Category: Straipsniai – 2016

Biržų rajone esančiam vaikų socializacijos centrui „Širvėna“ bylą dėl žalos atlyginimo iškėlė dabar jau pilnametystės sulaukę jaunuoliai – devyniolikmečiai iš centro, kuriame patyrė prievartą, prašo priteisti po 15 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Šią sumą solidariai nukentėjusieji prašo priteisti ne tik iš centro, bet ir iš vieno buvusio auklėtinio – dabar jau devyniolikmečio Modesto B. Beje, iš jo vienas nukentėjusiųjų taip pat papildomai prašo priteisti 8 tūkst. Eur.

Ieškovai mano, kad socializacijos centro vadovai jiems neužtikrino saugios aplinkos, neužkirto kelio nusikaltimams, o priešingai – nusikalsti linkusiems paaugliams leido lavinti savo kriminalinius polinkius.

Precedento Lietuvoje neturinčią bylą ketvirtadienį atvertė Vilniaus rajono apylinkės teismas. Tačiau byla bus nagrinėjama neviešuose posėdžiuose, nes to pageidavo socializacijos centras „Širvėna“, jo poziciją palaikė ir nepilnamečius asmenis seksualiai išnaudojusio nuteistojo Modesto B. atstovas.

„Širvėnai“ atstovaujanti advokatė Laima Svidrienė aiškino, kad sprendžiant centro atsakomybės klausimą bus kalbama apie buvusių nepilnamečių gyvenimą – bus paviešintos detalės iš baudžiamosios bylos, kurio nuosprendyje yra konstatuota, jog vaikų socializacijos centre vaikai patyrė seksualinę prievartą.

Tuo metu ieškinį pareiškusiems nukentėjusiesiems, kurių vardai ir pavardės žiniasklaidoje negali būti skelbiami be jų pačių sutikimo, atstovaujantis advokatas Dalius Povilius nematė kliūčių bylą nagrinėti viešai – buvę nepilnamečiai jau yra suaugę, šioje byloje nebus nagrinėjama, kokie seksualiniai veiksmai buvo atlikti prieš nukentėjusiuosius.

Advokatas taip pat pažymėjo, kad daugybę metų tiek civilinėse, tiek baudžiamosiose bylose atstovauja seksualinę prievartą patyrusiems asmenims ir prieš pateikdamas ieškinį teismui su jau pilnamečiais ieškovais kalbėjosi, ar byla turėtų būti nagrinėjama viešuose ar neviešuose posėdžiuose.

„Jie nepageidavo, kad būtų vieši posėdžiai, todėl manyčiau, jog yra nepagrįstas prašymas rengti uždarus posėdžius – jaunuoliai jau yra pilnamečiai asmenys, kurių gyvenime nutiko nemalonus dalykas, bet jie patys dabar sprendžia, kaip tokiose situacijose reikia elgtis, – sakė nukentėjusiųjų advokatas. – Keistai atrodo centro išreikštas prašymas ginti nukentėjusiųjų teises, kai jie to neprašo, todėl manau, kad toks prašymas yra pateiktas kitais pagrindais – tikrai ne siekiant apginti nukentėjusiųjų teises.“

Vis dėlto bylą nagrinėjantis teisėjas Vilmantas Ambrulevičius nutarė, kad posėdžiai bus nevieši, nes tiek vaikų socializacijos centre seksualinę prievartą patyrusiems, tiek juos išnaudojusiam jaunuoliui esą nebus malonu, kai informacija iš teismo posėdžių bus paviešinta žiniasklaidoje, dėl to esą bus padaryta žala jų reputacijai.

Reikalavo susimokėti „už stogą“, o paskui išsityčiojo

Šioje byloje ieškinį baudžiamojoje byloje nukentėjusiaisiais pripažinti jaunuoliai pareiškė po įvykių, nutikusių dar 2013 m. liepą – vienas šešiolikmečių net vienuolika dienų buvo terorizuojamas kito auklėtinio Modesto B., kuris jį vertė perduoti pinigus „už stogą“.

O liepos 25 d. pavakarę Modestas B. terorizuojamą nepilnametį ir kitą centro auklėtinį privertė kitų vaikų akivaizdoje masturbuotis, o paskui tarpusavyje atlikti seksualinius oralinio pobūdžio veiksmus. Ne kartą – duše ir kompiuterių klasėje. Maža to, terorizuojamas vaikas dar tai turėjo ir nufilmuoti. Šį įrašą Modestas B. ketino išplatinti internete. Laimei, nesuspėjo.

Apie tai, kad patyrė prievartą, vienas nepilnamečių socializacijos centro auklėtojai išdrįso papasakoti tik kitos dienos rytą – atėjęs į jos kabinetą šešiolikmetis pasakė, kad nori pasikalbėti.

„Jis buvo susijaudinęs, jautėsi nepatogiai, o kai papasakojo, kas nutiko, sakė, kad bijojo kreiptis pagalbos, nes jam grasino, sakė, jog bus sudaužytas, bijojo vaikų keršto“, – policijai yra nurodžiusi viena socializacijos centro auklėtoja.

Pasak jos, iš dviejų auklėtinių pasityčiojęs Modestas B. tądien buvo uždarytas į vadinamąjį apmąstymų kambarį – čia jis pasiprašė pats. O kai auklėtoja norėjo su juo pasikalbėti apie išvakarėse nutikusius įvykius, jaunuolis sutiko kalbėti tik su sąlyga – kad visada gyvens apmąstymų kambaryje.

„Šią sąlygą užtikrinau ir jis tada patvirtino, kad tai yra tiesa, ką sakė vienas nukentėjusiųjų“, – teigė auklėtoja. Apie tai, kas įvyko centre, pedagogė informavo tuo metu atostogaujančią direktorę – buvo priimtas sprendimas apie įvykį pranešti ne tik vaiko teisių tarnyboms, bet ir policijai.

Dėl šio įvykio policijoje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o vėliau Modestas B. nuteistas.

Vaikų centro direktorė: turi atsakyti tas, kas padarė nusikaltimą

Vienas vaikų socializacijos centro „Širvėna“ darbuotojų, nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, sakė, kad dėl šio įvykio Švietimo ir mokslo ministerija buvo atlikusi tyrimą, tačiau, kaip pažymėjo centro direktorė Laima Vaičienė, dėl to niekas nebuvo nubaustas.

Maža to, vaikų socializacijos centro vadovybė iki šiol mano, kad iš jos nepagrįstai reikalaujama priisiimti atsakomybę už tai, jog vienas auklėtinių seksualiai išnaudojo bendraamžius.

„Manau, kad ieškinys centrui, kaip įstaigai, yra visiškai nepagrįstas, – DELFI sakė L. Vaičienė. – Mano nuomone, už tai turi atsakyti tas, kas padarė nusikaltimą, o centras savo funkcijas atliko tinkamai.“

Pasak direktorės, baudžiamojoje byloje buvo užfiksuotas „tik vienas epizodas“, kai vaikai patyrė seksualinę prievartą.

„Nebuvo nustatyta, kad tai tęsėsi ilgą laiką – tai buvo vienkartinis atvejis, o daugiau nieko nenorėčiau kalbėti, kol nesibaigė šį byla“, – sakė L. Vaičienė.

Tiesa, socializacijos centro vadovė pridūrė, kad vaikų ugdymo įstaiga skaudžiai nukentėtų, jeigu teismas patenkintų buvusių auklėtinių ieškinį ir jiems priteistų žalos atlyginimą. „Patikėkite, niekas šioje situacijoje nesijaučia gerai“, – sakė ji.

Siūlo pažvelgti į vaikus ir išgirsti jų raudas

Tuo metu nukentėjusiaisiais besirūpinančio Lietuvos Carito programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė sako, šia byla bus formuojama nauja praktika, nes buvę socializacijos centro auklėtiniai reikalauja, kad už jų auklėjimą atsakingi pedagogai prisiimtų asmeninę atsakomybę.

