kopzi

Author: admin

  • SEKSO PIRKĖJUS MEDŽIOJANTIS KANADOS DETEKTYVAS TĄ PATĮ SIŪLO IR LIETUVAI: KLIENTAI BLOGESNI UŽ PROSTITUTES

    Lietuvoje vis dar įprasta bausti moteris už vertimąsi prostitucija, o sekso pirkėjai gali jaustis saugūs, jų kasmet nubaudžiama vos kelios dešimtys. Panaši situacija ilgą laiką buvo ir Kanadoje, tačiau 2014 metais šioje šalyje įvyko radikalūs pokyčiai – šalies valdžia pakeitė įstatymus ir nusprendė ne bausti prostitutes, bet joms padėti, o jų paslaugų siekiantys žmonės sulaukia griežtų bausmių.
    Lietuvoje apsilankęs Dominicas Monchampas dirba detektyvu seržantu Monrealyje, pagrindinis jo tikslas – kova su prekyba žmonėmis ir prostitucija. Per savo karjerą jis dirbo daugiau nei su 1800 bylų, apklausė daugiau kaip 600 prostitutėmis dirbančių moterų.
    „Ką supratau per visus tuos metus, tai ryšį tarp prostitucijos, seksualinio išnaudojimo, prekybos žmonėmis ir net smurto artimoje aplinkoje. Visa tai labai glaudžiai susipynę. Ir labai klaidinga manyti, kad prostitucija yra asmeninis pasirinkimas“, – sako D.Monchampas.
    Mūsų pokalbis prasideda nuo pasakojimo apie Monrealyje gyvenančią 22 metų mokytoją.
    Jos istorijos pradžia atrodo paprasta, mergina sutinka vyrą, jį įsimyli, pradeda bendrauti.
    Šis vyras mėgaujasi prabanga, turi butą Toronte, būstą Monrealyje, važinėja nauju BMW automobiliu, keliauja ir švaistosi pinigais.
    Būtent todėl mergina nė nesudvejoja, kai po kelių mėnesių draugystės jis paprašo jos pasiimti paskolą ir duoti pinigus jam, nes šiuo metu investavo savo lėšas ir jas atgaus tik po poros mėnesių.
    Praėjus porai mėnesių mergina neatgauna savo 5 tūkst. dolerių, slenka savaitės, mėnesiai, iš banko pradeda keliauti laiškai, raginantys susimokėti, jauna mokytoja pradeda nervintis.
    Tuo tarpu jos mylimasis atsiprašinėja ir skundžiasi, kad verslas nesiseka. Tačiau jis pasiūlo išeitį, nusiveda merginą į striptizo klubą, supažindina su ten dirbančiomis pažįstamomis ir užsimena, kiek jos uždirba šokdamos ir miegodamos su kitais vyrais.
    „O tu juk daug gražesnė už visas jas, ar įsivaizduoji, kiek lengvų pinigų galėtum gauti tu?“ – lyg tarp kitko pasiūlo jis.
    Visą šį procesą Kanados pareigūnai vadina prostitucijos normalizacija, jauna mokytoja niekada nepagalvojo apie prostituciją, niekada nesilankė striptizo klube.
    „Viskas buvo suplanuota nuo pradžių, bet ji to nežinojo. Ir tuo momentu jis pasako, mes esame blogoje situacijoje, mano pinigai negrįžta, ar galėtum permiegoti su kitu vyru dėl mūsų?“ – pasakoja D.Monchampas.
    Mergina sutinka pabandyti, tačiau su viena sąlyga – tai vyks ne jos gimtajame Monrealyje, kur gali būti atpažinta, bet Toronte.
    Per pirmąją naktį ji uždirba 2 tūkst. dolerių ir apsidžiaugia, kad tai ilgai nebetruks, dar keli kartai ir skola bankui bus gražinta. Tačiau vaikinas pasiūlo dar geresnę išeitį – visus uždirbtus pinigus jis investuos ir prostitutės karjerą jauna mokytoja galės baigti dar greičiau.
    Tačiau pamažu viskas keičiasi, praeina savaitės, vietoje meilių žodžių mergina iš savo mylimojo pradeda sulaukti žeminimų, įžeidinėjimų, jis pradeda su ja elgtis taip, lyg ši darytų ką nors labai šlykštaus.
    Kanados pareigūnai ilgą laiką sekė sutenerio mobiliojo ryšio telefoną ir pokalbius tarp jųdviejų. Anot D.Monchampo, šie pokalbiai labai gerai iliustruoja, kaip manipuliuojama prostitutėmis ir kaip jos pastatomos į tokią padėtį, kai galvoja viską darančios savo noru.
    „Pokalbių pabaigoje girdite, kas atsiprašinėja. Ne jis. Ji atsiprašinėja, nes ji galvoja, kad ji yra visų nesėkmių ir blogybių priežastis. Jis privertė ją mąstyti, kad viskas blogai yra dėl jos, nes ji nenori dirbti, ji šlykšti, ji kekšė. Prisiminkite, ji mokytoja, ji niekada apie tai net nesusimąstė.
    Jis jai pasakė, kad jai sulaužys kojas, jei ji neparneš jam 5 tūkst. dolerių iki dienos pabaigos. Jis ją priduos policijai, jis panaudojo policiją, kad ją dar stipriau kontroliuotų. Jis žino, kad policija jos neklausys. Jis žino, kad taip darydamas įbaugins ją, ji bijos ir nepasitikės policija“, – aiškina D.Monchampas.
    Merginos košmaras baigėsi, kai greitkelyje tarp Monrealio ir Toronto patruliuojantys pareigūnai pastebėjo keistai manevruojantį BMW. Atidžiau pažiūrėję, jie pamatė, kad vairuotojas daužo šalia sėdinčią keleivę.
    Automobilis buvo sustabdytas, o mergina pratrūko ir atskleidė policijai, kas vyksta. Į įvykio vietą nedelsiant išvyko D.Monchampas, jam ji papasakojo visą savo istoriją.
    Vieną kartą ji buvo sumušta taip, kad visas vonios kambarys liko kruvinas, aplink mėtėsi išrauti plaukų kuokštai. Po egzekucijos jis privertė ją išvalyti visą kraują, mergina tą ir padarė. Tačiau prarastų plaukų jai buvo taip gaila, kad šių neatsikratė, o paslėpė spintoje.
    „Žinojome, kad jos istorija gali būti nieko verta teisme, nes advokatai sakytų, jog ji tuomet melavo policijai, sakė, kad nieko nenutiko. Bet ji nemelavo, ji tiesiog bijojo. Tikrindami istoriją nuvykome į butą, radome truputį kraujo po kriaukle ir plaukus“, – pasakoja D.Monchampas.
    Ši prieš keletą metų nutikusi istorija yra pasakojama Kanados pareigūnams, taip siekiama padėti jiems suvokti, kad prostitutėms reikia padėti, o ne jas smerkti.
    – Pasaulyje valstybės skirtingai žiūri į prostituciją, vienur ji legali, kitur baudžiami tik klientai, dar kitur tai draudžiama. Jūsų vertinimu, kokia politika yra geriausia? – 15min paklausė D.Monchampo.
    – Negaliu atsakyti į šį klausimą. Jei būtų magiškas arba geriausias modelis, kiekviena valstybė jau būtų jį pritaikiusi.
    Kad geriau suprastumėte mano patirtį ir požiūrį, aš 24 metus dirbu Monrealio policijoje, pastaruosius 19 metų kovoju su seksualiniu išnaudojimu. Ką supratau per visus tuos metus, tai ryšį tarp prostitucijos, seksualinio išnaudojimo, prekybos žmonėmis ir net smurto artimoje aplinkoje. Visa tai labai glaudžiai susipynę.
    Žmonės bando šiuos dalykus atskirti ir sako, kad prostitucija yra visiškai kas kita nei prekyba žmonėmis ar seksualinis išnaudojimas.
    Bet kai pasižiūri į prekybos žmonėmis statistiką, 79 procentai čia patekusių žmonių yra seksualiai išnaudojami, o seksualinis išnaudojimas kyla iš prostitucijos. Mano patirtis rodo, kad šių dalykų atskirti negalima, jie tiesiogiai susiję.
    Pagrindinė problema Monrealio policijoje buvo suvokimas apie merginų norą dirbti prostitutėmis. Pareigūnai galvojo, kad jei mergina tampa prostitute savo pačios valia, ji negali būti jokio nusikaltimo auka.
    – Tai paplitęs požiūris, kad prostitucija yra asmeninis pasirinkimas. Jūsų patirtis rodo ką kitą?
    – Kai pradėjau dirbti tyrėju seksualinio išnaudojimo bylose, dauguma tyrimų buvo nutaikyta į moteris. Kai pats tą dariau, baudžiau prostitutes, nesupratau, kodėl mes taip elgiamės.
    Kai tapau policijos pareigūnu, mano tikslas buvo padėtis silpniesiems. Ir man atrodė, kad sulaikydamas tas merginas ir moteris joms kenkiu, paprastai prostitucija jos užsiima, nes praeityje buvo išnaudojamos, užaugo prastuose rajonuose, jas išnaudojo tėvai ir panašiai.
    Dabar aš sulaikau tas merginas, o ne klientus, darančius beveik tą patį nusikaltimą. Taip pat ir ne sutenerius, jomis manipuliuojančius, priverčiančius moteris verstis prostitucija.
    Dėl to bandžiau, naudodamasis esamais įstatymais, mūsų tyrimus nukreipti kita linkme. Bet net ir pradėję tai daryti pamatėme, kad merginos nenori kalbėti nei apie klientus, nei apie sutenerius, nes jos nepasitikėjo policija. Jos nepasitikėjo niekuo.
    Lengva suprasti, kodėl jos mumis nepasitikėjo. Mūsų požiūris į jas buvo labai kritiškas. Tai, kaip mes su jomis bendravome, nebuvo priimtina. O kaip gali būti kitaip, jei su prostitute susidūręs pareigūnas liepia jai užsičiaupti, vadina ją kekše, kitaip įžeidinėja. Ir tuo metu mes bausdavome prostitutes.
