Category: Straipsniai – 2021

Įvairios socialinės, finansinės, psichologinės problemos šeimoje – jau nebe naujiena. Turime visą galybę specialistų, kurie padeda žmonėms susitvarkyti su kylančiomiais sunkumais. Visgi dažnu atveju sprendžiamos įvairių įvykių pasekmės – destruktyvus elgesys, priklausomybės, nusikaltimai. Prekyba žmonėmis – ne išimtis, tai yra „nematoma“ problema Lietuvoje, kuria susirūpinama, kai nelaimė jau įvyksta.

Nauja pradžia vilties nedavė

Simas užaugo kaime, 13 asmenų šeimoje, dėl prastos priežiūros ir nepasiturinčių tėvų, dalis atžalų vaikystę praleido vaikų globos namuose, kita dalis – su tėvais, kurie dėl priklausomybių negebėjo pasirūpinti nei vienu savo vaiku. Palaikymo ir supratimo sulaukė tik iš „netinkamų“ draugų, nuo mažumės pradėjo sekti vieninteliu pavyzdžiu, kurį matė – savo tėvų. Ilgus metus sukdamasis gatvėje, alkoholį keitė narkotikais, pinigų stygių kompensuojant vagystėmis bei kitais nusikaltimais, kurie padėjo išgyventi. Iš vaikystės draugo sulaukęs darbo pasiūlymo Simas nesudvejojo, kadangi tokio gyvenimo be namų, pinigų, šeimos palaikymo nebuvo sunku atsisakyti, tikėjosi, kad galės viską pradėti nuo pradžių, kitaip – teisingai.

Dar nepilnametis Simas išvyko į Jungtinę Karalystę dirbti statybose. Deja, vos 16 metų sulaukęs vaikinas nesuabejojo vaikystės draugo kvietimu, jam nepasirodė įtartina toks nesavanaudiškas pasiūlymas, juk visgi norisi tikėti, kad geri žmonės egzistuoja. Jungtinėje Karalystėje Simo laukė apgaulė – vaikystės draugas jį pardavė nusikaltėliams, kurie vaikiną išnaudojo narkotikų platinimui. Atvykusiam nepilnamečiui, naiviai pasitikėjusiam draugu, nemokančiam kalbos, neturinčiam kur eiti – nebuvo kitos išeities, tik paklusti. Jam buvo prigrasinta, prieš jį buvo naudojamas ne tik psichologinis spaudimas, bet ir fizinis smurtas, kumščiu į pilvą gaudavo profilaktiškai beveik kasdien, kad nekiltų minčių apie pabėgimą.

Lietuvoje Simo nepasigedo nei tėvai, nei šeimą lankantys socialiniai darbuotojai, ar mokyklos, kurią lankė, mokytojai, šie vaikino dingimai jiems pasirodė įprasti.

Tokių vaikų, kaip Simas, Lietuvoje netrūksta, neprižiūrėtų, nemylėtų, kuriems dingus – neskubama pranešti teisėsaugai, arba pranešama tik dėl to, kad reikia, tačiau nesistebima, kai jie vis dingsta, vis bėga iš namų. Dėl nepatenkinamo elgesio, kai su tokiais vaikais nėra galimybės „susitvarkyti“, randama išeitis – jie išsiunčiami į socializacijos centrą. Visgi, net ir pasitaisius vaiko elgesiui, jis grįžta į tą pačią aplinką iš kurios buvo atvežtas – ar tokiomis auklėjimo priemonėmis, kai nesigilinama į priežastis, galima pasiekti realų rezultatą?

Toks pats kaip tėvai

Ramūnas užaugęs kaime vakarų Lietuvoje, 11 asmenų šeimoje, abu tėvai gyvenantys iš socialinių pašalpų, sukūrę po antrą šeimą. Jis, kaip vyriausias vaikas šeimoje, jautė atsakomybę visus ginti ir apsaugoti. Vaikai keliavo po vaikų globos namus, globėjų šeimas, giminaičius, tėvų blaivių beveik nematė. Broliai ir seserys anksti pakėlė sparnus sukurti savo šeimas, išvykti į užsienį, Ramūnas – ne išimtis.

Kaimynas pasiūlė vykti kartu, tad jaunas vaikinas iš karto sutiko. Kad užsienio šalyje reikės vykdyti vagystes jis sužinojęs tik atvykęs. Pasirinkimo neturėjo, sulaukė grasinimų, pats Ramūnas nukentėti nebijojo, bet siekė apsaugoti jaunesnius brolius bei seseris, o ir žadėtas atlygis viliojo. Niekas tuo metu jam nepasakė, kad jį pardavė prekeiviams žmonėmis ir jis ne tik turintis atidirbti sumokėtą sumą, bet skola už jo atvykimą nei kiek nemažėjusi staiga pradės augti. Kaip galima buvo ir tikėtis, jokių žadėtų pinigų vaikinas negavo, nelegalaus darbo ir išvykų į skirtingas Europos valstybes tik daugėjo. Vietos laisvam pasirinkimui ir atsisakymui čia neliko.

Nei šeima, nei lankančios tarnybos vaikino išvykomis nesidomėjo. Jaunas vaikinas tapo tarsi niekam nereikalingas. Grįžus į Lietuvą, Ramūnas bandydavo sakyti, kad nenori vykti į užsienio šalis, nenori daryti nusikaltimų, tačiau sulaukdavo grasininų ne tik jis, bet ir jo šeimos nariai. Netrukus, šie pradėjo žerti kaltinimus, kad vaikinas amžinai prisidirba, gali nors ir numirti, niekam jo bėdos neįdomios. Įvairūs specialistai su kuriais susidurdavo Ramūnas, visi kaip vienas sakydavo – to ir buvo galima tikėtis – esi toks pats kaip tavo tėvai. Nei vienas nesidomėjo tikrosiomis priežastimis…

Nerado savo vietos

Urtė – mergina iš miestelio vakarų Lietuvoje, užaugusi šeimoje su vyresniu broliu. Mergaitė nuo mažens buvo labai aktyvi, prastos sveikatos tėvai negalėjo tinkamai ja pasirūpinti, tad močiutė, kuri siekdama geriausio mergaitei, išsiuntė ją mokytis į internatinę mokyklą, o savaitgaliais laukdavo iškepusi naminių spurgų.

Mokykloje gyvenimas virte virė – vakarais po pamokų kartu su draugėmis Urtė vykdavo susitikti su vaikinais, vienos tokios išvykos metu buvo išprievartauta dviejų gerokai vyresnių vaikinų. Mokyklos socialinė pedagogė padėjo kreipiantis į policiją, nusikaltėliai gavo laisvės atėmimo bausmes. Mergina kelis metus lankėsi pas mokyklos psichologę. Tačiau taip norėtos šilumos ir palaikymo iš tėvų nesulaukė. Vienintelė turėta paguoda – močiutė, neužilgo mirė. Tad mergina daugiau laiko pradėjo leisti su draugais, nors pamokų neapleido, baigė 12 klasių. Tiesa, paskutinius mokslo metus pabaigė tardymo izoliatoriuje.

Kaip ji pati pasakoja, tada dar norėjo mokytis, kažko pasiekti gyvenime, įrodyti visiems, kad gali tai padaryti. Bet patekusi į netinkamų draugų kompaniją pasuko kitu keliu – ėmė vogti iš pasiturinčių žmonių namų. Nepatyrusių paauglių grupelę pareigūnams buvo nesunku pagauti ir suimti. Netrukus po to gaisre žuvo Urtės tėvai. Liko viena su priklausomu nuo narkotikų broliu, taipogi pasukusiu vagysčių keliu. Mergina, neturėdama jokio pagrindo po kojomis, gyveno gatvėje, vis prisiglausdama kurio tai draugo namuose.

Mažai mačiusi, Urtė net nebuvusi išvykusi toliau miesto ribų, netikėtai sulaukė pasiūlymo apsilankyti vienoje iš Skandinavijos šalių, pakeliauti, pamatyti pasaulį. Mergina neabejodama sutiko. Tiesa, šalies nepamatė, turėjo tvarkyti namus užmiestyje, gaminti valgyti, skalbti, prižiūrėti aplinką. Atlygio už tai mergina negavo, dirbo kaip pati sako, už maistą. Nors sąlygos ir ne pačios geriausios, Urtė nesiskundė – namie jos niekas nelaukė.

——————-

Sudėtinga vaikystė, patirtos traumos, šeimos atstūmimas, nesulauktas palaikymas pakeičia mūsų suvokimą apie šeimos vaizdinį. Tampa sudėtinga atskirti gerą nuo blogo, patikimą draugą nuo nusikaltėlio, kuris kaip vergą lengvai parduoda kiekvieną patiklųjį.

Prekybos žmonėmis statistika Lietuvoje neramina, fiksuojami tik bendradarbiaujantys su teisėsauga atvejai. Kiek dar tokių grįžusių niekur nesikreipė, nes bijojo pasmerkimo, sulaukė grąsinimų ar iki šiol nėra išsivadavę iš nusikaltėlių gniaužtų. Visgi darbas tik su nusikaltimų pasekmėmis negali užkirsti kelio naujų aukų verbavimui . Vienintelė išeitis – kuo anksčiau pastebėti šeimose kylančius sunkumus, neatideliotinai padėti juos spręsti.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI) yra nevyriausybinė organizacija, kuri teikia psichologinę, socialinę, teisinę reikalingą pagalbą Lietuvos piliečiams bei imigrantams Lietuvoje, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, prostitucijos, seksualinės prievartos, darbinio išnaudojimo ir kt. Kasmet šis centras Lietuvoje padeda daugiau nei 300 įvairų išnaudojimą patyrusių asmenų.

Dėmesio! Visą parą veikia mūsų programos SOS numeris +370 679 61617. Šiuo numeriu skambinti mums kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus.

klaipeda@anti-trafficking.lt

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

„Suprantu, kad susigadinau savo gyvenimą, nes visai kitaip įsivaizdavau savo ateitį, bet visą laiką žinojau, jeigu nepaklusiu, vėl mane sumuš ar net užmuš“, – šiandien sako neseniai pilnametystės sulaukęs mažeikiškis, kurį prokurorai pripažino nukentėjusiuoju prekybos žmonėmis byloje. Tai – išskirtinis atvejis, nes šis vaikinas ilgą laiką savo gimtajame mieste platino narkotines ir psichotropines medžiagas.

Bet tai darė ne savo noru, o už parduotus kvaišalus negaudavo jokio atlygio: „Stengiausi kuo greičiau juos parduoti ir atiduoti pinigus, kad tik mane paliktų ramybėje.“

Tačiau Vidmanto (vardas pakeistas – Delfi.lt) ramybėje nepaliko – tuo metu dar nepilnametis vėl ir vėl buvo verčiamas parduoti vis didesnius kvaišalų kiekius.

„Aš labai bijojau, nes Mažeikiuose visi Mantui paklusdavo, be to, jis ne kartą mane buvo sumušęs, mačiau, kaip skriausdavo benamius, kuriuos greičiausiai ketino išvežti į vergovę užsienyje“, – taip apie anksčiau šešis kartus teistą savo skriaudiką Mantą Gaudiešių (g. 1997 m.) kalbėjo daugiavaikėje šeimoje gyvenęs Vidmantas.

Į užsienį ketino išvykti ir pats Vidmantas, tačiau nesuspėjo – buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Ir tik po ilgo tyrimo nusikalstamas veikas tyrę prokurorai nutarė narkotikus platinusiam vaikinui nutraukti baudžiamąją bylą, o jo statusą iš įtariamojo pakeisti į nukentėjusiojo. Nes taip ir buvo – psichologinio ir fizinio smurto sulaukęs jaunuolis buvo prievarta išnaudojamas kvaišalų platinimui.

Bet apie tai niekas nežinojo – net Vidmanto tėvai, o pats jaunuolis taip ir nedrįso kreiptis pagalbos į policijos pareigūnus.

„Galvojau, kad daugiau nebeištversiu, todėl ketinau parduoti narkotikus, pasiimti pinigus ir pabėgti į užsienį – jis manęs daugiau nebūtų pamatęs“, – apie savo planus kalbėjo į prekeivio žmonėmis pinkles patekęs jaunuolis.

Pareigūnas: vaikas buvo išsigandęs

Vidmanto istorija kaip reikiant sujaudino net ir visko mačiusius policijos pareigūnus – vienas Telšių policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus kriminalistų, su vaikiškos išvaizdos jaunuoliu ne kartą bendravęs po šio sulaikymo, prisipažino, kad, nors ir ne iš karto, bet jis sutiko papasakoti, kokį pragarą buvo patyręs.

„Kai su juo bendravau, jis buvo ką tik sulaukęs pilnametystės, iš tikrųjų vaikinukas buvo labai išsigandęs, – sakė policijos pareigūnas. – Nors akivaizdžiai matėsi, kad jis bijojo kalbėti apie M. Gaudiešių, bet vis tiek pasakė tiesą.“

Sėkmingą narkotikų platintojų operaciją Telšių policijos pareigūnai Mažeikiuose surengė gavę informacijos iš savo kolegų, kai buvo prašoma pagalbos nustatant asmenį, pravarde Pūcha, kuris buvo įtariamas narkotikų platinimu. Tyrimą mažeikiškiai buvo pradėję sulaukę pagalbos šauksmo iš Bendruomenės pagalbos vaikams centro – dvi penkiolikmetės prisipažino, kad jau kurį laiką vartojo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, o jas per pažįstamą vaikiną joms būtent ir parūpino vaikinas, pravarde Pūcha.

Pradėję aiškintis narkotikų platintojų kelius pareigūnai netrukus sužinojo, kad už kvaišalų platinimą Mažeikiuose yra atsakingas anksčiau dėl jų laikymo, taip pat dėl smurto ir viešosios tvarkos sutrikdymo teistas mažeikiškis M. Gaudiešius. Tačiau pats vyras narkotikų nepardavinėjo – turėjo keletą platintojų, kurie paklusniai vykdė jo nurodymus. Vienas jų ir buvo Vidmantas, kurį pareigūnai sulaikė iš karto po to, kai jis kvaišalus pardavė vienam savo „klientų“.

Į policijos komisariatą atvežtas Vidmantas iš karto prisipažino, kad kvaišalus platinti buvo priverstas, tai darė keletą mėnesių. Jaunuolis neslėpė, kad iki to laiko tik iš matymo pažinojo savo kaimyną M. Gaudiešių, kuris vieną dieną pasikvietė pasikalbėti – pokalbio metu be jokių užuolankų tiesiai šviesiai pasakė, kad šis galės užsidirbti pinigų, nes privalės platinti narkotikus.

Nieko bendro su kriminaliniu pasauliu neturėjusiam nepilnamečiui toks nurodymas buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus: „Nežinau, kodėl jis mane pasirinko, gal todėl, kad pažinojau kitą kaimyną, kuris, kiek žinau, vertėsi narkotikų platinimu.“

„Aš atsisakiau prekiauti, bet M. Gaudiešius ėmė man grasinti, – pareigūnams pasakojo Vidmantas. – Kitą dieną, kai jis vėl mane sutiko, dar kartą pakartojo, kad turėsiu pardavinėti narkotikus, ėmė man grasinti, o paskui – spyrė man į pilvą. Tada dar kartą atsisakiau, bet gavau dar vieną smūgį į pilvą. Ir taip keletą kartų. Labai išsigandau, todėl sutikau platinti narkotikus – nenorėjau daugiau patirti smurto.“

„Turi draugų, pažįstamų, tai jiems ir platink“

Vaikinas sakė, kad netrukus M. Gaudiešius jam padavė 50 paketų, kuriuose buvo po gramą „žolės“ bei 50 vienetų rudos ir rausvos spalvos tablečių.

„Jis pasakė, kad turiu savaitę, po kurios privalėsiu atiduoti pinigus“, – mažeikiškio teigimu, M. Gaudišius nurodė, jog už vieną gramą „žolės“ jis privalės atiduoti 9 eurus, o už tabletę – 6 Eur.

Kur parduoti kvaišalus, Vidmantas nežinojo, bet čia pat sulaukė M. Gaudiešiaus patarimo: „Turi draugų, pažįstamų, tai jiems ir platink.“

Apie tai, kad turi kvaišalų, tuo metu dar 17-metis užsimindavo savo draugams, o šie – kitiems, taip ir išsiplėtė „klientų“ ratas. Su jais, kaip ir su M. Gaudiešiumi, Vidmantas dažniausiai bendraudavo naudodamasis telefono programėle „Wickr Me“.