„Šiandien vis garsiau kalbame apie gyvenimą vaikų uždarose institucijose, tačiau visuomenės nuomonė dar neturi didelės įtakos, gerinant ten vidinį klimatą, apginant silpniausius, – sakė ji. – Iš vaikų socializacijos centrų nuolat atsklinda ten dirbančio personalo dejonės, jog „kontingentas baisus, o mūsų atlyginimai tokie maži“, „jūs niekas nenorėtumėte mūsų problemų“ ir pan. Tačiau kas išgirs raudas vaikų, kurie dėl to pačio personalo nesugebėjimo atlikti savo tiesiogines pareigas – apginti juos – buvo sumušti, išprievartauti, apvogti, kitaip pažeminti? Aš nežinau, kas šiose situacijose yra baisiau – bendraamžių vykdomas smurtas ar suaugusių, turinčių aukštųjų mokyklų diplomus darbuotojų, veidmainiškas teisinimasis „aš nieko nemačiau, nieko neįtariau“? Retai bylos kaip ši, pasiekia teismą, dar rečiau išgirstame apkaltinamąjį nuosprendį dėl blogo pareigų atlikimo, aplaidumo, abejingumo.“

Pasak jos, į socializacijos centrus uždaryti vaikai niekam nerūpi, o valstybė tik imituoja, jog socialiai pažeidžiamais vaikais rūpinasi.

„Noriu paklausti savivaldybių Vaiko gerovės komisijų atstovų, kurių sprendimu vaikai patenka į socializacijos centrus – o kaip dažnai jūs tuos išsiųstus vaikus aplankote, pakalbinate, sudarote jiems galimybę atvirai pasipasakoti apie problemas? – kalbėjo K. Mišinienė. – Gal bijote, kad išgirdęs šių vaikų nerimą ir skausmą, ne vienas jūsų ilgam praras ramybę? Vėl ir vėl iškyla tas pats neišpręstas klausimas – mums reikia tarnybų, specialistų, kurie atsidavusiai gintų vaikų interesus, kad ši liepsna sušildytų vienišas, sutryptas pasiklydusių vaikų širdis, kviestų juos gyventi, o ne merdėti.“

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Prekybos žmonėmis reiškinys tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje vis dar klesti, nepaisant didelių pastangų kovojant su juo. Ilgą laiką Lietuvoje prekyba žmonėmis buvo siejama tik su seksualiniu išnaudojimu ir vergišku darbu, tačiau šiandien vis dažniau sutinkamos ir naujos prekybos žmonėmis formos – išnaudojimas nusikalstamoms veikoms atlikti, fiktyvios-išnaudojančios santuokos ir kita.

Lietuvos Caritas programa „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ nuo 2001 m. aktyviai kovojanti su prekybos žmonėmis reiškiniu, šiuo metu, kartu su Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada Lietuvoje, įgyvendina projektą „Naujų prekybos žmonėmis formų pavojus Šiaurės Rytų Lietuvoje: savivaldybių ir NVO atsakas“. Jo metu siekiame ne tik įspėti, bei informuoti, bet ir paskatinti mūsų žmones nelikti abejingais, žinoti kur ir kaip kreiptis pagalbos.

Siekdami didinti specialistų kompetencijas ir stiprinti tarpdisciplininį bendradarbiavimą susiduriant su prekybos žmonėmis reiškiniu ir naujomis prekybos žmonėmis formomis, maloniai kviečiame Jūsų institucijos atstovus dalyvauti forume-diskusijoje „Naujų prekybos žmonėmis formų problematika ir tarpžinybinis bendradarbiavimas Zarasų rajone“, kuri įvyks 2016m. lapkričio 17 d., pradžia – 10:00 val., trukmė 2,5 val., Zarasų rajono savivaldybės administracijos Mažojoje salėje (Sėlių a. 22, 32110, Zarasai).

Registruotis el. paštu savanoriai@anti-trafficking.lt iki 2016 m. lapkričio 15 d. (registruojantis nurodyti vardą, pavardę, institucijos/organizacijos/įstaigos pavadinimą, pareigas bei kontaktus).

Lietuvos Caritas
Programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“

Vadovė Kristina Mišinienė

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Apsilankius vieno jauniausių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų prof. dr. Aurelijaus Gutausko kabinete, žvilgsnį iš karto patraukia padėkomis ir diplomais nukabinta siena, liudijanti apie aktyvią teisėjo mokslinę ir socialinę veiklą.

Šis garbus teisininkas niekada nesibodi viešai kalbėti apie teisines problemas, dabartinius iššūkius žmogaus teisių srityje, o visuomenės jam suteiktą pasitikėjimo mandatą naudoja teisingumui užtikrinti ir paprastiems žmonėms ginti. Galbūt todėl profesorius buvo vienas iš penkių Europos žemynui atstovaujančių teisėjų, pakviestų skaityti pranešimo pačiam Romos katalikų bažnyčios vadovui – popiežiui Pranciškui.

Apie išskirtinę teisėjo A. Gutausko veiklą, susitikimą su popiežiumi bei pasiųstą žinutę pasaulio bendruomenei žurnalas TEISMAI.LT nutarė pakalbinti patį teisėją.

– Esate vienas iš keleto Europos teisėjų, pakviestų skaityti pranešimo pačiam Romos katalikų bažnyčios vadovui aukšto lygio teisėjų, prokurorų ir teisininkų susitikime. Jame ieškota sprendimų, kaip stabdyti prekybą žmonėmis. Kaip jautėtės? Ar tai Jūsų darbų pripažinimas?

– Tiesa, iš Europos valstybių buvo tik penki teisėjai. Sunku pasakyti, kokių kriterijų sąlygota ši pranešėjų atranka. Ji nebuvo vieša. Matyt, čia svariai prisidėjo mūsų ambasada prie Šventojo Sosto. Didžioji teisėjų dalis atrinkta dėl jų mokslinės ir praktinės veiklos šioje srityje. Matyt, šie kriterijai ir paskatino organizatorius pakviesti mane. Juolab kad prieš dvejus metus su kolegomis anglų kalba išleidome monografiją apie prekybą žmonėmis Baltijos jūros regione. Renginyje dalyvavo teisėjai iš viso pasaulio: buvo atrinkti 75 teisėjai ir kiekvienam iš jų skirta 15 minučių išdėstyti poziciją dėl prekybos žmonėmis.

– Kokie Jūsų įspūdžiai po susitikimo su popiežiumi Pranciškumi?

– Neapsakomas jausmas… Popiežius ne tik skaitė pranešimą auditorijai, bet ir skyrė laiko kiekvienam iš 75 teisėjų. Bendravo su kiekvienu asmeniškai. Mūsų pokalbis buvo apie darbą, mokslo sritį. Popiežius stebėjosi, kodėl aš toks jaunas jau esu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas. Paminėjo, kad puikiai žino Lietuvą. Pašventindamas jis palinkėjo mano šeimai ir visiems mūsų krašto žmonėms, ypač kovojantiems su prekyba žmonėmis, stiprybės. Jausmas labai geras, kai turi galimybę paspausti jam ranką, nusifotografuoti drauge. Šio žmogaus iniciatyva įpareigoja dar labiau dirbti ir su atsidavimu kovoti su šios rūšies nusikaltimu.

– Kai viešoje erdvėje verda diskusijos apie prekybą žmonėmis ir šio nusikaltimo aukas, visada girdimas ir Jūsų balsas. Kodėl būtent ši tema?

– Šios temos aktualumas, be abejo, susijęs su mano moksline veikla. Domėjimasis prekyba žmonėmis ir organizuotu nusikalstamumu visų pirma buvo mano mokslinių interesų sritis. Daktaro disertaciją apgyniau 2002 m. ir, žinoma, ji buvo apie organizuotą nusikalstamumą. Vėliau tas organizuotas nusikalstamumas išsiskaidė į atskiras sritis, t. y. atskirus nusikaltimus. Atsirado prekyba žmonėmis, o tai mane skatino domėtis toliau. Kai pradėjau dirbti Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, natūraliai bylos, susijusios su prekyba žmonėmis, patekdavo man ir jose priimti sprendimai toliau skatina gilintis į šią problematiką.

– Kokia buvo Jūsų žinutė susitikime su popiežiumi?

– Savo pranešime akcentavau prekybą žmonėmis kaip ligą. Prilyginau ją vėžiui, kuris apėmęs visą pasaulį, ir tik bendros pastangos gali duoti gerų rezultatų. Žinoma, pasidalijau gerąja Lietuvos praktika kovojant su šiuo negatyviu socialiniu reiškiniu. Atkreipiau dėmesį į institucinę pagalbą aukoms, pareigūnų specializacijas ir galiausiai kaip teisėjas pasakiau, kad nusikaltėliai neišvengia baudžiamosios atsakomybės ir yra realiai nuteisiami laisvės atėmimo bausmėmis. Kaip teisininkas, išreiškiau solidarumą su kitų valstybių teisinių institucijų atstovais, teisėjais, palaikydamas šią iniciatyvą kovojant su šiuolaikine vergove. Beje, visi dalyviai pasirašė deklaraciją, nukreiptą prieš prekybą žmonėmis.