    Galų gale mes nebegaudėme merginų. Mes mokėme policininkus ir siekėme pakeisti jų požiūrį. Kad merginos pradėtų mumis pasitikėti, kad jos žinotų, jog mes suprantame, kad jos yra aukos, kad jos tapo prekybos žmonėmis aukomis ir kad kreiptųsi pagalbos į mus.
    Mes mokėme pareigūnus supratimo, kad prostitutės nėra blogi žmonės, jos turi skirtingą praeitį ir dauguma jų pasirenka prostituciją dėl skirtingų priežasčių.
    Tą darėme rodydami ir aiškindami jiems kai kurias bylas. Paaiškinome tų merginų kelią, kaip jos pateko į prostituciją.
    – Dažnas argumentas – prostitucija yra seniausia pasaulio profesija…
    – Su tuo visiškai nesutinku. Mes tai girdime. Bet taip sakantiems žmonėms visada atkertu, jei jūs turite dukrą, sesę, ar siųstumėte jas į prostitucijos mokyklą, kad jos taptų profesionalios prostitutės?
    – Toks posakis normalizuoja prostituciją?
    – Būtent. Tai normalizuoja prostituciją, užuot šviestume žmones, kas iš tiesų yra prostitucija. Ir šiuo nesupratimu yra manipuliuojama. Ir kas naudoja tą nesupratimą? Organizuotos nusikaltėlių grupuotės.
    Jiems apsimoka, kai žmonės galvoja, kad prostitucija yra nieko baisaus ir čia nėra jokių problemų.
    – Taigi, susikoncentravote ne į prostitutes, o į jų klientus. Gal galėtumėte papasakoti apie Kanados patirtį?
    – Anksčiau rinka Monrealyje buvo gatvėje, ten dirbdavo merginos. Buvo eskorto agentūros. Bet dabar gatvėse liko nedaug merginų.
    Dabar rinka yra internete, merginos reklamuojamos ten. Žiūrėdamas į tuos skelbimus negalite pamatyti, kurios iš jų yra išnaudojamos, o kurios ne. Bet iš Monrealio policijos praktikos galiu pasakyti, kad mažiausiai 80 proc. merginų yra išnaudojamos, jei ne visos.
    Ir ką mes padarėme, mes nusitaikėme į klientus. Jie patys pas mus ateina. Mes įdedame prostitucijos paslaugų skelbimų ir jie patys ateina. Ir mus šokiravo, ko jie prašo tų moterų. Taip juos sulaikydavome.
    Ir pamatėme pozityvių rezultatų. Užuot gaudę merginas, gaudėme klientus. Vien bendraudamas su klientu supranti, ką moteris, įtraukta į prostituciją, turi išgyventi kiekvieną dieną.
    Problema yra ne moterys, kurios tiesiog bando išgyventi arba yra verčiamos taip daryti. Jei nebus klientų, jei nebus mąstančių, kad 2018 metais tu gali nusipirkti žmogų valandai ar dviem, tada nebus prostitucijos.
    Kodėl moteris yra bloga, o tas vyras turi teisę sumokėjęs daryti ką nori tai moteriai, daugeliu atveju net išprievartauti. Taip dažniausiai ir būna, nes ji sutinka daryti vieną dalyką, bet nesutinka kitų, o jis vis tiek tai daro.
    Kas blogesnis? Mūsų nuomone, klientas yra blogesnis.
    Ir patikėkite manimi, jūs būtumėte šokiruotas, jei pamatytumėte, ko jie prašo prostitučių…
    – Gal galite pateikti konkrečių pavyzdžių?
    – Mes sukūrėme keletą skelbimų, bendravome su klientais. Apsimetėme, kad esame 14-os, 15-os. Kai kurie prašė šlapintis, tuštintis ant nepilnamečių.
    Šlykštūs dalykai, jūs nė neįsivaizduojate. Ir jie žinojo, kad merginos, su kuriomis jie kalba, yra nepilnametės.
    Tas pats vyksta ir su merginomis, ir su moterimis.
    – O po visko, ar matote krintančią prostitucijos paklausą Kanadoje?
    – Tai gana nauja. Pokyčiams reikia daugybės metų. Laiko reikia vien tik tam, kad pakeistume viešąją nuomonę apie prostituciją ir seksualinį išnaudojimą.
    Jūsų situacija, kiek aš suprantu, atrodo labai panaši į tai, kas vyko Kanadoje vos prieš keletą metų.
    – Galiu pasakyti konkrečią situaciją. Kriminalinės policijos biuro pareigūnas konferencijoje apie prostituciją išdėstė argumentus. Jis sakė, kad pagrindinė problema – policija neturi pakankamai pajėgų kovoti prieš klientus, jie šioje srityje taikosi į organizuotą nusikalstamumą. Kodėl taip yra? Pirma, įrodyti, kad žmogus pirko prostitutės paslaugas, būtų labai sunku. Antra, net jei tai įrodytum, bauda už šį nusižengimą yra 90–140 eurų. Kaip vertinate tokius argumentus?
    – Matau panašumų. Monrealyje situacija panaši. Tiesą sakant, mums trūksta resursų. Tai pasaulinė problema, nes teisėsauga brangiai kainuoja. O teismai prašo vis daugiau ir daugiau įkalčių šiems nusikaltimams įrodyti.
    Sutikčiau su Lietuvos pareigūnu, kad norint parengti rimtą bylą reikia daug laiko ir resursų.
    Tai labai komplikuota. Mes einame dviem keliais. Mes kovojame su organizuotu nusikalstamumu, prekiautojais žmonėmis, gatvės suteneriais, kontroliuojančiais merginas. Ir parengti vienai bylai reikia bent mėnesio, kad galėtum ją nešti į teismą. Sutinku su tuo.
    O kad parengtum bylą apie klientus, taip pat reikia laiko. Vien tokiai operacijai reikia 30 pareigūnų, jiems sunku apdoroti visus prašymus, gaunamus per skelbimus. Tam reikia daug laiko. O tada reikia kovoti teisme.
    Dar vienas dalykas. Įsivaizduokite, kas yra klientai? Ką mes pagauname per tuos skelbimus? Mes pagauname advokatus, policininkus, teisėjus, daktarus, žurnalistus, kunigus, mokytojus. Visus. Visi yra potencialūs klientai, nesvarbu, ką jie veikia gyvenime. Tą pamatėme darydami operacijas.
    Ir ką galvojate tokie žmonėms darys teisme? Jie kovos iki pabaigos. Jie skirs tam daug pinigų, kad apsaugotų savo garbę, reputaciją, šeimą.
    Todėl reikia daug užsispyrimo, planavimo, kad galėtum parengti solidžias bylas.
    Mes taip pat turime problemų, mums trūksta resursų. Bet mes nedarome šios operacijos ištisus metus. Tačiau niekas nežino, kada rengsime operaciją, kokios ji bus apimties.
    O kai darysime operaciją, dirbsime su žurnalistais, kad visi apie tai sužinotų, jog tokių dalykų netoleruosime ir niekas, naudodamasis prostitučių paslaugomis, nebus saugus.
    Ir prostitučių paslaugų pirkimas Kanadoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Tai rimtas nusikaltimas. O jei pirksite nepilnamečių prostitučių paslaugas, mažiausiai pusmetį praleisite kalėjime.
    Prieš keletą metų nesitaikėme į klientus. Viskas pasikeitė tada.
    – Taigi, pirma reikia pakeisti visuomenės požiūrį?
    – Jei norime apginti silpniausius, žmonėms reikia suprasti, kas vyksta.
    – Kokia yra situacija su prekyba žmonėmis pasaulyje?
    – Tai greičiausiai auganti nusikalstama rinka pasaulyje.
    – Kodėl?
    – Nenorėčiau blogiems žmonėms suteikti idėjų. Bet pasakysiu, ką man papasakojo vienas gatvės gaujos narys.
    Kad prekiautum narkotikais, tau reikia nusipirkti kokaino, jį sumaišyti, jį išplatinti. Tam reikia pinigų. Tam reikia ginklo, kad save apsaugotum. Reikia laiko. Tai rizikinga, nes jei tave pagaus, keliausi tiesiai į kalėjimą, nes vien narkotikų turėjimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
    Prekiauti mergina yra nemokama. Jei paimsi moterį, ja manipuliuosi ar priversi ją verstis prostitucija, tai nekainuos nieko.
    Ir ji kasdien grįš su pinigais. Turėti moterį nėra nelegalu. Internetas viską daro dar paprasčiau. Ne tik prekiauti, bet ir surasti merginas.
    Žinote, kai jaunystėje mus tėvai mokė elgtis atsargiai, vengti iš autobusiukų saldainių siūlančių žmonių, nes jie tave pagrobs. Dabar toks žmogus yra kiekvienuose namuose. Nes kiekviena maža mergaitė ir berniukas turi mobiliuosius telefonus.
    Ir tie žmonės naudojasi situacija. Jie keliauja į kiekvienus namus ir stengiasi verbuoti jas. Ir jei jos pasiduoda sutenerių taktikoms, jie jas užverbuoja, o jos to net nesupranta.
    – Užsiminėte apie švietimą. Kaip edukuoti žmones ir nuo kokio amžiaus apie tai turėtume šviesti jaunimą?
    – Nežinau, kokia situacija čia, bet ilgus metus mes neturėjome normalaus seksualinio švietimo. Kas atsitiko, jaunuoliai patys pradėjo mokytis žiūrėdami pornografiją.

