kopzi

Category: Straipsniai – 2017

  • PREVENCINĖ PASKAITA KLAIPĖDOS VAIKŲ DIENOS CENTRE ,,DIENVIDIS”

    Saulėtą rudens dieną vaikų dienos centre ,,Dienvidis” svečiavosi kovos su prekyba žmonėmis specialistė, socialinė darbuotoja Žavinta Širvydaitė, kuri vaikų dienos centrą lankantiems paaugliams pravedė prevencinę paskaitą, kur buvo pateikta išsami ir naudinga informaciją apie prekybos žmonėmis rūšis, pagalbos būdus ir atsargumo priemones. Vaikai susidomėję klausėsi, kaip jie galėtų atpažinti ir išvengti prekeivių žmonėmis bei jų išnaudojimo, kur galėtų kreiptis, jei reikalinga pagalba.
    Dėkojame Žavintai.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • ĖJO I CHORO REPETICIJĄ, BET BUVO UŽPULTA IR IŠNIEKINTA: SUKRĖČIANTI 13-METĖS PATIRTIS

    Ėjo į choro repeticiją, tačiau viduryje dienos mokyklos, kurią lanko, teritorijoje buvo užpulta ir išžaginta – tai, tikinama, patirti teko trylikametei.
    Dėl šio atvejo pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas maždaug metus, tačiau galiausiai jis nutrauktas. Nors tą sužinojusi mergaitė puolė į ašaras ir ėmė prašyti tėvų kovoti toliau, šie nusprendė pasirinkti tylą.
    „Liūdna, kai „šventa ramybė“ yra ne kas kita, kaip nuskriausto vaiko išdavimas“, – DELFI sakė su šiuo atveju dirbusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro atstovė Vaida Matusevičiūtė.
    Jėga prispaudė prie sienos
    Anot pašnekovės, nepilnametis vaikinas žinojo, kad jo auka – mažametė. Abu jie buvo pažįstami, lankė tą pačią mokyklą, bendravo trumposiomis žinutėmis.
    Lemtingą dieną vaikinas choro repeticijos laukiančią mergaitę įsiviliojo į mokyklos rūsį, kur įkurta rūbinė, technologijų kabinetai, neva norėjo atsiprašyti dėl nepagarbaus jos atžvilgiu elgesio, tačiau galiausiai esą pasielgė žvėriškai.
    „Panaudodamas jėgą jis prispaudė ją prie sienos ir išžagino. Įvykio detales matė kelios jos draugės, taip pat mažametės“, – sukrečiančią istoriją pradėjo pasakoti V. Matusevičiūtė.
    Mergaitė užpulta buvo dieną, mokykloje, tačiau jau po pamokų, tad nė vienas mokytojų ar administracijos darbuotojų to nematė. Savo ruožtu viena įvykį mačiusių bendraamžių tuomet į rūsį įpuolė atsitiktinai – su draugais žaidė slėpynes.
    Incidentą išvydusiai mažametei tiesiog nusviro rankos, iš jų iškrito net tuo metu laikytas mobilusis telefonas. Išgirdęs įtartinus garsus vaikinas esą puolė prie jos, grasino trenkti į veidą arba padaryti tą patį kaip ir draugei.
    Įbaugintos mergaitės slėpė mėlynes, apie išgyvenimus niekam nepasakojo, kol galiausiai prasitarti nusprendė mokyklos socialinei pedagogei. Nuo lemtingos dienos praėjo daugiau kaip mėnuo.
    Matė be kelnių, prispaustą prie sienos ir „prievartavimą truputį“
    „Maža to, kad mergaitė patyrė iš tikrųjų stiprų sužalojimą, bendruomenė atsisuko prieš ją, jos šeimą. Patyčios prasidėjo tiek mokykloje – tarp bendraamžių greitai pasklido kalbos, tiek bendruomenėje, nes tas vaikinas ir jo dėdė gyvena tame pačiame miestelyje. Iš dėdės ji sulaukdavo nemalonių žvilgsnių, replikų, pavyzdžiui, kai eidavo į vietinę parduotuvę ir su juo prasilenkdavo“, – kodėl mergaitė nusprendė prabilti, pasakojo V. Matusevičiūtė.
    Šeima, iš kurios mergaitė kilusi, tvarkinga, abu jos tėvai – dirbantys. Jie patys samdė ir privatų advokatą.
    Versijos, kad lytiniai santykiai buvo, neatmetė
    Mergaitei buvo atlikta tiek psichologinė, tiek medicininė ekspertizės. Pastaroji parodė, kad mergystės plėvė nebuvo pažeista, tačiau lytiniai santykiai neatmetami.
    „Psichologinė-psichiatrinė ekspertizė parodė, kad negalima atmesti įtariamojo seksualinio pobūdžio veiksmų mažametės atžvilgiu, tačiau siūloma kritiškai vertinti jos parodymų dalį apie prievartinius įtariamojo veiksmus, taigi – nei ne, nei taip“, – kodėl tyrimas buvo nutrauktas, apibendrino V. Matusevičiūtė.
    Todėl remtis tik mergaitės ir jos bendraamžių draugių parodymais pasirodė pernelyg silpnas argumentas.
    Konfliktas vystėsi kurį laiką
    Savo ruožtu mokyklą jau bebaigiantis vaikinas nesutiko su jam pateiktais kaltinimais ir aiškino, kad pati 13-metė prie jo lįsdavo. Iki incidento jiedu bendravo, tačiau kaip pora nedraugavo.
    Byloje dėstomi jo parodymai, kad mergaitė esą jį visaip užgauliojo, rodė nepadorius gestus, pravardžiavo, neva būdavo dienų, kai iš jos sulaukdavo iki 100 žinučių per dieną.
    Apie tai vaikinas papasakojo ir socialinei pedagogei, kuri buvo išsikvietusi mergaitę pokalbio. Vėliau tarp paauglių įvyko ir fizinis konfliktas – mergaitė esą jam sudavė, po kurio laiko jis atsilygino jai tuo pačiu.
    „Mokyklos socialinė darbuotoja žinojo, kad vieną kartą jis jai buvo trenkęs. Nurodoma, kad buvo ir daugiau kartų, bet mergaitė apie tai nepranešdavo, o tą kartą jis jai su ranka trenkė per veidą. Dėl to ji iš karto pasiskundė auklėtojai“, – kalbėjo V. Matusevičiūtė.
    Tyrimą nutraukė
    Ikiteisminis tyrimas dėl šio atvejo truko apie metus laiko. Kai jį nutraukė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro atstovai ėmė kalbėti su tėvais, kokie turėtų būti tolesni jų žingsniai.
    „Patarėme, kad sprendimą reikia skųsti, bet tėvai sakė nuo teisminio proceso pavargę, skundėsi, kad bendruomenė bado pirštais, dukra jie ėmė abejoti ir pačią ją kaltinti“, – pasakojo V. Matusevičiūtė.
    Galiausiai, susipažinę su byla, tėvai sužinojo ir tai, kad, kaltinamojo teigimu, nukentėjusioji jam rašydavo ir skambindavo. Tiesa, mergaitė ir jos draugės teigė, kad būtent vaikinas būdavo tokių pokalbių iniciatorius. Išlikusių žinučių nė vienas neturėjo.
    „Mergaitė visada buvo gera, tvarkinga ir tėvams tiesiog buvo sunku patikėti (tokiomis žinutėmis –DELFI), jie ja pradėjo abejoti. Savo ruožtu mergaitė nesuprato, kodėl sprendimo jie neskundžia, ja netiki. Pamenu, pati tą dieną buvau kartu, kalbėjome. Kai tėvai pasakė, kad neskųs nutarimo, nes ja netiki, mergaitė puolė į ašaras ir nuoširdžiai sielojosi dėl šios situacijos“, – kalbėjo ji.
    Mokyklą pakeitė
    V. Matusevičiūtės teigimu, šeimą vargino nuolatiniai vizitai pas tyrėjus, apklausos.
    „Kaip jie patys tikino, tiesiog pavargo, yra per sunku“, – pasakojo pašnekovė.
    Aptariamas vaikinas tiko toliau mokytis toje pačioje mokykloje, mergaitė ugdymo įstaigą pakeitė.
    „Mes bandėme tėvus įkalbinti, kad jie sprendimą apskųstų – jei mergaitė tvirtina, kad tikrai taip buvo, tyrimas metus vyko, vadinasi, pagrindo yra. Galbūt iš pradžių ji nesikreipė, nes simpatizavo tam vaikinui, bijojo reakcijų, nežinojo, kam apie tai galėtų pasisakyti, bet vėliau, suvokusi, kas čia įvyko, pasakojo, kad tai tikrai buvo prievarta“, – kalbėjo ji.