„M. Gaudiešius man buvo liepęs atsisiųsti šią programėlę, sakė, kad per ją sunkiau atsekti, nes atmintyje nelieka žinučių, kai tik uždarai programėlę“, – pasakojimą tęsė Vidmantas.

Kad jis prekiauja narkotikais, žinia tarp jo bendraamžių pasklido akimirksniu, todėl Vidmantas net greičiau nei reikalavo M. Gaudiešius parduodavo narkotines ir psichotropines medžiagas. Tačiau, kaip pats sakė, iš to beveik nieko neužsidirbo – jeigu pasilikdavo, tai tik keletą eurų.

„Parduodavau juos pigiau nei kiti, nes norėjau greičiau parduoti ir M. Gaudiešiui atiduoti pinigus“, – sakė Vidmantas.

„Niekaip sau negalėjau atsakyti, kodėl aš tai darau“

Per kelis mėnesius jis M. Gaudiešiui buvo perdavęs apie 10 tūkst. Eur, o narkotikų iš jo gavo apie 15 kartų.

„Buvau įbaugintas, todėl ir platinau narkotikus, o visus gautus pinigus jam ir atiduodavau, – kalbėjo jaunuolis. – Mačiau, kaip jis guminėmis lazdomis mušdavo benamius, o paskui juos nuprausdavo – greičiausiai norėjo juos išvežti į užsienį, o gal juos taip pat ketino įtraukti į šią neteisėtą veiklą. Kartą M. Gaudiešius, kai mano akyse sumušė benamius, sakė, kad ir man taip bus, jeigu jam nepaklusiu.“

Bet nors ir vykdė vyresnio vyro nurodymus, Vidmantas suprato, kad daro nusikaltimą ir ne kartą M. Gaudiešiui užsimindavo, jog daugiau kvaišalais neprekiaus.

„Jis vėl man grasindavo, kad mane sumuš, be to, tris kartus ir buvo sumušęs, kai pasakiau, jog daugiau nepardavinėsiu; smurtą patirdavau ir tuomet, kai jam iš karto neatsakydavau į žinutes telefonu, – prisipažino jaunuolis. – Be to, jis sakydavo, kad Mažeikiai yra mažas miestas, o jis gerai žino, kur gyvena mano artimieji, todėl ramybės neturėsiu. Visą laiką jaučiausi labai blogai – niekaip sau negalėjau atsakyti, kodėl aš tai darau, kodėl man to reikia, supratau, kad griaunu savo jauną gyvenimą.“

Vidmantas suvokė, kad tai toliau tęstis nebegali – nors buvo minčių kreiptis į policijos pareigūnus, tačiau vaikinas bijojo, jog jo pasakojimu niekas nepatikės, o įrodymų, kad yra verčiamas prekiauti, neturėjo: „Negalėjau padaryti žinučių, kurias man rašė M. Gaudiešius, kopijų – jeigu programėlėje „Wickr Me“ būčiau padaręs ekrano kopiją, jis iš karto būtų tai pamatęs.“

Vaikinas neslėpė, kad prekybą kvaišalais ketino nutraukti vos tik sulaukęs 18 metų.

„Šeimai buvau pasakęs, kad išvažiuosiu į užsienį, bet tėvams nesakiau, kuo užsiimu – juk aš platinau narkotikus, – sakė Vidmantas. – Planavau išvykti balandžio gale, bet mane sulaikė policija. Galvojau, kad parduosiu narkotikus, o gautus pinigus skirsiu savo kelionei. Bet, aišku, apie tai M. Gaudiešiui nieko nesakiau, o jis ir neįtarė.“

„Jeigu ne M. Gaudiešius, tikrai nebūčiau platinęs narkotinių medžiagų – apie tai net nebūčiau pagalvojęs, ne taip įsivaizdavau savo ateitį“, – sakė jis.

Surado drąsos pažvelgti į akis

O kai ikiteisminį tyrimą pradėję pareigūnai Vidmantą paleido į laisvę, o M. Gaudiešių suėmė ir uždarė į tardymo izoliatorių, vaikinas netrukus sulaukė grasinimų – M. Gaudiešiaus draugai be jokių užuominų tiesiai šviesiai rėžė į akis, kad šis turės didelių problemų, jeigu policijoje nepakeis savo parodymų. Bet tuomet jau 18 metų sulaukęs Vidmantas nepalūžo ir tvirtai laikėsi savo parodymų, duotų tiek policijos tyrėjams, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pažvelgti į akis savo skriaudikui jis jau nebijojo ir teisme, kai buvo nagrinėjama baudžiamoji byla.

„Dabar jo jau nebijau“, – sakė tvirto užnugario policijoje sulaukęs vaikinas. Jį visą laiką taip pat palaikė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) socialiniai darbuotojai – jie vaikinui teikė ne tik psichologinę pagalbą, bet ir parūpino advokatą, kuris baudžiamojoje byloje gynė jo teises.

Tuo metu baudžiamojon atsakomybėn dėl prekybos žmonėmis ir neteisėto narkotikų laikymo ir platinimo patrauktas M. Gaudiešius nei policijoje, nei teisme nebandė neigti kaltės – o ką neigsi, kai patyrę kriminalistai surinko daugybę neginčijamų įrodymų, taip pat surado ir įkalčių bei pinigų, kurie buvo gauti už prekybą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis.

Jis negalėjo paaiškinti, kodėl Vidmantą pasirinko narkotikų platintoju – gal todėl, kad jis gyveno kaimynystėje, buvo jaunas ir paklusnus jaunuolis.

„Pripažįstu, kad versdamas jį platinti narkotikus grasinau ir naudojau fizinį smurtą, bet juk jis galėjo man pasipriešinti ir kreiptis į policiją ar kažką daryti, nes nebuvo laikomas prirakintas ir turėjo visas galimybes“, – aiškino M. Gaudiešius.

Vis dėlto, vyras gailėjosi tokio savo poelgio – sakė, kad kartais baimindavosi, kad Vidmantas gali jį išduoti policijai: „Suprantu, kad blogai pasielgiau, bet tada apie tai negalvojau.“

Per daug lengvi pinigai

Vyras taip pat pripažino, kad narkotikus Mažeikiuose platino ne tik Vidmantas, bet ir kitas šio kaimynas – keturis kartus teistas Artūras Paulauskas (g. 1998 m.). Tądien, kai policijos pareigūnai vyrus sulaikė, M. Gaudiešius šiam buvo perdavęs krepšį, kuriame buvo beveik 50 psichotropinių tablečių ir 100 folijos paketėlių su „žole“.

Per apklausą A. Paulauskas prisipažino, kad iš M. Gaudiešiaus gautais narkotikais prekiavo maždaug dvi savaites, per šį laikotarpį jam buvo perdavęs apie 600 Eur, o tądien, kai buvo sulaikytas, esą M. Gaudiešiui nurodė, jog daugiau kvaišalais nebeprekiaus, bet šis paprašė iki vakaro pasaugoti krepšį, kurį tą pačią dieną kratos metu ir surado policijos pareigūnai.

„Tada nemaniau, kad tai yra nusikalstama veika, bet buvau nusprendęs prekybą nutraukti, nes tai buvo per daug lengvi pinigai ir man tai neatrodė naudinga“, – atsakomybę dėl kvaišalų platinimo pripažino A. Paulauskas, kuris ir buvo tas vyras, pravarde Pūcha, kurio ieškojo Mažeikių pareigūnai, tyrę bylą dėl kvaišalų prekybos dviem nepilnametėms.

Tyrimo metu pareigūnai išsiaiškino, kad A. Paulauskas narkotines medžiagas pardavė ne nepilnametėms, o šių gerokai vyresniam draugui, todėl baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas ir anksčiau neteistas mažeikiškis Aurelijus Venskus (g. 1999 m.). Jis neslėpė, kad kartą su nepilnametėmis norėjo įsigyti kvaišalų, bet neturėjo pinigų, todėl viena mergaičių lombarde užstatė savo mobiliojo ryšio telefoną, o už gautus pinigus iš A. Paulausko nusipirko ne tik „žolės“, bet ir ekstazio tablečių, kurias vadindavo saldainiais ir „šponkėmis“.

Pasak pareigūnų, būtent A. Paulauskas tyrimo metu nurodė, kad iš M. Gaudiešiaus gautais narkotikais prekiauja ne tik jis pats, bet ir nepilnametis Vidmantas. Taip pat jis nurodė ir daugiau asmenų, bet dėl jų kaltės nepavyko surinkti įrodymų.

„A. Paulauskas iš tikrųjų padėjo tyrimui“, – sakė sudėtingą tyrimą atlikę pareigūnai.

Už tai, kad platino narkotines ir psichotropines medžiagas bei jų platinimui išnaudojo nepilnametį, M. Gaudiešius teismo sprendimu buvo nuteistas 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose. Be to, jis nukentėjusiuoju pripažintam Vidmantui įpareigotas sumokėti 6 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas iš nuteistojo taip pat konfiskavo daugiau kaip 1,2 tūkst. Eur, kurie buvo rasti kratos metu – šie pinigai buvo gauti iš prekybos kvaišalais.

Už grotų teismas pasiuntė ir A. Paulauską – įkalinimo įstaigoje jis turės praleisti dvejus metus. Narkotikų nepilnametėms parūpinusiam A. Venskui skirta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė – vyras įpareigotas naktimis būti namuose ir išdirbti 100 val. įstaigoje, kuri rūpinasi pagalbos reikalingais žmonėmis.

Šioje byloje teismas taip pat nuteikė ir narkotikų iš Vidmanto savo reikmėms pirkusį penkis kartus teistą mažeikiškį Tomą Velikonskį (g. 1982 m.) – jam teks areštinėje praleisti 60 parų. Tiesa, šis nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs.

Auka buvo nusižiūrėta neatsitiktinai

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro, kuris rūpinasi į narkotikų platinimą įtrauktu septyniolikmečiu Vidmanu, vadovė Kristina Mišinienė stebėjosi, kad Mažeikių pareigūnai ilgą laiką nepastebėjo prekybos kvaišalais, o tik viešai džiaugdavosi mieste mažėjančiu nusikalstamumu.

„Pagaliau narkoprekeivių veiksmai Mažeikių mieste įvardinti tuo, kuo jie seniai jau tapo – prekyba žmonėmis, – sakė K. Mišinienė. – Jaunutė auka iš daugiavaikės, apleidusios savo vaikus šeimos, nusižiūrėta buvo neatsitiktinai – paauglys buvo verčiamas pakuoti, platinti, slėpti psichotropines medžiagas, buvo nuolat mušamas ir terorizuojamas, jo akyse gaujos vadeiva susidorodavo ir su kitais.

Akivaizdu, jog socialiniai, kriminaliai pūliniai Mažeikių mieste pradeda trūkinėti – auka, išnaudotojai, narkotikų pirkėjai – visi sukasi šiame „ramiame“ miestelyje, kuriame, pasak vietinio policijos komisaro, nusikaltimų išaiškinamumas vis gerėja ir gerėja.

Šiaulių apygardos teisme buvo atskleistas epizodas ir apie vienus iš pirkėjų – vaikai iš miesto bendruomenės pagalbos centro.

Jeigu mieste auga grupė vaikų, jau priklausomų nuo narkotikų, jų auklėtojams tik bejėgiškai skėsčiojant rankomis – ar nereiktų paieškoti Mažeikiuose tokių švietimo sistemos, sveikatos apsaugos vadovų, kurie gebėtų gelbėti sergančius vaikus?

Ar kova su narkotikais šiame beveik 33 tūkst. gyventojų turinčiame mieste yra pralaimėta?

Nuteistos gaujos auka tvirtino, jog svajojo sulaukti pilnametystės ir „būčiau dingęs iš Lietuvos, kitaip ištrūkti iš jų negalėjau“.

Peršasi mintis, jog Mažeikiuose gera gyventi tik rajono politikams.“

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Ginekologinės ekspertizės atlikimas seksualinės prievartos atvejais vis dar kelia iššūkių – aukos susiduria su kaltinimais bei grubumu, akcentuoja LRT.lt kalbintos pašnekovės. Anot jų, specialistai nėra apmokomi, nežino, kaip elgtis, o paslaugų teikimas vis dar nereglamentuotas. Vis dėlto Sveikatos apsaugos ministerija teigia, kad jau paruoštas projektas, nustatantis tokių paslaugų teikimo tvarką.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė portalui LRT.lt sako, kad neretai apžiūros procedūra seksualinę prievartą patyrusiems žmonėms pavirsta dar viena gniuždančia patirtimi. Ji dalijasi ir keliomis nukentėjusiųjų istorijomis.

„Mane apžiūrėjo vyras gydytojas, vėliau atėjo ir kažkokia moteris baltu chalatu. Jie abu tylėjo visą laiką, buvo labai nejauku, norėjau, kad greičiau viskas baigtųsi. Nekenčiu savo globėjos – kodėl ji viską papasakojo policijai? Tiedu gydytojai krapštėsi, lindo į mane, abu tokiais akmeniniais veidais“, – K. Mišinienė dalijasi penkiolikametės Dianos istorija.

„Gydytojas vis ragino: „Atsipalaiduok, neįsitempk, leisk man…“ Dieve mano, bet tas užpuolikas kalbėjo lygiai taip pat, aš tame kabinete, maniau, nebeištversiu, visą laiką inkščiau, mačiau save išsiskėtusią toje kėdėje tarsi iš šono. Niekada gyvenime neužmiršiu apsilankymo čia. Negi nėra, kas juos pamokytų, paaiškintų apie išprievartautų moterų jausmus“, – taip apie apžiūrą atsiliepė nukentėjusioji Vilma.

Taip pat seksualinę prievartą patyrusi Roberta pasakojo, kad gydytoja buvo labai grubi, kalbėjo, kad „su vyrais duoduosi, o kažkokio instrumento išsigandau“.

„Pasakiau, kad viskas, nebenoriu, kad ji man ką darytų, tai ji subarė, kad nevaidinčiau princesės, anksčiau reikėjo galvoti, ką ir su kuo darau. Nenorėjau prie jos verkti, labai blogai jaučiausi, gailiuosi, kad kreipiausi pagalbos į policiją“, – K. Mišinienė cituoja Robertos patyrimus.

Apžiūros metu – ir kaltinimai, ir anekdotai

Pasak KOPŽI centro vadovės K. Mišinienės, seksualinės prievartos atvejai labai įvairūs, tačiau viena tendencija yra gana aiški – suaugusias moteris prievartauja ir joms nepažįstami asmenys, ir iš artimos aplinkos, tačiau vaikus – beveik išimtinai tie, kas su jais turi artimą ryšį, juos augina, organizuoja jų laisvalaikį.

„Viena didžiausių tragedijų, kurių pasekmes bandome sumažinti mūsų centre, yra ilgai trunkanti seksualinė prievarta iš pačių artimiausių žmonių. Nuolat susiduriame su jau suaugusiais vyrais, moterimis, kurie prašo pagalbos, nes nebegali susidoroti su tais „skeletais spintose“ – prievartavo brolis, tėvas, dėdė, senelis.

Eina metai, žaizdos turėtų užgyti, tačiau ilgainiui jos dar labiau pūliuoja – prievartos aukos nuolat serga somatinėmis ir psichinėmis ligomis, sunkiau bendrauja ir kuria ilgalaikius santykius, neretai panyra į priklausomybes“, – portalui LRT.lt pažymi K. Mišinienė.

Ji pastebi, kad neretai apžiūra tampa gniuždančia patirtimi: kai kurie gydytojai praradę jautrų požiūrį, reaguoja ciniškai, o nukentėjusieji skundžiasi jų juokais, užuominomis, per apžiūrą pasakojamais anekdotais. Centro vadovė pabrėžia – to jau seniai neturėtų būti.

„Kviesdami moteris kreiptis pagalbos, net savotiškai spausdami jas – „o kur anksčiau buvai, ko tylėjai?“, mes privalome joms sukurti netraumuojančią, saugią aplinką. Išgyvenanti seksualinės prievartos traumą moteris, o taip pat ir vyras, vaikas, yra labai pažeidžiami, juos nesunku dar labiau sužlugdyti, atgrasyti nuo tolimesnio bendradarbiavimo“, – akcentuoja K. Mišinienė.

Išvarė iš kabineto, užsirakino duris

KOPŽI centro vadovė pastebi, kad po apžiūros matomi antrinės viktimizacijos požymiai. Ji svarsto, kad specialistai neturi būtinų psichologinių žinių apie traumą arba nelaiko jų svarbiomis.

