kopzi

Author: admin

  • R. ŠALAŠEVIČIŪTĖ NEATSISAKO ATSKIRO LYTINIŲ NUSIKALTĖLIŲ SĄRAŠO INICIATYVOS, NORS INSTITUCIJOS -SKEPTIŠKOS

    Seimo Socialdemokratų darbo frakcijos atstovė Rimantė Šalaševičiūtė neatsisako minties bendrame nusikaltimų registre išskirti atskirą lytinių nusikaltėlių sąrašą, nors dauguma institucijų atstovų išsako skeptišką poziciją.
    „Institucijos, kurios dirba su vaikais, jau nuo 2007 metų du kartus kėlė klausimą dėl lytinių nusikaltėlių išskyrimo iš bendro registro, kuris būtų plačiau prieinamas nei šiandien. Mes matome galimybę vis tiek išskirti sąrašą, nors apie didesnį prieinamumą, kaip yra kai kuriose šalyse, iš tiesų kalbėti sudėtinga, pas mus pasirinktas pats griežčiausias asmens duomenų apsaugos modelis“, – žurnalistams pirmadienį po šiuo klausimu sušaukto pasitarimo sakė R.Šalaševičiūtė.
    Pirmadienį Seime surengtame antrajame pasitarime dėl seksualinių nusikaltėlių registro steigimo Vidaus reikalų ministerijos (VRM), policijos, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos atstovai išsakė poziciją, kad atskiro registro nereikia, nes ta informacija ir šiuo metu yra kaupiama bei reikiamiems asmenims prieinama. Visgi, pasak R.Šalaševičiūtės, tobulinti bet kokiu atveju yra ką, nes išsakyta daugybė trūkumų dėl esamo teisinio reglamentavimo.
    Kalėjimų departamento duomenimis, šiuo metu dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimų laisvės atėmimo bausmę atlieka apie 400 asmenų, maždaug pusė jų – už nusikaltimus prieš nepilnamečius
    VRM: visa informacija yra
    Vidaus reikalų ministerijos Visuomenės saugumo skyriaus atstovė Lina Bučienė sakė, kad esamo registro visiškai pakanka – jame kaupiami ne tik teismo kaltais pripažintų, bet ir įtariamųjų duomenys. Kartu VRM atstovė pažymėjo, kad ne visi darbdaviai laikosi prievolės patikrinti darbui su vaikais įdarbinamus asmenis, ar šie nėra teisti dėl minėtų nusikaltimų.
    „Šito registro tikrai užtenka, manytume, kad reikėtų tvarkyti pačią teisinę bazę, suteikiant daugiau galimybių gauti informaciją asmenims, kurios jiems reikia. Nematome (atskiram registrui) labai didelės prasmės, nes yra galimybė tai matyti – yra atskiri Baudžiamojo kodekso straipsniai, viskas yra. Galbūt reikėtų sutvarkyti pačią teisinę bazę, numatant kontrolės mechanizmą, bet naudokimės tuo, ką turime, nes tikrai turime“, – po pasitarimo žurnalistams sakė L.Bučienė.
    Anot jos, su vaikais dirbančių institucijų vadovai šiuo metu turi visas galimybes gauti informaciją apie įdarbinamus asmenis. „Institucijos, kurios dirba su vaikais, turi galimybę gauti informaciją, joms suteikta teisė tai padaryti, tačiau Lietuva yra giminių kraštas ir susiduriame su situacija, kai tokiose įstaigose darbinasi draugai, pažįstami, giminės, ir vyrauja požiūris, kad mano aplinkoje tai nevyksta, todėl neprašoma pažymų, neklausiama dėl teistumo“, – kalbėjo VRM atstovė.
    Taip pat ji pažymėjo, kad darbdaviui šiuo metu nenumatyta atsakomybė, jei nepatikrina įdarbinamų asmenų, o faktas, kad per metus gaunama per tris tūkstančius prašymų pateikti informaciją, ar asmuo nėra teistas už seksualinio pobūdžio nusikaltimus, rodo, kad prievolė toli gražu ne visuomet įvykdoma. „Galbūt reikėtų numatyti darbdaviui administracinę atsakomybę“, – sakė L.Bučienė.
    Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos atstovė Danguolė Morkūnienė irgi tvirtino, kad papildomas registras būtų perteklinis, o atverti registro plačiau, ne tik su vaikais susijusiose sferose dirbančioms institucijoms, neleistų asmens duomenų apsauga.
    „Atskiro registro nereikia, nes yra įtariamųjų ir nuteistųjų registras, ir problema ne registre, o jo prieinamume, kam tokių duomenų reikėtų. Bendra duomenų apsaugos taisyklė, kad turi būti proporcingumo principas, inspekcija nepritatų tokiam registrų patikslinimui, jei leistų naudotis registru bet kam, be teisinio pagrindo“, – sakė D.Morkūnienė.
    Anot jos, svarstytina galimybė aiškiau apibrėžti, kokia informacija turi būti pateikiama dirbantiems su vaikais, „kad nebūtų interpretacijų praktiniam taikyme“.
    Teisės instituto atstovas: griežtinimas rezultato nepasiekia
    Teisės instituto Baudžiamosios justicijos tyrimų skyriaus atstovas Simonas Nikartas sakė, kad atsiras seksualinių nusikaltėlių registras lemtų situaciją, kai papildomos kontrolės priemonės būtų taikomos ir nesunkius nusikaltimus padariusiems asmenims, o, pvz., už žmogžudystę nuteisti asmenys išėję į laisvę nebūtų papildomai kontroliuojami.
    „Už skirtingas veikas nuteisti asmenys būtų traktuojami ir jiems taikomos nevienodos kontrolės priemonės, tarkime, kad ir nesunkų seksualinio pobūdžio nusikaltimą nuteistas asmuo būtų įtraukta į registrą, jam būtų taikomos papildomos kontrolės priemonės, net atlikus bausmę, kai tuo tarpu už nužudymą nuteistam asmeniui tokios priemonės nebūtų taikomos. Aš visada siūlyčiau galvoti apie rezultatą, kad sumažėtų tokių nusikaltimų aukų. Kaip rodo daugybė tyrimų, bausmių griežtinimas rezultato nepasiekia, tai kriminologijos moksle jau kaip aksioma“, – kalbėjo S.Nikartas.
    Jis iškėlė ir kitą aspektą – Lietuvoje daug seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš nepilnamečius įvyksta šeimose, o nusikaltėliai dėl prasto švietimo kartais nė nežino, kad seksualiniai santykiai su nepilnamečiu asmeniu yra draudžiami.
    „Lietuvoje dauguma atvejų yra šeimose ir daugumoje atvejų tai labai skurdžios šeimos, tai netgi elementarios socialinės pagalbos, teisinio švietimo klausimas. Kai kalbama apie nusikaltimus, padarytus ne prieš mažamečius vaikus, o prieš vyresnius nepilnamečius, žmonės net nežino, kad seksualiniai veiksmai su 15–17 metų vaiku yra draudžiami įstatymo“, – sakė Teisės instituto atstovas.
    Nelaisvėje dėl seksualinių nusikaltimų – netoli 400 asmenų
    Kalėjimų departamento atstovė Nijolė Martinkevičienė pateikė informaciją, kad šių metų liepos 1 dieną už seksualinius nusikaltimus įkalinimo įstaigose kalėjo 393 asmenys, iš jų 198 – už seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius.
    Ji kartu atkreipė dėmesį, kad nuo 2013 metų asmenims, įvykdžiusiems seksualinio pobūdžio nusikaltimus prieš nepilnametį asmenį, nėra galimybės išeiti prieš terminą, tad po įkalinimo net nėra laikotarpio, kurio metu juos prižiūrėtų probacijos pareigūnai.
    „Nuteistieji išeina pagal bausmės pabaigą, o išeinant pagal bausmės pabaigą įkalinimo įstaiga siunčia pranešimą to miesto, į kurį vyksta gyventi asmuo, policijai ir savivaldybei. Jo bausmės laikas, kurį paskyrė teismas, pasibaigęs, jis laisvas asmuo, jis nėra prižiūrimas probacijos“, – sakė N.Martinkevičienė.
    Ji taip pat pažymėjo, kad atsisakius lygtinio paleidimo seksualiniai nusikaltėliai neturi didelės motyvacijos dalyvauti prevencijos programose. Kartu ji teigė, kad specialistai gali nustatyti seksualinio nusikaltimo grėsmės mastą – rizika maža, vidutinė ar didelė, identifikuoti veiksnius, kurie gali aktyvuoti pakartotinius nusikaltimus, bet be probacijos laikotarpio sudėtinga tokį asmenį kontroliuoti jam išėjus į laisvę.
    „Šiai dienai, jei nuteistasis pasako, kad važiuosiu į Šiaulius, mes siunčiame informaciją Šiaulių policijai ir savivaldybei, tačiau jis gali sėsti į autobusą ir nuvažiuoti į Panevėžį“, – pasakojo Kalėjimų departamento atstovė.
    Už registrą – nevyriausybininkai
    Atskiro seksualinio pobūdžio nusikaltėlių registro idėją remia vaiko teisių apsaugos kontrolierių įstaiga bei nevyriausybininkai, jų pozicijos buvo pristatytos per pirmąjį pasitarimą prieš porą savaičių.
    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė tuomet sakė, kad esamas įtariamųjų ir nusikaltėlių registras yra per daug bendras, siūloma, kad seksualinių nusikaltėlių registras būtų atviresnis visuomenei. Anot jos, diskusijos klausimas, kam ir kiek toks registras būtų prieinamas.
    Anot jos, nevyriausybininkai pasisako už tai, kad tokia nuasmeninta informacija būtų prieinama plačiai – pavyzdžiui, bendruomenė matytų, kiek jos regione yra seksualinius nusikaltimus padariusių ar įtariamų asmenų.
    Vaiko teisių kontrolierės Editos Žiobienės vyriausioji patarėja Audronė Bedorf teigė, kad nėra teisinių kliūčių kurti tokį registrą, kiekviena valstybė laisva apsispręsti.
    Seimo kanceliarijos Tyrimų skyriaus surinkta medžiaga rodo, kad atskiri seksualinių nusikaltėlių registrai sukurti JAV, Kanadoje, Kroatijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, tokį registrą planuojama sukurti Lenkijoje. Daugelyje kitų Europos šalių seksualiniai nusikaltimai registruojami kartu su kitais kriminaliniais nusikaltimais arba jų registravimas sudaro neformalų „registrą“. Daugelyje šalių seksualiniams nusikaltėliams, atlikusiems bausmę, taikomos papildomos ribojimo priemonės, ypač darbo su vaikais srityje.
    Užsienyje atliktų tyrimų duomenimis, maždaug vienas iš penkių vaikų tampa vienokio ar kitokio seksualinio smurto auka. Lietuvos policijos duomenimis, 2015 metais 5,1 proc. vaikų, tapusių nusikaltimų aukomis, patyrė seksualinę prievartą.
    Autorius Milena Andriukaitytė

