kopzi

Category: Straipsniai – 2016

  • Can human trafficking be stopped in Lithuania before 2030? (“Bridges”, April 2016)

    Today, according to the United Nations, modern slavery is an illegal global organized crime that generates $150 billion a year in illegal profits. Currently, between 21 and 36 million people are held in human slavery.
    Of those enslaved, 75 percent are forced to work without being paid, and 25 percent are sex slaves. On a smaller or a bigger scale it affects every country, and Lithuania is no exception.
    First and foremost, we have to change mentality, as to how we think of each other, especially of those who struggle. We should stop putting the most vulnerable ones on the outskirts of society. Empathy and respect for a human being should be instilled from an early age on. Social responsibility should be a norm.
    The issue of human slavery was addressed at the United Nations in New York City on April 7, 2016, at the conference Ending Human Trafficking by 2030: The Role of Global Partnerships in Eradicating Modern Slavery.
    Two dozen panelists spoke during an over three-hour-long event with U.N. ambassadors from eight countries present and more than a couple hundred attendees. Lithuania was represented by the members of the Lithuanian diaspora, Monsignor Edmond J. Putrimas, Lithuanian Bishops’ Conference delegate for the Apostolate of Lithuanian Catholics living outside of Lithuania, from Canada; and Neila Baumilienė, director of the New York Bureau of the Kazickas Family Foundation, from the United States. The conference was co-organized by the Santa Marta Group, named after Pope Francis’ Vatican residence and founded by Pope himself in 2014, aiming to strengthen and coordinate the global response to combatting human trafficking and all forms of modern slavery.
    James Cockayne of the United Nations University said that the actual cost of trafficking extends beyond the action of enslavement and trafficking. It causes depression, anxiety, vulnerability to re-trafficking for the victims, and long-lasting poverty and exclusion from education for their children. Intergenerational effects extend to entire community, drive down productivity and impose a cost that is borne by everyone. Fighting against slavery is morally and economically smart policy.
    Donna Hubbard, Airlines Ambassadors International (AAI) trainer, American Airlines flight attendant and human trafficking survivor, shared her story of how she was trafficked and controlled, how she broke free only after she had been imprisoned and after a female guard recognized her as a victim, not a criminal. Donna presented best practices of the Airline Ambassadors program, including training of flight attendants to recognize human trafficking cases in the travel industry, as well as AAI’s TIP Line smartphone app as a premier reporting tool for human trafficking. Donna’s presentation prompted a standing ovation.
    Dalia Grybauskaitė, President of Lithuania, attended the United Nations Sustainable Development Summit on September 25, 2015, when 193 U.N. Member States adopted the 2030 Agenda for Sustainable Development, which includes a set of 17 Sustainable Development Goals (SDGs). At the invitation of the U.N. Secretary-General, Grybauskaitė, together with the presidents of Chile, Liberia and South Korea as well as with U.N. goodwill ambassadors, joined in the promotion of the sustainable development agenda. In a promotional clip, Grybauskaitė introduced one of the priorities—sustainable growth—SDG 8. U.N. goodwill ambassadors—Nobel Prize winner Malala, actors Daniel Craig and Charlize Theron, musician Stevie Wonder and scientist Stephen Hawking—also appear in the video. Picked by the president for the promotional video intentionally or not, SDG 8 states: “Promote inclusive and sustainable economic growth, employment and decent work for all.” SDG 8.7 states: ”Take immediate and effective measures to eradicate forced labour, end modern slavery and human trafficking and secure the prohibition and elimination of the worst forms of child labour, including recruitment and use of child soldiers, and by 2025 end child labour in all its forms.”
    The Conference focused on SDG targets 5.2, 8.7 and 16.2, which commit U.N. Member States to eliminate all forms of violence, including trafficking and sexual and other types of exploitation.
    Cardinal Vincent Nichols, Archbishop of Westminster and president of the Catholic Bishops’ Conference of England and Wales, was appointed by Pope Francis to lead the Santa Marta Group, an alliance of international police chiefs and bishops form 36 countries to eradicate human trafficking and modernday slavery. The group grew out of a partnership established in London in 2012 between the Catholic Bishops Conference of England and Wales, and the Metropolitan Police Service Human Trafficking unit. The Cardinal spoke about how women religious in London worked with Scotland Yard in an “unlikely partnership.” Early concerns that police would prosecute the victims faded over time as trust grew between the two groups.
    Monique Villa, CEO of Thomson Reuters Foundation, presented the foundations’s numerous initiatives addressing the issue. First, banks (Chase, City Group, TD Bank, Barclays, Wells Fargo, Western Union, American Express, Bank of America) together with Manhattan District Attorney’s office and Thomson Reuters Foundation, agreed to screen bank transactions for red flags indicating human trafficking activity. Second, the Trust Women initiative will help female human trafficking victims find jobs and achieve professionally. Third, TrustLaw is a network of lawyers in 170 countries who provide pro bono services for solving human trafficking cases. Fourth, with the Stop Slavery Award, starting in November 2016, the world’s biggest companies will be engaged in the fight against forced labor. It is the first global accolade to recognize businesses that have excelled in efforts to try to eradicate forced labor from their supply chains. Fifth, Reporting Trafficking and Slavery is a weeklong seminar for professional journalists to recognize slavery, which remains among the world’s most under-reported stories. A sixth initiative will be detecting red flags in social media.
    Mira Sorvino, an actress and a U.N. goodwill ambassador for the Global Fight Against Human Trafficking, said victims can not wait weeks or years. She compared the enormity of the problem with the scarcity of the response. She recalled her visit to Vatican, where she witnessed a gathering of representatives of all the religions of the world in one room “in love and unity” like a mirage when the issue of modern slavery was addressed. Sorvino appealed to President Obama to be the first president after Lincoln to leave the legacy of anti-slavery, saying, “If slavery is not wrong, nothing is wrong.” With the CNN Freedom Project, CNN will join the fight to end modern-day slavery and shine a spotlight on its horrors, amplify the voices of the victims, highlight success stories and help unravel the complicated tangle of criminal enterprises trading in human life.
    Sister Imelda Poole, president of Religious in Europe Networking Against Trafficking and Exploitation (RENATE), spoke and showed a short video, Called to Give a Voice to the Voiceless, illustrating various initiatives and actions of women religious and their co-workers in the 24 European countries that form the RENATE network. Poole called for international cooperation in three specific areas: the issue of demand; adopting legislation that criminalizes perpetrators, not victims; systems of corruption that give rise to human trafficking; and internet trafficking and criminal behavior on the internet.
    Macharia Kamau, Kenya’s Ambassador to the U.N., said, “For us, those of us of color, this is not a modern phenomenon. It’s deeply rooted in our history for over 500 years. There is a monument outside, in the U.N. yard, dedicated to modern slavery. … It took almost 70 odd years to mobilize the gumption to put it there. You would not believe the amount of resistance we have faced over the past 10 years to have a monument to slavery, here at the U.N. We need to fundamentally reassess the way in which we are in modern society. We have to take structural responsibility for this, to undertake a transformation in our societies and economies. Issues of slavery have deeps roots in history and in our psychology. It represents a racism, misogyny, horrible prejudice that have warped the way in which the world functions.”
    Bernardito Auza, archbishop and the permanent observer of the Vatican to the U.N., said that “the resurgence of slavery is one of the biggest tragedies of our time. It is a moral imperative to end it.”
    Pope Francis, in a letter through Archbishop Auza to the participants of the Conference, wrote: “I extend greetings to you and to all those gathered to discuss the grave issue of modern slavery and human trafficking which continues to be the scourge throughout the world today. I am grateful to you and the members of the Santa Marta Group for your efforts in organizing this conference, and to the Member States and various governmental, civic, religious organizations committed to combatting this crime against humanity. As you reflect on the multifaceted issues which contribute to the modern slavery and human trafficking, I encourage you to strengthen the bonds of cooperation and communication which are essential to ending the suffering of many men, women and children who today are enslaved and sold as if they were a mere commodity. In this way solutions and preventative measures, can be promoted which will allow the evil to be addressed at every level of society. In your discussions, I hope also that you will keep before you the dignity of every person, and recognize in all your endeavors a true service to the poorest and most marginalized of society, who too often are forgotten and have no voice. In assuring you and all present of the steadfast commitment of the Catholic Church to fight against this crime, and to care for all its victims, I offer the promise of my prayers that Almighty God may bless and guide your efforts.”
    How Do We Restore Human Dignity?
    All around the world, population grows faster than the economy, people migrate from poor areas to more developed ones, from lands ravaged by nature’s disasters and wars, and criminals approach these vulnerable people with false promises of employment and hope that leads to sexual exploitation, forced labor, slavery and servitude. Due to huge imbalance of power, the world has lost justice and harmony. This invisible crime deprives people of human dignity.
    According to a 2015 U.S. Department of State report, Lithuania is a source, transit and destination country for women and girls subjected to sex trafficking, as well as a source and destination country for men subjected to labor trafficking. Observers estimate 40 percent of identified Lithuanian trafficking victims are women and girls subjected to sex trafficking within the country. Lithuanian women are also trafficking victims in Western Europe and Sweden. Lithuanian children and adults are increasingly forced to engage in criminal activities, such as shoplifting, theft and drug-selling in Nordic countries and Western Europe. Some Lithuanian men are subjected to forced labor in the United Kingdom and the United States, including in agriculture. Men from Bulgaria may be subjected to labor trafficking in Lithuania. The approximately 4,000 boys and girls institutionalized in state-run orphanages are especially vulnerable. Officials of several orphanages are allegedly complicit or willfully negligent to the sex trafficking of girls and boys under their care.
    Everyone’s attention and care are needed to stop modern-day slavery. We demand cheap goods, clothes and services, but who pays for all this? Do we question the corporations we support when buying their goods? Are we looking for a label, “slave-free products?”
    If you live in Lithuania, and buy new goods in second-hand stores, do you ever question where they came from? Chances are, they are stolen from stores in Western Europe by enslaved teenagers from Lithuania.
    In Lithuania, the human services program Caritas provides social, psychological and legal assistance to children, women and men who are victims of human trafficking, and helps them learn new job and life skills. It looks to the community to help identify both victims and perpetrators, as in many cases the recruiters, pimps and victims are from the same or neighboring towns. They often grew up and lived near each other, and studied in the same schools.
    For more information on human trafficking in Lithuania, visit anti-trafficking. lt. For information, help or to report suspicions about human trafficking, please call the Caritas 24-hour S.O.S. hotline at +370-679-61617.

