kopzi

Category: Straipsniai – 2017

  • AKCIJA VISAGINE ,,SOS-PREKYBA ŽMONĖMIS”

    2017 m. spalio 11 d. 10.30 val. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariatas Visagino policijos komisariatas kartu su organizacija Lietuvos Caritas organizavo akciją „SOS – prekyba žmonėmis“. Akcijos metu II klasių mokiniams buvo pristatyta „Ekspozicija ant ratų“, kurios tikslas parodyti mokiniams, kokia „apčiuopiama“, reali yra prekyba žmonėmis. Specialiai įrengtame treileryje yra rekonstruotos seksualinio ir darbinio išnaudojimo aukų gyvenimo sąlygos. Šia ekspozicija siekiama ne tik įspėti, bet ir paskatinti žmones nelikti abejingiems, žinoti, kur ir kaip kreiptis pagalbos.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Jūratė Šioliūnaitė Povilionienė

  • PASKAITA ,,SOS-PREKYBA ŽMONĖMIS!”

    Spalio 11 d. Kauno „Vyturio“ gimnazijos IIb ir IIg gimn. klasių mokiniai klausėsi prevencinės paskaitos „SOS – Prekyba žmonėmis“. Ją skaitė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) socialinė darbuotoja Vaida Matusevičiūtė, jai talkino ir įžanginį žodį tarė Kauno bendruomenės policijos pareigūnė Asta Melajevienė. KOPŽI atstovė pasakojo apie prekybą žmonėmis, įvardijo dažniausias prekybos žmonėmis formas: asmenys, ieškantys pelningesnio darbo užsienyje, verčiami dirbti nežmoniškomis sąlygomis, be jokių socialinių garantijų; įvairaus amžiaus žmonės, kurie išvežami į kitas šalis vykdyti įvairiausių nusikaltimų; moterys verčiamos sudaryti fiktyvias santuokas; seksualinis išnaudojimas. Socialinė darbuotoja ne tik dalijosi darbo patirtimi, pasakojo tikras istorijas, bet ir aiškino kaip apsisaugoti, kad netaptume prekybos žmonėmis aukomis, kur kreiptis, ištikus bėdai.
    VISĄ PARĄ veikia KOPŽI SOS numeris +370-679-61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius. Skambinti šiuo numeriu kviečiami ir šeimų nariai, įvairių tarnybų atstovai, įtariantys apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Centro specialistų komanda: socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius Irma Čepaitė

  • SOCIALINIŲ PASLAUGŲ TARNYBOJE-APIE PREKYBĄ ŽMONĖMIS

    Antradienį Mažeikių rajono policijos komisariato bendruomenės pareigūnė Audronė Jurdonaitė-Ostrauskienė ir viešosios įstaigos „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“ Klaipėdos skyriaus koordinatorė – socialinė darbuotoja Žavinta Širvydaitė lankėsi Mažeikių socialinių paslaugų tarnyboje. Čia buvo surengtas susitikimas su socialinės rizikos grupės šeimomis, Bendruomeninio pagalbos vaikams centro gyventojais, Vaiko dienos centro lankytojais ir kitais jaunuoliais.
    Susitikimo metu gyventojai buvo supažindinti su prekybos žmonėmis atvejais, dažniausiomis verbavimo schemomis ir pasekmėmis. Akcentuota, kokiais atvejais gali kilti grėsmė tapti prekybos žmonėmis auka, kaip apsisaugoti nuo tokių grėsmių ir kur galima kreiptis pagalbos.
    Autorius Vidas Stankus

  • SOSTINĖS RESTORANE-GALIMAS DARBUOTOJO IŠNAUDOJIMAS: IŠ KINO BUVO ATIMTAS PASAS, DIRBO BE POILSIO DIENŲ

    Penktadienį Valstybinė darbo inspekcija (VDI) su Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnais vyko tikrinti vieno iš sostinės kinų restoranų. Čia buvo įtariamas išnaudojimo priverstiniam darbui atvejis.

    Tikrinamame restorane dirbo Kinijos Liaudies Respublikos pilietis, su kuriuo pareigūnai bendravo padedant vertėjui. Žmogaus teigė, kad iš jo buvo atimtas asmens dokumentas. Pareigūnams jis taip pat pasakojo, kad dirbo be laisvų dienų po maždaug 13 valandų per parą nuo gegužės mėnesio.

    „Dėl šio atvejo VDI Vilniaus teritorinis skyrius vykdo nelegalaus darbo tyrimą. Kol kas užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimų nustatyta nebuvo – darbuotojas turi vizą, leidimą dirbti ir darbo sutartį. Tačiau aiškinamės, kaip jam buvo mokamas atlyginimas ir ar išvis tokį gavo. Taip pat kaip buvo planuojamas jo darbo laikas. Galiu užtikrinti – bendradarbiaudami su kitomis institucijomis, darome ir darysime viską, kad kartu užkirstume kelią išnaudojimui priverstiniam ir nelegaliam darbui“, – sakė Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius Jonas Gricius.