    Pagalbos iš vaikų teisių specialistų nesulaukė

    Būtent dėl to, kad mergaitės interesai būtų apginti, centro darbuotojai nusprendė kreiptis į atitinkamo regiono vaikų teisių apsaugos skyrių.
    „Aišku, reikėjo parašyti oficialų raštą, ką ir padarėme. Buvo nurodyta, kad situacija jie tikrai pasidomės, kažkokių veiksmų imsis. Nuspręsta, kad vietos socialinė darbuotoja bendraus su tėvais ir mergaite. Iš tėvų ji sulaukė patvirtino, kad jie tikrai atsisako skųsti sprendimą, tuomet pasikvietė vieną mergaitę, kuri patikino, kad nori, kad sprendimas būtų skundžiamas, nes jaučiasi nukentėjusiąja. Tačiau galiausiai po kelių mėnesių mes sulaukėme rašto, kad sprendimo jie neskųs“, – pasakojo V. Matusevičiūtė.
    Pasirodo, taip nuspręsta dėlto, kad mergaitę dar kartą aplankę vaikų teisių specialistai ir socialinė darbuotoja išgirdo priešingus jos žodžius.
    „Mergaitė, pavargusi nuo daugkartinio klausinėjimo, sulaukusi tėvų spaudimo – ji puikiai suvokia, kad gyvena pas tėvus, neturi, kur eiti, yra jų išlaikoma, vis dėlto pasakė „Ne“ ir vaikų teisių specialistai nusprendė to spendimo neskųsti“, – kodėl taip nutiko, aiškino pašnekovė.
    Todėl V. Matusevičiūtė tikino norinti iškelti klausimą, kieno interesus aptariamojo rajono vaikų teisių skyrius atstovavo – ar bendruomenės, ar savo, ar „šventos ramybės“.
    „Kai vėliau kalbėjau su pačia vedėja, jie tvirtino turintys paskutinį raštą iš mergaitės, kuriame ji atsisako skųsti sprendimą. Tačiau jos buvo klausinėjama daug kartų ir pirminė informacija, kurią aš pateikiau, į kurią reikėjo sureaguoti, buvo tokia, kad mergaitė nori skųsti – tą ji patvirtino ir seniūnijos soc. darbuotojai. Tačiau vėliau, kai ji pakalbėjo su mama, ši jai liepė tuoj pat paskambinti specialistei ir pasakyti, kad tolesnių veiksmų atsisako, ką mergaitė, aišku, ir padarė“, – kalbėjo ji.
    Atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje
    Pasak V. Matusevičiūtės, vaiko patirta seksualinė prievarta – didžiulė trauma, sujaukianti visą ligšiolinį jo gyvenimą, atnešanti daug beprasmio skausmo, aštrų neteisybės, vienišumo jausmą. Jei šalia esantys suaugusieji – nusikaltimą tiriantys pareigūnai, mokytojai, tėvai – reaguoja į tuos įvykius kaip į nesvarbius, ta patirta neteisybė paslepiama giliai širdelėje.
    Apgailėtina, kad į tokius „nieko baisaus čia neįvyko“ žaidimus įsitraukė ir Vilniaus rajono Vaiko teisių apsaugos tarnyba, kuriai pasirodė paprasčiau įtikinti vaiką atsisakyti tolimesnių teisinių procesų, negu kad atkakliai atstovauti garsiai deklaruojamam „geriausiam vaiko interesui“. Ar gali mažametė mergaitė atsilaikyti prieš šeimos, pareigūnų, jos teisių tariamų gynėjų spaudimą?! Tikrai ne. Nepavydėtinoje situacijoje atsidūrėme ir mes – matydamos tokias aplinkos manipuliacijas, negalime leisti dar labiau nepilnametę traumuoti“, – kalbėjo ji.
    Anot V. Matusevičiūtės, šiandien pažangesnėse institucijose girdimos diskusijas dėl vaiko advokato tarnybos atsiradimo – tam jos atstovaujama centras visiškai pritartų.
    „Žūtbūt yra reikalingas asmuo, tarnyba, kuri baudžiamosiose (o gal ne tik) bylose atstovautų išimtinai vaiko interesus, nepasiduodama aplinkos spaudimui“, – tikino ji.
    Neturi pagrindo apskųsti
    Savo ruožtu Vilniaus rajono Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotojas Edvard Zakševskij DELFI sakė, kad šiuo atveju jie neturi pagrindo sprendimą skųsti.
    Pasak E. Zakševskij, tiesa, kad su aptariama šeima bendravo ir socialinė darbuotoja, tačiau jo nepasiekė informacija, kad iš pradžių mergaitė spendimą nutraukti tyrimą norėjo skųsti, o apie tai esą soc. darbuotoja būtinai turi informuoti.
    „Tam, kad apskųstume spendimą, turime turėti pagrindą – nors prašymą iš tėvų, pačios nepilnametės, bet to iki šiol neturime. Jei atsiras kažkokių papildomų faktų arba duomenų, informacijos iš mergaitės, kad ji buvo papirkta, išsigandusi ar panašiai, tikrai galėsime apskųsti“, – aiškino specialistas.
    Kreiptis gali ir po termino, jei aplinkybės pasikeis
    Pasak jo, aptariama šeima nėra įtraukta į soc. rizikos šeimų sąrašą, todėl daug informacijos apie ją jie neturi.
    „Jei bus pagrindas apskųsti sprendimą, tikrai kreipsimės į teisėsaugą net ir pavėlavus, po nurodyto termino. Tačiau jei prokurorai ir tyrėjai nerado pagrindo, pati mergaitė ir tėvai nesikreipė – patys važiavome, lindome jau ir įkyriai, šiai dienai mes neturime pagrindo apskųsti spendimą“, – kartojo E. Zakševskij.
    Paklaustas, ar mato būtinybę kelti diskusijas dėl vaiko advokato tarnybos atsiradimo, ką siūlo V. Matusevičiūtė, pašnekovas tikino, kad ir šiuo metu numatyta nukentėjusiam vaikui gauti advokatą.
    „Skyriuje, iš tikrųjų, trūksta darbuotojų, atsižvelgiant į darbo apimtį, bet šis atvejis tikrai nesusijęs su darbo krūviu“, – nurodė jis.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Rūta Pukenė

  • FIKTYVIOS – IŠNAUDOJANČIOS SANTUOKOS – KAS TAI?

    Prekyba žmonėmis, generuojanti milijardus eurų pajamų, pakliūva į pelningiausių pasaulio nusikaltimų trejetą. Naujausiais duomenimis, 40 milijonų žmonių yra tapę prekybos žmonėmis aukomis. 71 procentas jų – moterys, kone visos jų – sekso industrijos aukos.

    Prekyba žmonėmis, neatsiejama nuo šiuolaikinės vergijos, yra glaudžiai susijusi su tarptautinės migracijos procesais. Šie nusikaltimai įgauna vis naujų formų: šalia seksualinio išnaudojimo, priverstinio darbo, prekybos žmonių organais, į nusikaltimus įtraukiami ir nepilnamečiai (vagystės, narkotikų prekyba), žmonių kontrabanda, taip pat ES šalių piliečių fiktyvios – išnaudojančios santuokos su ne ES šalių piliečiais. Tai gana naujas iššūkis, apie kurį plačiai rašoma Jungtinės Karalystės ir Airijos spaudoje. Lietuvoje kol kas tokios rūšies santuokos nėra pripažintos prekybos žmonėmis forma. Po sėkmingų prevencinių socialinių reklamų – „Tave parduos kaip lėlę“ ir kt. – prekybos žmonėmis organizatoriams tenka ieškoti naujų verbavimo formų, tokių kaip fiktyvios – išnaudojančios santuokos.

    Sociologas dr. Karolis Žibas savo knygoje „Fiktyvios išnaudojančios santuokos ir prekybos žmonėmis situacija Lietuvoje“, remdamasis tarptautiniu ES finansuoto tyrimo „Prekybos žmonėmis ir priverstinių santuokų prevencija: tarpdisciplininiai sprendimai“ (HESTIA), kuris buvo atliekamas 2015–2016 metais, duomenimis, aprašo šią naują prekybos žmonėmis formą, atskleisdamas specifinius nusikaltimų aspektus. Fiktyvių santuokų organizavimas nėra kriminalizuotas Lietuvos baudžiamajame kodekse, o tai turi įtakos kovojant su tokio pobūdžio nusikaltimais. O ir pačios aukos dažnai savęs nelaiko aukomis. Tyrėjai, policininkai, teisės pareigūnai, socialiniai darbuotojai nėra supažindinti su fiktyvių – išnaudojančių santuokų problematika, tad dažnai tokių nusikaltimų neatpažįsta.

     

    Fiktyvi ir fiktyvi – išnaudojanti santuoka – kas tai?

    ES ir Lietuvos teisinėje sistemoje fiktyvia laikoma santuoka, kuri sudaroma nesiekiant sukurti šeiminių teisinių santykių. Tokia santuoka dažniausiai siekiama galimybės laisvai judėti ir gyventi Europos Sąjungos šalyse. Tačiau dažnai fiktyvios santuokos, pasitelkus šantažą ar pažadėjus pinigų, sudaromos prievartos būdu. Vėliau tokie žmonės gali būti išnaudojami ir pačioje santuokoje. Iš tokių santuokų lobsta jų organizatoriai, pasirenkantys psichologiškai, socialiai, fiziškai pažeidžiamas aukas.

    Fiktyvios – išnaudojančios santuokos gali būti sudaromos ir Lietuvoje, ir užsienyje. Dažnai tam pasitarnauja socialinė žiniasklaida ir pažinčių portalai. Nevyriausybinių organizacijų bei teisėsaugos institucijų atstovai yra pastebėję, kad fiktyvioms – išnaudojančioms santuokoms aukas – dažniausiai moteris – vilioti lengviau: potenciali auka nejaučia grėsmės, ji viliojama lengvu uždarbiu, galimybe pamatyti kitą šalį. Dažnais atvejais auka tampa kitų aukų verbuotoja. HESTIA tyrimas atskleidė, kad potencialioms aukoms atrodo, jog viskas vyksta atsitiktinai, tuo tarpu profesionalūs verbuotojai planuoja iš anksto, įtraukdami į tinklą draugus, šeimos narius, kaimynus, išnaudodami individualius verbavimo būdus.

    „Labas, draugyte, ką tu veiki? Kaip tau šiandien, ar mama kniso protą, ar ne? Tau ten turbūt žiauriai sunku, aš tau į sąskaitėlę įmečiau 20 svarų, ką nors nusipirk…“ (HESTIA medžiaga)

    Tai ištraukos iš verbuotojo ir nužiūrėtos aukos susirašinėjimo. Susipažinus su būsima auka bei jos aplinka, atrandamas būdas manipuliuoti jos problemomis, siūlant lengvą uždarbį be jokių ypatingų pastangų. Ant tokio kabliuko lengvai užkimba vienišos, vaikus auginančios moterys, taip pat – studentės, susigundžiusios papildomu uždarbiu.

    Pasak teisėsaugos darbuotojų, išnaudojimas – tai valios palenkimo būdas. Siekiant įrodyti prekybą žmonėmis reikalingas trijų procesų įrodymas: valios palenkimo būdas/verbavimas, gabenimas ir išnaudojimo tikslas. Fiktyvių – išnaudojančių santuokų atveju išnaudojimo tikslą įrodyti sunkiausia, paprastai įrodomi tik patys žiauriausi atvejai, kai aukos uždaromos, prievartaujamos, joms neleidžiama grįžti namo.

