Kalbėdami apie prekybos žmonėmis reiškinius, labai dažnai išskiriame, jog Lietuva pirmiausia yra aukų kilmės šalis. Lietuviai, kurie įvairiu verbavimu yra įtraukiami į prekybą žmonėmis, dažniausiai yra išvežami į įvairias užsienio šalis, tačiau prekyba žmonėmis prasideda jau čia, Lietuvoje. Pastaruoju metu laikomasi ir kitokios nuomonės, kurią užima lietuviai, iš aukų tapdami aukų pirkliais. Šiandien ta tema išsamus pokalbis su Maryte Puidokiene, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro Teisinės pagalbos koordinatore.
– Prekyba žmonėmis Lietuvoje dažnai tebėra tapatinama su prostitucija ir moterų išnaudojimu. Ar tikrai taip?
– Taip, dar nemaža visuomenės dalis iki šiol mano, kad dažniausiai prostitucijai yra išnaudojamos merginos ir moterys, kad jos yra potencialios prekybos žmonėmis aukos.
Nuo 2013 metų prekybos žmonėmis sąvoka gerokai pakito, nes be įprasto moterų išnaudojimo sekso industrijoje tapo paklausūs ir vyrai, ir nepilnamečiai vaikinai, kurie nusikalstamo pasaulio sumaniai dažnai yra įtraukiami į įvairiausias nusikalstamas veikas. Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad nepilnamečiai ar jau sulaukę pilnametystės yra vežami vogti iš prekybos centrų drabužių, buitinės technikos ir kt. paklausių prekių, gabenti vogtų automobilių, plėšti specializuotų parduotuvių Skandinavijos šalyse, Austrijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje, suaugę vyrai ir moterys verčiami sukčiauti, gabenti ar platinti narkotikų, išnaudojami dirbti priverstinius darbus.
– Kaip patenkama į prekybos žmonėmis tinklą? Gal galite pateikti pavyzdžių?
– Į šią šiuolaikinę vergovę patenkama labai paprastai: įdarbinimo agentūros, visokie kitokie „geradariai“ gundo patiklius jaunuolius ar skurdo bei skolų įspeistus į kampą suaugusius žmones aukso kalnais, puikiomis perspektyvomis ir puikia ateitimi, žada „beveik nemokamai“ nuvežti, apgyvendinti, surasti darbą, sutvarkyti dokumentus ir t. t. Ne vienam jaunuoliui, paliktam likimo valiai nesugebančių pasirūpinti tėvų ar išėjusiam iš vaikų globos namų, tai atrodo kaip išsigelbėjimas nuo visų bėdų, ir lengvai apsuka galvą. Auka netampama per vieną dieną, tai vyksta ilgesnį laiką, nes nepilnametis ar suaugęs asmuo, turintis psichologinių, psichikos sutrikimų, priklausomybės ligų ir pan., ne iš karto susivokia ir supranta, kur jis pakliuvo, į ką įpainiotas ir kad juo disponuojama. Dalis nukentėjusiųjų, sugebėję atsitiktinai ar policijos dėka ištrūkti iš vergovės, dažnai taip ir nesupranta, kad jie buvo išnaudojami, neretai mano, kad jiems nepasisekė, kad jie patys kalti, nes sutiko važiuoti. Dėl tam tikrų psichinių sutrikimų, dėl to, kad trūksta socialinių įgūdžių, kad sutinka būti išnaudojamas, yra sunkios socialinės padėties asmuo, labai pažeidžiamas, – visi tie požymiai leidžia teigti, kad tai yra prekyba žmonėmis.
– Kokių yra aukų verbavimo būdų ir priemonių?
– Verbavimo būdų ir priemonių įvilioti žmones yra visokių ir jų sparčiai daugėja. Šiandieniai prievartos verbavimo būdai naudojami retai, dažniausiai taikomos įvairios išmaniosios įviliojimo schemos – įtikinėjama, žadama, šantažuojama, manipuliuojama žmonių pažeidžiamumu ir garantuojami lengvai uždirbami didžiuliai pinigai. Verbuojama per pažįstamus, gimines, per skelbimus internete ar pakabinant juos atokių kaimų skelbimų lentose, viliojami pokalbių svetainėse, per pažinčių tarnybas, įdarbinimo agentūras, naktiniuose klubuose ir t. t. Verbuotojai veikia labai sumaniai ir jiems dažnai pasiseka be didesnių investicijų ir rizikos.
