Category: Straipsniai – 2013

Siekdama bent iš dalies sumažinti prekybos žmonėmis apimtis Lietuva turėtų skirti pinigų vieningai sistemai, kuri leistų registruoti ir analizuoti karštuosius taškus, kuriuose šie nusikaltimai kelia daugiausia problemų. 
Kol tokios sistemos neturėsime, tol ir toliau teks susidurti su skaudžiais pavyzdžiais, kai seksualiniams tikslams ar priverstiniam darbui išnaudojamos moterys ir vyrai, o vagystėms ir nepilnamečiai. 

Apie situaciją su prekyba žmonėmis papasakojo Lietuvos Caritas projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė. 

– Kokia yra lietuviška prekybos žmonėmis problematika? – balsas.lt paklausė K. Mišinienės. 
– Mūsų organizacija jau 12 metų teikia pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms – tiek vaikams, tiek suaugusiems. Reikia paminėti, kad prekyba žmonėmis įvairėja. Praėjusiais metais baudžiamasis kodeksas buvo praplėstas paminint ne tik seksualinį išnaudojimą, bet ir įtraukimą atlikti nusikaltimus ar elgetavimą. Iš tikrųjų nusikaltėlių akiratis plečiasi, žmonių, kurie patenka į prekybos žmonėmis tinklą socialinė padėtis įvairėja. Kol kas neturime vieningos sistemos, kuri padėtų efektyviai spręsti šias problemas. Tai yra didelis iššūkis visoms atsakingoms Lietuvoje institucijoms. 

– Kaip konkrečiai jūsų organizacija padeda nukentėjusiems žmonėms?
– Teikiame psichologinę pagalbą nukentėjusiems nuo prekiautojų žmonėmis, rūpinamės, kad jiems būtų, kur apsigyventi. Taip pat padedame tiems, kurie nori bendradarbiauti su policija, liudyti prieš prekeivius žmonėmis. Ieškome jiems advokato, stengiamės visada būti kartu.

– Kokios yra prekybos žmonėmis problemos apimtys? 
– Iš tikrųjų realių skaičių niekas nežino. Jeigu juos žinotume, tikrai būtų lengviau viską išspręsti. Galiu pateikti tik mūsų įstaigos surinktus duomenis. Dirbame penkiuose Lietuvos miestuose – Kaune, Marijampolėje, Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje. Per metus padedame apie 100 nukentėjusių žmonių.
Bet čia tik labai nedidelis skaičius, ledkalnio viršūnė. Kol neturėsime vieningos sistemos, kaip galėtume prieiti prie aukų ir joms padėti, tol problemos apimtys bus nežinomos.

– Kokio amžiaus žmonės tampa prekybos žmonėmis aukomis? 
– Amžius svyruoja gana plačiame intervale. Jauniausia prekybos žmonėmis auka, kuriai teko padėti buvo vos 12 metų mergaitė, o vyriausia moteris – 43 metų moteris. Ilgą laiką, pagrindinis kontingentas, kuriam teko teikti pagalbą buvo moterys ir vaikai, kurie buvo išnaudojami sekso pramonėje. Tačiau paskutiniu metu daugėja vyrų ir nepilnamečių berniukų, kurie buvo išvežti priverstiniam darbui, vagystėms, plėšimams. 

– Kokie yra iš prekiautojų žmonėmis pinklių išgelbėtų žmonių likimai? 
– Iš tikrųjų sunku daryti apibendrinimus, nes kiekviena situacija yra kitokia. Taip, vieniems pavyksta sugrįžti į normalų gyvenimą, kitiems, deja, nelabai. Tai priklauso nuo labai daug faktorių. Jaunesni žmonės yra labiau traumuojami, todėl padėti jiems būna itin sunku.
 

Viena iš skaudžiausių prekybos žmonėmis krypčių – nepilnamečių išvežimas į užsienį. Vėliau dažniausiai jie išnaudojami vagystėms iš prekybos centrų ar plėšimams turistų pamėgtose vietose. 
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Odeta Tarvydienė teigia, kad daugiausia išnaudojami vaikai, kurie priklauso socialinių įgūdžių neturinčioms šeimoms. 

– Ar sunku iš Lietuvos teritorijos išvežti nepilnametį asmenį? – balsas.lt paklausė O. Tarvydienės.
– Noriu pabrėžti, kad dažniausiai išvežami vaikai, kurie priklauso socialinės rizikos šeimų grupei. Daugeliu atvejų jie išvežami turėdami nerūpestingų tėvų palaiminimą. Iš tikrųjų prekybos žmonėmis organizatoriai suvilioja tokias šeimas įvairiais pažadais, pasinaudoja jų pažeidžiamumu. Per pastaruosius keturis mėnesius susidūrėme su keliais atvejais, kai vaikai į užsienį išvyko su asocialių tėvų leidimu ir buvo ten sulaikyti dėl įvairių nusikaltimų. Tiesa, galime pasidžiaugti, kad vaikų seksualinio išnaudojimo užsienyje atvejų neturime užregistravę. Dažniausiai vaikai išnaudojami vagystėms. 

– Ar galima teigti, kad jūsų minimos asocialios šeimos praktiškai parduoda savo vaikus? 
– Dauguma tokių šeimų atstovų net nesupranta, ką jie daro. Turime vieną išskirtinį regioną Lietuvoje, iš kurio į užsienį vagiliuoti išvežama daugiausia nepilnamečių. Praktiškai visi atvejai, kurie buvo susiję su vaikų pervežimu užregistruoti Tauragėje.
Blogiausia, kad kartais yra pastebimas palankus visuomenės požiūris į tokius dalykus. Vaikų išvežimas į užsienį kartais net nėra laikoma nusikaltimu. Tikrai būna taip, kad nepilnamečiui grįžus iš užsienio, kai šis nepateko vietos pareigūnams į rankas, viskas yra pristatoma kaip sėkmės istorija. Reikia keisti tokį visuomenės požiūrį. Tokie dalykai neturi būti vertinami palankiai. Reikia aiškiai pasakyti, kad vaikai daro nusikaltimus. Labai svarbu aiškiai suvokti, kad tokių dalykų niekas netoleruos. 

– Kaip manote, kodėl būtent Tauragė tapo tokiu neigiamu pavyzdžiu bendrame Lietuvos kontekste? 
– Sunku pasakyti. Tiesiog pasitaikė vienas kitas „sėkmingas“ atvejis ir pamažu viskas nusistovėjo. Jei būtų buvęs griežtas požiūris į šią problemą, tai prekybos žmonėmis organizatoriai taip nedarytų. Šiuo atveju, nusikaltėliai nebijo būti sučiupti. Jie jaučiasi visiškai nebaudžiami. 

