kopzi

Category: Straipsniai – 2017

  • DVI ISTORIJOS

    Prieš metus pasirodžiusi Eglės Plytnikaitės knyga „Nematomi“ nutraukė dar vieną tylą – moterys, per stebuklą ištrūkusios iš prostitucijos pančių, pasakoja apie tai, kaip į juos įsipainiojo. Tam, kad būtume budresni, tam, kad užkirstume tam kelią. Skaitytojų dėmesiui – pirmos dvi istorijos.

     

    „Įsivaizduok, jei pasaulyje nebeliktų sekso pirkėjų, visa ši industrija sugriūtų tą pačią akimirką.“ E. E.

    Prostitucija visuomet kelia daug visuomenės diskusijų ir yra apipinta įvairiais mitais bei prietarais. Mes visi žinome, kas tai yra, tačiau ką galime pasakyti apie prostitucija užsiimančius žmones? Kodėl žmonės pasirenka šį kelią? Ar jie gali pasitraukti kada panorėję? Ar tai išvis yra pasirinkimas?

    Ieškodama atsakymų į šiuos bei kitus klausimus, aš pradėjau bendrauti su įvairiais prostitucija užsiimančiais ar anksčiau tai dariusiais asmenimis ir dokumentuoti jų taip retai girdimas gyvenimo istorijas. Knygoje „Nematomi” pateikiamos keturios Lietuvoje gyvenančių moterų pasakojimais paremtos istorijos, kuriose jos atvirai ir nuoširdžiai kalba apie savo patirtis prostitucijoje.

    Apie prostituciją bei prekybą žmonėmis Lietuvoje garsiau kalbėta iškart po nepriklausomybės atkūrimo. Tai buvo metas, kai daugybė modelių agentūrų atstovais apsimetusių sutenerių keliavo po šalį, kviesdami jaunas ir naivias merginas tapti super modeliais Vakarų Europoje.

    Daugybė išvykusių merginų dingo be žinios ir vaikščiojo ne podiumu, o purvinais viešnamų koridoriais. Žmonės buvo išgąsdinti, socialinės reklamos skatino būti atsargiems arba „jie parduos tave kaip lėlę“, ir nusikaltėliai tyliai pasitraukė.

    Bėgant laikui atrodė, kad problema išspręsta, ir įspėjimai nutilo. Tuo tarpu suteneriai įsikūnijo į naują, žavesnį ir asmeniškesnį personažą – jie sugrįžo kaip mylimieji (angl. loverboys), nepakeičiami šiuolaikinės prekybos žmonėmis elementai. Jie mezga santykius su jaunomis ir pažeidžiamomis moterimis, surenka apie jas visą reikiamą informaciją ir, atėjus tinkamai progai, parduoda jas, kontrolei pasitelkdami fizinį ir psichologinį smurtą.

     

    MARGARITA

    – Kokia buvo tavo šeima?– klausiu šalia manęs susigūžusios Margaritos.

    – Nežinau, prasta. Abu mano tėvai buvo alkoholikai ir gerdavo praktiškai kasdien. Jei kurią dieną ir būdavo blaivūs, tai žinodavau, kad pinigų jau visiškai nebeturi ir eis mano stalčius kraustyt, ieškot, gal aš turiu kažką pasislėpus. Žinai, aš susirasdavau kaime kokių pagalbinių darbų – ravėdavau, turguj daržoves pardavinėdavau, tai pasitaupydavau mokyklai ar dar kam ir jie žinodavo, kad aš pinigų turiu pasislėpus. Iš pradžių gražiai prašydavo, kad atiduočiau, bet jei neduodavau, visus daiktus apversdavo ir vis tiek atimdavo. Po vieno tokio baliaus iš mano pinigų tėvą pasikorusį miškely radom. Tada jau visai blogai namie buvo,– pasakoja Margarita.

    Smulki, baltapūkė, vaikiškai lygios odos mergina, veriančiai mėlynomis akimis, atrodo gerokai jaunesnė, nei yra iš tikrųjų. Patikėti, kad ji jau suaugusi, padeda tik jos sodrus, žemas balsas ir kraupi gyvenimo istorija.

    Margaritai buvo šešiolika, kai ji sutiko ir įsimylėjo savo būsimąjį sutenerį Tomą. Aštuoniolikos ji paliko savo girtaujančių tėvų namus ir išsikraustė gyventi pas jį, tikėdamasi susikurti geresnį gyvenimą. Porai trūko pinigų, tad Tomas pasiūlė kartu padirbėti Olandijoje.

    – Žinai, ką jie sako… Kad namus tvarkysi, vaikus prižiūrėsi, bet darbas kitas buvo…– nuleidžia galvą Margarita.

    Margarita buvo išprievartauta dar automobilyje, pakeliui į Olandiją. Tomo draugai perspėjo, kad nei priešintis, nei verkti nėra prasmės, nes niekas tikrai nežada jai padėti. Atvykus vaikinai jai aprodė Raudonųjų žibintų kvartalą, pristatė kelis porno filmus ir be užuolankų paaiškino, ką ji turės daryti.

    – Tu neįsivaizduoji, kiek aš verkiau. Žinojau, kad bus žiauru, ir aš nieko negaliu padaryti,– pasakoja ji.

    Margarita bandė bėgti, tačiau už tai buvo sumušta iki sąmonės netekimo. Fizinės bausmės buvo nuolatinis atsakas į bet kokį jos nepaklusnumą, prašymus ar ašaras. Margaritą pardavę vyrai mėgino galutinai ją palaužti ir įbauginti taip, kad ji nebedrįstų net kalbėti be jų leidimo.

    – Mane visą laiką pykindavo, ir aš kasdien vemdavau. Atsimenu, visą kūną skaudėdavo taip, kad pajudėt negalėdavau. Tada duodavo uostyti kažkokių miltelių, kad atsigaučiau ir visą apsvaigusią į tą langą vesdavo,– sako ji.

    Margarita nedrįso pasiskųsti nei viešnamį lankiusiai policijai, nei socialinėms darbuotojoms, nes nuolatos matė, kaip jie draugiškai spaudžia rankas ją talžantiems suteneriams, tuo tarpu ji kasdien turėdavo aptarnauti milžinišką skaičių vyrų ir patyrė daugybę fizinių sužalojimų. Kurį laiką Margarita buvo tikra, kad būtent taip ir mirs, iki vieną naktį ją prižiūrėjęs sargas pamiršo užrakinti duris, ir jai pavyko pabėgti.

    Šiuo metu Margarita didžiausią dėmesį skiria savo fiziniams sužalojimams, tačiau jos psichologinės traumos atrodo gerokai rimtesnės. Ją persekioja nesibaigiantys naktiniai košmarai bei panikos priepuoliai, gatvėje vaidenasi buvusių sutenerių ir klientų veidai, ir ji jau nebegali įsivaizduoti savo gyvenimo be raminamųjų.

    Niekuomet neapleidžianti baimė Margaritai kliudo ir darbo paieškose. Prieš kurį laiką atlydėjusi ją į darbo pokalbį viename Senamiesčio restorane, nebegalėjau jos įkalbinti žengti į vidų. Restorane esantys vitrininiai langai jai priminė praeitį, ir akimirką ji patikėjo, kad sugrįžo į savo košmarą Raudonųjų žibintų kvartale.

    Tačiau Margarita išgyveno. Ši smulkutė, pažeidžiama mergina, kurią suteneriai vadino maža šiukšlyte, sugebėjo atlaikyti ilgus teismus ir nusiųsti savo skriaudėjus į kalėjimą. Deja, tai neišgydė jos patirtų sužalojimų, ir ji vis dar dreba eidama pro stiklines parduotuvių vitrinas.

    Žinai, būna gyvenime dalykų, kurių net labai norėdamas negali pamiršti, – sako Margarita ir praryja dar vieną piliulę.

     

    NATALIJA

    – Ką tu galvoji apie savo buvusius klientus? – klausiu priešais mane sėdinčios juodaakės Natalijos.

    – Nekenčiu aš jų, išsigimėliai kažkokie. Ir Vilniaus dėl jų nekenčiu, paskui sutinki juos gatvėj, tai taip šlykštu pasidaro. Įsivaizduoji, jie net pas mane besilaukiančią atvažiuodavo. Niekas jiems nerūpėjo. O kai Rygoj gyvenau, mane gi nuo vienuolikos pardavinėt pradėjo. Dar visai vaikas buvau, o pirkėjų visada pilna būdavo,– pasakoja ji.

    – Niekas neklausė, kiek tau metų?

    – Baik tu, neįdomu jiems. Kuo jaunesnė – tuo geriau,– susierzina Natalija ir paprašo manęs perskaityti neseniai gautus dokumentus, nes pati taip ir neturėjo galimybės išmokti normaliai skaityti ar rašyti.

    Natalija pasakoja, kad vienintelis gražus jos gyvenimo periodas buvo vaikystė, kurią ji praleido su seneliais.

    – Labai mane seneliai mylėjo ir labai rūpinosi manim. Jei būčiau likusi su jais, mano gyvenimas visai kitoks būtų – ir namus dabar turėčiau, ir normalią šeimą, bet mama išėjo iš kalėjimo ir išsivežė mane. Pasiėmė pas save ir pas patėvį į Rygą, o jis išprievartavo mane dar vienuolikos, visai mažą. Papasakojau viską mamai, o ji nepatikėjo, tik apdaužė, kad nesąmones kalbu, tai aš apsiverkiau ir iš namų išėjau.

    Viena gatvėje atsidūrusi vienuolikmetė kurį laiką nakvojo autobusų stotyje, o maistui užsidirbdavo prašydama išmaldos. Čia mergaitę užkalbino gerokai už ją vyresnis vyras ir pasiūlė savo pagalbą.

    – Artiomas man pasakojo, kad gerą darbą turi, kad pasirūpins manim, kad dabar viskas bus gerai. Parsivedė pas save į butą, maisto visada parnešdavo ir aš, aišku, tikėjau. Po to sužinojau, kad jis užsidirbdavo vogdamas ir perpardavinėdamas daiktus ir dar, kad buvo narkomanas.

    Pirmąją narkotikų dozę Natalija susileido vos vienuolikos. Tuomet pasaulis ėmė suktis gerokai greičiau ir visos jos problemos, gėda bei nerimas išnyko. Ji tapo priklausoma jau po pirmojo dūrio ir dozės pradėjo prašyti kasdien.

    – Atsimenu, Artiomui buvo žiaurios lomkės, vogt eit neturėjo jėgų, o dozės labai reikėjo. Tada jis į namus atsivedė krūvą draugų ir atidavė jiems mane vietoj pinigų. Po to jis man nuolat siūlydavo už dozę su vyrais miegot. Pamatė, kad taip labai lengvai užsidirbti gali, o aš jau priklausoma buvau ir sutikau.

    Artiomas ieškodavo klientų baruose, vesdavosi juos namo ir siūlydavo jiems už pinigus permiegoti su Natalija, taip užsidirbdamas pragyvenimui. Kartu jie gyveno ketverius metus, iki Natalijai suėjo penkiolika, ir ji suprato, kad yra išnaudojama. Susikrovusi daiktus mergina išvažiavo į Vilnių ieškoti savo mylimų senelių, tačiau atvykusi sužinojo, kad jie mirę, ir vėl atsidūrė gatvėje. Į Vilnių Nataliją atlydėjo ir jos priklausomybės, tad netrukus ji susipažino su vietiniais narkomanais ir pradėjo verstis prostitucija stoties rajone, nes kito būdo išgyventi nežinojo.

    – Taip ir gyvenom ten, nuo dozės iki dozės. Užsidirbi kažkiek ir viską iki paskutinio cento narkotikams išleidi. Sau mes ten nieko nenusipirkdavom ir nesusitaupydavom,– pasakoja ji.

    Iš gyvenimo gatvėje Nataliją ištraukė socialinės darbuotojos. Jų paskatinta moteris pradėjo reabilitaciją ir po visų išbandymų bei nuopuolių atrado savyje jėgų atsitiesti ir mokytis gyventi kitaip.

    – Dabar aš tik noriu būti gera mama savo dukrytei, kad jai neatsitiktų taip, kaip man. O mano mama man dar kartais paskambina, tu neįsivaizduoji, ką ji man šneka,– kraipo galvą Natalija.

    – Ką ji sako, atsiprašinėja?

    – Baik tu. Iš pradžių skambino ir sakė važiuot dirbt prostitute į Vokietiją. Įsivaizduoji, kokia motina gali tokius dalykus savo dukrai siūlyt, bet šitą aš dar galėjau atleisti. Tada, kai sužinojo, kad laukiuosi, siūlė parduot savo vaiką. Sakė, aš tau surasiu moterį, kuri prižiūrės tave, gražiuose namuose gyvensi, visko turėsi, o to vaiko tau vis tiek nereikia. Po šito aš apie ją net galvot nebenoriu, – užbaigia Natalija, glėbyje tvirtai spausdama savo mažą dukrelę.

