„Išgirdome dalykus, kurie, manėme, 2016 metais jau neįmanomi policijos pareigūnų darbe, – sunkiai žodžius renka daugybei nusikaltimo aukų pagelbėjusios programos vadovė Kristina Mišinienė. – Jei tai tiesa, tai kalba eina ne apie nepilnamečių mušimą apklausų metų, bet jau apie kankinimą – rakinimas prie kėdės, rišimas prie medžio, deginimas elektrošoku, mušimas į galvą, lytinius organus.“
Lietuvos „Carito“ specialios programos vadovė neslepia, kad prabilti apie itin baisius dalykus ryžosi ne iš karto – tik susidūrusi su didžiuliu pasipriešinimu suprato, jog šioje situacijoje vienintelis ginklas yra viešumas.
„Man tikrai nelengva kelti šiuos klausimus viešai – per daugelį programos darbo metų mes kartu su Lietuvos policijos pareigūnais išgelbėjome daugybę moterų, vyrų, vaikų, kurie būtent dėl pasiaukojančių pareigūnų veiksmų gavo „antrą šansą“, pakilo naujam gyvenimui“, – prisipažino K. Mišinienė.
Ar tikrai prieš nepilnamečius smurtavo policijos pareigūnai, šiuo metu aiškinasi Marijampolės apskrities policija – Imuniteto skyriaus vyriausioji tyrėja Regina Sušinskienė DELFI patvirtino, kad yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, tačiau kol jis dar nėra baigtas, apie jį kalbėti dar per anksti.
Tuo metu Kauno apygardos prokuratūroje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl prekybos žmonėmis – tiriama, ar nepilnamečiai nusikaltimus, dėl kurių turi problemų su teisėsauga, darė tik dėl to, kad pateko į gerai paspęstus organizuotų nusikaltėlių spąstus.
Sulaikė Vokietijoje – be pinigų, išbadėjusius ir sutrikusius
Tai istorija apie du nepilnamečius ir jų gyvenimo klystkelius – kai paslydus nesuteikiama jokia galimybė atsitiesti ir iš naujo kabintis į gyvenimą be kriminalinės praeities. Ši istorija ir apie policijos pareigūnus, kurie tyrė nepilnamečių padarytus nusikaltimus, ir apie valstybės tarnautojų požiūrį į nusikaltusius nepilnamečius – kai net neišgirdę, ką pasakys, jie garsiai šaukia, jog jie tėra eiliniai nusikaltėliai, kuo greičiau šiuos nepilnamečius reikia uždarytį į zoną. Ir problema bus išspręsta.
Vos už keliolikos kilometrų nuo Vilkaviškio nutolusiuose kaimuose socialinės rizikos šeimose gyvenantys nepilnamečiai programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ atstovų dėmesį patraukė prieš pat praėjusias Kalėdų šventes – paskambinusi vieno jų motina verkdama šaukėsi pagalbos.
„Ji prašė padėti pargabenti sūnų ir jo draugą iš Vokietijos – paaugliai buvo sulaikyti klaidžiojantys po šalį, kurios kalbos nei vienas nemokėjo, be pinigų, išbadėję ir sutrikę“, – sakė K. Mišinienė.
Į Vokietiją nepilnamečiai, dėl kurių vieno dingimo buvo paskelbta oficiali paieška, paspruko bėgdami nuo jiems gresiančių nemalonumų – apie tai jie net neužsiminė savo motinoms, o tą dieną, kai ketino išvykti iš Lietuvos, namuose net pasipuošė, lyg vyktų į pirmąjį pasimatymą. O juk slapčia pasiėmė menkas santaupas ir į krepšius susikrovė kompiuterius, kuriuos vėliau pardavė, kad turėtų už ką išvažiuoti iš Lietuvos.
„Mums buvo pažadėtas darbas Diuseldorfo mieste, bet kai atvažiavome, pasakė, kad jau pavėlavome – atsirado kiti darbuotojai“, – apie kelionę į Vokietiją pasakojo šešiolikmetis, kurio, kaip ir metais vyresnio jo draugo nei vardai, nei pavardės negali būti skelbiami – tai draudžia įstatymas.
