Category: Straipsniai – 2021

Teisės ekspertė, advokatė dr. Marina Gušauskienė yra gynusi ne vieną merginą, kuri, pasinaudojus šios pažeidžiamumu ir naivumu, buvo įtraukta į prostitucijos tinklą. Pasak teisininkės, šiais laikais verbavimo technikos labai pasikeitusios ir vis sunkiau įrodyti, kad merginos šia veikla užsiėmė ne savo valia. Ištrūkusios pačios jos pagalbos dažniausiai neieško, o teismuose patiria didžiulį stresą – baimė būna sumišusi su gėda, prarastu orumo ir savivertės jausmu, todėl prakalbinti jas labai sunku.

Pasak M.Gušauskienės, tokiuose teisminiuose procesuose tenka įdėti labai daug darbo, kol pavyksta atrasti netiesioginius prievartos įrodymus. Vis dėlto tai įmanoma.

Neseniai vienoje iš tokių bylų Apeliacinis teismas prekeiviams žmonėmis, vežusiems merginas prostitucijai į Vokietiją, skyrė didžiules bausmes – 8 ir 15 metų. Advokatė dar labiau džiaugiasi, kad jos atstovaujamai merginai už patirtą neturtinę žalą buvo priteista gana didelė suma, kuri gali padėti jai atsistoti ant kojų.

Mat po tokių įvykių nėra lengva grįžti į įprastą gyvenimą. Pirmiausia reikia atstatyti normalų orumo jausmą ir norą kabintis į gyvenimą, norą kažką pakeisti, vėl pradėti save gerbti, nustoti kaltinti save dėl padarytos klaidos ir galvoti, kad dabar turėsi visą likusį gyvenimą dėl to kentėti.

– Ne paslaptis, kad į prostitucijos tinklus įviliotos moterys vengia ieškoti teisybės ir liudyti teisme. Kodėl?

– Jos vengia duoti parodymus ne tik teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu, nes patiria didžiulį gėdos jausmą. Jos save menkina, jaučiasi nevisavertės ir, kiek įmanoma, stengiasi pamiršti joms padarytas skriaudas.

Kaip prisipažino viena nukentėjusioji, jai tiesiog šlykštu apie tai kalbėti. Jeigu visa tai tenka pasakoti pareigūnui vyrui, kyla dar didesnė gėda. Juolab, kad iki šiol dar tenka išgirsti, nors ir nėra dažni tokie atvejai, kad esą pati kalta – reikėjo galva galvoti.

Taigi neretai ištraukti iš jų informaciją būna labai sunku. Net susidaro įspūdis, kad jos norėtų kalbėti, tačiau iš tiesų jos nekalba dėl gėdos ir baimės teisme vėl akis į akį susidurti su kaltininkais, kurie teismo salėje iš tiesų dažnai joms daro netiesioginį poveikį – mimikomis, komentarais, žvilgsniais, gestais.

Jeigu kaltininkas meta kokią nors repliką, tai mes galime suvaldyti, bet žvilgsnio ar mimikos nesuvaldysi. O mergina labai skaudžiai į tai reaguoja, juolab kad dažnai girdi – esą pati kalta, nes esi kvaila. Todėl bent jau aš asmeniškai prašau procesuose, kad leistų merginai nedalyvauti teisme arba duoti parodymus nuotoliniu būdu, kad jai nereikėtų susitikti su kaltininkais.

Dėl visų šių priežasčių nukentėjusios merginos retai kreipiasi į pareigūnus pačios. Kai kurios išdrįsta pasipasakoti paramos centro darbuotojams, jie tuomet praneša policijai. O dažniausiai kaltininkai įkliūva dėl kitų nusikaltimų ir juos tiriant paaiškėja, kad į prostitucijos tinklą buvo įtraukta ir daugiau merginų.

– Kaip šiandien merginos įtraukiamos į prostituciją? Ar jos bauginamos?

– Pastaruoju metu įtraukimo į prostituciją būdai tapo kultūringesni. Anksčiau būdavo naudojama fizinė prievarta, tiesioginis bauginimas, o dabar viskas daroma labai subtiliai. Todėl įrodyti prievartos faktą daug sunkiau.

Prekeiviai žmonėmis atlieka paruošiamuosius namų darbus: surenka informaciją apie auką, pasidomi jos silpnosiomis vietomis, kuriomis galima manipuliuoti, pomėgiais, įvertina ją kaip asmenybę. Pavyzdžiui, vienoje byloje mergina buvo įtraukta į prostituciją sužaidžiant jos meilės jausmais.

Ji labai naivi, nuoširdi ir visada svajojo apie princą ant balto žirgo. Ir toks „princas“ atsirado. Jis buvo dėmesingas, paslaugus, apipildavo ją dovanomis, visur lydėdavo, susipažino su tėvais, išreiškė norą vesti… Galiausiai pasakė, kad jam reikia išvykti į užsienį, kad užsidirbtų pinigų, ir pasiūlė vykti kartu.

Užsienyje paaiškėjo, kad „princas“ turi skolų, blogi žmonės bando iš jo tas skolas išmušti, todėl rožinis, nuostabus jųdviejų gyvenimas bus neįmanomas, kol jis negrąžins skolų. Yra galimybė, aišku, jeigu ji sutiktų, teikti sekso paslaugas už atlygį. Taip pavyktų greičiau tas skolas atiduoti.

Tikėdama, kad taip padės savo mylimajam, ji sutiko užsiimti prostitucija. O tas mylimasis, kai tyrimo eigoje pasiklausėme jo pokalbių, vadino ją, kaip ir kitas merginas, darbiniu arkliu. Net minties nebuvo apie meilę. Taigi jokios prievartos tarsi nebuvo.

Net tuomet, kai merginos įmetamos į tokią aplinką, toliau manipuliuojama jų jausmais, vis dar palaikomas šiltas ryšys. O kai pradeda kauptis abejonės merginos širdyje, jau būna vėlu – ar dokumentai atimti, ar kalbos nemoka, nežino, į ką kreiptis pagalbos, neturi pinigų grįžti. Tuo tarpu teismuose tai yra pagrindinė kaltinamųjų gynybinė pozicija – aš gi neverčiau, ji pati sutiko.

– Kaip pasirenkamos aukos?

– Labiau tikėtina, kad mergina bus iš socialinės rizikos šeimos, nes jeigu ji jaučia šeimos palaikymą, turi artimų žmonių, kuriems gali pasipasakoti, tikimybė, kad bus įtraukta į tokius nusikalstamus veiksmus, gana maža. Jeigu ir pati mergina laiku nesusivoks, žmonės iš šalies pajus, kad čia kažkas ne taip.

Faktas, kad prekeiviai ieško pažeidžiamų merginų. Pažeidžiamumas gali būti labai įvairus. Vienos pažeidžiamos finansų srityje, kitos – jausmų, trečios turi psichikos problemų, dėl kurių nesugeba adekvačiai įvertinti situacijos.