    Aukos dažnai nesupranta, jog dalyvauja nusikaltime. Ypač sunku, kai jas verbuoja pažįstami žmonės. „Čia tau suorganizuosiu, padarysiu dokumentą, važiuok, jei nori… Aš pati susituokus 10 000 litų parsivežiau, žiūrėk, kaip man gerai, nereikia socialinės pašalpos…“ (HESTIA medžiaga)

     

    Nusikaltėliai ir aukos

    Pastebėta, kad nusikaltimų organizatoriai paprastai veikia ne Lietuvoje. Dažniausiai tai būna lietuviai, ieškantys „pasiūlos“, ir trečiųjų šalių piliečiai, besirūpinantys „paklausa“. Jie buriasi į nusikaltimų koordinavimo centrus, apimančius vis didesnius įvairių nusikalstamų grupuočių tinklus.

    Pasirinktos aukos dažnai gyvena skurde, yra neišsilavinusios, kartais psichiškai ir fiziškai neįgalios. Tačiau gali būti ir aukštesnio išsilavinimo moterys, sugundytos vadinamųjų „lover boys“. Aukos – kitaip, nei seksualinio išnaudojimo ar nusikalstamų veikų atveju – be apribojimų juda iš kilmės šalies į tikslo šalį ir atgal, jų niekas nelydi. Tyrimo metu pastebėta, kad visais atvejais aukos iš Lietuvos vyko į Jungtinę Karalystę.

    Lietuvoje kol kas inicijuoti tik keli ikiteisminiai tyrimai fiktyvių – išnaudojančių santuokų srityje. Galima daryti išvadą, kad fiktyvių santuokų organizatoriai yra užsieniečiai, vedę ES pilietes iš Rytų ar Vidurio Europos. Šios pilietės ieško moterų fiktyvioms santuokoms. Santuokos vyksta „konvejeriu“, jose dalyvauja vis tie patys dalyviai ir liudytojai. Organizuojamos šventės, nuperkamos vestuvinės suknelės, daromos vestuvinės nuotraukos. Tai svarbu „nuotakoms“, jos pasijunta svarbios ir reikšmingos, galų gale jos kažkur pritampa, turi draugų.

    Tyrimas atskleidė, kad išnaudojimas paprastai prasideda nuvykus į tikslo šalį – Jungtinę Karalystę ar Airiją. Aukai gali būti apribota judėjimo laisvė, ji gali būti priversta dirbti namų ūkyje ar seksualiai išnaudojama. Paprastai aukai sumokama toli gražu ne visa pažadėta pinigų suma, jai grasinama įtraukti į prostituciją.

    „Ten buvo daugiau namų ūkio tvarkymas, bet ji buvo paversta visiška tarnaite tai visai genčiai, aptarnavo juos, skalbė, virė, kaip gyvulys ant grindų miegojo. Praktiškai ji grįžo visa sužlugdyta….“ ( HESTIA medžiaga)

     

    Nusikaltimo atpažinimas ir pagalba aukoms

    Nusikaltimo atpažinimas ir aukų identifikavimas yra sudėtingas procesas. Paprastai pasiseka aukas identifikuoti, kai joms nepavyksta išsituokti, kai lieka kažkokios „sutuoktinio“ paskolos ar pan. Tuomet pačios moterys kreipiasi į teisėsaugą, suvokusios, jog tapo kažkieno pasipelnymo įrankiais. Kol kas svarbiausias tokių nusikaltimų atpažinimo vaidmuo tenka Jungtinės Karalystės teisėsaugos institucijoms. Tačiau čia dažnai tokios santuokos traktuojamos tik kaip nusikaltimas prieš valstybę dėl migracijos įstatymų pažeidimų. Valstybinės institucijos ne visada adekvačiai ir operatyviai reaguoja į išnaudojimo atvejus, o vietos savivaldos institucijos ir nevyriausybinės organizacijos dažnai net nesupranta nusikaltimo turinio. Pagalba aukoms yra neveiksminga ir nepakankama. Tarptautinis bendradarbiavimas ne visada sėkmingas dėl skirtingos nusikaltimo sampratos: Lietuva yra prekybai žmonėmis aukas siunčianti šalis, o Jungtinė Karalystė – prekybai žmonėmis aukas priimanti šalis.

    Atpažinti aukas trukdo stereotipai: „pati važiavo, pati norėjo…“, praleidžiamas svarbus nusikaltimo aspektas – aukų pažeidžiamumas jas verbuojant. Gajūs lyčių nelygybės stereotipai, dažnai pačiai moteriai ar merginai jų net nesuvokiant, nes ji išaugo aplinkoje, kur moteris buvo nuolat engiama ir žeminama.

     

    Kova su prekyba žmonėmis

    Kovojant su prekyba žmonėmis bei jos dalimi – fiktyviomis – išnaudojančiomis santuokomis – tokias santuokas išskirti atskirai nėra tikslinga, nes tai – viena išnaudojimo formų. Labai svarbi prevencija: švietimas, mokymai ir informacinės kampanijos, siekiant adekvataus pareigūnų ir teisėjų požiūrio į tokio pobūdžio nusikaltimus. Svarbus tarptautinis bendradarbiavimas bei baudžiamoji atsakomybė prekeiviams žmonėmis bei jų klientams.

    Lietuvoje, pasak ekspertų, nėra kovos su prekyba žmonėmis strategijos bei koordinavimo – Vidaus reikalų ministerija atlieka ir koordinavimo, ir analizavimo, ir pranešėjos funkcijas. Nėra pakankamo finansavimo, o tarpinstitucinis bei tarptautinis bendradarbiavimas susiduria su iššūkiais. Jungtinė Karalystė turi specialų komisarą, atsakingą už kovą su prekyba žmonėmis, tuo tarpu Lietuvoje kova su tokio pobūdžio nusikaltimais nepatenka į politikų prioritetų sąrašą.

    Pasak Kristinos Mišinienės, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės, Lietuvoje kol kas dar trūksta suvokimo, kad visi nukentėjusieji privalogauti teisinę pagalbą. Tai neturėtų būti teisėsaugos pareigūnų sprendimas kiekvienoje konkrečioje situacijoje – suteikti teisinę pagalbą ar nesuteikti. Lietuva, ratifikavusi JT konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą papildomą protokolą dėl prekybos žmonėmis, yra įsipareigojusi tokią teisinę pagalbą suteikti kiekvienu atveju. Kiekvienai aukai turi atstovauti advokatas. Šiuo metu nukentėjusieji, kurie kreipiasi į nevyriausybines organizacijas, net nežino, kur advokatą surasti. O ir suradę tokį rizikuoja išgirsti klausimą: kam aukai reikia advokato?

    Deja, tačiau Lietuvai dar toli iki Jungtinės Karalystės, kurioje tarp teisininkų klesti geroji praktika Pro Bono, kuria vadovaudamiesi garsūs advokatai nemokamai skiria savo laiką ir pastangas ginti prekybos žmonėmis aukas. Kol kas apie tokią nuostatą išgirdę lietuviai tik gūžčioja pečiais. O britai stebisi lietuvių požiūriu. Tad Lietuvos teisininkų požiūriui ir nusiteikimui kyla naujų iššūkių – sukurti savo nevyriausybinę organizaciją, kuri imtųsi atstovauti nukentėjusiesiems nuo šiuolaikinės vergystės.

    Paklausta apie politikų pastangas pažaboti prekybą žmonėmis, K. Mišinienė apgailestauja, kad kol kas politikai kalba tą patį, ką ir nevyriausybininkai, nors turi visai kitų galių ir patirties. Kol kas kalbama apie problemas, nesiūlant konkrečių sprendimų. Tačiau ji pažymi, kad rugsėjo 22 d. Teisingumo ministerijoje vykusioje diskusijoje „JK ir Lietuvos patirtys kuriant teisinės pagalbos modelį prekybos žmonėmis aukoms“ kalbėjęs LRS narys Žygimantas Pavilionis jau prabilo apie visų struktūrų koordinavimo būtinumą. Belieka tikėtis, kad šio politiko kalbos neliks vien kalbomis ir „laikų“ rinkimu socialiniuose tinkluose.

    Lietuvos miesteliuose ir kaimuose vyraujantis didžiulis skurdas, nedarbas, socialinė atskirtis, alkoholizmas sudaro sąlygas klestėti prekybai žmonėmis, tad labai svarbu sutelkti politikus, sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos, psichologines bei teisėsaugos tarnybas pagalbai socialiai pažeidžiamų asmenų grupėms. Šioms tarnyboms turi būti organizuojami mokymai, kaip atpažinti nukentėjusius asmenis, kaip teikti jiems pagalbą, nuolat atsižvelgiant į naujausius iššūkius ir aktualijas.

    Parengta, naudojantis sociologo dr. K. Žibo knyga „Fiktyvios išnaudojančios santuokos ir prekybos žmonėmis situacija Lietuvoje“.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Rasa Baškienė

  • VIETOJ DARBO- VAGIES DALIA

    Prekeiviai žmonėmis nebesidairo į moteris, o į savo pinkles įtraukia vis daugiau vyrų. Šie dažniausiai išnaudojami vagystėms, sukčiavimui, narkotikų gabenimui ir platinimui, vergiškam darbui. Nusikaltėlių auka tapo ir vaikų globos namuose augęs klaipėdietis, kuris užsienyje tikėjosi susikurti gražesnį gyvenimą.
    Reikalavo vogti rūbus
    Pasak Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro socialinės darbuotojos Klaipėdos regione Žavintos Širvydaitės, su į prekiautojų žmonėmis tinklą patekusiu klaipėdiečiu Tadu (vardas pakeistas) dirbama jau trejus metus.
    Tiek laiko vyksta teisminiai procesai, bandant nuteisti vaikiną išnaudojusius asmenis.
    Tadas, vos sulaukęs 20-ies, gavo pasiūlymą vykti į užsienį dirbti statybose. Jam buvo žadamos geros gyvenimo sąlygos ir viliojantis atlygis.
    Globos namuose augęs vaikinas susigundė pasiūlymu.

    Tadas džiaugėsi, kad uždirbs daugiau pinigų, galės padoriai gyventi ir kurti savo ateitį.

