Category: Straipsniai – 2013

Nepilnametis vaikų namų globotinis – vienas prieš nusikaltėlius. Į tokią situaciją pateko narkotikus verstas platinti šešiolikmetis. Net į policiją jam teko eiti vienam – suaugusieji nepadėjo.

Globėjų atsainumą demaskavusi istorija nutiko Saugų vaikų globos namų Šilutės rajone auklėtiniui Ramūnui (vardas pakeistas). Atsisakęs platinti narkotikus vaikinas sulaukė rimtų grasinimų, kad bus išvežtas į užsienį atidirbti. Bet nutarė nepasiduoti ir ryžosi vienas eiti į Šilutės policiją prašyti pagalbos.
„Aš dar noriu gyventi. Prisidirbai – eik pats”, – tokį patarimą 16-metis esą išgirdo iš Saugų vaikų globos namų direktoriaus Eugenijaus Judeikio.

Apie tai Ramūnas papasakojo Lietuvos „Caritas” socialinėms darbuotojoms ir atvirai prisipažino, kiek siaubo jam teko patirti. Nepilnametis bijodavo išeiti iš vaikų globos namų teritorijos, vengė pro šalį važiuojančių automobilių, baiminosi atsakyti į telefono skambučius. Jam buvo pasakyta, kad su juo bus susidorota be gailesčio, jeigu neatneš pinigų už pradangintus narkotikus.
Tačiau auklėtojai viso to nesureikšmino, nors vaikinas buvo terorizuojamas kelias savaites.

Šilutės policija surengė pasalą ir sulaikė nusikaltėlius, bandžiusius nepilnametį parduoti į užsienį vogti. Dabar vaikinas perkeltas gyventi į kitą vietovę.

Bandė gyventi savarankiškai

Kai Ramūnui buvo maždaug 12 metų, jis su vyresniuoju broliu ir seserimi atsidūrė vaikų globos namuose. Po kiek laiko į savo namus juos priėmė globėja.
Vėliau moteris persigalvojo – seserį pasiliko, o brolių globoti nebenorėjo. „Ramūnas pasakojo, kad juodu su broliu vienus metus gyveno be jokių pajamų ir suaugusiųjų pagalbos, patys suko galvą, kaip susirasti maisto. Per tą laiką jų nelankė ir vaikų teisių apsaugos darbuotojai”, – kalbėjo Lietuvos „Caritas” socialinė darbuotoja Renata Karaliūnaitė.

Kad vaikai gyvena be priežiūros, jokiai institucijai nepranešė ir mokykla. „Jo charakteris sudėtingas, bet jis nėra nusikaltėlis. Ramūnas nuoširdus vaikas, tačiau jam reikia kontrolės ir dėmesio”, – sakė R. Karaliūnaitė.

Prie mokyklos – platintojai

2010 metais Ramūnas sugrįžo į Saugų vaikų globos namus jau turėdamas asocialaus gyvenimo įpročių. Šalia judraus kelio pusiaukelėje tarp Klaipėdos ir Šilutės esanti įstaiga – didelė pagunda nusikaltėliams.
„Čia nuolat sukiojasi vyrukai su automobiliais. Arba merginų laukia, arba nepilnamečiams siūlo „žolės”, – sakė kalbinta vietos gyventoja.

Tyrėja stebėjosi atsainumu

Kad vaikų globos namų auklėtinis į policiją atėjo niekieno nelydimas, buvo apstulbinti ir policijos tyrėjai. „Mačiau, kad berniukas buvo labai išsigandęs. Grėsmė, kad jis bus išvežtas į užsienį, buvo reali. Sveiku protu nesuvokiama, kodėl jo į apklausą policijoje nepalydėjo vaikų namų darbuotojai.

Įdomu, ką direktorius būtų daręs, jeigu nepilnametis būtų neišdrįsęs į mus kreiptis ir būtų atsidūręs užsienyje?” – kalbėjo Šilutės policijos komisariato tyrėja Jurgita Nausėdienė.
Pareigūnė neturėjo teisės apklausti nepilnamečio nedalyvaujant globos namų atstovui.
Kadangi E. Judeikis, palikęs vaiką gatvėje prieš policijos komisariatą, nuėjo į posėdį Šilutės savivaldybėje, pareigūnai pakvietė Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovą.

Sutiko dalyvauti pasaloje

Ramūnas buvo apklaustas. Policininkai sužinojo, kad kurį laiką berniukas pats vartojo lengvus narkotikus. Platintojai apsimesdavo draugais ir tariamai vaišindavo globos namų auklėtinius. Bet netrukus buvo pareikalauta už kvaišalus atsiskaityti. Ramūnui buvo įduoti kvaišalų pakeliai, kuriuos jis privalėjo parduoti. Vaikinas juos išmetė ir netrukus buvo pradėtas terorizuoti.

Kai Ramūnas ėmė vengti narkotikus įdavusių asmenų, gyvenimas virto pragaru. Nepilnamečiui buvo grasinama, kelis kartus jis buvo pamokytas kumščiais. Vaikinas ėmė praleidinėti pamokas, nes narkotikų platintojai jo dažniausiai laukdavo prie mokyklos. Sužinoję, kad Ramūnas duotus kvaišalus išmetė, prekiautojai ėmė grasinti, jog išveš jį į Skandinavijos parduotuves vogti. Išgąsdintas vaikinas sutiko dalyvauti pareigūnų surengtoje pasaloje. Kartu su juo į užsienį turėjo būti gabenamas dar vienas nepilnametis iš Klaipėdos.

„Po pasalos berniukas turėjo būti dar kartą apklaustas policijoje. Buvo šeštadienis. Paskambinome į vaikų namus, bet ten neatsirado nė vieno atsakingo žmogaus, kuris būtų galėjęs atvykti į apklausą”, – sakė tyrėja J. Nausėdienė.

Buvo tikrinamas

„Lietuvos ryto” paklaustas, ar Saugų vaikų globos namų gyventojai patiria narkotikų platintojų spaudimą, direktorius E. Judeikis tvirtino, kad šis reiškinys nėra masinis: „Iš 70 vaikų rizikos grupėje yra 11. Narkotikų yra vartoję tik penki.

Gerai tai žinome, nes patys įsigijome testų ir ėmėme tikrinti, ar auklėtiniai nebando narkotikų.” Du kartus tyrimu buvo patvirtinta, kad marihuaną vartojo ir Ramūnas. „Šį vaikiną konsultavo psichiatras ir rekomendavo gydytis priklausomybės ligų centre, tačiau jis atsisakė.
Taisyklės yra tokios, kad prieš auklėtinio valią prievarta gydyti neturime teisės”, – kalbėjo globos namų vadovas.

Pasijuto išduotas

Ramūnui buvo suteikta vaikų globos namų psichologės konsultacija, tačiau jis pasipiktino, kad papasakotomis paslaptimis ji pasidalijo su kitais auklėtojais.

Tuo metu E. Judeikis tvirtino, kad berniukas nenori pripažinti problemos, teigia, kad tiktai žaidžia, o ne iš tiesų vartoja narkotikus: „Jis sudėtingas vaikas. Bando įrodyti, kad gali su bet kuria problema susidoroti pats. Į nurodymus reaguoja liguistai.”

Pasiteiravus, kodėl Ramūno problemos buvo aptarinėjamos viešai, direktorius kiek nustebęs paaiškino: „Kiekvienoje šeimoje vaiko nusižengimą aptaria visi. Mes irgi esame šeima – tik didelė.” Anot įstaigos vadovo, vaikai nebijo nei jo, nei auklėtojų – tai esą įrodo, kad globos namuose atmosfera šeimyniška.

Nepalydėjo specialiai

– Kodėl jūs nepalydėjote Ramūno į policiją? – pasiteiravau E.Judeikio.

– Tai netiesa. Jeigu ne aš, jis apskritai nebūtų ten nuėjęs.  Pusę valandos įkalbinėjau, kad kreiptųsi į policiją. Jis man tvirtino: „Neisiu, nesu „stukačius” (liet. – skundikas).” Kai pagaliau sutiko, paprašė, kad jo nelydėčiau. Gali būti, kad norėjo, jog negirdėčiau pasakojimo detalių.

Matyt, jam atrodė, kad man nebūtina žinoti visko, nes toliau reikės čia gyventi. Puikiai pažįstu savo auklėtinių psichologiją. Negali nepaisyti globojamo vaiko nuomonės. Jeigu būčiau ėjęs į policiją prieš jo valią, jis tiesiog nieko nebūtų atskleidęs.

– Kiek narkotikų platintojams buvo skolingas Ramūnas?

– Iki tūkstančio litų.

– Ar vaikai turi teisę palikti šių namų teritoriją nepranešę, kur eina?

– Jie lanko mokyklas ir nemažai būrelių. Neįmanoma nuolat sekti, ką veikia kiekvienas vaikas. Išeiti iš namų naktį globotiniai neturi teisės. Jeigu jie pažeidžia šį reikalavimą, netenka dalies kišenpinigių.

Kaltino vieni kitus

Direktorius pasiskundė, kad Šilutės policija vangiai reaguoja į pranešimus apie nepažįstamus asmenis, bendraujančius su globos namų auklėtiniais.

Šilutės policininkai savo ruožtu blogai atsiliepė apie tvarką Saugų vaikų globos namuose. Pareigūnų teigimu, šių namų darbuotojai dažnai nežino, kur yra jų auklėtiniai, ir bando jų priežiūrą primesti policijai.

Vaidas Petniūnas, 
Laikinai einantis Šilutės policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininko pareigas:

„Saugų vaikų globos namų administracija situacijos nevaldo. Vadovai nesuinteresuoti domėtis vaikų apsauga ir patys kontroliuoti, ką ir kur veikia jų auklėtiniai. Jų veikla apsiriboja skambučiais policijai ir nieko vertais pranešimais – „buvo kažkas atvažiavęs, ieškokit”.

Neužfiksuojami automobilių numeriai, nesiaiškinama, su kuo auklėtiniai leidžia laiką. Saugų vaikų globos namuose yra nuolatinių „bėgiotojų” grupelė, kuri vis dingsta iš vaikų namų. 

Prie kiekvieno vaiko policininko nepastatysi. Ramūną ne sykį esame grąžinę į vaikų namus, kai jis dingdavo. Žmonių grobimo byla – logiška pabaiga, kurią auklėtojai iš anksto galėjo numatyti.”

Renata Karaliūnaitė, 
Lietuvos „Caritas” projekto „Pagalba prekybos žmonėmis aukoms” Klaipėdos skyriaus koordinatorė:

„Įvykiai Saugų globos namuose atskleidžia, kokių sudėtingų ir nevaikiškų problemų patiria jų globotiniai. Skolos, narkotikų vartojimas, jų platinimas, smurtas, prekyba žmonėmis.

Analizuojant šiuos įvykius peršasi išvada, kad suaugusiųjų, kuriems tai rūpėtų, nerasi nė su žiburiu. Jie susirūpina vėliau, kai informacija patenka į viešumą, o situacija tampa visai nevaldoma. Net ir tada svarstoma, ar nepilnametis pats nėra to nusipelnęs.

Jei tyrėjai ir prokurorai bus atkaklūs, nusikaltėliai atsidurs teismo salėje. Tačiau kas pareikalaus atsakomybės iš globos įstaigos darbuotojų ar juos kuruojančių įstaigų, kurie toleravo bręstantį nusikaltimą?”.

