kopzi

Category: Straipsniai – 2016

  • Lasma Stabina: Latvia’s 2016 trafficking in persons HEROHTTP

    Lasma Stabina was recently nominated by the US Embassy in Latvia as Latvia’s 2016 Trafficking in Persons (TIP) Hero for her exceptional commitment to preventing human trafficking.

    Stabina’s efforts to attract international funding for trafficking prevention activities and her public-private partnership promotion efforts have contributed enormously to preventing human trafficking in Latvia.

    As Latvia’s National Anti-TIP Co-ordinator, Stabina has taken the lead in developing and carrying out two large international anti-TIP projects: “Prevention of Human Trafficking and Brokered Marriages: Multi-Sector Solutions” and “Strengthening the Role of Municipalities in the Work Against Trafficking in Human Beings in the Baltic Sea Region.”

    Through these projects, Latvia helped increase European Union scrutiny of trafficking by sham marriage and provided much-needed anti-trafficking training to local government officials.

    Stabina, currently employed with the Ministry of the Interior of Latvia, sat down with The Baltic Times for an interview.

    Over the past 15 years, “trafficking in persons” and “human trafficking” have been used as umbrella terms for activities in which someone obtains or holds a person in compelled service, and includes all of the criminal conduct involved in forced labour and sex trafficking. Could you share with us the current situation and state of trafficking in persons and human trafficking in The Baltic States? Is it a major problem?

    According to a 2016 report published by the European Commission on May 19 on the progress being made in the fight against trafficking in human beings a total of 15,846 victims of human trafficking were registered in the European Union. And this is only the very tip of the iceberg. The majority of victims remain unidentified. The most widespread form of exploitation remains sexual exploitation (67 per cent), followed by labour exploitation (21 per cent). 65 per cent of registered victims were EU citizens. In total 4,079 prosecutions and 3,129 convictions were reported by EU Member States for the period between 2013 and 2014.

    It is evident that the most prevalent forms of exploitation are sexual exploitation and labour exploitation. Among other forms of exploitation trafficking for forced criminality, sham marriages, and forced begging are identified as the most sharply increasing trends.

    Nationals of the Baltic States were for many years victims themselves that were exploited abroad. But situation has been changed and the Baltic States are now used as countries of transit to traffic victims from one country to another, as well; our states are countries where people are exploited. Internal trafficking means that a victim is recruited, trafficked, and exploited within the country without crossing the borders.

    The majority of victims identified in Estonia have suffered from labour exploitation, in Lithuania from sexual exploitation, in Latvia sexual exploitation and sham marriages.

    Trafficking in human beings is a serious problem for the Baltic States. In reality it affects all society. Persons who were exploited suffer from moral and physical traumas, their health is damaged; it is difficult for them to trust and rely on others once they were deceived and exploited, to return in society and access the labour market. Traffickers are enjoying their illegally acquired money buying luxury properties, cars, yachts, thus affecting market and purchasing capacity of other societies. This all affects our daily life.

    What has been the most moving incident that you have encountered in the Baltic States of individuals that have been “trafficked”?

    As a co-ordinator I usually see only numbers as pertaining to victims. I have not personally encountered any real victims of human trafficking in my life. But when I read stories of survivors of exploitation I become really angered and I want to do more to make this world better and safer. The latest one was about a girl who was a minor who was exploited into prostitution. She was only 14. During a month and a half she was exploited sexually by 50 men. I cannot imagine who these men were who had bought the sexual services of a minor. The horrible thing is that a perpetrator was a 16-year-old girl and she will be punished for human trafficking. This is just one story, but there are many more stories of women, men, girls, and boys from the Baltic States exploited by individuals and organized crime groups with one sole purpose — that is profit.

    What form of human trafficking is the most common in Latvia, and the Baltic States overall?

    The situation in Latvia changes. Trafficking for sham marriages was a prevalent form of trafficking for several years: the total number of registered victims was 14 in 2012, 15 in 2013, 22 in 2014 and then we saw a decrease: six in 2015, two in 2016. This can be explained by the work done to raise awareness within the general public and society, along with targeting groups at risk. Sexual exploitation was six in 2012, three in 2013, none in 2014, two in 2015, six in 2016. Forced labour was five in 2012, four in 2013, 12 in 2014, none in 2015, none in 2016.

    Forced labour is a form of exploitation which is very difficult to identify and very often victims do not recognise themselves as victims.

    But these are only identified and assisted victims. I believe that there are many more victims who have not been identified.

    You were recently awarded Latvia’s 2016 Trafficking in Persons (TIP) Hero for your exceptional commitment to preventing human trafficking. Could you inform us of the activities, and scope of attracting international funding for trafficking prevention activities, and your public-private partnership promotion efforts which contributed enormously to preventing human trafficking in Latvia?

    Trafficking in human beings is a cross-border phenomenon which cannot be efficiently addressed by any one country. There is a need for a joint approach and co-operation. The issue of relevant funding for counter-trafficking activities is always topical for the non-governmental sector as well as public institutions. The HESTIA project brought together like-minded governmental representatives and NGOs who have rich experience in this field.

    The ambitious goal of the HESTIA project is to address the issue of sham marriages in Latvia and Europe in general through creating a common understanding of a new form of human trafficking, namely trafficking in human beings through for and through sham marriages, providing a specific definition of this form of human trafficking, and proposing a comprehensive approach to its prevention.

    The anti-trafficking projects — HESTIA and others, like STROM and STROM II — were granted and the total amount of money for counter-trafficking activities is about 900,000 euros.

    The HESTIA project “Preventing human trafficking and sham marriages: A multidisciplinary solution” is Latvia’s initiative to join forces to address this unstudied phenomenon which confuses almost all countries. The three Baltic States — Latvia, Estonia, Lithuania — the Slovak Republic as countries of origin of victims, Ireland as a country of destination where exploitation of victims takes place, and Finland in a capacity of the leading researcher are involved in the project.

    The biggest challenge of the HESTIA project is to carry out research on something that does not have a name, that has not been defined, and regarding which there is no common understanding. At the same time the training methodology and materials are being produced by Latvian experts. Later in the autumn there will be pilot trainings for multi-disciplinary groups, awareness raising campaigns marking the EU Anti-Trafficking Day, and debriefing meetings in Latvia, Estonia, Lithuania, the Slovak Republic, and Ireland.

    In finishing the project, Latvia will host an international conference in November and the results, conclusions, and recommendations will be presented at a meeting of the European Union Informal Network of National Rapporteurs or Equivalent Mechanisms on Trafficking in Human Beings in December in Brussels.

    So many activities are planned and it is very exciting to achieve new goals.

    To your knowledge has anyone in Latvia, or the Baltic States, been convicted of human trafficking and punished?

    We are not very proud of the numbers of convictions. There were convictions in the Baltic States, but not very many and punishment is usually not as severe as it should be. Cases involving human trafficking should be investigated, prosecuted, and adjudicated as soon as possible providing justice and punishments commensurate to crimes committed.

    There are more victims identified than perpetrators. Usually it happens because a victim was exploited abroad, assisted in a home country, and perpetrators were convicted in a country where the victim was exploited. It happens very often that person decides to return to the home country and it is our responsibility to help, support, and protect.

    In such cases the Latvian Police is searching for recruiters, supporters, and joint participants of the trafficking crime. Latvian Police detected an organised criminal group in 2014 which recruited Latvian women with mental health disabilities to marry third country nationals in Ireland and Cyprus. Latvian and Pakistani nationals were arrested. Now this criminal case has be sent to the court for adjudication.

    What is the co-operation like between the Baltic States on human trafficking?

    There is well established co-operation between the Baltic States to address different issues of trafficking in human beings. There are inter-governmental agreements, multi-sectoral co-operation between different institutions, joint projects. The Baltic States have very efficient and responsible non-governmental organisations who are dealing with human trafficking issues — they provide awareness raising, training for practitioners, develop informative materials and brochures, work at grass-root level, identify and assist victims of human trafficking, co-operate with law enforcement agencies. It is done both on a national level and regional level.

    What is the relationship between organised crime and trafficking in the Baltic States?

    Human trafficking can be conducted by individual criminals who do not have wide opportunities and resources and usually in such cases exploitation is committed locally. Law enforcement agencies clearly see the relationship between organised crime and trafficking in human beings. Many countries are targeted by human traffickers due to high demand for cheap sexual and labour services in these countries. Human trafficking provides extremely high profits and it contains quite low risks, human trafficking is closely linked with other crimes, e.g. money from sexual exploitation fuels drug trafficking. Such crimes are committed by organised criminal groups, which demands careful planning, organisation, and engagement of several persons with different tasks. Criminals are very creative.

    In South Africa women from Vietnam are exploited as rhino hunters and when they are caught by police they are not treated as victims of human trafficking, they are treated as criminals.

    In the Baltic Sea region criminal groups exploit persons for forced criminality, as drug mules, as money smugglers (carriers). And it is very important to bring to justice perpetrators, not victims, and it is one of the main challenges of the investigative authorities — seeing a crime within a crime. It is hard to see a causal relationship between human trafficking and the crime committed by the victim of human trafficking.

    Is there anything else which you would like to add to this interview for our readers, which you believe is important and we may have overlooked in our questions?

    There is still so much to do and we really have no time to sit back and to only admire our achievements. Stakeholders and partners from the Baltic States are making joint efforts towards prevention and combating trafficking in human beings.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Emigrantus iš vengrijos anglijoje gelbėjantis policininkas Aivaras Krochalevas: “Gėda, nes savi engia savus”

    Penkiese dalijasi trimis lovomis arba žiemą glaudžiasi kiaulėms skirtoje palapinėje. Taip gyvena į šiuolaikinę vergiją patekę lietuviai Anglijoje. Policininkas Aivaras Krochalevas jau aštuonerius metus bando jiems padėti. Jis stebisi, kad iš šuniškų sąlygų traukiami kai kurie lietuviai vis tiek tvirtina, kad Lietuvoje jiems blogiau.
    Į Didžiąją Britaniją staliaus išsilavinimą turėdamas A.Krochalevas iš Tauragės išvyko 2003-iaisiais. Tada, kai Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė ir lietuviams legaliai įsidarbinti Anglijoje buvo beveik neįmanoma.
    Jam pačiam teko dirbti fabrikuose, gyventi viename name su šešiais nepažįstamaisiais, gauti algą „vokelyje“.
    Todėl A.Krochalevas puikiai žino, kaip jaučiasi į Angliją geresnio gyvenimo ieškoti plūstantys lietuviai. Ir puikiai supranta, kad ne visų jų svečioje šalyje laukia Rojaus sodai.
    2008-aisiais tauragiškis nusprendė keisti darbą ir tapo policijos pareigūnu. Tai nebuvo lengva. Testai ir pokalbis dėl darbo reikalavo ypatingo pasiruošimo.
    „Standartai aukšti ir reikėjo gerokai padirbėti. Kalbą mokėti reikėjo labai gerai. Interviu turi kalbėti jau kaip tikras policininkas, sprendimus priimti greitai“, – sako jis.
    Dabar A.Krochalevas atsakingas už bylas, susijusias su šiuolaikine vergija. Prieš kelerius metus jis buvo toje pareigūnų grupėje, kurios tyrimas nulėmė, jog 80 žmonių išnaudojęs latvis buvo nuteistas kalėti 23 metus. Tokios bylos, pasak pareigūno, geriausia paskata dirbti toliau.
    „Tas geras jausmas, kai gali kažką ištraukti iš bėdos ir pastatyti ant kojų, kad žmogus galėtų pradėti naują gyvenimą. Kartais pasižiūriu į savo darbą, kur padėjau kažkam ištrūkti iš vergijos, ir rezultatai įkvepia dirbti toliau“, – sako A.Krochalevas.
    Kas savaitę – po dešimt naujų vergų
    Visbičo miestelyje, kuriame dirba A.Krochalevas, legaliai įsikūrę apie 3 tūkst. lietuvių. Jie sudaro apie 10 proc. visų Visbičo gyventojų.
    Ne visi jie džiugiai sutiko žinią, kad vienas jų tautietis dirbs policijoje.

