kopzi

Author: admin

  • PRITRENKIANTIS IŠ PROSTITUCIJOS MOTERIS GELBĖJANČIO PRANCŪZO PASAKOJIMAS: AR NUMANOTE, KAS YRA JUODASIS LIETUTIS?

    Lietuvoje viešintis nevyriausybinės organizacijos CAP International aljanso vykdomasis direktorius Gregoire’as Thery yra tikras, kad prostitucijos mastus gali sumažinti tik įstatymo pataisos, pagal kurias sekso paslaugų pirkimas būtų įvardintas kaip kriminalinis nusikaltimas. Prancūzijoje prostitutės klientą galima sulaikyti nelaukiant, kol įvyks lytinis aktas ir bus perduodami pinigai. Užtenka susitarimo veiksmo. Tą patį jis siūlo įteisinti ir Lietuvoje.
    Pagrindinis nevyriausybinės organizacijos CAP tikslas – skatinti priimti ir įgyvendinti teisės aktus bei tarptautinius standartus, kad būtų panaikintas seksualinis moterų išnaudojimas bei užtikrinta parama ir pagalba joms. Organizacija teikia tiesioginę pagalbą prostitucijos norinčioms atsisakyti moterims Europoje, Šiaurės Amerikoje, Lotynų Amerikoje, Azijoje, Vidurio Rytuose ir Afrikoje. Taigi G.Thery labai gerai žino, kuo gyvena ir kaip jaučiasi šios moterys. Apie tai – 15min pokalbis su juo.
    – Kokiu tikslu lankotės Lietuvoje?
    – Esu čia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro kvietimu pristatyti nevyriausybinėms organizacijoms ir parlamentarams pokyčius Europoje, susijusius su požiūriu į prostituciją bei įstatymų baze šioje srityje. Beje, naujausias pokytis, jog penkiose valstybėse – Norvegijoje, Islandijoje, Prancūzijoje, Airijoje ir Švedijoje – konstatuota, kad prostitucija yra prievarta prieš žmogų ir stabdis įgyvendinant lygias žmonių teises visuomenėje.
    Tai reiškia, kad prostitutės, nepriklausomai nuo priežasčių, kodėl užsiima šia veikla, laikomos aukomis, vadinasi, joms reikia įvairių programų, padedančių išeiti iš šios veiklos ir integruotis į visuomenę.

    – Lietuvoje vyrauja nuostata, kad didžioji dalis moterų šį kelią pasirinko pačios, todėl negali būti laikomos aukomis.