Marytė Puidokienė: „Prekybos žmonėmis reiškinių tik daugėja, žmonės vis labiau virsta prekėmis, su „moderniąja vergija“ vis labiau apsiprantama“.
– Kokių metodų dažniausiai imasi prekeiviai žmonėmis?
– Nusikaltėlių akiratis kasmet plečiasi, jų nusikaltimų vykdymo metodai pranašesni už teisėsaugos pastangas ir turimas teisines priemones, skirtas sutramdyti jų vykdomas nusikalstamas veiklas. Dažnai prekeiviai žmonėmis pradeda nuo melagingų pažadų „lengvai“ užsidirbti mažiausiai rizikuodami, pasinaudoti vienintele galimybe tapti nepriklausomu, svarbesniu, „kietesniu“, garantuoja „stogą“ – ko dažnai trūksta jaunam žmogui, arba iš anksto ruošdami nusižiūrėtą auką, grasindami, versdami nusikalsti jau Lietuvoje, vėliau įtraukdami į rimtesnius nusikaltimus užsienio šalyse. Dažnai sudaromas įspūdis, kad paauglys savo noru vyksta į kitą šalį norėdamas „pasižvalgyti“, „pakeliauti“, tačiau žinant, kad vaikinukas jokios užsienio kalbos nemoka ir išvažiuoja į Austriją ar Prancūziją, turėdamas 2 eurus kišenėje, tai atrodo visiškai neįtikėtinai. Kriminalinio pasaulio atstovai nusižiūri, atsirenka tą jaunimą, kurie tėvams ar vietinėms bendruomenėms nelabai rūpi, kurie jau turėję reikalų su teisėsauga ir neigiamai pagarsėję, policija nepasitiki ir žino, kad šie tylės ir niekam nesiskųs. Mūsų centrui žinoma nepilnamečių atvejų, kurie patvirtina, kad bendruomenių atstumti vaikinukai, išnaudoti įvairių gaujų ir gaujelių, bijo kalbėti, bendradarbiauti su policija ir pasirenka „tylėjimą“ arba už-sispyrusiai tvirtina, kad patys važiavo, vogė, kad patys yra kalti. Tokie atvejai, žinant nusikalstamo pasaulio aukų istorijas, tikrąją tiesą ir kas už tokių „tvirtinimų“ slypi, jaudina ir kelia nerimą. Pastaruoju metu didesnė dauguma nukentėjusiųjų, apsisprendusių bendradarbiauti su teisėsauga, ar dar svarstančių, ką pasirinkti – kalbėti ar tylėti, patiria tiesioginį ar netiesio-ginį poveikį iš suįžūlėjusių kaltinamųjų, jų parankinių ar jų artimųjų. Šis metodas nusikaltėliams dažnai pasiteisina, jie išvengia atsakomybės ir nepraranda lengvai įgyto „vergo“, kurį dar ne kartą maksimaliai išnaudos savo tikslams pasiekti.
Ieškantiems darbo suaugusiems, tiek vyrams, tiek moterims, visais atvejais žadamas geresnis gyvenimas ir padorus gerai mokamas darbas įvairiose užsienio šalyse žemės ūkio, statybų, pramonės sektoriuose, bet dažniausiai viskas baigiasi tik pažadais. Mūsų tautiečiai būna priversti savo svajones pamiršti tik nuvykus į kitą šalį – užsidirbti, padėti savo šeimoms ar norėdami grąžinti skolas, nes būna priversti gyventi žmonių perpildytose patalpose ir dirbti už atsiradusias skolas ir maistą. Išdrįsę pasipriešinti vergiškoms darbo sąlygoms arba paprašę „darbdavio“ sumokėti sutartą užmokestį, kad galėtų nedelsdami grįžti į Lietuvą, daugelis patirdavo psichologinį ir fizinį smurtą, grasinimų susidoroti.
– Kokie yra pažeidžiamiausi šio voratinklio klientai?