  • PREVENCINĖ PASKAITA ,,KOVA SU PREKYBA ŽMONĖMIS”

    Lapkričio 28 ir 30 dienomis Klaipėdos turizmo mokykloje ir bendrabutyje  vyko susitikimai su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro atstove Žavinta Norvile. Prevencinėje paskaitoje dalyvavo 9 klasės ir I, II kurso mokiniai. Susitikimo metu mokiniai buvo supažindinti su prekybos žmonėmis formomis, teikiama pagalba ir prevencija. Atstovė pasidalino realiomis istorijomis. Mokiniams buvo suteikta informacija, kur kreiptis įtarus ar pastebėjus prekybos žmonėmis požymius.

  • TAI JAU LIETUVOJE: APIE RESTORANE Į VERGOVĘ PATEKUSĮ DARBUOTOJĄ PRANEŠĖ JO KOLEGOS

    Nuo gegužės iki spalio viename Vilniaus restoranų be laisvadienių dirbęs, po 13 valandų per parą plušęs Kinijos pilietis išlaisvintas iš nesaugios aplinkos, tačiau čia ir sustota. Pareigūnams pritrūko įrodymų, kad restorane būta prekybos žmonėmis ar išnaudojimo priverstiniam darbui atvejo.
    Tokia baigtimi pasipiktinusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė. Jos teigimu, Lietuva dar nepasiruošusi padėti mūsų šalyje išnaudojamiems užsieniečiams. Mokslininko Karolio Žibo teigimu, visame pasaulyje vykstantys procesai atėjo į Lietuvą, bet mūsų sistema neatpažįsta ekstremalių žmonių išnaudojimo formų.
    Aptiko darbo teisės pažeidimus, bet ne nelegalų darbą
    Spalio pradžioje Valstybinė darbo inspekcija (VDI) drauge su policijos pareigūnais vyko tikrinti vieno iš sostinės kinų restoranų. Čia buvo įtariamas išnaudojimo priverstiniam darbui atvejis. Kinijos pilietis, su kuriuo pareigūnai bendravo vertėjo pagalba, teigė, kad iš jo buvo atimtas asmens dokumentas. Pareigūnams jis taip pat pasakojo, kad nuo gegužės mėnesio be laisvų dienų dirbo po maždaug 13 valandų per parą. VDI Vilniaus teritorinis skyrius atliko nelegalaus darbo tyrimą. Teisėsauga aiškinosi, ar yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą. Čia įdomumas ir prasideda. VDI Vilniaus skyriaus vedėjas Ramūnas Rakauskas aiškina, kad spalio pradžioje restorano virtuvėje buvo rastas dirbantis Kinijos pilietis. Patikrinimo metu nelegalaus darbo požymių nenustatyta.

    „Spalio 15 d. VDI inspektoriai atliko pakartotinį patikrinimą. Jo metu restorane dirbo jo vadovė ir kitas virėjas. Šio patikrinimo metu taip pat nebuvo nustatyta nelegalaus darbo požymių.

    Tolimesnio tyrimo metu darbuotojas, dėl kurio buvo gautas pranešimas, VDI Vilniaus skyriuje, dalyvaujant vertėjui, buvo apklausiamas raštu. Restorano darbuotojas nurodė, kad ant darbo sutarties bei darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščių yra ne jo parašai. Jis taip pat nurodė galimus liudininkus, galinčius patvirtinti jo viršvalandinį darbą bei darbą savaitgaliais. Tolimesnio tyrimo metu trys asmenys patvirtino darbuotojo žodžius dėl viršvalandinio darbo bei darbo savaitgaliais“, – aiškina R. Rakauskas.
    Darbo inspektoriai nustatė darbo teisės pažeidimus, už kuriuos restorano vadovė buvo patraukta administracinėn atsakomybėn. Galimai suklastoti dokumentai perduoti Vilniaus apygardos prokuratūrai.
    Nerado nusikalstamos veikos
    Tuo metu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai priėmė sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prekybos žmonėmis ir išnaudojimo priverstiniam darbui „Toks sprendimas priimtas, kadangi nebuvo nustatyti nusikalstamos veikos požymiai: asmuo nebuvo verbuojamas, perkamas, įgyjamas, laikomas nelaisvėje, nebuvo naudojamasi jo pažeidžiamumu ar priklausomumu, nebuvo naudojama prieš jį apgaulė ir pan.; nebuvo nustatytas išnaudojimo faktas.
    Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nustatyti galimi Darbo kodekso pažeidimai dėl ilgos darbo trukmės bei poilsio režimo, tačiau pagal Baudžiamojo kodekso nuostatas nenustatyta požymių, kurie užtrauktų baudžiamąją atsakomybę“, – teigiama Vilniaus apygardos prokuratūros DELFI pateiktame atsakyme.
    Prokurorai, įvertinę visus surinktus duomenis, patvirtino nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą teisėtumą ir pagrįstumą.
    Lapkričio 6 d. prokurorai gavo Kinijos piliečio skundą dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau ir šio skundo prokurorai netenkino.
    Restorano savininkei parodė, kas kreipėsi pagalbos
    Tokia įvykių eiga nepatenkinta KOPŽI vadovė K. Mišinienė. Būtent jos vadovaujamas centras, pagalbos šauksmą gavęs iš kino kolegų, apie galimą išnaudojimą priverstiniam darbui ir nelegalų darbą informavo VDI ir teisėsaugą.
    Šiandien plakatai, atvirutės, jautrūs filmukai mus ragina: „Tave išnaudoja? Patekai į prekybos žmonėmis spąstus? Matai išnaudojant kitus? Netylėk, kreipkis pagalbos, pranešk apie įvykį, nelik abejingas!“
    Tačiau patikėjęs šiuo šūkiu kartais gali likti skaudžiai nuviltas. Taip atsitiko ir 41 m. Kinijos piliečiui XX, kai jis policijos ir VDI reido metu buvo išlaisvintas iš darbinės vergovės nedideliame restoranėlyje Vilniuje. Darbą Lietuvoje vyras gavo per tarpininkus savo šalyje, jis vyko dirbti į šalį, apie kurią neturėjo jokio supratimo“, – aiškina K. Mišinienė.
    Jos teigimu, išnaudojimas nedidelėse, uždarose etninėse bendruomenėse yra pakankamai nauja tema mums visiems. Tačiau, sako ji, didžiausias krūvis ir atsakomybė čia tenka potencialias aukas suradusiems teisėsaugininkams.
    „Kad tas krūvis yra kol kas sunkiai pakeliamas, rodo ir pakankamai atsainios apklausos: „Tai neturi pretenzijų? Tai neišnaudojo tavęs? ir pan.“. Nemanau, kad mes iš pervargusių, prastai apmokamų tyrėjų galime reikalauti išmanyti ukrainiečių, nepaliečių, kinų mentalitetą, jų laikysenos ypatumus, bet tikriausiai yra bendri baziniai momentai, suteikiantys prasmę – vertėjų patikimumas ir profesionalumas, darbdavio, kurį auka kaltina išnaudojimu, agresyvios laikysenos sutramdymas, savalaikė liudytojų apklausa“, – aiškino K. Mišinienė.
    Pašnekovės teigimu, šioje istorijoje buvo puiki pareigūnų ir darbo inspektorių reakcija į pranešimą apie galimai išnaudojamą asmenį. Jis išlaisvintas iš nesaugios aplinkos. Čia, sako ji, čia ir sustota, toliau viskas vyko kaip blogame filme.
    „Nėra pagrindo pradėti ikiteisminio tyrimo, nes…“. Toliau sekė pažodinis darbdavės versijos atkartojimas. Dar daugiau – tokio turinio dokumentas, su pilnais apie įvykį teisėsaugai pranešusių asmenų vardais, atsiunčiamas ir restorano savininkei, ji gali susipažinti su prašiusiais išlaikyti juos anoniminiais darbuotojais, išdrįsusiais pasiųsti pagalbos signalą dėl išnaudojamo užsieniečio. Tai gal reikia pakeisti mūsų šūkius į Lietuvą atvykusiems ir į išnaudojimą patekusiems užsieniečiams: „Tave išnaudoja? Kentėk, kol gali, nes mes dar nepasiruošę tau padėti!“, – piktinasi K. Mišinienė.
    Jos aiškinimu, ši istorija mums truputėlį atskleidė mentalitetą, kurio lig šiol nepažinojome – kinai nesiskundžia, o ypač svetimos šalies policijai. Kolektyvinis geras vardas jiems brangiau už viską. „Tačiau šiam žmogui jau buvo taip blogai, kad jis prašė pagalbos. Jis net angliškai nekalba, nors savo šalyje baigęs universitetą. Štai koks net išsilavinusių žmonių pažeidžiamumas“, – kalbėjo KOPŽI vadovė. Ji pasidžiaugė bent tuo, kad išlaisvintas kinas neliko gatvėje ir turi kitą darbą.
    Ekspertas: apie tai kalbame jau dešimtmetį
    Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslininkas Karolis Žibas sako, kad egzistuoja etninės ekonomikos koncepcija. Pagal ją, Europos Sąjungos šalyse tam tikros migrantų bendruomenės užima tam tikrą ekonomikos sektorių.
    „Pavyzdžiui, greito maisto restoranai, apskritai viešojo maitinimo įstaigos, valymo sektorius ir panašai. Etninė ekonomika veikia per etniškumo prizmę – tarkime, kinų restorane dirba kinas direktorius, kinai padavėjai, kinas virėjas. Taip, tai labai aiškiai matomas pažeidžiamumas ir iš principo tai yra išnaudojimas vidinėje etninėje ekonomikoje. Tai vyksta visame pasaulyje, bet Lietuvoje mes tą tik pradedame įžvelgti, galbūt mums tai ir kiša koją, gal etninės ekonomikos dimensijos nesuprantame“, – aiškino K. Žibas.
    K. Žibas siūlo žiūrėti plačiau. Štai Jungtinėje Karalystėje yra nuteistų lietuvių ir latvių – jie nuteisti už lietuvių ir latvių išnaudojimą. „Taigi mums nereikia žiūrėti labai toli, nereikia visko suvesti į etninę ekonomiką, tačiau reikia natūraliai pažiūrėti: jeigu lietuvis Anglijoje išnaudoja lietuvį, latvis latvį ar lenkas lenką, ir yra pasodinamas į kalėjimą už tai, kad įstūmė į modernią vergystę, tai natūralu, kad toje pačioje ekonominėje sistemoje kinas išnaudoja kitą kiną. Natūralu ta prasme, kad mums nereikia stebėtis“, – sakė K. Žibas.
    Migracijos ekspertas problemą mato mūsų sistemoje: mes neatpažįstame ekstremalių išnaudojimo formų, neatpažįstame nusikaltimo prieš žmogų. Jo teigimu, panaši situacija su Lietuvoje išnaudojamais ukrainiečiais, taip pat gali baigtis su nepaliečių išnaudojimu. Apie šiuos iššūkius ekspertai kalba jau dešimtmetį, tačiau, pastebi K. Žibas, jie pamatyti tik dabar.