    – Mūsų nevyriausybinė organizacija teikia pagalbą 5 tūkst. prostitucija užsiimančių asmenų. Prancūzijoje taip pat ilgai buvo manoma, kad prostitucija yra laisvas pasirinkimas, kad moterys pačios ją pasirenka. Prancūzų sąmonėje, mene, literatūroje, teatre prostitucija asocijuojasi su seksualine laisve.
    Dabar jums pasakysiu, kaip yra iš tiesų. 90 proc. moterų, kurias mes sutikome savo veikloje, jau buvo patyrusios seksualinę prievartą dar prieš patekdamos į prostituciją. Moterys, o taip pat ir vyrai, nes mes turime ir prostitucija užsiimančių jaunų vyrų, atsidūrė prostitucijos versle ne todėl, kad apie tai svajojo, o todėl, kad neturėjo kitokių pasirinkimų. Beje, vien skurdas neįstumia žmonių į prostituciją. Tačiau skurdo ir seksualinės prievartos derinys labai veiksmingas.
    Beje, Prancūzijoje savižudybių skaičius tarp prostitucija užsiimančių asmenų yra 12 kartų didesnis negu likusioje visuomenės dalyje. Ar galime kalbėti apie tai, kad žmonės, atsidūrę prostitucijoje, yra laimingi?
    Problema ta, kad jeigu kalbėsitės su prostitute pirmą kartą ir klausite, ar jai reikia pagalbos, dažniausiai išgirsite, kad viskas gerai, ji jaučiasi laiminga, kontroliuojanti savo gyvenimą. Iš tiesų ji patyrusi tiek daug prievartos, pažeminimo, kad mums net sunku įsivaizduoti, tačiau desperatiškai bando apginti savo orumą sakydama, kad jai viskas gerai ir nereikia jokios pagalbos. O kaip tuomet su narkotikų, alkoholio vartojimu? Žinia, tai paplitęs reiškinys tarp prostitučių. Ar jos vartoja dėl to, kad yra laimingos? Ne, tai padeda joms užsimiršti ir padeda išgyventi. Tai desperacijos išraiška.
    Kita vertus, jos labai stiprios, jeigu sugeba atlaikyti tiek išbandymų. Jos gyvena savo gyvenimą ir nenori būti laikomos aukomis, pagalbos siūlymą jos suprantama kaip pažeminimą.
    – Kokia tuomet išeitis, jeigu jos pačios nekalba ir atstumia pagalbą?
    – Tik tuomet, kai jos patiki, kad iš tiesų galite padėti, kai įrodote, kad tai ne vien gražūs žodžiai, jos gali atsiverti: lieja savo skausmą, verkia, rauda, pasakoja visas baisybes, kurias patyrė, ir pripažįsta, kad joms reikia pagalbos. O kol mes jas laikome įpakuotas į gražią dėžutę su užrašu „aš laiminga“, kad nesijaustume dėl jų nepatogiai, jos aidu atkartoja tą patį: „taip, aš laiminga“.
    Deja, net jeigu jos bando išeiti iš prostitucijos, ir toliau patiria prievartą, tik šiuo atveju jau iš visuomenės, kuri jas paženklina stigma – policija persekioja dėl baudų, darbdaviai nenori priimti į darbą ir pan.
    Taigi, viena vertus sakome, kad viskas gerai, visi laimingi, kita vertus, mes persekiojame prostitutes. Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris žino, kad lytiniai santykiai su asmeniu, kurio tu nepažįsti, nenori, kurio galbūt net kvapo nepakenti, yra prievartos aktas. Tačiau mes nenorime, netgi bijome kalbėti apie seksualinę prievartą, nes tuomet teks mesti iššūkį savo tėvams, broliams, draugams, kaimynams, kurie galbūt gerbiami bendruomenėje. Mums baisu pripažinti, kad pirkdami sekso paslaugas jie prievartauja kitą žmogų.
    Todėl išsigalvojame daugybę pasiteisinimų: tai seniausia pasaulyje profesija; moterys tokiu būdu užsidirba; jeigu neliktų prostitučių, visuomenėje atsirastų daug seksualinės prievartos; pagaliau jeigu moteris pasirinko prostituciją, jai tai patinka.
    Ir todėl tūkstančiai moterų yra nuolat prievartaujamos ir galiausiai gyvenimą baigia skurde. Iš tiesų jos daug uždirba tik pirmus metus, nes tai „šviežias kūnas“, paklausi prekė rinkoje. Tačiau antrais metais, kai jos kūnas jau buvo prievartautas ne vieną tūkstantį kartų, moters vertė, o kartu ir pajamos labai krinta. Bet kurios profesijos žmogus, bėgant metams, įgyja vis daugiau įgūdžių, žinių, todėl didėja jo atlyginimas.
    Tuo tarpu prostitucijoje vienintelė vertybė – kūnas, kuris po kelerių metų tampa sudėvėtas – tiek fiziškai, tiek ginekologiškai, tiek seksualiai. Galbūt po 5-10 metų suteneris net paleistų moterį, jeigu ji norėtų išeiti, tačiau ji nieko daugiau nemoka, negali integruotis į visuomenę, nemoka gyventi kitaip, nes neprikaupė jokių įgūdžių.
    – Lietuvoje prostitučių klientai pagal įstatymą baudžiami administracine bauda, tačiau ja nubaustas vos vienas kitas, lyginant su nubaustų prostitučių skaičiais. Kodėl, jūsų manymu, įstatymas neveikia?
    – Kai Prancūzijoje įsigaliojo naujas įstatymas, kriminalizuojantis sekso paslaugų pirkimą, per metus buvo nubausta 1200 prostitučių klientų. Įstatymas gali pradėti veikti tik tuomet, kai aiškiai įvardijama problema. Lietuvos Vyriausybė yra nusprendusi, kad prostitucija yra blogis.
    Bet kas yra didžiausias blogis – prostitutė, suteneris ar sekso pirkėjas? Taip, yra susitarimas, kad suteneriavimas ir sekso pirkimas yra blogai, tačiau nėra pripažįstama, kad sekso pirkimas yra prievartos forma. Taigi jeigu nubaudžiama daugiau savo kūną pardavinėjančių moterų nei jį perkančių vyrų, vadinasi, nėra susitarimo, kad sekso pirkimas yra prievartos forma.
    Galima valandų valandas aptarinėti, kodėl moterys parduoda savo kūną, ar jos jaučiasi laimingos ir pan., tačiau niekas nekalba apie tai, kodėl vyrai turi privilegiją jas pirkti. Visuomenė Lietuvoje tokiai diskusijai nepasiruošusi. Lygiai tas pats buvo ir Prancūzijoje. Buvo dar blogiau nei pas jus – pas mus buvo baudžiamos prostitutės, jos buvo kriminalizuojamos, bet visiškai nebaudžiami jų klientai.
    – Policija teigia, kad nubausti klientus sudėtinga, kadangi sunku juos pačiupti su įkalčiais, t. y. kai jie duoda už seksą pinigus. Mat moterys dėl suprantamų priežasčių taip pat vengia prisipažinti, kad teikia sekso paslaugas už pinigus.
    – 2015 m. mūsų policija sakė tą patį. 2016 m., kai įsigaliojo įstatymas, jau buvo nubausta per tūkstantį klientų. Pas mus kriminalizuotas ne tik sekso pirkimo veiksmas, bet ir susitarimas dėl jo. Pareigūnai eina į gatves, stebi prostitutes, ir jiems visiškai nesunku įrodyti, kad prie jos priėjęs vyras ir susitaria dėl sekso kainos. Anksčiau tokioje situacijoje būdavo sulaikoma moteris, dabar – vyras. Taip pat jeigu dėl sekso paslaugų tariamasi susirašinėjant internetu, tą akimirką, kai sutariama, jau vyras gali būti sulaikytas ir baudžiamas. Nereikia laukti, kol įvyks pats aktas.
    90 proc. vyrų pripažįsta, kad norėjo pirkti seksą, kadangi tuomet jiems reikia tik sumokėti baudą ir išklausyti paskaitų kursą sekso paslaugų pirkėjų mokykloje. Jeigu vyras nepripažįsta, pradedamas tyrimas, jo adresu ateina laiškai, kviečiantys į posėdį, kviečiama policija su įkalčiais, be to, tyrimas yra viešas, jį gali stebėti bet kas. Natūralu, kad jie stengiasi to išvengti.
    – Kiek šio įstatymo įgyvendinimas kainuoja valstybei?
    – 2015 m. buvo baigtas dvejų metų tyrimas, kokie yra prostitucijos kaštai valstybei. Pasirodė, kad ekonomiškai labiau apsimoka investuoti į prevenciją ir socialinę pagalbą nei vėliau dorotis su prostitucijos pasekmėmis: vykdyti sutenerių ir sąvadautojų sulaikymo operacijas, tirti jų nusikaltimus, turėti kelių tūkstančių moterų grupę, kurios kenčia nuo rimtų psichologinių ir fizinių sutrikimų.
    Paskaičiuota, kad sekso industrija sukuria šešėlinę ekonomiką, kurioje cirkuliuoja apie 3,2 mlrd. eurų. Iš tiesų 10 kartų pigiau pakeisti sistemą nei išlaikyti senąją su visu jos šešėliu ir baisiomis socialinėmis pasekmėmis.
    – Kitos šalys problemą bando spręsti legalizuodamos prostituciją. Kaip joms sekasi tai daryti?
    – Legalizavusi prostituciją, valstybė dalį pinigų iš šio verslo gauna per mokesčių sistemą. Vis dėlto šalyse, kuriose prostitucija legalizuota, šešėlinė, nelegali, prostitucija išplitusi labiau. Mano manymu, šis bandymas tiek ekonomiškai, tiek politiškai sužlugo dėl keleto priežasčių.
    Buvo žadėta, kad valstybė kontroliuos šią sritį ir užtikrins sekso darbuotojų teises. Kontrolei reikėtų investuoti daug daugiau negu valstybė gauna iš šio verslo. Pavyzdžiui, kad lytiniai santykiai būtų saugūs, reikėtų užtikrinti, kad kiekvienu atveju būtų naudojamas prezervatyvas, taip pat kad kiekviena moteris šiame versle atsidūrė savo noru, kas yra neįmanoma.
    Tai reiškia, kad kiekvienoje savivaldybėje turi būti įdarbinta krūva valdininkų, kurie prižiūrės, darys patikrinimus viešnamiuose ir pan. Tai per daug kainuoja, todėl nedaroma ir žadėta švari, saugi, prižiūrima erdvė tapo nevaldomu vandenynu organizuotam nusikalstamumui. Švedijoje priskaičiuota iki 3 tūkst. prostitučių, Nyderlanduose, kurių teritorija tokia pati, o prostitucija legalizuoja, – 80 tūkst. Nyderlandų policija teigia, kad 90 proc. legaliuose viešnamiuose dirbančių moterų – prekybos žmonėmis aukos.
    Prancūzijoje turime apie 30-40 tūkst. prostitučių, Vokietijoje – 400 tūkst., nors per 12 prostitucijos legalizavimo metų vos 44 asmenys paprašė sekso darbuotojo statuso, kadangi iš tiesų Vokietijos viešnamiuose matome ne vokietes, o Rytų Europos moteris, kurios neturi dokumentų, nemoka vokiečių kalbos, gėdijasi to, ką daro, nežino savo teisių. Jos jaučiasi patekusios į spąstus ir tikrai nenori registruotis kaip sekso darbuotojos.
    – Skamba grėsmingai. Ir visi atsakingi asmenys užmerkia akis prieš tokius dalykus?
    – Papasakosiu dar daugiau. Vokietijos viešnamiuose penkių vyrų grupė gali nusipirkti vieną moterį prievartavimui. Seksualinių santykių metu leidžiama ant jos šlapintis – tai vadinama auksiniu lietučiu. Galima ant jos tuštintis – tai vadinama juoduoju lietučiu.
    Darbdavys gali užsakyti baseiną su daug nuogų moterų savo pavaldiniams. Gražiausios turi vienos spalvos apyrankę, jos skirtos vadovaujantiems asmenims, kitos, su kitokios spalvos apyranke, skirtos žemesnio rango darbuotojams. Per dvylika metų Vokietijoje buvo nužudytos mažiausiai 85 prostitutės.
    Priėjusi liepto galą, Vokietija ruošiasi kriminalizuoti prostitutes, jeigu jos neturės legalaus sekso darbuotojos statuso. Taip pat bus kriminalizuojami sekso paslaugų pirkėjai, jeigu jie pirks paslaugas iš tokio statuso neturinčios moters. Tas pats gresia suteneriams, jeigu jie įdarbins moteris, kurios šios veiklos nepasirinko laisva valia. Taigi sekso industrija ten arba sunyks, arba šis įstatymas taip ir liks neįgyvendintas, nes valstybė nori pinigų iš sekso industrijos, bet paversti šią žaidimo aikštelę saugia zona jai per brangu.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Inga Saukienė