Kito darbo Vokietijoje paaugliams nepavyko susirasti – iš pradžių, kol dar turėjo pinigų, jie keletą dienų gyveno viešbutyje, o paskui klaidžiojo gatvėmis, kol galop vieną jų, važiavusį be bilieto, sulaikė traukinio kontrolierius. Parą policijos areštinėje praleidęs šešiolikmetis buvo išvežtas į jaunimo centrą – į čia atvyko ir jo septyniolikmetis draugas.
Čia nepilnamečiai praleido maždaug dvi savaites, kol galop buvo sugrąžinti į Lietuvą. O čia, vos spėję atšvęsti Naujųjų metų sutikimą, buvo sulaikyti policijos pareigūnų – anksčiau neteistas šešiolikmetis už grotų praleido mėnesį ir vasario pradžioje išleistas į laisvę, o jo septyniolikmetis draugas iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus paleistas tik praėjusį penktadienį. Na ir kas, kad pusnuogis, na ir kas, jog apie jo paleidimą net nebuvo pranešta motinai, o autobuso bilietas buvo nupirktas tik iki Marijampolės – juk dar jaunas, turi daug jėgų ir į už keliasdešimt kilometrų nuo Suvalkijos sostinės esančius namus gali ir pėsčiomis pareiti.
Bet nereikėjo – nepilnametį Marijampolės autobusų stotyje pasitiko to visai daryti neprivalėjusi „Carito“ programos darbuotoja Erika Kašiūbaitė. Jai reikėjo įdėti nemažai jėgų, kad nepilnamečio grįžimu į namus pasirūpintų Vilkaviškio rajono socialiniai darbuotojai.
Pažintis su nepažįstamaisiais – viskas dėl pinigų
Į svajonių Vokietiją paaugliai spruko norėdami apsaugoti savo šeimas – jiems buvo grasinama, kad nukentės ne tik jie patys ar artimieji, bet ir bus sudeginti jų namai. O visos bėdos prasidėjo dėl vaikiško naivumo – nepažįstami vyrai pasiūlė užsidirbti pinigų. Uždarbis jiems pasirodė toks didelis, kad šie net nesvarstydami sutiko – vien už tai, kad nueis pas Šakių rajone gyvenančią senolę ir iš jos paims 3 tūkst. eurų, gaus dalį šių pinigų. Jokio vargo – ir 400 Eur tavo kišenėje!
„Su draugu nuvažiavome į Vilkaviškį nusipirkti elektroninių prekių, o kai ėjome parduotuvės link, mus susistabdė trys vaikinai, vienas jų nusivedė šiek tiek tolėliau ir pasiūlė parūkyti, – apie pažintį su nepažįstamaisiais pasakojo šešiolikmetis. – Jis sakė, kad atrodau kaip normalus bachūras ir paklausė, ar nenorėčiau užsidirbti. Pasakiau, kad norėčiau, klausiau, koks tai darbas. Jis atsakė, kad nieko baisaus, man tiesiog reikės nueiti nurodytu adresu ir paimti iš anksto paruoštus pinigus. Jis man davė savo telefono numerį, sakė, kad greitai susisieks.“
Kaip sakė, taip ir padarė – po kelių dienų į šešiolikmečio telefoną atskriejo SMS žinutė, kurioje buvo nurodyta nuvykti į Šakių rajoną. O kai su draugu nuvyko, pateko į pareigūnų surengtą pasalą – buvo sulaikyti kaip telefoninių sukčių bendrininkai.
