Author: admin

Siekiant apsaugoti vaikus Seime svarstoma galimybė kurti seksualinių nusikaltėlių registrą ar juos išskirti į atskirą dalį šiuo metu veikiančiame įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre.

Socialdemokratų darbo partijos frakcijos narė Rimantė Šalaševičiūtė teigia, kad seksualinių nusikaltimų registras galėtų būti plačiau prieinamas, nes dabartinio nusikaltimus padarusių asmenų registro informacija sunkiai pasiekiama.

„Šiandien mes turime bendrą registrą, kuriame registruojami įtariamieji ir padarę nusikaltimus asmenys. Čia patenka ir tie asmenys, kurių nusikaltimai susiję su seksualiniu išnaudojimu. Nesant atskiro registro, yra sunku gauti informaciją įvairioms įstaigoms, nevyriausybinėms organizacijoms, kurios dirba su vaikais ir įdarbina asmenis“, – penktadienį žurnalistams Seime sakė R. Šalaševičiūtė.

„Reikia grįžti prie atskiro seksualinio nusikaltėlių registro idėjos ar bent išskirti bendrame registre atskirą dalį, kuri būtų prieinama didesnei daliai darbdavių“, – pažymėjo Seimo narė.

Parlamentarės iniciatyva penktadienį Seime klausimą aptarė ministerijų, valstybės įstaigų, vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė sakė, kad esamas įtariamųjų ir nusikaltėlių registras yra per daug bendras, siūloma, kad seksualinių nusikaltėlių registras būtų atviresnis visuomenei. Anot jos, diskusijos klausimas, kam ir kiek toks registras būtų prieinamas.

„Mes matytume registrą labiau prieinamą visuomenei, ne tik specialistų grupėms, kurie turi pereiti daugybę biurokratinių barjerų, kad pasiektų tą informaciją. Galima diskutuoti, kokios būtų prieinamumo pakopos, kokie asmenys galėtų prieiti, kokia nuasmeninta informacija galėtų būti plačiai teikiama, bet registras turėtų tarnauti, būti ne kažkur popieriuje ar neprieinamoje svetainėj, bet padėti apsisaugoti“, – kalbėjo nevyriausybinio sektoriaus atstovė.

Anot jos, nevyriausybininkai pasisako už tai, kad tokia nuasmeninta informacija būtų prieinama plačiai – pavyzdžiui, bendruomenė matytų, kiek jos regione yra seksualinius nusikaltimus padariusių ar įtariamų asmenų.

„Mes galvotume, kad nereikia vardo, pavardės, tikslaus adreso, bet kad bendruomenė žinotų, kad jų teritorijoj yra penki–dešimt–dvidešimt asmenų, kurie buvo apkaltinti dėl tokio nusikaltimo“, – sakė K. Mišinienė.

Anot jos, tokia informacija bendruomenę paskatintų būtų atidesne, nes šiuo metu regionuose kartais susiduriama su požiūriu, kad seksualiniai nusikaltėliai gyvena tik didmiesčiuose ir t. t.

„Mes, nevyriausybininkai, – ne už persekiojimą nusikaltimus padariusių asmenų, mes tikrai ne apie tai, registras yra prevencinė priemonė“, – pabrėžė centro vadovė.

Vaiko teisių kontrolierės Editos Žiobienės vyriausioji patarėja Audronė Bedorf teigė, kad nėra teisinių kliūčių kurti tokį registrą.

„Galimybes tokias valstybė turi, teisės aktai, tarptautiniai dokumentai to neriboja, ir tai yra visiškai valstybės apsisprendimas, ar turėti tokį registrą, ar ne. Praktikų yra įvairių, kiek man teko susipažinti su tyrimais, linkstama prie to, kad valstybės turi tokius registrus“, – sakė A. Bedorf.

Kartu ji sakė, kad sunku komentuoti, kokią naudą duotų toks registras, kol nėra aišku, kokiu principu jis veiktų, kokia informacija ir kam būtų prieinama.

„Registras galėtų turėti naudą, tai būtų didesnė vaikų apsauga nuo galimo seksualinio išnaudojimo, bet viskas priklausytų, kokie būtų priimti sprendimai, kiek jis būtų viešai prieinamas, kaip būtų kontroliuojami tie žmonės, kurie teisti, atlikę bausmę, išėję, kiek mes sektumėme jų gyvenimą, gyvenamosios vietos keitimą“, – sakė patarėja.

Seimo kanceliarijos Tyrimų skyriaus surinkta medžiaga rodo, kad atskiri seksualinių nusikaltėlių registrai sukurti JAV, Kanadoje, Kroatijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, tokį registrą planuojama sukurti Lenkijoje. Daugelyje kitų Europos šalių seksualiniai nusikaltimai registruojami kartu su kitais kriminaliniais nusikaltimais arba jų registravimas sudaro neformalų „registrą“.

Daugelyje šalių seksualiniams nusikaltėliams, atlikusiems bausmę, taikomos papildomos ribojimo priemonės, ypač darbo su vaikais srityje.

Užsienyje atliktų tyrimų duomenimis, maždaug vienas iš penkių vaikų tampa vienokio ar kitokio seksualinio smurto auka. Lietuvos policijos duomenimis, 2015 metais 5,1 proc. vaikų, tapusių nusikaltimų aukomis, patyrė seksualinę prievartą.

Publikuota: 2017m. laprkičio 10d. https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/svarstoma-galimybe-kurti-seksualiniu-nusikalteliu-registra.d?id=76318399#cxrecs_s

Metus trukęs seksualinis išnaudojimas, penkiolikmetės ryžtas apie tai prabilti viešai, dvejus metus trukęs sekinantis teisinis procesas, lydimas nuolatinio spaudimo tiek iš 40 metų už ją vyresnio vyro, tiek iš artimųjų pusės, baigėsi visišku paauglės pralaimėjimu prieš sistemą. Nors pagal Lietuvos įstatymus lytinis santykiavimas su jaunesniu nei 16 metų asmeniu yra nusikaltimas net nesant prievartos, teisme paauglės prievartautojas atsipirko bauda.

Kaip pasakojo su šia istorija gerai susipažinusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) darbuotoja Monika Murnikaitė, nedidelį raidos atsilikimą turinti mergaitė užaugo šeimoje, kurioje skurdas, alkoholis bei smurtas buvo kasdienybė. Keista, bet ši šeima taip ir nebuvo įtraukta į socialinės rizikos grupę, taigi jokia pagalba jai nebuvo teikiama.

Mergaitės vyriausioji sesuo gana anksti sukūrė šeimą ir išsikraustė į kitą kaimą, vėliau nusprendė perimti jaunesnio brolio globą. Galiausiai pati susilaukė trijų vaikų. Tėvas niekada nebuvo pavyzdingas ir tėviškas – jam butelis būdavo svarbesnis nei vaikų gerovė. Mama, pavargusi nuo skurdo ir problemų, nusprendė išvykti į Angliją ieškoti geresnio gyvenimo.

Tuomet Ieva (vardas pakeistas) ir atsidūrė sesers atsakomybėje. Kai jos mama grįžo atgal į Lietuvą, ji kartais vykdavo pagyventi pas mamą. Panašu, kad ji nesijautė gerai nei pas seserį, nei pas motiną. Beje, sesuo ir pati kreipėsi į vaiko teisių apsaugos specialistus, sakydama, kad nesusitvarko su Ieva, tačiau pagalbos šeima negavo.