    Vėlgi tuo naudojasi prekiautojai žmonėmis, normalizuodami prostituciją ir seksualinį išnaudojimą. Dėl to prostitucija lengvai pristatoma kaip pasirinkimas.

    Nekalbėčiau su vaikais mokyklose apie prostituciją, seksualinį išnaudojimą. Bet reikia kalbėti apie pozityvius, sveikus santykius. Kad vyrai ir moterys pasitikėtų savimi. Kad natūralu būtų tiesiog pasakyti ne, kai žmogus manipuliuodamas bando priversti daryti tai, ko tu nenori.
    Nes jei drausime viską, sakysime, kad prostitucija pavojinga, tu negali daryti to ar ano, tai gali priversti jauną žmogų elgtis priešingai. Pavyzdžiui, jei mergina buvo išnaudojama namuose, jai prostitucija gali pasirodyti kaip logiškas pasirinkimas.
    Įsivaizduokite, mergina pagalvos, kodėl neužsiimti prostitucija. Mane išnaudojo mano tėvas, pusbrolis. O kodėl iš to neužsidirbti, užuot būsiu laisvai išnaudojama. Tai labai sudėtinga.
    Mergina buvo išnaudojama visą vaikystę. Ji pasirenka tapti prostitute. Ar ji dėl to yra blogas žmogus? Ne. Tas žmogus turi būti vienas iš tų, kuriais visuomenė rūpinasi labiausiai. Visi kiti žmonės turi privilegiją nebūti šioje situacijoje.
    Štai kodėl dirbu taip sunkiai, kad pasirūpinčiau tais žmonėmis, nes niekam daugiau jie nerūpi. Visiems rūpi išprievartauta moteris. Visiems rūpi nužudymo auka. Ir tai visiškai teisinga, taip ir reikia daryti.
    Skiriame daug resursų ir lėšų kovoti su prekyba žmonėmis ir tai visiškai teisinga. Bet kas nėra gerai, nesirūpinti tomis merginomis. Tai nenormalu ir tai turi pasikeisti.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius Vytenis Miškinis

  • MERGAITĘ DVEJUS METUS SEKSUALIAI IŠNAUDOJO TĖVAS: SEKSOLOGAS PAAIŠKINO, KAIP VYRAI TAMPA PEDOFILAIS

    Panevėžio apygardos teisme nagrinėta seksualinės prievartos prieš mažametę byla, pasak šioje srityje dirbančių socialinių darbuotojų, tik viena iš daugelio. Jų teigimu, pedofilijos mastai mūsų šalyje neįtikėtinai dideli, nors vadiname save vakarietiška, išsilavinusia visuomene. Deja, tikslios seksualinių nusikaltimų prieš vaikus statistikos nėra, kadangi dalis tyrimų nutraukiama, neįrodoma, o dalis šių nusikaltimų niekada ir nepasiekia teisėsaugos institucijų.
    Jeigu suaugę žmonės nepastebi, kad vaikas seksualiai išnaudojamas, didelė dalis nukentėjusių prabyla apie patirtą seksualinę prievartą tik būdami suaugę. Todėl seksualinės prievartos paplitimo tyrimų duomenys skiriasi nuo teisėsaugos ir vaiko teisių apsaugos tarnybų skelbiamų išaiškintų atvejų statistikos.
    Informatikos ir ryšių departamento duomenimis, 2017 m. seksualinę prievartą patyrė 84 nepilnamečiai, taip pat nustatyti 94 mažamečių tvirkinimo atvejai. Iš viso tai sudaro tik 0,04 proc. visų vaikų. Tačiau įvairiais seksualinės prievartos prieš vaikus paplitimo tyrimų duomenimis, Lietuvoje rezultatai svyruoja nuo 3,5–6 proc. iki 31 proc. Rezultatai gali skirtis dėl tyrimuose naudojamų klausimų ir prievartos apibrėžimų.
    Užsienio tyrimų duomenimis, iki 90 proc. atvejų seksualinę prievartą prieš vaikus panaudoja gerai vaikui pažįstami ir jo pasitikėjimą užsitarnavę žmonės. Daugiau kaip 60 proc. išaiškintų prievartos atvejų vaiką seksualiai išnaudojo tėvas, patėvis, kitas šeimos narys ar artimas giminaitis.
    Tiesa iškilo į paviršių su psichologe žaidžiant šeimą

    Panevėžio apygardos teismas pripažino kaltu 46 metų vyrą, kuris maždaug 2,5 metų, kaip rašoma teismo sprendime, „pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės savo dukters būsena, oraliniu ir kitokiu sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą, taip pat liepė jai laižyti, čiulpti jo lytinius organus, pats laižė jos lytinius organus“. Kai viskas prasidėjo, mergaitei galėjo tebūti vos treji.