„Po kelių dienų išėjęs į lauką prie namų pamačiau tuos asmenis, kurie mane siuntė paimti pinigų – jie liepė lipti į jų automobilį ir ėmė priekaištauti, kad paėmėme 3 tūkst. Eur, bet jų neatiduodame, – sakė šešiolikmetis. – Aiškinau, kad mus sulaikė policija ir apkaltino sukčiavimu, bet jie nepatikėjo ir ėmė grasinti susidorojimu. Iš pradžių į tai nekreipiau dėmesio, bet po kurio laiko tą patį automobilį su tais pačiais asmenimis mačiau dar keletą kartų, o po savaitės tie vyrai pareiškė, kad sudegins namus, jeigu negrąžinsiu pinigų.“
Grasinimų sulaukė ir septyniolikmetis – prie jo namų taip pat buvo atvykę iki šiol pareigūnų nenustatyti asmenys, taip pat grasino, jog užkas po žeme, tačiau kai šis išsigandęs paskambino policijai, šie iš karto pasišalino.
Nepilnamečiai tikino, kad ne juokais išsigando, todėl nutarė apiplėšti prie pat jų namų esančios parduotuvės savininką ir pinigus atiduoti tiems vyrams. „Galvojome, kad taip išsisuksime iš padėties“, – sakė šešiolikmetis.
Bet neišsisuko, o tik dar labiau įklimpo – kai parduotuvės savininkas lapkričio 8 d. baigė darbą ir su uždirbtais pinigais įsėdo į automobilį, vienas vaikinų pribėgo prie mašinos ir atidaręs dureles juos pagrobė. Verslininkas jaunuolius iš karto pažino, apie tai pranešė policijai.
Nors iš parduotuvės savininko buvo pagrobta 2 560 Eur, nepilnamečiai tikino, kad pinigų buvo kur kas mažiau – 1 500 Eur, tačiau vis tiek prisiėmė kaltę, nes dalį pinigų galėjo pamesti sprukdami po vagystės. Šiuos pinigus septyniolikmetis jau kitą dieną perdavė nepažįstamiesiems, kurie „už vargą“ davė 70 Eur. Bet tuo pačiu nurodė, kad tai – tik dalis skolos, teks atiduoti ir kitą dalį.
Iš paauglių lūpų – skausmą veriantys prisiminimai
Apie tai, kad apvogė parduotuvę, nepilnamečiai prisipažino ilgai nesispyriodami – lapkričio 9 d., kai skirtingu laiku pas juos į namus atvyko nusikaltimą tiriantys Vilkaviškio policijos pareigūnai.Nepilnamečiai buvo išvežti į apklausas komisariate. Vieni, nedalyvaujant jų įstatyminėms atstovėms motinoms – esą juk tai įprasta procedūra. O paskui, dar tą pačią dieną, jau kaip įtariamieji buvo išleisti į namus.
Kaip buvo vykdomos nepilnamečių apklausos, dabar dar aiškinasi ikiteisminį tyrimą atliekanti Imuniteto skyriaus tyrėja – jai buvo perduoti sausio 25 d. Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje nepilnamečių parašyti pareiškimai dėl galimai patirto smurto. Šių pareiškimų būtų nebuvę, jeigu ne programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Marijampolės skyriaus darbuotoja E. Kašiūbaitė.
„Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau iš jų lūpų“, – šiandien sako socialinė darbuotoja. Ji buvo nuvykusi į Marijampolės policijos areštinę aplankyti uždarytų nepilnamečių.
„Iš pradžių kalbėjau su septyniolikmečiu – tiesiog norėjau išgirsti, kaip jis atsidūrė tokioje situacijoje, gal jam reikalinga pagalba, – pasakojo E. Kašiūbaitė. – Labai sunku buvo užmegzti kontaktą, bet stengiausi, mums kalbantis supratau, kad kažkas yra ne taip – jaučiau, jog jis kažką nutyli. Tuo metu man net nebuvo kilusi mintis apie smurtą, bet vaikas ėmė ir kažkaip atsivėrė. Sunkiai, bet papasakojo – sakė, kad jį mušė pareigūnai, jog prisipažintų dėl iš parduotuvės savininko įvykdytos vagystės.“
Socialinė darbuotoja mano, kad nepilnametis net neketino pasakoti apie patirtą smurtą, bet greičiausiai dėl jauno amžiaus dar nesugebėjo sutramdyti savo bejėgiškų emocijų. Maža to, nors po įvykio jau buvo praėję pakankamai laiko, tačiau ant jo kūno dar matėsi po sužalojimų išlikę randai.