Atsirenkamos merginos, kurių išvežimas į užsienį nesukeltų triukšmo, nes jeigu mergina turi artimą ryšį su kuo nors, jos dingimas gali būti pastebėtas. Nors užsienyje jos kontroliuojamos – prižiūrimi jų telefonai, socialiniai tinklai, artimi žmonės imtųsi veiksmų pajutę, kad kažkas ne taip. Todėl ieškoma tokių, kurios nelabai kam reikalingos.

– Kaip įrodoma teisme, kad buvo panaudota prievarta, jeigu merginos, kaip ir pati sakote, sutinka užsiimti prostitucija tarsi savo valia?

– Taip, tiesioginių įrodymų, kad auka buvo išvežta per prievartą, dažniausiai nebūna, todėl tenka pasitelkti tik netiesioginius įrodymus, vertinti merginos socialinę aplinką, jos draugus, visus kontaktus.

Pavyzdžiui, vienoje byloje mergina buvo įtraukta per savo draugę. Jos draugė jau buvo patekusi į prostitucijos tinklą ir jai greičiausiai buvo iškeltas „princo“ ultimatumas: arba ką nors užverbuoji, nes trūksta žmonių, arba aš tave mesiu. Ir ji pakvietė mano atstovaujamą merginą savaitėlei atvykti pas ją į svečius: „Už nieką mokėti nereikės, bilietą nupirks mano vaikinas, tu pas mane pagyvensi, pamatysi šalį, pailsėsi.“

Mano klientė sutiko, nes tuo metu buvo labai sunkioje situacijoje, neturėjo darbo, visiškai nebuvo šeimos narių, todėl nusprendė prasiblaškyti. Kada dar pasitaikys tokia galimybė dykai išvykti į užsienį?

Ir iš tiesų – buvo nupirkti bilietai, ją iš namų pasiėmė, nuvežė į autobusų stotį, įsodino į autobusą, davė pinigų smulkioms išlaidoms, nupirko maisto ir gėrimų. Užsienyje ją pasitiko, nuvežė pas draugę, visur vedžiojo, aprodė įžymybes, restoranus, o po kurio laiko pareiškė: „Čia ne kurortas. Pinigai investuoti – reikia atidirbti.“

Šiuo atveju kaltininkų gynėjas aiškino, kad mergina nebuvo kontroliuojama, nebuvo atimti jos dokumentai, telefonas ir kiti asmeniniai daiktai, bet aš įrodinėjau, kad ji nebuvo laisva, nes nemokėjo šalies kalbos, todėl į nieką negalėjo kreiptis pagalbos, neturėjo pinigų grįžimui, nebent pėstute eitų kelis tūkstančius kilometrų. Taigi ką reiškia, kad ji nebuvo kontroliuojama? Jai nieko kita neliko, kaip atidirbti skolą.

Laimė, ji gana greitai buvo išsiųsta kaip netinkama prekė, nes nuolat rodė nepasitenkinimą, skundėsi, matyt, ir klientai ja buvo nepatenkinti. Tai buvo toks pasyvus, emocinis pasipriešinimas. Aišku, buvo ir grasinimų, nors jie buvo vaikiški, bet tuo metu jai atrodė, kad gali būti įgyvendinti. Pavyzdžiui, buvo grasinimas, kad yra toks skystis, kuriuo apipurkšta ji išnyks be pėdsakų, jeigu nepaklus. Atrodytų, nesąmonė, bet tuo metu labai suveikia, ypač, kai dauguma aukų yra jaunos, neturi gyvenimiškos patirties. Įprastinis jų amžius – maždaug iki 25 metų.

– Minėjote dar vieną problemą – merginos teisme keičia parodymus. Ar jos patiria spaudimą, bijo?

– Iš tiesų merginos nesijaučia psichologiškai visiškai saugios, ir pasitaiko atvejų, kad kaltininkams pavyksta padaryti poveikį.

Vienoje byloje mergina iš pradžių atsisakė pačios iškelto ieškinio, po to pakeitė nuomonę, visgi nusprendė ieškinį palikti, o galiausiai išvyko iš Lietuvos ir parašė iš užsienio teismui laišką, kad ji atsisako visų savo parodymų, niekam neturi jokių pretenzijų ir į teismą neatvyks. Praktiškai pabėgo.

O situacija buvo tokia. Nors kaltinamieji buvo suimti, jų pažįstami per socialinius tinklus ją susirado ir pradėjo rašyti žinutes. Iš pradžių bandė ją psichologiškai paveikti, prašė negriauti žmonėms gyvenimo. Vėliau žinutės perėjo į lengvo pobūdžio grasinimą, galiausiai jie pradėjo rašyti viešas žinutes, kad ji pati sutiko būti prostitute. Tai buvo paskutinis lašas, kurio mergina neatlaikė.

Kitos merginos nebūna tikros, ar kaltinamieji bus nuteisti, t. y. ar pakaks įrodymų jiems nuteisti, ar, išėję į laisvę, jie nekeršys. Jeigu neįrodai merginos pažeidžiamumo arba jos įtraukimo į prostituciją, išnaudojimo, kaltininkai išteisinami, o mergina, galima sakyti, lieka kvailio vietoje. Pagaliau dabar socialiniuose tinkluose gali paviešinti bet kokias kompromituojančias nuotraukas.

Gali būti net toks poveikis, kurį būtų sunku įrodyti kaip poveikį. Davęs parodymus žmogus prie savo namo pamatė automobilį, prie kurio stovėjo, švelniai tariant, įdomios išvaizdos asmenys. Jie elgėsi labai kultūringai – nei piktų žvilgsnių, nei gestų, nei žodžių, bet akylai stebėdavo žmogų, kai jis išeidavo ar pareidavo namo. Tai tęsėsi kelias dienas. Tuomet žmogus nuėjo į policiją ir pakeitė parodymus. Ir stebėtojai dingo.

– Kokių priemonių, jūsų manymu, trūksta tokiuose teisminiuose procesuose, kad aukos jaustųsi saugiai?

– Norėčiau, kad būtų labiau atsižvelgiama į merginų specialiuosius poreikius, nes įstatymai tam tikrais atvejais numato papildomos apsaugos garantijas.

Vertinant specialiuosius poreikius atsižvelgiama į aukos pažeidžiamumą: gal jai reikalingas lydintis asmuo, gal laisvėje esantys kaltininkai jai bando daryti poveikį ir tikslinga pakeisti jos gyvenamąją vietą ar tapatybę. Norėtųsi, kad specialūs poreikiai būtų vertinami ne apklausos metu, kai pirmą kartą tyrėjas susitinka su mergina, o kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai tokią informaciją surinktų dar prieš apklausą.

Tam tikrais atvejais užtektų vienos apklausos, kurią atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjas, o teisme būtų galima tiesiog pagarsinti šią apklausą, nes įstatymas numato, kad jeigu esi apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tokie parodymai įgyja įrodymų statusą ir vėliau gali būti teisme pagarsinti.

