Category: Straipsniai – 2016

Hanuka ir Eglė savo patirtį perdavė neseniai išleistomis knygomis, o su 15min skaitytojais jos pasidalino labiausiai sukrėtusiomis istorijomis.

– Hanuka, kas jus atvedė į Lietuvą?

H.L.: Esu iš Vokietijos. 2010 m. tapau savanore organizacijoje „Lietuvos Caritas“ Kaune. Padėjau prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms. Buvau šokiruota pamačiusi problemos mastus. Šiuo metu gyvenu Rygoje.

Ten taip pat dirbu organizacijoje, kuri padeda nukentėjusioms moterims. Prieš kurį laiką supratau, kad tiesiogiai bendrauti su aukomis nepakanka. Visuomenė turi susidariusi klaidingą įspūdį, kad į prostituciją moterys ateina savo noru, kad tai dideli ir lengvai uždirbami pinigai, kad jos tuo mėgaujasi.

Kasdien mačiau tas moteris ir toks požiūris mane vis labiau piktino. Kaip žmonės gali taip sakyti, jeigu jie niekada patys su tokiomis moterimis nesusidūrė? Išgirdau tikrai siaubingų istorijų.

– Egle, jūsų patirtis panaši?

E.P.: Man teko savanoriauti prieglaudoje. Padėjau nepilnamečiams. Nemaža dalis tokių merginų tampa sutenerių aukomis.

Apie prostituciją savo nuomonę buvau susidariusi iš žiniasklaidos ir filmų. Pradėjusi gilintis supratau, kad nežinau labai daug. Tapau „Lietuvos Caritas“ savanore Vilniuje.

Mes pripratome prie tų pačių vaizdų – aukštakulniai, ryškus makiažas, apranga. Visuomenei prostitucijos problema nebeatrodo tokia svarbi. Į ją turime pažvelgti kitu kampu, rasti naujų būdų, kaip ją papasakoti.

H.L.: Mes supratome, kad turime kalbėti apie tai, tačiau visuomenę pasiekti nėra paprasta. Yra daug statistikos, daug rašyta, daug susiformavusių klišių. Norėjome parodyti žmones ir jų istorijas.

Vokietijoje prostitucija yra legalizuota. Daug žmonių galvoja, kad moterys to imasi laisva valia. Pati mačiau labai mažą procentą moterų, kurios to ėmėsi laisva valia. Didžioji dalis moterų buvo priverstos tapti prostitutėmis.

Tai ne tik fizinė prievarta ir prekyba žmonėmis, bet ir narkotikai, skurdas, seksualinis išnaudojimas vaikystėje. Dalis moterų tiesiog niekada nesusidūrė su kitomis vertybėmis savo gyvenime. Žmonės nesupranta, kad dažniausiai realaus pasirinkimo moterims nėra. Vaikų namuose augančios mergaitės tikrai neplanuoja vėliau dirbti prostitutėmis.

Tiesiog, visuomenei patogu susikurti tokį prostitucijos vaizdinį. Kur kas sunkiau kalbėti apie tas kraupias istorijas, kurios vyksta iš tiesų

– Su kokiomis istorijomis jūs susidūrėte?

H.L.: Mane šokiravo iš Vakarų Europos grįžtančių merginų istorijos. Jos susigundo pasiūlymais važiuoti dirbti į Vokietiją ar Nyderlandus. Joms nesakoma, ką teks daryti iš tiesų. Man pasakojo, kaip merginos išprievartaujamos jau pakeliui mikroautobuse. Joms per prievartą leidžiami narkotikai.

Vokietijoje jos tiesiog parduodamos. Moterys pripratinamos prie narkotikų, nuolatos patiria smurtą, neturi dokumentų, nemoka kalbos. Jos perspėjamos, kad grįžusios į Lietuvą sulauks keršto. Ir tai ne tik fizinis susidorojimas. Jos filmuojamos ir fotografuojamos. Grasinama, kad šie vaizdai taps vieši ir juos pamatys jų artimieji ir draugai.

Atsispirti nuo dugno tokiose situacijose labai sunku. Dažniausiai, tokios moterys išlaisvinamos policijos reidų metu. Į gimtinę jos grįžta visiškai palūžusios. Visuomeninės organizacijos ir savanoriai padeda šiems žmonės stotis ant kojų. Išgydyti jų neįmanoma. Psichologinės, o dažnai ir fizinės traumos lieka visam gyvenimui.

– Ar žodis „prostitutė“ tai etiketė, kuri moteriai priklijuojama visam gyvenimui?

E.P.: Būtent dėl to moterys neina į policija net po to, kai yra išprievartaujamos ar subadomos peiliu. Jos bijo, nes žino, kad pačios bus stigmatizuotos, o realios pagalbos greičiausiai nesulauks. Daug merginų yra iš asocialių šeimų ir niekas jomis iš viso nesirūpina.

Norėjau papasakoti realias merginų istorijas. Jos labai atsargiai kalba, jos bijo, jos jaučia gėdą. Ilgai užtrunka, kol tokios moterys prisileidžia svetimus žmones, bet kai jos tai padaro, jų patirtys labai ryškios.

Mano knygoje atsidūrė keturios istorijos. Trys iš keturių merginų grįžo į normalų gyvenimą, nors ir patyrusios siaubingus išgyvenimus. Jos įkvėpė mane kurti iliustracijas, kurios nėra labai niūrios ir tamsios.

H.L.: Aš sukūriau grafinį apsakymą, kuris yra savotiškas mano dienoraštis. Tai trejų metų patirtis.

– Kokius mitus stengėtės išsklaidyti?

H.L.: Lietuvoje žmonės įsitikinę, kad jei moteris yra prostitutė, ji kalė. Jai tai patinka. Labai sunku keisti tokį požiūrį. Kiek iš taip manančių žmonių yra bendravę su seksualinį smurtą patyrusiomis moterimis? Nepaisant to, visi įsitikinę, kad viską žino ir supranta.

Susitikau su labai daug skirtingų žmonių. Rygoje teko kalbėtis su moterimi, kuri buvo įsitikinusi, kad dirbdama prostitute atlieka socialinę misiją, nes kitaip pas ją ateinantys vyrai eitų prievartauti. Tai vienas iš būdų kažkaip pateisinti tai, ką darai.

Sutikau nemažai žmonių, kurie atvirai pasakojo apie savo patirtis, bet nesutikau nė vieno, kuris būtų laimingas prisiminęs, ką teko patirti.

– Kokia reali situacija Lietuvoje šiuo metu?

E.P.: Prekybos žmonėmis banga nusirito Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Merginos buvo naivios ir lengvai važiuodavo į užsienį. Dabar prekyba žmonėmis užsiimantys žmonės tapo gudresni. Jie labai tikslingai pasirenka tas aukas, kurios yra pažeidžiamiausios. Merginas, kurių neieškos artimieji, kurios neturi šeimos. Dažnai vyrai užmezga artimus ryšius su tokiomis merginomis, įkalba jas išvažiuoti, o užsienyje jos atsiduria viešnamiuose.

– Koks buvo jūsų knygų tikslas?

E.P.: Šios knygos bus išdalintos renginiuose, nemaža dalis jų keliaus į mokyklas. Stengėmės, kad jos būtų tinkamos moksleiviams. Šias knygas gaus ir politikai, teisėjai.

Taip pat šios knygos paskelbtos internete. Visi norintys jas gali rasti čia.

Šis meno projektas prasidėjo nuo savanorystės. Vėliau jam finansavimą gavome iš Švedijos, Suomijos, Šiaurės šalių tarybos ir Lietuvos. Galėjome tam skirti daugiau laiko ir į situaciją pažvelgti giliau.

H.L.: Mes labai norėjome pasiekti jaunus žmones, nes būtent jie gali lemti pokyčius. Rygoje šios knygos dalintos parlamento nariams. Taip pat esame susitarę dėl susitikimų su Estijos Teisingumo ministerijos atstovais. Taip pat jau turime kvietimą vykti į Briuselį.

– Šiuo metu gyvenate Rygoje. Ar Lietuvos ir Latvijos situacija labai skiriasi?

H.L.: Lietuvoje prostitucija yra nelegali, Latvijoje ji legalizuota. Latvijoje viešnamiai arba suteneriai legaliai veikti negali, tačiau prostitucija užsiimančios moterys nėra baudžiamos. Matau, kaip skiriasi žmonių nuomonė. Jei kas nors yra legalu, žmonės į tai žiūri kitaip.

Šiuo metu Ryga aktyviai kovoja su Rytų Europos sekso sostinės įvaizdžiu.