    Vaikinas nesumąstė pasidomėti, kaip reikės atsiskaityti už kelionę, į kokią šalį vyks, kaip bus atsiskaitoma už darbą.

    Galbūt tinkamai situacijos jis neįvertino dėl savo intelekto sutrikimų.

    Atėjus nustatytai dienai, Tadas kartu su nemaža kompanija išvyko ieškoti geresnio gyvenimo.

    Kelionės tikslas – Prancūzija.

    “Atvykus į svečią šalį, paaiškėjo, kad jokio darbo nėra. Jaunuoliui paaiškinta, jog turės vogti rūbus, kosmetiką. Būdavo net nurodyta, ką konkrečiai reikia pavogti. Tam “dirigavo” du asmenys”, – pasakojo socialinė darbuotoja.

    Anot Ž.Širvydaitės, vienas kelionės organizatorių pamokė vaikiną, kaip nuo prekių nuimti apsaugos daviklius.

    Tadas net nemėgino prieštarauti, nes paniškai bijojo savo “geradarių”.

     

    Prekes atiduodavo “bosui”

    Jau pirmą dieną Tadas ir kartu su juo užverbuotas kompanionas apšvarino 5–6 parduotuves.

    Visas pavogtas prekes jie atiduodavo vadinamajam bosui, kuris rūbus ir kosmetiką realizuodavo Lietuvoje.

    Iš parduotuvių Tadui teko vogti ne tik iš pradžių nurodytas prekes, bet ir maistą, kad išgyventų, alkoholį pasilinksminimams.

    Dažniausiai kompanija miegodavo automobiliuose.

    Tadas pasakojo, kad keletą naktų teko praleisti ir paplūdimyje.

    Anot vaikino, būdavo dienų, kai nepavydavo nugvelbti tam tikrų prekių. Tuomet kompanionai ant jo šaukdavo, mušdavo.

    “Smurtas naudotas, kad auka nesipriešintų, vykdytų visus nurodymus. Dėl savo situacijos Tadas kitaip elgtis ir negalėjo. Vaikinas ne kartą minėjo, jog labai bijojo savo verbuotojų ir bijo jų iki šiol”, – kalbėjo socialinė darbuotoja.

     

    Pagalba – iš prancūzės

    Už vagystes Prancūzijoje vaikinas buvo sulaikytas keletą kartų. Jis iš pradžių bijojo pareigūnams prisipažinti, kad tai daro ne savo noru.

    Verbuotojai vaikiną buvo įtikinę, kad, jei šis prasižios, bus tik dar blogiau, pareigūnai nepatikės, o jis tik apsikvailins.

    Po vieno pabuvimo areštinėje už vagystes į laisvę išėjęs Tadas negalėjo susisiekti su savo “darbdaviais”.

    Vaikinas nežinojo, kur yra, klaidžiojo miesto gatvėmis ir bandė prašyti žmonių pagalbos.

    Tadui pavyko susikalbėti su viena prancūze, pasitelkus “Google” vertėjo programėlę.

    Vaikinas moters paprašė vandens ir cigaretės, paaiškino, kad nori grįžti į Lietuvą, bet nežino, kaip tai padaryti.

    Pasitarusi su vyru, moteris kelioms naktims priėmė Tadą į savo namus.

    Prancūzės pagalba buvo susisiekta su vaikino giminaičiais. Jų dėka lietuvis ir grįžo į Klaipėdą.

    Pasak Ž.Širvydaitės, teisminiai procesai dėl vaikino išnaudojimo vyksta iki šiol. Bylą nagrinėja Klaipėdos apygardos teismas.

    “Tado byloje yra keli kaltinamieji. Viskas labai ilgai užtruko, nes vienas kaltinamųjų ilgą laiką slapstėsi. Džiaugiamės, kad Klaipėdoje dirba labai atkaklus specializuotas prokuroras Ruslanas Ušinskas, apie kurio darbo rezultatus, ištirtas bylas žinoma ir už Lietuvos ribų. Taip pat džiaugiamės aukšta Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalistų kvalifikacija, bendruomenės pareigūnų aktyvumu. Gal kiek liūdina tai, kad mieste trūksta advokatų, norinčių ir sugebančių atstovauti tokių nusikaltimų aukoms, kviečiame juos jungtis prie mūsų veiklos”, – ragino socialinė darbuotoja.

     

    Išnaudoja ir santuokoms

    Anot Ž.Širvydaitės, šiomis dienomis dažnai girdimą sąvoką “prekyba žmonėmis” dažnas supranta pažodžiui – esą turi būti piniginis sandoris.

    Tačiau realybė kitokia.

    “Šį išnaudojimą sudaro žmonių verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar jų priėmimas gąsdinant, panaudojant jėgą ar kitas prievartos, grobimo, apgaulės, sukčiavimo formas, piktnaudžiaujant padėtimi ar pažeidžiamumu, mokant ar priimant pinigus arba kitą naudą tam, kad būtų gautas kito tą žmogų kontroliuojančio asmens sutikimas, siekiant išnaudoti. Net jei žmogus sutinka su “pasiūlymu”, dar nereiškia, kad jis išvyko daryti nusikalstamų veikų savo noru. Dažniausiai tokie “sutikimai” išgaunami apgaulės būdu. Ir tik jau esant kitoje šalyje asmenims yra atskleidžiama, ką jie turės daryti”, – aiškino socialinė darbuotoja.

    Dažniausiai pasitaikančios prekybos žmonėmis formos yra išnaudojimas nusikalstamai veikai daryti, seksualinis išnaudojimas tiek seksualinėms paslaugoms teikti, tiek pornografijai, fiktyvios, išnaudojančios santuokos.

    Rečiau susiduriama su nelegaliomis kovomis, išnaudojimu sukčiavimui, elgetavimui.

     

    Gali kreiptis visą parą

    Ž.Širvydaitė pabrėžė, kad Klaipėdos neaplenkia prekybos žmonėmis problema. Dažniausiai čia susiduriama su išnaudojimu nusikalstamoms veikoms vykdyti.

    “Mūsų centras padeda nukentėjusiesiems vėl atsistoti ant kojų, integruotis į visuomenę. Nukentėjusieji gauna psichosocialinę pagalbą: psichologinę, teisinę, medicininę, socialinę. Jeigu yra poreikis, ieškomas saugus prieglobstis, perkami maisto produktai, higienos priemonės, rūbai, medikamentai”, – vardijo socialinė darbuotoja.

    Pasak Ž.Širvydaitės, beveik visi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro Klaipėdos skyriaus klientai, nukentėję nuo prekybos žmonėmis, duoda parodymus prieš savo skriaudėjus.

    “Turime padėti tiems asmenims susigaudyti teisiniame procese, tarpininkauti tarp kliento ir advokato, suteikti kitą būtiną pagalbą”, – pabrėžė socialinė darbuotoja.

    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras turi visą parą veikiantį SOS pagalbos telefono numerį +370 679 61 617.

    Jis skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų.

    “Skambinti kviečiame ir šeimų narius, tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Esame pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų”, – pabrėžė Ž.Širvydaitė.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Milda Skiriutė

  • PREVENCINĖ PASKAITA GENEROLO PLECHAVIČIAUS KADETŲ LICĖJUJE

    Š. m. rugsėjo 26 dieną Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus I ir II gimnazijos klasių auklėtiniai dalyvavo „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu“ centro (KOPŽI) vestame interaktyviame užsiėmime.

    Užsiėmimo metu kadetai išgirdo įvairias, o svarbiausia – tikras istorijas apie prekybą žmonėmis ir žmonių išnaudojimą, išnaudojimo būdus, žiūrėjo filmus šia tema. Mokiniai buvo supažindinti su šia  problema mūsų visuomenėje. Jos priežastimis bei priemonėmis, padedančiomis užkirsti kelią įsitraukimui. Buvo mokoma atpažinti verbavimo ženklus, siekiant išnaudoti, suteikta informacija, kur kreiptis pagalbos patekus į tokią situaciją. Kadetai buvo supažindinti su centro organizuojama ir teikiama pagalba aukoms bei vykdoma prevencine veikla.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Rita Baltaduonė

  • KAIP IŠVENGTI NEMALONIŲ SITUACIJŲ SOCIALINIAME TINKLE ,,FACEBOOK”?

    Aktualios ir skaudžios temos visiems: žmonių išnaudojimas, persekiojimas, dingimas, vergovė. Apie tai ir buvo kalbama seminare „Tamsioji „Facebook“ tinklo pusė. Visa tiesa apie prekybą žmonėmis, jų dingimą ir išnaudojimą. Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijoje 2017 m. rugsėjo 20 dieną. Jį vedė Bernadeta Dumskytė-Tsitsishvili, „VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro“ socialinė darbuotoja.
    Bernadeta informavo moksleivius apie savo organizacijos vykdomas veiklas, patarė visada kreiptis, iškilus bet kokiam grėsmės atvejui. Patarė kaip jų išvengti socialiniuose tinkluose: nesidalinti privačia informacija, keisti nustatymus, tikslintis brukamą reklamą, žinoti, kad gali būti persekiojami, verčiami vogti, elgetauti, būti parduoti nelegaliam darbui, į pasiūlymus draugauti žiūrėti labai įtariai ir atsakingai.
    Renginį organizavo Kuršėnų Vytauto Vitkausko biblioteka, vykdanti projektą „Išdrįskime pasitikti kintantį pasaulį“.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorė: Vida Ragauskienė

