kopzi

Category: Straipsniai – 2017

  • MOKYTOJAI PARAGINTI ATIDŽIAU STEBĖTI MOKINIUS

    Spalį Tauragės pagalbos mokytojui ir mokiniui centre Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras surengė mokymus „Prekybos žmonėmis grėsmės ir pagalbos būdai“ miesto mokyklų mokytojams.

    Mokytojams pristatyta, kodėl taip svarbu apie prekybos žmonėmis problemą kalbėti su mokyklose dirbančiais specialistais. Juk mokykla – jautriausias intrumentas pamatyti ir atpažinti, kad su auklėtiniais vyksta kažkas negero: vaikai praleidinėja pamokas, yra nepailsėję, nusiminę, neturi būtiniausių priemonių. O gal atvirkščiai – paaugliai netikėtai praturtėja, demonstruoja turintys pinigų, prabangiai rengiasi?

    Mokymų metu Kovos su prekyba žmonėmis centro darbuotojos Ž.Morkūnaitė ir Ž.Širvydaitė pristatė prekybos žmonėmis situaciją šalyje ir Tauragėje. Daug dėmesio skirta naujoms išnaudojimo formoms, ypač paplitusioms Tauragės regione, aptarti: jaunuoliai verčiami nusikalsti užsienio šalyse, išnaudojami fiktyvioms santuokoms.

    Centro darbuotojos tikisi, kad mokykla supras savo misiją šioje sudėtingoje situacijoje, kai neretu atveju nebėra kam pakovoti už jauną žmogų, galbūt viliojamą blizgučiais, galbūt nereikalingą savo artimiausiai aplinkai. Negalime palikti kovos su prekyba žmonėmis lauko tik pareigūnams ar prokurorams.

    Tikimės, kad po šių mokymų mokytojai parsineš įgytas žinias, galbūt net nerimą į miesto mokyklas ir kartu su bendradarbiais atidžiai stebės savo auklėtinius, matys jų nevaikiškas problemas.

    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras kviečia skambinti SOS numeriu 867961617 visą parą. Nebūkime abejingi!

  • PREKYBOS ŽMONĖMIS IR SEKSUALINĖS PRIEVARTOS PREVENCIJA

    2017 m. spalio 24 d. Tauragės profesinio rengimo centre paskaitą mokiniams „Seksualinė prievarta – tyla ir mitai apie ją“ skaitė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro lektorė Bernadeta Dumskytė.

    Paskaitos tikslas – supažindinti mokinius su galimomis grėsmėmis, kokių būtina imtis atsargumo priemonių, siekiant netapti prekybos žmonėmis ir seksualinės prievartos auka, tai pat žinoti, kur kreiptis pagalbos, buvo pasiektas.

    Tauragės vyriausiojo policijos komisariato bendruomenės pareigūnės Raimonda Žvynakienė ir Judita Sadauskytė ilgosios pertraukos metu susitiko su mokiniais ir diskutavo apie prekybą žmonėmis. Pasak pareigūnių, tai Lietuvoje aktuali problema ir ši nusikalstama veikla įgauna vis naujas formas, apie kurias ir buvo diskutuojama su mokinais.

     

    Autorius Raimonda Grundulienė

  • IN LITHUANIA, UKRAINIANS FIND DISAPPOINTMENT INSTEAD OF DREAM JOBS

    For weeks on end, their tedious routine stayed the same: Wake up at 4:30 a.m., drink a cup of coffee and set out on foot to make the 17-kilometer (10.5-mile) trip to work at the free economic zone in the Lithuanian port city of Klaipeda. There and back, the trek takes nearly three hours. After finishing a long shift around 9:30 p.m., the migrant workers return to the two tiny rooms they rent in a hostel for an exorbitant price. The locals, after all, are wary of providing lodging to foreigners. Exhausted from a hard day’s work, the laborers want only to lie down for a few hours of sleep before the wail of the alarm clock signals that it’s time to do it all over again.

    “We don’t even want to eat after the long day. The pot full of soup sits untouched on the table. One of us has already hit the sack, and the others would rather have a smoke than eat,” says Oleg Tsoma, a 51-year-old Ukrainian welder. Once he cherished the dream of earning a fortune in Lithuania, but instead he ended up living hand to mouth, cursing his unscrupulous employers.

    Living with Oleg are Aleksandr Kovtiushenko, 30, and Viktor Borisenko, 40, both of whom came to Lithuania from the same Ukrainian city of Krivoy Rog. Though the three men represent only a tiny percentage of over 11,000 Ukrainian workers in Lithuania who have received work permits from the Lithuanian Labor Exchange, they share the same plight with many of their peers.

     

    Duped and Stranded

    Until mid-2016, Oleg worked as a welder at a metallurgical factory in Krivoy Rog, but abundant advertisements that promised high-paying jobs in the Polish and Lithuanian construction sectors lured him away from home. Lithuania seemed particularly enticing: According to the country’s official statistics, the average net salary during the first quarter of 2017 was 595 euros ($704). Back in Ukraine, it was about only 150 euros ($177).