H.L. Vokietijoje, legalizavus prostituciją, situacija labai pablogėjo. Buvo daug kalbama apie moteris ir jų apsaugą, bet šiuo metu tai rojus suteneriams ir prekybos žmonėmis organizatoriams. Buvo pasirinktas netinkamas prostitucijos legalizavimo kelias. Dabar moterys gali registruotis, mokėti mokesčius, bet valdininkai nesuprato, kad daugelis jų bijos prostitutės etiketės, todėl to nedaro. Taip pat pamirštos priežastys, kodėl moterys suka į prostituciją.

E.P.: Pastaruoju metu mes ne kartą vykome į Skandinaviją ir ten matome visai kitokį požiūrį į problemą.

Šiais metais Seime buvo svarstomas šis klausimas ir mes girdėjome daug juokelių iš Seimo narių. Susidarė įspūdis, kad jie apie prostituciją žino tikrai daug. Švedija ir Prancūzija pasuko kitu keliu, kuris yra kur kas efektyvesnis. Ten prostitucija užsiimančios moterys nėra baudžiamos, tačiau baudžiami jų paslaugas perkantys klientai. Tai ir yra esminė žinia – pirkti svetimą kūną nėra gerai, kaip ir nėra gerai apgaudinėti savo žmonas.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Ieškote gerai apmokamo darbo užsienyje? O gal netikėtai sutinkate svajonių jaunikį ar nuotaką ir po kelias dienas trukusios draugystės sulaukiate pasiūlymo išvykti pailsėti svetur ar net sudaryti santuoką? Arba – vieną dieną Jūsų vaikas pareiškia, kad su draugais trumpam iš Lietuvos išvažiuoja padirbėti, o gal – išvis dingsta be žinios.

Jeigu su nors viena iš šių situacijų susidursite, žinokite, kad Jūs ar Jūsų artimieji gali tapti negailestingų prekevių žmonėmis aukomis. O pakliuvus į jų spąstus išsivaduoti nėra taip paprasta – gerai veikiantys nusikaltėliai sugeba savo aukas taip paveikti, kad jos net nedrįsta prabilti apie patirtą pažeminimą ar išnaudojimą. Rizikuoti yra dėl ko, nes iš prekybos žmonėmis organizuotas nusikalstamumas uždirba milijones sumas.

O vergijos formos, kurias taiko prekeiviai žmonėmis, kasdien vis modernėja.

„Į prekybos žmonėmis tinklą gali pakliūti bet kas, – sako Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė. – Bet labiausiai nusikaltėliai nusižiūri tuos žmones, kurie priklauso rizikos grupėms – tai labiausiai socialiai pažeidžiami žmonės, gyvenantys ten, kur neišvystyta socialinė infrastruktūra, kur žmonės bijo skųsti ir skųstis, nes jiems tai nepriimtina. Ir mentalitetas trukdo, tokie žmonės net bijo sulaukti pagalbos.“

Pasak jos, potencialių prekeivių žmonėmis aukų sąrašas yra gana platus – tai ir vienišos mamos, žmonės su priklausomybėmis, net vaikai.

„Šis kontingentas atsiduria akiratyje, bet stebuklo neįvyksta – jei jis tapo auka, nemoka apie tai kalbėti, jeigu nesulauks pagalbos, jis grįš ten, iš kur atėjo“, – kalbėjo K. Mišinienė.

Šimtams prekeivių aukų padėjusios nevyriausybinės organizacijos vadovė neslepia, kad tiek nusikaltėliai, tiek jų aukos gyvena atokiose Lietuvos vietose – ten, kur jų niekas nemato ir jų problemos dažniausiai niekam nerūpi.

Ne vieną baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai buvo pateikti prekeiviams žmonėmis, išnagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo teisėja Laima Garnelienė sako, kad Lietuva – ne tik aukų kilmės šalis, bet ir tranzitinė valstybė, per kurią į Vakarų Europą vežami apie geresnį gyvenimą svajojantys Rytų Europos piliečiai.

Jos teigimu, pastaruoju metu labai tapo populiaru į užsienį išvežti jaunus žmones (net ir nepilnamečius) vykdyti įvairius nusikaltimus – dažniausiai vogti iš prekybos centrų.

„Pamenu, vienoje byloje vaikas buvo išvežtas į užsienį vogti iš parduotuvių, gyvenamųjų namų – vogti iš bet kur ir bet ką, kad tik tuos daiktus būtų galima parduoti, – pasakojo L. Garnelienė. – Už tai, kad jis vogė, gaudavo pinigų, bet jeigu kitą dieną neidavo toliau vogti, nieko negaudavo. Taip ir pakliuvo į užburtą ratą – gyvenk kaip nori. Todėl net nenorėdami tokie asmenys ima vogti dėl savęs – jiems reikia kažkaip pragyventi.“

O kita istorija dar labiau šokiravo – nepilnametis prievarta buvo išvežtas vogti į užsienį, nusikaltėliai jį vertė narkotines medžiagas. Kai berniukas buvo išvaduotas iš vergovės, o nusikaltėliai suimti, pareigūnai vaiką pripažino nusikaltimo auka, bet tuo pačiu jam taip pat iškėlė bylą – už tai, kad be gydytojo leidimo, bet verčiamas nusikaltėlių vartojo narkotines medžiagas.

Pasak L. Garnelienės, administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjęs apylinkės teismas į šią istoriją pasižiūrėjo preciziškai ir vaikui kaltinimus panaikino, tačiau policija nutarimą apskundė apygardos teismui, kuris nutarė, kad vaikas, nors ir prekeivių žmonėmis buvo verčiamas vartoti narkotikus (palaužtas jis turėjo mažiau galimybių priešintis), tačiau vis tiek už tai turi būti baudžiamas.

„Teismas privertimą išvažiuoti vogti į užsienį ir vartoti narkotines medžiagas traktavo kaip gynybos taktiką“, – L. Garnelienės teigimu, ši byla nukeliavo net iki Aukščiausiojo Teismo, kuris panaikino apygardos teismo nutarimą ir vaiką išteisino.

Būtent apie teisėsaugos pareigūnų darbą ir iškylančias problemas tiriant ir nagrinėjant bylas dėl prekybos žmonėmis buvo diskutuojama Lietuvos apeliacinio teismo surengtoje diskusijoje. Joje savo įžvalgas išsakė ne tik teisėjai, prokurorai, bet ir nukentėjusiesiems baudžiamosiose bylose atstovaujantys nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Anot jų, Lietuvai reikalingas sisteminis požiūris į prekybos žmonėmis bylų tyrimą bei nagrinėjimą, būtina nedelsiant nukentėjusiesiems suteikti pagalbą bei organizuoti bendrus policijos pareigūnų, prokurorų ir teisėjų mokymus.

Kartais aukos net nesupranta, kad pateko į spąstus

Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas Algimantas Valantinas sako, kad Lietuva tarptautiniame kontekste nėra išskirtinė valstybė, prekybos žmonėmis problema egzistuoja visame pasaulyje, tačiau Europos Komisijos pateikiama statistika nė kiek nedžiugina.

„Ataskaitoje, kurioje kalbama apie prekybą žmonėmis, akcentuojama, kad reikėtų keisti požiūrį į aukas – neretai į prekeivių tinklą pakliuvę žmonės būna apgauti, o dalis jų išvis net nesupranta, kad tapo aukomis, – pažymėjo A. Valantinas. – Kartais susidurimae su problemomis, kai nukentėjusieji teismo proceso metu keičia anksčiau duotus savo parodymus ar išvis nebenori kalbėti apie tai, ką išgyveno. O ir teismams tenka nelengvas iššūkis – neretai susiduriame su duomenų pakankamumo problema.“

Teismo vadovo teigimu, situacija pasikeitė nuo kovo mėnesio, kai įsigaliojo baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, kuriose numatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu vykstančiose apklausose su nukentėjusiuoju gali dalyvauti lydintysis asmuo – tėvai, draugai ar nevyriausybinių organizacijų atstovai.

„Nepaslaptis, kad dalis žmonių, atėję į teismą, patiria didelį stresą, – sakė A. Valantinas. – Manau, turėtume dažniau naudotis įstatyme numatyta galimybe nusikaltimo aukas apklausti nuotoliniu būdu (rengiant vaizdo konferencijas – aut. past.) – kad auka negalėtų akis į akį susidurti su asmenimis, nuo kurių nukentėjo. Teismai turi išnaudoti visas galimybes, kad auka patirtų kuo mažesnį stresą.“

Anot jo, ikiteisminius tyrimus atliekantys bei juos kontroliuojantys prokurorai taip pat turėtų pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe nukentėjusiuosius iš karto po nusikaltimo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją.