Audronė Urbonaitė

Panevėžio kriminalistai ir prokurorai, atrodo, iš peties triuškina prekiautojus merginomis. Atpildo už žmonių pardavinėjimą, jų įtraukimą į prostituciją ir kitas nusikalstamas veikas jau sulaukė 25 asmenys. Pernai šalyje iš 10 ištirtų prekybos žmonėmis bylų 7 teismams atidavė Panevėžio prokurorai.

Pateikti kaltinimai

Šiuo metu Panevėžio apygardos prokurorai teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje įtarimai prekyba žmonėmis pateikti 6 asmenims. Dar dvi bylos dėl prekybos žmonėmis tebenagrinėjamos Panevėžio apygardos teisme. Nusikalstamas 6 asmenų veikas prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras surašė į 11 tomų.

Kaip pranešė Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji specialistė Vida Bielskytė, prekyba žmonėmis kaltinami 5 vyrai ir viena moteris. Jie bus teisiami už 3 merginų, tarp jų ir nepilnametės, įtraukimą į prostituciją ir siekimą pelnytis iš to, už ketinimą išvežti į užsienį ir parduoti, taip pat už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis su tikslu platinti, siekimą platinti nepilnamečiams, už poveikį nukentėjusiam asmeniui ir kitas nusikalstamas veikas.

Įžūlūs ir grėsmingi

Gauja vyrų, kurių tarpe ir viena dailiosios lyties atstovė, savo aukų nesigailėjo: vienoms tiesiai šviesiai pasakė, kad teks užsiimti prostitucija, kitas – tiesiog prievartavo, vertė vartoti kvaišalus ir taip palaužė jų valią. Merginoms buvo aiškinama, jog šios vyks į Airiją ir kitas užsienio šalis ir ten privalės prekiauti savo kūnu. Tačiau toli vykti nereikėjo – jos buvo išnaudojamos čia pat, Lietuvoje.

Kai kriminalistai sutenerius sulaikė ir išvadavo merginas, gauja nenurimo. Ėmė ieškoti būdų, kaip išsisukti. Žinodami, kad jų aukos psichologiškai sugniuždytos, ėmė jas per savo „pasiuntinius“ gražiuoju, o galų gale ir grasinimais bei smurtu versti pakeisti duotus parodymus. Dabar nukentėjusiosios gyvena užsienyje, todėl pirmą kartą šalyje buvo apklaustos nuotoliniu būdu – pasitelkus garso ir vaizdo priemones. Iš viso šioje byloje atskleista 14 naujų žmogaus orumą žeidžiančių nusikalstamų veikų.

Nesutinka su bausmėmis

Priminsime, jog šių metų vasarį Panevėžio apygardos teismas paskelbė nuosprendį dešimčiai prekeivių žmonėmis. Jie pripažinti kaltais dėl vaiko pirkimo-pardavimo, pelnymosi iš kito asmens prostitucijos, įtraukimo į prostituciją, išžaginimo, poveikio nukentėjusiajam.

Trys nuteistieji: Romualdas Mažylis (39 m.), Tomas Merkelis (44 m.) ir Vidas Stakė (41 m.) atpildo laukė suimti. Jiems skirtos griežčiausios bausmės: 12, 11, ir 10 metų už grotų. 11 metų pataisos namuose privalės praleisti ir Valdas Kemeklis (43 m.) Kartu su vyrais buvo teisiamos ir 3 moterys. Gargždiškei Aušrai Mašniovai (35 m.) teismas skyrė 5 metų laisvės atėmimo bausmę, panevėžietė Jurgita Naujalienė palikta laisvėje, nors teismas ją nuteisė 3 metų ir 1 mėnesio laisvės atėmimo bausme, tačiau jos vykdymą atidėjo 2 metams. Biržų rajono gyventoja Janina K. (33 m.) buvo išteisinta. 

Kiti nusikaltėliai nuteisti švelnesnėmis laisvės atėmimo bausmėmis: Darius Mickevičius (39 m.) už grotų turėtų praleisti 8 metus, Vaidas Levickas (39 m.) ir Ramūnas Vaišvila (39 m.) – po 5 metus, o Darius Lapinskas (39 m.) – 3 metus. Dviems pasiųstiesiems už grotų V. Stakei ir R. Mažyliui apribotos teisės į jiems priklausantį turtą: automobilius, pinigines lėšas ir žemės sklypą. Šeši nuteistieji nukentėjusiai merginai privalės atlyginti 50 000 litų neturtinės žalos.

Atskira nutartis buvo priimta dėl dviejų merginų – Vitos M. ir Lailos Č., nes jos įtartos davusios melagingus parodymus teisiamųjų naudai. Prostitutėmis Vokietijoje dirbusios abi merginos, tvirtino, kad nepilnametė, girdi, sekso paslaugas teikė savo noru.

Šiuo metu visi nuteistieji nuosprendžius apkundę ir Lietuvos apeliacinis teismas jau ėmė nagrinėti jų skundus. Beje, apeliacinį skundą parašė ir prokuroras.

Nepilnametė auka

Minėta gauja nusikaltimus įvykdė 2007–2008 metais. Tuo metu pagrindinei nukentėjusiajai, patyrusiai sekso vergės dalią, tebuvo 16 metų. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog į žiauruolių akiratį pakliuvusi daili mergina buvo apmulkinta. Matydami, jog paauglė auga skurdžioje šeimoje, jie pažadėjo jai legalų darbą Ispanijoje – neva „skinti mandarinų“ ir mergaitėi sutvarkė kelionės dokumentus taip, kad ši niekam neužkliūtų. 

Tačiau vietoje žadėto darbo Ispanijoje paauglė buvo nuvežta į Vokietiją ir apgyvendinta viešnamyje. Čia merginai buvo trumpai drūtai pareikšta, jog privalės dirbti prostitute. Iš jos buvo atimti asmens dokumentai. Mergina iš pradžių priešinosi, tačiau tuoj pat gavo mušti ir paeiliui buvo kelių sutenerių išžaginta. Paauglei buvo paaiškinta, jog galinti neturėti vilčių, kad kas nors ją išgelbės. Grupuotės nariai stropiai saugojo savo merginas: niekur neleisdavo išeiti, kontroliuodavo, ką veikia ar, ką kalba.

Kad aukų artimiesiems nekiltų įtarimų, suteneriai merginoms leisdavo kartą per savaitę paskambinti į namus, prieš tai nurodydami, ką namiškiams privalančios sakyti. Viso pokalbio metu apsaugininkai, lyg cerberiai, stovėdavo šalia. 

Savo aukas gaujos nariai ne tik pardavinėjo sekso ištroškusiems vyrams, bet ir patys dažnai jas žagino. Nepilnametės ir kitų merginų nuotraukos buvo skelbiamos specialiame viešnamio tinklalapyje, iš kurio merginas dažniausiai ir rinkdavosi klientai. Tokį pragarą Vokietijos viešnamyje pasvalietei teko kęsti 10 mėnesių. Tačiau išgirdusi, jog ją žadama parduoti kitataučiams suteneriams, mergina ryžosi sprukti bet kokia kaina. Nutaikiusi progą, kai apsaugininkas išėjo iš kambario, ji išdaužė langą ir pabėgo. Laimė, merginos pasigailėjo vienas jos buvęs klientas, kuris jai ir padėjo grįžti į gimtinę.

Išvežė dar kartą

Atrodė, kad nepilnametės patirtas košmaras baigėsi, tačiau po kelių dienų prie jos namo durų ir vėl išdygo jos kankintojai. Jie pagrasino nužudyti ją ir visą jos šeimą, jei ši nesutiks važiuoti atgal. Girdi, likusi skolinga, tad privalanti skolą ir atidirbti. Psichologiškai palaužta mergina išsigandusi , kad kankintojai neįvykdytų savo pažadų, pakluso. Šį kartą mergina buvo nuvežta į viešnamį Jungtinėje Karalystėje. Už nepaklusnumą nepilnametė buvo sumušta ir išniekinta, ją imta dar akyliau saugoti. Laimė, kad po savaitės Anglijos policininkai vykdė reidą ir sučiupo šių sutenerių gaują. Iš vergijos buvo išvaduotos ne tik nepilnametė, bet ir kartu buvusios merginos.

Merginų pardavinėtojai dirbo kaip tikri verslininkai – viename Anglijos banke buvo atidarę sąskaitą svetima pavarde. Iš šios sąskaitos buvo apmokamos visos išlaidos susijusios su prostitucijos verslu: viešnamio reklama laikraščiuose, merginų kelionių bilietai, o kai kuriems viešnamio darbuotojams net atlygis už darbą.

Vertėtų paminėti, kad šioje byloje nuteistų R. Mažylio ir V. Levicko pavardės skambėjo prieš dešimtmetį kitoje garsioje byloje. 2002 metais jie kartu su kitais sėbrais gabeno nelegalus iš Moldovos į Švediją. Tuomet buvo demaskuota grupė, kurioje veikė ir keli Biržų užkardos pasieniečiai. Kol ši byla buvo tiriama, R. Mažylis ir V. Levickas nesnaudė – užsiėmė merginų verbavimu ir pelnymusi iš jų prostitucijos.

Dar vienas vergių pirklys

Birželio pradžioje Panevėžio apygardos teismas paskelbė nuosprendį taip vadinamos Gintaro Pakso prekybos žmonėmis grupuotės bendrininkui Ernestui Bušiui (25 m.), kuris padėjo sekso vergių pirkliams parduoti 19-metę. Vyras nuteistas ketverių metų laisvės atėmimu.

E. Bušiaus keturių bendrininkų grupė už prekybą žmonėmis nuosprendžio sulaukė dar pernai lapkričio viduryje. Šiaulietis Gintaras Paksas ( 47 m.) buvo pasiųstas už grotų 7 metams, biržietis Andrius Kačerauskas (38 m.) – 6 metams, o dar vienas biržietis Jonas Vaičiulevičius (45 m.) ir anykštėnas Raimundas Šereika (30 m.) – laisvės nematys 5 metus.

Šie penki klastūnai apsuko galvą 2 vaikų vienišai motinai, prižadėję šiai parūpinti darbą Londone – neva reikės tvarkyti ir valyti viešbučio kambarius. Nuvykusi į Londoną moteris buvo nuvežta į viešnamį ir parduota sekso vergių pirkliams, kurie pažadėjo bendrininkams mokėti 10 procentų nuo į prostituciją parduotos merginos uždirbtų pinigų. Tačiau jaunoji moteris neketino paklusti savo kankintojams, nors šie, įsiutę, kad negali uždirbti pinigų, mušė ją, daužė ir prievartavo. Nutaikiusi progą, mergina vis tik sugebėjo ištrūkti į gatvę ir, tvarstydama praeivius už rankos, lietuviškai prašė pagalbos. Tačiau kai kurie anglai nesuprato, kas darosi. Tačiau sutrikusią ir verkiančią merginą automobilių stovėjimo aikštelėje pamatę pareigūnai, suteikė jai pagalbą. E. Bušiui kurį laiką pavyko slapstytis Jungtinėje Karalystėje, tačiau pagal Europos arešto orderį jis buvo pagaliau sulaikytas ir pargabentas į Lietuvą.

Dvi bylos dar teisme

Nuo pernykščio rudens Apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje prekyba žmonėmis, vaiko pardavimu, turto prievartavimu ir dokumentų pagrobimu kaltinami keturi asmenys: Marius Dabrovolskas (22 m.) Pavelas Vasilevskis (22 m.), Julija Lapūnienė (30 m.) ir Ingrida Ragėnaitė (22 m.).