    Assured by Vygintas, a mysterious representative from a Lithuanian registry firm that specializes in employing workers from Ukraine and Belarus, that he would be earning Lithuanian wages, Oleg packed up his things and hopped on a Vilnius-bound bus. Once he got there, he and several other men were temporarily housed in the sports hall of a derelict school with the reassurance that they would start work “in a day or so.”

    But as the days passed with no job in sight, the Ukrainians became increasingly uneasy.

    After a week of idleness, the men were finally taken to Klaipeda. At first, they got temporary jobs at a metal construction assembly factory, but after a week that work ended, and each man received only 20 of the 200 euros that were promised. The business, as it turns out, was struggling and eventually shut its doors.

    Unable to recover their wages, the Ukrainians threatened to report Vygintas and the factory’s managers to the police and State Labor Inspectorate (VDI). Marius Urbonas, the director of JSC Bimater, the Lithuanian registry firm that the workers relied on, doesn’t deny that he owes them money. But he blames Vygintas, who he says cannot be “completely trusted.” When the Ukrainians aggressively demanded their pay one day, company officials threatened to force them to work for no money or food at all.

    “The Lithuanians treated us like slaves, and their disdain towards us grew,” Oleg insisted.

    Amid mounting negative publicity, JSC Bimater eventually closed. But its owners simply started a new company, JSC Perela, with the same goal: to hire Ukrainians to meet the demands of a labor-hungry market in Lithuania. It now competes with more than 20 similar websites that cater to Ukrainians and Belarusians in Lithuania.

    Still unpaid, Oleg filed a complaint with the Klaipeda branch of the VDI, which in turn applied to the court system to exact the wages from his employer. A local judge ruled in Oleg’s favor, ordering the company to pay him 1,800 euros ($2,100). Actually retrieving the money, however, won’t be easy, he said.

    “I have to travel to Plunge, a rural town 50 kilometers from Klaipeda, to see a local bailiff. I can’t do this at the moment as I’ve only got a handful of coins rattling in my pockets. Besides, I heard the metallurgical company I worked for has filed for bankruptcy. The numbers of those duped is way higher, in the hundreds and hundreds I’d say.”

    According to Oleg, most return home with empty pockets and a bitter grudge; they rarely seek justice. “This is how the majority of my fellow Ukrainians are. Instead of informing the local authorities, they call their families, who wade deeper into debt to help out their husbands and fathers stranded in Lithuania.” He waves toward Aleksandr in the next room.

    “I didn’t earn a single penny during the last two months,” Aleksandr said. “I was supposed to make money, but my wife had to borrow 200 euros and send it to me so that I don’t starve here. Like the others, I’m being fed only with the promise (of pay),” he said, sounding distressed. Back home, he has an unemployed wife and a small child to care for. Sitting in front of me, he looks much older than 30.

    (It isn’t uncommon for Ukrainian migrants such as Aleksandr Kovtiushenko to travel to Lithuania for work, only to find few of the employment opportunities they were promised. Photo by Linas Jegelevičius)

    A Difficult Problem to Solve

    “The first signs (of the deception and exploitation of Ukrainian workers) reached us last year, and today we see a new trend, the ongoing trade in Ukrainians,” claims Gediminas Noreika, the deputy head of the VDI’s Law Division. But official statistics don’t reflect this phenomenon. Neither the Lithuanian Prosecutor General’s Office nor the Interior Ministry break down the available numbers on human trafficking and exploitation according to the victims’ country of origin. “The last thing Lithuania wants is to be notorious as a human trafficking country,” an Interior Ministry source said on the condition of anonymity.

    According to the public records available on the ministry’s website, officials conducted 38 pretrial investigations on human trafficking in 2014 in which they recognized 47 people as victims. In 2015, they conducted 27 pretrial investigations involving 62 victims. Last year, the figures stood at 29 investigations and 45 victims.

    Elena Martinoniene, the head of the Communications Department of the Prosecutor General’s Office, emphasized how complicated investigations regarding human trafficking and exploitation can get. “The prosecutors working with cases of this type discern these nuances: legally qualifying as such crimes and the proper gathering of evidence. There are also issues in identifying whether the individual is the victim or an accomplice in the crime,” she pointed out. “Last but not least, this illicit activity is relatively new in Lithuania, therefore we don’t always have the correct methodology as to how to proceed with investigations of this type.”

    Perhaps because of these intricacies, the case that Klaipeda prosecutors opened to look into Oleg’s complaint has turned up little.

    “The investigation is still underway and the current charges relate to deceptive accounting. So far, nobody has been charged in the case,” said Igne Rotautaite, the spokeswoman for the Klaipeda affiliate of the Prosecutor General’s Office. Oleg snickered disdainfully at the prosecutor’s conclusions, asking, “This is ridiculous, isn’t it?” Though he recorded the threatening conversation he had with JSC Bimater’s representative and gave the audio file to the police, the evidence hasn’t received any attention. Neither have the findings of a lawyer from the VDI’s Klaipeda branch assigned to investigate the case. “His case clearly entailed what the Lithuanian law on human trafficking and exploitation stipulates,” the lawyer pointed out, on the condition of anonymity. Yet when he submitted his findings to the Klaipeda police, his bosses reproached him for causing problems.