„Noriu, kad tai išgirstų prokurorai – Lietuvoje retai naudojamasi galimybe apklausti aukas pas ikiteisminio tyrimo teisėją“, – sakė A. Valantinas.

Jeigu yra auka, kaltininkas turi būti nubaustas

Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas negailėjo kritikos ir kolegoms: „Teisėjas turėtų matyti labai plačiai, žinoti problemos paplitimą, teisminę praktiką – tokie dalykai galėtų leisti teisėjui susiformuoti tokį vidinį įsitikinimą, kad prekyba žmonėmis yra labai didelė problema.“

Kad į egzistuojančias problemas reikia žvelgti giliau, o ne tik paviršutiniškai, pripažįsta ir aukas ginančios organizacijos vadovė K. Mišinienė.

„Mūsų teisėsauga dirba tikrai puikiai ir net galėtų kitų šalių kolegas mokyti tirti tokius nusikaltimus, bet požiūris, mano akimis, yra siauras: Lietuvoje paprastai auka yra instrumentalizuojama – ji reikalinga, kad būtų pradėtas ir vyktų ikiteisminis tyrimas, kuris turi baigtis baudžiamąja byla teisme, – sakė ji. – Bet gal ir negali būti kitokio požiūrio, gal negali pareigūnas stengtis, kad auka gautų socialinę, psichologinę pagalbą, nes jei teisėsauga turėtų kitus tikslus, tai žmonės siektų gauti pagalbą.”

Ji sako, kad savo veikloje bando padėti nusikaltimų aukoms – parūpinti ir advokatą, ir socialinį darbuotoją, ir psichologą.

„Bet kartais nuo mūsų intensyvumo pavargę prokurorai ar policininkai sako, kad nelįstumėm į jų lauką, – prisipažįsta K. Mišinienė. – Tačiau mūsų tikslas yra tik vienas – jei asmuo nukentėjo, turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas ir patraukti kaltininkai. Nuosprendis yra tik siaura to darbo dalis, teismo verdiktas yra aukos žaizdų gijimo pradžia – už teisingumą reikia kovoti.“

Baugina ne tik aukas, bet ir jų artimuosius

Tai pripažįsta ir Teisės instituto atstovas Igoris Bazylevas – tik dalis bylų, susijusių suprekyba žmonėmis, pasiekia teismus. „Deja, mūsų valstybėje šiuo metu neišlaikomas bausmės neišvengiamumo principas“, – sakė jis.

Anot I. Bazylevo, Lietuvoje sugriežtinus atsakomybę už naudojimąsi prostitucijos paslaugomis, iki 2014 m. administracinių teisės pažeidimų protokolai už naudojimąsi prostitucijos paslaugomis buvo surašyti 72 vyrams, kai už vertimąsi prostitucija buvo nubaustos 2 903 moterys – net 40 kartų daugiau nei vyrų.

„Deja, yra žmonių, kurie mano, kad prekyba žmonėmis išvis yra išgalvota tema, o dalis visuomenės įsitikinusi, jog dėl prostitucijos reikia bausti tik moteris“, – sakė jis.

Teisės instituto atstovas taip pat įsitikinęs, kad Lietuvoje neskiriamas ypatingas dėmesys ir nukentėjusiųjų apsaugai – net nėra įkurtas specializuotas centras, kuriame tokie asmenys galėtų bent kurį laiką prisiglausti. O juk nusikaltėliai baugina ne tik aukas, bet ir jų artimuosius.

„Man visada užkliūna visuomenės požiūris, kad prekyba žmonėmis nėra kažkokia didelė problema, o tik išpūstas burbulas, – prisipažino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Aurelijus Gutauskas. – Analizuodamas ikiteisminius tyrimus ir bylas susidariau įspūdį, kad Lietuvoje egzistuoja tam tikras nusikaltėlių tinklas, kurio nariai labai gerai išmano, kaip surasti auką, kaip ją užverbuoti, kur vežti, kam perduoti ir pan. Šis reiškinys įgauna vis naujesnes formas, todėl tampa sudėtingesnis ir šių nusikaltimų atskleidimas.“

Nusikaltėliai siunčia pavojaus signalą

Vis gi, A. Gutauskas pripažįsta, kad pareigūnai irgi nesnaudžia ir jų atliekami tyrimai tampa vis kokybiškesni.

„Nusikaltėliai mums siunčia pavojaus signalą – praėjusiais metais jau buvo pradėti tyrimai ir dėl vaikų išnaudojimo, – kalbėjo teisėjas. – Ir tai nedžiugina, nes tokių tyrimų daugėja, jaunėja ne tik nukentėjusieji, bet ir patys nusikaltėliai. Dabar verbavimu užsiima ne tik vyrai, bet ir moterys, kurios anksčiau pačios buvo aukos. Nusikaltėliai labai keičiasi – jie vengia prievartinių verbavimo metodų, stengiasi įkalbėti, įtraukia į moralinį ir materialinį priklausomumą, savo aukas įtikina, kad reikia atidirbti investuotus pinigus. Ir net priverčia jas tikėti, kad jie jų neverbavo, o tik padėjo susirasti darbą.“

Pasak galutinius sprendimus bylose priimančio teismo teisėjo, prekybos žmonėmis bylose didelę įtaką lemia teismui pateiktų įrodymų vertinimas, o prekeiviai žmonėmis pasisamdo itin brangius ir gerai savo darbą išmanančius advokatus, kurie įsigilinę į tokių bylų specifiką stengiasi sumenkinti aukų parodymus ir vaidmenį.

„Jeigu byla yra tinkamai paruošta teismui, būk koks nori advokatas, bet ko nepadarysi, nebent tada gali stengtis dėl bausmės švelnumo“, – pripažino advokatu dirbantis buvęs prokuroras Rolandas Tilindis. Jis neslėpė, kad užsivilkęs advokato mantiją dar nėra gynęs nė vieno prekyba žmonėmis kaltinamo asmens, tačiau šioje srityje turi nemažai patirties iš darbo prokuratūroje.

„Dažnai matome, kad nukentėjusioji pusė pasigenda profesionalios teisinės pagalbos, todėl, manau, reikėtų pagalvoti apie valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą nusikaltimų aukoms, – sakė R. Tilindis. – Juk jeigu nukentėjusysis baudžiamajame procese nėra gerai atstovaujamas, teisėjui ir prokurorui surinkti kaltinamuosius įrodymus gali būti pakankamai sudėtinga. Šiandien, manau, esminė problema – nukentėjusiųjų gynyba yra jų pačių reikalas.“

O jeigu įkalinti iki gyvos galvos?

Tam pritaria ir prekeivių žmonėmis aukas atstovaujanti K. Mišinienė: „Nusikaltimų aukos kaip jautėsi, taip ir jaučiasi sraigteliu, nuo jų niekas nepriklauso – teisme teisėjas kalba nesuprantamai, aukos salėje mato kaltininkus, apsuptus advokatų. Dauguma nukentėjusiųjų jaučiasi patys teisiami – kad tai jiems, o ne jų skriaudikams yra surengtas teismas.“

Tiesa, K. Mišinienės teigimu, pastaraisiais metais situacija kardinaliai keičiasi – jau kitaip į nukentėjusiuosius žiūri teisėjai, dalis jų net stengiasi padėti nusikaltimo aukai.

„Pareigūnai į tokias bylas reaguoja principingai, žinoma, yra ir nutrauktų tyrimų, tačiau jų skaičius nėra toks jau ir didelis“, – sako Generalinės prokuratūros prokuroras Arūnas Meška.

Kalbėdamas apie bausmes už prekybą žmonėmis, prokuroras pažymėjo, kad Lietuvoje taikomos pakankamai griežtos sankcijos – gresia įkalinimas iki dešimties metų.

„Maniau, kad pas mus yra griežtos bausmės, kol nepamačiau Kanados praktikos – už nelegalų gabenimą ir išnaudojimą yra taikomas įkalinimas iki gyvos galvos bei skiriama milijono dolerių bauda“, – prisipažino A. Meška.

Idėjai, kad Lietuvoje iš prekeivių galėtų būti konfiskuojamas turtas, pritaria ir policijos generalinio komisaro pavaduotojas Edvardas Šileris. Šią priemonę ir dabar galėtų taikyti teismas, nes turto konfiskavimas – esminė priemonė organizuotam nusikalstamumui pažaboti. Be to, jis mano, kad reikėtų svarstyti galimybę teismuose apklausti pareigūnus, tyrusius bylą iki jai patenkant į teismą, nepaliekant visos įrodinėjimo naštos tik aukai ir neformalizuojant jos vaidmens.

