kopzi

Author: admin

  • SAKĖ, KAD JUNGTINĖJE KARALYSTĖJE KONE ANT MEDŽIŲ AUGA PINIGAI, BET TOKIOS PATIRTIES NELINKĖTŲ NET PRIEŠAMS

    Uždaro būdo, užsienio kalbos nemokantis, tačiau apie geresnį gyvenimą svajojantis jaunuolis buvo pasiryžęs dirbti sunkius darbus. Panašios svajos – laikinai padirbėti ir užsidirbti skanesniam duonos kąsniui į Jungtinę Karalystę atgynė ne vieną tokio pat likimo brolį. Dabar septyniems jauniems vyrams tenka atvirai ir viešai prabilti apie tikrąją jų emigracijos patirtį, kuri labiau panaši į siaubą filmą, nei į svajonę.

    Su prekybos žmonėmis aukomis dirbanti „Carito“ darbuotoja Vaida Matusevičiūtė sako, vyrams itin sunku kalbėti, kad buvo engiami, mušami, kad su jais elgėsi blogiau, nei su benamiais šunimis. Juk vyrai neverkia. Tad nenuostabu, kad laimingo atsitiktinumo dėka ir su Lietuvos ambasados pagalba iš Jungtinės Karalystės grįžęs jaunas vyras nenorėjo veltis į reikalus su policija. Tačiau net ir grįžus į Lietuvą dabar byloje kaltinamaisiais įvardyti Tomas Žemrieta, Andriejus Pliškinas ir Deimantė Jasevičienė nepaliko jo ramybėje ir vis reikalavo skolos, grasino (moteriai pateikti kaltinimai dėl poveikio nukentėjusiajam). Dviem vyrams pateikti kaltinimai, kad nuo 2009 m. pavasario iki 2013 m. gruodžio, veikdami organizuotoje grupėje.

    „Carito“ darbuotoja V. Matusevičiūtė nesistebi, kad saugodami savo šeimas ir artimuosius vyrai ilgai neieškojo pagalbos. O dar į teismą atėjęs kaltinamasis (A. Pliškinas) dėvėjo kostiumą, iš pažiūros atrodė kur kas patikimesnis, nei nukentėjusieji – paprasti, neišsipustę.
    „Vok, jei nori išgyventi“, – tokia frazė buvo mesta kone kiekvienam iš septynių geresnio gyvenimo ieškoti atvykusių vyrų. Andriejaus Pliškino brolis, kuris šiuo metu nėra kaltinamasis teismą pasiekusioje byloje, nukentėjusiųjų įvardijamas tuo asmeniu, kuris atvykus į Jungtinę Karalystė vietoj žadėto darbo liepė vogti ir engė kaip vergus. Šis vyras dar nepateko į Lietuvos teisėsaugos rankas. Su nukentėjusiais dirbančių gynėjų žiniomis, kaltinamo A. Pliškino brolį taip pat tikimasi patraukti baudžiamojon atsakomybėn (šiuo metu jis užsienyje).
    Dviem vyrams pateikti kaltinimai, kad nuo 2009 m. pavasario iki 2013 m. gruodžio, veikdami organizuotoje grupėje.
    Tyrimo metu nukentėjusieji pasakojo, kad juos užsienyje laikė nežmoniškomis sąlygomis, tvirtino, kad jie skolingi, todėl turi atidirbti – vogti iš prekybos vietų kvepalus ir drabužius.
    Jei ne „Carito“ darbuotojų pastangos, vargu ar byla būtų pasiekusi teismą. Vienam nukentėjusiųjų, galima sakyti, padėjo pats likimas. Uždaras, ramaus būdo jaunas vyras nemokėjo apgaudinėti, tad ir vogti nesisekė – greit įkliuvo parduotuvės apsaugai. Neišdavė, kam vagia, prisiėmė kaltę nieko neaiškindamas, tad atsidūrė už grotų Junginėje Karalystėje. Atskirtas nuo visuomenės įbaugintas vyras atsitiktinai rado pagalbą – už grotų esantys žmonės patarė, kad sugrįžti į namus nelaimėliams padeda Lietuvos ambasada.
    Atgavęs laisvę jaunas vyras nebuvo uždarytas namuose, tad nežinant „darbdaviams“ nukeliavo į Lietuvos ambasadą ir pranešė, kad atvyko tikėdamasis darbo, tačiau buvo apgautas. Iš Jungtinės Karalystės žinia pasiekė „Carito“ darbuotojus, o netrukus jaunas vyras jau buvo Lietuvoje. „Carito“ darbuotoja Vaida neslepia, kad nebuvo lengva padėti žmogui, kuris palaužtas ir netekęs ne tik finansinio uždarbio, bet ir pasitikėjimo tiek savimi, tiek aplinkiniais. Tačiau į prekybos žmonėmis pinkles patekusiems vyrams ir moterims visuomet stengiamasis padėti grįžti į gyvenimą, susirasti darbą, mokytis, vėl patikėti savimi ir kas jie patys yra savo gyvenimo šeimininkai.
    Iš Jungtinės Karalystės vyras – ne išimtis. Skaudi patirtis jį suvienijo su likimo broliais. Pasiryžęs prabilti jis padėjo ir kitiems dar šešiems vyrams kartu sujungti jėgas ir papasakoti, kokį „darbą“ gavo iš tautiečių.
    Tiesa, pirmasis posėdis taip ir neįvyko, mat kaltinamasis T. Žemrieta pateikė raštišką įrodymą, kad pirmadienį, kai buvo paskirta teismo posėdžio data, jis neturėjo galimybės atvykti iš Jungtinės Karalystės, be to, susirgo.
    „Carito“ darbuotoja Vaida sako, kad emigracija dažnai pateikiama kaip medis, ant kurio auga pinigai – tereikia atvykti ir pasiimti. Be to, neretai į prekybą žmonėmis užverbuojami žmonės būna neviltyje ir finansinėje krizėje, tad jiems net nuperkamas bilietas, neva, atiduos pinigus, kai tik užsidirbs. Tačiau atvykus ta graži pasaka, kad pagaliau išmaitins šeimą ar užsidirbs mokslams, baigiasi. Paimami asmens dokumentai, už gyvenamą vietą imam skaičiuoti skola, dar skola už bilietą, engimas, smurtas, grasinimai, kad kentės ir artimieji. Jei anksčiau prekybos žmonėmis aukomis tapdavo moterys, nusikaltėliai atrado kitą „aukso gyslą“ – veža vogti vyrus ir vaikus.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Rita Gečiūnaitė

  • TAMSIOJI SVAJONIŲ ŠALIES PUSĖ: APGAUTI IMIGRANTAI SIAUBINGAI KANKINAMI IR SEKSUALIAI IŠNAUDOJAMI

    Turbūt dauguma sutiktų, jog Jungtinės Amerikos Valstijos tebėra galingiausia ir ekonomiškai stipriausia valstybė pasaulyje. Deja, naujasis žemynas ne visiems tampa vieta atverianti duris į svajonių išsipildymo pasaulį. Tūkstančiai žmonių apakinti mito, kad Amerika – tai galimybių šalis, atvyksta į Naująjį Žemyną ieškoti materialinės laimės.
    Apmaudu, kad ne visų lūkesčiai būna patenkinti. Tiesą sakant yra daug atvejų, kurie byloja apie gerokai liūdnesnį gyvenimo Amerikoje siužetą – vargingą gyvenimą toli nuo artimųjų, o kartais dar blogiau – brutalų ekonominį ir seksualinį išnaudojimą.
    JAV federaliniai įstatymai iškiria dvi prekybos žmonėmis formas – prekybą žmonėmis priverstiniam darbui ir komerciniam seksui. Tarptautinės sienos kirtimas nėra būtinas prekybos žmonėmis požymis, daugelis prekybos žmonėmis aukų, ypač komerciniam seksui, yra Amerikos piliečiai, tačiau šiame straipsnyje akcentuosiu prekybos žmonėmis atvejus, kai aukos buvo imigrantai.

    Pradėkime nuo sekso vergijos. Amerikoje prekyba žmonėmis, ypač moterimis, siekiant įtraukti jas į komercinio sekso liūną yra tokia pat paplitusi kaip prekyba narkotikais. Amerikos juodojoje rinkoje priklausomai nuo valstijos ir narkotiko kokybės vienas gramas kokaino apytiksliai gali kainuoti nuo 50 iki 150 dolerių. Moteris seksualiniam aktui gali būti parduota už panašią kainą.

    Skirtumas tik tas, kad tą pačia moterį priešingai nei kokainą galima parduoti dešimtis, šimtus ar net tūkstančius kartų. Prekyba žmonėmis yra labai didelį pelną generuojantis nusikaltimas. JAV labai populiarūs masažo, spa, akupunktūros ar grožio salonai, nemažai jų tėra tik priedanga komercinio sekso verslui maskuoti. Šie salonai įrengti ne tik prastos reputacijos rajonuose bet tvarkingų bei pasiturinčių bendruomenių kaimynystėse, prekybos moluose, miesto centre ir pan.

    Yra buvę daug atvejų, kai moterys juose buvo laikomos prievarta, verčiamos seksualiai patenkinti 6 -10 vyrų per dieną, septynias dienas per savaitę. Pavyzdžiui, Čikagoje vienas JAV pilietis sėkmingai užverbavo tris ukrainietes ir vieną baltarusę tariamai legaliam darbui jo masažo salonų tinkle. Visos buvo įtrauktos pasitelkiant vienodą taktiką. Pirmiausia masažo salonų savininkas bandydavo pelnyti merginų pasitikėjimą. Tapdavo jų draugu, po to – vaikinu. Visos merginos Amerikoje buvo nelegaliai. Jis pasiūlydavo labai gerai apmokamą darbą masažo salone, žadėjo „sutvarkyti žalią kortą”“ Iš pradžių jos dirbo asistentėmis arba masažo terapeutėmis. Savininkas įtikindavo atiduoti uždarbį jam bei prisijungti prie jo vadinamosios „šeimos“, kurioje jos neva bus saugios ir aprūpintos.

    Arklio pasaga buvo ištatuiruota ant visų merginų, kaip priėmimo į šeimą ceremonija, o iš tiesų tai būta būdo pažymėti šias moteris kaip nuosavybės objektus. Neilgai trukus po oficialaus įstojimo į vadinamąją šeimą, prieš kiekvieną iš merginų buvo pradėtas naudoti psichologinis ir fizinis smurtas. Kiekviena iš jų buvo priversta masažo salonų klientams teikti seksualines paslaugas. Masažo salonuose kiekvienas jų judesys buvo stebimas vaizdo kamerų, merginoms buvo grasinama, kad jei jos atsisakys „dirbti“ jos bus įduotos policijai ir migracijai bei deportuotos, arba kad bus susidorota su jų šeimomis. Kiekviena moteris patyrė žiaurų fizinį smurtą ir kankinimus, pavyzdžiui, vienai buvo liepta savo analinėje angoje užgesinti degančią cigaretę.