    The disobedience cost him his job.

    Meanwhile, the police investigator who worked on Oleg’s case dismissed the charges of human trafficking and exploitation, arguing that the Ukrainian workers had not been held in captivity and therefore had no basis for more serious accusations.

    When I asked the men whether they consider themselves victims of human trafficking, they were baffled.

    Oleg nudged Viktor. “Hey, … how do you see it?”

    “That we are the victims of exploitation, there’s no doubt. And we were victims of human trafficking when the (representative) from Bimater threatened to take us handcuffed to the woods and enslave us,” he replied calmly. But Viktor’s eyes, perhaps from exhaustion, watered as he spoke. “Sometimes we joke and say that the Lithuanians, who were victims of human trafficking and exploitation themselves when the European Union opened up the borders for them, have now turned into merciless exploiters themselves,” he quipped with a bleak grin.

     

    A New Beginning

    In August, fate soon brought Oleg and his companions to JSC Stavys, a construction company owned by Ihor Sliusarchiuk, a Ukrainian whom they had met in a Lithuanian refugee center in 2013. After Ukrainian authorities expropriated his assets, worth 9 million euros, he fled to Lithuania to seek political asylum.

    “After we heard that he’s opened his own construction factory in Klaipeda, we went to see him and asked for work. He treats us very well,” Oleg said. He and his fellow workers have not received their first paycheck yet, but they are optimistic. Moreover, they have already made some friends in Lithuania who reached out when they needed it most.

    One of them is Kristina Misiniene, the head of Caritas’ Assistance to the Victims of Prostitution and Human Trafficking program, who told me:

    “Unfortunately, we have rising numbers of Ukrainians who become the victims of deception. A section of Lithuanian society befriends Ukrainians and helps them genuinely. The other, however, driven by insatiable greed, cheats, abuses and exploits them. It’s a shame that we’re becoming the victimizers of our near neighbors.”

    “If it wasn’t for Caritas’ aid, we’d be starving here,” Oleg repeated.

    Karolis Zibas, the head of a Lithuanian nongovernmental organization, also notes that Ukrainians are increasingly falling prey to human traffickers.

    “The Nordic countries have ombudsmen who supervise the various problems connected with human trafficking, and the United Kingdom employs officials to tackle modern slavery. In Lithuania, we have none. Unlike in these other countries, Lithuania has still not addressed this scourge.”

    “That in the United Kingdom, Lithuania falls within the first 10 countries from which the highest number of victims of human trade arrive clearly shows that Lithuania overlooks the problem,” he added. Even more Ukrainians would be in the same predicament if employment procedures were simpler. In Lithuania it takes a few months to process the appropriate paperwork, whereas in Poland, it takes a week; in Estonia, it takes only two days.

    “The shorter the period, the less the people were exposed to vulnerabilities,” noted Danas Arlauskas, the head of Lithuania’s Business Employers’ Confederation. “Lithuania is an emerging Eastern European market economy, and we see some negative market-related phenomena within it, but the statistics (on human trafficking and exploitation) are not extraordinary.”

    If the plight of Ukrainian workers in Lithuania is not dealt with now, it will get only worse. Since the European Union’s visa-free system for Ukrainian citizens took effect on Jan. 1, Lithuania has been inundated with applications for work permits. As of Oct. 3, Ukrainians accounted for 1,958 of the 3,068 requests the country had received. According to the Lithuanian Labor Exchange, they accounted for a whopping 54 percent of all work permits issued last year, while Belarusians came in second at 35 percent and Moldovan and Russian citizens trailed with 3 percent apiece.

    And indeed, Sliusarchiuk — the onetime Ukrainian millionaire who now owns JCS Stavys — isn’t the only one who can find success in Lithuania. Many ordinary Ukrainians have carved out a respectable living there, especially in the long-haul transportation sector. At the Kedainiai-based Transporto Vystymo Grupe, 110 of the company’s 260 drivers are from Ukraine and Belarus; at Furitas, another transport company nearby, 40 of the firm’s 48 drivers are from the same countries. And a majority of the 500 employees at JSC Vlantana, a trucking firm operating out of Klaipeda, are Ukrainian.

    Upon hearing these promising figures, Oleg shot back, “I don’t know any happy Ukrainians in Lithuania.” But he quickly cheered up a few days later when JSC Stavys gave him his first paycheck, paid in full.