Be to, jis mano, kad reikėtų svarstyti galimybę teismuose apklausti pareigūnus, tyrusius bylą iki jai patenkant į teismą, nepaliekant visos įrodinėjimo naštos tik aukai ir neformalizuojant jos vaidmens.

„Dauguma prekybos žmonėmis aukų yra socialiai pažeidžiami asmenys, jų integracija lieka nuošaly, tokie žmonės vėl atsiduria senojoje aplinkoje – jeigu nebus socialinės integracijos programų, fizinė apsauga tokiems žmonėms nepadės, kyla grėsmė vėl pasinaudoti jų pažeidžiamumu“, – įsitikinęs E. Šileris.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Vaikų verbavimas daryti nusikaltimus – puikiai pasaulyje žinoma prekybos žmonėmis forma. Lietuvos tarnybos teigia esančios bejėgės jiems padėti, nes pagal valstybės politiką, skirtingai negu Norvegijoje ir kitose šalyse, paprastai vaikas atskiriamas nuo šeimos tik įvykus incidentui, t. y. iškilus realiai grėsmei jo sveikatai ir gyvybei.

Vaikinas gelbėdamasis pats pabėgo į Airiją

Apie šiuo metu jau 18 metų turintį Kęstą (vardas pakeistas – red.) „Lietuvos Caritas“ darbuotojos sužinojo, kai iš Airijos Vaikų teisių tarnybos atėjo užklausa apie tada dar nepilnametį, airių policijos surastą paauglį, klaidžiojantį miesto parke. Vaikinukas prašė pagalbos, prašė nesiųsti jo atgal į Lietuvą, Panevėžį, o leisti jam gyventi ir mokytis Airijoje.

„Airiai prašė mūsų apsilankyti nurodytu adresu, susidaryti nuomonę apie šeimos gyvenimo sąlygas ir ja pasidalinti. Nuvykome į baisų, apleistą daugiabutį, duris atidarė kriokiantis girtas vyras, kuris tik išgirdęs berniuko vardą pradėjo keiktis ir šaukti, kad mažai jį dar paauklėjo, tas šunytis nežino, kas jo tikrieji draugai yra, kad „varkes“ reikia su protu sukti. Bute, kuriame buvo tik šiukšlės, tušti buteliai, jokios regimos vietos vaikui mokytis ir miegoti, dar sutikome apygirtę, sumuštu veidu moterį, kuri mums ženklais rodė nekalbėti apie jos sūnų. Vėliau dar kelis kartus ėjome į tą butą, tačiau durų jau niekas neatidarė.

Kalbėjomės su Panevėžio Vaikų teisių tarnyba. Išgirdome mus labai sugluminusią nuomonę. Apie berniuką darbuotojos atsiliepė labai šiltai, tvirtino, kad tai ne pagal metus subrendęs, savarankiškas paauglys.

Klausėme, kodėl jam leista buvo tokiose baisiose sąlygose gyventi. Atsakė, kad jis pats prašė jį ten palikti. Klausėme, kaip paauglys atsidūrė užsienio šalyje (kišenėse airiai rado tik mokinio pažymėjimą, daugiau nieko). Esą neaišku, bet gal taip ir geriau, gal jis taip gelbėjosi. Nuo ko?.. Tik kai paklausėme, kodėl jo sesutė ten su tais agresyviais girtais žmonėmis gyvena, pažadėjo įpareigoti močiutę ją pasiimti“, – pasakojo „Lietuvos Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė.

Išsami ataskaita apie apsilankymą Kęsto šeimoje buvo nusiųsta airiams, iš kurių darbuotojoms pavyko gauti berniuko elektroninio pašto adresą, jos susirašė su juo. Vaikinas neatskleidė, kokiu būdu pateko į Airiją, tačiau paklaustas, ar nebijojo vykti į svetimą šalį, atsakė tikėjęs, kad ten gerų žmonių turi būti daugiau negu blogų, kad jam tiesiog turi pasisekti. Tikino, kad Panevėžyje jam gyvenimo nebuvo, anksčiau ar vėliau būtų pražuvęs, kaip ir dauguma jo draugų.

Šiuo metu jis Airijoje gyvena pas globėją, sportuoja ir dalyvauja varžybose, mokosi važiuoti motociklu, su globėja planuoja tolesnius savo mokslus, turi gerų draugų…

„Jei pati nebūčiau dalyvavusi šiuose įvykiuose, manyčiau, kad „Caritas“ moterėlės fantazuoja. Tokios sėkmės istorijos – itin retos“, – tikino K.Mišinienė.

17-mečiui Aurimui (vardas pakeistas – red.) pasisekė prasčiau. Pirmąjį teistumą nepilnametis gavo dėl to, kad su draugais sukčiavimo būdu rinko pinigus iš kitame miestelyje gyvenančių žmonių. Vėliau telefonu iš pagyvenusios moters bandė išvilioti pinigus, bet kai su draugu nuvyko paimti sutartų pinigų, namo gyventojai sulaikė jaunuolius. Byla iškelta tik Aurimui.

Paauglio mama pasakoja, kad sūnus nuolat buvo terorizuojamas suaugusių vyrų, net į mokyklą bijojo eiti, nes ten jo nuolat ieškojo kažkas „sidabrine mašina“. Jam buvo sakoma, kad šeima išlėks į orą, jei neklausys, buvo ruošiamas vykti į užsienį. Pasak jos, jau keleri metai paauglys yra visiškai kitų įtakoje, jam tiesiog neįmanoma nuo persekiojančios gaujos pasislėpti, jis visur surandamas.

Tačiau šie parodymai užfiksuoti nebuvo, valstybinės advokatės keitėsi ir Aurimas buvo nuteistas. Grįžęs iš kolonijos, neblaivus su kitais vaikinais užpuolė moterį, bandė atimti rankinę. Vėl nuteistas tik Aurimas, visi kiti liudijo prieš jį. Šiuo metu vaikinas kolonijoje atlieka bausmę.

Kaip pasakoja „Lietuvos Caritas“ darbuotojos, tai lėtas, paprastas vaikinukas, tačiau kai kalba pakrypsta apie tai, kas jį įtraukia į nusikaltimus, jis darosi labai nerimastingas, pasikeičia, tvirtina, kad jam jau niekas nepadės.

„Kai kalbinome Panevėžio tarnybas apie jį, vieni tvirtino, kad tai nuoširdus berniukas, kuris pasiduoda kitų įtakai, kiti – kad tai supuvęs jaunuolis, neverta jam padėti“, – teigė K.Mišinienė.

Vietoj pagalbos – teisuoliška pozicija: o kur jų motina?

K.Mišinienės manymu, prekybos žmonėmis forma, kai nusikaltimams vykdyti verbuojami nepilnamečiai, pas mus yra labai sunkiai atpažįstama, paaugliai patys kaltinami padarę nusikaltimus ir teisiami.

„Labiausiai jaudina tarnybų, kurių darbas būtų veikti prevenciškai, užkirsti kelią, kol dar paaugliai neišvežti, neįtraukti į nusikalstamą veiklą, pasyvumas. Nesakau, kad reikia teisinti šiuos vaikinus, jokiais būdais. Tačiau norisi iškelti klausimą, o kur anksčiau visi buvo? Negi jau nebegalime jokių prevencinių tarnybų priversti, įkalbinti, paskatinti gelbėti tokius vaikinus anksčiau, negu kad jie pražūva?

Yra policija, teismai, kolonijos, ši tirianti ir teisinanti mašina anksčiau ar vėliau nubaus jaunuosius nusikaltėlius. Bet gal aplinka gali pastebėti, kad 8-mečiai, 10-mečiai, 12-mečiai vaikšto alkani, nelaimingi, verkšlendami stebi savo mušamas motinas, ir imtis kokių nors rezultatus duodančių priemonių? Ar pas mus įmanoma tik nuteisti ir izoliuoti jau nusikaltusius 15-mečius, 16-mečius ir dar užimti teisuolišką pozą „o kur tų nevaldomų paauglių motinos“, „tokius tik bausti kuo griežčiau“, „čia jau genų viskas nuspręsta“ ir pan.?“ – svarstė pašnekovė.

Pasak K.Mišinienės, labai vienpusiškai suprantame įtrauktų į nusikaltimus, išnaudojamų paauglių situaciją. Gal dėl to, kad vaikų teisių, kitos atsakingos tarnybos dažniausiai tyli, nepasakoja mums tų nusikaltimų priešistorės.