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

    Publikuota: 2016m. balandžio mėn., “Bridges”.

  • Konferencijoje Kaune – apie naujas prekybos žmonėmis formas Lietuvoje ir bažnyčios atsaką

    Balandžio 28 d. Kaune Lietuvos Carito iniciatyva drauge su Kauno arkivyskupija surengta konferencija „Naujos prekybos žmonėmis formos Lietuvoje: Bažnyčios ir jos bendradarbių atsakas“. Tokio pobūdžio renginys mūsų šalyje jau ne pirmąkart sukvietė policijos ir Bažnyčios atstovus vienytis į bendrą diskusiją ir kovą prieš prekybą žmonėmis. Vos pusdienį trukusio susitikimo metu pavyko išsamiai aptarti keletą ypač rūpimų temų.
    Apie požiūrį į naujų prekybos žmonėmis formų paplitimą ir specifiką Lietuvoje pranešimą skaitė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Aurelijus Gutauskas (jis, beje, pakviestas ateinantį birželį Vatikane šia tema skaityti pranešimą, kurio klausys ir pats popiežius). Kauno apygardos prokuratūros prokurorė Gabija Večerinskienė aptarė teisines galimybes ir ribas persekiojant prekeivius žmonėmis. LVK Socialinių reikalų tarybos pirmininkas, Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas, viso renginio metu dalyvius džiuginęs ne tik savo buvimu, bet ir pranešimu, jame ragino žūtbūt nepamiršti, kad teisingumas neįmanomas be gailestingumo.
    Kauno apskrities policijos kapelionas kun. Tomas Karklys, aptardamas, ką gali padaryti Bažnyčios ir policijos bendros pastangos kovoje prieš prekybą žmonėmis, pristatė popiežiaus Pranciškaus globojamą Šv. Mortos grupę. Ši tarptautinė policijos ir Bažnyčios iniciatyva apima ne vien kovą su tradicine prekyba žmonėmis – prostituciją, nelegalią organų prekybą, bet ir šiuolaikinę vergovę – įdarbinimą žeminančiomis sąlygomis.
    Ses. dr. Daiva Kuzmickaitė MVS, paprašyta pasidalyti apie bendruomenės atsaką saugant savo pažeidžiamus narius, pabrėžė, kad valstybės ir policijos pagalbos neužtenka, vien Caritas problemų neišspręs, visi turime budėti, bendrauti, ieškoti išeičių. Lektorė įsitikinusi – norint užkirsti kelią nusikaltimams, ypač svarbu, kad šeimos palaikytų vienos kitas, negana to, turime rūpintis kurti šeimą palydinčią sistemą.
    „Labai kviečiu visus pajudėti iš patogios zonos, suformuotų įsitikinimų ir galų gale mesti iššūkį patiems sau, savo kolegoms“, – sakė renginio iniciatorė ir projekto Pagalba prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms vadovė Kristina Mišinienė. Organizatorė neslėpė džiaugsmo, jog tai, kad konferencijoje dalyvavo daugiau nei šimtas žmonių, tarp kurių buvo didelis būrys policijos specialistų, katechetų, tikybos mokytojų ir studentų, – jau didelis pasiekimas.
    Apibendrinant konferenciją prieita prie išvados, kad tokie susibūrimai kaip šis parodo didėjantį žmonių sąmoningumą, norą kalbėtis ir keisti Tėvynės veidą.
    Baigiamąjį žodį tardamas vyskupas Kęstutis Kėvalas tikino: „Jau netolimoje ateityje prekybos žmonėmis tema nebus nauja, bus priimta kaip mūsų visų, o ne tiktai atskirų institucijų rūpestis.“
    Daugiau informacijos apie Lietuvos Carito vykdomą projektą, įvertintą net ir pasauliniu mastu, rasite interneto svetainėje http://anti-trafficking.lt/

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Pribloškianti romės išpažintis: tapus atstumtąja gelbėjo dievas, narkotikai ir prostitucija

    Orinta – pirmoji romų tautybės atstovė, kuri, išnaudojama savo tautiečių, sutiko duoti prieš juos parodymus teisme. Už narkotikų platinimą įkliuvusi moteris, būdama 11-kos, buvo išprievartauta patėvio ir nublokšta į atstumtųjų kastą. Kai nuo jos nusigręžė šeima, prasidėjo ilgas nuopolio kelias, kupinas netikros meilės, narkotikų ir prostitucijos. 

    Jei mama nebūtų manęs pasiėmusi, turėčiau šeimą

    „Žiauriai skaudino mane gyvenimas“, – tokia mintimi pokalbį pradėjo 34-erių metų Orinta. Sunku net įsivaizduoti, jog tiek gali patirti vienas žmogus. Praeitis paliko įspaudus ne tik mintyse. Ant jos kūno – mėlynės, randai, žaizdos. Mokytis pasitikėti žmonėmis iš naujo jai teko ne vieną kartą.

    Paklausta, ar dėl tokio savo likimo ji kaltina mamą, Orinta net nesuabejojo: „Iš jos tokių pasiūlymų esu sulaukusi, kokių jokia dukra nesulaukia. Norėjo išvežti mane į užsienį ir parduoti. Ji tik taip supranta darbą. Jei ji tuomet nebūtų atvažiavusi iš Rygos ir manęs neišsivežusi, šiandien, manau, ir šeimą turėčiau.“

    Paprašyta prisiminti, kokia mama buvo vaikystėje, Orinta ėmė pasakoti eilinę skaudžią istoriją. Kaip močiutės laidotuvių dieną, vietoj to, kad ruoštų gedulingus pietus, pagerbtų mirusią savo gimdytoją, ji vartėsi su nepažįstamu vyru lovoje ir mylėjosi. Orinta tuo metu gulėjo šalia.

    „Skaudžiausia, kai ji man primena praeitį. Kad buvau prostitutė, vartojau narkotikus. Tuomet aš jai atsakau: „Mama, juk tavo pėdomis ėjau.“ Šimtus kartų klausiau, kodėl ji manęs nemylėjo. Niekad negavau atsakymo. Atrodo, vaikystėje jos nenuvyliau“, – susimąstė Orinta.

    Galbūt pati mama augo tokioje, meilės stingančioje šeimoje? „Tikrai ne. Mano seneliai – puikūs žmonės. Kol su jais gyvenau, buvau laiminga. Mylima. Gražiausi prisiminimai – iš tų laikų. Pamenu, kai jie suruošė mane į pirmą klasę. Tokia graži suknelė buvo. Kaspinas – didesnis už galvą. Sandalai. Ir šuniuką turėjau. Su juo dažnai pasikalbėdavau. Jis, rodos, mane išklausydavo, suprasdavo“, – šyptelėjo Orinta.

    Tačiau mokyklos mergaitė ilgai nelankė. Nenorėjo, o seneliai tam nelabai priešinosi. Orintai labiau patikdavo jiems padėti ūkyje.

    Gelbėjo Dievas ir narkotikai

    Mergaitė su seneliais gyveno iki 11 metų. Tuomet iš įkalinimo įstaigos grįžo jos mama ir pasiėmė dukrą su savimi į Rygą, kur ir prasidėjo Orintos košmarai.

    „Patėvis iškart ėmė blizginti akimis. Jo prievarta – skaudžiausias įvykis mano gyvenime. Pedofilas. Jei kas pasielgtų taip su mano dukra, nupjaučiau jam kai ką“, – nutilo Orinta.

    Pabėgti iš namų Rygoje jai ryžto netrūko. Tiesiog pasiėmė saldumynų ir išėjo. „Pamenu, einu, verkiu ir prašau Dievulio nušviesti man kelią. Niekad ant jo nepykau dėl savo likimo. Visa tai – išbandymai. Juk jį taip pat išdavė. Tačiau tą dieną, pabėgus iš namų, mane vedė, matyt, velnias“, – prisipažino Orinta.

    Po kelių dienų ji sutiko kitą netikusį vyrą, pripratinusį ją, dar vaiką, prie narkotikų. Nerūpėjo Orinta ir savo tėvui, kurio nepažinojo, tad visi vyriškiai jos gyvenime – tik skausmo šaltiniai. Ką gi galima pasakyti apie vyrus, kurie nėščią ją, lyg prekę, prievartaudavo?

    „Vartodama narkotikus apeidavau problemas. Tapdavau bejausmė. Nieko tuomet neskaudėdavo. Patekdavau tarsi į sapnų karalystę“, – prisipažino moteris.

    Paprašiusi nebekalbėti apie skaudžius prisiminimus, Orinta paėmė į rankas prieš savaitę gimusią dukrytę. Priglaudė ją prie savęs. Pabučiavo.

    „Anksčiau nebijojau mirti. Net tris kartus buvau „ten“, pas Dievą. Vis kas nors atgaivindavo. Tiesiog neturėjau ko prarasti. Dėl jos noriu kabintis į gyvenimą, dėl jos nebevartoju. Dabar turiu daug. Turiu kam pasiguosti. Kaip tam šuniukui vaikystėje“, – Orintos akyse pasirodė ašaros.

    Moteris turi dar tris dukras, tačiau santykis su jomis – kitoks.

    „Nenoriu jų susigrąžinti. Nes jos ne iš meilės gimusios, „kaifo“ metu. Vienos tėvas klientas, kitų – narkomanas. Gyvena dukros su mano dėde. Saugios, laimingos. Jų neleidžiama man lankyti. O ir nenoriu. Jaučiu kaltę. Gaila, kad negalėjau joms duoti to, ko yra vertos“, – paaiškino Orinta.