  • ŠIUOLAIKINĖ VERGOVĖ- REALYBĖ, KURIOS NENORIME MATYTI

    Nors nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis ir išnaudojimo skaičiai – ne itin dideli, tai – tik ledkalnio viršūnė, mat problema daug didesnė, o aukos dažnai nesikreipia į reikiamas institucijas, sako specialistai.
    Politikas Žygimantas Pavilionis prideda, kad vergystės šaknys – gimta šalis, mokanti piliečiams vergiškus atlyginimus.
    Kovos prieš prekybą žmonėmis ir išnaudojimą centro atstovė Vaida Matusevičiūtė sako, kad šiai dienai per visus 6 centro skyrius esama daugiau nei 200 klientų.
    „Tai – nedideli skaičiai, tačiau reiškinio mastai – didžiuliai. Kiekvienais metais tai auga ir aukų skaičius didėja. Tačiau yra nemažai žmonių, kurie negali kreiptis pagalbos, yra uždaryti ir bejėgiai“, – pastebi pašnekovė.
    Jos teigimu, dažniausiai asmenys išnaudojami darbui užsienio šalyse. Be to, atsirado ir nauja tendencija: užsienio piliečiai išnaudojami Lietuvoje.
    Policijos kapelionas, kunigas Algirdas Toliatas taip pat yra įsitraukęs į kovą su žmonių išnaudojimu. Dar 2014 metais jam teko dalyvauti susitikime, kurį iniciavo popiežius Pranciškus.
    „Prekyba žmonėmis, nors Lietuvoje ir nelabai matome, yra viena didžiausių šių laikų rykščių. Tai – viena iš pelningiausių nusikalstamų veikų, kuri beveik nurungia ginklus ir narkotikus, didžiuliai, milžiniški pinigai, daugybė žmonių išnaudojami. Popiežius sako, kad, jei praeiname pro šią bėdą, savęs reikia paklausti, ar tikrai esame tikintys. Tai turėtų apjungti ne tik katalikus, bet ir kitų tikėjimų žmones, tik kartu galima pasiekti rezultato“, – tvirtina A. Toliatas.
    Lietuvos aukščiausio teismo teisėjas Aurelijus Gutauskas tikina, kad dominuojanti išnaudojimo forma yra išnaudojimas seksualiniams tikslams.
    „Antroje vietoje – daryti nusikalstamoms veikoms, o trečioje vietoje – priverstiniam darbui. Europoje atsiranda tendencija išnaudoti žmones elgetavimui. Lietuvoje tokių atvejų taip pat yra, o Europoje yra ne viena baigta baudžiamoji byla su nubaustais asmenimis“, – pasakoja teisėjas.
    Vergystės šaknys – Lietuvoje
    Ž. Pavilionis tikina, kad vergystės čekis išrašomas Lietuvoje, o išgryninamas – Didžiojoje Britanijoje.
    „Skaičiai, kurie buvo išvardyti yra tiesiog juokingi. Buvau susitikęs su laikinai einančiu pareigas Britanijos ambasadoriumi, jis man patvirtino, kad mes pagal vergų tiekimo skaičių esame 8 pasaulyje. Ne veltui popiežius imasi mus žadinti, apie tai žino ir kovoja vos keli asmenys, o valstybė tuo neužsiima“, – įsitikinęs jis.
    Politiko teigimu, susitikus su išnaudojimo aukomis, akivaizdu, kad problemos šaknys – daug gilesnės.
    „Žmonės sako: tai yra kapitalizmas, normalu, kad moka trečdalį minimalaus atlyginimo, tiesą pasakius, Lietuvoje man mokėdavo panašiai. Po tokių pokalbių supranti, kad vergais mes esame čia auginami: mokame žmonėms vergiškus atlyginimus, jie yra įpratę savęs nevertinti, todėl labai lengvai pasirašo mafijos grupėms ir ten patenka į panašias pinkles“, – tvirtina Ž. Pavilionis.
    Su nuomone, kad skaičiai neatitinka realybės sutinka ir vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius Jonas Gricius.
    „Apgailestauju, bet turiu sutikti, kad turime ledkalnį ir matome tik viršūnę. Niekaip nesugebame prikalbinti tų žmonių, kad ateitų į valstybines institucijas ir galėtume ginti jų teises, nes čia teisės yra pažeidžiamos ir paneigiamos, žmogus yra vergas“, – kalba pašnekovas. Jo teigimu, Darbo inspekcija į gaunamus skundus reaguoja labai griežtai ir atsakingai.
    „Kalbant apie skaičius, man tiesiog nepatogu sakyti – 2016 metais buvo 5 atvejai. Tai – ukrainiečiai, įvežti iš trečiosios šalies. Tačiau Lietuvoje daugėja ir kitų užsienio šalių vergovės atvejų“, – pasakoja J. Gricius.
    Visai neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo istorija apie grupę nepaliečių, kurie buvo apgauti, vyrams už 10 000 eurų užmokestį žadėtas darbas su 1300 eurų alga, tačiau vietoj to jie gavo tik gyvenimą nežmoniškomis sąlygomis.
    Advokato padėjėja Eglė Samuchovaitė sako, kad padėti užsieniečiams prekyba žmonėmis byloje jai teko pirmą kartą.
    „Nepale buvo organizuojamas jų įdarbinimas, kaip kalba patys žmonės, jie sumokėjo 10 tūkst. eurų už įdarbinimą Lietuvoje, už dokumentų tvarkymą, už vizų tvarkymą, už atvykimą į Lietuvą“, – teigia E. Samuchovaitė.
    Dėl šio įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau nepaliečių Lietuvoje jau nėra. Jie išvyko. Teisininkė įsitikinusi, kad ši istorija apnuogino ir įvairių institucijų darbo spragas.
    „Ši byla atskleidė tam tikrus momentus: kaip vyksta tyrimas, kaip iš migracinės pusės sprendžiami klausimai. Institucijos pačios nelabai gerai žino, kur kieno atsakomybė“, – tikina advokato padejėja.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • PO VIENOS BAISIAUSIŲ ISTORIJŲ LIETUVOJE – ŠIRDĮ DRASKANTI ATOMAZGA

    Tai – širdį draskanti istorija apie mažą berniuką, kuris paties baisiausio nusikaltimo auka tapo sulaukęs vos ketverių metų. Istorija apie tai, kaip jį daugybę metų kankino, o paskui ir seksualiai prievartavo tėvas, o motina, vardan savo ramesnio gyvenimo, nutarė vaiko išsižadėti. Ir tai pasakojimas apie tai, kaip šio mažylio istorijos sujaudinta emigrantė iš Lietuvos sukūrė tikrų tikriausią stebuklą.
    Stebuklą, apie kurį niekas jau net nedrįso ir pasvajoti – juk berniukas buvo paliktas ten, kur glaudžiasi niekam nereikalingi vaikai. Bet tik laikinai – iki tol, kol iš kalėjimo grįš ir atgal į tuos pačius namus pasiims jį prievartavęs tėvas.
    Apie šio berniuko tragišką gyvenimą DELFI pasakojo prieš pusę metų – šiurpą kelianti istorija ne tik sujaudino, bet ir šokiravo šimtus tūkstančių skaitytojų. Būtent dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Rimvydas Norkus nurodė patikrinti teisėjų, nagrinėjusių berniuko tėvo baudžiamąją bylą ir vaiką tiesmukai apklausinėjusių teismo salėje, patikrinimą. O šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė netrukus pasirašė įstatymo pataisas, kuriomis buvo įvesta prievolė nukentėjusių ar liudijančių vaikų apklausas vykdyti pasitelkus profesionalų psichologą ir tik specialiose patalpose.

    Bet tikrasis stebuklas įvyko tik dabar – po pusmetį trukusio proceso berniukui atvertos durys į naują gyvenimą. Ir tai padarė Jungtinėje Karalystėje gyvenanti emigrantė iš Lietuvos, kurią labai sujaudino DELFI paskelbta vaiko istorija, – kadangi dėl procedūrinių dalykų ji negalėjo berniuko įsivaikinti, gydytoja dirbanti moteris nutarė mažametį globoti.