    Autorius Mindaugas Jackevičius

  • PREVENCINĖ PASKAITA VYRESNIŲJŲ KLASIŲ MOKINIAMS

    PREVENCINĖ PASKAITA VYRESNIŲJŲ KLASIŲ MOKINIAMS

     

    „Nuo pat Nepriklausomybės laikų tūkstančiai mūsų moterų, vyrų, vaikų tapo prekybos žmonėmis, kitokio išnaudojimo aukomis. Kai kurie jų buvo ką tik pradėję savo savarankišką gyvenimą, tikėjo ir pasitikėjo, kiti – sukąstais dantimis priėmė savo lemtį, nes tiesiog neturėjo kitos išeities.“ (Lietuvos Caritas. Leisk tau padėti.)

    Lapkričio 9 ir 16 dienomis Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijoje vyko susitikimai su KOPŽĮ (Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras) atstovė Monika Murnikaite. Prevencinėje paskaitoje dalyvavo III gimnazijinių klasių mokiniai. Susitikimo metu mokiniai buvo supažindinti su prekybos žmonėmis formomis, vykdoma pagalba ir  prevencija, atstovė pasidalino realiomis istorijomis su kuriomis teko dirbti. Mokiniams buvo suteikta informacija, kur kreiptis įtarus ar pastebėjus prekybos žmonėmis požymius. Dažnai nepagalvojame, kaip visa tai yra arti mūsų, todėl kiekvienas išėjo turėdamas ką pamąstyti…

    Autorius Neringa Bučiūnienė

  • DVI ISTORIJOS

    Prieš metus pasirodžiusi Eglės Plytnikaitės knyga „Nematomi“ nutraukė dar vieną tylą – moterys, per stebuklą ištrūkusios iš prostitucijos pančių, pasakoja apie tai, kaip į juos įsipainiojo. Tam, kad būtume budresni, tam, kad užkirstume tam kelią. Skaitytojų dėmesiui – pirmos dvi istorijos.

     

    „Įsivaizduok, jei pasaulyje nebeliktų sekso pirkėjų, visa ši industrija sugriūtų tą pačią akimirką.“ E. E.

    Prostitucija visuomet kelia daug visuomenės diskusijų ir yra apipinta įvairiais mitais bei prietarais. Mes visi žinome, kas tai yra, tačiau ką galime pasakyti apie prostitucija užsiimančius žmones? Kodėl žmonės pasirenka šį kelią? Ar jie gali pasitraukti kada panorėję? Ar tai išvis yra pasirinkimas?

    Ieškodama atsakymų į šiuos bei kitus klausimus, aš pradėjau bendrauti su įvairiais prostitucija užsiimančiais ar anksčiau tai dariusiais asmenimis ir dokumentuoti jų taip retai girdimas gyvenimo istorijas. Knygoje „Nematomi” pateikiamos keturios Lietuvoje gyvenančių moterų pasakojimais paremtos istorijos, kuriose jos atvirai ir nuoširdžiai kalba apie savo patirtis prostitucijoje.

    Apie prostituciją bei prekybą žmonėmis Lietuvoje garsiau kalbėta iškart po nepriklausomybės atkūrimo. Tai buvo metas, kai daugybė modelių agentūrų atstovais apsimetusių sutenerių keliavo po šalį, kviesdami jaunas ir naivias merginas tapti super modeliais Vakarų Europoje.

    Daugybė išvykusių merginų dingo be žinios ir vaikščiojo ne podiumu, o purvinais viešnamų koridoriais. Žmonės buvo išgąsdinti, socialinės reklamos skatino būti atsargiems arba „jie parduos tave kaip lėlę“, ir nusikaltėliai tyliai pasitraukė.

    Bėgant laikui atrodė, kad problema išspręsta, ir įspėjimai nutilo. Tuo tarpu suteneriai įsikūnijo į naują, žavesnį ir asmeniškesnį personažą – jie sugrįžo kaip mylimieji (angl. loverboys), nepakeičiami šiuolaikinės prekybos žmonėmis elementai. Jie mezga santykius su jaunomis ir pažeidžiamomis moterimis, surenka apie jas visą reikiamą informaciją ir, atėjus tinkamai progai, parduoda jas, kontrolei pasitelkdami fizinį ir psichologinį smurtą.

     

    MARGARITA

    – Kokia buvo tavo šeima?– klausiu šalia manęs susigūžusios Margaritos.

    – Nežinau, prasta. Abu mano tėvai buvo alkoholikai ir gerdavo praktiškai kasdien. Jei kurią dieną ir būdavo blaivūs, tai žinodavau, kad pinigų jau visiškai nebeturi ir eis mano stalčius kraustyt, ieškot, gal aš turiu kažką pasislėpus. Žinai, aš susirasdavau kaime kokių pagalbinių darbų – ravėdavau, turguj daržoves pardavinėdavau, tai pasitaupydavau mokyklai ar dar kam ir jie žinodavo, kad aš pinigų turiu pasislėpus. Iš pradžių gražiai prašydavo, kad atiduočiau, bet jei neduodavau, visus daiktus apversdavo ir vis tiek atimdavo. Po vieno tokio baliaus iš mano pinigų tėvą pasikorusį miškely radom. Tada jau visai blogai namie buvo,– pasakoja Margarita.

    Smulki, baltapūkė, vaikiškai lygios odos mergina, veriančiai mėlynomis akimis, atrodo gerokai jaunesnė, nei yra iš tikrųjų. Patikėti, kad ji jau suaugusi, padeda tik jos sodrus, žemas balsas ir kraupi gyvenimo istorija.

    Margaritai buvo šešiolika, kai ji sutiko ir įsimylėjo savo būsimąjį sutenerį Tomą. Aštuoniolikos ji paliko savo girtaujančių tėvų namus ir išsikraustė gyventi pas jį, tikėdamasi susikurti geresnį gyvenimą. Porai trūko pinigų, tad Tomas pasiūlė kartu padirbėti Olandijoje.

    – Žinai, ką jie sako… Kad namus tvarkysi, vaikus prižiūrėsi, bet darbas kitas buvo…– nuleidžia galvą Margarita.

    Margarita buvo išprievartauta dar automobilyje, pakeliui į Olandiją. Tomo draugai perspėjo, kad nei priešintis, nei verkti nėra prasmės, nes niekas tikrai nežada jai padėti. Atvykus vaikinai jai aprodė Raudonųjų žibintų kvartalą, pristatė kelis porno filmus ir be užuolankų paaiškino, ką ji turės daryti.

    – Tu neįsivaizduoji, kiek aš verkiau. Žinojau, kad bus žiauru, ir aš nieko negaliu padaryti,– pasakoja ji.

    Margarita bandė bėgti, tačiau už tai buvo sumušta iki sąmonės netekimo. Fizinės bausmės buvo nuolatinis atsakas į bet kokį jos nepaklusnumą, prašymus ar ašaras. Margaritą pardavę vyrai mėgino galutinai ją palaužti ir įbauginti taip, kad ji nebedrįstų net kalbėti be jų leidimo.

    – Mane visą laiką pykindavo, ir aš kasdien vemdavau. Atsimenu, visą kūną skaudėdavo taip, kad pajudėt negalėdavau. Tada duodavo uostyti kažkokių miltelių, kad atsigaučiau ir visą apsvaigusią į tą langą vesdavo,– sako ji.