    Dukrai nelinkėtų savo tautybės vyro

    Ketvirtosios dukrytės tėvą ji sutiko prieš metus. Įsimylėjo. Ir nors poros santykiai – lyg besisukanti karuselė, Orinta tikina besijaučianti mylima.

    „Jaunesnis jis. Toks ūkiškas. Dalyvavo gimdyme. Paėmęs į rankas dukrą, žliumbė lyg mažas vaikas. Tačiau jo problema – alkoholis, – atskleidė moteris. – Tačiau ir aš juk ne auksas. Žino, kad buvau prostitutė, narkomanė, sifiliu sirgau. Priėmė tokią, kokia esu. Kam aš tokia daugiau reikalinga?“

    Kad ir kaip ji norėtų stabilaus gyvenimo, ramybės jai neduoda prasidėjęs teisminis procesas.

    „Jei čigonai nepapirks teisėjų, viskas bus gerai. Ar aš bijau savo buvusių išnaudotojų? Ne. Jie negrasina. Tik bando pinigais užtildyti. Per mamą, kuri jau siūlė nutraukti bylą. Nebenoriu su ja kalbėtis. Skambina tik tuomet, kai ko reikia. Nenoriu ir į Vilnių važiuoti. Ten lengva paslysti. O Kaune nors ir žinau, iš kur gauti narkotikų, nesusigundau“, – teigė ji.

    Kas gi paskatino ryžtis stoti prieš savo tautiečius? „Čigonai šiais laikais nebe tokie. Anksčiau gerkles galėdavome vienas dėl kito perkąsti. Štai mano seneliai vienas kitam buvo vieninteliai partneriai. Jie netgi mirė tą pačią savaitę. O dabar čigonai nemoka būti ištikimi. Mano dukra čigono neturės“, – įsitikinusi nuo romų nutolusi, tačiau save „lietuviška čigone“ vis dar laikanti Orinta.

    Savo dukrai ji sieks parodyti patį geriausią pavyzdį. Niekada nerėks, nebars. „Tačiau versiu ją eiti į mokyklą. Likimą gerą aš jai nubrėšiu“, – patikino moteris.

    „Kokią turiu svajonę? Atidaryti reabilitacijos centrą ir padėti tokiems, kaip aš. Svajoju ir apie savo namus“, – smagia gaida pokalbį užbaigė gyvenimo mėtyta ir vėtyta pašnekovė.

    Po patėvio išžaginimo buvo nublokšta į žemiausią kastą

    „Caritas“ Pagalbos smurto aukoms skyriaus socialinė darbuotoja Vaida Matusevičiūtė moters papasakotoje istorijoje užpildė tas spragas, kurių nesugebėjo išreikšti pati Orinta.

    Orinta – pirmoji romų tautybės atstovė, kuri, išnaudojama savo tautiečių, sutiko duoti prieš juos parodymus. Tai išskirtinis atvejis: tarp romų labai paplitęs bendruomeniškumo jausmas, jie labai laikosi vienas kito ir nelinkę savo problemų kelti į viešumą. Taip pat ir Orinta, kol gyveno ją priglaudusioje šeimoje, manė, kad ja rūpinamasi. Tik vėliau, jau atsidūrusi kalėjime, padedama su ja dirbančių darbuotojų, suprato, kad iš tiesų gyveno baisiomis sąlygomis ir buvo išnaudojama.

    Vaikystėje Orinta gyveno senelių šeimoje viename provincijos miestelyje. Seneliai ją mylėjo, tačiau nepasirūpino anūkės išsilavinimu. Kai mergaitei buvo 11 metų, iš įkalinimo įstaigos grįžo jos mama ir išsivežė ją gyventi į Rygą. Po pusmečio Orintą išprievartavo patėvis. Kai ji papasakojo apie tai savo mamai, ši nepatikėjo.

    Mergaitė buvo sukrėsta, kad nesulaukia palaikymo iš mamos, todėl nusprendė bėgti iš namų ir sugrįžti pas senelius. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad po kelių naktų, praleistų Rygos stotyje, ji susipažino su vaikinu, kuris priglaudė ją gyventi pas save. Mergaitė jį įsimylėjo, pradėjo su juo lytinį gyvenimą, tačiau šis už pasitikėjimą atsidėkojo ją pripratindamas prie narkotikų ir pardavinėdamas kitiems vyrams, kad ir pats gautų pinigų narkotikams.

    „Taip ji praleido ketverius metus, kol suvokė, kad tai nėra normalus gyvenimas. Jau būdama 15–16 metų paauglė, ji pagaliau pasiekė savo tikslą – atsidūrė Lietuvoje. Deja, Vilniuje vėl įklimpo į prostituciją, nes neturėjo nei kur, nei iš ko gyventi. Seneliai tuo metu jau buvo mirę, o giminaičiai jos nepriėmė, kadangi pagal romų tradicijas, jeigu moteris iki vestuvių praranda nekaltybę, net jeigu išprievartaujama, lieka atstumtoji.

    Maždaug prieš trejus metus už vagystes atsidūrusi įkalinimo įstaigoje, Orinta susipažino taip pat su romų tautybės moterimi, kuri pasiūlė savo pagalbą – apsigyventi jos šeimoje. Orintai buvo žadamas namų jaukumas, maistas ir rūpestis, mainais už tai ji turėjo platinti narkotikus“, – pasakojo socialinė darbuotoja.

    Ką gi galima pasakyti apie vyrus, kurie nėščią ją, lyg prekę, prievartaudavo?

    Realybė pasirodė visiškai kitokia. Romai, ypač gyvenantys tabore, išlaikę senąją kastų sistemą, atsinešta dar iš Indijos. Atstumtasis – pati žemiausia, jokių teisių neturinti kasta. Kadangi moteris buvo būtent atstumtoji – į namą jos neįleido. Teko tenkintis patalais be čiužinio ir pagalvės ant grindų verandoje. Valgyti ji turėdavo iš atskirų indų, jai buvo draudžiama bendrauti su šeimos vaikais.

    Pinigų už narkotikų platinimą ji negaudavo – tik maisto ir narkotikų. Kai nebūdavo nei vieno, nei kito, nes šeimai ne visada pavykdavo jų gauti, Orinta, kad gautų narkotikų, pardavinėdavo savo kūną. Tačiau ir šiuos pinigus pasisavindavo šeima – esą norėdama juos išsaugoti. Netrukus po kalėjimo moteris pastojo nuo nežinomo kliento. Ją priglaudę romai ramino, kad padės po gimdymo, tačiau iš tiesų nė neketino to daryti. Vaiką priglaudė giminaičiai.

    Jau po gimdymo ji vėl buvo pagauta policijos už narkotikų platinimą. Moteris buvo primokyta prisiimti visą kaltę – už tai jai buvo žadama pagalba ištraukiant iš kalėjimo. Tačiau pareigūnams kilo įtarimų, kaip nei skaityti, nei normaliai skaičiuoti nemokanti moteris gali užsiimti prekyba narkotikais. Kai ji pradėjo pasakoti savo istoriją, paaiškėjo, kad ji pati yra auka.

    Šiuo metu ji gyvena Kaune. Maždaug dvejus metus nevartoja narkotikų, turi pastovų draugą, kuris taip pat kabinasi į gyvenimą iš savo sunkios padėties, svajoja apie šeimą.

    Prokurorė ir kriminalistai suteikė Orintai progą atsitiesti

    Pasak 15min kalbintų teisėsaugos atstovų, dalyvaujančių panašiose bylose, į Orintą galima žiūrėti skirtingais kampais. Galima sakyti, kad ji pati sutiko platinti narkotikus, supratusi, kad pardavinėdama savo kūną tiek neužsidirbs. Kadangi ji buvo narkomanė su stažu, per dieną jai narkotikams reikėdavo apie 100–200 litų.

    Jei paklaustumėte bet kurio narkomano, apie ką jis galvoja kiekvieną rytą, sulauksite kur kas drastiškesnio atsakymo nei tikėjotės: jis jau vakare guldamas planuoja, iš kur gaus narkotikų kitą dieną.

    Tai kur kas didesnė priklausomybė negu meilė vaikams, šeimai, bet kam. Nuo narkotikų priklausomas žmogus – visiškai pažeidžiamas. Būtent tokio žmogaus ir ieškojo vadinamieji Orintos šeimininkai. Patys jau teisti už narkotikų platinimą, jie nusprendė savo veiklą vykdyti pasinaudodami socialinių įgūdžių ir normalaus šeimos pavyzdžio neturinčia Orinta.

    Beje, pasak teisėsaugos atstovų, tokių žmonių, kaip ji, tabore yra daug. Bėda ta, kad nenorima su jais vargti, o bylos labai sudėtingos: kiekvienas romas gali atsivesti 15 liudininkų, įrodinėjančių priešingą tiesą, pagaliau kokie liudininkai iš kaltinimo pusės? Narkomanai, kurie supranta, kad narkotikus iš kažkur turės gauti, o 90 proc. atvejų ta vieta – taboras. Natūralu, kad narkomanas bet kada ten gali būti pasigautas ir prigrasintas pakeisti parodymus.

    Šiuo atveju, kad byla iš narkotikų platinimo buvo perkvalifikuota į prekybą žmonėmis, yra prokurorės ir tyrėjų drąsos nuopelnas. Bausmės vidurkis už prekybą žmonėmis – 8 metai.

    „Kad ir koks buvo sunkus Orintos kelias į pasveikimą, pasiryždama liudyti prieš savo išnaudotojus šiandien ji laimėjo. Bylos baigties mes nežinome, čia tikrai dar laukia ilgas teismų maratonas, tačiau moraliai moteris stovi ant laimėtojos pakylos.