    Autorius Eglė Plytnikaitė

    Publikuota: 2017,. lapkričio 24d. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-11-24-dvi-istorijos/166373

  • SEKSO INDUSTRIJA SUGRIŪTŲ, JEI NEBELIKTŲ PIRKĖJŲ

    Lietuvoje baudžiama už seksualinius santykius su nepilnamečiais, tačiau oficialios nepilnamečių prostitucijos statistikos beveik neturime. Kartkartėmis viešąją erdvę sudrebina skandalai, susiję su globos namų vaikais, nukentėjusiais nuo šio verslo, tačiau, ekspertų vertinimu, tai tėra tik ledkalnio viršūnė.

    „Kodėl globos namų atsakingi asmenys, vaiko teisių apsauga besirūpinančios tarnybos nekalba apie nukentėjusius vaikus? Jie prabyla, kai jau nebėra kur dingti – kai faktus atskleidžia žiniasklaida ar nevyriausybinės organizacijos“, – teigia Kristina Mišinienė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė, nuolat susidurianti su seksualiai išnaudojamais vaikais, augančiais tiek globos įstaigose, tiek namuose.

    Atlikus sociologinius tyrimus šeimose, kuriose gyveno išaiškinti užsiimantys prostitucija nepilnamečiai, pastebėta, kad tėvai ir vaikai tarpusavyje mažai bendravo, prieš vaikus buvo naudojamas psichologinis, fizinis smurtas, dauguma tėvų neprižiūrėjo savo vaikų arba perdėtai juos kontroliavo, dėl to dažnai kildavo tarpusavio konfliktų. Daugelis tokių šeimų turėjo materialinių sunkumų, vienas iš šeimos narių buvo teistas ar netgi sėdėjo kalėjime. Dažnai tokių vaikų tėvai buvo išvykę, juos augino seneliai ar giminės.

    Mokslininkai, apklausę pedofilijos aukas, yra atskleidę, kad vaikystėje patirta seksualinė trauma neišgydoma – jos pasekmės lieka visam gyvenimui. Mergaitės, kartais iš lengvabūdiškumo, o dažniausiai psichologinės prievartos būdu įtrauktos į prostitucijos tinklą, išgyvena didelį stresą, nesaugumą, joms sunku kurti psichologiškai sveikus santykius. Dažnai tokios merginos – dar beveik vaikai – bando žudytis, pjaustosi rankas, įpranta į alkoholį ir narkotikus, pakliūva į psichiatrines ligonines. Vėliau jos tampa prostitutėmis, prekybos žmonėmis aukomis.

    Priežasčių, dėl kurių mergaitės įsitraukia arba yra įtraukiamos į prostituciją, yra įvairių: tai ir smalsumas, ir noras turėti savo pinigų, gyventi suaugusiojo žmogaus gyvenimą. Tačiau būna šantažo ir prievartos elementų, ką atskleidė neseniai išaiškintas klestėjęs sąvadavimas ir prostitucija Švėkšnos specialiajame ugdymo centre, kuriame gyvena ir mokosi nepilnametės, turinčios elgesio ir emocijų sutrikimų.

    Grasinimais, šantažu ir prievarta kelios vyresnės mergaitės į prostituciją įtraukė jaunesnes 14–16 metų mergaites. Jos sutardavo, kur turėtų atvykti „klientai“, ir nusiųsdavo ten savo drauges. Įdomiausia tai, kad vyriškiai, pirkdavę nepilnamečių paslaugas, puikiai matė, jog tos mergaitės yra labai jaunos, tačiau nemanė, kad daro joms kokią nors žalą.

    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI) neseniai atliko socialinį eksperimentą, sugriovusį mitą, kad seksualines paslaugas perka tik žemo socialinio sluoksnio vyrai. Anot eksperimentą inicijavusio centro atstovų, prostitucijos industrija klesti ir niekaip nesibaigia tik dėl to, kad yra pirkėjų. Gavę prostitučių klientų telefonų numerius, eksperimento organizatoriai skambino jiems, prašydami atsiųsti savo šeimų nuotraukas neva gražiausios šeimos nuotraukos konkursui. Atsiliepdavę vyrai nuoširdžiai džiaugėsi suteikta galimybe dalyvauti tokiame konkurse, o vienas atsiliepusiųjų pasisakė esąs Dievo tarnas, tad nelabai jam ir tinkąs toks eksperimentas…

    Kažkas yra pasakęs: „Įsivaizduok, jei pasaulyje nebeliktų sekso pirkėjų, visa ši industrija sugriūtų tą pačią akimirką.“ Šios industrijos, kurios pavadinimas yra kilęs iš lotyniško žodžio „prostitutio“ (liet. išniekinimas, garbės nuplėšimas), generuojamos pajamos pasaulyje yra trečioje vietoje – po ginklų ir narkotikų prekybos.

    Policijos atstovai, nuolat susiduriantys su prostitutėmis, laikosi nuomonės, kad prostitučių paslaugomis dažniausiai naudojasi nuotykių, įvairovės ieškotojai, tačiau Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro darbuotojai išskiria dar vieną sekso paslaugų pirkėjų rūšį – žmones, norinčius už pinigus nusipirkti kito žmogaus kūną ir daryti su juo, ką nori. Nedrįsdami prašyti savo teisėtų sutuoktinių ar draugių patenkinti jų „fantazijas“, jie iškrypėliškai santykiauja ir su nepilnametėmis, tinkančiomis jiems į dukras. Pasiteiravus, ar patiktų, jei prostitucija verstųsi žmona ar dukra, jie, be abejo, atsakytų, kad ne. Savas kailis visada arčiau kūno.

    Psichologė Gražina Sapiegienė, paprašyta apibūdinti žmogų, perkantį nepilnametės mergaitės lytines paslaugas, teigia: „Tai yra nelaimingas žmogus. Jo – kaip ir žmogaus, darančio nusikaltimus – gyvenime, o dažniausiai vaikystėje, yra kažkas įvykę. Tai gali būti įvykis arba santykis su vienu iš tėvų ar kitu asmeniu, su vaikais mokykloje ar pan. Kažkas paspaudžia tą mygtuką – veiksmas, frazė, pašaipa, įžeidžiantis komentaras (nepajėgus ir pan.), gali būti, kad vaikas buvo liečiamas, aptarinėjamas, menkinamas… Psichologijoje yra terminas – projekcija. Tie vyrai vaikystėje gali būti patyrę pažeminimą, jautęsi menkaverčiai, neturėję sąlygų pasipriešinti. Toks berniukas užauga su vidiniu skauduliu.

    Jau būdamas suaugęs viduje jis jaučiasi kaip mažas berniukas, lyg ir keršijantis savo skriaudėjui. Susiformuoja iškreiptas požiūris. Tokio žmogaus gyvenimas dvilypis: jis save suvokia kaip vyrą, bet viduje gyvena mažas vaikas, negalėjęs išreikšti negatyvių emocijų. Neišreikšta energija niekur nedingsta. Tokiam vyrui padėti gali tik psichologinis konsultavimas, bet vyrai nelengvai prisipažįsta, jie gūžiasi, ieško suprantamų būdų, kaip sau palengvinti tą kančią. Tai lyg alkoholizmas…“

    *               *           *

    Įvardijus, kad prostitucija yra blogis, reikia su juo kovoti. Pasak Lietuvoje neseniai viešėjusio nevyriausybinės organizacijos CAP International aljanso vykdomojo direktoriaus Gregoir‘o Thery, prostitucijos mastus gali sumažinti tik įstatymo pataisos, pagal kurias sekso paslaugų pirkimas būtų įvardintas kaip kriminalinis nusikaltimas. Prancūzijoje prostitutės klientą galima sulaikyti nelaukiant, kol įvyks lytinis aktas ir bus perduodami pinigai. Užtenka susitarimo veiksmo.

    Tą patį jis siūlo įteisinti ir Lietuvoje, kurioje veikia įstatymas, bet nėra jo įgyvendinimo mechanizmo. Kai Prancūzijoje įsigaliojo naujas įstatymas, kriminalizavęs sekso paslaugų pirkimą, per metus buvo nubausta 1200 prostitučių klientų. 9 iš 10-ies vyrų pripažįsta, jog norėjo pirkti seksą, kadangi tuomet jiems reikia tik sumokėti baudą ir išklausyti paskaitų kursą sekso paslaugų pirkėjų mokykloje. Neprisipažinus pradedamas tyrimas, ateina laiškai, kviečiantys į posėdį, kviečiama policija su įkalčiais. Tyrimas yra viešas, jį gali stebėti kiekvienas, o tokio nepageidautino dėmesio niekas nepageidauja.

    Autorius Rasa Baškienė

    Publikuota: 2017,m. lapkričio 24d. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-11-24-sekso-industrija-sugriutu-jei-nebeliktu-pirkeju/166397 

  • IŠ LEKTORIŲ LŪPŲ-APIE PREKYBA ŽMONĖMIS PAVOJUS

    Nuotr. Gausiai susirinkusiems dalyviams VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu“ centro lektorės pasakojo ir tikras prekybos žmonėmis aukų istorijas, kurios sukrėtė ne vieną.
    „Prekybos žmonėmis pavojai – ką žinome apie tai?“ – tokiu pavadinimu antradienį rajono policijos komisariate vyko mokymai, kuriuose dalyvavo per 50 dalyvių: bendruomenės pareigūnai, seniūnijų socialinio darbo organizatorės, mokyklų socialinės pedagogės ir psichologės, Vaiko teisių apsaugos skyriaus ir kt. specialistai, bendruomenių, įstaigų atstovai.
    VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu“ centro lektorės Justina Stakaitytė ir Vaida Matusevičiūtė susirinkusiems mokymų dalyviams pasakojo, kas tai yra prekyba žmonėmis, kokios jos formos, verbavimo būdai, galimos aukos, ką daryti, jei tampi prekybos žmonėmis auka, kur kreiptis pagalbos, ką daryti ruošiantis vykti dirbti į užsienį. Lektorės pasakojo ir tikras prekybos žmonėmis aukų istorijas. Didelis skaičius susidomėjusiųjų šia tema ir problema nustebino lektores. Jos mielai atsakinėjo į klausimus, pasakojo apie „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu“ centro atliekamas funkcijas, realią pagalbą į prekybos žmonėmis tinklą patekusiems žmonėms, dalino informacines skrajutes, knygas apie prekybą žmonėmis.
    Pasak bendruomenės pareigūnės Aušros Mockevičiūtės, lektorės žadėjo pagelbėti vykdant prevenciją mokymosi įstaigose vyresnių klasių moksleiviams. Mokymų paslauga bus apmokėta iš lėšų, gautų iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, laimėjus prevencinių programų konkursą.

  • PREKYBOS ŽMONĖMIS PAVOJAI – KĄ ŽINOME APIE TAI?