„Iš tiesų, vaikinui dar tik septyniolika metų – tai tokio amžiaus paauglys, kai jam sunku garsiai pasakyti, jog mane mušė, – kalbėjo E. Kašiūbaitė. – Juk taip elgdamasis jis pripažįsta, kad buvo pažemintas, o jis yra vaikinas, kaip čia taip gali būti.“
Tą pačią dieną socialinė darbuotoja susitiko ir su šešiolikmečiu – kitoje kameroje uždarytas nepilnametis taip pat papasakojo apie apklausos metu galimai patirtą smurtą. Su tokiomis situacijomis anksčiau nesusidūrusi E. Kašiūbaitė paprašė nepilnamečių parašyti pareiškimus Lietuvos policijos generaliniam komisarui. Jie sutiko.
„Neslėpsiu, mane ištiko šokas – mes visada žmones skatiname pareigūnais pasitikėti, sakome, tik nebijokite, viską pasakokite, jie tikrai padės, bet kai susidūriau su šia situacija, kai tokiais metodais bandoma išgauti tiesą, labai suglumau – juk dabar nebus lengva kitus įtikinėti, kad jie pasitikėtų pareigūnais, – neslėpė ji. – Bet sakysiu, nes neabejoju, kad policijoje dirba tikrai daug dorų pareigūnų.“
Parašė laišką generaliniam policijos komisarui
Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje laikomų Vilkaviškio rajono gyventojų pareiškimai buvo perduoti Lietuvos policijos vadovybei. Į juos iš karto buvo reaguota – nurodyta pradėti tyrimą.
Septyniolikmečio pareiškime policijos generaliniam komisarui nurodyta, kad vienas pareigūnų esą jį prirakino prie kėdės, o kitas daugybę kartų panaudojo elektrošoką – tazerį. „Daug kartų, net nepamenu, kiek – į kojas, kartą į petį, dar norėjo į kaklą ir klyną, bet nenuspaudė“, – rašė nepilnametis.
„Kai mane policininkai nusivežė į komisariatą, uždėjo antrankius ir ėmė manęs klausinėti, kur buvau nusikaltimo vakarą, bet aš jiems nieko nesakiau, – aiškino kitas nepilnametis. – Tada jie mane paliko trims valandoms ir išvažiavo, o kai grįžo, vėl tęsė, bet ir tada nieko nesakiau, dėl ko tyrėjas man kumščiu trenkė į veidą. Ir vėl paklausė, bet vis tiek nesakiau tiesos, jis man dar kartą trenkė… Tada kitas tyrėjas ėmė grasinti, kad mane „sukiš į sieną“, o paskui vėl tas kitas tyrėjas man trenkė dar kartą ir aš tada jau viską papasakojau.“
Šešiolikmetis taip pat nurodė, kad po apklausos policijoje važiuojant į namus pasikalbėjo su draugu apie tai, kas įvyko policijoje – šis pasakė, jog irgi buvo mušamas.
„Matyt, pareigūnams nervai trūko, tai man davė kelis kartus per galvą, o draugui daugiau kliuvo – pas jį iki šiol žymės matosi, pats mačiau ir ant peties, ir ant kojų“, – sakė paauglys, kuris teigia mažiau nukentėjęs.
Kol nevėlu, dar galima padėti
Ar tai, ką praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams po apklausos policijoje pasakoja nepilnamečiai, yra tiesa, DELFI norėjo paklausti Vilkaviškio policijos pareigūnų, kurių pavardės yra minimos paauglių pareiškimuose, tačiau šie atsivėrė tylos siena. Tuo metu policijos komisariato viršininkas Edvardas Gruzdys įsitikinęs, kad tokie dalykai policijoje yra neįmanomi.