    „Čigonė narkomanė duoda parodymus prieš savo tautiečius?!“ – kampuose šaiposi skeptikai. Gaila, kad tokie skeptikai ir „teisuoliai“ kažkada nulėmė mažos romų tautybės mergaitės gyvenimą – ji pagalbos nesulaukė nei išprievartauta, nei pardavinėta didmiesčio gatvėse, narkotikais glušindama patiriamą skausmą ir vienatvę. Ačiū kriminalistui ir bylos prokurorei, kurių dėka Orinta turi šansą laimėti savo gyvenimą“, – teigė Lietuvos „Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė socialiniam darbui Justina Stakaitytė.

    Prokurorė: pati buvau tabore, mačiau, kaip ten viskas vyksta

    Bylos prokurorė Edita Ignatavičiūtė teigė, kad teisėje, labai giliai įvertinus visas aplinkybes, viskas gali apsiversti aukštyn kojomis, kaip ir šiuo atveju, kai kaltinamoji pasirodė pati esanti auka.

    „Kai narkotikų platinimu kaltinamas žmogus, kuris pats narkomanas, tai pirmas signalas susimąstyti. Platinimui reikalingos didesnės pinigų sumos, už kurias galėtum įsigyti didesnę narkotikų dozę, bet nuo narkotikų priklausomi žmonės jų nesukaupia, be to, kiek įsigyja narkotikų, tiek dažniausiai jų patys suvartoja. Be to, moteris nemoka skaičiuoti, rašyti, neturi normalių socialinių įgūdžių.

    Ji pati prisipažino, kad nesugebėtų duoti grąžos, jeigu gautų didesnę pinigų sumą. Tiesiog narkotikų prekeiviai suranda tokius asmenis, kurie besąlygiškai paklūsta už narkotikų dozę. Jie visada gins savo vadinamąjį šeimininką, niekada jo neišduos, nes šventai juo tiki. Narkotikų dozė – jam svarbiausia gyvenime, todėl jis paklus bet kokiam reikalavimui, jeigu gaus dozę ar pinigų jai įsigyti.

    Šiuo atveju, įvertinusi aplinkybes, matau prekybos žmonėmis atvejį ir pasiryžusi tvirtai ginti šį požiūrį iki paskutinės instancijos. Pati buvau tabore, prašiau, kad mane ten nuvežtų ir pamatyčiau, kaip ten viskas vyksta. Teko matyti, kad kai kurie romai gyvena labai neblogai, nors neturi oficialių pajamų. Orintos šeimininkė jau buvo teista už narkotikų platinimą, kratos metu pas ją buvo rasta per 5 tūkst. litų. Pelnai už narkotikų platinimą yra labai dideli“, – pasakojo pašnekovė.

    Pasak prokurorės, tokio pobūdžio bylos – vienos iš sunkiausių įrodinėjimo prasme, kadangi liudytojai – nuo narkotikų priklausomi žmonės. Jie, aišku, matydavo, kur Orinta eidavo paimti narkotikų, iš kur atnešdavo grąžą. Tačiau juos įkalbinti liudyti buvo nelengva, kadangi joks narkomanas nelinkęs įduoti savo narkotikų tiekėjo.

    „Šiuo atveju reikia suvokti, kas yra priklausomas ir pažeidžiamas žmogus. Žmonės pasinaudojo Orinta ir per ją vykdė nusikalstamą veiką. Reikia parodyti, kad jų pasirinktas kelias užtraukia dar griežtesnę bausmę.

    Iki šiol paprastai būdavo sugaunami vergai, pasodinami į kalėjimą, o narkotikai platinami toliau. Suprantu, kad kovoti su šia problema sunku, bet reikia ieškoti, kaip užkirsti tam kelią. Ir nereikia nurašinėti liudytojų vien dėl to, kad jie narkomanai. Reikia stengtis daryti viską, kad neatsirastų naujų žmonių, priklausomų nuo narkotikų. Juk kiekvienas turi šeimą, artimuosius.

    Reikia suvokti, kiek yra sudaužytų gyvenimų. Ką turi jausti tėvai, matydami tokį savo vaiką, o gal vieną dieną ir išvarydami jį iš namų, nes nebeįmanoma su juo gyventi“, – tikino E.Ignatavičiūtė.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Prekyba žmonėmis keičiasi: vietoj seksualinio išnaudojimo – nusikalstamų veikų vykdymas