    Šiandien, t.y. lapkričio 21 d., Šakių rajono policijos komisariate vyko mokymai tokiu pat pavadinimu, skirti specialistams. Mokymuose dalyvavo 54 specialistai: bendruomenės pareigūnai, seniūnijų socialinio darbo organizatorės, mokyklų socialinės pedagogės ir psichologės, Vaikų teisių skyriaus ir kt. specialistai, bendruomenių, įstaigų atstovai. VšĮ “Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu” centro lektorės Justina ir Vaida susirinkusiems mokymų dalyviams pasakojo kas tai yra prekyba žmonėmis, kokios jos formos, verbavimo būdai, galimos aukos, ką daryti jei vis gi tampi prekybos žmonėmis auka, kur kreiptis pagalbos, ką daryti ruošiantis vykti dirbti į užsienį, dalinosi tikromis prekybos žmonėmis aukų istorijomis. Didelis susidomėjusių šia tema ir problema skaičius nustebino lektores. Jos mielai atsakinėjo į dalyvių užduotus klausimus, pasakojo apie “Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu” centro atliekamas funkcijas, realią pagalbą į prekybos žmonėmis tinklą patekusiusiems žmonėms, dalino informacines skrajutes, knygas prekybos žmonėmis tematika. Mokymai vyko visą dieną, nes dėl didelio dalyvių skaičiaus, jie vyko dviems grupėms.Lektorės pažadėjo pagelbėti vykdant prevenciją prekybos žmonėmis tema mokymosi įstaigose vyresnių klasių moksleiviams. Mokymų paslauga bus apmokėta iš lėšų, gautų iš LR VRM, laimėjus prevencinių programų konkursą.
    Autorius Aušra Mockevičiūtė

  • ŽADĖJO, KAD DIRBS ŪKYJE, BET PATEKO Į SEKSO VERGIJĄ: EMIGRANTĖS PASAKOJA SIAUBINGUS DALYKUS

    Vos baigusios mokyklą jos emigravo, tikėjosi pradėti dirbti ūkyje, tačiau pateko į tikrų tikriausią pragarą – į prostitucijos liūną įpainiotos jaunos lietuvaitės iki šiol neranda ramybės.
    Su tokiu atveju teko susidurti Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro atstovei Vaidai Matusevičiūtei.
    Po to, kai 2015-ųjų pavasarį Jungtinėje Karalystėje, Kento grafystėje, buvo surengti reidai, būtent šiam centrui patikėta pasirūpinti 6-iomis iš Vilniaus rajono kilusiomis lietuvėmis, kurios buvo verčiamos pardavinėti savo kūnus.
    Vos 18-20-ies metų merginos į Angliją vyko, nes šeimose jautė didelį nepriteklių, tačiau svajojusios svetur įsitvirtinti pateko į sekso vergiją – lietuvio jos buvo baugintos, mušamos, žeminamos ir pardavinėjamos. Per dieną kiekvienai jų tekdavo patenkinti juodžiausias kelių dešimčių vyrų svajas.
    Šiuo metu tyrimas jau baigtas, o kaltuoju pripažintas Romas Drulia atsidūrė už grotų. Tiesa, keturiems viešnamiams vadovavęs suteneris įkalintas vos 4,5 metams.
    Statistikoje – tik apskritas nulis
    Savo ruožtu nukentėjusios merginos iki šiol gyvena nežinioje – tie asmenys, kurie nukentėjo užsienyje, buvo išnaudoti prostitucijoje, prieš kuriuos buvo smurtaujama, jie tapo prekybos žmonėmis aukomis, nori gyventi ir kurti ateitį Lietuvoje, tačiau jų nėra nukentėjusiųjų statistikoje mūsų šalyje.
    „Šių ir kitų merginų neįtraukimas į Lietuvos statistiką klaidina visą visuomenę, nes atrodo, kad Lietuvoje prostitucijos aukų skaičius mažėja – matome sąmoningą ar ne klaidinimą. Duomenys yra reikalingi ne tik ataskaitoms Briuseliui, bet, visų pirma, visuomenei ir vietinėms tarnyboms. Kaip mes galime kurti veiksmingą prevenciją, jei, pavyzdžiui, šiuo atveju, Vidaus reikalų ministerija rodo apskritus nukentėjusių nulius Vilniaus regione?! Kalbame tik apie vieną tyrimą viename Anglijos mieste“, – dėmesį į problemą atkreipė V. Matusevičiūtė. Išskirtinė – kiekvienos merginos istorija, tačiau siekdama padėti geriau suprasti situaciją pašnekovė sutiko papasakoti apie dviejų draugių atvejį.
    Išskirtinė – kiekvienos merginos istorija, tačiau siekdama padėti geriau suprasti situaciją pašnekovė sutiko papasakoti apie dviejų draugių atvejį.
    Apgavo lietuvis
    „Dvi iš šešių merginų darbą užsienyje susirado dar būdamos Lietuvoje, „per skelbimą“. Sandėliuose-šaldytuvuose jos turėjo rūšiuoti daržoves. Tas darbas toks ir buvo, tačiau net spec. aprangos nepadėdavo – būdavo fiziškai labai sunku, todėl jos nusprendė paieškoti kitokio darbo. Internete jos aptiko skelbimą, kad ieškomi darbuotojai ūkyje“, – istoriją pradėjo pasakoti V. Matusevičiūtė.
    Nors minėtame skelbime nebuvo nurodytos konkrečios detalės – sąlygos, darbo valandos, atlygis, lietuvės nusprendė surizikuoti. „Buvo savaitgalis, jos paskambino nurodytu numeriu. Atsiliepė labai malonus vyras, lietuvis, kuris pasiūlė savaitgalį – kas yra keista, atvykti pas jas, merginas pasiimti ir nuvežti į darbo vietą. Atvyko jis su kažkokia mergina, nusivežė lietuves ne į ūkį, o į butą, kur galiausiai joms buvo paaiškinta, kad šios privalės teikti seksualines paslaugas“, – DELFI sakė pašnekovė.
    Ji pripažino – daug kam tai atrodys naivu, tačiau kalbame apie kiek kitam socialiniam ratui priklausančius asmenis. „Kai žmonės yra iš pažeidžiamų šeimų, skurdo, nepritekliaus, dažnai jie net nesusimąsto, kur vyks, kaip gyvens, jie galvoja tik apie galimybę užsidirbti daugiau. Paskambinusios telefonu jos irgi neišsiaiškino konkrečios informacijos. Bent kažkokios darbinės patirties turintis žmogus klaustų, kokiu adresu jis vyks, koks tai darbas, iš karto pasidomėtų atlygiu ir darbo valandomis, tačiau joms užteko tik tos informacijos, kurią matė. Tai yra patiklios asmenybės, neturinčios ribų, baimės jausmo“, – aiškino specialistė.
    Kas dieną sulaukdavo po 20-30 vyrų V. Matusevičiūtės teigimu, merginos bandė priešintis, spėjo, gal įvyko nesusipratimas, tačiau joms tuoj buvo liepta pasidažyti, gražiai apsirengti ir laukti vyrų.
    „Viena mergina dalijosi savo patirtimi, kad tą pirmąją dieną, kai pas ją atėjo vyras, jis paklausė, ar tą ji daro savo noru. Spėčiau, ji greičiausiai atrodė liūdna, pikta, nusiminusi, buvo apsiverkusi. Išgirdęs neigiamą atsakymą, jis sumokėjo, tačiau kambaryje jie tiesiog pusvalandį prabuvo kartu – šis prie jos nelindo“, – tikino V. Matusevičiūtė.
    Tiesa, kiti užsukantys taip maloniai nesielgė. Kas dieną lietuvės sulaukdavo ir po 20-30 vyrų. Klientai mokėdavo 50 svarų (56 eurus) už 30 minučių ir 120 svarus (133 eurus) už valandą. Didžiąją dalį pinigų suteneriai susirinkdavo, tačiau šiek tiek palikdavo ir skriaudžiamosioms.
    „Jei atsisakydavo vykdyti nurodymus, jos, pasakojo, buvo tąsomos už plaukų, stumdomos į sieną, pargriaunamos ant lovos. Joms visą laiką liepdavo gražiai atrodyti, dažytis, tvarkytis nagus. Jos to nedarydavo, nes visiškai nenorėjo, bet į minėtą butą vis ateidavo vyras arba moteris, kurie prieš jas smurtaudavo, niekindavo, bandydavo paveikti psichologiškai. Tarkime: „Pažiūrėk, kaip čia atrodai, sutrė, ateis klientas, o tu nė moteris, nė ką“, – perpasakojo pašnekovė.
    Buvo stipriai įbaugintos
    Paklausta, kodėl merginos nebandė pabėgti iš buto, V. Matusevičiūtė aiškino, kad jos buvo stipriai įbaugintos, nuolat tikrinamos, nors turėjo ir būsto raktus, neretai likdavo vienos. „Tik iš pat pradžių bute jos buvo prižiūrimos, tačiau vėliau joms buvo duoti raktai, gyveno jos tarsi ir laisvos. Tiesa, suteneriai vis paskambindavo, klausdavo, ką šios veikia, įspėdavo, kad netrukus bus patys ar ateis žmogus, iš tiesų atvykdavo jų patikrinti. Toks stiprus psichologinis spaudimas ir gąsdinimai: „Aš žinau, kur tu gyveni Lietuvoje, jei grįši arba kažkam pasiskųsi, tau bus blogai“, veikė“, – sakė ji.
    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro atstovės teigimu, pasakyti, kad reikėjo bėgti, labai lengva, tačiau kai reikia imtis iniciatyvos, dažnas pabūgsta. „Jos bijojo, kad su jomis bus susidorota. Vykdamos į tariamą ūkį jos maždaug nupasakojo, kur gyvena, paminėjo tam tikras detales apie šeimą“, – tikino V. Matusevičiūtė.
    Planavo, tačiau pabėgti nepavyko
    Tiesa, vieną dieną merginos išdrįso bandyti bėgti, susikrovė daiktus, laukė tinkamo momento, kai galės išeiti, tačiau suteneriai jas aptiko.
    „Jie atvažiavo į butą, rado, kad jos susikrovė daiktus, nori sprukti, vėl ėmė prieš jas smurtauti. Suteneris tikino papirkęs policijos pareigūnus, esą jie vis tiek jas sugrąžintų atgal, tik tektų gyventi dar blogesnėmis sąlygomis“, – pasakojo pašnekovė. Tačiau tiesa ta, kad pareigūnai šiuos nusikaltėlius ilgą laiką sekė ir surengė jiems pasalą. Minėtos merginos buvo išgelbėtos įvykdyto reido metu.
    „Pareigūnai bandė įeiti kaip klientai, tačiau nebuvo įleisti. Suteneriai lietuves buvo iš anksto perspėję, kad tądien jokių klientų jos nepriimtų, durų neatidarytų. Tiesa, kai policininkai ėmė laužti duris, jos jas atvėrė. Galiausiai jos papasakojo, ką patyrė“, – pasakojo V. Matusevičiūtė.
    Vertė vartoti alkoholį ir narkotikus Savo ruožtu kitos lietuvės merginos butuose gyveno su užsienietėmis. Lietuvių pora buvo įkūrusi kažką panašaus į viešnamį. „Kai imdavo priešintis, jos buvo verčiamos vartoti narkotines medžiagas ir alkoholį. Tai esą buvo reikalinga tam, kad atėjus klientui jos būtų patenkintos, „nesiardytų“. Viena mergina net grįžusi į Lietuvą negali atprasti nuo alkoholio, jai taip sunku tai pakelti.
    Visos merginos – labai jaunos. Vienos jų tik baigė mokslus, kitos – vos 10 klasių ir išvyko to geresnio gyvenimo ieškoti. Kai kurios jų vergystėje prabuvo net apie metus“, – nurodė V. Matusevičiūtė. Anot jos, viena mergina turėjo dar 3 ar 4 brolius ir seseris, kita gyveno ne su tėvais, o su seneliais, gaunančiais mažas pensijas.
    „Mano aptartos merginos išvyko dviese – viena jų dirbo, kita vyko pas ją, kitos važiavo į Angliją po vieną“ , – pastebėjo specialistė.
    Gyvenimai susiklostė skirtingai V. Matusevičiūtės teigimu, iš 6 minėtų merginų Lietuvoje šiuo metu gyvena 4. Dvi jų – vėl Anglijoje, ten jos išvyko dėl ekonominių priežasčių. „Viena esančių Lietuvoje dirba prie maisto, virtuvėje, baigė mokslus, kita šiuo metu augina mažą vaikelį, trečia mokosi profesinėje mokykloje, ketvirtoji dirba fabrike. Savo ruožtu esančios užsienyje iš pradžių dirbo paprasčiausius darbus, juos jos dažnai keitė. Pastaruoju metu, bendravome prieš mažiau nei mėnesį, jos dirbo parduotuvėje“, – pasakojo pašnekovė.
    Ji džiaugėsi, kad merginų gyvenimai galiausiai susiklostė sėkmingai, nes į Lietuvą jos grįžo itin blogos būklės.
    „Tik kelių merginų artimieji žino apie šią situaciją, tad, visų pirma, jos labai baiminosi, kad tik šeimos nariai nieko apie tai nesužinotų. Viena mergina turėjo net antrąją pusę. Be to, jos nežinojo, kas toliau bus, kas jų laukia – ar dar reikės vykti į užsienį, į apklausas. Jos buvo palūžusios, linkusios į depresiją, labai pažeistos ir sužalotos“, – kalbėjo specialistė.
    Gavo vos 4,5 metų Pats R. Drulia ilgai slapstėsi, tad tyrimą apsunkino ir tai. Surastas vyras buvo tik paskelbus Europos arešto orderį. „Iš pat pradžių jis neigė savo kaltę, tačiau vėliau, spėčiau, paprotinus advokatui, ją jis pripažino. Kalėti jis pasiųstas 4,5 metų. Jam šiuo metu yra 35-eri, prostitucijos tinklą jis valdė apie dvejus ar trejus metus“, – pasakojo V. Matusevičiūtė. Tuo metu kartu su juo veikusi mergina pastojo, šiuo metu ji yra Lietuvoje, jai paskirtas namų areštas. „Kaip aš supratau, bus sprendžiama, ką su ja daryti. Tikėtina, Anglijai jos neišduos, ji bus nubausta Lietuvoje“, – tikino V. Matusevičiūtė.
    Skirta 4,5 metų laisvės atėmimo bausmė
    Savo ruožtu Kento grafystės policijos atstovas spaudai Martin Very DELFI nurodė, kad šią bylą tyrė Kento ir Essexo sunkių nusikaltimų skyrius. „R. Drulia kontroliavo 4 viešnamius Ročesteryje, Gilinghame, Čathame ir Maidstone nuo 2013 m. balandžio iki 2015 m. spalio“, – rašoma atsakyme DELFI. Ištirta, kad oficialios gyvenamosios vietos neturėjęs lietuvis iš Jungtinės Karalystės pabėgo būtent 2015 m. Galiausiai jis suimtas šių metų vasarį, kai bandė kirsti sieną, skiriančią Lenkiją ir Vokietiją. „2017 m. liepos 31-ąją jis buvo nuteistas ketverių su puse matų bausme, bus deportuotas vykdant bausmę. Teismas nustatė, kad R. Drulia dirbo organizuotoje grupėje, kuri reklamavo darbus internete. Šie skelbimai buvo jaukas, įtraukiantis aukas į sekso vergiją“, – rašoma atsakyme. Jame taip pat nurodoma, kad R. Drulia dalyvavo pervežant dvi lietuves į Jungtinę Karalystę, privertė jas dirbti prostitutėmis. „R. Drulia buvo įtrauktas į organizuotą nusikalstamą tinklą, kuriame žiauriai ir nesąžiningai išnaudotos moterys. Aukoms buvo suteikiama naujo gyvenimo viltis, tačiau vietoj to jos buvo priverstos nelegaliai dirbti prostitutėmis. Už gimtosios šalies ribų šios moterys jautėsi silpnos ir pažeidžiamos, tai R. Drulia panaudojo finansinei naudai gauti“, – cituojamas detektyvas ir seržantas Jason Booth, šią situaciją pavadinęs šiuolaikinės vergovės pavyzdžiu.
    Autorius Rūta Pukenė