„Nemačiau aš tų skundų, todėl nelabai ką ir turiu komentuoti, mes kol kas tik gandais vadovaujamės, bet manau, kad tai yra viena iš gynybos versijų – šiais laikais man sunku patikėti, jog tokie dalykai galėtų būti“, – sakė E. Gruzdys.
Pasak jo, nepilnamečių pasakojimai apie esą patirtą smurtą – neišskirtiniai, taip elgiasi ne vienas nusikaltimą padaręs asmuo, kai siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės ir nurodo, jog jų parodymai policijoje esą buvo išgauti prievarta.
„Žinoma, kiekvienas atvejis turi būti tiriamas atskirai, bet sunku patikėti, kad taip galėjo būti“, – pažymėjo jis ir pridūrė, jog nepilnamečių apklausos policijoje buvo atliktos nepažeidžiant įstatymų.
Tuo metu programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ darbuotojai sako, kad tai, ką išgirdo iš atsakingų Vilkaviškio tarnautojų ir pareigūnų lūpų, juos mažų mažiausiai šokiravo, o kalbėti apie gynybines versijas – nesąžininga, nes nepilnamečiai kaltės dėl vagystės net neneigė ir teisme, jų byla jau išnagrinėta ir yra paskelbtas nuosprendis.
Tokią poziciją programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinės darbuotojos girdėjo dar prieš nuosprendžio paskelbimą, kai į Vilkaviškį vyko pasikalbėti su atsakingų tarnybų vadovais – norėjo apsvarstyti bendrą veiksmų planą, pasidalinti atsakomybėmis. Deja, kaip jos sako, visus šiuos lūkesčius teko pasilaikyti sau, nes „tarnybų atstovai pasitiko mus neslepiamu priešiškumu, riksmais, kaltinimais sukuriant problemas iš nieko“.
„Nors ir ruošėmės vietinių nesvetingumui, bet tikrai suglumome – kai policijos komisaras su Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja pasikeisdami, nerinkdami žodžių puolė mus sakydami: „ko čia atvykote, tie vaikai seniai žinomi, iš jų nieko gero, nėra čia jokios prekybos žmonėmis, jie viską meluoja, jie patys yra tikriausi nusikaltėliai, juos reikia gerai nubausti“ ir t.t. Ką gali pasakyti tariamai vaiko teisių gynėjai, šaukiančiai, kad „aš jais netikiu, ten nieko nebuvo“?“ – slogiais prisiminimais dalijosi socialinės darbuotojos.
„Man atrodė, kad policijos viršininkas yra įsižeidęs, kad mes giname nusikaltėlius, vis klausė, kodėl akcentuojame šiuos du paauglius, o ne visus kitus, – pasakojo E. Kašiūbaitė. – Atsakymas paprastas: todėl, kad sužinojome apie šį atvejį ir negalėjome į jį nereaguoti. Tikrai nėra veiksmingas būdas nepilnametį uždaryti į kalėjimą ir manyti, kad viskas pasikeis. Tikrai nepasikeis, reikia jam padėti – juk jie dar paaugliai, dar gali pasikeisti, o ir jie patys yra suinteresuoti pasikeisti. Dar nėra taip blogai, kaip galėtų būti.“
Nesupranta, kaip galima taip sužvėrėti
„Šiandien savo pagalbos programoje fiksuojame atvejus, kai tiek pavieniai, tiek organizuoti nusikaltėliai verbuoja, išnaudoja nepilnamečius atlikti nusikaltimams Lietuvoje ir užsienio šalyse, – sako daugybei nusikaltimo aukų vartus į naują gyvenimo kelią atvėrusi programos vadovė K. Mišinienė. – Absoliučiai visais atvejais tai – tėvų ar institucijų neprižiūrėti, apleisti, neauklėti paaugliai, kurių problemomis žaibiškai pasinaudoja kriminalinis elementas. Bet panašu, kad ne tik jis.
