Category: Straipsniai – 2021

Jeigu jus seksualiai prievartauja, priešinkitės, gal pavyks sutramdyti nusikaltėlį, tuo metu mūsų teisėsauga sako, kad jiems reikia pateikti neginčijamus įrodymus ant padėklo, o dar geriau – nufilmuoti šį prievartos aktą, tik tuomet bus galima imtis veiksmų. Kokių? Na, apklausime tuos, kurie galimai prievartavo, galbūt jiems bus pareikšti įtarimai. O paskui – bus matyt, dar reikės įrodyti, jog jus tikrai prievartavo.

Tas „bus matyt“ greičiausiai ir bus tai, kas buvo su Jonu, kuris daugybę metų buvo seksualiai prievartaujamas Pravieniškių pataisos namuose. Kai jį daugybę kartų nusikaltėliai, kurie buvo čia pasiųsti pasitaisyti (apgailėtina, kai šios įstaigos pavadinime yra parašyta, jog tai – pataisos namai), prievartavo, niekas nematė ir negirdėjo.

O dabar, kai vargšas buvęs kalinys sukaupė drąsos ir papasakojo apie tai, kokį košmarą išgyveno, jis dar kartą buvo išprievartautas. Tik tai padarė ne iškrypėliškas aistras tenkinę „pasitaisyti“ pasiųsti nusikaltėliai, o mūsų teisėsauga. Ta, kuriai kiekvienas mūsų kas mėnesį mokame atlyginimą, bet negalime jų veiklos kontroliuoti. Nes tik jie yra teisūs, daugiau niekas.

Mes turime jais pasitikėti. Mes negalime kištis į jų veiklą net tuomet, kai jie visais būdais bando užglaistyti siaubingą istoriją.

Istoriją, kurią dauguma kalėjimų sistemos darbuotojų norėtų pamiršti ir dar kartą apsimesti, kad nieko neįvyko. Nei tada, kai jie nereagavo į prievartaujamo kalinio aimanas, nei anuomet, kai šis, lyg mažas ir bejėgis vaikas, šaukėsi pagalbos, nei dabar, kai į laisvę išėjęs nuteistasis sukaupė drąsos ir paprašė elementaraus teisingumo.

O ko jis sulaukė?

Apie tai, ką daugybę metų patyrė kalėdamas Pravieniškių pataisos namuose, Jonas pasisiūlė papasakoti pats. Aš jau tuo metu leidyklai „Baltos lankos“ buvau pridavęs knygos „Pravieniškių mafija“ rankraštį, ji netrukus turėjo pasirodyti, todėl į ją Jono istorijos jau nebegalėjome įtraukti. Jonas man parašė, kai su savo kolegomis baigėme montuoti dokumentinį filmą apie Pravieniškių kalinių gyvenimą. Jono laiškas viską apvertė aukštyn kojomis. Ilgai su juo bendravau susirašinėdamas feisbuke, kalbėdamas telefonu, galop sutarėme susitikti ir nufilmuoti jo istoriją. Ji tik turėjo papildyti tą surinktą medžiagą, kurią turėjo pamatyti „Pravieniškių mafijos“ žiūrovai.

Tai buvo žvarbus rudens dienos rytas, kai atvažiavome į jo namus, iki šiol pamenu. Jonas jau laukė prie savo nedidelio ir apleisto namo vartų. Smulkus vyras, belekaip apsirengęs, atrodė, jaudinosi, bet vis tiek šypsojosi. Ir iš karto pakvietė į vidų.

Mus pasitiko ir Jono mama. Tik ji nieko apie tai, kodėl mes pas jos sūnų atvažiavome, nežinojo. Jonas pasiūlė prisėsti virtuvėje. Čia įtariai į mus žvelgė Jono tėvas, kuris jau tą dešimtą valandą ryto buvo „padaręs pachmielą“, o mama blaškėsi, nežinodama, ką galvoti, – gal motinos širdis jautė?! Nepatiko mano kolegai, kuris turėjo filmuoti Jono pasakojimą, „virtuvės interjeras“, todėl pasidomėjome, ar galime kur kitur pasikalbėti.

„Gal tada prie namo?“ – netikėtai pasiūliau aš, iki šiol pamenu. Bet tą pačią sekundę supratau, kad kalbu nesąmones, – juk tuo metu spaudė šaltukas, o kalbėtis reikės ilgai.

Jono mama nuo laiptų į antrą auktštą patraukė visus stiklainius ir nedrąsiai užlipome ten, kur ir buvo nufilmuota buvusio kalinio išpažintis. Jonas iš rankų nepaleido kavos puodelio, – sakė, kad nuo tada, kai pateko už grotų, daugiau nevartoja alkoholio. Nes tai, kokį pragarą patyrė Pravieniškėse, ir nutiko būtent dėl alkoholio.

Tie, kas žiūrėjo dokumentinį filmą „Pravieniškių mafija“, jau matė, ką Jonas papasakojo. Ir aš tik tada pirmą kartą išgirdau kai kurias jo papasakotas detales. Neklausinėjau smulkmenų, nes tai – ne mano darbas. Bet tai, ką su kolega išgirdome nuvykę į jo namus, mus šokiravo, nors ir žinojome, kad „tokie“ dalykai įkalinimo įstaigoje vyksta. Šokiravo Jono atvirumas, – jam sakiau, kad būtinai reikia apie tai garsiai kalbėti, bet, Jonai, ne tau, – nukentėsi. Nukentės tavo artimieji, kurie nieko „apie tai“ nežinojo. Bijosi išeiti į gatvę, žmonės pasmerks. Bet jis nesutiko: per daug prisikentėjau, per daug tylėjau, noriu pasakyti visą tiesą. Noriu, kad žmonės išgirstų mano istoriją.

Išvažiavę iš Jono namų, kurie yra prie pat Latvijos sienos, mes iš jaudulio net pasiklydome, – atsidūrėme pas broliukus, nors reikėjo važiuoti visai į kitą pusę. Bet važiuodami ilgai tylėjome. Labai ilgai. Turiu prisipažinti, kad tai, ką jūs pamatėte „Pravieniškių mafijoje“, tai tik maža ta dalelė to, ką mes išgirdome.

Ilgai svarsčiau, ar reikia viešinti Jono istoriją. Taip, jis kalbėjo nuoširdžiai, rodė dokumentus, jog po prievartavimo kreipėsi pagalbos į Kalėjimų departamentą, pasakojo apie prižiūrėtojus, kurie net kartais prieš iš anksto planuojamą prievartos vakarą jam siūlydavo apsirengti suknele…

Mane slėgė didelis atsakomybės jausmas, – juk po šios istorijos paviešinimo nukentės Jonas. Daugiau niekas.

Taip ir buvo. O dabar, užbėgant įvykiams už akių, galiu pasakyti, kad jis labiausiai nukentėjo ne nuo kaimiečių ar miestiečių patyčių, o o dėl to, kad mūsų teisėsauga pasityčiojo iš apie daugybę metų vykdytus nusikaltimus pranešusio asmens.

O tuo metu Jonas bandė stotis ant kojų – jis sakė, kad išdrįsęs kalbėti viešai pasijuto geriau. Net stebėjosi, kad jį pirmą kartą gyvenime išklausė. Ir nesvarbu, kad prieš tai Pravieniškėse daugybei pareigūnų pasakojo apie tai, kaip yra prievartaujamas po laiptais, sandėliuke ar dar kur, o dar baisiau, kaip jam į užpakalį prievartautojai sugrūdo medvaržčius.

„Man palengvėjo“, – iki šiol atsimenu Jono žodžius. Tai pasakęs jis vos neapsiverkė. Bet susiėmė, – nežinau, gal verkė, kai išvažiavome.

Iš tikrųjų, psichologai sako, kad metų metus seksualinę prievartą kentėjusiam žmogui „palengvėja“ tik tą sekundę, kai jis kalba, gal kurį laiką po to, bet jeigu nusikaltimo aukai nesuteikiama pagalba, tokie pokalbiai ne visuomet gali padėti. O psichologai Jonui patarė kalbėti daug, jie jam ir pasiūlė su manimi susisiekti.

Atsimenu, atvažiavo Jonas į Vilnių, į „Knygų mugę“, labai norėjo ją pamatyti, ir, tikrai nustebino, labai norėjo savo istoriją papasakoti gyvai salėje sėdintiems žmonėms. Tik pamatęs jų tiek daug, nustėro. Bijojo kalbėti. O lyg tyčia dar tuometis teisingumo ministras viešai drebtelėjo – esą, Jonai, juk tu žinai, dėl kokio nusikaltimo į pataisos namus patekai, tai ko tu dar nori? Nenuostabu, kad tąkart jis buvo žiūrovų nušvilptas. Tai buvo mažų mažiausiai, ką visuomenė tuo metu galėjo padaryti, – jeigu jau ministras taip mąsto, ko norėti iš paprastų kalinių prižiūrėtojų.

Taip, Jonas su savo draugais per išgertuves nužudė žmogų, dėl to jis ir buvo įkalintas. Bet ar mūsų valstybė, skirdama jam bausmę už šį baisų nusikaltimą, papildomai liepė jį prievartauti? Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro, kuris net neketino rūpintis skriaudžiamais kaliniais, vadovė Kristina Mišinienė tuo metu taip pat buvo šalia ministro, – ji jau tada buvo pažadėjusi pasirūpinti Jonu. Ir Kristina tada garsiai pasakė tai, ką iš tikrųjų turėjo pasakyti ministras: ar atimti laisvę reiškia atimti orumą; ar ne laikas nustoti puoselėti prievartos, priklausomybių, nužmoginimo tradicijas, – kokiomis taisyklėmis, kokia „subkultūra“ galima pateisinti žmogaus seksualinį prievartavimą? Panašu, kad tvaikas iš mūsų apgailėtinų įkalinimo įstaigų veržiasi ir už storų sienų, apipainioja ir mūsų protus, jei galime ramiai reaguoti į tokius kaip Jono atvejus, samprotauti, jog „ten jų reikalai, jų taisyklės“.

Kristinos vadovaujamas centras rūpinasi Jonu jau daugiau kaip dvejus metus. Per juos visko būta. Daugybė dalykų, apie kuriuos net neturiu teisės rašyti, juk Jonas pradėjo naują gyvenimo etapą. Bet faktas – Jono patirta seksualinė prievarta pakeitė jo gyvenimą. Labai pakeitė – daugybę metų prievartautas vyras padarinius jaučia iki šiol, todėl Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras turėjo nueiti kryžiaus kelius, kad medikai Jonui skirtų reikalingus vaistus. Jie kuriam laikui padėdavo Jonui tapti „normaliu žmogumi“, jeigu taip galima pasakyti, – o be šių medikamentų jis ne tik save žalodavo, bet tą viešai ir demonstruodavo. Šiandien šie užfiksuoti liguisti vaizdai yra tapę papildomų patyčių įrankiu piktavalių asmenų rankose.

Grįžti į normalų gyvenimą Jonui buvo sudėtinga ne tik dėl suluošintos sveikatos, bet ir dėl nuolatinių apklausų, kurias organizavo ikiteisminį tyrimą dėl įvykių Pravieniškių pataisos namuose atliekantys tyrėjai. Nors tyrimą (iš pradžių) kontroliavo Kaišiadorių prokurorai, kurie daugybę metų net nepastebėjo, kokie nusikaltimai yra daromi jų priežiūroje esančioje įkalinimo įstaigoje, bet jį buvo pavesta atlikti Pravieniškėse dirbantiems kriminalinės žvalgybos pareigūnams. Tiems patiems, kurie turėjo žinoti, kas vyksta pataisos namuose, nes čia jie ir dirbo, čia kontroliavo nuteistuosius, aiškindavosi kiekvieno čia įvykusio incidento aplinkybes. Kitaip tariant, turėjo tirti tie, kurie ir neužkirto kelio Jono prievartavimui.