    Amerikoje yra itin paplitusi ir kita prekybos žmonėmis forma – žmogaus išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms teikti. Tūkstančiai imigrantų yra išnaudojami pramonės įmonėse, žemės ūkyje, viešbučiuose, restoranuose, statybose, aplinkos tvarkymo darbams, valymo paslaugoms, vaikams ar senyvo amžiaus žmonėms prižiūrėti. Itin paplitusi prekybos žmonėmis forma yra žmogaus išnaudojimas privačių namų ūkyje. Viena labai pasiturinti Amerikos piliečių šeima savo milžiniškame trijų aukštų name laikė nelegalią imigrantę iš Indonezijos.
    Moteris turėjo dirbti septynias dienas per savaitę ir buvo atsakinga už visus namų ruošos darbus, ji turėjo valyti, plauti, siurbti, prižiūrėti vaikus, gaminti valgyti. Jai žadėtas dviejų šimtų dolerių per mėnesį atlyginimas (gerokai mažesnis nei oficialus minimalus atlyginimas) nebuvo mokamas. Išnaudojimas tęsėsi penkerius metus. Auka buvo marinama badu, dažnai jai tekdavo maistą „vogti“ iš šiukšlių dėžės, o pagauta dar ir už tai buvo baudžiama. Ne kartą ji specialiai buvo apipilta verdančiu vandeniu, versta valgyti itin aštrius čili pipirus tol kol imdavo vemti. Panašių prekybos žmonėmis bylų šimtai, o kiek dar neišaiškintų atvejų.
    Prezidento B. Obamos vyriausybė šiai opiai problemai skyrė pakankamai daug dėmesio. Buvo įkurta prezidento tarpžinybinė grupė kovai su prekyba žmonėmis koordinuoti. Šiam bendram tikslui buvo suvienyti JAV departamentai, nevyriausybinės organizacijos, teisėsauga, religinės bendruomenės ir pilietinė visuomenė. Daugelio valstijų policijos departamentuose buvo formuojamos tikslinės prekybos žmonėmis nusikaltimui tirti skirtos grupės, daug nevyriausybinių organizacijų gavo valstybinę parama tam, kad teiktų įvairias paslaugas prekybos žmonėmis aukoms.
    Atitinkamų pareigūnų (teisėjų, prokurorų, policininkų bei kitų) mokymai ir visuomenės švietimas nuvilnijo per visą Ameriką. Paskutiniais metais itin koncentruotasi į mokymus skirtus medikams, avialinijų personalui, žemės ūkio bendrovėms, mokyklų darbuotojams. Keliose JAV mokyklose į programą yra įtrauktos pamokos apie prekybą žmonėmis. Daug nevyriausybinių organizacijų organizuoja išvykas į vidurines mokyklas, formalius pristatymus dažnai iliustruoja prekybos žmonėmis aukos, kurios bendradarbiaudamos su nevyriausybinėmis organizacijomis atvyksta pasidalinti skaudžiomis asmeninėmis istorijomis.
    Be visuomenės švietimo su prekyba žmonėmis kovojama baudžiamosios teisės priemonėmis. Atsižvelgiant į JAV federalinius įstatymus tam tikrais atvejais, pavyzdžiui jei auka nebuvo sulaukusi 14 metų arba jei prieš auką buvo panaudota fizinė jėga, grasinimai ar kita prievarta gresia kalėjimas iki gyvos galvos.
    2016 m. JAV valstybės departamento pranešime apie prekybą žmonėmis nurodoma, kad Jungtinių Valstijų nacionalinio saugumo departamentas 2015 metais pradėjo 1,034 tyrimų potencialiai susijusių su prekyba žmonėmis. JAV darbo departamentas oficialiai inicijavo 802 tyrimus dėl prekybos žmonėmis. Tiesa, ši statistika neatspindi realaus prekybos žmonėmis masto. Vien nacionalinės prekybos žmonėmis karštosios linijos duomenimis 2015 metais buvo sulaukta 21, 946 skambučių, o 2016 metais – 20,424. Dėl itin latentinio šio nusikaltimo pobūdžio realus nuo prekybos žmonėmis nusikaltimo nukentėjusių asmenų skaičius nežinomas.
    Amerikoje puikiai suvokiama elementari ekonomikos formulė – kol bus paklausa, tol egzistuos ir pasiūla. Kol vyrai pirks seksualines paslaugas, tol bus ir moterys siūlančios šias paslaugas, deja, ne visuomet laisva valia. Dvidešimt pirmajame amžiuje dauguma verslų persikėlė į elektroninę erdvę. Jei nori nusipirkti knygą, nebūtina eiti į knygyną, gali užsisakyti „online.“ Jei nori nusipirkti moterį, nebūtina eiti į viešnamį, gali ją rasti internete. Ypač populiarūs tinklalapiai yra „Craiglist“ ir „Backpage“, kurių saugusiems skirtose skiltyse dar visai neseniai galėjai rasti merginas siūlančias eskorto paslaugas. Šių metų sausį JAV senatas apkaltino Backpage propaguojant prekybą vaikais siekiant išnaudoti juos komerciniam seksui. Iš karto po šio pareiškimo Backpage uždarė suaugusiems skirtas skiltis.
    Visgi dėl moralinių, religinių, ideologinių ir politinių kontraversijų prostitucijos klausimu nėra vieningo judėjimo, kuris smerktų seksualinių paslaugų paklausą . Vieni sako, kad prostitucija tai ir yra prekyba žmonėmis, kiti kalba apie prostituciją kaip seniausią pasaulyje profesiją, kuri turi būti legalizuota. Šia tema prirašyta tūkstančiai mokslinių straipsnių ir knygų. Kol kas prostitucija yra kriminalizuota visoje Amerikoje išskyrus dalinį legalizavimą vienuolikoje apygardų Nevados valstijoje.
    Paklausa pigiam ar neapmokamam darbui? Vargu, ar tai įmanoma eliminuoti. Šis pasaulis sukasi apie pinigus ir vis atsiranda individų, šeimų, mažų įmonių ar milžiniškų korporacijų, kurios pelnosi išnaudodamos kitus asmenis. Tiesa, tam tikros JAV kompanijos, pavyzdžiui, „Macy’s“ ir „Starbucks“, siekdamos užsitikrinti klientų pasitikėjimą ir išlaikyti prestižą tikrina skaidrumą tiekimo grandyse. Tam tikros organizacijos įvertina tiekimo grandyse dirbančių asmenų darbo sąlygas, ar nėra prekybos žmonėmis ar vergijos požymių. Kadangi pagal prekybos žmonėmis apibrėžimą asmens ekonominis išnaudojimas nereikalauja fizinės prievartos elemento yra labai daug ginčytinų atvejų, kurie potencialiai galėtų būti kvalifikuojami kaip prekyba žmonėmis.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Karolina Kiškytė

  • PRIEVARTĄ PATYRĘ PAAUGLIAI SIEKIA NUBAUSTI AUKLĖTOJUS

    Apie situaciją vaikų socializacijos centruose ir specialiojo ugdymo mokyklose esame rašę ne kartą. Vėliučionių, „Širvėnos“ vaikų socializacijos centrai, Švėkšnos specialiojo ugdymo mokykla pagarsėjo skandalais dėl ten vykusių lytinių nusikaltimų, seksualinės prievartos, darbuotojų negebėjimo užkirsti kelią vaikų patyčioms.

    Iki šiol už tokius nusikaltimus į kaltinamųjų suolą sėsdavo nebent tiesioginiai kaltininkai, tačiau įstaigų, kuriose buvo vykdomi nusikaltimai, vadovai ar atsakingi darbuotojai atsipirkdavo tik pagrūmojimais pirštu. Tačiau pirmą kartą už pareigų neatlikimą vaikų socializacijos centrą (VSC) „Širvėna“ į teismą padavė patys nukentėję vaikai.

    „Vierchas“ ir „duchai“

    Prieš pusantrų metų „Akistata“ yra rašiusi apie dabar jau buvusį VSC „Širvėna“ (Biržų r.) auklėtinį Modestą Belanovą (19 m.), kuris 2015 metų vasarą buvo nuteistas 3 metams ir 5 mėnesiams nelaisvės pagal LR BK 151 str. 2 d. (nepilnamečio privertimas lytiškai santykiauti) ir pagal LR BK 284 str. 1 d. (vandališkais veiksmais pažeidė viešąją tvarką).

    Priminsime, jog tėvai su Modestu nuo mažumės niekaip nepajėgė surasti bendros kalbos (dar 2012 metų pradžioje šio paauglio šeima buvo įrašyta į sostinės socialinių įgūdžių stokojančių šeimų sąrašą, o Modestas – į vienos Vilniaus policijos nuovados apskaitą dėl nuolatinio valkatavimo ir bėgimo iš namų – aut. past.), todėl paauglys buvo apgyvendintas vaikų socializacijos centre. Modestas nusprendė, jog šiame centre jis būsiąs „vierchas“, tad subūrė panašių į save (arba prisijungusių iš baimės, kad patys nebūtų skriaudžiami) gaują ir ėmė terorizuoti už save silpnesnius. Nusitaikė į du ramius, tačiau specialiųjų poreikių turinčius ir nesugebančius apsiginti bendraamžius – Algį ir Adomą (vardai pakeisti – aut. past.).

    Mokestis už „stogą“

    „Na, „duchai“, jei norit gyventi ramiai, privalot susimokėt!“ – pareiškė paaugliams Modestas. Kad „išsižiojėliai“ suprastų, jog jis nejuokauja, kiekvieną dieną juos tai aptalžydavo ir apspardydavo, tai keikdavo ir tyčiodavosi.

    Kai terorizuojamus berniukus aplankydavo tėvai, vaikai prašydavo, kad šie jiems paliktų pinigų, tik nė vienas neišdrįso prasitarti, kam tie pinigai reikalingi. Po pasimatymų su tėvais tuoj pat prisistatydavo „vierchas“ Modestas ir pasiimdavo „duoklę“ – aukai nepalikdavo nė lito.

    Teisme Adomas su Algiu tvirtino, jog apie patiriamą smurtą ir nuolatinį pinigų reikalavimą sakę socialiniams darbuotojams, tik niekas nesureagavo. O kadangi suaugusiesiems paauglių reikalai nerūpėjo, Modesto vadovaujama smurtautojų „komanda“ suįžūlėjo tiek, kad silpnesniųjų apstumdymais, apspardymais bei „duoklėmis“ nebeapsiribojo – nutarė surengti žiaurias patyčias.