Regionų Vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojai – ramiai situaciją stebint Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, policijos pareigūnai – ramiai situaciją stebint Policijos departamentui, seniūnijų atstovai, socialiniai darbuotojai – savivaldybių administracijoms siunčiant pritarimo ženklus, visi beveik be išimčių įsitikinę – šitie vaikai bendruomenei nereikalingi: „atrado, mat aukas, į zoną juos greičiau“.
Situacija Vilkaviškio miestelyje nustebino nebent tuo, kad, sukvietus mero pagalba atsakingas tarnybas pasitarti, kaip dirbti, padėti paaugliams, susirinkusieji ne vienas kitam kaltinimus kėlė, o agresyviai vienijosi prieš nukentėjusiuosius ir jų šeimas.“
Pasak jos, paaugliai ir jų artimieji atkakliai, nekeisdami detalių, pasakoja ne tik apie suaugusius vyrus, persekiojančius berniukus, bet ir apie smurtą, kurį galimai patyrė policijoje.
„Jei tai tiesa, tai kalba eina ne apie nepilnamečių mušimą apklausų metų, bet jau apie kankinimą: rakinimas prie kėdės, rišimas prie medžio, deginimas elektrošoku, mušimas į galvą, lytinius organus – komentarai nereikalingi, – kalbėjo K. Mišinienė. – Kyla klausimas – ar gali keli komisariato pareigūnai taip staiga sužvėrėti, atlikti protu nesuvokiamus veiksmus, o paskui vėl lyg niekur grįžti mus „Ginti. Saugoti. Padėti“? Ir kolegoms, vadovui nieko visiškai nieko nepastebint? Bet vadovas pastebimai nervinasi, jis specialistų pasitarime garsiau už kitus šaukia, kad vienintelė priemonė šiems įgrisusiems paaugliams – „zona“.
O gal mes susidūrėme su smurto subkultūra komisariate, kur visi viską žino, bet tyli? Leiskite atsargiai priminti – smurtas žlugdo ne tik jį patiriančius, bet ir pačius smurtautojus. Tai baisus nuodas, kurį kartą pavartojus, jis klastingai įsikuria žmogaus sąmonėje, formuoja elgesį, asmenybę. Yra rimtų priežasčių apklausos metu smogti paaugliui kumščiu į veidą? Būkite tikri – jų atsiras ir visiškai su šiais paaugliais nesusijusiose situacijose.“
Pagalbos nusikaltimų aukoms vadovė neslepia, kad buvo labai nelengva prabilti apie policininkams metamus kaltinimus, nes būtent pareigūnai yra tie, kurie per daugelį programos gyvavimo metų padėjo išgelbėti daugybę žmonių.
„Žinau, kaip jautriai policijos vadovybė reaguoja į atvirą kritiką, suprasdama ją kaip policijos vardo menkinimą, permainų stabdį, bet mieli mus saugantys vyrai ir moterys, kas yra mūsų ambicijos, palyginus su tuo širdies skausmu, kurį šiandien jaučia minėti paaugliai ir jų šeimos? – kalbėjo K. Mišinienė. – Policija pati tiria savo pareigūnų veiksmus Vilkaviškyje, nuoširdžiai prašau – tie, kas matėte, žinojote, girdėjote – prakalbėkite, netylėkite.“
Iš motinos lūpų – dar vienas šiurpą keliantis pasakojimas
K. Mišinienės prašymas netylėti – vardan tiesos. Kad ir kokia ji būtų – ar palanki baisius kaltinimus pažėrusiems nepilnamečiams, ar policijos pareigūnams, kurie gal tik išgalvotai kaltinami smurtu.
Tuo metu vieno paauglių – šešiolikmečio motina, kuri iš viso yra susilaukusi septynių vaikų, iš kurių jau trys sukūrę savo šeimas, prisipažįsta, kad žinojo apie sūnaus apklausą policijoje, tačiau po jos niekur nesikreipė, nes tiesiog nežinojo, kas galėtų padėti. Ir ja patikėti.