    Įtarimų kilo, kai darželio auklėtojos pastebėjo, kad penkiametės elgesys yra pernelyg seksualizuotas: mergaitė demonstravo berniukams savo lyties organus, glaustėsi prie auklėtojų krūtų, lietė jas, bučiavosi su berniukais ir inicijavo tai. Taip auklėtojai mergaitė užsiminė, kad su tėčiu žiūrėjo pornografinius filmus, kur žmonės nuogi.
    Įtarimų kilo, kai darželio auklėtojos pastebėjo, kad penkiametės elgesys yra pernelyg seksualizuotas: mergaitė demonstravo berniukams savo lyties organus, glaustėsi prie auklėtojų krūtų, lietė jas, bučiavosi su berniukais ir inicijavo tai. Taip auklėtojai mergaitė užsiminė, kad su tėčiu žiūrėjo pornografinius filmus, kur žmonės nuogi.
    Žaidžiant žaidimą, imituojantį šeimos gyvenimą, psichologė parodė vaikams skirtą knygutę, kurioje pavaizduoti lovoje gulintys užsikloję apsikabinę vyras ir moteris, ir paaiškino, kad tėtis ir mama labai mylėjo vienas kitą ir iš didelės meilės ji atsirado. Tada mergaitė pasakė, kad ir ji su tėčiu taip daro: „Tėtis liepia man nusimauti triusikus, laižo mano putę, o aš čiulpiu tėčio pimpalą.“ Į klausimą, kas toliau, mergaitė savo mimika išreiškė nepasitenkinimą ir pasakė: „Fui, nekalbėkime apie tai“.
    Apie tai, kad tėtis žiūrėjo filmą „apie papus“, mergaitė užsiminė net kelioms darželio darbuotojoms. Tačiau joms visoms susidarė įspūdis, kad vaikas atsitiktinai pamatė, ką žiūrėjo tėtis, todėl tų žodžių nesureikšmino.
    Teigė, kad vienoje lovoje miegojo tik dukrai sergant
    Mergaitė nuo trejų metukų gyvena su tėvu, kadangi po tėvų skyrybų vaiko globa buvo priskirta tėvui. Iki panašių mergaitės pareiškimų ugdymo įstaigų darbuotojai neturėjo jokių įtarimų, kad su mergaite namuose elgiamasi blogai. Mergaitės tėvas aiškino, kad mergaitė turi savo lovą ir kambarį, o kartu vienoje lovoje miegodavo tik tada, kai dukra sirgdavo.
    Kai teisėsaugos pareigūnai jo kompiuteryje rado pornografinės medžiagos, vyras prisipažino, kad ją tikrai žiūrėjo, tačiau patikino, kad tai darydavo dukrą užmigdęs. Tik kartą, kai jis manė, kad dukra miega, ir prisėdo prie kompiuterio, ši pro pravertas duris taip pat stebėjo pornografinį filmą. Tėvui ją pastebėjus, mergaitė esą pareiškė, kad jis žiūri nesąmones, ir pasakys apie tai auklėtojai.
    Šiuo paaiškinimu teismas patikėjo, kadangi ir liudininkų parodymai patvirtino, kad mergaitė neužsiminė, kad būtų raginama tokius filmus žiūrėti. Tuo tarpu mažametės tėvo argumentai, kad mergaitę prieš jį nuteikė psichologai, teismo neįtikino.
    Mažametės leksikonas: pimpalas, pimpis, pipis
    Kai dukrą pas save pasiėmė mama, sužinojusi, kad ji atsidūrė globos namuose, po kelių dienų mergaitė pasakė, kad tėtis turi albumą, kuriame yra vyrai ir moterys, ir klausė, ar ji tokio neturinti. Mergaitė kalbėjo, kad tėtis yra blogas, blogai su ja pasielgė.
    Paklausta, ką tėtis padarė, ji atsigulė, pražergė kojas ir paaiškino, kad tėtis jai laižė ir liepė laižyti jo pimpalą. Pirmomis naktimis pas mamą dukra verkdavo ir rėkdavo „neliesk“. Daugiau nieko bloga apie tėtį mergaitė negalėjo pasakyti – jis jos nemušė, niekaip kitaip blogai nesielgė, pirko jai žaislus.
    Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos teismo ekspertizės išvadoje taip pat teigiama, kad mergaitė labai konkrečiai įvardijo su ja atliekamus veiksmus: „Visas nuogas buvo ir aš nuoga, su pimpeliu, su liežuviuku laižė, liežuvį kišo, čiulpia jisai. Laižė pipį, su pimpeliu į burną man, tėčiui irgi į burną kišau, tėčio pimpelis buvo burnytės viduje, pimpelis buvo didelis, iš pimpelio pienas krenta, mačiau, į burnytę pateko. Tetei sakydavau, kad nenoriu, jis sakydavo „daryk“. Pasakodama mergaitė realistiškai pademonstravo tuos veiksmus, juos imitavo.
    Ekspertų išvada: parodymai labai realistiški
    Ekspertai konstatavo, kad mergaitė neturi psichikos sutrikimų, bet jai nustatyti emocijų sutrikimai, kurie tiesiogiai atsirado dėl byloje nagrinėjamų įvykių. Nepaisant to, ji pagal savo amžių suprato faktines bylai reikšmingas aplinkybes, todėl galėjo duoti parodymus. Jos parodymai yra realistiški, atitinkantys jos žodyną bei turimas žinias, ir leidžia pagrįstai manyti, kad remiasi jos asmenine patirtimi, padidintas polinkis fantazuoti nenustatytas.
    Teismas vyrui skyrė laisvės atėmimo bausmę šešeriems metams ir patenkino motinos pateiktą ieškinį dėl 6000 eurų dydžio kompensacijos dukters naudai neturtinei žalai atlyginti.
    Teismas neabejoja, kad mergaitė dėl tėvo veiksmų, t. y. jos seksualinės prievartos, patyrė neturtinę žalą. Dėl atsiradusių emocinių sutrikimų ji buvo gydoma psichiatrijos ligoninėje. Kadangi prievarta tęsėsi ilgai, mergaitė įvykius išgyveno kaip psichotraumuojančius, o patirti išgyvenimai, pasak ekspertų, dar labiau atsiskleis ateityje, kai ji suvoks su ja atliktų veiksmų esmę.
    Vyras nesutiko su šiuo teismo sprendimu ir apskundė jį apeliaciniam teismui. Jis tvirtina esąs nekaltas ir seksualiai neišnaudojęs savo dukters.
    Psichoterapeuto patirtys: vyrą išgąsdino patirta erekcija nuo dukters vaizdo
    Pasak psichoterapeuto ir seksologo Andriaus Kalugino, bet koks nepilnamečio seksualinis išnaudojimas yra nepateisinamas – nesvarbu, ar tai padarė pilno proto, ar nepilno proto žmogus.
    „Ar verta tokius žmones suprasti? Mano manymu, jei nustatomas toks faktas, nieko toliau aiškintis nereikia, žmogus turi pagal baudžiamąją atsakomybę atsakyti už savo veiksmus.
    Pedofilija susijusi su psichiatriniu sutrikimu, ir šiuo atveju geriausia išeitis būtų privalomas gydymas. Jokie psichologai jiems nepadės, reikia gydymo rimtais vaistais. Jei gydymas pavyks, galima pasiekti gerų rezultatų be kastravimo.
    Psichoterapija gali būti sėkminga tik tuo atveju, jei žmogus apčiuopia savo pirmus silpnus impulsus. Turėjau klientą, kuris pajautė erekciją jo trylikos metų dukrai išėjus iš dušo su chalatu. Jis atvyko labai išsigandęs dėl impulsyviai suveikusio vyriško instinkto. Jis niekada neturėjo nė panašių minčių, todėl jį labai išgąsdino fiziologinė jo kūno reakcija. Nuo šios baimės vyrui apskritai sutriko lytinė funkcija, jis net su žmona nebegalėjo mylėtis. Po psichoterapijos situacija susitvarkė“, – pasakojo pašnekovas.
    Kita jo klientė, šiuo metu jau brandi moteris, buvo išnaudojama patėvio, kuris paauglystėje ją nugirdydavo, tada prievartaudavo ir grasindavo, kad jeigu ji pasiskųs mamai, jis pasakys, kad ji gėrė. Paauglė labai bijojo, kad mama sužinos, jog ji vartojo alkoholį, todėl tenkino patėvio seksualinius poreikius.
    Pasak A.Kalugino, tai jau vienareikšmiškai yra iškrypimas, kai žmogus aiškiai planuoja, kaip gauti nepilnamečio kūną.
    Mokslininkai vis dar ieško pedofilijos priežasčių
    Vieningos nuomonės, kaip atsiranda pedofilija, nėra. Vienos teorijos teigia, kad tai genetiškai paveldimas dalykas: giminėje kažkas panašaus buvo, tik gal užslėpta, o pas šį žmogų jau suaktyvėjo.
    Yra teorijų, teigiančių, kad tai tik to žmogaus genų sutrikimas, yra ir socialinio išmokimo teorijų, kai manoma, kad polinkis pedofilijai ateina iš vaikystės patirčių. Tačiau visi sutinka, kad šis reiškinys pakankamai paplitęs visame pasaulyje. Pagal paplitimą jis prilygsta homoseksualumui – kiek jų yra iš tikrųjų, niekas nežino, bet manoma, kad daug.
    „Daliai žmonių pedofilinis potraukis taip ir lieka latentinėje būsenoje – jie turi minčių arba fantazijų apie seksą su nepilnamečiais, bet dėl įvairių priežasčių (sąžinės, moralės blokų, dėl suvokimo, kad tai negerai) savyje šį potraukį užgniaužia ir aktyvių veiksmų nesiima. Mano manymu, tokių žmonių yra tikrai nemažai.
    Kas padeda išlaikyti šią takoskyrą? Pirmiausia gebėjimas valdyti savo impulsus. Juk jeigu šefui norisi šliūkštelėti arbatos į veidą, to nedarome. Arba kai esame pikti ir mus erzina vaikas, norisi jam trenkti, bet dauguma visgi susivaldo.
    Tačiau yra žmonių, kurie absoliučiai nevaldo savo impulsų. Ką tokiais atvejais daryti? Aš, kaip pilietis, kaip vyras, kaip žmogus, pasisakyčiau už cheminę kastraciją – griežčiausią priemonę. Mano, kaip psichoterapeuto, pozicija būtų švelnesnė: tokius žmones reikia priverstinai gydyti. Vien tik patupdyti už grotų tokį žmogų nėra išeitis. Jis išeis ir ieškos kitų nepilnamečių.
    Jis gali netgi atgailauti dėl savo veiksmų, bet elgsis kaip alkoholikas: kai jis išblaivėja, labai gailisi to, ką padarė būdamas girtas, ir gali kokią savaitę negerti. Bet pastatyk jam čierkelę, ir jis nesusilaikys. Taip ir čia – iki pirmo sutikto vaiko ar paauglio. Šis sutrikimas stipresnis už patį žmogų, jis pats negali susivaldyti, todėl jam reikia psichiatrinės pagalbos“, – svarstė pašnekovas.
    Amerikoje pasklido gandai apie ketinimus įteisinti pedofiliją
    Pasak A.Kalugino, pedofilija ypač tyrinėjama Amerikoje, kadangi būtent ten pasigirdo gandų apie ketinimus įteisinti ją kaip vieną iš seksualumo formų, prilygstančių homoseksualumui arba mastrubacijai.
    „Oficialios informacijos nebuvo, kita vertus, gandai iš niekur nieko neatsiranda. Juk homoseksualumas ten pripažintas kaip seksualumo forma. Tuo pačiu keliu, matyt, bando eiti ir pedofilai Amerikoje. Vis dėlto šiuo metu pedofilija laikoma psichiniu seksualinio elgesio sutrikimu. Retais atvejais ji traktuojama kaip sąmonės užtemimas, dėl kurio žmogus tuo metu buvo nepakaltinamas, tačiau paprastai šie žmonės supranta, ką daro.
    Tai galima palyginti su depresija – žmogus yra gydomas, bet net būdamas gilioje depresijos būsenoje suvokia, kas su juo vyksta ir ką jis daro. Žinoma, mąstymo struktūrų pakitimas yra, mąstymas būna iškreiptas, tačiau tai nėra sunkioji psichiatrija, kad žmogų galima būtų pripažinti nepakaltinamu“, – tikino specialistas.
    Siūlo kurti savo vaikus prievartaujančių artimųjų registrą
    Didžiulius seksualinės prievartos prieš vaikus artimoje aplinkoje mastus pastebi ir šioje srityje dirbantys Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro darbuotojai. Pasak centro vadovės Kristinos Mišinienės, vaikus mokome neimti iš nepažįstamų dėdžių saldainių, nelipti pas juos į mašinas, nesakyti, kur gyvena.
    „O kaip apsaugoti vaikelį nuo tamsoje glūdinčios pabaisos, kuri gali turėti labai konkrečią išraišką – tėtukas, brolis, dėdė? Deja… Kaip pažymėjo šioje byloje pasisakę ekspertai, tie keleri intensyvaus mažametės tvirkinimo metai ateityje turės didelių neigiamų pasekmių, kai ji pradės suvokti, kas su ja buvo daroma. Kad ir kaip to nenorėtume matyti, girdėti, nes mums tiesiog nepakeliamai sunku žinoti, kad neapginsime visų vaikų nuo ligotų, juos žalojančių suaugusių, vis dėlto turime ieškoti išeičių.
    Viena vertus, reikia didinti kvalifikuotų terapeutų pajėgas, jų prieinamumą, pagaliau apsispręsti dėl vaiko advokato atsiradimo, bet taip pat gal verta pradėti registruoti šiuos darančius nusikaltimus asmenis į specialų registrą.
    Šiandien ministerijų klerkai silpnai atsimušinėja, jog „statistika tai yra, ko dar trūksta“, „palikite šiuos vyrus ramybėje, jie atsėdėjo“ ir pan. Bet ramybės neturi nei šie vyrai, nei jų aukos. Registruokime ne tam, kad persekiotume, bet kad žinotume, užkirstume kelią ir – būtinai – padėtume atpažinti baisaus sutrikimo siunčiamus signalus, mokytume juos suvaldyti. Mūsų vaikų, mūsų visų labui“, – svarstė pašnekovė.
    Jos teigimu, kalėjimas, persekiojimai, fizinis susidorojimas, ko dažnai yra linkima ir kas nutinka vaikų prievartautojams, tvirkintojams neturi įtakos sutrikusio lytinio potraukio apraiškoms. Todėl reikia ieškoti kitų kelių, negaištant, nes „kasnakt kažkur aidi skriaudžiamo vaikelio rauda“.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius Inga Saukienė