– Kas trukdo sėkmingai spręsti prekybos žmonėmis problemų? 
– Prekybos žmonėmis aukos dažniausiai nebūna tie gražūs paveikslai. Tai žmonės, kurie būna patyrę tam tikrų išgyvenimų, yra padarę įvairių klaidų gyvenime. Jeigu kalbėtume apie vaikus, t.y. tie, kurie būna apsivogę Lietuvoje, pabuvoję socializacijos centruose. Apskritai, kartais į tokius vaikus žiūrima ne kaip į aukas, o kaip į pažeidėjus. Neigiamas pareigūnų požiūris – bloga praktika. Toks požiūris pakerta jauno žmogaus pasitikėjimą savimi. Žmogaus, kuris kartais yra priverstas vagiliauti, kad galėtų išgyventi.

Audrius Bareišis

Prekybos žmonėmis tendencijos ir mąstai per daugelį metų nepakito, o problema šalyje išlieka tokia pat aktuali. Į prekiautojų žmonėmis pinkles pakliuvusiųjų nemažėja ir Šiaulių krašte. Lietuvoje ilgą laiką dominavo nuomonė, kad pagrindinis prekybos žmonėmis tikslas – seksualinis merginų išnaudojimas prostitucijai. Pastaruoju metu vis dažniau žmonės, dažniausiai socialiai, psichologiškai pažeidžiami, išnaudojami ir kitais tikslais – parduodami nusikalstamų veikų vykdymui (vaikai – vagystėms iš parduotuvių, elgetavimui, vyrai, vaikinai, moterys – priverstiniams darbams.)

Surandamas tik dešimtadalis išnaudotų žmonių

Lietuvos Caritas projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ nukentėjusiems asmenims padeda grįžti į visuomenę, susigrąžinti prarastą orumą bei vykdo prevencinę -švietėjišką veiklą šioje srityje.

Kasmet Lietuvos Caritas vykdomo projekto Šiaulių skyriuje suteikiama pagalba maždaug 20 naujų nukentėjusių Šiaulių krašto asmenų. Savo iniciatyva nukentėję asmenys pagalbos kreipiasi itin retai. Dažniausia aukas surandame patys arba į mūsų programą nukreipia kitos tarnybos ar įstaigos. Būtina paminėti, kad surandame tik maždaug dešimtąją dalį visų išnaudotų žmonių.

Į statistiką patenka tik tie atvejai, kai auka kreipiasi į policiją ir pradedamas ikiteisminis tyrimas. Yra akivaizdu, kad Šiaulių regione nukentėjusiųjų nuo prekeivių žmonėmis yra gerokai daugiau nei jų skelbiama baudžiamojoje statistikoje. Neretai apie galimus asmenų išnaudojimo atvejus nutyli atsakingos įstaigos, tarnybos. O pačios aukos vengia kreiptis ne tik į policiją – nepasitiki, bijo dėl savęs ir artimųjų, nežino savo teisių, – bet nesikreipia dažnai ir į socialines tarnybas. Aukų artimieji taip pat linkę nuslėpti, kur buvo jų artimas žmogus, kuo vertėsi, ar buvo patekęs į sekso ar darbo vergovę. Tokia tyla labai palanki nusikalstamam pasauliui.

Prostituciją gaubia mitologijos šydas

Kad suprastume, kodėl ir XXI – ame amžiuje vis dar prekiaujama vaikais, moterimis, pirmiausia reikia pažinti šį grėsmingą reiškinį, nes ši socialinė problema iki galo mūsų visuomenėje nėra suvokta. Prostitucija iki šiol apgaubta mitologijos šydu, kuris slepia galios santykius, prievartą ir išnaudojimą, ant kurių pamatų klesti sekso industrija. Bandymai idealizuoti prostituciją, sulyginant ją su bet kokia rutinine darbine veikla, tik dangstomas žiaurumas, smurtas prieš vaikus ir moteris.

Egzistuoja daugybė veiksnių, kurie mūsų šalyje, o taip pat ir Europoje sukuria sąlygas dideliam skaičiui moterų ir mergaičių būti įtrauktoms į prostituciją, tačiau skurdas ir paklausa yra esminė sekso industrijos varomoji jėga. O ir pati mūsų visuomenė savo neveiklumu, abejingumu, nepastebėjimu kas darosi šeimose, taip pat neigiamu požiūriu, kad aukos pačios kaltos, talkina prekeiviams žmonėmis bei pati sąlygoja rizikos grupių atsiradimą.

Projekto darbuotojai kasdien kovojantys už merginų, moterų grįžimą į normalų gyvenimą, dažnai stebi visuomenės, žiniasklaidos didelį susidomėjimą vien moterimis patekusiomis į prekeivių rankas, bet pasigenda visuomenės poreikio pasidomėti ir pagrindiniais sekso industrijos veikėjais – klientais ir suteneriais. Koks jų vaidmuo ir atsakomybė seksualinio išnaudojimo versle. Kad visuomenė gautų teisingesnę informaciją apie prekybos žmonėmis ir prostitucijos esmines priežastis, reiškinio paplitimą ir keistų nebylų neigiamą požiūrį į aukas, Lietuvos Caritas projektas organizuoja prevencinius-švietėjiškus renginius – konferencijas, apvalius stalus-diskusijas, seminarus, paskaitas bei akcijas.

Padeda nukentėjusioms

Šiuo metu Šiaulių regione nukentėjusiųjų, kuriems reikalinga įvairiapusė pagalba, pradedant medicinine ir psichologine, baigiant saugaus būsto suradimu bei palaikymu grįžtant į visuomenę, yra apie 40. Dažniausiai Šiaulių skyriuje padedama mergaitėms ir moterims, išnaudotoms sekso versle, atsidūrusioms užribyje, netekusioms pasitikėjimo savimi ir kitais žmonėmis. Didžioji dalis nukentėjusiųjų sudaro mergaitės ir moterys – nuo 15 iki 46 metų, tačiau jau yra teikta pagalba ir ne vienam vyriškiui, patekusiam į darbinį išnaudojimą Ispanijoje ir Italijoje.

Projekto Šiaulių skyriuje dirba dvi socialinės darbuotojos. Specialistės nukentėjusiems nuo prekeivių žmonėmis, sutenerių, verbuotojų padeda krizių atvejais, teikia ilgalaikę psichosocialinę pagalbą bei palaikomąją priežiūrą baigusiems reabilitacijos programą. Darbuotojos daro viską, kad nukentėjusieji sugrįžtų į visuomenę, moterys rastų sau ir savo vaikams palankią aplinką. Būtina pabrėžti, jog integracija, t.y. grįžimas į visuomenę yra ilgas ir sunkus kelias. Bendraudamos kasdien su nukentėjusiomis, matome, jog moterys ir ypač jaunutės mergaitės, prostitucijos subkultūros yra visiškai sužlugdytos, praradusios tikėjimą savimi ir kitais žmonėmis. Šioms palūžusioms merginoms privalome padėti mokytis gyventi iš naujo, ir tam prireikia ne vienerių metų.