„Tradiciškai padejuojama, kad „motinos nesirūpina“, kad „genai daro savo“, kad nusiplūkusi socialinė darbuotoja nesužiūrės čia visų. Bet jeigu motinos ar tarnybos bejėgės, atsiras kitų „auklių“, kurios iš zonos ar gretimo daugiabučio vikriai nulipdys „greitų“ pinigų planą. Ar tokie lipnūs voratinkliai yra neįveikiama užduotis miesto vaikų teisių tarnyboms, miesto policijos Prevencinei tarnybai? Gal reikia struktūrinių pakeitimų vaikų teisių sergėtojų darbe, stiprinant šią tarnybą, darant ją nepriklausomą nuo politinių vėjų savivaldybėse ir tuo pačiu iki galo atsakingą už situaciją?

Kviestume ir teoretikus, akademikus pažvelgti iš savo aukštybių žemyn – nors ne vienas mokslinis darbas M.Romerio teisės universitete, Lietuvos teisės institute yra parašytas apie jaunimo nusikalstamumo priežastis, ne viena metodika nugulė tituluotų mokslininkų stalčiuose. Tai padėkite savivaldybėms, bendruomenėms susivokti ir apginti savo vaikus!“ – ragino „Lietuvos Caritas“ atstovė.

Vaikas iš šeimos paimamas tik iškilus grėsmei sveikatai ir gyvybei

Pasak Panevėžio socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotojos socialiniam darbui Aidos Žygelienės, kuo šalis ekonomiškai skurdesnė, tuo daugiau atsiranda socialinės rizikos šeimų ir tuo daugiau vaikų jose gimsta.

„Tai toks užburtas ratas – stipresnieji visada traukia silpnesniuosius. Jeigu vaikai neturi socialinių įgūdžių, neranda meilės ir įvertinimo šeimoje, jie visa tai randa kokioje nors grupuotėje, iš pradžių net nesuprasdami, kad tai nusikaltėliai. Ištrūkti jau sunku, nes kai pakliūni į pinkles, atsiranda įvairių įsipareigojimų, grasinimų dėl jų nevykdymo. Mano manymu, Lietuvoje reikia labiau palaikyti jaunas vidutines šeimas. Jau nuo darželių turi prasidėti švietėjiška veikla tėvams apie gyvenimo būdą, vaiko raidą, o ne tada, kai šeima jau pakliūna į vadinamąją riziką“, – teigė pašnekovė.

A.Žygelienė sutiko, kad šeimą lankančios darbuotojos mato tikrąją padėtį, kurioje auga vaikai, tačiau tikino, kad jos nieko negali padaryti. Socialinis darbuotojas – tik pagalbininkas, bet viskas priklauso nuo to, ar pats žmogus nori keistis. Jeigu šeima neįsileidžia, tai ir neįsikiši į jos gyvenimą. Įmanomas tik geranoriškas socialinio darbuotojo ir šeimos susitarimas.

Kokia mūsų šalyje vaiko paėmimo iš šeimos politika? Pasak pašnekovės, socialiniai darbuotojai vaikų neima, jie tik teikia paslaugas. Vaikus ima policija arba vaiko teisių apsaugos specialistai. Kadangi laikomasi nuostatos, kad vaikui yra labai svarbu išlaikyti ryšį su tėvais, vaikai pas mus paimami tik kraštutiniu atveju – kai gresia pavojus jų sveikatai ir gyvybei, t.y. kol neįvyksta rimtas incidentas.

„Vis dėlto kuo anksčiau vaikai bus atskirti nuo geriančių ir smurtaujančių tėvų, tuo geriau. Skaičiau vienos moters laišką valdininkams. Ji augo geriančių tėvų šeimoje, bet galiausiai ją paėmė globoti kita šeima. Ji rašė: „Būčiau labai kentėjusi, jeigu būtų manęs iš ten nepaėmę.“ Vaikai iš tiesų patiria kančią, kai šeimoje girtaujama: nėra maisto, nėra priežiūros, nuolatinis alkoholio kvapas, nėra higienos, tiesiog nieko nėra, o mes vadiname tai šeima.

Bet kur tuos vaikus dabar dėti? Vaikų namai pertvarkomi, pereinama prie šeimoje teikiamų paslaugų, o pakankamai globėjų nėra paruošta. Mes suprantame, kad vaikas turi augti sveikoje, normalioje šeimoje, bet ne sergančioje, tačiau rajone tokių geriančių šeimų tiek daug, kad siūlydami iš jų paimti vaikus neturėtume, kur juos dėti. Pagaliau pas mus dar skatinamas vaiko ryšys su biologiniais tėvais. Taigi tu pasiimi globoti vaiką iš to paties miesto, o jo tėvai taip pat gali su juo bendrauti. Daugelis globėjų to nenori“, – svarstė valstybės tarnautoja.

Vaiko teisėmis besirūpinančios tarnybos – neįgalios

Pasak jos, ištraukti vaiko iš kriminalinės veiklos socialinis darbuotojas taip pat neišgali. Pagaliau jis dirba tik su šeima, o mokykloje vaiką turėtų perimti socialinis pedagogas. Socialinis darbuotojas, kiek gali, tiek konsultuoja, bet jei tėvai nesužiūri, kur jų vaikai išėję ir kokioje grupuotėje yra, jis bejėgis.

„Pas mus skatinama, kad pati šeima prisiimtų atsakomybę už savo gerovę ir savo vaikų auklėjimą. Ką padarysi, kad daug šeimų šios atsakomybės neprisiima“, – sakė pašnekovė.

Taigi Lietuvoje nėra tarnybų, kurios aktyviau įsijungtų į vaikų teisų apsaugą, kol šie dar nepakliuvo į nusikaltėlių rankas? Pasirodo, tarnybos yra, bet jos bejėgės.

„Štai kad ir mūsų centras. Ką mes galime padaryti? Nuėjo socialinis darbuotojas, pamatė, kad šeimoje geriama. Mes galime pasirūpinti, kad šeima gautų arba neprarastų būsto, skatiname koduotis nuo alkoholio, gydytis, bet jei žmogus sako – kaip noriu, taip gyvensiu, nesikoduosiu, nedirbsiu?

Ir vaikai įsitraukia į nusikalstamas veikas. Kas jiems belieka? Jiems reikia pinigėlių. Beje, dažniausiai jie perima tėvų pavyzdį. O iš kur dalis žmonių, niekur nedirbdami, gauna pinigų? Užsiima mums nežinoma nelegalia veikla. Būna ir taip, kad vaikai parneša, o tėvai parduoda. Užburtas ratas. Jei būtų paskirtas priverstinis gydymas nuo alkoholizmo, dar kažkas, gal situacija pasikeistų. Dabar nežinau, kaip toliau gyvensime. Girtavimas šeimose nesiliauja“, – aiškino A.Žygelienė.

Vaiko teisų apsaugos specialistai tik cituoja teisės aktus

Paklausta, ar iš tiesų situacija tokia nevaldoma (yra tarnybos, bet įstatymiškai jos neįgalios), Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Alina Jakavonienė teigė, kad asmenys, turintys įtarimų, kad vaikas tapo arba gali tapti prekybos žmonėmis auka, turėtų pranešti savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui arba policijai. Tokiam vaikui pirmiausiai siekiama užtikrinti saugumą.

Jei jis lieka su tėvais, turi būti vertinama, kokia pagalba ir paslaugos reikalingos ne tik tam vaikui, bet ir visai jo šeimai. Tėvai, nesuvokiantys galimų grėsmių atžalai, negali užtikrinti jos fizinio saugumo. Tad kraštutiniu atveju vaikas gali būti paimamas iš šeimos ir apgyvendinamas, pavyzdžiui, šeimoje, šeimynoje ar vaikų globos namuose, kur jam būtų teikiama tikslinė pagalba. O vaiko tėvai tokiais atvejais būtų konsultuojami specialistų.

„Savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai vertina situaciją, jei reikia, sudaro pagalbos vaikui planą ir imasi atitinkamų veiksmų vaiko teisėms ir interesams užtikrinti.

Labai svarbu laiku suteikti vaikui pagalbą, taip užkardant nusikalstamus veiksmus vaiko atžvilgiu. Laiku ir kryptingai suteikta pagalba turi teigiamos įtakos tolesnei vaiko fizinei, psichinei raidai bei socializacijai“, – teigė A.Jakavonienė.

Pasak jos, viena iš prevencinių priemonių galėtų būti vaiko užimtumo užtikrinimas, t.y. jo nukreipimas į neformalų ugdymą, būrelius, vaikų dienos centrus, o vyresnių paauglių – į atvirus jaunimo centrus ar atviras jaunimo erdves, kur nepilnametis gali ne tik susitikti su bendraamžiais, bet ir gauti specialisto konsultacijas.