2011 metų žiemą ši ketveriukė nutarė suvilioti dirbti prostitutėmis dvi jaunas moteris ir tokiu būdu užsidirbti pinigų. Tiek J. Lapūnienė, tiek I. Ragėnaitė neva dirbo konsumatorėmis Italijoje, tad, nusižiūrėjusios dvi skurdžiai gyvenančias merginas Lietuvoje, ėmė jas gundyti gerai apmokamu darbu Danijoje. Naivios merginos užkibo ant kabliuko, o kai atsirado svečioje šalyje, prieš jas buvo imtąsi ne tik psichologinio smurto – jos buvo uždarytos bute, joms niekur nebuvo leidžiama išeiti, atimti dokumentai, merginos buvo mušamos. Taip pat buvo grasinama, jei nesielgs taip, kaip liepiama, jas „pakasti“, o kitaip tariant nužudyti. Klientai merginoms buvo pristatomi, o suteneriai griežtai žiūrėdavo, kad jos patenkintų visus klientų įgeidžius.

Deja, nei vienos iš verbuotojų netrikdė nei aukų kančios, nei smurtas prieš jas – o juk neseniai ir pačios buvo perėjusios panašų pragarą. Beje, psichologai ir „Carito“ darbuotojai, ne vienerius metus dirbantys su prekybos žmonėmis aukomis, prasitaria, jog buvusios prostitutės, perėjusios į kitą „lygį“ ir tapusios sutenerėmis, dažnai būna žiauresnės net už savo „kolegas“ vyrus.

Pardavė vaiką

Tebenagrinėjama teisme ir prekybos žmonėmis bei vaiko pardavimo baudžiamoji byla, kurioje kaltinamieji – trys panevėžiečiai: Vilius Mikėnas (48 m.), Dainius Česnakas (32 m.) ir Donatas Nevidomskis (27 m.) Būtent V. Mikėnas kaltinamas siekęs įtraukti į prostituciją ir dar vieną vaiką. Ikiteisminio tyrimo duomenimis, prieš trejus metus, rudenį, ši trijulė neva nutarė padėti sunkiai materialiai besiverčiančiai merginai ir jos šeimai ir prikalbino 16-metę važiuoti dirbti į Ispaniją, nes, girdi, pasitaikė gerai apmokamas darbas – teks skinti ir apdoroti daržoves. Tik „doroti“ mergina turėjo visai ne daržoves, nes šie „pirkliai“ turėjo visai kitą tikslą – pasipelnyti, paversti ją prostitute ir dar parduoti kitems suteneriams.

Iš apgaule į Ispaniją išvežtos merginos buvo atimti dokumentai, ji buvo laikoma nelaisvėje, verčiama užsiimti prostitucija.

Poveikis aukai

Kaip dažnai būna, tokių bylų nagrinėjimas, beje kaip ir tyrimas, užtrunka ilgai – ir dažniausiai dėl kaltinamųjų veiksmų, kurie visokiais būdais vilkina procesą. Kaip minėjome, neretai bandoma nukentėjusiąsias įbauginti ar kitaip paveikti, kad šios atsisakytų savo parodymų ir liudytų savo kankintojų naudai. Taip atsitiko ir pastarojoje byloje. Pagrindinis kaltininkas panevėžietis Vilius Mikėnas teismo verdikto laukęs už grotų, pernai vasarą paskambino savo bendrui D. Nevidomskiui (šis atpildo laukti buvo paliktas laisvėje) ir liepė surasti žmogų, kuris „apdorotų” nukentėjusiąją. Tokiu „apdorotoju“ tapo D. Nevidomskio draugas panevėžietis Karolis Mikalajūnas (27 m.), kuris nuvyko pas merginą ir paaiškino jai, kad jei ši nekalbės „taip, kaip reikia, bus pakasta 2 metrai po žeme“. Ji, girdi, privalo nepažinti savo kankintojų.

Tačiau už neteisėtas pastangas „išsukti uodegas“, trijulei buvo pateikti kaltinimai pagal LR BK 233 str. 2 d (siekimas paveikti liudytoją arba nukentėjusį asmenį panaudojant psichinę prievartą, smurtą ar kitokią prievartą) ir Panevėžio miesto apylinkės teismas V. Mikėnui skyrė vienerių metų, o D. Nevidomskiui – 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmės. K. Mikalajūnui teks atlikti 60 parų areštą. Tai pirmieji nuosprendžiai belaukiant atpildo už kur kas rimtesnius nusikaltimus. Žinoma, vyrai nuosprendį tuoj apskundė – girdi, niekas nieko neįtakojęs, jokio poveikio nedaręs, tad Panevėžio apygardos teismas nagrinės dar ir trijulės apeliacinį skundą.

Tik faktai

Vilniaus miesto apylinkės teismas birželio pabaigoje iš esmės pradėjo nagrinėti dar vieną panašią bylą. Joje dėl pelnymosi iš prostitucijos kaltinimų sulaukė Donatas Dirvanauskas (30 m.), jo sugyventinė Kristina Šuvalskytė (26 m.) bei Agnė Vanagienė (29 m.). Teisme vyras iš dalies pripažino savo kaltę, o moterys kategoriškai neigia, kad jos uždarbiavo iš prostitučių. Šioje byloje prokurorai išnagrinėjo laikotarpį nuo 2007-ųjų lapkričio iki 2010-ųjų rugsėjo. Per tą laiką suteneriai pelnėsi net iš 53 merginų. Prostitutėmis į Prancūziją, Graikiją ir Italiją vyko dirbti tituluotos manekenės, gražuolės iš „Olialia“ katalogų. Dalis merginų ir dabar gyvena užsienyje ir į teismo posėdžius nežada atvykti.

Bylos duomenimis, kaltinamieji merginų ieškojo internete esančiose pažinčių bei pokalbių svetainėse – jaunoms lietuvaitėms buvo siūlomas gerai apmokamas darbas užsienyje. Prieš išvykstant ilgakojės gražuolės buvo paveiksluojamos profesionalių fotografų, o jų nuotraukos buvo talpinamos dviejuose tarptautiniuose erotinio pobūdžio tinklalapiuose. Sąvądautojai surasdavo klientų, nupirkdavo merginoms lėktuvo bilietus, parūpindavo nakvynę brangiuose viešbučiuose. Už tai jie gaudavo pusę už seksą uždirbtų pinigų.

Ne visos merginos žinojo, kad važiuoja į užsienį dirbti prostitutėmis. Kai kurioms buvo sakoma, kad jos dirbs konsumatorėmis. Tačiau tiesa, paiškėdavo vos tik atvykus. Klientai jau laukdavo gražuolių. Tos, kurios nesutikdavo aptarnauti vyrų buvo šantažuojamos, išplatindavo internete erotinių fotosesijų nuotraukas.

Aurelija Žutautienė

Pažinčių portalai – vieta, kur be vargo susirasi draugų, o gal net antrąją pusę, bendrausi su įvairiais žmonėmis ir niekuomet nesijausi vienišas. Bent jau taip rašoma kone kiekviename lietuviškame pažinčių portale. Tinklapio „Audience.lt“ duomenimis, po naujienų portalų viršūnėje puikuojasi pažinčių tinklai. Vienas didžiausių pažinčių klubų Lietuvoje vienija beveik 340 tūkst. aktyvių narių. Kas ir kodėl taip traukia registruotis pažinčių portaluose ir kokių pažinčių ieško žmonės, nusprendžiau išsiaiškinti pati.

Užsiregistravau viename populiariausių pažinčių portale Lietuvoje. Registracija nesudėtinga – užtrukau tik keletą minučių. Anketoje nereikalaujama nurodyti nei vardo, nei pavardės – užtenka parašyti pseudonimą, lytį, elektroninio pašto adresą, miestą, kuriame gyveni, ir gimimo datą. Dar keletas veiksmų ir tu jau klubo narys. Vėliau anketą galima pildyti kita informacija, nurodant pomėgius, kokios pažintys konkrečiai domina, pasiekimus (karjera, išsilavinimas), žalingus įpročius, išvaizdą, charakterio savybes. Tinklapis suteikia galimybę įkelti savo nuotraukas, kurias gali matyti ir vertinti kiti vartotojai. Atsakingai užpildžiusi kiekvieną laukelį ir įkėlusi keletą savo fotografijų, įsitraukiau į pažinčių srautą.

122 peržiūros per dieną

Žurnalistinį eksperimentą atlikau penkias darbo dienas. Jau pirmąją dieną mano anketą peržiūrėjo 122 vartotojai, daugiausia jų – vaikinai. Tinklapis siūlo įvairius reitingavimo ir įvertinimo konkursus, žaidimus, rinkimus, dvikovas, simpatijų paieškas. Taigi, per pirmąsias tris valandas sulaukiau 34 vaikinų įvertinimų, kuriuose jie mane įvardijo „katyte“, „deive“, „amazone“, „saulute“ ir pan. Tačiau labiausiai nustebino ne žinučių skaičius (67 žinutės per 5 dienas), o jų turinys.

Tikrosios meilės paieškos…

Pastaruoju metu vis daugiau žmonių pažintis užmezga internete, todėl nenuostabu, kad ir šiame tinklapyje sulaukiau vienišų „vilkų“, ieškančių tos vienintelės, dėmesio. Vienas tokių – Vėjas (33 m.). Mandagiai pasisveikinęs, vaikinas pradėjo pokalbį: „Ramiai debesys plaukia… Ramiai kaštonai jau nužydėjo… Ir Ramiajame vandenyne turbūt šiandien jokių audrų… O kokios audros siaučia tavo širdyje?“. Kiek pasikalbėjus, vaikinas nepraleido progos pasigirti sakė esąs romantikas bei itin dėmesingas. Vėjas guodėsi niekaip nerandantis antrosios pusės. Paklaustas, ar tikisi ją sutikti pažinčių portale, jis paaiškino, kad rimtai į virtualią pažintį nežiūri, tačiau jei mergina „užkabina“, pokalbį pratęsti pasiūlo pasimatyme, „o tuomet chemija yra, arba ne“.

Už pasimatymą – nuo 450 iki 3000 Lt

Kiek labiau mane šokiravo kitokio pobūdžio žinutės. Viena po kitos į mano žinučių katalogą plūdo vyrų tekstai su dviprasmiškais pasiūlymais. „Senokai mylėjausi. Vos ne sienomis lipu, kaip noriu. Todėl ieškau merginos pasimatymui, už kurį galėčiau atsidėkoti 450 Lt“, – rašė „Begėdis“ (27 m.). „Labas, gal domintų susitikimai už kai ką?“, – siūlė „Nice“ (32 m.).

Portale nurodžiau, kad esu studentė, todėl sulaukiau ne vieno vyro pasiūlymo apmokėti mano studijas už tam tikras paslaugas. Su kiekviena diena pasiūlymų daugėjo. Buvo sunku patikėti, kad vyrai taip akiplėšiškai ir drąsiai siūlo jiems parsiduoti. Pasijutau lyg prekė aukcione, kurio dalyviai stato vis didesnes sumas. Visgi aukcioną laimėjo aukščiausią sumą pasiūlęs Ainius (36 m.), kuris už buvimą jo meiluže pasiūlė 3000 Lt, be to, dar pabrėžė, kad pinigus duos avansu. Vyras nė neslėpė, kad yra vedęs, turi šeimą. Jis teigė mylįs savo žmoną, tačiau paaiškino, kad „seksas ir geros emocijos su meile nesusiję“. Paklausus, kodėl Ainius siūlo būtent tokią sumą, jis atsakė, kad tiek gali sau leisti. „Man atrodo, kad ši suma pakankama, kad galėtum suderinti malonumą ir naudą“.