Jaunos merginos, moterys ištrūkusios iš sekso vergijos dalyvaudamos reabilitacijos programoje atsigauna psichologiškai, o vėliau sustiprėjusios, stengiasi įgyti savarankiškam gyvenimui būtinų įgūdžių – išmoksta pasirūpinti savo ir savo vaikų sveikata, higiena, buitimi, susitvarkyti būtinus dokumentus, susirasti gyvenamą būstą, darbą.

Motyvuojant nukentėjusias siekti pokyčių savo gyvenime, mokant jas naujų gyvenimiškų įgūdžių socialinėms darbuotojoms talkina projekto savanorės, kurios be piniginio atlygio skiria savo laiką, žinias, energiją naudingam darbui projekte. Per bendravimą su savanoriais, projekto klientės įgyja naujų bendravimo su kitais žmonėmis įgūdžių, mokosi susitvarkyti namus, apsipirkti, pasigaminti valgį, užsiregistruoti darbo biržoje ir pan.

Talkina savanoriai

Šiaulių skyriuje kasmet talkina nuo 2 iki 8 savanorių – visos merginos. Savanorių skaičius kinta, atsižvelgiant į besikeičiančią savanorio gyvenimišką situaciją – vienos išvyksta dirbti į užsienį, kitoms atsiranda asmeninių problemų ar kitų planų.

Didesnė dalis savanorių – Šiaulių valstybinės kolegijos socialinio darbo specialybės studentės ar jau baigusios kolegiją, dirbančios.

27-erių metų Asta, baigusi socialinio darbo studijas šiame projekte dalyvauja jau trečius metus. Po specialybės įgijimo, nepavykus rasti darbo, mergina nusprendė savo įgytas žinias panaudoti savanoriaudama. Anot savanorės, ji patenkinta būdama šiame projekte reikalinga, galinti savo veikla prisidėti prie klientų socialinių ir psichologinių problemų sprendimo.

„Savanoriaujant šiame projekte labai svarbu kantrybė, supratimas, mokėjimas ne tik nukentėjusiąją nuraminti ir paguosti, bet ir pamokyti išsivalyti dantis, išsiskalbti rūbus, susitvarkyti kambarį ar įsiūti sagą“, – pasakojo Asta apie savo bendravimo patirtį su nukentėjusiomis merginomis.

Jos bendravimas su projekto klientėmis jų aplinkoje ir bendruomenėje padeda ne tik aukai keistis kaip asmenybei, bet ir jai pačiai suteikia papildomų žinių, naudingos praktinės patirties, gilesnio prekybos žmonėmis reiškinio suvokimo. Mergina kviečia studentus, pasirinkusius socialinio darbuotojo specialybę ar jau baigusius studijas savanoriauti ir taip labiau pažinti norimą įsigyti specialybę, ir save toje srityje.

Kviečia savanoriauti

26-erių metų savanorė Justina į projekto veiklą įsitraukė prieš 1,5 metų, studijuodama trečiame kurse. Anot merginos, savanoriauti nusprendė, nes norėjo išbandyti save, įprasminti savo laisvalaikį, padėti tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos.

„Mano pasirinktos specialybės objektas – glaudus bendravimas su žmonėmis, todėl tai yra puiki ir neįkainuojama praktika“, – dalijosi mintimis savanorė. Justina savanoriaudama dalyvauja įvairiose projekto veiklose – kartu su socialinėmis darbuotojomis organizuoja ir praveda prevencines švietėjiškas paskaitas – diskusijas prekybos žmonėmis tema Šiaulių miesto mokyklose, su kitomis savanorėmis rengia „Laisvalaikio klubo“ užsiėmimus klientėms.

Šių užsiėmimų tikslas – projekto klientėms formuoti naujus socialinius įgūdžius, skatinti jas bendrauti tarpusavyje, atsipalaiduoti, atsikratyti slegiančių minčių. Savanorė pasakojo, kad bendraujant su merginomis tenka joms padėti įvairiose situacijose – palydėti į įvairias įstaigas, tarnybas, slaugyti kai suserga, padėti prižiūrėti vaikus ar tiesiog pabūti drauge, pasišnekučiuoti prie kavos puodelio, kai joms labiausiai to reikia.

Justina taip pat kreipiasi į šiaulietes merginas, moteris, sugebančias bendrauti, įsijausti į kito žmogaus problemas, kviesdama dalyvauti visuomenės gyvenime įsitraukiant į savanorystę.

Kovo 28 d. „Lietuvos Carito” projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” Šiaulių skyrius ir Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Socialinės rūpybos skyrius organizavo apskritojo stalo diskusiją „Prekybos žmonėmis problematika Pakruojo krašte: prevencija ir pagalbos nukentėjusiems prieinamumas”.

Renginyje dalyvavo įvairių rajono institucijų atstovai. Renginio pradžioje dalyviams prasmingo ir efektyvaus darbo linkėjo rajono savivaldybės merė Asta Jasiūnienė.„Lietuvos Caritas” projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” koordinatorė Šiaulių regione, socialinė darbuotoja Marytė Puidokienė pristatė nuo 2004 m. vykdomą veiklą, aptarė teikiamos psichosocialinės pagalbos ypatumus prekybos moterimis aukoms. Nors oficiali statistika teigia, kad Lietuvoje beveik nėra prekybos žmonėmis aukų, projekto koordinatorė tikino, kad tai neatspindi tikros situacijos. Visuomenei būtina keisti požiūrį į šią rimtą problemą – tai padėtų aukoms atgauti pasitikėjimą savimi, grąžintų motyvaciją keisti savo gyvenimą. Skriaudą patiria ne tik moterys: prekyba žmonėmis vyksta ir dėl prievartinių darbų, dėl fiktyvių santuokų, organų transplantacijos, o kartais net vaikai išvežami į užsienį vagiliauti. Nerimą kelia, kad verbavimo būdai tobulėja, o socialiai pažeidžiami žmonės yra labai neatsparūs psichologiniam poveikiui.