    Lytinė prievarta

    Vieną 2013-ųjų liepos popietę, kai Algis miegojo savo kambaryje, įsiveržė Modestas su savo gauja. Prikėlęs berniuką iš miego, pareiškė, jog „reikia pasikalbėti“. Nujausdamas, kad gali gauti mušti ar sulaukti patyčių, Algis bandė iš kambario ištrūkti, tačiau gerokai fiziškai stipresni berniokai nubloškė jį ant lovos. Modestas vienam iš savo parankinių liepė parvesti į kambarį ir Adomą (Algis su Adomu gyveno viename kambaryje – aut. past.), kuris tuo metu buvo kompiuterių klasėje. Sustatęs abu paauglius vienas prieš kitą, Modestas įsakė Algiui nusimauti kelnes, o Adomui  – čiulpti… Berniukai bandė protestuoti, tačiau Modestas tuoj pat ėmė juos kumščiuoti, grasindamas prikulti, kad „nepasirodys maža“. Vaikai žiaukčiodami, bet nematydami išeities, ėmė daryti tai, ką Modestas liepė. O šis, išsišiepęs iki ausų, visą veiksmą ėmė filmuoti mobiliuoju telefonu. „Va, chebra, žiūrėkit – pas mus yra du pedikai, – tyčiojosi jis. – Įdėsim į „Facebook‘ą“, ot visiems bus juoko!“

    Kiti paaugliai, dalyvavę šlykščioje egzekucijoje, teisme tvirtino bijoję ne tik atkalbėti Modestą nuo šiurpių patyčių, bet ir kam nors apie tai prasitarti. Mat visi gerai žinojo, jog šis, jei ne atvirai, tai iš pasalų gali ne tik apkulti, bet ir žiauriai sužaloti.  Be to, aiškino vaikai, bijoję ir Modesto brolio dvynio, kuris taip pat buvo „neprognozuojamas“, keršto.

    Išdrįso papasakoti

    Kai Algis su Adomu buvo užspeisti duše ir dar kartą priversti pakartoti, tai, ką darė savo kambaryje, Adomas socialinių darbuotojų pasiprašė uždaromas į apmąstymų kambarį (kitur šis kambarys vadinamas nusiraminimo kambariu, jame paprastai ne ilgiau nei 24 val. uždaromi vaikai, kurie kelia rimtą pavojų sau ir aplinkiniams – aut. past.), taip stengdamasis pasislėpti nuo seksualinių priekabiautojų. Na, o Algis apie nutikusią bėdą vis tik išdrįso papasakoti vienai socialinei pedagogei, kuria pasitikėjo. Moteris, išklausiusi vaiko bėdas, ko gero, nepatikėjo, nes nuėjusi į apmąstymų kambarį apie patirtą lytinę prievartą ėmė klausinėti čia savo noru užsidariusio Adomo. Berniukas prabilo tik tuomet, kai išgavo pažadą, jog visam laikui bus apgyvendintas atskirai nuo kitų vaikų.

    Kai abu nuskriausti vaikai socialiniams pedagogams papasakojo apie patirtą lytinę prievartą,  smurtautojų tai nei kiek nesutrikdė: šie agresyviai elgėsi ne tik su pedagogais, bet pažadėjo „pakasti“ ir savo aukas. „Per tave aš nesėsiu ir nesisamdysiu advokato, krušena tu!“ – tėškė Adomui Modestas. Pedagogams abu nukentėjusius berniukus teko slėpti nuo sužvėrėjusio „viercho“.

    Iš pradžių M. Belanovui, kol vyko ikiteisminis tyrimas, buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Maždaug po pusmečio ši kardomoji priemonė buvo pakeista į rašytinį pasižadėjimą neišvykti, paauglys buvo atiduotas tėvų globon.

    Spardė į galvą

    Tačiau tėvai šio aršuolio sutramdyti nesugebėjo – tiek Modestas, tiek jo brolis dvynys darė, ką norėjo: mušėsi, vagiliavo, dingdavo kelioms dienoms iš namų. Kartą, trūkus kantrybei dėl sūnų krečiamų šunybių, tėvas nutarė „rimčiau“ su jais pasikalbėti, tačiau pastarieji tiek tyčiojosi iš savo gimdytojo, jog išprovokavo muštynes. Tiksliau – susidorojimą, mat dvyniai puolė tėvą ir, pargriovę jį ant žemės, ėmė spardyti vis taikydami į galvą.Vėliau teismo medicinos ekspertai smurtautojų tėvo galvoje ir nugaroje aptiko nemažai sužalojimų.

    „Pasismaginę“ su tėvu, broliai įvykį nutarė atšvęsti kaip „tikri vyrai“, todėl patraukė į kavinę. Kadangi jau buvo apie pusę trijų nakties, kavinė nedirbo, tad Modestas, liepęs broliui stovėti „ant šucherio“ (stebėti aplinką, ar kas nors neateina – aut. past.), išlaužė durų staktą, išdaužė kitų kelią jam užtvėrusių durų stiklą ir pasigrobė kasos aparate buvusius 50 litų (apie 15 eurų) bei 11 butelių įvairių brangių alkoholinių gėrimų, dvi skardines ikrų, dar kitokių gėrybių. Nusiaubtos kavinukės savininkai žalą įvertino 3000 litų (beveik 900 eurų).

    Reikalauja kompensacijos

    Kaip jau minėta, baudžiamąją bylą dėl vaikų tvirkinimo išnagrinėjęs teismas, M. Belanovą pasiuntė 3 metams ir 5 mėnesiams už grotų. Tačiau projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė ir kartu dirbantys socialiniai darbuotojai teigė, jog nuosprendis M. Belanovui nepakeitė svarbiausio dalyko – socializacijos centro darbuotojų požiūrio į problemą, kurią būtina spręsti iš pagrindų.

    Ir štai – pilnametystės sulaukusios aukos su jų interesams atstovaujančiu advokatu Daliumi Poviliumi, paruošė civilinį ieškinį nukentėjusiųjų vardu – į teismą už savo pareigų neatlikimą padavė VSC „Širvėna“. Pasak K. Mišinienės, įstaigos darbuotojų pareiga – užtikrinti saugią aplinką uždaroje erdvėje esantiems vaikams, užkirsti kelią panašiems nusikaltimams, taip pat – auklėti ir prižiūrėti vaikus, kad šie turėtų galimybę persiauklėti, o ne toliau lavinti savo kriminalinius polinkius. „ Juk tai ne tik šių vaikų rūpintojai, kol jie gyvena socializacijos centre, bet ir savo srities profesionalai. Jie privalėjo pastebėti, kad vaikai gyvena pagal „zonos“ taisykles, ir dėti visas pastangas šią nusistovėjusią tvarką išgyvendinti, – sakė projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė. – Juk jie puikiai žino, kokie vaikai pas juos pakliūna. Jeigu įvyksta tokie incidentai, tai reiškia, kad auklėtojai netinkamai dirba. Šis ieškinys – naujiena. Net, jei byla ir nebus laimėta, problema bus iškelta į viešumą. Juk daugybė socializacijos centrų panašius įvykius tiesiog užglaisto, kad tik šie nepatektų į viešumą“.

    Derėtų priminti, jog po skandalo VSC „Širvėna“ Švietimo ir mokslo ministerija, kuriai ši įstaiga pavaldi, sureagavo gana atsainiai – jai pavaldžios įstaigos vadovai buvo nubausti tik už tai, kad sunkiai auklėjami vaikai buvo suburti į per dideles grupes. Pagal teisės aktus vienoje grupėje gali būti ne daugiau nei 8 vaikai. Tačiau pedagogų nesugebėjimas valdyti situaciją centre, nenoras ir nemokėjimas keisti įstaigoje suvešėjusią smurtinę kultūrą net nebuvo svarstomas, lyg Adomo ir Algio atvejis būtų buvęs atsitiktinis, vienintelis.

    Posėdžiai – uždari

    Precedento Lietuvoje neturinti civilinė byla nagrinėjama Vilniaus rajono apylinkės teisme.
    Apie bylos baigtį greičiausiai vis tik sužinosime, tačiau VSC „Širvėna“  ir M. Belanovo advokatai pasiekė, kad bylos nagrinėjimas vyktų už uždarų durų – girdi, teismo posėdžiuose, sprendžiant centro atsakomybės klausimą, bus paviešintos detalės iš baudžiamosios bylos, kurios nuosprendyje yra konstatuota, jog VSC vaikai patyrė seksualinę prievartą.

    Jau pilnametystės sulaukę ieškinį pateikę nukentėjusieji, turintys teisę patys nuspręsti, ar galima viešinti teismo procesą, reikalavimo, kad teismo posėdžiai būtų uždari, nebuvo pateikę. Nukentėjusiuosius atstovaujančiam advokatui D. Poviliui keistai atrodė noras ginti nukentėjusiųjų teises, kai šie to neprašo. Teisininko manymu, byloje nebus nagrinėjama, kokie seksualiniai veiksmai buvo atlikti prieš nukentėjusiuosius.

    Peršasi išvada, jog tai ne siekis apginti nukentėjusiųjų teises – viešumo bijo tiek VSC darbuotojai, tiek nuteistasis M. Belanovas.

    Moralinė žala

    Seksualinę prievartą patyrę jaunuoliai teismo prašo iš VSC „Širvėna“ ir iš kaltininko M. Belanovo solidariai priteisti po 25 000 eurų neturtinės žalos. Už patirtas kančias ir pažeminimą nukentėjusieji papildomai prašo iš M. Belanovo priteisti dar po 8000 eurų ir taip kompensuoti moralinę žalą.

    Ieškinį pateikę vaikinai įsitikinę, jog centro vadovai ne tik neužtikrino saugios jiems aplinkos, bet nesutramdė linkusių nusikalsti paauglių, leido šiems įstaigoje įvesti kalėjimo „taisykles“, vadinamąsias „paniatkes“.

    Beje, kalbama, jog VSC „Širvėna“ vadovai ir jų advokatai įsitikinę, kad ieškinys centrui – nepagrįstas. Girdi, už įvykdytą nusikaltimą atsako tas, kas jį padarė – gi VSC darbuotojai savo funkcijas atliko tinkamai (?!)