Ir tai tik keletas pavyzdžių iš gausybės rago…

Išnaudotojai lieka prostitucijos šešėlyje

Lietuvos „Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinė darbuotoja Renata Karaliūnaitė jau ne vienerius metus dirba ir teikia pagalbą išnaudotoms ar į prostituciją įtrauktoms moterims bei merginoms. Minėtas projektas teikia pagalbą asmenims, kurie apgaule prekeivių žmonėmis buvo ar yra išvežti į užsienio šalių ar Lietuvos viešnamius, taip pat moterims, kurios sutiko bet kurioje šalyje būti įtrauktos į prostituciją, bet jaučiasi paniekintos, apgautos, žeminamos.

R. Karaliūnaitė mano, kad atliktas eksperimentas atspindi daugumos vyrų požiūrį į moteris. „Jie laiko jas prekėmis, kuriomis gali naudotis. Vyrai sukuria paklausą, kurios pasekmė – seksualiai išnaudojamos moterys ir nepilnametės mergaitės“, – sako soc. darbuotoja.

Pasak pašnekovės, klientas ir yra tas, dėl kurio vyksta prostitucija, kuris neša didžiulį pelną suteneriams. Atlikto eksperimento duomenys tik parodo, kokia gausa ir mastas yra tų, kurie išnaudoja moteris ir mergaites, tačiau visuomenė yra linkusi kalbėti apie moteris prostitucijoje, kaltinti jas. „Kodėl niekas nekalba apie tuos, kurie perka ir išnaudoja moteris? Jie tarsi lieka prostitucijos šešėlyje…“, – samprotauja R. Karaliūnaitė.

Aukų ieško iš pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių

R. Karaliūnaitė tvirtina, kad nei viena moteris sąmoningai nepasirenka būti prostitute. Tai lemia įvairios priežastys – socialinė atskirtis, skurdas, psichikos ar sveikatos sutrikimai. O ir išnaudotojai savo aukų ieško įvairiausiais kanalais ir iš pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių. Čia nemažą vaidmenį atlieka internetas ir jau minėtieji pažinčių portalai. Tai puiki terpė veikti pedofilams, moterų išnaudotojams, iškrypėliams.

Ne paslaptis, kad pažinčių portaluose yra užsiregistravę ir nemažai nepilnamečių merginų, kurias išnaudotojams dar lengviau patraukti į savo pusę. Susižavėjusios vaikino ar vyro tariamu nuoširdumu, o gal dėl pasiūlytos pinigų sumos, ne viena „užkimba ant kabliuko“ ir po vieno kito susitikimo įklimpsta į prostitucijos liūną…

Apsisaugoti padės budrumas

Padėti apsisaugoti gali atsargumas. Nederėtų susivilioti įtartinais ar viliojančiai skambančiais pasiūlymais, už kuriuos siūlomos nemažos pinigų sumos ar kiti dalykai, nes dažniausiai tai būna tik masalas aukoms privilioti. Patartina nepasitikėti nepažįstamaisiais, neatskleisti asmeninių duomenų. O norint susipažinti ir susitikti – pasimatymo vietą rinktis viešose vietose. Taip pat dėmesį atkreipti turėtų ir nepilnamečių asmenų tėvai, nuolat stebėdami, kur lankosi jų vaikai ir ką jie veikia internete. O sulaukę panašių pasiūlymų ar nukentėję turėtų nedelsiant kreiptis į policiją.


Brigita Žebrauskaitė

Jos siūlosi pavedžioti šunis, prižiūrėti vaikus, nešioti skrajutes, dirbti darže, sode, kavinėje, ką nors tvarkyti. Tačiau darbo vasarai ieškančiomis 15 – 17 metų Lietuvos moksleivėms dažniausiai siūloma dirbti vebmodeliais, striptizo šokėjomis ir žadama, kad apie tai niekas nesužinos.

Iš pradžių šis straipsnis turėjo būti pasakojimas apie tai, kaip sekasi šią vasarą įsidarbinti nepilnamečiams Lietuvos moksleiviams. Juolab kad keletas atsitiktinai, pagal skelbimus paskambinus telefonu, pakalbintų merginų patvirtino, kad darbdavių pasiūlymų sulaukė gana greitai.

Tačiau – nedirba. Kodėl – kalbėjo nenoriai.
Žodis po žodžio pradėjo aiškėti pobjaurė tiesa: šešiolikmetes ir jaunesnes moksleives Lietuvoje įžūliai ir atkakliai bandoma įtraukti į švelnesniais terminais užmaskuotą prostitucijos verslą. Prie skelbimų nurodyto amžiaus, 14 – 17 metų, niekas nebepaiso. 
O apie tai kalbėti viešai – reikia.

Kas gi vyksta?

Merginos iš Klaipėdos, Vilniaus, Kauno, Utenos pasakojo susilaukę pasiūlymų „virtualiai pabendrauti su žmonėmis iš įvairių pasaulio šalių“. Kai kurioms žadėta, kad dirbdamos galės pagerinti savo anglų kalbos žinias ir užmegzti naudingų pažinčių visame pasaulyje. Kitoms aiškinta, kad vebmodelio darbas pelningas ir legalus, o ir nieko bloga nereikėsią daryti, bet net jei teksią, tai bendrautų su užsieniečiais, „ir vis tiek niekas nesužinos“. „Verslininkai“ atkaklūs ir įkyrūs, nesiliauja įkalbinėję, rašo elektroninius laiškus, SMS žinutes.

„Po vienintelio skambučio, kai atsisakiau, manęs dar ilgai nepaliko ramybėje: pradėjau gauti po 6 – 7 žinutes kasdien“, – pasakojo 16 –metė Karolina iš Klaipėdos, prieš keletą savaičių viename labiausiai lankomų skelbimų portalų pasiskelbusi, kad ieško darbo vasarai.

Lietuvos „Caritas“ atstovės, jau 12 metų teikiančios pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms, sako tiesiai: pasiūlymai dirbti vebmodeliu – tik gudrybė, „minkštas“ būdas įtraukti nepilnametes į prostituciją. Vebmodelių verslas Lietuvoje balansuoja ant slidžios ribos: pati veikla pas mus nedraudžiama, bet įtraukti į prostituciją, o dar – nepilnametę, jau nusikaltimas. Todėl policijos atstovai su tokiais atvejais susidūrusias nepilnametes ragina nedelsiant kreiptis į policiją.

Tačiau tokius dalykus įrodyti – sunku. Lengviau – užkirsti kelią, tad vietoje kai kurių darbo ieškančių moksleivių paskelbtais telefonais pirmiau atsiliepia mamos arba tėčiai.

Ieškojo ir tikėjosi kitokio darbo

Vos mokyklose prasidėjus atostogoms, skelbimų portaluose 5 – 6 kartus išaugo darbo ieškančių moksleivių skelbimų skaičius.

„Moku gerai skaičiuoti atmintinai, labai gerai gaminu maistą, esu draugiška, moku bendrauti su žmonėmis, moku truputį rusų ir anglų, esu dirbusi padavėja. Man 16 metų“. „Ieškau darbo vasarai Vilniuje. Esu drąsi, atsakinga, savarankiška. Norėčiau dirbti paslaugų sferoje: padavėja, pardavėja“. „Bendraujanti, tvarkinga, atsakinga, nebijau darbo! Man 17 metų.“ „Esu mergina 16 metų ir ieškau darbo pajūryje. Esu darbšti, sąžininga, tvarkinga , greitai prisitaikau aplinkoje, aktyvi, bendraujanti. Turiu patirties: esu dirbusi kambarine, pardavėja“.

Taip ar panašiai internete prisistato dešimtys darbo vasarai ieškančių 15 – 17 metų moksleivių. Tačiau dirbti norėtų šimtai, o rimtus, padorius, tikro darbo pasiūlymus galima suskaičiuoti ant pirštų. Dažniau siūlomas darbas be sutarties, neaiškiam laikotarpiui, vengiant tiksliai įvardinti, ką reikės dirbti.

Baimindamasi galimo išnaudojimo, apgaulės, kad nesumokės atlyginimo, dažna šeima savo paauglio net ir neleidžia dirbti. Taip buvo klaipėdiškės Karolinos šeimoje. O paskambinus šešiolikmetei Sigitai, atsiliepė jos mama. „Susilaukėme pasiūlymų, tačiau – nė vieno padoraus ir rimto. O nederamų, netinkamų – buvo“, – neslėpė moteris.

„Darbdaviai“ persekiojo žinutėmis

Išvaizdi keturiolikmetė uteniškė Inga dabar jau gailisi, kad prie skelbimo įdėjo savo nuotrauką. „Darbdavių“ buvo ne vienas: gyrė jos išvaizdą, žadėjo, kad pokalbių svetainėje ji ne tik gerai uždirbs, bet ir susiras draugų visame pasaulyje. Ingai buvo žadama, kad prieš kamerą reikės tiktai pasikalbėti. Klaipėdiškė Karolina kvietimo dirbti vebmodeliu sulaukė jau antrą dieną, kai internete patalpino skelbimą. Įkyrūs siūlytojai ilgai neatstojo: diena iš dienos vieną po kitos rašė žinutes, kartais – po 6- 7 per dieną.

„Jei būtų iš tiesų normalus, legalus, padorus darbas – niekas taip neįkalbinėtų. O juo labiau – nebūtų pažadų, kad viskas bus slaptai, niekas nesužinos. Būti vebmodeliu merginai tikrai nėra tinkamas užsiėmimas“, – įvertino pašnekovė.

Tiesa apie tikrąjį darbą paaiškėja vėliau

Pagalbą prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms teikiančios organizacijos Lietuvos Caritas socialinė darbuotoja Jolita Juškevičienė merginoms pataria jokiais būdais neįsitraukti į įtartinus darbo pasiūlymus, o jei kvies į darbo pokalbį – neiti.

„Sąvadautojų veikla Lietuvoje nėra pastebima. Tačiau visa tai vyksta jau seniai, o Lietuvoje veikia ištisa armija sąvadautojų, kuriems internetas yra labai palanki erdvė verbuoti merginas“, – pastebėjo pašnekovė.

Sąvadautojai puikiai išnaudoja aplinkybę, jog šiais laikais jaunuoliams itin sudėtinga susirasti nors laikiną darbą. O pinigų įvairiems poreikiams – labai norisi. Dažniausiai tai ir tampa „kabliuku“, bet veikiama labai gudriai. Verbuotojai – puikūs psichologai.

„Paprastai nepilnametėms užsiimti prostitucija tiesiai niekas nesiūlo. Psichologai ir socialiniai darbuotojai tokį būdą vadina „švelniu įtraukimu“. Iš pradžių merginai pasiūloma veikla, kuri nėra prostitucija, bet yra arti tos ribos arba kažkaip su tuo susijusi. Pavyzdžiui, dirbti vebmodeliu, šokti striptizą, tapti topless padavėja.

“Nieko čia baisaus”

Įtikinėjama, kad tai nieko baisaus, kad tiesiog užteks pabendrauti per kamerą internetu su vyrais, kurie yra net ne iš Lietuvos, ir niekas apie tai nežinos. Gali būti siūloma sudaryti darbo sutartį, tačiau joje neužsimenama apie seksualinių paslaugų teikimą. Tačiau vėliau paaiškėja kitokia tiesa: kad prieš tą kamerą dorai nepadirbsi – „klientai“ tuojau pat atsijungia. Kad uždirbtum pelno “šeimininkui”, ir dar kažkiek liktų už darbą, prieš kamerą tenka daryti viską, ko pageidauja „klientas“. Tas pat – su striptizu.