Diskusijoje dalyvavusi Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininkė Nijolė Špejerienė pripažino, kad oficilaioji statistika tikrai nėra tokia bauginanti, kokią pristato realiai su prekybos žmonėmis aukomis dirbantys visuomenininkai. Pareigūnė supažindino su prekybos žmonėmis problemos teisiniais aspektais, patikino, kad policijos darbo būdai ir metodai keičiasi, specialistai rengiami tokiam darbui, tačiau be kompleksinių visų tarnybų, organizacijų veiksmų problema tikrai neišsprendžiama.

Diskusijoje svarstyta, kaip reikėtų institucijoms bendradarbiauti teikiant pagalbą nukentėjusioms merginoms ir moterims, koks kiekvienos institucijos vaidmuo, kokios bendradarbiavimo galimybės. Dalyvių nuomone, norint suteikti pagalbą, reikalingas keitimasis informacija, geranoriškumas.

Socialinės rūpybos skyriaus vedėja D. Rutkevičienė iškėlė prekybos žmonėmis prevencijos klausimą. „Lietuvos Caritas” projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” socialinė darbuotoja Asta Lučinskienė supažindino su pagrindiniais požymiais (elgesio, bendravimo), į kuriuos verta atkreipti dėmesį. Akcentuota, kad prevencija prasideda šeimoje, mokykloje, bendruomenėje. Svarbu į problemą žvelgti solidariai, išsaugoti konfidencialumą, išlaikyti socialinį jautrumą

Diskusijos dalyviai nutarė artimiausiu metu informuoti mokyklų vadovus, socialinius pedagogus apie galimybę susutikti su projekto atstovais – būtina jau dabar užsiimti prevencija, užkirsti kelią galimai nelaimei.

Apibendrindami diskusiją dalyviai nusprendė, kad svarbu stiprinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą prekybos žmonėmis prevencijos ir pagalbos teikimo aukoms srityje, keisti visuomenės nuostatas, ugdyti visų socialinę atsakomybę.

Kovo 27 dieną Marijampolės apylinkės prokuratūroje vyko apvalaus stalo ekspertų diskusija tema „Prekybos žmonėmis problematika Marijampolės regione: naujos formos ir iššūkiai”. Problemų aptarti susirinko apskrities pareigūnai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, prokuratūros ir savivaldybės darbuotojai, pasieniečiai.

Diskusiją moderavo Lietuvos „Carito” Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms skyriaus vadovė Kristina Mišinienė.
 
Renginį  trumpu įžanginiu žodžiu pradėjo Marijampolės savivaldybės socialinių reikalų departamento direktorė Daiva Pankauskienė, linkėjusi sėkmės ir produktyvaus darbo diskusijos metu ir po jos.
 
Marijampolės apylinkės vyriausiasis prokuroras Rimas Bradūnas trumpai apžvelgė darbo prekybos žmonėmis srityje situaciją Marijampolės regione ir pabrėžė, kad labai svarbu įvertinti apylinkę ir kaip šių nusikaltimų tranzito zoną. Vilkaviškio vyskupijos kurijos atstovas kunigas Andrius Šidlauskas susirinkusiems priminė, kad kalbant apie šią skaudžią nelaimę, Bažnyčios užduotis pirmiausia –  padėti žmogui iš naujo atrasti  orumą ir viltį.
 
Diskusijos metu buvo aptartos prekybos žmonėmis Marijampolės regione tendencijos ir statistika, įvairios šios nusikalstamos veiklos formos ir jų specifika, pasienio kontrolės problematika, aukų psichosocialinė reintegracija, galimos prevencijos priemonės. Nors akivaizdu, kad Lietuvoje aktualiausia prekybos žmonėmis forma išlieka prostitucija, tačiau buvo nemažai kalbėta ir apie išnaudojimą sunkiam darbui, įtraukimą į vagystes ir plėšimus.

Marijampolės AVPK pareigūno R.Šimčiko tvirtinimu, šiuo metu Marijampolės regione nėra pradėtų ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis.
 
Pokalbio metu išryškėjo keletas esminių problemų, kliudančių kokybiškam darbui su prekybos žmonėmis aukomis. Anot prokuroro R. Bradūno, labai trūksta pareigūnų ir psichologų paruošimo dirbti šioje gana specifinėje srityje.
 
ES kova su prekyba žmonėmis, pagalba nukentėjusiems yra prioritetinė sritis, tačiau praktikoje tai dažnai lieka tik nevykdomais gražiais lozungais. Diskusijos dalyviai sutarė, kad būtina daugiau dėmesio skirti nusikaltimų prevencijai ir gerinti komunikaciją tarp institucijų, kad gyvybiškai svarbi informacija pasiektų visus reikiamus asmenis ir bendradarbiaujant būtų galima optimaliai reaguoti į problemą.
 

Siekdamos stiprinti bendradarbiavimą prevencijos ir tyrimo klausimais, susijusiais su prekyba žmonėmis, Alytaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate lankėsi Lietuvos „Carito“ atstovės iš Vilkaviškio vyskupijos.

Kaip rašoma Alytaus apskrities VPK pranešime, susitikime dalyvavę „Carito“ socialinės darbuotojos Vilija Maršalkienė ir Edita Vaickelionienė, Alytaus aps. VPK Organizuotojo nusikalstamumo tyrimo skyriaus viršininkas Virginijus Jaruševičius, 2-ojo poskyrio viršininkas Gintaras Teteris ir vyresnysis tyrėjas Giedrius Platūkis, atsakingas už prekyba žmonėmis bylų tyrimą, bendromis jėgomis siekia padėti asmenims, nukentėjusiems nuo nusikaltimų, susijusių su žmogaus laisve, dorove, ir prekyba žmonėmis aukomis. Diskutuota ypač svarbiu – moterų, papuolusių į prostitucijos pinkles, – klausimu. Ieškota galimybių ir būdų, kaip kuo anksčiau užkirsti prekybos moterimis kelią, juolab kad aukomis vis dažniau tampa labai jaunos moterys ir merginos.

„Carito“ atstovės iškėlė vis svarbesnį tampantį klausimą dėl vyrų ir nepilnamečių išnaudojimo. Pasak V. Maršalkienės, į vergiją išvežami vaikai ir paaugliai verčiami vogti ar kitaip nusikalsti, net elgetauti. Atstovės nuomone, augantį žmonių išnaudojimą lėmė ekonominio nuosmukio apraiškos, paskatinusios gyventojus ieškoti darbo užsienyje, užsidirbti bet kokiais būdais ir sąlygomis. Gąsdina tai, kad nukentėję žmonės dažnai nesupranta, kad prieš juos padaromas nusikaltimas. Įbauginti nukentėjusieji nedrįsta kreiptis į policiją. Prakalbinti auką, padėti suprasti, kad ji ne tik privalo, bet ir gaus įvairiapusę pagalbą – toks ne vienerius metus bendradarbiaujančių institucijų – policijos ir „Carito“ – tikslas.