    „Tais laikais dar buvo kitokia nuomonė. Žmonės galvodavo, kad štai čia lietuvis, tas žodis iš „m“ raidės, policininkas. Tačiau dabar aš jau įrodžiau, kad dirbu pagal Anglijos standartus, kad nėra taip, jog vienus saugau, o nuo kitų akis nusuku. Kad esu visiems vienodai teisingas. Dabar patys žmonės ateina į komisariatą, įgijau pasitikėjimą“, – sako jis.

    Tas pasitikėjimas ypač praverčia, kai A.Krochalevui pasiskųsti ateina į šiuolaikinę vergiją patekę lietuviai.

    „Būna dažnai, kad atvažiuoja pažadais primaitinti, kad rožėm kelias bus klotas. Už kelionę susimoka didžiulius pinigus, o atvažiavę randa siaubingas sąlygas, būna įklampinami į skolas, palikti be darbo“, – sako jis.
    Tokių žmonių vien į Visbičą kiekvieną savaitę atvyksta maždaug po dešimt. Visi jie atidarda iki Anglijos sausakimšu autobusėliu. Kiekvienam iš jų dar Lietuvoje būna įduodama alkoholio ir cigarečių kontrabandos, neva kad kelionė pigiau atsieitų. Nors ne kažkiek tai ir pigiau – už pusantros paros trunkančią kelionę iki Anglijos agentūros prašo po 100 eurų – kur kas brangiau nei kainuoja pigių oro linijų lėktuvo bilietas.
    Pirma klaida – agentūros Norintiems išvykti padirbėti užsienyje A.Krochalevas iš savo patirties pirmiausia pataria nepasikliauti visokio plauko įdarbinimo agentūromis.
    Kai kurios jų, neslepia policininkas, tėra vergų teieškančios sukčių irštvos.

    „Yra kelios agentūros, neminėsiu pavadinimų, kurios reklamuojasi internete. Jos ima 350 eurų už sutartis, kurios nieko vertos. Kurias skaityti sunku, nes jos šviestos ir peršviestos. Jose nurodyta, kad žmonėms garantuojamas darbas ir apgyvendinimas. Tačiau tos sutartys niekinės“, – pasakoja pareigūnas.

    Jo patirtis rodo, kad susimokėti agentūroms pasiryžę žmonės linksta rizikuoti. Jie ima greituosius kreditus, skolinasi iš močiučių ir tikisi visas skolas atiduoti iš pažadėtų milžiniškų algų Anglijoje.

    Tačiau dažniausiai vos atvykę akylesni žmonės gali suprasti, kad pakliuvo į vergvaldžių pinkles. Įdarbintojai sutinka juos Anglijoje ir iškart paskirsto po savo nuomojamus namus – nelyginant gyvulius – be jokios teisės būstą rinktis.

    „Dažniausiai tie namai būna perpildyti, baisūs, o už juos nuomą ima „darbdaviai“, – pasakoja jis.
    Be to, naujiems darbininkams niekas nepasiūlo pasirašyti namų nuomos sutarčių, o tai – tiesus kelias į apgaulę.
    „Jei neturi sutarties, neturi jokių įrodymų, kad moki nuomą ir tave bet kada gali išmesti į gatvę. Daugybė tokių atvejų. Kartą net suradau parke krūmuose gyvenančius iš namų išmestus aštuoniolikos ir devyniolikos metų lietuvius“, – pasakojo pareigūnas.
    Svarbu nesileisti įgrūdamam ir į perpildytą namą. Pagal Didžiosios Britanijos taisykles, name su trimis miegamaisiais gali gyventi ne daugiau nei šeši asmenys.
    „Jei žmonių daugiau, tai šeimininkas turi tam turėti licenciją ir pasirūpinti sauga, durys specialios, išėjimai, dūmų detektoriai. Tačiau randame daugybę perpildytų namų, kuriuose nieko panašaus nėra ir kyla reali grėsmė gyventojų gyvybėms“, – sako A.Krochalevas.
    Nepaleisti iš akių paso
    Kitas svarbus dalykas – asmens dokumentai. Pareigūnas būsimiems emigrantams pataria niekada, jokiu būdu nepaleisti savo pasų iš akių. Net, jei paso kopija reikalinga darbdaviams, geriausia, jei matytumėte, kaip daroma kopija.
    „Yra buvę atvejų, kai paimamos paskolos, išnuomojami namai, komunalinius patarnavimus registruoja pačiam žmogui apie tai nė nežinant. O paskui teismas išduoda orderius antstoliams. Yra buvę merginai, kad 1,5 tūkst. svarų išieškojo iš jos už namą, kurio ji niekada nė mačiusi nebuvo“, – sakė pareigūnas.
    Be to, negalima imti ir pinigų vokeliuose, nes tokiu būdu greičiausiai dalį jūsų uždarbio bus pasiėmęs pats „įdarbintojas“.
    „Algalapyje nurodyta, kad mokate mokesčius, todėl nelaimei atsitikus galima bus kreiptis į gydytojus. Be to, nėra jokio įrodymo, kad dirbate legaliai“, – sakė jis.
    Pagal dabartinius Didžiosios Britanijos įstatymus, minimalus valandinis uždarbis yra 7,20 svaro sterlingų.
    Tačiau į vergovę pakliuvę darbuotojai kartais tegauna 20–30 svarų, o likusią jų savaitinę algą – 200–300 svarų pasiima išnaudotojai.
    „Prirašo visokiausių skolų. Pavyzdžiui, tyčia susitaria su vairuotoju, kad išveš žmones nesibaigus darbo laikui, o paskui juos nubaudžia 50 svarų baudomis už per ankstyvą išėjimą iš darbo. Tokia taktika. Išeina, kad žmonės dirba už dyką. Pats esu matęs tokius vokelius su „skolom“ už transportą, namą, įvairiausius „nusižengimus“, – teigia jis.
    Engia savi savus
    Šiuo metu A.Krochalevas tiria bylą, kurioje visi įtariamieji prekyba žmonėmis ir išnaudojimu kilę iš Lietuvos. Jų „vergai“ – taip pat lietuviai.
    Policininkas sako, kad dabartiniai nusikaltėliai palyginti su tais, kurie į Angliją lietuvius kaip vergus vežėsi prieš dešimtmetį, pasikeitė tik vienu aspektu. Aukų jie nebemuša.

    „Anksčiau, jei aukos neidavo į darbą, nemokėdavo, tai sumušdavo, išmesdavo iš namų, medikai gaivindavo iš komos būsenos juos. Kaip kalėjime. Žiauriai, griežtai. Dabar kitokia taktika – piniginės baudos ir psichologinis smurtas. Nėra fizinio kontakto, bet taip suvaržo, taip paniekina, įklampina, kad nebeturi, kur dėtis“, – atsiduso policininkas.

    Daugiausia apsukruoliai taikosi į vyresnio amžiaus žmones, menkesnio išsilavinimo, nemokančius anglų kalbos, tačiau pasitaiko ir aukštąjį išsilavinimą turinčių.

    „Jaunesni dažniau mėgina ištrūkti, o vyresniems gal sovietmetis palikęs tokį kietumą, kad jie dedasi viską galintys iškęsti, visą skausmą nuryti ir nesiskųsti“, – svarsto pareigūnas.

    Dažniausiai išnaudotojai buriasi į grupuotes po 7–10 žmonių. Kiekvienas iš jų prižiūri po dešimtį namų su „vergais“. Šiuo metu, Didžiosios Britanijos policijos žiniomis, vien Visbiče veikia bent dvi tokios grupuotės.

    „Jeigu durnas, tai tegu moka“, – sugauti dažniausiai taip teisinasi savus išnaudojantys vergvaldžiais pasijutę lietuviai.
    Kitas populiarus pasiteisinimas esą tai pagalba, kad kitko tie žmonės tiesiog neverti.
    Gyvena kaip gyvuliai

    A.Krochalevas nesistebi, kad apie vergijon patekusius lietuvius dažnai sužinoma tik tuomet, kai jie apsivagia. „Ne, jie nevagia telefonų ar kompiuterių. Jie vagia maistą, kad išgyventų“, – atsidūsta jis.

    Be to, A.Krochalevas pasakoja, kad išnaudotojams į nagus pakliuvusių emigrantų gyvenimo sąlygos kartais tikrąja to žodžio prasme gniaužia kvapą.

    Būna, kad name šešiems glaudžiasi dvidešimt žmonių, būna, kad iš trečio aukšto gali žiūrėti pirmame aukšte stovintį televizorių, nes lubas tiesiog išėdė vanduo ir pelėsis.
    „Būna gyvena trijuose kvadratiniuose metruose keturi visiškai skirtingi žmonės. Vienas kito nepažįstantys. Garažuose gyvena, po 40 svarų per savaitę moka. Pavėsinėse, kiaulėms gyventi vasarą pastatytose, žiemą radome keturis lietuvius, lovas pasistačiusius, į padangas daiktus susidėjusius, kad vėjas neišpūstų.

    Būna, kad moteris su dviem mažamečiais vaikais apsistoja su septyniais nepažįstamais vyrais, kurie geria ir pas kuriuos lankosi draugų kompanijos. O ji palieka vaikus jų priežiūrai išeidama į darbą. Baisu“, – sakė pareigūnas.

    Ne paslaptis, kad į tokią mėsmalę pakliuvę ištrūksta ir išgyvena ne visi.

    „Yra buvę prieš trejus metus, kad per keturis mėnesius įvyko penkios tarpusavyje susijusios savižudybės. Žmonės buvo tokioje neviltyje, kad nerado kitų išeičių“, – apgailestauja pareigūnas.
    A.Krochalevas sako, kad į vergvaldžiais pasijutusių lietuvių nagus papuolusioms merginoms kyla ir dar viena grėsmė. Dažnai jos įstumiamos į skolas taip, kad paskui, norėdamos išsimokėti, jos sutinka fiktyviai ištekėti.
    „Tie patys lietuviai išnaudotojai už vieną tokią „santuoką“ gauna 3–5 tūkst. svarų sterlingų. Moterys, jei pasiseka, gauna iki 1,5 tūkst. Tačiau dažnai būna ir taip, kad pasisavina viską ir nusiperka geresnes mašinas, o „nuotakos“ lieka su įtarimais dėl fiktyvių santuokų“, – sako pareigūnas.
    Lietuvoje vis tiek blogiau?
    A.Krochalevas labiausiai stebisi tuo, kad net ir tada, kai išnaudojamiems asmenims lietuviškai paaiškina, kad „vergvaldžiai“ su jais elgiasi netinkamai, ne visos aukos supranta esančios aukos.
    „Būna tokių naivių žmonių, kurie net nenori žinoti, nenori klausyti, ką tu sakai. Bandai jam akis atverti, padėti, bet būna tokių, kurie bėga iš prieglobsčio centro, prašosi atgal pas tuos pačius vergvaldžius. Ir mes negalėjome jų sulaikyti, teko išlydėti atgal, tik kad tie įtariamieji jau buvo sulaikyti“, – apgailestavo policininkas.
    Pasak jo, būna, kad žmonės tokiomis sąlygomis pragyvena net kelerius metus ir net policijos išgelbėti apsisukę grįžta atgal pas išnaudotojus.
    „Keisčiausia būna, kad iš baisiausių sąlygų ištraukti jie prabyla, kad Lietuvoje vis tiek buvo blogiau. Neįsivaizduoju Lietuvoje tokio būsto, kuris atrodytų blogiau nei tai, ką randame mes“, – nusipurtė A.Krochalevas.
    Jis pripažįsta, kad kartais net prieš kolegas tampa nesmagu, nes jie tiesiai paklausia, kas su lietuviais negerai.
    „Jiems atrodo, kad lietuviai lietuviams užsienyje turėtų padėti, kad turėtų burtis į bendruomenę, o čia būna man pačiam gėda, nes savi engia savus“, – baigia pokalbį A.Krochalevas.