Viskas vyksta tarsi nejučia, palengva: pirmiausia mergina įtraukiama į tą aplinką, į tą atmosferą, o vėliau – alkoholis, narkotikai, įkalbinėjimai „visi taip daro“, „čia nieko baisaus“. Jauną žmogų, neturintį gyvenimo patirties, negebantį numatyti savo veiksmų padarinių, paveikti lengva“, – kalbėjo J.Juškevičienė.

Kur ieškoti pagalbos?

Įsivėlus į neaiškių darbdavių pinkles, J.Juškevičienė pataria nepasiduoti psichologiniam spaudimui, šantažui, kad bus paviešinti įrašai, nuotraukos: visa sąvadautojų veikla grindžiama baime ir kontrole. Svarbiausia – netylėti. Pirmiausia reikėtų kreiptis pagalbos į artimus žmones, į suaugusiuosius, kuriais galima pasitikėti, su kuriais galima pasikalbėti – ir kurie sugebėtų apginti. Jei tokių nėra – skubiai kreiptis į policiją, į nevyriausybines organizacijas, tokias, kaip „Caritas“.

Per dvylika metų, kai Lietuvos Caritas teikia pagalbą prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms, iš 620 moterų, kurios kreipėsi pagalbos, 40 proc. buvo įsitraukusios ar įtrauktos į prostituciją Lietuvoje.
Jauniausiai iš jų buvo 12 metų.

Gresia ir baudžiamoji atsakomybė

„Dažniausiai už tokio pobūdžio skelbimų slepiasi siūlymai dirbti prostitute. Merginos išnaudojamos, atimami jų dokumentai, pasitaiko atvejų, kai jos apgaule įkalbamos išvažiuoti dirbti į užsienio šalis, kur taip pat įtraukiamos į prostituciją“, – perspėjo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Komunikacijos skyriaus viršininkas Ramūnas Matonis.

Pašnekovas sakė, kad skelbimuose siūlomos veikos mūsų šalyje nėra uždraustos, tačiau tokiuose skelbimuose galima įžvelgti įtraukimo į prostituciją požymių, o tai jau nusikalstama veika. Už ją pagal Baudžiamojo kodekso 308 straipsnį numatyta bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 3 metų, o bet kokiu būdu įtraukęs į prostituciją nepilnametį, asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo 2 iki 7 metų. Už tokias veikas atsako tiek fizinis, tiek juridinis asmuo.

„Jei mergina sulaukia tokio pasiūlymo, siūlome kreiptis į artimiausią policijos įstaigą, kad tokie atvejai būtų tiriami“, – pakomentavo R.Matonis.

Rasa Masiokaitė

– Padėkite. Aš nebenoriu vogti, – tokiais žodžiais prabilo jaunas vyras, antradienį įžengęs į „Tauragės kurjerio“ redakciją. Tai, ką vėliau vyriškis papasakojo, privertė ne kartą krūptelti. Šokiruojanti istorija apie vergovę lietuviams užsienyje, nesiskaitymą ir pažeminimus, apie fizinį ir psichologinį smurtą. O išeitis – arba sėsti į kalėjimą, arba būti nužudytam.

Siautėja „galvų“ medžiotojai

Mudviejų pokalbis netruko ilgai, bet per tą pusvalandį Romas (vardas pakeistas) spėjo iškloti visą teisybę apie šių dienų vergystę tautiečiams užsienyje. Anot pašnekovo, Tauragėje veikia gerai organizuota asmenų grupė, ieškanti žmonių, kuriuos būtų galima parduoti užsienio pirkliams. Labiausiai tinkama kategorija – menkai išsilavinę, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos, darbo, neretai – teisti, artimųjų netekę jauni vyrai ir moterys. Romas tikina, kad už vieną „galvą“ aukų ieškotojai gauna po 200 litų. 

– Tokie žmonės paprastai prilimpa kaip tikri draugai, būna savi tol, kol pavyksta įkalbėti vykti į užsienį uždarbiauti arba bent jau imtum svarstyti tokią galimybę. Pirmą kartą į užsienį vykau savo noru. Tiesa, tada nežinojau, kad važiuoju vogti. Ir tik kai pasieki savo svajonių šalį, paaiškėja, kad tapai vergu: iš tavęs atimamas asmens dokumentas ir paaiškinama, kad dirbsi ne sau, o kitam, – atvirai dėstė trisdešimtmetis.

Romas neslepia savo gyvenimo klaidų – teko ne vienerius metus praleisti belangėje tiek Lietuvoje, tiek dabar jau ir užsienyje. 
– Kalėjimas man ne naujiena, jo nė kiek nebijau. Todėl belangė man ir pasirodė geriausia išeitis norint pasprukti nuo savo atkaklaus „darbdavio“, – prisimena tauragiškis.

Vadovauja Antanas

– Tokių parduotuvių niekada nebuvau ir tikriausiai niekad nebūčiau akyse regėjęs, jeigu ne ši gyvenimiška patirtis. Užsienio didžiuosiuose prekybos centruose dažniausiai ir vogdavome. Yra ir mažesnių parduotuvių, o pačios mažiausios priklauso „babajams“ (taip užsienyje lietuviai vadina azijiietiško gymio žmones – aut. past.). Jose irgi teko „darbuotis“. Iš to ką pavogdavome mums leisdavo pasilikti šiek tiek alkoholinių gėrimų ir cigarečių. „Darbdavys“ vis aiškindavo, kad pinigų neuždirbome, kad jam nepavyko prekių parduoti ir t.t. Trumpai tariant, užsienyje mūsų niekas žmonėmis nelaikė ir nežadėjo nieko gero, tik kėlė reikalavimus. Žinia, yra tokių lietuvių, kurie, neturėdami tvirto pagrindo po kojomis Lietuvoje, užsienyje sutinka gyventi skurdo sąlygomis ir sutinka su visais „darbdavių“ reikalavimais. Bet aš ne toks, man geriau skursti savo tėvynėje, – pasakojimą tęsia Romas.

Romas teigia, kad visos šios sistemos reikalus tvarko ir organizuoja tauragiškis Antanas.
– Jo pavardę galėsiu pasakyti tik tada, kai jausiuosi saugus, – paprašytas įvardinti „darbdavio“ pavardę, atsakė Romas.

Vogti užsienyje nugabentiems tautiečiams, Romo teigimu, tenka viską, ko reikia ar gali prireikti „darbdaviui“ ir jo šeimai. Tenka vogti „einamas“ prekes, kurias pardavęs darbdavys galėtų sumokėti mokesčius ir gyventi kaip „baltas žmogus“. O „darbuotojams“ namuose vietos gali ir neatsirasti, pavyzdžiui, Romui teko pasivogti savo gyvenamąjį būstą – palapinę. 
Kita vertus, gyvenamasis būstas Škotijoje, pašnekovo teigimu, lengvai įsigyjamas:
– Darydavome labai paprastai. Kaip visi lietuviai, lenkai ir rusai ten daro. Nieko tai nestebina. Reikia nusižiūrėti negyvenamą namą ir į jį įsilaužti. Bet prieš tai derėtų pasirūpinti spyna. Mat įsilaužus būtina nedelsiant pasikeisti spyną, kad atvykus policijai galėtum lyg tikras šeimininkas atverti duris ir parodyti namų raktą. Niekas iš taip užgyvento namo Škotijoje neturi teisės žmonių išvaryti į gatvę – reikia teismo sprendimo. O tai – ilgos procedūros. Kol jos vyksta, galima apsižiūrėti kitą gyvenamąją vietą, – gyvenimo subtilybes dėstė tauragiškis.

„Verslas“ klesti ne pirmus metus

Pasak jo, šio užsienyje gyvenančio tauragiškio prieglobstyje tokių „darbuotojų“ kaip Romas yra ne vienas ir ne du. Natūralu, kad dalis jų nesugeba vogti, todėl Antanas juos ne tik keikia, bet ir auklėja kumščiais.
– Yra ten likęs 19-metis Marius iš Šilutės rajono. Vaikinas į kailį gauna per dieną po 10 kartų. Verkia. Antanas jam ne kartą grasino, kad jei neišmoks vogti – parduos kaip prostitutę. Gal dėl jauno amžiaus, gal dėl nežinojimo iš tokių grasinimų vaikis tik šaiposi – netiki, kad vyrą galima paversti prostitute. O aš žinau, kad tai įmanoma. Todėl siūliau jam bėgti su manimi kartu, bet šilutiškis pabūgo. Jis tik verkė ir prašė, kad, jeigu pasieksiu Lietuvą, nuvažiuočiau į jo namus, papasakočiau jo mamai, jog jis gyvas, – situaciją „darbovietėje“ nušvietė Romas.

Kiek iš viso žmonių „dirba“ Antanui, vyras neatsakė. 
– Tuo jis užsiima gal jau 10 metų. Kiek žmonių jis užverbavo, kiek išvežė „dirbti“, kiek jų gyvena užsienyje, kiek yra dingusių be žinios, niekas negali pasakyti. Įtariu, kad dalis tautiečių, neįvykdžiusių „darbdavio“ reikalavimų, jau ilsisi svetimos šalies žemėje. Todėl man neramu dėl Antano prieglobstyje likusio Mariaus likimo. Žinau dar vieną tokį nukentėjusįjį, kuris atsisakė vykdyti „darbdavio“ nurodymus – jam kojas automobiliu keliskart pervažiavo. Niekas ten nežaidžia: jeigu būsi žioplas – negrįši per amžius, jeigu ginčysiesi – pakas ir niekas nesuras, o jei suras, palaidos kaip neatpažintą asmenį.

Į gimtinę deportavo

Į Tauragę parsigavęs vyras papasakojo savo pabėgimo nuo „darbdavio“ planą. Eilinę dieną išėjo į prekybos centrą. Romas jau seniai audė mintį, kad geriausias būdas pasiekti Lietuvą – sėsti už smulkų nusikaltimą Škotijoje. Taip ir padarė: parduotuvėje išsirinko butelį geros degtinės, vaikščiodamas ją išgėrė, po to – dar vieną, paskui patraukė į karštų patiekalų skyrių, kur nugvelbė ir suvalgė tik ką iškeptą vištą.

– Mačiau, kad parduotuvės apsauginis mane stebi. Matyt, kol gėriau degtinę, jis galvojo, kad išeidamas sumokėsiu už išgertus butelius, Škotijoje normalu kasoje pateikti jau ištuštintą butelį. Įtariau jis sužiuro tik kai ėmiau užkandžiauti. O baigęs doroti vištą priėjau prie jo ir pasakiau, kad jau gali kviesti policiją, nes už prekes nemokėsiu, – pasakoja Romas.

Už tokią vagystę Škotijos areštinėje ilgai niekas nelaiko – po dviejų parų paleidžia. Romas suprato, kad jo planas neišdegė, o tauragiškis Antanas jo jau lauks ir vėl teks vergauti.
– Todėl policininkui, kuris mane vedė iš areštinės, „užvažiavau į ausį“ šiaip, be priežasties. Tada mane vėl uždarė. Šįkart 8 mėnesiams. O atlikęs bausmę buvau iš Jungtinės Karalystės deportuotas. Birželio 7 dieną per Rygą buvau parskraidintas į Vilnių. Iki Tauragės jau turėjau „kapstytis“ savo jėgomis – jokių pinigų niekas man nedavė, neturėjau net asmens dokumentų.