    Reide dalyvavę pareigūnai teigia: „Atliekamas pirminis tyrimas, tačiau šiuo metu turimais duomenimis nėra pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą. Tokie patikrinimai yra labai reikšmingi, nes nelegalus darbas dažniausiai siejamas su ypatingai išnaudojamo darbo sąlygomis, laikomomis vergovės forma ir pripažįstamomis vienu pagrindinių žmogaus teisės pažeidimų.“

    Informaciją apie galimą išnaudojimą priverstiniam darbui ir nelegalų darbą VDI gavo iš Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) specialistų. „Noriu asmeniškai padėkoti neabejingam ir pilietiškam žmogui, informavusiam apie šį atvejį. Turime netoleruoti tokių atvejų, netylėti ir kreiptis pagalbos, stengtis padėti kitiems, būti aktyviais visuomenės nariais – tai viena iš geriausių priemonių kovoje su prekyba žmonėmis, priverstiniu ir nelegaliu darbu“, – sakė Kristina Mišinienė, KOPŽI vadovė.

    Dėl šio įvykio VDI ir Policijos pareigūnai vykdo tyrimą.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • SOSTINĖS RESTORANE SURENGTAS PATIKRINIMAS DĖL GALIMO IŠNAUDOJIMO PRIVERSTINIAM DARBUI

    Penktadienį Valstybinė darbo inspekcija (VDI) kartu su Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnais vyko tikrinti vieno iš sostinės kinų restoranų, rašoma pranešime spaudai.
    Čia buvo įtariamas išnaudojimo priverstiniam darbui atvejis.
    Tikrinamame restorane dirbo Kinijos Liaudies Respublikos pilietis, su kuriuo pareigūnai bendravo vertėjo pagalba. Žmogaus teigė, kad iš jo buvo atimtas asmens dokumentas.
    Pareigūnams jis taip pat pasakojo, kad dirbo be laisvų dienų po maždaug 13 valandų per parą nuo gegužės mėnesio.
    „Dėl šio atvejo VDI Vilniaus teritorinis skyrius vykdo nelegalaus darbo tyrimą. Kol kas užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimų nustatyta nebuvo – darbuotojas turi vizą, leidimą dirbti ir darbo sutartį. Tačiau aiškinamės kaip jam buvo mokamas atlyginimas ir ar išvis tokį gavo. Taip pat – kaip buvo planuojamas jo darbo laikas. Galiu užtikrinti – bendradarbiaudami su kitomis institucijomis darome ir darysime viską, kad kartu užkirstume kelią išnaudojimui priverstiniam ir nelegaliam darbui“, – sakė Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius Jonas Gricius.
    Reide dalyvavę pareigūnai teigia: „Atliekamas pirminis tyrimas, tačiau šiuo metu turimais duomenimis nėra pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą. Tokie patikrinimai yra labai reikšmingi, nes nelegalus darbas dažniausiai siejamas su ypatingai išnaudojamo darbo sąlygomis, laikomomis vergovės forma ir pripažįstamomis vienu pagrindinių žmogaus teisės pažeidimų“.
    Informaciją apie galimą išnaudojimą priverstiniam darbui ir nelegalų darbą VDI gavo iš Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) specialistų.
    „Noriu asmeniškai padėkoti neabejingam ir pilietiškam žmogui informavusiam apie šį atvejį. Turime netoleruoti tokių atvejų, netylėti ir kreiptis pagalbos, stengtis padėti kitiems, būti aktyviais visuomenės nariais – tai viena iš geriausių priemonių kovoje su prekyba žmonėmis, priverstiniu ir nelegaliu darbu“, – sakė Kristina Mišinienė, KOPŽI vadovė.
    Dėl šio įvykio VDI ir Policijos pareigūnai vykdo tyrimą.