  • SEKSUALINIS PRIEKABIAVIMAS: KODĖL AUKOS PRABYLA TIK PO KELERIŲ METŲ

    Prieš savaitę apie seksualinį priekabiavimą prabilusios Julija Steponaitytė bei Paulė Bocullaitė, regis, suskaldė visuomenę į dvi dalis: vieni teigia, kad nereikia be teismo „nuteisti“ režisieriaus Šarūno Barto ir nagrinėja jaunų moterų istorijų detales, o tuo tarpu kiti stebisi visuomenės neišprusimu seksualinio smurto atžvilgiu ir ragina nekaltinti aukos, kuriai kalbėti ir taip sunku.
    K. Mišinienė: visa esmė yra ne aukos elgesyje
    Nacionalinės teismų administracijos duomenimis, 2014-2017 metų I pusmetį išnagrinėtos vos 5 seksualinio priekabiavimo bylos. Tuo tarpu Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė DELFI teigė, kad realios statistikos, kiek žmonių kasmet nukenčia nuo seksualinio priekabiavimo ar smurto nėra.
    „Tai, kas patenka į baudžiamosios teisės akiratį, gali būti fiksuojama, bet priekabiavimui pavirsti ikiteisminiu tyrimu reikia labai daug pastangų ir tai yra vienetiniai atvejai. 5 bylos, ar įsivaizduojate, kokie tai maži skaičiai? Problemos mastą gali pamatyti ir pakalbinus eilinę auditoriją: masiškai kyla rankos, kad, taip, buvo priekabiauta ar prieš žmogaus valią atlikti kažkokie veiksmai. Tuomet ir pamatai problemos mastą bei supranti, kad tai yra labai arti mūsų, bet mes to nenorime matyti. Vienoje diskusijoje moteris pasakė, kad niekas nenumirė nuo pliaušktelėjimo per užpkalį. Toks požiūris parodo, kad mums dar yra labai daug kur dirbti“, – pastebi K. Mišinienė.
    Visuomenėje pasirodžius pašaipių nuomonių, jog vyrai nė nebegali flirtuoti, K. Mišinienė pabrėžia, kad flirtas labiau apibrėžiamas kaip žaismingas dviejų asmenų bendravimas, o ne veiksmai, kurie atliekami prieš kito žmogaus valią: „Visi sutinkame, kad flirtas nėra galios pasireiškimas, kur vienas sukandęs dantis atsakinėja kitam asmeniui. Jau pats žodis „priekabiavimas“ nusako apie ką kalbama ir kas ko nori, ar nenori.“
    Pašnekovės manymu, visuomenėje apie šią problemą nėra pakankamai kalbama. „Vien visuomenės reakcija parodo, kad mes išvis esame tokio reiškinio suvokimo pradinėse stadijose. Ten, kur mes suprantame seksualinio priekabiavimo esmę, apie galios pasireiškimą per tokį priekabiavimą, mes tikrai nenagrinėsime ar auka buvo išgėrusi, ar neišgėrusi, ar jai patiko, ar nepatiko, čia yra svarstymai, kurie parodo tokio reiškinio nesuvokimą. Manau, kad žmonėms, kurie iškėlė šias problemas, kažkuria prasme yra lengviau kalbėti, nes jei mes kalbėsime apie eilines darbuotojas regionuose, tai joms tikrai labai sunku prabilti ir iškelti tokius klausimus. Manau, kad mes tik pradedame, svarbu dabar nesustoti ir eiti tolyn“, – sako K. Mišinienė.
    Specialistės nestebina ir tai, kad aukos prabyla net ir po kelerių metų. „Patyrus tokias traumas, žiaurius išgyvenimus yra labai sunku prabilti. Kai nukentėjusių klausia, kodėl taip ilgai tylėjo, pirmiausia jos atsako, kad bijojo, jog niekas jomis nepatikės. Matome, kad moterims tenka gintis, kad jos neišprovokavo, kad ne jos buvo tokių veiksmų kaltininkės. Tenka įrodinėti, kad tau, pavyzdžiui, sakė tam tikrus dalykus.
    Nuskriaustai pusei tarsi perkeliama visa įrodinėjimo našta, juk niekas nenagrinėja, koks tas priekabiautojas, kokie buvo jo tikslai, kodėl jam reikėjo priekabiauti, kodėl jis kitu būdu negalėjo gauti, ko jam reikia? Apie tai labai mažai kalbama, pavyzdžiui, dabar nagrinėjama, kad auka buvo išgėrusi, tai gal ji pati to norėjo? Ji turėjo televizorių, o kodėl turėjo? Visa tai pasako mums, kodėl aukos tyli. Jos tarsi apšviečiamos labai stipriais žibintais ir šito jos nenori. Manau, kad turime kalbėti ne apie tai, kad tos moterys begėdės ir gal melavo ar prisigalvojo, o apie tai, kaip padėti, kaip įgalinti moteris, kad žibintai apšviestų ne tik jas, bet ir priekabiautojus. Visa esmė yra ne aukos elgesyje“, – teigia K. Mišinienė.
    Specialistė pastebi, kad darbo aplinka yra ta terpė, kur dažnai pasireiškia seksualinis priekabiavimas: „Dažniausiai priekabiaujama ne prie savo lygmens žmogaus, darbuotojo, nes priekabiautojas gali gauti labai smarkų atkirtį, viešą sugėdinimą, tad priekabiaujama prie žemesnės pozicijos darbuotojų. Čia labai svarbu kalbėti apie galios santykį, kaip jis pasireiškia. Mane pačią dažnai nustebina, kad girdėdama konkrečius priekabiavimo atvejus darbinėje aplinkoje, matau, kad asmenys, kurie priekabiauja, tokie viršininkai, gyvenime gali būti kompleksuoti, nesirealizavę žmonės, tačiau darbinėje aplinkoje, kur jie turi svertus atleisti iš darbo, priimti, pakelti atlyginimą, staiga tas menkas boselis virsta tokiu galiūnu ir jam atlapos visos durys, jam atrodo, kad jo pavaldiniai yra kaip jo nuosavybė.“
    K. Mišinienės manymu, stipriausias ginklas kovojant su seksualiniu priekabiavimu yra viešumas. „Visi šie veikėjai, kurie yra „drasūs“ lįsti pavaldinėms po sijonais, pliaukšėti per užpakalį ar pateikinėti dviprasmiškus pasiūlymus, jie visi bijo viešumo. Tai yra pats stipriausias ginklas, ko gero, tai net stipresnis ginklas už ikiteisminį tyrimą. Viešumas, kai visa aplinka sužinos, koks tu esi niekingas ir pasmerks tave. Manau, kad mes turėtume rengti diskusijas, kalbėti apie šią problemą ir skleisti kiek įmanoma plačiau, kad tai nueitų per visą Lietuvą“, – mano K. Mišinienė.
    L. Slušnys: daugelis nemoka suprasti signalų ir tai yra rimta problema
    Psichiatras Linas Slušnys pažymi, kad aukos į seksualinį priekabiavimą ar smurtą reaguoja labai skirtingai. „Jei vertiname, kad tai yra kritinės situacijos, tai aukos išgyvena nuo šoko iki kaltės jausmo, liūdesio ir depresijos, kol prieinama iki susitaikymo. Susitaikymas su situacija kaip tik ir yra tas momentas, kai žmogus yra laisvas ir apsisprendžia kalbėti arba toliau gyventi savo gyvenimą. Atėjimas į susitaikymo etapą yra labai svarbus momentas. Dažniausiai auka įstringa kuriame nors etape, pavyzdžiui, kaltės ar neigimo fazėje, o tuomet bijoma apie tai kalbėti ir bendrauti“, – teigia psichiatras.
    L. Slušnio manymu, žmogui kalbėti apie intymius dalykus jau iš esmės yra nemalonu, o kalbant apie prievartą – dažnai manoma, kad galbūt žmogus pats prisidėjo, yra pats kaltas, tad vengia kalbėti šia tema ir tai viešinti, dažnai apie įvykį nežino net artimieji.
    „Kai kada ir prievartautojas būna prigąsdinęs. Šiuo atveju Lietuvoje skambančioje istorijoje gal nebuvo prigąsdinimo, bet, aišku, baimė yra, nes šiuo atveju bijoma netekti vaidmens, darbo ar įtakos. Paprastai tie prievartautojai mėgsta keršyti, kadangi empatija yra jų „šluba dalis“, jie labai blogai jaučia kito žmogaus emocinę būklę.
    Vartojami tokie žodžiai kaip „nepakeičiamų nėra, tuoj pat tave pakeisiu“. Čia ne tiek ta baimė, kad kažko nesakyk, o kad „jei nepaklusi, tai…“. Tai yra absoliutus kontroliavimas. Dažnai žmogui reikia nueiti nemenką kelią, kol jis susivokia, kad tai yra nesąmonė, kad galima ir be jo gyventi ir turėti savo veiklą. Paaiškėja, kad jis nieko ir negali duoti, jei tu pats neturėsi, bet tam turi praeiti laiko, tam žmogui iki tam tikro lygio turi suaugti savivertė ir savivoka, kad atsirastų sprendimai ir galėtų tikrai atvirai prisipažinti, kad taip, tai tikrai yra prievarta, ne mano paties kaltė, o to kuris prieš mane naudojosi savo įtaka“, – sako psichiatras.
    L. Slušnys pažymi, kad žmonės labai sunkiai priima visuomenės nuomonę: „Aukos labai sveria šiuos dalykus, tačiau turbūt ateina momentas, kai auka nebegali ištylėti, nes pūlinys per stiprus, per daug pritvinkęs. Tuomet tu nori, ar ne – sprogsti, jis pats išsiveržia. Šiuo atveju, turbūt, taip ir buvo, o tas paskatinimas iš pasaulio buvo tarsi adatos dūris į pūlinį, kuris ėmė ir šovė į viršų.“
    Psichiatras mano, kad bendravimo ribos visuomet yra labai aiškios. „Jeigu mano elgesys kitą dirgina ir jis pasako „ne“, tai turi būti „ne“. Bet dažniausiai į „ne“ reaguojama kaip į „juk tikrai nori“ – čia juk tokia yra klasikinė vyriškio samprata. Jeigu mergina sako „ne“, tai čia tik „laužymasis“, kad būtų labiau nepasiekiama. Bet „ne“ yra „ne“. Lauk, gal po 20-ies ar 5-erių metų pasakys „taip“, nes tuo momentu parodei pagarbą jos pozicijai ir tai gali tapti priežastimi, kodėl bus pasakyta „taip“. Manau, kad daugelis visuomenėje nemoka tų signalų skaityti, nemoka suprasti ir tai yra rimta problema“, – teigia L. Slušnys.
    A. Pažarskis: svarbu laikytis nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų
    „Seksualinis priekabiavimas yra apibrėžtas Baudžiamojo kodekso 152 straipsnyje, pagal kurį tai yra priekabiavimo veiksmai prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens, siekiant seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis“, – sako Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis.
    Teisėjas teigia, kad įrodinėjant seksualiai priekabiavusio asmens kaltę yra svarbu laikytis nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų. „Jis reiškia, kad asmuo yra laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Todėl kaltės įrodinėjimo našta tenka ne nukentėjusiajam ar kaltininkui, o kaltinimą byloje palaikančiam prokurorui.
    Kaltininkas savo nekaltumo byloje įrodinėti neprivalo, tačiau pasinaudodamas teise į gynybą jis gali pateikti duomenų, paneigiančių pareikštą kaltinimą. Siekiant, kad būtų atskleista padaryta veika, nuo seksualinio priekabiavimo nukentėjęs asmuo taip pat turėtų kiek įmanoma daugiau padėti tyrimui, pateikti tikrovę atitinkančią informaciją apie įvykį, kitus duomenis.“ Seksualiniai nusikaltimai dažniausiai įvyksta tuomet, kai aplink nėra galimų liudininkų. A. Pažarskio teigimu, neatsižvelgiant į tai, kokia nusikalstama veika yra padaryta, asmens kaltumas baudžiamojoje byloje yra įrodinėjamas ne tik pagal liudytojų parodymus: „Įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, gali būti gaunami ir iš kitų šaltinių. Svarbu, kad šie duomenys būtų susiję su byla ir gauti teisėtais būdais, pavyzdžiui, atlikus Baudžiamojo proceso kodekse numatytus tyrimo veiksmus (apklausus nukentėjusįjį, įtariamąjį ir kt.)“
    Teisėjas teigia, kad nėra numatyti konkretūs kreipimosi į policiją ar teismą terminai, tačiau reikėtų atsižvelgti į tai, kad kiekvienai nusikalstamai veikai yra nustatyti senaties terminai. Suėjus jiems, apkaltinamasis nuosprendis byloje negali būti priimtas ir baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas.
    „Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai skaičiuojami nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Kadangi seksualinis priekabiavimas yra laikomas baudžiamuoju nusižengimu, numatomas trejų metų senaties terminas. Vadinasi nuo seksualinio priekabiavimo nukentėjęs asmuo į policiją turėtų kreiptis kiek įmanoma greičiau. Greitas kreipimasis yra būtinas ne tik dėl to, kad gali sueiti senaties terminai, bet ir tam, kad būtų įmanoma neuždelsus surinkti pakankamai nusikalstamos veikos padarymą ir kaltininko kaltę pagrindžiančių įrodymų“, – sako A. Pažarskis.
    Jei auka ryžtasi prabilti praėjus keleriems metams, A. Pažarskis ragina pirmiausia atkreipti dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl seksualinio priekabiavimo yra pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pranešimas, ar prokuroro reikalavimas.
    „Kitas svarbus aspektas yra tas, kad nukentėjęs asmuo gali ir nežinoti, kokia tiksliai seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui veika prieš jį buvo padaryta. Tokiais atvejais iš anksto sudėtinga nustatyti tiek senaties terminus, tiek ir atsakyti, kada yra per vėlu kreiptis į teisėsaugos institucijas. Kadangi šiuos klausimus baudžiamojo proceso nustatyta tvarka sprendžia tam įgalioti subjektai, būtent nukentėjusio asmens kreipimasis gali padėti į juos atsakyti. Vien tai, kad nukentėjęs asmuo neturi nusikalstamos veikos padarymą pagrindžiančių duomenų, neturėtų jo sulaikyti nuo kreipimosi į teisėsaugos institucijas. Duomenų, būtinų atskleisti padarytą veiką, rinkimo procesiniai veiksmai būtų atliekami ir tokių duomenų pakankamumo klausimai sprendžiami baudžiamojo proceso metu pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus“, – teigia teisėjas. Tokiu atveju, jei asmuo pateikė melagingus kaltinimus dėl seksualinio priekabiavimo, jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Už melagingą skundą apie nusikalstamą veiką baudžiamasis kodeksas, be kitų, numato ir laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmę.
    Autorius Simona Macijauskaitė