    Nusikalstama veika – prekyba žmonėmis – laikoma antra pagal pelningumą nusikalstama veikla po prekybos ginklais ir narkotikais. Dėl nusikaltimo latentiškumo sunku tiksliai pasakyti nusikaltimo mastą, bet specialistai teigia, kad pasaulyje yra apie 27 milijonus prekybos žmonėmis aukų, oLietuvoje prekybos žmonėmis mastai yra didžiausi tarp Baltijos valstybių.
    Apie tai, kokios šios nusikalstamos veikos ypatybės ir kaip nepakliūti į prekybos žmonėmis tinklą, kalbamės su Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurore Gabija Večerinskiene.
    – Prekyba žmonėmis – tai paini, organizuota nusikalstama veika, kurios ribos dažnai gali būti neaiškios. Kaip apibūdinama ši nusikalstama veika?
    Prekybą žmonėmis galima apibūdinti kaip šiuolaikinę vergiją. Tai su žmogaus laisvės suvaržymu, kuris gali būti suprantamas ir kaip žmogaus fizinės laisvės, ir kaip jo valios laisvės suvaržymas, susijęs nusikaltimas, apimantis veiksmus ar susitarimus, kurių objektas yra žmogus ir kurie vyksta siekiant išnaudoti žmogų.
    Išnaudojimo sritys būna labai įvairios: prostitucija, nusikalstamų veikų vykdymas, priverstinis darbas ir kt. Įprasta manyti, kad tai nusikaltimas, kai panaudojus fizinį smurtą auka prieš jos valią išvežama į užsienį ir parduodama pirkėjui, kuris auką išnaudoja dažniausiai prostitucijai. Tačiau tokia prekybos žmonėmis samprata yra pernelyg siaura.
    Iš tiesų šis nusikaltimas apima ne tik fizinį prievartinį žmogaus išvežimą ir išnaudojimą, bet ir tokius atvejus, kai asmuo pats sutinka išvykti, tačiau tai padaro apgautas arba dėl pažeidžiamumo ar priklausymo nuo kaltininko neturi kito pasirinkimo ir yra priverstas sutikti. Dažnai pasitaiko, kad tokie asmenys dėl tam tikrų psichinių sutrikimų, socialinių įgūdžių stokos ar pan. net patys nesuvokia, kad yra išnaudojami. Trumpai tariant, sutikimas būti išnaudojamam, išgautas iš asmens, esančio sunkioje socialinėje padėtyje dėl skolų, skurdo ir pan., gali rodyti prekybos žmonėmis požymius.
    – Kaip dažnai pradedami ikiteisminiai tyrimai, susiję su prekybos žmonėmis požymiais?
    Ikiteisminių tyrimų, susijusių su prekyba žmonėmis, iki šiol nebuvo itin daug, tačiau pastaraisiais metais akivaizdžiai daugėja. Mano manymu, taip yra ne dėl to, kad tokių nusikalstamų veikų padaroma daugiau, o dėl to, kad labai pasikeitė teisėsaugos pareigūnų požiūris į prekybą žmonėmis, aktyviai veikia nevyriausybinės organizacijos, tiesiogiai dirbančios su šio nusikaltimo aukomis, daug daugiau informacijos apie prekybą žmonėmis pateikiama viešojoje erdvėje. Be to, 2012 metais buvo priimti Baudžiamojo kodekso straipsnių, numatančių atsakomybę už prekybą žmonėmis, pakeitimai. Naujas reglamentavimas išplėtė išnaudojimo formų sąrašą ir dėl to atsirado galimybė patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis už įvairias žmonių išnaudojimo formas.
    2015 metais Kauno apygardos prokuratūros veiklos teritorijoje buvo pradėti 8 ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis veikų.
     – Kuo skiriasi ikiteisminiai tyrimai, pradėti dėl prekybos žmonėmis, nuo kitų ikiteisminių tyrimų? Su kokiais sunkumais susiduriama narpliojant šiuos nusikaltimus?
    Šie tyrimai paprastai pradedami ne pagal nukentėjusio asmens pareiškimą, kaip dažnai būna kitų ikiteisminių tyrimų atvejais, o gavus informaciją iš kitų institucijų ar įstaigų (nevyriausybinių organizacijų, ambasadų, vaiko teisių apsaugos tarnybų) apie galimą prekybos žmonėmis atvejį arba pačioms teisėsaugos institucijoms nustačius tokius atvejus. Galima pasidžiaugti, kad pastaraisiais metais nemažai institucijų pradėjo daug glaudžiau bendradarbiauti šiuo klausimu – keistis informacija apie įtariamus prekybos žmonėmis atvejus.
    Gavus informacijos apie įtariamą prekybos žmonėmis atvejį, ikiteisminio tyrimo pareigūnams tenka sudėtinga užduotis ,,prakalbinti“ nukentėjusįjį, kad jis nuoširdžiai papasakotų įvykio aplinkybes. Prekybos žmonėmis aukos dažnai yra įbaugintos naudojant fizinį smurtą ir grasinant, bijo, kad davus parodymus gali būti susidorota su jomis ar jų šeimos nariais, arba nepasitiki teisėsaugos pareigūnais, netiki, kad galima jiems padėti ar pakeisti esamą padėtį, juos apsaugoti. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams prireikia daug kantrybės ir darbo, kol nukentėję asmenys pradeda pasitikėti ir duoti parodymus apie tikrąsias įvykių aplinkybes. Prekyba žmonėmis dažnai susijusi su nusikalstamais veiksmais, padarytais kelių valstybių teritorijose, todėl šie tyrimai neapsieina be glaudaus bendradarbiavimo su užsienio valstybių teisėsaugos pareigūnais ir jų teikiamos pagalbos. Šios rūšies ikiteisminis tyrimas dažniausiai trunka apie vienus metus, bet gali užsitęsti ir ilgiau, kol bylą bus galima perduoti teismui. Pasitaiko, kad reikiamų įrodymų surinkti nepavyksta ir byla teismo nepasiekia.
    – Manoma, kad didžiąją dalį (apie 80 %) aukų prekybos žmonėmis tinkle sudaro būtent moterys ir merginos. Pasidalinkite patirtimi, kas dažniausiai tampa prekybos žmonėmis nusikaltimų aukomis?
    Šiuo metu ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis, kurie būtų susiję su seksualine prievarta, beveik nevyksta, o išnaudojimą prostitucijai pakeitė asmenų išnaudojimas nusikalstamoms veikoms užsienyje daryti. Taip pat stebimas akivaizdus nukentėjusiųjų struktūros pasikeitimas – jais vis dažniau tampa vyrai, nors anksčiau būdavo išimtinai moterys. Dažnai išnaudojami jauno amžiaus vyrais, nepilnamečiai ar vos sulaukę pilnametystės, kurie neturėdami jokių pajamų Lietuvoje sutinka vykti į užsienį tariamai dirbti ir ,,gerai užsidirbti“. Išvykus paaiškėja, kad teks daryti nusikalstamas veikas, tačiau neturėdami pinigų grįžimui, nemokėdami užsienio kalbos, dažnu atveju neturėdami asmens dokumento (būna paėmę juos kontroliuojantys asmenys), neturi kito pasirinkimo kaip tik sutikti su tuo, kas iš jų reikalaujama.
    – Pastaraisiais metais vis girdime apie didelius projektus pagalbai nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis ir kovai su šia nusikalstama veikla, kurie organizuojami bendradarbiaujant įvairioms institucijoms. Kokie šių projektų rezultatai?
    Pastaruosius trejus – ketverius metus gana aktyviai vyksta įvairūs projektai, tarptautinės konferencijos, apskritojo stalo diskusijos ir kiti renginiai, skirti kovai su prekyba žmonėmis. Man pačiai teko dalyvauti projektuose, kuriuos organizavo Lietuvos „Caritas“, Šiaurės ministrų taryba. Organizuojant ir rengiant mokymus šia tema Lietuvoje aktyviai dalyvauja JAV ambasada. Manau, tokie projektai daro didelį poveikį formuojant ne tik teisėsaugos pareigūnų, bet ir žiniasklaidos, o kartu ir visos visuomenės nuomonę apie prekybą žmonėmis ir problemas kovojant su šiuo reiškiniu. Tokių projektų metu susipažįstama, užsimezga artimesni kontaktai su kitų institucijų, kurios atsakingos už kovą su prekyba žmonėmis, atstovais, institucijų bendradarbiavimas tampa daug efektyvesnis ir greitesnis. Panašiai galima pasakyti ir apie tarptautinius projektus, kai dalijamasi gerąja praktika su užsienio šalių kolegomis, užmezgami kontaktai su pareigūnais, dirbančiais su tokio pobūdžio baudžiamosiomis bylomis.
    – Kokios, Jūsų nuomone, yra efektyviausios prekybos žmonėmis prevencijos priemonės ir kaip netapti šio nusikaltimo auka?
    Svarbiausia, mano manymu, yra šviesti visuomenę, ypač jaunąją kartą, kad būtų aiškiai suprantama, kas yra prekyba žmonėmis ir kaip netapti šio nusikaltimo auka. Manau, apie tai turėtų būti kalbama ir mokyklose, kad vaikai kuo anksčiau įgytų žinių apie šią nusikalstamą veiką. Svarbu suprasti, kaip lengva dėl nežinojimo pakliūti į prekeivių žmonėmis tinklus, iš kur gali būti labai sunku ištrūkti.
    Taip pat vienas iš kovos su prekyba žmonėmis būdų, galintis padėti atgrasyti nuo tokių veikų darymo, tai sėkmingi ikiteisminiai tyrimai, kai auka nustatoma operatyviai, o kalti asmenys neišvengia baudžiamosios atsakomybės. Bausmės už šias nusikalstamas veikas yra tikrai griežtos. Kad ikiteisminiai tyrimai baigtųsi apkaltinamaisiais teismo nuosprendžiais, o nusikalstamas veikas padarę asmenys būtų teisingai nubaudžiami, reikia ir teisėsaugos pareigūnų mokymų, kaip kvalifikuotai atlikti tokio pobūdžio ikiteisminius tyrimus.
    – Kiek metų dirbate prokurore? Kas lėmė šios profesijos pasirinkimą? Galbūt įsivaizduojate save dirbančią su kitokio pobūdžio ikiteisminiais tyrimais?
    Prokurore dirbu 15 metų, iš kurių beveik septynerius specializuojuosi prekybos žmonėmis srityje. Dažnai tenka vadovauti ir kitokio pobūdžio ikiteisminiams tyrimams. Šią profesiją pasirinkau, matyt, dėl teisingumo siekio, kad kiekvienas atsakytų už savo veiksmus ir būtų apgintos nukentėjusiųjų, t. y. silpnesniųjų teisės.
    Besispecializuodama prekybos žmonėmis bylose įgijau vertingų žinių apie šią nusikalstamą veiką ir jos prevenciją, tačiau dar nesijaučiu sužinojusi ir padariusi viską, dar tikrai yra kur tobulėti. Norint visiškai suprasti ir identifikuoti šį nusikaltimą, reikia ne vienerių metų gilinimosi, o pradėjus specializuotis naujoje srityje reikėtų viską pradėti iš naujo ir tai turėtų įtakos rezultatams. Nesinori, kad sukaupta patirtis ir ryšiai su įvairiomis institucijomis nueitų veltui. Be to, ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis veikų nėra vienodi, situacijos nuolat keičiasi. Dažnai prekeivių žmonėmis veikimo schemos, išnaudojimo formos būna skirtingos, veikiama skirtingose valstybėse, kuriose galioja kitokie įstatymai, skiriasi ir teisėsaugos pareigūnų pagalbos teikimo procedūros, todėl dirbant su šio pobūdžio bylomis kaskart tenka narplioti naują istoriją.
    – Laisvalaikiu užsiimate sportu, žaidžiate tinklinį, dalyvaujate tarp institucinėse tinklinio varžybose. Tai padeda atitraukti mintis nuo sudėtingų bylų narpliojimo?
    Taip, laisvalaikiu sportuoju. Tai padeda atsikratyti streso ir po įtemptos darbo dienos atpalaiduoja nuo minčių apie bylas. Labai mėgstu žaisti tinklinį. Ne kartą teko dalyvauti prokuratūros tinklinio turnyruose, atstovauti Kauno apygardos prokuratūros komandai tarp institucinėse varžybose. Vienas turnyrų, kur esant galimybei dalyvauja Kauno apygardos prokuratūros komanda, kasmet vyksta Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje. Čia varžosi ir nepilnamečių nuteistųjų ar suimtųjų komanda, ir darbuotojų komanda. Tai, manau, labai prisideda prie nuteistų nepilnamečių integracijos į visuomenę.

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Prekyba žmonėmis: kodėl tyli nusikaltimų aukos?

    Lietuvos „Caritas“ projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ inicijuoja diskusiją „Kaip užkirsti kelią, kad prekyba žmonėmis neklestėtų Vilniaus regione“. Projekto vadovė Kristina Mišinienė „Žinių radijo“ laidoje „Ryto espresso“ tikino, jog  labai svarbu svarbu žinoti, kaip atpažinti prekybos žmonėmis požymius, lenkti nusikaltėlius dideliu žingsniu:

    „Galime pasidžiaugti kruopščiu teisėsaugininkų darbų, atpažįstant naujas prekybos žmonėmis formas.  Beje, Vilniaus apygardos teismas nagrinėja labai sudėtingą bylą, kurioje asmenys kaltinami prekyba žmonėmis, išnaudojant savo tautiečius prekiaujant narkotikais. Ši byla susijusi su  romų taboru Vilniuje. Žmonės, priklausomi nuo narkotikų, tarsi nesipriešindami patenka į tam tikrą vergiją. Už dozę jie atlieka bet kokius savo šeimininkų-narkotikų prekeivių pageidavimus. Viena tokių istorijų baigėsi gana netikėtai – romų tautybės jauna moteris sutiko duoti parodymus prieš savo tautiečius. Beje, ji buvo pripažinta nukentėjusia nuo prekybos žmonėmis. Neabejotina, kad šalyje yra daug nukentėjusių ar išnaudojamų žmonių, kurie dažnai ne savo valia buvo įtraukti į nusikaltimus. Jie šiandien dar tyli“, – kalbėjo K. Mišinienė.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Prostitutai pas klientus atmina ir dviračiais

    Jei dar prieš kelerius metus Lietuvoje buvo garsiai kalbama apie moterų prostitucijos mastus, nūdieną pavojaus varpais imama skambinti ir dėl lietuvaičių vyrų parsidavinėjimo už pinigus. Panaršius skelbimus internete, matyti, kad vyrų, besisiūlančių teikti seksualines paslaugas, dabar kone daugiau nei moterų.

    Kasmet Lietuvos „Carito“ skyriai pagelbėja keliems šimtams moterų ir vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, parduotiems į sekso vergiją užsienyje ar įvairiems nusikaltimams vykdyti. Vyrų, kurie verstųsi prostitucija ir dėl to sulauktų pagalbos, yra vienetai, tačiau tai nereiškia, kad problemos nėra.

    Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Šiaulių skyriaus socialinė darbuotoja Vaidutė Gailiutė dar šią savaitę peržiūrėjo skelbimus internete ir pamatė, kad vyrų, besisiūlančių už pinigus tenkinti lytinę aistrą, yra kone daugiau nei moterų. Jie už pinigus pardavinėja savo kūnus ir homoseksualiems vyrams, ir heteroseksualioms moterims.

    Vaida sako, kad mūsų visuomenėje įprasta manyti, kad nuo prostitucijos kenčia tik moterys, o vyrai – tikrai ne. Tačiau socialiniai darbuotojai žino, jei jau žmogus ima pardavinėti savo kūną už pinigus, jis turi aibę psichologinių, socialinių, emocinių problemų.