  • D. ŠAKALIENĖ. PROSTITUCIJOS SPINDESYS IR SKURDAS

    Gavus stulbinančių grafiškai pornografinių grasinimų mane nužudyti vien dėl to, kad drauge su nevyriausybinėmis organizacijomis užstojau parduodamas moteris, natūraliai kilo klausimas – ar tikrai tiek lietuvių laiko normaliu dalyku pirkti žmogų? Mokėti pinigus už seksualinį išnaudojimą? Ar tiesiog žmonės nemąstydami, autopilotu, kaip prisukti kartoja per tūkstantmečius išmoktas moteris sudaiktinančias klišes? Seniausios profesijos atstovės? Prostitucija buvo, yra ir bus? Seriously?
    Tuomet nestebina, kad moterys taip sunkiai iškovojo teisę paveldėti turtą, balsuoti – neseniai apgynė teisę nebūti mušamoms („auklėjamoms vyro“, kaip tai populiariai buvo vadinama; ai, dar „muša, vadinasi – myli“ klišė, kuri iki šiol taip saldžiai skamba daliai mūsų tautiečių rusiškuose filmuose).
    Nerašau tiems besiseilėjantiems nuo laimingos sekso vergės miražo šlapiose svajonėse. Rašau tiems, kam įdomu, kodėl Lietuvoje daugėja prostitučių, tiems, kam įdomu teisiniai argumentai ir mokslo faktai.
    Pirma, dabartinis Lietuvoje taikomas vadinamasis prohibicionistinis teisinis reglamentavimas nepasiteisino. Kas vakar matėte žinias per įvairius TV kanalus, girdėjote – policijos pareigūnai dejuoja, kad prostitučių daugėja, nors jie šimtais jas gaudo ir bauduoja. Kodėl? Nes tos išnaudojamos moterys, kurių absoliuti dauguma pakliuvo į prostituciją po lytinio išnaudojimo vaikystėje, prievartautos, parduotos ir muštos savo artimų žmonių, gavusios baudas jas atidirba vieninteliu joms prieinamu būdu – toliau leidžiasi išnaudojamos, bet to net neužtenka skoloms padengti, todėl vis giliau klimpsta į tą liūną, yra faktiškai išstumiamos valstybės rankomis į visišką socialinę atskirtį, visuomenės užribį. Mokesčių mokėtojų pinigais vykdomi šitie niekinamu „Naktinių plaštakių“ vardu žinomi reidai – rezultatas atvirkštinis, tačiau mums viskas gerai?
    Mums neįdomu, kad kitų šalių praktika gyvai parodė, kad kol nepradedami realiai ir griežtai bausti pirkėjai – vyrai, už pinigus perkantys išnaudojimui moteris, mergaites, berniukus – tol prostitucija klesti ir plinta. Kiek Lietuvoje nubausta per metus pirkėjų? 6. Taip – šeši. Va čia tai totalus viso gražaus moteris niekinančio požiūrio parodymas. Juk jie tai geri žmonės, šeimų tėvai, padoriai uždirbantys piliečiai. O šitos nusidėjėlės tai pačios to nori, joms patinka. Turbūt ir nelieka kito kelio, kaip ignoruoti mokslinius tyrimus ir sociologines apklausas, kad moterys prostitucijoje nusižudo 12 kartų dažniau nei bendra populiacija, kad moterys prostitucijoje išžaginamos 8 kartus dažniau (oi, na, šitas faktas tai matyt išvis džiugina – nes parduota moteris tikrai nejaučia skausmo, pažeminimo, prievartauti ją tiesiog norma, ar ne?), kad 95 procentai jų yra patyrę lytinę prievartą vaikystėje, patyrė įvairių rūšių smurtą, buvo išduotos ir parduotos savo artimų žmonių, o prekybos žmonėmis aukoms padedantys nevyriausybininkai sako, kad nematė nė vienos laimingos prostitutės – kad vos pakalbėjus giliau ir be smerkimo, išlenda baisios traumos.