– Kokia šio nusikaltimo žmogaus laisvei istorija, ar tai seniai žinoma nusikalstama veika?

– Prekyba žmonėmis yra gana sena nusikalstama veika. Reikėtų paminėti, kad Lietuvoje baudžiamąją teisinę formą ji įgavo tik 1998 m., kai Baudžiamajame kodekse atsirado baudžiamoji atsakomybė už šią veiką. O pasaulinė jos istorija siekia vergijos laikus, kai intensyviai vyko prekyba žmonėmis. Senovės Romoje vergas buvo laikomas daiktu. Per amžius keitėsi tik šio nusikaltimo formos. Nustatyti šio reiškinio baudžiamąją atsakomybę nebuvo paprasta. Galimybė XX–XXI a. prekiauti žmonėmis atrodė neįtikėtina ir sunkiai įsivaizduojama, tačiau tai realiai vyksta.

– Tiesa, kad tai „nematomas“ nusikaltimas? Kas labiausiai apsunkina tyrimą?

– Prekyba žmonėmis iš tiesų priskiriama prie latentinių nusikaltimų. Jį atskleisti labai sudėtinga. Pačios aukos nesileidžia ir nesutinka bendradarbiauti su nusikaltimą bandančiomis ištirti institucijomis. Pats efektyviausias šios veikos atskleidimo būdas yra kriminalinės žvalgybos nuostatų taikymas. Šie metodai efektyviausiai padeda ištirti panašius nusikaltimus.

Prekeiviai žmonėmis stengiasi išvengti prievartinių aukos verbavimo metodų, bando įkalbėti auką, įtraukia ją į moralinį ir materialinį priklausomumą, įtikina, jog ji privalo atidirbti į ją investuotus pinigus. Nuteistieji paprastai neigia faktus, jog merginos buvo įbaugintos. Dažnai teigiama, kad pati nukentėjusioji ieškojo prostitutės darbo, o jie tik padėjo jį rasti.

Aukos verbuojamos pasitelkiant įvairias priemones: publikuojant skelbimus laikraščiuose/internete, užmezgant kontaktą interneto pokalbių svetainėse (Facebook, Skype, Twiter ir pan.), per pažinčių tarnybas, naktiniuose klubuose, siunčiant SMS žinutes, teikiant asmeninius pasiūlymus, pasinaudojant įdarbinimo agentūromis, per grožio bei modelių agentūras.

Paprastai prekeiviai žmonėmis nesutinka su teismų paskirtomis bausmėmis, nes jos, anot kasatorių, neatitinka nusikaltimų bei kaltininko asmenybės pavojingumo, todėl prieštarauja teisingumo principui.

– Kokia situacija Lietuvoje? Kaip atrodome tarp kitų Europos valstybių?

– Lyginant su kitomis valstybėmis, Lietuvoje pradėtų minėtos nusikalstamos veikos ikiteisminių tyrimų nėra labai daug. Europos Sąjungos valstybių kontekste neatrodome labai prastai. Geografiškai Lietuva yra kilmės šalis. Tai reiškia, kai moterys, vyrai ir vaikai, kurie susiję su šiuo negatyviu reiškiniu, išvežami būtent iš mūsų šalies į Jungtinę Karalystę, Vokietiją, Skandinavijos šalis ir kt. Taip pat lietuviai Europoje yra labiau pasižymėję kaip prekeiviai žmonėmis. Jie nuolat bando užmegzti ryšius ir bendradarbiauja su nusikaltėliais iš Albanijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos ir kt.

Paskutiniais metais Lietuvoje baudžiamosios justicijos praktikoje nusistovėjo gerokai aiškesnis suvokimas apie šio nusikaltimo esmę, metodus, kuriais veikia prekeiviai žmonėmis. Sakyčiau, jog tai didžia dalimi yra mokslinių tyrimų, nevyriausybinių organizacijų, dirbančių su prekybos žmonėmis aukomis, nuopelnas, be to, atliekama didžiulė šviečiamoji veikla šioje srityje.

Esame smarkiai pažengę į priekį, išmokę efektyviai tirti šias veikas. Džiugu, kad yra specializuoti pareigūnai. Tenka pripažinti, jog kartais net lazdą sugebame perlenkti susiedami kai kuriuos atvejus su prekyba žmonėmis, nors iš tiesų pagal tarptautinius teisės aktus tai net nevadinama prekyba žmonėmis arba nepapuola į tą sritį. Tai tik rodo, kad mūsų pareigūnų iniciatyva didžiulė.

– Tai atvejai, kai nepakanka įrodymų, jog vis dėlto buvo prekiaujama žmogumi su tikslu jį išnaudoti tam tikroje srityje: ar tai būtų pornografija, ar nelegalus darbas. Tiesiog nėra išnaudotojiškumo požymio, kuris būdingas prekybai žmonėmis. Išnaudojimu galima pripažinti tik tokias naudojimosi kitu žmogumi formas, kurios pasižymi pakankamu pavojingumu, šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises bei orumą ir nedera su civilizuotos visuomenės taisyklėmis. Prekyboje žmonėmis nusikalstamoje veikoje išnaudojamo žmogaus valia palaužiama. Šiaip atrodome labai pažangiai ir pasaulyje esame žinomi, kaip nepaliekantys neišaiškinto nusikaltimo ir nenubausto nusikaltėlio.

– Didžioji sėkmės dalis, kaip minėjau, priklauso nuo aukos. Tai nukentėję asmenys, kurie papuolė į prekybos žmonėmis tinklą. Įrodymų surinkimas priklauso nuo jų: ar kokybiškai duodami parodymai, ar jie tinkamai užfiksuojami. Labai svarbus bendruomenės vaidmuo. Norėtųsi, kad ji daugiau rodytų iniciatyvos, nebijodama vertinti prekeivių žmonėmis veiksmų, kaip pažeidžiančių asmens laisvę. Nusikaltimas, paliečiantis žmogaus gyvybę, sveikatą ir laisvę, yra labai pavojinga veika. Nebijokime rodyti iniciatyvos!

– Skamba ciniškai ir žiauriai, tačiau kokia prekė dabar populiariausia?

– Jeigu nusikaltimas susijęs su seksualinio pobūdžio paslaugomis ar fiktyviomis santuokomis, akivaizdu, kad tai moterys. Jei tai su priverstiniu darbu ir fizine jėga susijusios prekybos žmonėmis formos, tuomet – vyrai. Vagiliavimas ir narkotinių medžiagų platinimas, įtraukimas į kitas nusikalstamas veikas ar išnaudojimas pornografijai – vaikai, išmaldai prašyti – neįgalūs asmenys.

– Kokios institucijos įsitraukusios į kovą su šia problema?

– Čia dirba visas kompleksas institucijų ir žmonių, nes pavieniui nieko nenuveiksi. Turi kooperuotis visi: socialiniai darbuotojai, „Carito“ atstovai, psichologai, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir, žinoma, teismai. Tik drauge dirbdamos visos institucijos gali įveikti šį neabejotinai neigiamą reiškinį, nes pavienis požiūris neefektyvus. Reikia paminėti, kad visame šiame procese gana ryškus bažnyčios vaidmuo. Jos funkcija šviečiamoji, labiau prevencinio pobūdžio. Turėdama autoritetą ir svarų žodį tarp valstybių, ji atkreipia dėmesį į pavojų žmogaus laisvei. Bažnyčia ne tik nuolat akcentuoja šią problemą ir būtinybę ją spręsti, bet ir padeda materialiai: suteikia aukoms gyvenamąsias vietas, prisideda finansiškai prie aukų sugrąžinimo į visuomenę ir teikia psichologinę pagalbą. Šio nusikaltimo aukos yra stipriai įbaugintos ir dažnai nepasitiki nei pareigūnais, nei psichologais. Pasitikėjimas bažnyčios atstovais kur kas didesnis.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Tuo metu mergaitę nuogą filmuotis ir pozuoti prieš kameras privertusius pedofilus vyras aptvertų Ignalinoje.

