kopzi

Author: admin

  • ŠIUOLAIKINĖ VERGOVĖ- REALYBĖ, KURIOS NENORIME MATYTI

    Nors nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis ir išnaudojimo skaičiai – ne itin dideli, tai – tik ledkalnio viršūnė, mat problema daug didesnė, o aukos dažnai nesikreipia į reikiamas institucijas, sako specialistai.
    Politikas Žygimantas Pavilionis prideda, kad vergystės šaknys – gimta šalis, mokanti piliečiams vergiškus atlyginimus.
    Kovos prieš prekybą žmonėmis ir išnaudojimą centro atstovė Vaida Matusevičiūtė sako, kad šiai dienai per visus 6 centro skyrius esama daugiau nei 200 klientų.
    „Tai – nedideli skaičiai, tačiau reiškinio mastai – didžiuliai. Kiekvienais metais tai auga ir aukų skaičius didėja. Tačiau yra nemažai žmonių, kurie negali kreiptis pagalbos, yra uždaryti ir bejėgiai“, – pastebi pašnekovė.
    Jos teigimu, dažniausiai asmenys išnaudojami darbui užsienio šalyse. Be to, atsirado ir nauja tendencija: užsienio piliečiai išnaudojami Lietuvoje.
    Policijos kapelionas, kunigas Algirdas Toliatas taip pat yra įsitraukęs į kovą su žmonių išnaudojimu. Dar 2014 metais jam teko dalyvauti susitikime, kurį iniciavo popiežius Pranciškus.
    „Prekyba žmonėmis, nors Lietuvoje ir nelabai matome, yra viena didžiausių šių laikų rykščių. Tai – viena iš pelningiausių nusikalstamų veikų, kuri beveik nurungia ginklus ir narkotikus, didžiuliai, milžiniški pinigai, daugybė žmonių išnaudojami. Popiežius sako, kad, jei praeiname pro šią bėdą, savęs reikia paklausti, ar tikrai esame tikintys. Tai turėtų apjungti ne tik katalikus, bet ir kitų tikėjimų žmones, tik kartu galima pasiekti rezultato“, – tvirtina A. Toliatas.
    Lietuvos aukščiausio teismo teisėjas Aurelijus Gutauskas tikina, kad dominuojanti išnaudojimo forma yra išnaudojimas seksualiniams tikslams.
    „Antroje vietoje – daryti nusikalstamoms veikoms, o trečioje vietoje – priverstiniam darbui. Europoje atsiranda tendencija išnaudoti žmones elgetavimui. Lietuvoje tokių atvejų taip pat yra, o Europoje yra ne viena baigta baudžiamoji byla su nubaustais asmenimis“, – pasakoja teisėjas.
    Vergystės šaknys – Lietuvoje
    Ž. Pavilionis tikina, kad vergystės čekis išrašomas Lietuvoje, o išgryninamas – Didžiojoje Britanijoje.
    „Skaičiai, kurie buvo išvardyti yra tiesiog juokingi. Buvau susitikęs su laikinai einančiu pareigas Britanijos ambasadoriumi, jis man patvirtino, kad mes pagal vergų tiekimo skaičių esame 8 pasaulyje. Ne veltui popiežius imasi mus žadinti, apie tai žino ir kovoja vos keli asmenys, o valstybė tuo neužsiima“, – įsitikinęs jis.
    Politiko teigimu, susitikus su išnaudojimo aukomis, akivaizdu, kad problemos šaknys – daug gilesnės.
    „Žmonės sako: tai yra kapitalizmas, normalu, kad moka trečdalį minimalaus atlyginimo, tiesą pasakius, Lietuvoje man mokėdavo panašiai. Po tokių pokalbių supranti, kad vergais mes esame čia auginami: mokame žmonėms vergiškus atlyginimus, jie yra įpratę savęs nevertinti, todėl labai lengvai pasirašo mafijos grupėms ir ten patenka į panašias pinkles“, – tvirtina Ž. Pavilionis.
    Su nuomone, kad skaičiai neatitinka realybės sutinka ir vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius Jonas Gricius.
    „Apgailestauju, bet turiu sutikti, kad turime ledkalnį ir matome tik viršūnę. Niekaip nesugebame prikalbinti tų žmonių, kad ateitų į valstybines institucijas ir galėtume ginti jų teises, nes čia teisės yra pažeidžiamos ir paneigiamos, žmogus yra vergas“, – kalba pašnekovas. Jo teigimu, Darbo inspekcija į gaunamus skundus reaguoja labai griežtai ir atsakingai.
    „Kalbant apie skaičius, man tiesiog nepatogu sakyti – 2016 metais buvo 5 atvejai. Tai – ukrainiečiai, įvežti iš trečiosios šalies. Tačiau Lietuvoje daugėja ir kitų užsienio šalių vergovės atvejų“, – pasakoja J. Gricius.
    Visai neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo istorija apie grupę nepaliečių, kurie buvo apgauti, vyrams už 10 000 eurų užmokestį žadėtas darbas su 1300 eurų alga, tačiau vietoj to jie gavo tik gyvenimą nežmoniškomis sąlygomis.
    Advokato padėjėja Eglė Samuchovaitė sako, kad padėti užsieniečiams prekyba žmonėmis byloje jai teko pirmą kartą.
    „Nepale buvo organizuojamas jų įdarbinimas, kaip kalba patys žmonės, jie sumokėjo 10 tūkst. eurų už įdarbinimą Lietuvoje, už dokumentų tvarkymą, už vizų tvarkymą, už atvykimą į Lietuvą“, – teigia E. Samuchovaitė.
    Dėl šio įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau nepaliečių Lietuvoje jau nėra. Jie išvyko. Teisininkė įsitikinusi, kad ši istorija apnuogino ir įvairių institucijų darbo spragas.
    „Ši byla atskleidė tam tikrus momentus: kaip vyksta tyrimas, kaip iš migracinės pusės sprendžiami klausimai. Institucijos pačios nelabai gerai žino, kur kieno atsakomybė“, – tikina advokato padejėja.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • PO VIENOS BAISIAUSIŲ ISTORIJŲ LIETUVOJE – ŠIRDĮ DRASKANTI ATOMAZGA

    Tai – širdį draskanti istorija apie mažą berniuką, kuris paties baisiausio nusikaltimo auka tapo sulaukęs vos ketverių metų. Istorija apie tai, kaip jį daugybę metų kankino, o paskui ir seksualiai prievartavo tėvas, o motina, vardan savo ramesnio gyvenimo, nutarė vaiko išsižadėti. Ir tai pasakojimas apie tai, kaip šio mažylio istorijos sujaudinta emigrantė iš Lietuvos sukūrė tikrų tikriausią stebuklą.
    Stebuklą, apie kurį niekas jau net nedrįso ir pasvajoti – juk berniukas buvo paliktas ten, kur glaudžiasi niekam nereikalingi vaikai. Bet tik laikinai – iki tol, kol iš kalėjimo grįš ir atgal į tuos pačius namus pasiims jį prievartavęs tėvas.
    Apie šio berniuko tragišką gyvenimą DELFI pasakojo prieš pusę metų – šiurpą kelianti istorija ne tik sujaudino, bet ir šokiravo šimtus tūkstančių skaitytojų. Būtent dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Rimvydas Norkus nurodė patikrinti teisėjų, nagrinėjusių berniuko tėvo baudžiamąją bylą ir vaiką tiesmukai apklausinėjusių teismo salėje, patikrinimą. O šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė netrukus pasirašė įstatymo pataisas, kuriomis buvo įvesta prievolė nukentėjusių ar liudijančių vaikų apklausas vykdyti pasitelkus profesionalų psichologą ir tik specialiose patalpose.

    Bet tikrasis stebuklas įvyko tik dabar – po pusmetį trukusio proceso berniukui atvertos durys į naują gyvenimą. Ir tai padarė Jungtinėje Karalystėje gyvenanti emigrantė iš Lietuvos, kurią labai sujaudino DELFI paskelbta vaiko istorija, – kadangi dėl procedūrinių dalykų ji negalėjo berniuko įsivaikinti, gydytoja dirbanti moteris nutarė mažametį globoti.