  • POŽIŪRĮ Į PROSTITUCIJĄ SIŪLO KEISTI RADIKALIAI: BAUSTI TIKRUOSIUS KALTININKUS

    Seimo laikinosios Moterų grupės ir Vystomojo bendradarbiavimo, reprodukcinės sveikatos ir teisių grupės narės siūlo nebausti prostitučių, bet griežtinti baudas besinaudojantiems jų paslaugomis ir suteneriams.
    Šios parlamentarės kartu su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnadojimu centru (KOPŽI) rytoj Seime rengia pasitarimą dėl prostitucijos dekriminalizavimo ir griežtesnių baudų prostitučių pirkėjams bei suteneriams.
    Laikinosios Moterų grupės vicepirmininkė, Seimo narė Dovilė Šakalienė sako, kad Lietuvoje itin vangiai taikomos sankcijos moteris perkantiems vyrams, o esant dabartiniam teisiniam reguliavimui Lietuva negali pradėti vykdyti vadinamųjų „Exit“ programų, kurios skirtos padėti išeiti iš prostitucijos.
    „Nepaisant to, kad daugumoje Europos Sąjungos valstybių moterys prostitucijoje yra laikomos tokiomis pat aukomis kaip prekybos žmonėmis atveju, Lietuvoje vis dar dominuoja vertybinis smerkiantis diskursas vietoje pagalboms moterims ir rūpinimosi jų saugumu. Ignoruojamas faktas, kad absoliuti dauguma moterų prostitucijoje atsiduria dėl patirto smurto, išnaudojimo vaikystėje, būna parduotos savo artimųjų ar draugų, kovoja su skurdu ir turi daugybę psichologinių, socialinių, sveikatos problemų“, – teigė D. Šakalienė.
    Parlamentarės vertinimu, paradoksalu, kad „persekiojamas vergas, o ne vergvaldys“, kad baudžiama ir taip pažeminta, išnaudojama moteris, tuo tarpu nusikaltimą darantys– žmogų pramogai perkantys – asmenys dažniausiai išvengia bet kokios bausmės, motyvuojant tuo, kad sunku įrodyti jų ketinimus.
    „Kaip rodo praktika, moterims prostitucijoje skiriamos vis naujos piniginės baudos stumia jas dar giliau į užribį, į socialinę atskirtį, nes pinigų susimokėti baudoms jos neturi ir mėgina užsidirbti vėl parduodamos save. Manome, kad laikas nustoti bausti aukas ir koncentruotis į pirkėjų bei sutenerių baudimą“, – teigė D. Šakalienė.
    Parlamentarė gėdingais vadino “Naktinių plaštakių” reidus, kurių metu, pasak jos, gaudomos, žeminamos ir baudžiamos moterys.
    „Mes matome net ir moraline prasme stebinantį fenomeną, kai dvigubai baudžiama auka ir pateisinamas išnaudotojas, smurtautojas. Prieš keletą metų nevyriausybinėms organizacijoms, kovojančioms su prekyba žmonėmis ir ginančioms moteris nuo smurto, pamėginus dekriminalizuoti prostituciją, Seimo nariai vyrai užėmė teisėjų ir moralizuotojų poziciją, vienas per kitą reikalaudami bausti “nuodėmingas” “nusidėjėles”, kurios ęsą daro žalą šeimos vertybėms. Kažkodėl vyrai, perkantys moteris pramogai ir išnaudojimui, nesusilaukė pasmerkimo“, – stebėjosi D. Šakalienė.
    Pasak jos, norint mažinti moterų prostitucijoje skaičių, reikia įvertinti tikrąsias priežastis, pastūmėjusias moteris į prostituciją ir suteikti reikalingą pagalbą.
    „Lietuvoje, skirtingai nuo daugelio ES šalių, vis dar nėra vadinamųjų “Exit” programų, kurios skirtos padėti moterims išeiti iš prostitucijos ir pradėti normalų, saugų gyvenimą. Šiandien Lietuvoje jos net teoriškai negalėtų kreiptis pagalbos, nes iškart būtų nubaudžiamos, o kaip rodo daugelio šalių praktika – žemo slenksčio (prieinamos) socialinės, psichologinės, teisinės ir relokacijos paslaugos sėkmingai padeda moterims prostitucijoje įveikti stigmą, įveikti praeities traumas, įgyti pasitikėjimo savimi ir išeiti iš prostitucijos“, – teigė D. Šakalienė.
    Parlamentarė pažymėjo, kad prostitucijos dekriminalizavimas ir prostitucijos legalizavimas yra du skirtingi dalykai.
    „Pirkti žmogų nėra normalu, tai – nusikaltimas. Stebina kai kurių pareigūnų ir politikų noras legalizuoti prostituciją – vėlgi, padaryti bet ką, kad tik nebausti pirkėjų ir sutenerių. Ir šiandien praktiškai nebaudžiami pirkėjai ir retai baudžiami suteneriai – pagrindinis persekiojimas nukreiptas į moteris. Legalizavus prostituciją išvis nebebūtų baudžiami žmogų perkantys ar parduodantys asmenys, o moterys ir toliau būtų išnaudojamos“, – sakė D. Šakalienė.
    Ji teigia siekianti prostitucijos dekriminalizavimo tam, kad galėtų pradėti veikti “Exit” programos, kad moterys nebijotų kreiptis pagalbos, sumažėtų stigma, ir šios moterys galėtų sulaukti pagalbos, o ne pasmerkimo.
    Šiuo metu pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą (ATPK) vertimasis prostitucija ar atlygintinis naudojimasis prostitucijos paslaugomis – užtraukia baudą nuo 86 iki 144 eurų. Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytus pažeidimus užtraukia baudą nuo 144 iki 289 eurų arba administracinį areštą iki trisdešimties parų.
    Pasak D. Šakalienės, Seimo Moterų grupės bei Vystomojo bendradarbiavimo, reprodukcinės sveikatos ir teisių grupės narės drauge su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centru (KOPŽI) ir kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis planuoja sukurti neformalią koaliciją, platformą Abolicionistinei kampanijai. Planuojama inicijuoti ATPK pakeitimus, rengti reikalingą teisinį ir socialinį paketą, siūlyti griežtinti baudas perkantiems paslaugas ir suteneriams bei tartis su Vyriausybe dėl „Exit“ programų reglamentavimo ir finansavimo.
    Trečiadienį Seime rengiamas pasitarimas šiam klausimui aptarti, į kurį atvyksta žinomas kovotojas su prekyba žmonėmis, CAP International aljanso vykdomasis direktorius Gregoire Thery, padėjęs jau ne vienai Europos Sąjungos valstybei sėkmingiau kovoti su moterų išnaudojimu prostitucijoje.
    CAP International (Prostitucijos Dekriminalizavimo Koalicija) aljansas vienija 22 žmogaus teisių nevyriausybines organizacijas 17 valstybių, teikdamas pagalbą prostitucijos, seksualinio išnaudojimo ir prekybos žmonėmis aukoms.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Dalia Plikūnė

  • PASKAITA „SOS – PREKYBA ŽMONĖMIS!“

    Spalio 3 d. Alytaus suaugusiųjų ir jaunimo mokyklos bendruomenei vyko prevencinė paskaita „SOS – PREKYBA ŽMONĖMIS!“, kurią organizavo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras.
    Paskaitos metu buvo kalbėta apie įvairias žmonių išnaudojimo formas, kas tampa aukomis, kaip apsisaugoti nuo sutenerių ir prekeivių žmonėmis.