Tačiau praktikoje mergina iš pradžių kelis kartus apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūno (policijos tyrėjo), vėliau dėl to paties ji vedama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, norint įsitikinti, kad teisme ji nepakeis parodymų. Toliau seka teismas. Kyla klausimas – kam kelis kartus merginą reikia apklausti dėl to paties? Juk jai tai kelia didžiulį stresą.

Norėtųsi, kad aukai nereikėtų teismo salėje akis į akį susitikti su savo skriaudėju. O jeigu tokios galimybės nėra, tuomet procese turėtų dalyvautų psichologas, kuris stebėtų tiek kaltinamųjų, tiek merginos mimikas, žvilgsnius, gestus, intonacijas ir galėtų pasakyti „stop“, kai merginai reikia atsikvėpti. Labai dažnai būna, kad merginos kalbėdamos apsiverkia ir reikia pertraukos, kad jos nusiramintų. Taip pat psichologas galėtų padėti suformuluoti korektiškus klausimus. Paprastai ne iš blogos valios užduodami nekorektiški klausimai, bet merginas jie labai žeidžia.

Mano manymu, tyrėjai turėtų labiau bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios teikia pagalbą nuo prekybos žmonėmis nukentėjusioms aukoms. Tyrėjai paprastai susitelkia į nusikaltimo faktą ir įrodymus, tai konkretūs elementai, kuriuos reikia įrodyti arba paneigti. Visa kita, pirmiausia psichologinė aukos būsena, lieka už kadro, o minėtų tarnybų atstovai, kurie pradeda su merginomis dirbti anksčiau, įgauna daugiau jų pasitikėjimo.

Pavyzdžiui, vienoje byloje, bendradarbiaudama su tokiu centru, sužinojau, kad iš karto po įvykio mergina buvo paguldyta į ligoninę. Kai gavau medicininius dokumentus, paaiškėjo, kad ji bandė pasitraukti iš gyvenimo, o tai labai svarbu įrodinėjant merginos pažeidžiamumą ir padarytą žalą.

Trūksta ekspertų įtraukimo į tokias bylas. Pačios merginos jų pasamdyti neišgali, bet kai kalbama apie merginos patirtą žalą, išgyvenimus, tai labai subjektyvūs dalykai, kuriais labai paprasta manipuliuoti juos sumenkinant.

Tarkime, ji mažai nukentėjo, nes nesikreipė į policiją. Arba mergina vien dėl nežinojimo nepateikė civilinio ieškinio, o teisme kaltinamojo gynyba teigia, kad ji jokios žalos nepatyrė, nes nepateikė civilinio ieškinio. Jeigu specialistas atliktų jos socialinės brandos, psichologinio portreto vertinimą, nustatytų emocinius sutrikimus, erdvės panašioms manipuliacijoms būtų žymiai mažiau.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Inga Saukienė

„Su žmonėmis jis elgėsi storžieviškai, lyg žmonės būtų vergai“, – apie savo skriaudėją teisme pasakojo vienas nukentėjusiųjų. Tokie žodžiai nuskambėjo prekybos žmonėmis byloje, kurioje Klaipėdos apygardos teismas priėmė nuosprendį 2019 metais. Prekybos žmonėmis atvejų būta ir Tauragės apskrityje, tiesa, čia ikiteisminių tyrimų pradedama gerokai mažiau nei prieš asmenis, įtrauktus į prekybos žmonėmis tinklą.

Kas yra prekyba žmonėmis?

Prekyba žmonėmis vadinama modernia vergovės forma. Šis nusikaltimas – tai ne tik seksualinis išnaudojimas įtraukiant į prostituciją. Jis gali būti susijęs ir su vergišku darbu, privertimu vykdyti nusikaltimus, prekyba organais.

Minėtoje byloje Klaipėdos apygardos teismas nuteisė 3 prekeivius žmonėmis, jiems buvo skirtos 5–6 metų laisvės atėmimo bausmės, jas atliekant pataisos namuose.

Štai kokie faktai buvo nustatyti byloje: vienas iš nuteistųjų į Jungtinę Karalystę užsidirbti atvykusį asmenį užpjudė šunimis ir nurodė daryti viską, ką jis liepia.

Nuosprendyje rašoma: „Taip pat buvo sukurta baimės atmosfera, kad psichologinis ir fizinis smurtas gali būti bet kada pavartotas, ir įspūdis, kad nukentėjusieji neturi kito pasirinkimo, kaip dirbti (kaltinamųjų – aut. past.) nurodytomis sąlygomis <…> vištų gaudymo įmonėje“.

Teismas nustatė, kad žmonės dirbo be poilsio, gyveno antisanitarinėmis sąlygomis. Tie, kas turėjo pinigų, išvažiavo į Lietuvą, o kiti gyveno tiesiog gatvėje. Toliau dirbantieji viename name gyveno su dar 18 žmonių. Vienas dirbančiųjų pasakojo neturėjęs maisto, tad eidavęs iš konteinerių prie parduotuvių pasiimti maisto.

Baudžia ir aukas

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė su panašiais atvejais susiduria ir prekybos žmonėmis aukoms padeda nuolat.

Apie tai „Tauragės žinios“ jau rašė straipsnyje „Kovoje prieš prievartavimus ir išnaudojimą – suvaidintos nusikaltėlių ašaros“. Šis tekstas – antroji mūsų pokalbio dalis.

Į K. Mišinienės akiratį patenka ir nuo seksualinio smurto kenčiančios aukos, tarp kurių yra ir į prostituciją įtrauktų vyrų bei moterų.

Prekyba žmonėmis apibrėžta Baudžiamojo kodekso 147-ame straipsnyje ir yra įstatymiškai uždrausta. Tačiau K. Mišinienė pastebi, kad dažniau už įvykdytus nusikaltimus, kuriuos būna priversti padaryti, policija baudžia ne prekybos žmonėmis vykdytojus, o aukas, pavyzdžiui, į prostituciją įtrauktas ir išnaudojamas moteris arba užsienyje įkalintus ir vogti verčiamus paauglius.

Kas vyksta Tauragės apskrityje?

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio vyresnioji specialistė Lina Banienė skaičiavo, kad nuo 2015 iki 2020 metų dėl prekybos žmonėmis pagal BK 147 str. komisariato pareigūnai pradėjo 4 ikiteisminius tyrimus, paskutiniai jų pradėti 2016 metais, praėjusiais metais dėl prekybos žmonėmis Tauragės apskrityje nepradėtas nė vienas ikiteisminis tyrimas.

O už vertimąsi prostitucija arba atlygintiną naudojimąsi prostitucijos paslaugomis per šį laikotarpį asmenys bausti 14 kartų, iš jų 2019 metais – net 9 kartus, o praėjusiais metais – kartą.

– Tai labai sena ir aktuali problema, dėl ko mes labai seniai kovojame ir kalbame, kad asmenis, kurie pardavinėjami arba parsiduoda, persekioti yra absoliučiai beprasmiška. Persekiojimas juos stumia tik į gilesnį socialinį užribį. Lietuvoje ilgus metus nacionaliniu mastu buvo vykdoma operacija „Plaštakės“.Toks pavadinimas – niekinantis. Nubaudžiamų žmonių skaičiai nemaži: kiekvienais metais – per 300. Pareigūnai sako, kad baudžiamieji iškart prisipažįsta, nesipriešina, sutinka, – sakė K. Mišinienė.