Kai 15 metų mergaitė prakalbo apie tai, kad ją seksualiai prievartauja 40 metų už ją vyresnis kaimynas, namiškiai nepatikėjo. Mergaitė apie tai pirmiausia prasitarė socialinei pedagogei, o ši paragino ją kreiptis į policiją. Ieva taip ir padarė. Ji paaiškino, kad vyras kelis kartus ją išžagino, taip pat vertė užsiimti oraliniu seksu, tikindamas ją mylintis ir vesiantis.

„Šeimos nariai nepalaikė Ievos ir spaudė ją atsiimti parodymus, nes prievartautojas ir jo žmona siūlė už tai pinigus. Svarbu paminėti, kad Ievos sesuo buvo skolinga pinigų prievartautojui, o tėvas buvo jo bendradarbis.

Motina, iš pradžių taip pat netikėdama, nes tas vyras kaime buvo visų gerbiamas verslininkas, dukrą nuvedė pas ginekologę, o ši patvirtino, kad mergaitė turėjusi lytinių santykių. Tuomet motina parašė jam SMS žinutę, teigdama, kad Ieva pastojo. Vyro atsakymas galutinai patvirtino kaltę: „Ievai ir vaikui nupirksiu butą ir juos išlaikysiu – tik niekam nesakykite.“

Prievartautojas viso teisminio proceso metu rasdavo galimybę susisiekti su auka ir ją kalbinti pakeisti parodymus, nors mergaitė, stengdamasi jo išvengti, ne kartą keitė telefono numerį.

Svarbu paminėti, kad Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nurodo, kad nusikaltimai, padaryti prieš nepilnametį asmenį, turi būti išnagrinėti per kuo trumpesnį laiką, o nepilnametė apklausiama tik vieną kartą siekiant išvengti pakartotino traumavimo. Ievai nepasisekė, nes vien ikiteisminis tyrimas truko 2 metus, o pati mergaitė buvo apklausta 4 kartus ir dar 2 kartus prievartos istoriją reikėjo papasakoti teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertams“, – pasakojo M.Murnikaitė.

Ketvirtos apklausos metu Ieva pakeitė savo parodymus ir ėmė sakyti, kad santykių su minėtu vyru neturėjo. Teiginius, kad mergaitė patiria spaudimą iš kaltinamojo (net jai pakeitus telefono numerį, jis sugebėdavo jį sužinoti ir siuntinėjo įvairaus pobūdžio SMS, skambindavo), teismas atmetė: esą neįmanoma įrodyti, kad iš nežinomo numerio atėjusią žinutę parašė kaltinamasis.

Galiausiai bylai patekus į teismą, motinai, kuri atstovavo savo nepilnametei dukrai, buvo nuolat tvirtinama, kad ši byla bus pralaimėta, nes Ieva keičia parodymus. Negana to, vieno iš posėdžių metu išgirdo, kad bylą nagrinėti perims kitas teisėjas, ir tuomet jau jos nagrinėjimas užtruks dar mažiausiai dvejus metus. Tai reiškia, kad ir vėl darbdaviui reikės aiškinti, kodėl jos nebus darbe, ieškotis žmogaus, kuris galės ją nuvežti iki už daugiau nei 90 km esančio teismo. Viso to motinai pasirodė per daug, ir byla baigėsi susitaikymu.

„Ievos byloje nuostabą kelia faktas, kad Šiaulių apygardos prokurorė neapskundė Pakruojo rajono apylinkės teismo pirmos instancijos nuosprendžio, pasibaigusio susitaikymu. Prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą, šioje situacijoje – pasimetusią, spaudžiamą mergaitę, kuri nebuvo sulaukusi 16 metų amžiaus ribos, nuo kurios gali duoti sutikimą lytiškai santykiauti. Apskritai kyla klausimas, kaip galima susitaikyti seksualinio nusikaltimo byloje, kai Baudžiamojo kodekso 1511 straipsnis nurodo:

„Pilnametis asmuo, lytiškai santykiavęs ar kitaip tenkinęs lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.“ Juolab kad pats brandaus amžiaus kaltinamasis prisipažįsta, kad turėjo lytinių santykiu su Ieva ir žinojo, kad jai vos 15 metų. Deja, jis atsipirko nedidele įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą ir išvengė baudžiamosios atsakomybės“, – teigė specialistė.

Pasak jos, ši byla akivaizdžiai parodo, kad Lietuvoje neturime kvalifikuotų vaikų advokatų, kurie atsidavę gintų tik vaiko interesus.

Specialistės teigimu, po teismo verdikto mergaitei pablogėjo sveikata, ji ne kartą bandė žudytis ir galiausiai pateko į psichiatrinę ligoninę.

„Mergaitė nebenorėjo eiti į mokyklą ir išvis eiti iš namų. Mokykloje ji patyrė patyčias, kaime pasklido kalbos, kad ji laisvai santykiauja su bet kuo. Neatlaikiusi aplinkos pasmerkimo Ieva nusprendė mesti mokyklą, tačiau niekas nebandė jos perkalbėti.

Tiesa, mokyklos darbuotojai stengėsi įkalbėti merginą mokytis namuose, kad bent jau baigtų mokyklą, tačiau jau buvo per vėlu – Ieva jau nebeturėjo tokio noro, netikėjo nei savo jėgomis, nei kitų žmonių pagalbos siūlymais.

Kadangi Ieva kelis kartus kraustėsi – gyveno tai pas mamą, po to pas sesę, po to vėl pas mamą, po to vėl pas sesę, – už ją atsakomybės neprisiėmė nei viena regioninė Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Kuomet buvo prašyta atsakingų tarnybų imtis veiksmų, reaguoti į traumuotos mergaitės poreikius, tarnybos ją siuntinėjo nuo vienų pas kitas.

Pabrėžiant, kad mergaitė yra itin pažeidžiama, kad jai būtina kvalifikuotų specialistų pagalba ir konkretūs priimami veiksmai, jie teigė, kad viskas yra tik įtarimų lygmenyje, o realių faktų nėra. O kol jų nėra – nėra ir problemos. Žiūrint į popierius, viskas teisėta. O žiūrint į vaiko gyvenimą?“ – klausė pašnekovė.

„Vaikai, nukentėję nuo seksualinės prievartos, labai sunkiai gyja po patirtų traumų ir dažnai turi gyventi su giliomis žaizdomis, kurias gydytis turi patys. Mes, visuomenė, nebegalime nereaguoti į tam tikrų tarnybų abejingumą, į šių pažeistų vaikų poreikius ir negalime tylėti, kai laisvėje vaikšto pedofilai vien todėl, kad nukentėjusioji „susitaikė“ su kaltinamuoju. Ievos istorija liudija, kaip lengvai atsipirko prievartautojas ir kokias pasekmes toliau patiria auka: patyčios, spaudimas, gėda…

Vaiko teisių apsaugos specialistai ne tik niekaip nereagavo į tokį keistą teismo sprendimą, bet ir dabar nemato poreikio dirbti su mergaite, kuriai būtina psichologinė pagalba, kad ji nesijaustų pati kalta, nes aukos, jeigu nuosprendis išteisina skriaudėją, jaučia didžiulį nusivylimą ir gailisi, kad apskritai apie tai prabilo. Nuskamba net tokie pasakymai – esą neapsimoka, nes jai tuoj sukaks aštuoniolika metų.