    Margarita nedrįso pasiskųsti nei viešnamį lankiusiai policijai, nei socialinėms darbuotojoms, nes nuolatos matė, kaip jie draugiškai spaudžia rankas ją talžantiems suteneriams, tuo tarpu ji kasdien turėdavo aptarnauti milžinišką skaičių vyrų ir patyrė daugybę fizinių sužalojimų. Kurį laiką Margarita buvo tikra, kad būtent taip ir mirs, iki vieną naktį ją prižiūrėjęs sargas pamiršo užrakinti duris, ir jai pavyko pabėgti.

    Šiuo metu Margarita didžiausią dėmesį skiria savo fiziniams sužalojimams, tačiau jos psichologinės traumos atrodo gerokai rimtesnės. Ją persekioja nesibaigiantys naktiniai košmarai bei panikos priepuoliai, gatvėje vaidenasi buvusių sutenerių ir klientų veidai, ir ji jau nebegali įsivaizduoti savo gyvenimo be raminamųjų.

    Niekuomet neapleidžianti baimė Margaritai kliudo ir darbo paieškose. Prieš kurį laiką atlydėjusi ją į darbo pokalbį viename Senamiesčio restorane, nebegalėjau jos įkalbinti žengti į vidų. Restorane esantys vitrininiai langai jai priminė praeitį, ir akimirką ji patikėjo, kad sugrįžo į savo košmarą Raudonųjų žibintų kvartale.

    Tačiau Margarita išgyveno. Ši smulkutė, pažeidžiama mergina, kurią suteneriai vadino maža šiukšlyte, sugebėjo atlaikyti ilgus teismus ir nusiųsti savo skriaudėjus į kalėjimą. Deja, tai neišgydė jos patirtų sužalojimų, ir ji vis dar dreba eidama pro stiklines parduotuvių vitrinas.

    Žinai, būna gyvenime dalykų, kurių net labai norėdamas negali pamiršti, – sako Margarita ir praryja dar vieną piliulę.

     

    NATALIJA

    – Ką tu galvoji apie savo buvusius klientus? – klausiu priešais mane sėdinčios juodaakės Natalijos.

    – Nekenčiu aš jų, išsigimėliai kažkokie. Ir Vilniaus dėl jų nekenčiu, paskui sutinki juos gatvėj, tai taip šlykštu pasidaro. Įsivaizduoji, jie net pas mane besilaukiančią atvažiuodavo. Niekas jiems nerūpėjo. O kai Rygoj gyvenau, mane gi nuo vienuolikos pardavinėt pradėjo. Dar visai vaikas buvau, o pirkėjų visada pilna būdavo,– pasakoja ji.

    – Niekas neklausė, kiek tau metų?

    – Baik tu, neįdomu jiems. Kuo jaunesnė – tuo geriau,– susierzina Natalija ir paprašo manęs perskaityti neseniai gautus dokumentus, nes pati taip ir neturėjo galimybės išmokti normaliai skaityti ar rašyti.

    Natalija pasakoja, kad vienintelis gražus jos gyvenimo periodas buvo vaikystė, kurią ji praleido su seneliais.

    – Labai mane seneliai mylėjo ir labai rūpinosi manim. Jei būčiau likusi su jais, mano gyvenimas visai kitoks būtų – ir namus dabar turėčiau, ir normalią šeimą, bet mama išėjo iš kalėjimo ir išsivežė mane. Pasiėmė pas save ir pas patėvį į Rygą, o jis išprievartavo mane dar vienuolikos, visai mažą. Papasakojau viską mamai, o ji nepatikėjo, tik apdaužė, kad nesąmones kalbu, tai aš apsiverkiau ir iš namų išėjau.

    Viena gatvėje atsidūrusi vienuolikmetė kurį laiką nakvojo autobusų stotyje, o maistui užsidirbdavo prašydama išmaldos. Čia mergaitę užkalbino gerokai už ją vyresnis vyras ir pasiūlė savo pagalbą.

    – Artiomas man pasakojo, kad gerą darbą turi, kad pasirūpins manim, kad dabar viskas bus gerai. Parsivedė pas save į butą, maisto visada parnešdavo ir aš, aišku, tikėjau. Po to sužinojau, kad jis užsidirbdavo vogdamas ir perpardavinėdamas daiktus ir dar, kad buvo narkomanas.

    Pirmąją narkotikų dozę Natalija susileido vos vienuolikos. Tuomet pasaulis ėmė suktis gerokai greičiau ir visos jos problemos, gėda bei nerimas išnyko. Ji tapo priklausoma jau po pirmojo dūrio ir dozės pradėjo prašyti kasdien.

    – Atsimenu, Artiomui buvo žiaurios lomkės, vogt eit neturėjo jėgų, o dozės labai reikėjo. Tada jis į namus atsivedė krūvą draugų ir atidavė jiems mane vietoj pinigų. Po to jis man nuolat siūlydavo už dozę su vyrais miegot. Pamatė, kad taip labai lengvai užsidirbti gali, o aš jau priklausoma buvau ir sutikau.

    Artiomas ieškodavo klientų baruose, vesdavosi juos namo ir siūlydavo jiems už pinigus permiegoti su Natalija, taip užsidirbdamas pragyvenimui. Kartu jie gyveno ketverius metus, iki Natalijai suėjo penkiolika, ir ji suprato, kad yra išnaudojama. Susikrovusi daiktus mergina išvažiavo į Vilnių ieškoti savo mylimų senelių, tačiau atvykusi sužinojo, kad jie mirę, ir vėl atsidūrė gatvėje. Į Vilnių Nataliją atlydėjo ir jos priklausomybės, tad netrukus ji susipažino su vietiniais narkomanais ir pradėjo verstis prostitucija stoties rajone, nes kito būdo išgyventi nežinojo.

    – Taip ir gyvenom ten, nuo dozės iki dozės. Užsidirbi kažkiek ir viską iki paskutinio cento narkotikams išleidi. Sau mes ten nieko nenusipirkdavom ir nesusitaupydavom,– pasakoja ji.

    Iš gyvenimo gatvėje Nataliją ištraukė socialinės darbuotojos. Jų paskatinta moteris pradėjo reabilitaciją ir po visų išbandymų bei nuopuolių atrado savyje jėgų atsitiesti ir mokytis gyventi kitaip.

    – Dabar aš tik noriu būti gera mama savo dukrytei, kad jai neatsitiktų taip, kaip man. O mano mama man dar kartais paskambina, tu neįsivaizduoji, ką ji man šneka,– kraipo galvą Natalija.

    – Ką ji sako, atsiprašinėja?

    – Baik tu. Iš pradžių skambino ir sakė važiuot dirbt prostitute į Vokietiją. Įsivaizduoji, kokia motina gali tokius dalykus savo dukrai siūlyt, bet šitą aš dar galėjau atleisti. Tada, kai sužinojo, kad laukiuosi, siūlė parduot savo vaiką. Sakė, aš tau surasiu moterį, kuri prižiūrės tave, gražiuose namuose gyvensi, visko turėsi, o to vaiko tau vis tiek nereikia. Po šito aš apie ją net galvot nebenoriu, – užbaigia Natalija, glėbyje tvirtai spausdama savo mažą dukrelę.

    Autorius Eglė Plytnikaitė

    Publikuota: 2017,. lapkričio 24d. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-11-24-dvi-istorijos/166373

  • SEKSO INDUSTRIJA SUGRIŪTŲ, JEI NEBELIKTŲ PIRKĖJŲ

    Lietuvoje baudžiama už seksualinius santykius su nepilnamečiais, tačiau oficialios nepilnamečių prostitucijos statistikos beveik neturime. Kartkartėmis viešąją erdvę sudrebina skandalai, susiję su globos namų vaikais, nukentėjusiais nuo šio verslo, tačiau, ekspertų vertinimu, tai tėra tik ledkalnio viršūnė.

    „Kodėl globos namų atsakingi asmenys, vaiko teisių apsauga besirūpinančios tarnybos nekalba apie nukentėjusius vaikus? Jie prabyla, kai jau nebėra kur dingti – kai faktus atskleidžia žiniasklaida ar nevyriausybinės organizacijos“, – teigia Kristina Mišinienė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė, nuolat susidurianti su seksualiai išnaudojamais vaikais, augančiais tiek globos įstaigose, tiek namuose.

    Atlikus sociologinius tyrimus šeimose, kuriose gyveno išaiškinti užsiimantys prostitucija nepilnamečiai, pastebėta, kad tėvai ir vaikai tarpusavyje mažai bendravo, prieš vaikus buvo naudojamas psichologinis, fizinis smurtas, dauguma tėvų neprižiūrėjo savo vaikų arba perdėtai juos kontroliavo, dėl to dažnai kildavo tarpusavio konfliktų. Daugelis tokių šeimų turėjo materialinių sunkumų, vienas iš šeimos narių buvo teistas ar netgi sėdėjo kalėjime. Dažnai tokių vaikų tėvai buvo išvykę, juos augino seneliai ar giminės.

    Mokslininkai, apklausę pedofilijos aukas, yra atskleidę, kad vaikystėje patirta seksualinė trauma neišgydoma – jos pasekmės lieka visam gyvenimui. Mergaitės, kartais iš lengvabūdiškumo, o dažniausiai psichologinės prievartos būdu įtrauktos į prostitucijos tinklą, išgyvena didelį stresą, nesaugumą, joms sunku kurti psichologiškai sveikus santykius. Dažnai tokios merginos – dar beveik vaikai – bando žudytis, pjaustosi rankas, įpranta į alkoholį ir narkotikus, pakliūva į psichiatrines ligonines. Vėliau jos tampa prostitutėmis, prekybos žmonėmis aukomis.

    Priežasčių, dėl kurių mergaitės įsitraukia arba yra įtraukiamos į prostituciją, yra įvairių: tai ir smalsumas, ir noras turėti savo pinigų, gyventi suaugusiojo žmogaus gyvenimą. Tačiau būna šantažo ir prievartos elementų, ką atskleidė neseniai išaiškintas klestėjęs sąvadavimas ir prostitucija Švėkšnos specialiajame ugdymo centre, kuriame gyvena ir mokosi nepilnametės, turinčios elgesio ir emocijų sutrikimų.