  • PREVENCINĖ PASKAITA GARGŽDŲ ATVIRO JAUNIMO CENTRE

    Vakar Gargždų atviro jaunimo centro darbuotojus “KOPŽI” (Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras) darbuotoja Žavinta supažindino su dabartine situacija, darbo problematika, sprendimo būdais. Buvo be galo įdomi diskusija ir pristatymas. Ačiū!
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • PREVENCINĖ PASKAITA KLAIPĖDOS VAIKŲ DIENOS CENTRE ,,DIENVIDIS”

    Saulėtą rudens dieną vaikų dienos centre ,,Dienvidis” svečiavosi kovos su prekyba žmonėmis specialistė, socialinė darbuotoja Žavinta Širvydaitė, kuri vaikų dienos centrą lankantiems paaugliams pravedė prevencinę paskaitą, kur buvo pateikta išsami ir naudinga informaciją apie prekybos žmonėmis rūšis, pagalbos būdus ir atsargumo priemones. Vaikai susidomėję klausėsi, kaip jie galėtų atpažinti ir išvengti prekeivių žmonėmis bei jų išnaudojimo, kur galėtų kreiptis, jei reikalinga pagalba.
    Dėkojame Žavintai.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • ĖJO I CHORO REPETICIJĄ, BET BUVO UŽPULTA IR IŠNIEKINTA: SUKRĖČIANTI 13-METĖS PATIRTIS

    Ėjo į choro repeticiją, tačiau viduryje dienos mokyklos, kurią lanko, teritorijoje buvo užpulta ir išžaginta – tai, tikinama, patirti teko trylikametei.
    Dėl šio atvejo pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas maždaug metus, tačiau galiausiai jis nutrauktas. Nors tą sužinojusi mergaitė puolė į ašaras ir ėmė prašyti tėvų kovoti toliau, šie nusprendė pasirinkti tylą.
    „Liūdna, kai „šventa ramybė“ yra ne kas kita, kaip nuskriausto vaiko išdavimas“, – DELFI sakė su šiuo atveju dirbusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro atstovė Vaida Matusevičiūtė.
    Jėga prispaudė prie sienos
    Anot pašnekovės, nepilnametis vaikinas žinojo, kad jo auka – mažametė. Abu jie buvo pažįstami, lankė tą pačią mokyklą, bendravo trumposiomis žinutėmis.
    Lemtingą dieną vaikinas choro repeticijos laukiančią mergaitę įsiviliojo į mokyklos rūsį, kur įkurta rūbinė, technologijų kabinetai, neva norėjo atsiprašyti dėl nepagarbaus jos atžvilgiu elgesio, tačiau galiausiai esą pasielgė žvėriškai.
    „Panaudodamas jėgą jis prispaudė ją prie sienos ir išžagino. Įvykio detales matė kelios jos draugės, taip pat mažametės“, – sukrečiančią istoriją pradėjo pasakoti V. Matusevičiūtė.
    Mergaitė užpulta buvo dieną, mokykloje, tačiau jau po pamokų, tad nė vienas mokytojų ar administracijos darbuotojų to nematė. Savo ruožtu viena įvykį mačiusių bendraamžių tuomet į rūsį įpuolė atsitiktinai – su draugais žaidė slėpynes.
    Incidentą išvydusiai mažametei tiesiog nusviro rankos, iš jų iškrito net tuo metu laikytas mobilusis telefonas. Išgirdęs įtartinus garsus vaikinas esą puolė prie jos, grasino trenkti į veidą arba padaryti tą patį kaip ir draugei.
    Įbaugintos mergaitės slėpė mėlynes, apie išgyvenimus niekam nepasakojo, kol galiausiai prasitarti nusprendė mokyklos socialinei pedagogei. Nuo lemtingos dienos praėjo daugiau kaip mėnuo.
    Matė be kelnių, prispaustą prie sienos ir „prievartavimą truputį“
    „Maža to, kad mergaitė patyrė iš tikrųjų stiprų sužalojimą, bendruomenė atsisuko prieš ją, jos šeimą. Patyčios prasidėjo tiek mokykloje – tarp bendraamžių greitai pasklido kalbos, tiek bendruomenėje, nes tas vaikinas ir jo dėdė gyvena tame pačiame miestelyje. Iš dėdės ji sulaukdavo nemalonių žvilgsnių, replikų, pavyzdžiui, kai eidavo į vietinę parduotuvę ir su juo prasilenkdavo“, – kodėl mergaitė nusprendė prabilti, pasakojo V. Matusevičiūtė.
    Šeima, iš kurios mergaitė kilusi, tvarkinga, abu jos tėvai – dirbantys. Jie patys samdė ir privatų advokatą.
    Versijos, kad lytiniai santykiai buvo, neatmetė
    Mergaitei buvo atlikta tiek psichologinė, tiek medicininė ekspertizės. Pastaroji parodė, kad mergystės plėvė nebuvo pažeista, tačiau lytiniai santykiai neatmetami.
    „Psichologinė-psichiatrinė ekspertizė parodė, kad negalima atmesti įtariamojo seksualinio pobūdžio veiksmų mažametės atžvilgiu, tačiau siūloma kritiškai vertinti jos parodymų dalį apie prievartinius įtariamojo veiksmus, taigi – nei ne, nei taip“, – kodėl tyrimas buvo nutrauktas, apibendrino V. Matusevičiūtė.
    Todėl remtis tik mergaitės ir jos bendraamžių draugių parodymais pasirodė pernelyg silpnas argumentas.
    Konfliktas vystėsi kurį laiką
    Savo ruožtu mokyklą jau bebaigiantis vaikinas nesutiko su jam pateiktais kaltinimais ir aiškino, kad pati 13-metė prie jo lįsdavo. Iki incidento jiedu bendravo, tačiau kaip pora nedraugavo.
    Byloje dėstomi jo parodymai, kad mergaitė esą jį visaip užgauliojo, rodė nepadorius gestus, pravardžiavo, neva būdavo dienų, kai iš jos sulaukdavo iki 100 žinučių per dieną.
    Apie tai vaikinas papasakojo ir socialinei pedagogei, kuri buvo išsikvietusi mergaitę pokalbio. Vėliau tarp paauglių įvyko ir fizinis konfliktas – mergaitė esą jam sudavė, po kurio laiko jis atsilygino jai tuo pačiu.
    „Mokyklos socialinė darbuotoja žinojo, kad vieną kartą jis jai buvo trenkęs. Nurodoma, kad buvo ir daugiau kartų, bet mergaitė apie tai nepranešdavo, o tą kartą jis jai su ranka trenkė per veidą. Dėl to ji iš karto pasiskundė auklėtojai“, – kalbėjo V. Matusevičiūtė.
    Tyrimą nutraukė
    Ikiteisminis tyrimas dėl šio atvejo truko apie metus laiko. Kai jį nutraukė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro atstovai ėmė kalbėti su tėvais, kokie turėtų būti tolesni jų žingsniai.
    „Patarėme, kad sprendimą reikia skųsti, bet tėvai sakė nuo teisminio proceso pavargę, skundėsi, kad bendruomenė bado pirštais, dukra jie ėmė abejoti ir pačią ją kaltinti“, – pasakojo V. Matusevičiūtė.
    Galiausiai, susipažinę su byla, tėvai sužinojo ir tai, kad, kaltinamojo teigimu, nukentėjusioji jam rašydavo ir skambindavo. Tiesa, mergaitė ir jos draugės teigė, kad būtent vaikinas būdavo tokių pokalbių iniciatorius. Išlikusių žinučių nė vienas neturėjo.
    „Mergaitė visada buvo gera, tvarkinga ir tėvams tiesiog buvo sunku patikėti (tokiomis žinutėmis –DELFI), jie ja pradėjo abejoti. Savo ruožtu mergaitė nesuprato, kodėl sprendimo jie neskundžia, ja netiki. Pamenu, pati tą dieną buvau kartu, kalbėjome. Kai tėvai pasakė, kad neskųs nutarimo, nes ja netiki, mergaitė puolė į ašaras ir nuoširdžiai sielojosi dėl šios situacijos“, – kalbėjo ji.
    Mokyklą pakeitė
    V. Matusevičiūtės teigimu, šeimą vargino nuolatiniai vizitai pas tyrėjus, apklausos.
    „Kaip jie patys tikino, tiesiog pavargo, yra per sunku“, – pasakojo pašnekovė.
    Aptariamas vaikinas tiko toliau mokytis toje pačioje mokykloje, mergaitė ugdymo įstaigą pakeitė.
    „Mes bandėme tėvus įkalbinti, kad jie sprendimą apskųstų – jei mergaitė tvirtina, kad tikrai taip buvo, tyrimas metus vyko, vadinasi, pagrindo yra. Galbūt iš pradžių ji nesikreipė, nes simpatizavo tam vaikinui, bijojo reakcijų, nežinojo, kam apie tai galėtų pasisakyti, bet vėliau, suvokusi, kas čia įvyko, pasakojo, kad tai tikrai buvo prievarta“, – kalbėjo ji.