Ši istorija yra visomis prasmėmis ciniška. Suaugusio, turinčio šeimą kaimyno išprievartauta penkiolikmetė, turinti specialiųjų poreikių, visą laiką po padidinamuoju stiklu: „gal tau patiko?“, „gal pati tą vyrą ir suviliojai“, „rado dėl ko čia teistis“ ir pan. Nors dvi ekspertizės nurodė, kad mergaitės liudijimu galima pasitikėti, ji nelinkusi fantazuoti, kad reikia nekreipti dėmesio į jos painiojimąsi paskutiniuose parodymuose, o remtis pirminiais, tai nesutrukdė Pakruojo apylinkės teismui paskelbti apie… šalių susitaikymą ir kaltinimų panaikinimą.

Mergaitės tėvai noriai priėmė pasiturinčio kaimyno „kompensaciją“, amžiams palikdami savo vaiką su patirtos neteisybės jausmu“, – įsitikinusi M.Murnikaitė.

Pasak jos, nonsensas, kad asmuo už lytinį nusikaltimą atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Juk tai ne tvorą išlaužti ir atlyginti nuostolius. Juolab, kad yra įstatymas, kuris nurodo, kad net nesant prievartos akto lytinis santykiavimas su jaunesniu nei šešiolikos metų asmeniu yra nusikaltimas ir už jį baudžiama.

Baisu ir tai, kad Ieva ir toliau gyvena netoli to vyro. Jeigu jis toliau ją žagins, vargu ar mergina dar kartą kreipsis pagalbos į policiją, nes jeigu teismas jį išteisino, vadinasi, jis nepadarė nieko bloga.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė taip pat patvirtino, kad įstatymu nustatytas sutikimo turėti lyrinių santykių amžius – šešiolika metų. Pasak pašnekovės, deja, bylų, kai seksualinės prievartos ar fizinio smurto atveju susitaikoma ne vaiko naudai, iš tiesų būna.

„Susitaikymo institutas teisme turi savo funkciją, tačiau jeigu mes kalbame apie lytinį nusikaltimą ir yra akivaizdu, kad jis yra buvęs, bet kuriuo atveju turi būti taikoma atsakomybė, nes vaikui toks susitaikymas nėra naudingas.

Jeigu teismas mato, kad tėvai netinkamai atstovauja vaiko interesams, ieško sau naudos, prokuratūroje turi būti sprendžiamas klausimas dėl įstatyminio atstovo pakeitimo. Tokia galimybė yra.

Be to, turime jau dvejus metus galiojančią baudžiamojo proceso normą, kad nukentėjęs vaikas turi gauti gynėją – valstybės advokatą.

Mat jei susitaikymą pasirašo tėvai, atstovaujantys vaiką, vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai, net norėdami negali šio sprendimo apskųsti, nes teisme jie nebuvo vaiko atstovai. Būtent todėl tam tikrais atvejais būtina pakeisti vaiko atstovą.

Jau pernai prokurorams ir teisėjams kėlėme klausimą, ar susitaikymas yra pagrįstas, kai vaikas nukenčia nuo savo artimiausios aplinkos. Susitaikymas turi turėti akivaizdžios naudos vaikui. Buvo atvejų, kai globėjas muša vaiką, ir galiausiai sutuoktiniai susitaiko dėl vaiko mušimo. Kaip šioje situacijoje apgintas vaiko interesas?“ – svarstė E.Žiobienė.

Pasak jos, šiuo metu atstovo pakeitimo klausimas paliktas spręsti patiems prokurorams ir teisėjams, t. y. priklauso nuo jų geros valios ir aktyvumo. Kaip ir gynėjo vaikui priskyrimas, kas ypač aktualu aktualu seksualinės prievartos bylose.

„Tokia galimybė yra, bet dažnai ja nepasinaudojama. Deja, kai mergaitės nukenčia, visuomenės požiūris į jas vis dar toks: esą jos pačios kaltos. Tačiau koks gali būti sutikimas santykiauti, kai mergaitei penkiolika metų?

Šiuo metu pas generalinį prokurorą sudaryta darbo grupė, kurioje bandoma parengti rekomendacijas dėl vaiko advokato skyrimo, kurias teiks pats generalinis prokuroras. Tai gali tapti akstinu prokurorams labiau į jas įsiklausyti, tačiau šios rekomendacijos vargiai paveiks teisėjus.

Buvo siūlymas šią normą padaryti privalomą, tačiau teisėsaugininkai tikina, kad tikrai ne visada tokios atstovo reikia. Tačiau jeigu vaikas jaučiasi nesaugus, pradeda mėtytis parodymuose, akivaizdu, kad jam reikia stipraus jo interesams atstovaujančio gynėjo“, – įsitikinusi vaiko teisių apsaugos kontrolierė.

Autorius Inga Saukienė

Per­nai Lie­tu­vos teis­muo­se bu­vo iš­nag­ri­nė­ta 20 pros­ti­tucijos ir pre­ky­bos žmo­nė­mis by­lų. At­pil­do už šias nu­si­kals­ta­mas vei­kas su­lau­kė 39 as­me­nys.

At­lik­ti ty­ri­mai ro­do, kad daž­niau­siai pa­si­tai­kan­tys pre­ky­bos žmo­nė­mis at­ve­jai – sek­su­a­li­nis iš­nau­do­ji­mas, ver­giš­kas dar­bas, ver­ti­mas da­ry­ti nu­si­kal­ti­mus, pri­vers­ti­nės fik­ty­vios san­tuo­kos. Nu­si­kal­tė­lių au­ko­mis pa­pras­tai tam­pa so­cia­liai pa­žei­džia­miau­si žmo­nės.

Apie pre­ky­bą žmo­nė­mis pa­sa­ko­ja Ko­vos su pre­ky­ba žmo­nė­mis cen­tro (KOP­ŽI) so­cia­li­nio dar­bo ko­or­di­na­to­rė Jus­ti­na STA­KAI­TY­TĖ.

– Ko­kios šian­dien yra pre­ky­bos žmo­nė­mis for­mos ir ko­kios prie­žas­tys lė­mė nau­jų for­mų at­si­ra­di­mą?

 

– Dar ne­ma­ža vi­suo­me­nės da­lis iki šiol ma­no, kad daž­niau­siai iš­nau­do­ja­mos mer­gi­nos ir mo­te­rys pros­ti­tucijai ir kad bū­tent jos yra po­ten­cia­lios pre­ky­bos žmo­nė­mis au­kos.

 

Ta­čiau jau nuo 2013 me­tų pre­ky­bos žmo­nė­mis są­vo­ka ge­ro­kai iš­si­plė­tė, nes, be įpras­to mo­te­rų iš­nau­do­ji­mo sek­so in­dust­ri­jo­je, at­si­ra­do pa­klau­sa ir vy­rų, ir ne­pil­na­me­čių vai­ki­nų, ku­riuos nu­si­kals­ta­mo pa­sau­lio at­sto­vai vis daž­niau iš­ra­din­gai įtrau­kia į įvai­riau­sias nu­si­kals­ta­mas vei­kas.