  • PREKYBOS ŽMONĖMIS PAVOJAI – KĄ ŽINOME APIE TAI?

    Gruodžio 28 d. „Diemedžio“ ugdymo centre vyko mokymai „Prekybos žmonėmis pavojai – ką žinome apie tai ?“. Mokymus organizavo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centras (KOPŽI).

    Mokymų metu buvo pristatytos ir aptartos šios temos: prekybos žmonėmis formos, grėsmės, aukų identifikavimas, pagalbos būdai ir nukentėjusiųjų integracija.

    Mokymai pedagogams ir švietimo pagalbos specialistams, padėjo nauju žvilgsniu pažvelgti į situacijas, su  kuriomis susiduria asmenys patekę į prekybos žmonėmis „pinkles“. Su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro padovanota metodine medžiaga, bus supažindinti mokiniai. Dėkojame lektorėms už pasidalinimą savo žiniomis ir patirtimi.

    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Aurelija Kasparavičienė

  • ĮSIDARBINUS SOSTINĖS RESTORANE LAUKĖ VERGOVĖ: DARBAS NUO 9 IKI 22VAL. BE PERTRAUKŲ IR POILSIO DIENŲ

    Vilniaus miesto apylinkės teismas išgirdo sostinės kinų restorane skriaustą Kinijos pilietį – prokurorus įpareigojo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl restorane galimai išnaudoto virėjo.
    DELFI jau rašė, kad nuo gegužės iki spalio bendrovės „Kinų aukso žiedas“ restorane Vilniaus Architektų gatvėje be laisvadienių dirbęs, po 13 valandų per parą plušęs Kinijos pilietis išlaisvintas iš nesaugios aplinkos, tačiau pareigūnams pritrūko įrodymų, kad restorane būta prekybos žmonėmis ar išnaudojimo priverstiniam darbui atvejo.
    Vilniaus policija priėmė sprendimą atsisakyti dėl to pradėti ikiteisminį tyrimą. Kinijos pilietis tokį sprendimą buvo apskundęs prokurorams, tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė Edita Ignatavičiūtė skundo netenkino.
    Vis dėlto Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Pavelas Borkovskis Kinijos pilietį išgirdo ir jo skundą patenkino: ikiteisminis tyrimas turės būti pradėtas. Taigi Kinijos pilietis ir jį globojantis Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI) švenčia mažą pergalę.
    Galėjo paskambinti tik mamai
    Kaip skelbiama teismo nutartyje, virėjas teismui pasiskundė, kad policijos tyrėjas net neapklausė jo bendradarbės, kuri, matydama skriaudžiamą kolegą, ir kreipėsi į policiją. Taip pat nebuvo apklausta kita bendradarbė ir jos draugas. „Teisėsaugos institucija rinko tik pareiškėjo darbdavę teisinančius įrodymus, tačiau visai netikrino jo paties nurodomų aplinkybių ir netrinko duomenų, pagrindžiančių darbdavės kaltę“, – rašoma skunde teismui.
    Kinijos pilietis taip pat skundėsi dėl netinkamai atliktos jo apklausos – pasitelktas kinų kalbos vertėjas nepakankamai mokėjo kinų kalbą. Virėjas įrodinėjo, kad, priešingai nei nurodyta apklausos protokole, jis prašė jam priklausančių poilsio dienų, tačiau jų negavo. Be to, skundėsi kinas, darbdavė buvo paėmusi jo pasą, jo neatidavė, o už paso atgavimą reikalavo 2000 eurų užstato.
    Virėjas teismui nurodė, kad buvo suvaržyta jo laisvė: nuo 9 iki 22 val. be poilsio dienų, išeiginių ar pertraukų, buvo verčiamas dirbti restorane, tad neturėjo galimybės ieškotis kito darbo ar gyvenamosios vietos. Be to, jis teturėjo vieną raktą nuo darbdavės buto, kuriame buvo apgyvendintas. Kadangi butas buvo rakinamas dviem raktais, į vidų patekti galėdavo tik tada, kai bute būdavo jo vadovė ar jos sūnus. Darbdavė tiek darbe, tiek namie nuolat būdavo šalia.
    Kinui buvo draudžiama kalbėtis su bendradarbiais bei kitais žmonėmis restorane, nes darbdavė nuolat būdavo šalia, jį kontroliavo, prieš jį naudojo psichologinį smurtą. Jis tegalėjo telefonu bendrauti su Kinijoje gyvenančia mama, kuri jam niekuo padėti negalėjo. Kadangi virėjas tekalbėjo kiniškai, Lietuvoje nieko nepažino, buvo pažeidžiamas ir priklausomas nuo savo darbdavės.
    Kinijos pilietis skunde teismui aiškino, kad nors atvykęs į Lietuvą sutiko dirbti virėjo darbą, niekada nesutiko dirbti tokiomis išnaudojamomis ir žeminančiomis sąlygomis. Be to, skundėsi jis, pareigūnai neatsižvelgė, kad darbdavė buvo pagrobusi jo pasą.
    Aplinkybės nebuvo ištirtos
    Teisėjas P. Borkovskis skundą patenkino.
     „Iš pareiškėjo nurodomų aplinkybių matyti, kad buvo suvaržyta jo asmens laisvė, paimant ir negrąžinant jo asmens dokumentų, reikalaujant už jų grąžinimą didelių pinigų sumų, ribojant galimybę išeiti iš namų, bendrauti su aplinkiniais. Šios aplinkybės visapusiškai ištirtos nebuvo.
    Jei jos pasitvirtintų, būtų pagrindas konstatuoti, kad nemokėdamas nei lietuvių, nei jokios kitos plačiai naudojamos užsienio kalbos, neturėdamas asmens dokumento, negaudamas laisvalaikio ir atitinkamai galimybės ieškotis kito gyvenamojo būsto, darbo ar pažinčių, pareiškėjas buvo priklausomas nuo Zhang Jighuan, o ši naudojosi jo pažeidžiamumu galimai versdama dirbti nebepageidaujamą darbą“, – rašoma teismo nutartyje.
    Teismo nuomone, pareiškėjo aplinkybėms patikrinti turi būti apklausti su juo dirbę ir bendravę asmenys, papildomai turi būti apklaustas pats virėjas ir jo darbdavė, patikrinti prieštaravimai tarp jų parodymų.
    tikrinamos pareiškėjo apklausoje nurodytos aplinkybės, kad ant kinų kalba surašytos darbo sutarties tarp virėjo ir darbdavės esantis parašas yra ne jo. Tai reikštų, kad minėta sutartis galimai buvo suklastotas dokumentas.
    Ši nutartis dar gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius Mindaugas Jackevičius