    Pagalbos iš vaikų teisių specialistų nesulaukė

    Būtent dėl to, kad mergaitės interesai būtų apginti, centro darbuotojai nusprendė kreiptis į atitinkamo regiono vaikų teisių apsaugos skyrių.
    „Aišku, reikėjo parašyti oficialų raštą, ką ir padarėme. Buvo nurodyta, kad situacija jie tikrai pasidomės, kažkokių veiksmų imsis. Nuspręsta, kad vietos socialinė darbuotoja bendraus su tėvais ir mergaite. Iš tėvų ji sulaukė patvirtino, kad jie tikrai atsisako skųsti sprendimą, tuomet pasikvietė vieną mergaitę, kuri patikino, kad nori, kad sprendimas būtų skundžiamas, nes jaučiasi nukentėjusiąja. Tačiau galiausiai po kelių mėnesių mes sulaukėme rašto, kad sprendimo jie neskųs“, – pasakojo V. Matusevičiūtė.
    Pasirodo, taip nuspręsta dėlto, kad mergaitę dar kartą aplankę vaikų teisių specialistai ir socialinė darbuotoja išgirdo priešingus jos žodžius.
    „Mergaitė, pavargusi nuo daugkartinio klausinėjimo, sulaukusi tėvų spaudimo – ji puikiai suvokia, kad gyvena pas tėvus, neturi, kur eiti, yra jų išlaikoma, vis dėlto pasakė „Ne“ ir vaikų teisių specialistai nusprendė to spendimo neskųsti“, – kodėl taip nutiko, aiškino pašnekovė.
    Todėl V. Matusevičiūtė tikino norinti iškelti klausimą, kieno interesus aptariamojo rajono vaikų teisių skyrius atstovavo – ar bendruomenės, ar savo, ar „šventos ramybės“.
    „Kai vėliau kalbėjau su pačia vedėja, jie tvirtino turintys paskutinį raštą iš mergaitės, kuriame ji atsisako skųsti sprendimą. Tačiau jos buvo klausinėjama daug kartų ir pirminė informacija, kurią aš pateikiau, į kurią reikėjo sureaguoti, buvo tokia, kad mergaitė nori skųsti – tą ji patvirtino ir seniūnijos soc. darbuotojai. Tačiau vėliau, kai ji pakalbėjo su mama, ši jai liepė tuoj pat paskambinti specialistei ir pasakyti, kad tolesnių veiksmų atsisako, ką mergaitė, aišku, ir padarė“, – kalbėjo ji.
    Atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje
    Pasak V. Matusevičiūtės, vaiko patirta seksualinė prievarta – didžiulė trauma, sujaukianti visą ligšiolinį jo gyvenimą, atnešanti daug beprasmio skausmo, aštrų neteisybės, vienišumo jausmą. Jei šalia esantys suaugusieji – nusikaltimą tiriantys pareigūnai, mokytojai, tėvai – reaguoja į tuos įvykius kaip į nesvarbius, ta patirta neteisybė paslepiama giliai širdelėje.
    Apgailėtina, kad į tokius „nieko baisaus čia neįvyko“ žaidimus įsitraukė ir Vilniaus rajono Vaiko teisių apsaugos tarnyba, kuriai pasirodė paprasčiau įtikinti vaiką atsisakyti tolimesnių teisinių procesų, negu kad atkakliai atstovauti garsiai deklaruojamam „geriausiam vaiko interesui“. Ar gali mažametė mergaitė atsilaikyti prieš šeimos, pareigūnų, jos teisių tariamų gynėjų spaudimą?! Tikrai ne. Nepavydėtinoje situacijoje atsidūrėme ir mes – matydamos tokias aplinkos manipuliacijas, negalime leisti dar labiau nepilnametę traumuoti“, – kalbėjo ji.
    Anot V. Matusevičiūtės, šiandien pažangesnėse institucijose girdimos diskusijas dėl vaiko advokato tarnybos atsiradimo – tam jos atstovaujama centras visiškai pritartų.
    „Žūtbūt yra reikalingas asmuo, tarnyba, kuri baudžiamosiose (o gal ne tik) bylose atstovautų išimtinai vaiko interesus, nepasiduodama aplinkos spaudimui“, – tikino ji.
    Neturi pagrindo apskųsti
    Savo ruožtu Vilniaus rajono Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotojas Edvard Zakševskij DELFI sakė, kad šiuo atveju jie neturi pagrindo sprendimą skųsti.
    Pasak E. Zakševskij, tiesa, kad su aptariama šeima bendravo ir socialinė darbuotoja, tačiau jo nepasiekė informacija, kad iš pradžių mergaitė spendimą nutraukti tyrimą norėjo skųsti, o apie tai esą soc. darbuotoja būtinai turi informuoti.
    „Tam, kad apskųstume spendimą, turime turėti pagrindą – nors prašymą iš tėvų, pačios nepilnametės, bet to iki šiol neturime. Jei atsiras kažkokių papildomų faktų arba duomenų, informacijos iš mergaitės, kad ji buvo papirkta, išsigandusi ar panašiai, tikrai galėsime apskųsti“, – aiškino specialistas.
    Kreiptis gali ir po termino, jei aplinkybės pasikeis
    Pasak jo, aptariama šeima nėra įtraukta į soc. rizikos šeimų sąrašą, todėl daug informacijos apie ją jie neturi.
    „Jei bus pagrindas apskųsti sprendimą, tikrai kreipsimės į teisėsaugą net ir pavėlavus, po nurodyto termino. Tačiau jei prokurorai ir tyrėjai nerado pagrindo, pati mergaitė ir tėvai nesikreipė – patys važiavome, lindome jau ir įkyriai, šiai dienai mes neturime pagrindo apskųsti spendimą“, – kartojo E. Zakševskij.
    Paklaustas, ar mato būtinybę kelti diskusijas dėl vaiko advokato tarnybos atsiradimo, ką siūlo V. Matusevičiūtė, pašnekovas tikino, kad ir šiuo metu numatyta nukentėjusiam vaikui gauti advokatą.
    „Skyriuje, iš tikrųjų, trūksta darbuotojų, atsižvelgiant į darbo apimtį, bet šis atvejis tikrai nesusijęs su darbo krūviu“, – nurodė jis.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Rūta Pukenė

  • FIKTYVIOS – IŠNAUDOJANČIOS SANTUOKOS – KAS TAI?

    Prekyba žmonėmis, generuojanti milijardus eurų pajamų, pakliūva į pelningiausių pasaulio nusikaltimų trejetą. Naujausiais duomenimis, 40 milijonų žmonių yra tapę prekybos žmonėmis aukomis. 71 procentas jų – moterys, kone visos jų – sekso industrijos aukos.

    Prekyba žmonėmis, neatsiejama nuo šiuolaikinės vergijos, yra glaudžiai susijusi su tarptautinės migracijos procesais. Šie nusikaltimai įgauna vis naujų formų: šalia seksualinio išnaudojimo, priverstinio darbo, prekybos žmonių organais, į nusikaltimus įtraukiami ir nepilnamečiai (vagystės, narkotikų prekyba), žmonių kontrabanda, taip pat ES šalių piliečių fiktyvios – išnaudojančios santuokos su ne ES šalių piliečiais. Tai gana naujas iššūkis, apie kurį plačiai rašoma Jungtinės Karalystės ir Airijos spaudoje. Lietuvoje kol kas tokios rūšies santuokos nėra pripažintos prekybos žmonėmis forma. Po sėkmingų prevencinių socialinių reklamų – „Tave parduos kaip lėlę“ ir kt. – prekybos žmonėmis organizatoriams tenka ieškoti naujų verbavimo formų, tokių kaip fiktyvios – išnaudojančios santuokos.