Ar tokioje situacijoje pareigūnai gali būti objektyvūs? Žinoma, gali, ypatingai jeigu jiems tikrai rūpi tiesos nustatymas, jeigu jie tuo metu, kai Jonas buvo skriaudžiamas, nedirbo ir yra suinteresuoti, kad tokie įvykiai įkalinimo įstaigoje daugiau nesikartotų. Bet ar tokie jie buvo? Kaip sakytų buvusi legendinė švietimo ministrė, baikit, nemanau. Taip, jie apklausė tris buvusius ir esamus nuteistuosius, kuriuos Jonas įvardijo kaip tuos, kurie jį prievartavo. Taip, jie jiems pareiškė įtarimus, bet ir du kartus juos panaikino, nes esą pritrūko įrodymų jų kaltei pagrįsti, – juk tai, ką per apklausas sakė Jonas, įtariamieji nepatvirtino, priešingai, jie neigė, kad prieš buvusį nuteistąjį naudojo seksualinę prievartą. O kitų įrodymų, anot Pravieniškių kriminalinėje žvalgybos dirbančių tyrėjų ir jų tyrimą kontroliavusių prokurorų, nėra.

Ir visai nesvarbu, kad net neapklausti visi tuo metu su Jonu kalėję ir galbūt apie jo patiriamą prievartą žinoję nuteistieji (kodėl neapklausti ir ar juos bandyta surasti, tyrėjai net nesiteikia paaiškinti), o tie, kurie buvo apklausti, lyg susitarę kalbėjo tą patį. „Nieko nežinau, nieko nemačiau“, – baudžiamojoje byloje esantys liudytojų apklausų protokolai atrodo tokie panašūs, lyg būtų paspausti du klaviatūros copy paste klavišai. Kodėl jie tokie, galėtų pasakyti pareigūnai, liudytojams formulavę klausimus, bet ir vėl jie apie tai nekalba, tačiau drąsiai nurodo, jog apie skriaudžiamą Joną nieko nežinojo nei kaliniai, nei pataisos namuose dirbantys pareigūnai. Suprask, Jonas išsigalvoja.

Gal išsigalvoja ir Pravieniškėse dirbęs gydytojas, kuris ne tik prisipažino, jog Jonas jam skundėsi dėl patiriamos prievartos, bet ir apie tai užrašė jo medicinos knygelėje, maža to, kaip pats sakė, apie tokius nuteistųjų nusiskundimus visuomet pranešdavo atsakingiems įkalinimo pareigūnams. Bet šie gi sako, kad pirmą kartą apie tai girdi, o jeigu taip pareigūnai sako, vadinasi, tai jau tikrai yra tiesa. Tuomet vadinasi, kad gydytojas meluoja? Tikrai?

Ar gydytojas meluoja ir apie tai, kad Jonui į užpakalį buvo sugrūsti medvaržčiai, kuriuos kažkas juk turėjo ištraukti, bet ikiteisminį tyrimą prieš tris įtariamuosius nutraukusi prokurorė taip ir neatsakė į klausimą, kas tai padarė, – jokių medicinos dokumentų byloje nėra. Net neaišku, ar kalinys buvo nuvežtas į ligoninę, kur jam turėjo būti suteikta pagalba. Bet turbūt čia nesvarbios aplinkybės. Juk seksualine prievarta įtariami kaliniai aiškiai pasakė, kad jie Jono neprievartavo, jų parodymai yra nuoseklūs (o koks gali būti nenuoseklumas, jeigu sakai tik tiek, jog nieko neprievartavai ir apie tai nieko nežinai). O štai, pasak prokurorės, Jono parodymai nepasižymėjo nuoseklumu. Nesvarbu, kad jam daugybę kartų reikėjo pasakoti apie kiekvieną prievartavimo atvejį su mažiausiomis smulkmenomis, patirta prievarta buvo prieš daugybę metų (2007-2016 m.), o tų prievartavimų buvo kelios dešimtys. Net suskaičiuoti neįmanoma.

Ištirti nusikaltimus Pravieniškių pataisos namuose turėjo būti čia dirbančių pareigūnų garbės reikalas. Tai turėjo būti signalas kitiems – keičiasi Lietuvoje įkalinimo įstaigos, keičiasi čia tvarka, nebetoleruosime kalinių subkultūros, užkirsime kelią bet kokiam smurtui prieš nuteistuosius. Bet šio signalo pareigūnai kaliniams nepasiuntė, priešingai, pademonstravo, kad ir toliau gyvenkite pagal savo taisykles, jeigu reikės, mes jus pridengsime.

Ne, pareigūnai tyrimo dėl Jono prievartavimo nenutraukė, nutarime net parašė, kad jis bus tęsiamas toliau. Tik neaišku, ką jie tirs, jeigu tiems, kuriuos nukentėjusysis nurodė kaip savo skriaudikus, įtarimai jau panaikinti. O gal ieškos naujų prievartautojų, apie kuriuos net Jonas nežinojo?

O ko dabar laukti Jonui, ko tikėtis kitiems nuteistiesiems, kurie taip pat norėtų prabilti apie tai, kokį pragarą patyrė, o gal tebepatiria pataisos namuose? Ko jie gali tikėtis iš valstybės, kurios tarnautojai daugybę metų nematė to, kas vyko/tebevyksta kasdien? Ko mes galime tikėtis iš tokios valstybės, kurios įgalioti atstovai iki šiol sako, kad pataisos namuose yra tvarka ir kaliniai perauklėjami. Ir dar priduria, kad Lietuva yra viena iš valstybių, kurioje yra daugiausiai kalinių, todėl dabar bus kitaip – stengsimės kuo daugiau jų palikti laisvėje.

Baisiausia, kad tokių kaip Jonas ir dabar yra ne tik Pravieniškėse, bet ir kitose Lietuvos įkalinimo įstaigose. Ne ką baisiau ir tai, kad jie taip pat seniai yra „nurašyti“ ir pagalbos rankos jiems niekas neišties, – juk atgailauti už padarytus nusikaltimus reikia, ko dar jūs norite…

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Dainius Sinkevičius

Tai buvo tikrų tikriausias siaubo rytas viename Aukštaitijos vienkiemyje: į 84 metų senolės namus įsilaužęs dvidešimtmetis puolė tiesiai į garbaus amžiaus moters guolį ir ją išžagino. Ne vieną kartą. Šokiruoja? Taip, bet ne ką mažiau ir tai, kaip į šį nusikaltimą sureagavo kai kurie aplinkinių kaimų gyventojai.

„Atvykę radome senolę be psichologinės ir ginekologinės pagalbos, drebančią iš baimės dėl naujo užpuolimo, tačiau kaimas turėjo tvirtą nuomonę: „Ji pati ten viską pradėjo…“, „Gaila vaikinuko ir jo šeimos…“ – neįtikėtiną realybę atskleidė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė. – Ir tik paprašius įsikišti rajono savivaldybei, aprimo pletkai ir buvo rimčiau susirūpinta senolės sveikata bei galimybe gyventi toliau vienai.“

Šiandien ši senolė jau negyvena savo namuose, ja rūpinasi vienų senelių namų darbuotojai, tuo metu jos skriaudikas jau kraunasi lagaminą – netrukus jaunas vyras turėtų būti pakviestas atlikti teismo jam skirtos laisvės atėmimo bausmės. O žinant, kaip į tokius nuteistuosius žiūri kiti kaliniai, galimybių pasikeisti pataisos namuose šis vyras vargu ar turės.

Dėl įsibrovimo į svetimus namus ir išžaginimo anksčiau tris kartus teistam Martynui G. teismas skyrė trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Iki teismo nuosprendžio jis buvo paliktas laisvėje – pareigūnai buvo įsitikinę, kad senolę nuskriaudęs vyras daugiau neišdrįs prie jos artintis bei nedarys naujų nusikaltimų.

Tuo metu garbaus amžiaus nukentėjusiosios tai nė kiek neguodė – viena gyvenusi senolė naktimis pabusdavo net nuo menkiausio trakštelėjimo, ją ilgą laiką persekiojo košmarai, jog vėl bus įsibrauta į namus.

Istorija, kad 84 metų pensininkę išžagino gretimame kaime gyvenantis 20-metis, turėjo šokiruoti visus aplinkinių kaimų gyventojus – sveiku protu nesuprasti, kaip taip galėjo nutikti. Ir net dabar, kai po nusikaltimo praėjo beveik metai, žmonės nesupranta, kas jaunam vyrui tuo metu šovė į galvą. Savo elgesio dabar negali pateisinti ir senolę nuskriaudęs Martynas G. – teisme vyras pareiškė, kad net neatsimena, kaip paryčiais įsibrovė į senolės namus ir, tuo labiau, ją išžagino.

Teisme jis sakė, kad tepamena tik tiek, jog buvo senolės namuose, kartu su ja gėrė kavą ir labai norėjo ten pasilikti.

„Tą dieną atvažiavau į kaimą ir su seserimi gėriau alkoholį, paskui mes susipykome, ėmiau daužyti langus, o galop išėjau pas senutę“, – kalbėjo Martynas G.

Kodėl ėjo pas gretimame kaime gyvenančią garbaus amžiaus moterį, vyras taip ir negalėjo paaiškinti, – esą nieko neprisimena.

„Pamenu tik tiek, kad, kai grįžau namo, sesuo man pasakė, jog manęs ieško policija, nes padariau nusikaltimą, tik nesakė, kokį“, – kalbėjo jaunas vyras.

Kad panaudojo prievartą prieš garbaus amžiaus moterį ir ją išžagino, Martynas G. tikino sužinojęs tik iš jį sulaikiusių policijos pareigūnų – esą tada alkoholis buvo taip galvą susukęs, kad jis nieko neprisiminė. Arba – supratęs, ką padarė, net nedrįso prisiminti.

Pranešimą apie viename Aukštaitijos vienkiemyje įvykdytą sunkų nusikaltimą Bendrojo pagalbos centro darbuotojai sulaukė praėjus vos kelioms minutėms po pusės aštuonių ryto – susijaudinusi ir drebančiu balsu senolė pranešė, kad ką tik iš jos namų išėjo jaunas vyras, kuris ją du kartus išžagino.

Į šią šokiruojančią žinią policijos pareigūnai reagavo žaibiškai – nuvykę į senolės namus vieni kriminalistai nuo vietų, kuriose, anot nukentėjusiosios, buvo prisilietęs ją išžaginę jaunuolis, paėmė DNR tepinėlius, kiti – apklausė susijaudinusią senolę, o treti puolė ieškoti Martyno G. Juk pensininkė jį nurodė kaip įtariamąjį, be to, dėl anksčiau įvykdytų nusikaltimų jaunas vyras jau buvo gerai žinomas ne tik vietos gyventojams, bet ir policijos pareigūnams.

Policijos pareigūnams papasakoti apie tai, kas nutiko, nukentėjusiajai senolei buvo labai sudėtinga – tokių metų sulaukus kalbėti apie tokius dalykus! Bet ji sukaupė drąsą ir papasakojo.

„Miegojau savo kambaryje, kai netikėtai išgirdau, kad kažkas vaikšto po mano namų verandą, – sakė ji. – Visada užkabinu tik verandos durų kabliuką, o durų į namus nerakinu. Kadangi verandos langai pritvirtinti vinukais iš išorinės pusės, manau, vyras į namus pateko išėmęs stiklus. Tada pamačiau, kad į mano lovą labai greitai atbėga vyras, – jis iš karto griuvo į lovą. Pažinau, tai buvo Martynas G. iš gretimo kaimo. Jį dar nuo šio vaikystės pažįstu.“

Anot senolės, Martynas G. elgėsi agresyviai – nusirengė drabužius ir nieko nekalbėdamas ėmė žaginti.