    Autorius: Linas Jegelevičius

  • NEPASIDUOK PREKEIVIAMS ŽMONĖMIS

    Praėjusią savaitę Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje vyko paskaita-diskusija 10 kl. moksleiviams. Paskaita organizuota vykdant ir prisidedant prie Europos Sąjungos mastu organizuojamos tarptautinės priemonės dėl bendrų veiksmų, skirtų nusikaltimų, susijusių su prekyba žmonėmis, ypač nepilnamečių ir vaikų, išaiškinimui, prevencijai ir kontrolei. Paskaitą vedė Marijampolės apskr. VPK bendruomenės pareigūnė Akvilė Remeikienė ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro Kauno skyriaus socialinė darbuotoja Vaida Matusevičiūtė.
    Moksleiviai buvo supažindinti su gresiančia atsakomybe už prekybą žmonėmis, aptartos šio nusikaltimo rūšys, atvejai, pristatyta informacija, kaip atpažinti ir išvengti tokio pobūdžio nusikaltimų. Moksleiviams suteikta informacija, kur kreiptis pagalbos arba kam pranešti apie tokius nusikaltimus tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje.

  • JAUNIMUI IR DIRBANTIEMS SU JUO-PRAKTINĖ INFORMACIJA APIE PREKYBĄ ŽMONĖMIS

    Kasmet spalio 18-ąja Europoje minima Kovos su prekyba žmonėmis diena. Konferencija jaunimui „Ką kiekvienas turime žinoti apie prekybą žmonėmis?“ šiandien organizuota „Vilties“ progimnazijoje.

    „Pirmą kartą mieste vyksta tokio pobūdžio konferencija jaunimui, su juo dirbantiems socialiniams pedagogams, klasių auklėtojams. Renginiu siekiama suteikti reikiamų teorinių žinių apie prekybos žmonėmis formas, kad kiekvienas atpažintų jas, žinotų, kaip reaguoti ir informuoti atsakingus asmenis“, – sako konferencijos iniciatorės Panevėžio vietos veiklos grupės pirmininkė Sandra Jakštienė.

    Projektą padėjo įgyvendinti „Vilties“ progimnazija, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras, Panevėžio apygardos teismas.

     