Tačiau, anot K. Mišinienės, pareigūnams daug sunkiau atlikti ikiteisminius tyrimus dėl prekybos žmonės, tad galbūt tai ir lemia tokius rodiklius, kad išnaudojamos prekeivių žmonėmis aukos nubaudžiamas daug dažniau nei patys prekeiviai žmonėmis.

– Kalbant apie ikiteisminius tyrimus dėl prekybos žmonėmis – tai labai kruopštus, juvelyrinis darbas, aukos giliai pasislėpusios, jas surasti, motyvuoti bendradarbiauti su teisėsauga – daug darbo, – konstatavo K. Mišinienė.

Psichologinės traumos ir nesaugumas

Anot jos, ilgą laiką prekybos žmonėmis aukos, kad išgyventų, buvo priverstos meluoti, slapstytis, vengti kalbėti, tad staiga atsidūrusios teisėsaugos akiratyje gali duoti neteisingus parodymus iš baimės. Viena priežasčių – nusikaltėliai daro spaudimą nukentėjusiesiems, jeigu aukos pasiryžta bendradarbiauti su teisėsauga.

– Žmogus, kuris atpažįstamas kaip nukentėjęs, gali nelaikyti savęs nukentėjusiu taip, kaip kodekse parašyta, – sakė K. Mišinienė.

Ji pasakojo, kad Lietuvoje nėra atsakymo į klausimą, ar aukos bus apsaugotos, jeigu sutiks duoti parodymus prieš ištisas gaujas.

– Nėra bendrų programų, iniciatyvų, kuriomis remiantis galima žmogui pasakyti, kad jo saugumas garantuojamas, – liūdnai apibendrino pašnekovė.

K. Mišinienė pabrėžė mačiusi savo darbo praktikoje aukų, kurios pasakojo buvusios mušamos, spaudžiamos psichologiškai – nusikaltėliai reikalavo atsiimti kaltinimus. Nukentėjusiesiems atlaikyti šį spaudimą, kalbėjo ekspertė, kartais padeda ir policijos pareigūnai, tačiau trūksta pačios valstybės iniciatyvos.

Pareigūnai sumušė paauglius

Nors yra ir puikių, savo darbą išmanančių pareigūnų, kurie padeda nukentėjusiesiems, Lietuvoje kyla ir skandalų, kai policijoje prekybos žmonėmis aukos nukenčia nuo pareigūnų fiziškai.

2017 m. vasario pradžioje Lietuvą sukrėtė atvejis, kai naujienų portalas delfi.lt paskelbė žinią apie pareigūnų kankintus nepilnamečius, kurie įkliuvo į prekiautojų žmonėmis žabangus ir buvo verčiami vagiliauti. Viešoje erdvėje buvo skelbiama, kad pareigūnai vertė paauglius prisipažinti įvykdžius tam tikrus nusikaltimus, naudojo elektrošoką, pririšo prie medžio.

– Kalbama apie Vilkaviškio policijos komisariato pareigūnus – vienas iš jų pasitraukė iš gyvenimo, liko 2. Jie naudojo fizinį smurtą prieš nepilnamečius, – šokiruojančias aplinkybes dėstė K. Mišinienė ir kartu akcentavo, kad už šiuos nusikaltimus pareigūnai jau nuteisti, o nuosprendžiai yra įsigalioję.

K. Mišinienė teigė, kad su pareigūnais bendrauja geranoriškai, policija – partneriai, tad tokie atvejai itin nuliūdina ir šokiruoja.

– Mes su jais esame artimoje sąjungoje kovodami prieš prekeivius žmonėmis, padėdami jiems viskuo, ir staiga netikėtai sužinojome šį atvejį, – kalbėjo ji.

K. Mišinienė aiškino, kad jos darbo praktikoje tai buvo vienas sunkiausių atvejų.

– Reikėjo mesti didžiules pajėgas padedant aukoms, kovoti prieš smurtą naudojusius pareigūnus, matėme tam tikrą daromą poveikį, – atvirai kalbėjo K. Mišinienė.

Jos vadovaujamas centras pasitelkė teisininkų ir ekspertų pagalbą, kad pareigūnai būtų nuteisti. Anot jos, ir šiuo metu dar vyksta ikiteisminiai tyrimai dėl kai kurių policijos pareigūnų padarytų veiksmų siekiant, kad nukentėjusieji pakeistų parodymus. Tačiau tai jiems nepavyko.

Bet, kalbėjo K. Mišinienė, pamirštama daugybė pareigūnų, kurie atlieka savo pareigas, rizikuodami, neskaičiuodami darbo laiko.

– Manau, kad šie pareigūnai užmiršti ir nematomi. Atvejai, kai kažkas piktnaudžiauja, labiau jaudina ir yra matomi, tačiau tylus, pasiaukojantis darbas per mažai pastebimas, – apgailestavo ji.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: JonasVALAITIS

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė savo gyvenimą skyrė kovai prieš nusikaltimus, kurių aukos dažniausiai jaučiasi bejėgės ir pačios sunkiai prabyla. Anot ekspertės, patiriančios spaudimą tiek iš išnaudotojų, tiek iš policijos pareigūnų prekybos žmonėmis aukos net nesitiki sulaukti pagalbos. Tačiau K. Mišinienės vadovaujama nevyriausybinė organizacija jau 20 metų dirba, siekdama užkardyti prekybos žmonėmis ir seksualinės prievartos atvejus Lietuvoje. Į KOPŽI akiratį visai neseniai pateko ir Tauragės apskrityje esantis Jurbarkas.

Jame vakarėlio metu nepilnametę merginą sumušė tuomet 17-metis Mantas Icikevičius. Vaikinas teismo buvo nuteistas. Tačiau jam kalėjimo vartai neatsivėrė.

Kadangi centras aktyviai padeda ir seksualinės prievartos aukoms, „Tauragės žinios“ nusprendė K. Mišinienės pasiteirauti, kaip ji vertina garsiąją Jurbarko bylą.

Be to, išsamaus interviu metu ekspertė atskleidė ir tai, kokį prekeivių žmonėmis portretą susidarė per ilgus darbo metus, kaip pasireiškia prekyba žmonėmis.Nuotrauka

– Visuomenėje girdime nuomonių, kad merginą sutalžęs, ją išniekinęs Jurbarko gyventojas liko nenubaustas, nes jam nebuvo skirtas realus laisvės atėmimas (vaikinas teismo įpareigotas merginai atlyginti neturtinę 25 tūkst. eurų žalą, jos tėvui  – 5 tūkst. eurų neturtinę žalą, mokytis arba dirbti, nekeisti gyvenamosios vietos, nevartoti alkoholio, – aut. past.). Kaip jūs vertinate šią situaciją?