– Dažniausiai prekeivių žmonėmis grobiu tampa labiausiai pažeidžiamiausias visuomenės sluoksnis (gyvenantys skurdo sąlygomis, menkesnio išsilavinimo, turintys psichikos sutrikimų, priklausomybių ir t. t.), tai yra negalintys ar nesugebantys pažinti, kad jie verbuojami norint išnaudoti, visiškai nesuvokiantys galimų pasekmių. Mums dažniausiai tenka susidurti su nukentėjusiais nepilnamečiais, turinčiais psichologinių, raidos, elgesio sutrikimų iš vaikų namų, iš socialinės rizikos ar problemų turinčių bei nepilnų šeimų, augančių ypač sudėtingomis ekonominio, socialinio emocinio skurdo sąlygomis, praeityje patyrusių daugybę išgyvenimų, padariusių klaidų, pabuvusių socializacijos centruose, arba su suaugusiais asmenimis, neturinčiais kito pasirinkimo – tai bedarbiai, vienišos mamos, priklausomybių ar skolų turintys įvairaus amžiaus vyrai ir moterys, atsidūrę už gyvenimo ribos. Siekiantys pasipelnyti nusikaltėliai tam reikalui renkasi tuos, kuriais būtų lengva manipuliuoti ir be didesnio vargo išnaudoti, pažeidžiamus žmones, moraliai ir psichologiškai lengvai paveikiamus, tikinčius gražiais pažadais.
– Ar turite žinių apie raseiniškius, patekusius į šias pinkles?
– Prekyba žmonėmis, deja, neaplenkia ir Raseinių krašto, nes šiame regione jau eilę metų ne viena dešimtis nukentėjusių asmenų: moterys išnaudojamos prostitucijai, fiktyvioms santuokoms, nemažai nepilnamečių vaikinukų bei suaugusių vyrų, neturinčių soc. ryšių, anksčiau teistų, bedarbių, gabentų įvarioms kriminalinėms veikoms vykdyti į užsienio šalis (vagystėms, plėšimams, sukčiavimui, darbiniui išnaudojimui). Šis „verslas“ pastaruoju metu vis dažniau įtraukia raseiniškius nepilnamečius ar jaunus vyrus. Aukos vežamos į Vokietiją, Lenkiją, Olandiją parvaryti vogtų automobilių, vieni, neturintiems tuo metu jokio kito pasirinkimo, prikalbinti „gražiuoju“ ar net naudojant tam tikras neigiamas technikas, pasakant ką turės daryti, kitiems meluojant ir žadant gerą darbą. Pastariesiems nuvykus, paaiškėdavo, kad ten jokio darbo nėra. Jauni vaikinai, nemokantys jokios užsienio kalbos, neturėdami lėšų net maistui nusipirkti, jau nekalbant apie grįžimą į Lietuvą, būdavo priversti parvaryti nurodytą vogtą automobilį ir tik tokiu būdu galėdavo sugrįžti į savo kraštą. Nusikalstamo verslo organizatoriai, jų dalis, taipogi raseiniškiai, visais atvejais labai gerai organizuodavo savo veiklą. Iš anksto numatydavo iki detalių, ką pasirinkti aukomis ir kaip veikti, kad verslas neštų garantuotą pelną su mažiausia rizika. Kiekvienai nusikalstamo verslo organizuotai kelionei į kitą šalį išnaudojant patiklius, norinčius užsidirbti vaikinus ar priverstiems aplinkybių, sutikusiems tą daryti, būdavo kruopščiai ruošiamasi. Prieš „tokias“ keliones būsimos aukos būdavo griežtai instruktuojamos, ką turės daryti, pavogti, gabenti ir kaip elgtis įvairiose galimose situacijose, ką sakyti susidūrus su policija, ką pasakoti „sėkmingai“ grįžus į Lietuvą artimiesiems ar bendruomenei ir t. t. Ir, žinoma, labai aiškiai yra įvardinama, kas jų laukia, jeigu pasielgs ne pagal nurodymus.
Kitais išnaudojimo atvejais raseiniškiai vaikinai ir vyrai dažniausiai buvo išnaudojami nusikalstamų veikų vykdymui: specializuotų parduotuvių plėšimams, specialios paskirties prekių pavogimui Šveicarijoje, Austrijoje, Vokietijoje, kiti buvo įtraukti į ilgai besitęsiančias sukčiavimo aferas Jungtinėje Karalystėje.
– Kokio tai amžiaus žmonės?
– Nukentėjusiųjų nuo įvairiausio išnaudojimo, kuriems teikiame specializuotą kompleksinę pagalbą, amžius labai įvairus, nuo paaugliško iki brandaus amžiaus suaugusio žmogaus.
– Asmenų pardavimo būdai?
– Jau anksčiau minėti pardavimo būdai: seksualiniui išnaudojimui, pornografijai, fiktyvioms priverstinėms vedyboms, nusikalstamoms veikoms vykdyti, vergiškam darbui – tai vyraujančios iš-naudojimo formos, kurias patiria mūsų tautiečiai.