  • PRIEVARTĄ IR VERGOVĘ KAUNE PATYRUSI KOLUMBIETĖ: NEKENČIU LIETUVOS, BET GRĮŽAU ČIA KURTI ATEITĮ

    Pavadinkim ją Estera, nes kolumbietė bando kurti gyvenimą Lietuvoje, ieško darbo, tačiau nenori, kad jos tikras vardas ar nuotraukos šmėžuotų žiniasklaidoje. Pietietė nusprendė grįžti į šalį, kurioje patyrė prievartą ir pažeminimą, kur kalbant su prokurorais dar tenka prisiminti detales, kaip buvo žaginama užrakintame viename Kauno bute, kaip kas pusvalandį į jos kambarį ėjo vyrai. Moteris, sutikusi kalbėti su 15min, gyvena tame pačiame mieste kaip ir nusikaltimo bendrininkai, vis dar vaikštantys laisvėje.
    Simpatiška pietietiškų bruožų moteris nekeikia nei Lietuvos, nei likimo, kuris jai siuntė tokį išbandymą. Šiandien ji mokosi lietuvių kalbos, o aukštaūgę kolumbietę Kauno senamiestyje nulydi vyrų žvilgsniai. Jei ne meilė vienam lietuviui, Estera ir šiandien keiktų tą dieną, kai ryžosi atvykti į Lietuvą.
    Įkalbinėti ją prabilti apie savo patirtį teko ilgai. Ne dėl to, kad ji vengtų apie tai kalbėti. Estera puikiai žino, kad ją atpažinti galima lengvai, nes yra išskirtinės išvaizdos.
    Padedant Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro savanoriams Estera ryžosi atskleisti savo istoriją.
    Pažadėjo darbą parduotuvėje
    „Olga pati atvyko į Kolumbiją siūlyti darbų Lietuvoje. Ji kalbėjo ispaniškai, pateikė kelis darbo pasiūlymus dirbti drabužių parduotuvėse ar prekybos centruose, nes sakė Lietuvoje turinti daug verslų“, – pradėjo pasakojimą Estera.
    Olga – tai Lietuvos teisėsaugos šiuo metu medžiojama lietuvė, gyvenanti Ispanijoje. Būtent ji numezgė prostitucijos tinklą Kaune, kurią pareigūnai praėjusį vasarį išardė.
    „Įtariamųjų tapatybės nustatytos, tačiau kol užsienio šalyje jie neįkliuvo, sunku juos pagauti. Arešto orderiai galioja visoje Europos Sąjungoje, tačiau reikia žinoti, kur jie gyvena“, – 15min teigė bylą tirianti Kauno apygardos prokuratūros prokurorė Gabija Večerinskienė.
    Esterai ne kartą teko pasakoti prokurorams, tyrėjams, policininkams, taip pat ją globojantiems Kovos su prekyba žmonėmis organizacijos savanoriams, kad į Lietuvą ji vyko ne darbui prostitucijos versle.
    „Man Olga nesakė, kiek galiu uždirbti Lietuvoje, bet sakė, kad mokės nuomą, o pusę pinigų turėsiu atiduoti jai. Žadėjo, kad turėsiu dvi laisvas dienas“, – pasakojo moteris. Kolumbijoje ji viena augino vaiką, trūko pinigų, todėl skelbėsi ieškanti darbo. Viename populiariame skelbimų puslapyje ją ir pastebėjo Olga iš Kauno.
    Iš atvykėlės atėmė pasą
    Olga, kurios tikrąjį vardą ir pavardę jau išsiaiškino Kauno pareigūnai, yra viena labiausiai medžiojamų įtariamųjų. Pričiupti ją ne taip paprasta, nes ji gyvena Ispanijoje, puikiai kalba ispaniškai, šia kalba su ja ir kalbėjosi Estera.
    Yra žinoma, kad Olga sukūrė prostitučių tinklą Kaune. Šių metų kovo viduryje Kauno policija paskelbė išardžiusi gerai organizuotą prostitucijos tinklą, kurio nariai gyvas prekes tiekė ne tik Kauno, bet ir kitų miestų vyrams.
    Kauno vyriausiasis policijos komisariatas pranešė, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl prostitucijos organizavimo bei vadovavimo. Sulaikyti 8 asmenys, o grupuotei vadovavo moteris. Prostitucijos organizavimu įtariami 4 vyrai ir 4 moterys. Įtariamieji, beje, turėjo įprastus darbus, kai kurie iš jų dirbo vienoje Kauno švietimo įstaigoje.
    Nustatyti bendrininkai, intymias paslaugas teikusios moterys iš Rusijos ir Ukrainos. Už viso to stovėjo Olga. Tačiau Esteros istorija kiek kitokia – į Kauną ji atvyko dirbti kitokį darbą. Tačiau pateko į tinklą.
    „Olga ieškojo gerai atrodančių, bedarbių moterų, ir jai buvo nesvarbu, kiek tau metų, ar tu vieniša, ar turi vaikų. Aš buvau apgyvendinta nuomojamame bute Kaune, kuriame buvau priversta santykiauti su vyrais. Iš manęs buvo atimtas asmens dokumentas“, – tęsė pasakojimą kolumbietė.
    20 vyrų per dieną
    Vyrai į butą, pasak jos, eidavo nuo 9 valandos iki 23 valandos, ir ji buvo verčiama su jais santykiauti.
    „Visą laiką jaučiau šleikštulį viduje, jaučiausi purvina. Buvau prievartaujama be jokios pertraukos, vyrai eidavo vienas po kito. Atvykus į Lietuvą buvo pasakyta, kad per dieną uždirbsiu 350 eurų ir privalėsiu santykiauti su 20 vyrų per dieną. O jeigu norėsiu laisvos dienos, už ją turėsiu susimokėti 50 eurų“, – atskleidė detales moteris.
    „Aš mėginau tam priešintis ir prašiau Olgos, kad man leistų vykti namo, sakiau kad to nenoriu. Tačiau Olga pasakė, kad privalau jai atiduoti 3000 eurų skolą už bilietus į Lietuvą ir tada galėsiu vykti namo“, – pasakojo atvykėlė iš Kolumbijos.
    Moteris prisipažino sutikusi su tokiomis sąlygomis, nes neturėjo kitos išeities. „Tačiau net ir atidavus pinigus manęs niekas neišleido, aš buvau įkalinta. Olga man ne kartą sakė, kad čia, Lietuvoje, užsieniečių niekas nemėgsta, kad ji čia turi daug pažinčių tarp policijos pareigūnų, sakė man pasisaugoti“, – pasakojo kolumbietė.
    Ji su siaubu prisimena tuos momentus, kai nematė jokios kitos išeities. Svetimas kraštas, menkos anglų kalbos žinios, prarastas pasas ir baisi vergovė.
    „Aš pirmą kartą Lietuvoje, kalbos nemoku, nieko čia nepažįstu. Pagalbos kreiptis tikrai bijojau ir nežinojau kur tą padaryti. O vyrai ateidavo kas pusvalandį. Man prasidėjo dideli dantų ir dantenų skausmai nuo patirtos prievartos. Galiausiai nebeiškenčiau ir nusprendžiau gelbėtis“, – tęsė pasakojimą Estera.
    Savanoriai vežiojo po ligonines
    Vieną dieną ji tyliai susidėjo daiktus ir pradėjo planuoti pabėgimą, laukė tinkamo momento ištrūkti iš užrakinto buto. Jai pavyko tai padaryti, nors pakeliui sutiko ginkluotus Olgos parankinius.
    „Nutaikiusi progą pasprukau į lauką, susistabdžiau pirmus sutiktus žmones ir paprašiau jų pagalbos. Buvo iškviesta policija“, – tęsė pasakojimą ji. Kauno pareigūnai patvirtino tokį faktą.
    Pareigūnai ją įkurdino Nakvynės namuose, o po to jos globą perėmė Kaune įsikūręs Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras. Užsienietė apgyvendinta jaukiame bute, ją savanoriai vežiojo į gydymo įstaigas, rūpinosi buitimi.
    „Jis istorija iš tiesų yra ypatinga. Patyrė tiek daug kančių Lietuvoje, tačiau vis tiek grįžo, ir kuria gyvenimą čia“, – sakė kolumbietei padedančio Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro koordinatorė Justina Stakaitytė.
    Savanoriai kolumbiete rūpinosi, vežiojo po gydymo įstaigas, surado advokatą. J.Stakaitytė pasakojo, kad atvykėlė buvo palaužta tiek fiziškai, tiek morališkai, teko ją vežioti pas įvairius specialistus.
    „Patekimas į šią situaciją mane labai stipriai paveikė. Aš atvykau su daug svajonių, susitaupyti pinigų, suteikti geresnę ateitį savo vaikams. Tačiau visą laiką jaučiausi labai blogai, patyriau didelę traumą, kurios nelinkėčiau niekam. Jaučiau didelę baimę aplinkai, viena niekur neidavau, tik kartu su Centro darbuotojomis“, – 15min pasakojo Estera.
    Susituokė su lietuviu
    Galiausiai Estera nusprendė grįžti namo į Kolumbiją. Tą ji ir padarė. Tačiau šiandien ją vėl galima sutikti Kaune. Kančias Lietuvoje patyrusi moteris grįžo į tą patį miestą.
    „Iš pradžių Lietuvai jaučiau visus įmanomus neigiamus jausmus, tiesiog nekenčiau šios šalies. Tačiau į Lietuvą sugrįžau todėl, kad čia radau ypatingą žmogų, kuris mane myli ir nori man padėti. Abu mes stengiamės augti kaip šeima ir sukurti geresnę ateitį mano vaikams. Esame laimingai susituokę. Dabar mokausi lietuvių kalbos ir ieškausi darbo“, – pagaliau atsirado šypsena kolumbietės veide.
    Kauno apygardos prokuratūros prokurorė G.Večerinskienė teigė, kad kol vyksta ikiteisminis tyrimas, negali daug kalbėti. „Kolumbietės istorija – išskirtinis atvejis. Yra nustatyti įtariamieji, bendrininkams įtarimai jau pareikšti“, – sakė ji.
    Prokurorė leido suprasti, kad pagrindinės įtariamosios Olgos gyvenama vieta Ispanijoje kol kas nežinoma. Tačiau tikimasi ją sučiupti.
    Nori bausti ir sekso pirkėjus
    Esterai padedančios nevyriausybinės organizacijos savanorės sako, kad Kauno pareigūnai padarė daug, tačiau lieka ir neišspręstų problemų.
    „Džiaugiamės Kauno kriminalistų puikiai atliktu tyrimu, aukų nukreipimu pagalbai, tačiau vis tik svarbūs šios išnaudojimo dramos veikėjai liko už kadro. Tai – sekso pirkėjai, nukentėjusios teigimu, „nesibaigiančioje eilėje kas 30 min. godžiai tenkinę savo lytinę aistrą su atvežtomis merginomis“, – sakė J.Stakaitytė.
    Ji stebisi, kaip tie šimtai kauniečių vyrų po „egzotiško sekso“ su prekybos žmonėmis aukomis ramiai grįždavo į savo ofisus, šeimas, studijas – iki kito jaudinančio patyrimo.
    „Mūsų manymu, sekso pirkėjai turėtų būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn kartu su nelaimingų moterų suteneriais“, – įsitikinusi centro koordinatorė.
    Nors Lietuvoje retkarčiais vykdomi „Plaštakių“ reidai, tačiau į dienos šviesą neištraukiami šių paslaugų pirkėjai. „Lengva surasti, nubausti moteris prostitucijoje, bet koks neįveikiamas uždavinys yra ištraukti į dienos šviesą sekso pirkėjus. Bet ar tokia laikysena ir nesukuria palankios terpės organizuotiems ar pavieniams suteneriams, besižvalgantiems „pigių kūnų“ ne tik Lietuvos provincijoje, bet ir Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, net tolimojoje Kolumbijoje?“, – stebėjosi ji.
    Autorius Marius Jokūbaitis