    Nes pripažinus šiuos faktus taptų aišku, kodėl Jungtinių Tautų institucijos ir tarptautinės žmogaus teisių organizacijos aiškiai įvardija, kad parduoti žmogų yra nusikaltimas, net jei auka sutinka, nes tai yra žmogaus išnaudojimas ir orumo pažeminimas. Tada taptų nepatogu, nes tektų pripažinti, kad mes baudžiame vergus ir pateisiname vergvaldžius. Ne veltui vienintelis efektyviai mažinantis asmenų prostitucijoje skaičių teisinio reglamentavimo modelis vadinamas abolicionistiniu – panaikinančiu vergovę. Šešios valstybės, kurios jį įsivedė, mato konkretų rezultatą – vis mažiau žmonių išnaudojama prostitucijai ir vis daugiau visuomenės vienareikšmiškai atmeta žmogaus pirkimo pramogai ir seksualiniam išnaudojimui idėją kaip „tradicinę“, „natūralią“ ar „išlaisvinančią“. Tuo tarpu šalyse, kurios legalizavo prostituciją –panaikino bet kokią atsakomybę už žmogaus pirkimą ir pardavimą, pavertė moters prievartavimą preke (pvz., vienas iš legalių viešnamių meniu pasiūlymų yra nėščios moters grupinis išprievartavimas) – išnaudojamų moterų skaičius auga gąsdinančiu greičiu ir vis didesnė jų dalis yra iš skurdžių šalių atvežamos imigrantės.
    Skaičiai kalba už save – Švedijoje įvedus abolicionistinį modelį asmenų prostitucijoje skaičius krito iki mažiau nei 3000. Tuo tarpu Vokietijoje legalizavus prostituciją skaičiuojama daugiau nei 400 000 asmenų prostitucijoje, iš kurių tik 44(!) išsiėmė „sekso darbuotojo“ pažymėjimą, o moterys legaliuose viešnamiuose turi „aptarnauti“ bent tris vyrus vien tam, kad galėtų susimokėti už kambario „nuomą“. Jei užpuolė klientas ar prireikė mediko – dar tiek pat, kad sumokėtų už paslaugas. Nyderlanduose yra 80 000 asmenų prostitucijoje. Nyderlandų policija pripažįsta, kad legaliuose (!) viešnamiuose daugiau nei 50 procentų moterų yra prekybos žmonėmis aukos, atvežtos prieš savo valią ir neturinčios jokio priėjimo prie pagalbos, paslaugų, teisingumo.
    Vokietijoje 85 moterys buvo žiauriai nužudytos „darbo“ metu – jei vis dar norite tai vadinti darbu. Beje, bet kokia kita darbinė veikla pasižymi tuo, kad ilgiau dirbant tobulinami gebėjimai ir įgūdžiai, tad paslaugų kokybė gerėja. Prostitucijoje išnaudojamos moters darbo įrankis yra jos kūnas – nuolatinis stresas, baimė, tam malšinti naudojamas alkoholis ir narkotikai, prievartavimų metu patirtos fizinės ir ginekologinės traumos suluošina moterį taip, kad kuo ilgiau ji „dirba“, tuo labiau krenta „prekės“ vertė. Prancūzai paskelbė tiesiai – žmogaus kūno pavertimas preke ir daiktu pažeidžia žmogaus orumą, pažeidžia konstitucines kiekvieno žmogaus teises nebūti sudaiktintu ir yra esminė kliūtis lyčių lygybei. Jei mes sutinkame, kad vyras negali išnaudoti moters naudodamasis jėga arba galios pozicija, lygiai taip pat negalima išnaudoti moters naudojantis ekonomine galia – už pinigus.
    Tai gal atsakykime sau į klausimą, ar tikrai mums yra vertybė moters lytinis išnaudojimas už pinigus? Ar tikrai mums taip reikia prostitucijos, kad norime ir toliau žaisti sadistinius „Naktinių plaštakių“ žaidimus už mokesčių mokėtojų pinigus ir didinti moterų prostitucijoje skaičių? Ar pagaliau įvertiname gyvą kitų šalių patirtį ir pasirenkame tokį teisinį reguliavimą, kuris realiai sumažins asmenų prostitucijoje skaičių? Gal jau laikas atsisakyti idėjos fix apie „laimingą sekso darbuotoją“ ir nekaltą „pasismaginti“ užsimaniusį vyrą? Nes už šių klišių stovi du gyvi žmonės – vergas ir vergvaldys.
    Autorius: Dovilė Šakalienė