 

Pas­ta­rų­jų me­tų ten­den­ci­jos ro­do, kad ne­pil­na­me­čiai ir jau su­lau­kę pil­na­me­tys­tės jau­nuo­liai yra ve­ža­mi vog­ti iš pre­ky­bos cen­trų dra­bu­žių, bui­ti­nės tech­ni­kos bei ki­tų pa­klau­sių pre­kių, ga­ben­ti vog­tus au­to­mo­bi­lius, plėš­ti spe­cia­li­zuo­tų par­duo­tu­vių į Skan­di­na­vi­jos ša­lis, Aust­ri­ją, Da­ni­ją, Pran­cū­zi­ją, Ny­der­lan­dus, Vo­kie­ti­ją ir Jung­ti­nę Ka­ra­lys­tę. Su­au­gę vy­rai ir mo­te­rys ver­čia­mi suk­čiau­ti, ga­ben­ti ar pla­tin­ti nar­ko­ti­kus, iš­nau­do­ja­mi pri­vers­ti­niams dar­bams.

 

– Kas daž­niau­siai krei­pia­si pa­gal­bos – pa­čios au­kos ar jų ar­ti­mie­ji? Iš kur daž­niau­siai pra­šo­ma pa­gal­bos – Lie­tu­vos ar už­sie­nio?

 

– Tik­riau­siai vie­na pa­grin­di­nių prie­žas­čių, ko­dėl at­sklei­džia­ma tiek ne­daug pre­ky­bos žmo­nė­mis at­ve­jų (skel­bia­ma, kad pa­sau­ly­je yra 21 mln. žmo­nių, ku­rie yra pre­ky­bos žmo­nė­mis au­kos), yra tai, jog pa­čios au­kos pa­gal­bos ne­si­krei­pia. Per 16 KOP­ŽI cen­tro gy­va­vi­mo me­tų ga­lė­tu­mė­me ant ran­kos pirš­tų su­skai­čiuo­ti, kiek kar­tų pa­tys nu­ken­tė­ju­sie­ji krei­pė­si pa­gal­bos.

 

Taip yra dėl ke­lių prie­žas­čių: vi­sų pir­ma, vi­suo­me­nė­je vis dar ga­ji nuo­mo­nė, jog žmo­nės pa­tys kal­ti, kad pa­te­ko į pre­kei­vių žmo­nė­mis pin­kles. Ki­ta prie­žas­tis – nu­ken­tė­ję as­me­nys daž­nai pa­tys sa­vęs ne­iden­ti­fi­kuo­ja kaip nu­ken­tė­ju­sių­jų. Ypač tai aki­vaiz­du, kai kal­ba­me apie vy­rus, pa­te­ku­sius į pre­kei­vių žmo­nė­mis pin­kles. Lie­tu­vo­je vy­rau­ja ne­tei­sin­ga nuo­sta­ta, jog vy­rai ne­ga­li verk­ti, vy­rai ne­ga­li skųs­tis, vy­rai ne­ga­li ne­ap­si­gin­ti. To­dėl la­bai daž­nai nu­ken­tė­jęs as­muo lin­kęs sa­ve kal­tin­ti ir „nu­ra­šy­ti“, kad tie­siog ne­pa­si­se­kė.

 

Daž­niau­siai nu­ken­tė­ju­siuo­sius pas mus siun­čia tei­sė­sau­gi­nin­kai, pra­si­dė­jus tei­si­niam pro­ce­sui. Taip pat daž­nai į mus krei­pia­si Lie­tu­vos am­ba­sa­da, esan­ti už­sie­nio ša­ly­je, kar­tais krei­pia­si su­ne­ri­mę ar­ti­mie­ji. Pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai pa­gal­bos krei­pia­si ki­tų ins­ti­tu­ci­jų at­sto­vai – so­cia­li­niai, vai­kų glo­bos na­mų dar­buo­to­jai ir ki­ti.

 

– Kas daž­niau pa­ten­ka į pin­kles – vy­rai ar mo­te­rys? Ko­kio am­žiaus nu­ken­tė­ju­sių­jų pa­si­tai­ko dau­giau­sia?

 

– Tik­ruo­sius mas­tus sun­ku at­skleis­ti, nes tai, ką mes ži­no­me, yra tik led­kal­nio vir­šū­nė. Ta­čiau pa­ste­bi­me, kad pas­ta­rai­siais me­tais vis dau­giau vy­rų, jau­nuo­lių pa­ten­ka į pre­ky­bos žmo­nė­mis pin­kles. Mū­sų cen­tras tu­ri 6 sky­rius vi­so­je Lie­tu­vo­je (Kau­nas, Klai­pė­da, Šiau­liai, Pa­ne­vė­žys, Ma­ri­jam­po­lė, Tau­ra­gė), ste­bi­me skir­tin­gas si­tu­a­ci­jas re­gio­nuo­se.

 

Yra re­gio­nų, ku­riuo­se dir­ba­me su ypa­tin­gai daug pre­ky­bos žmo­nė­mis au­kų vy­rų, ki­tuo­se dau­giau nu­ken­tė­ju­sių mo­te­rų, mer­gi­nų.

 

Tei­kia­me pa­gal­bą jau­niau­siai pre­ky­bos žmo­nė­mis au­kai, vai­ki­nui, ku­riam iš­nau­do­ji­mo me­tu bu­vo tik 13 me­tų. Svar­bu pa­mi­nė­ti, kad pas­ta­rai­siais me­tais ma­to­me, jog į pre­kei­vių žmo­nė­mis tin­klą pa­ten­ka vis jau­nes­nių žmo­nių.

 

Ne­ri­mą ke­lia ir tai, kad vis jau­nes­nės mer­gi­nos tam­pa su­te­ne­rių au­ko­mis. Dar prieš pen­ke­rius me­tus dau­ge­lis mo­te­rų, iš­nau­do­tos kaip pros­ti­tutės, bu­vo pil­na­me­tės. Šian­die­ną si­tu­a­ci­ja ge­ro­kai liūd­nes­nė, tei­kia­me pa­gal­bą ne­pil­na­me­tėms mer­gi­noms.

 

Iš­nau­do­ji­mo dar­be ar įtrau­ki­mo į nu­si­kals­ta­mas vei­kas for­mo­se vy­rau­ja la­bai įvai­rus am­žius – įtrau­kia­mi ir ne­pil­na­me­čiai vai­ki­nai, ir ką tik pil­na­me­tys­tės su­lau­kę jau­nuo­liai, ir su­au­gę as­me­nys, net ir ge­ro­kai gy­ve­ni­mo pa­tir­ties su­kau­pę as­me­nys, jau už­au­gi­nę sa­vo vai­kus.

 

– Ko­kias ver­ba­vi­mo, vi­lio­ji­mo sche­mas pa­si­ren­ka nu­si­kal­tė­liai?