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Siaubinga 16-metės patirtis: į Ispaniją išvažiavo skinti mandarinų, atsidūrė Vokietijos viešnamyje

    Suaugusių žmonių, kuriais pasitikėjo, pakviesta kartu važiuoti į Ispaniją, 16-metė Vokietijoje sužinojo, kad jos kelionė baigėsi. Žiauriai išprievartauta, jau rytojaus dieną ji aptarnavo klientus. Pabėgo, bet skriaudėjai vėl ją susirado ir išvežė į Angliją. Tuo tarpu aštuonerius metus vykęs teisminis procesas, kurio metu merginai teko atlaikyti didžiulį spaudimą, baigėsi švelniu nuosprendžiu.
    Pirmiausia pasistengė laimėti paauglės pasitikėjimą
    25 metų Ilona, prieš 9 metus apgaule išvežta ir priversta užsiimti prostitucija, regis, jau išsilaisvino iš savo grobėjų ir norėtų pamiršti šį gyvenimo puslapį.
    Deja, skaudžios patirto streso pasekmės ją lydi iki šiol. Medikai merginai konstatavo sunkų potrauminį streso sutrikimą ir depresiją. Jai prireikė gydymo psichiatrijos ligoninėje. Mergina kenčia nuo nekontroliuojamo baimės pojūčio, nerimo, nesaugumo, įtarumo, turi problemų dėl socialinių santykių.
    Į prekeivių žmonėmis pinkles Ilona pateko būdama vos šešiolikos. Mergaitė buvo lengvas laimikis nusikaltėliams – augo netvarkingoje šeimoje, be tėvo, o motina kaskart gimdė vis nuo kito vyro. Kai paauglė pabėgo iš namų ir apsigyveno pas tetą, šalia jos atsirado „geradariai“, kurie žadėjo mergaitei tai, ko jai reikėjo labiausiai – šilumą ir rūpestį.
    10–20 metų už ją vyresni „draugai“ ir „draugės“ pasiūlė Ilonai vykti su jais į Ispaniją rinkti mandarinų. Sunkiai besiverčiančioje šeimoje augusiai mergaitei galimybė užsidirbti atrodė viliojanti. Ji sutiko, o jos naujieji „draugai“ akimirksniu sutvarkė dokumentus. Tiesa, tam reikėjo motinos sutikimo, bet pastaroji, pernelyg neklausinėdama ir nesigilindama į situaciją, visus popierius pasirašė.
    Klientus teko aptarnauti jau rytojaus dieną
    Gražus bendrakeleivių elgesys su ja baigėsi kirtus Vokietijos sieną. Ji, be dokumentų, buvo užrakinta name, kuriame, kaip sužinojo, dirbs prostitute.
    „Man kilo isterija. Mane nuvedė į vieną iš kambarių. Po 20 minučių užėjo trys vyrai, vienas smogė man į veidą ir nieko nesakęs nuplėšė drabužius. Bandžiau rėkti, priešintis, net apdraskiau veidą, norėjau apsiginti.
    Mane sugriebė už rankų ir suleido kažkokio skysčio. Aš apsvaigau, praradau jėgas priešintis. Tada visi trys mane išprievartavo. Prievartaudami mušė įvairias kūno vietas, kad palaužtų mano valią. Tai buvo mano pirmi lytiniai santykiai. Jau kitą dieną atvyko pirmas klientas, aš nebeturėjau valios priešintis ir sutikau jį aptarnauti“, – taip įvykius prisiminė Ilona.
    Toliau sekė kasdienės pagrobėjų patyčios, smurtas, 20–25 klientai per dieną, o prižiūrėtojai stebėdavo per kameras, kaip ji dirba, ar nepasiima sau pinigų už paslaugas, kurių klientas iš anksto neužsisakė. Kartu su ja čia gyveno apie 12 merginų. Kartais jai leisdavo paskambinti mamai ir pasakyti, kad viskas gerai. Tuo tarpu motina, pamelavusi, kad dukra turi prižiūrėti jaunesnius broliukus ir sesutes, pasirašė sutikimą, kad paauglę išbrauktų iš mokinių sąrašų. Mokyklai tokio paaiškinimo užteko.
    Laisvė truko neilgai – grįžo iš baimės dėl šeimos
    Prabėgo 10 ilgų mėnesių, kol Ilona kartu su keliomis kitomis merginomis ryžosi pabėgti ir pakeleivingomis mašinomis grįžo į Lietuvą, tačiau į policiją nedrįso kreiptis, glaudėsi pas pusseserę kaime.
    Vieną dieną ji sulaukė svečių – prekeiviai žmonėmis ją susirado. Kaip pasakoja pati Ilona, kieme buvo viena, tad išsigandusi sėdo į automobilį, kaip buvo liepta. Pasak merginos, į ją buvo įremtas pistoletas ir pagrasinta, kad jei negrįš, bus iššaudyta visa jos šeima. Jai davė susiruošti 4 dienas. Ilona patikėjo, kad „tie vaikinai ką sako, tą padaro“. Mat dar Vokietijoje susidūrė su atveju, kai, norėdami pamokyti savo merginas paklusnumo, prekeiviai inscenizavo vienos merginos nužudymą. Ilona buvo patikėjusi, kad jos akivaizdoje iš tiesų buvo perpjauta gerklė.
    Šįkart kartu su keliomis kitomis merginomis Ilona buvo nugabenta į Londoną. Atsidūrusi naujoje vietoje, pirmiausiai ji vėl buvo išprievartauta prižiūrėtojo, vėliau į butą sugužėjo daugiau šiuo verslu užsiimančių lietuvių – visus juos taip pat teko patenkinti seksualiai.
    Merginos bandymas priešintis greitai buvo įveiktas smūgiais. Kitą dieną pradėjo plūsti klientai. „Man buvo suleista narkotikų, nuo kurių atsirado labai daug jėgų, pykino, svaigo galva. Tokioje būsenoje vienam klientui trenkiau per veidą, bet jis manęs neįskundė“, – prisiminė mergina.
    Viena iš kartu gyvenančių merginų ne tik dirbo prostitute, bet ir prižiūrėjo kitas merginas, be to, rūpinosi, kad atsirastų naujų, už kurias ji gaudavo papildomai pinigų. Mat prekeiviai buvo suinteresuoti, kad dirbtų kuo daugiau merginų.
    Merginos buvo reklamuojamos interneto tinklalapyje ir per skelbimus laikraščiuose. Valanda su prostitute klientams kainavo 90 svarų, 30 min. – 50 svarų, 15 min. – 30 svarų. Pati Ilona, žinoma, negavo nė cento. Laimė, labai greitai kaimynė iškvietė policiją. Britei pasirodė įtartina, kad name kasdien pradėjo lankytis daug vyrų.
    Nors mergina buvo prigrasinta sakyti, kad dirba savo noru, ji pasakė tiesą ir su policijos pagalba vėl grįžo į Lietuvą.
    Tobulai sukurta laisvės iliuzija
    Prasidėjo ilgas teisminis procesas, kurio metu kaltinamieji, rasdami įvairiausius liudytojus, bandė įrodyti, kad mergina su jais vyko savo noru, puikiai žinodama, kuo užsiims, o Vokietijoje ir Anglijoje gyveno laisvėje, nevengė alkoholio ir vartojo narkotikus.
    Ilonai buvo bandoma primesti kitos merginos vaidmenį. Norint nuslėpti jos amžių, jai buvo duota suklastota tapatybės kortelė su lietuviška pavarde, pagal kurią Vokietijoje buvo pradėtas teisminis tyrimas dėl vyro sumušimo bare. Liudytojai bandė įrodyti, kad tai padarė pati Ilona, taip pat jie tvirtino, kad mergina neva jiems sakiusi turinti problemų su teisėsauga Lietuvoje, o už suklastotą dokumentą susimokėjusi. Taigi darytina prielaida, kad šia tapatybės kortele, kuri Lietuvoje registruota kaip dingusi, naudojosi ne viena mergina.
    Kaltinamieji teisme traukė Ilonos nuotraukas, kuriose ji užfiksuota besišypsanti, su telefonu rankose, įvairių žmonių draugijoje, ir jais remdamiesi įrodinėjo, kad mergina dirbo savo noru. Tačiau pati Ilona teigė, kad su klientais, pas kuriuos būdavo atvežama, tekdavo išgerti, šokti, be to, ji buvusi apsvaigusi nuo narkotikų, kuriuos buvo verčiama vartoti, todėl jos nuotaika būdavo gera.
    Galima tik įsivaizduoti, kokį spaudimą teko atlaikyti psichologiškai silpnai ir nestabiliai merginai. Vien ikiteisminio tyrimo ir pirmos instancijos teismo metu ji buvo apklausiama 72 valandas, buvo surengti 57 teismo posėdžiai, kaltinamieji pateikė 250 skundų, 18 kartų buvo prašoma užsienio valstybės teisinės pagalbos.
    Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė Nida Grunskienė patvirtino, kad tai buvo neeilinė ir labai sudėtinga byla: daug proceso dalyvių, daugybė liudytojų ir įvykių, kuriuos reikėjo aprėpti, ilgai besitęsiantis procesas, kurį dar labiau prailgino tai, kad teko kreiptis teisinės pagalbos į vokiečius ir britus, daugybė kaltinamųjų reikalavimų, prašymų. Pagaliau tai buvo pirmas atvejis Lietuvoje, kai liudyti teisme atvyko pareigūnas iš Anglijos.
    Panevėžio apygardos teismas dėl pelnymosi iš prostitucijos, vaiko pirkimo ir pardavimo, prekybos žmonėmis, nepilnametės įtraukimo į prostituciją trims kaltinamiesiems skyrė laisvės atėmimo bausmes nuo 12 iki 10 metų, kitiems – nuo 5 iki 3. Iš viso kaltais pripažinta 10 asmenų.