Alytaus apskrities VPK Organizuotojo nusikalstamumo tyrimo skyriaus viršininko V.Jaruševičiaus teigimu, policijos akiratyje ne vien į darbo ar prostitucijos vergiją patekusios aukos, bet ir nauja nusikaltimų forma – fiktyvios santuokos. Pačios to nežinodamos moterys ir merginos, sudariusios fiktyvią santuoką, įtraukiamos į prostituciją, nebeatgauna dokumentų, net tampa įsiskolinusios bankams dėl sutuoktinių skolų.
 

„Nors fiktyvi santuoka Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nepripažįstama kaip prekyba žmonėmis, tačiau matome analogiškus aukų verbavimo ir išnaudojimo mechanizmus“, – kalbėjo V. Jaruševičius – padalinio, tiriančio vienus sudėtingiausių nusikaltimų, vadovas.

Nukentėjusiesiems pasiryžę padėti tiek teisėsaugos pareigūnai, tiek ir „Carito“ atstovės. Policija prašo nusikaltimų aukų ar gyventojų, turinčių informacijos apie į keblią padėtį patekusius asmenis, pranešti Alytaus apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriui mobiliaisiais tel.: (8 698) 35 395 arba (8 601) 57 311, anoniminiais policijos pasitikėjimo tel. (anonimiškumas užtikrinamas): Alytuje – (8 315) 55 664, Birštone – (8 319) 65 534, Druskininkuose – (8 313) 59 114, Lazdijuose – (8 318) 50 318, Prienuose – (8 319) 60 323, Varėnoje – (8 310) 31 666.

Nukentėjusiems įvairiapusę pagalbą (psichosocialinę reabilitaciją, saugią pastogę, materialinę pagalbą, psichoterapeuto, mediko, juristo konsultacijas) teikia Lietuvos „Carito“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Vilkaviškio vyskupijos socialinės darbuotojos V.Maršalkienė ir E.Vaickelionienė. Konfidencialumas garantuotas. Kreiptis tel. (8 631) 53 173, el. p. marijampole@anti-trafficking.lt.

Gal norvegų žurnalisto straipsniai apie jo šalies parduotuvėse siaučiančius nepilnamečius vagis iš Lietuvos pagaliau privers atidžiau pažvelgti į šį skaudulį ir mūsų valdžią? Kaip apsaugoti vaikus, kuriuos nusikaltėliai veža į užsienį vagiliauti?

Tauragiškiai 33 metų Sergėjus Šavrinas ir 27 metų Valdas Laugalys dar tebesėdi Bergeno kalėjime už tai, kad nepilnamečius vežė vogti į Norvegiją. Šie bedarbiai surankiodavo vaikus iš nepasiturinčių lietuvių šeimų.

Tačiau ateinantį rudenį S. Šavrinas ir V. Laugalys iš kalinimo vietos grįš į tuos pačius kaimus Tauragės krašte, kur verbavo nepilnamečius vagišius.
Davę parodymus paaugliai ir jų giminės dabar klausia: kas skirs jiems apsaugą – Lietuva ar Norvegija? Tauragės policija apie tai dar neinformuota.

Išvežtieji negalėjo pabėgti

Hordalando prokuratūros kaltinamajame akte parašyta, kad minėti vyrai įvykdė sunkų nusikaltimą, įvardijamą kaip prekyba žmonėmis. Jie išnaudojo nepilnamečius versdami juos elgetauti ir vogti.

Užsienyje kaltinamieji sąmoningai laikė nepilnamečius apgailėtinomis sąlygomis – be pinigų, kad jie negalėtų pasprukti. Paaugliai visiškai priklausė nuo juos išvežusių asmenų – nakvojo palapinėse arba automobilyje, neturėjo pinigų net maistui ir nežinojo, kur kreiptis pagalbos. Be to, nemokėjo nei norvegų, nei anglų kalbų.

Nuo 2009-ųjų birželio iki spalio S. Šavrinas su V. Laugaliu iš Tauragės į Norvegiją pirmiausia išgabeno tris mergaites ir vieną vaikiną. Nepilnametėms buvo parūpintos folija išklotos rankinės, kad nešant vogtas prekes iš parduotuvių jų neužfiksuotų prietaisai.

Mergaitėms grasindavo

Kartais vaikai nakvodavo S. Šavrino namuose Sotroje. Tačiau dažniausiai jų galimybės palaikyti švarą ir laikytis higienos buvo katastrofiškos – jie paskubomis prausdavosi degalinėse.

Nepilnamečiai buvo verčiami vogti kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienius. Jie nieko nežinojo apie Norvegijoje veikiančias pagalbos tarnybas. Vienai mergaičių už vagystes buvo pažadėtas tūkstantis litų, bet alkoholiu piktnaudžiaujančiai jos motinai sumokėta tik 100 litų.
Paauglė nusikaltėlių bijojo ir netikėjo, jog galės grįžti į Lietuvą, jeigu atsisakys vogti. Jos bendraamžė tikėjosi užsidirbti Norvegijoje, kad galėtų lankyti mokyklą.
Kai mergaitės neatlaikydavo psichologinės įtampos, V.Laugalys grasindavo, kad neparveš jų į Lietuvą, jei jos neužsidirbs pinigų atgaliniam bilietui.

S. Šavrinas vienai jų grasino, kad įmes į vandenį, jei ji atsisakys vogti. Viena mergaitė bandė žudytis Stavangerio areštinėje, kai ją sulaikė vagiančią. Trečią merginą, iš parduotuvės parnešusią per mažai prekių, V.Laugalys gąsdino, jog jai teks bėgti paskui automobilį, nes jis neparvešiąs jos į Lietuvą.

Pareigūnų sulaikyta mergina maldavo, kad būtų palikta Norvegijoje, nes bijojo, kad Lietuvoje abu vyrai jai keršys už tai, kad buvo pagauta vagiant ir prisipažino, kas buvo vagysčių organizatoriai.

Vogė ir suaugusieji

Iki 2010 metų vasario tie patys vyrai į vagystes buvo įtraukę dar penkis žmones.
Nusikaltimų organizatoriai apmokėdavo pasų gamybos išlaidas, kelto bilietus, nurodydavo, kokiuose prekybos centruose kokias prekes vogti.

Vien kompiuterių, filmavimo kamerų, GPS prietaisų, kosmetikos priemonių, alkoholio buvo pavogta 500 tūkst. kronų vertės. Vyriškiai aprūpindavo vagišius telefonais, patys vaikščiodavo po tą pačią parduotuvę ir telefonu pranešdavo, ar juos stebi apsauga.