DELFI jau rašė, kad Kauno apylinkės teismas atvertė neeilinę pedofilijos bylą. Į pedofilų žabangas pateko net 18 mergaičių, kurioms tuo metu tebuvo 8-12 metų. Pedofilų metodai sukrečiantys – apsimetę mergaitėmis, pažintį su aukomis dažniausiai užmegzdavo per socialinį tinklą one.lt. Pedofilai taip paveikdavo mažametes aukas, kad šios sutikdavo nuogos filmuotis ir fotografuotis.

Su DELFI šnekėtis sutiko vienos išnaudotos mergaitės tėvas Artūras.
Išnaudojo vaikui augant pas motiną

Viename Aukštaitijos miestų gyvenantis Artūras pasakoja, kad istorija prasidėjo prieš trejus metus. Tik visai neseniai byla pasiekė teismą.

Kad jo dukra turi problemų, Artūrą informavo iš Vilniaus atvykusi tyrėja. Artūro žiniomis, mergaitė psichologiškai buvo prikalbinta nuoga filmuotis prieš internetinę kamerą. Mergaitė į pedofilų žabangas įkliuvo būdama 9. Tuo metu, kai įvykdytas nusikaltimas, dukra gyveno su mama. Jau antrus metus mergaitė gyvena su tėvu.

„Žinau tiek, kiek tyrėja papasakojo, aš pats dukros nekamantinėjau, kam daugiau lįsti. Po to įvykio mergaitė gyvena pas mane. Trauma ryški, bet kada neprimeni apie tai, nereikia pas medikus, į teismą važiuoti, tada gerai. Mergaitei 12, kad trauma išliks, tai faktas, o kokie bus traumos vaisiai, kiek padaryta žalos tolesniam gyvenimui, sunku pasakyti, manau, tai bus matyti po 5-6 metų“, – kalba vyras, nenorintis gilintis į pedofilų veiksmų detales. Artūras sako tiksliai ir nežinantis, kas buvo daroma jo dukrai.

Dėl įvykio kaltina darbą ir laiko stoką

„Viskas paslėpta daug giliau. Klaida padaryta gal prieš 20 metų. Neturiu nieko prieš vaiko teises, bet tai buvo per daug afišuojama, per daug brukama visiems. Niekas niekada nieko nesakė apie pareigas, užaugo tokia karta, pažiūrėkime, kas dabar mokykloje darosi – kaip mokytojams nelengva susitvarkyti. Brukant vaiko teises, padaryta nemaža klaida“, – savitai į problemą žiūri pašnekovas. Esą vaikams nebegalima priekaištauti, sudrausminti – jie ginasi savo teisėmis.

Kad dukros išnaudojimas susijęs su per didelėmis vaiko teisėmis, Artūras aiškina žiūrėdamas į įtariamų pedofilų amžių. „Nusikaltėliai daro ką nori – pagal jų metus galima spręsti, kad klaida padaryta tada. Jei jaunam žmogui viskas leistina, jis visko prisigalvoja, daro tai, kas jam atrodo teisinga, nebejaučia atsakomybės, pagarbos. Tai yra pradžia“, – kalbėjo pašnekovas.

Jo nuomone, vaikus riektų ugdyti pradedant nuo pareigų.

„O tai, kad mes nesužiūrime savo vaikų – kitas dalykas. Kol Seimas bus nepakaltinamas, tol taip ir bus. Kiek žinau, Seimas vienintelis Lietuvoje neatsako už savo veiksmus“, – įsitikinęs vyras. „Kad čia gyventum, žmogus turi suktis kaip įmanydamas ir laiko vaikams atitinkamai lieka mažiau. Gal negerai lyginti, bet palyginkime Lietuvą su Lenkija – jie taip pat Europos Sąjungos nariai, bet turi ryškiai daugiau teisių nei Lietuva. Kodėl Lietuva nusileido ir paliko kaip prostitutė“, – širsta vyras.

Jo nuomone, gyvendama su motina, mergaitė neturėjo užsiėmimų, be priežiūros naršė internete ir darė tai, ką nori. „Neturėdamas laiko, tokių dalykų nesužiūrėsi. Grįžtame prie to, kad gyvendamas čia turi verstis per galvą, kad išsilaikytum. Toks gyvenimas Lietuvoje – jei nusikalęs 21 val. namo grįžti, kas vaikui lieka”, – atsidūsta pašnekovas. Jis sako iki šiol nepagalvodavęs, kad pedofilai aukų gali tykoti internete.

Pedofilus siųstų į Ignaliną

Kalbėdamas apie nelaimę šeimoje, Artūras pamini ir uždarytą Ignalinos atominę elektrinę, ir išaugusias elektros kainas, ir parduotą „Mažeikių naftą“.

Jis baiminasi, kas bus su į laisvę išėjusiais pedofilais. „Bus tas pats ir dar blogiau, jie bus dar labiau išbadėję, negavę internetinio ar natūralaus peno. Tai nepagydoma psichikos liga, aš galvoju, kad žmonės nesveiki“, – kalbėjo Artūras.

Jis turi viziją, ką daryti su pedofilais: „Galų gale, Ignaliną sugriovė, gyventojų ten nebėra, aptverkim tvorą ir sukiškim ten visus, tegul gyvena“.

Pastaruoju metu Artūras važinėja po teismus. Pernai Vilniuje laukė dukros akistata su kaltinamaisiais. Laimė, šįmet vaiko į teismą vežioti nebereikia.

„Šįmet nuvažiavau į Kauną – juokas ima. Teismo posėdyje vienas kaltinamųjų pareiškė nežinojęs, kad jam reikia advokato, apsimeta nesuprantantis. Dėl to nukeliami teismo posėdžiai, suprantu, sunki byla, daug nukentėjusių, bet tokie dalykai turi būti sprendžiami greitai, efektyviai“, – mano jis.

Esą prokurorų medžiaga surinkta, tad kaltumas jau įrodytas ir teismas teturi nuspręsti, ką su nusikaltėliais daryti.

„Su byla niekas neaišku ir viskas slidu. Tikiu, kad jų kaltę įrodys. Vienam kaltinamajam atstovauja garsus advokatas, jis ne iš pigiųjų, o kaltinamasis pareiškė nedirbantis ir neturintis pinigų. Man galai nesueina, sufabrikuota, kad jam būtų mažesnė bausmė“, – įtaria mergaitės tėtis. Vyras nedrįsta spėti, kada visa ši istorija baigsis.

Jis taip pat įtaria, kad pedofilų tinklas gerokai platesnis, nerastos nei visos nukentėjusios mergaitės, nei nusikaltėliai.

„Vaikams nuo mažens diegiama – vaiko teisės, vaiko teisės, vaiko teisės. Aš įsivaizduoju, kad jei savo pareigas atliksi, turėsi ir teises“, – DELFI kartojo vyras, manantis, kad aukščiau turi būti laikomas vyresnis žmogus, jo maitintojas.

Ragina vaikams neduoti interneto ir kompiuterių

Pašnekovas sako, kad miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius mergaitės likimu nesidomėjo – padėjo tik Caritas. Jis taip pat stebisi vaiko teisių specialistų aplaidumu, kai vaikai šeimose mušami, žudomi, laiku neatimami iš geriančių ir neprižiūrinčių tėvų.

Ką po skaudžios patirties Artūras patartų kitiems tėvams? „Daugiau būti su vaikais, suderinti dienotvarkę, kad vaikas turėtų minimaliai laisvo laiko prie kompiuterio. Vaikui kompiuterio reikia tik ruošiant namų darbus“, – sako Artūras, raginantis vaikus auginti be kompiuterio, interneto ir išmaniųjų telefonų.

Labai blogai Artūras vertina tai, kad įtariami pedofilai teismo laukė laisvėje. „Tu vaiko nesužiūri, kada jis prieina prie interneto, kaip tu gali sukontroliuoti į kraują įaugusią pedofiliją? Nesužiūrėsi, reikia priverstinio gydymo“, – aiškina vyras.

Siūlo kreiptis į specializuotą centrą

Nuo vasaros Vilniuje veikia centras, skirtas nuo seksualinio smurto nukentėjusiems vaikams. Tai – globos namų „Užuovėja“ padalinys. „Užuovėjos“ direktorė direktorė Gytė Bėkštienė DELFI sakė, kad čia nukentėjusius vaikus nukreipia vaiko teisių pareigūnai arba teisėsauga.