    Teisme nepilnamečio parodymai nelaikomi svariu įrodymu?
    Lietuvos apeliacinis teismas, į kurį kreipėsi nuteistieji, sumažino kaltinimų apimtį (neįrodžius kai kurių veikų) ir net devyniems iš dešimties asmenų skyrė mažesnes bausmes, kadangi dalis kaltinimų buvo pašalinta.
    Pagal naują nuosprendį kaltinamieji nuteisti laisvės atėmimu nuo 7 metų iki 2 metų ir 3 mėnesių, daliai jų bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams. Vienai kaltinamajai 60 parų areštas pakeistas pinigine bauda. Taigi bausmės sumažintos bene per pusę.
    Kadangi kai kurie kaltinamieji nuo 2008 m. ilgą laiką buvo suimti, dalis jų, ypač kuriems skirta mažiausiai metų kalėti, apskritai bausmę jau bus atlikę ir vėl galės nevaržomai užsiimti bet kokia veikla.
    Buvo nuspręsta, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įstatymuose įtvirtinto principo, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamųjų naudai. Suabejota merginos parodymais dėl jų prieštaringumo, nenuoseklumo, kurių esą didele dalimi nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai.
    Todėl teismas iš nuosprendžio pašalino kai kurias aplinkybes, susijusias su tuo metu nepilnametės merginos apgaule dėl darbo Vokietijoje, grasinimų jai, laikymo nelaisvėje ir pan.
    Šis Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis dar gali būti skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. To gali imtis Generalinė prokuratūra, jeigu nuspręs, kad kaltinimai sumažinti nepagrįstai. Taip pat per tris mėnesius turi teisę apskųsti nuosprendį tiek nukentėjusioji, tiek kaltinamoji pusė.
    N.Grunskienė, paklausta, kodėl taip smarkiai pakeistas nuosprendis, sakė, kad kiekvienas teisėjas gali skirtingai vertinti įrodymus ir parodymus. Tai reiškia, kad vienas žmogus gali patikėti nukentėjusiuoju, kaltinamuoju ar liudytoju, o kitas – ne. Pasitikėjimas arba nepasitikėjimas labai dažnai priklauso ir nuo to, kaip stipriai įsigilinta į bylą. „Kuo labiau įsigilini į bylą, tuo geriau suvoki aplinkybes. Nesakau, kad apeliacinis teismas neįsigilino. Tiesiog jis kitaip pažvelgė į situaciją“, – teigė prokurorė.
    Dabar viskas Generalinės prokuratūros rankose, kuri spręs, ar skųs apeliacinio teismo nuosprendį. Tačiau tiek kaltinamieji, tiek nukentėjusieji turi tris mėnesiu apskųsti nuosprendžiui.
    Teismo salėje patyrė tikrą siaubą
    Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė įsitikinusi, kad Vakarų Europoje tokios bylos nagrinėjimas ant kojų būtų sukėlęs žiniasklaidą, žmogaus teisių aktyvistus ir politikus – vis dėlto nedažnai, tiksliau, labai retai pavyksta organizuotus „verslininkus“, viešnamių savininkus, užverbavusius, prievartavusius mergaitę, vėliau ją paleidusius „į pardavimą“, patraukti atsakomybėn.
    „Galima tik įsivaizduoti kostiumuotų nusikaltėlių įtūžį išgirdus įspūdingą Panevėžio apygardos teismo nuosprendį. Atsako mergaitė ir jos interesams atstovavę žmonės netruko sulaukti – Lietuvos apeliacinis teismas bausmes sumažino, nusprendęs abejones kai kuriuose epizoduose išspręsti kaltinamųjų naudai.
    Svaiginta, mušta paauglė, su kuria kasdien smagindavosi ne viena dešimtis suaugusių vyrų, isteriškai reagavo į kaltinamųjų, jų advokatų klausimus, netiksliai nurodė kai kurias aplinkybes. Tačiau mums, kurie ją leisgyvę iš siaubo ir pykčio atveždavome į apklausas ir tokią pat leisgyvę išsiveždavome, stebuklas buvo jau vien tai, kad ji iš viso bendradarbiavo su teisėsauga, dalyvavo teisme“, – teigė K.Mišinienė.
    Pasak visuomenininkės, galima tik įsivaizduoti, kokį spaudimą jautė mergina, kuriai reikėjo stovėti prieš 10 ją apgaudinėjusių, prievartavusių, mušusių ir kitaip skriaudusių žmonių ir 12 jų advokatų.
    Praėjo keleri metai nuo šio baisaus nusikaltimo. Kas pasikeitė, klausia pašnekovė, ką išmokome ir padarėme, kad beširdžiai nusikaltėliai nepardavinėtų vaikų kaip lėlių tokio sekso ištroškusiems pirkėjams?
    „Asmeniškai aš atsakyčiau – beveik nieko. Atsirado daugiau „kalbančių galvų“, demagogiškai kviečiančių: „Tik nesipykime, šnekėkimės apie tai gražiai“. Atsakingi valdininkai jaučiasi tarsi šimtmečiui paskirti į šį lauką – „kur čia benuskubėsi“.
    Parduotų vaikų apsauga, slėpimas ir apgyvendinimas, psichologinė pagalba jiems – kas nors, kur nors, kaip nors pastebės, pagailės, padės. O svarbiausia – valstybei tikrai neatrodo, kad tokiam vaikui reikalingas patyręs, kvalifikuotas advokatas. Jei „Caritui“ kažkas nepatinka – tegu ieško lėšų ir samdo privatų. Taigi šiandien entuziastai – teisėsaugoje, NVO sektoriuje, užsienio gailiaširdžiai rėmėjai – vis dar dirba už sistemą, už motiną valstybę“, – įsitikinusi K.Mišinienė.
    Apeliacinis teismas: abejonės sprendžiamos kaltinamųjų naudai
    Užklausus Lietuvos apeliacinio teismo, kaip galima paaiškinti tokius pokyčius dėl skirtos bausmės, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko padėjėja ryšiams su visuomene Kristina Petrošienė teigė, kad vertindamas įrodymus teisėjas visada įsitikina – jais galima remtis ar reikia atmesti.
    Tik taip galima užtikrinti, kad žmogaus kaltė būtų pagrįsta ne prielaidomis, spėjimais, o tvirtais ir įvairiapusiškai patikrintais faktais. Tais atvejais, kai įrodymai vis dėlto sukelia abejonių, tai pagal įstatymus privalo būti aiškinama kaltinamo asmens naudai.
    „Byloje, apie kurią kalbame, buvo nustatyta, kad apygardos teismas savo nuosprendį grindė prieštaringais nukentėjusios merginos parodymais ir kilusių abejonių nevertino kaltininkų naudai. Teismas suabejojo nukentėjusios nepilnametės merginos parodymais dėl jų prieštaringumo, nenuoseklumo.
    Nuosprendyje rašoma, kad merginos parodymų dėl grasinimų, laikymo nelaisvėje ir pan. didele dalimi nepatvirtina kiti byloje esantys parodymai, o kai kurie jų paneigia merginos parodymus, todėl nuosprendį reikėjo koreguoti, tikslinant nusikaltimų padarymo aplinkybes. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį, negali kilti abejonių dėl to, ar žmogus iš tiesų kaltas.
    Nepriklausomai nuo nukentėjusiojo amžiaus, lyties, padėties ar kitų savybių, teismas visada privalo įsitikinti, ar parodymai yra pakankamai patikimi pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį, ar juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.
    Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismai turi išsamiai ištirti ir įvertinti visus bylos duomenis: privaloma nustatyti, ar nepilnamečio parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Šis nuosprendis buvo pakeistas, nes sumažėjo kaltinimų apimtis. Paminėtinas ir kitas svarbus faktas – pernelyg ilgai užsitęsęs procesas. Būtent šios aplinkybės lėmė, kad Apeliacinis teismas sušvelnino paskirtas bausmes“, – teigė pašnekovė.
    Pasak jos, nukentėjusio nepilnamečio parodymai dėl reikšmingų objektyvių priežasčių (asmens amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko ar kt.) nebūna vertinami taip griežtai, kaip suaugusiųjų liudijimai. Tai reiškia, kad nežymūs prieštaravimai ar netikslumai nepilnamečio parodymuose nesudaro pagrindo jais netikėti.
    Vis dėlto nepilnamečio liudijimų absoliutinti negalima, ypač jeigu jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams ar patys sau. Nepilnamečio parodymai turi būti vertinami visų bylos įrodymų kontekste, jie negali būti laikomi vieninteliu patikimu kaltės įrodymu.
    „Byloje kalti asmenys vis dėlto buvo pripažinti kaltais bei nubausti už įvairius nusikaltimus nukentėjusios merginos atžvilgiu (vaiko pirkimas ir pardavimas, pelnymasis iš prostitucijos, įtraukimas į prostituciją ir pan.) pakankamai griežtomis bausmėmis“, – teigė K.Petrošienė.