Pavogtos prekės būdavo gabenamos į Lietuvą ir parduodamos. Norvegijos teisėsaugininkai itin daug dėmesio skyrė vaikų psichologinei būsenai ir jų gyvenimo sąlygoms. Jie samprotavo, ar nepilnamečiai tikrai negalėjo ištrūkti, ir priėjo prie išvados: ne. Visi nukentėjusieji – neturtingi 15–17 metų vaikai, kilę iš alkoholikų šeimų. Jie tiesiog labai bijojo tų vyriškių.

Pareigūnai gynėsi

Tauragės savivaldybėje 2012-ųjų lapkritį teisėsaugos specialistai, „Caritas”, policininkai, socialiniai darbuotojai aptarinėjo, kaip tarnybos turi elgtis tokiomis aplinkybėmis.

Tauragės prokuratūros atstovė bandė sumenkinti problemos svarbą: „Ką jūs čia tą patį faktą vis kartojate? Norvegijos vagysčių istorija nutiko ne dabar. Tauragės regionas nėra niekuo išskirtinis šiuo požiūriu.”

Stebino ir pareigūnų teiginiai, jog užkirsti kelio tokiam procesui beveik neįmanoma – esą jei tik nusisuksi, pinigų skonį pajutę vagišiai vėl veršis į užsienį.

Buvo išvežti ne kartą

Šį mėnesį socialinius darbuotojus vėl pasiekė žinios, kad vaikai tose pačiose vietovėse toliau įkalbinėjami važiuoti vogti užsienyje.
Užsirašiusi vietovių pavadinimus apvažiavau kelis Tauragės regiono kaimus, kad įsitikinčiau, ar čia tikrai verbuojami nepilnamečiai vagys.

V.R. iš Tauragės rajono, kelis kartus perklaususi, ar jos pavardė tikrai nebus paskelbta, patvirtino, kad savo miestelyje pažįsta net kelis paauglius, kurie ir dabar vežiojami vogti į Norvegiją.

„Niekam tai nerūpi. Vienas buvo tris kartus išvežtas, kitas – keturis. Pinigų nėra, darbo nėra – tik džiaugiasi, kad juos veža. Čia kas antrame kaime po kelis rastum, kurie važiavo vogti į užsienį. Mergaitės tam dar labiau tinka, nes jas ne taip greitai įtaria”, – aiškino moteris.

Pašnekovės kaimynė paliudijo, kad jos pačios vaikaitis buvo kalbinamas važiuoti vogti iš parduotuvių Olandijoje. Kita prasitarė, kad dvi nepilnametės giminaitės išvežtos į Prancūziją.

Bijo keršto, bet nesmerkia

Kas įkliuvusius vaikus ir jų gimines saugos, kai kriminaliniai nusikaltėliai grįš į Lietuvą iš Norvegijos kalėjimo? „Kuri valstybė skirs mums apsaugą? Ar tai kam rūpi? Dėl to sau galvos nekvaršina nei policija, nei prokuratūra: nusikaltimas juk įvyko ne Lietuvoje”, – kalbėjo Ž.S. iš Tauragės rajono.

Man pavyko pasišnekėti su dar vienos merginos, kuri buvo išvežta vogti, artima giminaite.

„Nežinau, ką ir sakyti. Aišku, jog baisu – nežinia, kas tam S. Šavrinui ir V.Laugaliui, atsėdėjusiems kalėjime porą metų, šaus į galvą, kai grįš namo. Jie iš tų vagysčių visai neblogai gyveno, tai dabar greičiausiai keršys”, – kalbėjo merginos teta.
Ji net kelis kartus pakartojo, kad jokiu būdu nerašyčiau, kurios Norvegijoje vogusios merginos giminaitė ji yra.
„Blogai man pasibaigtų”, – paaiškino moteris.

Šmirinėja verbuotojai

„Ką apie lietuvių vagis užsienyje kalba jūsų kaimo žmonės?” – pasiteiravau troboje sėdinčio vyro. Jis atrodė kiek apgirtęs.

„Tai kad čia darbo visai nėra. Neviltis ir skurdas. Jauni lengvai pasiduoda pagundai, nes jiems atrodo, jog užsienyje patirs nuotykių. Bet kai grįžta gavę uždarbį, tuoj pamato, kad pinigų viens du ir neliko, o legaliai užsidirbti jokių galimybių”, – dėstė kaimietis.

„Kas įkalbinėja nepilnamečius vėl važiuoti vogti?” – paklausiau.

„Atvažiuoja pojauniai vyrukai. Ir vakar buvo – kaimyno sūnus sakė. Žada lengvą uždarbį. Kur tau piemenys nesusigundys, jeigu tėvai kelintus metus be darbo sėdi? Aš jums atvirai pasakysiu: jeigu norėtų, sugaudytų tuos verbuotojus.
Bet ieškos tik tada, kai vėl kokiam užsienyje atskleis lietuvių gaują. Jeigu būčiau jaunesnis, ir aš važiuočiau – netgi alaus neturiu už ką nusipirkti – iš žmonos pensijos verčiamės”, – nusispjovė vyras.

Tuose kaimuose, kuriuose lankiausi ir patyriau, jog nepilnamečiai verbuojami toliau, niekas nepatvirtino, kad policija būtų klausinėjusi gyventojų apie nusikaltėlių žygius.

Aferą atskleidė norvegas

Apie lietuvių vagystes Norvegijoje Tauragės teisėsaugininkai sužinojo tik tada, kai į juos kreipėsi norvegų teisėsaugininkai. Vėliau jas straipsnių serijoje aprašė Norvegijos dienraščio „Dagbladet” žurnalistas Gunnaras Thorenfeldtas.

Jis buvo atvykęs į Lietuvą, bendravo su socialiniais darbuotojais, teisėsaugininkais, lankėsi „Caritas” būstinėje. Norvegas domėjosi, kaip dirbama su potencialiais nusikaltėliais. Dabar jis rašo knygą apie prekybą žmonėmis ir remiasi įvairių šalių patirtimi. G. Thorenfeldto teigimu, lietuviai tikrai nėra vieninteliai nusikaltėliai Norvegijoje, tačiau mano, kad Lietuva per mažai skiria dėmesio socialiai pažeidžiamiems gyventojams.