  • PARODĖ, KOKS GYVENIMAS LAUKIA PREKYBOS ŽMONĖMIS AUKŲ

    P. Vedauskytė ir V. Matusevičiūtė marijampoliečius kvietė pasižiūrėti, kokiomis sąlygomis dažniausiai gyvena prekybos žmonėmis aukos.

    Ketvirtadienį Marijampolės centre, prie V. Kudirkos gatvėje įsikūrusio prekybos centro „Maxima“, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras surengė prevencinę akciją „ant ratų“. Jos metu organizacijos plėtros koordinatorė Paulina Vedauskytė ir socialinė darbuotoja Vaida Matusevičiūtė marijampoliečiams pasakojo tikras nukentėjusių žmonių istorijas, dalijo lankstinukus, demonstravo videomedžiagą Marijampoliečiai taip pat galėjo apžiūrėti specialiai akcijai įrengtą vegonėlį-priekabą. Mat būtent tokiuose vagonėliuose dažniausiai ir slenga žiauri nuo prekybos žmonėmis nukentėjusių ir išnaudojamų žmonių kasdienybė.

    Tokie renginiai šį mėnesį taip pat vyks Sasnavoje, Igliaukoje ir Liudvinave. P. Vedauskytė pasidžiaugė, kad Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro veiklą vartina bei finansiškai remia ir Marijampolės savivaldybė.

    „Suvalkiečio“ informacija

     

  • SVARSTOMA GALIMYBĖ KURTI SEKSUALINIŲ NUSIKALTĖLIŲ REGISTRĄ

    Siekiant apsaugoti vaikus Seime svarstoma galimybė kurti seksualinių nusikaltėlių registrą ar juos išskirti į atskirą dalį šiuo metu veikiančiame įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre.
    Socialdemokratų darbo partijos frakcijos narė Rimantė Šalaševičiūtė teigia, kad seksualinių nusikaltimų registras galėtų būti plačiau prieinamas, nes dabartinio nusikaltimus padarusių asmenų registro informacija sunkiai pasiekiama.
    „Šiandien mes turime bendrą registrą, kuriame registruojami įtariamieji ir padarę nusikaltimus asmenys. Čia patenka ir tie asmenys, kurių nusikaltimai susiję su seksualiniu išnaudojimu. Nesant atskiro registro, yra sunku gauti informaciją įvairioms įstaigoms, nevyriausybinėms organizacijoms, kurios dirba su vaikais ir įdarbina asmenis“, – penktadienį žurnalistams Seime sakė R. Šalaševičiūtė.
    „Reikia grįžti prie atskiro seksualinio nusikaltėlių registro idėjos ar bent išskirti bendrame registre atskirą dalį, kuri būtų prieinama didesnei daliai darbdavių“, – pažymėjo Seimo narė.
    Parlamentarės iniciatyva penktadienį Seime klausimą aptarė ministerijų, valstybės įstaigų, vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, nevyriausybinių organizacijų atstovai.
    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė sakė, kad esamas įtariamųjų ir nusikaltėlių registras yra per daug bendras, siūloma, kad seksualinių nusikaltėlių registras būtų atviresnis visuomenei. Anot jos, diskusijos klausimas, kam ir kiek toks registras būtų prieinamas.
    „Mes matytume registrą labiau prieinamą visuomenei, ne tik specialistų grupėms, kurie turi pereiti daugybę biurokratinių barjerų, kad pasiektų tą informaciją. Galima diskutuoti, kokios būtų prieinamumo pakopos, kokie asmenys galėtų prieiti, kokia nuasmeninta informacija galėtų būti plačiai teikiama, bet registras turėtų tarnauti, būti ne kažkur popieriuje ar neprieinamoje svetainėj, bet padėti apsisaugoti“, – kalbėjo nevyriausybinio sektoriaus atstovė.
    Anot jos, nevyriausybininkai pasisako už tai, kad tokia nuasmeninta informacija būtų prieinama plačiai – pavyzdžiui, bendruomenė matytų, kiek jos regione yra seksualinius nusikaltimus padariusių ar įtariamų asmenų.
    „Mes galvotume, kad nereikia vardo, pavardės, tikslaus adreso, bet kad bendruomenė žinotų, kad jų teritorijoj yra penki–dešimt–dvidešimt asmenų, kurie buvo apkaltinti dėl tokio nusikaltimo“, – sakė K. Mišinienė.
    Anot jos, tokia informacija bendruomenę paskatintų būtų atidesne, nes šiuo metu regionuose kartais susiduriama su požiūriu, kad seksualiniai nusikaltėliai gyvena tik didmiesčiuose ir t. t.
    „Mes, nevyriausybininkai, – ne už persekiojimą nusikaltimus padariusių asmenų, mes tikrai ne apie tai, registras yra prevencinė priemonė“, – pabrėžė centro vadovė.
    Vaiko teisių kontrolierės Editos Žiobienės vyriausioji patarėja Audronė Bedorf teigė, kad nėra teisinių kliūčių kurti tokį registrą.
    „Galimybes tokias valstybė turi, teisės aktai, tarptautiniai dokumentai to neriboja, ir tai yra visiškai valstybės apsisprendimas, ar turėti tokį registrą, ar ne. Praktikų yra įvairių, kiek man teko susipažinti su tyrimais, linkstama prie to, kad valstybės turi tokius registrus“, – sakė A. Bedorf.
    Kartu ji sakė, kad sunku komentuoti, kokią naudą duotų toks registras, kol nėra aišku, kokiu principu jis veiktų, kokia informacija ir kam būtų prieinama.
    „Registras galėtų turėti naudą, tai būtų didesnė vaikų apsauga nuo galimo seksualinio išnaudojimo, bet viskas priklausytų, kokie būtų priimti sprendimai, kiek jis būtų viešai prieinamas, kaip būtų kontroliuojami tie žmonės, kurie teisti, atlikę bausmę, išėję, kiek mes sektumėme jų gyvenimą, gyvenamosios vietos keitimą“, – sakė patarėja.
    Seimo kanceliarijos Tyrimų skyriaus surinkta medžiaga rodo, kad atskiri seksualinių nusikaltėlių registrai sukurti JAV, Kanadoje, Kroatijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, tokį registrą planuojama sukurti Lenkijoje. Daugelyje kitų Europos šalių seksualiniai nusikaltimai registruojami kartu su kitais kriminaliniais nusikaltimais arba jų registravimas sudaro neformalų „registrą“.
    Daugelyje šalių seksualiniams nusikaltėliams, atlikusiems bausmę, taikomos papildomos ribojimo priemonės, ypač darbo su vaikais srityje.
    Užsienyje atliktų tyrimų duomenimis, maždaug vienas iš penkių vaikų tampa vienokio ar kitokio seksualinio smurto auka. Lietuvos policijos duomenimis, 2015 metais 5,1 proc. vaikų, tapusių nusikaltimų aukomis, patyrė seksualinę prievartą.