  • MOKYMUOSE GVILDENTOS TEMOS APIE PREKYBĄ ŽMONĖMIS

    Š.m. gruodžio pabaigoje Marijampolės savivaldybėje buvo surengti mokymai „Prekyba žmonėmis – kaip ją atpažinti, užkirsti kelią, padėti nukentėjusiems?“, skirti miesto socialiniams darbuotojams, pedagogams,  seniūnijų, darbo biržos specialistams. Mokymus organizavo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI), kurio skyrius Marijampolėje veikia jau nuo 2004 m.
    Susirinkusius dalyvius pasveikino mero pavaduotojas R.Makauskas, savivaldybės tarybos narys, tarpžinybinės darbo grupės Kovai su prekyba žmonėmis pirmininkas J. Grabauskas, linkėdami specialistams kaupti žinias apie šį baisų reiškinį, neaplenkiantį nė Marijampolės.
    Komisaras L.Sinkevičius, Marijampolės AVPK 3-jo poskyrio viršininkas, mokymų dalyvius supažindino su teisiniu prekybos žmonėmis reglamentavimu, formomis, teismų praktika, bausmėmis. Šiuo metu vykstantys ikiteisminiai tyrimai rodo, jog mieste prekeiviai žmonėmis verbuoja pažeidžiamus asmenis vykdyti nusikaltimus, fiktyvioms santuokoms, prostitucijai. Taigi socialiniai darbuotojai gali pirmieji pastebėti tokio išnaudojimo užuomazgas, nelikti abejingi.
    Psichoterapeutė V.Vėlyvienė, konsultavusi ne vieną prekybos žmonėmis auką, pasidalino teorinėmis ir praktinėmis žiniomis apie psichosocialinį nukentėjusiųjų portretą, pagalbos teikimo ypatumus.
    KOPŽI vadovė K. Mišinienė akcentavo visų tarnybų bendradarbiavimo svarbą, nes tik kartu galima užkirsti kelią šiam nusikaltimui ar padėti didžiules traumas patyrusiems vyrams, moterims, vaikams. Ji kvietė miesto socialinės pagalbos tarnybas aktyviau stebėti aplinką, nedvejoti kreiptis pagalbos įtariant galimą išnaudojimą. K.Mišinienė pasidžiaugė, jog Marijampolės savivaldybė 2017 m. rūpinosi prekybos žmonėmis prevencija savo mieste, čia veikia ir atsinaujinusi tarpžinybinė darbo grupė Kovai su prekyba žmonėmis.
    Autorius Viešųjų ryšių tarnyba

  • PASKAITA APIE PREKYBĄ ŽMONĖMIS

    Akmenės gimnazijoje lapkričio 27 d. kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro darbuotoja Bernadeta Dumskytė skaitė paskaitą apie prekybą žmonėmis. Aktualios ir skaudžios temos visiems: žmonių išnaudojimas, persekiojimas, dingimas, vergovė. Buvo pristatyta organizacijos veikla ir kur galima kreiptis pagalbos patyrus šias skaudžias problemas, išgyvenimus.  Juk prekyba žmonėmis yra labai kompleksinė problema, ypač kai Lietuvos piliečiai yra išnaudojami užsienio valstybėse. Turime žinoti, kaip galime apginti save ar kitus, kad problema būtų sprendžiama. Skaudžios žmonių patirtys turi būti svarbios mums visiems! Padėkime vieni kitiems kreipdamiesi pagalbos. Visą parą veikiantis centro SOS tel. numeris +370 679 61617.

     

     
    Autorius Eglė Radionova

  • PASKAITA ,,NEPASIDUOK PREKEIVIAMS ŽMONĖMIS" ŠIAULIŲ SPORTO GIMNAZIJOJE

    PASKAITA ,,NEPASIDUOK PREKEIVIAMS ŽMONĖMIS” ŠIAULIŲ SPORTO GIMNAZIJOJE (“SPORTOGIMNAZIJA.LT”, 2017-12-06)

    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras 2017-12-06 Šiaulių sporto gimnazijos III – IV klasių mokiniams skaitė paskaitą „Nepasiduok prekeiviams žmonėmis“. Informavo apie žmonių persekiojimo, vergovės, išnaudojimo, dingimo užsienio šalyse atvejus bei vykdomas prevencines veiklas šioms problemoms spręsti. Taip pat pristatė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vykdomas veiklas bei teikiamas paslaugas.

  • SUSITIKIMAS SU STUDENTĖMIS IŠ LATVIJOS

    NUOŠIRDUS AČIŪ MŪSŲ SOCIALINIAMS PARTNERIAMS:) Įgyvendinant jungtinę Socialinio darbo ir socialinės reabilitacijos studijų programą lapkričio 25 – 30 dienomis UMSGF fakultete viešėjo Rezeknės Technologijų Akademijos II ir III kurso studentai. II kurso studentai atliko praktiką socialinėse tarnybose. Į III kurso paskaitas buvo integruoti vizitai pas socialinius partnerius. Lapkričio 26 d. kartu su studentais lankėmės Šiaulių Katedros Parapijos VAIKŲ DIENOS CENTRE, kur darbuotojai su savanoriais pristatė savo vykdomą veiklą, papasakoja apie socialinio darbo su vaikais, jaunimu ir jų šeimomis darbo specifiką.
    Tą pačią dieną lankėmės ir VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centre (KOPŽI). Teisinės pagalbos skyriaus koordinatorė Marytė Puidokienė, socialinės darbuotojos Bernadeta ir Aušra labai išsamiai papasakojo apie centrą, vykdomas programas, išnaudojimo formas. Studentės iš Latvijos buvo sužavėtos tokio centro veikla, gavo labai daug naujos ir niekada negirdėtos naudingos informacijos.
    Lapkričio 27 d. lankėmės Romučių kaime įsikūrusiame AGAPAO Reabilitacijos centre, kur dirba puikūs ir entuziastingi darbuotojai, savanoriai.
    AČIŪ JUMS VISIEMS UŽ NUOŠIRDŽIĄ PAGALBĄ IR PASIDALYTA PATIRTIMI

  • Žiaurūs prostitutės žodžiai: išnaudojo ir bankininkai, ir susmirdėliai – dauguma vedę ir norėjo to paties