„Jis man užlaužė rankas, kad negalėčiau pasipriešinti, – sakė viena gyvenanti moteris. – Prašiau, tiesiog maldavau jo liautis, bet jis nenustojo, tik klausė, ar man gera. Nežinojau, ką daryti, kaip jį sustabdyti, bet kažkaip pasakiau: „Martynai, baik, aš tau padarysiu kavos.“ Ir jis liovėsi.“

Pasak nukentėjusiosios, vaikinas jautėsi ramiai – lyg nieko nebūtų nutikę ir kartu nuėjo į virtuvę, kur gerdamas rytinę kavą pasakojo, jog girtaudamas susipyko su savo seserimi, išdaužė langus ir išėjo.

„O kai jis išgėrė kavą, vėl ėmė mane stumti link lovos, dar kartą išžagino, – protu nesuvokiamą realybę pasakojo senolė. – Paskui jis apsirengė ir paklausė, ar niekam nepasakosiu, kad buvau išžaginta. Aišku, pasakiau, kad niekam. Ir jis tada išėjo iš mano namų.“

Senolė sakė, kad net nebandė šauktis pagalbos, nes gyvena vienkiemyje ir jos šauksmo niekas nebūtų girdėjęs, be to, bijojo, kad bandydama pasipriešinti bus sumušta jauno ir stipraus vyro.

Per apklausą nukentėjusioji taip pat prisipažino, kad prieš šią baisią istoriją Martyno G. nebuvo mačiusi maždaug šešerius metus, todėl labai nustebo, kai šis netikėtai įsibrovė į jos namus.

„Martyną G. pažįstu nuo vaikystės, jis dar būdamas vaikas pas mane ateidavo – jo tėvai gyveno netoliese, buvo nepasiturintys, aš jam kartais pagamindavau valgyti“, – prisipažino ji.

Vėliau ji prisipažino, kad tai ne pirmas kartas, kai šis vyras prie jos priekabiavo, tačiau ji tuo metu nekreipė dėmesio, manė, jog paauglys tik juokauja…

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Dainius Sinkevičius

Jeigu jau sakai, kad patyrei seksualinę prievartą, tai būk malonus ir ant padėklo pateik neginčijamus įrodymus, – kitaip nieko nebus. Toks įspūdis susidarė po prokurorų dar kartą atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų po prieš dvejus metus paviešintos buvusio kalinio Jono išpažinties, kurioje šis atskleidė, kokį pragarą patyrė kalėdamas Pravieniškių pataisos namuose.

Ir nors dokumentiniame filme „Pravieniškių mafija“ apie patirtą pragarą kalbėjęs buvęs kalinys pareigūnams nurodė tris kartu su juo įkalinimo įstaigoje bausmę atlikusius ir prieš jį daugybę kartų seksualinę prievartą naudojusius nuteistuosius, Kauno prokurorai nusprendė jų atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą nutraukti, nes „nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų“.

Skandalinga ne tik tai, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai nesugebėjo surinkti kaltę pagrindžiančių duomenų, bet ir oficialiame nutarime nurodytos jų padarytos išvados – nors medikų dokumentuose buvo parašyta, jog buvusiam nuteistajam į išeinamąją angą buvo sugrūsti medvaržčiai, prokurorai suabejojo, ar praėjus daug metų po įvykių Pravieniškėse atlikus nukentėjusiojo apžiūrą ir suradus po sužalojimų likusius randus, nukentėjusysis pats tyčia savęs nežalojo.

„Išlieka prielaida apie padarytą nusikaltimą, todėl ikiteisminis tyrimas tęsiamas prieš nenustatytus asmenis“, – nurodė ikiteisminiam tyrimui dėl skandalingų įvykių Pravieniškėse vadovaujanti Kauno prokurorė Jolanta Laurinavičiūtė.

Tai jau antras kartas, kai Kauno apylinkės prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl prieš Joną panaudotos seksualinės prievartos. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar buvusiam nuteistajam pagalbos ranką ištiesęs Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI) prokurorės nutarimą apskundė aukštesniajam prokurorui – Kauno apylinkės prokuratūros 6-ajam skyriui vadovaujančiai Raimondai Jačiauskienei. Pirmą kartą nutraukto tyrimo duomenis įvertinusi prokurorė buvo konstatavusi, kad Pravieniškėse dirbančių pareigūnų apklausos buvo neinformatyvios, jų metu net nebuvo aiškintasi svarbių aplinkybių.

Bet ir atlikus papildomus tyrimo veiksmus naujų aplinkybių nebuvo nustatyta – KOPŽI pasamdytas advokatas teigia, kad pareigūnai net nepabandė surasti visų nuteistųjų, kuriuos per apklausas tyrėjams nurodė nukentėjusysis, – esą šie turėtų ką papasakoti apie įvykius Pravieniškėse.

„Be jokios abejonės viena iš šio ikiteisminio tyrimo ypatybių yra ta, kad didžioji dalis potencialių, nusikalstamas veikas galėjusių stebėti asmenų, yra bausmę atliekantys asmenys, tiek dėl subkultūrinių priežasčių, tiek dėl to, kad dalis iš jų vis dar atlieka bausmę minėtoje įstaigoje ir duoti parodymus dėl nusikalstamų veikų jiems yra pavojinga, jie nėra linkę bendradarbiauti su ikiteisminį tyrimą atliekančiais pareigūnais“, – skunde nurodė Jonui atstovaujantis KOPŽI advokatas.

Kad nukentėjusysis įkalinimo įstaigoje buvo prievartaujamas, patvirtino girdėjęs ne vienas nuteistasis, tačiau pareigūnai atkerta – girdėjo, bet nematė. O tai – ne įrodymas. Bet kad įrodymų net nepasistengta pabandyti surasti, bylos duomenys taip pat atskleidžia: kad nukentėjusiajam buvo sugrūsti medvaržčiai, patvirtino gydytojų duomenys, tačiau ikiteisminį tyrimą atlikę tyrėjai net nepabandė išsiaiškinti, o kas gi ir kur juos ištraukė.

Anot nukentėjusiojo atstovų, byloje yra duomenų, kad sužalotas kalinys turėjo būti išvežtas į ligoninę, bet ar buvo išvežtas ir gydomas, tokių duomenų nėra ir nepabandyta pasidomėti Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, kuri taip pat yra Pravieniškėse.

Nors ikiteisminį tyrimą kontroliavo Kauno prokurorė J. Laurinavičiūtė, tačiau jį atliko Pravieniškėse dirbantys Kriminalinės žvalgybos pareigūnai, tad, ko gero, nieko keisto, kad jie net nepabandė apklausti tą naktį, kai nukentėjusiajam buvo sugrūsti medvaržčiai, dirbusių pareigūnų. O juk tokie įvykiai, anot kai kurių liudytojų, visuomet buvo aptariami pataisos namuose vykstančiuose pasitarimuose.

Tačiau, neįtikėtina, tyrėjai nustatė, kad visi – tiek esami, tiek buvę Pravieniškių pataisos namų pareigūnai, nuo budėtojų iki vidaus tyrimų skyriaus pareigūnų – nieko niekada nėra girdėję apie Jono atžvilgiu vykdytą seksualinę prievartą. Ir nesvarbu, ką šis kalba. Arba – ką kalba tie, kuriems nukentėjusysis skundėsi dėl patiriamos prievartos. Net gydytojo, kuris žinojo apie kalinio problemas, liudijimas nėra toks svarbus.

Juk, anot prokurorės, nukentėjusysis nebuvo nuoseklus, kai per apklausas kalbėjo apie 2007-2016 m. įvykius Pravieniškėse. Ir visiškai nesvarbu, kad tų įvykių yra buvę kelios dešimtys, – juk nieko neįtikėtino, jog tam tikros įvykių aplinkybės yra prisimenamos netiksliai. Ir kai apie kiekvieną prievartavimo atvejį reikia pasakoti itin smulkiai, su mažiausiomis detalėmis.

„Dėl esminių, labiausiai prisimenamų įvykių, nukentėjusysis yra davęs nuoseklius, ne kartą pakartotus parodymus“, – teigė KOPŽI pasamdytas advokatas.

Bet ir vyriausioji prokurorė R. Jačiauskienė nutarė, kad pagrįstai buvo nutrauktas tyrimas tiems asmenims, kurie, anot Jono, prieš jį daugybę kartų panaudojo seksualinę prievartą. Nes juk tai neįrodyta.

Tikėjosi teisingumo, o gavo…

KOPŽI vadovė Kristina Mišinienė neslėpė, kad ją nuvylė prokurorų padarytos išvados, jas būtinai apskųs teismui, bei pridūrė, jog kalinčiųjų gyvenimas yra persmelktas seksualinės prievartos tema – apie tai nuolat kalbama, grasinama, to visą laiką bijoma. Įkalinimo įstaigoje išprievartautas gali būti bet kas, tai yra užtikrintai veikiantis dominavimo ir kontrolės įrankis.

„Ko tikėjosi šis nukentėjusysis, prabildamas apie ilgametes patyčias, prievartą įkalinimo įstaigoje? Ir ką reiškė liudyti apie „po laiptais, sandėliuke, tualete, dušuose, laiptų aikštelėse mane oraliniu ir analiniu būdu prievartaudavo keliese“?

Teisingumo. Tačiau teisėsaugos atstovai, dirbantys toje pačioje įstaigoje, kurioje buvęs nuteistasis teigia patyręs metų metais persekiojimą, seksualinį priekabiavimą, prievartavimus, fiksuoja įvardintų įtariamųjų ir visų lygių viršininkų parodymus – „nieko nebuvo, riksmų, pagalbos šauksmų negirdėjome, pats žmogus vėliau viską paneigdavo, matosi, konfliktiškas jo charakteris…“ Gal tokius tyrimus profesionaliau atliktų pareigūnai, tiesiogiai nepavaldūs kalėjimų sistemos vadovybei?“

Pasak jos, įkalinimo įstaigų subkultūros pagrindas – kalinio fizinis ir psichinis silpnumas: „Pirmą kartą patekę už grotų, jauno amžiaus, neturintys užtarėjų, resursų „išsipirkti“ nuo persekiojimo tuoj tampa labiau patyrusių, stipresnių, nesutramdančių seksualinių instinktų, taikiniu. Kategoriškai manau, jog seksualinei prievartai galima užkirsti kelią nelaisvės atėmimo vietose – jeigu to nori įstaigų vadovai, politikai, jeigu ji yra nepriimtina visuomenei. Turime užtikrinti saugius būdus, kaip pranešti apie įvykius nelaisvės atėmimo vietose, kaip objektyviai juos ištirti.“

Ir, anot jos, jeigu to nebus padaryta, apie tokias baisias istorijas, kokios nutiko Pravieniškėse, girdėsime dar ne kartą: „Jaučiau didelę gėdą ir pažeminimą dėl to, kas man nutiko kalėjime. Ilgainiui supratau, jog tai ne mano, o mano šalies gėda“ – rašė garsus žmogaus teisių aktyvistas Tom Cahill, pilietinių protestų metu 7-me dešimtmetyje nuteistas kalėti ir vos likęs gyvas po grupinio išprievartavimo ir kankinimų viename iš Teksaso kalėjimų.“

Niekas nieko nematė. Ar tikrai?