    Nauja praktika

    Projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė K. Mišinienė įsitikinusi, jog šia byla bus formuojama nauja praktika. „Mes nuoširdžiai sveikiname vaikinus, nusprendusius pateikti ieškinį ne tik savo tiesioginiams skriaudėjams, bet ir pačiai įstaigai. Tai didelis žingsnis pirmyn, kuris turės įtakos ir kitų aukų drąsai prabilti, – sakė K. Mišinienė. – Seksualinė prievarta, seksualinis priekabiavimas uždarose nepilnamečių institucijose yra dar labai nepaliesta tema, vieniems tai negirdėta ir labai baisu, kiti – žino, kas vyksta, bet dėl įvairiausių priežasčių tyli. Lytinis santykiavimas ar grąsinimai jį atlikti stipresniųjų naudojama kaip savo galios įtvirtinimas, kaip bausmė, pažeminimas, pasityčiojimas. Dauguma tokių įvykių ir lieka tarp keturių sienų, nepradedami ikiteisminiai tyrimai, aukos tyliai kenčia. Šio minimo proceso metu pamatę, kaip elgiasi centro darbuotojai, kaip jie ginasi, visiškai nesupranta savo kaltės ir atsakomybės, neišspaudžia nė menkiausio apgailestavimo, kad štai,vidury baltos dienos, jų darbo metu, buvo sugriauti dviejų jaunučių vaikinukų gyvenimai – įsitikinome, kad tokie ieškiniai privalo būti teikiami. Mes dėsime visas pastangas, kad paremtume ir paskatintume nukentėjusiuosius reikalauti teisingumo“.

    Situacija nesikeičia

    Po skandalo VSC „Širvėna“ tuoj pat nugriaudėjo ir dar vienas – prostitucija užsiima Švėkšnos specialiojo ugdymo mokyklos auklėtinės! Apie tai „Akistata“ irgi rašė. Ši byla dar tebenagrinėjama Klaipėdos apygardos teisme. Galima priminti ir daugiau nuodėmių, „išlindusių“ iš panašių valdiškų įstaigų. Paprastai po to, kai tai, kas iš tikrųjų dedasi vaikų auklėjimo (o gal naikinimo?) įstaigose, paviešinama, sukrunta mūsų valdžios atstovai ir valdininkai – ieško kaltųjų, kuria programas, grūmoja pirštu… Tačiau situacija iš esmės niekaip nesikeičia – nurimus aistroms, gyvenimas „valdiškuose“ vaikų namuose teka įprasta vaga.

    „Kad situacija pasikeistų, pirmiausia reikia sumažinti vaikų skaičių tokiuose centruose, – įsitikinusi K. Mišinienė. – O tai reiškia, kad reikia steigti naujus centrus, taikyti kitas, nukreiptas į elgesio keitimą, metodikas, įdarbinti motyvuotą, išsilavinusį personalą, naikinti bet kokias „kastų“, grupuočių užuomazgas, sukurti patikimą mechanizmą, kaip vaikai galėtų pranešti apie savo baimes ar patiriamas grėsmes šiose uždarose institucijose. Savivaldybių Vaiko gerovės komisijas, taip lengvai „atsikratančias“ sunkiais savo vaikais, tiesiog būtina priversti peržiūrėti tokių siuntimų tvarką, užtikrinti, kad kol vaikas bus centre, būtų dirbama su jo namų aplinka ir t.t. Ar girdėjote apie tokius vykstančius pasikeitimus? Aš – ne. Vietoje to – smarkiai kontroliuojama, kad nepageidaujama informacija „nenutekėtų“, bet kokie smurto atvejai aiškinami vaikų fiziologiniais ir psichologiniais ypatumais. Man regis, visuomenė nepilnai suvokia šių „sunkių“ vaikų dramą: namuose – smurtas, institucijose – smurtas, tai kaip toliau gyventi?“
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Aurelija Žutautienė

  • VANDUO BURNOJE IR SENIŪNO BOMBA

    Kad ir ką bekalbėtume šiomis dienomis, pokalbis vis tiek pasisuka į Kėdainiuose įvykusią keturmečio tragediją. Juodas šios nelaimės šleifas lydėjo ir antradienio rajono vadovų, savivaldybės administracijos skyriaus vedėjų ir seniūnų pasitarimą, kuriame daugiausiai kalbėta socialiniais klausimais.
    Kalbant apie mokyklų tinklo pertvarką kilo ginčų tarp mero V. Valkiūno ir jo pavaduotojos I. Varzienės. Meras nuogąstavo dėl švietimo įstaigų tinklo pertvarkai rekomendacijas rengiančios darbo grupės narių objektyvumo ir bešališkumo. Vicemerė užtikrino, kad ji koordinuoja ir kontroliuoja situaciją, tačiau į darbo grupės veiklą stengiasi nesikišti.

    Pasitarimas prasidėjo be didelių įžangų ar kalbų. Tradiciškai pirmasis žodį gavęs Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Rimantas Jocius sakė, jog dabar pagrindinė mokyklų rykštė yra sergamumas. Praėjusią savaitę dėl ligų buvo uždaryta Pačeriaukštės mokykla, šią savaitę vėl ketinama atnaujinti darbą. Pasak vedėjo, šiuo metu blogiausia situacija dėl moksleivių sergamumo yra Vabalninke ir Kratiškiuose. Mero pavaduotoja Irutė Varzienė teigė gavusi ligos užkluptų Biržų „Saulės“ gimnazijos mokinių nusiskundimą, jog dėl didelio sergančių mokinių skaičiaus ugdymo procesas nė kiek nelėtinamas. Sergantys vaikai nuogąstauja, jog sugrįžus bus sunku pasivyti bendramokslius. Vicemerė prašė R. Jocių tuo pasidomėti.

    Viltingas laukimas

    Kalbėdamas apie švietimo įstaigų tinklo pertvarką, R. Jocius sakė, jog šią savaitę vyks paskutinis darbo grupės susitikimas ir bus ruošiamos rekomendacijos. Meras Valdemaras Valkiūnas abejojo, kiek profesionaliai ir racionaliai šis reikalas bus apsvarstytas, ar tie darbo grupės dalyviai gali sukurti naują strategiją. Meras daugiausiai nuogąstavo dėl darbo grupės narių objektyvumo ir bešališkumo.
    Vicemerė I. Varzienė užtikrino, kad ji koordinuoja ir kontroliuoja situaciją, tačiau stengiasi nesikišti į darbo grupės veiklą. Anot I. Varzienės, darbo grupė specialiai sudaryta be rajono politikų. Vicemerės nuomone, pradžioje jiems sunkiai sekėsi atsiplėšti nuo savo atstovaujamos bendruomenės interesų, bet vėliau, pasak I. Varzienės, pavyko įveikti asmeninius interesus ir diskusija vyko apie visumą. Vicemerė sakė, jog lūkestis yra konkreti pertvarkos strategija iki 2020 ar 2022 metų, o pokyčiai prasidėtų jau šių metų rugsėjį.
    „Bet labai šis reikalas ištemptas – iki 2020 metų. Mes neturime rezervų, mums jau vanduo į burnas semiasi šiuo reikalu“, – vaizdžiai situaciją nupiešė meras.
    „Na, kitaip aš nematau galimybės, nes tai yra mokytojai ir jie papildytų bedarbių gretas“, – nesutiko I. Varzienė.
    „Jūs iškart imate kalbėti emocijomis. Atskirkite emocionalų ir racionalų dalykus“, – sureagavo V. Valkiūnas.
    „Čia ne emocija, o faktai. Mes negalim iš karto uždaryti penkių mokyklų, nes…“ – bandė aiškinti I. Varzienė.
    Bet meras ją nutraukė: „Gerai, bet turime modeliuoti. Vienas modelis – negalim, kitas – galim. Dar ieškoti trečio ir ketvirto varianto ir visus analizuoti.“
    Įsikarščiavusį merą sustabdė vedėjas R. Jocius, pasiūlęs diskusiją dabar nutraukti, sulaukti darbo grupės išvadų ir pasiūlymų, o tada kalbėti vėl.
    „Su viltimi lauksime“, – galiausiai nurimo meras V. Valkiūnas.

    Nykios kompetencijos ir cenzūrinių žodžių trūkumas

    Akivaizdu, jog mokančių ir norinčių dirbti trūksta visose sferose. Ne išimtis ir rajono savivaldybė. Kalbėdama apie vykdomas atrankas ir konkursus į laisvas darbo vietas Personalo skyriaus vedėja Inga Kučienė sakė, jog labiausiai nuvylė konkurso į Centralizuoto audito skyrių rezultatai. Anot vedėjos, dvi dalyvavusios pretendentės nesurinko net arti reikalingo minimalaus balo, kompetencijos ypač žemos, tuo buvo nustebinta visa komisija. „Mes laukėme bent jau rimtai į šią atranką žiūrinčių pretendentų, nes audito darbuotojams keliami atitinkami reikalavimai. Bet per šį konkursą buvo labai liūdna. Atranką skelbiame iš naujo, tikimės sulaukti žmonių, kurie realiai turi gebėjimus ir norą“, – sakė I. Kučienė.
    Vedėją sarkastiškai papildė administracijos direktorius Rimantas Pauža: „Formuojama tokia nuomonė, kad savivaldybėje dirbti yra lengva, geriama tiktai kava, visi ilsisi, atsipalaidavę. Todėl tokio lygio pretendentai ir ateina. O čia, pasirodo, kažką žinoti reikia. Ir dirbti reikės.“
    Meras V. Valkiūnas pridūrė, jog metas kalbėti apie psichologo etato savivaldybėje įsteigimą. Anot mero, liūdni įvykiai šalyje rodo, kad toks žmogus būtinas.
    „Tai kuo Biržai skiriasi nuo Kėdainių?“ – Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėją Giedrą Gedvilienę pirmuoju klausimu užklupo meras V. Valkiūnas. Toks klausimas šiek tiek sutrikdė G. Gedvilienę, bet vedėja greitai atsigavo ir pasakė, jog skyrius laukia veiksmų, galbūt pertvarkos. O tuo metu dirbama, organizuojamos papildomos priemonės, susijusios su vaikų apsauga, galvojamos naujos bendros priemonės su policija.
    Anot R. Paužos, tarpinstitucinis bendradarbiavimas Biržų rajone vyksta gerai, visos suinteresuotos organizacijos gauna informaciją apie smurto atvejus. Be to, kartu su seniūnais perskirstyti su socialinės rizikos šeimomis dirbančių žmonių etatai, kad vienam darbuotojui tektų ne daugiau kaip 10 socialinės rizikos šeimų.
    Meras sakė kviečiantis kitą savaitę visų suinteresuotų organizacijų atstovų susitikimą. Į jį ketina pasikviesti Seimo narius, kad iš pirmų lūpų išgirstų, kokius naujus įstatymus ketinama priimti vaikų apsaugos srityje.
    „Direktorius turbūt nesusipažino su viešoje erdvėje paskelbta informacija, kuri, mano nuomone, yra bomba. Mano pirmas įspūdis toks, kad pritrūko cenzūrinių žodžių. Seniūnas Renas Čygas viešai spaudoje pareiškia, kad, jei būtų problema dėl vaikų, patarimo pirmiausia ieškotų „Carito“ organizacijoje, nes ji teikia didžiausią pasitikėjimą. Trūksta žodžių! Jeigu nėra pasitikėjimo mūsų G. Gedviliene ir jos organizacija, tai jums reikia atsistatydinti. Jeigu „Caritas“ mums rodiklis, tai šakės, kalbant lietuviškai. Aš buvau įsitikinęs, kad ši organizacija diskredituoja valstybę ir trukdo dirbti. Bet jei seniūnas, valdžios atstovas, nepasitiki Vaiko teisių apsaugos tarnyba, tai ką kalbėti. Aš suprantu, kad paprastas kaimo gyventojas gali nepasitikėti, bet seniūnas, dirbantis ir esantis šios sistemos dalimi! Kas vyksta?!“ – karščiavosi meras V. Valkiūnas.
    G. Gedvilienė bandė sakyti, kad ji seniai dirbanti šį darbą, tačiau kažkokio nepasitikėjimo iš seniūnų pusės nepastebėjusi. Bet meras neatlyžo: „Seniai dirbate, o neįgijote seniūnų pasitikėjimo. Jums po stalu lįsti reikia iš gėdos, o ne šypsotis.“
    „Kaip ir demokratinėje valstybėje gyvename ir laisvai galime reikšti savo nuomonę. Todėl, mere, prašom truputėlį ramiau“, – nebeiškentęs prabilo Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius. Pastaba netikėtai ataušino V. Valkiūno karštį ir sugrąžino posėdį į ramesnį būvį.
    Vicemerė I. Varzienė kalbėjo apie sisteminių pokyčių būtinybę vaiko teisių apsaugos srityje visos šalies mastu.
    „Prie to liberalizmo ir ištežimo, kuris kaip pelkė, jokios prošvaistės nėra. Niekas neieško reiškinio priežasties, nebėra smegenų Lietuvoje, kad sukurtų vientisą sistemą“, – kitokio požiūrio laikėsi V. Valkiūnas.