„Tarnyba organizuoja mokymus savivaldybių vaiko teisų apsaugos skyrių specialistams, vaikų globos namų darbuotojams, policijos pareigūnams. Jų tikslas – suteikti žinių, kaip atpažinti, reaguoti ir kokią pagalbą inicijuoti, organizuoti ir teikti. Savivaldybės turėtų atitinkamai šviesti bendruomenę. Kiekvienas pilietis turi žinoti apie prekybos žmonėmis reiškinį, jį atpažinti, žinoti, kur ir kam pranešti apie galimą prekybos žmonėmis atvejį, o specialistas – įvertinti situaciją bei pagal kompetenciją imtis suderintų veiksmų“, – teigė A.Jakovonienė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Pedofilų metodai – sukrečiantys – apsimetę mergaitėmis, pažintį su aukomis dažniausiai užmegzdavo per socialinį tinklą one.lt. Pedofilai taip paveikdavo mažametes aukas, kad šios sutikdavo nuogos filmuotis ir fotografuotis.

Ketvirtadienį uždarame teismo posėdyje prieš teismą stojo 25 metų Aurimas Jasinskas iš Kretingos, 34 m. Aurimas Giedraitis iš Zapyškio, 44 metų Dainius Rokas iš Vilniaus bei 36 metų šilutiškis Vaidas Pleikys.

Po sulaikymo kaltinamieji buvo suimti, tačiau, pritaikius kardomąsias priemones, teismo laukė laisvėje. Kol jų kaltė neįrodyta teisme, jie laikomi nekaltais.

Byloje nukentėjusiomis pripažinta 18 mergaičių, gimusių 1998-2002 m. Kai kurioms joms nusikaltimo padarymo dieną galėjo būti vos 8 metai. Pasirodo, pedofilai savus tarsi užuodžia – vieni kitus atpažino bendraudami socialiniuose tinkluose, kur tuo metu ieškojo aukų. Veikdami kartu, jie 18 mažamečių mergaičių gyvenimą pavertė pragaru.

Pasak Lietuvos Carito atstovės Kristinos Mišinienės, ši byla – tik ledkalnio viršūnė, rodanti, kad neleistinai mažai rūpinamės savo vaikų saugumu.

Nuogoms liepė bučiuotis prieš kamerą

Vyras nuo 2010 m. socialiniame tinkle one.lt tikslingai ieškojo pažinčių su mažametėmis. Jis apsimesdavo neegzistuojančia mergaite, užmegzdavo ryšį su auka, o vėliau pažintį tęsdavo skaipu. Tada prasidėdavo amoralaus seksualinio turinio pranešimai. A. Jasinskas bendravimą seksualinėmis temomis, pozavimą ir fotografavimąsi apsinuoginus pateikdavo kaip normalų mažamečių tarpusavio bendravimo reiškinį, o galiausiai vieną mažametę mergaitę įkalbėjo pozuoti prieš internetinę vaizdo kamerą demonstruojant lytinius organus, o taip pat fotografuotis nuogai ir nuotraukas atsiųsti jam. Įtariamas pedofilas iš mergaitės sulaukė ne mažiau kaip 96 vnt. pornografinio turinio nuotraukų.

Ir tai dar ne viskas – pasinaudojęs kitos mergaitės patiklumu, socialine nebranda ir bejėgiška būkle dėl mažametystės, taip pat grasindamas, kad susižalos, jei nebus įvykdyti jo prašymai, įkalbėjo dvi mergaites pozuoti prieš internetinę kamerą, bučiuotis ir nurenginėti viena kitą, demonstruoti lytinius organus, o taip pat fotografuotis ir nuotraukas persiųsti jam.

Maža to – A. Jasinskas gauta medžiaga dalijosi ir su kitais pedofilais. Nuotraukas ir vaizdo įrašus kasininkas laikė savo kompiuteryje, čia juos ir surado policijos pareigūnai. A. Jasinskas sutinka su jam pareikštu įtarimu ir visiškai prisipažįsta kaltu.

Radijo programų redaktorius veikė su bendrininkais

Zapyškyje gyvenantis bendrovės „Mainai“ radijo programų redaktorius A. Giedraitis įtariamas tuo, kad 2011-2013 m. tvirkino mažamečius asmenis, pasikėsino išnaudoti ir išnaudojo vaikus pornografijai, disponavo pornografinio turinio medžiaga, kuriuose vaizduojami vaikai ir mažamečiai. Dėl vaikų pornografijos 2004 m. jis jau buvo teistas, tačiau tuokart atsipirko 3750 Lt bauda.

A. Giedraitis kaltinamas tuo, kad prisijungė prie V. Pleikio ir D. Roko bendrininkų grupės daromų nusikalstamų veikų. Jis laikė iš kitų pedofilų gautus pornografinio turinio dalykus, taip pat susikūręs fiktyvias paskyras socialiniuose tinkluose one.lt ir friendsclub.lt, siuntinėjo aukai amoralius seksualinio pobūdžio pranešimus ir grasino paviešinti iš kitų pedofilų įgytas pornografinio turinio nuotraukas. Jis aukos reikalavo apsinuoginus pozuoti prieš kamerą, taip pat fotografuotis nuogai. A. Giedraitis pasikėsino išnaudoti vaiką pornografinei produkcijai gaminti, bet savo daromos nusikalstamos veikos nebaigė dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių.

Tačiau nusikaltimą pavyko įvykdyti su būriu kitų mergaičių – tokių buvo apie 15. Dalis mergaičių jam pozavo per internetinę kamerą demonstruodamos lytinius organus. A. Giedraitis visa tai fiksavo, o paskui persiųsdavo kitiems pedofilams ir išnaudojamoms mergaitėms. Jo namuose teisėsauga aptiko galybę vaikų pornografijos produkcijos.

A. Giedraitis sutinka su jam pareikštu įtarimu ir prisipažįsta visiškai.

Kitas kaltinamasis – D. Rokas – kaltinamas mažamečių asmenų tvirkinimu, žaginimu ir seksualiniu prievartavimu, vaikų išnaudojimu pornografijai, disponavimu pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojami vaikai. D. Rokas Vilniaus apylinkės teisme 2005 m. buvo teistas dėl vaikų pornografijos laikymo arba platinimo, mažamečio asmens tvirkinimo ir atsipirko bauda.

D. Rokas, kartu su V. Pleikiu ir A. Giedraičiu, susipažindavo su mergaitėmis ir joms siųsdavo failus su nuogais vaikais bei seksualinio pobūdžio pranešimais. Galiausiai, įgavęs pasitikėjimą, išnaudodavo mergaites pornografijai, taip sukeldamas joms nesunkų sveikatos sutrikdymą. Kelios nepilnametės pozuodavo prieš internetinę kamerą, pačios filmuodavosi ir fotografuodavosi nuogos ir tai siųsdavo pedofilams.

Vienai mergaitei pažintis su D. Roku baigėsi itin skaudžiai – šis prisistatinėjo kaip suaugęs 30-32 metų vyras ir, pasinaudodamas mergaitei būdingu polinkiu į įtaigumą, infantilumu bei mergaitės psichologiniais ypatumais, įsiviliojo ją į išsinuomotą butą viename Šiaurės Vakarų Lietuvos miestų.

Įsimylėjusi 14-metė buvo išnaudojama pedofilo aistroms tenkinti. Pedofilas tęsė nusikaltimus ir mergaitę išnaudodavo vis kitose vietose. D. Roko pasimatymai su mažamete dažnėjo, jis filmuodavo ir fotografuodavo ją nuogą, auką žagindavo. Tai tęsėsi apie dvejus metus. Mergaitė negalėjo aktyviau pasipriešinti pedofilo veiksmams – D. Rokas pasiekė, kad nukentėjusioji pajustų jam prieraišumą bei įsimylėtų.

Mergaitei diagnozuotos reakcijos į stiprų stresą. D. Rokas savo kaltę pripažįsta iš dalies. Jo namie taip pat rastas didelis kiekis pornografinio turinio dalykų.

Naudojosi patiklumu ir socialine nebranda

Savo kaltę pripažįsta ir V. Pleikys iš Šilutės. Neįgalus pedofilas, įrašytas į Psichikos sveikatos centro apskaitą, taip pat kaltinamas mažamečių asmenų tvirkinimu, vaikų išnaudojimu pornografijai, disponavimu pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojami vaikai.

Jis kaltinamas, kad su D. Roku ir A. Giedraičiu veikė vieninga tyčia, iš anksto susitarę. Jo braižas – kaip ir kitų pedofilų – aukų ieškodavo internete per netikrus profilius, apsimesdavo neegzistuojančiomis mergaitėmis, siuntinėdavo joms vaizdo failus su pornografinio turinio vaizdais.