 

– Ver­ba­vi­mo bū­dai ir prie­mo­nės įvi­lio­ti žmo­nes daž­nai kin­ta, spar­čiai vys­to­si. Šian­dien prie­var­ti­niai ver­ba­vi­mo bū­dai nau­do­ja­mi re­tai, daž­niau­siai tai­ko­mos įvai­rios iš­ma­nios įvi­lio­ji­mo sche­mos – įti­ki­nė­ja­ma, ža­da­ma, šan­ta­žuo­ja­ma, ma­ni­pu­liuo­ja­ma žmo­nių pa­žei­džia­mu­mu, ga­ran­tuo­ja­mi leng­vi di­džiu­liai pi­ni­gai, ver­buo­ja­ma per pa­žįs­ta­mus, gi­mi­nes, per skel­bi­mus in­ter­ne­te ar net pa­ka­bi­nant juos ato­kių kai­mų skel­bi­mų len­to­se, vi­lio­ja­mi po­kal­bių sve­tai­nė­se, per pa­žin­čių tar­ny­bas, įdar­bi­ni­mo agen­tū­ras, nak­ti­niuo­se klu­buo­se ir t. t. Ver­buo­to­jai vei­kia itin iš­ma­niai ir grei­tai už­ver­buo­ja daug žmo­nių –bū­si­mų au­kų – be di­des­nių in­ves­ti­ci­jų ir ri­zi­kos.

 

Nu­si­kal­tė­lių aki­ra­tis kas­met ple­čia­si, o jų nu­si­kal­ti­mų vyk­dy­mo me­to­dai pra­na­šes­ni už tei­sė­sau­gos pa­stan­gas ir tu­ri­mas tei­si­nes prie­mo­nes, nu­kreip­tas su­tram­dy­ti jų vyk­do­moms nu­si­kals­ta­moms vei­koms.

 

Daž­nai pre­kei­viai žmo­nė­mis pra­de­da nuo me­la­gin­gų pa­ža­dų „leng­vai“ už­si­dirb­ti mi­ni­ma­liai ri­zi­kuo­jant, pa­si­nau­do­ti vie­nin­te­le ga­li­my­be tap­ti ne­pri­klau­so­mam, svar­bes­niam, „kie­tes­niam“, ga­ran­tuo­ja „sto­gą“ – ko daž­nai trūks­ta jau­nam žmo­gui ar­ba iš anks­to ruo­šiant nu­si­žiū­rė­tą au­ką. Kar­tais gra­si­na­ma, len­kiant nu­si­kals­ti jau Lie­tu­vo­je, o vė­liau įtrau­kiant į rim­tes­nius nu­si­kal­ti­mus už­sie­nio ša­ly­se.

 

Ne­re­tai su­da­ro­mas įspū­dis, kad pats pa­aug­lys sa­vo no­ru vyks­ta į ki­tą ša­lį, no­rė­da­mas „pa­si­žval­gy­ti“, „pa­ke­liau­ti“, ta­čiau ži­nant, kad vai­ki­nu­kas jo­kios už­sie­nio kal­bos ne­mo­ka ir iš­va­žiuo­ja į ko­kią Aust­ri­ją ar Pran­cū­zi­ją, tu­rė­da­mas 2 eu­rus ki­še­nė­je, tai at­ro­do vi­siš­kai ne­įti­kė­ti­nai.

 

Kri­mi­na­li­nio pa­sau­lio at­sto­vai nu­si­žiū­ri, at­si­ren­ka tuos vai­ki­nu­kus, ku­rie tė­vams ar vie­ti­nėms ben­druo­me­nėms ne itin rū­pi, ku­rie jau tu­rė­ję rei­ka­lų su tei­sė­sau­ga, ir tu­rin­tys ne­igia­mos pa­tir­ties, ne­pa­si­ti­kin­tys po­li­ci­ja. Jie ži­no, kad šie ty­lės ir nie­kam ne­si­skųs.

 

Mū­sų cen­trui ži­no­mi ne­pil­na­me­čių at­ve­jai tik pa­tvir­ti­na, kad ben­druo­me­nių at­stum­ti vai­ki­nu­kai, iš­nau­do­ti įvai­rių gau­jų ir gau­je­lių, bi­jo kal­bė­ti, ben­dra­dar­biau­ti su po­li­ci­ja ir pa­si­ren­ka ty­lė­ji­mą ar­ba už­si­spy­ru­siai tvir­ti­na, kad pa­tys va­žia­vo, vo­gė, kad pa­tys kal­ti. To­kie at­ve­jai, ži­nant nu­si­kals­ta­mo pa­sau­lio au­kų is­to­ri­jas, tik­rą­ją tie­są ir kas už to­kių „tvir­ti­ni­mų“ sly­pi, itin jau­di­na ir ke­lia ne­ri­mą.

 

Pas­ta­ruo­ju me­tu di­džio­ji dau­gu­ma nu­ken­tė­ju­sių­jų, ap­si­spren­du­sių ben­dra­dar­biau­ti su tei­sė­sau­ga, ar dar svars­tan­čių, kal­bė­ti ar ty­lė­ti, pa­ti­ria tie­sio­gi­nį ar ne­tie­sio­gi­nį po­vei­kį iš su­įžū­lė­ju­sių kal­ti­na­mų­jų, jų pa­ran­ki­nių ar net jų ar­ti­mų­jų. Šis me­to­das nu­si­kal­tė­liams daž­nai pa­si­tei­si­na, jie iš­ven­gia at­sa­ko­my­bės ir ne­pra­ran­da leng­vai įgy­to „ver­go“, ku­rį dar ne kar­tą mak­si­ma­liai iš­nau­dos sa­vo tiks­lams pa­siek­ti.

 

Ieš­kan­tiems dar­bo su­au­gu­siems, tiek vy­rams, tiek mo­te­rims, vi­sais at­ve­jais ža­da­mas ge­res­nis gy­ve­ni­mas ir pa­do­rus ge­rai ap­mo­ka­mas dar­bas įvai­rio­se už­sie­nio ša­ly­se – že­mės ūkio, sta­ty­bų, pra­mo­nės sek­to­riuo­se, bet daž­niau­siai vis­kas bai­gia­si tik pa­ža­dais. Mū­sų tau­tie­čiai, vos nu­vy­kę į ki­tą ša­lį, bū­na pri­vers­ti pa­mirš­ti sa­vo sva­jo­nes už­si­dirb­ti, pa­dė­ti sa­vo šei­moms ar grą­žin­ti sko­las. Jie bū­na pri­vers­ti gy­ven­ti žmo­nių per­pil­dy­to­se pa­tal­po­se ir dirb­ti už stai­ga at­si­ra­du­sius įsi­sko­li­ni­mus už būs­tą bei mais­tą. Iš­drį­sę pa­si­prie­šin­ti ver­giš­koms dar­bo są­ly­goms ar­ba pa­pra­šę „darb­da­vio“ iš­mo­kė­ti su­tar­tą už­mo­kes­tį, kad ga­lė­tų ne­dels­da­mi grįž­ti į Lie­tu­vą, dau­ge­lis pa­tir­da­vo psi­cho­lo­gi­nį ir fi­zi­nį smur­tą, gra­si­ni­mus su­si­do­ro­ti.

 

– Ar yra sa­vy­bių, bū­din­gų vi­soms au­koms? Ko­kios žmo­nių gru­pės pa­žei­džia­miau­sios?