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Prekyba žmonėmis klesti ir dvidešimt pirmajame amžiuje

    Nuo vienų didžiausių žmonijos istorijos juodųjų puslapių – juodaodžių vergų gabenimo į Ameriką prabėgo apie pusantro šimto metų. Tačiau jie atgyja ne tik aštraus siužeto filmuose, grožinės literatūros kūriniuose, iš kurių bene žymiausias – Harrietos Beecher Stowe „Dėdės Tomo trobelė“. Šiandien prekyba žmonėmis, pakeitusi savo metodus, kryptis ir rasę, klesti ne kur nors Afrikos džiunglėse, o savo technologiniais pasiekimais besididžiuojančioje Europoje. Nėra tikslių statistinių duomenų, kiek merginų iš neturtingų Rytų Europos šalių, taip pat ir Lietuvos, prievarta įdarbintos Vakarų Europos didmiesčių Raudonųjų žibintų kvartaluose ir pogrindiniuose viešnamiuose. Teigiama, kad prekyba žmonėmis, po narkotikų platinimo, yra pelningiausias gerai organizuotų nusikaltėlių verslas.
    Šios didžiulės, jaunų žmonių likimus luošinančios nelaimės mastus galima pristabdyti aktyvia prevencine veikla. Pirmiausia, aiškinant merginoms, kad „skustagalviai“ ar inteligentais apsimetantys išvaizdūs jaunikaičiai veža jas dirbti ne modeliais ir ne į grožio salonus.
    „Prekyba žmonėmis – atpažinti, padėti, užkirsti kelią“ – taip vadinasi bendra Lietuvos „Carito“ ir mūsų rajono Savivaldybės mokymųdiskusijos programa. Jos iniciatorė – Savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Žaneta Ginaitė. Balandžio ir gegužės mėnesiais ji kartu su savo kolege, vyriausiąja specialiste Laura Kavaliauskaite ir viešnia iš Panevėžio – Lietuvos „Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialine darbuotoja Monika Murnikaite lankėsi Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijoje, Pasvalio Svalios ir Krinčino Antano Vienažindžio pagrindinėse mokyklose. Susitikimuose su 8–10 klasių moksleiviais buvo aiškinama, kaip jauni žmonės pakliūva į nusikaltėlių gaujų pinkles ir kokios būna skaudžios patiklumo bei naivumo pasekmės. Šių renginių metu mokiniams buvo dalijamos skrajutės, bukletai, atsakinėjama į dominančius klausimus.
    Nusikaltėliai taikosi į labiausiai pažeidžiamus asmenis
    Baigiamasis programos „Prekyba žmonėmis – atpažinti, padėti, užkirsti kelią“ renginys vyko birželio 2 d. Savivaldybės rūmų mažojoje salėje. Visų rajono seniūnijų socialinės darbuotojos, kai kurių mokyklų socialinės pedagogės, Grūžių vaikų globos namų darbuotojos susitiko su Panevėžio apygardos vyriausiąja prokurore Nida Grunskiene ir iš Kauno atvykusia minėtos Lietuvos „Caritas“ programos socialinio darbo koordinatore Justina Stakaityte. Susitikime taip pat dalyvavo Pasvalyje dirbantys Panevėžio apylinkės prokurorai Ieva Rondomanskaitė ir Mantas Jurkėnas. Sveikinimo žodį taręs Savivaldybės mero pavaduotojas Povilas Balčiūnas sakė tikįs, kad specialistų pranešimai padės atskleisti prekybos žmonėmis problemos mastus ir kelius, kaip būtų galima jos išvengti. Beveik valandą Panevėžio apygardos prokuratūros vadovė N. Grunskienė kalbėjo apie tyrimus prekybos žmonėmis srityje: pateikė statistinių duomenų, aiškino nusikaltėlių naudojamas strategijas, atskleidė ikiteisminio tyrimo problematiką. Nuo 2006 metų bylas, susijusias su prekyba žmonėmis, nagrinėjančios vyriausios prokurorės buvo įdomu klausyti, kadangi kalbėdama ji pateikė
    konkrečių pavyzdžių.
    Pirmiausia teisininkė įvardino svarbiausias priežastis, dėl kurių jaunos merginos, moterys pardavinėja savo kūną. Anot apygardos vyriausiosios prokurorės, užsiimti „seniausia pasaulyje profesija“ dailiosios lyties atstoves verčia skurdas ir nepritekliai – nedarbas, maži atlyginimai, dideli įsiskolinimai už komunalines paslaugas. „Šiam žingsniui jos dažniausiai ryžtasi,negalėdamos išlaikyti savo mažamečių vaikų“, – sakė N. Grunskienė.
    Tačiau labai daug ir pilnametystės nesulaukusių mergaičių paprasčiausiai apgaudinėjamos, žadant labai greitą praturtėjimą dirbant kavinėse, restoranuose, auklėjant turtuolių vaikus. Nusikaltėliams lengviausia apsukti galvas merginoms, augančioms asocialiose šeimose, kuriose kiekvieną dieną girdi girtų tėvų barnius. Iš savo darbo praktikos viešnia minėjo, kad ne vienai merginai galvą susuko jau išvežtų jų draugių melagingi pasakojimai apie neva laukiančius „aukso kalnus“. Tačiau išvykusios jos patenka į sutenerių tinklą ir priverčiamos dirbti prostitutėmis. Pamokų nelankymas, namuose atsiradę brangūs papuošalai, daiktai, nerealios svajonės, asmens dokumentų tvarkymas – tai pirmieji požymiai, kad jūsų dukra ar sūnus jau gali būti patekę į nusikaltėlių pinkles.
    Nemažiau svarbu ir pačių tėvų neabejingumas. Prokurorė papasakojo vieną istoriją, kuomet iš namų dingus dviem dukroms su asmens dokumentais ir būtiniausiais daiktais, tėvai tuoj pat kreipėsi į policiją. Pareigūnams pavyko netoli valstybės sienos sustabdyti automobilį, kuriuo į užsienį buvo gabenamos jaunosios bėglės. Paauglės tikino, kad patikėjusios skambiais pažadais apie pelningą darbą užsienyje ir tik važiuojant tolyn nuo namų, tos rožinės svajonės pradėjo sklaidytis.
    Kita lengvai pažeidžiama aukų grupė – narkotinėmis medžiagomis besisvaiginantys asmenys, kuriems nuolat trūksta pinigų. „Pastebima tendencija – prekybos žmonėmis aukomis tampa vis jaunesnio amžiaus asmenys. Merginos paprastai patenka į viešnamius, o paaugliai siunčiami į prekybos centrus vagiliauti“, – pastebėjo N.Grunskienė, priminusi per televiziją rodytą 13-mečio berniuko istoriją. Vykdydamas nusikaltėlių nurodymus, jis vogdavo prekybos centruose. Ši nusikalstama veika buvo išaiškinta ir jos organizatoriai nubausti.
    Komentavo įvairias bylas
    Panevėžio apygardos vyriausioji prokurorė N. Grunskienė pateikė keletą statistinių duomenų. Nuo
    2006 metų atlikti 35 ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis, 22 baudžiamosios bylos pasiekė teismą. Iš jų neišnagrinėtos liko tik keturios. Vienoje byloje yra nukentėjusi mūsų rajono gyventoja. Laimė, nusikaltėliai iš Biržų jos nespėjo išvežti į užsienį. Griežčiausios bausmės sulaukė vienas nusikaltėlis , kurį Panevėžio apygardos teismas pasiuntė už grotų 13 metų. Prokurorė tvirtino, kad griežtas atpildas už prekybą žmonėmis, yra gera prevencinė priemonė tokio pobūdžio nusikaltimams.
    Darbo apimtys didelės, tad prokurorams vienu metu tenka kontroliuoti net po kelis ikiteisminius tyrimus. Vienos bylos tyrimas atskleidė, kaip merginos buvo įtrauktos į pornografijos verslą. Nagrinėjant porą bylų paaiškėjo, kad iš viešnamio dvi pabėgusias merginas susirado suteneriai ir joms paskyrė pinigines „baudas“ po 18 tūkst. litų. Kaip alternatyvą šiai bausmei, nusikaltėliai liepė joms vietoj savęs surasti dvi kitas merginas. Bijodama grasinimų susidoroti su šeima, viena pabėgėlė ryžosi pastarajam žingsniui.
    Yra pavyzdžių, kuomet prostitutėmis dirbančios lietuvaitės išteka už savo sutenerių ir pačios padeda organizuoti šį verslą. Prokurorė papasakojo apie kelių tokių „plaštakių“ vedybas su viešnamių savininkais albanais. „Galiu pasigirti pirmąja didele baudžiamąja byla, kuomet pavyko įrodyti ne tik aukų verbuotojų ir gabentojų kaltę, bet iš prostitucijos besipelniusio ir merginas fiziškai bei psichologiškai gniuždžiusio asmens kaltę. Viešnamių verslu Jungtinėje Karalystėje užsiėmė visa albanų šeima – broliai, pusbroliai. Jie būsimas aukas rinkdavosi iš pateiktų nuotraukų. Viena būsima viešnamio darbuotoja, kaip vergų prekyvietėje, kainavo nuo 4 iki 4,5 tūkst. svarų. Išaiškinti šį nusikaltėlių tinklą, į kurį pakliūdavo ir lietuvės, mums labai padėjo anglų pareigūnai. Įtariamasis buvo sulaikytas ir atgabentas į Lietuvą. Panevėžio apygardos teismas jam skyrė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. Tačiau Apeliacinis teismas bausmę sumažino iki penkerių metų, savo verdiktą argumentuodamas, kad pats nuteistasis, skirtingai nei jo žmona lietuvė, neskriaudė į viešnamį patekusių merginų. Albano žmona, kuri ir pati teikė seksualines paslaugas, vienai merginai išmušė dantį, kitą – supjaustė peiliu. Atvežtą nepatrauklios išvaizdos auką ji pavertė savo tarnaite-verge, kuri privalėdavo šeimininkei net ir batus nuauti. Šioje byloje buvo septyni įtariamieji, o nukentėjusiomis pripažintos 24 „merginos“, – įsimintinos bylos istoriją pasakojo N. Grunskienė. Beje, tuo metu Lietuvoje pavyko surasti tik vieną kvalifikuotą vertėją, mokančią albanų kalbą. Sutikdama vertėjauti, moteris iškėlė savo sąlygas – jos neturėjo matyti teisiamasis. „Tokioms ir panašioms problemoms išspręsti reikalingos didelės pastangos ir tai atima daug laiko“, – pastebėjo prokurorė.
    Po gražių vilionių seka košmariškos dienos ir naktys
    Tokio pobūdžio bylų tyrimas sudėtingas ir ilgai tęsiasi dėl daugelio priežasčių. Prekybos žmonėmis aukos paprastai atsiduria įvairiose šalyse, tad atliekant ikiteisminius tyrimus reikalingas tarptautinis bendradarbiavimas su kolegomis iš užsienio. Prokurorė minėjo, kad nusikaltimus sudėtinga įrodyti, nes juos vykdo gerai organizuotos nusikaltėlių grupės ir jų susivienijimai. „Vieni būsimas aukas verbuoja, kiti gabena, treti atsakingi už jų paruošimą darbui. Visas šias nusikalstamas veikas, tarytum renkant mažas kruopelytes, reikia įrodyti. Ypač sudėtinga įrodyti merginas Lietuvoje verbuojančių asmenų kaltę, nes paprastai jie tvirtina nežinantys, ką veiks į užsienį išvežtos aukos“, – aiškino N. Grunskienė.
    Kalbėtoja pateikė keletą aukų verbavimo pavyzdžių. Prabangiomis mašinomis atvažiavę gražiai nuaugę vyrukai jaunoms patiklioms panelėms apsuka galvas, suokdami apie vos ne iš dangaus krisiančias dideles pinigų sumas. Kaip jau minėjome, ne viena naivuolė patiki apie neva siūlomą darbą restoranuose, viešbučiuose. Be abejo, nemaža dalis išvežamų merginų žino, kad teks dalinti „meilę“ įvairiausio plauko klientams. „Paprastai joms melagingai žadama, kad pačios rinksis klientus, gaus visus uždirbtus pinigus ir kada panorėjusios galės grįžti į namus. Tačiau visi ikiteisminiai tyrimai byloja, kad nei vienas iš minėtų pažadų nebuvo ištęsėtas“, – toliau pasakojo  apygardos vyriausioji prokurorė. Pačių nukentėjusiųjų parodymai dar akivaizdžiau iliustruoja, kas juos verčia peržengti slenkstį, už kurio laukia pažeminimas, smurtas, patyčios. „Namuose nebūdavo ko valgyti, žiemą tekdavo drebėti nekūrentoje troboje“ – panašūs į užsienio viešnamį išvežtos merginos žodžiai užfiksuoti vienoje byloje. Nelaimėlė viešnamyje buvo ne kartą surišta ir plakama rimbu, apmėtyta buteliais, jai buvo grasinama pistoletu, peiliu. „Man ant kūno užleido gyvatę, užrišdavo ant galvos maišelį ir panardindavo į vandenį. Kartą po drabužiais užkišo pelę, o kitą – atėjo su švirkštu ir pagrasino suleisti nuodų, kad daugiau neatsibusčiau“, – karo meto baisybes primenančius nukentėjusiosios liudijimus citavo Panevėžio apygardos vyriausioji prokurorė N. Grunskienė.
    Stengiamasi, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusios patirtų kuo mažiau streso, tačiau jo neįmanoma išvengti. Apklausų, akistatų metu su menkiausiomis detalėmis reikia grįžti į buvusią siaubingą realybę. Pavyzdžiui, nagrinėjant vieną bylą nepilnametės apklausa iš viso truko net 42 valandas. Kitoje byloje septyniolikmetę net 11 kartų teko apklausti, o įžūliai besielgiantys kaltinamieji vis reikalaudavo ją kviesti į teismo posėdžius.
    Lietuvos „Caritas“ atstovė Justina Stakaitytė papasakojo apie prekybos žmonėmis aukų identifikavimo kriterijus ir pristatė vaizdo klipą „Skausmo kapitonas“, kuriame prabilo nepilnametes seksualiai išnaudojęs vyras ir jo auka.

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

    Publikuota 2016-06-11, Pasvalio rajono laikraštyje „Darbas“.

  • Interviu su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju Aurelijumi Gutausku “Kai žmogus – prekė”