    Grasinimais, šantažu ir prievarta kelios vyresnės mergaitės į prostituciją įtraukė jaunesnes 14–16 metų mergaites. Jos sutardavo, kur turėtų atvykti „klientai“, ir nusiųsdavo ten savo drauges. Įdomiausia tai, kad vyriškiai, pirkdavę nepilnamečių paslaugas, puikiai matė, jog tos mergaitės yra labai jaunos, tačiau nemanė, kad daro joms kokią nors žalą.

    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI) neseniai atliko socialinį eksperimentą, sugriovusį mitą, kad seksualines paslaugas perka tik žemo socialinio sluoksnio vyrai. Anot eksperimentą inicijavusio centro atstovų, prostitucijos industrija klesti ir niekaip nesibaigia tik dėl to, kad yra pirkėjų. Gavę prostitučių klientų telefonų numerius, eksperimento organizatoriai skambino jiems, prašydami atsiųsti savo šeimų nuotraukas neva gražiausios šeimos nuotraukos konkursui. Atsiliepdavę vyrai nuoširdžiai džiaugėsi suteikta galimybe dalyvauti tokiame konkurse, o vienas atsiliepusiųjų pasisakė esąs Dievo tarnas, tad nelabai jam ir tinkąs toks eksperimentas…

    Kažkas yra pasakęs: „Įsivaizduok, jei pasaulyje nebeliktų sekso pirkėjų, visa ši industrija sugriūtų tą pačią akimirką.“ Šios industrijos, kurios pavadinimas yra kilęs iš lotyniško žodžio „prostitutio“ (liet. išniekinimas, garbės nuplėšimas), generuojamos pajamos pasaulyje yra trečioje vietoje – po ginklų ir narkotikų prekybos.

    Policijos atstovai, nuolat susiduriantys su prostitutėmis, laikosi nuomonės, kad prostitučių paslaugomis dažniausiai naudojasi nuotykių, įvairovės ieškotojai, tačiau Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro darbuotojai išskiria dar vieną sekso paslaugų pirkėjų rūšį – žmones, norinčius už pinigus nusipirkti kito žmogaus kūną ir daryti su juo, ką nori. Nedrįsdami prašyti savo teisėtų sutuoktinių ar draugių patenkinti jų „fantazijas“, jie iškrypėliškai santykiauja ir su nepilnametėmis, tinkančiomis jiems į dukras. Pasiteiravus, ar patiktų, jei prostitucija verstųsi žmona ar dukra, jie, be abejo, atsakytų, kad ne. Savas kailis visada arčiau kūno.

    Psichologė Gražina Sapiegienė, paprašyta apibūdinti žmogų, perkantį nepilnametės mergaitės lytines paslaugas, teigia: „Tai yra nelaimingas žmogus. Jo – kaip ir žmogaus, darančio nusikaltimus – gyvenime, o dažniausiai vaikystėje, yra kažkas įvykę. Tai gali būti įvykis arba santykis su vienu iš tėvų ar kitu asmeniu, su vaikais mokykloje ar pan. Kažkas paspaudžia tą mygtuką – veiksmas, frazė, pašaipa, įžeidžiantis komentaras (nepajėgus ir pan.), gali būti, kad vaikas buvo liečiamas, aptarinėjamas, menkinamas… Psichologijoje yra terminas – projekcija. Tie vyrai vaikystėje gali būti patyrę pažeminimą, jautęsi menkaverčiai, neturėję sąlygų pasipriešinti. Toks berniukas užauga su vidiniu skauduliu.

    Jau būdamas suaugęs viduje jis jaučiasi kaip mažas berniukas, lyg ir keršijantis savo skriaudėjui. Susiformuoja iškreiptas požiūris. Tokio žmogaus gyvenimas dvilypis: jis save suvokia kaip vyrą, bet viduje gyvena mažas vaikas, negalėjęs išreikšti negatyvių emocijų. Neišreikšta energija niekur nedingsta. Tokiam vyrui padėti gali tik psichologinis konsultavimas, bet vyrai nelengvai prisipažįsta, jie gūžiasi, ieško suprantamų būdų, kaip sau palengvinti tą kančią. Tai lyg alkoholizmas…“

    *               *           *

    Įvardijus, kad prostitucija yra blogis, reikia su juo kovoti. Pasak Lietuvoje neseniai viešėjusio nevyriausybinės organizacijos CAP International aljanso vykdomojo direktoriaus Gregoir‘o Thery, prostitucijos mastus gali sumažinti tik įstatymo pataisos, pagal kurias sekso paslaugų pirkimas būtų įvardintas kaip kriminalinis nusikaltimas. Prancūzijoje prostitutės klientą galima sulaikyti nelaukiant, kol įvyks lytinis aktas ir bus perduodami pinigai. Užtenka susitarimo veiksmo.

    Tą patį jis siūlo įteisinti ir Lietuvoje, kurioje veikia įstatymas, bet nėra jo įgyvendinimo mechanizmo. Kai Prancūzijoje įsigaliojo naujas įstatymas, kriminalizavęs sekso paslaugų pirkimą, per metus buvo nubausta 1200 prostitučių klientų. 9 iš 10-ies vyrų pripažįsta, jog norėjo pirkti seksą, kadangi tuomet jiems reikia tik sumokėti baudą ir išklausyti paskaitų kursą sekso paslaugų pirkėjų mokykloje. Neprisipažinus pradedamas tyrimas, ateina laiškai, kviečiantys į posėdį, kviečiama policija su įkalčiais. Tyrimas yra viešas, jį gali stebėti kiekvienas, o tokio nepageidautino dėmesio niekas nepageidauja.

    Autorius Rasa Baškienė

    Publikuota: 2017,m. lapkričio 24d. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-11-24-sekso-industrija-sugriutu-jei-nebeliktu-pirkeju/166397 

  • IŠ LEKTORIŲ LŪPŲ-APIE PREKYBA ŽMONĖMIS PAVOJUS

    Nuotr. Gausiai susirinkusiems dalyviams VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu“ centro lektorės pasakojo ir tikras prekybos žmonėmis aukų istorijas, kurios sukrėtė ne vieną.
    „Prekybos žmonėmis pavojai – ką žinome apie tai?“ – tokiu pavadinimu antradienį rajono policijos komisariate vyko mokymai, kuriuose dalyvavo per 50 dalyvių: bendruomenės pareigūnai, seniūnijų socialinio darbo organizatorės, mokyklų socialinės pedagogės ir psichologės, Vaiko teisių apsaugos skyriaus ir kt. specialistai, bendruomenių, įstaigų atstovai.
    VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu“ centro lektorės Justina Stakaitytė ir Vaida Matusevičiūtė susirinkusiems mokymų dalyviams pasakojo, kas tai yra prekyba žmonėmis, kokios jos formos, verbavimo būdai, galimos aukos, ką daryti, jei tampi prekybos žmonėmis auka, kur kreiptis pagalbos, ką daryti ruošiantis vykti dirbti į užsienį. Lektorės pasakojo ir tikras prekybos žmonėmis aukų istorijas. Didelis skaičius susidomėjusiųjų šia tema ir problema nustebino lektores. Jos mielai atsakinėjo į klausimus, pasakojo apie „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu“ centro atliekamas funkcijas, realią pagalbą į prekybos žmonėmis tinklą patekusiems žmonėms, dalino informacines skrajutes, knygas apie prekybą žmonėmis.
    Pasak bendruomenės pareigūnės Aušros Mockevičiūtės, lektorės žadėjo pagelbėti vykdant prevenciją mokymosi įstaigose vyresnių klasių moksleiviams. Mokymų paslauga bus apmokėta iš lėšų, gautų iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, laimėjus prevencinių programų konkursą.

  • PREKYBOS ŽMONĖMIS PAVOJAI – KĄ ŽINOME APIE TAI?

    Šiandien, t.y. lapkričio 21 d., Šakių rajono policijos komisariate vyko mokymai tokiu pat pavadinimu, skirti specialistams. Mokymuose dalyvavo 54 specialistai: bendruomenės pareigūnai, seniūnijų socialinio darbo organizatorės, mokyklų socialinės pedagogės ir psichologės, Vaikų teisių skyriaus ir kt. specialistai, bendruomenių, įstaigų atstovai. VšĮ “Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu” centro lektorės Justina ir Vaida susirinkusiems mokymų dalyviams pasakojo kas tai yra prekyba žmonėmis, kokios jos formos, verbavimo būdai, galimos aukos, ką daryti jei vis gi tampi prekybos žmonėmis auka, kur kreiptis pagalbos, ką daryti ruošiantis vykti dirbti į užsienį, dalinosi tikromis prekybos žmonėmis aukų istorijomis. Didelis susidomėjusių šia tema ir problema skaičius nustebino lektores. Jos mielai atsakinėjo į dalyvių užduotus klausimus, pasakojo apie “Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu” centro atliekamas funkcijas, realią pagalbą į prekybos žmonėmis tinklą patekusiusiems žmonėms, dalino informacines skrajutes, knygas prekybos žmonėmis tematika. Mokymai vyko visą dieną, nes dėl didelio dalyvių skaičiaus, jie vyko dviems grupėms.Lektorės pažadėjo pagelbėti vykdant prevenciją prekybos žmonėmis tema mokymosi įstaigose vyresnių klasių moksleiviams. Mokymų paslauga bus apmokėta iš lėšų, gautų iš LR VRM, laimėjus prevencinių programų konkursą.
    Autorius Aušra Mockevičiūtė