Pozavimą ir fotografavimąsi apsinuoginus jis pateikdavo kaip normalų mažamečių bendravimo reiškinį, o įgijęs mergaitės pasitikėjimą, pasinaudojęs jos patiklumu, socialine nebranda ir bejėgiška būkle, įkalbėjo mergaitę pozuoti prieš internetinę kamerą, fotografuotis nuogai, o gautas nuotraukas persiųsti jam. Turima pornografinio pobūdžio foto ir vaizdo medžiaga V. Pleikys dalijosi su kitais pedofilais.

Išnaudotų mergaičių buvo ne viena. Galima tik įsivaizduoti, ką patyrė pedofilo aukos. Pavyzdžiui, vienai jų diagnozuotas emocijų sutrikimas bei konstatuotas potrauminis streso sutrikimas.

Viena mergaitė buvo įkalbėta pozuoti prieš kamerą, su savimi atlikti seksualinius veiksmus, masturbuotis, kišti svetimkūnius į lytinius organus. V. Pleikys įsirašinėjo ekrane matomą vaizdą, laiką šią medžiagą pas save ir dalijosi su kitais pedofilais. Pedofilo namuose rasta daugybė nuotraukų ir vaizdo įrašų.

V. Pleikys deklaruoja, kad nuoširdžiai gailisi.

Kitas teismo posėdis numatytas lapkritį.

Bylą tyręs Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Vladimiras Sergejevas kategoriškai atsisakė bendrauti su DELFI motyvuodamas, kad byla susijusi su nepilnamečiais asmenimis ir šiuo metu teisme.

K. Mišinienė: tai – tik ledkalnio viršūnė

„Kauno apylinkės teisme nagrinėjama byla yra tikrai tik ledkalnio viršūnė, rodanti, kad mes neleistinai mažai rūpinamės savo vaikų saugumu. Prislegia toks didelis suviliotų ir išnaudotų mažamečių skaičius šioje byloje, bet ką pasakytumėte išgirdę apie 2015 m. vaikų gydytojos dr. Dyann Daley iš Teksaso paskelbtus skaičius, jog aktyviai veikiantis pedofilas, iki jį pirmą kartą sučiumpant, įvykdo apie 120 seksualinių aktų su vaikais?“, – klausia Lietuvos Carito programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė.

Pasak K. Mišinienės, mes, suaugusieji, dažnai skundžiamės, kad sunku šnekėti apie pedofilų aukas, jų kančias, nenorime dažnai nė girdėti, kokias „technikas“ liguisti vaikų medžiotojai metų metais tobulina ir taiko, kaip kantriai jie išlaukia palankaus momento, kad sučiupti nusižiūrėtą auką.

„Nuoširdžiai apgailestauju, kad pastaraisiais metais mūsų šalyje trukusi „raganų medžioklė“ ne tik kad nepraplėtė specialistų, tėvų ir jų vaikų konkrečių žinių apie realius pedofilus, apsisaugojimo būdus nuo jų, bet dar blogiau – vieniems „visi čia pedofilai“, kiti siūlo nekurti sąmokslo teorijų ir neišsigalvoti“, – sako pašnekovė.

Pasak K. Mišinienės, vienintelė išeitis suaugusiems apsaugoti savo vaikus yra žinoti apie šį baisų seksualinio potraukio sutrikimą, žinoti apie bendruomenėje gyvenančius jau bausmę už tokius nusikaltimus atlikusius asmenis. Taip pat, sako ji, reikia žinoti, kas gali suteikti profesionalią pagalbą vaikams, bandantiems pasakyti mums apie galimą nuskriaudimą.

Deja, regionuose nėra parengtų psichologų, socialinių darbuotojų, kurie mokėtų prakalbinti išnaudotus vaikus, paruoštų juos nemalonioms apklausoms. „Ar jums atrodo normalu, jog daugumoje vietovių šie vaikai yra priversti kreiptis į „Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ programą, nes kitokių paslaugų arba nėra, arba jos brangiai mokamos?“, – klausia specialistė.

K Mišinienė kviečia visuomenę stebėti šį teismo procesą – ne tam, kad keltume isterišką šurmulį, spaustume teismo proceso dalyvius.

„Mums reikia žinoti, kaip apsaugoti nieko blogo neįtariančius vaikus internetinėje erdvėje, kodėl, jau įvykus nelaimei, vaikai apie tai tyli, o tėvai ištisais mėnesiais nieko neįtaria? Tarp kaltinamųjų šioje byloje yra ir jaunų, ir vyresnio amžiaus vyrų. Ar jų aplinkoje kas nors matė, kas vyksta, bandė stabdyti?“, – kelia klausimą pašnekovė.

Jos aiškinimu, taip pat labai svarbu, kad visuomenė žinotų, kokį milžinišką darbą, prieš bylai patenkant į teismą, ikiteisminiame tyrime atliko Lietuvos Kriminalinės policijos biuro tyrėjai. Pasak K. Mišinienės, jie neabejotinai išgyveno didelę psichologinę įtampą, atskleisdami šlykščias, vulgarias vaikų išnaudojimo istorijas, puikiai suprasdami, kad bet kuris vaikelis galėjo atsidurti toje nelemtoje pokalbių svetainėje.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Tokios nuomonės vyravo vakar vykusioje Lietuvos apeliacinio teismo inicijuotoje apskritojo stalo diskusijoje „Prekyba žmonėmis: naujos formos ir teisėsaugos vaidmuo ginant nukentėjusiojo interesus“.

Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas Algimantas Valantinas pabrėžė, jog Lietuva visų pirma – prekybos žmonėmis kilmės šalis. Anot jo, būtina keisti požiūrį į nukentėjusius asmenis, pagalbos jiems sistemą ir labiau išnaudoti įstatymuose numatytus instrumentus, pvz., nuotolinių apklausų galimybes, neseniai atsiradusį lydinčio asmens institutą ir pan. Pasak pirmininko, tokios kategorijos bylas nagrinėjantis teisėjas privalo plačiai mąstyti, giliai suvokti šio reiškinio atsiradimo priežastis, paplitimą, pavojingumą, o tai leistų turėti tvirtesnį pagrindą vertinant surinktus įrodymus. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjos Laimos Garnelienės nuomone, Lietuvoje trūksta bendro policijos, prokuratūros ir teismų požiūrio į prekybos žmonėmis reiškinį ir su tuo susijusių bylų tyrimą bei nagrinėjimą. Anot teisėjos, būtina bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios šiuo metu stipriai prisideda prie pagalbos aukoms, taip pat formuoti bendrą valstybės institucijų požiūrį į aukos statusą, kvalifikavimo problematiką šios kategorijos bylose.

Lietuvos Caritas, programos “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” vadovė Kristina Mišinienė sakė, jog dauguma prekybos žmonėmis aukų ir kaltinamųjų šiuo nusikaltimu – regionų gyventojai, todėl valstybėje būtina kurti vieningą socialinę infrastruktūrą. Diskusijos dalyvė, pasidžiaugusi, kad situacija Lietuvoje dėl ikiteisminių tyrimų, teisminių tokio pobūdžio bylų nagrinėjimo per pastarąjį dešimtmetį keitėsi teigiama linkme, akcentavo, jog vis dar būtina imtis kompleksinių priemonių keičiant teisėsaugos institucijų požiūrį į aukas, koreguojant pareigūnų elgesį, o taip pat gerinant nukentėjusiųjų apklausų kokybę. K. Mišinienė mano, jog apkaltinamasis teismo nuosprendis yra aukos išgijimo pradžia ir aiški žinutė jam, kad asmuo, kuris nusikalto, neliks nenubaustas – teisingumas bus įvykdytas.

Policijos generalinio komisaro pavaduotojo Edvardo Šilerio nuomone, šio reiškinio problema – jo latentiškumas ir ilgas baudžiamasis procesas. Pareigūnas pasiūlė svarstyti įvairių pareigūnų, tyrusių bylą iki jai patenkant teisman, liudijimų galimybę, nepaliekant visos įrodinėjimo naštos tik aukai ir neformalizuojant jos vaidmens. Kaip ir kiti pasisakiusieji, E. Šileris pabrėžė socialinės integracijos poreikį, kad aukos kuo rečiau sugrįžtų į aplinką, kurioje nebūtų pasinaudojama jų pažeidžiamumu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas dr. Aurelijus Gutauskas sako, jog prekybos žmonėmis nusikaltimų atskleidimas darosi vis sudėtingesnis, kadangi kaltininkai naudoja naujas verbavimo formas ir pan. Tačiau, pasak teisėjo, tokios bylos tiriamos vis geriau, ir tai nulemia geresnis pareigūnų suvokimas apie šį reiškinį, taip pat atliekami moksliniai tyrimai, nevyriausybinių organizacijų įdirbis, aktyvėjanti švietėjiška veikla, žiniasklaidos dėmesys, o taip pat ir apkaltinamaisiais nuosprendžiais pasibaigiančios bylos.