    „Nei teisėsaugos, nei vaiko praeities jau nebepakeisi, vaikui – dar tik vienuolika metų, jis sužeistas visokeriopai, niekas niekada nežino, kas nutiks, kada ir kam. Dabartis yra čia, ir ją galima – kad ir nedaug, kad ir lėtai, kad ir neidealiai, – pareguliuoti. Tas vaikas turi ateitį, kokia ji bebūtų, bet jau vien tas faktas, kad jis teisme pats gynėsi, daug ką pasako: tas vaikas iš visų jėgų kabinasi į gyvenimą“, – toks laiškas į DELFI redakciją atskriejo po straipsnio apie vieną baisiausių bylų Lietuvoje paskelbimo.
    Mažo berniuko gyvenimo istorijos sukrėsta moteris prašė padėti – net nepažinodama nuskriausto vaiko ji panoro mažametį įsivaikinti.
    „Be jokių išvedžiojimų, bandymų, išsisukinėjimų. Kad jis jaustųsi saugus ir garantuotas dėl ateities. Kad niekas ir už nieką jo iš namų neišmes. Ir kad nebus smurto“, – rašė moteris.
    Ji turėjo tik vieną sąlygą – kadangi jau ne vienerius metus gyvena Jungtinėje Karalystėje, vaikui gyventi taip pat teks ne Lietuvoje.
    Norėdama rūpintis likimo nuskriaustu berniuku moteris susidūrė su tokiomis kliūtimis, apie kurias net negalėjo pagalvoti. Bet labiausiai šokiravo, kad iki tol niekas net nebuvo pasirūpinę, jog vaiko tėvams – jo išsižadėjusiai motinai ir prievartavusiam tėvui – neterminuotai būtų apribota tėvų valdžia.
    Tai buvo padaryta tik rugpjūčio pradžioje, kai teismas patenkino Vaiko teisių apsaugos skyriaus ieškinį, kuriuo ne tik tėvams neterminuotai buvo apribota valdžia, bet ir berniuko globėja paskirta iš Lietuvos emigravusi gydytoja. Teismas nurodė sprendimą vykdyti skubiai – buvo leista vaiką išsivežti į Jungtinę Karalystę.
    Kad moteris yra tinkama globėja, pripažino ir Didžiosios Britanijos valdžios atstovai. Visiškai svetimos šeimos atsiradimui vaiko gyvenime neprieštaravo ir mažamečio išsižadėjusi motina – nors raštu ji savo pozicijos neišreiškė, tačiau savivaldybės darbuotojams nurodė, jog sūnus jai nereikalingas.
    Tuo metu Alytaus pataisos namuose bausmę atliekantis berniuko tėvas net nesiteikė išsakyti savo pozicijos, taip pat nepanoro dalyvauti teismo posėdyje, kuriame buvo svarstomas tolesnis jo vaiko gyvenimas.
    Tikrą pragarą savo namuose patyręs berniukas jau įsikūrė naujuosiuose savo namuose, o į savo globėją kreipiasi kaip į mamą – tokius žodžius moteris iš vaiko lūpų išgirdo dar tada, kai tik atvyko su berniuku susipažinti į globos namus.
    Vaikui naują gyvenimą padovanojusi moteris neabejoja, kad nauja aplinka jam padės pamiršti savo praeitį, nors ir teks įdėti daug pastangų.
    „Juk, žinia, tokie dalykai per vieną dieną neįvyksta, bet tikiu, kad viskas bus gerai“, – sakė ji. Ir prisipažino, kad prie naujo gyvenimo priprasti bandantis berniukas stengiasi atsigriebti už savo praeities netektis.
    „Jis dėmesio nori tik sau, pyksta, kai kalbuosi su draugais“, – juokavo naujoji berniuko mama.
    Tokiems vaikams nėra vietos Lietuvoje
    Apie tragišką mažo berniuko gyvenimo istoriją DELFI sužinojo iš Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės Kristinos Mišinienės.
    „Mums ypač įstrigo sutartinis vaiką supusių valdininkų „choras“ – tokiems, kaip šis berniukas, nėra vietos ir pagalbos Lietuvoje, jis labai sužalotas, nėra nei lėšų, nei specialistų tokiems vaikams padėti, – sakė K. Mišinienė. – Kai maldavome ieškoti globėjų, kurie meile, priėmimu, protinga disciplina gydytų vaiko sielos žaizdas, sulaukdavome tik vieno atsakymo – tokių regione nėra, gal ir visoje šalyje neatsirastų.“
    Tačiau, pasak Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės, po DELFI straipsnio apie tragišką vaiko gyvenimą atsirado daugybė žmonių, kurie ėmė siūlyti visokeriopą pagalbą berniukui. „Mes dar iki šiol sulaukiame klausimų, kaip šiam vaikeliui sekasi“, – neslėpė ji.
    Todėl šiandien, kai vaikas jau apsigyveno naujoje šeimoje, kai naujoji mama jam suteikė galimybę nusikratyti fatališką „nepataisomai sužaloto“ vaiko etiketę, istorija apie šį mažą berniuką jau nėra istorija apie neviltį ir pralaimėjimą. Tai istorija apie tai, kaip paprasti žmonės gali padaryti tikrų tikriausius stebuklus.
    Tas didelis noras nuplauti purvą
    „Kai vėlyvą rudenį pas mus atėjo verkianti moteris su nedideliu berniuku, mes nė už ką nesitikėjome, kad tapsime sukrečiančios žmogiškos dramos dalyvėmis ir savo akimis pamatysime, ką tenka išgyventi vaikams, kuriuos seksualiai prievartauja jų pačių tėvai, – sunkiai tramtydama emocijas kalbėjo su daugybę tragiško likimo žmonių istorijomis susidūrusi K. Mišinienė. – Likimas ir toliau negailėjo to liesučio, nedrąsaus vaiko – po kurio laiko jo motina nusprendė atsisakyti sūnaus, esą jo problemos per daug ją slėgė, ji nepajėgė rūpintis kitais savo vaikeliais.“
    Daugiau kaip trejus metus lyg demono apsėsto tėvo prievartautas ir kankintas berniukas tuo metu augo globos namuose, vaikas dar nebuvo atsigavęs dėl patirto streso. Ir nežinia, ar kada sugebės pamiršti tai, ką su juo padarė tėvas – berniukas globos namuose kasdien ir kartais net po keletą kartų per dieną eidavo į vonios kambarį ir bandydavo nuo savęs nuplauti purvą.
    Tą, kuris po patirtos seksualinės prievartos liko ant jo kūno.
    Šios itin dramatiškos istorijos viename nedideliame Lietuvos kaime pradžia siekia dar 2010 m. – tuo metu berniukui tebuvo vos ketveri metukai. Motiniškos meilės jis beveik nepajuto – kai jam tebuvo dveji metukai, teismo sprendimu vaiko globa buvo patikėta tėvui.
    Kartu gyveno ir berniuko seneliai, bet ir šiuos mažametis dažniausiai matydavo išgėrusius. O vos sulaukęs ketverių metukų berniukas tapo savo tėvo „žaisliuku“ – vaikas sako, kad „pirmasis kartas“ buvo vasarą, kai „buvau visai mažiukas“.
    Vaikystę pagrobę „žaidimai“
    Mažametis yra atskleidęs, kad su tėvu lovoje „žaisdavo žaidimus“, kurių metu tėvas jį nuogai nurengdavo. O tada jam „kandžiodavo kojas, rankas, kutendavo, mušdavo kumščiais, delnais į veidą, galvą, ausis, nosį, kartais į pilvą, „sukindavo“ rankas, draskydavo, o savo pelių kišdavo tarp kojų.“
    „Tėtė norėjo valgyti mano pelių, bet aš jam neleisdavau“, – šiurpą keliančiais prisiminimais dalijosi vaikas.
    Šiuos „žaidimus“, kaip sakė berniukas, jis su tėvu „žaisdavo“ dažniausiai pietų metu, jo tėvas jau tuo metu būdavo neblaivus. „Kai tėtė mane kandžiodavo, aš jį stumdavau, verkdavau“, – psichologėms yra prisipažinęs berniukas.
    Vaiką tėvas prievartavo net tada, kai namuose būdavo mažylio močiutė – prievartautojo motina. Bet ši nieko negirdėdavo ir nematydavo, nes tiesiog girta miegodavo.
    Kiekvienas kartas jam per daug įstrigęs į atmintį.
    „Žaisti žaidimų“ berniukas nenorėdavo, tačiau dėl savo amžiaus tėvui negalėdavo pasipriešinti, apie tai jis taip pat niekam nepasakodavo, nes paprasčiausiai bijojo. O kai savo iškrypėlišką seksualinę aistrą patenkinęs tėvas, kuris, mažamečio teigimu, „būdavo linksmas, juokdavosi ir paskui užmigdavo“, šis pabėgdavo iš lovos – tiesiai į vonios kambarį praustis, nes „smirdėdavo nuo tėčio peliaus“.
    Apleistas, nešvarus, bet juk su tėvu
    Nors seksualinių poreikių tenkinimui tėvas savo mažametį sūnų buvo pavertęs „žaisliuku“, tačiau ypatingo dėmesio ar šilumos mažametis nesulaukdavo – atvirkščiai, daugybę kartų prieš šį smurtavo.
    O kad niekas nepamatytų „mėlynių“, jo neleisdavo nei į darželį, nei į pirmąją klasę mokykloje, kai šią buvo pradėjęs lankyti.
    „Tėtė mane spardydavo, mušdavo rankomis, buvo praskėlęs nosį“, – mažametis psichologams prisipažino, kad kartą į namus per klaidą buvo parsinešęs svetimą mobiliojo ryšio telefoną, o tai sužinojęs tėvas jį mušė tol, kol iš nosies pradėjo tekėti kraujas.
    Preteksto smurtauti prieš bejėgį savo sūnų tėvui net nereikėdavo – kartais šis būdavo sumušamas vien dėl to, kad ne laiku pasipainiodavo šiam prieš akis.
    Bet buvo ir ne vienas atvejis, kai berniuką daužė dėl to, kad šis „suvalgė per daug maisto“ ar už tai, jog kaimynams prasitarė, jog „mano tėtis yra girtas“.
    Kad mažylis namuose kenčia nuo tėvo smurto proveržių, nedomino socialinių darbuotojų – jie vėliau teisinosi, jog nieko įtartino nepastebėjo. Bet pripažino, kad sąlygos, kuriose su tėvu ir seneliais augo vaikas, buvo apgailėtinos – kiek kartų socialinė darbuotoja lankėsi namuose, tiek „vaikas buvo apleistas, nešvarus“.
    Nežinia, kiek dar būtų trukęs šio mažylio gyvenimo košmaras, jeigu ne teisėsauga – 2014 m. vasarą berniuko tėvą sulaikė policija. Ne, ne dėl seksualinio prievartavimo ir smurto prieš vaiką – apie tai niekas tada dar nežinojo. Vyras 70 parų buvo įkalintas visai dėl kito nusikaltimo, o jo sūnus buvo išvežtas į vaikų globos namus.
    Čia vaikas ilgai neužsibuvo – gyvenimo būdą pakeitusiai ir potraukį alkoholiui numalšinusiai motinai prabilo sąžinės balsas.
    Tuo metu dar tik aštuonerių metų sūnų į kitą savo šeimą parsivežusi moteris vėliau prisipažins, kad tai, ką sužinojo iš savo vaiko, ją, švelniai tariant, šokiravo – ji net nežinojo, kaip elgtis, todėl į pagalbą pasikvietė socialinę darbuotoją.
    Paliktas vienui vienas – neturėjo net kam pasiskųsti
    O kraupi tiesa paaiškėjo tada, kai jaunesnysis moters sūnus jai pasiskundė, kad iš globos namų parvežtas brolis liepė jam iš apatinių kelnaičių išsitraukti savo pelių. Kai jaunėlis nubėgo apie tai papasakoti savo motinai, išsigandęs berniukas pabėgo iš namų, bet jį surado kitas brolis ir parvedė į namus.
    „Kai atvyko socialinė darbuotoja, sūnų pasisodinome pasikalbėti, norėjome išsiaiškinti, kodėl jis taip elgiasi, – vėliau per apklausą policijoje kalbės jo motina. – Vaikas ėmė pasakoti, kad išgėręs tėvas jį pasiguldydavo į savo lovą, nurengdavo, pradėdavo kandžioti, glostyti, pats irgi būdavo nuogas… Tai vyko labai daug kartų… Vaikas sakė, kad tuo metu močiutė girta miegodavo kitame kambaryje, o jis bijojo pasiskųsti.“
    Anot jos, vaikas taip pat pasakojo, kad tėtis turėdavo įvairių žurnalų su „nuogomis moterimis“, o kai kurias jų nuotraukas net bučiuodavo.
    Kad vaikas patyrė seksualinę prievartą, socialinė darbuotoja net nesuabejojo – jau kitądien rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė kreipėsi į policiją.
    Pareigūnai į pranešimą reagavo žaibiškai – psichologėms buvo pavesta apklausti mažametį. Šios apklausos buvo labai sudėtingos – vaikas ne iš karto išdrįso kalbėti apie tai, ką patyrė savo namuose.
    Tačiau, kai prabilo, jo papasakota istorija įstrigo ilgam.
    Savo išvadoje ekspertės nurodė, kad vaikas, kalbėdamas apie įvykius artimoje aplinkoje, nieko neišsigalvoja, o jo parodymai yra realistiški: atitinka amžių, vartojamą žodyną, turimas žinias, buvusias socialines jo aplinkos sąlygas ir gyvenimišką patirtį.
    Iš baimės vaikas nerado vietos
    Po pokalbių su vaiku ekspertės jam konstatavo laikiną psichikos sutrikimą – visa tai susiję su vaiko seksualiniu išnaudojimu, kurį įvykdė artimiausios aplinkos asmuo.
    „Tyrimai, teorija ir praktiniai aspektai rodo, kad vaikams, kurie patyrė ilgalaikę, pasikartojančią seksualinę prievartą, nors nebūtinai ilgalaikę, iš artimų žmonių pusės, apie tai kalbėti yra sunku, – teigė su vaiku bendravusios specialistės. – Tai rodo vaiko užsidarymas savyje, staigus atsiribojimas kalbant apie tokius klausimus, arba būna taip, kad vaikas verkia, tačiau šis berniukas į stresą reaguoja kitaip – stipriu elgesiu, priešiškumu, nekalbėjimu, atsiribojimu, todėl tokia vaiko reakcija visiškai atitinka tą situaciją, turinį, apie kurį jis kalba.“
    Pasak jų, vaiko elgesys yra labai stipriai seksualizuotas – dėl to jis net pradėjo kabinėtis prie kitų vaikų.
    Tuo metu savo sūnui gyvenimą sugriovęs jo tėvas, sužinojęs, kad vaikas apie jo „žaidimus“ papasakojo motinai, socialinei darbuotojai ir psichologėms, taip ir neatrado drąsos pripažinti, jog yra seksualinis iškrypėlis. Maža to, jis perėjo į puolimą ir aiškino, kad taip vaiko motina jam kerštauja – esą vaiką primokė kalbėti negražių dalykų.
    Tokios pozicijos jis laikėsi ir teisme, kai buvo nagrinėjama baudžiamoji byla. Teisėjai juo nepatikėjo ir už įvykdytus nusikaltimus skyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.
    Bet nuteistasis su tokiu nuosprendžiu nesutiko ir jį skundė aukštesnės instancijos teismui, dar kartą bandydamas sukelti abejonių, jog buvo apšmeižtas.
    Nuteistojo skundą nagrinėjo trys teisėjai – Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė K. Mišinienė negalėjo patikėti, kai teisingumo vykdytojai nutarė apklausti vaiką teismo salėje.
    Bet apklausa įvyko – iš baimės vaikas net nežinojo kur slėptis, kai visiškai nepažįstami teisėjų mantijas vilkintys vyrai jo ėmė klausinėti, ar šis tikrai su tėčiu „žaidė“, ar jo neapkalbėjo, juk už tokius dalykus gresia kalėjimas.
    Vaikui užteko drąsos – nors ir ne į visus klausimus jis sugebėgo atsakyti, bet nedrąsiai pasakė, kad nemelavo ir neturėjo tikslo apkalbėti savo tėvą.
    Pažvelgus į tą prarają – sukasi galva
    Po šios apklausos berniukas ilgai negalėjo atsigauti, jį turėjo guosti socialiniai darbuotojai. Motinos nebuvo šalia – apie gyvenimą kartu su ja mažametis tegali tik pasvajoti.
    Pagimdžiusi, dėl girtavimo praradusi ir tėvui jį patikėjusi motina sūnaus dar kartą išsižadėjo – nurodė, kad jai per sunku auginti seksualinės prievartos pažeistą vaiką, jai reikia pasirūpinti ir kitais savo berniukais, nenori, kad šie dėl to būtų traumuoti.
    O vienuose Lietuvos vaikų globos namuose tuo metu gyvenęs mažametis kasdien kartais net po kelis kartus bėgdavo į vonios kambarį – užsirakinęs vaikas vis bandė nuprausti tą purvą, kuriuo jo kūną suteršė tikrų tikriausias tėvas.
    „Berniukui būdingas noras būti švariam, jis dažnai maudosi, atkreipia dėmesį į netvarkingus žmones“, – net nebandė slėpti vaikų globos namų darbuotojai, puikiai suprantantys, kad, ko gero, neįmanoma nuplauti to, kas per daug giliai įstrigę į pasąmonę.
    „Trys ilgi metai – tiek laiko suaugęs vyras atlikinėjo su savo mažamečiu sūnumi veiksmus, kurių net nesiryžčiau atpasakoti, – sakė vaikui pagalbos ranką ištiesusio Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė K. Mišinienė. – Apklausų dokumentuose buvo kruopščiai užfiksuotos vaiko reakcijos, jo ašaros, baimė, vienatvė – kitame kambaryje miegojo girta močiutė, kuri vėliau liudijo, kad nieko nematė ir negirdėjo. Negana to, visą laiką berniukas tėvo buvo spardomas, mušamas, negailestingai daužomas.
    Reikia nuoširdžiai pripažinti, jog šio vaiko atvejis, mūsų sprendimas teikti jam pagalbą, samdyti abejose instancijose jam atstovaujantį advokatą, atvėrė mums tikrą prarają, egzistuojančią mažų miestelių tarnybų, globos įstaigų darbe, susidūrėme ir su vaiką gniuždančia apklausa Lietuvos apeliaciniame teisme, kai teisėjas nusprendė pats, be jokių jam „trukdančių psichologų“ pilnoje svetimų žmonių salėje apklausti klykiantį vaiką. Pažvelgus į tą prarają – sukasi galva.“
    Skaudi pamoka – vaikai neturi patirti streso
    K. Mišinienės kritika apie netinkamą teisėjų elgesį buvo pagrįsta. Tai po DELFI straipsnio paskelbė speciali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko sudaryta teisėjų komisija.
    „Nors nagrinėjant baudžiamąją bylą ir atliekant nukentėjusiojo vaiko apklausą buvo laikytasi minimalių Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, tačiau nebuvo imtasi priemonių, siekiant sušvelninti mažamečio patiriamą stresą. Vaiką teisėjas tiesmukai apklausė stebint nepažįstamiems asmenims. Vaiko teisėti interesai būtų labiau užtikrinti, jei visi teismo ir proceso dalyvių klausimai mažamečiam nukentėjusiajam būtų užduoti tik per padedančią jį apklausti specialistę“, – konstatuojama tyrimo išvadose.
    Jose taip pat nurodoma, kad organizuojant ir atliekant nukentėjusiojo mažamečio vaiko apklausą, nesiimta pakankamų priemonių vaiko teisėtiems interesams užtikrinti.
    Tai vėliau pripažino ir Lietuvos apeliacinio teismo vadovas Algimantas Valantinas.
    „Mažamečiai yra vieni pažeidžiamiausių teismuose apklausiamų asmenų, – teigė jis. – Turime užtikrinti, kad mažamečiai teismuose būtų apklausiami tik vieną kartą. Tik išimtiniais atvejais, esant ypatingai svarbai, galinčiai nulemti bylos baigtį, įmanoma pakartotinė mažamečio apklausa. Šiuo atveju turi būti imtasi visų įstatyme numatytų ir kitų įmanomų priemonių, kad mažamečiai patirtų kuo mažiau įtampos, nemalonių išgyvenimų, pakartotinio traumavimo.“
    Kad turi būti skiriamas ypatingas dėmesys vaikams per jų apklausas ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, pripažino ir šalies vadovė, netrukus pateikusi Baudžiamojo proceso kodekso pataisas, kuriomis nuo 2018 m. įvesta prievolė nukentėjusių ar liudijančių vaikų apklausas vykdyti pasitelkus profesionalų psichologą ir tik specialiose patalpose.
    Anot prezidentės, tai apsaugos vaiką nuo galimos kitų asmenų įtakos, sumažins psichologinį spaudimą ir traumuojantį apklausos poveikį.
    Vaikų interesams apginti įstatymo pataisomis nustatoma ir prievolė nepilnamečių apklausas stebėti vaiko teisių apsaugos specialistui. Iki šiol psichologo ir vaiko teisių apsaugos specialisto dalyvavimas nepilnamečių nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausose nebuvo privalomas.
    Istorija ne apie neviltį ar pralaimėjimą
    Žinia, kad Jungtinėje Karalystėje gyvenanti emigrantė nori globoti nuskriaustą berniuką, K. Mišinienei buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus – juk vaikas Lietuvoje jau buvo „nurašytas“.
    „Vienišas. Mušamas. Nuolat prievartaujamas. Tai – apie 4 metų berniuką, gyvenusį atokioje Lietuvos savivaldybėje. Košmaras, detaliai išnagrinėtas teismuose tęsėsi ne mėnesį ir ne du, o prievartavo ne „baisus kaimynas“ ar „pasaulinio pedofilų klano“ mistinis narys, o vaiko tėvas. Teisinis teisingumas pasiektas; alkoholio, sadizmo ir, spėjame, neaiškių vaikystės patirčių įtakota būtybė įkalinta keliems metams. Tiesa, liko keli „kabliukai“, kaip, pavyzdžiui, seniūnijos socialinės darbuotojos, visą to baisaus skriaudimo laiką lankiusios šeimą – ir nieko nemačiusios ar nesupratusios. Kaltės jos, beje nejautė ir išaiškėjus smurtui – „mūsų niekas nemokė atpažinti tokių dalykų!“
    Apgailestaujame, kad ir mokslo įstaiga, pagreitintu būdu ir be didesnių reikalavimų mielai perkvalifikuojanti į profesionalius socialinius darbuotojus liko „ne prie ko“.
    Nelengvi vaikui buvo ir sekantys jo gyvenimo periodai, kai jam nebeliko vietos šalia motinos, kai pradėjo keliauti iš vienos globos įstaigos į kitą, kai nerimą, liūdesį, pyktį pastebėję suaugusieji skubėdavo vežti į psichiatrijos ligoninę, kur vaistai, vaistai, vaistai…
    Mums ypač įstrigo sutartinis vaiką supusių valdininkų „choras“ – tokiems, kaip šis berniukas, nėra vietos ir pagalbos Lietuvoje, jis labai sužalotas, nėra nei lėšų, nei specialistų šiems vaikams padėti. Į maldavimus ieškoti globėjų, kurie meile, priėmimu, protinga disciplina gydytų vaiko sielos žaizdas, atsakymas buvo vienas – tokių regione nėra, gal ir visoje šalyje neatsirastų.
    Tačiau ši istorija yra ne apie neviltį ar pralaimėjimą! Po publikacijos DELFI atsiliepė moteris, gydytoja, nusprendusi pakovoti už šį ypatingą vaiką, suteikti jam namus, galimybę nusikratyti fatališką „nepataisomai sužaloto“ etiketę. Ši drąsi moteris turėtų ką mums papasakoti apie tai, kiek jai kainavo pastangų, atkaklumo, stiprybės susitvarkyti globą, išsivežti berniuką į savo nuolatinę gyvenamą vietą užsienio šalyje.
    Namai, kuriuose tavęs laukia, kuriuose esi reikalingas – tikriausiai tai yra visų esamų ir būsimų reformų dėl vaikų gerovės esmė. Ar turime savo šalyje vaikų, kuriems neįmanoma padėti? O gal vis tik mums trūksta suaugusių, kurie būtų pasiryžę dėl šių vaikų padaryti viską?“
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Dainius Sinkevičius