Ikiteisminis tyrimas dėl seksualinio prievartavimo policijoje buvo pradėtas dar 2019 m. vasarį, kai KOPŽI darbuotojų paragintas buvęs nuteistasis Jonas nutarė nebetylėti. Kadangi nusikaltimai padaryti įkalinimo įstaigoje, policija medžiagą persiuntė į Kaišiadorių prokuratūrą – tą pačią, kurios prokurorai daugybę metų net nepastebėdavo, kokį pragarą pataisos namuose patiria su nusikalstamomis grupuotėmis nesusiję ir pirmą kartą už grotų patekę kaliniai. Tiems patiems Kaišiadorių prokurorams, kurie net neprieštaraudavo, jog nusikaltimus „zonoje“ darančius, tačiau dokumentuose labai pavyzdingus „Pravieniškių mafijos“ šulus teisėjai anksčiau laiko išleistų į laisvę.

Šio ikiteisminio tyrimo metu buvęs nuteistasis Jonas pasakojo tai, ką Pravieniškių pareigūnai žinojo daugybę metų, – vos patekęs į pataisos namus jis taip pat sulaukė reikalavimo sumokėti už gyvenimą, nes kitaip buvo grasinama pažeminti iki žemiausios nuteistųjų kastos.

Kadangi Jonas pinigų neturėjo, kaliniai prieš jį naudojo ne tik fizinį smurtą, bet ir seksualinę prievartą. Ir tai tęsėsi daugiau kaip 9 metus – visą tą laiką, kai nuteistasis atliko jam teismo skirtą bausmę. Per apklausą Jonas nurodė tris asmenis, kurie jį prievartaudavo ir grasindavo, jog jį suluošins ir padarys neįgalų, jeigu tik šis kam nors pasiskųs.

Taip pat nurodė ir pareigūnus, kurie tai žinojo ir kurių pagalbos ne kartą prašė, o kai šie nesureagavo, net į Kalėjimų departamentą laišką parašė maldaudamas perkelti kalėti į kitą įkalinimo vietą – net sutiko kalėti pačiomis griežčiausiomis kalėjimo sąlygomis. Tačiau departamento vadovybė nurodė, kad toks prašymas gali būti tenkinamas tik „išimtiniais atvejais“, o šis atvejis tikrai ne toks, ir Jonui vėl pasiūlė kreiptis į tuos pačius jo saugumo užtikrinti negalinčius ir nieko nematančius Pravieniškių pareigūnus.

Ikiteisminio tyrimo metu Pravieniškių tyrėjai apklausė nuteistuosius, kurie tuo metu kalėjo su Jonu, taip pat pareigūnus, kurie buvo atsakingi už kalinių priežiūrą, tačiau nė vienas nepatvirtino, jog būtų žinojęs, kad nukentėjusiuoju pripažintas Jonas būtų buvęs seksualiai išnaudojamas. O kai kurie jų net savo apklausos protokoluose primygtinai pabrėždavo, kad Jono niekas neskriaudė, nors taip pat nurodydavo, jog nieko apie tai, kad šis patyrė prievartą, nežinojo.

Kad seksualiai prievartavo ir tyčiojosi iš nuteistojo, neprisipažino ir įtariamaisiais patraukti trys vyrai. Tiesa, vienas jų prisiminė, kad kartą Jonas jam buvo pasiskundęs, jog yra prievartaujamas kito nuteistojo (vieno iš trijų įtariamųjų).

„Manau, kad jis tai man pasakojo tikėdamasis, jog jam padėsiu ir kartu nueisiu pas pareigūnus, bet aš juo nepatikėjau – juk tas kalinys kalėjo bachūrų būryje ir ten tokie dalykai kaip vyro santykiavimas su vyru yra neįmanomi“, – sakė tuo metu įtariamuoju patrauktas vyras.

Šis įtariamasis kategoriškai neigė, jog kalinį ne tik prievartavo, bet ir jam į išeinamąją angą sugrūdo medvaržčių – esą tai šis padarė pats, nes norėjo, jog iš Pravieniškių būtų pervežtas į Lukiškes.

Kitas įtariamasis irgi kategoriškai kratėsi įtarimų, o jo sesuo, sužinojusi apie broliui mestus kaltinimus, ėmė Jonui rašyti žinutes ir prašė atleisti, net finansinę paramą pasiūlė, bet už tai prašė pasirašyti susitaikymo protokolą. Jo taip ir nepasirašė – brolis įtikino, jog yra nekaltas.

Trečias įtariamasis Pravieniškių pataisos namuose buvo įkalintas dėl prieš mažametį panaudotos seksualinės prievartos. Vienai politinei partijai priklausęs vyras aiškino, kad išvis nieko negali pasakyti, nes su nukentėjusiuoju pataisos namuose beveik nebendravo.

Prokurorai tikėjo šiais buvusių įtariamųjų liudijimais – juk jie nuosekliai visą laiką kartojo, kad nukentėjusiojo neprievartavo. O štai Jonas atsisakė dalyvauti akistatoje su įtarimų sulaukusiais vyrais. Ir net nesvarbu, kad nusikaltimo aukoms tokią galimybę numato įstatymai, be to, retas nukentėjusiųjų išdrįsta akis į akį susitikti su savo skriaudiku ir kalbėtis apie bene baisiausius gyvenimo nutikimus.

Bet kad Jono teiginiai apie patirtą prievartą yra ne iš piršto laužti, vis dėlto kai kurie nuteistieji patvirtino – esą pataisos namuose sklido kalbos, kad kalinys yra prievartaujamas.

Tuo metu buvusio kalinio ligos istoriją apžiūrėję pareigūnai surado įrašų, kurie patvirtina, kad įvykių Pravieniškėse išties būta.

„Skriaudžiamas kitų kalinių, buvo prievartaujamas sekmadienį, nenori daug pasakoti, nes bijo pasekmių“, – viename ligos įraše nurodė tuo metu Pravieniškėse dirbęs gydytojas Benjaminas Saveras.

Kitame šio gydytojo įraše taip pat užsimenama apie baisius įvykius: „Kasdien vis naujų kankinimų prisigalvoja būrio nariai – prišlapina į patalynę, muša, mėgina išprievartauti. Bijo būti būryje, nes 1–2 val. nakties varo į tualetą, kur prievartauja. Nuolat iš jo tyčiojasi, neleidžia net pavalgyti.“

Gydytojas taip pat nurodė, kad nukentėjusiojo būklė yra bloga, – kalbėdamas jis dreba, yra apimtas gilios depresijos ir net bijo paaiškinti, kas nutiko.

Per apklausą B. Saveras atskleidė dar baisesnę realybę – nors ir prisipažino, kad pamena Joną, tačiau jo nusiskundimus pasiūlė perskaityti ligos istorijoje. O ši, kaip paaiškėjo, net nėra sunumeruota – jeigu nori, gali išimti bet kurį puslapį, ir niekas nepastebės.

„Man sunku papasakoti, nes praėjo daug laiko, įvairių atvejų yra daug, nuteistųjų su panašiomis problemomis taip pat yra labai daug“, – sakė B. Saveras.

Kodėl auka turi surasti įrodymus?

2016 m. lapkritį į laisvę išėjęs Jonas ne kartą buvo apžiūrėtas gydytojų, kurie konstatavo, kad gyvenimas pataisos namuose jį labai paveikė, o „dėl subjektyviai suvokiamos grėsmės savo sveikatai bei gyvybei jis pasirinko poziciją šiems veiksmams nesipriešinti“.

„Naudotas seksualinis smurtas paveikė nukentėjusio sveikatą“, – nurodė ekspertai.

Jie taip pat pabrėžė, kad dėl įvykių Pravieniškėse nukentėjusiajam yra diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas, o polinkis fantazuoti jam nenustatytas.

„Kokiomis taisyklėmis, kokia „subkultūra“, galima pateisinti žmogaus seksualinį prievartavimą? – nesutikdama su prokuratūros nutarimu klausė KOPŽI vadovė K. Mišinienė. – Panašu, kad tvaikas iš mūsų apgailėtinų įkalinimo įstaigų veržiasi ir už storų sienų, apipainioja ir mūsų protus, jei galime ramiai reaguoti į tokius kaip Jono atvejus, samprotauti, jog „ten jų reikalai, jų taisyklės“. Vienareikšmiškai manome, jog asmenys, ilgus metus kankinę šį vyrą, turėtų būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o įkalinimo įstaigų vadovai netoleruoti tokių kraštutinių žmogaus žeminimo formų. Ar atimti laisvę reiškia atimti orumą? Kas nusprendė, jog nuteistieji gali būti kankinami? Laisvės atėmimo organizatoriai turi mandatą iš valstybės, iš visuomenės proporcingai bausti nusikaltusius asmenis, o ne puoselėti prievartos, priklausomybių, nužmoginimo tradicijas.“

Pasak K. Mišinienės, nusikaltimo aukoms labai sunku prabilti apie patirtą prievartą, nes jie sulaukia ne tik priešiškumo, bet ir fizinių bausmių – taip buvo ir su Jonu, kai šis tik viešai prabilo apie pragarą Pravieniškėse, o pareigūnai net nenorėjo šio atvejo tirti ir liepė jam pačiam susirasti skriaudikus. Bet net tada, kai skriaudikus surado ir apkaltino dėl smurto, po pusės metų paaiškėjo, jog šie – nekalti, nes iš tikrųjų smurtavo kiti asmenys. O kas jie tokie, taip ir nesugebėjo nustatyti.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Dainius Sinkevičius

Robinhudas vogė iš turtuolių ir atidavė vargšams. Mūsų robinhudai vagia iš vargšų ir… tiesiog vagia. Jūsų dėmesiui – naujausias Sienos ir Švedijos televizijos SVT laidos „Uppdrag granskning“ tyrimas apie tikrai neeilinę istoriją.

Švedijos gyventojai per metus labdarai suaukoja tūkstančius tonų drabužių. Tačiau nemaža dalis dingsta dar nespėję atvykti į ladbaros organizacijų sandėlius. Pasitelkus sekimo technologijas, nustatyta lietuvių gauja, tuštinanti labdaros organizacijos „Human Bridge“ konteinerius. Šiai organizacijai aukojami drabužiai gelbsti gyvybes. Iš jų pardavimo gautos pajamos naudojamos ligoninių vargingose šalyse aprūpinimui medicinine įranga. Mūsų tyrimas parodo, kaip gyvybes gelbėti galintis turtas suplaukia į Kėdainių apylinkes.

Vagia iš vargšų

„Human Bridge“ yra viena didžiausių Švedijos labdaros organizacijų, surenkanti tekstilės gaminius. Visoje šalies teritorijoje organizacija yra išdėliojusi per 2500 tekstilės konteinerių į kuriuos neabejingi švedai kas savaitę suneša tūkstančius kilogramų nebedėvimų rūbų ir avalynės.

Už pajamas, gautas pardavus suaukotą tekstilę, „Human bridge“ teikia pagalbą ligoninėms trijuose žemynuose.

„Mes iš esmės esame pagalbos organizacija, o mūsų veiklos tikslas yra rinkti, atnaujinti ir išsiųsti medicinos įrangą šalims, kurioms reikia paramos šioje srityje“, – SVT sakė „Human Bridge“ generalinis direktorius Robertas Bergmanas.

„Human Bridge“ surinktų drabužių dėka, kiekvieną savaitę Artimuosiuose Rytuose, Rytų Europoje ir Afrikoje esančios ligoninės sulaukia gyvybiškai būtinos medicininės įrangos. Deja, jau daugelį metų organizacija kenčia nuo vagių išpuolių.

R.Bergmano skaičiavimais, organizacija dėl vagysčių praranda iki 2000 tonų drabužių kasmet arba iki 15 proc. drabužių, paaukojamų „Human Bridge“. Organizacija praranda šimtus tūkstančių eurų pajamų, kurios remiamų ligoninių pacientams gali lemti ir skirtumą tarp gyvenimo ir mirties.