„Nenorėčiau suabsoliutinti, dėkoju mūsų ir nukentėjusiųjų vardu tiems specialistams, kurie empatiškai dirba šiose tikrai sunkiose situacijose, bet neslėpsiu – esame matę tokių kuriozų, kai ginekologė, sužinojusi, kad atvežėme kenčiančią nuo sužalojimų prievartavimo metu moterį, išvarė ją iš kabineto ir net duris užsirakino“, – prisimena pašnekovė.

Pasak jos, svarbu dar studijų metais kalbėti apie ginekologo laikyseną bei požiūrį ir mokyti tam tikrų psichologinio konsultavimo būdų. Ne visi geri specialistai gali dirbti su seksualinio smurto aukomis, ilgainiui tas „visko aš čia prisižiūrėjau, niekas manęs nestebina“ virsta panieka, apgailestauja K. Mišinienė.

„Taip, panieka, nes ką kita jaučia moteriai ją apžiūrinti ginekologė, subardama „nereikėjo vyrų vilioti, nebūtų dabar tų bėdų“, – priduria centro vadovė.

Pagalbos poreikis

Jau kurį laiką ekspertai kalba apie būtinybę steigti kompleksinę pagalbą teikiančius centrus, tačiau tokių centrų dar neturime: „Seniai tokio centro reikia, gėda, kad tiek metų tik kalbame apie jį“, – teigia K. Mišinienė.

Ji taip pat akcentuoja kompleksinės pagalbos poreikį, neapsiribojant ginekologinėmis paslaugomis. Labai svarbu į pagalbos procesą įtraukti ir paruoštus psichoterapeutus, socialinius darbuotojus, kurie užtikrintų pagalbą ir aukos gyvenamojoje vietoje, vardija centro vadovė.

„Savo organizacijoje mes daug pastangų dedame ruošdami prievartos aukas bendradarbiauti su teisėsauga, lydime jas šiame ilgame ir sunkiame kelyje. Jei aukos tylės, prievartautojai nebus nubausti – dar daugiau, jie rinksis kitas aukas. Tad kviesčiau specialistus nepamiršti ir šio lygmens“, – argumentuoja K. Mišinienė.

Nukenčia net kūdikiai

Kaip gerasis pagalbos teikimo pavyzdys įvardijami globos namai „Užuovėja“. Čia pagalbos centre teikiamos kompleksinės paslaugos vaikams, galimai nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos, bei jų šeimos nariams. Į globos namus dėl pagalbos teikimo kreipiasi įstatyminiai vaiko atstovai arba vaiko teisių apsaugos specialistai, teisėsaugos pareigūnai.

„Svarbu paminėti, kad seksualinės prievartos auka gali tapti bet kuris vaikas, nepriklausomai nuo aplinkos, kurioje gyvena, lyties ar amžiaus, nukenčia net kūdikiai“, – portalui LRT.lt sako globos namų direktorė Gytė Bėkštienė.

Pasak jos, ikiteisminio tyrimo procedūros, taip pat ir teismo medicinos eksperto apžiūra, vaikui yra labai sudėtingos ir keliančios antrinio traumavimo grėsmę, todėl itin svarbus specialistų profesionalumas bei jautrumas vaiko poreikiams.

„Mes bendradarbiaujame su Valstybine teismo medicinos tarnyba ir galime pasidžiaugti gerosios darbo praktikos pavyzdžiais, kuomet vaikus apžiūrintys teismo medicinos ekspertai šiltai ir dėmesingai bendrauja su vaikais.

Prieš apžiūrą kartu su mūsų psichologais aptariama vaiko būsena ir kiti svarbūs aspektai, siekiant, kad per apžiūrą būtų geriausiai užtikrintas vaiko interesas. Taip pat norisi atkreipti dėmesį, kad organizuojant planines teismo medicinos eksperto apžiūras atsižvelgiama į vaiko pageidavimą dėl eksperto lyties“, – pažymi G. Bėkštienė.

Paslaugos po vienu stogu

Globos namų vadovė teigia, kad teismo medicinos eksperto apžiūra yra labai svarbi ikiteisminio tyrimo proceso dalis. Per ją renkami objektyvūs galimai atlikto nusikaltimo įrodymai, tačiau, dar kartą pabrėžia pašnekovė, vaikui ši procedūra itin sudėtinga.

„Apžiūros metu ekspertui tenka iššūkis ne tik užmegzti gerą kontaktą su vaiku, kad šis leistųsi apžiūrimas, tačiau ir pajausti ribą, kiek galima su vaiku kalbėti apie įvykį, kad apžiūra netaptų vaiko apklausa“, – pasakoja G. Bėkštienė.

Ji akcentuoja, kad į „Užuovėją“ atvykęs vaikas visas reikiamas paslaugas gauna po vienu stogu – jam nebereikia vykti į Teismo medicinos tarnybą, Teismo rūmus ar kitas įstaigas. Taip sumažinama antrinio traumavimo rizika.

„Vaikas, dalyvaujant psichologui, yra apžiūrimas eksperto, apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ir gauna kitas reikiamas paslaugas vienoje vietoje, taip išvengdamas papildomo streso“, – sako globos namų direktorė.

Specialistai neapmokyti

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja ginekologė, Lietuvos akušerių ir ginekologų draugijos valdybos narė profesorė Žana Bumbulienė LRT.lt tvirtina, kad procesai dėl pagalbos nukentėjusiems nuo seksualinio smurto centrų steigimo vyksta – projektas jau antrą kartą pateiktas vertinti.

Anot profesorės Ž. Bumbulienės, sveikatos apsaugos ministrui pasirašius projektą, jis įsigaliotų nuo ateinančių metų sausio pirmosios.

Dokumente nurodomi svarbiausi kriterijai dėl pagalbos nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos. Pavyzdžiui, išskiriama, kad pagalbą teiktų penki centrai – Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikos, Klaipėdos universitetinė ligoninė, Respublikinė Šiaulių ir Respublikinė Panevėžio ligoninės.

Taip pat nurodyti reikalavimai dėl patalpų ir medicininių priemonių, specialistų kompetencijos. Ž. Bumbulienės teigimu, šiuo metu visi šie aspektai nėra reglamentuoti, o specialistai nėra apmokyti, tad nukentėjusios nuo seksualinio smurto moterys ne visada apžiūrimos taip, kaip tai turėtų būti padaryta. Pasak Lietuvos akušerių ir ginekologų draugijos valdybos narės, specialistai turi įvertinti ir tai, kad nepilnametės yra itin pažeidžiamos.

„Suaugusiai moteriai ginekologinis tyrimas yra nemalonus, bet suaugusi moteris gali suprasti, kad apžiūrą reikia atlikti dar kartą. Geriau, kad vaikui ginekologinė apžiūra būtų atliekama vieną kartą, kad viskas iš karto būtų išsamiai, pagal tyrimo protokolą aprašyta.

Specialistas turi žinoti, ką privalo įvertinti, kad, neduok Dieve, ko nors neužmirštų. Jis turi būti apmokytas – išklausęs pagalbos teikimo seksualinį smurtą patyrusiems asmenims kursą. Gydytojo pagrindinė užduotis – užtikrinti įrodymų išsaugojimą, tyrimų paėmimą, teisingą sužalojimų ir jų lokalizacijos aprašymą.

Tokie momentai yra labai svarbūs, įvertinimas turi būti labai tikslus, struktūrizuotas ir atsakantis į visus klausimus“, – atkreipia dėmesį Ž. Bumbulienė.

Žingsnis į priekį

Gydytoja pastebi, kad šiuo metu, kai nėra tinkamo reglamentavimo, už įvairius tyrimus ir vaistus prievartą patyrusi moteris turi susimokėti pati. Tikimasi, kad, reglamentavus pagalbos teikimo klausimus, tyrimai ir gydymas būtų nemokami.

Lietuvos akušerių ir ginekologų draugijos valdybos narė taip pat priduria, kad toks paslaugų reglamentavimas būtų didelis žingsnis į priekį: „Prie to dirbame labai seniai. Ateina prievartą patyrusių moterų, paauglių ir mergaičių, reikia gydytojus apmokyti, kaip elgtis, kad nereikėtų pakartotinių apžiūrų. (…)

Įsivaizduokite, studentų nemoko, kaip atpažinti lytinę prievartą, o vos pradėjusiam dirbti rezidentui per budėjimą gali tekti susidurti su moterimis ar mergaitėmis, patyrusiomis prievartą. Nuo ko pradėti, kaip apžiūrėti? Reikalingi mokymai, turi būti sustyguota struktūra.“

Ž. Bumbulienė pabrėžia – gydytojams nėra jokių mokymų, kaip elgtis ir kaip padėti. Tokiais atvejais apžiūra nėra maloni ir specialistui, ypač jei jis nesijaučia užtikrintas dėl savo veiksmų, nerimauja, ar viską teisingai daro.

„Jei nėra įstatyminės bazės, teisiškai reglamentuojančios medicininę ir kitokią pagalbą lytinės prievartos aukoms, patiriamas labai didžiulis stresas iš abiejų pusių“, – akcentuoja profesorė Ž. Bumbulienė.

Ką numato parengtas projektas?

Kaip LRT.lt informuoja Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Asmens sveikatos departamento Specializuotos sveikatos priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė Inga Laniauskienė, toks projektas jau parengtas.

Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo galimai seksualinį smurtą patyrusiems moteriškosios lyties asmenims aprašo projektas nustato reikalavimus asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, asmens sveikatos priežiūros specialistams, patalpoms ir medicinos priemonėms.

„Siekiant užtikrinti kokybišką asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą seksualinį smurtą patyrusioms pacientėms, parengtame projekte yra nustatyta, kad kompleksinė pagalba joms bus teikiama nenutrūkstamai (ištisą parą, 7 dienas per savaitę)“, – pažymi I. Laniauskienė.

SAM atstovės teigimu, specialistui įtarus arba diagnozavus seksualinį smurtą, pacientė būtų pervežama į artimiausią pagal teritoriją paslaugas teikiančią asmens sveikatos priežiūros įstaigą. Prireikus galės būti pasitelkta specializuotos pagalbos centro pagalba, specialistas turės suteikti informaciją apie specializuotos pagalbos centrus ir nurodyti jų kontaktus.

Taip pat nurodyti reikalavimai, kaip atlikti įvairius tyrimus ir ėminius, apžiūrą ir ištyrimą, lytiniu keliu plintančios infekcijos diagnostiką ir profilaktiką po patirto seksualinio smurto, pateikta rekomendacijų dėl skubiosios kontracepcijos, stabligės profilaktikos.

Seksualinį smurtą patyrusioms pacientėms paslaugas teikiantys specialistai nuo 2022 m. gegužės 1 d. turės būti išklausę pagalbos teikimo seksualinį smurtą patyrusioms pacientėms kursą.    

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Noras nusimaudyti po dušu virto grupiniu išprievartavimu. Tokį košmarą teko patirti jaunai merginai viename Lietuvos miestelyje. Vis dėlto vietos prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl šio skaudaus įvykio, motyvuodama tuo, kad nepakako surinktų įrodymų, o nukentėjusios parodymai esą buvo prieštaringi.

Nutikusi istorija Lietuvos provincijoje daug kam gali pasirodyti sunkiai suvokiama. Kaip matoma iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, nukentėjusiąja pasinaudojo ne tik jos brolio draugai, bet ir pats brolis. Vėliau jie visi atsakomybės kratėsi ir kaltais neprisipažino.

Pasiūlė ateiti nusimaudyti

Viskas nutiko vieną 2020 m. dieną, kai pas giminaitę gyvenanti nukentėjusioji buvo viena su mažamečiu broliu. Tą dieną pas ją užėjo tėvo namuose gyvenantys kiti du broliai ir pasiūlė seseriai ir mažamečiui broliui ateiti nusiprausti. Mergina pagalvojo, kad tai geras pasiūlymas, mat giminaitės namuose nebuvo vonios, o kitą dieną reikėjo ir mažametį brolį nuvesti į darželį.

Taigi, pasiėmusi švarius drabužius, su broliais patraukė tėvo namų link. Kai ten atėjo, jie buvo tušti, mergina nuprausė mažąjį broliuką ir nusimaudė pati. Jai dar besimaudant, vyresnis brolis pasikvietė kartu išgerti du draugus. Jiems atėjus, buvo pradėtas vartoti alkoholis ir nukentėjusiajai išėjus iš dušo buvo daromas spaudimas, kad su jaunuoliais santykiautų..

Kai pasibaigė alkoholis, jau duodama parodymus sakė mergina, mažesniuosius brolius vyresnis brolis išsivedė neva pasikalbėti į virtuvę ir joje užrakino. Tada jis su draugu suėmė seserį už rankų ir nutempė į kito kambario lovą ir ant jos paguldė. Taip pradėjo nukentėjusiąją įvairiais būdais prievartauti ir žaginti. Vienas iš jaunuolių netgi išsiėmė telefoną ir ėmė filmuoti.

Mergina sakė, kad viso įvykio metu prašė vaikinų nustoti tai daryti, tačiau jie jos neklausė. Taip pat buvo užrakinę duris ir neleido eiti namo, nors ji kelis kartus bandė tai padaryti. Tik jiems patenkinus lytinę aistrą brolis pasakė viską baigti ir leido seseriai su mažuoju broliu eiti namo. Grįžusi namo neišdrįso kam nors pasisakyti, mat bijojo ja pasinaudojusių vaikinų.

Gyrėsi savo poelgiu

Viskas išaiškėjo ne iš karto, tik šiek tiek vėliau merginos giminaitei iš kitos giminaitės išgirdus, jog nukentėjusiąją kažkas bandė prievartauti, bet ji neprisipažino kas. Tai sužinojusi moteris iš pradžių nukentėjusiosios nieko neklausinėjo. Bet vėliau bendra pažįstama pasakė, jog vienas iš vaikinų su nukentėjusiąja turėjo lytinių santykių. Giminaitė grįžusi namo pasikalbėjo su mergina, kuri pagaliau išdrįso papasakoti, kaip viskas buvo.

Taip pat giminaitė sužinojo, kad jaunuoliai miestelio gatvėse gyrėsi savo poelgiu, o nukentėjusios brolis prisipažino, jog specialiai pakvietė draugus, kai sesuo buvo pas jį.

Tačiau net ir po tokių kalbų ir prisipažinimų giminaitė nedrįso tarnyboms papasakoti, ką sužinojo. Tik po gero mėnesio socialinei darbuotojai pasakė apie prievartą. Socialinė darbuotoja prisiminė, kad nukentėjusioji nedrįso pati kalbėti apie patirtą prievartą, pritardavo giminaitės pasakojimui, kartais įsiterpdavo. Darbuotoja negalėjo daug klausinėti, nes prievartauta mergina galiausiai pradėjo verkti.

Viskam paaiškėjus, ikiteisminio tyrimo metu jaunuoliams buvo pranešta apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas. Jie buvo įtariami tuo, kad veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją, panaudodami fizinį smurtą prieš ją, t. y. jėga nuvertus ant lovos, nurengus ir laikydami už rankų, taip atimdami galimybę priešintis, prieš jos valią santykiavo lytiškai ir tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, tai yra įtariami padarę nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 149 straipsnio 2 dalyje, 150 straipsnio 2 dalyje.

Juos apklausus, versijos apie to vakaro įvykius buvo skirtingos. Nukentėjusiosios brolis papasakojo, kad esą vienas iš sugėrovų jį vertė prašyti sesers, kad su jais visais santykiautų. Dar vienas jaunuolis apkaltino kitą brolį, o jie trys esą nieko nedarė. Tačiau remiantis nukentėjusios liudijimu, tas brolis buvo uždarytas virtuvėje. Trečiasis įvykiuose dalyvavęs vaikinas papasakojo, kad tik prižiūrėjo atsivestą mažiausiąjį brolį, kol kiti du jaunuoliai lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja. Vėliau ir filmavo, kad pats niekuo nebūtų apkaltintas.

Tačiau dviejų įtariamųjų parodymuose sutapo tai, kad jie girdėjo, jog nukentėjusioji nenorėjo su jais lytiškai santykiauti, sakė ne, bet jie primygtinai įkalbinėjo. Jų teigimu, mergina sutiko tai daryti tik mažiausiajam broliui nematant.