  • APIE PREKYBĄ ŽMONĖMIS

    Apie prekybą žmonėmis
    Raseinių policijos komisariate vyko Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro organizuotas seminaras „Nepirk vogtos prekės – stabdyk prekybą žmonėmis savo mieste“. Seminaro pasveikinti atvyko ir rajono meras Algirdas Gricius, kuris, pasak jo organizatorių, buvo vienas tų žmonių, kurių dėka toks renginys įvyko. Seminare buvo nagrinėjamos tokios temos kaip „Išnaudojimas nusikaltimams atlikti – nauja prekybos žmonėmis forma“, „Prekeivių žmonėmis pelnas ir vogtos prekės – kur jie dingsta?“, „Ar visuomenė nori žinoti apie nusikaltimams išnaudojamus jaunuolius“, „Sėkminga prekybos žmonėmis prevencija. Kokia ji?“ ir kt. Pranešimą tema „Pažeidžiami paaugliai prekeivių žmonėmis taikiklyje“ skaitė mūsų Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Regina Klevinskienė.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • NEPAKLIŪKITE Į PREKEIVIŲ ŽMONĖMIS PINKLES

    Maždaug 200 asmenų Lietuvoje kasmet patenka į prekeivių žmonėmis pinkles. Nusikaltėlių aukos apgaunamos, o paskui, pasinaudojant jų bejėgiškumu, priverčiamos vogti, gabenti narkotikus, sudaryti fiktyvias santuokas. Tokių nusikaltimų daugėja.

    Pernai Lietuvoje buvo atliekama apie pusšimtį ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis. Vienas, itin didelės apimties tyrimas vykdomas Kauno apygardos prokuratūros, kuriame nuketėjusiais pripažinti 5 asmenys iš Kaišiadorių krašto. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro Kauno skyriaus darbuotojai mano, kad dauguma nusikaltimų vis dar lieka neišaiškinti, o teisėsauga ne visada tinkamai juos įvertina, teismai užtrunka po keletą metų, todėl aukas terorizuoja ir papirkinėja jų išnaudotojai.

    Padėtis Kaišiadorių krašte – ne išimtis.

    Prekybos žmonėmis aukomis dažniausiai tampa menkiau išsilavinę, socialiai pažeidžiami asmenys. Į itin didelės rizikos grupę patenka nepilnamečiai vaikų glovos namų auklėtiniai bei ką tik pilnametystės sulaukę ir savarankišką gyvenimą pradedantys jaunuoliai.

    Prekeivių žmonėmis išradingumui ribų nėra – jie apsimeta draugais, mylimaisiais, suranda kitokių artimų kontaktų su savo aukomis. Kai įgyja šių pasitikėjimą, pasiūlo darbą užsienyje. Žmonėms susigundžius gerai apmokamu darbu ir išvykus, dažniausiai viskas vyksta pagal viena scenarijų: atimami ar išviliojami asmens dokumentai, aukoms grasinama, pasitelkiamas psichologinis ar net fizinis smurtas, kol asmui palūžta.