  • PRITRENKIANTIS IŠ PROSTITUCIJOS MOTERIS GELBĖJANČIO PRANCŪZO PASAKOJIMAS: AR NUMANOTE, KAS YRA JUODASIS LIETUTIS?

    Lietuvoje viešintis nevyriausybinės organizacijos CAP International aljanso vykdomasis direktorius Gregoire’as Thery yra tikras, kad prostitucijos mastus gali sumažinti tik įstatymo pataisos, pagal kurias sekso paslaugų pirkimas būtų įvardintas kaip kriminalinis nusikaltimas. Prancūzijoje prostitutės klientą galima sulaikyti nelaukiant, kol įvyks lytinis aktas ir bus perduodami pinigai. Užtenka susitarimo veiksmo. Tą patį jis siūlo įteisinti ir Lietuvoje.
    Pagrindinis nevyriausybinės organizacijos CAP tikslas – skatinti priimti ir įgyvendinti teisės aktus bei tarptautinius standartus, kad būtų panaikintas seksualinis moterų išnaudojimas bei užtikrinta parama ir pagalba joms. Organizacija teikia tiesioginę pagalbą prostitucijos norinčioms atsisakyti moterims Europoje, Šiaurės Amerikoje, Lotynų Amerikoje, Azijoje, Vidurio Rytuose ir Afrikoje. Taigi G.Thery labai gerai žino, kuo gyvena ir kaip jaučiasi šios moterys. Apie tai – 15min pokalbis su juo.
    – Kokiu tikslu lankotės Lietuvoje?
    – Esu čia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro kvietimu pristatyti nevyriausybinėms organizacijoms ir parlamentarams pokyčius Europoje, susijusius su požiūriu į prostituciją bei įstatymų baze šioje srityje. Beje, naujausias pokytis, jog penkiose valstybėse – Norvegijoje, Islandijoje, Prancūzijoje, Airijoje ir Švedijoje – konstatuota, kad prostitucija yra prievarta prieš žmogų ir stabdis įgyvendinant lygias žmonių teises visuomenėje.
    Tai reiškia, kad prostitutės, nepriklausomai nuo priežasčių, kodėl užsiima šia veikla, laikomos aukomis, vadinasi, joms reikia įvairių programų, padedančių išeiti iš šios veiklos ir integruotis į visuomenę.

    – Lietuvoje vyrauja nuostata, kad didžioji dalis moterų šį kelią pasirinko pačios, todėl negali būti laikomos aukomis.