  • AKCIJA ,,SOS-PREKYBA ŽMONĖMIS!”

    Prekyba žmonėmis dažnai yra vadinama XXI amžiaus tragedija. Dar labiau bauginanti mintis yra ta, kad dažniausiai į prekybos žmonėmis pinkles patenka labiausiai socialiai pažeidžiamos visuomenės grupės, t.y. vaikai ir jauni žmonės. Dar didesnį susirūpinimą kelia tai, kad prekybos žmonėmis aukomis dažniausiai tampa labai jaunos moterys ir merginos.
    Spalio 11 d. centro mokiniai dalyvavo akcijoje „SOS- PREKYBA ŽMONĖMIS“, kurią organizavo Utenos apskrities vyriausiojo PK Visagino policijos komisariatas kartu su Lietuvos Carito  organizacija. Akcijos metu buvo pristatyta „Ekspozicija ant ratų“, kurios tikslas yra parodyti kokia  „apčiuopiama“, reali yra prekyba žmonėmis. Specialiai įrengtame treileryje yra rekonstruotos seksualinio ir darbinio išnaudojimo aukų gyvenimo sąlygos, jų gyvenimo nelaisvėje žiauri kasdienybė. Šia ekspozicija siekiama ne tik įspėti, bet ir paskatinti mūsų visuomenę nelikti abejingais, žinoti, kur ir kaip kreiptis pagalbos. Mokiniams buvo pristatomos įvairios išnaudojimo formos, aiškinama, kaip apsisaugoti ir netapti prekybos žmonėmis auka, dalinami lankstinukai su informacija.