„Apie tai sūnus man nieko nepasakoja, sako, mažiau žinosi, ilgiau gyvensi, bet iš kitų vaikų buvau girdėjusi, o kaip viskas buvo iš tikrųjų, sužinojau tik per jo apklausą Imuniteto skyriuje“, – prisipažįsta moteris.
Dėl sūnaus, kuris yra dalyvavęs įvairiose varžybose ir pelnęs daugybę medalių, o savo ateitį siejęs su sportu, moteris niekada neturėjo problemų – vaikas visada neblogai mokėsi, dažnai iš rankos nepaleisdavo knygos. Bet – iki tol, kol nesusidėjo su metais vyresniu draugu.
„Ir jo motina pripažįsta, kad mano sūnų išvedė iš kelio, bet gal jis dar susiprotės? – kalbėjo ji. – Sūnus sako, kad nori kuo greičiau iš to purvo išbristi, nes puikiai supranta, kad tas kelias niekur neveda.“
Gerokai daugiau bėdų moteris turi dėl keturiolikmečio sūnaus – šis jau ne kartą buvo įkliuvęs policijos pareigūnams. O prieš praėjusias lapkričio šventes išplėšė kaimo kapinėse įrengtą elektros skydinę, dėl to dalis kaimo liko be šviesos.
Šį nusikaltimą pareigūnai greitai išaiškino, tačiau, kaip teigė moteris, jos sūnus taip pat patyrė smurtą. Ir esą tą pačią dieną, kai policininkai komisariate apklausinėjo šešiolikmetį sūnų.
„Jie tada sūnų paliko policijoje ir atvažiavo į namus, bet nė žodžiu neužsiminė, kad sūnus yra sulaikytas, – pasakojo moteris. – Iš pradžių pareigūnai su jaunėliu pasikalbėjo namuose, prašė parodyti, kur jis daiktus iš elektros skydinės paėmė, o kai nuėjo prie kaimo kapinių, jam iš karto ant vienos rankos uždėjo antrankius, nors vaikui dar tik keturiolika metų. Kai sūnus viską parodė, pareigūnai sūnų įsisodino į automobilį – net supykau, kaip jį vieną išsiveš, o jie man atkirto, kad važiuoja tik į seniūniją, jog šis atsiprašytų seniūnės. Sakė, nieko baisaus, seniūnija šalia, pėščias pareis… Bet, žinote, tą dieną kaip tik buvo labai šalta diena, snigo. Ir ką – laukiu valandą, dvi, o sūnaus nėra. Paskambinau socialinei darbuotojai, o ši sako, kad jo net nebuvo. Ir vakare grįžo vaikas pėsčias, tik su džemperiu, ėjo net apie dvylika kilometrų iš Vilkaviškio. Tada taip supykau, kad paskambinau į policiją ir išrėkiau – kaip taip gali būti, vaiką nuogą paleidote! O paskui jis pasakojo, kaip jį nusivežė į mišką ir ar pririšo prie medžio, ar su antrankiais prisegė. Sakė, daužė ir į lytinius organus, ir su tazeriu davė.“
Moteris neabejoja, kad sūnus nemeluoja, nes tai esą jam buvęs ne pirmas kartas.