– Siūlėme padėti aukai, tačiau artimieji atsisakė, nes pagalbą jau suteikė kiti, tad galiu spręsti tik iš to, ką teko skaityti spaudoje. Jeigu atsitrauktume nuo emocijų ir vertintume pagal Baudžiamąjį kodeksą, teisingumas įvyko – jis buvo nuteistas. Tačiau ne taip, kaip mes įsivaizduojame, kad turėtų būti nuteistas.

Jis tegavo lygtinę bausmę. <…> Sutikčiau su ta mintimi, kad teisingumas neįvyko iki galo, nes nusikaltimas buvo ypač žiaurus, o po jo įvykdymo buvo daromas poveikis, kaip suprantu. Dabar akcentuojamos šį nusikaltimą įvykdžiusio jaunuolio ašaros. Mėginama nupiešti, kad jam graudu ir gaila ir kad žalą jis atlygino. Bet kai žinai, kad žala atlyginta jo tėvų pinigais, jis nė cento neuždirbo, tai ir tas žalos atlyginimas netenka prasmės.

Tokiais jautriais atvejais, kai mėginama išnarplioti ypač žiaurius nusikaltimus, teisingumas turėtų būti įgyvendintas daug griežčiau.

Nėra didesnio malonumo nei matyti teismuose suimamus kostiumuotus gaujų vadeivas, prekeivius žmonėmis, kurie pardavinėjo žmones, gesino į juos cigaretes, varinėjo per viešnamius. Ir staiga tu vieną dieną juos matai apstulbusius, suimtus ir lydimus į įkalinimo įstaigą.

– Labai didelis psichologinis krūvis tenka susiduriant ir matant tiek nusikaltėlius, tiek aukas teismuose. Man net pačiam kartais šiurpsta oda skaitant dalį teismų bylų. Kodėl nusprendėte paskirti savo gyvenimą kovai prieš prekybą žmonėmis, seksualinę prievartą?

– Karjerą pradėjau kaip socialinė darbuotoja, o Italijoje mokiausi klinikinės psichologijos. Kūrėsi Lietuvos valstybė, mačiau, kad reikia socialinių darbuotojų, kurie problemas gali spręsti plačiau nei kabinetuose užsidarę psichologai. Vytauto Didžiojo universitete įgijau magistro laipsnį. Po daugelio darbo metų tokioje apleistoje srityje kaip psichiatrija pamačiau, kad problemos nejuda į priekį, ilgus dešimtmečius tai buvo net ne gydomoji, bet baudžiamoji medicina. Šioje srityje socialinis darbas sekino: vyravo gydymas stipriais medikamentais, o sunkiomis psichinėmis ligomis sergantys žmonės iš to užburto rato neišeidavo. Pagyja, atsigauna, o tada vėl serga. Tai alina ir specialistus.

Ir tuo metu atskriejo pasiūlymas prisijungti prie Lietuvos „Carito“ kuriamo pagalbos projekto prekybos žmonėmis aukoms. Apie šią problematiką iš pradžių žinojau tiek, kiek ir visi kiti – iš knygų, kino filmų, studijuodama Italijoje, mačiau iš arčiau šiuos reiškinius, bet gilesnių žinių nebuvo.

Atsidūriau lauke, kuris iš pradžių baugino. Laukė didysis iššūkis – sukurti pagalbos strategiją. Tai sekinantis darbas. Juk neturi į ką atsiremti ir pasitarti. Tačiau labai greitai pirmaisiais darbo metais suvokiau, kad vienas žmogus nieko nepadarys, reikia kurti komandą, taip tas darbas ir prasidėjo.

Šiandien kovos prieš prekybą žmonėmis lauke esu 20 metų. Ir tai geriausia, kas galėjo nutikti, – juk gavau psichologijos ir socialinio darbo išsilavinimą, išmokau užsienio kalbų. Dabar ši veikla, kurią tęsiame su komanda, man parodo, kaip šias žinias galiu panaudoti.

Be to, nėra didesnio malonumo nei matyti teismuose suimamus kostiumuotus gaujų vadeivas, prekeivius žmonėmis, kurie pardavinėjo žmones, gesino į juos cigaretes, varinėjo per viešnamius. Ir staiga tu vieną dieną juos matai apstulbusius, suimtus ir lydimus į įkalinimo įstaigą.

O tie nukentėję žmonės, kurie buvo nurašyti, žeminami, iš anksto kažkas sprendė, kad jie yra visuomenės šiukšlės, atsigauna, keliasi ir kuria savo gyvenimą. Tai man – didžiausias atlygis.

– Kokia jūsų patirtis, kai mes kalbame apie bendravimą su prekybos žmonėmis vykdytojais? Teismuose jie ginasi arba sako, jog gailisi. Tačiau jūsų „Facebook“ puslapio pagrindinį viršelį puošia nuotrauka, kurioje visi kaltinamieji užsidengę veidus. Tai jie gailisi ar tiesiog bijo viešumo?

– Man ši nuotrauka labai patinka. Ji labai gerai atskleidžia prekeivius žmonėmis ir prekybos žmonėmis esmę, kad gailėjimasis tėra teismo salėje, kai tave pamoko advokatai, kad galbūt kaltinamasis padarys geresnį įspūdį, kai prie sienos jį remia tam tikri teisėsaugos pareigūnų surinkti įkalčiai. O to paneigti neina. Teismo salėje, kai gailiesi, tu gali sumažinti bausmės dydį – tai pagrindinė esmė. O aukų toks gailestis nesušildo, mes tai matome ir šiemet – nusikaltėliai labai žiauriai elgiasi su tais, kurie išdrįsta duoti parodymus: daromas poveikis nuo pat tos dienos, kai parašomas pareiškimas, iki tos dienos, kai teisėjas kaukšteli plaktuku.Nuotrauka

Žmonės nukenčia tiek psichologiškai, tiek fiziškai – prekeiviai žmonėmis daro viską, kad nebūtų nubausti. Matėme aukų, kurios buvo persekiojamos, tad tas iš lapo skaitomas žodis „atsiprašau“ nėra nuoširdus. Juk kartu kalbame ir apie nusikaltimą, kuris nėra padarytas dėl impulso, atsitiktinai, o jis buvo kruopščiai suplanuotas, sąmoningas, trukęs ne vienerius metus.

Galima kalbėti ir apie tai, kad teismo salėje retai matome šių nusikaltimų iniciatorius, dažniausiai prieš teismą stoja vykdytojai. Pastarieji atlieka labai konkrečias užduotis.

Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra nagrinėjamos prekybos žmonėmis bylos, nes juk yra Europoje šalių, pavyzdžiui, Bulgarija, kurioje praktiškai apkaltinamųjų nuosprendžių prekeiviams žmonėmis nėra.

– Labai dažnai žiniasklaidoje aptariamos aukos, bet prekeiviai žmonėmis atsiduria nuošalyje. Pakalbėkime apie juos plačiau. Kokie asmenys dažniausiai vykdo tokį nusikaltimą kaip prekyba žmonėmis? Gal yra bendrų elgesio, charakterio bruožų?