Netekę vilties patys susekti, R.Bergmano įsitikinimu, „organizuotą vagių gaują“, organizacijos vadovai kreipėsi pagalbos į Švedijos televiziją. Prasidėjo vagių gaudynės. ‍

SVT žurnalistai užmetė jauką. Į skirtingus krepšius su drabužiais įdėjo, o tiksliau – į drabužius įsiuvo GPS siųstuvus, fiksuojančius visą siuntinių kelią. Maišai su vienuolika sekiklių buvo išmėtyti po skirtingose lokacijose išdėliotus konteinerius.

Žurnalistai vienoje tekstilės surinkimo vietoje įrengė slaptas kameras ir užfiksavo, kaip paryčiais iš konteinerių drabužiai keliauja visai ne į „Human bridge“ sandėlius. Du vyriškiai, privažiavę baltu mikroautobusu, be didesnio vargo atrakino konteinerius ir susirinko labdaros organizacijos turtą. Įsiklausius į įrašo garso takelį, pastebėjome, kad tai darbštūs imigrantai, kurie, įterpdami slaviškus keiksmus, kalba – lietuviškai!

Nuo 2020 m. gegužės iki gruodžio mėnesio iš labdaros konteinerių buvo pavogti beveik visi maišai su GPS sekikliais. Meškerės valas ėmė vyniotis. GPS duomenys parodė, kaip krovinys juda Stokholmo uosto link. Galų gale net septyni sekikliai pajudėjo ta pačia kryptimi. Į Lietuvą.

Didis mažo miestelio verslininkas

Šeši iš septynių GPS siųstuvų mus atvedė į netoli Kėdainių įsikūrusį Akademijos miestelį. Du davikliai pavogtų drabužių buvimo vietą parodė itin tiksliai – tai buvo automobilių serviso patalpos, kuriose, kaip vėliau paaiškėjo, remontuojami ir vogtus drabužius Švedijoje transportuojantys mikroautobusai.

Iš serviso savininko nuotraukų, paskelbtų „Google Maps“, matyti, kad jo dirbtuvėse buvo remontuotas baltas „Mercedes“ mikroautobusas su Didžiosios Britanijos valstybiniais numeriais. Tas pats mikroautobusas „Human Bridge“ darbuotojų buvo pastebėtas švarinantis labdaros konteinerius. Nagrinėdama autoserviso puslapį, SVT rado ir dar vieno labdaros konteinerių tuštinime naudoto autobusiuko nuotraukas.

Du Aivaro autoservise remontuoti mikroautobusai buvo pastebėti tuštinantys Švedijos labdaros organizacijos tekstilės kontenerius.

Vietinių gyventojų patikinti, kad autoservise yra ir dėvėtų drabužių sandėlys, nusprendėme pabandyti laimę ir patekti į vidų. Serviso viduje radome ir verslo savininką Aivarą, kuris, iš pradžių nustebęs, kad karantino metu pas jį lankosi potencialūs pirkėjai, visgi sutiko parodyti drabužius. Tik išskubėjo „pasiimti raktų“.

Tuo pačiu metu SVT žurnalistai Švedijoje dalyvavo automobilių gaudynėse norėdami pakalbinti labdaros konteinerius tuštinusius lietuvius.

Deja, tąkart mums taip ir nepavyko nieko įsigyti ar patekti į patalpą, iš kurios sklido GPS daviklio signalas. Po dešimties minučių grįžęs verslininkas visgi pareiškė, kad „nerado raktų“. Tačiau Aivaras mus vis dėlto pasikvietė įsigyti jau išrūšiuotų drabužių jo parduotuvėje Kėdainiuose ir patikino, kad tai – tie patys daiktai iš Švedijos, tik jau sukabinti ir eksponuojami.

„Atvažiuokit kada kitą dieną, nes dabar neturiu laiko“, – pasikvietė mus Aivaras ir blizgančiu BMW nuriedėjo atgal į savo dirbtuves.

Ir mažmena, ir urmas

Kvietimu pasinaudojome kiek vėliau. Atlaisvėjus karantinui sugrįžome į Kėdainius. Tačiau ne vieni. Portale skelbiu.lt užtikome skelbimą, kuriame siūloma urmu įsigyti drabužių iš Švedijos už itin patrauklią kainą. Skelbime nurodytas numeris priklausė Aivarui.

Nusprendėme kolegą operatorių su slapta kamera išsiųsti apsipirkti ir pažiūrėti, ar skelbimas neatves prie to paties garažiuko.

Nuojauta neapgavo. Skelbimo autorius mūsų operatorių pasikvietė į tą patį sandėlį, kurio raktų anąkart jam nepavyko rasti.

Kol mūsų kolegai pats Aivaras svėrė 100 kilogramų drabužių, mes vaikštinėjome po Kėdainiuose įsikūrusią dėvėtų rūbų parduotuvę ir ieškojome drabužių, į kuriuos švedai įsiuvo GPS siųstuvus. Radome tik teletabį – panašų į vieną tų, kuriuos kolegos iš SVT įdėjo į labdaros konteinerį. Tik be GPS siųstuvo.

Drabužiai iš Šve… Anglijos!

Su autoserviso savininku Aivaru dėl vogtų drabužių bendravome kelis kartus. Sausį, su kolegomis iš Švedijos, nuvykome iki jo parduotuvės Kėdainiuose, kviesdami Aivarą atvykti ir pasikalbėti apie prekių kilmę.

Kvietimo atvykti į Kėdainius pašnekovas nepriėmė. Sulaukęs klausimų apie vagystes ir GPS siųstuvus, Aivaras keitė versiją: išvakarėse drąsiai sakęs, kad prekiauja rūbais iš Švedijos, jis pakeitė versiją tikindamas, neva drabužiai yra iš Anglijos. Verslininkas teigė turįs visus prekių kilmę patvirtinančius dokumentus. Deja, žadėtų atsiųsti dokumentų negavome, o dar kartą susisiekus su verslininku, šis neigė bet kokias sąsajas su vogtais drabužiais ir pačia Švedija.

„Nu tai gaudykit tada. Iš kur man žinot, aš gi čia Lietuvoj būnu. Ką aš žinau. Šaip aš parduodu drabužius parduotuvėj. Jeigu klientas norės iš Švedijos, gaus iš Švedijos, jeigu norės iš Anglijos, gaus iš Anglijos. Koks man skirtumas, iš kur žmogus perka, man svarbu parduot“, – savo verslo modelį trumpai nupasakojo Aivaras, tačiau taip ir nepripažino, kad jo parduotuvėje sukabinti drabužiai – vogti.

Paprašytas pakomentuoti faktą, kad jo remonto dirbtuvėse buvo aptarnaujami vagystėms panaudoti mikroautobusai, pašnekovas tepasakė „Aaa… supratau“.

Kreipėmės į policiją su klausimu, ar šiuo metu vyksta ikiteisminiai tyrimai, susiję su galimomis dėvėtų rūbų vagystėmis Švedijoje. „Informacijos apie tokius tyrimus neturime. Gali būti, kad atskirus tyrimus galėjo vykdyti apskričių vyriausieji policijos komisariatai“, – teigė Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vadovas Ramūnas Matonis.

Prie šio tyrimo prisidėjo Joachim Dyfvermark, Axel Gordh Humlesjö ir Linda Larsson Kakuli („Uppdrag granskning“, Švedija) bei nepriklausomas fotožurnalistas Vidmantas Balkūnas.

Tyrimas iš dalies finansuojamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšomis.‍

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Miglė Krancevičiūtė ir Šarūnas Černiauskas bendradarbiaujant su SVT (Švedija)

Prokuratūra praneša teismui perdavusį dar vieną baudžiamąją bylą, gimusią po teisėjų korupcijos skandalo. Joje Giedrius Valatkevičius ir buvęs Regionų apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas kaltinami dėl galimos prekybos poveikiu, siekiant paveikti Kauno apygardos teismo teisėją.

Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) atlikto ikiteisminio tyrimo duomenimis, kaltinamasis G.Valatkevičius galimai ne kartą tarėsi, planavo bei derino su advokatu Drąsučiu Zagrecku kaip galėtų pasiūlyti, pažadėti, susitarti duoti ir vėliau davė 17 tūkst. Eur kyšį, kad šis, pasinaudodamas savo pažintimis ir kita tikėtina įtaka, paveiktų Kauno apygardos teismo teisėją, nagrinėsiantį kaltinamojo G.Valatkevičiaus baudžiamąją bylą.

Buvo siekiama, kad teisėjas priimtų G.Valatkevičiui palankų sprendimą, atidėtų paskirtos laisvės atėmimo vykdymą, rašoma prokuratūros pranešime.

Paveikti Kauno apygardos teismo teisėją buvo siekiama per kaltinamąjį buvusį teisėją G.Čekanauskas Ikiteisminio tyrimo surinkti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad G.Čekanauskas pažadėjo paveikti minimą teisėją.

Tai jau 12-oji iš didelės apimties ikiteisminio tyrimo atskirta ir teisminiam nagrinėjimui perduodama baudžiamoji byla. Teismams perduotose nagrinėti baudžiamosiose bylose 6 asmenys jau yra pripažinti kaltais, jiems skirtos įvairaus dydžio baudos. Du asmenys, aktyviai padėję atskleisti organizuotų grupių narių padarytas nusikalstamas veikas, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, dar vienas asmuo, bendradarbiavęs su teisėsaugos pareigūnais, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Šiuo metu Panevėžio ir Šiaulių apygardų teismuose nagrinėjamos 4 baudžiamosios bylos.

Ikiteisminį tyrimą teismui perduotoje byloje atliko teisėsaugos institucijų tyrimo grupė, kurią sudarė Specialiųjų tyrimų tarnybos bei Lietuvos kriminalinės policijos biuro, apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybų pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizavo ir kontroliavo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorai.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: 15min

Buvo laikai, kai tėvai savo mergaites mokydavo gatvėje nesikalbėti su nepažįstamais dėdėmis arba neiti su vyresniu draugu į nežinomą vietą. Šiandien vaikai gyvena socialiniuose tinkluose – ir ką jie ten veikia, tėvai dažnai net nežino. Vilniaus regiono apylinkės teismo byla, nagrinėjusi nepilnametės tvirkinimo atvejį, dar kartą parodė, kokie pavojai tyko, atrodytų, vaikiškose internetinėse draugystėse.

Nevaikiškas vaikų susirašinėjimas

Vilniaus regiono apylinkės teisme aiškintasi, kas socialiniame tinkle vyko tarp dviejų paauglių – penkiolikos dar neturinčios mergaitės ir šiek tiek už ją vyresnio vaikino. Į pareigūnus kreipėsi pačios mergaitės mama, aptikusi jų susirašinėjimą.

Viskas prasidėjo tarsi nekaltai. Vaikinas tikino, kad mergaitė jai parašė pirma, tvirtindama, kad jai 16 metų.

Mergaitė sako, kad pirmas ją į draugus feisbuke pakvietė vaikinas. Bet kuriuo atveju, jie pradėjo bendrauti žinutėmis, kartais ir susiskambindavo per internetą. Vos pradėjęs bendrauti, vaikinas užklausė, ar „ji pošla“ (ištvirkusi – red.) Ši atsakė teigiamai. Tuomet pasipylė seksualinio turinio žinutės: „norėtum, kad įkiščiau visą ranką tau į šikną?“, „jeigu aš paprašyčiau visą dieną man čiulpti, ką darytum?“, „o labiau norėtum p**tis ar man čiulpti?“, „norėtum kad trenkčiau tau per putytę?“ ir pan.