 

– Daž­niau­siai pre­kei­vių žmo­nė­mis gro­biu tam­pa pa­žei­džia­miau­sias vi­suo­me­nės sluoks­nis, (gy­ve­nan­tys skur­de, men­kes­nio iš­si­la­vi­ni­mo, tu­rin­tys psi­chi­kos su­tri­ki­mų, pri­klau­so­my­bių ir t. t.), tai yra ne­ga­lin­tys ar ne­su­ge­ban­tys at­pa­žin­ti, kad jie ver­buo­ja­mi iš­nau­do­ji­mui ir vi­siš­kai ne­su­vo­kian­tys ga­li­mų pa­da­ri­nių.

 

Mums daž­niau­siai ten­ka su­si­dur­ti su nu­ken­tė­ju­siais ne­pil­na­me­čiais, tu­rin­čiais psi­cho­lo­gi­nių, rai­dos, el­ge­sio su­tri­ki­mų, iš vai­kų na­mų, iš so­cia­li­nės ri­zi­kos, pro­ble­mų tu­rin­čių bei ne­pil­nų šei­mų, au­gan­čių ypač su­dė­tin­go­mis eko­no­mi­nio, so­cia­li­nio, emo­ci­nio skur­do są­ly­go­mis, pra­ei­ty­je pa­ty­ru­sių dau­gy­bę iš­gy­ve­ni­mų, pa­da­riu­sių klai­dų, pa­bu­vo­ju­sių so­cia­li­za­ci­jos cen­truo­se.

 

Taip pat su su­au­gu­siai­siais, tie­siog ne­tu­rin­čiai ki­to pa­si­rin­ki­mo, – tai be­dar­biai, vie­ni­šos ma­mos, pri­klau­so­my­bių ar sko­lų tu­rin­tys įvai­raus am­žiaus vy­rai ir mo­te­rys, at­si­dū­rę už­ri­by­je. Nu­si­kal­tė­liai, sie­kian­tys pa­si­pel­ny­ti, tiks­lin­gai ren­ka­si bū­tent pa­žei­džia­mus žmo­nes, mo­ra­liai ir psi­cho­lo­giš­kai leng­vai pa­vei­kia­mus, ti­kin­čius gra­žiais pa­ža­dais, kad jais bū­tų leng­va ma­ni­pu­liuo­ti ir be di­des­nio var­go iš­nau­do­ti.

 

– Kiek yra ži­no­ma nu­ken­tė­ju­sių žmo­nių Dzū­ki­jos re­gio­ne? Ko­kios jų is­to­ri­jos?

 

– Tiks­laus skai­čiau įvar­dy­ti ne­ga­li­me, nes sun­ku su­skai­čiuo­ti, kiek per 16 dar­bo me­tų bu­vo nu­ken­tė­ju­sių­jų iš Dzū­ki­jos kraš­to. Šiuo me­tu tu­ri­me by­lą teis­me, ku­rio­je nu­ken­tė­ju­siais pri­pa­žin­ti vai­ki­nai, vie­nas jų – ne­pil­na­me­tis.

 

Vai­ki­nai bu­vo iš­vež­ti į už­sie­nį ir pri­vers­ti vog­ti bei plė­ši­kau­ti iš­nau­do­to­jų nau­dai. Nau­do­da­mie­si ne­pil­na­me­čio pa­žei­džia­mu­mu bei įgy­ta pri­klau­so­my­be dėl sa­vo as­mens do­ku­men­to, gy­ve­na­mo­sios vie­tos bei pa­ja­mų ne­tu­rė­ji­mo, už­sie­nio kal­bos ne­mo­kė­ji­mo, ver­tė jį vog­ti al­ko­ho­li­nius gė­ri­mus, mais­to pro­duk­tus, įran­kius iš par­duo­tu­vių, de­ga­lų iš au­to­mo­bi­lių. Pa­vog­tas pre­kes pa­si­im­da­vo pa­tys, o pa­vog­tus de­ga­lus pil­da­vo į ben­drai nau­do­tą au­to­mo­bi­lį.

 

Taip pat Aly­taus kraš­te bu­vo pra­dė­tas ty­ri­mas dėl fik­ty­vių iš­nau­do­jan­čių san­tuo­kų, tei­kė­me pa­gal­bą trims nu­ken­tė­ju­sio­mis pri­pa­žin­to­ms mer­gi­noms.

 

Tre­čių­jų ša­lių pi­lie­čiai, daž­niau­siai iš mu­sul­mo­niš­kų ša­lių, už ga­li­my­bę ves­ti eu­ro­pie­tę ir įgy­ti tei­sę gy­ven­ti Eu­ro­pos Są­jun­go­je pa­klo­ja po ke­lis tūks­tan­čius eu­rų. Šiems nu­si­kal­ti­mams daž­niau­siai pa­si­ren­ka­ma Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja. Mer­gi­na lie­tu­vio bu­vo iš­vi­lio­ta į An­gli­ją, kur jai ža­dė­jo dar­bą fab­ri­ke. Ta­čiau nu­va­žia­vus ap­gau­le iš­vi­lio­jo do­ku­men­tus, o vė­liau pri­ver­tė su­da­ry­ti san­tuo­ką su pa­kis­ta­nie­čiu. Už tai ža­dė­jo 3 tūkst. sva­rų. Ne­tu­rė­da­ma ki­tos iš­ei­ties mer­gi­na su­ti­ko tuok­tis, ta­čiau ža­dė­tų pi­ni­gų ne­ga­vo. Į po­li­ci­ją mer­gi­na krei­pė­si tik grį­žu­si į Lie­tu­vą. Šį žings­nį ženg­ti ją pa­ska­ti­no is­to­ri­ją su­ži­no­jęs drau­gas.

 

– Kaip žmo­nėms ap­si­sau­go­ti nuo to­kių pin­klių?

 

– Ne­ga­li­ma pa­si­ti­kė­ti ne­re­a­lius pa­ža­dus žars­tan­čio­mis agen­tū­ro­mis ar į kai­mą at­vy­ku­siais ir va­žiuo­ti į už­sie­nį agi­tuo­jan­čiais ne­aiš­kiais pa­žįs­ta­mais, „drau­ge­liais“, su ku­riais ka­dai­se gy­ven­ta vai­kų glo­bos na­muo­se ar kar­tu sma­giai leis­tas lais­va­lai­kis, ne­va­žiuo­ti „į sko­lą“, ne­ati­duo­ti as­mens do­ku­men­tų.

 

Ta­čiau ne­pa­kan­ka įspė­ti, kal­bė­ti. Rei­kia ir kon­kre­čių veiks­mų, kad vi­suo­me­nė, ben­druo­me­nės, ku­rio­se ir su­da­ro­mos są­ly­gos at­si­ras­ti ver­go­vei, iš­nau­do­tų vi­sas so­cia­li­nio po­vei­kio prie­mo­nes, ypač tei­si­nes, stab­dant bet ko­kios for­mos vai­kų ir su­au­gu­sių­jų iš­nau­do­ji­mą.

 

Iki šiol ko­vos su pre­ky­ba žmo­nė­mis at­sa­kas nu­si­kal­tė­liams nė­ra vi­sa­ver­tis. Vals­ty­bė pri­pa­žįs­ta pre­ky­bos žmo­nė­mis pro­ble­mos eg­zis­ta­vi­mą ir ski­ria ne­men­kas pa­jė­gas jai spręs­ti, ta­čiau įsta­ty­mų spra­gos dar lei­džia nu­si­kal­tė­liams ga­na leng­vai už­si­dirb­ti iš žmo­nių iš­nau­do­ji­mo ir net iš­si­suk­ti nuo re­a­lių baus­mių.