    Sociologas dr. Karolis Žibas savo knygoje „Fiktyvios išnaudojančios santuokos ir prekybos žmonėmis situacija Lietuvoje“, remdamasis tarptautiniu ES finansuoto tyrimo „Prekybos žmonėmis ir priverstinių santuokų prevencija: tarpdisciplininiai sprendimai“ (HESTIA), kuris buvo atliekamas 2015–2016 metais, duomenimis, aprašo šią naują prekybos žmonėmis formą, atskleisdamas specifinius nusikaltimų aspektus. Fiktyvių santuokų organizavimas nėra kriminalizuotas Lietuvos baudžiamajame kodekse, o tai turi įtakos kovojant su tokio pobūdžio nusikaltimais. O ir pačios aukos dažnai savęs nelaiko aukomis. Tyrėjai, policininkai, teisės pareigūnai, socialiniai darbuotojai nėra supažindinti su fiktyvių – išnaudojančių santuokų problematika, tad dažnai tokių nusikaltimų neatpažįsta.

     

    Fiktyvi ir fiktyvi – išnaudojanti santuoka – kas tai?

    ES ir Lietuvos teisinėje sistemoje fiktyvia laikoma santuoka, kuri sudaroma nesiekiant sukurti šeiminių teisinių santykių. Tokia santuoka dažniausiai siekiama galimybės laisvai judėti ir gyventi Europos Sąjungos šalyse. Tačiau dažnai fiktyvios santuokos, pasitelkus šantažą ar pažadėjus pinigų, sudaromos prievartos būdu. Vėliau tokie žmonės gali būti išnaudojami ir pačioje santuokoje. Iš tokių santuokų lobsta jų organizatoriai, pasirenkantys psichologiškai, socialiai, fiziškai pažeidžiamas aukas.

    Fiktyvios – išnaudojančios santuokos gali būti sudaromos ir Lietuvoje, ir užsienyje. Dažnai tam pasitarnauja socialinė žiniasklaida ir pažinčių portalai. Nevyriausybinių organizacijų bei teisėsaugos institucijų atstovai yra pastebėję, kad fiktyvioms – išnaudojančioms santuokoms aukas – dažniausiai moteris – vilioti lengviau: potenciali auka nejaučia grėsmės, ji viliojama lengvu uždarbiu, galimybe pamatyti kitą šalį. Dažnais atvejais auka tampa kitų aukų verbuotoja. HESTIA tyrimas atskleidė, kad potencialioms aukoms atrodo, jog viskas vyksta atsitiktinai, tuo tarpu profesionalūs verbuotojai planuoja iš anksto, įtraukdami į tinklą draugus, šeimos narius, kaimynus, išnaudodami individualius verbavimo būdus.

    „Labas, draugyte, ką tu veiki? Kaip tau šiandien, ar mama kniso protą, ar ne? Tau ten turbūt žiauriai sunku, aš tau į sąskaitėlę įmečiau 20 svarų, ką nors nusipirk…“ (HESTIA medžiaga)

    Tai ištraukos iš verbuotojo ir nužiūrėtos aukos susirašinėjimo. Susipažinus su būsima auka bei jos aplinka, atrandamas būdas manipuliuoti jos problemomis, siūlant lengvą uždarbį be jokių ypatingų pastangų. Ant tokio kabliuko lengvai užkimba vienišos, vaikus auginančios moterys, taip pat – studentės, susigundžiusios papildomu uždarbiu.

    Pasak teisėsaugos darbuotojų, išnaudojimas – tai valios palenkimo būdas. Siekiant įrodyti prekybą žmonėmis reikalingas trijų procesų įrodymas: valios palenkimo būdas/verbavimas, gabenimas ir išnaudojimo tikslas. Fiktyvių – išnaudojančių santuokų atveju išnaudojimo tikslą įrodyti sunkiausia, paprastai įrodomi tik patys žiauriausi atvejai, kai aukos uždaromos, prievartaujamos, joms neleidžiama grįžti namo.

    Aukos dažnai nesupranta, jog dalyvauja nusikaltime. Ypač sunku, kai jas verbuoja pažįstami žmonės. „Čia tau suorganizuosiu, padarysiu dokumentą, važiuok, jei nori… Aš pati susituokus 10 000 litų parsivežiau, žiūrėk, kaip man gerai, nereikia socialinės pašalpos…“ (HESTIA medžiaga)

     

    Nusikaltėliai ir aukos

    Pastebėta, kad nusikaltimų organizatoriai paprastai veikia ne Lietuvoje. Dažniausiai tai būna lietuviai, ieškantys „pasiūlos“, ir trečiųjų šalių piliečiai, besirūpinantys „paklausa“. Jie buriasi į nusikaltimų koordinavimo centrus, apimančius vis didesnius įvairių nusikalstamų grupuočių tinklus.

    Pasirinktos aukos dažnai gyvena skurde, yra neišsilavinusios, kartais psichiškai ir fiziškai neįgalios. Tačiau gali būti ir aukštesnio išsilavinimo moterys, sugundytos vadinamųjų „lover boys“. Aukos – kitaip, nei seksualinio išnaudojimo ar nusikalstamų veikų atveju – be apribojimų juda iš kilmės šalies į tikslo šalį ir atgal, jų niekas nelydi. Tyrimo metu pastebėta, kad visais atvejais aukos iš Lietuvos vyko į Jungtinę Karalystę.

    Lietuvoje kol kas inicijuoti tik keli ikiteisminiai tyrimai fiktyvių – išnaudojančių santuokų srityje. Galima daryti išvadą, kad fiktyvių santuokų organizatoriai yra užsieniečiai, vedę ES pilietes iš Rytų ar Vidurio Europos. Šios pilietės ieško moterų fiktyvioms santuokoms. Santuokos vyksta „konvejeriu“, jose dalyvauja vis tie patys dalyviai ir liudytojai. Organizuojamos šventės, nuperkamos vestuvinės suknelės, daromos vestuvinės nuotraukos. Tai svarbu „nuotakoms“, jos pasijunta svarbios ir reikšmingos, galų gale jos kažkur pritampa, turi draugų.

    Tyrimas atskleidė, kad išnaudojimas paprastai prasideda nuvykus į tikslo šalį – Jungtinę Karalystę ar Airiją. Aukai gali būti apribota judėjimo laisvė, ji gali būti priversta dirbti namų ūkyje ar seksualiai išnaudojama. Paprastai aukai sumokama toli gražu ne visa pažadėta pinigų suma, jai grasinama įtraukti į prostituciją.

    „Ten buvo daugiau namų ūkio tvarkymas, bet ji buvo paversta visiška tarnaite tai visai genčiai, aptarnavo juos, skalbė, virė, kaip gyvulys ant grindų miegojo. Praktiškai ji grįžo visa sužlugdyta….“ ( HESTIA medžiaga)

     

    Nusikaltimo atpažinimas ir pagalba aukoms

    Nusikaltimo atpažinimas ir aukų identifikavimas yra sudėtingas procesas. Paprastai pasiseka aukas identifikuoti, kai joms nepavyksta išsituokti, kai lieka kažkokios „sutuoktinio“ paskolos ar pan. Tuomet pačios moterys kreipiasi į teisėsaugą, suvokusios, jog tapo kažkieno pasipelnymo įrankiais. Kol kas svarbiausias tokių nusikaltimų atpažinimo vaidmuo tenka Jungtinės Karalystės teisėsaugos institucijoms. Tačiau čia dažnai tokios santuokos traktuojamos tik kaip nusikaltimas prieš valstybę dėl migracijos įstatymų pažeidimų. Valstybinės institucijos ne visada adekvačiai ir operatyviai reaguoja į išnaudojimo atvejus, o vietos savivaldos institucijos ir nevyriausybinės organizacijos dažnai net nesupranta nusikaltimo turinio. Pagalba aukoms yra neveiksminga ir nepakankama. Tarptautinis bendradarbiavimas ne visada sėkmingas dėl skirtingos nusikaltimo sampratos: Lietuva yra prekybai žmonėmis aukas siunčianti šalis, o Jungtinė Karalystė – prekybai žmonėmis aukas priimanti šalis.