    Suvedžioja ir pameta

    Seniūnai kalbėjo apie kasdienius paprastus žiemos sezono darbus – medžių ir šakų pjovimą, šaligatvių barstymą ir kitus ūkinius rūpesčius. Visi akcentavo, kad tikrai padidintas dėmesys skiriamas socialinės rizikos šeimoms, jas lanko socialiniai darbuotojai. Meras domėjosi, ar seniūnai turi išsamius duomenis apie socialines šeimas, tų šeimų „portretus“. V. Valkiūno nuomone, asmens duomenų apsaugos reikalavimai šioje vietoje veikia neigiamai, nes, jo nuomone, visi turi žinoti socialiai neatsakingų ir smurtauti linkusių šeimų pavardes.
    „Turite žinoti, kas su kuo ir kaip miega, su kelintu vyru ar moterimi gyvena. Jūs viską apie tokius žmones privalote žinoti“, – emocingai aiškino V. Valkiūnas. Anot seniūnų, jiems daug padeda seniūnaičiai, bendruomenių pirmininkai ir pastabūs tokių šeimų kaimynai.
    Papilio seniūnas R. Čygas sakė norintis nuraminti G. Gedvilienę ir Vaiko teisių apsaugos tarnybą – jis jais pasitiki ir nėra priežasties jaudintis. O pasitikėjimas „Caritu“ atsirado, kai reikėjo pagalbos dviem pilnamečiams seniūnijos gyventojams.
    „Jie reaguoja kitaip, ne biurokratiškai. Suteikė tiems žmonėms ir materialinę, ir psichologinę pagalbą, padėjo dalyvauti teismuose“, – aiškino R. Čygas apie „Caritą“.
    Pasak seniūno, jau baigiamas Kučgalio šaltinėlio apšvietimo įrengimas, liko tik perduoti Energetikos inspekcijai.
    „Aš vėl, Giedra, išgirdau, kad jūs dirbate biurokratiškai. Aš tai išgirdau tarp seniūno žodžių“, – vėl skaudžiai sureagavo meras.
    „Bet čia kalba ėjo apie pilnamečius asmenis“, – ramino merą susirinkimo dalyviai. Vicemerė I. Varzienė sakė, kad dabar valstybės politikos kryptis socialinėje sferoje yra pasitikėjimas nevyriausybinėmis organizacijomis. Tačiau, vicemerės nuomone, nevyriausybinės organizacijos tada turi prisiimti ir atsakomybę iki galo. Kai suteikiama tik trumpalaikė pagalba, vėliau vėl viskas gula ant valstybės institucijų pečių. Pasak I. Varzienės, norisi stiprių nevyriausybinių organizacijų, kurios prisiimtų visą atsakomybę, ypač kai joms skiriamas solidus valstybės finansavimas.
    „Suvedžioja – paneša, paneša ir pameta. Geriau su jomis nebendradarbiauti, nes nežinia, kada jos pavargs ir pames tą žmogų. Ten sistemos nėra, viskas tik fragmentiškai veikia. O mums viskas turi gautis puikiai“, – skeptiškai nevyriausybinių organizacijų veiklą vertino meras V. Valkiūnas.
    Savaitės pabaigoje bus paruoštas savivaldybės šių metų biudžeto projektas. Apie tai informavo Biudžeto skyriaus vedėja Dalia Šarkūnienė. Jame dar yra „skylių“, nes kai kurios valstybinės institucijos kol kas nepranešė apie savivaldybėms skiriamas deleguotas lėšas.
    Strateginio planavimo ir turto valdymo skyriaus vedėja Zita Marcinkevičiūtė nudžiugino, kad gali pavykti atnaujinti Biržų viešąjį transportą. Savivaldybė ketina teikti projektą, kurio lėšomis bus atnaujinami miesto ir priemiestiniai autobusai. Pasak vedėjos, planuojama įsigyti 8 naujus ekologiškus autobusus, kurie sėkmės atveju į gatves išriedėtų jau kitais metais. Tai kainuotų apie 900 000 eurų, ES lėšos sudarytų 85 procentus sumos.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Antanas Vaičeliūnas

  • Į KAUNO VAIKŲ SOCIALIZACIJOS CENTRĄ „SAULUTĖ” ATVYKO LIETUVOS CARITO ATSTOVĖ VAIDA MATUSEVIČIŪTĖ SU PASKAITA: ,,PROSTITUCIJOS IR PREKYBOS ŽMONĖMIS PAVOJŲ YPATUMAI“

    2017m. vasario 2d. į Kauno vaikų socializacijos centrą „Saulutė” atvyko Lietuvos Carito atstovė Vaida Matusevičiūtė su paskaita: ,,Prostitucijos ir prekybos žmonėmis pavojų ypatumai“, kurios metu pateikė daug naudingos informacijos Centro ugdytinėms apie egzistuojančius pavojus, t.y. žmones, kurie siūlydami „gerą darbą“ ir „didelius pinigus“ gali apgauti ir įvilioti į prostitucijos vergiją. Ugdytinėms buvo suteikta informacija, kaip atpažinti galimus sutenerius, kad išvengti liūdnų ir skaudžių pasekmių. Kiekviena gavo po skrajutę su telefoniniais kontaktais kur kreiptis dėl pagalbos, jei vis dėl to kas nors panašaus atsitiktų.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • ANGLIJOJE VOGTI KITŲ LIETUVIŲ VERČIAMO JAUNUOLIO IŠPAŽINTIS: DABAR JĮ GELBĖJA MIESTELIS

    Tomo (vardas pakeistas, – red. past.) bėdos prasidėjo dar vaikystėje. Paimtas iš tėvų, jis augo globos namuose, tačiau dėl psichikos ligos nuolat įsipainiodavo į problemas, todėl visi jo šalinosi. Kažkaip išaugo, tačiau vienišas, socialiai apleistas, tačiau vis dar trokštantis artimų ryšių. Deja, pasitikėjo ne tais žmonėmis.
    Buvo mėtomas iš vietos į vietą
    „Galvojau, kas būsiu. Norėjau filmavime dalyvauti, dailininku būti, bet susidarius gyvenimo sąlygoms neišėjo, kaip norėjau. Gyvenau su sese, broliu ir tėvais. Mama ir tėtis gėrė. Neturėjome, už ką valgyti ir gyventi, bet kaimynai padėdavo. Tėvai išeidavo, palikdavo mus vienus pačius, mes badavome. Kaimynas po kiek laiko paskambino į vaiko teises, jie visus mus paėmė iš tėvų, nuvežė į Telšius. Brolį ir sesę atidavė į šeimą, o aš augau vaikų namuose. Man buvo sunku vien dėl to, kad norėjau gyventi šeimoje, ir galvojau, kad gyvensiu, bet paaugęs supratau, kad taip nebus.
    Pradėjau chuliganauti, susidėjau ne su „tokiais“ draugais. Vaikų namai išvežė į įstaigą – Švėkšnos specialiąją mokyklą, joje išgyvenau devynerius metus. Ten mokiausi, lankiau būrelius, dirbau, bet per pamokas nusikalsdavau, o mokytojai nusivesdavo į kambarį ir atidaužydavo. Paskui nuvesdavo į sesučių kabinetą, suleisdavo vaistų, uždarydavo į nusiraminimo kambarį. Ten pralaikydavo dvi valandas, o iš tiesų direktorės įsakymas buvo, kad gali ten pralaikyti savaitę, pusę savaitės. Buvau daužomas tiek suaugusių, tie vyresnių vaikų. Auklėtojai sakydavau, kad prie manęs lįsdavo, ji numodavo ranka, kad pats prisikabinau. Aš iš ten pradėjau bėgti“, – atsargiai mintis dėliojo Tomas. Vėliau jis buvo perduotas dėdės globai, bet ir ten nesijautė gerai. Dėdės šeimoje taip pat buvo girtaujama, alkoholiu buvo vaišinamas ir Tomas.
    Grįžo pas žmogų, kuris jį bandė išprievartauti
    „Vasarą grįžo pusbroliai iš Anglijos, davė atsigerti alaus. Atvažiavo vaikų teisės, pamatė, kad esu girtas, atėmė mane iš dėdės, vėl nuvežė į vaikų namus. Kai tik man suėjo 18 metų, tą patį rytą mane nuvežė į profesinę technikos mokyklą mokytis vidaus apdailos. Ten turėjau mokytis trejus metus, bet irgi nesutariau, direktorė paprašė pasirašyti lapą, kad savo noru išeinu iš mokyklos. Grįžau į Telšius su draugu ir gyvenau pas jo kūminą. Kai man buvo aštuoneri metai, jis bandė mane išprievartauti. Tada mane irgi draugas pas jį atvedė ir paliko vieną. Vyras naudojo jėgą, aš šaukiau, rėkiau. Išgirdo kaimynė ir atėjo pažiūrėti, kas vyksta. Kai jis atrakino duris, aš pabėgau. Ryte nuėjau pas socialinę darbuotoją, pasakiau, kas atsitiko. Buvo teismas. Grįžau pas jį, nes kai išėjau iš profesinės, neturėjau nieko – nei pinigų, nei maisto, nei kur prisiglausti. Bijojau, bet pagalvojau, kad žmogus suprato, kad tai buvo klaida. Vėl sutikau tą draugą, jis vėl nuvedė pas tą patį žmogų, aš su juo vėl pradėjau bendrauti, galvojau, kad tai buvo klaida. Jis palaikė mane kelis mėnesius savo namuose, maitino. Vieną dieną pasakė, kad negali manęs ilgiau laikyti ir turi man darbą Anglijoje, todėl man nereikės gyventi gatvėje“, – toliau pasakojo jaunuolis.