  • TEISMAS LEIDO MOTINAI SUSITAIKYTI SU DUKTERS ŽAGINTOJU: PENKIOLIKMETĖ LIKO PATI KALTA

    Metus trukęs seksualinis išnaudojimas, penkiolikmetės ryžtas apie tai prabilti viešai, dvejus metus trukęs sekinantis teisinis procesas, lydimas nuolatinio spaudimo tiek iš 40 metų už ją vyresnio vyro, tiek iš artimųjų pusės, baigėsi visišku paauglės pralaimėjimu prieš sistemą. Nors pagal Lietuvos įstatymus lytinis santykiavimas su jaunesniu nei 16 metų asmeniu yra nusikaltimas net nesant prievartos, teisme paauglės prievartautojas atsipirko bauda.
    Mergaitė pati atėjo į policiją
    Kaip pasakojo su šia istorija gerai susipažinusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) darbuotoja Monika Murnikaitė, nedidelį raidos atsilikimą turinti mergaitė užaugo šeimoje, kurioje skurdas, alkoholis bei smurtas buvo kasdienybė. Keista, bet ši šeima taip ir nebuvo įtraukta į socialinės rizikos grupę, taigi jokia pagalba jai nebuvo teikiama.
    Mergaitės vyriausioji sesuo gana anksti sukūrė šeimą ir išsikraustė į kitą kaimą, vėliau nusprendė perimti jaunesnio brolio globą. Galiausiai pati susilaukė trijų vaikų. Tėvas niekada nebuvo pavyzdingas ir tėviškas – jam butelis būdavo svarbesnis nei vaikų gerovė. Mama, pavargusi nuo skurdo ir problemų, nusprendė išvykti į Angliją ieškoti geresnio gyvenimo.
    Tuomet Ieva (vardas pakeistas) ir atsidūrė sesers atsakomybėje. Kai jos mama grįžo atgal į Lietuvą, ji kartais vykdavo pagyventi pas mamą. Panašu, kad ji nesijautė gerai nei pas seserį, nei pas motiną. Beje, sesuo ir pati kreipėsi į vaiko teisių apsaugos specialistus, sakydama, kad nesusitvarko su Ieva, tačiau pagalbos šeima negavo.
    Kai 15 metų mergaitė prakalbo apie tai, kad ją seksualiai prievartauja 40 metų už ją vyresnis kaimynas, namiškiai nepatikėjo. Mergaitė apie tai pirmiausia prasitarė socialinei pedagogei, o ši paragino ją kreiptis į policiją. Ieva taip ir padarė. Ji paaiškino, kad vyras kelis kartus ją išžagino, taip pat vertė užsiimti oraliniu seksu, tikindamas ją mylintis ir vesiantis.
    Motiną įtikino vyriškio SMS žinutė
    „Šeimos nariai nepalaikė Ievos ir spaudė ją atsiimti parodymus, nes prievartautojas ir jo žmona siūlė už tai pinigus. Svarbu paminėti, kad Ievos sesuo buvo skolinga pinigų prievartautojui, o tėvas buvo jo bendradarbis.
    Motina, iš pradžių taip pat netikėdama, nes tas vyras kaime buvo visų gerbiamas verslininkas, dukrą nuvedė pas ginekologę, o ši patvirtino, kad mergaitė turėjusi lytinių santykių. Tuomet motina parašė jam SMS žinutę, teigdama, kad Ieva pastojo. Vyro atsakymas galutinai patvirtino kaltę: „Ievai ir vaikui nupirksiu butą ir juos išlaikysiu – tik niekam nesakykite.“
    Prievartautojas viso teisminio proceso metu rasdavo galimybę susisiekti su auka ir ją kalbinti pakeisti parodymus, nors mergaitė, stengdamasi jo išvengti, ne kartą keitė telefono numerį.
    Svarbu paminėti, kad Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nurodo, kad nusikaltimai, padaryti prieš nepilnametį asmenį, turi būti išnagrinėti per kuo trumpesnį laiką, o nepilnametė apklausiama tik vieną kartą siekiant išvengti pakartotino traumavimo. Ievai nepasisekė, nes vien ikiteisminis tyrimas truko 2 metus, o pati mergaitė buvo apklausta 4 kartus ir dar 2 kartus prievartos istoriją reikėjo papasakoti teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertams“, – pasakojo M.Murnikaitė.
    Paauglė neatlaikė spaudimo – pakeitė parodymus
    Ketvirtos apklausos metu Ieva pakeitė savo parodymus ir ėmė sakyti, kad santykių su minėtu vyru neturėjo. Teiginius, kad mergaitė patiria spaudimą iš kaltinamojo (net jai pakeitus telefono numerį, jis sugebėdavo jį sužinoti ir siuntinėjo įvairaus pobūdžio SMS, skambindavo), teismas atmetė: esą neįmanoma įrodyti, kad iš nežinomo numerio atėjusią žinutę parašė kaltinamasis.
    Galiausiai bylai patekus į teismą, motinai, kuri atstovavo savo nepilnametei dukrai, buvo nuolat tvirtinama, kad ši byla bus pralaimėta, nes Ieva keičia parodymus. Negana to, vieno iš posėdžių metu išgirdo, kad bylą nagrinėti perims kitas teisėjas, ir tuomet jau jos nagrinėjimas užtruks dar mažiausiai dvejus metus. Tai reiškia, kad ir vėl darbdaviui reikės aiškinti, kodėl jos nebus darbe, ieškotis žmogaus, kuris galės ją nuvežti iki už daugiau nei 90 km esančio teismo. Viso to motinai pasirodė per daug, ir byla baigėsi susitaikymu.
    Teismas leido susitaikyti
    „Ievos byloje nuostabą kelia faktas, kad Šiaulių apygardos prokurorė neapskundė Pakruojo rajono apylinkės teismo pirmos instancijos nuosprendžio, pasibaigusio susitaikymu. Prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą, šioje situacijoje – pasimetusią, spaudžiamą mergaitę, kuri nebuvo sulaukusi 16 metų amžiaus ribos, nuo kurios gali duoti sutikimą lytiškai santykiauti. Apskritai kyla klausimas, kaip galima susitaikyti seksualinio nusikaltimo byloje, kai Baudžiamojo kodekso 1511 straipsnis nurodo:
    „Pilnametis asmuo, lytiškai santykiavęs ar kitaip tenkinęs lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.“ Juolab kad pats brandaus amžiaus kaltinamasis prisipažįsta, kad turėjo lytinių santykiu su Ieva ir žinojo, kad jai vos 15 metų. Deja, jis atsipirko nedidele įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą ir išvengė baudžiamosios atsakomybės“, – teigė specialistė.
    Pasak jos, ši byla akivaizdžiai parodo, kad Lietuvoje neturime kvalifikuotų vaikų advokatų, kurie atsidavę gintų tik vaiko interesus.
    Po teismo nuosprendžio paauglė bandė žudytis
    Specialistės teigimu, po teismo verdikto mergaitei pablogėjo sveikata, ji ne kartą bandė žudytis ir galiausiai pateko į psichiatrinę ligoninę.
    „Mergaitė nebenorėjo eiti į mokyklą ir išvis eiti iš namų. Mokykloje ji patyrė patyčias, kaime pasklido kalbos, kad ji laisvai santykiauja su bet kuo. Neatlaikiusi aplinkos pasmerkimo Ieva nusprendė mesti mokyklą, tačiau niekas nebandė jos perkalbėti.
    Tiesa, mokyklos darbuotojai stengėsi įkalbėti merginą mokytis namuose, kad bent jau baigtų mokyklą, tačiau jau buvo per vėlu – Ieva jau nebeturėjo tokio noro, netikėjo nei savo jėgomis, nei kitų žmonių pagalbos siūlymais.
    Kadangi Ieva kelis kartus kraustėsi – gyveno tai pas mamą, po to pas sesę, po to vėl pas mamą, po to vėl pas sesę, – už ją atsakomybės neprisiėmė nei viena regioninė Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Kuomet buvo prašyta atsakingų tarnybų imtis veiksmų, reaguoti į traumuotos mergaitės poreikius, tarnybos ją siuntinėjo nuo vienų pas kitas.
    Pabrėžiant, kad mergaitė yra itin pažeidžiama, kad jai būtina kvalifikuotų specialistų pagalba ir konkretūs priimami veiksmai, jie teigė, kad viskas yra tik įtarimų lygmenyje, o realių faktų nėra. O kol jų nėra – nėra ir problemos. Žiūrint į popierius, viskas teisėta. O žiūrint į vaiko gyvenimą?“ – klausė pašnekovė.
    Ekspertai siūlė remtis pirminėmis apklausomis
    „Vaikai, nukentėję nuo seksualinės prievartos, labai sunkiai gyja po patirtų traumų ir dažnai turi gyventi su giliomis žaizdomis, kurias gydytis turi patys. Mes, visuomenė, nebegalime nereaguoti į tam tikrų tarnybų abejingumą, į šių pažeistų vaikų poreikius ir negalime tylėti, kai laisvėje vaikšto pedofilai vien todėl, kad nukentėjusioji „susitaikė“ su kaltinamuoju. Ievos istorija liudija, kaip lengvai atsipirko prievartautojas ir kokias pasekmes toliau patiria auka: patyčios, spaudimas, gėda…
    Vaiko teisių apsaugos specialistai ne tik niekaip nereagavo į tokį keistą teismo sprendimą, bet ir dabar nemato poreikio dirbti su mergaite, kuriai būtina psichologinė pagalba, kad ji nesijaustų pati kalta, nes aukos, jeigu nuosprendis išteisina skriaudėją, jaučia didžiulį nusivylimą ir gailisi, kad apskritai apie tai prabilo. Nuskamba net tokie pasakymai – esą neapsimoka, nes jai tuoj sukaks aštuoniolika metų.
    Ši istorija yra visomis prasmėmis ciniška. Suaugusio, turinčio šeimą kaimyno išprievartauta penkiolikmetė, turinti specialiųjų poreikių, visą laiką po padidinamuoju stiklu: „gal tau patiko?“, „gal pati tą vyrą ir suviliojai“, „rado dėl ko čia teistis“ ir pan. Nors dvi ekspertizės nurodė, kad mergaitės liudijimu galima pasitikėti, ji nelinkusi fantazuoti, kad reikia nekreipti dėmesio į jos painiojimąsi paskutiniuose parodymuose, o remtis pirminiais, tai nesutrukdė Pakruojo apylinkės teismui paskelbti apie… šalių susitaikymą ir kaltinimų panaikinimą.
    Mergaitės tėvai noriai priėmė pasiturinčio kaimyno „kompensaciją“, amžiams palikdami savo vaiką su patirtos neteisybės jausmu“, – įsitikinusi M.Murnikaitė.
    Pasak jos, nonsensas, kad asmuo už lytinį nusikaltimą atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Juk tai ne tvorą išlaužti ir atlyginti nuostolius. Juolab, kad yra įstatymas, kuris nurodo, kad net nesant prievartos akto lytinis santykiavimas su jaunesniu nei šešiolikos metų asmeniu yra nusikaltimas ir už jį baudžiama.
    Baisu ir tai, kad Ieva ir toliau gyvena netoli to vyro. Jeigu jis toliau ją žagins, vargu ar mergina dar kartą kreipsis pagalbos į policiją, nes jeigu teismas jį išteisino, vadinasi, jis nepadarė nieko bloga.
    Susitaikymo galimybė tokiose bylose turėtų būti negalima
    Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė taip pat patvirtino, kad įstatymu nustatytas sutikimo turėti lyrinių santykių amžius – šešiolika metų. Pasak pašnekovės, deja, bylų, kai seksualinės prievartos ar fizinio smurto atveju susitaikoma ne vaiko naudai, iš tiesų būna.
    „Susitaikymo institutas teisme turi savo funkciją, tačiau jeigu mes kalbame apie lytinį nusikaltimą ir yra akivaizdu, kad jis yra buvęs, bet kuriuo atveju turi būti taikoma atsakomybė, nes vaikui toks susitaikymas nėra naudingas.
    Jeigu teismas mato, kad tėvai netinkamai atstovauja vaiko interesams, ieško sau naudos, prokuratūroje turi būti sprendžiamas klausimas dėl įstatyminio atstovo pakeitimo. Tokia galimybė yra.
    Be to, turime jau dvejus metus galiojančią baudžiamojo proceso normą, kad nukentėjęs vaikas turi gauti gynėją – valstybės advokatą.
    Mat jei susitaikymą pasirašo tėvai, atstovaujantys vaiką, vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai, net norėdami negali šio sprendimo apskųsti, nes teisme jie nebuvo vaiko atstovai. Būtent todėl tam tikrais atvejais būtina pakeisti vaiko atstovą.
    Jau pernai prokurorams ir teisėjams kėlėme klausimą, ar susitaikymas yra pagrįstas, kai vaikas nukenčia nuo savo artimiausios aplinkos. Susitaikymas turi turėti akivaizdžios naudos vaikui. Buvo atvejų, kai globėjas muša vaiką, ir galiausiai sutuoktiniai susitaiko dėl vaiko mušimo. Kaip šioje situacijoje apgintas vaiko interesas?“ – svarstė E.Žiobienė.
    Turi būti sprendžiamas klausimas dėl vaiko atstovavimo teisme
    Pasak jos, šiuo metu atstovo pakeitimo klausimas paliktas spręsti patiems prokurorams ir teisėjams, t. y. priklauso nuo jų geros valios ir aktyvumo. Kaip ir gynėjo vaikui priskyrimas, kas ypač aktualu aktualu seksualinės prievartos bylose.
    „Tokia galimybė yra, bet dažnai ja nepasinaudojama. Deja, kai mergaitės nukenčia, visuomenės požiūris į jas vis dar toks: esą jos pačios kaltos. Tačiau koks gali būti sutikimas santykiauti, kai mergaitei penkiolika metų?
    Šiuo metu pas generalinį prokurorą sudaryta darbo grupė, kurioje bandoma parengti rekomendacijas dėl vaiko advokato skyrimo, kurias teiks pats generalinis prokuroras. Tai gali tapti akstinu prokurorams labiau į jas įsiklausyti, tačiau šios rekomendacijos vargiai paveiks teisėjus.
    Buvo siūlymas šią normą padaryti privalomą, tačiau teisėsaugininkai tikina, kad tikrai ne visada tokios atstovo reikia. Tačiau jeigu vaikas jaučiasi nesaugus, pradeda mėtytis parodymuose, akivaizdu, kad jam reikia stipraus jo interesams atstovaujančio gynėjo“, – įsitikinusi vaiko teisių apsaugos kontrolierė.
    Autorius Inga Saukienė

  • PREKYBA ŽMONĖMIS, ĮGIJUSI NAUJŲ FORMŲ, RENKA NAUJAS AUKAS

    Pas­ta­rai­siais me­tais di­dė­jan­čia pro­ble­ma mū­sų ša­ly­je tam­pa pre­ky­ba žmo­nė­mis. Į pre­kei­vių pin­kles pa­ten­ka vis dau­giau su­au­gu­sių­jų ir vai­kų. To­dėl la­bai svar­bu su­pras­ti, jog pre­ky­ba žmo­nė­mis, įgi­ju­si nau­jų for­mų, vyks­ta ša­lia mū­sų ir lai­ku už­kirs­ti tam ke­lią.