Nusikalsta rečiau nei norvegai

– Jūs pirmasis žurnalistas Norvegijoje, aprašęs lietuvių vaikus, suaugusiųjų vežamus vogti jūsų šalyje. 
Norvegijos teisėsaugininkai laiko juos nusikaltimo aukomis, bet ne nusikaltėliais, nes vogę vaikai yra iš itin skurdžių ir socialiai apleistų šeimų. Jie mano, kad tai yra lengvinamoji aplinkybė, nes jiems laiku nebuvo suteikta pagalba.
Tačiau Lietuvoje gaji nuomonė, kad tie vaikai patys kalti, nes jie esą linkę nusikalsti.
Kodėl taip skiriasi norvegų ir lietuvių teisėsaugininkų požiūris? – paklausiau G. Thorenfeldto.

– Norvegijoje nusikaltę jaunuoliai irgi ne visada laikomi aukomis. Kartais jie pripažįstami nusikaltėliais. Dažniausiai tai pabėgėliai iš Šiaurės Afrikos šalių, gatvėse prekiaujantys narkotikais ir priklausantys organizuotų nusikaltėlių grupėms.

Vaikus, kuriuos išnaudoja nusikaltėliai, skirstyčiau į tris grupes.

Dažniausiai tai asmenys tarp 13 ir 18 metų, kurie pardavinėja narkotikus ir užsiima smulkiomis vagystėmis. Kai kurie jų yra organizuotos prekybos žmonėmis aukos.

Kita grupė – vaikai iš Rumunijos ir Bulgarijos, dažniausiai romų tautybės. Juos tėvai verčia vogti ir pardavinėti vogtus daiktus gatvėse.

Trečiai grupei priklausytų jauni žmonės, organizuotai atvežami vogti į Norvegiją. Iš Lietuvos tokių atvejų buvo net keli.

– Ar teko girdėti apie organizuotai atvežtus jaunus vagišius iš kitų šalių?

– Taip, iš Rumunijos ir Bulgarijos – irgi daugiausia romų tautybės. Yra atvežtų ir iš Latvijos, Baltarusijos, Albanijos.

– Mūsų teisėsauga apie Tauragės paauglius vagišius sužinojo tik po to, kai norvegų tyrėjai atskleidė vagystes Bergene, Stavangeryje ir kitur. Ir socialiniai darbuotojai tik tada išgirdo, kad jų regiono paaugliai iš socialinės rizikos šeimų organizuotai vežami vogti. Rašėte apie lietuvių vagystes Norvegijoje. Ar esate girdėjęs apie naujas nusikaltėlių aukas?

– Taip, jų vėl yra.

– Ketinate atvykti į Lietuvą dar kartą ir vėl rinkti medžiagą knygai apie prekybos žmonėmis atvejus. Kas jums krito į akis, kai ėmėte aiškintis nusikaltimų priežastis?

– Man buvo labai liūdna, jog Lietuvos valdžia per mažai daro, kad vaikai būtų apsaugoti. Apie Norvegijos vyriausybę irgi panašiai pasakyčiau. Vaikų labui reikia daryti daug daugiau. Būtina, kad labiausiai socialiai pažeidžiamomis grupėmis labiau rūpintųsi visuomenė. Čia nieko neišgalvosi – reikia investuoti daugiau lėšų į saugią ir aprūpintą vaikystę, negailėti pinigų socialiniam darbui. Aš kalbu ne tik apie Lietuvą – tai taikau ir Norvegijai.

– Ar Norvegijoje kalbama, kad lietuviai – vagių tauta?

– Ne, norvegai vertina lietuvius kaip itin gerus ir atsakingus darbuotojus. Dauguma jūsų tautiečių tikrai nėra nusikaltėliai. Statistika rodo, kad lietuviai Norvegijoje nusikalsta rečiau nei patys norvegai.

Kristina Mišinienė, „Caritas” projektų vadovė:

„Iš Tauragės regiono vėl pasiekė žinios, kad jaunuoliai per savaitę gauna net po kelis pasiūlymus važiuoti vogti į Prancūziją, Olandiją, Norvegiją. Jeigu apie tokius faktus žino socialiniai darbuotojai, sunkiai tikėtina, kad jų negirdi teisėsaugos darbuotojai. Nebūtų sunku detalią informaciją surinkti operatyviniu būdu. Tauragės policijos pajėgoms reikia pastiprinimo, nes vietos kriminalistai tiesiog nepajėgia užkirsti kelio vagišių verbuotojams.

Tauragės organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovas Pranas Dabulskis yra energingas žmogus ir daro, ką gali, bet policijai akivaizdžiai reikia paramos. Juokinga klausytis prokurorės Lolitos Marcinkutės aiškinimo, kad pavojaus varpais skambinantys socialiniai darbuotojai perdeda dėl reiškinio paplitimo.

Kai operatyvinis darbas atliekamas tinkamai ir su prokuratūra bendradarbiaujama efektyviai, tada nesiskundžiama, kad aukos keičia parodymus arba bijo peržengti policijos slenkstį. Sėkmingo darbo pavyzdys sprendžiant tokio pobūdžio problemas galėtų būti Panevėžio regionas.”

Reaguos tada, kai tik kreipsis

– Kiek žmonių turite operatyviniams tyrimams atlikti ir kiek iš jų domisi nepilnamečių įtraukimu į nusikaltimus? – paklausėme Tauragės apskrities policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus viršininko Prano Dabulskio.

– Specialistų yra dvylika. Vienas etatas skirtas prekybos žmonėmis atvejams aiškintis, tačiau jis laisvas – nėra norinčių dirbti policijoje.
Tai nereiškia, kad šis darbas neatliekamas. Esmė – ne žmonių skaičius, o kaip jie sugeba reaguoti.

– Ar turite informacijos, kad mažuose Tauragės krašto miesteliuose ir kaimuose paaugliai vėl verbuojami vykti į užsienį vogti?

– Taip, signalų esame gavę. Neturiu teisės pasakyti, iš kokių jie vietovių ir kas daroma.

– Kas suteiks apsaugą Tauragės regiono nukentėjusiems paaugliams, kurie liudijo S.Šavrino ir V.Laugalio byloje, kai jie ateinantį rudenį iš kalėjimo Bergene grįš į Lietuvą?

– Kol kas mums niekas nepranešė, kada jie grįžta. Jei liudijusiems asmenims bus grasinama, jie turėtų tuojau pat kreiptis į policiją.

Tauragė laikoma išskirtiniu regionu

* 2002 metais Baltijos šalių taryba įsteigė ekspertų grupę darbui su rizikos grupei priklausančiais vaikais Lietuvoje, Lenkijoje, Norvegijoje ir Švedijoje įvertinti.

* Buvo tiriama situacija vaikų, patiriančių išnaudojimą ir galinčių tapti prekybos žmonėmis aukomis.

* Tauragės regione, kur gyvena apie 50 tūkstančių žmonių, rizikingais pavadinti 95 atvejai.