– Prekybos žmonėmis formos – labai įvairios, skalė be galo plati: prostitucija, įtraukimas į nusikaltimus, darbinis išnaudojimas, fiktyvios santuokos. Tos grandies dalys gali neturėti tarpusavyje nieko bendro, tad ir nusikaltėliai – labai skirtingi.

Pavyzdžiui, kai kalbame apie darbinį išnaudojimą, tai tikrai nekalbėsime apie recidyvistų subkultūrą. Tai tema apie įmones, tarptautines agentūras, kurios legalios, bet jos išnaudoja žmones, jais prekiauja.

– O Lietuvoje tokių įmonių yra?

– Įdarbinimo agentūrų – taip, tai mes matome. Tačiau Europos Sąjungos bylų dėl darbinio išnaudojimo labai mažai, labai retai ikiteisminiai tyrimai baigiasi sėkmingai.

Lietuvoje šiuo metu labiausiai vyrauja tokios prekybos žmonėmis formos: įtraukimas į nusikaltimus ir įtraukimas į prostituciją.

– Grįžkime prie prekeivių žmonėmis paveikslo.

– Nesvarbu, ar tai narkodileriai, ar plėšimų, vagysčių organizatoriai, kalbame apie recidyvistų subkultūrą. Nusikaltimai neretai planuojami įkalinimo įstaigose. Tie, kurie planuoja, turi daug patirties nusikalstamame pasaulyje, yra sukaupę lėšų, tad verbuoja vykdytojus.

Priminsiu, kad teismuose matome vykdytojus, tai yra jaunimą, kuris papuola į patyrusių nusikaltėlių žabangus, gaujas ir laikui bėgant patys tampa tokiais pačiais nusikaltėliais.

Šiandien, kai kalbame (interviu įvyko sausio 5 d. , – aut. past.), viename šalies teismų vyksta teismo posėdis, kuriame aukai 18 metų, jis buvo įtrauktas, išnaudotas vykdant nusikaltimus, o kaltinamajam – 20 metų. Abu socialiai pažeidžiami. Argi tai nėra Lietuvos tragedija? Tai didžiulė drama. Esame linkę įsivaizduoti, kad nusikaltimus atliekantys asmenys kone nuleisti iš Marso.

– Žmonės mano, kad jie jau gimė blogi ir todėl daro nusikaltimus?

– Taip. Ir tai labai baisu matyti. Aš, žinoma, esu aukų pusėje, ir mūsų organizacija ieško geriausių advokatų ir priemonių, kaip nuteisti nusikaltimus atliekančius asmenis, nes kito kelio, kaip stabdyti prekybą žmonėmis, nematome.

Tačiau  visuomenė tikrai daug prisidėjo prie šios problemos augimo – jaunimas apleistas, žmonės neužimti, nepadaryta jokio veiksmo, kad jauni žmonės būtų ištraukti iš nusikaltėlių, ruošiančių sau pamainą, žabangų.

Kita kalba yra apie prostitucijos organizatorius. Matome tarp jų ne tik vyrų, bet ir moterų. Pastarosios pačios kažkada buvo išnaudotos. Nėra paprasta įvertinti žmogų. Teisme yra barjeras: štai auka, štai kaltinamasis. Taip, kai turi Baudžiamąjį kodeksą savo rankose, būna juoda ir balta, bet psichologiškai nagrinėjant  asmenis daug niuansų galima juose rasti.

– Jūsų organizacija padeda ne tik žmonėms, kurie nukentėjo nuo prekybos žmonėmis, bet ir asmenims, kurie patyrė seksualinę prievartą smurtą, tiesa?

– Išties, vykdydami savo veiklą ėjome į šalies gilumą ir viso proceso eigoje pamatėme, kad yra nusikaltimų, kurių specifika nėra toli nuo prekybos žmonėmis. Lietuvoje, drįsčiau teigti, yra labai didelis seksualinės prievartos mastas. Kai pas tave nukreipiamos aukos, pasakyti, kad ne, mes niekuo nepadėsime, važiuokite už 200 kilometrų? Nusprendėme, kad taip negalime pasielgti, turime padėti. Pasitarę ėmėme ginti ir nuo šių nusikaltimų nukentėjusius žmones.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: JonasVALAITIS

Šiuolaikinių socialinių iššūkių kontekste reiškinys “vergovė” gali atrodyti lyg archajinė liekana iš tolimojo istorinio ar geografinio konteksto. Tačiau, ar tikrai vergovė liko jau praeityje ir apie ją sužinoti galime tik žiūrėdami istorinius filmus, skaitydami klasikinę literatūrą, stebėdami juodai baltas fotografijas?

1949 m. Jungtinių tautų Organizacijai priėmus konvenciją dėl kovos prieš prekybą žmonėmis ir prieš prostituciją visame pasaulyje gruodžio 2 d. pradėta minėti Tarptautinė vergovės panaikinimo diena. Šią dieną siekiama atkreipti dėmesį apie antisocialaus reiškinio – vergovės – paplitimą, atsirandančias naujas formas, mąstą, tikslines rizikos grupes bei burti tarptautines, valstybines ir nevyriausybines organizacijas prevencinėms, kardomosioms ir pasekmių realizavimo, švelninimo iniciatyvoms.   

Gruodžio pradžioje Lietuvoje minint Tarptautinės vergovės panaikinimo dieną virtualioje erdvėje susitiko nevyriausybinių ir valdžios organizacijų atstovai, veikiantys vietoje ir užsienio šalyse (psichologai, teisininkai ir teisėsaugos specialistai). Jie dalinosi informacija, patirtimi bei patarimais, svarstė galimas kryptis dėl prevencinės veiklos tobulinimo, pristatė priemones bei projektus, kurie prevenciją prieš prekybą žmonėmis daro tikslingesnę ir artimą žmogui.

MODERNI AR ŠIUOLAIKINĖ VERGOVĖ

“Padiskutuokime “Kas yra šiuolaikinė vergovė” – pradėdama renginį paskatino Agneta VANSAVIČIENĖ, Ispanijos lietuvių bendruomenės pirmininkė. Alvydas ŠAKOČIUS, Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis vadovas, tardamas sveikinimo žodį pasufleravo galimą atsakymą: “Šiuolaikinė vergovė – tinkamas terminas apibrėžti tam, kas vyksta nelegalaus įdarbinimo, prekybos žmonėmis ir jų išnaudojimo veiklų srityje. Priešinu šį terminą “moderniajai vergovei”, nes, mano manymu, tai jokia prasme negali būti traktuojama kaip modernybės ar pažangos reiškinys.”

Kun. Algirdas TOLIATAS, Lietuvos policijos kapelionas, įvardijo visuotinai aktualią ir akivaizdžią, vis dėlto kol kas neišspręstą dviprasmybę:   “Vergovė oficialiai panaikinta, bet ją stebime vykstančią realiu laiku ir realiose geografijose. Mus pasiekia statistika, skaičiai apie nukentėjusius žmones, žinome organizacijas, dirbančias su šiais žmonėmis. Kaip tai gali būti, nors vis dėlto teigiame, jog vergovė panaikinta?”