Pateikė skaudesnę versiją

Vis dėlto virtuvėje uždarytas vienas iš brolių nupasakojo daug skaudesnę įvykių versiją. Jis prisiminė, kad su vyresniuoju broliu pakvietę seserį ateiti pas juos nusimaudyti. Pasak jo, ji sutiko. Į butą paskui prisistatė ir minėti du draugai, kuriuos pakvietė vyresnis brolis. Jie gėrė alkoholį, o pamatę iš dušo išėjusią seserį, neišleido jos namo. Jis teigė, kad trys įtariami jaunuoliai užrakino duris ir paėmė raktus. Taip pat pradėjo nukentėjusiąją įtikinėti su jais turėti lytinių santykių.

Vienas iš jaunuolių esą netgi siūlė pinigų. Sesuo nesutiko, bet jos ir toliau neišleido, o vienas iš draugų pradėjo nurenginėti. Jis taip pat sakė, kad jaunuoliai laikė sesei rankas, jam pačiam neleido išeiti iš virtuvės. Taip pat patvirtino, kad du įtariamieji buvo išėję kažkur pusvalandžiui, mat juos matė pro virtuvės langą. Tuo metu girdėjo, kaip sesė verkė likusi su kitu vaikinu.

Tačiau prokuratūrai visus apklausus įrodymų nepakako. Ji rėmėsi Valstybinės Teismo medicinos tarnybos (VTMT) vietos skyriaus specialisto išvada, kad ant nukentėjusios kūno išorinių sužalojimo žymių nenustatyta. Specialistas paaiškino, kad apžiūros metu nustatyta mergystės plėvės anatominė struktūra leidžia atlikti lytinius santykius nepažeidžiant plėvės vientisumo.

Prokuratūra tikino, kad apklaustos liudytojos apie išprievartavimą sužinojo tik praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo galimo įvykio. Taip pat esą byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji po patirtos prievartos būtų kam nors pasisakiusi. Daiktų apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėjus vieno iš pateiktame mobilaus ryšio telefone esantį vaizdo įrašą, matyti, kad jis nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų, jog ji visą laiką gulėjo ant nugaros ir kad jos rankas laikė įtariamieji.

Advokatė: byla nutraukta nepagrįstai

Kaltinimai įtariamiesiems buvo panaikinti, tačiau nukentėjusios advokatė ginčija tokį prokuratūros sprendimą. Jos teigimu, prievartinį santykiavimą nenuginčijamai įrodo virtuvėje uždaryto brolio parodymai, kuris nurodė, kad įtariamieji sesers neišleido namo ir buvo užrakintos durys, paimti raktai. Taip pat, kad nukentėjusioji nesutiko ir sakė, „kad tada eina namo, bet jos neišleido“.

Trečia, kad kai nukentėjusioji norėjo eiti namo ir jos neišleido, vienas iš jaunuolių pradėjo ją nurenginėti. Taip pat jaunesnis brolis prisiminė, kad jai laikė rankas ir kad vyresnis brolis vėliau gyrėsi sesers išprievartavimu, o įvykio metu girdėjo ją verkiant. Advokatė akcentavo ir tai, kad aplinkybė, jog nukentėjusiosios mergystės plėvės anatominė struktūra, leidžianti atlikti lytinius santykius jos nepažeidžiant, nepaneigia fakto, jog prievartiniai lytiniai santykiai buvo atlikti.

Jos teigimu, neatsižvelgta, kad įtariamųjų parodymai turi būti irgi vertinti itin kritiškai. Be to, iš jų pačių, nors ir prieštaringų, gynybine prasme teikiamų parodymų, matyti, kad prievartiniai santykiai su nukentėjusiąja buvo atlikti.

„Vienas iš prievartos dalyvių, nukentėjusios brolis, pats papasakojo, jog jo sugėrovas „įkalbinėjo“ seserį, kad su juo mylėtųsi, o ji iš pradžių nesutiko, po to, neva, savo nuomonę pakeitė. Taigi brolis patvirtina kito įtariamojo kryptingą siekį ir norą tenkinti savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja. Šiuos parodymus patvirtina ir papildo jau minėti mažesniojo brolio parodymai, kurie, be kita ko, įrodo ir prievartinių santykių atlikimo faktą, – teigė advokatė. – Įtariamo brolio žodžiais, visi atlikti veiksmai nukentėjusios atžvilgiu buvo neva atlikti jai sutikus, tačiau nebuvo vertinta tai, kad toks „sutikimas“ buvo priverstinis dėl užrakintų durų, neleidimo išeiti, baimės, jog kambaryje liko su trimis girtais vaikinais ir dar kartą akcentavo, kad virtuvėje užrakinti mažesni nukentėjusiosios broliai girdėjo ją verkiant.“

Be to, tęsė advokatė, nebuvo įvertinta, kad nusikaltimas buvo filmuojamas, kas patvirtina, jog vienas iš jaunuolių puikiai suvokė situaciją ir „pasirūpino“ savo „saugumu“. Taip pat iš gan trumpo vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusioji tai darė ne iš savo valios, o paminėta, kad „bandė tarti ar vemti“, „jos stūmimo metu“, „suduodamas spaudžia merginos dešinį petį“.

Pasak advokatės, kaltinant nukentėjusiąja parodymų prieštaringumu, neatsižvelgta, jog seksualinių nusikaltimo aukos išgyvena labai didelį susijaudinimą, stresą ir dėl patiriamo šoko, socialinės brandos šių nusikaltimų auka gali ne iš karto prisiminti ar tiksliai sudėlioti visas įvykio detales ir vėliau gali atsirasti nedidelių prieštaravimų tarp jos pirminių ir vėlesnių parodymų, bet tokie didelio streso sąlygoti netikslumai nėra pagrindas netikėti nuo seksualinio smurto nukentėjusiojo asmens parodymais.

„Aukščiau nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi visų būtinų veiksmų tyrimui atlikti ir nusikalstamoms veikoms atskleisti“, – nurodė ji.

Jos teigimu, dėl šių priežasčių prokurorės priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra nepagrįstas ir pažeidžiantis Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) normas.

Nesupranta teisėsaugos veiksmų

Su šios bylos eiga gerai susipažinusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė taip komentavo nutikusius įvykius.

„Mus, teikiančias pagalbą šiai grupinio išprievartavimo aukai, turinčiai specialiųjų poreikių, ypatingai piktina prokuratūros sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, konstatuojant, jog auka neišreiškė jokio skundo, kad sutiko tenkinti girtų jaunuolių geismus.

Daugybė lėšų, pastangų skirta teisėsaugos mokymams apie pažeidžiamus nukentėjusius, traumos pasekmes, kai po patirtos seksualinės prievartos jaunutės aukos neprabyla Baudžiamojo kodekso formuluotėmis ir neatneša įrodymų ant lėkštutės – viskas tarsi veltui, dingę be pėdsakų, prokurorė „šaltu veidu“ konstatuoja, jog auka po prievartavimo scenų „tylėjo“.

Pasak jos, šis atvejis atskleidžia ir konkrečios šeimos tragediją, kai brolis organizuoja ir pats dalyvauja sesers grupiniame prievartavime, yra įtarimų, jog ne pirmą kartą.

„Daugiavaikė šeima nedidelio miestelio akyse iš lėto degradavo ne vienerius metus, tikriausiai tai prasidėjo, kai į iki tol stabiliai, draugiškai gyvenusią mažą bendruomenę atėjo motinos sugyventinis.

Nuolatiniai išgėrinėjimai, barniai sunaikino ryšius tarp vaikų ir suaugusiųjų, kai kurie vaikai tiesiog nustojo lankyti mokyklą, metėsi į gatvės gyvenimą. Miestelyje besiformuojanti jaunuolių gauja pradėjo diktuoti sąlygas, norėdamas jai įtikti, tikėtina, aukos brolis ir „pasiūlė“ savo seserį.“

Jos teigimu, todėl šiuo atveju ikiteisminio tyrimo nutraukimas turės didelę įtaką tolimesniam tokios prievartautojų grupės „augimui“, mat jau jie dabar viešai giriasi „patvarkę“ auką, filmavę jos prievartavimą.

„O ką socialinės tarnybos, kurios nuolatos lankė minimą šeimą, kūrė pagalbos planus, rašė ataskaitas? Ar čia nėra dar viena mūsų drama, kai darbuotojai dirba išsijuosę, tačiau rezultatų nėra jokių, įtakos šeimos degradavimui – jokios, o jaunieji prievartautojai viešai užkabinėja ir apstumdo pačią socialinę darbuotoją? Nenorime kritikuoti sunkiai dirbančių kolegų, tačiau kokia prasmė lankytis šeimose ir neturėti galios daryti ten pokytį?“, – retoriškai klausė K. Mišininienė.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/sesuo-neitare-koki-plana-jos-atzvilgiu-surezge-brolis-kvietimas-ateiti-nusiprausti-virto-grupine-prievarta.d?id=87769103#

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Prekyba žmonėmis, žmonių išnaudojimas – pasaulio problema, kuri nemažėja. Prieš keliolika metų nuo prekeivių žmonėmis nukentėjo ir Dovilė (vardas pakeistas). Jos atvira istorija nuskambėjo LRT RADIJO laidoje „10–12“. Sužavėta sąlygų Dovilė išvyko į Ispaniją dirbti padavėja. Prieš kertant Lietuvos sieną sulauktas mamos skambutis, nors neįtikino, buvo įspėjantis: „Ji pradėjo rėkti: tave veža parduoti.“

Savo istoriją moteris papasakojo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto analitinės žurnalistikos studentei Redai Petrikaitei, dalyvaujančiai tarptautiniame konkurse prekybos žmonėmis tema THALIA.

Tai – stipri, jautri, atvira istorija apie sudėtingus, kartais – žiaurius dalykus, tačiau ji gali padėti geriau atpažinti ženklus, kada žmogui gresia būti parduotam ir kodėl patekus į šį nelegalų pelningą verslą sudėtinga ir psichologiškai, ir kitomis prasmėmis iš jo ištrūkti.

Dovilės istorija nutiko prieš keliolika metų, galbūt dėl to ji šiandien ir gali taip drąsiai apie tai kalbėti, pasakojimą pradeda analitinės žurnalistikos studentė R. Petrikaitė. Moteris pateko į prekybos žmonėmis pinkles ir sutiko papasakoti apie skaudžią savo patirtį tam, kad padėtų kitiems atpažinti pavojaus signalus ir suprasti, kokius sudėtingus dalykus tenka išgyventi atsidūrus tokioje situacijoje, kaip tie išgyvenimai gali pakreipti žmogaus likimą.

Dažnai panašias istorijas lydi kritiški komentarai: „pati norėjo“, „galėjo pabėgti“. Visgi tokių problemų priežastys slypi kur kas giliau. Dovilės pasakojimas sukrečia, bet kartu patvirtina, kad prekybos žmonėmis aukomis dažniausiai tampa socialiai labiausiai pažeidžiami, dažnai – vieniši arba gyvenime aklavietę priėję žmonės. Patekus į prekybos žmonėmis tinklus vilties suteikia tik jausmas, kad nesi vienas. Dovilės patirtis rodo, kaip svarbu parduotam žmogui išdrįsti ieškoti pagalbos.

„Buvau gal 18 metų, gyvenau su mama, labai su ja nesutarėme. Mamai buvo depresija, ji neturėjo darbo. Aš profesinėje mokykloje gaudavau vadinamąją stipendiją – kelis eurus. Mama sėdi namie, nedirba, nieko nedaro, guli. Vieną kartą užkniso – negrįžau į namus ir draugai neleido, nes tuo metu buvau su draugais. Bijojau, kad man blogai baigsis, tai išvažiavau pagyventi pas buvusią klasiokę. Tuo metu buvo gyvas senelis, padėdavo finansiškai, duodavo pinigėlių už išlaikymą.

Išgyvenau gal metus, paskui jie turėjo kraustytis, daryti remontą – išsikrausčiau pas kitą klasiokę. Ten pagyvenau kažkiek laiko ir galiausiai… Negali taip lakstyti. Susiradau darbą, jau buvau baigusi profesinę, turėjau siuvėjos specialybę. Teko ieškotis, kur gyventi, nuomotis tą vieną kambarį. Atlyginimas mažas, dar buvo momentas, kad papuoliau kontrolei. „Žalia“ mergaitė, tiek tegauni, o dar reikia už nuomą mokėti. Nervinausi, dejavau draugams, kad negaliu išgyventi“, – sunkų laikotarpį pamena ji.

Tada draugai Dovilei pasiūlė padirbėti padavėja Ispanijoje. Į darbo pokalbį ėjo ir dar viena mergina. Pasiūlymas pasirodė geras, nei viena nieko neįtarė. Sako, pasakojo taip, tarsi viskas bus labai šaunu: nuveš į vietą, o tai net nieko nekainuos. Pašnekovę kalbinusi R. Petrikaitė teigia klaususi, ar darbą pasiūliusi draugė žinojo, kur jie siunčia. Dovilė sako: „Mes įtariame, kad žinojo.“

Į Ispaniją merginos vyko automobiliu. Nei Dovilė, nei kita mergina dar nesuprato, kad yra parduotos ir vyksta dirbti visai ne padavėjomis. Tiesa, Dovilė pamena, kad kirtus Lietuvos sieną ją apėmė nerimas. Prieš dingstant telefono ryšiui ji dar sulaukė mamos skambučio.

„Ji pradėjo ant manęs rėkti: ką tu dirbi, tave veža parduoti. Aš netikėjau. Netikėjau, kol nenuvažiavome į Ispaniją, Alikantės Alkojaus miestą. Buvome sutrikusios, nesusigaudėme, kas čia vyksta. Namas, vaikšto merginos, jų nemažai. Namo šeimininkė buvo lietuvė. Ji buvo pagyvenusi, mus vežė jos draugas. Po kurio laiko mūsų paprašė dokumentų. Neatsimenu, ar telefonus paėmė, ar ne. Ta draugė paslėpė telefoną, vis tiek SIM kortelė neveikė“, – sako ji.

Dovilė tuo metu ėmė jaudintis. Ji taip pat prisiminė, kad važiuojant į Ispaniją automobiliu su šeimininkės draugu šis kalbėjo apie merginų prekybą ir užsiminė, kad „kitur – dar baisiau“.

„Atvažiavusios dvi lietuvytės pakėlėme triukšmą: kas čia yra, mes čia neliksime, nedirbsime, mes ne prostitutės, važiavome visai kitur. Mums paaiškino: arba liekate čia, arba galime liepti jam parvežti jus atgal į Lietuvą, bet pinigų už mus jis negaus.

Mes su drauge susižvalgėme, davė laiko pagalvoti. Abi vaikščiodamos lauke šnekėjomės, galvojome, ką darome: ar liekame, ar važiuojame atgal. Bet ir mintyse sukosi, ir šnekėjome: neduok Dieve, nuveš, kur baisiau. Jam neapsimoka tiek kelio vežti pirmyn ir atgal. Buvo labai didelė abejonė, ar grįšime į tą Lietuvą sveikos ir gyvos“, – pažymi ji.

Merginoms buvo paaiškinta, kad jos dirbs ne padavėjomis, o turės seksualiai tenkinti vyrus ir taip padengti vadinamąją savo skolą, t. y. tuos pinigus, kuriais už jas buvo sumokėta. Išgąsdintos, likusios be dokumentų, neturėdamos pinigų, nemokėdamos kalbos jos vis dėlto nusprendė pasilikti. Dovilė prisimena, kad buvo parduota už 2000 eurų, kartu važiavusi mergina – už mažesnę sumą.

Draugės tikėjosi, kad atidirbusios už jas sumokėtas sumas bus paleistos ir, svarbiausia, galės sveikos ir gyvos grįžti namo.

„Nelabai geranoriškai žiūriu į merginas, kurios tai atlieka savo noru. Man tai keldavo šleikštulį. Mintyse buvo: į kokį „š“, atsiprašant, papuoliau, nenoriu čia būti, noriu važiuoti namo, kur čia mus atvežė…“ – pamena pašnekovė.

Merginos gyveno name, kurio adresas buvo kruopščiai slepiamas. Namas buvo toliau nuo tos vietos, kur jos dirbdavo.

„Buvo intymūs santykiai. Klientas susimoka pagal tai, kokio nori kambario, pigesnio ar brangesnio. Galėdavai sėdėti prie baro, iš kliento prašyti gėrimo. Jeigu susitari su padavėju, kad tau nepiltų alkoholio, jis paslapčia nepildavo, o klientas mokėdavo visą kainą kaip už kokteilio su alkoholiu. [Alkoholio nepildavo], kad ir pats greitai neapsineštum, o tam tikra suma padengdavo skolą“, – ano gyvenimo peripetijas atskleidžia Dovilė.