    Taip nutiko ir minėtame tyrime dalyvaujantiems nukentėjusiems. Per beveik dvejus metus įtariamieji sugebėjo atsivilioti ir išnaudoti daugiau nei 10 asmenų iš visos Lietuvos. Spėjama, kad nukentėjusių gali būti ir daugiau, tai skaičius asmenų, kurie sutiko bendradarbiauti su teisėsauga. Vyrai ir moterys buvo išnaudojami darbe. Kad prisiviliotų aukas, jiems buvo žadamas 600-800 svarų atlygis per savaitę, nemokamas apgyvendinimas ir kelionės apmokėjimas. Tiesa, už kelionę į Angliją visiems reikėjo atidirbti. Darbas buvo žadamas legalus, todėl iš visų nukentėjusiųjų buvo paimami asmens dokumentai, neva reikia paruošti darbo sutartis. Darbas buvo fiziškai sunkus, teko platinti labdaros skrajutes. Todėl pėsčiomis tekdavo nueiti po 15 – 20km per dieną. Po pirmų darbo dienų, už kurias dar buvo mokėta apie 50 svarų per dieną, prasidėjo tikras pragaras: dirbantys asmenys į savo darbo vietas turėjo keliauti traukiniu be bilieto (“zuikiu”), darbininkai gaudavo neįveikiamus kiekius skrajučių, kuriuos reikėdavo išmėtyti į pašto dėžutes. Kartais į darbą tekdavo išeiti 4 val. ryto, o grįžti 8 val. vakaro. Nukentėjusieji gyveno perpildytuose kambariuose, maistu turėjo rūpintis patys. Vėliau už savaitę gaudavo 10-20 svarų. Aiškindavo, neva dabar sunkus laikotarpis, vėliau atsiskaitysime ir t.t. Tačiau geresnis laikotarpis taip ir neatėjo. Sitacija tik prastėjo – prasidėjo fizinio smurto bausmės už neišmėtytas skrajutes. Taip pat ir piniginės baudos. Visi nukentėjusieji pripažįsta, kad būdavo tokių dienų, kai turėdavo eiti vogti maisto, kad išgyventų. Ne vienas nukentėjusysis pasakojo apie nemalonumus su vietine policija už maisto vogimą, už keliones traukiniu be bilieto. Nežinia, kokia būtų situacija šiandien, jei ne du drąsūs jaunuoliai (Arnas ir Rima – vardai pakeisti), kurie, nebeiškentę tokio gyvenimo, pabėgo ir kreipėsi pagalbos į policiją, į LR ambasadą Jungtinėje Karalystėje. Šių drąsių žmonių deka šiandien byla keliauja į teismą, žmonių išnaudojimas sustabdytas.

    Tokių ir panašių istorijų yra visoje Lietuvoje. Svarbu paminėti dar vieną prekybos žmonėmis formą, kuri, panašu, prasideda ir Lietuvoje. Tai moterų vertimas sudaryti fiktyvias santuokas. Trečiųjų šalių piliečiai, dažniausiai iš musulmoniškų šalių, už galimybę vesti europietę ir įgyti teisę gyventi Europos Sąjungoje, pakloja po kelis tūkstančius eurų. Šiems nusikaltimams dažniausiai pasirenkama Didžioji Britanija. “Mergina buvo lietuvio išviliota į Angliją, jai žadėjo darbą fabrike. Tačiau nuvažiavus apgaule išviliojo dokumentus, vėliau buvo priversta sudaryti santuoką su pakistaniečiu. Už tai žadėjo 3 tūkst. svarų. Neturėdama kitos išeities, mergina kreipėsi tik grįžus į Lietuvą ir tai padaryti paskatino istoriją sužinojęs draugas.

    Dar viena prekybos žmonėmis forma, apie kurią svarbu kalbėti. Tai asmenų įtraukimas į nusikalstamų veikų darymą – vagystės, narkotinių medžiagų platinimas.

    Jauni vyrai iš įvairių aplink Kauną esančių miestų ir miestelių patekdavo į prekeivių žmonėmis spąstus. Apie tai tapo žinoma tik tada, kai į “Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą” kreipėsi vieno iš nukentėjusių sesuo. Jos broliui buvo pavykę sėkmingai ištrūkti iš šių spąstų ir grįžti į Lietuvą. Tačiau netrukus jo namuose pasirodė vienas iš kaltinamųjų, reikalaudamas grąžinti 5 tūkst. svarų skolą, už kurią Anglijoje liepė eiri vogti į prekybos centrus. Tik dabar jau, remiantis kaltinimu, buvo grasinama, kad teks vykti vogti į Vokietiją. Anot nukentėjusių, dažniausiai jie buvo siunčiami vogti į buitinės technikos parduotuves – mobiliųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių. Dar tiko drabužiai bei kvepalai. Tie, kurie bandė išvengti tokio “darbo”, buvo priverčiami tai darytu. Prieš juos naudotas ne tik psichologinis, bet ir fizinis smurtas.

    Pernai teismas nuosprendžius paskelbė 23 prekeiviams žmonėmis, visi jie už grout pasiųsti nuo dvejų iki devynerių metų.

    Nuo nusikaltėlių nukentėjusios ar jų verbuojamos aukos bet kada gali kreiptis į Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimų centra. Skambinkite visa parą veikiančiu SOS pagalbos numeris +370 679 61 617

  • Į IŠNAUDOTOJŲ GLĖBĮ STUMIA SKOLOS

    Nors šiais laikais vergovė jau panaikinta, žmonių išnaudojimo mastai didžiuliai
    2015-ųjų duomenimis, ikiteisminiuose tyrimuose nukentėjusiaisiais nuo prekybos žmonėmis pripažinti 62 asmenys, iš jų 17 vaikų (12 mergaičių ir 5 berniukai), 24 moterys ir 21 vyras.
    Su XXI amžiaus vergovės mastais bei pagalbos aukoms iššūkiais panevėžiečius supažindinusios Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro (KOPŽI) specialistės Monikos Murnikaitės teigimu, pastaruoju metu vienas dažniausių išnaudojimo būdų – darbinis, kai į užsienį išvykęs žmogus darbuojasi keletą mėnesių, bet atlyginimo negauna. Išeiti iš darbo jis irgi negali – šantažuojamas, esą gaus pravaikštas, prisidarys skolų. Žmogus sutinka toliau dirbti ir nesiskųsti – juk atvažiavo užsidirbti, o dirbti reikalingų dokumentų neturi.
    Užsienyje pavertė vagimi 
    Didžiausia problema, pasak M. Murnikaitės, jog prieš atvykdami dirbti žmonės net nepasidomi, ar iš viso egzistuoja tokia darbo vieta ir įmonė, nepasirašo jokios darbo sutarties, o dar ir nemoka užsienio valstybės kalbos. Tokio neapdairumo priežastis, anot specialistės, ta, jog paprastai žmogus vyksta dirbti į užsienio šalį, kai jam desperatiškai reikia pinigų.
    „Išnaudojami asmenys dažniausiai turi didelių skolų, išlaikytinių vaikų. Jie ieško darbo užsienyje tikėdamiesi didelio atlyginimo ir apie nieką daugiau negalvoja“, – teigė specialistė.
    Žmonių verbavimo būdai – labai atviri. Pavyzdžiui, nepilnametis iš Panevėžio regiono rado darbo skelbimą socialiniame tinkle, paskambino, sutarė. Tačiau jaunuolio pastangos užsidirbti baigėsi tuo, jog buvo išvežtas į užsienį ir prigrasytas vogti.
    KOPŽI specialistės Eglės Kosmauskienės teigimu, verbavimo būdų ir taktikų yra labai daug. Nusikaltėliai pasinaudoja žmogaus padėtimi, jo finansinėmis problemomis, priklausomybėmis arba tiesiog žmogaus beviltiška padėtimi, kai jis tiesiog nebemato išeities. Nusikaltėliai suranda pažeidžiamiausią žmogaus vietą, įgyja jo pasitikėjimą ir pasinaudoja nelaimėlio patiklumu.

    Išeitis visada yra 

    Nors situacija sudėtinga, visgi su išnaudotojų aukomis dirbančios specialistės tvirtina visada esant išeitį. E. Kosmauskienės teigimu, kai auka kreipiasi į valstybės, kurioje patiria išnaudojimą, pareigūnus, pradedami ikiteisminiai tyrimai užsienyje, vėliau žmogus pargabenamas į Lietuvą. Kitais atvejais patys pareigūnai, vykdydami operacijas, sužino apie nusikaltimą, gauna įrodymus ir parsiunčia nukentėjusįjį į Lietuvą. Tuomet pagalbą pasiūlo KOPŽI. Tačiau, pasak E. Kosmauskienės, labai mažai žmonių patys kreipiasi į šį centrą – įbauginti nukentėjusieji nepasitiki net pagalbos ranką tiesiančiomis institucijomis, įsibaiminę net nebevaikšto vieni – žmogui padaroma didelė psichinė žala.
    Kai nukentėjęs asmuo nusprendžia kreiptis pagalbos į KOPŽI, prasideda ilgas pagalbos procesas. Pasak E. Kosmauskienės, visų pirma įvertinama situaciją ir yra išsprendžiami pirminiai klausimai. Vėliau nukentėjusiajam skiriamos psichologo konsultacijos, sveikatos priežiūra, bandoma sugrąžinti į darbo rinką.
    „Nukentėjusiajam labai daug tvirtumo suteikia žinojimas, kad yra žmogus, kuris lydės ir patars“, – tvirtino M. Murnikaitė.
    Anot merginos, jeigu žmogus bijos kreiptis pagalbos, situacija gali vėl pasikartoti.
    Ilgas gijimo procesas
    Prekyba žmonėmis yra organizuota nusikalstam veika, todėl, M. Murnikaitės teigimu, patys aukščiausi grupuotės nariai neretai lieka nenubausti. Visgi dalis nusikaltėlių sulaukia atpildo – jiems skiriama laisvės atėmimo bausmė bei piniginė bauda už moralinę žalą.
     „Paskirta suma moralinei žalai atlyginti kelia abejonę, nes patyrusiam išnaudojimą žmogui jokie pinigai negali kompensuoti dar daug metų jį persekiosiančių kankinančių prisiminimų“, – įsitikinusi specialistė.
    Pasak M. Murnikaitės, vien apgijimo laikas, kai žmogus nebebijo išeiti į gatvę, užmegzti asmeninių santykių, užtrunka trejus metus. Tačiau psichologų pagalbos gali prireikti ir visą gyvenimą. Anot specialistės, prie sunkaus gijimo proceso prisideda ir visuomenėje gajūs stereotipai. Pavyzdžiui, kad mergina pati kalta, jog ją išžagino, nes dėvėjo trumpą sijoną, o patikėjusieji fiktyviais darbo pasiūlymais kalti, nes esą savo noru išvažiavo į užsienį.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Indrė Daukšaitė

  • SEKSUALINĖ PRIEVARTA – SUNKIAI ATPAŽĮSTAMA, GILIAI SUŽEIDŽIANTI

    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro specialistai atskleidžia, kad vis dažniau išaiškėja atvejai, kai seksualinę prievartą ir išnaudojimą patiria ne moterys, bet vyrai ir vaikai. Deja, šią delikačią temą Lietuvoje vis dar varžo tabu.

    Praskleisti tylos uždangą ir sugriauti mitus apie seksualinę prievartą Klaipėdoje surengtoje viešoje paskaitoje ryžosi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro programos „Prieš seksualinę prievartą“ koordinatorė Bernadeta Dumskytė.

     

    Kam skirtos viešos paskaitos apie seksualinę prievartą, koks jų tikslas?

    Iki šiol daugiausiai dėmesio skyrėme prekybos žmonėmis problemai, tačiau pamatėme, jog daugėja seksualinės prievartos atvejų ir jaučiamas socialinės pagalbos trūkumas šioje srityje. Todėl pradėjome naują programą „Prieš seksualinę prievartą„. Surinkę informaciją parengėme viešų paskaitų ciklą, skirtą šiai problemai viešinti. Pirmoji paskaita įvyko Šiauliuose, antroji – Klaipėdoje, kita bus Nemenčinėje.

    Mes teikiame įvairiapusišką pagalbą nukentėjusiesiems, tačiau švietimas ir prevencija – mums nauja veikla. Beje, tai vienas pirmųjų žingsnių Lietuvoje. Stengiamės, kad visuomenė suprastų, kad patyrusieji seksualinę prievartą negali savarankiškai atsistoti ant kojų, jiems reikalinga mūsų pagalba. Norime informuoti žmones ir paraginti kreiptis į teisėsaugą, jeigu patys patyrė seksualinę prievartą.

    Seksualinė prievarta Lietuvoje iki šiol yra tabu ir yra daug mitų, ypač apie vaikų seksualinę prievartą. Mūsų tikslas – pakalbėti apie tuos mitus, panagrinėti, iš kur jie kyla, ir paneigti juos faktais. Panagrinėsime skirtingas seksualinės prievartos prieš moteris, vyrus ir vaikus aspektus. Skirtingi yra prievartautojų bruožai ir pasekmės.