„Mes vaikus priimame, teikiame pagalbą vaikams ir tėvams. Jau esame padėję pakankamai daug vaikų, kada būna įtarimų, kad vaikas patyrė seksualinį smurtą, tada vaiką pas mus veža ir psichologas tiria, ar prieš vaiką įvykdytas smurtas, ar ne“, – aiškino G. Bėkštienė.

Vaikas centre gali praleisti iki trijų parų. Dėl tolimesnio gydymo – bendravimo su psichoterapeutu ar psichologu – sprendžia ir rekomendacijas teikia centro psichologas. Toliau psichologinė pagalba turi būti teikiama savivaldybėse. Specialisto patarimų sulaukia ir tėvai.

Pasak G. Bėkštienės, į centrą gali kreiptis ir patys tėvai. Centras tokiu atveju apie galimai patirtą seksualinį smurtą informuoja vaiko teisių ir policijos pareigūnus.

„Mūsų visuomenėje apie seksualinį smurtą pradėta kalbėti visai neseniai. Nėra naujiena, kad daugelis žmonių apie šią įstaigą nežino“, – sakė G. Bėkštienė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Dažniausiai įtikinami neturtingi žmonės

Prekybos žmonėmis aukomis dažniausiai tampa labiausiai pažeidžiamas visuomenės sluoksnis. Nevyriausybinės organizacijos Lietuvos Caritas Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms programos vadovė Kristina Mišinienė pasakoja, kad jai dažniausiai tenka susidurti su nukentėjusiaisiais iš vaikų namų, socialinės rizikos ir alkoholio problemų turinčių šeimų, asocialiais ar iš mažų miestelių asmenimis.

„Mūsų uždavinys yra teikti pagalbą nukentėjusiems nuo įvairių formų prekyba žmonėmis, ne tik nuo prostitucijos“, – sako K. Mišinienė.

Anot jos, organizacija teikia socialinę, psichologinę, kai kuriais atvejais ir finansinę paramą nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis. Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms programos vadovė vardija sritis, į kurias sritis dažniausiai būna įtraukiami socialinės rizikos asmenys: prostitucija, fiktyvių santuokų sudarymas įvairiose Europos Sąjungos šalyse, nusikalstama veika, daroma užsienyje. K. Mišinienė pastebi, kad įkalbintų užsiimti šiomis veiklomis amžius yra labai įvairus.

„Ne tik jauni žmonės būna užverbuojami, gali būti ir vyresnio amžiaus asmuo, kuris prastai gyvena ir jį kažkaip įtikina, įtraukia į neteisėtą veiką“, – aiškina K. Mišinienė.

Įtraukiami tiek vyrai, tiek moterys

Paklausta, kodėl žmonės ryžtasi įsivelti į neteisėtas veikas, su prekybos žmonėmis aukomis dirbanti specialistė sako, kad kai kurių gyventojų finansinė ir socialinė padėtis yra tokia prasta, jog jiems tai atrodo vienintelė išeitis.

„Žmonės nepragyvendami sutinka griebtis tokio paskutinio šiaudo“, – mano K. Mišinienė.

Tiesa, ji pabrėžia, kad tarp nukentėjusiųjų dėl prekybos žmonėmis nemažą dalį sudaro vyrai. Anot Lietuvos Carito atstovės, ypač lengva įtikinti jaunus, entuziastingus, tačiau darbo neturinčius ir greitai praturtėti norinčius vaikinus. Jiems pasiūlomas nesunkus darbas, pažadami dideli pinigai, tačiau, kaip vėliau paaiškėja, jie tampa nusikalstamos grupuotės aukomis: patikėjusieji gera ateitimi, išvežami į užsienį, prieš jų valią ten laikomi ir verčiami atlikti greitas vagystes ar sunkesnius nusikaltimus.

Tuo tarpu merginos ir moterys įtraukiamos į visą pasaulį suraizgiusį prostitucijos tinklą. K. Mišinienė sako, kad dažniausiai jaunos moterys išvežamos į Vokietiją. Tačiau ji taip pat priduria, kad moterys turi būti labai atsargios ir dėl santuokos pasiūlymų. Šiuo metu ypač daugėja fiktyvios santuokos pasiūlymų įvairiose Europos Sąjungos šalyse. Moterys už pinigus viliojamos į užsienį, sudaroma oficiali santuoka, vėliau jos laikomos nelaisvėje, o kartais ir verčiamos užsiimti prostitucija.
Daugiausiai atvejų pasienio savivaldybėse

Tačiau Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms programos vadovė K. Mišinienė sako jau prieš keletą metų pastebėjusi, kad nors mūsų valstybėje nuolat kalbama apie šią problemą ir vykdoma nemažai prevencijos programų, paskaitų, seminarų, nė viena iš šių priemonių taip ir nepasiekia tikrojo adresato – auka galimai tapsiančio vargingai gyvenančio žmogaus.

„Mes jau keli metai atgal pamatėme, kad mes čia dirbame su pasekmėmis. Ir mes metų metais galime dirbti su pasekmėmis, teikti pagalbą, diskutuoti dėl prieglobsčio, socialinių paslaugų, psichologų. Ir tai reikia daryti, nes ko gero nebus visuomenės, kurioje gali būti pažaboti šie nusikaltimai. Bet supratome, kad pirmiausia reikia užsiimti prevencija. Ji turi būti labai konkreti. Orientuota į grupes, kurios būtų rizikos zonoje. Tai būtų vaikų namų auklėtiniai, vienišos mamos, žmonės su įvairiomis priklausomybėmis“, – aiškina K. Mišinienė.

Lietuvos Caritas, matydamas, jo teigimu, pakankamai pažeidžiamą Tauragės regioną, kaip pasienio ribą, važiuoja tiesiai į rizikingas vietas.

„Mes, gavę Lietuvos ambasados Amerikoje finansavimą, važiuojame į tas pasienio savivaldybes ir rengiame ten diskusijas bei turime mobilią ekspoziciją ant ratų. Važiuojame į miestus, miestelius, statom tą namuką ant ratų viduryje aikštės, o ten yra parodomos sąlygos, kaip atrodo išnaudojamos vietos prostitucijai, nusikalstamumui“, – pasakoja K. Mišinienė.

Negana to, organizacija rengia paskaitas ir seminarus, kuriuose kalbama apie prekybą žmonėmis ir kaip to išvengti. K. Mišinienė sako, kad Vidaus reikalų, Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo ministerijos kalba apie prekybos žmonėmis problemą ir kuria prevencines priemones.

Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorės Nataljos Kurčinskajos teigimu, Lietuvoje didelis dėmesys skiriamas asmenų, kovojančių su prekybos žmonėmis reiškiniu, ugdymui. Tačiau ji mano, kad reiktų dar daugiau prevencinių priemonių, nukreiptų į potencialias rizikos grupes.

„Yra pagalba prekybos žmonėmis, yra integracija. Ir yra mokymai, prevencija mūsų valstybės įstaigoms, prokurorams”, – teigia pašnekovė.

Anot jos, Lietuvoje reikėtų skirti daugiau dėmesio vaikų švietimui, kad jie sužinotų, kas yra prekyba žmonėmis.

Specialistė siūlo, kad vaiko ugdymas prekybos žmonėmis tema prasidėtų jau darželyje. Be to, patys tėvai turėtų kalbėti su atžalomis, kaip apsisaugoti nuo prekybos žmonėmis atvejų, nes nors valstybės institucijos rengia prevencines programas, šiuo atveju informacijos nebus per daug.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Ji buvo viena iš pranešėjų forume – diskusijoje „Naujų prekybos žmonėmis formų problematika ir tarpžinybinis bendradarbiavimas Biržų rajone“. Jį rengė Lietuvos „Caritas“ programa „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ bei JAV ambasada Lietuvoje.

Renginį organizavusi „Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė sakė, kad pradėjus dirbti nebuvo žinoma, jog tokie dideli prekybos žmonėmis mastai yra Lietuvoje. „Nusikaltėliai nesnaudžia, prekyba žmonėmis keičia formas. Darbas su pasekmėmis yra brangesnis už prevenciją. Reikia kalbėti su tais, kurie mato tokius žmones arčiau nei policija, – su seniūnijų socialinėmis tarnybomis“, – sakė ji. Būtent todėl į forumą buvo pakviesti Socialinės paramos skyriaus, seniūnijų socialiniai darbuotojai, Darbo biržos, rajone veikiančių nevyriausybinių organizacijų vadovai. Deja, nors buvo kviesti, neatvyko švietimo atstovai.