KODĖL REIKTŲ ATSIGRĘŽTI Į ŠVIETIMĄ

Pasiilgusieji konkrečių ir racionalių pasiūlymų, galinčių išspręsti socialinius iššūkius, renginio pradžioje išgirdo ir tikėtina įsidėmėjo vieną iš raktinių žinučių: “Sprendimas prevenciškai kovojant ir sprendžiant prekybos žmonėmis klausimą – švietimas. Kuo aukštesnio išsilavinimo, sąmoningumo žmonės bus mūsų visuomenėje, kuo daugiau išsilavinusių žmonių bus, tuo mažiau turėsime problemų su tokiu reiškiniu kaip prekyba žmonėmis.” – įvardijo Linas PERNAVAS, Lietuvos policijos atašė Jungtinėje Karalystėje. L. Pernavas pateikdamas kelių rezonansinių prekybos žmonėmis bylų pavyzdžius tarsi paneigė stereotipinius visuomenėje gajus įsitikinimus apie prekybos žmonėmis reiškinį ir aplinkybes (tokius, kaip “dažniausiai auka yra moteris” – iš tikrųjų vyrų ir moterų, pakliūvančių į prekybos žmonėmis grupuočių akiratį santykis 50/50; oficiali statistika atspindi tik fiksuotus teisėsaugos institucijose atvejus. Pvz .: Lietuvoje pernai pradėta 16 ikitesiminių tyrimų, tačiau realūs žmonių išgyventi ir patirti atvejai skaičiuojami šimtais ar tūkstančiais skirtingose šalyse). Anot teisėsaugos atstovo, švietimas yra vienas iš pagrindinių kertinių elementų norint pasiekti rezultatų prevencijos prieš prekybą žmonėmis srityje: viena vertus reikalinga kurti tokią švietimo sistemą, kuri prisidėtų ugdant kritiškai aplinkybes, pasiūlymus, savo galimybes vertinančius visuomenės narius, ir antra – prevenciją prieš prekybą žmonėmis būtina vykdyti informacijos sklaidos kanalais, įtraukiant švietimo įstaigas, valstybės, savivaldos, taip pat ir visuomenines organizacijas.

ŽMONĖS NEPARDUODAMI

Darius JONEIKIS, Kauno miesto policijos bendruomenės pareigūnas, Lietuvos policijos bendruomenės pareigūnų Neformalaus bendradarbiavimo tinklo (toliau – NBT) prieš prekybą žmonėmis koordinatorius, kelintus metus iš eilės organizuojantis prevencijos prieš prekybą žmonėmis novatoriškus ir interaktyvius projektus, pristatė vieno iš projektų rezultatą – NBT ambasadorių sukurtą edukacinę video medžiagą. Kūrinyje primenama, jog prekybos žmonėmis organizatoriai moka suvilioti gražiais pažadais ir šie pažadai bet kurį žmogų (pilnametį ir nepilnametį, miesto ir regiono gyventoją, moterį ir vyrą) gali pasiekti realioje ir virtualioje erdvėse. Vienas iš video kūrėjų ir herojų, Gabrielius Liaudanskas-Svaras, tarsi antrindamas L. Pernavo idėjoms apie švietimą ir išsilavinimą, kaip prevencinę priemonę, ragina “Galvok savo galva. Mes ne prekės – žmonės neparduodami”. Video edukacinė priemonė kartu su kuriamomis metodinėmis rekomendacijomis skirta naudoti diskusijose su 9-12 klasių mokinias ir pirmųjų kursų aukštųjų mokyklų studentais siekiant padėti ugdyti kritinį mąstymą ir savisaugos instinktą.

KAS SLEPIASI UŽ AUKŲ STATISTIKOS

Kristina MIŠINIENĖ, VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė, renginio dalyvius ir pranešėjus, skatino žvelgti dar giliau – į psichologinius ir socialinius aptariamo reiškinio aspektus: “Norint pilnai suprasti prekybos žmonėmis lauką, reiktų kelti šiuos klausimus: “Kas slepiasi už “aukų” statistikos? “Kas slepiasi už “organizatoriaus” kaukės?”, “Iš kur atsiranda grupuotės, besiverčiančios prekyba žmonėmis?”. Mažai kalbame kol kas ir apie paklausą: o kas perka kūnus seksualiniams malonumams, kas naudojasi pigiu darbu, įsigija vogtas prekes?” K. Mišinienė, pasidalino 19 m. pagalbos  prekybos žmonėmis aukoms patirtimi ir psichologinėmis įžvalgomis apie tai, kaip ir kodėl keičiasi žmogaus, tapusio prekybos žmonėmis auka, elgesys: “Ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis paprastai trunka – 2-3 m., o galutinis nuosprendis gali būti priimamas bylai praėjus visų instancijų teismus net 10 metų laikotarpyje. Tad ar reikia stebėtis, jog dažnai aukos pavargsta, nusivilia, o patirdamos nusikaltėlių ir jų parankinių vykdomą poveikį – keičia parodymus? Trauminiai išgyvenimai sukelia depresiją, žmonės neretai gyvena nuolatinėje bejėgiškumo ir nerimo būsenoje. Šiuos niuansus reikalinga išmanyti ir psichologams, dirbantiems su prekybos žmonėmis aukomis, ir teisėsaugos atstovams, bendruomenių nariams bei aukos artimiesiems.

APIE KĄ YRA „IŠSKIRTINAI GERAI APMOKAMI DARBAI“

Prekybos žmonėmis reiškinys nėra savitikslis, jis susijęs su nelegalia suaugusiųjų ir vaikų darbo rinka, prostitucija, žmonių įtraukimu į kriminalines veiklas. Darbo skelbimai, siūlantys “išskirtinai gerai apmokamą darbą, kur darbo patirtis nėra svarbi, bet atrankos kriterijus – patrauklumas (taikoma moterims)” turėtų kelti įtarimą žmonėms ieškantiems darbo. Renginio pranešimus papildžius trumpomis diskusijomis dalyviai, moderatoriai ir specialistai apibrendino rekomendacijas žmonėms, ieškantiems darbo: kritiškai vertinti darbo skelbime siūlomą neproporcingai reikalingoms kompetencijoms didelį darbo užmokestį, pasitarti su patikimos socialinės aplinkos žmonėmis, Užimtumo tarnybos ir Valstybinės darbo inspekcijos atstovais apie darbo pasirinkimą (ypač, jei bent dalis informacijos atrodo abejotina), išvykus dirbti į užsienį palaikyti socialinius ryšius su šeima, giminaičiais, patikimais draugais, informuojant apie savo gyvenamąją ir darbo vietą. K. MIŠINIENĖ, moderavusi vieną iš diskusijos grupių, retoriškai kvestionavo skelbimus, viliojančius užsiimti prostitucijos paslaugomis: kaip šalyje, kurioje prostitucija yra draudžama, visgi toleruojame tokius skelbimus, kuriuose užslėptai siūloma prisijungti į prostitucines veiklas?”