Pakėlus vajų ėmė grasinti

Ji pasakoja, kad name gyveno įvairių tautybių moterys. Kai kurios turėdavo daugiau teisių ir laisvių nei kitos. Tas, kurios dirbo seniai, buvo patikimos, kad neišduos sąvadautojų, nuveždavo į miestą apsipirkti, o dar neįgijusias pasitikėjimo laikydavo visiškai uždarytas.

Greitai ir intymus gyvenimas nebebuvo vien jos pačios reikalas. Dovilės lytiniai santykiai buvo aptarinėjami kitų moterų, tapo pagrindiniu kontrolės ir manipuliacijos įrankiu sąvadautojams. Dovilė sako, kad buvo griežtai kontroliuojama, kartą sulaukė ir rimtų grasinimų.

Sykį ją vieną pačią išsivežė šeimininkas, Dovilė jau buvo pramokusi ispanų kalbą, tad suprato, ką aiškino Pedras: jei kels vajų, į tėvynę gali ir visai nebegrįžti, jos apskritai niekas neras, mat jo draugai buvo ir policininkai, jie irgi atvažiuodavo į merginų darbo vietą.

Atsidūrus tokioje padėtyje ilgainiui susiformuoja iškreiptas požiūris, kad kažkas kitas gali daryti įtaką sprendimams, susijusiems su moters lytiniu gyvenimu. Dovilei būdavo leidžiama kartą per savaitę paskambinti namiškiams, tačiau prasitarti, kur pateko, bijojo, įtarė, kad jos pokalbių gali būti klausomasi. „Niekam nesakiau, kur papuoliau, atseit man viskas gerai, dirbu ta padavėja, ko ir išvažiavau“, – kalba Dovilė.

Ji ramiai dirbo ir tikėjosi, kad kuo greičiau atidirbs, kas už ją sumokėta, ir bus paleista. Tačiau klube, kuriame dirbo, moteris susipažino su vienu vyru, Pakistano piliečiu, – jos būsimo vaiko tėvu. Sužinojęs apie Dovilės situaciją būtent jis padėjo jai iš ten išvažiuoti. Pardavinėti savo kūną Dovilė buvo priversta apie pusmetį, o pinigų už tai beveik negavo.

„Pedras bandė mane atkalbėti, kad pakistanietis mane parduos kitiems, kad turėsiu tenkinti visus pakistaniečius… Bet ar man jau neberūpėjo, ar atsibodo to namo visokiausios problemos, nusispjoviau ir su juo išvažiavau. Išvažiuojant Pedras man atidavė likusią sumą. Iš ten išvažiavau su 200 eurų. Pinigai eidavo šeimininkui“, – pasakoja Dovilė.

Ištrūkusi iš sąvadautojų rankų ji vis dėlto liko Ispanijoje, tame pačiame mieste su vyru, kuris jai padėjo užbaigti šį gyvenimo etapą. Ji sako neturėjusi pinigų kelionei į Lietuvą, neapleido ir baimė. Dovilė manė radusi prieglobstį – su vyru Ispanijoje praleido 3 metus, tačiau problemos nesibaigė. Jai dar teko patirti skaudžių išgyvenimų.

„Buvo labai pavydus, bet kai pastojau pirmą kartą, nelabai norėjo. Aš irgi buvau šoke: su musulmonu turėti vaiką… Bet labiausiai nenorėjo jis. Nuėjome pas ginekologą, dar buvo galima panaikinti tą nėštumą, bet kol priėjome eilę, nėštumas jau buvo 3 mėnesių. Tad buvo visas abortas. Jis bandė mane paguosti, o skausmai – didžiausi, nieko nenorėjau.

Bet po mėnesio – vėl nėščia. Tada jau viskam nusileidau: bus musulmonė, lankys musulmonų mokyklą… Įkalbinėjo ir mane keisti religiją. Nežinau, koks dzingt šovė į galvą, bet prieš pat gimdymą paskambinau mamai: aš noriu namo, nenoriu čia vaiko gimdyti“, – pamena moteris.

Tokioje vėlyvoje nėštumo stadijoje keliauti buvo nesaugu, be to, vyras apskritai nesutiko su tuo, kad ji grįžtų namo. Bet tada Dovilė jau slapčia bendravo su artimaisiais Lietuvoje. Ji pasakė vyrui, kad tikrai nedraus bendrauti su vaiku, tačiau šis pasakė: keliauti galėsi, kai mergaitė paaugs. O vėliau, kai Dovilė dar sykį išreiškė norą grįžti į gimtinę, vyras pagrasino: jei pagrobs jo dukrą, susiras ją, jos artimuosius ir nužudys.

Dovilė toliau kontaktavo su mama, tikino, kad nori grįžti, o mama sakė dukrai: kad kreiptųsi į ambasadą, turi žinoti visą tiesą, ar ji nebuvo parduota. Gėdydamasi galiausiai Dovilė papasakojo mamai visą tiesą.

Mama kreipėsi į ambasadą, prašė pagalbos, kad padėtų Dovilei grįžti į Lietuvą su vaiku. Po truputį viskas buvo sutarta, dokumentai sutvarkyti, ji jau žinojo, iki kada turi išvykti, kad spėtų kirsti Ispanijos sieną.

Kodėl buvo svarbu kirsti Ispanijos sieną iki susizgrimbant vaiko tėvui? Prieš tai sykį vyras buvo kreipęsis į policiją, kai Dovilė, nebenorėdama gyventi su dukros tėvu, išvyko į moterų centrą. Tada vyras policijai pareiškė, kad Dovilė pagrobė jo dukrą, dėl to buvo tikimybė, kad jam jos pasigedus ir pranešus policijai ši jos ims ieškoti. Dėl šios minties atsisakyta ir skristi lėktuvu. Dovilė, ilgai slapčia planavusi pabėgimą, palengvėjimą pajuto tik kirtusi Lietuvos sieną.

Po šių įvykių praėjus keliolikai metų Dovilė svarsto, kad bėgti į klube sutikto vyro glėbį ją pastūmėjo baimė, patirtas psichologinis smurtas, emocinis ir finansinis pažeidžiamumas, gėda prisipažinti artimiesiems. Ji matė jį kaip gelbėjimosi ratą, kuris padės ištrūkti iš klubo.

Su prislėgusiomis emocijomis moteriai galiausiai padėjo susitvarkyti tik psichologai, tačiau vėliau ji persikvalifikavo, susirado darbą, grįžo į normalų gyvenimą. Vienintelis jos pasiūlymas visiems – įsiklausyti į tai, ką sako artimieji. „Gal vis dėlto pamokys, gal apsimoka [paklausyti], o ne sakyti: mama, tu nusišneki“, – pažymi gerai pasibaigusios istorijos herojė.

Daug moterų nesugrįžo

Dovilės pasakojimas sukrečia, bet, anot specialistų, tai nėra unikalus atvejis. Deja, panašių istorijų Lietuvoje – daugybė. Vidaus reikalų ministerijos Viešojo saugumo politikos grupės vyresnioji patarėja Sonata Mickutė pažymi, kad tokias istorijas labai svarbu išgirsti, nes tai padeda kovoje su prekyba žmonėmis, žinoti, kaip organizuoti prevenciją.

„Tai taip pat padeda tiems, kurie yra nukentėję, tie, kas išgirsta tokias istorijas, kartais atpažįsta save. Su nukentėjusiais nuo prekybos žmonėmis situacija yra tokia, kad nedažnai žmonės atpažįsta, kad jie yra nukentėję. Dėl to net nevyksta ikiteisminiai tyrimai, neatskleidžiami šie nusikaltimai“, – kalba pašnekovė.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė daugybę metų dirba su nukentėjusiaisiais.

„Prisiminiau tuos laikus, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Atėjo labai daug gero, bet ir daug blogų dalykų. Prekeiviai žmonėmis tikrai vežė dideliais būriais mūsų moteris į visos Europos viešnamius, statė gatvėse… Ne paslaptis, Ispanija buvo labai patraukli vieta pardavinėti mūsų moteris. Ši istorija grąžina į tuos laikus. Gal atrodo keistai, bet man buvo savotiškai džiugu jos klausyti, nes ji turėjo tarsi gerą pabaigą. Labai daug istorijų baigėsi blogai, daug moterų iš ten negrįžo“, – tvirtina specialistė.

Pasak K. Mišinienės, nors verbuotojai, sąvadautojai, prekeiviai žmonėmis keičiasi, esmė lieka ta pati – siekis įvilioti aukas į išnaudotojiškus tinklus, išspausti iš žmogaus viską, ką galima. Galiausiai žmogus lieka užribyje, ar sugrįžta į tėvynę, ar ne.

„Norėčiau pasakyti kitą nuomonę: tikrai nemanau, kad aukos nesupranta, jog yra nukentėjusios, ir dėl to mažai pradėta ikiteisminių tyrimų. Kaip tik praktikoje matau – žmonės nėra kvaili, [nėra taip, kad] su jais išdarinėja tokius baisius dalykus, o jie galvoja, kad nenukentėjo. Yra kitų svertų: nepasitikėjimas, baimė, nusivylimas. Neretai šitie žmonės jau anksčiau buvo negavę mūsų pagalbos.

Tikrai didelis uždavinys – prakalbinti aukas, kartu atsakingas tarnybas mokyti atpažinti. Nukentėjusysis tikrai negali prisiimti visos atsakomybės, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Mes, šalia jo esantys žmonės, turime tai atpažinti“, – mintimis dalijasi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.

Praėjusiais metasi buvo atliekami 27 ikiteisminiai tyrimai dėl vidaus ir tarptautinės prekybos žmonėmis. Tai – mažėjantis skaičius, palyginti su ankstesniais metais, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad mažėja nusikaltimų.

„Situacija su prekyba žmonėmis yra sudėtinga ir kompleksinė. Mūsų ikiteisminių tyrimų institucijos, atlikusios nacionalinio sunkaus ir organizuoto nusikalstamumo grėsmių vertinimą, išskyrė galimas priežastis, kodėl mažėja pradėtų ikiteisminių tyrimų. Viena iš svarbių priežasčių – vyrauja nukentėjusiojo artimųjų ar nevyriausybinių organizacijų pranešimai apie nukentėjusius asmenis, patys nukentėjusieji nesikreipia.

Vis dar galime išskirti, kad yra silpnas visuomenės informavimas, kur kreiptis, kaip atpažinti išnaudojimą. Tarp rimtesnių priežasčių yra ir tai, kad keičiasi prekybos žmonėmis formos: auga elektroninė prekyba, verbavimo veiksmai būtent elektroninėje erdvėje, ką sudėtinga susekti, sunkiau nustatyti. Auga ir prekeivių savisaugos sugebėjimai. Paskutinė priežastis – didėja nusikalstamumo latentiškumas, nusikaltimus sunkiau identifikuoti“, – pasakoja S. Mickutė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Panevėžio respublikinės ligoninės Krizių intervencijos centro bei Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro Panevėžio skyriaus psichologė psichoterapeutė Gražina Devainienė yra pastačiusi ant kojų ne vieną į prostitucijos tinklą įtrauktą moterį. Su specialiste kalbamės apie tai, kokios moterys patenka į prekeivių žmonėmis akiratį ir kokias žaizdas joms palieka šios trauminės patirtys.

– Ar galėtumėte apibūdinti moters portretą, kuris patraukia prekeivių žmonėmis dėmesį?

– Paprastai tai moteris, turinti menką socioekonominį statusą – nedirbanti, gyvenanti iš pašalpų, be šeimos, vidurinio išsilavinimo, turinti ribotus interesus. Tai moteris, kuri savo tėvų šeimoje neturėjo pilnavertės emocinės atramos, palaikymo, todėl jos jausminis pasaulis tam tikru raidos etapu nesusiformavo pilnavertiškai ir ji tarsi užstrigo tame etape, lyg neatlikus namų darbų.

Pavyzdžiui, nebuvo patenkintas vienas svarbiausių vaiko bazinių poreikių – prisirišimo poreikis. Įtakos galėjo turėti ir labai kontroliuojantys arba globojantys tėvai, kurie savo elgesiu ištransliuoja, kad dukra nesugeba savimi pasirūpinti pati, kad jai reikalinga jų pagalba, tokiu būdu ją „nudrąsindami“ kurti pasitikėjimo savimi krepšelį. Taip yra įrašoma dukrai į sąmonę, kad ji pati mažai ką sugebės, viena pasaulyje tiesiog pražus.

Suaugusi tokia moteris jaučiasi nepasitikinti savimi, nesaugi, todėl ieško vadinamojo „stogo“, po kuriuo galėtų pasislėpti nuo gyvenimo negandų. Jai sukeltos viltys ir lūkesčiai apie „princą ant balto žirgo“ ir mergina gyvena pasakos iliuzijoje, neįvertindama tikrosios santykių realybės.

Tuo tarpu žmonės, verbuojantys tokias moteris, išoriškai yra labai spalvingos, ekspresyvios, patrauklios asmenybės, spinduliuojančios pasitikėjimą savimi, galią, vyro, kuriam sekasi, įvaizdį, kurio taip ieško ši nesaugi ir trapi moteris. Ta neįsisąmoninta dalis apie save verčia moterį iš aplinkos išskirti būtent tokius vyrus viliantis, kad jie garantuos jai saugumą ir lengvą gyvenimą: aš už jo būsiu pasislėpusi, jis mane saugos.

Taigi susideda tokia dėlionė – jeigu moteriai būdingas nesaugus prisirišimas dėl tėvų, aplinkinių ir apskritai dėl gyvenimo situacijų įtakos, ji bus labiau linkusi išfiltruoti iš aplinkos tam tikrą vyrų tipą. Kitokių vyrų net nemato, jie gali būti jos suinterpretuoti kaip nepajėgūs, nepatrauklūs, perdėm pasyvūs, nuobodūs, neįdomūs. Ir kaip tik dėl tokio siauro bei naivoko požiūrio tokio tipo moterimi labai lengva manipuliuoti ir pakreipti savo naudai.

Kalbant metaforiškai, žmogaus psichologiją galima palyginti su namu. Pamatas yra biologija – ką mes atsinešame iš tėvų, tai tam tikros įgimtos mūsų savybės. Namo plytos – tai įvairios patirtys, įgūdžiai, gebėjimai, kuriuos įgyjame augdami, būdami tam tikroje socialinėje, kultūrinėje aplinkoje. Architekto ir statybininko vaidmenį atlieka tėvai – kokias medžiagas turėjo, kiek išmanė statybų meną, taip ir pastatė namą.

O patirtys būna labai įvairios ir netikėtos. Jeigu, tarkime, tėtis seksualiai priekabiavo prie dukros, pririšdamas ją prie savęs emociškai, mergaitė suprato, kad kūniškasis aspektas vyrams yra svarbiausias. Todėl ir suaugusi ji rizikuos vadovautis vidine nuostata, kad svarbiausia moters dalis yra jos kūnas ir seksualumas. Ji gali būti klaidingai įsitikinusi, kad vyro dėmesį patraukia ir apskritai tarpasmeninių santykių klijai yra kūnas ir seksualizuotas elgesys. Toks paviršutiniškas požiūris į moters ir vyro santykius gali būti užakcentuotas ir įvairių kitokių patirčių.

– Ar toks elgesys susiję su meilės paieškomis?

– Tikrai taip. Kone visi žmonės gyvenimo vertybe laiko meilės paieškas ir siekį mylėti kitą. Bet meilės jausmas per visą gyvenimą labai keičiasi savo intensyvumu, forma, gyliu, harmonija, išraiškų įvairove. Tai labai daugialypis, dinamiškas, daugiau ar mažiau brandus jausmas.

Kai kalbame apie jį šiame probleminiame kontekste, didelį vaidmenį suvaidina evoliuciškai primityvesnės žmogaus dalys – fiziologija, populiariai vadinama „chemija“, arba dar tiksliau – žmogaus impulsai: vyrą renkuosi daugiau iš emocinio mąstymo, nei iš racionalaus, tai yra iš ankstyvojoje vaikystėje išgyventų savo patirčių ir suformuotų toje terpėje įsitikinimų, kurie į šias patirtis nuveda automatiškai, jei mes prieš šį pasirinkimą nepadarome išminties pauzės. Tai nesąmoningi pasirinkimai.