“Verbuojama per pažįstamus, gimines, per skelbimus internete ar pakabinant juos atokių kaimų skelbimų lentose, viliojami pokalbių svetainėse, per pažinčių tarnybas, įdarbinimo agentūras, naktiniuose klubuose ir t. t. Verbuotojai veikia labai sumaniai ir jiems dažnai pasiseka be didesnių investicijų ir rizikos”
– Kaip galima nuo to apsisaugoti?
– Negalima pasitikėti nerealius pažadus žarstančiomis agentūromis ar į kaimą atvykusiais ir važiuoti jus agituojančiais „neaiškiais“ nepažįstamais ar menkai pažįstamais „draugeliais“, nevažiuoti „į skolą“, neatiduoti asmens dokumentų ir pan. Tačiau to nepakanka, įspėti, kalbėti, reikia ir konkrečių veiksmų, kad visuomenė, bendruomenės, kuriose ir sudaromos sąlygos atsirasti paklausiai vergovei, išnaudotų visas socialinio poveikio priemones ir ypač teisines, stabdant bet kokios formos vaikų ir suaugusiųjų išnaudojimą. Visų svarbiausia moralinė būtinybė – tai atkirtis nusikaltėliams, nes iki šiol kovos su prekyba žmonėmis atsakas nusikaltėliams dar nėra visavertis. Valstybė pripažįsta problemos egzistavimą ir skiria nemenkas pajėgas jai spręsti, tačiau įstatyminės spragos dar vis leidžia nusikaltėliams gana lengvai užsidirbti iš žmonių išnaudojimo ir net išsisukti nuo realių bausmių.
– Pastaruoju metu vis dažniau girdime, jog Lietuva iš aukų šalies tampa pirklių šalimi: girdime apie apgaule į mūsų šalį atvežamus užsieniečius su įdarbinimo už gerą atlygį tikslu, apie atvežtųjų dokumentų poėmį, kitus dalykus. Ar tai reiškia, jog iš aukų tampame aukų pirkliais?
– Lietuva išlieka pirmiausia aukų kilmės šalimi, tačiau šiuo metu prekybos žmonėmis srityje mes esame ir tikslo, ir tranzito šalis. Vis dažniau tenka susidurti su nukentėjusiais ne iš Lietuvos, teikti pagalbą, tiek moterims, išnaudotoms prostitucijoje, tiek vyrams – statybų, pramonės ar paslaugų sektoriuje, atviliotiems čia žadamu geru uždarbiu iš kaimyninių buvusių Sovietų Sąjungos šalių ar net iš labai tolimų kraštų – Kolumbijos ar Nepalo.
Neturėtume tuo stebėtis, nes prekybos žmonėmis reiškinys tik gilėja ir plečiasi, ir žmonės vis labiau virsta prekėmis, su vadinama moderniąja vergija vis labiau apsiprantama. Žmonės tiesiog pratinami būti šiuolaikiniais vergais, nes kai kam prekyba žmonėmis tik neišvengiamas reiškinys ir tai „nėra didelė problema“. Toks apsipratimas savaime sukuria palankias sąlygas įvairaus plauko nusikaltėliams iš tos „moderniosios“ vergijos gauti didžiules pajamas.
– Kiek vienoje ar kitoje situacijoje gali padėti sąmoningi piliečiai?
– Svarbu „norėti“ pamatyti ir atpažinti socialinių grupių asmenų diskriminacijos apraiškas, laiku nukreipti pagalbai, nes praktika rodo, jau nekalbant apie plačiąją visuomenę, linkusią „nesikišti“, „nematyti“ svetimų bėdų, neretai net ir atsakingų įstaigų, tarnybų požiūris į PŽ problemą vis dar – rezervuotas ir skeptiškas. Ragintume visus būti sąmoningiems, t. y. nepakantiems nusikaltėliams ir jautriems kiekvieno asmens likimui (skriaudžiamam vaikui, probleminiui nepilnamečiui, vyrui ar moteriai, neturintiems darbo, gyvenantiems atokiuose kaimuose, prasiskolinusiems, kamuojamiems priklausomybių ar kitų ligų).
– Kur kreiptis, jei supranti, jog tavimi domisi žmonių prekeiviai?
– Svarbiausia – netylėti ir kilus net menkiausiems įtarimams skambinti VISĄ PARĄ veikiančiu mūsų centro SOS numeriu +370 679 61 617, kuris skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti verbuojamus ar jau nukentėjusius žmones nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius. Nurodytu numeriu skambinti mums kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Mūsų specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.