Paaugliai socialiniame tinkle bendravo labai intensyviai. Mergaitė internetinį draugą vadino savo vaikinu. Kaip teisme prisipažino pats vaikinas, žinučių tikslas būdavo toks, kad ir jis, ir ji lytiškai susijaudintų. Taigi pagrindinė susirašinėjimo tema būdavo seksas, rašant įvairaus turinio žinutes, kurios kelia susijaudinimą ir pasitenkinimą. Dar daugiau – jis nufotografavo ir nusiuntė jai savo lytinio organo nuotrauką. Ir prašė, kad ji taip pat nusifotografuotų nuoga. Mergaitė atsiuntė jam savo nuogos krūtinės nuotraukų.

Kuo toliau, tuo labiau susirašinėjimas kaito: „Tu mano kekšyte? O aš tavo tėvelis. Norėtum būti mano dukra? Atsukam laiką iki tol kol tau buvo 7 metai? Tada galėčiau atvažiuoti pas tave ir pasip**tume“, „jeigu mūsų sūnaus b**ys bus didesnis nei mano, tai pačiulptum jam? O man irgi leisi su dukrom p**tis?“

Liūdnos gyvenimo istorijos

Vaikinas savo kaltę pripažino ir tikino, kad gailisi dėl šių veiksmų. Esą tai buvo laikas, kai jis rūkė kanapes, vartojo alkoholį su draugais, o kad jo draugė neturi 16-os, nežinojo. Taip pat negalėjo paaiškinti, kaip jo kompiuteryje atsirado pornografinio turinio nuotraukos. Teigė, kad galbūt, būdamas neblaivus, tokias nuotraukas parsisiuntė. Moksleivis yra šeštas vaikas šeimoje. Jo tėtis miręs, jis gyvena su mama vieno kambario bute, kuriame daug daiktų, nes mama turi sutrikimą juos kaupti. Nuo septynerių metų jis yra vaikų teisių įskaitoje. Mokslai jam sekasi blogai, pamokų lankomumas – prastas. Mama mokytojams teisinosi, kad sūnus jos neklauso, ryte pažadintas eiti į mokyklą vėl eina miegoti.

Didžiąją dalį dienos, taip pat ir nakties, jis praleidžia prie kompiuterio žaisdamas kompiuterinius žaidimus arba internetu kalbėdamasis, kaip liudijo jo mama, su mergaitėmis ir berniukais. Jau nuo paauglystės turi priklausomybę žolei, yra lankęsis priklausomybių ligų centre. Byloje nurodoma, kad vaikinas bandė žudytis.

Nukentėjusi mergaitė turi raidos sutrikimą. Kaip pareigūnams teigė mama, šiuo metu jos mąstymas kaip 5–7 metų amžiaus vaiko, todėl ji dukrą kontroliuojanti, nuolat tikrina, ką ji veikia socialiniuose tinkluose, visada užblokuoja jos feisbuko draugus, kurie, jos manymu, netinkami.

Kartą, dukros kompiuteryje atsidariusi programėlę „Messenger“, pamatė, kad ji susirašinėja su vaikinu seksualinio turinio žinutėmis. Iš kito kompiuterio šis susirašinėjimas nėra matomas, nes draugas mergaitei nurodė žinutėje įsijungti „secret conversion“ funkciją, t. y. savo bendravimą su mergaite slėpė. Pamačiusi šį susirašinėjimą, moteris kreipėsi į atitinkamas instancijas.

Pripažintas kaltu

Prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, abu jaunuoliai tikino, kad vienas kitą blokavo, taip pat badė vienas kitą pirštais, kuris iš jų bendravimą vis norėdavo atnaujinti.

Kaip buvo iš tikrųjų, nustatyti sunku, vis dėlto teismas pripažino, kad paauglys, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl amžiaus, tenkino savo lytinę aistrą bei siekė sukelti mergaitės seksualinį susijaudinimą, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis.

Spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, teismas atsižvelgė į kaltinamojo jauną amžių ir į teismų praktiką, kurioje pastebima, kad bet kokia valstybės intervencija ir taikomos poveikio priemonės gali turėti ilgalaikį stigmatizuojantį poveikį, kuris per labai trumpą laiką nusikaltusį jauną žmogų gali stumtelėti dar toliau už visuomenės ribų.

Todėl kaltinamajam buvo paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 12 mėnesių laikotarpiui. Taip pat jis turės išmokėti 700 eurų mergaitei už patirtą neturtinę žalą.

Pareigūnai juokavo: gal kavalierius taip rodo dėmesį

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė praskleidė šios bylos užkulisius.

„Nors nusikaltimai prieš vaikus elektroninėje erdvėje šiandien teisėsaugai yra prioritetas, tačiau šiuo atveju pamatėme, kad jeigu ne atkakli Šiaulių prokurorė, neturėtume apkaltinamojo nuosprendžio, byla nebūtų pasiekusi teismą.

Vietos pareigūnai du kartus gavo signalą apie galimą išnaudojimą, tačiau jiems nepavyko surinkti įrodymų ir identifikuoti tvirkintojo. Buvo momentas, kai atvykęs į šeimą pareigūnas net bandė juokauti – gal čia „kavalieriai tiesiog taip rodo dėmesį, gal būsimas žentas taip mergina?“

Pandemija plačiai atvėrė vartus tokio pobūdžio nusikaltimams – turinti protinį atsilikimą paauglė buvo agresyviai feisbuke atakuojama šlykščiomis žinutėmis, tvirkintojas jai siuntė savo lytinio organo nuotraukas, įkalbinėjo ją filmuotis atliekant seksualinio pobūdžio veiksmus su savimi ir pan.

Ir mes, ir teisėsauga atkreipėme dėmesį į siunčiamų žinučių pobūdį – šalia įprasto žargono buvo nuolat kartojama „o jeigu būtum mano dukra, ar man padarytum tą ir tą?“, „jei mudu turėtume vaikų, ar aš galėčiau su jais tą ir tą daryti?“ – dėstė pašnekovė.

Pasak jos, teisiamas vaikinas visiškai pripažino savo kaltę, gailėjosi, bet paties tvirkintojo portretas, kuris atskleidžia tikrai gilią mūsų šalies dramą einamuoju momentu, šioje istorijoje liko nepastebėtas.

„Kalba eina apie 11-os klasės mokinį, teismui pasakojusį apie savo priklausomybę nuo kanapių, nuolatines išgertuves su draugais, mokyklos nelankymą. Dokumentuose teigiama, jog „našlė viena užaugino būrį vaikų, ankštame kambarėlyje sūnus stokoja asmeninės erdvės, motina turinti sutrikimą – kaupia daiktus“. Dar vietinės tarnybos prisiminė, kad paauglys lyg ir žudėsi. Kažkada praleisti momentai ir kokiomis sunkiomis pasekmėmis jie grįžta“, – svarstė K.Mišinienė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Inga Saukienė

Klaipėdos apygardos teismas baigė nagrinėti baudžiamąją bylą dėl prekybos žmonėmis, siekiant perduoti užverbuotą merginą santuokos su užsieniečiu sudarymui, ir paskyrė kaltinamajai 3 metų laisvės atėmimo bausmę, atidedant jos vykdymą trejiems metams, rašoma teismo pranešime žiniasklaidai.

Lietuvei buvo pareikšti kaltinimai dėl to, kad ji per socialinį tinklą „Facebook“ apgaule ir pasinaudojusi nukentėjusiosios pažeidžiamumu, ją verbavo, gabeno ir perdavė Anglijoje gyvenančiam pakistaniečiui, kad nukentėjusioji su juo sudarytų fiktyvią santuoką ir šis asmuo gautų leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

Kaltinamoji savo kaltės nepripažino, teigė, kad nukentėjusiosios nepažįsta, ją matė vieną kartą ir fiktyviai santuokai jos neverbavo, bilietų į Angliją nukentėjusiajai nepirko, nes neturėjo tam pinigų.

Bylą kaip pirmoji instancija išnagrinėjęs apygardos teismas konstatavo, jog kaltinamosios kaltė yra visiškai įrodyta byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai ir vienodai teigė, kad su kaltinamąja susipažino socialiniame tinkle ir netrukus kaltinamoji pasiūlė atvykti pas ją į Angliją dirbti bare. Nukentėjusioji teigė neturėjusi pinigų kelionei, nemokėjusi ne tik anglų kalbos, bet apskritai nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, tačiau kaltinamoji ją vis dėlto įkalbėjo, atsiuntė paštu pinigų kelionei į Kauno oro uostą, o atvykus į Londoną, oro uoste ją pasitiko kaltinamoji su nepažįstamu užsieniečiu vyru.

Atvykus į vietą, kaltinamoji su kita moterimi, kuri už tokią pačią nusikalstamą veiką yra nuteista kitoje byloje, pradėjo siūlyti jai sudaryti fiktyvią santuoką su užsienio piliečiu ir pasakė, kad už santuokos sudarymą ji gaus 8 000 Lt. Išsigandusi, kad neturi kito pasirinkimo, nukentėjusioji sutiko. Tokie nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiosios parodymai teismui nekėlė jokių abejonių ir buvo įvertinti kaip tikrąsias faktines aplinkybes atitinkantys įrodymai. Nukentėjusiosios parodymai buvo sugretinti ir su analogiškais liudytojų parodymais.

Teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiajai, kuri buvo itin socialiai pažeidžiama, nemokanti nei skaityti, nei rašyti, apgaule už kaltinamosios pinigus atvykus į Jungtinę Karalystę buvo pasiūlytas ne darbas, o pateiktas pasiūlymas pažadant materialinį atlygį sudaryti fiktyvią santuoką su Pakistano piliečiu, o nukentėjusiajai supratus, kad kitos išeities ji neturi, ir su jų pateiktu pasiūlymu sutikus, nukentėjusioji buvo perduota leidimo gyventi Jungtinėje Karalystėje neturėjusiam Pakistano piliečiui. Teismas pažymėjo, kad nukentėjusiosios sutikimas buvo duotas prieš ją pavartojus apgaulę, pasinaudojus jos socialiniu pažeidžiamumu ir visišku jos priklausomumu nuo tikslingai kaltinamosios sukurtų aplinkybių.

Baudžiamojo kodekso 147 straipsnio 1 dalyje už kaltinamosios padarytą nusikalstamą veiką – prekybą žmonėmis – numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki dešimties metų. Teismas skirdamas bausmę nurodė, kad kaltinamosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, sunkinanti aplinkybė yra ta, kad nusikaltimą padarė veikdama bendrininkų grupe su kita moterimi, kuri nuteista kitoje byloje. Teismas pažymėjo, kad nors yra padarytas sunkus nusikaltimas, tačiau jis labiau sąlygotas iš esmės nesusiformavusio kaltinamosios požiūrio į įstatymo saugomas vertybes, padarytas neįvertinus veikos pavojingumo ir iš jos kylančios baudžiamosios atsakomybės griežtumo.

Jauna moteris nusikalto antrą kartą, kartu su vaiko tėvu augina mažametį 1 metų ir 5 mėn. vaiką, todėl padaryta išvada, kad realus bausmės atlikimas neigiamai paveiktų kaltinamosios susiformavusius teigiamus socialinius ryšius su artima aplinka. Be to, nusikalstama veika padaryta kiek daugiau nei prieš 7 metus ir 5 mėn., dėl to paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą maksimaliam trejų metų terminui, kaltinamoji bus pakankamai nubausta, jai skirti įpareigojimai, jos teisių ir pareigų išaiškinimas dėl atsakomybės pažeidus bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, o tokiu būdu individualizuota bausmė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą. Kaltinamajai taip pat paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per dvejus metus sumokėti 941,50 Eur įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, o nukentėjusiajai priteistas 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Lrt.lt

Kas iškyla prieš akis pirmiausia, kalbant apie prostituciją Lietuvoje? Moterys, daug moterų. Žurnalistų ir pareigūnų pravardžiuojamos „plaštakėmis“, „sekso bitutėmis“, „sekso vergėmis“, jos pasakoja tų pačių rašančiųjų apie jas lūpomis, kad „uždirba tūkstančius“, kad „Lietuvoje policija gražiai su jomis elgiasi, čia prostitutėms yra daug darbo“ ir t. t.