 

– Ar ži­no­ma at­ve­jų apie su­si­do­ro­ji­mą su au­ko­mis, kai šios krei­pia­si pa­gal­bos į tei­sė­sau­gą?

 

– To­kių at­ve­jų nė­ra ži­no­ma, ta­čiau tvir­tai ga­li­me pa­sa­ky­ti, kad nu­ken­tė­ju­sie­ji, duo­dan­tys pa­ro­dy­mus, pa­ti­ria po­vei­kį. Tai yra vie­nas di­džiau­sių ir pro­ble­miš­kiau­sių klau­si­mų, ku­riuos ke­lia­me ben­dra­dar­biams, part­ne­riams.

 

– Kur kreip­tis no­rint iš­si­va­duo­ti iš pre­kiau­to­jų žmo­nė­mis?

 

– Nuo nu­si­kal­tė­lių nu­ken­tė­ju­sios ar jų ver­buo­ja­mos au­kos bet ka­da ga­li kreip­tis į KOP­ŽI cen­trą. VI­SĄ PA­RĄ vei­kian­tis SOS pa­gal­bos te­le­fo­no nu­me­ris +370 679 61 617.

 

Autorius Rita Krušinskaitė

Publikuota: 2017m. laprkičio 4d. http://alytausnaujienos.lt/alytausnaujienos/paskutinionumeriostraipsniai?nid=13288  

(It isn’t uncommon for Ukrainian migrants such as Aleksandr Kovtiushenko to travel to Lithuania for work, only to find few of the employment opportunities they were promised. Photo by Linas Jegelevičius)

A Difficult Problem to Solve

Autorius: Linas Jegelevičius

Praėjusią savaitę Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje vyko paskaita-diskusija 10 kl. moksleiviams. Paskaita organizuota vykdant ir prisidedant prie Europos Sąjungos mastu organizuojamos tarptautinės priemonės dėl bendrų veiksmų, skirtų nusikaltimų, susijusių su prekyba žmonėmis, ypač nepilnamečių ir vaikų, išaiškinimui, prevencijai ir kontrolei. Paskaitą vedė Marijampolės apskr. VPK bendruomenės pareigūnė Akvilė Remeikienė ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro Kauno skyriaus socialinė darbuotoja Vaida Matusevičiūtė.
Moksleiviai buvo supažindinti su gresiančia atsakomybe už prekybą žmonėmis, aptartos šio nusikaltimo rūšys, atvejai, pristatyta informacija, kaip atpažinti ir išvengti tokio pobūdžio nusikaltimų. Moksleiviams suteikta informacija, kur kreiptis pagalbos arba kam pranešti apie tokius nusikaltimus tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje.

Pavadinkim ją Estera, nes kolumbietė bando kurti gyvenimą Lietuvoje, ieško darbo, tačiau nenori, kad jos tikras vardas ar nuotraukos šmėžuotų žiniasklaidoje. Pietietė nusprendė grįžti į šalį, kurioje patyrė prievartą ir pažeminimą, kur kalbant su prokurorais dar tenka prisiminti detales, kaip buvo žaginama užrakintame viename Kauno bute, kaip kas pusvalandį į jos kambarį ėjo vyrai. Moteris, sutikusi kalbėti su 15min, gyvena tame pačiame mieste kaip ir nusikaltimo bendrininkai, vis dar vaikštantys laisvėje.

Simpatiška pietietiškų bruožų moteris nekeikia nei Lietuvos, nei likimo, kuris jai siuntė tokį išbandymą. Šiandien ji mokosi lietuvių kalbos, o aukštaūgę kolumbietę Kauno senamiestyje nulydi vyrų žvilgsniai. Jei ne meilė vienam lietuviui, Estera ir šiandien keiktų tą dieną, kai ryžosi atvykti į Lietuvą.

Įkalbinėti ją prabilti apie savo patirtį teko ilgai. Ne dėl to, kad ji vengtų apie tai kalbėti. Estera puikiai žino, kad ją atpažinti galima lengvai, nes yra išskirtinės išvaizdos.

Padedant Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro savanoriams Estera ryžosi atskleisti savo istoriją.

Pažadėjo darbą parduotuvėje

„Olga pati atvyko į Kolumbiją siūlyti darbų Lietuvoje. Ji kalbėjo ispaniškai, pateikė kelis darbo pasiūlymus dirbti drabužių parduotuvėse ar prekybos centruose, nes sakė Lietuvoje turinti daug verslų“, – pradėjo pasakojimą Estera.

Olga – tai Lietuvos teisėsaugos šiuo metu medžiojama lietuvė, gyvenanti Ispanijoje. Būtent ji numezgė prostitucijos tinklą Kaune, kurią pareigūnai praėjusį vasarį išardė.

„Įtariamųjų tapatybės nustatytos, tačiau kol užsienio šalyje jie neįkliuvo, sunku juos pagauti. Arešto orderiai galioja visoje Europos Sąjungoje, tačiau reikia žinoti, kur jie gyvena“, – 15min teigė bylą tirianti Kauno apygardos prokuratūros prokurorė Gabija Večerinskienė.

Esterai ne kartą teko pasakoti prokurorams, tyrėjams, policininkams, taip pat ją globojantiems Kovos su prekyba žmonėmis organizacijos savanoriams, kad į Lietuvą ji vyko ne darbui prostitucijos versle.

„Man Olga nesakė, kiek galiu uždirbti Lietuvoje, bet sakė, kad mokės nuomą, o pusę pinigų turėsiu atiduoti jai. Žadėjo, kad turėsiu dvi laisvas dienas“, – pasakojo moteris. Kolumbijoje ji viena augino vaiką, trūko pinigų, todėl skelbėsi ieškanti darbo. Viename populiariame skelbimų puslapyje ją ir pastebėjo Olga iš Kauno.

Olga, kurios tikrąjį vardą ir pavardę jau išsiaiškino Kauno pareigūnai, yra viena labiausiai medžiojamų įtariamųjų. Pričiupti ją ne taip paprasta, nes ji gyvena Ispanijoje, puikiai kalba ispaniškai, šia kalba su ja ir kalbėjosi Estera.

Yra žinoma, kad Olga sukūrė prostitučių tinklą Kaune. Šių metų kovo viduryje Kauno policija paskelbė išardžiusi gerai organizuotą prostitucijos tinklą, kurio nariai gyvas prekes tiekė ne tik Kauno, bet ir kitų miestų vyrams.

Kauno vyriausiasis policijos komisariatas pranešė, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl prostitucijos organizavimo bei vadovavimo. Sulaikyti 8 asmenys, o grupuotei vadovavo moteris. Prostitucijos organizavimu įtariami 4 vyrai ir 4 moterys. Įtariamieji, beje, turėjo įprastus darbus, kai kurie iš jų dirbo vienoje Kauno švietimo įstaigoje.

Nustatyti bendrininkai, intymias paslaugas teikusios moterys iš Rusijos ir Ukrainos. Už viso to stovėjo Olga. Tačiau Esteros istorija kiek kitokia – į Kauną ji atvyko dirbti kitokį darbą. Tačiau pateko į tinklą.