K. Mišinienė pabrėžė, kad šalyje vyriausias žinomas žmogus, kuriuo buvo pasinaudota, buvo 56 metų vyras iš Tauragės rajono, o jauniausias – du kartus vogti išvežtas vaikas iš Biržų. Būtent todėl programos dalyviai atvyko ir į Biržus.

„Gerai, kad galime susirinkti ir kalbėti ta tema“, – sakė Biržų rajono policijos komisariato Prevencijos skyriaus vadovė Sandra Timukienė.

Diskusijų metu tik viena socialinė darbuotoja kalbėjo savo darbe patyrusi liudijimų, iš kurių suprato vyrus patekus į prekybos žmonėmis tinklą. Deja, vienas iš tokių net nesuvokia, kad juo buvo pasinaudota, ir net didžiuojasi, kad jam teko sėdėti kalėjime „netoli Paryžiaus“.

Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vyresnysis specialistas Remigijus Šaknys sakė, kad pirmą kartą su prekybos žmonėmis klausimu susidūrė po to, kai teko užpildyti iš Vidaus reikalų ministerijos gautą anketą. „Buvo net sunku užpildyti, nes neturėjome informacijos. Į Socialinės paramos skyrių nesikreipė nė vienas žmogus, nukentėjęs nuo prostitucijos ar priverstinio darbo. Statistiškai neįmanoma tokių dalykų suskaičiuoti. Žmogus išvyko – išvyko, o kai grįžta, dažniausiai kreipiasi į nevyriausybines organizacijas“, – sakė R. Šaknys.

Biržų rajone yra 150 socialinės rizikos šeimų, jose auga 350 vaikų. Visi jie patenka į rizikos grupę.

„Juos vilioja greiti pinigai, o kai nuvažiuoja patikėję pažadais, vos ne pėsčiomis sugrįžta. Svarbiausia priežastis yra skurdas. Trečdalis Lietuvos žmonių skursta. Iš to kyla depresija, alkoholizmas, smurtas ir visos kitos negerovės. Noras geriau gyventi paspendžia pinkles patikliems žmonėmis“, – sakė R. Šaknys.

Jis pabrėžė, kad socialiniai darbuotojai dar tik mokosi atpažinti šią problemą.

Pasak Kristinos Mišinienės, svarbiausia pastebėti tam tikrus požymius, kada gali būti žmogumi pasinaudota. Tam tikros tarnybos tokius žmones turėtų atpažinti ir „išgliaudyti“.

„Nėra Lietuvoje krašto, kuris turėtų imunitetą tokioms problemoms“, – akcentavo K. Mišinienė. Ji prisiminė, kad organizacija rengė mokymus Šilutėje, Pagėgiuose, Tauragėje. Tai pasienio rajonai, turintys savą specifiką. Socialiniai darbuotojai sakė net nežinantys, ar jiems saugu apie šią problemą kalbėti.

„Mes kalbame ir apie aukų saugumą. Jų niekas šiandien nesaugo, nebent entuziastai kriminalistai ar socialiniai darbuotojai“, – sakė K. Mišinienė.

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2 – ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Remigijus Audejevas buvo pristatytas kaip pagrindinis žmogus, kuris mūsų krašte tiria prekybos žmonėmis nusikaltimus. R. Audejevas laisvu nuo darbo metu parengė skaidres, kurios iliustruoja ikiteisminio tyrimo dėl prekybos žmonėmis specifiką.

Prekyba žmonėmis yra latentinis, paslėptas nusikaltimas, nes ne kiekvienas nukentėjusysis kreipiasi pagalbos ar išdrįsta kalbėti.

Neteisėtas laisvės atėmimas, išnaudojimas, priverstinis darbas ar paslaugos, tarp jų seksualinės, teikimas, žmonių laisvės varžymas – tai požymiai, pagal kuriuos galima nustatyti prekybos žmonėmis atvejį.

Kriminalistas pabrėžė, kad nukentėjęs žmogus įstatymu gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei dalyvauti nusikaltimuose buvo priverstas.

Nusikaltėlių tikslas – surasti pažeidžiamą asmenį, kuris yra kitokio socialinio statuso negu nusikaltėlis. Įtariamaisiais (kaltinamaisiais) tampa tie, kurie auką pardavė, perleido, kitaip įgijo, verbavo, gabeno, laikė nelaisvėje.

Žmogus gali būti verbuojamas apgaule, fiziniu smurtu, asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu. R. Audejevas pabrėžė, kad nepavykęs verbavimas irgi yra nusikaltimas. Itin griežta atsakomybė yra už prekybą vaikais, kurie yra pažeidžiamiausi.

Asmens valią paveikiantys būdai yra keli. Verbuotojas pasinaudoja žmogaus pažeidžiamumu. Jis gali imtis apgaulės, sumokėti pinigus (skolą), duoti kitokią naudą. Vėliau tas žmogus gali dirbti už skolas. Dažnai išnaudotojai grasina pranešti tarnyboms apie jau padarytus nusikaltimus ir taip verčia nusikalsti toliau.

R. Audejevas pabrėžė, kad aukos sutikimas būti išnaudojamam reikšmės neturi, jei verbuojant panaudojamas bent vienas valios palenkimo būdų.

Tyrėjas pasakojo apie vieną šiuo metu savo tiriamą bylą. Jaunos moterys buvo apgautos, siūlant didelius pinigus. Jos, susisiekusios su užsieniečiais, prie kompiuterio ekrano turėjo nusirenginėti, demonstruoti savo kūną, imituoti lytinį aktą. Apsinuoginusios jos dirbdavo po daugiau nei 12 valandų šaltuose namuose, turėjo vartoti alkoholį. Išnaudojamųjų atlyginimas priklausydavo nuo eteryje praleisto laiko. Tačiau pinigus joms pažadėdavo sumokėti penktą darbo savaitę. Taip aukos būdavo „pririšamos“ tikintis pinigų, kurių taip ir negavo.

Pasak patyrusio kriminalisto, sudėtingiausia tiriant bylą buvo išaiškinti prokurorui, kur čia yra prekybos žmonėmis požymiai.

R. Audejevas pabrėžė, jog svarbiausia – įgauti aukos pasitikėjimą, kad ji, auka, pradėtų kalbėti. Ir efektyviausia prevencinė priemonė – kalbėti apie tai su visuomene.

„Nėra geresnės reklamos regione, kaip apkaltinamasis nuosprendis prekiautojams žmonėmis. Tai ženklas, kad kažkas vyksta ir kai kas gali būti nubaustas“, – sakė patyręs kriminalistas.

K. Mišinienė pabrėžė, kad yra būdų pastebėti galimas aukas. Nevyriausybinės organizacijos negali apimti viso šios problemos lauko, nors pagalba nukentėjusiems buvo atiduota nevyriausybiniam sektoriui. „Pagrindinis paketas – savivaldybės socialinių tarnybų rankose“, – teigė K. Mišinienė.

Biržų rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Giedra Gedvilienė prisipažino prieš keletą metų buvusi tarp tų, kurie galvojo, kad Biržuose prekybos žmonėmis problemos nėra.

„Bet kai teko susidurti su konkrečiu atveju, kai išvežtas į užsienį vogti vaikas nukentėjo net du kartus, kai teko pereiti viską, kad jam padėtum, tapo aišku, kad nieko nėra toli, viskas čia pat.“

Pasak G. Gedvilienės, kiekvienam vaikui gali iškilti grėsmė. Didžiausia jo apsauga turėtų būti tėvai. Tačiau rajone yra daug socialinės rizikos šeimų, jose auga vaikai. Yra 40 rizikos grupės vaikų, kurie vengia lankyti mokykla, turi elgesio problemų. Yra tėvų globos netekusių vaikų.

„Tai jautrios vietos, kurių ieško prekeiviai ir gali pasinaudoti. Rizikos grupių vaikai nenori išsiskirti iš bendraamžių. Jie susižavi pažadais, juos lengva patraukti. Teko kalbėti su į užsienį išvežtu berniuku. Jis aiškino, kad jam reikia pinigų – bet kokia kaina“, – kalbėjo G. Gedvilienė.

Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja pastebėjo, kad visi, kurie gali būti įtraukiami į prekybos žmonėmis tinklą, renkasi vyresnius draugus. Jiems būdingas pernelyg didelis pasitikėjimas svetimais žmonėmis. Vaikai neįsivaizduoja, kokios grėsmės jų laukia.

„Mes daug išmokome iš „Caritas“ organizacijos. Dėkojame Kristinai Mišinienei už tas pamokas“, – kalbėjo G. Gedvilienė.

Anot jos, svarbiausia išmokti pastebėti prekybos žmonėmis požymius. Štai neseniai dėl vienos seniūnijos socialinės darbuotojos budrumo pavyko užkirsti kelią, kad vaikas neišvyktų į užsienį dirbti. Girtaujantis tėvas jau buvo susiruošęs vykti pas notarą, duoti sutikimą vaikui išvykti. Gerai, kad socialinė darbuotoja šiuo nerimu pasidalino su vaiko teisių gynėjais.

Prisiminusi biržietį vaiką, kuris buvo išvežtas į užsienį vogti, G. Gedvilienė apgailestavo, kad nėra numatyta mechanizmo, kaip aukai padėti. Tokiam vaikui reikia saugumo, kad juo vėl nebūtų pasinaudota. Bet susidurta su pagrindine problema – Lietuvoje nėra įstaigų, kurios galėtų vaiką saugiai apgyvendinti. G. Gedvilienei pavyko rasti tik vieną įstaigą, kuri sutiko priimti nukentėjusį vaiką. Dabar, anot jos, ten gyvenantis berniukas turi užsiėmimų, aktyviai sportuoja.

„Problema buvo ta, kad tėvai elgėsi neadekvačiai, nebendradarbiavo, todėl negalėjome vaiko į šeimą grąžinti“, – sakė G. Gedvilienė.

Programos „Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Panevėžio regiono socialinė darbuotoja Monika Murnikaitė pasakojo apie konkretų atvejį, kai jai teko padėti narkotikus savo kūne pervežusiam į užsienį žmogui. Redakcijos žiniomis, tokių atvejų buvo ir su biržiečiais. Pranešėja pabrėžė, kad auka išnaudotojui jaučia dvipusius jausmus – jis supranta, kad buvo išnaudotas, o kartu nori galvoti, kad tai jo draugas, bandantis jam padėti užsidirbti pinigų. Ypač sunku išnaudojimą patyrusiam žmogui kaime. Pasitaiko, kai etikos normų nesilaiko socialiniai darbuotojai ir apie žmogaus bėdą sužino visa apylinkė.

„Nusikaltėliai turi prikaupę pinigų, o prekybos žmonėmis auka nieko neturi. Rūpinamės, kad jam būtų suteikta visokeriopa pagalba“, – sakė M. Murnikaitė.

Ji pasiūlė užsirašyti visą parą veikiantį „Caritas“ SOS numerį – 8 679 61617.

„Yra net nepagalvojančių, kad vienas ar kitas pažįstamas žmogus gali būti prekybos žmonėmis auka. Reikia kartais pakeisti žiūrėjimo kampą. Pažinti, ką tas žmogus nori iš tikrųjų pasakyti. Savivaldybių darbuotojai dažnai sako: „Tai ką, man namo jį parsivesti?“ Jūs žinote savo savivaldybės išteklius. Pasiskirsčius vaidmenimis galima pradėti veikti“, – sakė K. Mišinienė.

Programos vadovė pabrėžė, kad teisingumas nėra tai, kas atnešama ant lėkštutės. Už jį reikia kovoti.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Socialinės paramos skyriaus vyr. specialistas Remigijus Šaknys pristatė socialinę situaciją Biržų rajone. Apie ikiteisminio tyrimo specifiką dėl prekybos žmonėmis atvejų papasakojo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ONTV 2-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Remigijus Audejevas. Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Giedra Gedvilienė pasidalino mintimis apie tarpinstitucinį bendradarbiavimą siekiant apsaugoti vaikus nuo prekeivių žmonėmis.  Programos ,,Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinė darbuotoja Monika Murnikaitė aptarė prekybos žmonėmis atvejį, analizavo pagalbos galimybes nukentėjusiam asmeniui.

Antroji renginio dalis vyko Biržų miesto centrinėje aikštėje.  Čia Lietuvos Caritas  organizavo socialinę akciją

,,Ekspozicija ant ratų“, kurioje demonstruota prekybos žmonėmis išnaudojimo realybė, dokumentiniai filmai, socialiniai darbuotojai atsakė į rūpimus gyventojams klausimus.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Jos tei­gi­nius šo­ki­ruo­jamai iliust­ra­vo Vai­ko tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bos spe­cia­lis­tės pa­teik­tas at­ve­jis, ka­da glo­bos na­mų dar­buo­to­jai no­rė­jo, jog ne­pil­na­me­tė su­tri­ku­sio in­te­lek­to mer­gi­na, užuo­t jai rea­liai pa­dė­jus, grei­čiau bū­tų eman­ci­puo­ta, nes kė­lė daug pro­ble­mų.

Prieš me­tus pra­dė­ju­si dirb­ti Jo­niš­kio vai­ko tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bos vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Do­na­ta Ul­vy­dai­tė pir­mą­jį dar­bo mė­ne­sį pa­ty­rė ne­ti­kė­tą iš­ban­dy­mą.

Ji bu­vo pa­kvies­ta į glo­bos įstai­gą pa­si­kal­bė­ti dėl vie­nos su­tri­ku­sio in­te­lek­to ne­pil­na­me­tės mer­gai­tės. Dar­buo­to­ja bu­vo tik­ra, kad pra­šo­ma pro­fe­sio­na­lios pa­gal­bos, kaip su mi­nė­ta paaug­le dirb­ti, ta­čiau nu­vy­kus skam­bė­jo vi­sai ki­ta te­ma: ko­kios ga­li­my­bės spręs­ti pa­grei­tin­tą paaug­lės eman­ci­pa­ci­ją, tai yra – tei­si­nį jos pri­pa­ži­ni­mą vi­siš­kai veiks­nia ir at­sa­kin­ga už sa­vo gy­ve­ni­mą, nes ji ke­lia daug pro­ble­mų, nuo­lat bėg­da­ma iš įstai­gos pas ge­ro­kai vy­res­nius vai­ki­nus ar suau­gu­sius vy­rus.

„Po­žiū­ris ma­ne šo­ki­ra­vo. At­sa­kiau, kad net to­kios kal­bos ne­ga­li bū­ti. Glo­bos ins­ti­tu­ci­ja yra at­sa­kin­ga už ne­pil­na­me­tę mer­gai­tę. Jei rei­kia, tu­rė­tų už ran­kos ve­džio­ti į mo­kyk­lą ir at­gal,“ – tei­gė D. Ul­vy­dai­tė, pa­ste­bė­ju­si, kad trūks­ta kva­li­fi­kuo­tų dar­buo­to­jų, ku­rie su­pras­tų, kas yra pro­ti­nis at­si­li­ki­mas ar ka­da as­muo ne­ga­li iki ga­lo su­vok­ti sa­vo pa­si­rin­ki­mo.

Kal­ban­tis paaiš­kė­jo, kad net ne vi­sa­da bū­da­vo pra­ne­ša­ma po­li­ci­jai apie pa­bė­gu­sią paaug­lę, nes esą pa­rei­gū­nai pyk­da­vo. Su­ras­ta mer­gi­na tvir­tin­da­vo su vy­rais tu­rė­ju­si in­ty­mių san­ty­kių sa­vo no­ru. Į ją ne­žiū­rė­ta kaip į au­ką.

„Mes ži­no­me ke­lias ne­pil­na­me­tes mer­gi­nas iš so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų, gy­ve­nan­čias su suau­gu­siais par­tne­riais. So­cia­liai ne­bran­džios paaug­lės pa­per­ka­mos nu­pir­kus te­le­fo­ną, gra­žes­nį megz­ti­nį, ba­tu­kus. O jų tė­vai net džiau­gia­si, nes tie vy­rai at­ve­ža mais­to šei­mai ar­ba bent jau ne­rei­kia mai­tin­ti pa­pil­do­mai dar vie­nos bur­nos. Ta­čiau ke­lia abe­jo­nių to­kių vai­ki­nų su­me­ti­mai: ar tai mei­lė, ar no­ras ten­kin­ti ly­ti­nius po­rei­kius,“ – pa­sa­ko­jo D. Ul­vy­dai­tė.