    „Dažniausiai prostitucijos aukomis tampa vaikų namuose, globos įstaigose augę vaikinai, kurie nukentėjo nuo seksualinės prievartos. Vyrams prašyti pagalbos yra sudėtinga, o ką jau kalbėti, kad jie pripažintų savo problemas ir imtų ieškoti pagalbos“, – sako Vaida.

    Pašnekovės teigimu, pagal Lietuvos „Carito“ programą šiuo metu teikiama pagalba keliems vyrams, esantiems prostitucijoje, tačiau vyrų prostitucijos tema iki šiol – pogrindyje.

    Galbūt apie vyrų parsidavinėjimą visuomenė ims kalbėti garsiai tik tada, kai koks nors prostitutas bus žiauriai sužalotas, nužudytas? Kol kas vyrų prostitucija – lyg nematomas dramblys. Ji yra, bet visi apsimeta, kad jos nemato.

    „Atrodo, kad tai nevyksta ir niekada nevyks, tačiau Šiauliuose yra ne vienas vyras, kuris verčiasi prostitucija. Jie tikrai nestovi gatvėse, nesiūlo savo paslaugų viešai, o skelbia apie paslaugas internete. Ar vyrai prostitutai turi sutenerius, atsakyti kol kas sudėtinga“, – kalba pašnekovė.

    Gyvena skurde

    Informacija į Lietuvos „Carito“ projekto skyrius apie pros-titutus patenka iš seniūnijų, vaikų teisių gynėjų, ambasadų, policijos. Pareigūnai reidų metu juos sulaiko kartu su moterimis prostitutėmis, o tada ir perduoda pavardes, adresus.

    „Vaikinai ir vyrai prostitucijoje tolimiausius atstumus pas klientus – moteris ir vyrus – įveikia net dviračiais. Pareigūnai drąsiai apie tai kalba, pasakoja, kad prostitucija besiverčiantys vyrai gyvena labai skurdžiai, apleistuose būstuose“, – sako pašnekovė.

    Vaidos teigimu, dažnai pros-titucija besiverčiantys vyrai mano, kad niekas apie jų nelegalią veiklą nežino. Kai jie supranta, kad informacija pasiekė Lietuvos „Carito“ programą, sužino, kokią gali gauti pagalbą, pasitaiko, kad sutinka keisti gyvenimo būdą.

    Anot pašnekovės, pagal programą „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ teikiama psichosocialinė, teisinė, materialinė pagalba, suteikiamas slaptas būstas, medicininė pagalba, nes vyrui (arba moteriai) reikia pasitikrinti, ar neužsikrėtė lytiniu keliu plintančiomis ar kitomis ligomis.

    „Žiniasklaida spausdina straipsnius, rodo televizijos laidas, kad prostitucija besiverčiantys asmenys geba uždirbti po kelis tūkstančius eurų, prabangiai gyvena, o tam pakanka tiesiog gražiai atrodyti. Jaunuoliai tuo patiki, nes negeba atskirti realybės nuo televizijos šou. Daugelis tampa prostitutais ir dėl to, kad ši veikla vis dar pogrindyje, apie ją nekalbama, tad vyrai, siūlantys lytines paslaugas, jaučiasi saugūs, o ir savo veikloje nemato nieko blogo“, – sako Vaida.

    Būti prostitutu nesvajoja nė vienas vaikas

    Vaida sako besistebinti šiuolaikine visuomene, kuriai atrodo, kad prostitutas, dar gražiai pavadintas „žigolo“, yra kažkas žaismingo, malonaus. Tai yra prostitucija, ir šio žodžio į vatą vynioti nereikia. Tai naudojimasis kito žmogaus kūnu. Kito žmogaus, sužaloto vaikystėje, išnaudojimas.

    Anot pašnekovės, neretai iš prostitucijos liūno išgelbėtos moterys prasitaria, kad lytinio akto metu jos tarsi išeina iš savo kūno, o po to – grįžta. Tas pats ir su vyrais. Jie nesupranta, kad yra gerbtini, kad yra kartu kūnas ir siela.

    Neseniai Seime buvo svarstomas įstatymas, kad būtų baudžiami prostitučių klientai. Maždaug pusė seimūnų balsavo prieš… Kodėl?

    Pašnekovė stebisi politikų pasisakymais, kad prostitutėmis ir prostitutais dirba asmenys, kuriems tai patinka, tikinama, kad jie atėjo į šį „verslą“ savo noru.

    „Nė vienas žmogus vaikystėje nesvajojo suaugęs prekiauti savo kūnu. To imamasi po įvairių aplinkybių, patirtos prievartos, begalinio emocinio apleistumo. Apie laisvą valią čia kalbėti tikrai negalima“, – sako ji.

    Kiek daugiau nei pusė asmenų, kuriems pagalbą teikia Lietuvos „Caritas“, geba pakeisti gyvenimo būdą. Kitiems nepavyksta dėl atkryčių, nenoro keistis, priklausomybių.

    „Kartais žmonės būna taip sugniuždyti, kad jiems padedant gali tekti paaukoti visą gyvenimą. Mes padedame, bet visus sprendimus priima pats klientas“, – sako Vaida.

    Pagalbos reikia ir sekso pirkėjui

    Šiuo metu Lietuvos „Carito“ Šiaulių skyriaus klientės – 17-a moterų, kurios vertėsi prostitucija. Yra ir keli berniukai, nukentėję nuo seksualinės prievartos, pornografijos, bei 10 vyrų, nukentėjusių nuo prekybos žmonėmis.

    Sekso pirkėjo portretas nėra apibrėžtas, tai ir jauni, ir solidūs vyrai, priklausantys įvairiems socialiniams sluoksniams, turtuoliai ir bedarbiai. Dažnai manoma, kad pirkti moters kūno eina vyrai, kurie jo negali gauti šeimose. Tyrimai patvirtina, kad tai tėra mitas.

    Kūnus perkantys vyrai vengia žodžio „prostitucija“, jie tai įvardija labiau kaip verslo pasiūlymą, nes nori savo elgesį pateisinti kaip normalų, o ne kito žmogaus išnaudojimą.

    Prostitučių ir prostitutų paslaugomis dažnai naudojamasi norint pasijusti galingais, mylimais, tačiau giliai širdyje yra suvokiama, kaip tai niekinga. Dėl to vyrai išgyvena dvilypius jausmus, smerkia save, išgyvena neigiamas emocijas.

    Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ darbuotojai teigia, kad sekso pirkėjas taip pat yra auka, kuriai būtina pagalba. Akivaizdu, kad vyrai šios bėdos nenori pripažinti.

    Lietuvoje už vertimąsi prostitucija ar naudojimąsi ja skiriama bauda nuo 86 iki 144 Eur. Jeigu tai pakartotinis pažeidimas, bauda siekia nuo 144 iki 289 Eur arba yra keičiama iki 30 parų areštu.

    Švedijoje buvo įvestos baudos klientams, tačiau nebuvo baudžiamos prostitutės. Nauja sistema labai greitai pasiteisino – prostitučių greitai sumažėjo.

    „Jei klientai būtų baudžiami, viešinami ir Lietuvoje, pamatytume, kaip sumažėtų prekiautojų savo kūnais. Tada ir patekę į prekybos žmonėmis tinklus asmenys nebebijotų prašyti pagalbos. Lietuvoje vis dažniau prabylama apie prostitucijos legalizavimą, biudžeto pajamas. Baisu, kai taip susitelkiama į ekonominę naudą, o pamirštamas žmogus. Prostitucija besiverčiantis žmogus tarsi išnaudojamas mėsos gabalas turgaus vitrinoje. Jis nėra laimingas, dėl to nelaimingi yra jo artimieji, vaikai, tėvai“, – sako Vaida.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Pasipiktino patyčiomis iš prostitučių: spėkit, kas jų dažniausi klientai

    „Nesuvokiama, kaip šeimos institucijos vardu parlamentarai gali niekinti užribin išstumtus žmones“, – piktinosi Lietuvos Carito programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė.
    „Gal atsakymo reikėtų ieškoti nemalonioje statistikoje – 2014 m. Prancūzijoje atliktų tyrimų duomenimis, 70 proc. sekso pirkėjų buvo vedę vyrai“, – svarstė specialistė.
    Jei tikrai norime mažinti sekso industrijos apsukas, K. Mišinienės įsitikinimu, turime atsigręžti į klientus, kurie suteneriams, „stogams“, nuomojamų kambarių savininkams ir kt. suneša pinigus. „Atsigręžti į sekso paslaugų teikėjus gyvybiškai būtina. Tačiau Seimas nutarė kitaip – nepritarė siūlymui nebepersekioti sekso paslaugas teikiančių asmenų,” – apmaudu visuomenininkei.
    Pasak DELFI pašnekovės, konservatorių partijos atstovai, susilaikydami balsavime dėl prostitučių nebaudimo, sužlugdė šį siūlymą.

    „Pagrindinis jų argumentas, kad prostitucija – grėsmė šeimai, didelė dalis prostitučių niekieno neverčiamos parsidavinėja, taigi jas reikia bausti. Aišku, kad prostitucija yra blogis, tačiau ką mes pasiekėme metų metus persekiodami moteris? Jos – beje, ir jų vaikai – yra tiesiog „įmūryti“ socialiniame užribyje. Dauguma jų turi tūkstančius eurų siekiančias skolas antstoliams, taigi, legalaus darbo niekada nesiims“, – akcentavo K. Mišinienė. Ji pati nemato jokios prasmės bausti asmenų, kurie dėl neišspręstų socialinių, psichologinių, finansinių problemų patenka į prostituciją.