    Sekso paslaugas vertė teikti vos sulaukus 11-os, o vėliau – ir besilaukiant. Atvykdavo ir bankininkai, ir vedę, ir asocialūs asmenys be dantų. Kai kurie jų – patys auginantys vaikus, kiti – prisistatantys Dievo tarnais.
    Apie tai pirmadienį kalbėta Seime vykusioje konferencijoje „Sekso pirkėjo vaidmuo prostitucijos industrijoje – bausti ar gailėtis?“, kurios iniciatorė – Seimo narė Dovilė Šakalienė.
    Prievartavo nuo 11-os, vėliau ir nėščią
    „Nekenčiu aš jų. Išsigimėliai kažkokie. Ir Vilniaus dėl jų nekenčiu. Paskui sutinki juos gatvėje, tai taip šlykštu pasidaro. Įsivaizduoji, net pas mane besilaukiančią atvažiuodavo. Niekas jiems nerūpėjo. Kai Rygoje gyvenau, mane gi nuo 11-os pardavinėti pradėjo, dar visai vaikas buvau, o pirkėjų visada pilna būdavo“, – kaip jaučiasi moteris, kuri buvo išnaudojama prostitucijoje, citavo iliustratorė Eglė Plytnikaitė.
    Kartu su dar trimis menininkais ji vykdė projektą „Lilies of the Streets“, siekiantį papasakoti apie į prostituciją įtraukus žmones per meną. Ji kalbėjo su keturiomis nukentėjusiomis, kurių istorijas vėliau sudėjo į knygą.
    „Man atrodo labai svarbu kalbėti apie tai, kokią traumą patiria tas žmogus, kad tai nėra malonumas. Tas sekso pirkėjas tiesiog atvažiuoja, sumoka už galimybę išprievartauti kitą žmogų ir labai ramus išvažiuoja“, – stebėjosi E. Plytnikaitė.
    Anot jos, jei imsime garsiau apie tai kalbėti, bent dalis esamų ar potencialių prostitucijos paslaugų pirkėjų susimąstys, nes šiuo metu jie jaučiasi saugūs ir kone nebaudžiami.
    Pirkėjai – nuo bankininkų iki „visiškų susmirdėlių be dantų“
    „Savo projekte aš kalbu daugiausiai apie moterų istorijas, labai pabrėždama tą kelią į prostituciją, kad tai nėra pasirinkimas. Tai yra skurdo, priklausomybės arba seksualinės prievartos pasekmė.
     Labai norėjau parodyti ir pirkėjo vaidmenį. Pirmas labai svarbus aspektas – paneigimas stereotipo, kad sekso pirkėjas yra asocialus, atskirtį patiriantis vargšas. Norėčiau perskaityti, ką man papasakojo viena stotyje dirbanti moteris. Paklausta, kokie žmonės pas ją atvažiuoja, ji pasakė: „Visokie. Nuo bankininkų su džipais iki visiškų „susmirdėlių“ be dantų. Bet dauguma jų yra vedę ir atvažiuoja čia prašyti oralinio sekso“, – perpasakojo E. Plytnikaitė.
    Anot jos, prostitucijos aukos Lietuvoje paprastai būna tiek sužalotos, kad galvą bijo pakelti, ką jau kalbėti apie tai, kad savo patirtimi jos pačios dalintųsi viešai.
    Daug kalbėta apie tai, kaip yra patogu pas jas atvažiuoti, nes vedęs vyras, susiradęs meilužę, labai rizikuoja. Ji gali paskambinti jo žmonai, pasakyti kažką, o žmogus, įtrauktas į prostituciją, neturi jokios galios. Labai patogu pas jį atvažiuoti, pasinaudoti, sumokėti ir išvažiuoti. Ir jis tikrai niekam niekada nepasiskųs“, – nurodė iliustratorė.
    Problema: „ką daryti vyrams, kai moteris neduoda“
    Savo ruožtu Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė pastebėjo, kad kalbėti apie sekso pirkėją šią dieną dar yra nepatogu. Tuoj raginama juos įvardyti klientais, pasitelkiami tokie argumentai kaip duomenų apsauga, klausiama, ką tuomet daryti antros pusės nerandantiems vienišiams ar neįgaliesiems, kuriems seksas neva būtinas.
    „Sekso pirkėjas yra vienas iš mūsų, jis yra šalia mūsų. Tai žmogus, turintis darbą, šeimą. Kartais apsuptas draugų, kolegų. Tikrai socializacijos problemų nematome. Suprantu, psichologinės problemos nesimato iš pirmo žvilgsnio, tačiau sutikite, kad tai tikrai nėra priežastis pirkti kitą žmogų. Galbūt ne į viešnamį, o pas psichologą reikėtų eiti“, – klausė ji.
    Pasak K. Mišinienės, pikta ir tai, kad visuomenėje diskutuojant apie prostitucijos problematiką tuoj imama neva pokštauti – o tai ką vyrams daryti, jei artima moteris neduoda?
    „Visos diskusijos susiveda į tai, kad vienas negauna, o kitas neduoda – atsakykite socialiniai darbuotojai, ką mums daryti“, – stebėjosi centro vadovė.
    Prostitučių atvyksta į Lietuvą: tai taip prieinama ir pigu
    K. Mišinienės teigimu, liūdna ir tai, kad, kalbantis su kolegomis iš užsienio, kurie pasakoja apie sekso turizmą į Lietuvą, dažnai keliamas klausimas, ar čia prostitucija nebaudžiama.
    „Vadinasi, mes visiškai nepaskleidėme žinutės, kad sekso pirkimas yra draudžiamas Lietuvoje. Manau, visi tie anglai, airiai, vokiečiai, prancūzai, ar kas jie bebūtų, nuoširdžiai apstulbsta sužinoję, kad Lietuvoje prostitucija yra nelegali. Ji yra tiek paplitusi ir taip prieinama, kaip komisaras sako, ir tokia pigi, kad jie tikrai nedaro to savo šalyje, bet važiuoja pas mus“, – dėstė pranešėja.
    Anot jos, neaišku, kas turėtų prisiimti atsakomybę tinkamai informuoti – nevyriausybininkai ar policija.
    „Vienu metu mes bandėme net viešbučius įtraukti į tokią, kaip vėliau supratau, avantiūrą, kad viešbučiai, kurie nuolat priima atvykėlius bernvakariams ir kitokioms pramogoms iš Jungtinės Karalystės ar Airijos, mums leistų pakabinti nedidelius plakatėlius, kad sekso pirkimas Lietuvoje draudžiamas. Tikrai buvo baisus pasipiktinimas, kaip čia mes dabar verslą galime žlugdyti, o, galiausiai, ir gerą šalies vardą gadinti. Mums buvo uždrausta tokius įspėjimus kabinti“, – patirtimi dalijosi K. Mišinienė.
    Nenutrūkstama grandis – iš Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos: pasklido visoje Lietuvoje
    Nuolat, tikino ji, į Lietuvą atvyksta ir nemažos grupės moterų iš Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, kurios čia įtraukiamos į prostituciją.
    „Man neapsiverčia liežuvis sakyti „parsidavinėja“, žinant, kad jos pačios tikrai nesusiorganizuoja sau nei viešbučių, nei klientų. Tikrai yra organizatoriai. Mane labai jaudina ta nuolatinė srovelė, kurią mes šią dieną kažkiek matome“, – kalbėjo K. Mišinienė.
    Anot jos, buvo planų dėl to kreiptis į ambasadas, tačiau neva suprasta, kad tai – Rytų kaimynės, kurios paprastai labai jautriai reaguoja į bet kokius komentarus.
    „Ką reiškia kreiptis į pačius baltarusius ir sakyti: „Jūsų moterys nuolat pas mus prostitucijoje“? Jie, manau, kad visiškai kitaip gali tai suprasti. Tikrai yra problema. Iš pradžių manėme, kad tik Vilnius nuo to kenčia, bet šiandien matome tas moteris pasklidusias visoje Lietuvoje“, – sakė K. Mišinienė.
    Kenčiantys nuo priklausomybės seksui neturi, kur kreiptis
    Anot jos, į centrą kreipiasi ir sekso pirkėjai, kurie nežino, kur kreiptis dėl galimos priklausomybės seksui ar prostitutėms.
    „Tikrai labai linkėčiau ir agituočiau atkreipti į šią problemą dėmesį<…> Iš tikrųjų, žmonės, kenčiantys nuo sutrikusio lytinio potraukio, visur ieško pagalbos ir jos labai mažai mūsų šalyje“, – kalbėjo K. Mišinienė.
    Savo ruožtu Alytaus Vyrų krizių centro vadovas Virginijus Tamulionis sakė, kad net 6 proc. visos žmonijos kenčia nuo priklausomybės seksui. Dauguma turinčių dėl to bėdų – vyrai.
    „Vyrai gėdijasi ne tik kalbėti apie priklausomybes, bet ir prašyti pagalbos – ar jis smurtauja šeimoje, ar turi įpročių. Tai jis slepia“, – nurodė. V. Tamulionis.
    Įvykdė socialinį eksperimentą: atsiliepė ir Dievo tarnas, ir didelės šeimos galva
    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras atliko ir socialinį eksperimentą. Iš prostitucija besiverčiančių moterų centro atstovai gavo seksualines paslaugas perkančių vyrų kontaktus ir pakvietė juos sudalyvauti neva nuotraukų konkurse.
    „Pas mane“ šiaip nemaža šeima“, – nurodė vienas seksualines paslaugas perkantis asmuo, kurio buvo paprašyta pasidalinti gražiausia šeimos nuotrauka.
    Savo ruožtu kiti minėjo galintys fotografijų paprašyti žmonų.
    „Esu užsiėmęs, pas logopedą vaiką vedu“, – kalbėti su neva konkurso organizatore atsisakė dar vienas pašnekovas.
    Savo ruožtu kitas jų šyptelėjo šeimos nuotraukų konkurse negalintis dalyvauti.
    „Dovanokite, esu Dievo tarnas“, – nustebino jis.
    Eksperimento organizatoriai sulaukė ir kai kurių kalbintųjų šeimos nuotraukų – vyrai šypsojosi tarp šeimos narių, draugų būryje.
    Dėmesį kreipia į sąvadautojus, ne į pirkėjus
    Savo ruožtu Policijos departamento atstovas Audrius Valeika konferencijos metu paaiškino, kad pareigūnai koncentruojasi į sunkiausius nusikaltimus, galbūt dėl to esą ir gali pasirodyti, kad sekso pirkėjai nėra baudžiami, nors pirkti seksualines paslaugas Lietuvoje draudžiama.
    Tačiau, džiaugėsi jis, vis daugiau pranešama apie plačius išaiškintus sąvadautojų tinklus, pradėtus ikiteisminius tyrimus.
    „Kadangi policija turi tiek pajėgumų, kiek turi, mes koncentruojamės į sunkius ir labai sunkius nusikaltimus“, – teigė jis.
    A. Valeika paaiškino ir kaip gimė žodis „plaštakė“, kuriuo šiuo metu neretai gana romantizuojamai apibūdinamos prostitucijos aukos. Pasirodo, taip pavadinta kompleksinė prevencinė priemonė buvo organizuota dar 2002 m. sausį.
    „Turbūt apie tą priemonę mes turime jau užmiršti“, – ragino jis.
    Pagauti, kuris perka, sudėtingiau
    D. Šakalienės paklaustas, ar kitaip sudėliojus administracinius resursus ir ėmus aktyviau bausti pirkėjus, o galbūt net įtraukus seksualinių paslaugų pirkimą į baudžiamąjį kodeksą, galėtume sumažinti prostitucijos mastą, A. Valeika sakė nemanantis, kad tai gali padaryti juntamą įtaką.
    „Ar visada baudžiamosios teisės taikymas padeda išspręsti klausimus? Atsakykime į tai dabar. Jei bausmė sprendžia, turbūt mes nusikaltimų neturėtume“, – svarstė A. Valeika.
    Jis taip pat tikino manantis, kad dabar taikomos priemonės yra pakankamos.
    „Realybė yra tokia, kad pagauti tą, kuris perka, yra daug sudėtingiau. Nustatyti, kada tas žmogus sugalvos eiti pirkti ir naudotis prostitucijos paslaugomis tikrai yra sudėtingiau. Ir čia atvirai šneku, yra tokia realybė, nes asmenys, kurie verčiasi prostitucija, vienokiu ar kitokiu būdu tai platina. Informacija pasiekia tuos asmenis, kurie perka tą paslaugą. Tačiau, kada jis nupirks, tikrai yra sudėtingiau nustatyti“, – dėstė jis.
    Tačiau A. Valeika žadėjo pasidomėti, ar realu, kad pareigūnai ne tik apsimesdami klientais skambintų prostitutėms ir jų suteneriams, bet ir besielgdami priešingai tikslingai siektų nubausti klientus.
    Kasmet nubaudžia šimtus moterų ir mažiau nei dešimt sekso pirkėjų
    „Mes norėtume išsiaiškinti, kokios yra praktinės priežastys, stabdančios sekso pirkėjų patraukimą administracinėn atsakomybėn. Kaip visi turbūt žinote, kasmet keli šimtai moterų baudžiamos už vertimąsi prostitucija ir mažiau nei dešimt nubaustųjų – sekso pirkėjų. Tokia disproporcija yra neadekvati“, – pristatydama konferenciją pastebėjo D. Šakalienė.
    Pasak jo, visuomenė turi suprasti, kad, net jei žmogus sutinka būti parduotas, jį pirkti yra nusikaltimas.
    „Kaip taikliai sudėliota Prancūzijoje, žmonių pirkimas ir pardavimas niekuo nesiskiria nuo vergovės. Joks žmogus nėra daiktas ir neturi būti parduodamas jokiomis aplinkybėmis“, – aiškino D. Šakalienė.
    Visą diskusiją pamatyti galima čia:

    https://www.youtube.com/watch?v=ThVgnzwlVa8

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Seime ragina bausti ne tik prostitutes, bet ir sekso pirkėjus