    – Mūsų nevyriausybinė organizacija teikia pagalbą 5 tūkst. prostitucija užsiimančių asmenų. Prancūzijoje taip pat ilgai buvo manoma, kad prostitucija yra laisvas pasirinkimas, kad moterys pačios ją pasirenka. Prancūzų sąmonėje, mene, literatūroje, teatre prostitucija asocijuojasi su seksualine laisve.
    Dabar jums pasakysiu, kaip yra iš tiesų. 90 proc. moterų, kurias mes sutikome savo veikloje, jau buvo patyrusios seksualinę prievartą dar prieš patekdamos į prostituciją. Moterys, o taip pat ir vyrai, nes mes turime ir prostitucija užsiimančių jaunų vyrų, atsidūrė prostitucijos versle ne todėl, kad apie tai svajojo, o todėl, kad neturėjo kitokių pasirinkimų. Beje, vien skurdas neįstumia žmonių į prostituciją. Tačiau skurdo ir seksualinės prievartos derinys labai veiksmingas.
    Beje, Prancūzijoje savižudybių skaičius tarp prostitucija užsiimančių asmenų yra 12 kartų didesnis negu likusioje visuomenės dalyje. Ar galime kalbėti apie tai, kad žmonės, atsidūrę prostitucijoje, yra laimingi?
    Problema ta, kad jeigu kalbėsitės su prostitute pirmą kartą ir klausite, ar jai reikia pagalbos, dažniausiai išgirsite, kad viskas gerai, ji jaučiasi laiminga, kontroliuojanti savo gyvenimą. Iš tiesų ji patyrusi tiek daug prievartos, pažeminimo, kad mums net sunku įsivaizduoti, tačiau desperatiškai bando apginti savo orumą sakydama, kad jai viskas gerai ir nereikia jokios pagalbos. O kaip tuomet su narkotikų, alkoholio vartojimu? Žinia, tai paplitęs reiškinys tarp prostitučių. Ar jos vartoja dėl to, kad yra laimingos? Ne, tai padeda joms užsimiršti ir padeda išgyventi. Tai desperacijos išraiška.
    Kita vertus, jos labai stiprios, jeigu sugeba atlaikyti tiek išbandymų. Jos gyvena savo gyvenimą ir nenori būti laikomos aukomis, pagalbos siūlymą jos suprantama kaip pažeminimą.
    – Kokia tuomet išeitis, jeigu jos pačios nekalba ir atstumia pagalbą?
    – Tik tuomet, kai jos patiki, kad iš tiesų galite padėti, kai įrodote, kad tai ne vien gražūs žodžiai, jos gali atsiverti: lieja savo skausmą, verkia, rauda, pasakoja visas baisybes, kurias patyrė, ir pripažįsta, kad joms reikia pagalbos. O kol mes jas laikome įpakuotas į gražią dėžutę su užrašu „aš laiminga“, kad nesijaustume dėl jų nepatogiai, jos aidu atkartoja tą patį: „taip, aš laiminga“.
    Deja, net jeigu jos bando išeiti iš prostitucijos, ir toliau patiria prievartą, tik šiuo atveju jau iš visuomenės, kuri jas paženklina stigma – policija persekioja dėl baudų, darbdaviai nenori priimti į darbą ir pan.
    Taigi, viena vertus sakome, kad viskas gerai, visi laimingi, kita vertus, mes persekiojame prostitutes. Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris žino, kad lytiniai santykiai su asmeniu, kurio tu nepažįsti, nenori, kurio galbūt net kvapo nepakenti, yra prievartos aktas. Tačiau mes nenorime, netgi bijome kalbėti apie seksualinę prievartą, nes tuomet teks mesti iššūkį savo tėvams, broliams, draugams, kaimynams, kurie galbūt gerbiami bendruomenėje. Mums baisu pripažinti, kad pirkdami sekso paslaugas jie prievartauja kitą žmogų.
    Todėl išsigalvojame daugybę pasiteisinimų: tai seniausia pasaulyje profesija; moterys tokiu būdu užsidirba; jeigu neliktų prostitučių, visuomenėje atsirastų daug seksualinės prievartos; pagaliau jeigu moteris pasirinko prostituciją, jai tai patinka.
    Ir todėl tūkstančiai moterų yra nuolat prievartaujamos ir galiausiai gyvenimą baigia skurde. Iš tiesų jos daug uždirba tik pirmus metus, nes tai „šviežias kūnas“, paklausi prekė rinkoje. Tačiau antrais metais, kai jos kūnas jau buvo prievartautas ne vieną tūkstantį kartų, moters vertė, o kartu ir pajamos labai krinta. Bet kurios profesijos žmogus, bėgant metams, įgyja vis daugiau įgūdžių, žinių, todėl didėja jo atlyginimas.
    Tuo tarpu prostitucijoje vienintelė vertybė – kūnas, kuris po kelerių metų tampa sudėvėtas – tiek fiziškai, tiek ginekologiškai, tiek seksualiai. Galbūt po 5-10 metų suteneris net paleistų moterį, jeigu ji norėtų išeiti, tačiau ji nieko daugiau nemoka, negali integruotis į visuomenę, nemoka gyventi kitaip, nes neprikaupė jokių įgūdžių.
    – Lietuvoje prostitučių klientai pagal įstatymą baudžiami administracine bauda, tačiau ja nubaustas vos vienas kitas, lyginant su nubaustų prostitučių skaičiais. Kodėl, jūsų manymu, įstatymas neveikia?
    – Kai Prancūzijoje įsigaliojo naujas įstatymas, kriminalizuojantis sekso paslaugų pirkimą, per metus buvo nubausta 1200 prostitučių klientų. Įstatymas gali pradėti veikti tik tuomet, kai aiškiai įvardijama problema. Lietuvos Vyriausybė yra nusprendusi, kad prostitucija yra blogis.
    Bet kas yra didžiausias blogis – prostitutė, suteneris ar sekso pirkėjas? Taip, yra susitarimas, kad suteneriavimas ir sekso pirkimas yra blogai, tačiau nėra pripažįstama, kad sekso pirkimas yra prievartos forma. Taigi jeigu nubaudžiama daugiau savo kūną pardavinėjančių moterų nei jį perkančių vyrų, vadinasi, nėra susitarimo, kad sekso pirkimas yra prievartos forma.