Dar sušmėžuoja viena kita istorija apie nuteistus sąvadautojus, čia iškyla jau daug niūresnės aplinkybės – pasirodo, moterys buvo ir mušamos, ir prievartaujamos, verčiamos santykiauti su pirkėjais be prezervatyvų, iš jų atimami pinigai, „šeimininkai“ nuolat tiekdavo narkotines medžiagas, filmuodavo moteris…

Toliau jau seka diskursas apie prekybą žmonėmis, beveik nepaliekantis abejingų, žinoma, kad tai vienas žiauriausių nusikaltimų, besišaukiantis didelių bausmių organizatoriams ir skubios pagalbos aukoms.

Bet ar netrūksta šioje dėlionėje dar vieno dėmens – kukliai liekančio šešėlyje, visada anoniminio, beveik mistinio?

2015–2019 m. mūsų šalyje nubausta 799 parsiduodančių moterų ir 104 jų pirkėjai.

Kad ir kokia skurdi, neatspindinti realybės, statistika, bet net šie skaičiai labai iškalbingi.

„Jei negalėčiau eiti pas prostitutę, bijau, kad gal tada, kaip čia pasakius, prievartaučiau normalias moteris“, „vakare jautiesi pavargęs, vienišas, užsivedęs nuo pornuchos, ką dar gali veikti?“, „jei ji pradeda verkti, sustoju, bet į jos „ne“ nekreipiu dėmesio“, „jos yra reikalingas blogis“ – šitaip sekso pirkėjai pasakoja apie savo patirtis.

Lietuvoje antrą dešimtmetį vaidiname, kad kovojame su prostitucija, įsivaizduodami, kad tai išimtinai moterų reikalas. Šiandien dalis visuomenės vis dar kalba apie „seniausią pasaulio profesiją“, apie „nepasotinamas, taigi, laimingas prostitucijoje, moteris“, tačiau sekso pirkėjas, savo pinigais kuriantis galingą sekso industriją, neretai nusipelno supratimo ir palaikymo.

„Dėl ko tą vaikinuką bausti, gal atsitiktinai apsilankė, tai ką, dabar gadinti jam gyvenimą?“ – solidarizuojasi aukštas pareigas ėjęs ir sprendimus priiminėjęs politikas.

Smurtas artimoje erdvėje, seksualinė prievarta šiandien mūsų šalyje yra aiškiai įvardijami kaip nusikaltimas, tačiau prostitucija nėra laikoma tokiu. Tad ir sekso pirkėjui kol kas saugu čia tenkinti kad ir pačius tamsiausius geismus – visuomenė apie tai nenori žinoti.

O gal vis dėlto mums rūpi, kas perka ir prievartauja vaikus, pažeidžiamas moteris, beje, ir vyrus, kodėl jie atleidžiami nuo bet kokios atsakomybės, o visą panieką, persekiojimą, kaip ir prastos socialinės politikos pasekmes, turi išgyventi jų aukos?

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Kristina Mišinienė

Vasario 19 dieną už nuopelnus tarnyboje praeityje apdovanotą Kauno ugniagesį gelbėtoją Algirdą Černių teismas pripažino kaltu sukūrus Kaune prostitucijos tinklą. Kai ši „paslaptis“ 2017 metais ėmė kilti į dienos šviesą, tarnybinis patikrinimas pradėtas ir gaisrinėje. Vis dėlto, A.Černius taip ir liko nepriekaištingos reputacijos gaisrininku – atleistas iš pareigų ne dėl nusikaltimų, o dėl ligos.

Dvigubą gyvenimą gyvenęs A.Černius Kaune sukūrė masažo salonų bei butų, kuriuose neva teikiami erotiniai masažai, tinklą, dvejus metus, laikotarpiu nuo 2015 metų pavasario iki 2017 metų rugsėjo, valdomą svetimomis – pažeidžiamo asmens, rankomis.

Šiam pasamdytam įmonės direktoriui už nurodytų užduočių vykdymą A.Černius, kaip konstatuojama bylos medžiagoje, duodavo menkavertes pinigų sumas maistui, o už netinkamą jų vykdymą naudojo fizinį smurtą ir psichinę prievartą – šaukdavo necenzūriniais žodžiais, žemino, grasino išvaryti iš patalpų, kuriose buvo apgyvendintas.

Prostitucijos tinklą demaskavo policijos pareigūnai, apsimetę klientais. 1988 metais gimęs A.Černius buvo sulaikytas 2017 metų rugsėjo 12 dieną. Kartu sulaikytas ir galimai jo užduotis vykdęs 1990 metais gimęs padėjėjas, kuris vėliau buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Dėl jo A.Černius apkaltintas prekybos žmonėmis organizavimu.

Kauno teisėsauga pripažino šį „verslą“ gerai organizuotu. Tyrimas narpliojant prostitucijos tinklą truko apie pusmetį.

Dvejus metus Kauno apygardos teisme nagrinėta byla baigta šių metų vasario 19 dieną paskelbtu nuosprendžiu. A.Černius pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje (nesunkus sveikatos sutrikdymas), 147 straipsnio 1 dalyje (prekyba žmonėmis), 307 straipsnio 2 dalyje (pelnymasis iš kito asmens prostitucijos).

Buvusiam ugniagesiui gelbėtojui skirta subendrinta 4-erių metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant šiuo laikotarpiu baudžiamojo poveikio priemones: tęsti darbą ir mokslą, neišeiti iš namų nuo 24 valandos iki 6 valandos, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.

Iš A.Černiaus nutarta išieškoti 52 945 eurus – tai neva pajamos, gautos iš prostitucijos.

A.Černiaus jaunesnysis brolis Saulius Černius taip pat pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 1 dalyje (poveikis liudytojui ir nukentėjusiajam), 253 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis). Jam skirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1,5 metų, uždraudžiant bendravimą su asmenims, kuriems darytas poveikis.

Pradėtas tarnybinis patikrinimas sustabdytas

Kaip į visą šią „užklasinę“ giriamo ir apdovanoto darbuotojo veiklą reagavo A.Černiaus darbdavys?

Pasak Vidos Šmigelskienės, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) Komunikacijos skyriaus vedėjos, 2017 metų rugsėjo 13 dieną dėl A.Černiaus veiksmų Kauno apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje (APGV) (tuo metu dar savarankiškoje įstaigoje) buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas. Tai padaryta Kauno APGV viršininko pavaduotojo, atlikusio viršininko funkcijas, T.Sušinsko sprendimu pagal 3-iosios komandos viršininko E.Karobliaus 2017 metų rugsėjo 12 dienos tarnybinį pranešimą.

Kol žvaigžde už nuopelnus valstybinei priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai apdovanotas A.Černius buvo suimtas, jam nemokėtas atlyginimas. Atleisti tuomet jo nebuvo ruošiamasi, nebent būtų paskelbtas apkaltinamasis nuosprendis. Tai įrodo faktas, kad tarnybinis patikrinimas buvo sustabdytas jau po 5 dienų – 2017 metų rugsėjo 18-ąją.

Tyrimas, kaip tikina V.Šmigelskienė, sustabdytas, nesant galimybės tarnybinį nusižengimą atriboti nuo nusikalstamos veikos.

„Po Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento reorganizacijos, centralizavus vidaus tyrimų veiklą, tyrimo medžiaga iš Kauno APGV 2019 metų pradžioje buvo perimta ir perduota PAGD Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų valdybai. Iki šiol tarnybinis patikrinimas neatnaujintas, nes nebuvo tam pagrindo“, – patikino PAGD atstovė.

Atleistas prieš metus dėl ligos

Vis dėlto, A.Černius paliko darbo vietą Kauno gaisrinėje taip ir nesulaukęs bylos nagrinėjimo teisme pabaigos. Tiesa, iš vidaus tarnybos jis Kauno PGV viršininko 2020 metų gegužės 27 dieną įsakymu atleistas ne dėl nusikaltimų įvykdymo, bet dėl sveikatos būklės. Jam, kaip paaiškėjo, buvo išmokėta 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

„A.Černius nebuvo nušalintas nuo pareigų dėl įtarimų padarius tyčinę nusikalstamą veiką, kadangi Vidaus tarnybos statuto (redakcija, galiojusi nuo 2017-01-01 iki 2017-12-31) 36 straipsnis nenumatė tokios pareigos, priešingai nei tai yra numatyta šiuo metu galiojančioje redakcijoje – Vidaus tarnybos statuto 45 str. 1 d. 3 p. teigia, kad pareigūnas nuo pareigų privalo būti nušalintas, jeigu jis įtariamas ar kaltinamas sunkaus arba labai sunkaus nusikaltimo padarymu arba įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams padarymu“, – paaiškino V.Šmigelskienė.

Dėl įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą, atimtos teisės dirbti teisėsaugos institucijose, nebegalėjimo atlikti savo pareigų dėl nuosprendžio vykdymo ar už tyčinio nusikaltimo padarymą, kai teismas atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, PAGD iš pareigų (iki 2018 metų gruodžio 31 dienos – iš PAGD pavaldžių teritorinių įstaigų) buvo atleisti: 2018 metais – 1 pareigūnas, 2019 ir 2020 metais – po 3.

„Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas laikosi nuostatos, kad pareigūnai privatų gyvenimą privalo tvarkytis taip, kad nenukentėtų valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos interesai ir vidaus tarnybos pareigūno reputacija“, – patikino V.Šmigelskienė.

A.Černius: „Likau nepažeminęs pareigūno vardo“

Tai, kad prieš metus buvo atleistas iš pareigų dėl ligos, 15min patvirtino ir pats A.Černius.

„Baiginėsis teismai, maniau, išeisiu iš darbo. Gaisrinėje dirbau gerai, mane vertino gerai, bet jei jau tokia situacija… Nenorėjau jų vardo žeminti. Apie metus išdirbau, kai jau byla ėjo. Tuomet reikėjo vykti į CMEK, su nugara problemų turėjau, nebebuvo motyvo. Kam? Tad buvau atleistas iš darbo dėl ligos. Išmokėjo išeitinę, uždarė mano bylą. Likau nepažeminęs pareigūno vardo. Taip ir išėjau, nebenorėjau, kad skalambintų apie tą gaisrinę. Kam tempti gumą?“ – 15min paaiškino A.Černius.

Jis prisipažino nuo mažens norėjęs būti ugniagesiu gelbėtoju, nuo 8-erių svajojęs apie tokį darbą.

„Kai dirbau gaisrinėje, niekas nesiskundė. Už dyką būčiau dirbęs tą darbą, nes norėjau. Kiek uždirbdavau? Apie 700–800 eurų gal. Nelabai ta alga būdavo aktuali. Tai tiesiog darbas, kurį man patikdavo dirbti. Gaila prarasti buvo, bet ką padarysi“, – 15min po nuosprendžio priėmimo kalbėjo A.Černius.

Po to, kai buvo atleistas, jis nusprendė persikvalifikuoti – įstojo studijuoti atsinaujinančių išteklių inžinerijos, šiuo metu dirba statybose: stato tvoras ir vartus. Darbo, kaip tikina, netrūksta. Toliau truputį verčiasi ir patalpų subnuoma.