Anot Generalinės prokuratūros prokuroro Arūno Meškos, anksčiau buvusi prekybos žmonėmis kilmės šalimi, Lietuva tampa ir tikslo šalimi, pvz., siuvyklų, statybų sektoriuose. Reaguodama į poreikius, prokuratūra yra parengusi ir naudoja rekomendacijas, kaip atpažinti prekybos žmonėmis aukas; toks metodinis leidinys prisideda formuojant vieningesnį požiūrį į šios kategorijos bylų ikiteisminį tyrimą.

Advokato Rolando Tilindžio nuomone, prekybos žmonėmis bylose pernelyg susikoncentruojama į aukos parodymus, kuriems pakitus, bylos likimas pakimba ore. Anot advokato, visų pirma būtina bylas tinkamai parengti teismui, užtikrinti pareigūnų liudijimus ir nepalikti nukentėjusiųjų gynybos jiems patiems – yra prasmės galvoti, kaip panaudoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemą ginant nukentėjusiųjų interesus ar kurti kitokią teisinės pagalbos sistemą prekybos žmonėmis aukoms.

Lietuvos apeliacinio teismo vadovas A. Valantinas renginio pabaigoje sakė tikintis, kad problemų gvildenimas neapsiribos vien šia diskusija, bet išsiplės į regionus ir prisidės prie reikalingų pokyčių.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Keliolika vaikų viename Aukštaitijos miestelyje auginusi šeima, kurioje patėvis seksualiai išnaudojo protinę negalią turinčią nepilnametę, o broliai – seserį, pagaliau išardyta. Vaikai atsidūrė globos namuose, patėvis – kalėjime, dvi mergaitės sūpuoja prievartos vaisius.

Tačiau lieka neatsakytų klausimų: kaip iki to buvo prieita specialistų lankomoje šeimoje ir kas laukia traumuotų vaikų.

Siaubingą minėtos šeimos istoriją DELFI aprašė prieš metus. Tėvas su pirmąja žmona susilaukė 9 vaikų, tačiau ji mirė nuo vėžio. Tuomet į namus atėjo velionės sesuo su savais vaikais. Taip šeimoje atsirado keliolika vaikų.

Praėjusiais metais į viešumą išlindo, kad daugiavaikėje šeimoje brolis su įbroliu seksualiai išnaudojo mažametę seserį – šešiolikmetė pagimdė ir atsidūrė globos namuose.

Pilnametis jos prievartautojas brolis galiausiai nuteistas 6 metams nelaisvės, o nepilnametis įbrolis baudžiamosios atsakomybės išvengė – pateko į socializacijos centrą. Tuomet buvo neaišku, nuo ko nėščia kiek vyresnė, protiškai atsilikusi sesuo. Tą teisėsaugai pavyko išsiaiškinti – už grotų sėdo mergaitės patėvis. Neįgali mergina dabar globos namuose augina kūdikį. Kūdikį nuo draugo pagimdė ir kita šeimoje augusi 16-metė sesuo.

Kupiškio rajono apylinkės teismas patėvį nuteisė penkerių metų laisvės atėmimo bausme ją atliekant pataisos namuose. Vyras pripažintas kaltu pagal tris Baudžiamojo kodekso straipsnius – dėl nepilnamečio žaginimo, seksualinio prievartavimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

Iš patėvio mergaitei priteista 10 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti.

Kaip rašoma teismo nuosprendyje, vyras 2014-2015 m. namuose, žinodamas, kad nukentėjusioji nepilnametė, pasinaudojo jos bejėgiška būkle dėl vidutinio protinio atsilikimo ir ne mažiau kaip keturis kartus įvairiais būdais seksualiai ją prievartavo.

Anot teismo, minėtas vyras, žagindamas ir seksualiai prievartaudamas dėl protinio atsilikimo bejėgiškos būklės podukrą, sutrikdė nukentėjusios psichinę sveikatą, padarė nukentėjusiai nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Lietuvos „Caritas“, kaip didžiausia nevyriausybinė organizacija, kovojanti su prekyba žmonėmis ir šios nusikalstamos veikos pasekmėmis, mokymus „Užkertant kelią prekybai žmonėmis ir fiktyvioms santuokoms: tarpžinybinis bendradarbiavimas“ rengia įgyvendindama tarptautinį projektą. Juo siekiama pasidalyti patirtimi, diskutuoti ir ieškoti veiksmingų būdų padėti prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms, vykdyti prevencinę veiklą. Lietuvoje ar už jos ribų nuo prekybos žmonėmis jau yra nukentėję nemažai žmonių – buvo įtraukti į prostituciją, parduoti darbiniam išnaudojimui, fiktyvioms vedyboms, elgetavimui, nusikalstamai veikai. Su teisiniais prekybos žmonėmis aspektais, šio nusikaltimo formomis ir pagrindiniais požymiais mokymų dalyvius supažindino Tauragės policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja Aurelija Kasmauskytė.

– Pagal Baudžiamąjį kodeksą prekyba žmonėmis yra asmenų verbavimas, gabenimas, laikymas, pardavimas, panaudojant tokias poveikio priemones, kaip šantažas, apgaulė, smurtas, pasinaudojimas asmens pažeidžiamumu tam tikru tikslu: išnaudoti prostitucijai, priverstiniams darbams arba organų donorystei. Plinta ir naujos prekybos žmonėmis formos: išnaudojimas fiktyvioms santuokoms, nepilnamečių išnaudojimas nusikaltimams vykdyti, – sakė ji.

Lietuvos „Carito“ Klaipėdos skyriaus koordinatorė socialiniam darbui Justina Stakaitytė papasakojo, kokie būna fiktyvių išnaudojančių santuokų scenarijai, kokios jų pasekmės, kokią pagalbą nukentėjusiems gali suteikti Lietuvos „Caritas“.

Pasak J.Stakaitytės, Tauragėje dažniausi prekybos žmonėmis atvejai – kai žmonės užverbuojami nusikalstamoms veikoms vykdyti, pavyzdžiui, vogti.

„Carito“ socialinės darbuotojos nuomone, svarbu skleisti informaciją apie prekybą žmonėmis kuo plačiau. Prekiautojų žmonėmis aukomis dažniausiai tampa asmenys iš pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių – vaikai ar merginos, jaunos moterys, kurios nesugeba įvertinti pasiūlymo realumo dėl savo amžiaus, psichinės būklės, socialinių įgūdžių stokos, protinės brandos.

Lietuvos „Caritas“ kasmet padeda 120-150 prekybos žmonėmis aukų ir per 50 seksualinės prievartos aukų. Pernai ši organizacija suteikė pagalbą 58 asmenims, kurie davė parodymus 38 ikiteisminiuose tyrimuose, ir 29 asmenims, kurie liudijo 20-yje teismo procesų.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2016-09-16, “Tauragės kurjeris”, Nr.69

Su liūdesiu turime pripažinti, jog tokia pagalba neužkerta iš esmės kelio mūsų tautiečių išnaudojimui, nusikaltėliai griebiasi vis naujų, išradingų būdų kaip vykdyti savo kriminalius „verslus“. Supratome, jog žūt būt reikia švietėjiškų, nukreiptų į prevenciją pastangų, kurios įspėtų ir informuotų pažeidžiamus asmenis ir jų artimuosius.

Padedant gausiems rėmėjams, mūsų programa sukūrė „Ekspoziciją ant ratų“, telpančią į nedidelį treilerį ir galinčią nukeliauti tiek į didmiesčių aikštes ir gatves, tiek į atokias seniūnijas ir kaimus. Per pusantrų metų apkeliavome daugybę vietų, kviesdami lankytojus susipažinti su prekybos žmonėmis realybe iš arčiau, sužinoti, kokios gali būti jos formos, paskaityti nukentėjusiųjų laiškus, padiskutuoti ir pasirašyti po peticija. Ši ekspozicija savo turiniu yra sukrečianti, tačiau jos poveikis yra milžiniškas – jauni žmonės teigia supratę, jog reikia kritiškai domėtis darbo pasiūlymais, tariamų draugų paslaugomis, saugoti save ir savo artimuosius.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.