  • GRIOVĖME MITUS APIE SEKSUALINĘ PRIEVARTĄ

    Spalio 10 d. Margaritos Rimkevičaitės paslaugų ir verslo mokyklos 10 klasės mokiniams vyko prevencinė paskaita apie seksualinę prievartą. Drauge bandėme suvokti tikrąjį šio reiškinio baisumą, sklaidyti metų metais kuriamus mitus.
    Pasak Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro programos „Prieš seksualinę prievartą“ koordinatorė Bernadetos Dumskytės, vis dažniau išaiškėja atvejai, kai seksualinę prievartą ir išnaudojimą patiria ne moterys, bet vyrai ir vaikai. Todėl būtina praskleisti tylos uždangą ir sugriauti mitus apie seksualinę prievartą.
    Prevencinės paskaitos metu buvo, kalbama apie tai, kad patyrusieji seksualinę prievartą negali savarankiškai atsistoti ant kojų, jiems reikalinga mūsų pagalba. Seksualinė prievarta Lietuvoje iki šiol yra tabu ir yra daug mitų, ypač apie vaikų seksualinę prievartą. Buvo kalbama apie tuos mitus, nagrinėjama iš kur jie kyla ir kodėl. Buvo aptarti skirtingi prievartautojų bruožai bei galimos seksualinės prievartos pasekmės aukai.
    Mokiniams buvo pateikta informacija, kad Kovos su prekybos žmonėmis ir išnaudojimu centras teikia nemokamą socialinę, psichologinę, teisinę pagalbą asmenims, nukentėjusiems Lietuvoje ir už jos ribų nuo seksualinės prievartos ir įvairių prekybos žmonėmis formų: prostitucijos, prievartinio darbo, išnaudojimo nusikalstamoms veikoms, fiktyvių santuokų, elgetavimo ir pan.
    Autorė Ieva Gabriūnienė

  • PASKAITA ,,PREKYBA ŽMONĖMIS IR PAGALBOS BŪDAI”

    Spalio 12d. Pagalbos mokytojui ir mokiniui centre vyko seminaras klasių vadovams ir soc. pedagogams “Prekyba žmonėmis ir pagalbos būdai”. Seminaro lektorės Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro socialinės daruotojos Žaneta Morkūnaitė ir Žavinta Širvydaitė.