     

    Kokie yra seksualinės prievartos ir išnaudojimo problemos mastai Lietuvoje?

    Didžioji problema yra tai, jog mes nežinome tikrųjų šios problemos mastų, nes nukentėjusieji dažniausiai nesikreipia į teisėsaugą ir apskritai nesikreipia pagalbos.

     

    Kodėl?

    Faktas yra tai, jog Lietuvoje daugiau kaip pusė bylų, pradėtų dėl seksualinės prievartos, yra nutraukiamos. Su Lietuvos teisės institutu pradėsime tyrimą ir bandysime aiškintis, kodėl taip yra, ieškoti spragų teisėsaugos sistemoje ir aiškintis, kokie iš tiesų yra šios problemos mastai.

     

    Papasakokite plačiau apie Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro veiklą. Kuo padedate nukentėjusiesiems? Kur dar jie gali kreiptis?

    Pradėjome veiklą 2001 metais kaip „Carito“ programa „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“. Iš pradžių daugiausia dirbome su moterimis, tačiau vėliau ėmė kreiptis ir vyrai, vaikai. Dabar vadinamės Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centru. Esame įsikūrę Šiauliuose, tačiau visoje Lietuvoje teikiame visapusišką pagalbą visiems patyrusiems bet kokios formos išnaudojimą: tiek moterims, tiek vyrams ar vaikams. Pagalbą teikiame pagal konkrečius nukentėjusiojo poreikius. Jeigu žmogus pateko į sudėtingą situaciją dėl finansinio pažeidžiamumo – padedame surasti darbą, konsultuojame socialiniais klausimais. Organizuojame psichologinę pagalbą, tarpininkaujame teikiant teisinę pagalbą, sekame tyrimą, rašome skundus, siekiame, kad auka būtų apginta, jos teisės atstovaujamos.

    Seksualinės prievartos atvejais suteikti nukentėjusiajam pagalbą nėra paprasta, nes aukos niekuo nepasitiki, nenori nieko matyti, sunkiai atsiveria. Jiems pagalba teikiama keletą mėnesių ir net keletą metų.

    Nukentėjusiesiems taip pat pagalbą teikia moterų krizių centrai, „Carito“ atstovybės.

     

    Kiek žmonių per metus kreipiasi į jūsų organizaciją?

    2016 metais į mus kreipėsi 273 asmenys iš visos Lietuvos, patyrusieji vienokio ar kitokio pobūdžio išnaudojimą ir prievartą. Anksčiau pagalbos ieškodavo daugiausiai moterys, dabar yra ir vyrų, nemažas skaičius – nepilnamečių. Daugumą patyrusiųjų seksualinę prievartą sudaro moterys.

     

    Ypač jautri tema yra vaikų seksualinė prievarta. Ar tiesa, jog daugiausiai jos atvejų nutinka artimoje aplinkoje?

    Deja, taip, ir Lietuva nėra tuo išskirtinė. Tai vyksta visame pasaulyje. Labai gilus klausimas, kodėl taip nutinka, kodėl artimi žmonės – tėvai, broliai nuskriaudžia vaikus. Tai nėra normalu ir dažniausiai taip pasireiškia pačių prievartautojų patirtos traumos, ligos. Neįtikėtina, tačiau net teisiamųjų suole nusikaltusieji nepripažįsta savo kaltės dėl sugriauto vaiko gyvenimo ir nejaučia kaltės.

     

    Ar galima išskirti socialinės rizikos grupes, kuriose gali pasireikšti seksualinė prievarta?

    Visi galvojame, kad tai gali nutikti kam nors kitam, tik ne man. Deja, nuo šios nelaimės niekas nėra apsaugotas. Nėra socialinės rizikos grupės, seksualinė prievarta gali kilti net iš šalies visiškai normalioje šeimoje. Ją identifikuoti būna ypač sudėtinga, nes vaikai niekur nesikreipia pagalbos, būna įbauginti, turi didelių psichologinių problemų. Paprastai ši problema išaiškėja tada, kai vaikas nuvedamas pas psichologus dėl kitų problemų. Tada psichologai praneša mums ar Vaikų teisių tarnyboms apie tokius atvejus ar įtarimus. Jeigu pavyksta įkalbėti tėvus – tada kreipiamės į teisėsaugą, į medikus.

     

    Jeigu vaikas, jaunuolis išnaudojamas artimoje aplinkoje, kaip galite kreiptis į tėvus dėl bendradarbiavimo?

    Tokiais atvejais vaikai atskiriami nuo šeimos ir jų interesams atstovauja globos namai.

     

    Kaip atskirą segmentą išskiriate seksualinę prievartą prieš vyrus. Kodėl?

    Man asmeniškai neteko susidurti su seksualinio suaugusio vyro išnaudojimo atvejais, tačiau tokią prievartą patyrusių jaunuolių, berniukų yra nemažai ir taip pat dauguma atvejų įvyko artimoje aplinkoje.

     

    Kokias pasekmes palieka tokios vaikystės traumos?

    Išnaudojimą, seksualinę prievartą artimoje aplinkoje patyrusį asmenį lydi nuolatinis nerimas, nepasitikėjimas žmonėmis. Tai natūralu, jeigu nuskriaudė artimas – ko laukti ir tikėtis iš svetimo? Berniukai jaunuoliai išgyvena ne tik traumą, bet ir kaltę, nevyriškumo kompleksą, patyčias.

    Auka gali keistai elgtis, šalintis žmonių, painiotis duodama parodymus. Taip yra todėl, kad nukentėjusiajam yra daug sunkiau nei gali pasirodyti iš šalies. Pasekmės dažniausiai būna ilgalaikės. Baisu ir tai, jog visuomenė dažnai linkusi kaltinti auką, neva ji pati flirtavo, buvo provokuojamai apsirengusi ir panašiai. Tokie kaltinimai dar labiau apsunkina aukos dalią ir gyvenimą su šia skaudžia patirtimi.

    Problema, kad visuomenė primeta nuostatą, kas yra tikras ar netikras vyras. Todėl nukentėjęs asmuo nesikreipia pagalbos, nes tai pažeidžia jo, kaip tikro vyro, įvaizdį.

     

    „Klaipėdoje išnaudojami vyrai“

    Žavinta ŠIRVYDAITĖ, socialinė darbuotoja Klaipėdos regione

    Apie seksualinės prievartos atvejus Klaipėdoje šiuo metu nežinome, didesnės problemos kyla dėl prekybos žmonėmis. Pažymėtina, kad į prekybos žmonėmis pinkles pastaruoju metu pakliūva daugiau vyrai nei moterys. Anksčiau buvo banga, kad moterys būdavo išvežamos į prostitucijos vergovę, dabar gi vyrai išvežami ir išnaudojami darbe, įtraukiami į nusikalstamas veikas. Išnaudojimą patiria įvairaus amžiaus asmenys, dauguma – iš socialinės rizikos šeimų. Klaipėdoje tokių atvejų – dešimtys, visoje Lietuvoje – šimtai, bet tai tik ledkalnio viršūnė. Žmonės bijo kreiptis pagalbos, nežino, kad gali kreiptis, suasmenina problemą, kiti bijo.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Jurga Petronytė

  • AKCIJA „SOS. PREKYBA ŽMONĖMIS“ PANEVĖŽIO JAUNIMO DARBO CENTRE

    Rugpjūčio 31 d. Panevėžio jaunimo darbo centre vyko akcija „SOS. Prekyba žmonėmis“. Renginys skirtas Jaunimo darbo centro klientams ir visiems, ieškantiems pagalbos susidūrus su žmonių išnaudojimo apraiškomis.

    Šią akciją organizavo VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI). Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro socialinės darbuotojos Monika Murnikaitė ir Eglė Kosmauskienė Jaunimo darbo centro klientus supažindino su akcijos tikslais, esama situacija, įvardijo dažniausias prekybos žmonėmis formas: įvairaus amžiaus žmonės, kurie išvežami į kitas šalis vykdyti įvairiausių nusikaltimų; asmenys, ieškantys pelningesnio darbo užsienyje, verčiami dirbti nežmoniškomis sąlygomis, be jokių socialinių garantijų, moterys verčiamos sudaryti fiktyvias santuokas. Seksualinis išnaudojimas – labiausiai paplitusi prekyba žmonėmis sritis.

     

    Akcijos metu socialinės darbuotojos kalbino Jaunimo darbo centro klientus, kvietė prisijungti ir dalyvauti akcijoje, išklausė jų nuomonę, atsiliepimus, dalinosi savo  patirtimi, kaip apsisaugoti, kad netaptų prekybos žmonėmis aukomis, kur kreiptis, ištikus tokiai bėdai. Jaunuoliai noriai dalyvavo pokalbyje, teikė savo nuomonę, kartu su socialinėmis darbuotojomis aptarė įvairias situacijas, dalinosi asmenine patirtimi. Pasak renginio organizatorių, labai džiugina tai, kad Jaunimo darbo centro klientai ir patys buvo labai aktyvūs, kreipėsi su klausimais, domėjosi KOPŽI centro pagalba. Viena iš renginio vedėjų, Monika Murnikaitė, teigia, kad ją labiausiai nudžiugino tai, kad atsirado jaunuolių, kurie ne tik pasisalino asmenine patirtimi, bet ir susitarė dėl tolimesnės centro pagalbos sprendžiant jų problemas.

     

    VISĄ PARĄ veikia KOPŽI centro SOS numeris +370-679-61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius. Šiuo numeriu skambinti kviečia ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • MARYTĖ PUIDOKIENĖ „PREKYBOS ŽMONĖMIS REIŠKINIŲ TIK DAUGĖJA“

    Kalbėdami apie prekybos žmonėmis reiškinius, labai dažnai išskiriame, jog Lietuva pirmiausia yra aukų kilmės šalis. Lietuviai, kurie įvairiu verbavimu yra įtraukiami į prekybą žmonėmis, dažniausiai yra išvežami į įvairias užsienio šalis, tačiau prekyba žmonėmis prasideda jau čia, Lietuvoje. Pastaruoju metu laikomasi ir kitokios nuomonės, kurią užima lietuviai, iš aukų tapdami aukų pirkliais. Šiandien ta tema išsamus pokalbis su Maryte Puidokiene, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro Teisinės pagalbos koordinatore.

    – Prekyba žmonėmis Lietuvoje dažnai tebėra tapatinama su prostitucija ir moterų išnaudojimu. Ar tikrai taip?

    – Taip, dar nemaža visuomenės dalis iki šiol mano, kad dažniausiai prostitucijai yra išnaudojamos merginos ir moterys, kad jos yra potencialios prekybos žmonėmis aukos.

    Nuo 2013 metų prekybos žmonėmis sąvoka gerokai pakito, nes be įprasto moterų išnaudojimo sekso industrijoje tapo paklausūs ir vyrai, ir nepilnamečiai vaikinai, kurie nusikalstamo pasaulio sumaniai dažnai yra įtraukiami į įvairiausias nusikalstamas veikas. Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad nepilnamečiai ar jau sulaukę pilnametystės yra vežami vogti iš prekybos centrų drabužių, buitinės technikos ir kt. paklausių prekių, gabenti vogtų automobilių, plėšti specializuotų parduotuvių Skandinavijos šalyse, Austrijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje, suaugę vyrai ir moterys verčiami sukčiauti, gabenti ar platinti narkotikų, išnaudojami dirbti priverstinius darbus.

    – Kaip patenkama į prekybos žmonėmis tinklą? Gal galite pateikti pavyzdžių?