O jeigu kalbėtume apie meilę apskritai, yra graži trimatė meilės teorija, kuri sako, kad brandžiai meilei reikia trijų komponentų: aistros, intymumo ir prisirišimo. Aistra susijusi su žmogaus fiziologija, intymumas – kai mes atviraujame ir dalijamės slaptomis gyvenimo detalėmis, prisirišimas – tai kaip įsipareigojimas, reikalingas tam, kad santykis būtų ilgalaikis. Jei nėra nė vieno iš komponentų, nėra ir meilės. Jei yra vien tik prisirišimas tai yra tuščia meilė, jei tik aistra – akla meilė, tik intymumas – komponentas būseną apriboja tik iki patikimo.

Ir jei toliau matematiškai įsigilintume į komponentų šokį, skambėtų taip: jei yra aistra ir intymumas, tai romantinė meilė, jei yra intymumas ir prisirišimas – meilė draugui be aistros, jei yra aistra ir prisirišimas – beprasmiška meilė. Taigi, mūsų sėkmė tarpasmeniniuose santykiuose daug priklauso nuo mūsų pačių įsisąmonintų jausmų pynės.

– Kaip moterys įviliojamos į šį tinklą? Kaltas vien naivumas ar reikia kažko daugiau?

– Lengviausia, žinoma, įvilioti tas merginas, kurios turi emocinių ir psichikos sutrikimų, neturi asmenybinių resursų adekvačiai įvertinti realybės. Viskas padaroma taip, kad jos pačios sutinka užsiimti prostitucija. Todėl, jeigu vėliau įsisuka teisiniai procesai, būna sunku įrodyti, kad jomis buvo pasinaudota, nes „jos gi pačios norėjo“. O iš tiesų dėl savo pažeidžiamumo jos tiesiog ieškojo tokio problemos sprendimo būdo, koks buvo pasiekiamas pagal jos turimus resursus.

Kita dalis moterų itin pažeidžiamos dėl silpnų kognityvinių resursų. Iš merginų pasakojimo galima susidaryti vaizdą, kad tie asmenys, kurie ryžtasi „medžioti“ merginas virtualioje erdvėje, yra gana protingi, apsukrūs, šiek tiek išmanantys žmogaus psichologiją, bendraudami žino, kur reikia paspausti, sukelti tam tikrus jausmus. Kitaip tariant, išorinis, taip pat ir vidinis merginos naivumas, kaip vizitinė jos kortelė, kažkam yra gerai pastebimas ir tampantis lengvu grobiu. Naivumas, ko gera, ta savybė, kuri pasireiškia vengimu matyti abi gyvenimo puses ir tikėjimu, kad sėkmė ateina be didesnių žmogiškųjų pastangų.

Yra ir tokių atvejų, kai moteris išvažiuoja žinodama, kur važiuoja. Toks apsisprendimas jau susijęs su jos vertybėmis. Šiuolaikiniame pasaulyje mes nuėjome sudaiktėjimo keliu, savo vertę neretai matuojame išoriniais matais (turimu turtu, darbais, statusu) ir pamirštame, kad, be praktinės pusės, ne mažiau svarbūs dvasiniai poreikiai. Kai merginai tampa labai svarbu uždirbti pinigų, ją lengva suvilioti komerciniu pasiūlymu, žadančiu lengvą uždarbį. Tačiau realybė dažniausiai pasirodo ne tokia draugiška, kaip moteris tikėjosi. Labai abejoju, ar šitame verslo pasiūlyme yra kokios nors lygiavos ar duoto žodžio tesėjimo – vienu ar kitu atveju moteris patenka į išnaudojimo pinkles.

Yra ir visiškai tiesioginės apgaulės atvejų, kai kalbama apie vienokį darbą užsienyje, o moteris uždaroma į viešnamį. Problema ta, kad šiandien jauni žmonės apskritai linkę paieškoti nuotykių po pasaulį – jie smalsūs, nori pažinti pasaulį, nori greitai susikurti materialinę gerovę, o noras gauti rezultatą čia ir dabar visada lydimas tam tikros rizikos ir turi savo kainą. Juolab kad viešojoje erdvėje girdime labai daug sėkmingų istorijų, kai jaunos merginos išvyksta į užsienį ir savo darbu, užsispyrimu, atkaklumu įsitvirtina ten bei džiaugiasi savo pasiekimais. Visa tai skamba labai patraukliai, todėl dažnai šia informacija manipuliuoja pažeidžiamų merginų ieškantys vyrai, eliminuodami iš jos svarbiausią aspektą – viso to galima pasiekti tik įdėjus daug pastangų.

– Kas įvyksta, kai moterys suvokia, kad princas ant balto žirgo – visai ne princas?

– Pirmiausiai jos jaučiasi labai išsigandusios, patiria didžiulę gėdą ir bejėgiškumą. Jos klausia savęs: kaip tai nutiko man? Tai didelis sukrėtimas. Paprastai trauma apibūdinama kaip patirtis, kai išorinis stimulas viršija mūsų galimybes susitaikyti su situacija. Apskritai, patys įvykiai gyvenime yra kažkuria prasme neutralūs, tačiau mūsų interpretacija juos gerokai nuspalvina ir sureikšmina. Taigi traumos patyrimas priklauso nuo požiūrio, nuo to, kaip mes interpretuojame savo patirtį.

Man teko turėti keletą moterų, patyrusių seksualinę prievartą, kurios sakė: aš suprantu, kas įvyko, ir manęs tai nežeidžia. Jos tiesiog turėjo asmenybinių resursų adaptuotis, įprasmino savo patirtį, jų sveika asmenybės dalis pasakė – neprisiimk savo kaltės, nesinešiok tos patirties su savimi, esi verta mėgautis, o ne kentėti gyvenime.

Tačiau yra daugybė labai pažeistų moterų, kurios ir anksčiau jautėsi menkavertės, o ši patirtis joms buvo dar vienas stiprus smūgis. Trauminė patirtis labai pažeidžia racionaliąją smegenų dalį, atsakingą už kalbą, todėl kalbėti apie ją tampa ypač sunku. Konsultacijose tokia moteris vengia šios temos, neranda tinkamų žodžių, stringa, nes emocijos jo viduje kunkuliuoja ir, deja, tai veikia kūną – jis tampa susikaustęs, nerangus arba, atvirkščiai, ima drebėti, elgtis nerimastingai, lydimas didelio jautrumo, verksmingumo.

Šias moteris ilgainiui kamuoja įkyrūs pasikartojantys prisiminimai, kurie dažnai išnyra iš atminties ne laiku ir ne vietoje bei pasireiškia stipriomis fiziologinėmis kūno reakcijomis. Galima sakyti, kad bet kokia su traumine situacija susijusi smulkmena – kvapas, garsas, spalva, daiktas, forma moters kūne įjungia panikos mygtuką ir verčia jį automatiškai gintis. Moteris jaučiasi tarsi iš naujo išgyvenanti prievartos aktą. Tokiais atvejais be medikamentų nelabai galima atstatyti pusiausvyros ir psichoterapinis gydymas būna gana sunkus bei ilgas.

– Kiek laiko prireikia atsitiesti po tokių patirčių?

– Viskas priklauso nuo konkretaus atvejo. Krizių centre mes turime 10 dienų kursą – šio laikotarpio dažniausiai užtenka „užgesinti gaisrui“ ir suformuoti savęs tyrinėjimo pradmenis, parodant kryptį, kuo vadovautis gyvenime. Svarbu, kad moteris atkreiptų dėmesį į save – ką galvoja, taip ir jaučiasi, tokie kūno pojūčiai ir iš to galiausiai seka tam tikras elgesys.

Mes tai vadiname dėmesingu savęs įsisąmoninimu, pilnavertišku gyvenimu su šia esaties minute. Labai svarbu nukreipti moters mąstymą ta linkme, kad jos jausmai, o ne kitų lūkesčiai ar vertinimai, yra jos barometras ir kompasas. Moteris pradeda mokytis įsiklausyti į save. Tačiau tai tik darbo su jomis pradžia. Seksualinė prievarta yra aktas, susijęs su tarpasmeniniu santykiu, ir susigrąžinti tapatumo jausmą įmanoma tuo pačiu būdu – pasitikint santykyje su kitais.

– Kas būna joms skaudžiausia?

– Skaudžiausia joms turbūt tai, kad buvo apgautos. Daugumos merginų pasakojime girdėjosi dideli lūkesčiai, jos pasitikėjo tais žmonėmis, buvo įsitikinusios, kad jeigu vyras gražiai kalba, taip pat gražiai ir elgiasi. Netikėtumas, kai paaiškėja, kad žodžiai ir liko žodžiais, joms išmuša žemę iš po kojų. Ypač skaudu, jeigu tas žmogus buvo pažįstamas, mergina juo pasitikėjo, pažinojo daug metų. Todėl visoms joms kyla klausimas: kaip aš nesugebėjau suvokti, kad man meluojama? Skaudu, atsigręžus atgal, pamatyti, kokia esu nenuovoki, neturinti išminties ir pan. Kitaip tariant, atsiranda labai skausmingas, nuvertinantis požiūris į save, kurio atsikratyti lengvai ir greitai nepavyksta.

– Šios patirtys palieka žymę visam gyvenimui ar galima jas išgydyti?

– Neturėjau moterų, kurios būtų prievartaujamos labai ilgą laiką, prievartos ir apgaulės atvejai būdavo pavieniai, bet, kalbant teoriškai, visiškai išgydyti tokios žaizdos neįmanoma. Gydymas orientuotas į tai, kad mes auginame sveiką naują dalį arba stipriname jau turėtą, tikslingai ieškome praeityje moters sukurtų gerųjų patirčių, tačiau nebėgame ir nuo skausmingos patirties. Smegenų neuroplastiškumo ir žmogaus motyvacijos dėka galima pasiekti visai gerų rezultatų, kai psichoterapijoje suformuota naujoji dalis ilgainiui trauminę patirtį užgožia kaip kokią piktžolę.

Vis dėlto ji niekur neišnyksta ir gali vėl sudygti, paveikta tam tikrų gyvenimo įvykių, bet gera žinia, kad į harmoniją tuomet sugrįžtama daug greičiau ir be didesnių pastangų. Tiksliau pasakius, gijimo procesas susijęs su žmogaus gebėjimu priimti tai, kas su juo įvyko, ir pasakyti sau, kad tai jau praeitis ir dabarties momentu realios grėsmės nėra. Žinoma, kad tai įvyktų, turi praeiti nemažai laiko. Kita vertus, takas be kliūčių niekur neveda. Gyvenimas pilnas iššūkių ir išbandymų, ir, deja, nuo mūsų pačių, jau suaugusių, priklauso, ką mes po patirtos krizės pasirinksime – augti ar sustoti. Bet kuriuo atveju rinksimės mes.

– Specialistai sako, kad nuo prekybos žmonėmis nukentėjusios moterys pačios vengia kreiptis pagalbos ir kenčia tyliai. Kodėl?

– Lietuvoje iš tiesų susiformavusi tradicija nekalbėti, neatsiverti. Manau, tai susiję su sovietmečio palikimu, nes tuo metu tylėjimas ir prisitaikymas buvo svarbus išlikimui. Mes esame daugiau linkę slopinti emocijas, jas uždaryti, užgožti, todėl, sakyčiau, bendrai paėmus, visuomenės emocinis išprusimas dar gana menkas, o kai patys nežinome, kaip viduje jaučiamės, neturime, kuo vadovautis, negalime apie tai ir kalbėti, nežinome, kokiu būdu pranešti apie mūsų vidinį pasaulį ir paprašyti pagalbos.

Be to, dar labai gaji yra nuostata, kad kalbėti viešai apie problemą yra silpnumo požymis. Sociumas reikalauja stiprių žmonių, o stiprūs yra racionalūs, neverksniai, nereiškiantys emocijų. Taigi emocinis pagalbos prašymas dažnai atsimuša į kultūrinius barjerus.

Kita vertus, šiandien matau jau labai gražių tendencijų – pavyzdžiui, vis daugiau žmonių kalba apie patirtą seksualinę prievartą, o tai reikalauja daug drąsos. Nors po ilgo laiko tas patirtis įvertinti teisiškai gana sunku, džiaugiuosi, kad mes jau pradedame dalintis savo patirtimi ir labiau priimame vieni kitus su savo ypatumais.

Todėl visiems norisi palinkėti pabūti tyloje nuo triukšmingo pasaulio kakofonijos, apgaubto sąmoningumo skraiste, po kuria galima smalsiai ir saugiai save tyrinėti, suvokti, ką jaučiu ir galvoju, ir visiems jausmams, kokie jie bebūtų, leisti būti, nes jie yra neginčytini ir mano. Priimkime save su atjauta ir meile, nekritikuokime, nebarkime ir drąsiai kalbėkime apie tai, kaip jaučiamės. Per jausmus atsiskleidžia mūsų autentiška dalis, tai mūsų savitumas ir grožis, o jausmų išraišką telydi tiek apgalvotas, tiek spontaniškas elgesys. Visi mūsų jausmai turi teisę būti, kad ir kaip tai vertintų aplinka.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Viename Lietuvos mieste nutikusi istorija galėtų būti kiekvieno tėvo didžiausias košmaras. 9-erių metų mergaitė iš kiemo grįžo ne tik nugirdyta suaugusio vyro, bet ir patyrusi seksualinę prievartą. Artimiesiems prisipažinti apie seksualinę prievartą mažametė išdrįso ne iš karto, tik jų padrąsinta užrašė ant lapo, kokius nepadorius veiksmus su ja atliko.

22-ejų metų vaikinas už savo veiksmus mažametės atžvilgiu buvo nuteistas šešerių metų laisvės atėmimo bausme, 10 mėnesių laisvės apribojimu, atliekant visuomenei naudingus darbus, taip pat buvo įpareigotas nukentėjusiajai atlyginti 6000 Eur neturtinės žalos. Nuteistasis kaltę dėl mažametės nugirdymo pripažino iš dalies, tačiau kaltės dėl jos seksualinio prievartavimo nepripažino. Buvo pateikęs ir apeliaciją, bet ji buvo atmesta. Surinkti įrodymai nupiešė kitokį vaizdą, nei jis norėjo.

Pasiūlė nevaikiškas lažybas

Remiantis liudytojų parodymais, viskas prasidėjo vieną 2019 m. rudens vakarą, kai niekur nedirbantis vaikinas su draugu prie vieno daugiabučio laiptų gėrė alų. Jie pamatė anksčiau matytą 9-erių metų mergaitę ir, jos teigimu, nuteistasis pats priėjo ir pasiūlė lažybas.

„Susilažino iš 3 eurų, kad jei išgers alaus ir dar vis pastovės ant kojų, tai jis jai duos 3 eurus. Vaikinas sugalvojo šias lažybas, o ji sutiko. Jis nubėgo ir nupirko alaus ir cigarečių. <…>. Su jais buvo ir mergaitės brolis. Jie buvo trise“, – rašoma bylos medžiagoje.

Mažametė papasakojo, kad su 22-ejų metų vaikinu gėrė vieną butelį alaus, kuris buvo maždaug 5,5 laipsnių stiprumo. Jie gėrė pasidalindami iš vieno butelio, kol liko tik mažas lašiukas. Taip pat mažametis jos brolis galiausiai buvo nuvytas šalin ir nuteistasis nusivedė mergaitę miškelio link. Brolis nespėjo pamatyti, kur jie tiksliai nuėjo, sesuo neturėjo su savimi ir mobiliojo telefono.

„Kai ėjome, jis padidino kainą“, – prisiminė mažametė ėjimo į miškelį aplinkybes.

Jos teigimu, paprašius dar vienos cigaretės, nuteistasis pasiūlė jį patenkinti oraliniu būdu ir pažadėjo pridėti 17 eurų, jeigu tai padarys. Nukentėjusioji nepadorų vaikino pasiūlymą ikiteisiminio tyrimo teisėjui užrašė ant lapelio, mat neišdrįso jo pasakyti garsiai.

„Jis pasiūlė eiti į miškelį, ten, kur jis su draugais gerdavo. <…>. Ji ėjo, nes buvo girta. Norėjo pabėgti, bet nepabėgo, nes buvo girta. Ji nusuko į kitą pusę eidama, vaikinas ją pradėjo gaudyti. Pagavo už pečių ir liepė atlikti oralinį veiksmą. Ji tikėjo, kad gaus pinigus. Iki miškelio ėjo 5-6 minutes. Jai sukosi galvoje. <…>. Eidami į miškelį, praėjo pro jos namus“, – teigiama mažametės parodymuose.

Taip pat mergaitė prisiminė, kad nuteistasis gyrėsi išprievartavęs savo merginą, o priėjus medinį suoliuką, ten sustojo.