    Dirbdamas pasiklydo – namų ieškojo tris paras

    Anglijoje Tomas atsidūrė devynių kvadratų kambariuke, kuriame jie gyveno šešiese. Pats jaunuolis tikina, kad paprašęs geresnių sąlygų, buvo pašventintas diržu ir kumščiais. Tačiau anglų kalbos jis nemokėjo, vietovės nepažinojo, o išėjęs į darbą ir paso neberado – šeimininkas jį pasiėmė. Taigi nusprendė susitaikyti su padėtimi.
    Darbas buvo paprastas – reikėjo per kelias valandas išmėtyti tūkstantį skrajučių į pašto dėžutes. Jomis buvo prašoma aukoti labdarai. Po savaitės būdavo surenkami palikti maišai su drabužiais ir daiktais. Tačiau neįgaliam vaikinui susiorientuoti svetimame mieste buvo sunkiai įkandama užduotis. Jis pasiklydo ir tris dienas klaidžiojo, kol surado prekybos centrą, nuo kurio žinojo kelią iki namų. Tačiau čia sutiko kitus lietuvius, kurie jam pasiūlė didesnį užmokestį.
     Po kelių mėnesių vagiant policijai prisidavė pats 
    „Pažadėjo, kad per savaitę mažiausiai šimtą svarų uždirbsiu. O ką reikia daryti, sakė, šią naktį pamatysiu. Važiuodavome toli, reikėjo vogti iš labdaros konteinerių drabužius. Turėdavau įlįsti į konteinerį ir viską perkrauti į mašiną. Jei bent vienas žmogus pamatydavo, kad įlindai, tave paliks konteineryje, jie išvažiuos, po kokios valandos grįš ir toliau reikės krauti. Reikėdavo lįsti greitai, o jei lėčiau judėdavau, per prievartą sugrūsdavo. Man būdavo sunku ten įlįsti, plyšiai maži. Dirbdavome naktimis – apie septynias vakaro išvažiuodavo, šeštą ryto grįždavome.
    Grįžai, pavalgei, atsigėrei, parūkei ir visą dieną turėdavai važiuoti vogti iš krautuvių. Reikėdavo vogti kompiuterių kietuosius diskus, nes už juos lombarde labai gerai moka. Tačiau po to pasakė, kad pinigų negausiu, kol skolas susimokėsiu. Jie už mane sumokėjo pirmam darbdaviui, kuris man apmokėjo kelionę į Angliją. Ir dar, pamanęs, kad aš specialiai pabėgau, atvažiavo ir sumušė mane. Man per petį buvo trūkęs kaulas, net alsuoti buvo sunku, bet negalėjau niekur kreiptis“, – pasakojo Tomas.
    Pinigų jis negavo ir vėliau, nes vagišiai vis sugalvodavo jam naujų skolų. Taip praėjo keli mėnesiai. Vieną dieną, tik per sėkmingą atsitiktinumą jam pavyko pavogti iš jų savo pasą. Jis nulėkė į netoliese esantį „McDonald’s“ ir paprašė iškviesti policiją.
    „Pasakiau, kad pasiklydau, neturiu jokių pažįstamų. Mane pažadėjo nuvežti į Lietuvos ambasadą, bet aš kažkodėl papasakojau, kad buvau netekęs paso, buvau daužomas, kankinamas, be manęs ten dar keli yra. Pasakiau adresą, apibūdinau mašiną, kuria jie važinėja, kuo užsiima. Policija tą patį rytą nuvyko ir visus suėmė. Mane nuvežė į viešbutį, kad būčiau saugus. Vėliau mane išvežė į įstaigą, kur turėjau išbūti šešis mėnesius. Reikėjo duoti parodymus prieš tuos žmones. Buvo baisu, nes bijojau keršto“, – teigė jaunuolis.

    Galiausiai jis buvo įsodintas į lėktuvą ir išsiųstas į Lietuvą.

    Taip vėl, kaip stovi, atsidūrė Telšiuose.
    Padėtų gydymas ir gera valia 
    Kaip pasakojo Telšių nakvynės namų socialinio darbo organizatorė Genovaitė Kuzminskienė, Tomas jiems puikiai žinomas: ne kartą yra čia apsistojęs, nes daugiau ir neturi, kur eiti. Nors psichikos negalią turintis vaikinas yra vaikščiojanti bėda, nes nuolat patenka į nemalonumus, bendruomenė nuo jo nenusisuko, o po skaudžios patirties užsienyje pagalbos jam reikėjo labiau nei bet kada.
    „Bandėme visaip padėti. Pasiūlėme mokytis profesinėje mokykloje, kad įgytų specialybę, bet ten irgi turėjo problemų, todėl galiausiai vėl grįžo pas mus. Ir visos jo problemos – dėl psichikos ligos ir priklausomybės nuo alkoholio. Galvojome, gal išsiųsti dirbti į mišką, bet jis nesugebės dirbti, jei negers vaistų, jei negaus gydymo.
    Nuvedėme jį į Psichikos sveikatos centrą, labai prašėme jį paguldyti į ligoninę, nes manome, kad jam būtinas gydymas ir svarbu, kad kas nors kontroliuotų, kad jis gertų vaistus. Tačiau jam išrašė vaistų ir skyrė tik dienos stacionarą – Tomas turi kasdien lankytis Psichikos sveikatos centre. Iš tiesų jam reikalinga nuolatinė priežiūra ir globa. Geriausia jam būtų gyventi pensionate, kur gautų šią priežiūrą ir mažiau įsipainiotų į bėdas, tačiau jis nenori. Kai vartoja vaistus, jis mąsto visai protingai, suvokia savo veiksmus, bet kai tik nustoja juos gerti, vėl nutrūksta. Mintys visiškai pasikeičia“, – svarstė G. Kuzminskienė.
    Būtina nuolatinė globa
    Taigi dabar jį globoja Nakvynės namų darbuotojai. Nepavykus sutarti su ligonine, jie aiškinosi galimybę išsiųsti jį gydytis į Reabilitacijos centrą, tačiau pastarieji nepriima žmonių su psichikos negalia.
    „Savo pašalpą jis mums atiduoda, o mes einame su juo apsipirkti. Jo pasą pasaugoti paprašėme dėdės. Taip bandome apsaugoti jį nuo kreditų pasiėmimo. Taip, jis socialiai apleistas, kaip sako psichiatrai, bet visgi ir valgyti pats pasigamina, ir susitvarko. Bet būna, kad vakare išeina ir jau, nežinome, kur jis ir kas su juo nutiks“, – teigė pašnekovė.

    Jos manymu, tokiems žmonėms turėtų būti skiriamas arba priverstinis gydymas, kad jie nekenktų sau ir aplinkai, arba nuolat jį prižiūrintis asmuo, savotiškas asmeninis vadybininkas. Kol to nėra, Tomui tenka pasikliauti Nakvynės namų darbuotojų gera valia.

    „Nors jam reikia gydymo, mes galime suteikti tik socialinę pagalbą. Tai ir darome. Nakvynės namuose gyventi amžinai jis negali, tai laikinas būstas, todėl tariamės dėl jo apgyvendinimo su savarankiško gyvenimo namais – gal jie priimtų. Ten už paslaugas reikia mokėti, bet Tomu būtų pasirūpinta. Ten žmonės net ir pamaitinami“, – pasakojo G.Kuzminskienė.
    Pažeidžiami žmonės tampa nusikaltėlių aukomis
    „Šiandien yra visiškai aišku, jog prekeiviai žmonėmis taikosi į silpniausius mūsų bendruomenės narius, neretas kurių jau iki verbavimo patyrė dideles traumas ar sunkius išgyvenimus. Šio vaikino istorija atskleidžia niekaip neužgijusias, atvirkščiai, baisiai supūliavusias žaizdas po ilgų metų Švėkšnos mokykloje-internete.
    Mes daug tokių vaikinų ir merginų sutinkame savo pagalbos programoje, jų pažeidžiamumas yra toks didelis, kad kartais suabejoji, ar gali jie savarankiškai funkcionuoti bendruomenėje, nepatraukdami nusikaltėlių, iškrypėlių dėmesio. Vaikiną išnaudojo daug žmonių, tačiau padėti jam puolė irgi nemažas būrys gimtojo miesto žmonių. Skauduliai niekur nedingsta, tačiau ištiesta pagalbos ranka kviečia – Nenusimink, kabinkis į gyvenimą, tau pasiseks!“ – svarstė „Lietuvos Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė.

    Ragina nepraeiti pro šalį

     Viešosios įstaigos „Kitokie projektai“ partneris, bendruomenių atsparumo ekspertas Paulius Godvadas teigė, kad Tomo istorija paliečia labai įvairialypiai, tačiau esminis jo pažeidžiamumas – tai labai silpni, netgi galima teigti, jokių socialinių ryšių.

    „Neturėdamas paprastų socialinių ryšių aplinkoje (tiek čia, Lietuvoje, tiek Anglijoje, vieta šiuo atveju ne tiek svarbi) žmogus tampa visiškai pažeidžiamas. Kaip tik todėl tikroji pagalba bendruomenine prasme – užmegzti ir išlaikyti ryšį. Domėtis, pažinti, kalbėti, išlaikyti kontaktą su socialiai pažeidžiamais žmonėmis yra labai svarbu. Noriu pabrėžti – atskirtis daro žalą ne tik joje atsidūrusiems žmonėms, bet mums visiems, mūsų bendruomenes padarydama trapiomis, susiskaldžiusiomis, be tarpusavio pasitikėjimo.