„Olga ieškojo gerai atrodančių, bedarbių moterų, ir jai buvo nesvarbu, kiek tau metų, ar tu vieniša, ar turi vaikų. Aš buvau apgyvendinta nuomojamame bute Kaune, kuriame buvau priversta santykiauti su vyrais. Iš manęs buvo atimtas asmens dokumentas“, – tęsė pasakojimą kolumbietė.

Vyrai į butą, pasak jos, eidavo nuo 9 valandos iki 23 valandos, ir ji buvo verčiama su jais santykiauti.

„Visą laiką jaučiau šleikštulį viduje, jaučiausi purvina. Buvau prievartaujama be jokios pertraukos, vyrai eidavo vienas po kito. Atvykus į Lietuvą buvo pasakyta, kad per dieną uždirbsiu 350 eurų ir privalėsiu santykiauti su 20 vyrų per dieną. O jeigu norėsiu laisvos dienos, už ją turėsiu susimokėti 50 eurų“, – atskleidė detales moteris.

„Aš mėginau tam priešintis ir prašiau Olgos, kad man leistų vykti namo, sakiau kad to nenoriu. Tačiau Olga pasakė, kad privalau jai atiduoti 3000 eurų skolą už bilietus į Lietuvą ir tada galėsiu vykti namo“, – pasakojo atvykėlė iš Kolumbijos.

Moteris prisipažino sutikusi su tokiomis sąlygomis, nes neturėjo kitos išeities. „Tačiau net ir atidavus pinigus manęs niekas neišleido, aš buvau įkalinta. Olga man ne kartą sakė, kad čia, Lietuvoje, užsieniečių niekas nemėgsta, kad ji čia turi daug pažinčių tarp policijos pareigūnų, sakė man pasisaugoti“, – pasakojo kolumbietė.

Ji su siaubu prisimena tuos momentus, kai nematė jokios kitos išeities. Svetimas kraštas, menkos anglų kalbos žinios, prarastas pasas ir baisi vergovė.

„Aš pirmą kartą Lietuvoje, kalbos nemoku, nieko čia nepažįstu. Pagalbos kreiptis tikrai bijojau ir nežinojau kur tą padaryti. O vyrai ateidavo kas pusvalandį. Man prasidėjo dideli dantų ir dantenų skausmai nuo patirtos prievartos. Galiausiai nebeiškenčiau ir nusprendžiau gelbėtis“, – tęsė pasakojimą Estera.

Vieną dieną ji tyliai susidėjo daiktus ir pradėjo planuoti pabėgimą, laukė tinkamo momento ištrūkti iš užrakinto buto. Jai pavyko tai padaryti, nors pakeliui sutiko ginkluotus Olgos parankinius.

„Nutaikiusi progą pasprukau į lauką, susistabdžiau pirmus sutiktus žmones ir paprašiau jų pagalbos. Buvo iškviesta policija“, – tęsė pasakojimą ji. Kauno pareigūnai patvirtino tokį faktą.

Pareigūnai ją įkurdino Nakvynės namuose, o po to jos globą perėmė Kaune įsikūręs Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras. Užsienietė apgyvendinta jaukiame bute, ją savanoriai vežiojo į gydymo įstaigas, rūpinosi buitimi.

„Jis istorija iš tiesų yra ypatinga. Patyrė tiek daug kančių Lietuvoje, tačiau vis tiek grįžo, ir kuria gyvenimą čia“, – sakė kolumbietei padedančio Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro koordinatorė Justina Stakaitytė.

Savanoriai kolumbiete rūpinosi, vežiojo po gydymo įstaigas, surado advokatą. J.Stakaitytė pasakojo, kad atvykėlė buvo palaužta tiek fiziškai, tiek morališkai, teko ją vežioti pas įvairius specialistus.

„Patekimas į šią situaciją mane labai stipriai paveikė. Aš atvykau su daug svajonių, susitaupyti pinigų, suteikti geresnę ateitį savo vaikams. Tačiau visą laiką jaučiausi labai blogai, patyriau didelę traumą, kurios nelinkėčiau niekam. Jaučiau didelę baimę aplinkai, viena niekur neidavau, tik kartu su Centro darbuotojomis“, – 15min pasakojo Estera.

Galiausiai Estera nusprendė grįžti namo į Kolumbiją. Tą ji ir padarė. Tačiau šiandien ją vėl galima sutikti Kaune. Kančias Lietuvoje patyrusi moteris grįžo į tą patį miestą.

„Iš pradžių Lietuvai jaučiau visus įmanomus neigiamus jausmus, tiesiog nekenčiau šios šalies. Tačiau į Lietuvą sugrįžau todėl, kad čia radau ypatingą žmogų, kuris mane myli ir nori man padėti. Abu mes stengiamės augti kaip šeima ir sukurti geresnę ateitį mano vaikams. Esame laimingai susituokę. Dabar mokausi lietuvių kalbos ir ieškausi darbo“, – pagaliau atsirado šypsena kolumbietės veide.

Kauno apygardos prokuratūros prokurorė G.Večerinskienė teigė, kad kol vyksta ikiteisminis tyrimas, negali daug kalbėti. „Kolumbietės istorija – išskirtinis atvejis. Yra nustatyti įtariamieji, bendrininkams įtarimai jau pareikšti“, – sakė ji.

Prokurorė leido suprasti, kad pagrindinės įtariamosios Olgos gyvenama vieta Ispanijoje kol kas nežinoma. Tačiau tikimasi ją sučiupti.

Esterai padedančios nevyriausybinės organizacijos savanorės sako, kad Kauno pareigūnai padarė daug, tačiau lieka ir neišspręstų problemų.

„Džiaugiamės Kauno kriminalistų puikiai atliktu tyrimu, aukų nukreipimu pagalbai, tačiau vis tik svarbūs šios išnaudojimo dramos veikėjai liko už kadro. Tai – sekso pirkėjai, nukentėjusios teigimu, „nesibaigiančioje eilėje kas 30 min. godžiai tenkinę savo lytinę aistrą su atvežtomis merginomis“, – sakė J.Stakaitytė.

Ji stebisi, kaip tie šimtai kauniečių vyrų po „egzotiško sekso“ su prekybos žmonėmis aukomis ramiai grįždavo į savo ofisus, šeimas, studijas – iki kito jaudinančio patyrimo.

„Mūsų manymu, sekso pirkėjai turėtų būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn kartu su nelaimingų moterų suteneriais“, – įsitikinusi centro koordinatorė.

Nors Lietuvoje retkarčiais vykdomi „Plaštakių“ reidai, tačiau į dienos šviesą neištraukiami šių paslaugų pirkėjai. „Lengva surasti, nubausti moteris prostitucijoje, bet koks neįveikiamas uždavinys yra ištraukti į dienos šviesą sekso pirkėjus. Bet ar tokia laikysena ir nesukuria palankios terpės organizuotiems ar pavieniams suteneriams, besižvalgantiems „pigių kūnų“ ne tik Lietuvos provincijoje, bet ir Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, net tolimojoje Kolumbijoje?“, – stebėjosi ji.

Autorius Marius Jokūbaitis