„Nuteistasis nusimovė kelnes ir apatinius iki kelių, pasakė atsiklaupti ir atlikti oralinį aktą. <…>. Liko su striuke ir marškinėliais. Jis sėdėjo, o ji klūpėjo prieš jį“, – rašoma bylos medžiagoje.

Nukentėjusioji taip pat pridūrė, kad darė tai, kas jai buvo liepta, buvo ir sakiusi, kad nebenori to daryti, bet nuteistasis pasakė „dar“. Dėl to turėjo toliau tenkinti jo lytinę aistrą. Jau po visko einant namo ji svirduliavo, kadangi buvo nugirdyta, nukrito ir pradėjo vemti. Nuteistasis liepė jai išsivemti ir palydėjo iki namų.

Motinai kilo įtarimų

Nukentėjusios motina, prisimindama to vakaro įvykius, papasakojo, kad 9-erių metų dukra su irgi mažamečiu broliu išėjo pabūti į lauką. Maždaug po valandos sūnus grįžo, bet be sesers. Jis negalėjo pasakyti, kur ji yra.

„Pastebėjo, kad sūnus persimainęs, kaip ir išsigandęs, pasimetęs, pavalgė ir nuėjo miegoti, nors toks elgesys jam nebūdingas. Ji klausinėjo sūnų apie seserį, nes jau nerimavo, paprastai vaikai kieme būna kartu“, – teigiama moters duotuose parodymuose.

Dar po kelių valandų neramaus laukimo nukentėjusioji galiausiai parėjo namo ir nieko nesakiusi nuėjo į tualetą. Mama nuėjo pažiūrėti, kaip dukra laikosi ir pamatė, kad mergaitė buvo pasirėmusi galva į sieną. Taip pat bandė klausti, kas nutiko, bet nukentėjusioji stodamasi nukrito ir jai iš burnos ėmė bėgti putos.

Motina išsigando, puolė prie dukters, pavertė ant šono, kad neužspringtų, dukra buvo be sąmonės. Sūnus iškvietė greitąją pagalbą, dukrą išvežė į reanimaciją ir iš gydytojų sužinojo, kad ji buvo apsinuodijusi alkoholiu. Gydytojams mergaitė pasakė, kad alaus neva rado laiptinėje, bet motina nepatikėjo.

Jai kilo įtarimų, kaip dukra galėjo pati pareiti namo, kadangi visiškai nebepastovėjo ant kojų. Pagalvojo, kad kažkas turėjo padėti tai padaryti.

Kreipėsi į policiją

Po įvykio praėjus trims dienoms ir keliant vaikus į mokyklą, motina išgirdo apie įsiplieskusį konfliktą tarp nukentėjusios ir brolio dėl pinigų.

„Dukra klausė brolio, kur dingo jos pinigai.“

Nukentėjusios motina nuėjo aiškintis apie kokius pinigus vaikai kalba, mat jokių pinigų nebuvo davusi. Prisiminė, kad jai atėjus dukra labai išsigando ir paprašė brolio leisti pačiai viską papasakoti. Mergaitė prabilo apie lažybas su nuteistuoju dėl butelio alaus išgėrimo ir motina pradėjo aiškintis, kas jis toks.

Nors ir sūnus vėliau nenoriai jai pasakojo, kas nutiko, tačiau prasitarė, kad nukentėjusioji paprašė vietoje jos nueiti pasiimti iš nuteistojo 20 eurų, o vėliau už tylėjimą jam siūlė 5-10 eurų. Papasakojo ir apie lažybas. Nukentėjusios motina suprato, kad dukros atžvilgiu buvo įvykdytas nusikaltimas ir su sūnumi nuvyko į policiją. Taip pat iš vaikų atėmė ir pinigus. Tuo metu nežinojo, kad dukra buvo ne tik nugirdyta, bet ir seksualiai išnaudota.

„Vyriausia dukra namuose bandė kalbėtis su seserimi. Žinojo, kad ji nedrįso pasakoti, todėl paprašė užrašyti ant lapo, ką su ja darė [nuteistasis]“, – savo parodymuose teigė motina ir prisiminė, kad po to jai paskambino vyriausioji dukra ir nurodė, kad nukentėjusioji atliko nuteistajam oralinį aktą.

Iš policijos mama grįžo jau su pareigūnais, kurie apklausė mergaitę ir pradėjo ikiteisminį tyrimą. Pareigūnai išsivežė mažametę apklausti ir jiems ji visiškai atsivėrė, nuosekliai papasakojo, kas tądien įvyko. Jie pradėjo rinkti įrodymus, sulaikė 22-ejų metų vaikiną ir atliko kratą jo namuose.

Bandė neigti kaltę

Pareigūnams pagrindiniais įkalčiais šioje istorijoje tapo nuteistojo piniginėje rastas tokio pačio prekės ženklo prezervatyvas, mat tokių pačių prezervatyvų pakelį jie buvo radę ir nusikaltimo vietoje. Nors ir mažametė negalėjo tiksliai paaiškinti, kodėl prievartautojas buvo sugalvojęs užsimauti šią apsaugą, tačiau prisiminė, kad buvo tai padaręs.

Taip pat nuteistojo mobiliajame telefone buvo rastos ir kelios inkriminuojančios žinutės. Nustatyta, kad po nusikaltimo grįžęs namo jis susirašė su draugu, su kuriuo tądien gėrė. Iš tų žinučių turinio buvo galima suprasti, kad jie abu puikiai žinojo apie lažybas dėl alkoholio gėrimo, nuteistasis taip pat parašė, kad mergaitė buvo visiškai girta.

Įkalčiais tapo ir pinigai, kuriuos iš nuteistojo buvo pasiėmęs brolis. Tiesa, nuteistasis norėjo gintis, kas esą tų pinigų davė tik dėl to, kad mergaitė turėtų už ką nusipirkti valgyti, tačiau teismo toks jo atsakymas neįtikino.

Jis taip pat kaltę pripažino tik iš dalies, nurodydamas, kad leido vartoti alkoholį mažametei, tačiau neigė ją tyčia girdęs ar skatinęs jį vartoti, taip pat neigė seksualiai prievartavęs. Tačiau buvo nustatyta, kad jo parodymai buvo nenuoseklūs. Viena jis pasakojo ikiteisminio tyrimo metu, kita – teisme.

Iš pradžių mergaitė jam pasirodė 10-12 metų amžiaus, vėliau jau tikino, kad 13-14 metų. Taip pat iš pradžių sakė, kad nežinojo vietos miškelyje, kur įvyko nusikaltimas, neva pati mergaitė ten nuvedė, o vėliau jau teigė, kad tai buvo vieta, kurioje dažnai gerdavo su draugais. Dėl nuteistojo parodymų prieštaringumo ir nesutapimo su liudytojų pasakojimais, teismas nusprendė, kad tai buvo pasirinkta jo gynybos taktika, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, todėl teismas rėmėsi tik tais parodymais, kuriuos patvirtino kiti įrodymai.

Nustatyta, kad nukentėjusios parodymais netikėti nebuvo jokio pagrindo. Ji buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvaujant psichologei, ir tai, ką papasakojo, sutapo su tuo, ką iki tol pasakojo mamai, seseriai ir broliui. Teismas nenustatė jokių esminių prieštaravimų tarp visų duotų parodymų.

Baudžiamoji atsakomybė, numatyta BK 150 straipsnyje, yra tada, kai tenkinama lytinė aistra prieš asmens valią, jei minėta veika padaroma: panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Šie požymiai įstatyme numatyti kaip alternatyvūs, todėl nusikaltimo sudėčiai pakanka bent vieno iš jų.

Nuteistajam pateiktame kaltinime seksualiniu priekabiavimu nurodytas vienas iš tokių požymių – pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusios būkle dėl girtumo ir mažametystės.

Taigi, visuma šių byloje nustatytų aplinkybių teismui leido daryti išvadą, kad nuteistasis oraliniu būdu tenkindamas savo lytinę aistrą su neblaivia mažamete veikė tiesiogine tyčia ir už tai privalėjo atsakyti.

Nerimą sukėlė du klausimai

Kodėl nuteistasis nusprendė taip žiauriai pasielgti su mažamete? Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė sako, kad šioje istorijoje atkreiptų dėmesį į tai, jog suaugęs vyras ne tik nugirdė ir santykiavo su mažamete, tačiau jis neprisipažino ir nė kiek nesijautė dėl savo veiksmų kaltas.

„JAV Teisingumo departamentas visuomenei siūlo tokį pedofilo paveikslą: dažniausiai tai yra suaugęs vyras, priklauso labai plačiam profesiniam ratui – nuo nekvalifikuoto darbininko iki aukščiausio vadovo, jam geriau sekasi bendrauti su vaikais negu kad su suaugusiais, paprastai renkasi tam tikro amžiaus vaikus, renkasi arba berniukus, arba mergaites, bet gali būti ir biseksualus, ieško vaikų seksualiniais tikslais, kad sumažintų savo aukų pasipriešinimą, gali tiekti joms svaigalus, narkotikus, daug racionalizuoja dėl savo žalingų veiksmų, pabrėždamas jų teigiamą poveikį aukai, dažnai vaiką vaizduoją kaip agresorių, turintį tikslą pasipelnyti iš jo, suaugusiojo“, – teigė ji.

Taip pat K. Mišinienė nurodė, kad kitas jų centro darbuotojams nerimą sukėlęs momentas buvo tai, jog nukentėjusiųjų broliai ar seserys, kurie, deja, neretai yra išnaudojimo tiesioginiai ar netiesioginiai liudytojai, yra taip pat nukentėję ir privalo gauti kvalifikuotą pagalbą.

„Galima tik įsivaizduoti, kokią nevaikišką naštą gavo šios mergaitės broliukas, taip ir likęs nepastebėtas visoje įvykių, tyrimų, teismų sumaištyje. Be reikalo suaugusieji tikisi, jog vaikas viską pamirš, o gal nieko ir nesuprato… Suprantame, jog regionuose labai sunku yra gauti traumos specialistų pagalbą, bet atvejo vadybininkai turėtų pasistengti ir neatsitraukti šioje vietoje“, – teigė centro vadovė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Valentinas jau savaitė Lietuvoje, jis keliauja iš miesto į miestą, susitinka su verslininkais, žmogaus teisių gynėjais, teisininkais, bet jis be problemų savo istoriją gali pasakoti ir taksi vairuotojams, pardavėjoms, viešojo transporto keleiviams.

Valentinui – 75, jo žmonai, kuri ištikimai jį lydi visose kelionėse, – 70. Jiedu į Lietuvą atkeliavo iš Rytų Ukrainos, namuose paliko nerimaujančius artimuosius ir kaimynus, išlydėjusius žilaplaukę porą į, jų manymu, labai rizikingą kelionę, nesibaigus pandemijai, negailestingai svilinant karštiems orams.

Bet Valentino ir jo žmonos negalėjo sustabdyti jokie racionalūs argumentai.

Mat juos užgriuvo baisi nelaimė – pernai vėlyvą rudenį Prancūzijoje, vairuodamas lietuvių transporto įmonės vilkiką, tiesiog prie vairo mirė jų sūnus.

Mirties liudijime prancūzų kalba parašyta, kad mirties priežastis yra neaiški – galbūt nuovargis, galbūt stresas sustabdė jauno žmogaus širdį. Išlaikiusio ir savo nusenusius tėvus, ir našlę seserį su jos vaikais.

Kartu su karstu į namelius ant Dniepro kranto atkeliavo keli sūnaus asmeniniai daiktai, tačiau kažkur Lietuvoje liko automobilis, banko sąskaitoje sutaupyti eurai.

Valentino akys sausos, bet jos liepsnoja: „Aš norėjau pamatyti šalį, kurioje mano sūnus dirbo, susitikti su jo bendradarbiais, viršininkais, juk jie nė žodžio užuojautos mums nepasakė! Lyg šuo pakelėje būtų nugaišęs, paskambino – nebeturit sūnaus, laukit parvežant kūną. Aš juk pats, paprašęs kaimyno pagalbos, rašiau ten į Prancūziją, prašiau paaiškinti, kodėl iki tol buvęs sveikas žmogus mirė. Ir jie atsakė! O dabar aš noriu atiduoti paskutinę pagarbą savo vaikui, susirinkti jo daiktus, pabūti ten, kur jis taip sunkiai dirbo.“

Deja, nesėkmės pradėjo lydėti senukus, vos tik atvykus į Lietuvą, – firmos vadovai persigalvojo susitikti, skolingi jie tikriausiai niekada ir nesijautė, mašinos išgabenti už Lietuvos ribų neįmanoma, sūnaus banko sąskaita užblokuota, o ukrainietis notaras neteisingai surašęs įgaliojimą, apsistoti nėra kur, lėšų bilietui atgal taip pat nėra…

„Aš tvirtai tikiu, kad lietuviai yra mūsų broliai, juk jie nepaliks manęs nelaimėje?! Juk mūsų tautos visada kartu buvo, taip? Žinot, aš planuoju pasikabinti po kaklu lentelę su užrašu „Lietuviai, mano sūnus mirė pas jus dirbdamas“ ir vaikščioti po gatves, aikštes, įstaigas, tegu žmonės pamato tėvo skausmą, neviltį, juk daugiau aš nieko negaliu.“

Ne, Valentinui neteko vaikščioti su lentele po kaklu, sukruto kelios pagalbos organizacijos, vienos apgyvendino, kitos nupirko bilietus namo, trečios suka galvą, kaip sūnaus darbdavius priversti bent kokią kompensaciją išmokėti, vis dėlto žmogus mirė darbo vietoje…

Iš istorijų apie „pigią darbo jėgą“ skrynelės.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Naršymas į Interpolo akiratį patekusiuose interneto tinklapiuose su vaikų pornografija bei šių vaizdų žiūrėjimas sukėlė rimtų nemalonumų žinomam Kauno muzikui ir pedagogui docentui Petrui Tadarui. Per pusę metų pareigūnai užfiksavo net 5 tūkst. 507 prisijungimų iš pedagogo kompiuterio prie šių tinklapių, kauniečio namuose buvo atlikti krata. Tiesa, kompiuteryje buvo rastas tik vienas animacinis, tačiau pornografiniu pripažintas filmukas kuriame vaizduojami mažamečiai berniukai. 58 metų P. Tadaras buvo teismo pripažintas kaltu disponavus vaikų pornografija, tačiau nuosprendį apskundė ir siekia išteisinimo. Kol apkaltinamasis nuosprendis neįsiteisėjo, žinomas pedagogas laikomas nekaltu.

Nusipelnęs kaunietis teisme siekia išteisinimo

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademijos docentas, muzikos mokyklų mokytojas metodininkas, trombonininkas ir eufonininkas, reprezentacinio Karinių oro pajėgų orkestro narys, buvęs Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“ vadovas ir dirigentas, dirbęs Muzikos ir teatro akademijoje, Kauno technologijomis universiteto Kultūros skyriuje – meno vadovu bei dirigentu. Tai tik dalis daugybėje koncertų dalyvavusio kauniečio P. Tadaro nuopelnų.

Šiandien kultūros pasaulyje gerai žinomas pedagogas ir muzikas Kauno apygardos teisme siekia įrodyti, kad nepagrįstai buvo pripažintas kaltu dėl disponavimo vaikų pornografija.

P. Tadaro apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija nusprendė byloje atnaujinti įrodymų tyrimą ir pakartotinai tirti jo kompiuteryje rastą animacinį filmuką, kuriame vaizduojami du mažamečiai vaikai, kurių vienas demonstruoja lytinius organus.

Kol kas apkaltinamasis nuosprendis P. Tadarui nėra įsiteisėjęs, tad jis laikomas nekaltu. Gali būti, jog apeliacinės instancijos teismas nusipelniusį kaunietį išteisins.

Ši istorija išskirtinė tuo, nes kaltinimai disponavus vaikų pornografija buvo pareikšti pedagoginį darbą su vaikais ir jaunuoliais dirbančiam žmogui. Todėl, atsižvelgiant į viešąjį interesą, siekiant informuoti visuomenę, publikacijoje pateikiama išteisinimo siekiančio asmens vardas ir pavardė.

Įklampino potraukis vaikų pornografijai

P. Tadaro problemos su teisėsauga prasidėjo 2020 metais. Internete esančius tinklapius su vaikų pornografija nuolatos stebi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių pareigūnai, fiksuojami prie jų prisijungiančių asmenų kompiuterių IP adresai.

Prieigą prie „pačių blogiausių“ tinklapių, esančių Interpolo „Worst of“ sąraše bandoma blokuoti, tačiau tai padaryti ne visada pavyksta.