    Kelionė į sutelktas bendruomenes Lietuvoje nors ir ilga (bendruomeniškumą turime atrasti iš naujo), bet paprasta – ji prasideda nuo kiekvieno žmogaus mažutės pastangos truputį daugiau pasidomėti, nepraeiti pro šalį, pasmalsauti, skirti kelias akimirkas, imtis nedidelės iniciatyvos. Tokie maži žingsniai ilgainiui ir sudaro kelionę į sutelktą ir solidarią bendruomenę, kurioje nėra normalu būti skurde, atstumtam, mušamam ar nematomam“, – įsitikinęs pašnekovas.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Inga Saukienė

  • POKALBIS APIE PREKYBĄ ŽMONĖMIS

    2017 01 27 mokyklos specialistės pakvietė Vaidą Matusevičiūtę, Lietuvos Caritas specialistę, kad pravestų pokalbį su vyresniųjų klasių mokiniais apie prekybą žmonėmis. Mokiniai sužinojo, kad auka gali tapti bet kas: merginos, apgaule parduodamos į sekso vergiją, vaikai vežami vogti, daryti nusikaltimus, merginos viliojamos už pinigus sudaryti fiktyvias santuokas. Specialistė siūlė daugiau domėtis darbo pasiūlymais užsienyje, kad nepatekti į prekybos žmonėmis ar išnaudojimo pinkles. Caritas organizacija dalyvauja programoje “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms”. Viešnia paliko atvirukų ir literatūros prekybos žmonėmis prevencijos tema, atsakė į mokinių klausimus. Žinojimas daro mus saugesnius.

     

    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • PASKAITA ,,SOS! PAVOJUS – PREKYBA ŽMONĖMIS“

    Sausio 24 dieną mokykloje lankėsi Lietuvos Caritas programos ,,Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinė darbuotoja Aistė Paliušytė. Viešnia kalbėjo apie prekybos žmonėmis pavojus, kaip apsisaugoti nuo asmenų, galinčių padaryti nusikalstamas veikas bei informavo, kur kreiptis pagalbos. Jei nukentėjote nuo prekeivių žmonėmis arba įtariate, kad Jumis ar Jūsų artimaisiais ketina ar ketino pasinaudoti, visą parą galite kreiptis SOS pagalbos numeriu +370 679 61617.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • VIENA BAISIAUSIŲ BYLŲ LIETUVOJE: KOŠMARAS UŽ NAMŲ DURŲ TRUKO 3 METUS

    Tai istorija apie berniuką, kuriam greitai sukaks dar tik dešimt metų. Tai pasakojimas apie tai, kaip jis, sulaukęs vos ketverių, tapo paties baisiausio nusikaltimo auka. Ir ne bet kur, o savo namuose – ten, kur turėjo džiaugtis nerūpestinga vaikyste.
    „Kai vėlyvą rudenį pas mus atėjo verkianti moteris su nedideliu berniuku, mes nė už ką nesitikėjome, kad tapsime sukrečiančios žmogiškos dramos dalyvėmis ir savo akimis pamatysime, ką tenka išgyventi vaikams, kuriuos seksualiai prievartauja jų pačių tėvai, – sunkiai tramtydama emocijas kalbėjo Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė. – Likimas ir toliau negailėjo to liesučio, nedrąsaus vaiko – po kurio laiko jo motina nusprendė atsisakyti sūnaus, esą jo problemos per daug ją slėgė, ji nepajėgė rūpintis kitais savo vaikeliais.“

    Daugiau kaip trejus metus lyg demono apsėsto tėvo prievartautas ir kankintas berniukas šiandien auga globos namuose – visų šios istorijos dalyvių nei vardai, nei pavardės negali būti minimi, nes pagal juos būtų galima nustatyti mažamečio tapatybę. O to jam mažiausiai reikia – vaikas iki šiol nėra atsigavęs dėl patirto streso. Ir nežinia, ar kada sugebės pamiršti tai, ką su juo padarė tėvas – berniukas kasdien kartais net po keletą kartų eina į vonios kambarį ir bando nuo savęs nuplauti purvą.

    Tą, kuris po patirtos seksualinės prievartos liko ant jo kūno.

    Kandžiojo, sukinėjo rankas ir „žaidė“

    Šios itin dramatiškos istorijos viename nedideliame Lietuvos kaime pradžia siekia dar 2010 m. – tuo metu berniukui tebuvo vos ketveri metukai. Motiniškos meilės jis beveik nepajuto ir iki šiol net neįsivaizduoja, kas tai yra – kai jam tebuvo dveji metukai, teismo sprendimu vaiko globa buvo patikėta tėvui. Kartu gyveno ir vaiko seneliai, kuriuos mažametis dažniausiai matydavo išgėrusius.
    Vos sulaukęs ketverių metukų berniukas tapo savo tėvo „žaisliuku“ – vaikas sako, kad „pirmasis kartas“ buvo vasarą, kai „buvau visai mažiukas“.
    Mažametis yra atskleidęs, kad su tėvu lovoje „žaisdavo žaidimus“, kurių metu tėvas jį nuogai nurengdavo. O tada jam „kandžiodavo kojas, rankas, kutendavo, mušdavo kumščiais, delnais į veidą, galvą, ausis, nosį, kartais į pilvą, „sukindavo“ rankas, draskydavo, o savo pelių kišdavo tarp kojų.“
    „Tėtė norėjo valgyti mano pelių, bet aš jam neleisdavau“, – šiurpą keliančiais prisiminimais dalijosi vaikas.
    Šiuos „žaidimus“, kaip sakė berniukas, jis su tėvu „žaisdavo“ dažniausiai pietų metu, jo tėvas jau tuo metu būdavo neblaivus.
    „Kai tėtė mane kandžiodavo, aš jį stumdavau, verkdavau“, – psichologėms yra prisipažinęs berniukas.

    Vaiką tėvas prievartavo net tada, kai namuose būdavo mažylio močiutė – prievartautojo motina. Bet ši nieko negirdėdavo ir nematydavo, nes tiesiog girta miegodavo.

    Kaip seksualiai tėvas išnaudojo savo sūnų, nepasakosime – tai peržengia visas ribas. Tačiau vaikas paskaičiavo, kad maždaug per trejus metus tėvas su juo „žaidė“ net trisdešimt kartų. Kiekvienas kartas jam per daug įstrigęs į atmintį.
    „Žaisti žaidimų“ berniukas nenorėdavo, tačiau dėl savo amžiaus tėvui negalėdavo pasipriešinti, apie tai jis taip pat niekam nepasakodavo, nes paprasčiausiai bijojo.
    O kai savo iškrypėlišką seksualinę aistrą patenkinęs tėvas, kuris, mažamečio teigimu, „būdavo linksmas, juokdavosi ir paskui užmigdavo“, šis pabėgdavo iš lovos – tiesiai į vonios kambarį praustis, nes „smirdėdavo nuo tėčio peliaus“.
    Daužė, nes suvalgė per daug maisto
    Nors seksualinių poreikių tenkinimui tėvas savo mažametį sūnų buvo pavertęs „žaisliuku“, tačiau ypatingo dėmesio ar šilumos mažametis nesulaukdavo – atvirkščiai, daugybę kartų prieš šį smurtavo. O kad niekas nepamatytų „mėlynių“, jo neleisdavo nei į darželį, nei į pirmąją klasę mokykloje, kai šią buvo pradėjęs lankyti.
    „Tėtė mane spardydavo, mušdavo rankomis, buvo praskėlęs nosį“, – mažametis psichologams prisipažino, kad kartą į namus per klaidą buvo parsinešęs svetimą mobiliojo ryšio telefoną, o tai sužinojęs tėvas jį mušė tol, kol iš nosies pradėjo tekėti kraujas.
    Preteksto smurtauti prieš bejėgį savo sūnų tėvui net nereikėdavo – kartais šis būdavo sumušamas vien dėl to, kad ne laiku pasipainiodavo šiam prieš akis. Bet buvo ir ne vienas atvejis, kai berniuką daužė dėl to, kad šis „suvalgė per daug maisto“ ar už tai, jog kaimynams prasitarė, jog „mano tėtis yra girtas“.
    Kad mažylis namuose kenčia nuo tėvo smurto proveržių, nedomino socialinių darbuotojų – jie vėliau teisinosi, kad nieko įtartino nepastebėjo. Bet pripažino, kad sąlygos, kuriose su tėvu ir seneliais augo vaikas, buvo apgailėtinos – kiek kartų socialinė darbuotoja lankėsi namuose, tiek „vaikas buvo apleistas, nešvarus“.
    Nežinia, kiek dar būtų trukęs šio mažylio gyvenimo košmaras, jeigu ne teisėsauga – 2014 m. vasarą berniuko tėvą sulaikė policija. Ne, ne dėl seksualinio prievartavimo ir smurto prieš vaiką – apie tai niekas tada dar nežinojo. Vyras buvo įkalintas visai dėl kito nusikaltimo, o jo sūnus buvo išvežtas į vaikų globos namus.
    Čia ilgai neužsibuvo – gyvenimo būdą pakeitusiai ir potraukį alkoholiui numalšinusiai motinai prabilo sąžinės balsas.
    Tuo metu dar tik aštuonerių metų sūnų į kitą savo šeimą parsivežusi moteris vėliau prisipažins, kad tai, ką sužinojo iš savo vaiko, ją, švelniai tariant, šokiravo – ji net nežinojo, kaip elgtis, todėl į pagalbą pasikvietė socialinę darbuotoją.
    Paliktas vienui vienas – neturėjo net kam pasiskųsti
    O kraupi tiesa paaiškėjo tada, kai jaunesnysis moters sūnus jai pasiskundė, kad iš globos namų parvežtas brolis liepė jam iš apatinių kelnaičių išsitraukti savo pelių. Kai jaunėlis nubėgo apie tai papasakoti savo motinai, išsigandęs berniukas pabėgo iš namų, bet jį surado kitas brolis ir parvedė į namus.
    „Kai atvyko socialinė darbuotoja, sūnų pasisodinome pasikalbėti, norėjome išsiaiškinti, kodėl jis taip elgiasi, – vėliau per apklausą policijoje kalbės jo motina. – Vaikas ėmė pasakoti, kad išgėręs tėvas jį pasiguldydavo į savo lovą, nurengdavo, pradėdavo kandžioti, glostyti, pats irgi būdavo nuogas… Tai vyko labai daug kartų… Vaikas sakė, kad tuo metu močiutė girta miegodavo kitame kambaryje, o jis bijojo pasiskųsti.“

    Anot jos, vaikas taip pat pasakojo, kad tėtis turėdavo įvairių žurnalų su „nuogomis moterimis“, o kai kurias jų nuotraukas net bučiuodavo.