    Per­nai Lie­tu­vos teis­muo­se bu­vo iš­nag­ri­nė­ta 20 pros­ti­tucijos ir pre­ky­bos žmo­nė­mis by­lų. At­pil­do už šias nu­si­kals­ta­mas vei­kas su­lau­kė 39 as­me­nys.
    At­lik­ti ty­ri­mai ro­do, kad daž­niau­siai pa­si­tai­kan­tys pre­ky­bos žmo­nė­mis at­ve­jai – sek­su­a­li­nis iš­nau­do­ji­mas, ver­giš­kas dar­bas, ver­ti­mas da­ry­ti nu­si­kal­ti­mus, pri­vers­ti­nės fik­ty­vios san­tuo­kos. Nu­si­kal­tė­lių au­ko­mis pa­pras­tai tam­pa so­cia­liai pa­žei­džia­miau­si žmo­nės.
    Apie pre­ky­bą žmo­nė­mis pa­sa­ko­ja Ko­vos su pre­ky­ba žmo­nė­mis cen­tro (KOP­ŽI) so­cia­li­nio dar­bo ko­or­di­na­to­rė Jus­ti­na STA­KAI­TY­TĖ.

    – Ko­kios šian­dien yra pre­ky­bos žmo­nė­mis for­mos ir ko­kios prie­žas­tys lė­mė nau­jų for­mų at­si­ra­di­mą?

     

    – Dar ne­ma­ža vi­suo­me­nės da­lis iki šiol ma­no, kad daž­niau­siai iš­nau­do­ja­mos mer­gi­nos ir mo­te­rys pros­ti­tucijai ir kad bū­tent jos yra po­ten­cia­lios pre­ky­bos žmo­nė­mis au­kos.

     

    Ta­čiau jau nuo 2013 me­tų pre­ky­bos žmo­nė­mis są­vo­ka ge­ro­kai iš­si­plė­tė, nes, be įpras­to mo­te­rų iš­nau­do­ji­mo sek­so in­dust­ri­jo­je, at­si­ra­do pa­klau­sa ir vy­rų, ir ne­pil­na­me­čių vai­ki­nų, ku­riuos nu­si­kals­ta­mo pa­sau­lio at­sto­vai vis daž­niau iš­ra­din­gai įtrau­kia į įvai­riau­sias nu­si­kals­ta­mas vei­kas.

     

    Pas­ta­rų­jų me­tų ten­den­ci­jos ro­do, kad ne­pil­na­me­čiai ir jau su­lau­kę pil­na­me­tys­tės jau­nuo­liai yra ve­ža­mi vog­ti iš pre­ky­bos cen­trų dra­bu­žių, bui­ti­nės tech­ni­kos bei ki­tų pa­klau­sių pre­kių, ga­ben­ti vog­tus au­to­mo­bi­lius, plėš­ti spe­cia­li­zuo­tų par­duo­tu­vių į Skan­di­na­vi­jos ša­lis, Aust­ri­ją, Da­ni­ją, Pran­cū­zi­ją, Ny­der­lan­dus, Vo­kie­ti­ją ir Jung­ti­nę Ka­ra­lys­tę. Su­au­gę vy­rai ir mo­te­rys ver­čia­mi suk­čiau­ti, ga­ben­ti ar pla­tin­ti nar­ko­ti­kus, iš­nau­do­ja­mi pri­vers­ti­niams dar­bams.

     

    – Kas daž­niau­siai krei­pia­si pa­gal­bos – pa­čios au­kos ar jų ar­ti­mie­ji? Iš kur daž­niau­siai pra­šo­ma pa­gal­bos – Lie­tu­vos ar už­sie­nio?

     

    – Tik­riau­siai vie­na pa­grin­di­nių prie­žas­čių, ko­dėl at­sklei­džia­ma tiek ne­daug pre­ky­bos žmo­nė­mis at­ve­jų (skel­bia­ma, kad pa­sau­ly­je yra 21 mln. žmo­nių, ku­rie yra pre­ky­bos žmo­nė­mis au­kos), yra tai, jog pa­čios au­kos pa­gal­bos ne­si­krei­pia. Per 16 KOP­ŽI cen­tro gy­va­vi­mo me­tų ga­lė­tu­mė­me ant ran­kos pirš­tų su­skai­čiuo­ti, kiek kar­tų pa­tys nu­ken­tė­ju­sie­ji krei­pė­si pa­gal­bos.

     

    Taip yra dėl ke­lių prie­žas­čių: vi­sų pir­ma, vi­suo­me­nė­je vis dar ga­ji nuo­mo­nė, jog žmo­nės pa­tys kal­ti, kad pa­te­ko į pre­kei­vių žmo­nė­mis pin­kles. Ki­ta prie­žas­tis – nu­ken­tė­ję as­me­nys daž­nai pa­tys sa­vęs ne­iden­ti­fi­kuo­ja kaip nu­ken­tė­ju­sių­jų. Ypač tai aki­vaiz­du, kai kal­ba­me apie vy­rus, pa­te­ku­sius į pre­kei­vių žmo­nė­mis pin­kles. Lie­tu­vo­je vy­rau­ja ne­tei­sin­ga nuo­sta­ta, jog vy­rai ne­ga­li verk­ti, vy­rai ne­ga­li skųs­tis, vy­rai ne­ga­li ne­ap­si­gin­ti. To­dėl la­bai daž­nai nu­ken­tė­jęs as­muo lin­kęs sa­ve kal­tin­ti ir „nu­ra­šy­ti“, kad tie­siog ne­pa­si­se­kė.

     

    Daž­niau­siai nu­ken­tė­ju­siuo­sius pas mus siun­čia tei­sė­sau­gi­nin­kai, pra­si­dė­jus tei­si­niam pro­ce­sui. Taip pat daž­nai į mus krei­pia­si Lie­tu­vos am­ba­sa­da, esan­ti už­sie­nio ša­ly­je, kar­tais krei­pia­si su­ne­ri­mę ar­ti­mie­ji. Pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai pa­gal­bos krei­pia­si ki­tų ins­ti­tu­ci­jų at­sto­vai – so­cia­li­niai, vai­kų glo­bos na­mų dar­buo­to­jai ir ki­ti.

     

    – Kas daž­niau pa­ten­ka į pin­kles – vy­rai ar mo­te­rys? Ko­kio am­žiaus nu­ken­tė­ju­sių­jų pa­si­tai­ko dau­giau­sia?

     

    – Tik­ruo­sius mas­tus sun­ku at­skleis­ti, nes tai, ką mes ži­no­me, yra tik led­kal­nio vir­šū­nė. Ta­čiau pa­ste­bi­me, kad pas­ta­rai­siais me­tais vis dau­giau vy­rų, jau­nuo­lių pa­ten­ka į pre­ky­bos žmo­nė­mis pin­kles. Mū­sų cen­tras tu­ri 6 sky­rius vi­so­je Lie­tu­vo­je (Kau­nas, Klai­pė­da, Šiau­liai, Pa­ne­vė­žys, Ma­ri­jam­po­lė, Tau­ra­gė), ste­bi­me skir­tin­gas si­tu­a­ci­jas re­gio­nuo­se.

     

    Yra re­gio­nų, ku­riuo­se dir­ba­me su ypa­tin­gai daug pre­ky­bos žmo­nė­mis au­kų vy­rų, ki­tuo­se dau­giau nu­ken­tė­ju­sių mo­te­rų, mer­gi­nų.

     

    Tei­kia­me pa­gal­bą jau­niau­siai pre­ky­bos žmo­nė­mis au­kai, vai­ki­nui, ku­riam iš­nau­do­ji­mo me­tu bu­vo tik 13 me­tų. Svar­bu pa­mi­nė­ti, kad pas­ta­rai­siais me­tais ma­to­me, jog į pre­kei­vių žmo­nė­mis tin­klą pa­ten­ka vis jau­nes­nių žmo­nių.

     

    Ne­ri­mą ke­lia ir tai, kad vis jau­nes­nės mer­gi­nos tam­pa su­te­ne­rių au­ko­mis. Dar prieš pen­ke­rius me­tus dau­ge­lis mo­te­rų, iš­nau­do­tos kaip pros­ti­tutės, bu­vo pil­na­me­tės. Šian­die­ną si­tu­a­ci­ja ge­ro­kai liūd­nes­nė, tei­kia­me pa­gal­bą ne­pil­na­me­tėms mer­gi­noms.

     

    Iš­nau­do­ji­mo dar­be ar įtrau­ki­mo į nu­si­kals­ta­mas vei­kas for­mo­se vy­rau­ja la­bai įvai­rus am­žius – įtrau­kia­mi ir ne­pil­na­me­čiai vai­ki­nai, ir ką tik pil­na­me­tys­tės su­lau­kę jau­nuo­liai, ir su­au­gę as­me­nys, net ir ge­ro­kai gy­ve­ni­mo pa­tir­ties su­kau­pę as­me­nys, jau už­au­gi­nę sa­vo vai­kus.

     

    – Ko­kias ver­ba­vi­mo, vi­lio­ji­mo sche­mas pa­si­ren­ka nu­si­kal­tė­liai?

     

    – Ver­ba­vi­mo bū­dai ir prie­mo­nės įvi­lio­ti žmo­nes daž­nai kin­ta, spar­čiai vys­to­si. Šian­dien prie­var­ti­niai ver­ba­vi­mo bū­dai nau­do­ja­mi re­tai, daž­niau­siai tai­ko­mos įvai­rios iš­ma­nios įvi­lio­ji­mo sche­mos – įti­ki­nė­ja­ma, ža­da­ma, šan­ta­žuo­ja­ma, ma­ni­pu­liuo­ja­ma žmo­nių pa­žei­džia­mu­mu, ga­ran­tuo­ja­mi leng­vi di­džiu­liai pi­ni­gai, ver­buo­ja­ma per pa­žįs­ta­mus, gi­mi­nes, per skel­bi­mus in­ter­ne­te ar net pa­ka­bi­nant juos ato­kių kai­mų skel­bi­mų len­to­se, vi­lio­ja­mi po­kal­bių sve­tai­nė­se, per pa­žin­čių tar­ny­bas, įdar­bi­ni­mo agen­tū­ras, nak­ti­niuo­se klu­buo­se ir t. t. Ver­buo­to­jai vei­kia itin iš­ma­niai ir grei­tai už­ver­buo­ja daug žmo­nių –bū­si­mų au­kų – be di­des­nių in­ves­ti­ci­jų ir ri­zi­kos.

     

    Nu­si­kal­tė­lių aki­ra­tis kas­met ple­čia­si, o jų nu­si­kal­ti­mų vyk­dy­mo me­to­dai pra­na­šes­ni už tei­sė­sau­gos pa­stan­gas ir tu­ri­mas tei­si­nes prie­mo­nes, nu­kreip­tas su­tram­dy­ti jų vyk­do­moms nu­si­kals­ta­moms vei­koms.

     

    Daž­nai pre­kei­viai žmo­nė­mis pra­de­da nuo me­la­gin­gų pa­ža­dų „leng­vai“ už­si­dirb­ti mi­ni­ma­liai ri­zi­kuo­jant, pa­si­nau­do­ti vie­nin­te­le ga­li­my­be tap­ti ne­pri­klau­so­mam, svar­bes­niam, „kie­tes­niam“, ga­ran­tuo­ja „sto­gą“ – ko daž­nai trūks­ta jau­nam žmo­gui ar­ba iš anks­to ruo­šiant nu­si­žiū­rė­tą au­ką. Kar­tais gra­si­na­ma, len­kiant nu­si­kals­ti jau Lie­tu­vo­je, o vė­liau įtrau­kiant į rim­tes­nius nu­si­kal­ti­mus už­sie­nio ša­ly­se.

     

    Ne­re­tai su­da­ro­mas įspū­dis, kad pats pa­aug­lys sa­vo no­ru vyks­ta į ki­tą ša­lį, no­rė­da­mas „pa­si­žval­gy­ti“, „pa­ke­liau­ti“, ta­čiau ži­nant, kad vai­ki­nu­kas jo­kios už­sie­nio kal­bos ne­mo­ka ir iš­va­žiuo­ja į ko­kią Aust­ri­ją ar Pran­cū­zi­ją, tu­rė­da­mas 2 eu­rus ki­še­nė­je, tai at­ro­do vi­siš­kai ne­įti­kė­ti­nai.