    Galima valandų valandas aptarinėti, kodėl moterys parduoda savo kūną, ar jos jaučiasi laimingos ir pan., tačiau niekas nekalba apie tai, kodėl vyrai turi privilegiją jas pirkti. Visuomenė Lietuvoje tokiai diskusijai nepasiruošusi. Lygiai tas pats buvo ir Prancūzijoje. Buvo dar blogiau nei pas jus – pas mus buvo baudžiamos prostitutės, jos buvo kriminalizuojamos, bet visiškai nebaudžiami jų klientai.
    – Policija teigia, kad nubausti klientus sudėtinga, kadangi sunku juos pačiupti su įkalčiais, t. y. kai jie duoda už seksą pinigus. Mat moterys dėl suprantamų priežasčių taip pat vengia prisipažinti, kad teikia sekso paslaugas už pinigus.
    – 2015 m. mūsų policija sakė tą patį. 2016 m., kai įsigaliojo įstatymas, jau buvo nubausta per tūkstantį klientų. Pas mus kriminalizuotas ne tik sekso pirkimo veiksmas, bet ir susitarimas dėl jo. Pareigūnai eina į gatves, stebi prostitutes, ir jiems visiškai nesunku įrodyti, kad prie jos priėjęs vyras ir susitaria dėl sekso kainos. Anksčiau tokioje situacijoje būdavo sulaikoma moteris, dabar – vyras. Taip pat jeigu dėl sekso paslaugų tariamasi susirašinėjant internetu, tą akimirką, kai sutariama, jau vyras gali būti sulaikytas ir baudžiamas. Nereikia laukti, kol įvyks pats aktas.
    90 proc. vyrų pripažįsta, kad norėjo pirkti seksą, kadangi tuomet jiems reikia tik sumokėti baudą ir išklausyti paskaitų kursą sekso paslaugų pirkėjų mokykloje. Jeigu vyras nepripažįsta, pradedamas tyrimas, jo adresu ateina laiškai, kviečiantys į posėdį, kviečiama policija su įkalčiais, be to, tyrimas yra viešas, jį gali stebėti bet kas. Natūralu, kad jie stengiasi to išvengti.
    – Kiek šio įstatymo įgyvendinimas kainuoja valstybei?
    – 2015 m. buvo baigtas dvejų metų tyrimas, kokie yra prostitucijos kaštai valstybei. Pasirodė, kad ekonomiškai labiau apsimoka investuoti į prevenciją ir socialinę pagalbą nei vėliau dorotis su prostitucijos pasekmėmis: vykdyti sutenerių ir sąvadautojų sulaikymo operacijas, tirti jų nusikaltimus, turėti kelių tūkstančių moterų grupę, kurios kenčia nuo rimtų psichologinių ir fizinių sutrikimų.
    Paskaičiuota, kad sekso industrija sukuria šešėlinę ekonomiką, kurioje cirkuliuoja apie 3,2 mlrd. eurų. Iš tiesų 10 kartų pigiau pakeisti sistemą nei išlaikyti senąją su visu jos šešėliu ir baisiomis socialinėmis pasekmėmis.
    – Kitos šalys problemą bando spręsti legalizuodamos prostituciją. Kaip joms sekasi tai daryti?
    – Legalizavusi prostituciją, valstybė dalį pinigų iš šio verslo gauna per mokesčių sistemą. Vis dėlto šalyse, kuriose prostitucija legalizuota, šešėlinė, nelegali, prostitucija išplitusi labiau. Mano manymu, šis bandymas tiek ekonomiškai, tiek politiškai sužlugo dėl keleto priežasčių.
    Buvo žadėta, kad valstybė kontroliuos šią sritį ir užtikrins sekso darbuotojų teises. Kontrolei reikėtų investuoti daug daugiau negu valstybė gauna iš šio verslo. Pavyzdžiui, kad lytiniai santykiai būtų saugūs, reikėtų užtikrinti, kad kiekvienu atveju būtų naudojamas prezervatyvas, taip pat kad kiekviena moteris šiame versle atsidūrė savo noru, kas yra neįmanoma.
    Tai reiškia, kad kiekvienoje savivaldybėje turi būti įdarbinta krūva valdininkų, kurie prižiūrės, darys patikrinimus viešnamiuose ir pan. Tai per daug kainuoja, todėl nedaroma ir žadėta švari, saugi, prižiūrima erdvė tapo nevaldomu vandenynu organizuotam nusikalstamumui. Švedijoje priskaičiuota iki 3 tūkst. prostitučių, Nyderlanduose, kurių teritorija tokia pati, o prostitucija legalizuoja, – 80 tūkst. Nyderlandų policija teigia, kad 90 proc. legaliuose viešnamiuose dirbančių moterų – prekybos žmonėmis aukos.
    Prancūzijoje turime apie 30-40 tūkst. prostitučių, Vokietijoje – 400 tūkst., nors per 12 prostitucijos legalizavimo metų vos 44 asmenys paprašė sekso darbuotojo statuso, kadangi iš tiesų Vokietijos viešnamiuose matome ne vokietes, o Rytų Europos moteris, kurios neturi dokumentų, nemoka vokiečių kalbos, gėdijasi to, ką daro, nežino savo teisių. Jos jaučiasi patekusios į spąstus ir tikrai nenori registruotis kaip sekso darbuotojos.
    – Skamba grėsmingai. Ir visi atsakingi asmenys užmerkia akis prieš tokius dalykus?
    – Papasakosiu dar daugiau. Vokietijos viešnamiuose penkių vyrų grupė gali nusipirkti vieną moterį prievartavimui. Seksualinių santykių metu leidžiama ant jos šlapintis – tai vadinama auksiniu lietučiu. Galima ant jos tuštintis – tai vadinama juoduoju lietučiu.
    Darbdavys gali užsakyti baseiną su daug nuogų moterų savo pavaldiniams. Gražiausios turi vienos spalvos apyrankę, jos skirtos vadovaujantiems asmenims, kitos, su kitokios spalvos apyranke, skirtos žemesnio rango darbuotojams. Per dvylika metų Vokietijoje buvo nužudytos mažiausiai 85 prostitutės.
    Priėjusi liepto galą, Vokietija ruošiasi kriminalizuoti prostitutes, jeigu jos neturės legalaus sekso darbuotojos statuso. Taip pat bus kriminalizuojami sekso paslaugų pirkėjai, jeigu jie pirks paslaugas iš tokio statuso neturinčios moters. Tas pats gresia suteneriams, jeigu jie įdarbins moteris, kurios šios veiklos nepasirinko laisva valia. Taigi sekso industrija ten arba sunyks, arba šis įstatymas taip ir liks neįgyvendintas, nes valstybė nori pinigų iš sekso industrijos, bet paversti šią žaidimo aikštelę saugia zona jai per brangu.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Inga Saukienė