„Buvau nuėjusi pas socialinę darbuotoją, verkdama papasakojau, kas atsitiko, o ji – niekuo negaliu padėti, gal čia tokie policijos metodai, – kalbėjo ji. – Buvau ir pas tyrėją nuvažiavusi, o ji man pareiškė – ką tu laimėsi, kur įrodymai, iš tavęs teisme visi juoktis pradės. Aišku, aš neturiu jokių įrodymų, man net vaikų apklausose neleisdavo dalyvauti, tik dabar, kai tokie dalykai paaiškėjo, liepia visada šalia sėdėti. Aš net per televiziją girdėjau, kaip žvaigždūnai skundėsi, kad su policija nepasiginčysi, o kaip man teisybę įrodyti?“
Ir čia pat daugiavaikė motina priduria, kad prieš savaitę priimtas įstatymas, kuriuo draudžiamas bet koks smurtas prieš vaikus, seniai buvo reikalingas: „Tebūnie, vaikai prisidirba, bet juk ir reikia su jais kitaip elgtis, nejaugi nėra kitų priemonių, kaip tik juos daužyti? Kai tėvai vaikui per pakaušį suduoda, juos iš karto baudžia, o policijoje gali daryti ką nori – jie turi savo sistemą, žino, kad nieko nepapasakosi, galvoja, esi kvaila kaimo boba, nieko tu mums nepadarysi.“
Apie tai, kad smurtą patyrė keturiolikmetis, policijoje jau užsiminė ir apklaustas jo brolis – ikiteisminį tyrimą atliekanti tyrėja žadėjo ir šį nepilnametį apklausti. Apklausos laukia ir kitų, kurie bent kiek žino apie galimą smurtą.
Seniūnė netiki: tai – melas
Į policiją nesikreipė ir septyniolikmečio motina – išsigandusi moteris net nežinojo, kaip tokioje situacijoje reikia elgtis. „Sakiau jai, netylėk, skųskis, na, negalima taip, bet ji tik verkia ir nieko nedaro“, – sakė nepilnamečio motinos patėvis. Jis tikino, kad iš policijos grįžęs septyniolikmetis „buvo apsiverkęs“, bet į kalbas labai nesileido.
„Jis buvo išsigandęs, sakė, kad policininkai mušė, su tazeriu daužė, – emocingai kalbėjo vyras. – Kokią teisę jie turi vaiką daužyti? Suprantu, kad jiems reikia kuo greičiau bylas ištirti, bet tegul dirba kitokiais metodais.“
Tuo metu seniūnijos, kurioje gyvena nepilnamečiai, seniūnė Gema Skystimienė neslepia, kad istorija, kurią paaugliai pasakoja, yra paprasčiausiai išgalvota.
„Apie policijos smurtą tikrai nieko nežinau, bet manau, kad jie meluoja, jog juos kažkas į Vokietiją vežė dirbti ir tai yra vos ne prekyba žmonėmis – aš tokių dalykų negirdėjau ir jais netikiu, – sakė ji. – Juk tie paaugliai iš namų dingo po to, kai apvogė parduotuvės savininką, nežinau, kodėl čia kalbama apie prekybą žmonėmis. Gal jie norėdami pateisinti savo išvažiavimą sukūrė tą istoriją, juk jie dabar įstatymus žino geriau nei mes. O gal „Carito“ moterys jiems piršo tą mintį? Bet iš tikrųjų tik jie patys žino, kaip viskas buvo – man atrodo, jie kalba tik tai, kas jiems naudinga, o kas nenaudinga – nutyli.“
Pasak jos, šeima, kurioje gyvena šešiolikmetis, yra ypač sudėtinga, nes motina esą linkusi išgerti, nors ir neigia, kad yra priklausoma nuo alkoholio.
„Seniūnija šeimai ir namą nupirko, suremontavo, mes darėme viską, kad tik jiems padėti – žinote, neslėpsiu, man nesmagu prieš kaimo žmones, jie man priekaištauja, kokią čia šeimą, seniūne, įkėlėte, – kalbėjo G. Skystimienė. – Gyventojai nori, kad ją iškeldintume – surinko per septyniasdešimt parašų ir pateikė savivaldybei bei mūsų išrinktam Seimo nariui Kęstučiui Smirnovui.“
Vis dėlto, jos teigimu, šeimos iškėlimas į kitą vietą problemos neišspręs. „Vaikų auklėjimas yra paliktas savieigai ir vienoje, ir kitoje šeimoje – socialinė darbuotoja nuolat važiuoja ir konsultuoja, bet vos tik išvažiuoja, viskas lyg nieko nebūtų buvę“, – kalbėjo seniūnė.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Autorius: Dainius Sinkevičius