    „Nei teisėsaugos, nei vaiko praeities jau nebepakeisi, vaikui – dar tik vienuolika metų, jis sužeistas visokeriopai, niekas niekada nežino, kas nutiks, kada ir kam. Dabartis yra čia, ir ją galima – kad ir nedaug, kad ir lėtai, kad ir neidealiai, – pareguliuoti. Tas vaikas turi ateitį, kokia ji bebūtų, bet jau vien tas faktas, kad jis teisme pats gynėsi, daug ką pasako: tas vaikas iš visų jėgų kabinasi į gyvenimą“, – toks laiškas į DELFI redakciją atskriejo po straipsnio apie vieną baisiausių bylų Lietuvoje paskelbimo.
    Mažo berniuko gyvenimo istorijos sukrėsta moteris prašė padėti – net nepažinodama nuskriausto vaiko ji panoro mažametį įsivaikinti.
    „Be jokių išvedžiojimų, bandymų, išsisukinėjimų. Kad jis jaustųsi saugus ir garantuotas dėl ateities. Kad niekas ir už nieką jo iš namų neišmes. Ir kad nebus smurto“, – rašė moteris.
    Ji turėjo tik vieną sąlygą – kadangi jau ne vienerius metus gyvena Jungtinėje Karalystėje, vaikui gyventi taip pat teks ne Lietuvoje.
    Norėdama rūpintis likimo nuskriaustu berniuku moteris susidūrė su tokiomis kliūtimis, apie kurias net negalėjo pagalvoti. Bet labiausiai šokiravo, kad iki tol niekas net nebuvo pasirūpinę, jog vaiko tėvams – jo išsižadėjusiai motinai ir prievartavusiam tėvui – neterminuotai būtų apribota tėvų valdžia.
    Tai buvo padaryta tik rugpjūčio pradžioje, kai teismas patenkino Vaiko teisių apsaugos skyriaus ieškinį, kuriuo ne tik tėvams neterminuotai buvo apribota valdžia, bet ir berniuko globėja paskirta iš Lietuvos emigravusi gydytoja. Teismas nurodė sprendimą vykdyti skubiai – buvo leista vaiką išsivežti į Jungtinę Karalystę.
    Kad moteris yra tinkama globėja, pripažino ir Didžiosios Britanijos valdžios atstovai. Visiškai svetimos šeimos atsiradimui vaiko gyvenime neprieštaravo ir mažamečio išsižadėjusi motina – nors raštu ji savo pozicijos neišreiškė, tačiau savivaldybės darbuotojams nurodė, jog sūnus jai nereikalingas.
    Tuo metu Alytaus pataisos namuose bausmę atliekantis berniuko tėvas net nesiteikė išsakyti savo pozicijos, taip pat nepanoro dalyvauti teismo posėdyje, kuriame buvo svarstomas tolesnis jo vaiko gyvenimas.
    Tikrą pragarą savo namuose patyręs berniukas jau įsikūrė naujuosiuose savo namuose, o į savo globėją kreipiasi kaip į mamą – tokius žodžius moteris iš vaiko lūpų išgirdo dar tada, kai tik atvyko su berniuku susipažinti į globos namus.
    Vaikui naują gyvenimą padovanojusi moteris neabejoja, kad nauja aplinka jam padės pamiršti savo praeitį, nors ir teks įdėti daug pastangų.
    „Juk, žinia, tokie dalykai per vieną dieną neįvyksta, bet tikiu, kad viskas bus gerai“, – sakė ji. Ir prisipažino, kad prie naujo gyvenimo priprasti bandantis berniukas stengiasi atsigriebti už savo praeities netektis.
    „Jis dėmesio nori tik sau, pyksta, kai kalbuosi su draugais“, – juokavo naujoji berniuko mama.
    Tokiems vaikams nėra vietos Lietuvoje
    Apie tragišką mažo berniuko gyvenimo istoriją DELFI sužinojo iš Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės Kristinos Mišinienės.
    „Mums ypač įstrigo sutartinis vaiką supusių valdininkų „choras“ – tokiems, kaip šis berniukas, nėra vietos ir pagalbos Lietuvoje, jis labai sužalotas, nėra nei lėšų, nei specialistų tokiems vaikams padėti, – sakė K. Mišinienė. – Kai maldavome ieškoti globėjų, kurie meile, priėmimu, protinga disciplina gydytų vaiko sielos žaizdas, sulaukdavome tik vieno atsakymo – tokių regione nėra, gal ir visoje šalyje neatsirastų.“
    Tačiau, pasak Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės, po DELFI straipsnio apie tragišką vaiko gyvenimą atsirado daugybė žmonių, kurie ėmė siūlyti visokeriopą pagalbą berniukui. „Mes dar iki šiol sulaukiame klausimų, kaip šiam vaikeliui sekasi“, – neslėpė ji.
    Todėl šiandien, kai vaikas jau apsigyveno naujoje šeimoje, kai naujoji mama jam suteikė galimybę nusikratyti fatališką „nepataisomai sužaloto“ vaiko etiketę, istorija apie šį mažą berniuką jau nėra istorija apie neviltį ir pralaimėjimą. Tai istorija apie tai, kaip paprasti žmonės gali padaryti tikrų tikriausius stebuklus.
    Tas didelis noras nuplauti purvą
    „Kai vėlyvą rudenį pas mus atėjo verkianti moteris su nedideliu berniuku, mes nė už ką nesitikėjome, kad tapsime sukrečiančios žmogiškos dramos dalyvėmis ir savo akimis pamatysime, ką tenka išgyventi vaikams, kuriuos seksualiai prievartauja jų pačių tėvai, – sunkiai tramtydama emocijas kalbėjo su daugybę tragiško likimo žmonių istorijomis susidūrusi K. Mišinienė. – Likimas ir toliau negailėjo to liesučio, nedrąsaus vaiko – po kurio laiko jo motina nusprendė atsisakyti sūnaus, esą jo problemos per daug ją slėgė, ji nepajėgė rūpintis kitais savo vaikeliais.“
    Daugiau kaip trejus metus lyg demono apsėsto tėvo prievartautas ir kankintas berniukas tuo metu augo globos namuose, vaikas dar nebuvo atsigavęs dėl patirto streso. Ir nežinia, ar kada sugebės pamiršti tai, ką su juo padarė tėvas – berniukas globos namuose kasdien ir kartais net po keletą kartų per dieną eidavo į vonios kambarį ir bandydavo nuo savęs nuplauti purvą.
    Tą, kuris po patirtos seksualinės prievartos liko ant jo kūno.
    Šios itin dramatiškos istorijos viename nedideliame Lietuvos kaime pradžia siekia dar 2010 m. – tuo metu berniukui tebuvo vos ketveri metukai. Motiniškos meilės jis beveik nepajuto – kai jam tebuvo dveji metukai, teismo sprendimu vaiko globa buvo patikėta tėvui.
    Kartu gyveno ir berniuko seneliai, bet ir šiuos mažametis dažniausiai matydavo išgėrusius. O vos sulaukęs ketverių metukų berniukas tapo savo tėvo „žaisliuku“ – vaikas sako, kad „pirmasis kartas“ buvo vasarą, kai „buvau visai mažiukas“.
    Vaikystę pagrobę „žaidimai“
    Mažametis yra atskleidęs, kad su tėvu lovoje „žaisdavo žaidimus“, kurių metu tėvas jį nuogai nurengdavo. O tada jam „kandžiodavo kojas, rankas, kutendavo, mušdavo kumščiais, delnais į veidą, galvą, ausis, nosį, kartais į pilvą, „sukindavo“ rankas, draskydavo, o savo pelių kišdavo tarp kojų.“
    „Tėtė norėjo valgyti mano pelių, bet aš jam neleisdavau“, – šiurpą keliančiais prisiminimais dalijosi vaikas.
    Šiuos „žaidimus“, kaip sakė berniukas, jis su tėvu „žaisdavo“ dažniausiai pietų metu, jo tėvas jau tuo metu būdavo neblaivus. „Kai tėtė mane kandžiodavo, aš jį stumdavau, verkdavau“, – psichologėms yra prisipažinęs berniukas.
    Vaiką tėvas prievartavo net tada, kai namuose būdavo mažylio močiutė – prievartautojo motina. Bet ši nieko negirdėdavo ir nematydavo, nes tiesiog girta miegodavo.
    Kiekvienas kartas jam per daug įstrigęs į atmintį.
    „Žaisti žaidimų“ berniukas nenorėdavo, tačiau dėl savo amžiaus tėvui negalėdavo pasipriešinti, apie tai jis taip pat niekam nepasakodavo, nes paprasčiausiai bijojo. O kai savo iškrypėlišką seksualinę aistrą patenkinęs tėvas, kuris, mažamečio teigimu, „būdavo linksmas, juokdavosi ir paskui užmigdavo“, šis pabėgdavo iš lovos – tiesiai į vonios kambarį praustis, nes „smirdėdavo nuo tėčio peliaus“.
    Apleistas, nešvarus, bet juk su tėvu
    Nors seksualinių poreikių tenkinimui tėvas savo mažametį sūnų buvo pavertęs „žaisliuku“, tačiau ypatingo dėmesio ar šilumos mažametis nesulaukdavo – atvirkščiai, daugybę kartų prieš šį smurtavo.
    O kad niekas nepamatytų „mėlynių“, jo neleisdavo nei į darželį, nei į pirmąją klasę mokykloje, kai šią buvo pradėjęs lankyti.
    „Tėtė mane spardydavo, mušdavo rankomis, buvo praskėlęs nosį“, – mažametis psichologams prisipažino, kad kartą į namus per klaidą buvo parsinešęs svetimą mobiliojo ryšio telefoną, o tai sužinojęs tėvas jį mušė tol, kol iš nosies pradėjo tekėti kraujas.
    Preteksto smurtauti prieš bejėgį savo sūnų tėvui net nereikėdavo – kartais šis būdavo sumušamas vien dėl to, kad ne laiku pasipainiodavo šiam prieš akis.
    Bet buvo ir ne vienas atvejis, kai berniuką daužė dėl to, kad šis „suvalgė per daug maisto“ ar už tai, jog kaimynams prasitarė, jog „mano tėtis yra girtas“.
    Kad mažylis namuose kenčia nuo tėvo smurto proveržių, nedomino socialinių darbuotojų – jie vėliau teisinosi, jog nieko įtartino nepastebėjo. Bet pripažino, kad sąlygos, kuriose su tėvu ir seneliais augo vaikas, buvo apgailėtinos – kiek kartų socialinė darbuotoja lankėsi namuose, tiek „vaikas buvo apleistas, nešvarus“.
    Nežinia, kiek dar būtų trukęs šio mažylio gyvenimo košmaras, jeigu ne teisėsauga – 2014 m. vasarą berniuko tėvą sulaikė policija. Ne, ne dėl seksualinio prievartavimo ir smurto prieš vaiką – apie tai niekas tada dar nežinojo. Vyras 70 parų buvo įkalintas visai dėl kito nusikaltimo, o jo sūnus buvo išvežtas į vaikų globos namus.
    Čia vaikas ilgai neužsibuvo – gyvenimo būdą pakeitusiai ir potraukį alkoholiui numalšinusiai motinai prabilo sąžinės balsas.
    Tuo metu dar tik aštuonerių metų sūnų į kitą savo šeimą parsivežusi moteris vėliau prisipažins, kad tai, ką sužinojo iš savo vaiko, ją, švelniai tariant, šokiravo – ji net nežinojo, kaip elgtis, todėl į pagalbą pasikvietė socialinę darbuotoją.
    Paliktas vienui vienas – neturėjo net kam pasiskųsti
    O kraupi tiesa paaiškėjo tada, kai jaunesnysis moters sūnus jai pasiskundė, kad iš globos namų parvežtas brolis liepė jam iš apatinių kelnaičių išsitraukti savo pelių. Kai jaunėlis nubėgo apie tai papasakoti savo motinai, išsigandęs berniukas pabėgo iš namų, bet jį surado kitas brolis ir parvedė į namus.
    „Kai atvyko socialinė darbuotoja, sūnų pasisodinome pasikalbėti, norėjome išsiaiškinti, kodėl jis taip elgiasi, – vėliau per apklausą policijoje kalbės jo motina. – Vaikas ėmė pasakoti, kad išgėręs tėvas jį pasiguldydavo į savo lovą, nurengdavo, pradėdavo kandžioti, glostyti, pats irgi būdavo nuogas… Tai vyko labai daug kartų… Vaikas sakė, kad tuo metu močiutė girta miegodavo kitame kambaryje, o jis bijojo pasiskųsti.“