  • ŽADĖJO, KAD DIRBS ŪKYJE, BET PATEKO Į SEKSO VERGIJĄ: EMIGRANTĖS PASAKOJA SIAUBINGUS DALYKUS

    Vos baigusios mokyklą jos emigravo, tikėjosi pradėti dirbti ūkyje, tačiau pateko į tikrų tikriausią pragarą – į prostitucijos liūną įpainiotos jaunos lietuvaitės iki šiol neranda ramybės.
    Su tokiu atveju teko susidurti Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro atstovei Vaidai Matusevičiūtei.
    Po to, kai 2015-ųjų pavasarį Jungtinėje Karalystėje, Kento grafystėje, buvo surengti reidai, būtent šiam centrui patikėta pasirūpinti 6-iomis iš Vilniaus rajono kilusiomis lietuvėmis, kurios buvo verčiamos pardavinėti savo kūnus.
    Vos 18-20-ies metų merginos į Angliją vyko, nes šeimose jautė didelį nepriteklių, tačiau svajojusios svetur įsitvirtinti pateko į sekso vergiją – lietuvio jos buvo baugintos, mušamos, žeminamos ir pardavinėjamos. Per dieną kiekvienai jų tekdavo patenkinti juodžiausias kelių dešimčių vyrų svajas.
    Šiuo metu tyrimas jau baigtas, o kaltuoju pripažintas Romas Drulia atsidūrė už grotų. Tiesa, keturiems viešnamiams vadovavęs suteneris įkalintas vos 4,5 metams.
    Statistikoje – tik apskritas nulis
    Savo ruožtu nukentėjusios merginos iki šiol gyvena nežinioje – tie asmenys, kurie nukentėjo užsienyje, buvo išnaudoti prostitucijoje, prieš kuriuos buvo smurtaujama, jie tapo prekybos žmonėmis aukomis, nori gyventi ir kurti ateitį Lietuvoje, tačiau jų nėra nukentėjusiųjų statistikoje mūsų šalyje.
    „Šių ir kitų merginų neįtraukimas į Lietuvos statistiką klaidina visą visuomenę, nes atrodo, kad Lietuvoje prostitucijos aukų skaičius mažėja – matome sąmoningą ar ne klaidinimą. Duomenys yra reikalingi ne tik ataskaitoms Briuseliui, bet, visų pirma, visuomenei ir vietinėms tarnyboms. Kaip mes galime kurti veiksmingą prevenciją, jei, pavyzdžiui, šiuo atveju, Vidaus reikalų ministerija rodo apskritus nukentėjusių nulius Vilniaus regione?! Kalbame tik apie vieną tyrimą viename Anglijos mieste“, – dėmesį į problemą atkreipė V. Matusevičiūtė. Išskirtinė – kiekvienos merginos istorija, tačiau siekdama padėti geriau suprasti situaciją pašnekovė sutiko papasakoti apie dviejų draugių atvejį.
    Išskirtinė – kiekvienos merginos istorija, tačiau siekdama padėti geriau suprasti situaciją pašnekovė sutiko papasakoti apie dviejų draugių atvejį.
    Apgavo lietuvis
    „Dvi iš šešių merginų darbą užsienyje susirado dar būdamos Lietuvoje, „per skelbimą“. Sandėliuose-šaldytuvuose jos turėjo rūšiuoti daržoves. Tas darbas toks ir buvo, tačiau net spec. aprangos nepadėdavo – būdavo fiziškai labai sunku, todėl jos nusprendė paieškoti kitokio darbo. Internete jos aptiko skelbimą, kad ieškomi darbuotojai ūkyje“, – istoriją pradėjo pasakoti V. Matusevičiūtė.
    Nors minėtame skelbime nebuvo nurodytos konkrečios detalės – sąlygos, darbo valandos, atlygis, lietuvės nusprendė surizikuoti. „Buvo savaitgalis, jos paskambino nurodytu numeriu. Atsiliepė labai malonus vyras, lietuvis, kuris pasiūlė savaitgalį – kas yra keista, atvykti pas jas, merginas pasiimti ir nuvežti į darbo vietą. Atvyko jis su kažkokia mergina, nusivežė lietuves ne į ūkį, o į butą, kur galiausiai joms buvo paaiškinta, kad šios privalės teikti seksualines paslaugas“, – DELFI sakė pašnekovė.
    Ji pripažino – daug kam tai atrodys naivu, tačiau kalbame apie kiek kitam socialiniam ratui priklausančius asmenis. „Kai žmonės yra iš pažeidžiamų šeimų, skurdo, nepritekliaus, dažnai jie net nesusimąsto, kur vyks, kaip gyvens, jie galvoja tik apie galimybę užsidirbti daugiau. Paskambinusios telefonu jos irgi neišsiaiškino konkrečios informacijos. Bent kažkokios darbinės patirties turintis žmogus klaustų, kokiu adresu jis vyks, koks tai darbas, iš karto pasidomėtų atlygiu ir darbo valandomis, tačiau joms užteko tik tos informacijos, kurią matė. Tai yra patiklios asmenybės, neturinčios ribų, baimės jausmo“, – aiškino specialistė.
    Kas dieną sulaukdavo po 20-30 vyrų V. Matusevičiūtės teigimu, merginos bandė priešintis, spėjo, gal įvyko nesusipratimas, tačiau joms tuoj buvo liepta pasidažyti, gražiai apsirengti ir laukti vyrų.
    „Viena mergina dalijosi savo patirtimi, kad tą pirmąją dieną, kai pas ją atėjo vyras, jis paklausė, ar tą ji daro savo noru. Spėčiau, ji greičiausiai atrodė liūdna, pikta, nusiminusi, buvo apsiverkusi. Išgirdęs neigiamą atsakymą, jis sumokėjo, tačiau kambaryje jie tiesiog pusvalandį prabuvo kartu – šis prie jos nelindo“, – tikino V. Matusevičiūtė.
    Tiesa, kiti užsukantys taip maloniai nesielgė. Kas dieną lietuvės sulaukdavo ir po 20-30 vyrų. Klientai mokėdavo 50 svarų (56 eurus) už 30 minučių ir 120 svarus (133 eurus) už valandą. Didžiąją dalį pinigų suteneriai susirinkdavo, tačiau šiek tiek palikdavo ir skriaudžiamosioms.
    „Jei atsisakydavo vykdyti nurodymus, jos, pasakojo, buvo tąsomos už plaukų, stumdomos į sieną, pargriaunamos ant lovos. Joms visą laiką liepdavo gražiai atrodyti, dažytis, tvarkytis nagus. Jos to nedarydavo, nes visiškai nenorėjo, bet į minėtą butą vis ateidavo vyras arba moteris, kurie prieš jas smurtaudavo, niekindavo, bandydavo paveikti psichologiškai. Tarkime: „Pažiūrėk, kaip čia atrodai, sutrė, ateis klientas, o tu nė moteris, nė ką“, – perpasakojo pašnekovė.
    Buvo stipriai įbaugintos
    Paklausta, kodėl merginos nebandė pabėgti iš buto, V. Matusevičiūtė aiškino, kad jos buvo stipriai įbaugintos, nuolat tikrinamos, nors turėjo ir būsto raktus, neretai likdavo vienos. „Tik iš pat pradžių bute jos buvo prižiūrimos, tačiau vėliau joms buvo duoti raktai, gyveno jos tarsi ir laisvos. Tiesa, suteneriai vis paskambindavo, klausdavo, ką šios veikia, įspėdavo, kad netrukus bus patys ar ateis žmogus, iš tiesų atvykdavo jų patikrinti. Toks stiprus psichologinis spaudimas ir gąsdinimai: „Aš žinau, kur tu gyveni Lietuvoje, jei grįši arba kažkam pasiskųsi, tau bus blogai“, veikė“, – sakė ji.
    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro atstovės teigimu, pasakyti, kad reikėjo bėgti, labai lengva, tačiau kai reikia imtis iniciatyvos, dažnas pabūgsta. „Jos bijojo, kad su jomis bus susidorota. Vykdamos į tariamą ūkį jos maždaug nupasakojo, kur gyvena, paminėjo tam tikras detales apie šeimą“, – tikino V. Matusevičiūtė.
    Planavo, tačiau pabėgti nepavyko
    Tiesa, vieną dieną merginos išdrįso bandyti bėgti, susikrovė daiktus, laukė tinkamo momento, kai galės išeiti, tačiau suteneriai jas aptiko.
    „Jie atvažiavo į butą, rado, kad jos susikrovė daiktus, nori sprukti, vėl ėmė prieš jas smurtauti. Suteneris tikino papirkęs policijos pareigūnus, esą jie vis tiek jas sugrąžintų atgal, tik tektų gyventi dar blogesnėmis sąlygomis“, – pasakojo pašnekovė. Tačiau tiesa ta, kad pareigūnai šiuos nusikaltėlius ilgą laiką sekė ir surengė jiems pasalą. Minėtos merginos buvo išgelbėtos įvykdyto reido metu.
    „Pareigūnai bandė įeiti kaip klientai, tačiau nebuvo įleisti. Suteneriai lietuves buvo iš anksto perspėję, kad tądien jokių klientų jos nepriimtų, durų neatidarytų. Tiesa, kai policininkai ėmė laužti duris, jos jas atvėrė. Galiausiai jos papasakojo, ką patyrė“, – pasakojo V. Matusevičiūtė.
    Vertė vartoti alkoholį ir narkotikus Savo ruožtu kitos lietuvės merginos butuose gyveno su užsienietėmis. Lietuvių pora buvo įkūrusi kažką panašaus į viešnamį. „Kai imdavo priešintis, jos buvo verčiamos vartoti narkotines medžiagas ir alkoholį. Tai esą buvo reikalinga tam, kad atėjus klientui jos būtų patenkintos, „nesiardytų“. Viena mergina net grįžusi į Lietuvą negali atprasti nuo alkoholio, jai taip sunku tai pakelti.
    Visos merginos – labai jaunos. Vienos jų tik baigė mokslus, kitos – vos 10 klasių ir išvyko to geresnio gyvenimo ieškoti. Kai kurios jų vergystėje prabuvo net apie metus“, – nurodė V. Matusevičiūtė. Anot jos, viena mergina turėjo dar 3 ar 4 brolius ir seseris, kita gyveno ne su tėvais, o su seneliais, gaunančiais mažas pensijas.
    „Mano aptartos merginos išvyko dviese – viena jų dirbo, kita vyko pas ją, kitos važiavo į Angliją po vieną“ , – pastebėjo specialistė.
    Gyvenimai susiklostė skirtingai V. Matusevičiūtės teigimu, iš 6 minėtų merginų Lietuvoje šiuo metu gyvena 4. Dvi jų – vėl Anglijoje, ten jos išvyko dėl ekonominių priežasčių. „Viena esančių Lietuvoje dirba prie maisto, virtuvėje, baigė mokslus, kita šiuo metu augina mažą vaikelį, trečia mokosi profesinėje mokykloje, ketvirtoji dirba fabrike. Savo ruožtu esančios užsienyje iš pradžių dirbo paprasčiausius darbus, juos jos dažnai keitė. Pastaruoju metu, bendravome prieš mažiau nei mėnesį, jos dirbo parduotuvėje“, – pasakojo pašnekovė.
    Ji džiaugėsi, kad merginų gyvenimai galiausiai susiklostė sėkmingai, nes į Lietuvą jos grįžo itin blogos būklės.
    „Tik kelių merginų artimieji žino apie šią situaciją, tad, visų pirma, jos labai baiminosi, kad tik šeimos nariai nieko apie tai nesužinotų. Viena mergina turėjo net antrąją pusę. Be to, jos nežinojo, kas toliau bus, kas jų laukia – ar dar reikės vykti į užsienį, į apklausas. Jos buvo palūžusios, linkusios į depresiją, labai pažeistos ir sužalotos“, – kalbėjo specialistė.
    Gavo vos 4,5 metų Pats R. Drulia ilgai slapstėsi, tad tyrimą apsunkino ir tai. Surastas vyras buvo tik paskelbus Europos arešto orderį. „Iš pat pradžių jis neigė savo kaltę, tačiau vėliau, spėčiau, paprotinus advokatui, ją jis pripažino. Kalėti jis pasiųstas 4,5 metų. Jam šiuo metu yra 35-eri, prostitucijos tinklą jis valdė apie dvejus ar trejus metus“, – pasakojo V. Matusevičiūtė. Tuo metu kartu su juo veikusi mergina pastojo, šiuo metu ji yra Lietuvoje, jai paskirtas namų areštas. „Kaip aš supratau, bus sprendžiama, ką su ja daryti. Tikėtina, Anglijai jos neišduos, ji bus nubausta Lietuvoje“, – tikino V. Matusevičiūtė.
    Skirta 4,5 metų laisvės atėmimo bausmė
    Savo ruožtu Kento grafystės policijos atstovas spaudai Martin Very DELFI nurodė, kad šią bylą tyrė Kento ir Essexo sunkių nusikaltimų skyrius. „R. Drulia kontroliavo 4 viešnamius Ročesteryje, Gilinghame, Čathame ir Maidstone nuo 2013 m. balandžio iki 2015 m. spalio“, – rašoma atsakyme DELFI. Ištirta, kad oficialios gyvenamosios vietos neturėjęs lietuvis iš Jungtinės Karalystės pabėgo būtent 2015 m. Galiausiai jis suimtas šių metų vasarį, kai bandė kirsti sieną, skiriančią Lenkiją ir Vokietiją. „2017 m. liepos 31-ąją jis buvo nuteistas ketverių su puse matų bausme, bus deportuotas vykdant bausmę. Teismas nustatė, kad R. Drulia dirbo organizuotoje grupėje, kuri reklamavo darbus internete. Šie skelbimai buvo jaukas, įtraukiantis aukas į sekso vergiją“, – rašoma atsakyme. Jame taip pat nurodoma, kad R. Drulia dalyvavo pervežant dvi lietuves į Jungtinę Karalystę, privertė jas dirbti prostitutėmis. „R. Drulia buvo įtrauktas į organizuotą nusikalstamą tinklą, kuriame žiauriai ir nesąžiningai išnaudotos moterys. Aukoms buvo suteikiama naujo gyvenimo viltis, tačiau vietoj to jos buvo priverstos nelegaliai dirbti prostitutėmis. Už gimtosios šalies ribų šios moterys jautėsi silpnos ir pažeidžiamos, tai R. Drulia panaudojo finansinei naudai gauti“, – cituojamas detektyvas ir seržantas Jason Booth, šią situaciją pavadinęs šiuolaikinės vergovės pavyzdžiu.
    Autorius Rūta Pukenė