    Pirmadienį Seime buvo diskutuojama apie sekso pirkėją ir jo vaidmenį prostitucijoje. Anot konferencijos dalyvių, šiuo metu einame klaidingu keliu – baudžiame prostitutes, tačiau visiškai pamirštame kitą pusę – pirkėjus. Tiesa, policijos atstovai tikina, kad pagrindinis jų taikinys – prostitucijos organizatoriai.
    „Kalbėti vien apie moteris prostitucijoje yra didelė klaida. Didelė klaida užsimerkti prieš aktyviąją dalį, seksą perkančius žmones, reikia kalbėti apie juos“, – pagrindinį konferencijos akcentą įvardino Seimo narė Dovilė Šakalienė.
    Ji įsitikinusi, kad prostitucija prasideda ne nuo pasiūlos, bet nuo paklausos, todėl norint užkirsti kelią šiam nusikaltimui visų pirma reikia ryžtingiau kovoti su seksą perkančiais asmenimis. Seimo narė priduria, kad prostitucijos mastai yra gerokai mažesni tose šalyse, kur yra baudžiami prostitučių paslaugas perkantys vyrai.
    „Norime išsiaiškinti, kokios praktinės priežastys, teisinės, psichologinės ar administracinės kliūtys iš esmės stabdo sekso pirkėjų patraukimą atsakomybėn. Kasmet turime kelis šimtus moterų, kurios nubaudžiamos, nes verčiasi prostitucija. Turime mažiau nei 10 nubaustų asmenų, perkančių kitą žmogų pramogai ir išnaudojimui. Tokia disproporcija yra neadekvati, reikia išsiaiškinti, kas tam kliudo“, – sako D.Šakalienė.
    Seimo narė kaip sektiną pavyzdį nurodo Prancūziją, čia moterims leidžiama verstis prostitucija, tačiau vyrai perkantys šias paslaugas yra baudžiami.
    „Pirkti žmogų yra nusikaltimas, tai yra netinkama. Net jeigu žmogus sutinka būti parduotas, jį pirkti yra nusikaltimas, nes žmogus nėra daiktas. Prancūzai labai konkrečiai sudėliojo: žmonių pirkimas ir pardavimas prilyginamas vergovei“, – sako D.Šakalienė.
    Diskusijos metu dailininkė Eglė Plytnikaitė pasiūlė idėją, kaip efektyviai kovoti su sekso pirkėjais. Anksčiau Lietuvoje organizuotos operacijos „Plaštakė“, kai pirkėjais apsimetę pareigūnai lankydavosi pras prostitutes ir jas bausdavo.
    „Galbūt reiktų atvirkštinio varianto, kai apsimetama sekso paslaugų pardavėjais ir taip gaudomi pirkėjai“, – siūlė E. Plytnikaitė.
    Pirkėjas – pamirštas
    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė pastebi, kad mūsų visuomenėje vis dar gajūs stereotipai. Retas žmogus smerkia sekso pirkėjus, o dažnai juos net pateisina.
    „Net tarp kolegų tenka sutikti požiūrį, kad sekso pirkėjas – vienišius, negalintis gauti seksualinio pasitenkinimo normaliu keliu. Kad jis nesugeba to padaryti niekaip kitaip, nei pirkdamas. Kiti ištraukia kortą – o jei jis neįgalus, kaip jam gauti sekso, be kurio jis neįsivaizduoja savo gyvenimo.
    Iš tikrųjų sekso pirkėjas tai ne tas vienišius, kuris neturi jokių šansų surasti partnerį. Tai socializuotas žmogus, turintis darbą, kartais šeimą. Tai žmogus, apsuptas draugų, kolegų“, – visuomenėje įsisenėjusius mitus neigia K.Mišinienė.
    Vakarų Europos šalyje tokios diskusijos jau senai praėjo. Pasak K.Mišinienės. vienos valstybės pasirinko sekso pirkėjus persekioti net pagal baudžiamąją atsakomybę, kai kurios pasirinko kitą ekstremumą – legalizavo prostituciją.
    „Bet visur kalbama ir apie pagalbą sekso pirkėjams. Arba baudimą kartu su pagalba. Tačiau vienaip ar kitaip turime atsukti žibintus, šviesą į sekso pirkėją. Neišspręsime jokių problemų, kol nepradėsime kalbėti apie sekso pirkėją“, – įsitikinusi ji.
    Koncentruojasi į organizatorius
    K.Mišinienė parodė reportažą apie prostitucijos tinklo likvidavimą Kaune. Ji gyrė reportaže rodomą prokurorą ir pareigūną, kaip puikius teisėsaugininkus principingai kovojančius su prekyba žmonėmis, tačiau jų požiūris, anot jos, gąsdinantis.
    „Jūs man pasakykite, kas yra prostitucija? Kas ta prostitucija? Mane šokiruoja ne tai, kad rodomi prezervatyvai ar moterys, bet nemačiau nei pėdsako sekso pirkėjo. Aš suprantu, kad jie ten nestovėjo. Jie jau senai buvo užsimovę kelnes ir iškūlę pro duris. Bet pažiūrėkite, kokia formuojama nuomonė, kokia žinutė siunčiama visuomenei. Ir tai geriausi teisėsaugininkai, preciziškai tiriantys prekybos žmonėmis veikas“, – kalbėdama apie reportažą baisėjosi K.Mišinienė.
    Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos viršininkas Audrius Valeika nesutiko su šia kritika, jis atkreipė dėmesį, kad svarbiausi čia ne sekso pirkėjai ar prostitutės, bet šią veiklą organizavę nusikaltėliai.
    „Tiek pareigūnas, tiek prokuroras, kalbėjo ne apie pirkėją, o apie dar aukštesnį žmogų, tai yra sąvadautoją, tą, kuris organizuoja prostituciją“, – sako A.Valeika.
    Pareigūnas teigia, kad policija koncentruojasi į pačius sunkiausius nusikaltimus: „Tie asmenys, kurie yra pavojingi, jiems skiriamas didelis dėmesys, pradedami ikiteisminiai tyrimai, bylos keliauja į teismą.“
    Anot A.Valeikos, nereikia koncentruotis į nedidelį nubaustų prostitucijos paslaugas pirkusių vyrų skaičių, bet į ikiteisminius tyrimus pradėtos dėl prekybos žmonėmis, įtraukimu į prostituciją ir kitų sunkių ar labai sunkių nusikaltimų. Pernai dėl prekybos žmonėmis pradėtas 31 ikiteisminis tyrimas, per 11 šių metų mėnesių – 29 ikiteisminiai tyrimai.
    „Jokiu būdu nesakau, kad neturėtume kalbėti pirkėjo atsakomybę, bet žinutė yra tokia – tas, kuris naudojasi seksualinėmis paslaugomis, daro administracinį nusižengimą, bet tas, kuris organizuoja, perka, parduoda asmenis, jis yra aukštesnio lygio, apie juos nereikia užmiršti“, – sako A.Valeika.
    Jis pripažįsta, kad viena iš esminių problemų policijos kovoje su sekso pirkėjais – menkos galimybės nustatyti ir nubausti tokias veikas darančius asmenis.
    „Centro vadovė sakė, kad nepriims tokios nuomonės, bet realybė tokia, kad tai yra sudėtinga. Pagauti tą, kuris perka, yra daug sudėtingiau nei parduodantį. Nustatyti, kada žmogus sugalvos pirkti ir naudotis prostitucijos paslaugomis, yra labai sudėtinga“, – sako A.Valeika.
    Į šią pareigūno pastabą K.Mišinienė atkirto, kad tokie atsakymai jai akivaizdžiai parodo, jog esminė problema ne įstatymuose, o laikysenoje.
    „Nejaugi laikomės nuomonės, kad pasiūla sukuria prostituciją? Tada mums nereikėtų dangstytis prekybos žmonėmis skaičiais, tyrimais. Mes kalbame apie sekso pirkėjo paveikslą, ir šiandieninėje diskusijoje jis išnyksta.
    Tai manipuliacija, kalbėti apie prekybos žmonėmis tyrimus, kai turime kalbėti apie sekso pirkėjo atsakomybę. Ir jei tenkina situacija, kad jų nubausti tik keli, o tada rodyti, kiek nubausta moterų ir organizatorių, tai visuomenės klaidinimas, nes sekso pirkėjas vėl išgaravo. Tai gal jo nėra, gal sekso pirkėjas yra fikcija?“ – retoriškai svarstė K.Mišinienė.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.