    Iš pokalbių telefonu: Informuoju, kad prekę jau turiu… Susimokėsi už ankstesnę kelionę į Vokietiją, o jeigu ne, turėsi problemų, nes žinau, kur tu gyveni… Privalai atidirbti man už skolą; jeigu ne, susidorosiu su tavo mažamečiu vaiku, o tave pačią pakasiu po žeme… Nebandyk manęs atpažinti policijoje, nesutraiškysiu…
    Tai tik keli fragmentai, ir ne iš filmų, o iš realių baudžiamųjų prekybos žmonėmis bylų, kurios šiais metais laimėtos teisme. „Pirkėjai“ pasodinti, tik ramybės neduoda mintis, kad anksčiau ar vėliau jie išeis į laisvę ir norės keršto. Deja, apsaugos aukoms niekas negali užtikrinti. Ką galime padaryti, kad situacija keistųsi?
    Štai Kauno arkivyskupijos ir Lietuvos Carito iniciatyva Kaune neseniai vyko konferencija, sukvietusi policijos ir Bažnyčios atstovus vienytis į bendrą diskusiją ir kovą prieš prekybą žmonėmis. Tai žinutė visuomenei – yra problema, turime ją spręsti! – interviu Artumai dalijasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Aurelijaus GUTAUSKAS, vienas iš penkių teisėjų Europoje, šį mėnesį vykstančių į Vatikaną skaityti pranešimo pačiam popiežiui Pranciškui.
    Ant pirštų galima suskaičiuoti, kiek Lietuvoje per metus pričiumpama žmones perkančių nusikaltėlių, o pardavinėjančių save randame šimtus. Kodėl lengviau pagauti auką?
    Pagauti merginą arba moterį, kuri parduoda save, paprasčiau dėl to, kad ji realizuoja save kaip prekę. Paprastai atrodo, kad ji tai daro savo noru. Ne paslaptis, jog kai kurios moterys parduoda save besistengdamos išlipti iš skurdo ar socialinių nepriteklių. Bet kokiu atveju seksualinių paslaugų teikimas nėra savanoriškas, – parduoti save kieno nors nekontroliuojamai neįmanoma. Prostitucija, vergija ir kitos išnaudojimo formos negali būti laikomos laisvu pasirinkimu. Bet koks, net ir legalus, pajamų iš kito asmens prostitucijos gavimas turėtų būti laikomas išnaudojimu. Tyrimo eigoje paaiškėja, kas privertė auką pasirinkti tokį kelią.
    Tyrimai vyksta gana sklandžiai, tačiau kai byla patenka į teismą, procesas stringa. Ar tai dėl naujų prekybos žmonėmis formų?
    Prekybos žmonėmis formų, t. y. išnaudojimo nusikalstamoms veikoms daryti, priverstiniam darbui ar fiktyvioms santuokoms, naujumas tas, kad situacijos panašios į prekybą žmonėmis, bet sunku užfiksuoti išnaudojimo faktą. Pvz., kaip atskirti, kad tai prekyba žmonėmis, kai asmuo, kuris vagia arba užsiima vagystėmis, sako: Padėk man išvažiuoti į Daniją, aš ten vogsiu? Ikiteisminio tyrimo duomenimis, 14-os metų neturinčiam vaikui iš matymo pažįstami suaugę asmenys pasiūlė važiuoti į užsienį parduotuvėse vogti prekių ir taip užsidirbti. Kadangi mažametis neturėjo paso ar tapatybės kortelės, pasiskolino dokumentą iš kiek vyresnio paauglio. Už tai nepilnamečiui dokumento savininkui vienas kaltinamųjų sumokėjo 20 litų, daugiau pinigų žadėjo duoti grįžus iš kelionės. Berniuko tėvai nežinojo, kad sūnus išvežamas į užsienį. Su suaugusiųjų kompanija nuvykęs į Daniją, mažametis kartu su jais dvi dienas vagiliavo, kol buvo sulaikytas vieno prekybos centro apsaugos darbuotojų.
    Sudėtinga atskirti prekybą žmonėmis nuo kriminalinio pobūdžio nusikaltimų, nes jeigu tokį asmenį pagaus, sakys: Kokia čia prekyba žmonėmis? Tai vagis! Reikia pagrįsti, kad asmuo buvo išnaudotas, t. y. išvežtas ne tik tam, kad vogtų, bet kad dalį pelno atiduotų jį išvežusiems asmenims. Baudžiamojo kodekso 147 straipsnyje pateiktas prekybos žmonėmis apibrėžimas palieka galimybę pripažinti išnaudojimu ir kitas mažiau žinomas arba anksčiau nepasitaikiusias formas, kita vertus, jos turi pasižymėti pakankamu pavojingumu, šiurkščiai pažeisti žmogaus teises bei orumą ir nederėti su civilizuotos visuomenės taisyklėmis. Dėl to bylos stringa. Tiesą sakant, eina gana sklandžiai iki paskutinės instancijos, kur faktų nebetiriame, privalome vertinti teisės klausimus.
    Ko reikia, kad byla pasiektų teismą?
    Kad pavyktų įrodyti prieš asmenį naudotą prievartą – aukų pozicija turi būti tvirta, jos turi sklandžiai kalbėti ir pripažinti, kad buvo parduotos, įbaugintos, priverstos užsiimti prostitucija, išvežtos ne šiaip sau, bet norint pasinaudoti jų priklausomumu arba pažeidžiamumu, kad buvo atimti dokumentai ir pan. Teisėjas turi pamatyti, kad aukos laisvė buvo kontroliuojama ir išnaudojimas tikrai vyko, t. y. nei fizinės, nei valios laisvės ji neturėjo pati apsispręsti, nes tai buvo kito nulemta. Šios bylos sudėtingos, emocinio atspalvio, žmonių likimai sudaužyti. Tų, kurios praeina visas instancijas, nėra daug, tačiau dauguma pasiekia finišą sėkmingai, asmenys nuteisiami ir patraukiami baudžiamojon atsakomybėn.
    Teismo metu ir per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį auka apklausiama daugybę kartų, taigi patiria pakartotinę traumą…
    Tyrėjo ar prokuroro darbas, kad auka būtų apklausta kuo mažiau kartų. Tik suradus, nereiktų vesti apklausti, bet psichologiškai nuteikti, kad auka parodymus duotų nebijodama ir suprastų, jog daugiau nereikės dalyvauti apklausose. Pačios aukos neturi liudytojui būdingų labai svarbių savybių: jos dažnai painiojasi parodymuose, nesugeba paaiškinti savo elgesio motyvų, dažnai turi gan abejotiną reputaciją, įskaitant ir prostitucijos patirtį. Tokių parodymų patikimumą prekeivių žmonėmis „geri“ advokatai įnirtingai ginčija, randa juose prieštaravimų, o tai, be abejo, kenkia sėkmingai proceso baigčiai. Be to, teisme susitikimas su teisiamuoju aukai kelia blogų emocijų. Daug kartų apklausiama, ji tampa silpna, tad nusikaltėliai gali daryti įtaką. Jei norime, kad apklausos būtų efektyvios, reikia, kad nukentėjusioji jaustųsi saugiai. Deja, dažnai to nepasiekiama.
    Ar tai reiškia, kad joms nesuteikiama jokia apsauga?
    Vienintelė apsauga, kurią jos gauna, yra iš nevyriausybinių organizacijų, tokių kaip Caritas, kurios auką globoja, duoda drabužių, maisto ar būstą, bet fizinės apsaugos nėra. Taip, auka ištrūko iš nusikaltimo, bet nusikaltėliai ar jų bendrininkai ir toliau turi pagrindą ją persekioti. Jei prekeiviai žmonėmis gauna bausmes, tai nemažas, bet anksčiau ar vėliau jie išeis iš įkalinimo įstaigos ir, natūralu, kad norės keršto. Kaip tada apsaugosime auką?
    Ir aš tokioje situacijoje bijočiau liudyti…
    Auka nenori turėti ryšio su teisėsauga, ji suinteresuota neduoti parodymų arba juos atsiimti. O jeigu dar kas nors žada ir piniginį atlygį, tai… Pati suprantate.
    Ar įmanoma sukurti sistemą, kuri apsaugotų žmogų? Žinant tai, kad ir patiems pareigūnams trūksta patirties.
    Trūksta, nes anksčiau nebuvo tokių nusikaltimų. Žmogus nebuvo parduodamas-perkamas. Tik iš istorijos apie tai esame girdėję, o šiandien žmogus-prekė – realybė. Daiktą gali parduoti ir pirkti, bet čia juk žmogus! Mokymasis atpažinti šį nusikaltimą ir jame nukentėjusius asmenis išeikvoja daug laiko. Pagaliau ne visi pareigūnai supranta, kad prostitutė yra auka. Kokia ji auka, juk pati tokia tapo?! Net ir pati prostitutė gali nežinoti, kad ji – auka.
    Valstybė neturi aiškios aukos apsaugos strategijos. Viskas paliekama nevyriausybinėms organizacijoms: Čia jūsų darbas, jūs ir užsiimkit. Policija turi išvien dirbti su Caritas, Caritas su policija ir prokuratūra, prokuratūra su teismu. Drauge įmanoma pasiekti teigiamą rezultatą.
    O kokį matote Bažnyčios indėlį sprendžiant šią problemą?
    Bažnyčios indėlis labai svarus būtent viešinant problemą. Tokie bendri renginiai, kaip ką tik Kaune įvykusi konferencija, labiau sutelkia visuomenę, nes žmonės tiki Bažnyčia ir jos skleidžiamomis vertybėmis. Tai žinutė visuomenei – yra problema, turime ją spręsti! O Bažnyčios vaidmuo ne tik švietėjiškas. Kitaip negu valstybė, Bažnyčia, bendradarbiaudama su nevyriausybinėmis organizacijomis, turi galimybę apsaugoti auką.
    Netrukus vykstate į Vatikaną, kur pats popiežius Pranciškus klausysis jūsų pranešimo! Apie ką?
    Taip, esame pakviesti kalbėti apie prekybos žmonėmis ir nusikalstamumo globalizaciją. Mano tikslas – pristatyti Lietuvos poziciją ir patirtį: kaip stengiamės apsaugoti aukas ir tirti nusikalstamas veikas. Svarbu parodyti, kad šis nusikaltimas nebeturi sienų, išplitęs po visą pasaulį ir tik suvieniję jėgas galime tikėtis pokyčių. Antras dalykas – norime pasikeisti gerąja praktika su kitų valstybių teisėjais. Dauguma jų, apie keturiasdešimt, atvyks iš Amerikos. Kadangi pats popiežius kilęs iš Pietų Amerikos, tai teisėjai iš to regiono pakviesti jo iniciatyva, o Europoje pagrindinis atrankos kriterijus buvo teisėjų kvalifikuoto darbo įvertinimas dirbant su prekybos žmonėmis bylomis bei mokslinio darbo praktika, susijusi su šia problema.

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Apskrito stalo diskusija Pasvalio rajono savivaldybėje “Prekyba žmonėmis – atpažinti, padėti, užkirsti kelią”

    2016 m. birželio 2 d. Pasvalio rajono savivaldybėje vyko apskrito stalo diskusija „Prekyba žmonėmis – atpažinti, padėti, užkirsti kelią“.

    Diskusijoje dalyvavo Pasvalio rajono savivaldybės mero pavaduotojas Povilas Balčiūnas, Pasvalio rajono socialiniai darbuotojai, socialiniai pedagogai, dienos centrų darbuotojai, policijos, prokuratūros ir sveikatos priežiūros įstaigų atstovai.

    Susitikimo metu pranešimus skaitė Panevėžio apygardos vyr. prokurorė Nida Grunskienė, Lietuvos „Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinė darbuotoja Panevėžio regione Monika Murnikaitė, Lietuvos „Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė socialiniam darbui Justina Stakaitytė. Jos supažindino su prekybos žmonėmis statistika, nusikaltėlių naudojamomis strategijomis, ikiteisminio tyrimo problematika, pristatė Lietuvos „Caritas“ programą „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ ir papasakojo apie prekybos žmonėmis aukų identifikavimo kriterijus.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Šokiruojantis tyrimas: kas Lietuvoje perka moteris?

    Visuomenė linkusi manyti, kad prostitučių paslaugas dažniausiai perka vieniši, nepritapę vyrai, esantys iš žemesnių socialinių sluoksnių, galbūt, net turintys psichikos sutrikimų. Tačiau programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ atliktas socialinis tyrimas parodė visai kitokias sekso industrijos realijas.
    Socialinio eksperimento „Nuotraukų konkursas“ tikslas – parodyti, kad sekso pirkėjai yra visai kitokie, nei mes linkę įsivaizduoti. „Mes norime parodyti, kad tai žmonės, esantys šalia mūsų, tai yra šeimos vyrai, tėvai, mūsų bendradarbiai, kolegos, partneriai, žmonės, kuriuos sutinkame įstaigose, gatvėse ir pan.“, – sako programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė.
    Milijonas eurų – tokį pelną per metus susineša suteneriai. Kyla klausimas: kaip jie sugebėjo surinkti tokias sumas? Juk asocialūs, nepritapę asmenys negali mokėti už sekso paslaugas tiek, kad suteneriai kišenes pasipildytų milijonu eurų. „Mes klausiame savęs, kas tuo milijonus sunešė. Ar tai penki klientai, ar dvidešimt du, kurie šiuo metu yra oficialiai nubausti. Mes manome, kad tų klientų yra labai daug, jų yra šalia mūsų“, – sako K.Mišinienė.
    Pasak jos, didelė problema yra tai, kad dėl prostitucijos baudžiamos tik moterys, suteikusios paslaugas, o vyrai, jas pirkę, lieka nenubausti. „Iš policijos pareigūnų girdime, kad klientai yra nepagaunami, kad jie niekaip nenubaudžiami. O tas bausmes gauna tik moterys“, – apie klientų nebaudžiamumą kalbėjo programos vadovė.
    Kodėl nuspręsta parodyti, kas iš tikro perka sekso paslaugas? K.Mišinienė sako, kad visuomenė blogai suvokia, jog prostitučių klientais tampa tik nevykėliai: „Mes pateikėme šį pavyzdį, nes norime parodyti, koks tai yra šokiruojantis momentas. Dauguma šių žmonių yra visiškai prisitaikę visuomenėje. Tai mes ir norime pasakyti žmonėms.“
    Legalios prostitucijos privalumai – mitas? 
    Vis garsiau kalbama apie tai, kad prostitucijos legalizavimas gali būti naudingas valstybei. Neva, tai padėtų sunešti nemažas sumas į biudžetą ir sumažėtų išprievartavimų. K.Mišinienė mano, kad tokie privalumai – mitai.
    „Man teko girdėti šias kalbas. Pirmiausia galime kalbėti apie Vokietijos pavyzdį, kur iš 400 tūkst. numanomų sekso darbuotojų užsiregistravusios yra 44. Nematėm nė vienos šalies, kuri gautų didžiules pajamas iš sekso industrijos ir tuo labai didžiuotųsi“, – sako programos vadovė. Ji mano, kad prievartavimai taip pat nėra tinkama priežastis. „Įsivaizduokite, vyras sakys – duokite man prostitutę, kitaip ką nors išprievartausiu. Kas čia per vyras? Kas čia per nusiteikimas, kad jei negalėsiu kažko prievartauti legaliai, eisiu prievartauti kažką kitą. Man rodos, čia niekam tikęs paaiškinimas“, – kalbėjo K.Mišinienė.
    Ji sako, kad prostitucijos legalizavimą palaikančių žmonių tikslas aiškus – be šantažo, ligų ar kitokio nukentėjimo baimės naudotis prostitučių paslaugomis.