     

    Kri­mi­na­li­nio pa­sau­lio at­sto­vai nu­si­žiū­ri, at­si­ren­ka tuos vai­ki­nu­kus, ku­rie tė­vams ar vie­ti­nėms ben­druo­me­nėms ne itin rū­pi, ku­rie jau tu­rė­ję rei­ka­lų su tei­sė­sau­ga, ir tu­rin­tys ne­igia­mos pa­tir­ties, ne­pa­si­ti­kin­tys po­li­ci­ja. Jie ži­no, kad šie ty­lės ir nie­kam ne­si­skųs.

     

    Mū­sų cen­trui ži­no­mi ne­pil­na­me­čių at­ve­jai tik pa­tvir­ti­na, kad ben­druo­me­nių at­stum­ti vai­ki­nu­kai, iš­nau­do­ti įvai­rių gau­jų ir gau­je­lių, bi­jo kal­bė­ti, ben­dra­dar­biau­ti su po­li­ci­ja ir pa­si­ren­ka ty­lė­ji­mą ar­ba už­si­spy­ru­siai tvir­ti­na, kad pa­tys va­žia­vo, vo­gė, kad pa­tys kal­ti. To­kie at­ve­jai, ži­nant nu­si­kals­ta­mo pa­sau­lio au­kų is­to­ri­jas, tik­rą­ją tie­są ir kas už to­kių „tvir­ti­ni­mų“ sly­pi, itin jau­di­na ir ke­lia ne­ri­mą.

     

    Pas­ta­ruo­ju me­tu di­džio­ji dau­gu­ma nu­ken­tė­ju­sių­jų, ap­si­spren­du­sių ben­dra­dar­biau­ti su tei­sė­sau­ga, ar dar svars­tan­čių, kal­bė­ti ar ty­lė­ti, pa­ti­ria tie­sio­gi­nį ar ne­tie­sio­gi­nį po­vei­kį iš su­įžū­lė­ju­sių kal­ti­na­mų­jų, jų pa­ran­ki­nių ar net jų ar­ti­mų­jų. Šis me­to­das nu­si­kal­tė­liams daž­nai pa­si­tei­si­na, jie iš­ven­gia at­sa­ko­my­bės ir ne­pra­ran­da leng­vai įgy­to „ver­go“, ku­rį dar ne kar­tą mak­si­ma­liai iš­nau­dos sa­vo tiks­lams pa­siek­ti.

     

    Ieš­kan­tiems dar­bo su­au­gu­siems, tiek vy­rams, tiek mo­te­rims, vi­sais at­ve­jais ža­da­mas ge­res­nis gy­ve­ni­mas ir pa­do­rus ge­rai ap­mo­ka­mas dar­bas įvai­rio­se už­sie­nio ša­ly­se – že­mės ūkio, sta­ty­bų, pra­mo­nės sek­to­riuo­se, bet daž­niau­siai vis­kas bai­gia­si tik pa­ža­dais. Mū­sų tau­tie­čiai, vos nu­vy­kę į ki­tą ša­lį, bū­na pri­vers­ti pa­mirš­ti sa­vo sva­jo­nes už­si­dirb­ti, pa­dė­ti sa­vo šei­moms ar grą­žin­ti sko­las. Jie bū­na pri­vers­ti gy­ven­ti žmo­nių per­pil­dy­to­se pa­tal­po­se ir dirb­ti už stai­ga at­si­ra­du­sius įsi­sko­li­ni­mus už būs­tą bei mais­tą. Iš­drį­sę pa­si­prie­šin­ti ver­giš­koms dar­bo są­ly­goms ar­ba pa­pra­šę „darb­da­vio“ iš­mo­kė­ti su­tar­tą už­mo­kes­tį, kad ga­lė­tų ne­dels­da­mi grįž­ti į Lie­tu­vą, dau­ge­lis pa­tir­da­vo psi­cho­lo­gi­nį ir fi­zi­nį smur­tą, gra­si­ni­mus su­si­do­ro­ti.

     

    – Ar yra sa­vy­bių, bū­din­gų vi­soms au­koms? Ko­kios žmo­nių gru­pės pa­žei­džia­miau­sios?

     

    – Daž­niau­siai pre­kei­vių žmo­nė­mis gro­biu tam­pa pa­žei­džia­miau­sias vi­suo­me­nės sluoks­nis, (gy­ve­nan­tys skur­de, men­kes­nio iš­si­la­vi­ni­mo, tu­rin­tys psi­chi­kos su­tri­ki­mų, pri­klau­so­my­bių ir t. t.), tai yra ne­ga­lin­tys ar ne­su­ge­ban­tys at­pa­žin­ti, kad jie ver­buo­ja­mi iš­nau­do­ji­mui ir vi­siš­kai ne­su­vo­kian­tys ga­li­mų pa­da­ri­nių.

     

    Mums daž­niau­siai ten­ka su­si­dur­ti su nu­ken­tė­ju­siais ne­pil­na­me­čiais, tu­rin­čiais psi­cho­lo­gi­nių, rai­dos, el­ge­sio su­tri­ki­mų, iš vai­kų na­mų, iš so­cia­li­nės ri­zi­kos, pro­ble­mų tu­rin­čių bei ne­pil­nų šei­mų, au­gan­čių ypač su­dė­tin­go­mis eko­no­mi­nio, so­cia­li­nio, emo­ci­nio skur­do są­ly­go­mis, pra­ei­ty­je pa­ty­ru­sių dau­gy­bę iš­gy­ve­ni­mų, pa­da­riu­sių klai­dų, pa­bu­vo­ju­sių so­cia­li­za­ci­jos cen­truo­se.

     

    Taip pat su su­au­gu­siai­siais, tie­siog ne­tu­rin­čiai ki­to pa­si­rin­ki­mo, – tai be­dar­biai, vie­ni­šos ma­mos, pri­klau­so­my­bių ar sko­lų tu­rin­tys įvai­raus am­žiaus vy­rai ir mo­te­rys, at­si­dū­rę už­ri­by­je. Nu­si­kal­tė­liai, sie­kian­tys pa­si­pel­ny­ti, tiks­lin­gai ren­ka­si bū­tent pa­žei­džia­mus žmo­nes, mo­ra­liai ir psi­cho­lo­giš­kai leng­vai pa­vei­kia­mus, ti­kin­čius gra­žiais pa­ža­dais, kad jais bū­tų leng­va ma­ni­pu­liuo­ti ir be di­des­nio var­go iš­nau­do­ti.

     

    – Kiek yra ži­no­ma nu­ken­tė­ju­sių žmo­nių Dzū­ki­jos re­gio­ne? Ko­kios jų is­to­ri­jos?

     

    – Tiks­laus skai­čiau įvar­dy­ti ne­ga­li­me, nes sun­ku su­skai­čiuo­ti, kiek per 16 dar­bo me­tų bu­vo nu­ken­tė­ju­sių­jų iš Dzū­ki­jos kraš­to. Šiuo me­tu tu­ri­me by­lą teis­me, ku­rio­je nu­ken­tė­ju­siais pri­pa­žin­ti vai­ki­nai, vie­nas jų – ne­pil­na­me­tis.

     

    Vai­ki­nai bu­vo iš­vež­ti į už­sie­nį ir pri­vers­ti vog­ti bei plė­ši­kau­ti iš­nau­do­to­jų nau­dai. Nau­do­da­mie­si ne­pil­na­me­čio pa­žei­džia­mu­mu bei įgy­ta pri­klau­so­my­be dėl sa­vo as­mens do­ku­men­to, gy­ve­na­mo­sios vie­tos bei pa­ja­mų ne­tu­rė­ji­mo, už­sie­nio kal­bos ne­mo­kė­ji­mo, ver­tė jį vog­ti al­ko­ho­li­nius gė­ri­mus, mais­to pro­duk­tus, įran­kius iš par­duo­tu­vių, de­ga­lų iš au­to­mo­bi­lių. Pa­vog­tas pre­kes pa­si­im­da­vo pa­tys, o pa­vog­tus de­ga­lus pil­da­vo į ben­drai nau­do­tą au­to­mo­bi­lį.

     

    Taip pat Aly­taus kraš­te bu­vo pra­dė­tas ty­ri­mas dėl fik­ty­vių iš­nau­do­jan­čių san­tuo­kų, tei­kė­me pa­gal­bą trims nu­ken­tė­ju­sio­mis pri­pa­žin­to­ms mer­gi­noms.

     

    Tre­čių­jų ša­lių pi­lie­čiai, daž­niau­siai iš mu­sul­mo­niš­kų ša­lių, už ga­li­my­bę ves­ti eu­ro­pie­tę ir įgy­ti tei­sę gy­ven­ti Eu­ro­pos Są­jun­go­je pa­klo­ja po ke­lis tūks­tan­čius eu­rų. Šiems nu­si­kal­ti­mams daž­niau­siai pa­si­ren­ka­ma Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja. Mer­gi­na lie­tu­vio bu­vo iš­vi­lio­ta į An­gli­ją, kur jai ža­dė­jo dar­bą fab­ri­ke. Ta­čiau nu­va­žia­vus ap­gau­le iš­vi­lio­jo do­ku­men­tus, o vė­liau pri­ver­tė su­da­ry­ti san­tuo­ką su pa­kis­ta­nie­čiu. Už tai ža­dė­jo 3 tūkst. sva­rų. Ne­tu­rė­da­ma ki­tos iš­ei­ties mer­gi­na su­ti­ko tuok­tis, ta­čiau ža­dė­tų pi­ni­gų ne­ga­vo. Į po­li­ci­ją mer­gi­na krei­pė­si tik grį­žu­si į Lie­tu­vą. Šį žings­nį ženg­ti ją pa­ska­ti­no is­to­ri­ją su­ži­no­jęs drau­gas.

     

    – Kaip žmo­nėms ap­si­sau­go­ti nuo to­kių pin­klių?

     

    – Ne­ga­li­ma pa­si­ti­kė­ti ne­re­a­lius pa­ža­dus žars­tan­čio­mis agen­tū­ro­mis ar į kai­mą at­vy­ku­siais ir va­žiuo­ti į už­sie­nį agi­tuo­jan­čiais ne­aiš­kiais pa­žįs­ta­mais, „drau­ge­liais“, su ku­riais ka­dai­se gy­ven­ta vai­kų glo­bos na­muo­se ar kar­tu sma­giai leis­tas lais­va­lai­kis, ne­va­žiuo­ti „į sko­lą“, ne­ati­duo­ti as­mens do­ku­men­tų.

     

    Ta­čiau ne­pa­kan­ka įspė­ti, kal­bė­ti. Rei­kia ir kon­kre­čių veiks­mų, kad vi­suo­me­nė, ben­druo­me­nės, ku­rio­se ir su­da­ro­mos są­ly­gos at­si­ras­ti ver­go­vei, iš­nau­do­tų vi­sas so­cia­li­nio po­vei­kio prie­mo­nes, ypač tei­si­nes, stab­dant bet ko­kios for­mos vai­kų ir su­au­gu­sių­jų iš­nau­do­ji­mą.

     

    Iki šiol ko­vos su pre­ky­ba žmo­nė­mis at­sa­kas nu­si­kal­tė­liams nė­ra vi­sa­ver­tis. Vals­ty­bė pri­pa­žįs­ta pre­ky­bos žmo­nė­mis pro­ble­mos eg­zis­ta­vi­mą ir ski­ria ne­men­kas pa­jė­gas jai spręs­ti, ta­čiau įsta­ty­mų spra­gos dar lei­džia nu­si­kal­tė­liams ga­na leng­vai už­si­dirb­ti iš žmo­nių iš­nau­do­ji­mo ir net iš­si­suk­ti nuo re­a­lių baus­mių.

     

    – Ar ži­no­ma at­ve­jų apie su­si­do­ro­ji­mą su au­ko­mis, kai šios krei­pia­si pa­gal­bos į tei­sė­sau­gą?

     

    – To­kių at­ve­jų nė­ra ži­no­ma, ta­čiau tvir­tai ga­li­me pa­sa­ky­ti, kad nu­ken­tė­ju­sie­ji, duo­dan­tys pa­ro­dy­mus, pa­ti­ria po­vei­kį. Tai yra vie­nas di­džiau­sių ir pro­ble­miš­kiau­sių klau­si­mų, ku­riuos ke­lia­me ben­dra­dar­biams, part­ne­riams.

     

    – Kur kreip­tis no­rint iš­si­va­duo­ti iš pre­kiau­to­jų žmo­nė­mis?

     

    – Nuo nu­si­kal­tė­lių nu­ken­tė­ju­sios ar jų ver­buo­ja­mos au­kos bet ka­da ga­li kreip­tis į KOP­ŽI cen­trą. VI­SĄ PA­RĄ vei­kian­tis SOS pa­gal­bos te­le­fo­no nu­me­ris +370 679 61 617.

     

    Autorius Rita Krušinskaitė

    Publikuota: 2017m. laprkičio 4d. http://alytausnaujienos.lt/alytausnaujienos/paskutinionumeriostraipsniai?nid=13288