ABIPUSIS PASITIKĖJIMAS KAIP PREVENCIJOS PRIEMONĖ

Vieno populiariausių socialinių tinklų grupė “Pažintys nuo 11-12 m.”, pažinčių portaluose dažna komunikacija “pasidalink savo intymia nuotrauka, aš pasidalinsiu savąja” – tai ir daug daugiau, kaip virtuali erdvė leidžia paaugliams eksperimentuoti ir megzti santykius, o asmenims ar grupuotėms, siekiantiems verbuoti nepilnamečius ir įtraukti į nelegalias seksualumo įvaizdžius ir paauglių kūnus panaudojančias veiklas, suteikia šias galimybes. Sergej CHANIUTKO, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Sunkaus ir organizuoto nusikalstamumo tyrimo 5-osios valdybos 1-ojo sk. viršininkas, akcentavo, jog saugotis ir vengti reikia ne platformos, o žmonių, turinčių paslėptų intencijų. t.y. kritiškai vertinti randamą, stebimą informaciją. Kadangi paaugliams yra prieinama labai įvairi informacija – nuo švietėjiškos, vertingos iki turinčios užslėptų ir atvirų grėsmių, labai svarbus nepilnamečių ir tėvų abipusiu pasitikėjimu grįstas santykis. “Ne kaltindami, smerkdami ir bausdami, bet diskutuodami ir primindami kritiškai vertinti internetinių pažinčių, pramogų ir užsiėmimų skelbimus ar pasiūlymus, vaikams padėsime auginti sąmoningumą. Antra vertus suformavus tvirtus artimus santykius, paliekamos atviros durys grįžti su klausimais ar kreiptis pagalbos, kai nepasvertas sprendimas jau padarytas.” Kadangi virtualiose aplinkose žmonėms, organizacijoms, grupuotėms yra galimybė susikurti neegzistuojančias tapatybes ir profilius – tai apsunkina teisėsaugos darbuotojų ir kriminalistų bandymus surasti tikruosius, realius asmenis, organizuojančius vaikų prostitucijos ir pornografijos veiklas, S. CHANIUTKO ragina vaikus, paauglius ir suaugusius asmenis prieš darant pasirinkimus visuomet kelti klausimus: ką darysiu, KAI (bet ne JEI) tapsiu prekybos žmonėmis auka? Kiek galiu sau leisti rizikuoti? Kriminalinės policijos biuro atstovas priminė, jog apie neteisėtą turinį internete, tapus nusikaltimų auka policijai, galima pranešti internetu, tinklalapyje https://www.epolicija.lt. 

KAI NACIONALINĖ TEISĖ NEPRIPAŽĮSTA „PRIVERSTINIO DARBO“

Nepaisant to, jog ikiteisminiai tyrimai ir bylų nagrinėjimai, susiję su prekyba žmonėmis trunka ilgai, o Europos sąjungos šalių teisinės sistemos nėra vienodai apibrėžę tokių nusikaltimų klasifikavimo, taikytinų atsakomybių už juos, Mantvydas BUČYS, Advokatas praktikuojantis advokatūrą Ispanijoje, įvardijo Europos Žmogaus Teisių Teismą (kitaip vadinamas Strasbūro teismu, toliau – EŽTT) – kaip galutinę instanciją, kurioje žmonės vis dažniau sulaukia teisingumo nagrinėjant jų individualias situacijas bylose, kurios buvo atmestos ar jų ieškiniai nepatenkinti nacionaliniuose teismuose. M. BUČIO teigimu, EŽTT bylų skaičiaus didėjimas susijęs su keliais faktoriais: ekonominiai ir socialiniai iššūkiai Europoje ir visame pasaulyje, netolygus visuomenės ekonominis gerbūvis, vis aktyviau veikiančios NVO vaidmuo keliant prekybos žmonėmis klausimus, padedantis kovoti nuo to nukentėjusiems žmonėms. “Koks galimas sprendimas, kad apskritai prekybos žmonėmis reiškinys mažėtų? – Vienas iš Europos Sąjungos prioritetų turėtų būti vergovinių, socialinius netolygumus kuriančių darbo sąlygų panaikinimas. Ir, žinoma, tam, kad nacionalinė teisė būtų pajėgi apginti nukentėjusius piliečius, turi būti sutvarkytas teisinis reglamentavimas. Jei šalyse nėra tinkamo teisinio reglamentavimo, traktuojama, jog nėra ir “priverstino darbo”, t.y. nėra pagrindo bausti.”

SPRENDIMAI – TECHNOLOGINIAI, DVASINIAI IR VERTYBINIAI

Ispanijos lietuvių bendruomenė kartu su Jungtinės Karalystės, Graikijos lietuvių bendruomenėmis bei Norvegijos lietuvių bendruomenių taryba įgyvendino projektą “Raktas”, finansuotą LR Vidaus reikalų ministerijos. Ieva ČEKUOLYTĖ, projekto vadovė, pristatė projekto rezultatą – aplikaciją “Raktas”. Programėlė veiks visoje Europoje ir padės į prekeivių žmonėmis rankas patekusiems tautiečiams vienoje vietoje rasti visą reikalingą informaciją bei sulaukti pagalbos.” Projekto metu sukurtą aplikaciją, geros praktikos gido platinimą bei tolesnį šios priemonės platinimą ir administravimą perims LR Vidaus reikalų ministerija.

Sonata MICKUTĖ, LR VRM veiklų prieš prekybą žmonėmis koordinatorė, skatindama tęsti projekto ir renginio “(Ne)panaikinta vergovė” organizatorių bendradarbiavimą, priminė romėnų filosofo Senekos citatą: Kai kurių darbų didybę lemia ne tiek mąstas, kiek savalaikiškumas.

Renginio organizatorių norėtųsi paklausti “O kas toliau? Kas tie veiksmai ir žingsniai, kurie galėtų garantuoti didesnę sėkmę sprendžiant socialinius iššūkius, kurie sąlygoja šiuolaikinės vergovės – prekybos žmonėmis egzistavimą, ir kurie padėtų žmonėms sušvelninti psichologines, emocines pasekmes po atitinkamų patirčių? Anot A. VANSAVIČIENĖ, “Sėkmės raktas – mūsų rankose.” O gal vertėtų įsiklausyti į dvasininko, kun. A. Toliato žodžius: “Galbūt esmingiausia prevencija yra dvasinė – kai tarp žmonių atsirandančias socialines, kultūrines ar ekonomines bedugnes užstatome tiltais – jungtimis tarp žmogaus ir žmogaus, tarp bendruomenės ir bendruomenės.”

Renginys vyko virtualioje erdvėje. Renginį organizavo Ispanijos lietuvių bendruomenė, Nacionalinė asociacija prieš prekybą žmonėmis, Lietuvos policija, asociacija Lietuvos socialinių inovacijų klasteris ir VšĮ Ramintoja.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Dovilė Kriukelytė, asociacijos Lietuvos socialinių inovacijų klasteris Projektų ir socialinio verslumo iniciatyvų koordinatorė.

Publikuota: 2020-01-02