Teko grįžti ir pėsčiomis

Sudėtingas ir ilgas kelias į namus Romui nebe pirmas. Tas pats Antanas jį uždarbiauti išgabeno du kartus, trečią – „darbdavio“ žmogus. Tad Romas buvo deportuotas iš Suomijos, kur įkliuvo vogdamas, o iš Vokietijos teko grįžti pėsčiomis.
– Žinote istoriją apie Mindaugą, kuris iš Vokietijos ėjo pėsčiomis? Tarp kitko, vaikinas tąsyk tiesą kalbėjo, kad buvo verčiamas vogti, kad bėgo ir t.t. Nes į Vokietiją mane išgabeno tas pats žmogus kaip ir Mindaugą. Ir aš kaip Mindaugas iš Vokietijos į Lietuvą leidausi pėsčiomis, – prisiminė kelerių metų senumo įvykius Romas.

Vokietijoje, policijos dėka, vyras galėjo keliauti po šalį nemokamai. O Lenkijoje prasidėjo vargai: valgio teko prašyti pas Lietuvos „furistus“, sustojančius poilsio degalinėse. Ten pat Romas „apsirūpindavo“ cigaretėmis bei gėrimais. Tačiau namo savo tautiečio lietuviai nevežė.
– Gal bijojo mano išvaizdos, gal kad neturėjau dokumentų. Todėl mano kelionė į namus užtruko visą mėnesį: pėsčiomis per Lenkiją nuėjau 200–300 km. O po to iki Lietuvos pavėžėjo lenkas. Buvau sau prisiekęs, kai pasieksiu Lietuvą, pabučiuosiu žemę. Taip ir padariau, kai sustojome Marijampolės rajone, – prisimena tauragiškis.

Sulaukė grasinimų

Po pastarosios deportacijos praėjo dar visai nedaug laiko, bet Romas jau sulaukė atgarsių, kad ilgai laisve jis nesidžiaugs – į Lietuvą parvažiuoja Antanas. Romas ne juokais sunerimo, nes žino, su kuo turi reikalą:
– Nežinantiems galbūt atrodo juokinga, o aš žinau, kad čia veikia rimta grupuotė: juokų būti negali. Ir dabar žinau, kad jeigu Antanas grįš, aš vėl atsidursiu kokioje nors užsienio valstybėje. Norėsiu to ar ne. Juk taip jau buvo du kartus – atsibundu svetimoje žemėje. Vieną kartą taip mane išgabeno tiesiai iš ligoninės, antrąkart tariamas bičiulis pakvietė išgerti. Vėliau sužinojau, kad į degtinę jie įpila klofelino, kad auka nejustų, kur veža. O kirtę užsienio valstybės sieną, kaip sakiau, mes, iki tol buvę „aukso vertės“, tampame net nebe žmonės, – kalbėjo tauragiškis.

Romas tikino buvęs ir Tauragės policijoje – bandė rasti iš senų laikų pažįstamų kriminalistų. Deja, veltui. Pabandė kažkam iš pareigūnų pasiguosti ir paprašyti pagalbos, tačiau sulaukė tik pašaipos, jog jis turi džiaugtis, kad galės užsienyje pagyventi. O tuo pačiu ir vietos pareigūnams esą nebebus bereikalingo darbo rūpintis Tauragės „bomžais“. 

Romas tikino ketinęs atvesti dar daugiau liudytojų, jeigu reikia, padaryti garso įrašą, atskleisti visas jam žinomus su šiuo verslu susijusius asmenis, o mainais prašė tik vieno – juo patikėti ir suteikti pagalbą. 
– Jeigu manimi niekas nepatikės, niekas nenorės išgirsti ir suprasti, imsiuosi veiksmų. Dar nežinau, nesugalvojau, ką darysiu, bet teismo funkcijų imsiuosi pats. Nebeleisiu, kad tokie žmonės engtų kitus, kad išnaudotų šiaip likimo nuskriaustus žmones. Noriu, kad jie suprastų, jog gali visko netekti, gali likti tokie kaip mes, kurie nieko neturime. Man tas pats, esu kalėjime daug laiko praleidęs, – žadėjo Romas.

Prieglobstį suteiks „Caritas“

Susisiekiau su Lietuvos „Carito“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadove Kristina Mišiniene. Moteris žadėjo būtinai Romui pagelbėti. 
– Būtina šį žmogų globoti, kur nors apgyvendinti, juo būtinai pasirūpinsime. Tokių istorijų, deja, gana daug. Didžioji įvykių dalis vyksta būtent taip. Jo žodžiais neturime pagrindo abejoti, – sakė „Carito“ atstovė.
Ji primena, kad prekyba žmonėmis apima ne vien tik prostituciją. Prekiauti galima tiek moterimis, tiek vyrais. 

– Prekyba žmonėmis – žmonių verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar jų priėmimas gąsdinant, panaudojant jėgą ar kitas prievartos, grobimo, apgaulės, sukčiavimo formas, piktnaudžiaujant padėtimi ar pažeidžiamumu arba mokant ar priimant pinigus ar kitą naudą tam, kad būtų gautas kito tą žmogų kontroliuojančio asmens sutikimas siekiant išnaudoti. Išnaudojimas apima kitų asmenų išnaudojimą prostitucijos formą ir kitas seksualinio išnaudojimo formas, priverstinį darbą ar paslaugas, vergiją ar veiklą, panašią į vergiją, tarnystę ar organų pašalinimą. Tarp kitko, iš savo darbo praktikos galiu pasakyti, kad bene labiausiai šiame „versle“ iš visos Lietuvos išsiskiria būtent Tauragės regionas, – sakė K.Mišinienė. 

Tauragiškio Romo istorija netruko susidomėti ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro Prekybos žmonėmis tyrimo skyrius bei Klaipėdos apygardos prokuratūra. Pareigūnai siekia išsiaiškinti nusikaltėlių tinklą Tauragėje.

Lietuvoje už prekybą žmonėmis yra baudžiama

Įstatymas numato, kad tas, kas pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba sumokėdamas pinigus ar suteikdamas kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš šio asmens prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo 2 iki 10 metų. O jeigu tokia pati veika padaroma keliems asmenims, baudžiamas 4–12 metų laisvės atėmimu. Už prekybą žmonėmis atsako ir juridinis asmuo.

Praėjusių metų gegužę Tauragės prokuratūroje lankėsi Norvegijos teisėsaugos pareigūnai

Šios šalies miesto Bergeno apylinkėse 2009–2010 metais vyko masinės vagystės iš prekybos centrų, kuriuose dalyvaudavo iš Tauragės apylinkių užverbuoti nepilnamečiai. Tuo metu įtarimai organizavus stambaus masto vagystes buvo pareikšti dviem organizatoriams iš Tauragės.

Žydrūnė Jankauskienė

Netrukus prieš Panevėžio teismą stos prekyba žmonėmis kaltinami šeši asmenys, kurie kaltinami į prostituciją įtraukę ir nepilnametes.

Prokuratūra praneša, kad trečiadienį, birželio 19 d., perduota byla, kurios šeši asmenys bus teisiami už merginų, tarp jų ir nepilnamečių, įtraukimą į prostituciją ir siekimą pelnytis iš to, ketinimą išvežti į užsienį ir parduoti, už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis su tikslu platinti, siekimą platinti nepilnamečiams, už poveikį nukentėjusiam asmeniui ir kitas nusikalstamas veikas.

„Dar viena teismą pasiekusi didelės apimties sudėtinga prekybos žmonėmis byla padėjo atskleisti 14 naujų žmogaus orumą žeidžiančių nusikalstamų veikų ir pateikti kaltinimus šešiems labai sunkiais nusikaltimais įtariamiems asmenims“, – teigia Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras Justinas Pupka.

Šiuo metu Panevėžio apygardos prokurorai vadovauja 10 ikiteisminių tyrimų, susijusių su organizuotu nusikalstamumu ir prekyba žmonėmis. Teisme nagrinėjamos dvi prekybos žmonėmis baudžiamosios bylos, kuriose prokurorų kaltinimai pateikti septyniems asmenims. Už prekybą žmonėmis bausmių jau sulaukė 25 nuteistieji, teismo pripažinti kaltais ir į prostituciją pardavę ne vieną dešimtį merginų, tarp jų ir vaikų.

Trys nukentėjusiosios, gyvenančios užsienyje, pirmą kartą šalyje buvo apklaustos nuotoliniu būdu – pasitelkus garso ir vaizdo priemones. Pasak Panevėžio apygardos vadovo, konferencinis ryšys yra labai patogus tokių tyrimų apklausos būdas.

Pernai iš šalyje ištirtų prekybos žmonėmis dešimties nusikalstamų veikų – septynios jų buvo ištirtos ir perduotos teismui Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorų.

„Šios svarbios veiklos rezultatams didelės įtakos turi nuoseklus prokurorų ir tyrėjų darbas su į prekeivių pinkles pakliuvusiomis merginomis, bendradarbiavimas su pagalbą teikiančia organizacija Caritas“, – teigia Justinas Pupka.

Sostinės centre praeivių akis traukė plėšytomis pėdkelnėmis ir suveltais plaukais stovinčios merginos, laikančios ryškius plakatus. „Aš galėčiau būti tavo dukra“, „Draugystė parduodama“ ir kiti užrašai bandė atkreipti visuomenės dėmesį į prekybos žmonėmis aukas. Viešą akciją inicijavo būsimo bendro Lietuvos, Danijos ir Vokietijos filmo „Pabėgimas iš Saulės miesto“ („Escaping Sunshine“) kūrėjai, šiuo metu renkantys trūkstamas lėšas filmui „minios finansavimo“ interneto svetainėje.

„Norime mažinti visuomenės abejingumą ir leisti žmonėms geriau suprasti, kaip vyksta prekyba žmonėmis. Lietuvoje įprasta bijoti seno nepažįstamojo, kuris iš už kampo tave pagaus ir išveš parduoti į kitą šalį. Bet iš tiesų viskas vyksta kitaip. Dažniausiai parduoda artimi žmonės – šeimos nariai, draugai, tie, kuriais pasitikime. Todėl filmu kviesime susimąstyti apie draugystę ir žmones, kurie mus supa, – akciją aiškino filmo „Pabėgimas iš Saulės miesto“ režisierius, Lietuvoje gyvenantis danas Allanas Andersenas. – Norėčiau pabrėžti, kad tai nebus niūrus filmas, parodantis Lietuvą kaip nelaimingą šalį. Atvirkščiai. Pasakosime istoriją apie dvi drauges, galvojančias, kad kitoje šalyje žolė bus žalesnė nei namuose. Jos nusprendžia pabėgti į Daniją ir ten supranta, kad vis dėlto Lietuvoje viskas daug gražiau.“
Filmo temą įkvėpė tikri įvykiai – 2011 metais lankydamasis Danijoje, režisierius perskaitė apie Kopenhagoje iš nelaisvės išlaisvintą lietuvaitę. Ši istorija su laiminga pabaiga, anot A.Anderseno, suteikia vilties, kad net patekus į nelaisvę visada yra išeitis.