    Atpažinti aukas trukdo stereotipai: „pati važiavo, pati norėjo…“, praleidžiamas svarbus nusikaltimo aspektas – aukų pažeidžiamumas jas verbuojant. Gajūs lyčių nelygybės stereotipai, dažnai pačiai moteriai ar merginai jų net nesuvokiant, nes ji išaugo aplinkoje, kur moteris buvo nuolat engiama ir žeminama.

     

    Kova su prekyba žmonėmis

    Kovojant su prekyba žmonėmis bei jos dalimi – fiktyviomis – išnaudojančiomis santuokomis – tokias santuokas išskirti atskirai nėra tikslinga, nes tai – viena išnaudojimo formų. Labai svarbi prevencija: švietimas, mokymai ir informacinės kampanijos, siekiant adekvataus pareigūnų ir teisėjų požiūrio į tokio pobūdžio nusikaltimus. Svarbus tarptautinis bendradarbiavimas bei baudžiamoji atsakomybė prekeiviams žmonėmis bei jų klientams.

    Lietuvoje, pasak ekspertų, nėra kovos su prekyba žmonėmis strategijos bei koordinavimo – Vidaus reikalų ministerija atlieka ir koordinavimo, ir analizavimo, ir pranešėjos funkcijas. Nėra pakankamo finansavimo, o tarpinstitucinis bei tarptautinis bendradarbiavimas susiduria su iššūkiais. Jungtinė Karalystė turi specialų komisarą, atsakingą už kovą su prekyba žmonėmis, tuo tarpu Lietuvoje kova su tokio pobūdžio nusikaltimais nepatenka į politikų prioritetų sąrašą.

    Pasak Kristinos Mišinienės, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės, Lietuvoje kol kas dar trūksta suvokimo, kad visi nukentėjusieji privalogauti teisinę pagalbą. Tai neturėtų būti teisėsaugos pareigūnų sprendimas kiekvienoje konkrečioje situacijoje – suteikti teisinę pagalbą ar nesuteikti. Lietuva, ratifikavusi JT konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą papildomą protokolą dėl prekybos žmonėmis, yra įsipareigojusi tokią teisinę pagalbą suteikti kiekvienu atveju. Kiekvienai aukai turi atstovauti advokatas. Šiuo metu nukentėjusieji, kurie kreipiasi į nevyriausybines organizacijas, net nežino, kur advokatą surasti. O ir suradę tokį rizikuoja išgirsti klausimą: kam aukai reikia advokato?

    Deja, tačiau Lietuvai dar toli iki Jungtinės Karalystės, kurioje tarp teisininkų klesti geroji praktika Pro Bono, kuria vadovaudamiesi garsūs advokatai nemokamai skiria savo laiką ir pastangas ginti prekybos žmonėmis aukas. Kol kas apie tokią nuostatą išgirdę lietuviai tik gūžčioja pečiais. O britai stebisi lietuvių požiūriu. Tad Lietuvos teisininkų požiūriui ir nusiteikimui kyla naujų iššūkių – sukurti savo nevyriausybinę organizaciją, kuri imtųsi atstovauti nukentėjusiesiems nuo šiuolaikinės vergystės.

    Paklausta apie politikų pastangas pažaboti prekybą žmonėmis, K. Mišinienė apgailestauja, kad kol kas politikai kalba tą patį, ką ir nevyriausybininkai, nors turi visai kitų galių ir patirties. Kol kas kalbama apie problemas, nesiūlant konkrečių sprendimų. Tačiau ji pažymi, kad rugsėjo 22 d. Teisingumo ministerijoje vykusioje diskusijoje „JK ir Lietuvos patirtys kuriant teisinės pagalbos modelį prekybos žmonėmis aukoms“ kalbėjęs LRS narys Žygimantas Pavilionis jau prabilo apie visų struktūrų koordinavimo būtinumą. Belieka tikėtis, kad šio politiko kalbos neliks vien kalbomis ir „laikų“ rinkimu socialiniuose tinkluose.

    Lietuvos miesteliuose ir kaimuose vyraujantis didžiulis skurdas, nedarbas, socialinė atskirtis, alkoholizmas sudaro sąlygas klestėti prekybai žmonėmis, tad labai svarbu sutelkti politikus, sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos, psichologines bei teisėsaugos tarnybas pagalbai socialiai pažeidžiamų asmenų grupėms. Šioms tarnyboms turi būti organizuojami mokymai, kaip atpažinti nukentėjusius asmenis, kaip teikti jiems pagalbą, nuolat atsižvelgiant į naujausius iššūkius ir aktualijas.

    Parengta, naudojantis sociologo dr. K. Žibo knyga „Fiktyvios išnaudojančios santuokos ir prekybos žmonėmis situacija Lietuvoje“.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Rasa Baškienė

  • VIETOJ DARBO- VAGIES DALIA

    Prekeiviai žmonėmis nebesidairo į moteris, o į savo pinkles įtraukia vis daugiau vyrų. Šie dažniausiai išnaudojami vagystėms, sukčiavimui, narkotikų gabenimui ir platinimui, vergiškam darbui. Nusikaltėlių auka tapo ir vaikų globos namuose augęs klaipėdietis, kuris užsienyje tikėjosi susikurti gražesnį gyvenimą.
    Reikalavo vogti rūbus
    Pasak Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro socialinės darbuotojos Klaipėdos regione Žavintos Širvydaitės, su į prekiautojų žmonėmis tinklą patekusiu klaipėdiečiu Tadu (vardas pakeistas) dirbama jau trejus metus.
    Tiek laiko vyksta teisminiai procesai, bandant nuteisti vaikiną išnaudojusius asmenis.
    Tadas, vos sulaukęs 20-ies, gavo pasiūlymą vykti į užsienį dirbti statybose. Jam buvo žadamos geros gyvenimo sąlygos ir viliojantis atlygis.
    Globos namuose augęs vaikinas susigundė pasiūlymu.

    Tadas džiaugėsi, kad uždirbs daugiau pinigų, galės padoriai gyventi ir kurti savo ateitį.

    Vaikinas nesumąstė pasidomėti, kaip reikės atsiskaityti už kelionę, į kokią šalį vyks, kaip bus atsiskaitoma už darbą.

    Galbūt tinkamai situacijos jis neįvertino dėl savo intelekto sutrikimų.

    Atėjus nustatytai dienai, Tadas kartu su nemaža kompanija išvyko ieškoti geresnio gyvenimo.

    Kelionės tikslas – Prancūzija.

    “Atvykus į svečią šalį, paaiškėjo, kad jokio darbo nėra. Jaunuoliui paaiškinta, jog turės vogti rūbus, kosmetiką. Būdavo net nurodyta, ką konkrečiai reikia pavogti. Tam “dirigavo” du asmenys”, – pasakojo socialinė darbuotoja.

    Anot Ž.Širvydaitės, vienas kelionės organizatorių pamokė vaikiną, kaip nuo prekių nuimti apsaugos daviklius.

    Tadas net nemėgino prieštarauti, nes paniškai bijojo savo “geradarių”.

     

    Prekes atiduodavo “bosui”

    Jau pirmą dieną Tadas ir kartu su juo užverbuotas kompanionas apšvarino 5–6 parduotuves.

    Visas pavogtas prekes jie atiduodavo vadinamajam bosui, kuris rūbus ir kosmetiką realizuodavo Lietuvoje.

    Iš parduotuvių Tadui teko vogti ne tik iš pradžių nurodytas prekes, bet ir maistą, kad išgyventų, alkoholį pasilinksminimams.

    Dažniausiai kompanija miegodavo automobiliuose.