    – Į šią šiuolaikinę vergovę patenkama labai paprastai: įdarbinimo agentūros, visokie kitokie „geradariai“ gundo patiklius jaunuolius ar skurdo bei skolų įspeistus į kampą suaugusius žmones aukso kalnais, puikiomis perspektyvomis ir puikia ateitimi, žada „beveik nemokamai“ nuvežti, apgyvendinti, surasti darbą, sutvarkyti dokumentus ir t. t. Ne vienam jaunuoliui, paliktam likimo valiai nesugebančių pasirūpinti tėvų ar išėjusiam iš vaikų globos namų, tai atrodo kaip išsigelbėjimas nuo visų bėdų, ir lengvai apsuka galvą. Auka netampama per vieną dieną, tai vyksta ilgesnį laiką, nes nepilnametis ar suaugęs asmuo, turintis psichologinių, psichikos sutrikimų, priklausomybės ligų ir pan., ne iš karto susivokia ir supranta, kur jis pakliuvo, į ką įpainiotas ir kad juo disponuojama. Dalis nukentėjusiųjų, sugebėję atsitiktinai ar policijos dėka ištrūkti iš vergovės, dažnai taip ir nesupranta, kad jie buvo išnaudojami, neretai mano, kad jiems nepasisekė, kad jie patys kalti, nes sutiko važiuoti. Dėl tam tikrų psichinių sutrikimų, dėl to, kad trūksta socialinių įgūdžių, kad sutinka būti išnaudojamas, yra sunkios socialinės padėties asmuo, labai pažeidžiamas, – visi tie požymiai leidžia teigti, kad tai yra prekyba žmonėmis.

    – Kokių yra aukų verbavimo būdų ir priemonių?

    – Verbavimo būdų ir priemonių įvilioti žmones yra visokių ir jų sparčiai daugėja. Šiandieniai prievartos verbavimo būdai naudojami retai, dažniausiai taikomos įvairios išmaniosios įviliojimo schemos – įtikinėjama, žadama, šantažuojama, manipuliuojama žmonių pažeidžiamumu ir garantuojami lengvai uždirbami didžiuliai pinigai. Verbuojama per pažįstamus, gimines, per skelbimus internete ar pakabinant juos atokių kaimų skelbimų lentose, viliojami pokalbių svetainėse, per pažinčių tarnybas, įdarbinimo agentūras, naktiniuose klubuose ir t. t. Verbuotojai veikia labai sumaniai ir jiems dažnai pasiseka be didesnių investicijų ir rizikos.

     

    Marytė Puidokienė: „Prekybos žmonėmis reiškinių tik daugėja, žmonės vis labiau virsta prekėmis, su „moderniąja vergija“ vis labiau apsiprantama“.

     

    – Kokių metodų dažniausiai imasi prekeiviai žmonėmis?

    – Nusikaltėlių akiratis kasmet plečiasi, jų nusikaltimų vykdymo metodai pranašesni už teisėsaugos pastangas ir turimas teisines priemones, skirtas sutramdyti jų vykdomas nusikalstamas veiklas. Dažnai prekeiviai žmonėmis pradeda nuo melagingų pažadų „lengvai“ užsidirbti mažiausiai rizikuodami, pasinaudoti vienintele galimybe tapti nepriklausomu, svarbesniu, „kietesniu“, garantuoja „stogą“ – ko dažnai trūksta jaunam žmogui, arba iš anksto ruošdami nusižiūrėtą auką, grasindami, versdami nusikalsti jau Lietuvoje, vėliau įtraukdami į rimtesnius nusikaltimus užsienio šalyse. Dažnai sudaromas įspūdis, kad paauglys savo noru vyksta į kitą šalį norėdamas „pasižvalgyti“, „pakeliauti“, tačiau žinant, kad vaikinukas jokios užsienio kalbos nemoka ir išvažiuoja į Austriją ar Prancūziją, turėdamas 2 eurus kišenėje, tai atrodo visiškai neįtikėtinai. Kriminalinio pasaulio atstovai nusižiūri, atsirenka tą jaunimą, kurie tėvams ar vietinėms bendruomenėms nelabai rūpi, kurie jau turėję reikalų su teisėsauga ir neigiamai pagarsėję, policija nepasitiki ir žino, kad šie tylės ir niekam nesiskųs. Mūsų centrui žinoma nepilnamečių atvejų, kurie patvirtina, kad bendruomenių atstumti vaikinukai, išnaudoti įvairių gaujų ir gaujelių, bijo kalbėti, bendradarbiauti su policija ir pasirenka „tylėjimą“ arba už-sispyrusiai tvirtina, kad patys važiavo, vogė, kad patys yra kalti. Tokie atvejai, žinant nusikalstamo pasaulio aukų istorijas, tikrąją tiesą ir kas už tokių „tvirtinimų“ slypi, jaudina ir kelia nerimą. Pastaruoju metu didesnė dauguma nukentėjusiųjų, apsisprendusių bendradarbiauti su teisėsauga, ar dar svarstančių, ką pasirinkti – kalbėti ar tylėti, patiria tiesioginį ar netiesio-ginį poveikį iš suįžūlėjusių kaltinamųjų, jų parankinių ar jų artimųjų. Šis metodas nusikaltėliams dažnai pasiteisina, jie išvengia atsakomybės ir nepraranda lengvai įgyto „vergo“, kurį dar ne kartą maksimaliai išnaudos savo tikslams pasiekti.

    Ieškantiems darbo suaugusiems, tiek vyrams, tiek moterims, visais atvejais žadamas geresnis gyvenimas ir padorus gerai mokamas darbas įvairiose užsienio šalyse žemės ūkio, statybų, pramonės sektoriuose, bet dažniausiai viskas baigiasi tik pažadais. Mūsų tautiečiai būna priversti savo svajones pamiršti tik nuvykus į kitą šalį – užsidirbti, padėti savo šeimoms ar norėdami grąžinti skolas, nes būna priversti gyventi žmonių perpildytose patalpose ir dirbti už atsiradusias skolas ir maistą. Išdrįsę pasipriešinti vergiškoms darbo sąlygoms arba paprašę „darbdavio“ sumokėti sutartą užmokestį, kad galėtų nedelsdami grįžti į Lietuvą, daugelis patirdavo psichologinį ir fizinį smurtą, grasinimų susidoroti.

    – Kokie yra pažeidžiamiausi šio voratinklio klientai?

    – Dažniausiai prekeivių žmonėmis grobiu tampa labiausiai pažeidžiamiausias visuomenės sluoksnis (gyvenantys skurdo sąlygomis, menkesnio išsilavinimo, turintys psichikos sutrikimų, priklausomybių ir t. t.), tai yra negalintys ar nesugebantys pažinti, kad jie verbuojami norint išnaudoti, visiškai nesuvokiantys galimų pasekmių. Mums dažniausiai tenka susidurti su nukentėjusiais nepilnamečiais, turinčiais psichologinių, raidos, elgesio sutrikimų iš vaikų namų, iš socialinės rizikos ar problemų turinčių bei nepilnų šeimų, augančių ypač sudėtingomis ekonominio, socialinio emocinio skurdo sąlygomis, praeityje patyrusių daugybę išgyvenimų, padariusių klaidų, pabuvusių socializacijos centruose, arba su suaugusiais asmenimis, neturinčiais kito pasirinkimo – tai bedarbiai, vienišos mamos, priklausomybių ar skolų turintys įvairaus amžiaus vyrai ir moterys, atsidūrę už gyvenimo ribos. Siekiantys pasipelnyti nusikaltėliai tam reikalui renkasi tuos, kuriais būtų lengva manipuliuoti ir be didesnio vargo išnaudoti, pažeidžiamus žmones, moraliai ir psichologiškai lengvai paveikiamus, tikinčius gražiais pažadais.

    – Ar turite žinių apie raseiniškius, patekusius į šias pinkles?

    – Prekyba žmonėmis, deja, neaplenkia ir Raseinių krašto, nes šiame regione jau eilę metų ne viena dešimtis nukentėjusių asmenų: moterys išnaudojamos prostitucijai, fiktyvioms santuokoms, nemažai nepilnamečių vaikinukų bei suaugusių vyrų, neturinčių soc. ryšių, anksčiau teistų, bedarbių, gabentų įvarioms kriminalinėms  veikoms vykdyti  į užsienio šalis (vagystėms, plėšimams, sukčiavimui, darbiniui išnaudojimui). Šis „verslas“ pastaruoju metu vis dažniau įtraukia raseiniškius nepilnamečius ar jaunus vyrus. Aukos vežamos į Vokietiją, Lenkiją, Olandiją parvaryti vogtų automobilių, vieni, neturintiems tuo metu jokio kito pasirinkimo, prikalbinti „gražiuoju“ ar net naudojant tam tikras neigiamas technikas, pasakant ką turės daryti,  kitiems meluojant ir žadant gerą darbą. Pastariesiems nuvykus, paaiškėdavo, kad ten jokio darbo nėra. Jauni vaikinai, nemokantys jokios užsienio kalbos, neturėdami lėšų net maistui nusipirkti, jau nekalbant apie grįžimą į Lietuvą, būdavo priversti parvaryti nurodytą vogtą automobilį ir tik tokiu būdu galėdavo sugrįžti į savo kraštą. Nusikalstamo verslo organizatoriai, jų dalis, taipogi raseiniškiai, visais atvejais labai gerai organizuodavo savo veiklą. Iš anksto numatydavo iki detalių, ką pasirinkti aukomis ir kaip veikti, kad verslas neštų garantuotą pelną su mažiausia rizika. Kiekvienai nusikalstamo verslo organizuotai kelionei į kitą šalį išnaudojant patiklius, norinčius užsidirbti vaikinus ar priverstiems aplinkybių, sutikusiems tą daryti, būdavo kruopščiai ruošiamasi. Prieš „tokias“ keliones būsimos aukos būdavo griežtai instruktuojamos, ką turės daryti, pavogti, gabenti ir kaip elgtis įvairiose galimose situacijose, ką sakyti susidūrus su policija, ką pasakoti „sėkmingai“ grįžus į Lietuvą artimiesiems ar bendruomenei ir t. t. Ir, žinoma, labai aiškiai yra įvardinama, kas jų laukia, jeigu pasielgs ne pagal nurodymus.

    Kitais išnaudojimo atvejais raseiniškiai vaikinai ir vyrai dažniausiai buvo išnaudojami nusikalstamų veikų vykdymui: specializuotų parduotuvių plėšimams, specialios paskirties prekių pavogimui Šveicarijoje, Austrijoje, Vokietijoje, kiti buvo įtraukti į ilgai besitęsiančias sukčiavimo aferas Jungtinėje Karalystėje.

    – Kokio tai amžiaus žmonės?

    – Nukentėjusiųjų nuo įvairiausio išnaudojimo, kuriems teikiame specializuotą kompleksinę pagalbą, amžius labai įvairus, nuo paaugliško iki brandaus amžiaus suaugusio žmogaus.

    – Asmenų pardavimo būdai?

    – Jau anksčiau minėti pardavimo būdai: seksualiniui išnaudojimui, pornografijai, fiktyvioms priverstinėms vedyboms, nusikalstamoms veikoms vykdyti, vergiškam darbui – tai vyraujančios iš-naudojimo formos, kurias patiria mūsų tautiečiai.

     

    “Verbuojama per pažįstamus, gimines, per skelbimus internete ar pakabinant juos atokių kaimų skelbimų lentose, viliojami pokalbių svetainėse, per pažinčių tarnybas, įdarbinimo agentūras, naktiniuose klubuose ir t. t. Verbuotojai veikia labai sumaniai ir jiems dažnai pasiseka be didesnių investicijų ir rizikos”

     

    – Kaip galima nuo to apsisaugoti?

    – Negalima pasitikėti nerealius pažadus žarstančiomis agentūromis ar į kaimą atvykusiais ir važiuoti jus agituojančiais „neaiškiais“ nepažįstamais ar menkai pažįstamais „draugeliais“, nevažiuoti „į skolą“, neatiduoti asmens dokumentų ir pan.  Tačiau to nepakanka, įspėti, kalbėti, reikia ir konkrečių veiksmų, kad visuomenė, bendruomenės, kuriose ir sudaromos sąlygos atsirasti paklausiai vergovei, išnaudotų visas socialinio poveikio priemones ir ypač teisines, stabdant bet kokios formos vaikų ir suaugusiųjų išnaudojimą. Visų svarbiausia moralinė būtinybė – tai atkirtis nusikaltėliams, nes iki šiol kovos su prekyba žmonėmis atsakas nusikaltėliams dar nėra visavertis. Valstybė pripažįsta problemos egzistavimą ir skiria nemenkas pajėgas jai spręsti, tačiau įstatyminės spragos dar vis leidžia nusikaltėliams gana lengvai užsidirbti iš žmonių išnaudojimo ir net išsisukti nuo realių bausmių.