    Anot jos, vaikas taip pat pasakojo, kad tėtis turėdavo įvairių žurnalų su „nuogomis moterimis“, o kai kurias jų nuotraukas net bučiuodavo.
    Kad vaikas patyrė seksualinę prievartą, socialinė darbuotoja net nesuabejojo – jau kitądien rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė kreipėsi į policiją.
    Pareigūnai į pranešimą reagavo žaibiškai – psichologėms buvo pavesta apklausti mažametį. Šios apklausos buvo labai sudėtingos – vaikas ne iš karto išdrįso kalbėti apie tai, ką patyrė savo namuose.
    Tačiau, kai prabilo, jo papasakota istorija įstrigo ilgam.
    Savo išvadoje ekspertės nurodė, kad vaikas, kalbėdamas apie įvykius artimoje aplinkoje, nieko neišsigalvoja, o jo parodymai yra realistiški: atitinka amžių, vartojamą žodyną, turimas žinias, buvusias socialines jo aplinkos sąlygas ir gyvenimišką patirtį.
    Iš baimės vaikas nerado vietos
    Po pokalbių su vaiku ekspertės jam konstatavo laikiną psichikos sutrikimą – visa tai susiję su vaiko seksualiniu išnaudojimu, kurį įvykdė artimiausios aplinkos asmuo.
    „Tyrimai, teorija ir praktiniai aspektai rodo, kad vaikams, kurie patyrė ilgalaikę, pasikartojančią seksualinę prievartą, nors nebūtinai ilgalaikę, iš artimų žmonių pusės, apie tai kalbėti yra sunku, – teigė su vaiku bendravusios specialistės. – Tai rodo vaiko užsidarymas savyje, staigus atsiribojimas kalbant apie tokius klausimus, arba būna taip, kad vaikas verkia, tačiau šis berniukas į stresą reaguoja kitaip – stipriu elgesiu, priešiškumu, nekalbėjimu, atsiribojimu, todėl tokia vaiko reakcija visiškai atitinka tą situaciją, turinį, apie kurį jis kalba.“
    Pasak jų, vaiko elgesys yra labai stipriai seksualizuotas – dėl to jis net pradėjo kabinėtis prie kitų vaikų.
    Tuo metu savo sūnui gyvenimą sugriovęs jo tėvas, sužinojęs, kad vaikas apie jo „žaidimus“ papasakojo motinai, socialinei darbuotojai ir psichologėms, taip ir neatrado drąsos pripažinti, jog yra seksualinis iškrypėlis. Maža to, jis perėjo į puolimą ir aiškino, kad taip vaiko motina jam kerštauja – esą vaiką primokė kalbėti negražių dalykų.
    Tokios pozicijos jis laikėsi ir teisme, kai buvo nagrinėjama baudžiamoji byla. Teisėjai juo nepatikėjo ir už įvykdytus nusikaltimus skyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.
    Bet nuteistasis su tokiu nuosprendžiu nesutiko ir jį skundė aukštesnės instancijos teismui, dar kartą bandydamas sukelti abejonių, jog buvo apšmeižtas.
    Nuteistojo skundą nagrinėjo trys teisėjai – Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė K. Mišinienė negalėjo patikėti, kai teisingumo vykdytojai nutarė apklausti vaiką teismo salėje.
    Bet apklausa įvyko – iš baimės vaikas net nežinojo kur slėptis, kai visiškai nepažįstami teisėjų mantijas vilkintys vyrai jo ėmė klausinėti, ar šis tikrai su tėčiu „žaidė“, ar jo neapkalbėjo, juk už tokius dalykus gresia kalėjimas.
    Vaikui užteko drąsos – nors ir ne į visus klausimus jis sugebėgo atsakyti, bet nedrąsiai pasakė, kad nemelavo ir neturėjo tikslo apkalbėti savo tėvą.
    Pažvelgus į tą prarają – sukasi galva
    Po šios apklausos berniukas ilgai negalėjo atsigauti, jį turėjo guosti socialiniai darbuotojai. Motinos nebuvo šalia – apie gyvenimą kartu su ja mažametis tegali tik pasvajoti.
    Pagimdžiusi, dėl girtavimo praradusi ir tėvui jį patikėjusi motina sūnaus dar kartą išsižadėjo – nurodė, kad jai per sunku auginti seksualinės prievartos pažeistą vaiką, jai reikia pasirūpinti ir kitais savo berniukais, nenori, kad šie dėl to būtų traumuoti.
    O vienuose Lietuvos vaikų globos namuose tuo metu gyvenęs mažametis kasdien kartais net po kelis kartus bėgdavo į vonios kambarį – užsirakinęs vaikas vis bandė nuprausti tą purvą, kuriuo jo kūną suteršė tikrų tikriausias tėvas.
    „Berniukui būdingas noras būti švariam, jis dažnai maudosi, atkreipia dėmesį į netvarkingus žmones“, – net nebandė slėpti vaikų globos namų darbuotojai, puikiai suprantantys, kad, ko gero, neįmanoma nuplauti to, kas per daug giliai įstrigę į pasąmonę.
    „Trys ilgi metai – tiek laiko suaugęs vyras atlikinėjo su savo mažamečiu sūnumi veiksmus, kurių net nesiryžčiau atpasakoti, – sakė vaikui pagalbos ranką ištiesusio Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė K. Mišinienė. – Apklausų dokumentuose buvo kruopščiai užfiksuotos vaiko reakcijos, jo ašaros, baimė, vienatvė – kitame kambaryje miegojo girta močiutė, kuri vėliau liudijo, kad nieko nematė ir negirdėjo. Negana to, visą laiką berniukas tėvo buvo spardomas, mušamas, negailestingai daužomas.
    Reikia nuoširdžiai pripažinti, jog šio vaiko atvejis, mūsų sprendimas teikti jam pagalbą, samdyti abejose instancijose jam atstovaujantį advokatą, atvėrė mums tikrą prarają, egzistuojančią mažų miestelių tarnybų, globos įstaigų darbe, susidūrėme ir su vaiką gniuždančia apklausa Lietuvos apeliaciniame teisme, kai teisėjas nusprendė pats, be jokių jam „trukdančių psichologų“ pilnoje svetimų žmonių salėje apklausti klykiantį vaiką. Pažvelgus į tą prarają – sukasi galva.“
    Skaudi pamoka – vaikai neturi patirti streso
    K. Mišinienės kritika apie netinkamą teisėjų elgesį buvo pagrįsta. Tai po DELFI straipsnio paskelbė speciali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko sudaryta teisėjų komisija.
    „Nors nagrinėjant baudžiamąją bylą ir atliekant nukentėjusiojo vaiko apklausą buvo laikytasi minimalių Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, tačiau nebuvo imtasi priemonių, siekiant sušvelninti mažamečio patiriamą stresą. Vaiką teisėjas tiesmukai apklausė stebint nepažįstamiems asmenims. Vaiko teisėti interesai būtų labiau užtikrinti, jei visi teismo ir proceso dalyvių klausimai mažamečiam nukentėjusiajam būtų užduoti tik per padedančią jį apklausti specialistę“, – konstatuojama tyrimo išvadose.
    Jose taip pat nurodoma, kad organizuojant ir atliekant nukentėjusiojo mažamečio vaiko apklausą, nesiimta pakankamų priemonių vaiko teisėtiems interesams užtikrinti.
    Tai vėliau pripažino ir Lietuvos apeliacinio teismo vadovas Algimantas Valantinas.
    „Mažamečiai yra vieni pažeidžiamiausių teismuose apklausiamų asmenų, – teigė jis. – Turime užtikrinti, kad mažamečiai teismuose būtų apklausiami tik vieną kartą. Tik išimtiniais atvejais, esant ypatingai svarbai, galinčiai nulemti bylos baigtį, įmanoma pakartotinė mažamečio apklausa. Šiuo atveju turi būti imtasi visų įstatyme numatytų ir kitų įmanomų priemonių, kad mažamečiai patirtų kuo mažiau įtampos, nemalonių išgyvenimų, pakartotinio traumavimo.“
    Kad turi būti skiriamas ypatingas dėmesys vaikams per jų apklausas ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, pripažino ir šalies vadovė, netrukus pateikusi Baudžiamojo proceso kodekso pataisas, kuriomis nuo 2018 m. įvesta prievolė nukentėjusių ar liudijančių vaikų apklausas vykdyti pasitelkus profesionalų psichologą ir tik specialiose patalpose.
    Anot prezidentės, tai apsaugos vaiką nuo galimos kitų asmenų įtakos, sumažins psichologinį spaudimą ir traumuojantį apklausos poveikį.
    Vaikų interesams apginti įstatymo pataisomis nustatoma ir prievolė nepilnamečių apklausas stebėti vaiko teisių apsaugos specialistui. Iki šiol psichologo ir vaiko teisių apsaugos specialisto dalyvavimas nepilnamečių nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausose nebuvo privalomas.
    Istorija ne apie neviltį ar pralaimėjimą
    Žinia, kad Jungtinėje Karalystėje gyvenanti emigrantė nori globoti nuskriaustą berniuką, K. Mišinienei buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus – juk vaikas Lietuvoje jau buvo „nurašytas“.
    „Vienišas. Mušamas. Nuolat prievartaujamas. Tai – apie 4 metų berniuką, gyvenusį atokioje Lietuvos savivaldybėje. Košmaras, detaliai išnagrinėtas teismuose tęsėsi ne mėnesį ir ne du, o prievartavo ne „baisus kaimynas“ ar „pasaulinio pedofilų klano“ mistinis narys, o vaiko tėvas. Teisinis teisingumas pasiektas; alkoholio, sadizmo ir, spėjame, neaiškių vaikystės patirčių įtakota būtybė įkalinta keliems metams. Tiesa, liko keli „kabliukai“, kaip, pavyzdžiui, seniūnijos socialinės darbuotojos, visą to baisaus skriaudimo laiką lankiusios šeimą – ir nieko nemačiusios ar nesupratusios. Kaltės jos, beje nejautė ir išaiškėjus smurtui – „mūsų niekas nemokė atpažinti tokių dalykų!“
    Apgailestaujame, kad ir mokslo įstaiga, pagreitintu būdu ir be didesnių reikalavimų mielai perkvalifikuojanti į profesionalius socialinius darbuotojus liko „ne prie ko“.
    Nelengvi vaikui buvo ir sekantys jo gyvenimo periodai, kai jam nebeliko vietos šalia motinos, kai pradėjo keliauti iš vienos globos įstaigos į kitą, kai nerimą, liūdesį, pyktį pastebėję suaugusieji skubėdavo vežti į psichiatrijos ligoninę, kur vaistai, vaistai, vaistai…
    Mums ypač įstrigo sutartinis vaiką supusių valdininkų „choras“ – tokiems, kaip šis berniukas, nėra vietos ir pagalbos Lietuvoje, jis labai sužalotas, nėra nei lėšų, nei specialistų šiems vaikams padėti. Į maldavimus ieškoti globėjų, kurie meile, priėmimu, protinga disciplina gydytų vaiko sielos žaizdas, atsakymas buvo vienas – tokių regione nėra, gal ir visoje šalyje neatsirastų.
    Tačiau ši istorija yra ne apie neviltį ar pralaimėjimą! Po publikacijos DELFI atsiliepė moteris, gydytoja, nusprendusi pakovoti už šį ypatingą vaiką, suteikti jam namus, galimybę nusikratyti fatališką „nepataisomai sužaloto“ etiketę. Ši drąsi moteris turėtų ką mums papasakoti apie tai, kiek jai kainavo pastangų, atkaklumo, stiprybės susitvarkyti globą, išsivežti berniuką į savo nuolatinę gyvenamą vietą užsienio šalyje.
    Namai, kuriuose tavęs laukia, kuriuose esi reikalingas – tikriausiai tai yra visų esamų ir būsimų reformų dėl vaikų gerovės esmė. Ar turime savo šalyje vaikų, kuriems neįmanoma padėti? O gal vis tik mums trūksta suaugusių, kurie būtų pasiryžę dėl šių vaikų padaryti viską?“
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Dainius Sinkevičius