  • SEKSUALINIS PRIEKABIAVIMAS: KODĖL AUKOS PRABYLA TIK PO KELERIŲ METŲ

    Prieš savaitę apie seksualinį priekabiavimą prabilusios Julija Steponaitytė bei Paulė Bocullaitė, regis, suskaldė visuomenę į dvi dalis: vieni teigia, kad nereikia be teismo „nuteisti“ režisieriaus Šarūno Barto ir nagrinėja jaunų moterų istorijų detales, o tuo tarpu kiti stebisi visuomenės neišprusimu seksualinio smurto atžvilgiu ir ragina nekaltinti aukos, kuriai kalbėti ir taip sunku.
    K. Mišinienė: visa esmė yra ne aukos elgesyje
    Nacionalinės teismų administracijos duomenimis, 2014-2017 metų I pusmetį išnagrinėtos vos 5 seksualinio priekabiavimo bylos. Tuo tarpu Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė DELFI teigė, kad realios statistikos, kiek žmonių kasmet nukenčia nuo seksualinio priekabiavimo ar smurto nėra.
    „Tai, kas patenka į baudžiamosios teisės akiratį, gali būti fiksuojama, bet priekabiavimui pavirsti ikiteisminiu tyrimu reikia labai daug pastangų ir tai yra vienetiniai atvejai. 5 bylos, ar įsivaizduojate, kokie tai maži skaičiai? Problemos mastą gali pamatyti ir pakalbinus eilinę auditoriją: masiškai kyla rankos, kad, taip, buvo priekabiauta ar prieš žmogaus valią atlikti kažkokie veiksmai. Tuomet ir pamatai problemos mastą bei supranti, kad tai yra labai arti mūsų, bet mes to nenorime matyti. Vienoje diskusijoje moteris pasakė, kad niekas nenumirė nuo pliaušktelėjimo per užpkalį. Toks požiūris parodo, kad mums dar yra labai daug kur dirbti“, – pastebi K. Mišinienė.
    Visuomenėje pasirodžius pašaipių nuomonių, jog vyrai nė nebegali flirtuoti, K. Mišinienė pabrėžia, kad flirtas labiau apibrėžiamas kaip žaismingas dviejų asmenų bendravimas, o ne veiksmai, kurie atliekami prieš kito žmogaus valią: „Visi sutinkame, kad flirtas nėra galios pasireiškimas, kur vienas sukandęs dantis atsakinėja kitam asmeniui. Jau pats žodis „priekabiavimas“ nusako apie ką kalbama ir kas ko nori, ar nenori.“
    Pašnekovės manymu, visuomenėje apie šią problemą nėra pakankamai kalbama. „Vien visuomenės reakcija parodo, kad mes išvis esame tokio reiškinio suvokimo pradinėse stadijose. Ten, kur mes suprantame seksualinio priekabiavimo esmę, apie galios pasireiškimą per tokį priekabiavimą, mes tikrai nenagrinėsime ar auka buvo išgėrusi, ar neišgėrusi, ar jai patiko, ar nepatiko, čia yra svarstymai, kurie parodo tokio reiškinio nesuvokimą. Manau, kad žmonėms, kurie iškėlė šias problemas, kažkuria prasme yra lengviau kalbėti, nes jei mes kalbėsime apie eilines darbuotojas regionuose, tai joms tikrai labai sunku prabilti ir iškelti tokius klausimus. Manau, kad mes tik pradedame, svarbu dabar nesustoti ir eiti tolyn“, – sako K. Mišinienė.
    Specialistės nestebina ir tai, kad aukos prabyla net ir po kelerių metų. „Patyrus tokias traumas, žiaurius išgyvenimus yra labai sunku prabilti. Kai nukentėjusių klausia, kodėl taip ilgai tylėjo, pirmiausia jos atsako, kad bijojo, jog niekas jomis nepatikės. Matome, kad moterims tenka gintis, kad jos neišprovokavo, kad ne jos buvo tokių veiksmų kaltininkės. Tenka įrodinėti, kad tau, pavyzdžiui, sakė tam tikrus dalykus.
    Nuskriaustai pusei tarsi perkeliama visa įrodinėjimo našta, juk niekas nenagrinėja, koks tas priekabiautojas, kokie buvo jo tikslai, kodėl jam reikėjo priekabiauti, kodėl jis kitu būdu negalėjo gauti, ko jam reikia? Apie tai labai mažai kalbama, pavyzdžiui, dabar nagrinėjama, kad auka buvo išgėrusi, tai gal ji pati to norėjo? Ji turėjo televizorių, o kodėl turėjo? Visa tai pasako mums, kodėl aukos tyli. Jos tarsi apšviečiamos labai stipriais žibintais ir šito jos nenori. Manau, kad turime kalbėti ne apie tai, kad tos moterys begėdės ir gal melavo ar prisigalvojo, o apie tai, kaip padėti, kaip įgalinti moteris, kad žibintai apšviestų ne tik jas, bet ir priekabiautojus. Visa esmė yra ne aukos elgesyje“, – teigia K. Mišinienė.
    Specialistė pastebi, kad darbo aplinka yra ta terpė, kur dažnai pasireiškia seksualinis priekabiavimas: „Dažniausiai priekabiaujama ne prie savo lygmens žmogaus, darbuotojo, nes priekabiautojas gali gauti labai smarkų atkirtį, viešą sugėdinimą, tad priekabiaujama prie žemesnės pozicijos darbuotojų. Čia labai svarbu kalbėti apie galios santykį, kaip jis pasireiškia. Mane pačią dažnai nustebina, kad girdėdama konkrečius priekabiavimo atvejus darbinėje aplinkoje, matau, kad asmenys, kurie priekabiauja, tokie viršininkai, gyvenime gali būti kompleksuoti, nesirealizavę žmonės, tačiau darbinėje aplinkoje, kur jie turi svertus atleisti iš darbo, priimti, pakelti atlyginimą, staiga tas menkas boselis virsta tokiu galiūnu ir jam atlapos visos durys, jam atrodo, kad jo pavaldiniai yra kaip jo nuosavybė.“
    K. Mišinienės manymu, stipriausias ginklas kovojant su seksualiniu priekabiavimu yra viešumas. „Visi šie veikėjai, kurie yra „drasūs“ lįsti pavaldinėms po sijonais, pliaukšėti per užpakalį ar pateikinėti dviprasmiškus pasiūlymus, jie visi bijo viešumo. Tai yra pats stipriausias ginklas, ko gero, tai net stipresnis ginklas už ikiteisminį tyrimą. Viešumas, kai visa aplinka sužinos, koks tu esi niekingas ir pasmerks tave. Manau, kad mes turėtume rengti diskusijas, kalbėti apie šią problemą ir skleisti kiek įmanoma plačiau, kad tai nueitų per visą Lietuvą“, – mano K. Mišinienė.
    L. Slušnys: daugelis nemoka suprasti signalų ir tai yra rimta problema
    Psichiatras Linas Slušnys pažymi, kad aukos į seksualinį priekabiavimą ar smurtą reaguoja labai skirtingai. „Jei vertiname, kad tai yra kritinės situacijos, tai aukos išgyvena nuo šoko iki kaltės jausmo, liūdesio ir depresijos, kol prieinama iki susitaikymo. Susitaikymas su situacija kaip tik ir yra tas momentas, kai žmogus yra laisvas ir apsisprendžia kalbėti arba toliau gyventi savo gyvenimą. Atėjimas į susitaikymo etapą yra labai svarbus momentas. Dažniausiai auka įstringa kuriame nors etape, pavyzdžiui, kaltės ar neigimo fazėje, o tuomet bijoma apie tai kalbėti ir bendrauti“, – teigia psichiatras.
    L. Slušnio manymu, žmogui kalbėti apie intymius dalykus jau iš esmės yra nemalonu, o kalbant apie prievartą – dažnai manoma, kad galbūt žmogus pats prisidėjo, yra pats kaltas, tad vengia kalbėti šia tema ir tai viešinti, dažnai apie įvykį nežino net artimieji.