„Lietuvos Carito duomenimis, nuo 2001 metų į juos pagalbos kreipėsi per 600 parduotų moterų – tačiau tai tik aisbergo viršūnė. O kiek nesikreipė?.. Lietuvoje nepagalvojama, kad dažnai prostitucija užsiimančios moterys yra prekybos žmonėmis aukos, kurios tai daro ne savo noru. Mes norime viešinti šią problemą ir padėti tokioms organizacijoms kaip Lietuvos Caritas, – pabrėžė filmo prodiuserė Rasa Miškinytė. – Kinas yra pati geriausia ir paveikiausia priemonė, todėl mes norime papasakoti emociškai paveikią ir įtraukiančią istoriją, kad jaunimas suprastų, jog ši problema gali paliesti bet ką. Ji egzistuoja visai šalia.“
Filmas „Pabėgimas iš Saulės miesto“ („Escaping Sunshine“) gavo 50 proc. finansavimą iš MEDIA programos su sąlyga, kad kitą tiek surinks patys kūrėjai. Lietuvos kino centras filmui šiemet skyrė 56 tūkst. litų, tačiau, norint neprarasti gautos paramos, lėšų dar trūksta. Šiuo metu filmas finansinį palaikymą bando gauti „minios finansavimo“ interneto portale, kuriame visi norintys gali paremti filmą, skirdami 5, 10 ar daugiau eurų.

„Matome, kad šis finansavimo modelis kol kas Lietuvoje labai sunkiai skinasi kelią, nors filmo tema – svarbi mūsų visuomenei. Žmonės kol kas dar nežino, kad ir jie gali prisidėti prie filmo gimimo, – apgailestavo prodiuserė. – Tačiau mes tikime šiuo projektu ir kursime ne tik filmą, bet ir visą socialinę kampaniją, atkreipiančią dėmesį į prekybą žmonėmis.“

XXI amžiaus vergija įgauna vis brutalesnių formų. Dieną – sunkus darbas apelsinų plantacijoje. Naktį – grandinė ant kojos, kad vergas nepabėgtų. Taip Ispanijoje su lietuviu elgėsi giminaitis.
Prekyba žmonėmis įgauna pagreitį. Vis daugiau lietuvių įkalinami užsienyje be pinigų, dokumentų ir teisinės pagalbos.

Ramų ir darbštų Marijampolės rajono gyventoją Rimantą jo giminaitis Arūnas Nastuzinas įkalbėjo važiuoti į Ispaniją ir pažadėjo duoti darbo. 43 metų vyras, su kitais aštuoniais žmonėmis išvežtas į Valensijos regioną Ispanijoje, pasijuto patekęs į pragarą.
Dvejus metus jam buvo dirbtinai auginamos skolos. Kai vyras pasipriešino, buvo prirakintas grandine prie kolonos, kad nepabėgtų. Atlyginimo jam nemokėjo, o maistui per savaitę duodavo 10 eurų (34,5 lito). Apie tokį šeimininko elgesį puikiai žinoję kartu dirbantys jauni kauniečiai iš pradžių tylėjo, o vėliau net padėjo terorizuoti skriaudžiamą vyrą, nes vylėsi, kad taip pelnys savo boso malonę.

Žadėjo gerą uždarbį

Kaime gyvenantis Rimantas vertėsi iš atsitiktinių darbų, jų vis trūko. Tad nebuvo sunku jį įkalbėti važiuoti dirbti į Ispaniją. „A.Nastuzinas žadėjo man, kad parūpins darbo apelsinų plantacijoje. O iš tikrųjų visus išnaudojo, nes buvo brigadininkas. Man pavyko pasprukti, o kiti vyrai toliau jam dirba be jokio atlygio. A.Nastuzinas nuolat įrodo, kad kiti jam skolingi. Daugiau nelaikau jo gimine”, – piktinosi Rimantas.

Skola užaugo bevažiuojant

Du mikroautobusai su žmonėmis iš Lietuvos į Ispaniją išvyko 2007-ųjų rugpjūtį. Vienu važiavo būsimieji samdiniai, o kitu – A.Nastuzinas su šeima.

Buvo sutarta, kad būsimieji darbininkai už nuvežimą iš Lietuvos į Ispaniją turės sumokėti po 150 eurų (520 litų). Tačiau kai jie atvyko į vietą, paaiškėjo, kad A.Nastuzinas, surinkęs žmones, priskaičiavo kiekvienam net po 1000 eurų (3450 litų) skolos. Skola esą atsirado dėl avarijos, patirtos Vokietijoje, nors automobilį vairavo ne samdiniai. Būsimieji darbininkai buvo šokiruoti, tačiau prieštarauti nedrįso, nes bijojo, kad visai negaus darbo. Jie nenujautė, kad nė vienas neuždirbs jokių pinigų net kelerius metus.

Pinigai – brigadininkui

Kai atvyko, iš visų buvo surinkti pasai. Darbo sutartys irgi liko pas A.Nastuziną. Atlyginimo nė karto negavo nė vienas iš darbininkų.
A.Nastuzinas išmokėdavo lietuviams po 20–30 eurų (69–103 litus) per savaitę. Rimantas gaudavo tik 10 eurų (34,5 lito). „A.Nastuzinas buvo brigadininkas. Gyveno ten jau seniai ir turėjo ryšių su ispanais. Jiems tikriausiai nerūpėjo, ar su mumis atsiskaitoma sąžiningai”, – pasakojo Rimantas. Brigadininkas sakydavo, kad atskaičiuoja iš savo pavaldinių lietuvių išlaidas už namo nuomą, vežiojimą į darbą ir net vakarėlius, kuriuos retsykiais surengdavo namo kieme.

„Jis nupirkdavo pigiausios mėsos šašlykams ir alaus. Vaizdavo geradarį, o paskui iš atlyginimo išskaičiuodavo net už tą pasilinksminimą. Vyrukai buvo jauni – jie nesigilino, ar su jais tinkamai elgiamasi. Be to, visi A.Nastuzino bijojo”, – pasakojo Rimantas.

Už lovą reikėjo mokėti po 115 eurų, už elektrą, vandenį – dar papildomai. Uždarbis už vieną maždaug 20 kilogramų dėžę surinktų apelsinų buvo vos 70 euro centų (2,40 lito). Ar jis toks buvo iš tikrųjų, lietuviai nežinojo, nes A.Nastuzinas jokių ataskaitų jiems nerodė.

Ėmė gąsdinti ir mušti

Po dvejų metų Rimantui nusibodo būti apgaudinėjamam ir negauti uždarbio. „Kai ėmiau reikalauti užmokesčio, A.Nastuzinas visai nustojo man duoti maistpinigių – neturėjau nė tų dešimties eurų savaitei”, – sakė Rimantas. A.Nastuzinas jį užgauliojo ir apstumdydavo. Jis nuteikė prieš Rimantą kitus tame name gyvenančius lietuvius. Jie buvo gerokai jaunesni ir bijojo darbdavio.

Vienas tiesiai prisipažino, jog supranta neteisybę, bet nerimauja, kad darbdavys negrąžins uždirbtų pinigų, jei jis kam nors prasitars, kaip išnaudojamas Rimantas. „Jie nesuprato, kad savo pinigų už tylėjimą neatgaus. Nė vienam iki šiol nesumokėta – jų skolos tik auga, o ne mažėja”, – sakė Rimantas. Vyras teigė, kad jaunesni už jį vyrai irgi gaudavo per veidą, jeigu neįtikdavo A.Nastuzinui. „Tai buvo tikra vergija. Net sunku įsivaizduoti, kad kas nors galėtų taip sau pajungti kitus žmones ir gyventi jų sąskaita”, – sakė Rimantas.

Dvejus metus badavo

Nuo 2007-ųjų iki 2009-ųjų sunkiai dirbantis vyras nuolat buvo alkanas. „Už dešimt eurų galėdavau nusipirkti du kilogramus dešros, kurioje mėsos beveik nebuvo, pakelį ryžių ir pigiausios pomidorų pastos. Tų produktų užtekdavo trims dienoms. Paskui badaudavau”, – sakė Rimantas. Darbas apelsinų plantacijoje smarkiai išbadėjusiam vyrui tapo per sunkus – jam nepavykdavo priskinti tiek vaisių, kiek reikalavo jos prižiūrėtojas lietuvis. Vyras negalėjo atgauti ir dokumentų, bet spjovė į viską ir paliko giminaičio nuomojamą namą.

Gyveno valkatos gyvenimą

Rimantas ispaniškai nemokėjo, bet sutikti ukrainiečiai, bulgarai ir armėnai padėjo jam gauti darbo. Kurį laiką jis skynė nektarinus. Šis darbas jam patiko. Be to, gaudavo normalų atlyginimą. Kai sezonas baigėsi, Rimantas ėmė valkatauti, nes pinigų grįžti į Lietuvą neužteko. Jis miegodavo kur papuola ir dirbdavo atsitiktinius darbus. Kartais jam kuo nors padėdavo naujieji draugai. Vyro padėtis buvo nekokia ir iš nevilties jis ėmė girtauti. Lyg tyčia jis vėl sutiko A.Nastuziną. Šis suprato, jog nebus sunku prikalbinti Rimantą grįžti atgal.
„Pamaniau, kad gal pavyks atsiimti savo daiktus ir bent dalį uždirbtų pinigų. Tačiau papuoliau į visišką vergiją”, – prisipažino Rimantas.

Apgyvendino garaže

Šįkart sąlygos tapo dar blogesnės. Rimantui buvo pasakyta, kad jis gyvens garaže. Vos tik prisikalbinęs giminaitį grįžti, A.Nastuzinas tuojau pat vėl užgiedojo apie tariamą skolą, kurią reikia atidirbti. Jis griežtai uždraudė gerti alų. Rimantui prasidėjo alkoholinė abstinencija, nes bastydamasis jis buvo įpratęs vartoti alkoholį.

Kad vyras nesugalvotų nepaklusti, A.Nastuzinas vakarais pririšdavo jį grandine prie kolonos, laikančios pastato konstrukciją. „Kol rišo per liemenį, kartais man pavykdavo išsilaisvinti. Tada ėmė rišti už kojos – kad jokiu būdu niekur neišeičiau. Mane atribojo nuo žmonių, draudė išeiti, o kai nepaklusdavau – mušdavo”, – sakė Rimantas.

Sykį A.Nastuzinas taip jį pridaužė, jog lūžo šonkaulis. Kai vyras bandydavo gintis, jo giminaitis paimdavo į rankas mačetę ir tardavosi, ką geriau būtų Rimantui nupjauti – ranką ar koją. „Pjausiu tai, už ką ispanai mokės didesnę invalidumo pašalpą. Tu sėdėsi prirakintas grandinėmis, o mes ūžausime”, – tyčiojosi A.Nastuzinas. Šį epizodą Rimantas yra papasakojęs ir užsienio žurnalistui, rašančiam knygą apie prekybą žmonėmis. Vėliau A.Nastuzinas savo giminaitį išvijo nakvoti į rūsį.

Paspruko, kai kiti maudėsi

Kad Rimantas nepabėgtų, šeši jaunesni vyrai buvo įpareigoti jį saugoti. „Vieną karštą dieną pastebėjau, kad namie nieko nėra. Visi išėjo prie jūros maudytis. Vargais negalais išsilaisvinau ir pabėgau. Pirmąją dieną pernakvojau pas pažįstamus, o paskui kreipiausi į policiją”, – sakė Rimantas. Policininkai negalėjo suprasti, ką nori papasakoti lietuvis. Jis buvo siuntinėjamas iš vieno skyriaus į kitą.

