojusi, kad ambasadoje atmetama 30–40 proc. paraiškų vizoms.
    Nemažai Nepalo piliečių šalį palieka nelegaliai – juodojoje rinkoje itin paklausios Šengeno vizos, už kurias užsidirbti norintys nepaliečiai yra pasiruošę mokėti po kelis tūkstančius eurų.
    „Nepale nėra vyresnės emigrantų kartos, kurie galėtų jaunesniems papasakoti apie problemas ir pavojus, galinčius tykoti užsienyje. Tai žmonės, kurie visiškai nėra informuoti apie darbą užsienyje ir savo teises“, – yra sakęs žmogaus teisių specialistas N.Varias.
    Garsiai visame pasaulyje nuskambėjo emigrantų išnaudojimo skandalas Katare, susijęs su 2022 m. futbolo čempionatui ruošiamo stadiono statybomis. Žiniasklaidoje pasirodžius informacijai apie nežmoniškomis sąlygomis ten dirbančius imigrantus paaiškėjo, kad statant stadioną iki 2013 m. pabaigos žuvo 1239 darbininkai iš Indijos ir Nepalo.
    Galėdami prisidėti prie pagalbos Lietuvoje nukentėjusiems Nepalo piliečiams, tai galite padaryti čia: VŠĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras, LT 917300010151740368, paskirtis: „Auka darbininkams iš Nepalo“
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Gintarė Valentinaitienė