    Priemonę „Plaštakės“ prilygino patyčioms

    Carito atstovė galėtų suprasti norą žūt būt nubausti „pasileidėles“, jei valstybė siūlytų konkrečias išėjimo iš prostitucijos programas, kur ir išsilavinimą, profesiją būtų galima įgyti, gydytis nuo priklausomybių, gauti būstą, apsaugą liudijant prieš sutenerius ir t. t. Tačiau šiandien vietoje viso to – protokolas, jei pareigūnas nenuspręs kitaip.
    K. Mišinienė stebėjosi, kad seimūnai, kurių rankose, galima sakyti, kitų žmonių gyvenimai, apie prekybos žmonėmis aukas pasisakinėjo atsainiai ir demagogiškai: „Ponia Aurelija emocingai siūlė negerbti tokių moterų, juk jos ir taip be jokios savigarbos, p. Kęstutis, remdamasis matytomis TV šou laidomis, kvietė pasiūlymą kriminalizuoti, garbaus amžiaus p. Vida Marija staiga susirūpino vyrų teisėmis“.
    Iš 141 Seimo nario balsavime dalyvavo 65. Mažiau kaip pusė, todėl Caritas atstovė buvo dėkinga nedidelei grupei politikų, kurie drąsiai kalbėjo apie atjautą, humanistinius principus, profesionalią pagalbą.
    „Plaštakės“ priemonė, vykdoma šalies komisariatuose – tai patyčios, ir tiek. Siūlyčiau „Tranų“ operaciją, gal būtų veiksmingesnė“, – ironizavo ji.
    Visuomenininkę nustebino, kad net Seimo nariai solidarizavosi su pareigūnais, „kurie nesugeba taikyti LR ATP kodekso 182-1 straipsnio“, ir jokiai valstybės institucijai tai metų metais nekliūva: „Balsavimo Seime metu p. Aurelija tiesiai rėžė – „tai ką, gal pareigūnui su žvake stovėti?“
    Sekso pirkėjai ieško berniukų
    Parsidavinėja ne tik moterys. Kaip pabrėžė K. Mišinienė, sekso pirkėjai ieško ir berniukų, vyrų. „Mano darbo praktikoje visi įtraukti į prostituciją paaugliai buvo iš globos įstaigų, ne vienas jų vėliau dingo užsienyje. Ši grupė taip pat yra didelėje atskirtyje, tačiau pasiekti ją ir pasiūlyti pagalbą visuomeninė organizacija praktiškai neturi galimybių“, – pripažino Catito atstovė.

    Vienas iš klausimų, kuris kyla kalbant apie prekybą žmonėmis, ar prostitučių nebaudimas yra prostitucijos legalizavimas.

    Kaip pastebi K. Mišinienė, kažkodėl kalbant apie prostitucijos situaciją Lietuvoje, net teisinį išsilavinimą turintys žmonės mąsto tik dviem lygmenimis – arba bausti, arba legalizuoti.
    „Tačiau nebaudimas tikrai nėra legalizavimas – pastarasis turi visai kitokią strategiją ir tikslą. Užtenka palyginti situaciją šalyse, kur šie procesai vyksta. Šiandien Švedijoje, kur asmenys prostitucijoje yra nebaudžiami, jų yra 60 kartus mažiau negu Vokietijoje, kuri 2002 m. Žaliųjų politinės partijos iniciatyva legalizavo prostituciją kartu su visa viešnamių ir sąvadavimo industrija“, – lygino specialistė.
    O štai prostitucijos legalizavimo šalininkams K. Mišinienė siūlytų labiau pasidomėti situacija šalyse, kurios tai padariusios.
    „Be abejo, šioje situacijoje garantuotai išlošia pirkėjas – jo perkami kūnai patikrinti, surinkti į vieną vietą, kad būtų lengviau prieinami, nelieka nuskriaustas ir suteneris – dabar jis garbingas viešnamio savininkas, plečiantis savo „verslą“.
    O ką gauna prostitutė? Koks jos gėris laukia, pravėrus kambarėlio duris? Nuspręsti tai palieku skaitytojų fantazijai“, – sakė Lietuvos Carito programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė.
    Nubaudė 299 moteris ir 22 vyrus
    DELFI primena, jog Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) 487 straipsnio pakeitimo projektą, kuriuo numatoma naikinti administracines baudas už vertimąsi prostitucija, pateikė Seimo narės Marija Aušrinė Pavilionienė, Giedrė Purvaneckienė ir Vincė Vaidevutė Margevičienė.
    Pagrindinis motyvas, kad baudų skyrimas už vertimąsi prostitucija užkerta kelią kreiptis į policijos pareigūnus tapus smurto, seksualinės prievartos aukomis, be to, neproporcingai daug baudų skiriama prostitutėms, ir tik vienetams klientų, kurie perką seksą.
    Lietuvoje vertimasis prostitucija ar atlygintinis naudojimasis prostitucijos paslaugomis užtraukia baudą nuo 86 iki 144 eurų. Pakartotinio pažeidimo atveju, bauda siekia nuo 144 iki 289 eurų, arba keičiama areštu iki 30 parų.
    2014 m. už prostitucijos paslaugų teikimą buvo nubaustos 299 moterys, iš jų 179 – pakartotinai. Už prostitucijos paslaugų pirkimą arba teikimą bausti 22 vyrai.
    2011 m. bendra skirtų baudų suma siekė 172 tūkst. litų, tačiau sumokėta vos 6 proc. – 11 tūkst. litų nuo visų skirtų baudų.

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Surengta diskusija apie prekybą žmonėmis

    Š.m. balandžio 11 d. Tauragės rajono savivaldybėje surengtas susitikimas- diskusija apie prekybą žmonėmis. Susitikimą iniciavo Lietuvos „ Caritas”, kaip didžiausia nevyriausybinė organizacija, kovojanti su prekyba žmonėmis ir šios nusikalstamos veiklos pasekmėmis.
    Pasidalinti patirtimi, diskutuoti ir ieškoti veiksmingų būdų padėti prekybos žmonėmis aukoms, vykdyti prevencinę veiklą, formuojant visuomenės požiūrį, viešinant pagalbos prieinamumą, į susitikimą atvyko Tauragės rajono meras Sigitas Mičiulis, mero pavaduotoja Aušrinė Norkienė, administracijos direktoriaus pavaduotojas Vytautas Navickas, Lietuvos policijos kapelionas Algirdas Toliatas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio paslaugų skyriaus vedėja Daiva Buivydaitė-Garbštienė, Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras Ruslanas Ušinskas , Tauragės apskrities policijos komisariato,Tauragės moters užimtumo ir informacijos centro atstovai, seniūnai, rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai ir Socialinių paslaugų centro socialiniai darbuotojai.
    Renginį trumpu įžanginiu žodžiu pradėjo „ Caritas“ atstovė Kristina Mišinienė, padėkojusi aktyviai prie akcijos „Nepirk vogtos prekės“ vykdymo prisidėjusiai Prevencijos poskyrio vyriausiajai specialistei Raimondai Žvynakienei, bei pakvietusi visus bendrai diskusijai.
    Susirinkusius pasveikino bei darnaus darbo palinkėjo ir Tauragės rajono savivaldybės meras Sigitas Mičiulis, kvietęs kartu surasti tinkamus būdus spręsti prekybos žmonėmis, prostitucijos problemas Lietuvoje: „ Į kovą prieš prekybą žmonėmis turi įsijungti visos reikalingos institucijos, organizacijos. Labai svarbu bendradarbiavimas, susitelkimas, jaunimo užimtumas, motyvavimas, prevencinis darbas “, – teigė rajono meras.
    Diskusijos pradžioje išsamiai pristatyta, kas tai yra prekyba žmonėmis, kokios pagrindinės prekybos žmonėmis priežastys, pateikti duomenys apie atliktus ikiteisminius tyrimus dėl vidaus ir tarptautinės prekybos žmonėmis bei informacija apie atsakingų institucijų vykdytas priemones. Informuota, kad šiuo metu šalyje atliekami 47 ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis, iš jų 6 – Tauragėje.
    Pastaruoju metu itin sparčiai plinta prekyba vaikais, paaugliais, kurie apgaule priverčiami užsiimti prostitucija, vogti ar atlikti kitas nusikalstamas veiklas. Lietuvos „Caritas“ atstovai atkreipė dėmesį į ryškiausius rizikos faktorius, pagal kuriuos galima identifikuoti nukentėjusįjį ar potencialią auką ir pateikė pavyzdžių iš darbo praktikos. Šiuo metu požiūris į prekybą žmonėmis po truputėli keičiasi – vis dažniau pripažįstama, kad bet koks žmogaus išnaudojimas yra nusikaltimas.
    Baigiantis diskusijai visi dalyviai pritarė, kad būtina stiprinti tarpžinybinį bendradarbiavimą, siekiant atskleisti asmenų išnaudojimo atvejus, identifikuojant potencialias aukas ir efektyviau spręsti pagalbos nukentėjusiajam klausimus.

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Apskritojo stalo diskusijoje – padėka bendruomenės pareigūnei

    Vakar Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Tauragės apskr. VPK) atstovai dalyvavo Tauragės r. savivaldybėje apskrito stalo diskusijoje kovos prieš prekybą žmonėmis ir pagalbos nukentėjusiems tema.

    Be policijos pareigūnų, ministerijų, savivaldybės, nevyriausybinių organizacijų atstovų, susitikime taip pat dalyvavo ir Tauragės apskr. VPK kapelionas Gintaras Lengvinas bei Lietuvos policijos kapelionas Algirdas Toliatas.

    Susitikimo metu buvo aptarta prekybos žmonėmis situacija Tauragės regione, kalbėta apie pagalbą nukentėjusiems asmenims, svarstytos įvairios galimybės, kurių dėka būtų siekiama sumažinti šios nusikalstamos veikos mąstą. Taip pat vyko diskusija apie efektyvų tarpžinybinį bendradarbiavimą, užkertant kelią šiam sunkiam nusikaltimui.

    Apskrito stalo diskusijoje „Caritas“ atstovė Kristina Mišinienė, įteikė padėką Tauragės apskr. VPK bendruomenės pareigūnei Raimonda Žvynakienei už aktyvų dalyvavimą prevencinėje akcijoje mieste „Nepirk vogtų daiktų“.