A.Nastuzino pasiųsti du lietuviai atėjo prašyti, kad policininkai paleistų Rimantą. Ispanai liepė palikti jį ramybėje. Rimantas buvo nusiųstas į vietinį socialinės pagalbos centrą. Padedamas armėno jis susirado Lietuvos konsulato telefono numerį ir papasakojo savo kraupią išnaudojimo istoriją. Jis buvo palydėtas pasiimti savo daiktų, o paskui laikinai apgyvendintas nakvynės namuose ir vėliau išsiųstas į Lietuvą.

Išvažiavęs užsidirbti Rimantas grįžo namo praėjusį rudenį – be pinigų, pažemintas ir iki šiol negalintis sulaukti profesionalios teisinių institucijų pagalbos.

Pagalbą suteikė „Caritas”

Grįžęs į Lietuvą vyras apsigyveno tuščiame motinos bute Marijampolės rajone. „Čia jo nelaimės nesibaigė. Sužinoję jo istoriją kreipėmės į seniūniją bedarbio pašalpos ir paskatinome išnaudojimo istoriją papasakoti policijai.

Tačiau Marijampolės policija iš paskutiniųjų stengėsi pasakojimą užrašyti taip, kad jai nieko nereikėtų daryti – esą nieko čia neįvyko. Pats sutiko padėti giminaičiui, tai pats ir kaltas”, – sakė „Lietuvos Caritas” socialinė darbuotoja Vilija Maršalkienė. Kad seniūnija sutiktų skirti pašalpą, irgi teko tarpininkauti socialinėms darbuotojoms.

Kai „Lietuvos ryto” žurnalistė mėgino išsiaiškinti, kodėl Marijampolės policija neatliko išsamaus tyrimo ir netraktavo nusikaltimo kaip galimos prekybos žmonėmis atvejo, tyrėjai atsakymų vengė ir siūlė skambinti vis kitam pareigūnui.

Policija netiesiogiai padeda nusikaltėliams
Kristina Mišinienė
„Lietuvos Caritas” projektų vadovė

„Visos Europos Sąjungos šalys konstatuoja, kad išnaudojimas darbe tampa masiniu reiškiniu, nes teisėsauga nesugeba įvardinti naujos rūšies nusikaltimų.
Marijampolės policininkai mūru stoja už išnaudotoją, teigdami, kad jie nemato nusikaltimo sudėties. Jie randa aibę niekinių argumentų, leidžiančių teigti, kad nieko neįvyko: gal žmogus pats norėjęs padėti giminaičiui. Pro ausis praleidžiamos detalės apie prievartinį laisvės apribojimą, psichologinį ir fizinį smurtą. Tampa akivaizdu, kad pažeidžiamo ir įvairių problemų turinčio piliečio teisėsauga apskritai nesiima ginti.

Tipiški tyrėjų argumentai – auka juk valkata ir girtuoklis. Tokia pozicija sukuria galimybę išnaudoti žmogų ir elgtis su juo kaip su daiktu. Kol policija nepersiorientuos ir neišmoks atskirti, kokie yra prekybos žmonėmis požymiai, šis nusikalstamas verslas klestės ir duos didžiulį pelną jo organizatoriams.

Praktika rodo, kad teisėsauga negina asmenų, turinčių psichologinių ir socialinių problemų. Jų parodymai iš anksto laikomi niekiniais. Tai tikrai gera žinia išnaudotojams ir prekiautojams žmonėmis.”

Kankinimo būdas – žinomas Lietuvoje

* Grandinė ne pirmą sykį tampa žmonių kankinimo įrankiu. 2007-aisiais savo sugyventinę grandine buvo prirakinęs Stanislavas Žukovskis.

* Varėnos rajono Jurgiškių kaimo gyventojas apvyniojo savo gyvenimo draugei (nuotr.) kaklą grandine, surakino ją spyna ir už grandinės nuogą tampė po kiemą. Šią egzekuciją matė nepilnamečiai vaikai.

* Neblaivus vyras moterį kankino kelias valandas, kol pats pavargo. Moteriai pavyko nubėgti iki kaimyno. Kaimynas iš pradžių norėjo pats išvaduoti moterį, bet paskui apsisprendė apie smurtą pranešti policijai.

* Storą surūdijusią grandinę nuo moters kaklo hidraulinėmis žirklėmis nupjovė Varėnos ugniagesiai. Pareigūnai sakė, kad net gyvuliai pievose pririšami smulkesnėmis grandinėmis.

* Dviejų metrų grandinė baigėsi kabliu. Juo S.Žukovskis daužė surakintą moterį – ant jos nugaros liko žymė nuo smūgių kabliu.

* Po vienų metų smurtu išgarsėjusį vyrą pakirto liga, o jo auka pasikorė. Juos pažinojusius žmones sukrėtė tai, kad kartu jau nebegyvenę žmonės anapilin išėjo tą pačią dieną.

* Varėnos rajono Jurgiškių kaimo pamiškėje moteris buvo rasta pasikorusi. Taip pasielgti ją paskatino žinia, kad tariamai bus įvaikinti abu jos vaikai.

* Mažamečiai po smurto namuose buvo apgyvendinti vaikų globos namuose. Praėjus porai valandų, kai buvo rasta pasikorusi moteris, iš Varėnos ligoninės buvo pranešta, kad po sunkios ligos mirė dešimčia metų vyresnis jos sugyventinis.

* Naudodamiesi moterų nuolankumu ir atlaidumu, girtaujantys vyrai demonstruoja išmonę jas kankindami. Ignalinos rajone girtas ūkininkas sumušė savo trijų vaikų motiną ir įstūmė ją į tvenkinį. Prieš tai vyras supančiojo jai kojas virve, o rankas surišo už nugaros.

* 30-metė žmona mirko šaltame vandenyje ilgiau nei tris valandas. Ją išgelbėjo pro šalį važiavęs nepažįstamas vyras. Į ligoninę patekusi moteris policijai iškart po įvykio pareiškė atleisianti 14 metų už ją vyresniam skriaudikui.

Audronė Urbonaitė

Už kiek parduotum savo geriausią draugą? Į šį klausimą filme „Escaping Sunshine“ (liet. „Pabėgimas iš Saulės miesto“) atsakymo ieško Lietuvoje gyvenantis režisierius iš Danijos Allanas van O. T. Andersenas. 
„Prieš keletą metų Danijos teisėsauga iš prostitucijos nelaisvės išvadavo nežmoniškomis sąlygomis laikytą lietuvę. Ją į prostituciją pardavė tautiečiai, lietuviai. Apie šią skaudžią tragediją kalbėjo visa Danijos žiniasklaida. Lietuvos, deja, ne…“ – prisimena režisierius A. Andersenas.

Stebėdamas danų ir lietuvių reakciją į įvykį, A. Andersenas nusprendė šio įvykio pagrindu sukurti filmą. Tai pasakojimas apie dvi Lietuvos abiturientes, nutarusias paskutinę vasarą prieš studijas praleisti kartu. Jos išvyksta į Daniją norėdamos užsidirbti. Tačiau gražiai prasidėjusi svajonių kelionė baigiasi, kai geriausia draugė nusprendžia parduoti kitą suteneriams.

„Neįtikėtina, tačiau prekyba žmonėmis dažniausiai prasideda nuo tų, kuriais labiausiai pasitikime. Tai gali būti draugai, kaimynai ar net šeimos nariai“, – sakė filmo prodiuserė Rasa Miškinytė.

Filmo projektas jau pelnė tarptautinį pripažinimą – Europos Sąjungos Media programa skyrė paramą projektui plėtoti, o Šiaurės ir Baltijos šalių bendros produkcijos mugėje Taline jis nugalėjo geriausio projekto nominacijoje.

Filmo „Escaping Sunshine“ kūrėjai siekia įtraukti visuomenę į prekybos žmonėmis problemos sprendimą.

„Įveikti XXI amžiaus vergovę galima tik bendromis pastangomis. Tikime, kad šis filmas padės apsaugoti ne vieną žmogų. Kviečiame kiekvieną prisidėti prie filmo pristatymo. Be privačių investuotojų šio tarptautinio projekto įgyvendinti neįmanoma.  Net ir keli litai gali padėti išgelbėti jūsų draugą, vaiką ar kaimyną. Surinktos lėšos bus skirtos filmo anonsui kurti ir organizacijai „Caritas“, kuri rūpinasi prekybos žmonėmis aukomis“, – teigė filmo prodiuserė R. Miškinytė.

Filmo kūrėjai tikisi, kad prie visuomenės informavimo apie XXI amžiaus vergovę aktyviai prisidės ne tik privatūs investuotojai, bet ir pavieniai neabejingi asmenys.

Filmo kūrėjai ketina surinkti apie 51 800 Lt (15 000 eurų), iš kurių 2 procentus skirs organizacijos „Caritas“ projektui „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“. Nesurinkus būtinos sumos, visi paaukoti pinigai bus grąžinti aukotojams.

Video reportažą galite peržiūrėti – 
http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=wLLy7SY_oLk

Filmo kūrėjų puslapis paramos platformoje “Manymade” – 
http://www.manymade.org/Project/Index/58

Filmo internetinė svetainė – 
http://www.escapingsunshine.lt/

Įtraukti merginą į prostituciją Lietuvoje ir tą patį padaryti Latvijoje, Estijoje ar bet kurioje kitoje šalyje. Tokie nusikaltėlių veiksmai atrodo itin panašūs (išskyrus faktą, kad antruoju atveju buvo kirsta valstybės siena), tačiau įstatyme jų traktavimas skiriasi kaip diena nuo nakties. 

Mat merginos pardavimas sekso pramonei, tarkime, Klaipėdoje ar Kaune, yra vertinamas kaip įtraukimas į prostituciją, o tokie patys veiksmai kitoje šalyje – prekyba žmonėmis. Pirmu atveju galima atsipirkti bauda, laisvės apribojimu arba laisvės atėmimu iki trejų metų, o antruoju – laisvės atėmimo bausme net nuo 2 iki 10 metų. 

Lietuvos „Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė portalui balsas.lt pasakojo, kad įstatyme apibrėžtas skirtingas požiūris į tokio pobūdžio nusikaltimus šiek tiek glumina. 
„Tai yra labai svarbi mintis, itin reikšmingas akcentas. Lietuvoje neturime atitinkamų sąvokų, kurios aiškiai nubrėžtų ribas. Egzistuoja ta pati prekyba žmonėmis ir šalies viduje. Jei pardavimas į Londono viešnamį yra prekyba žmonėmis, o pardavimas į Klaipėdos viešnamį – jau įtraukimas į prostituciją, vadinasi, kažkas yra negerai“, – svarstė K. Mišinienė. Anot jos, tokia nuomonė iš esmės yra neteisinga: „Veiksmai, kuriuos padaro nusikaltėliai, iš esmės nesiskiria. Todėl galbūt reikėtų papildyti kodeksą, kuriame nebūtų akcentuojamas sienos kirtimas. Pakeitus požiūrį, pavyktų šiek tiek pagerinti situaciją.“

Panašus kontrastas tarp bausmių atsispindi ir dar viename Baudžiamojo kodekso straipsnyje, kur apibrėžiamas pelnymasis iš kito asmens prostitucijos. Pirmoje dalyje teigiama, kad tas, kas turėjo pajamų iš kito asmens prostitucijos arba sąvadavo prostitucijai, yra baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Tas, kuris organizavo ar vadovavo prostitucijai arba gabeno asmenį šio sutikimu verstis prostitucija į Lietuvos Respubliką ar iš jos, jau yra baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. Suprantama, jeigu tokie patys veiksmai atliekami su nepilnamečiu, tada griežčiausia numatyta bausmė – iki 8 metų nelaisvės.