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

    Publikuota: 2016-06-01

  • Prevencinė paskaita Šimonių pagrindinėje mokykloje

    Gegužės 25 d. Šimonių pagrindinėje mokykloje vyko mokyklos socialinės pedagogės organizuota švietėjiško-prevencinio pobūdžio paskaita- diskusija 5-8 klasių klasių mergaitėms  tema „SOS – Prekyba žmonėmis“.

    Paskaitą vedė Lietuvos Carito programos „Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis“ Šiaulių skyriaus socialinė darbuotoja Vaidutė Gailiutė. Šios paskaitos tikslas – išmokti  pažinti galimas grėsmes, žinoti, kur kreiptis pagalbos. Socialinė darbuotoja papasakojo apie prekybos žmonėmis pavojus, nepilnamečių nusikalstamumo, lytinio išnaudojimo, galimas tokių veikų pasekmes ir pagalbos būdus.

    V. Gailiutė aiškino, kaip nepatekti į prekeivių rankas, kokių atsargumo priemonių reikia imtis prieš  išvykstant į užsienį.  Davė patarimų, ką daryti, jei tapote nusikaltimo aukomis. Paaiškino, kad skelbimų, kuriuose siūlomas darbas, būna patikimų, tačiau yra ir tokių, kuriuose tyčia viskas aprašoma neaiškiai. Kartais pasiūlymą gautą iš gero draugo ar giminaičio, reikia nuodugniai apsvarstyti. V.Gailiutė su mergaitėmis aptarė realių situacijų   pavyzdžių, tokių kaip pažįstamo pasiūlymas padirbėti užsienyje, kuris tampa neatlygintina vergove, išnaudojimu seksualinių paslaugų versle  ar dar blogiau  – priverstine donoryste. Patarė būti ypač atsargiems  bendraujant su internetiniais draugais ir aklai netikėti kas sakoma. Diskusijos metu mokinėms buvo parodytas animacinis socialinės kampanijos  filmukas ,,Dvi mažos mergaitės“, kurio tikslas,- perspėti merginas apie prekybos žmonėmis pavojų, kuris dažnai paslepiamas po gražiais pažadais gauti pelningą darbą užsienyje.

    Mokinės buvo supažindintos su CARITO  organizacijos teikiama pagalba asmenims, kurie yra  nukentėję nuo prekybos žmonėmis, pristatė bei aptarė praktikoje dažniausiai pasitaikančias situacijas. Renginio pabaigoje V.Gailiutė visiems palinkėjo būti budriems ir netapti nusikaltimų aukomis.

    Po paskaitos-diskusijos mokinės teigė, kad diskusija buvo aktuali,  įdomi, naudinga, reikalinga.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Prostitučių medžioklė kaune: įkliuvo 11 moterų ir vienas vyras

    Per policijos reidus “Plaštakė” Kaune įkliuvo vienuolika moterų ir vienas vyras, teikę prostitucijos paslaugas. Vienintelis drugelis šiame plaštakių būryje – jau įkopęs į penktą dešimtį. Tarp jo kolegių moterų yra dar vyresnių. “Egzistuojant paklausai, atsiranda ir pasiūla”, – pastebi pareigūnai.

    Policijos galimybės ribotos

    Tris savaites visoje Kauno apskrityje pareigūnai tikrino viešbučius, motelius, naktinius barus, kavines, autobusų, geležinkelio stotis ir lindynes. Pareigūnai teigia rinkę duomenis ir apie privačiose pirtyse, grožio salonuose ar kitose panašaus pobūdžio įstaigose galimai teikiamas intymias paslaugas už atlygį.

    Visi prostitucijos paslaugas teikę asmenys nustatyti tikrinant interneto svetainių skelbimus.

    Pasak Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Prevencijos skyriaus viršininkės Joanos Gudelytės, policijos galimybės patikrinti, kas vyksta privačiose valdose, pavyzdžiui, moteliuose ar viešbučiuose, yra ribotos.

    Pareigūnai, neturėdami konkrečios informacijos, negali brautis į jų kambarius. Todėl šių objektų tikrinimas iš esmės apsiriboja nuotoliniu stebėjimu. Pavyzdžiui, šalia motelių esančių stovėjimo aikštelių, kuriomis naudojasi tolimųjų reisų vairuotojai. O potencialios jų klientės atpažįstamos pagal išvaizdą ir aprangą.

    Valandos įkainis

    Patikrinimai ir reidai vyko visoje Kauno apskrityje, tačiau prostitutės įkliuvo tik Kaune.

    Tiek moterys, tiek vyras dėl teikiamų prostitucijos paslaugų maskavosi tradiciniu skelbimu apie teikiamas masažo paslaugas. “Jau šitiek metų tai vyksta”, – linkusi pripažinti ir J.Gudelytė.

    Anot pareigūnės, policija nuolat stebi šį antivisuomeninį reiškinį, prisidengusį panašiais skelbimais. Prasidėjus “Plaštakei”, tokie skelbimai atsiduria po didinamuoju pareigūnų stiklu.

    Visi asmenys, šiemet demaskuoti paskambinus skelbimuose nurodytais telefonais, įvardijo ir iš tikrųjų teikiamas paslaugas, ir jų kainą.

    Anot J.Gudelytės, šiuo metu vidutinis atlygis už valandą su prostitute Kaune – 50 eurų. Galima nusiderėti ir iki 35 eurų už valandą – priklausomai nuo paslaugų teikėjo amžiaus ir išvaizdos.

    Jauniausios tarp šiemet įkliuvusių Kauno prostitučių – 20 metų studentės, atvykusios studijuoti iš provincijos. Vyriausios – 45–55-erių moterys.

    Ne visos įkliuvusios yra bedarbės. Yra ir dirbančių, kurios nepajėgia išlaikyti savo vaikų iš atlyginimo, ir tokiu būdu prie jo prisiduria.

    Yra ir paslaugų ant ratų?

    Nė vienu atveju, atvykus į prostitucija besiverčiančio asmens nurodytą vietą, joje vaikų, dėl kurių esą uždarbiaujama papildomai, nerasta.

    Nebuvo tarp įkliuvusiųjų per “Plaštakę-2016” ir nepilnamečių, kaip yra pasitaikę ankstesniais metais.

    Vienuolika iš dvylikos šiemet demaskuotų prostitučių paslaugas teikė butuose – arba savo, arba išsinuomotuose. Kai kuriais atvejais – tik kelioms valandoms.

    Vienintelis šiemet įkliuvęs vyras pats atvažiavo pas esą klientę automobiliu. Ir šiai nepasiūlius ploto, kvietė į savo namelį ant ratų. Manoma, kad jis būtų suteikęs siūlomas paslaugas tiesiog automobilyje arba kur nors klientę vežęsis.

    Prostitucijos paslaugas siūlęs į penktą dešimtį įkopęs vyras – iš Šilainių. Jį demaskavo Santakos policijos komisariato pareigūnai. Paaiškėjo, kad vyras taip pat turi darbą aptarnavimo sferoje. Tačiau taip pat dar buvo nieko prieš tokiu būdu prisidurti prie algos. Beje, jis už valandą savo paslaugų prašė tiek pat, kiek ir prostitucija užsiimančios moterys – 50 eurų.

    Maksimali bauda neskirta

    Už vertimąsi prostitucija Administracinių teisės pažeidimų kodeksas numato baudą nuo 86 iki 144 eurų. Ją skiriant atsižvelgiama, ar tuo besiverčiantis asmuo prisipažįsta, ar jis gailisi, ar jau yra baustas už panašius dalykus.

    Kelios šiemet įkliuvusios prostitutės jau buvo baustos per ankstesniais metais rengtas tokias pačias policijos priemones.

    Pakartotinai įkliuvus per vienus metus jau gresia bauda nuo 144 iki 289 eurų arba administracinis areštas iki 30 parų. J.Gudelytės teigimu, teismai paprastai už vertimąsi prostitucija skiria baudas. Tiesa, šiemet niekas iš įkliuvusiųjų maksimalios baudos negavo.

    Nenustatyta per šiųmetę “Plaštakę” ir sąvadavimo atvejų – visi įkliuvusieji teigė, kad verčiasi prostitucija savo noru, niekieno neverčiami.

    Iškalbinga statistika

    Palyginti su ankstesniais metais, prostitucijos paslaugas Kaune teikiančių asmenų sumažėjo. Bent taip teigia pastarųjų šešerių metų statistika.

    2011-aisiais per policijos priemonę “Plaštakė” Kauno apskrityje įkliuvo 56 prostitucija besiverčiantys asmenys – taip pat visi Kaune. Tik tada net 19 iš jų įkliuvo antrą kartą per metus.

    2012-aisiais laimikis buvo 36 prostitucijos paslaugas teikiantys asmenys. Ir vėl visi jie demaskuoti Kaune. Šį kartą pakartotinai įkliuvo 13 asmenų.

    2013-ųjų “Plaštakės” rezultatai – sulaikyta 19 asmenų. Ir tik trys iš jų buvo įkliuvę pakartotinai. Tada prostitucija besiverčiantys asmenys demaskuoti ne tik Kaune (17),  po vieną – Kėdainiuose ir Jonavoje.

    Nuo 2014-ųjų pakartotinai įkliuvusiųjų nebėra. Per reidą “Plaštakė 2014” vėl šoktelėjo sulaikytųjų teikiant prostitucijos paslaugas skaičius – iki 31. 29 iš jų tada įkliuvo Kaune, du – Kauno rajone.

    2015-aisiais policijos laimikis vėl tesiekė 11 asmenų. Ir visi jie demaskuoti Kaune.

    Buvo pavienių atvejų, kai tarp įkliuvusių plaštakių papuldavo ir drugelių, ir ankstesniais metais.

    Mįslinga istorija viešbutyje

    Pernykščio spalio paryčiais buvo vienas tų retų atvejų, kai Kauno policija atvyko į Vytauto prospekte įsikūrusį viešbutį, turėdama konkrečios informacijos apie galimai ten įvykdytą seksualinį nusikaltimą.

    Pareigūnus išsikvietė pati šiame viešbutyje klientus aptarnavusi prostitutė. Į vidurnaktį išsinuomotą kambarį ji atvyko su trimis vyrais.

    Paryčiais ši dar 30 metų neturinti moteris pranešė esą buvo išžaginta ir apvogta – pasigedo rankinėje 400 eurų.

    Anot kvietusios policiją moters, ji buvo išžaginta, kilus konfliktui dėl dingusių pinigų. Įtariamieji neigė ir vagystę, ir išžaginimą.

    Šis ikiteisminis tyrimas tebevyksta.

    Teisėsaugininkai teigia, kad yra buvę bylų, kurios pradėtos pačių prostitučių klientų iniciatyva. Šie kreipėsi po to, kai buvo apvogti.

    Kai kurios prostitucijos paslaugas teikiančios moterys įsigudrina ne tik paimti mokestį už paslaugas, bet ir kliento piniginėje likusius pinigus, pamatytus, kai šis su ja atsiskaitė. Spekuliuojama tuo, kad apvogtasis, nenorėdamas afišuotis tokiame kontekste, nesikreips į policiją dėl vagystės.

    Yra buvę ir atvejų, kai apie išžaginimą pranešusioms prostitutėms vėliau pačioms iškelta baudžiamoji byla – dėl melagingų parodymų.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Paaugliai linksminosi tyčiodamiesi iš bendraamžių: privertė viešai juos užsiimti seksu

    Po skaudaus įvykio vaikų socializacijos centre „Širvėna“, kai grupė paauglių privertė masturbuotis ir santykiauti oraliniu būdu du silpnesnius bendraamžius, dvejus metus trukęs teisminis procesas baigėsi kaltųjų nubaudimu. Tačiau visuomenininkai pašiurpę nuo centre įsitvirtinusių „zonos“ taisyklių su visais jos atributais: nuobaudų sistema, baudomis, kastomis ir bauginimais.