    „Kai kada ir prievartautojas būna prigąsdinęs. Šiuo atveju Lietuvoje skambančioje istorijoje gal nebuvo prigąsdinimo, bet, aišku, baimė yra, nes šiuo atveju bijoma netekti vaidmens, darbo ar įtakos. Paprastai tie prievartautojai mėgsta keršyti, kadangi empatija yra jų „šluba dalis“, jie labai blogai jaučia kito žmogaus emocinę būklę.
    Vartojami tokie žodžiai kaip „nepakeičiamų nėra, tuoj pat tave pakeisiu“. Čia ne tiek ta baimė, kad kažko nesakyk, o kad „jei nepaklusi, tai…“. Tai yra absoliutus kontroliavimas. Dažnai žmogui reikia nueiti nemenką kelią, kol jis susivokia, kad tai yra nesąmonė, kad galima ir be jo gyventi ir turėti savo veiklą. Paaiškėja, kad jis nieko ir negali duoti, jei tu pats neturėsi, bet tam turi praeiti laiko, tam žmogui iki tam tikro lygio turi suaugti savivertė ir savivoka, kad atsirastų sprendimai ir galėtų tikrai atvirai prisipažinti, kad taip, tai tikrai yra prievarta, ne mano paties kaltė, o to kuris prieš mane naudojosi savo įtaka“, – sako psichiatras.
    L. Slušnys pažymi, kad žmonės labai sunkiai priima visuomenės nuomonę: „Aukos labai sveria šiuos dalykus, tačiau turbūt ateina momentas, kai auka nebegali ištylėti, nes pūlinys per stiprus, per daug pritvinkęs. Tuomet tu nori, ar ne – sprogsti, jis pats išsiveržia. Šiuo atveju, turbūt, taip ir buvo, o tas paskatinimas iš pasaulio buvo tarsi adatos dūris į pūlinį, kuris ėmė ir šovė į viršų.“
    Psichiatras mano, kad bendravimo ribos visuomet yra labai aiškios. „Jeigu mano elgesys kitą dirgina ir jis pasako „ne“, tai turi būti „ne“. Bet dažniausiai į „ne“ reaguojama kaip į „juk tikrai nori“ – čia juk tokia yra klasikinė vyriškio samprata. Jeigu mergina sako „ne“, tai čia tik „laužymasis“, kad būtų labiau nepasiekiama. Bet „ne“ yra „ne“. Lauk, gal po 20-ies ar 5-erių metų pasakys „taip“, nes tuo momentu parodei pagarbą jos pozicijai ir tai gali tapti priežastimi, kodėl bus pasakyta „taip“. Manau, kad daugelis visuomenėje nemoka tų signalų skaityti, nemoka suprasti ir tai yra rimta problema“, – teigia L. Slušnys.
    A. Pažarskis: svarbu laikytis nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų
    „Seksualinis priekabiavimas yra apibrėžtas Baudžiamojo kodekso 152 straipsnyje, pagal kurį tai yra priekabiavimo veiksmai prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens, siekiant seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis“, – sako Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis.
    Teisėjas teigia, kad įrodinėjant seksualiai priekabiavusio asmens kaltę yra svarbu laikytis nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų. „Jis reiškia, kad asmuo yra laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Todėl kaltės įrodinėjimo našta tenka ne nukentėjusiajam ar kaltininkui, o kaltinimą byloje palaikančiam prokurorui.
    Kaltininkas savo nekaltumo byloje įrodinėti neprivalo, tačiau pasinaudodamas teise į gynybą jis gali pateikti duomenų, paneigiančių pareikštą kaltinimą. Siekiant, kad būtų atskleista padaryta veika, nuo seksualinio priekabiavimo nukentėjęs asmuo taip pat turėtų kiek įmanoma daugiau padėti tyrimui, pateikti tikrovę atitinkančią informaciją apie įvykį, kitus duomenis.“ Seksualiniai nusikaltimai dažniausiai įvyksta tuomet, kai aplink nėra galimų liudininkų. A. Pažarskio teigimu, neatsižvelgiant į tai, kokia nusikalstama veika yra padaryta, asmens kaltumas baudžiamojoje byloje yra įrodinėjamas ne tik pagal liudytojų parodymus: „Įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, gali būti gaunami ir iš kitų šaltinių. Svarbu, kad šie duomenys būtų susiję su byla ir gauti teisėtais būdais, pavyzdžiui, atlikus Baudžiamojo proceso kodekse numatytus tyrimo veiksmus (apklausus nukentėjusįjį, įtariamąjį ir kt.)“
    Teisėjas teigia, kad nėra numatyti konkretūs kreipimosi į policiją ar teismą terminai, tačiau reikėtų atsižvelgti į tai, kad kiekvienai nusikalstamai veikai yra nustatyti senaties terminai. Suėjus jiems, apkaltinamasis nuosprendis byloje negali būti priimtas ir baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas.
    „Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai skaičiuojami nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Kadangi seksualinis priekabiavimas yra laikomas baudžiamuoju nusižengimu, numatomas trejų metų senaties terminas. Vadinasi nuo seksualinio priekabiavimo nukentėjęs asmuo į policiją turėtų kreiptis kiek įmanoma greičiau. Greitas kreipimasis yra būtinas ne tik dėl to, kad gali sueiti senaties terminai, bet ir tam, kad būtų įmanoma neuždelsus surinkti pakankamai nusikalstamos veikos padarymą ir kaltininko kaltę pagrindžiančių įrodymų“, – sako A. Pažarskis.
    Jei auka ryžtasi prabilti praėjus keleriems metams, A. Pažarskis ragina pirmiausia atkreipti dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl seksualinio priekabiavimo yra pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pranešimas, ar prokuroro reikalavimas.
    „Kitas svarbus aspektas yra tas, kad nukentėjęs asmuo gali ir nežinoti, kokia tiksliai seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui veika prieš jį buvo padaryta. Tokiais atvejais iš anksto sudėtinga nustatyti tiek senaties terminus, tiek ir atsakyti, kada yra per vėlu kreiptis į teisėsaugos institucijas. Kadangi šiuos klausimus baudžiamojo proceso nustatyta tvarka sprendžia tam įgalioti subjektai, būtent nukentėjusio asmens kreipimasis gali padėti į juos atsakyti. Vien tai, kad nukentėjęs asmuo neturi nusikalstamos veikos padarymą pagrindžiančių duomenų, neturėtų jo sulaikyti nuo kreipimosi į teisėsaugos institucijas. Duomenų, būtinų atskleisti padarytą veiką, rinkimo procesiniai veiksmai būtų atliekami ir tokių duomenų pakankamumo klausimai sprendžiami baudžiamojo proceso metu pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus“, – teigia teisėjas. Tokiu atveju, jei asmuo pateikė melagingus kaltinimus dėl seksualinio priekabiavimo, jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Už melagingą skundą apie nusikalstamą veiką baudžiamasis kodeksas, be kitų, numato ir laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmę.
    Autorius Simona Macijauskaitė