  • ŽTK: ŠVIETIMO ATSTOVAI PRIVALO DĖTI PAGRINDUS PREKYBOS ŽMONĖMIS PREVENCIJAI, BET JŲ DALYVAVIMO PASIGENDAMA

    Netrukus, spalio 18 d., bus minima Europos Sąjungos kovos su prekyba žmonėmis diena. Spalio 11 d. Žmogaus teisių komitetas (ŽTK), vykdydamas parlamentinę kontrolę, posėdyje nagrinėjo prekybos žmonėmis klausimus.
    Prekyba žmonėmis arba kitaip – šiuolaikinė vergovė, išlieka vienu brutaliausių, sunkiai suvaldomų žmogaus teisių pažeidimų visame pasaulyje. Tai gali būti žmonių išnaudojimas priverstiniam darbui ar nusikaltimams daryti, išnaudojimas prostitucijai, priverstinės santuokos, prekyba organais ar kt.
    Europolo duomenimis, Europoje nuo prekeivių žmonėmis kasmet nukenčia apie 120 tūkstančių gyventojų. Kokie tikrieji prekybos žmonėmis mastai Lietuvoje, tikslių duomenų nėra. Lietuvoje 2016 m. buvo atliekami 56 ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis, iš jų – 29 ikiteisminiai tyrimai dėl išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms. Atliekamuose ikiteisminiuose tyrimuose buvo pripažinti nukentėjusiaisiais nuo prekybos žmonėmis pripažinti 44 Lietuvos Respublikos piliečiai ir viena Kolumbijos pilietė, nukentėjusiais nuo išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms – 7 Lietuvos Respublikos piliečiai. Nevyriausybinių organizacijų teigimu, realus nukentėjusiųjų skaičius yra ženkliai didesnis, todėl oficiali statistika iš esmės klaidina visuomenę, gerokai sumenkindama reiškinio mastą.
    Posėdžio metu komitetas išklausė Valstybės kontrolės auditorės nuomonę dėl valstybinio audito ataskaitoje „Prekyba žmonėmis – prevencija ir pagalba nusikaltimo aukoms” institucijoms pateiktų rekomendacijų įgyvendinimo bei susipažino su Vidaus reikalų ministerijos parengta ataskaita „Situacija kovos su prekyba žmonėmis srityje 2016 metais”.
    Pagal pateiktą auditorių vertinimą, Valstybės kontrolės rekomendacijos iš esmės buvo įgyvendintos ir kovos su prekyba sistema šoktelėjo ženklų šuolį į priekį. Sukurta tarpinstitucinio bendradarbiavimo sistema, apibrėžti reiškinio kontrolės subjektams tenkantys uždaviniai, nustatyti prekybos žmonėmis aukos identifikavimo kriterijai, apmokyti šioje srityje dirbantys asmenys.
    Posėdyje dalyvavęs Vidaus reikalų ministerijos kancleris Algirdas Stončaitis teigė, kad kovoje su prekyba žmonėmis laikomasi aukos intereso prioriteto principo – siekiama pagalbos aukai ištisus metus, ištisą parą. Tačiau kancleris, vėliau ir kiti kalbėję asmenys, pažymėjo, kad veikiančioje koordinacinėje sistemoje trūksta švietimo ir sveikatos atstovų dalyvavimo ir iniciatyvos. Pasak kanclerio, švietimo sistema turėtų padėti pagrindus aptariamo nusikaltimo prevencijai. Švietimo ministerijos atstovai negalėjo atsakyti į priekaištus, kadangi Žmogaus teisių komiteto kvietimo į posėdį nepaisė ir į posėdį neatvyko.
    Organizacijos KOPŽI vadovė, ilgametė kovotoja už prekybos žmonėmis aukų teises, Kristina Mišinienė nesutiko su valstybės institucijų atstovų teiginiais, leidžiančiais manyti, kad kova su prekyba žmonėmis vyksta efektyviai. Pasak K. Mišinienės per mažas dėmesys skiriamas vaikams – prekybos žmonėmis aukoms, nėra užtikrinama bendradarbiaujančių su teisėsauga aukų apsauga, Vidaus reikalų ministerija kratosi bet kokio tiesioginio sąlyčio su konkrečiomis situacijomis. Taip pat K. Mišinienė atkreipė dėmesį į tai, kad oficiali statistika sudaro klaidingą įsivaizdavimą, jog prekyba žmonėmis – itin retas reiškinys. Tačiau realiai, oficiali statistika yra tik ledkalnio viršūnė, mąstant apie tai, kad prekyba žmonėmis yra latentinis nusikaltimas. Be to „lietuviškoje” statistikoje lieka nematomi kai kurie asmenys. Pavyzdžiui, į Lietuvą pargabenti Šveicarijoje sulaikyti ir apklausti vagystėms išnaudojami vaikai, tačiau jie lieka nesuskaičiuoti ir nepastebėti pagalbą teikiančių organizacijų. Netinkamas kai kurių savivaldybių dėmesys problemai nulemia, kad kai kurie vaikai išvežami į užsienį nusikaltimams daryti iš tos pačios savivaldybės antrą ir trečią kartą.
    ŽTK, vykdydamas parlamentinę kontrolę, kasmet prekybos žmonėmis klausimui skiria ne vieną susitikimą, rengia konferencijas, aiškinasi, ar valstybės institucijos imasi efektyvių priemonių šio reiškinio prevencijai, išaiškinamumui, pagalbai prekybos žmonėmis aukoms. Komitetas aiškinasi, ar nevyriausybinėms organizacijoms, teikiančioms pagalbą nusikaltimų aukoms skiriamas pakankamas finansavimas. ŽTK pirmininkas Valerijus Simulikas pažadėjo, kad prekybos žmonėmis klausimas ir toliau nuosekliai bus komiteto dėmesio centre ir komitetas pasiryžęs imtis priemonių tiek užtikrinant adekvatų finansavimą bei imantis kitų reikalingų žingsnių, kuriais būtų siekiama kovos su prekyba žmonėmis efektyvumo.
    Didelis dėmesys kovai su prekyba žmonėmis skiriamas ir Europos Sąjungos mastu. 2011 metais buvo priimta Direktyva 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos, pakeičianti Tarybos pamatinį sprendimą 2002/629/TVR (toliau – Direktyva). Valstybės narės turėjo perkelti šios Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę iki 2013 m. balandžio 6 d. Direktyvoje nustatyti visoje Europos Sąjungoje taikytini būtiniausi prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos standartai ir pateikta prekybos žmonėmis apibrėžtis. Direktyva yra grindžiama žmogaus teisėmis pagrįstu požiūriu ir lyčių aspektu, kad būtų sustiprinta šio nusikaltimo prevencija, taip pat gerinama jo aukų apsauga ir pagalba joms.
    Teisingumo ministerijos atstovas, pristatydamas  2016 m. pateiktas Europos Komisijos  kovos su prekyba žmonėmis pažangos ataskaitas, pažymėjo, kad Direktyvos nuostatų perkėlimas į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę buvo atliktas laiku ir tinkamai. Buvo priimti atitinkami teisės aktų patobulinimai bei pakeitimai ir konstatuota, kad Lietuvoje nustatytas teisinis reguliavimas atitinka direktyvos nuostatas. Komiteto posėdžio metu buvo akcentuota, kad neužtenka tinkamai perkelti Direktyvos nuostatas, svarbu veiksmingas nuostatų įgyvendinimas ir padaryta pažanga kovojant su prekyba žmonėmis.
    Autorius Eglė Gibavičiūtė