    Susitikimo pabaigoje akcentuota tarpinstitucinio bendradarbiavimo svarba tiek kovojant su tokio pobūdžio nusikalstamumu, tiek teikiant pagalbą nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Prekyba Ariogalos vaikais: drąsus 14-metis gali sutraukyti nusikaltėlių voratinklį

    Trejus metus policija stebėjo, kaip į užsienį daryti nusikaltimų vežami Ariogalos vaikai, tačiau ikiteisminių tyrimų dėl to nepradėdavo arba vos pradėjusi turėdavo nutraukti, nes be vaikų liudijimų nepavykdavo surinkti įrodymų. Tačiau šįkart, atrodo, sužibo viltis, kad gali pavykti rasti prekeivius vaikais. Dėl prekybos Ariogalos vaikais pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas.

    15min jau rašė, kad per trejus pastaruosius metus Ariogaloje gyvenantys vaikai penkis kartus buvo sučiupti nusikaltę užsienyje.

    2013-aisiais ši problema gal ir neatrodė rimta, nes vaikas buvo pagautas Austrijoje bandantis pavogti vinilinę plokštelę. Tačiau dabar vaikų teisių specialistai ne juokais sunerimę – Ariogalos vaikai vis dažniau vežami dalyvauti ginkluotuose juvelyrinių dirbinių parduotuvių apiplėšimuose.

    Mama: “Juos net veža į palangą apmokyti”

    Pernai lapkritį nusikaltėliai nusitaikė į naują auką – keturiolikmetį Ariogalos gyventoją Tomą (vardas pakeistas dėl nepilnamečių teisinės apsaugos, – red past.).

    Kaip 15min pasakoja to vaiko mama (vardas ir pavardė redakcijai žinomi, bet neviešinami dėl nepilnamečių teisinės apsaugos), pernai lapkritį jos sūnus staiga trims dienoms pradingo.

    „Jis buvo dingęs iš namų trims paroms lapkritį. Tada ir išlindo galai. Jis tas dienas buvo Ariogaloje, pas prastos reputacijos pilnametį draugą ir jis grįžęs socialinei darbuotojai pasisakė, kad per tas dienas sulaukė tokio viliojimo. Man pačiai pasakė mažiau, nes bijojo turbūt. Man jis tik pasisakė, kad siūlė išvažiuoti. Nei kur, nei kas – jokių smulkmenų. Jis baiminosi, kad aš kam nors apie tai papasakosiu ir jam bus blogai“, – sakė paauglio mama.

    Pasak jos, Tomas greičiausiai atviresnis buvo ne šeimoje, o policijoje ir Vaiko teisių ir apsaugos tarnyboje.

    „Kiek aš supratau, jam buvo aiškiai pasakyta, kad vežtų nusikalsti. Jis man sakė, kad kitą vaiką, kai vežė, tai iš pradžių nuvežė į Palangą apmokyti. Tie vaikai viską žino, dėl ko juos veš ir ką jie ten darys“, – įsitikinusi mama.

    Atgrasė kitų patirtis ir mamos rūpestis

    Ji džiaugiasi, kad sūnų Tomą nuo kelionės į užsienį greičiausiai atgrasė kitų vietos vaikų patirtis.

    „Aš manau, kad jis gal nesusigundė dėl to, kad iš kaimo vienas jo pažįstamas vaikas jau yra išvežtas ir Austrijoje dabar uždarytas laukia teismo. Gal jam tai pavyzdys ir gal bijo jau tokio likimo“, – svarstė ji.

    Mama pasakojo, kad tie Ariogalos vaikai, kurie jau buvo išvežti nusikalsti užsienyje, šeimose buvo nelabai prižiūrimi.

    „Kiek man žinomos tos šeimos, tai taikosi į tuos vaikus, kurių tėvai geriantys buvo, kurie neturėjo prabangesnio gyvenimo – telefono ar kompiuterio. Kreipia dėmesį ir į tokius, kurie vakarais valkiojasi po miestą. Tai lyg ženklas, kad tėvams tie vaikai nelabai rūpi“, – kalbėjo moteris.

    Tomo mama tikina, kad ir jos vaiką nusikaltėliai, ko gero, pirmiausia „pradangino“ trims dienoms dar Lietuvoje stebėdami, kaip elgsis ji pati.

    „Aš iš karto paskelbiau paiešką, o tai turbūt irgi šiek tiek atgrasė“, – spėjo ji.

    Po pabėgimo iš namų Tomą akyliau stebi ne tik mama, bet ir socialiniai darbuotojai, mokykla, kuri mamai skambina, jei sūnus praleidžia nors vieną pamoką. Pagalbą vaikui teikia „Caritas“.

    Nusikalsti užsienyje vilioto paauglio mama įsitikinusi, kad policija seniai žino, kas miesto vaikus veža į užsienį, tačiau kol kas nelabai daug gali padaryti.

    „Čia, Ariogaloje, žolė labai paplitusi, su tais išvežimais daug istorijų. Aš manyčiau, kad policija viską žino, kas ten juos veža, bet nepagavę už rankos negali nieko padaryti. Dar ir vaikai bijo pasakyti, kad juos kalbina važiuoti. Man atrodo, jei tie vaikai mažiau bijotų, prabiltų, tai ir sustotų. Reikia, kad vaikai kalbėtų. Jei visi tyli, tai be jų ne kažką padarys. Aš pati savo sūnui sakiau, kad kalbėtų, bet ar jis atviravo, aš nežinau“, – atsiduso moteris.

    Pradėtas tyrimas

    Greičiausiai Tomas pareigūnams iš tikrųjų papasakojo daugiau nei mamai. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos viršininkas Ramūnas Sarapas patvirtino, kad kovo pabaigoje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl prekybos vaikais ir vaikų pardavimo.

    Tiesa, ar tyrime yra įtariamųjų, jis tikino negalintis atskleisti.

    Anksčiau ikiteisminis tyrimas dėl prekybos Ariogalos vaikais yra pradėtas tik kartą. Tuomet jį vykdė Raseinių policija, tačiau pritrūkus duomenų tyrimas buvo nutrauktas be rezultato.

    O ariogaliečiai vaikai vis dažniau buvo pagaunami nusikaltę užsienyje.

    Raseinių Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja Regina Klevinskienė sako, kad penki Ariogalos atvejai greičiausiai susiję, nes ir vaikai, ir jų tėvai tarpusavyje bendrauja, vaikai mokėsi toje pačioje Kauno mokykloje nuotoliniu būdu.

    „Tikrai nebuvo įsigilinta, nei kas organizavo jų išvežimą, nei kas parūpino jiems dokumentus, nesiaiškinta, kokiu transportu jie išvyko, kokia tai gauja, kas juos įkurdino viešbučiuose, kas už juos ten mokėjo. Iš tikrųjų, kai nėra aiškumo, gimsta sąmokslo teorijos. Mes turime savo įtarimus, bet juos turi įrodyti teisėsauga. Deja, nė vienas atvejis nėra iki galo išaiškintas“, – apgailestavo ji.

    Dabar R.Klevinskienė vėl tiki, kad prekyba Ariogalos vaikais vis dėlto gali būti ištirta.

    Vilties vaiko teisių apsaugos specialistei suteikia ir tai, kad vasario pabaigoje Raseinių rajono policijos komisariato viršininku tapo ilgametis nepilnamečių inspektorius Marijus Macis.

    Šią savaitę jis sušaukė pasitarimą dėl Ariogaloje susidariusios situacijos.

    M.Macis: negaliu sakyti, kad buvo užleista

    15min naujasis Raseinių rajono policijos komisariato vadovas tikino, kad šiai problemai nuo šiol tikrai bus skiriama daugiau dėmesio, policija glaudžiau bendradarbiaus su vaikų teisių apsaugos specialistais.

    „Mes patys tyrimų tokių neatliekame, juos atlieka specializuoti padaliniai, o mes galime tik padėti, jeigu to prireikia. Patys savo ruožtu susitikome plačiau pakalbėti apie tai, kaip elgtis, kaip išvengti tokių dalykų prevenciškai“, – sakė M.Macis.

    Anot jo, labai svarbu, kad su vaikais apie prekybą žmonėmis pasikalbėtų tėvai. Nuo šeimos, anot Raseinių policijos viršininko, prasideda daugiausia problemų.

    „Jeigu tėvai žinotų, ką daro jų vaikai, tai tokių problemų gal ir nebūtų. Tėvų pareiga yra domėtis vaikais ir nelaukti, kol atsitiks nelaimė. Nėra namų be dūmų, tačiau, jei jau prireikia pagalbos, tegu tėvai ir mokykla jos ieško. Kai problema užvilkinama, ją spręsti kur kas sunkiau“, – kalbėjo Raseinių policijos vadovas.

    M.Macis tikino, kad Ariogalos situacija, kai išvežti buvo jau mažiausiai trys vaikai, o kai kurie ir ne po kartą, dar nėra nekontroliuojama.

    „Pasakyti tiesiai šviesiai, kad problema užleista, negaliu, nes nesu dar čia ilgai dirbantis, nesu gerai susipažinęs su informacija. Problema tikrai yra, bet ją mėginta spręsti. Jei dabar pradėtas ikiteisminis tyrimas, manau, bus išsiaiškinta iki galo“, – sakė jis.

    Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, per pastaruosius trejus metus visoje Lietuvoje buvo pradėti tik aštuoni ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos vaikais. Trys iš jų pasiekė teismą.

    Lietuvos „Carito“ pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms programos rėmuose 2014 m. pagalba teikta teikta šešiems prekybos žmonėmis aukomis tapusiems nepilnamečiams, o 2015 m. jau penkiolikai.

    Anksčiau daugiausia vaikų būdavo išvežama iš Tauragės apylinkių, o dabar – iš Biržų ir Ariogalos. Anksčiau vaikai buvo vežami vogti į Norvegiją, Didžiąją Britaniją, o dabar daryti sunkesnių nusikaltimų – į Šveicariją, Belgiją, Austriją. Anksčiau buvo vežami nebaudžiamo amžiaus vaikai – jaunesni nei 14 metų amžiaus, o dabar taikomasi į šešiolikmečius ir septyniolikmečius.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.