Ji pa­tei­kė dar vie­ną pa­vyz­dį, ka­da jau­na, pro­ti­nį at­si­li­ki­mą tu­rin­ti mer­gi­na pa­gim­dė kū­di­kį, ku­ris bu­vo lai­ki­nai paim­tas į glo­bos įstai­gą. Ban­dy­ta ug­dy­ti jos mo­ti­nys­tės įgū­džius. Bet iš­vy­kus mo­ky­tis Vai­ko tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bą pa­sie­kė raš­tas, kad mer­gi­na gy­ve­na Šiau­liuo­se pas kaž­ko­kį drau­gą, tad jos by­lą de­rė­tų per­siųs­ti Šiau­liams.

At­kak­li Vai­ko tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bos spe­cia­lis­tė ne­nu­mo­jo ran­ka, iš­siaiš­ki­no, kur, su kuo mer­gi­na gy­ve­na. Tai, ką ji pa­ma­tė, su­kė­lė rim­tų įta­ri­mų, kad 18-me­tė ga­li bū­ti ver­buo­ja­ma vyk­ti į už­sie­nį neaiš­kiai veik­lai, grei­čiau­siai – pro­sti­tu­ci­jai.

Lie­tu­vos „Ca­ri­to“ pro­gra­mos va­do­vė Kris­ti­na Mi­ši­nie­nė sa­kė, kad pa­gal­bą pro­sti­tu­ci­jos ir ki­toms pre­ky­bos žmo­nė­mis au­koms jų or­ga­ni­za­ci­ja tei­kia jau 16 me­tų, bet srau­tas ne­si­bai­gia.

Iš­nau­do­ji­mo for­mos kei­čia­si. Jei anks­čiau iš­skir­ti­nai bū­da­vo ve­ža­mos mer­gi­nos, da­bar – ir vy­rai, vai­ki­nai, vai­kai. Jie ga­be­na nar­ko­ti­kus skran­džiuo­se iš Pie­tų Ame­ri­kos ša­lių, va­gi­liau­ja par­duo­tu­vė­se, ne­tgi da­ly­vau­ja ko­vo­se, už­da­ry­ti į nar­vus – at­ro­dy­tų, kad to­kie da­ly­kai vyks­ta tik fil­muo­se.

„Iš sa­vo dar­bo pa­tir­ties ga­liu pa­sa­ky­ti, jog au­ka be­veik nie­ka­da pa­ti nea­teis skųs­tis. Ir ypač bai­su gir­dė­ti, kai so­cia­li­niai dar­buo­to­jai bi­jo už­pil­dy­ti pre­ky­bos žmo­nė­mis iden­ti­fi­ka­vi­mo kor­te­les, pra­neš­ti apie įta­ri­mus po­li­ci­jai, nes ma­no, kad nu­ken­tės pa­tys. Tau­ra­gė­je so­cia­li­niai dar­buo­to­jai pa­sa­ko­jo ži­nan­tys, kad jau­nuo­liai iš­ve­ža­mi į už­sie­nį vog­ti par­duo­tu­vė­se, bet pa­vo­jin­ga kal­bė­ti, nes ver­buo­to­jai gy­ve­na ta­me pa­čia­me mies­te. Bet jei so­cia­li­niams dar­buo­to­jams bai­su, rei­kia tik įsi­vaiz­duo­ti, kaip siau­bin­ga pa­čioms au­koms ban­dy­ti pra­bil­ti, teis­me akis­ta­to­je su nu­si­kal­tė­liu liu­dy­ti“, – vi­sa a­pi­man­čią bai­mės at­mos­fe­rą iliust­ra­vo „Ca­ri­to“ pro­gra­mos va­do­vė.

Ją ste­bi­na, kad soa­cia­li­niai dar­buo­to­jai daž­nai ne­su­lau­kia pa­lai­ky­mo iš sa­vo va­do­vų.

Šiau­lių ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to or­ga­ni­zuo­to nu­si­kals­ta­mu­mo ty­ri­mo biu­ro 2-ojo sky­riaus vy­riau­sia­sis ty­rė­jas Sau­lius Skei­ve­rys pa­ste­bė­jo, kad jau­nus vai­ki­nus ver­buo­ti nu­si­kal­ti­mams už­sie­ny­je ga­na pa­pras­ta.

Or­ga­ni­za­to­riai pa­si­ren­ka gir­tau­jan­čių, so­cia­liai neat­sa­kin­gų šei­mų vai­kus, at­va­žiuo­ja ge­rais au­to­mo­bi­liais, pra­de­da pa­sa­ko­ti: „Žiū­rėk, ir tu ga­li ge­rai už­si­dirb­ti gy­ve­ni­mui.“

To­kios per­spek­ty­vos su­gun­do, o vė­liau jau­nuo­liai net ir ne­su­vo­kia esan­tys au­kos, ne­no­ri bend­ra­dar­biau­ti su po­li­ci­ja, nes ver­buo­to­jai jiems ski­ria tam tik­rą už­mo­kes­tį.

Pa­sak S. Skei­ve­rio, ne­se­niai ži­niask­lai­do­je nu­skam­bė­jo is­to­ri­ja, kaip nu­si­kal­tė­liai vež­da­vo žmo­nes į Ang­li­ją, kur ati­da­ry­da­vo jų var­du są­skai­tas ir su­tvar­ky­da­vo do­ku­men­tus pa­šal­poms gau­ti. O ta­da par­ga­ben­da­vo juos at­gal ir su­mo­kė­da­vo 200 eu­rų, tuo tar­pu pa­tys me­tus už kiek­vie­ną pa­siim­da­mi šim­tus sva­rų. (“Šiau­lių kraš­tas“, „Ang­li­ja pa­šal­pas da­li­jo Lie­tu­vos nu­si­kal­tė­liams“, 2016 10 04).

Ve­ža­mi žmo­nės il­gai ven­gė teik­ti pa­ro­dy­mus pa­rei­gū­nams, nes ma­nė, kad pa­tys at­si­sės į tei­sia­mų­jų suo­lą.

„Mū­sų įsta­ty­mai ne­skirs­to – su­ti­ko ar ne­su­ti­ko au­ka bū­ti iš­vež­ta, vis tiek ji lai­ko­ma pa­žei­džia­mu as­me­niu, ku­riuo nu­si­kal­tė­liai pa­si­nau­do­jo,“ – kons­ta­ta­vo po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas.

Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės so­cia­li­nės pa­ra­mos ir svei­ka­tos sky­riaus ve­dė­ja Lai­ma Kle­mie­nė ak­cen­ta­vo, kad so­cia­li­niai dar­buo­to­jai kar­tais tik­rai ne­ga­li at­pa­žin­ti pre­ky­bos žmo­nė­mis au­kų, kol jie ne­pa­si­sa­ko, nes per­ne­lyg pla­tus šių spe­cia­lis­tų dar­bo lau­kas.

Ji in­for­ma­vo, kad ra­jo­ne ne­pa­lan­ki de­mog­ra­fi­nė si­tua­ci­ja: dau­giau žmo­nių mirš­ta nei gims­ta, praė­ju­siais me­tais emig­ra­vo 500, o at­vy­ko gy­ven­ti tik 200 as­me­nų. Nors so­cia­li­nės pa­ra­mos ga­vė­jų ma­žė­ja, tai ne­reiš­kia, kad žmo­nės ge­riau gy­ve­na. O ir ski­ria­ma so­cia­li­nė pa­ra­ma yra la­bai ma­ža – vos 102 eu­rai as­me­niui, bet skai­čiuo­jant pa­gal nu­sta­ty­tą for­mu­lę, kiek­vie­nas ki­tas šei­mos na­rys gau­na dar ma­žiau.

Kon­fe­ren­ci­jo­je kons­ta­tuo­ta, kad bū­ti­na su­jung­ti vi­sų ins­ti­tu­ci­jų jė­gas pa­de­dant au­koms, kad svar­bu kreip­tis, in­for­muo­ti po­li­ci­ją bent jau te­le­fo­nu 112.

Anot Jo­niš­kio po­li­ci­jos ko­misa­ria­to vir­ši­nin­ko Gin­tau­to Na­ru­šio, ge­riau su­ži­no­ti „plet­kus“ ir juos pa­tik­rin­ti nei aiš­kin­tis jau įvy­ku­sią skau­džią is­to­ri­ją.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.