Bylos duomenimis, Lietuvos kriminalinės policijos biuro sunkaus ir organizuoto nusikalstamumo tyrimo 5-osios valdybos pareigūnai analizuoja prisijungimus prie vaikų pornografijos tinklapių bei atrenka labiausiai šiais vaizdais besidominčius žmones.

Taip į vaikų pornografijos mėgėjų sąrašą pateko ir kaunietis pedagogas P. Tadaras. Nustatyta, kad per pusmetį, nuo 2020 m. sausio 4 d. iki 2020 m. birželio 8 d. iš jo namų kompiuterio prie minėtų tinklapių buvo jungiamasi net 5 tūkst. 507 kartus, tai reikia, kad per dieną šiuose tinklapiuose lankytasi apytiksliai po 30 – 31 kartą.

Nustatę vaikų pornografijos mėgėją teisėsaugininkai dar nežinojo kas jis toks, buvo žinomas tik IP adresas. Netrukus paaiškėjo, kad šiuo adresu naudojasi kaunietis P. Tadaras, tad 2020 m. rugsėjo 3 d. jis sulaukė pareigūnų vizito, bute atlikta krata.

Incesto dienoraštis ir animacinė pornografija

Išsituokusio, vieno gyvenančio P. Tadaro namuose pareigūnai aptiko kelis kompiuterius, tačiau tik vienas jų buvo naudojamas.

Analizuojant kompiuterio disko turinį specialia programine įranga pareigūnai rado bent 57 fotonuotraukos su pornografiniu turiniu, kuriose vaizduojami apytiksliai 5-15 metų seksualiai išnaudojami vaikai su atvirai demonstruojamais lytiniais organais. Pasak ekspertų, šios elektroninės bylos yra išlikusios duomenų laikmenos laisvosiose zonose (duomenų bylos nenustatytu laiku buvo įrašytos į duomenų laikmeną bei nenustatytu laiku buvo ištrintos).

P. Tadaro kompiuterio diske buvo rastas tik vienas animacinis filmukas, kuris vėliau teisme traktuotas kaip pornografinio turinio.

Bylos duomenimis, 20 sekundžių trukmės filmukas, kuriame vaizduojami du apytiksliai 8 – 10 metų berniukai, iš kurių vienas demonstruoja savo lytinius organus, buvo parsisiųstas 2020 m. sausio 4 d. 16 val. 17 min.

Nustatytas ir tinklapio adresas, iš kurio jis buvo parsisiųstas. Jo pavadinimas nekelia abejonių, kad tai pornografinio turinio tinklapis. Išvertus į lietuvių kalbą skelbiama, kad tai „incesto dienoraštis“.

Nors Lietuvos įstatymai nedraudžia žiūrėti ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų pornografiją, tačiau disponavimas vaizdais, kuriuose užfiksuoti seksualiai išnaudojami vaikai užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Tad vieninteliu įkalčiu prieš žinomą Kauno pedagogą P. Tadarą tapo jo kompiuteryje rastas 20 sekundžių trukmės animacinis filmukas su berniukais.

Neslėpė, jog domisi ir vaikų pornografija

Kauno policijos pareigūnams pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl disponavimo vaikų pornografija, P. Tadaras savo kaltės neneigė. Buvo pasinaudota teise bylos nenagrinėti teisme, o ją baigti baudžiamuoju įsakymu.

Tai daroma tais atvejais, kai kaltė pripažįstama pilnai, nekyla ginčo, o prokuroras pasiūlo bausmę, kurią turi patvirtinti teismas.

Tačiau po kurio laiko P. Tadaras persigalvojo, kaip vėliau pats teigė, pasikonsultavę su IT specialistu suvokė, kad prisiimdamas kaltę pasielgė neapgalvotai. Tad baudžiamasis įsakymas buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti Kauno apylinkės teismui.

Teisme kaunietis neneigė, kad laisvalaikiu domisi įvairaus pobūdžio pornografija, kompiuteriu naršo atitinkamuose tinklapiuose, kartais užklysta ir į tokius, kuriuos blokuoja policija.

„Prieš šešis metus pradėjau domėtis pornografija, tame tarpe ir pornografija, kurioje vaizduojami vaikai.

Tokią informaciją rasdavau internete vaikščiodamas po įvairius pornografinius tinklalapius. Kaip tiksliai tie tinklalapiai vadinasi nepasakysiu, internetinėse technologijose nusimanau labai mažai, tačiau tiesiog užėjęs į vieną tinklalapį, spausdamas su pelytę „Next“ būdavau nukreipiamas į kitą ir taip atsidurdavo tinklalapiuose, kuriuose vaizduojami nuogi vaikai.

Kodėl pradėjau domėtis tokiomis pornografinio turinio nuotraukomis nepasakysiu, gal dėl žingeidumo. Pilnai suvokiau, kad tokia informacija disponuoti negalima, nes naršant ir stebint pornografiją su vaikais ne kartą yra iššokę pranešimai „STOP POLICIJA“, kurie perspėja apie tokios informacijos neskelbtinumą ir draudžiamumą.

Noriu pasakyti, kad aš nuotraukų, vaizdo įrašų, kuriuose vaizduojami seksualiai išnaudojami vaikai nesisiunčiau, nesaugojau ir nekaupiau. Daugiausia tokias nuotraukas tik žiūrėjau ir stebėjau“, – rašoma P. Tadaro ikiteisminio tyrimo apklausos protokole.

Pakeitė poziciją, tikino žiūrėjęs tik viešai prieinamą informaciją

Prieš bylą perduodant teismui P. Tadaras teigė nežinantis iš kokio tinklapio buvo parsisiųstas pornografinio pobūdžio animacinis filmukas. Visgi kaunietis dėl to pilnai prisipažino, nuoširdžiai gailėjosi ir žadėjo daugiau tokio turinio tinklapiuose nesilankyti.

Vėliau pakeitęs savo poziciją ir išsižadėjęs prisipažinimo jis teisme minėjo, kad tokios informacijos, kurios disponavimu yra kaltinamas niekada nesisiuntė.

Žinomas Kauno pedagogas teisme minėjo tik minimaliai mokantis naudotis kompiuteriu, net neturintis išmanaus telefono.

„Aš – senų pažiūrų žmogus, naudojuosi tais pačiais daiktais, turiu fobiją ir bijau technologijų. Dėstau individualias disciplinas, dirbu individualiai su kiekvienu studentu, nerašau jokių mokslinių darbų, mokau groti. Studentų knygelių nepildau, tokius dalykus daro katedros vedėjas. Aptaria rezultatus, pagal pasiūlymus katedros vedėjas surašo pažymius, pildo duomenų bazę.

Apie rastas nuotraukas, nuotraukų pėdsakus su seksualiai išnaudojamais vaikais, pirmą kartą girdžiu. Buvau įsitikinęs, kad jokios draudžiamos veiklos nevykdžiau. Nepadariau nieko, kad kompiuteryje atsirastų tokio pobūdžio informacija. Domėjausi tik viešai prieinama informacija, todėl mano įėjimas ir žiūrėjimas, ką rodo kompiuterio ekrane – viešai prieinama informacija.

Nematau ir nesuprantu kaltinimo esmės, tai kas prieinama, viskuo ir domiuosi. Nesidomėjau tuo, kas yra draudžiama. Kaip aš vertinu vaikų pornografiją, tai asmeninis klausimas. Ėjau į suaugusių pornografinius puslapius. Būdavo, kad žiūrint suaugusių pornografinius puslapius, paspaudus kompiuterio „pelę“, negali žinoti kur papulsi, kai atsidarydavo, tada pamatydavau. Sąmoningai jokios informacijos sau nesisiunčiau, jokio tikslo neturėjau. Nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad sąmoningai savo kompiuteryje laikiau pornografinę medžiagą“, – teisme minėjo pedagogas.

Docento vardui gauti kompiuterinio raštingumo nereikėjo

Teisiamojo versiją, kad jo kompiuterinio raštingumo žinios yra minimalios dalinai patvirtinto teisme liudijęs jo vadovas VDU Muzikos akademijoje.

Pasak liudininko, P. Tadaras yra trombono specialistas, o muzikantų kompiuterinis raštingumas nesvarbus, tokių sugebėjimų dekanate niekas nenustatinėja.

„Muzikantai – menininkai, fakultete dirba virš 100 dėstytojų, jie kiekvienas dirba savo darbą, auditorijose nėra kompiuterinės technikos“, – kalbėjo liudininkas.

Kilus klausimui, ar gaunant pedagoginį docento laipsnį nereikėjo kompiuteriu atlikti rašto darbų, VDU atstovas nurodė, kad muzikų pasaulyje galioja kitokia tvarka.

„Docento laipsnis suteiktas dėstytojui kaip pripažintam menininkui, o ne už parašytus straipsnius ar panašiai, o už tam tikrus koncertus, kiek jų buvo, ar prestižinėse vietose buvo koncertai, viskas tvirtinama, tada suteikiamas docento laipsnis pagal aukštojo mokslo studijų įstatymą“, – kalbėjo liudininkas.

Pats P. Tadaras pradžioje minėjo nesinaudojantis elektroniniu paštu ir nemokantis to daryti, bet vėliau patvirtino, kad juo naudojasi, taip pat turi jam VDU suteiktą darbinį elektroninio pašto adresą.

Teisiamojo nenaudai liudijo ir jo pedagoginiai pasiekimai

Bylą nagrinėjusiai Kauno apylinkės teismo teisėjai Vilmai Tamošaitienei nekilo abejonių, kad P. Tadaras įgijo, o būtent iš interneto svetainės parsisiuntė animacinį filmuką, kuriame vaizduojami du apytiksliai 8-10 metų berniukai, iš kurių vienas demonstruoja savo lytinius organus.

Pagrindiniu įkalčiu tapusį filmuką peržiūrėjus teismo salėje P. Tadaro gynėja minėjo negalinti pasakyti, kad jame vaizduojami vaikai, tačiau sutiko, jog tai – du bendraamžiai berniukai.

„Išanalizavęs galiojantį teisinį reguliavimą, teismas vertina, kad šis vaizdo įrašas laikytinas pornografinio pobūdžio informacija, kurioje atvirai ir detaliai rodomi lytiniai organai ir tai yra pagrindinis tokios informacijos tikslas“, – konstatavo teismas.

P. Tadaro teiginiai, kad jo kompiuterinio raštingumo žinios – minimalios, kad jis pats visiškai nemoka naudotis kompiuteriu, duomenų parsisiųsti nesugeba, todėl negali pasakyti, kaip kompiuteryje atsirado policijos surastas animacinis filmukas teismo vertinti kaip kaltinamojo pasirinkta gynybinė pozicija siekianti išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nagrinėjant bylą nustatyta, kad kaltinamasis P. Tadaras įgijęs aukštąjį išsilavinimą, yra dėstytojas, jam suteiktas docento vardas, dirba mokytoju metodininku.

„Tokį teismo vertinimą patvirtina ir ta aplinkybė, kad kaltinamasis yra mokytojas metodininkas, todėl turi suvesti vaikams pažymius į elektroninį dienyną, be to mokytojai periodiškai atestuojami“, – konstatavo teismas bei pabrėžė, kad rengiantis atestacijai mokytojai privalo išklausyti kompiuterinio raštingumo kursus, ką neabejotinai yra padaręs ir P. Tadaras.

„Teismo vertinimu, kaltinamasis būdamas suaugęs, išsilavinęs, pakaltinamas ir nemažą gyvenimišką patirtį turintis asmuo neabejotinai suvokė, kad pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojami vaikai, įgijimas ir jų laikymas yra neteisėtas, nusikalstamas. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog net ir atsiradus užrašui „STOP POLICIJA“, ir toliau ieškodavo internetiniuose tinklalapiuose pornografinio turinio dalykų, įskaitant ir tokius, kuriuose vaizduojami vaikai ar asmuo pateikiamas kaip vaikas, ir tokio turinio dalykų vis tik rasdavo“, – pasisakė P. Tadarą kaltu pripažinęs ir 10 tūkst. eurų baudą skyręs Kauno apylinkės teismas.

Pakartotinai tirs animacinį filmuką su vaikais

Šis teismo nuosprendis nėra įsiteisėjęs, nes savo kaltę neigiantis P. Tadaras pasinaudojo teise jį apeliacine tvarka apskųsti Kauno apygardos teismui.

Išteisinimo siekiančio žinomo Kauno pedagogo apeliacinis skundas priimtas nagrinėti, bylą atvertusi trijų teisėjų kolegija nusprendė papildomai ištirti įkaltį – docento kompiuteryje rastą animacinį filmuką su berniukais.

Į teismo posėdį nuspręsta kviesti ekspertą, kuris peržiūrėjęs šį 20 sekundžių trukmės filmuką turės atsakyti į esminį klausimą – pornografija tai, ar ne.

Jeigu bus nustatyta, kad šie vaizdai nepriskiriami vaikų pornografijos kategorijai, panašu, kad P. Tadaro laukia išteisinimas.

Kol nėra įsiteisėjusio apkaltinamojo ar išteisinamojo teismo nuosprendžio, tolimesnės P. Tadaro pedagoginio darbo perspektyvos lieka neaiškios. „Delfi“ žiniomis, VDU atstovai kreipėsi į teisėsaugą dėl informacijos pateikimo, gali būti, jog P. Tadaras iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas bus laikinai suspenduotas nušalinant nuo darbo su studentais.

Kaip elgsis muzikos mokyklos, kuriose jis dirba, priklausys nuo steigėjų pozicijos. Panašu, kad sprendimą teks priimti ir Lietuvos kariuomenės atstovams, nes P. Tadaras – reprezentacinio Karinių oro pajėgų (KOP) orkestro narys.

„Jeigu profesinės karo tarnybos karys būtų nuteistas už tyčinį nusikaltimą, jis tęsti tarnybos negalėtų. Tačiau minimas KOP orkestro narys nėra profesinės karo tarnybos karys, jis yra darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį. Dėl galimo darbo sutarties su juo nutraukimo būtų sprendžiama vadovaujantis LR darbo kodeksu bei atsižvelgiant į įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje nurodytas konkrečias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

Vis dėlto norėtume pažymėti, kad aukšti darbo, moralės, elgesio kriterijai ir principai taikomi ne tik krašto apsaugos sistemoje tarnaujantiems kariams, bet ir pagal darbo sutartis dirbantiems civiliams asmenims”, – nurodė Lietuvos kariuomenės atstovai.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Teismui perduota baudžiamoji byla, kur trijų Čekijos piliečių šeima bus teisiama dėl prekybos žmonėmis.

Kaip ketvirtadienį pranešė prokuratūra, 43-ejų Čekijos pilietis, 40-metė jo žmona bei 19-metis sūnus kaltinami, kad pasinaudojo dviejų savo tautiečių ir vieno Lenkijos piliečio pažeidžiamumu bei išnaudojo juos darbui Lietuvos pajūryje veikusiuose atrakcionuose.

Bylos duomenimis, veikdami bendrininkų grupėje šeimos nariai siekė finansinės naudos, todėl apgaule užverbavo tris vyrus, žadėdami jiems gerai apmokamą darbą kaltinamiesiems priklausančiuose atrakcionuose Lietuvoje.

Nukentėjusiesiems taip pat buvo užtikrinta, kad bus pasirūpinta ir jų apgyvendinimu bei maitinimu, žadėtos kitos socialinės garantijos. Surinktų duomenų visuma atskleidė, kad aukomis tapę vyrai į Lietuvą atvežti sunkvežimio priekaboje 2019 metų birželį ir tris mėnesius laikyti nelaisvėje bei išnaudoti vergijos sąlygomis.

Kaltinamieji pasinaudojo tuo, kad pažadais patikėję vyrai nemokėjo užsienio kalbos, neturėjo pinigų bei nežinojo vietos įstatymų. Bylos duomenimis, nukentėjusieji neturėjo jokių socialinių garantijų, dirbo ilgas darbo valandas, be poilsio dienų, jiems nemokėtas atlyginimas. Darbininkai gyveno antisanitarinėmis sąlygomis, mažose patalpose, kuriose naktimis būdavo užrakinami.

Atliekant tyrimą nustatyta, kad Čekijos piliečių šeima nuolat smurtavo prieš vyrus, juos baugino, iš jų buvo atimti pasai.

Baudžiamoji byla perduota nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

Už prekybą žmonėmis organizuotoje grupėje Baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimą nuo ketverių iki dvylikos metų.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.