    – Pastaruoju metu vis dažniau girdime, jog Lietuva iš aukų šalies tampa pirklių  šalimi: girdime apie apgaule į mūsų šalį atvežamus užsieniečius su įdarbinimo už gerą atlygį tikslu, apie atvežtųjų dokumentų poėmį, kitus dalykus. Ar tai reiškia, jog iš aukų tampame aukų pirkliais?

    – Lietuva išlieka pirmiausia aukų kilmės šalimi, tačiau šiuo metu prekybos žmonėmis srityje mes esame ir tikslo, ir tranzito šalis. Vis dažniau tenka susidurti su nukentėjusiais ne iš Lietuvos, teikti pagalbą, tiek moterims, išnaudotoms prostitucijoje, tiek vyrams – statybų, pramonės ar paslaugų sektoriuje, atviliotiems čia žadamu geru uždarbiu iš kaimyninių buvusių Sovietų Sąjungos šalių ar net iš labai tolimų kraštų – Kolumbijos ar Nepalo.

    Neturėtume tuo stebėtis, nes prekybos žmonėmis reiškinys tik gilėja ir plečiasi, ir žmonės vis labiau virsta prekėmis, su vadinama moderniąja vergija vis labiau apsiprantama. Žmonės tiesiog pratinami būti šiuolaikiniais vergais, nes kai kam prekyba žmonėmis tik neišvengiamas reiškinys ir tai „nėra didelė problema“. Toks apsipratimas savaime sukuria palankias sąlygas įvairaus plauko nusikaltėliams iš tos  „moderniosios“ vergijos gauti didžiules pajamas.

    – Kiek vienoje ar kitoje situacijoje gali padėti sąmoningi piliečiai?

    – Svarbu „norėti“ pamatyti ir atpažinti socialinių grupių asmenų diskriminacijos apraiškas, laiku nukreipti pagalbai, nes praktika rodo, jau nekalbant apie plačiąją visuomenę, linkusią „nesikišti“, „nematyti“ svetimų bėdų, neretai net ir atsakingų įstaigų, tarnybų požiūris į PŽ problemą vis dar – rezervuotas ir skeptiškas.  Ragintume visus būti sąmoningiems, t. y. nepakantiems nusikaltėliams ir jautriems kiekvieno asmens likimui (skriaudžiamam vaikui, probleminiui nepilnamečiui, vyrui ar moteriai, neturintiems darbo, gyvenantiems atokiuose kaimuose, prasiskolinusiems, kamuojamiems priklausomybių ar kitų ligų).

    – Kur kreiptis, jei supranti, jog tavimi domisi žmonių prekeiviai?

    – Svarbiausia – netylėti ir kilus net menkiausiems įtarimams skambinti VISĄ PARĄ veikiančiu mūsų centro SOS numeriu +370 679 61 617, kuris skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti verbuojamus ar jau nukentėjusius žmones nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius. Nurodytu numeriu skambinti mums kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Mūsų specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

     

  • TERORAS FEISBUKE: PERSEKIOTOJAS NEĮGALIĄ MERGINĄ ĮKALBINĖJA NUSIŽUDYTI, POLICIJA TAME NIEKO BLOGO NEMATO

    Šiaulių rajone gyvenančią protiškai neįgalią jauną merginą jau kelerius metus internete atakuoja keistas vyras, raginantis nusižudyti arba žaloti save. Padėti merginai nusprendę Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro (KOPŽI) specialistai bandė pagalbos ieškoti policijoje, tačiau pareigūnai ne tik kad nepriėmė pareiškimo, bet ir pasijuokė.
    Dvidešimtmetei Daivai (vardas pakeistas – aut.) gyvenime teko patirti baisių dalykų. Mirus tėčiui, o netrukus po to – ir keliems giminaičiams, jauna mergina paniro į gilią depresiją.
    Pradžioje viename Šiaulių rajono kaime gyvenanti Daiva gydėsi, tačiau jos taip pat neįgali mama neturėjo pinigų kelionėms pas gydytojus, tad gydymas sustojo.
    Kaip 15min pasakojo KOPŽI Šiaulių skyriaus socialinė darbuotoja Bernadeta Dumskytė, Daiva dėl negalios sunkiai orientuojasi – labai pasitiki nepažįstamais žmonėmis, nesupranta, kas yra pavojus, nesuvokia, kad svetimi žmonės gali norėti ko nors blogo.
    Depresija serganti mergaitė po kurio laiko pagalbos ėmė ieškoti įvairiose „Facebook“ grupėse, skirtose sergantiems depresija, vienos jų orientuotos į savitarpio pagalbą, kitose tiesiog išsidirbinėja paaugliai.
    Ragino užsimauti virvę
    Vienoje iš šių grupių Daivą užkalbino vyriškis, kuris pradėjo rodyti keistą dėmesį neįgaliai merginai.
    „Jis jai pradėjo rašyti, sakydamas, kad myli, prašė pasakyti savo adresą, – pasakojo B.Dumskytė. – Jis tikriausiai suprato, kad mergina žemo intelekto, be to, pažeidžiamiems žmonėms tiek ir tereikia – jiems dažnai trūksta meilės ir supratimo. Jei kas nors parodo bent truputį empatijos, tokie žmonės labai greitai užsikabina.“
    Daiva vyriškiui savo adreso nepasakė, tačiau jam pavyko palenkti merginą žaloti save.
    Tuo vyras neapsiribojo, pavyzdžiui, vienas jo reikalavimų Daivai buvo toks: „Tu nusirenk nuoga, užsidėk virvę ant kaklo ir nušok nuo kėdės.“
    Anot B.Dumskytės, jis tai formuluoja kaip užduotį, kurią Daiva turi padaryti, jei yra pakankamai stipri.
    Už savęs žalojimą Daivos pašnekovas jai siūlydavo papildyti telefono sąskaitą, nupirkti batus arba telefoną.
    KOPŽI socialinės darbuotojos teigimu, mergina paskutinį kartą pjaustėsi rankas prieš porą mėnesių, o ant jos rankų matyti daugybė žaizdų.
    „Mergaitė sakė, kad jai nereikėjo materialinių dalykų, tačiau ji visada jautė, kad jos gyvybė yra nieko verta. Po pokalbių su vyriškiu ji jausdavo, kad jos gyvybė dar mažiau verta. Ji fotografuodavo savo perpjautas rankas, siųsdavo nuotraukas, o jis tuo mėgaudavosi“, – teigė pašnekovė.
    Po kurio laiko Daiva nusprendė nebebendrauti su vyriškiu, tačiau užblokavus vieną anketą, jis susikurdavo kitą ir vėl ieškodavo kontakto.
    Anot KOPŽI atstovės, Daivą ir jos veiksmus internete reikėtų nuolat stebėti, tačiau ją auginanti mama to padaryti negali.
    „Ir kalbant su mergina net nuostabu, kad ji tokia naivutė. Jei niekas nebūtų pasakęs, kad tai labai pavojinga, ji iki šiol nesuprastų“, – sakė socialinė darbuotoja.
    B.Dumskytė sakė, kad Daiva nėra vienintelė nukentėjusi nuo keisto vyro – tose pačiose grupėse jis yra radęs ir daugiau aukų.
    Viena mergina pati vedžiojo šį vyrą už nosies, išsiaiškino, kas jis galėtų būti, ir visą medžiagą atidavė policijai, tačiau ar dėl to buvo pradėtas koks tyrimas – neaišku. KOPŽI atstovės žiniomis, mergina anonimiškai pasiskundė policijos elektroninių paslaugų sistemoje.

    Policija nusprendė, kad visa tai – juokai

    Tačiau pirmadienį su Daiva Radviliškio rajono policijos komisariate apsilankiusią B.Dumskytę ištiko šokas – policija atsisakė priimti pareiškimą.
    „Ne tik tai, bet dar ir iš mūsų arogantiškai pasityčiojo, pasakė, kad jeigu kas nors lenda per „Facebook“, reikia užblokuoti, ir viskas. Kur dėtis tokiam pažeidžiamam žmogui, jei policija atsisako padėti?“ – klausė pašnekovė. Jos teigimu, prieš susitikimą su policijos pareigūnais ir taip nemažai jaudulio jautusi Daiva iš pareigūno kabineto išėjo visa drebanti. KOPŽI atstovė teigė negalinti patikėti policijos abejingumu.
    KOPŽI šią savaitę parašė Radviliškio rajono policijos komisariato vadovybei bei kreipėsi į prokurorus.
    Tuo metu Policijos departamento atstovas spaudai Ramūnas Matonis 15min teigė apie panašius atvejus, koks nutiko Daivai, dar negirdėjęs.
    Visais atvejais raginame žmones kreiptis į policiją, kad būtų galima atlikti tyrimą ir pagelbėti žmogui“, – sakė jis.
    Išgirdęs, kad pareiškimas nebuvo priimtas, R.Matonis teigė manantis, kad policija turėjo priimti pareiškimą, nebent yra kokių nors nežinomų aplinkybių.
     Policijos departamento atstovas teigė informaciją perdavęs Šiaulių apskrities policijos vadovui.
    B.Dumskytė 15min teigė, kad centras prašo visuomenės būti atsargius ir saugoti pažeidžiamus asmenis, nes nusikaltimai internete plinta, o nusikaltėliai naudojasi interneto teikiama anonimiškumo galimybe: „Tokie kibernetiniai žvejai tik ir tyko, kol silpnesnė žuvelė papuls į jų tinklą, o mūsų, institucijų bei visos bendruomenės tikslas turėtų būti užtikrinti, kad žmonės tokiose situacijose nebūtų palikti vieni spręsti savo problemų, atvirkščiai – jie turėtų jausti saugumą, kurį stato bendruomenės kuriamas užnugaris.“
    Šiaulių policija: dėl nepriimto pareiškimo pradėtas tarnybinis patikrinimas 
    Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos grupės vyriausiasis specialistas Artūras Šliavas penktadienį 15min atsiuntė paaiškinimą, kad Šiaulių apskrities policijai informacija apie šią neįgalią merginą žinoma nuo šių metų balandžio mėn.
    „Jau tada turėjome informaciją (ją gavome iš Policijos departamento), kad mergina, gyvenanti Radviliškio rajone, save žaloja, nori nusižudyti ir kt. Tai galimai ją verčia daryti kiti žmonės, su ja bendraudami socialiniame tinkle. Kadangi tai buvo panašu į žaidimą „Mėlynasis banginis“ nedelsiant buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminis tyrimas pradėtas Radviliškio rajono policijoje, bet jau kitą dieną perduotas Šiaulių apskrities policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybai. Byla tęsiama iki šiol“, – teigė policijos atstovas.
    Jis pridūrė, kad byla labai sudėtinga, bet yra didelė tikimybė, kad ji baigsis sėkmingai ir pasieks teismą: „O byla sudėtinga todėl, kad labai sunku kalbėtis su mergina, su jos šeima, gauti tam tikrą informaciją. Su mergina tyrėja buvo susitikusi ne kartą, daug kartų kalbėjusi telefonu, teikė jai ne kartą socialinę pagalbą, labai dažnai bendravo su jos šeimos nariais, mokyklos atstovais, socialiniais darbuotojais. Visi tyrėjos veiksmai nukreipti į tai, kad šiai merginai padėti – kad ji nesinaudotų socialiniais tinklais, kad nepildytų naujų pažinčių (susirašinėjimo) anketų ir kt.“
    A.Šliavas patvirtino, kad mergina ir KOPŽI atstovė buvo atvykusios į Radviliškio rajono policiją, jas pasitikęs tyrėjas, pateiktą informaciją išklausė.
    „Tyrėjui buvo žinoma, kad tyrimą jau vykdo Šiaulių apskrities policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdyba, vadovaujama skyriaus viršininkės Agijos Burkauskienės, todėl nurodė, tikslingiau būtų bendrauti su šio padalinio pareigūnais. KOPŽI atstovė sutiko su tyrėjo rekomendacija, ir sakė, puikiai pažįstanti A.Burkauskienę (nes anksčiau yra bendravusi kitose bylose), todėl jai dar šiandien paskambinsianti. Tą pačią dieną A.Burkauskienė sulaukė skambučio ir su KOPŽI atstove aptarė situaciją. A.Burkauskienė paprašė oficialią informaciją pateikti Šiaulių apskrities policijai arba Šiaulių apygardos prokuratūrai“, – teigė jis.
    Dar tą pačią dieną KOPŽI atstovė informaciją perdavė prokuratūrai, o ši, kitą dieną, tolimesniam tyrimui – Šiaulių apskrities policijai.
    „Šiaulių apskrities policija, patikslinusi duomenis, nuspręs ar pareiškimą prijungti prie dar balandžio mėnesį pradėto ikiteisminio tyrimo, ar pradėti atskirą tyrimą“, – teigiama 15min atsiųstame paaiškinime.
    Anot policijos atstovo, atlikus informacijos apie galimą tarnybinį nusižengimą – dėl galimai nepriimto pareiškimo, patikslinimą ir įžvelgus galimai padaryto tarnybinio nusižengimo požymius bus pradėtas tarnybinis patikrinimas.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Lauryna Vireliūnaitė