  • POŽIŪRĮ Į PROSTITUCIJĄ SIŪLO KEISTI RADIKALIAI: BAUSTI TIKRUOSIUS KALTININKUS

    Seimo laikinosios Moterų grupės ir Vystomojo bendradarbiavimo, reprodukcinės sveikatos ir teisių grupės narės siūlo nebausti prostitučių, bet griežtinti baudas besinaudojantiems jų paslaugomis ir suteneriams.
    Šios parlamentarės kartu su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnadojimu centru (KOPŽI) rytoj Seime rengia pasitarimą dėl prostitucijos dekriminalizavimo ir griežtesnių baudų prostitučių pirkėjams bei suteneriams.
    Laikinosios Moterų grupės vicepirmininkė, Seimo narė Dovilė Šakalienė sako, kad Lietuvoje itin vangiai taikomos sankcijos moteris perkantiems vyrams, o esant dabartiniam teisiniam reguliavimui Lietuva negali pradėti vykdyti vadinamųjų „Exit“ programų, kurios skirtos padėti išeiti iš prostitucijos.
    „Nepaisant to, kad daugumoje Europos Sąjungos valstybių moterys prostitucijoje yra laikomos tokiomis pat aukomis kaip prekybos žmonėmis atveju, Lietuvoje vis dar dominuoja vertybinis smerkiantis diskursas vietoje pagalboms moterims ir rūpinimosi jų saugumu. Ignoruojamas faktas, kad absoliuti dauguma moterų prostitucijoje atsiduria dėl patirto smurto, išnaudojimo vaikystėje, būna parduotos savo artimųjų ar draugų, kovoja su skurdu ir turi daugybę psichologinių, socialinių, sveikatos problemų“, – teigė D. Šakalienė.
    Parlamentarės vertinimu, paradoksalu, kad „persekiojamas vergas, o ne vergvaldys“, kad baudžiama ir taip pažeminta, išnaudojama moteris, tuo tarpu nusikaltimą darantys– žmogų pramogai perkantys – asmenys dažniausiai išvengia bet kokios bausmės, motyvuojant tuo, kad sunku įrodyti jų ketinimus.
    „Kaip rodo praktika, moterims prostitucijoje skiriamos vis naujos piniginės baudos stumia jas dar giliau į užribį, į socialinę atskirtį, nes pinigų susimokėti baudoms jos neturi ir mėgina užsidirbti vėl parduodamos save. Manome, kad laikas nustoti bausti aukas ir koncentruotis į pirkėjų bei sutenerių baudimą“, – teigė D. Šakalienė.
    Parlamentarė gėdingais vadino “Naktinių plaštakių” reidus, kurių metu, pasak jos, gaudomos, žeminamos ir baudžiamos moterys.
    „Mes matome net ir moraline prasme stebinantį fenomeną, kai dvigubai baudžiama auka ir pateisinamas išnaudotojas, smurtautojas. Prieš keletą metų nevyriausybinėms organizacijoms, kovojančioms su prekyba žmonėmis ir ginančioms moteris nuo smurto, pamėginus dekriminalizuoti prostituciją, Seimo nariai vyrai užėmė teisėjų ir moralizuotojų poziciją, vienas per kitą reikalaudami bausti “nuodėmingas” “nusidėjėles”, kurios ęsą daro žalą šeimos vertybėms. Kažkodėl vyrai, perkantys moteris pramogai ir išnaudojimui, nesusilaukė pasmerkimo“, – stebėjosi D. Šakalienė.
    Pasak jos, norint mažinti moterų prostitucijoje skaičių, reikia įvertinti tikrąsias priežastis, pastūmėjusias moteris į prostituciją ir suteikti reikalingą pagalbą.
    „Lietuvoje, skirtingai nuo daugelio ES šalių, vis dar nėra vadinamųjų “Exit” programų, kurios skirtos padėti moterims išeiti iš prostitucijos ir pradėti normalų, saugų gyvenimą. Šiandien Lietuvoje jos net teoriškai negalėtų kreiptis pagalbos, nes iškart būtų nubaudžiamos, o kaip rodo daugelio šalių praktika – žemo slenksčio (prieinamos) socialinės, psichologinės, teisinės ir relokacijos paslaugos sėkmingai padeda moterims prostitucijoje įveikti stigmą, įveikti praeities traumas, įgyti pasitikėjimo savimi ir išeiti iš prostitucijos“, – teigė D. Šakalienė.
    Parlamentarė pažymėjo, kad prostitucijos dekriminalizavimas ir prostitucijos legalizavimas yra du skirtingi dalykai.
    „Pirkti žmogų nėra normalu, tai – nusikaltimas. Stebina kai kurių pareigūnų ir politikų noras legalizuoti prostituciją – vėlgi, padaryti bet ką, kad tik nebausti pirkėjų ir sutenerių. Ir šiandien praktiškai nebaudžiami pirkėjai ir retai baudžiami suteneriai – pagrindinis persekiojimas nukreiptas į moteris. Legalizavus prostituciją išvis nebebūtų baudžiami žmogų perkantys ar parduodantys asmenys, o moterys ir toliau būtų išnaudojamos“, – sakė D. Šakalienė.
    Ji teigia siekianti prostitucijos dekriminalizavimo tam, kad galėtų pradėti veikti “Exit” programos, kad moterys nebijotų kreiptis pagalbos, sumažėtų stigma, ir šios moterys galėtų sulaukti pagalbos, o ne pasmerkimo.
    Šiuo metu pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą (ATPK) vertimasis prostitucija ar atlygintinis naudojimasis prostitucijos paslaugomis – užtraukia baudą nuo 86 iki 144 eurų. Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytus pažeidimus užtraukia baudą nuo 144 iki 289 eurų arba administracinį areštą iki trisdešimties parų.
    Pasak D. Šakalienės, Seimo Moterų grupės bei Vystomojo bendradarbiavimo, reprodukcinės sveikatos ir teisių grupės narės drauge su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centru (KOPŽI) ir kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis planuoja sukurti neformalią koaliciją, platformą Abolicionistinei kampanijai. Planuojama inicijuoti ATPK pakeitimus, rengti reikalingą teisinį ir socialinį paketą, siūlyti griežtinti baudas perkantiems paslaugas ir suteneriams bei tartis su Vyriausybe dėl „Exit“ programų reglamentavimo ir finansavimo.
    Trečiadienį Seime rengiamas pasitarimas šiam klausimui aptarti, į kurį atvyksta žinomas kovotojas su prekyba žmonėmis, CAP International aljanso vykdomasis direktorius Gregoire Thery, padėjęs jau ne vienai Europos Sąjungos valstybei sėkmingiau kovoti su moterų išnaudojimu prostitucijoje.
    CAP International (Prostitucijos Dekriminalizavimo Koalicija) aljansas vienija 22 žmogaus teisių nevyriausybines organizacijas 17 valstybių, teikdamas pagalbą prostitucijos, seksualinio išnaudojimo ir prekybos žmonėmis aukoms.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Dalia Plikūnė

  • PASKAITA „SOS – PREKYBA ŽMONĖMIS!“

    Spalio 3 d. Alytaus suaugusiųjų ir jaunimo mokyklos bendruomenei vyko prevencinė paskaita „SOS – PREKYBA ŽMONĖMIS!“, kurią organizavo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras.
    Paskaitos metu buvo kalbėta apie įvairias žmonių išnaudojimo formas, kas tampa aukomis, kaip apsisaugoti nuo sutenerių ir prekeivių žmonėmis.

  • PREVENCINĖ PASKAITA GARGŽDŲ ATVIRO JAUNIMO CENTRE

    Vakar Gargždų atviro jaunimo centro darbuotojus “KOPŽI” (Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras) darbuotoja Žavinta supažindino su dabartine situacija, darbo problematika, sprendimo būdais. Buvo be galo įdomi diskusija ir pristatymas. Ačiū!
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.