  • APIE PREKYBĄ ŽMONĖMIS

    Apie prekybą žmonėmis
    Raseinių policijos komisariate vyko Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro organizuotas seminaras „Nepirk vogtos prekės – stabdyk prekybą žmonėmis savo mieste“. Seminaro pasveikinti atvyko ir rajono meras Algirdas Gricius, kuris, pasak jo organizatorių, buvo vienas tų žmonių, kurių dėka toks renginys įvyko. Seminare buvo nagrinėjamos tokios temos kaip „Išnaudojimas nusikaltimams atlikti – nauja prekybos žmonėmis forma“, „Prekeivių žmonėmis pelnas ir vogtos prekės – kur jie dingsta?“, „Ar visuomenė nori žinoti apie nusikaltimams išnaudojamus jaunuolius“, „Sėkminga prekybos žmonėmis prevencija. Kokia ji?“ ir kt. Pranešimą tema „Pažeidžiami paaugliai prekeivių žmonėmis taikiklyje“ skaitė mūsų Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Regina Klevinskienė.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • NEPAKLIŪKITE Į PREKEIVIŲ ŽMONĖMIS PINKLES

    Maždaug 200 asmenų Lietuvoje kasmet patenka į prekeivių žmonėmis pinkles. Nusikaltėlių aukos apgaunamos, o paskui, pasinaudojant jų bejėgiškumu, priverčiamos vogti, gabenti narkotikus, sudaryti fiktyvias santuokas. Tokių nusikaltimų daugėja.

    Pernai Lietuvoje buvo atliekama apie pusšimtį ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis. Vienas, itin didelės apimties tyrimas vykdomas Kauno apygardos prokuratūros, kuriame nuketėjusiais pripažinti 5 asmenys iš Kaišiadorių krašto. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro Kauno skyriaus darbuotojai mano, kad dauguma nusikaltimų vis dar lieka neišaiškinti, o teisėsauga ne visada tinkamai juos įvertina, teismai užtrunka po keletą metų, todėl aukas terorizuoja ir papirkinėja jų išnaudotojai.

    Padėtis Kaišiadorių krašte – ne išimtis.

    Prekybos žmonėmis aukomis dažniausiai tampa menkiau išsilavinę, socialiai pažeidžiami asmenys. Į itin didelės rizikos grupę patenka nepilnamečiai vaikų glovos namų auklėtiniai bei ką tik pilnametystės sulaukę ir savarankišką gyvenimą pradedantys jaunuoliai.

    Prekeivių žmonėmis išradingumui ribų nėra – jie apsimeta draugais, mylimaisiais, suranda kitokių artimų kontaktų su savo aukomis. Kai įgyja šių pasitikėjimą, pasiūlo darbą užsienyje. Žmonėms susigundžius gerai apmokamu darbu ir išvykus, dažniausiai viskas vyksta pagal viena scenarijų: atimami ar išviliojami asmens dokumentai, aukoms grasinama, pasitelkiamas psichologinis ar net fizinis smurtas, kol asmui palūžta.

    Taip nutiko ir minėtame tyrime dalyvaujantiems nukentėjusiems. Per beveik dvejus metus įtariamieji sugebėjo atsivilioti ir išnaudoti daugiau nei 10 asmenų iš visos Lietuvos. Spėjama, kad nukentėjusių gali būti ir daugiau, tai skaičius asmenų, kurie sutiko bendradarbiauti su teisėsauga. Vyrai ir moterys buvo išnaudojami darbe. Kad prisiviliotų aukas, jiems buvo žadamas 600-800 svarų atlygis per savaitę, nemokamas apgyvendinimas ir kelionės apmokėjimas. Tiesa, už kelionę į Angliją visiems reikėjo atidirbti. Darbas buvo žadamas legalus, todėl iš visų nukentėjusiųjų buvo paimami asmens dokumentai, neva reikia paruošti darbo sutartis. Darbas buvo fiziškai sunkus, teko platinti labdaros skrajutes. Todėl pėsčiomis tekdavo nueiti po 15 – 20km per dieną. Po pirmų darbo dienų, už kurias dar buvo mokėta apie 50 svarų per dieną, prasidėjo tikras pragaras: dirbantys asmenys į savo darbo vietas turėjo keliauti traukiniu be bilieto (“zuikiu”), darbininkai gaudavo neįveikiamus kiekius skrajučių, kuriuos reikėdavo išmėtyti į pašto dėžutes. Kartais į darbą tekdavo išeiti 4 val. ryto, o grįžti 8 val. vakaro. Nukentėjusieji gyveno perpildytuose kambariuose, maistu turėjo rūpintis patys. Vėliau už savaitę gaudavo 10-20 svarų. Aiškindavo, neva dabar sunkus laikotarpis, vėliau atsiskaitysime ir t.t. Tačiau geresnis laikotarpis taip ir neatėjo. Sitacija tik prastėjo – prasidėjo fizinio smurto bausmės už neišmėtytas skrajutes. Taip pat ir piniginės baudos. Visi nukentėjusieji pripažįsta, kad būdavo tokių dienų, kai turėdavo eiti vogti maisto, kad išgyventų. Ne vienas nukentėjusysis pasakojo apie nemalonumus su vietine policija už maisto vogimą, už keliones traukiniu be bilieto. Nežinia, kokia būtų situacija šiandien, jei ne du drąsūs jaunuoliai (Arnas ir Rima – vardai pakeisti), kurie, nebeiškentę tokio gyvenimo, pabėgo ir kreipėsi pagalbos į policiją, į LR ambasadą Jungtinėje Karalystėje. Šių drąsių žmonių deka šiandien byla keliauja į teismą, žmonių išnaudojimas sustabdytas.

    Tokių ir panašių istorijų yra visoje Lietuvoje. Svarbu paminėti dar vieną prekybos žmonėmis formą, kuri, panašu, prasideda ir Lietuvoje. Tai moterų vertimas sudaryti fiktyvias santuokas. Trečiųjų šalių piliečiai, dažniausiai iš musulmoniškų šalių, už galimybę vesti europietę ir įgyti teisę gyventi Europos Sąjungoje, pakloja po kelis tūkstančius eurų. Šiems nusikaltimams dažniausiai pasirenkama Didžioji Britanija. “Mergina buvo lietuvio išviliota į Angliją, jai žadėjo darbą fabrike. Tačiau nuvažiavus apgaule išviliojo dokumentus, vėliau buvo priversta sudaryti santuoką su pakistaniečiu. Už tai žadėjo 3 tūkst. svarų. Neturėdama kitos išeities, mergina kreipėsi tik grįžus į Lietuvą ir tai padaryti paskatino istoriją sužinojęs draugas.

    Dar viena prekybos žmonėmis forma, apie kurią svarbu kalbėti. Tai asmenų įtraukimas į nusikalstamų veikų darymą – vagystės, narkotinių medžiagų platinimas.

    Jauni vyrai iš įvairių aplink Kauną esančių miestų ir miestelių patekdavo į prekeivių žmonėmis spąstus. Apie tai tapo žinoma tik tada, kai į “Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą” kreipėsi vieno iš nukentėjusių sesuo. Jos broliui buvo pavykę sėkmingai ištrūkti iš šių spąstų ir grįžti į Lietuvą. Tačiau netrukus jo namuose pasirodė vienas iš kaltinamųjų, reikalaudamas grąžinti 5 tūkst. svarų skolą, už kurią Anglijoje liepė eiri vogti į prekybos centrus. Tik dabar jau, remiantis kaltinimu, buvo grasinama, kad teks vykti vogti į Vokietiją. Anot nukentėjusių, dažniausiai jie buvo siunčiami vogti į buitinės technikos parduotuves – mobiliųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių. Dar tiko drabužiai bei kvepalai. Tie, kurie bandė išvengti tokio “darbo”, buvo priverčiami tai darytu. Prieš juos naudotas ne tik psichologinis, bet ir fizinis smurtas.

    Pernai teismas nuosprendžius paskelbė 23 prekeiviams žmonėmis, visi jie už grout pasiųsti nuo dvejų iki devynerių metų.

    Nuo nusikaltėlių nukentėjusios ar jų verbuojamos aukos bet kada gali kreiptis į Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimų centra. Skambinkite visa parą veikiančiu SOS pagalbos numeris +370 679 61 617