    Tai nebuvo kerštas, tik noras pasilinksminti

    „Kurioziška situacija: mes nuolat girdime apie pasiaukojantį, profesionalų šių uždarų centrų pedagogų darbą ir tuo pačiu pastoviai regime kvapą gniaužiančius smurto protrūkius ten.

    Jokie civiliniai ieškiniai neatlygins paaugliams patirto skausmo ir pažeminimo. Bet pasakykite, kaip tokių įstaigų vadovus, įkūrėjus, visą tą armiją strategų ir valdininkų priversti prisiimti atsakomybę už aplaidumą, cinizmą ir nesugebėjimą priimti teisingus sprendimus?

    Kaip šiandien beverkšlentų „Širvėnos“ kolektyvas, esmė amžiams liks ta pati – „mes gėrėme kavutę, o už sienos tuo metu prievartavo berniukus“, – atvirai savo nuomonę rėžė Lietuvos Caritas programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinė darbuotoja Monika Murnikaitė.

    Incidentas įvyko gražią 2013 m. vasaros dieną. Su sunkaus elgesio vaikais buvo likęs vienas auklėtojas, kuris nesugebėjo pastebėti, kad susibūrusioje grupelėje gimsta smurtas.

    Pagal socializacijos centrų taisykles vaikai be pedagogo priežiūros negali būti paliekami nė minutei. Tuo metu, kai pedagogas stebėjo, kaip kiti vaikai kieme žaidžia futbolą, pastate buvo prievartaujami du silpnesni, psichikos problemų turintys 15–16 metų paaugliai. Jų bendraamžiai grasinimais ir fiziniu smurtu privertė juos masturbuotis ir vienas su kitu seksualiai santykiauti oraliniu būdu. Kiti, stebėdami šį vaizdelį, tyčiojosi iš nelaimėlių ir filmavo juos telefonu.

    Teismas konstatavo, kad tai nebuvo spontaniškas sumanymas. Šie vaikai buvo persekiojami ir patyrė fizinę bei psichologinę prievartą seniai. Vienas iš smurtautojų, pagrindinis vadeiva, už „stogą“, t. y. už tai, kad nemuš, iš jų reikalavo pinigų.

    Tačiau šįkart nepadėjo nė pinigai ir paaugliai pakluso, nes bijojo būti sumušti. Juolab kad smurtautojai, kaip sveikieji, turėjo pranašumą prieš kartu su jais gyvenančius psichikos problemų turinčius berniukus.

    Teismo nuosprendyje paminėta, kad socializacijos centre vyravo kalėjimo taisyklės ir tvarka, matyt, todėl, kad dauguma čia esančių vaikų jau ne kartą teisti. Pavyzdžiui, buvo „pražangų“ fiksavimo sistema, būtinybė mokėti baudas ir duoklę už „stogą“, o tie centro auklėtiniai, kurie bandė palaikyti santykius su personalu, bendravo su auklėtojais, kaip „stukačiai“ buvo ypač netoleruojami.

    Kaip pasakojo vienas liudininkas, nukentėję berniukai priklausė „pamoinų“ grupei, t. y. žemesnei kastai, kurios net indais negalima naudotis, o rūkyti balkone jie galėdavo tik stovėdami atskirai nuo visų kitų. Tuo tarpu „Širvėnos“ administracija nesugebėjo suvaldyti situacijos ir pakeisti nusistovėjusios bendravimo tvarkos.

    Yra brangios kameros, bet jų niekas nestebi

    Vienas iš nukentėjusių berniukų kitą dieną ryžosi kreiptis į administraciją ir pasisakė, kokią gėdą patyręs. Nuo įsiutusių jo prievartautojų personalui teko jį užrakinti kabinete.

    Kitas berniukas pasiprašė užrakinamas apmąstymų kambaryje, į kurį vaikai patenka už įvairias pražangas, o į valgyklą prašė palydėti sargą. Paauglys jau buvo patyręs seksualinį smurtą kitoje įstaigoje, o po šio atvejo jam prireikė rimtos psichiatrų pagalbos.

    Prieš atvykstant policijai telefono atminties kortelė su įrašu buvo sulaužyta ir išmesta, kad neliktų įrodymų. Vis dėlto tyrėjams pavyko prakalbinti daugybę liudininkų ir surinkti pakankamai akivaizdžių įrodymų apie tai, kas įvyko.

    Tiek tiesioginiai dalyviai, tiek netiesiogiai apie įvykį girdėję vaikai detales pasakojo kiek skirtingai. Esminį faktą apie seksualinę prievartą neigė tik pagrindinis kaltinamasis, tačiau teismui jo argumentai nepasirodė svarūs ir jis buvo nuteistas. Teismui nepavyko įrodyti tik vykusių, pasak liudininkų ir nukentėjusiųjų, reketavimo atvejų: personalo teigimu, vaikai su savimi pinigų neturi, jie būna paliekami pas socialinį darbuotoją.

    Beje, socializacijos centras yra įsigijęs kameras. Dalis jų sumontuota, tačiau jų niekas nestebi. Kita dalis kamerų, kaip paaiškėjo tyrimo metu, net neišpakuota – esą nėra inžinierių, kurie jas sumontuotų.

    Be to, kameros pastatytos tik tam tikrose viešose vietose, pavyzdžiui, duše, kur buvo atliekamas prievartos aktas, gyvenamuosiuose kambariuose jų nėra dėl asmens teisių paisymo.

     

    Nuspręsta pateikti ieškinį ir pačiai įstaigai

    Lietuvos Caritas programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ atstovai įsitikinę, kad nuosprendis nepakeitė svarbiausio dalyko – socializacijos centro darbuotojų požiūrio į problemą, kurią spręsti reikia iš pagrindų.

    Įstaigos darbuotojų pareiga – užtikrinti saugią aplinką uždaroje erdvėje esantiems vaikams, kuri užkirstų kelią panašiems nusikaltimams. Kita jų pareiga auklėti ir prižiūrėti vaikus, kad jie turėtų galimybę persiauklėti, o ne toliau lavinti savo kriminalinius polinkius.

    Juk tai ne tik šių vaikų rūpintojai, kol jie gyvena socializacijos centre, bet ir savo srities profesionalai. Jie privalėjo pastebėti, kad vaikai gyvena pagal „zonos“ taisykles, ir dėti visas pastangas šią nusistovėjusią tvarką išgyvendinti. Juk jie puikiai žino, kokie vaikai pas juos pakliūna. Jeigu įvyksta tokie incidentai, tai reiškia, kad auklėtojai tinkamai nedirba.

    Visuomenininkai paruošė civilinį ieškinį nukentėjusiųjų vardu – į teismą už savo pareigų neatlikimą paduodamas pats socializacijos centras „Širvėna“. Pasak programos atstovų, tai nauja praktika. Net jei byla nebus laimėta, problema bus iškelta į viešumą. Juk daugybė socializacijos centrų panašius įvykius tiesiog užglaisto, kad šie nepatektų į viešumą.

    Švietimo ir mokslo ministerija į incidentą sureagavo tik nubaudusi jai pavaldžią įstaigą už tai, kad vaikai buvo suburti į per didelę grupę. Pagal teisės aktus vienoje grupėje gali būti apie 8 sunkaus auklėjimo vaikus. Tuo tarpu pedagogų neveiklumas keičiant centre įsigaliojusią smurtinę kultūrą buvo ignoruojamas.

     

    Direktorė įsitikinusi, kad spalvos buvo sutirštintos

    Vaikų socializacijos centro „Širvėna“ direktorė Laima Vaičienė, paklausta, kodėl jos įstaigoje įvyko toks incidentas, teisinosi, kad tuo metu jie turėjo vos trejų metų patirtį, todėl dar tik mokėsi atpažinti pavojingą elgesį, emocijas.

    „Dabar dirbame profesionaliau. Smurto viduje, aišku, pasitaiko. Juk pas mus berniukai. Tačiau tokių sužalojimų, kad prireiktų gydytojo, nėra buvę. Tik teko kviesti policiją, nes yra vaikų ir su pažeista psichika. Beje, šiuo metu mūsų centras specializuojamas darbui su vaikais, kurie turi elgesio ir emocijų patologiją ir intelekto sutrikimus. Kol kas yra dar ir kriminalinę patirtį turinčių vaikų, bet ateityje dirbsime tik su pirmaisiais“, – teigė pašnekovė.

    Paklausta, kaip vertina teismo vertinimą, kad centre ilgą laiką vaikai gyveno pagal „zonos“ taisykles, L.Vaičienė tikino, kad spalvos gal šiek ties sutirštintos.

    Nors centre gyveno per 20 vaikų, dauguma buvo išleista vasaros atostogoms namo, todėl atostogavo ir pedagogai. Buvo likusi viena grupė, taigi su jais buvo palikta tik viena pedagogų komanda. Tačiau dalis vaikų už prasižengimus grįžo, dalis atsiųsta naujų ir susidarė net 14 paauglių grupė, o vienoje grupėje gali būti 8, išskirtiniais atvejais iki 10 vaikų.

    „Klaida buvo, kad per daug sunkių vaikų palikome grupėje, reikėjo sudaryti antrą grupę. Dabar taip pat pasiruošę vienai grupei, bet jei reikės, atšauksime žmones iš atostogų. Vaikai bendrose patalpose turi būti stebimi nuo 8 ryto iki 22 val. Su jais visada būna vienas auklėtojas. Šiuo atveju auklėtojas dalį vaikų stebėjo lauke, kur jie sportavo, o bendrabučio durys nebuvo užrakintos, jis nepastebėjo, kaip dalis jų įėjo į pastatą“, – sakė centro direktorė.

    Islandijoje tokiame centre gyvena iki 6 vaikų

    Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės manymu, svarbiausia problema, kad šios įstaigos yra chaotiškos tvarkos prasme.

    Pirmiausiai reikėtų mažinti jaunuolių skaičių jose. Šiuo metu vienu metu čia gyvena 20-25 auklėtiniai. Be to, patenka jie čia dėl skirtingų priežasčių ir skirstant juos į šias priežastis neatsižvelgiama: vieni tiesiog bėga iš pamokų, kiti yra teisti, bet dėl savo amžiaus negali atlikti kalinimo bausmės, todėl atsiųsti į socializacijos centrą elgesio keitimui, treti čia patenka dėl psichikos susirgimų ir jiems reikia medicininės pagalbos, o ne elgesio keitimo programos.

    Lietuvoje anksčiau į socializacijos centrus vaikai būdavo siunčiami net iki trejų metų. Pagal naują įstatymą juos galima siųsti metams, bet yra galimybė šį laikotarpį pratęsti ir tai dažnai sėkmingai daroma. Mat apie 80 proc. tokių vaikų atkeliauja iš globos namų, o pastarieji kratosi jų

    „Kaip tik neseniai lankiausi panašaus pobūdžio Islandijos įstaigoje. Joje gyvena 6 vaikai ir išbūna čia nuo 8 iki 12 savaičių, bet retas kuris iki maksimalaus termino.

    Pas mus socializacijos centrai priskiriami švietimo sričiai, Islandijoje jie laikomi socialinėmis įstaigomis, kuriose dirba keli psichologai, terapeutai, kurie iš tiesų stengiasi pakeisti vaiko mąstymą, vertybes, elgesį. Dirbama trijų žmonių grupėje, tariamasi dėl kiekvieno vaiko atskirai – ką su juo daryti, kaip dirbti. Grąžinus vaiką į šeimą, tas pats žmogus jį lydi toliau, stebi, kaip jam sekasi, padeda kabintis į gyvenimą. Mes tokius sunkaus elgesio ar linkusius nusikalsti vaikus norime izoliuoti, užuot stengęsi jiems padėti. Mūsų įstaigos geriausiu atveju turi vieną psichologą 25 vaikams“, – svarstė pašnekovė.

    Pagaliau turėtų būti diferenciacija pagal prasižengimus, už kuriuos į socializacijos centrus patenka vaikai. Jeigu kartu apgyvendiname vaiką, linkusį nusikalsti, ir tiesiog iš namų bėgantį vaiką, atidarome gyvenimo mokyklą, kurioje pastarieji prisižiūri smurto, įtraukiami į nusikalstamas veikas.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.