    Kad vaikas patyrė seksualinę prievartą, socialinė darbuotoja net nesuabejojo – jau kitądien rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė kreipėsi į policiją.
    Pareigūnai į pranešimą reagavo žaibiškai – psichologėms buvo pavesta apklausti mažametį. Šios apklausos buvo labai sudėtingos – vaikas ne iš karto išdrįso kalbėti apie tai, ką patyrė savo namuose.
    Tačiau, kai prabilo, jo papasakota istorija įstrigo ilgam.
    „Vaikas pasakojo, kad tėvas jį liesdavo „vidurine vieta“, kurią jis vadino peliumi, o kai paklausėme, kas tai, jis atsakė, kad „tokį turi tėtis ir kiti draugai berniukai“, – pareigūnams nurodė ekspertės. – Vaikui buvo labai baisu, kai tėvas jį lietė savo lytiniu organu.“
    Savo išvadoje ekspertės taip pat nurodė, vaikas, kalbėdamas apie įvykius artimoje aplinkoje, nieko neišsigalvoja, o jo parodymai yra realistiški: atitinka amžių, vartojamą žodyną, turimas žinias, buvusias socialines jo aplinkos sąlygas ir gyvenimišką patirtį.
    Trys vyrai su teisėjo mantijomis: ar tikrai tėvas „žaidė žaidimus“?
    Po pokalbių su vaiku ekspertės jam konstatavo laikiną psichikos sutrikimą – visa tai susiję su vaiko seksualiniu išnaudojimu, kurį įvykdė artimiausios aplinkos asmuo.
    „Tyrimai, teorija ir praktiniai aspektai rodo, kad vaikams, kurie patyrė ilgalaikę, pasikartojančią seksualinę prievartą, nors nebūtinai ilgalaikę, iš artimų žmonių pusės, apie tai kalbėti yra sunku, – teigė su vaiku bendravusios specialistės. – Tai rodo vaiko užsidarymas savyje, staigus atsiribojimas kalbant apie tokius klausimus, arba būna taip, kad vaikas verkia, tačiau šis berniukas į stresą reaguoja kitaip – stipriu elgesiu, priešiškumu, nekalbėjimu, atsiribojimu, todėl tokia vaiko reakcija visiškai atitinka tą situaciją, turinį, apie kurį jis kalba.“
    Pasak jų, vaiko elgesys yra labai stipriai seksualizuotas – dėl to jis net pradėjo kabinėtis prie kitų vaikų.
    „Seksualizuotas elgesys yra vienas iš stipriausiai identifikuojančių patirtą seksualinę prievartą požymių“, – teigė ekspertės.
    Tuo metu savo sūnui gyvenimą sugriovęs jo tėvas, sužinojęs, kad vaikas apie jo „žaidimus“ papasakojo motinai, socialinei darbuotojai ir psichologėms, taip ir neatrado drąsos pripažinti, jog yra seksualinis iškrypėlis. Maža to, jis perėjo į puolimą ir aiškino, kad taip vaiko motina jam kerštauja – esą vaiką primokė kalbėti negražių dalykų.
    Tokios pozicijos jis laikėsi ir teisme, kai buvo nagrinėjama baudžiamoji byla. Teisėjai juo nepatikėjo ir už įvykdytus nusikaltimus skyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Bet nuteistasis su tokiu nuosprendžiu nesutiko ir jį skundė aukštesnės instancijos teismui, dar kartą bandydamas sukelti abejonių, jog buvo apšmeižtas.
    Nuteistojo skundą nagrinėjo trys teisėjai – nukentėjusiuosius ginančio „Carito“ atstovė K. Mišinienė negalėjo patikėti, kai teisingumo vykdytojai nutarė apklausti vaiką teismo salėje.
    Bet apklausa įvyko – iš baimės vaikas net nežinojo kur slėptis, kai visiškai nepažįstami teisėjų mantijas vilkintys vyrai jo ėmė klausinėti, ar šis tikrai su tėčiu „žaidė“, ar jo neapkalbėjo, juk už tokius dalykus gresia kalėjimas.
    Vaikui užteko drąsos – nors ir ne į visus klausimus jis sugebėgo atsakyti, bet nedrąsiai pasakė, kad nemelavo ir neturėjo tikslo apkalbėti savo tėvą.
    Pažvelgus į tą prarają – sukasi galva
    Po šios apklausos berniukas ilgai negalėjo atsigauti, jį turėjo guosti socialiniai darbuotojai.
    Motinos nebuvo šalia – apie gyvenimą kartu su ja mažametis tegali tik pasvajoti. Pagimdžiusi, dėl girtavimo praradusi ir tėvui jį patikėjusi motina sūnaus dar kartą išsižadėjo – nurodė, kad jai per sunku auginti seksualinės prievartos pažeistą vaiką, jai reikia pasirūpinti ir kitais savo berniukais, nenori, kad šie dėl to būtų traumuoti.
    O vienuose Lietuvos vaikų globos namuose gyvenantis dabar jau greitai dešimties metų sulauksiantis mažylis kasdien kartais net po kelis kartus bėga į vonios kambarį – užsirakinęs vaikas vis bando nuprausti tą purvą, kuriuo jo kūną suteršė tikrų tikriausias tėvas.
    „Berniukui būdingas noras būti švariam, jis dažnai maudosi, atkreipia dėmesį į netvarkingus žmones“, – net nebandė slėpti vaikų globos namų darbuotojai, puikiai suprantantys, kad, ko gero, neįmanoma nuplauti to, kas per daug giliai įstrigę į pasąmonę.
    „Trys ilgi metai – tiek laiko suaugęs vyras atlikinėjo su savo mažamečiu sūnumi veiksmus, kurių net nesiryžčiau atpasakoti, – sakė vaikui pagalbos ranką ištiesusios „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė K. Mišinienė. – Apklausų dokumentuose buvo kruopščiai užfiksuotos vaiko reakcijos, jo ašaros, baimė, vienatvė – kitame kambaryje miegojo girta močiutė, kuri vėliau liudijo, kad nieko nematė ir negirdėjo. Negana to, visą laiką berniukas tėvo buvo spardomas, mušamas, negailestingai daužomas.

    Ir tuos ilgus tris metus šeimą lankė socialinės darbuotojos. Teisme jos, kartu su vietos vaikų dienos centro darbuotojomis, vienbalsiai tvirtino, kad nepastebėjo jokių požymių. Na, vaikas buvo apleistas, nešvarus, bet juk tai norma? Buvo ir liūdnas, bet nuo kada į tokias smulkmenas kreipiamas dėmesys?

    Jau vėliau, kai mes susiradome tas seniūnijos socialines darbuotojas, jos mums tiesiai išrėžė – niekas mūsų nemokino atpažinti seksualinio smurto, palikite mus ramybėje!
    Reikia nuoširdžiai pripažinti, jog šio vaiko atvejis, mūsų sprendimas teikti jam pagalbą, samdyti abejose instancijose jam atstovaujantį advokatą, atvėrė mums tikrą prarają, egzistuojančią mažų miestelių tarnybų, globos įstaigų darbe, susidūrėme ir su vaiką gniuždančia apklausa Lietuvos apeliaciniame teisme, kai teisėjas nusprendė pats, be jokių jam „trukdančių psichologų“ pilnoje svetimų žmonių salėje apklausti klykiantį vaiką. Pažvelgus į tą prarają – sukasi galva.
    Prievartautojas nuteistas, bet man kyla klausimas: o ar neturėtų bent dalį atsakomybės nešti ir žmonės, kurie taip ilgai nieko „nematė“? O kaip tie, kurie apginklavo tokius „nematančius ir nežinančius“ mokslo diplomais ir paleido – matyti ir žinoti?“
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Dainius Sinkevičius

  • PO ŠIURPĄ KELIANČIO DELFI STRAIPSNIO APIE VAIKĄ – SPECIALUS TYRIMAS TEISME

    Po DELFI publikacijos, kurioje buvo pasakojama, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą Lietuvos apeliacinio teismo posėdžių salėje visų proceso dalyvių akivaizdoje teisėjai pakartotinai apklausė seksualinę prievartą patyrusį vaiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) pirmininkas Rimvydas Norkus sudarė specialią trijų teisėjų komisiją situacijai operatyviai ištirti.

    „Mažamečiai yra vieni jautriausių teismuose apklausiamų liudytojų. Jų apklausai taikomi specialūs reikalavimai, – teigia patikrinimą inicijavęs R. Norkus. – Teisėjai ir teismo psichologai turi atjausti mažuosius ir siekti apsaugoti juos nuo nemalonių išgyvenimų teismo posėdžių salėje. Kaip šiuo atveju vyko teismo posėdis, ar buvo laikomasi įstatyme numatyto vaiko apklausos reglamentavimo, atsakys tikslinis patikrinimas.“

    Kaip pranešė Nacionalinė teismų administracija (NTA), tikslinį teisėjų veiksmų patikrinimą atliksiančios komisijos pirmininku paskirtas LAT teisėjas Gintaras Goda. Kiti jos nariai – LAT teisėjai Janina Stripeikienė ir Eligijus Gladutis.
    DELFI penktadienį paskelbė publikaciją apie vieną baisiausių bylų Lietuvoje – kaip tėvas seksualiai prievartavo ir smurtavo prieš savo mažametį sūnų. Seksualinę prievartą berniukas pirmą kartą namuose patyrė, kai šiam tebuvo vos ketveri metukai.
    Vaiko tėvui, kuris šį prievartavo daugiau kaip trejus metus, ir to nepastebėjo net socialiniai darbuotojai, teismas skyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę.
    Mažamečiui vaikui pagalbą teikiančios Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukomis“ koordinatorė Kristina Mišinienė DELFI prisipažino buvusi priblokšta, kaip vaikas buvo apklausinėjamas Lietuvos apeliaciniame teisme.
    „Reikia nuoširdžiai pripažinti, jog šio vaiko atvejis, mūsų sprendimas teikti jam pagalbą, samdyti abejose instancijose jam atstovaujantį advokatą, atvėrė mums tikrą prarają, egzistuojančią mažų miestelių tarnybų, globos įstaigų darbe, susidūrėme ir su vaiką gniuždančia apklausa Lietuvos apeliaciniame teisme, kai teisėjas nusprendė pats, be jokių jam „trukdančių psichologų“ pilnoje svetimų žmonių salėje apklausti klykiantį vaiką. Pažvelgus į tą prarają – sukasi galva“, – sakė K. Mišinienė.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.