  • DARBININKAI IŠ NEPALO TIK LIETUVOJE SUŽINOJO, KAS YRA VERGOVĖ

    Gyvuliškos gyvenimo sąlygos, maistas kas antrą dieną, vietoje pažadėto atlygio už darbą – grašiai, sutrikusi teisėsauga ir sustojęs laikas Ruklos pabėgėlių centre. Tokią Lietuvą pamatė darbu Vilniaus rajone susigundę darbininkai iš Nepalo, pirmadienį pasprukę iš mūsų šalies.
    Daugiau nei du mėnesius pralaukę pagalbos ir pinigų, nepaliečių darbininkai paliko Ruklos pabėgėlių centrą, kuriame laikinai buvo įkurdinti. Policija pradėjo tyrimą dėl prekybos žmonėmis, tačiau advokatai teigia, kad Lietuva neturi patirties sprendžiant tokias situacijas, o jų tik daugėja.
    Susiviliojo darbu Lietuvoje
    15 Nepalo gyventojų į Lietuvą birželio 8 dieną atvyko su darbdavio pažadu, kad čia jiems bus mokamas 1300 eurų mėnesinis atlyginimas už darbą statybose. Tokį pasiūlymą jiems pateikė įdarbinimo agentūra Nepale. Tiesa, už įdarbinimą Lietuvoje jie turėjo sumokėti agentūrai maždaug po 10 tūkstančių eurų.
     „Atvykę į Lietuvą, jau kitos dienos rytą pradėjome darbą, kasėme anglis. Apgyvendino Visalaukės gyvenvietėje, Vilniaus rajone. Sąlygos buvo baisios“, – 15min pasakojo vienas iš nepaliečių Deonas Gurungas.
    Juodu plastiku uždengti grotuoti langai, kad gyventojai nebūtų matomi. Aptrupėjusios sienos, lentgaliais apkalti kambariai, nušiurusios, gyventi netinkamos patalpos be kriauklės, tad dušas atstojo indaplovę.
    Buities sąlygų Nepale neišlepinti darbininkai Vilniaus rajone buvo šokiruoti, todėl jie nusprendė viską nufotografuoti ir nufilmuoti.

    „Nepaliečiai buvo šokiruoti pamatę, kad teks gyventi be durų, antisanitarinėmis sąlygomis. Tačiau į Lietuvą jie atvyko užsidirbti“, – 15min pasakojo jiems padėjusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.

    Kasdien maitino pažadais
    Palikę šeimas Nepale ir spaudžiami skolų už vizas, darbininkai Vilniaus rajone uoliai pradėjo darbuotis. Po darbo pirmąją savaitę jokio atlyginimo negavo. Negavo ir antrą. „Davė tik po 10 eurų, kad maisto nusipirktume. Vienas surinkdavo pinigus ir išvažiuodavo į parduotuvę. Tačiau pinigų neužteko, valgėme savo atsivežtus makaronus iš Nepalo, o kai kada ir badaudavome“, – tikino D.Gurungas, vienintelis grupėje kalbantis angliškai.
    Tikėjęsi dirbti statybose, jie Vilniaus rajone pasikeisdami kasė anglis.
    Nepalo darbininkai oficialiai buvo įdarbinti mažojoje bendrijoje „Skolų birža“. Jos vadovas – „ponas Egis“ – nepaliečius maitindavo pažadais, kad atlyginimas tuoj bus išmokėtas.
    Statyba ir darbuotojų nuoma užsiimanti mažoji bendrija įregistruota Vilniuje, Panerių gatvėje. Nurodytas telefonas yra išjungtas, o jos vadovas yra Gurdeepas Grewalas. Vėliau nepaliečiai išsiaiškino, kad jis yra indas, greičiausiai tik statytinis, tačiau viskam vadovauja lietuvis „ponas Egis“.
    „Jis vis sakydavo – rytoj algą gausit. Kai ateidavome rytojus, vėl tą patį kartodavo. Mums tai sukėlė nerimą, todėl kreipėmės į policiją dėl neišmokėtų atlyginimų“, – pasakojo nepalietis. Atvykėliai bent du kartus kreipėsi pagalbos.
    Į gyvenamąją nepaliečių vietą atvykę pareigūnai turėjo būti pasibaisėję. „Jie labai stebėjosi, kaip mes galime gyventi tokiomis sąlygomis, fotografavo patalpas, sakė, kad mes būsime perkelti kitur, kad mums padės“, – pasakojo D.Gurungas, šiuo metu jau išvykęs iš Lietuvos.
    Galiausiai pasirodė ir darbdavys.
    „Egis mums aiškino, kad nėra darbo statybose, nors tai buvo žadėta, mes juk pasirašę sutartis. Jis labai supyko sužinojęs, kad kreipėmės į policiją. Tada nusprendė mums surengti egzaminą – teko parodyti, ką mokame. Po to pasakė, kad mes egzamino neišlaikėme ir būsime visi išvežti dirbti į Lenkiją“, – tęsė pasakojimą D.Gurungas. Darbdavys, pasak jo, buvo surinkęs pasus. Tik po to, kai apsilankė policija, buvo pažadėta, kad pasai bus grąžinti.
    Beje, nepaliečiai prieš atvykdami į Lietuvą savo šalyje turėjo baigti statybininkų kursus, už kuriuos taip pat mokėjo iš savo kišenės.
    Nepaliečiai mobiliaisiais telefonais slapta įrašė, kaip šaukia, pasak jų, Egis. Šiuo įrašu pasidalino ir su 15min. Redakcija negali garantuoti jo autentiškumo, tačiau įraše girdisi grasinimai nepaliečiams, kad su jais bus susidorota, kad jie Lietuvoje nesulauks jokios pagalbos, o jų likimas priklauso tik nuo jo, Egio. Laužyta anglų kalba liejasi keiksmažodžiai.

    Susikalbėti buvo sunku

    Nepaliečiai grūdosi apgailėtinose patalpose, o dirbti ėmė grupėmis – vieni ilsisi, kiti eina anglių krauti. „Kartais visai nedirbdavome, tik sėdėdavome ir laukdavome. Žinote, labai sunku laukti ir darbo, ir pinigų, kai esi toli nuo namų, esi skolingas, ir dar laukia šeima tavo pinigų. Mes pradėjome labai nerimauti“, – atviravo D.Gurungas.
    Galiausiai su policijos pagalba 15 nepaliečių buvo išvežti iš Visalaukės ir apgyvendinti Vilniuje, svečių namuose. „Mes čia gyvenome savaitę, mus apklausinėjo policija“, – pasakojo pašnekovas.
    Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl prekybos žmonėmis, pradėta nepaliečių apklausa. Tiesa, apklausti juos buvo sunku – beveik visi jie kalba tik hindi kalba. Galiausiai nepaliečiams buvo suteiktas nukentėjusių nuo prekybos žmonėmis statusas, tačiau tai nieko nepadėjo.
    Tyrimas dėl prekybos žmonėmis kol kas tęsiamas, įtarimai niekam nepareikšti, 15min patvirtino Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Rimas Juodis.
    Bylą kuruojantis prokuroras teigė perėmęs bylą po atostogų, vyksta tyrimas. Kokia bylos perspektyva, kai nepaliečių Lietuvoje jau nėra? „Tai neturi jokios reikšmės bylai“, – sakė prokuroras.
    Atsidūrė pabėgėlių centre
    Darbo ir pinigų neturintiems nepaliečiams pagalbos ranką ištiesė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras. Taip Nepalo darbininkų grupė atsidūrė Rukloje, pabėgėlių priėmimo centre.
    Tiesa, nepaliečiai nebuvo pabėgėliai, turėjo leidimus gyventi, tačiau leidimai dirbti jau buvo atimti dėl vykstančio tyrimo. Grįžti namo jie negalėjo, nes neturėjo pinigų, o dirbti čia irgi nebuvo galimybės.
    „Bandėme jiems padėti rasti darbą Lietuvoje, tačiau sunku rasti darbdavį grupei žmonių, nekalbančių angliškai. Kai kas siūlė įdarbinti juos nelegaliai, bet mes atsisakėme. Kol policija tęsė tyrimą, taip jie visą mėnesį Rukloje ir pralaukė“, – 15min pasakojo Centro vadovė Kristina Mišinienė.
    Ji pastebėjo, kad nors pinigų ir negavę, praalkę nepaliečiai nesiskundė ir nekeikė Lietuvos. „Jie yra budistai, sakydavo, kad yra nusiminę dėl tokios situacijos“, – sakė K.Mišinienė.
    Vienas iš darbininkų, D.Gurungas, tvirtino nieko bloga nenorintis pasakyti apie Lietuvą ir jos žmones. „Mums daug kas padėjo čia, tik gaila, kad taip ilgai užsitęsė tyrimas. Jei ne tie du mus apgavę žmonės – iš agentūros Nepale ir „Skolų biržos“, viskas būtų buvę gerai. Mes tik norėjome užsidirbti“, – ramiai dėstė nepalietis.Pasak jo, dalis darbininkų išvyko į Lenkiją, dalis į Portugaliją.
    Lietuvoje daugėja atvejų, kai atvykę darbininkai iš tolimų šalių čia negauna pinigų, paliekami likimo valiai. Specialistai teigia, kad tokių situacijų tik daugės, nes Lietuvai trūksta darbo jėgos, tad užsieniečių darbininkų srautas tik didės.
    Advokatė: Lietuvoje veikia schema 
    Nepaliečiams pagalbos ranką ištiesusi advokato padėjėja Eglė Samuchovaitė 15min prisipažino pirmą kartą gyvenime apsiėmusi ginti užsieniečius prekybos žmonėmis byloje.
    „Iš to negavau jokio atlygio, nes apsiėmiau juos ginti dėl smalsumo. Norėjau pažiūrėti, kaip tai veikia Lietuvoje. Koks pirmas įspūdis? Institucijos nesusikalba, nevyksta bendradarbiavimas, nežinoma, kas už ką atsakingas tokiose situacijose kaip ši“, – pasakojo ji.
    Iš dalies tai yra dėl to, kad Lietuva neturi daug patirties sprendžiant tokias problemas. „Pasirodo, kad tokiais atvejais užsieniečiams niekas negali padėti, niekas neveikia, nors taip valstybėje neturėtų būti“, – įsitikinusi E.Samuchovaitė.
    Advokato padėjėjos manymu, nepaliečių istorijoje būta ir jų pačių naivumo, tačiau ne tik. „Negaliu komentuoti ikiteisminio tyrimo medžiagos, tačiau galiu pasakyti, kad Lietuvoje veikia schema, kaip tokie žmonės įvedami, įtraukiami. Manau, kad mes matome tik viršūnėles, o apie daug atvejų net nesužinome“, – samprotavo nepaliečių interesus gynusi E.Samuchovaitė.
    Su ja sutinka ir K.Mišininienė, nepaliečių istorijoje labiausiai nusivylusi teisėsaugos darbu. „Esu labai nusivylusi, kaip su tokiais nukentėjusiais dirba teisėsauga, neabejoju, kad ši byla bus nutraukta, nes nepaliečių jau Lietuvoje nėra. Kol jie dar buvo čia ir tikėjosi atgauti pinigus, pareigūnai apskritai su mumis nustojo bendrauti“, – skundėsi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Marius Jokūbaitis