„Jaučiausi toks truputėlį nei pakartas, nei paleistas. Kol nebuvo nuosprendžio, nesinorėjo nei kažkuo rimtu užsiimti, nes po to viską gali tekti palikti – nuvažiuos visas tavo juodas darbas. Dabar jau bus galima rimtai kažką pradėti dirbti su statybomis. Dabar pats esu įsidarbinęs įmonėje. Dirbu ir tiek. Bus matyti. Viskas turi susigulėti“, – patikino jis.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Karolina Stažytė

Vasario 19 dieną Kauno apygardos teismas paskelbė nuosprendį dviem broliams – Sauliui ir Algirdui Černiams. Pastarasis – už nuopelnus tarnyboje apdovanotas Kauno ugniagesys gelbėtojas. Dvigubą gyvenimą gyvenęs vyras sukūrė butų, kuriuose neva teikiami erotiniai masažai, tinklą, dvejus metus valdomą svetimomis – pažeidžiamo asmens, rankomis. A.Černius pripažintas kaltu, tačiau už grotų nepasiųstas.

Dvejus metus narpliota išskirtinė byla baigta. Penktadienį Kauno apygardos teismas paskelbė nuosprendį.

A.Černius pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje (nesunkus sveikatos sutrikdymas – baudžiama laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų), 147 straipsnio 1 dalyje (prekyba žmonėmis – gresia įkalinimas nuo dvejų iki dešimties metų), 307 straipsnio 2 dalyje (pelnymasis iš kito asmens prostitucijos – grėsė įkalinimas iki šešerių metų).

Subendrinus visas bausmes, ugniagesiui gelbėtojui A.Černiui skirta subendrinta 4-erių metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant šiuo laikotarpiu baudžiamojo poveikio priemones: tęsti darbą ir mokslą, neišeiti iš namų nuo 24 valandos iki 6 valandos, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžia pradedama skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo atveju, jeigu A.Černiui bausmės vykdymo atidėjimas būtų panaikintas ir realiai būtų vykdoma laisvės atėmimo bausmė, tuomet į bausmės laiką būtų įskaičiuotas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2017 metų rugsėjo 12 dienos iki 2018 metų kovo 9 dienos.

Nuteistajam paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – paliktos galioti iki įsiteisės nuosprendis, o jam įsiteisėjus, jos bus panaikintos.

A.Černiaus jaunesnysis brolis S.Černius taip pat pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 1 dalyje (poveikis liudytojui ir nukentėjusiajam – baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų), 253 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis – baudžiama areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų).

Jam skirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas metams ir šešiems mėnesiams, uždraudžiant bendravimą su asmenims, kuriems darytas poveikis.

Į bausmės laiką įskaičiuotas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 metų gruodžio 19 dienos iki 2017 metų gruodžio 21 dienos (viena laisvės atėmimo diena prilyginama dviem laisvės apribojimo dienoms). Taigi S.Černiaus neatlikta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams, 5 mėnesiams ir 24 dienoms.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Anksčiau S.Černiui paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nuspręsta palikti galioti iki įsiteisės nuosprendis, o jam įsiteisėjus, jos bus panaikintos.

Privalo grąžinti uždirbtus 52 tūkst. eurų

Kauno apygardos teismas Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį patenkino visiškai. Iš A.Černiaus priteista 908,47 euro turtinei žalai, susijusiai su nukentėjusiojo A.M. gydymo išlaidomis, atlyginti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A.M. civilinį ieškinį teismas tenkino iš dalies. Iš A.Černiaus nukentėjusiajam nuspręsta priteisti 2 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat nuspręsta konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus, kurie rasti pas S.L. (490 Eur), K.N. (50 Eur), A.M. (352 Eur), salone (70 Eur), pas A.Černių (2826,46 Eur). Pinigai perduoti Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 5 dalimi, iš A.Černiaus išieškoti 52 945 eurai – pajamos, gautos iš prostitucijos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Įkūrė „erotinio masažo“ salonus

Broliai A ir S. Černiai teisti dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, prekybos žmonėmis, poveikio liudytojui, nukentėjusiajam asmeniui, neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis, pelnymosi iš kito asmens prostitucijos.

A.Černius kaltintas tuo, kad laikotarpiu nuo 2015 metų pavasario iki 2017 metų rugsėjo, turėdamas tikslą pelnytis iš kitų asmenų prostitucijos, surado ir išnuomojo butus, įrengė patalpas ir jas įvairiais laikotarpiais suteikė asmenims verstis prostitucija. Ši veikla buvo maskuojama tariamai teisėtų egzotinių masažų paslaugomis.

Minėtose patalpose ir butuose ugniagesys gelbėtojas sudarė darbo sąlygas teikti seksualines paslaugas, nustatė seksualinių paslaugų įkainius, surado administratores, dirbusias patalpose, nurodė reklamuoti paslaugas dedant internete skelbimus apie teikiamus „egzotinius masažus“.

A.Černius dalyvavo asmenis priimant į darbą, suteikdavo jiems informacijos apie darbo pobūdį ir sąlygas, sudarydavo su jais sutartis dėl patalpų subnuomos, kurias nurodydavo pasirašyti kitam asmeniui, kaip įmonės direktoriui, mokėjo patalpų nuomos mokestį, pats arba jo nurodymu kitas asmuo iš asmenų surinkdavo pinigus, gautus iš jų teikiamų prostitucijos paslaugų, juos paskirstydavo padalinant dalį – asmenims teikiantiems paslaugas, kitą dalį pasilikdamas sau.

Prostitucijos tinklas mieste veikė po dviejų klasikinių masažo salonų širma. Kad nekiltų įtarimų, tuose masažo salonuose taip pat būdavo priimami klientai – A.Černius pasirūpino specialiais stalais ir kitais reikmenimis, neva liudijančiais apie legalius masažus.

Prostitucijos tinklą demaskavo policijos pareigūnai, apsimetę klientais.

Tokiu būdu iš kitų asmenų prostitucijos ugniagesys gelbėtojas gavo ne mažiau kaip 52 945 eurų pajamų.

Pažeidžiamą asmenį paskyrė direktoriumi

Ugniagesių gelbėtojų tarnyboje skatintas ir gerai vertintas A.Černius visa tai oficialiai darė ne savomis rankomis. Suradęs pažeidžiamą asmenį ir pasinaudodamas jo pažeidžiamumu, verbavo jį, turėdamas tikslą išnaudoti prostitucijos organizavimui ir vadovavimui. A.Černius įdarbino nukentėjusįjį įmonės direktoriumi, taip siekdamas užmaskuoti save, kaip tikrąjį nusikalstamų veikų vykdytoją. Tokiu būdu ugniagesys gelbėtojas įgijo nukentėjusiojo priklausomumą nuo jo ir, pasinaudodamas pažeidžiamumu bei įgytu priklausomumu, davė jam nurodymus, susijusius su prostitucijos organizavimu ir vadovavimu, vykdymu. Nukentėjusiajam už nurodytų užduočių vykdymą duodavo menkavertes pinigų sumas maistui, o už netinkamą jų vykdymą naudojo jo atžvilgiu fizinį smurtą ir psichinę prievartą – šaukdavo necenzūriniais žodžiais, žemino jį, grasino išvaryti iš patalpų, kuriose buvo apgyvendintas, tokiu būdu paliekant jį be gyvenamosios vietos.

Remiantis bylos duomenimis, A.Černius 2016 metų rugsėjį netgi sudavė nukentėjusiajam metaline armatūra vieną smūgį į dešinę koją, po ko jam nukritus ant žemės, užsimojo dar kartą suduoti, tačiau nukentėjusiajam užsidengus ranka, armatūra pataikė į ją. Tokiu būdu A.Černius padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Brolis bandė paveikti liudytojus

Į kaltinamųjų suolą kartu sėdęs Algirdo jaunesnysis brolis Saulius Černius teistas už tai, kad žinodamas, jog ikiteisminiame tyrime dėl prostitucijos organizavimo ir vadovavimo yra įtariamas ir suimtas jo brolis, siekė paveikti šioje baudžiamojoje byloje liudytojas, kad jos duotų neteisingus parodymus.

Be to, S.Černius neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo ir neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė nedidelės sprogstamosios galios sprogstamąsias medžiagas.

Kauno teisėsauga pripažino šį „verslą“ gerai organizuotu. Tyrimas narpliojant prostitucijos tinklą truko apie pusmetį.

Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys parodė, kad į šią veiklą įtrauktos merginos paslaugas suteikdavo įvairiuose Kauno miesto nuomojamuose butuose, kurių vieta buvo nuolatos keičiama. Skelbimai apie seksualinio pobūdžio paslaugas, prisidengiant egzotiniu masažu, būdavo dedami populiariame interneto skelbimų portale.

1988 m. gimęs A.Černius buvo sulaikytas 2017 metų rugsėjo 12 dieną. Kartu sulaikytas ir galimai jo užduotis vykdęs 1990 metais gimęs padėjėjas, kuris vėliau buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Dėl jo A.Černius apkaltintas prekybos žmonėmis organizavimu.

Byla nuo 2019 metų vasario Kauno apygardos teisme buvo nagrinėjama už uždarų durų.

Prieš pradedant bylos nagrinėjimą, buvo žinoma, kad ugniagesys gelbėtojas iš dalies pripažįsta savo kaltę. Labiausiai A.Černius neigė tą faktą, kad išnaudojo šiam verslui vystyti pažeidžiamą „našlaitį“, kuris šioje byloje buvo pripažintas nukentėjusiuoju.

„Koks jis našlaitis! Jam 27-eri metai. Kaip susipažinome? Nuomojosi iš manęs butą“, – apie nukentėjusįjį, kuris, pagal bylos medžiagą, buvo paskirtas fiktyviai vadovauti prostitucijos tinklui, prieš dvejus metus 15min teigė A.Černius.

Apdovanotas žvaigžde

Vykdant ikiteisminį tyrimą A.Černius buvo suimtas pusmetį. Išėjęs į laisvę, jis tęsė savo darbą Kauno 3-iojoje ugniagesių komandoje. Žinia apie jo „užklasinę“ veiklą buvo tarsi šaltas dušas kolegoms. Juk A.Černius – aukščiausios kategorijos ugniagesys gelbėtojas.

2010 metais A.Černius gavo Kauno miesto mero padėką už operatyvų darbą likviduojant vėtros padarinius.

2014 metais jam skirta Kauno lopšelio-darželio padėka už dalyvavimą saugais eismo savaitėje, kur A.Černius supažindino vaikus su ugniagesio profesija. Buvo pristatytas jiems kaip vienas geriausių pavyzdžių. 2015 metais Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas apdovanojo A.Černių žvaigžde už nuopelnus valstybinei priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai.

Ugniagesiu gelbėtoju dirbti jis pradėjo 2009-aisiais.

Iškilus informacijai apie galimą prostitucijos tinklą, Kauno apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje buvo pradėtas vidinis tyrimas, kuris buvo sustabdytas, kol nepriimtas teismo sprendimas. Atleisti jo iš darbo, nebent bus priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tuomet nesiruošta.

Susisiekus su Kauno priešgaisrine gelbėjimo valdyba po šio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, paaiškėjo, kad A.Černius ugniagesiu gelbėtoju jau nebedirba.

Kol A.Černius buvo suimtas, jam nebuvo mokamas atlyginimas.

Kolegos A.Černių apibūdina kaip savo profesijos asą, nes jis ir aukštalipys, ir laivavedys, itin aktyvus ugniagesys gelbėtojas.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Karolina Stažytė