    Tadas pasakojo, kad keletą naktų teko praleisti ir paplūdimyje.

    Anot vaikino, būdavo dienų, kai nepavydavo nugvelbti tam tikrų prekių. Tuomet kompanionai ant jo šaukdavo, mušdavo.

    “Smurtas naudotas, kad auka nesipriešintų, vykdytų visus nurodymus. Dėl savo situacijos Tadas kitaip elgtis ir negalėjo. Vaikinas ne kartą minėjo, jog labai bijojo savo verbuotojų ir bijo jų iki šiol”, – kalbėjo socialinė darbuotoja.

     

    Pagalba – iš prancūzės

    Už vagystes Prancūzijoje vaikinas buvo sulaikytas keletą kartų. Jis iš pradžių bijojo pareigūnams prisipažinti, kad tai daro ne savo noru.

    Verbuotojai vaikiną buvo įtikinę, kad, jei šis prasižios, bus tik dar blogiau, pareigūnai nepatikės, o jis tik apsikvailins.

    Po vieno pabuvimo areštinėje už vagystes į laisvę išėjęs Tadas negalėjo susisiekti su savo “darbdaviais”.

    Vaikinas nežinojo, kur yra, klaidžiojo miesto gatvėmis ir bandė prašyti žmonių pagalbos.

    Tadui pavyko susikalbėti su viena prancūze, pasitelkus “Google” vertėjo programėlę.

    Vaikinas moters paprašė vandens ir cigaretės, paaiškino, kad nori grįžti į Lietuvą, bet nežino, kaip tai padaryti.

    Pasitarusi su vyru, moteris kelioms naktims priėmė Tadą į savo namus.

    Prancūzės pagalba buvo susisiekta su vaikino giminaičiais. Jų dėka lietuvis ir grįžo į Klaipėdą.

    Pasak Ž.Širvydaitės, teisminiai procesai dėl vaikino išnaudojimo vyksta iki šiol. Bylą nagrinėja Klaipėdos apygardos teismas.

    “Tado byloje yra keli kaltinamieji. Viskas labai ilgai užtruko, nes vienas kaltinamųjų ilgą laiką slapstėsi. Džiaugiamės, kad Klaipėdoje dirba labai atkaklus specializuotas prokuroras Ruslanas Ušinskas, apie kurio darbo rezultatus, ištirtas bylas žinoma ir už Lietuvos ribų. Taip pat džiaugiamės aukšta Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalistų kvalifikacija, bendruomenės pareigūnų aktyvumu. Gal kiek liūdina tai, kad mieste trūksta advokatų, norinčių ir sugebančių atstovauti tokių nusikaltimų aukoms, kviečiame juos jungtis prie mūsų veiklos”, – ragino socialinė darbuotoja.

     

    Išnaudoja ir santuokoms

    Anot Ž.Širvydaitės, šiomis dienomis dažnai girdimą sąvoką “prekyba žmonėmis” dažnas supranta pažodžiui – esą turi būti piniginis sandoris.

    Tačiau realybė kitokia.

    “Šį išnaudojimą sudaro žmonių verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar jų priėmimas gąsdinant, panaudojant jėgą ar kitas prievartos, grobimo, apgaulės, sukčiavimo formas, piktnaudžiaujant padėtimi ar pažeidžiamumu, mokant ar priimant pinigus arba kitą naudą tam, kad būtų gautas kito tą žmogų kontroliuojančio asmens sutikimas, siekiant išnaudoti. Net jei žmogus sutinka su “pasiūlymu”, dar nereiškia, kad jis išvyko daryti nusikalstamų veikų savo noru. Dažniausiai tokie “sutikimai” išgaunami apgaulės būdu. Ir tik jau esant kitoje šalyje asmenims yra atskleidžiama, ką jie turės daryti”, – aiškino socialinė darbuotoja.

    Dažniausiai pasitaikančios prekybos žmonėmis formos yra išnaudojimas nusikalstamai veikai daryti, seksualinis išnaudojimas tiek seksualinėms paslaugoms teikti, tiek pornografijai, fiktyvios, išnaudojančios santuokos.

    Rečiau susiduriama su nelegaliomis kovomis, išnaudojimu sukčiavimui, elgetavimui.

     

    Gali kreiptis visą parą

    Ž.Širvydaitė pabrėžė, kad Klaipėdos neaplenkia prekybos žmonėmis problema. Dažniausiai čia susiduriama su išnaudojimu nusikalstamoms veikoms vykdyti.

    “Mūsų centras padeda nukentėjusiesiems vėl atsistoti ant kojų, integruotis į visuomenę. Nukentėjusieji gauna psichosocialinę pagalbą: psichologinę, teisinę, medicininę, socialinę. Jeigu yra poreikis, ieškomas saugus prieglobstis, perkami maisto produktai, higienos priemonės, rūbai, medikamentai”, – vardijo socialinė darbuotoja.

    Pasak Ž.Širvydaitės, beveik visi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro Klaipėdos skyriaus klientai, nukentėję nuo prekybos žmonėmis, duoda parodymus prieš savo skriaudėjus.

    “Turime padėti tiems asmenims susigaudyti teisiniame procese, tarpininkauti tarp kliento ir advokato, suteikti kitą būtiną pagalbą”, – pabrėžė socialinė darbuotoja.

    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras turi visą parą veikiantį SOS pagalbos telefono numerį +370 679 61 617.

    Jis skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų.

    “Skambinti kviečiame ir šeimų narius, tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Esame pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų”, – pabrėžė Ž.Širvydaitė.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Milda Skiriutė

  • PREVENCINĖ PASKAITA GENEROLO PLECHAVIČIAUS KADETŲ LICĖJUJE

    Š. m. rugsėjo 26 dieną Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus I ir II gimnazijos klasių auklėtiniai dalyvavo „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu“ centro (KOPŽI) vestame interaktyviame užsiėmime.

    Užsiėmimo metu kadetai išgirdo įvairias, o svarbiausia – tikras istorijas apie prekybą žmonėmis ir žmonių išnaudojimą, išnaudojimo būdus, žiūrėjo filmus šia tema. Mokiniai buvo supažindinti su šia  problema mūsų visuomenėje. Jos priežastimis bei priemonėmis, padedančiomis užkirsti kelią įsitraukimui. Buvo mokoma atpažinti verbavimo ženklus, siekiant išnaudoti, suteikta informacija, kur kreiptis pagalbos patekus į tokią situaciją. Kadetai buvo supažindinti su centro organizuojama ir teikiama pagalba aukoms bei vykdoma prevencine veikla.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Rita Baltaduonė

  • KAIP IŠVENGTI NEMALONIŲ SITUACIJŲ SOCIALINIAME TINKLE ,,FACEBOOK”?

    Aktualios ir skaudžios temos visiems: žmonių išnaudojimas, persekiojimas, dingimas, vergovė. Apie tai ir buvo kalbama seminare „Tamsioji „Facebook“ tinklo pusė. Visa tiesa apie prekybą žmonėmis, jų dingimą ir išnaudojimą. Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijoje 2017 m. rugsėjo 20 dieną. Jį vedė Bernadeta Dumskytė-Tsitsishvili, „VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro“ socialinė darbuotoja.
    Bernadeta informavo moksleivius apie savo organizacijos vykdomas veiklas, patarė visada kreiptis, iškilus bet kokiam grėsmės atvejui. Patarė kaip jų išvengti socialiniuose tinkluose: nesidalinti privačia informacija, keisti nustatymus, tikslintis brukamą reklamą, žinoti, kad gali būti persekiojami, verčiami vogti, elgetauti, būti parduoti nelegaliam darbui, į pasiūlymus draugauti žiūrėti labai įtariai ir atsakingai.
    Renginį organizavo Kuršėnų Vytauto Vitkausko biblioteka, vykdanti projektą „Išdrįskime pasitikti kintantį pasaulį“.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorė: Vida Ragauskienė