Audronė Urbonaitė

Jiems 14-16 metų. Dauguma – iš Tauragės rajono, pasienio, kur daug kas susiję su kontrabanda. Jie kenčia nuo skurdo ir geriančių tėvų. Prieš rugsėjį neturi ko apsirengti, negauna mokyklai reikalingų priemonių, šaldytuvas namuose nuolat tuščias. Jaunesni broliukai ar sesutės kabinasi į juos, nes tėvai jau niekuo negali padėti – prageria net vaikams skirtas pašalpas. Paaugliai jaučia, kad šeima laikosi ant jų pečių. 

Susipažįsta su „gerais draugais“. Šie pažada galimybę užsidirbti. Nešvariai – plėšikaujant. Kito pasirinkimo paaugliai nežino – išgyventi Lietuvoje jiems atrodo neįmanoma.

Tada su bendraamžiais ir vyresniais išvažiuoja į kokį nors Norvegijos regioną, Prancūziją, Olandiją ar Angliją. Už apiplėšimus jiems žadama grobio dalis. Jie patiki, kad įmanoma taip užsidirbti. Jie plėšikauja prekybos centruose, vagia mašinų, valčių dalis, vagia viską, ką paskui galima parduoti.

Patenka į užkeiktą ratą

Užverbuoti paaugliai dažnai nieko negauna už savo žygius. Net valgio sau turi pasivogti. Miega automobiliuose. Kai kurios merginos įtraukiamos į prostituciją. Verbuoti paauglius banditams apsimoka. Plėšiantys paaugliai negauna rimtų bausmių, jų atsakomybė kur kas mažesnė nei suaugusiųjų.

Pagauti vagiliaujantys jie patenka į policijos, socialinių darbuotojų akiratį. Norvegijoje jie laikomi ne nusikaltėliais, bet aukomis.

Paaugliai būna primokyti nesakyti, kas jie tokie ir kas organizuoja nusikaltimus. Aukos kruopščiai gina savo kankintojus – juos sieja draugystės ar net meilės ryšiai.

Galiausiai jaunieji vergai parsiunčiami namo. Sugrįžtančių likimai – kraupūs. Jų laukia tie patys namai, iš kurių jie išvažiavo, geriantys tėvai, mokykla, kurioje jie blogai mokėsi, drabužių, maisto, mokslo priemonių trūkumas.

Prostituciją keičia vagystės

„Gyvenantiems didmiesčiuose gali būti sunku patikėti, kad tai apskritai vyksta. Mane, kaip žmogų, kaip socialinį darbuotoją, tokios istorijos sukrečia“, – pasakojo Lietuvos „Caritas“ darbuotoja Kristina Mišinienė.

Per metus ji sutinka maždaug šimtą žmonių, parduotų į užsienį.

12 metų moteris dirba projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatore. Jai labiausiai širdį spaudžia skaudūs vagystėms užverbuotų paauglių likimai.

Jiems socialinė darbuotoja kala į galvą, kad visuomet ieškotų pagalbos. Kur bebūtų – Lietuvos ar užsienio viešnamyje, įsipainioję į sukčių pinkles.
 

Nusikaltėliai įteigia aukai, kad jai niekas negali padėti. „Tavo draugai nepateko į tokią situaciją, o tu atsidūrei, matyt, kažkas su tavimi negerai. Tau niekas negali padėti. Juk niekas iki šiol nepadėjo“, – kaip nusikaltėliai spaudžia aukas pasakojo K. Mišinienė.

Kai paaugliai jau įviliojami, nusikaltėlių įprasta taktika – pasakoti apie Lietuvoje laukiančius sunkumus. „Ką tu veiksi grįžusi iš Londono viešnamio? Visi žinos, kad tu – prostitutė. Tu manai, kad turėsi gyvenimą?“ – kaip šunys loja sąvadautojai.

Tik sulaužius tokį mąstymą, paauglys ima ieškoti pagalbos ir kovoti už teisingumą.

K. Mišinienės teigimu, tai nėra tik mažos žmonių grupės problema: „Nėra taip, kad tik blogi ar silpni žmonės pakliūva į pinkles. Mes visi susiję su tuo. Jei kažkas yra išvežtas, išnaudojamas, jei pralaimi teismo procesą prieš išnaudotojus, turėtų skaudėti mums visiems.“

Pirmiausia specialistė ragino dėmesingiems būti teisėsaugos pareigūnus ir socialinius darbuotojus. „Atpažinkime aukas, skatinkime kreiptis pagalbos ar net kreipkimės už juos. Visi turėtume nustoti smerkti. Nukentėjusieji neieško pagalbos, nes mano, kad juos pasmerks“, – aiškino specialistė.

Jos teigimu, policija sunkiai patiki nukentėjusiaisiais, šie savo ruožtu nepasitiki teisėsauga.

Vagystėms parduotais paaugliais Lietuvoje rūpinasi „Caritas“. Nevyriausybinė organizacija šiam darbui nuolat prašo valstybės pagalbos.

Sigita Purytė

Lietuvės – geidžiama prekė ne tik prostitucijos ir prekybos žmonėmis versle, bet ir fiktyvių santuokų srityje. Internetas užkimštas skelbimais, siūlančiais lietuvėms fiktyviai už tam tikrą atlygį ištekėti už pakistaniečio, indo ar kitos trečiosios šalies piliečio, o kai kurios mūsų šalies pilietės ir pačios siūlosi. Tačiau laimė nusišypso ne visoms. Toms, kurių nesuima vietinė policija, prireikia visuomeninių organizacijų, padedančių prekybos žmonėmis aukomis, pagalbos.

Vietoj pinigų ir nerūpestingo gyvenimo – grėsmė atsidurti viešnamyje

Viename Lietuvos mieste gyvenančią 22 metų merginą į Airiją vykti prikalbino iš matymo pažįstami žmonės. Esą vienam pakistaniečiui reikėjo padėti tapti Europos Sąjungos (ES) piliečiu, o greičiausias kelias tai padaryti – fiktyvi santuoka su ES piliete. Pažįstami žadėjo, kad po vedybų bus galima labai greitai išsiskirti, taigi merginos rūpesčiai ir nepatogumai truks vos apie 2 mėnesius. Gero gyvenimo nemačiusiai merginai buvo piešiamas rožinis pasaulis: tuos du mėnesius, kol vyks tuoktuvių ir skyrybų formalumai ji gyvens prabangiame viešbutyje, bus visiškai išlaikoma, gaus pinigų pramogoms ir pirkiniams. Žodžiu, ji smagiai praleis laiką ir dar gaus atlygį už šią paslaugą.

Tai buvo pirmoji merginos kelionė į užsienį, tad galima įsivaizduoti, su kokiu nekantrumu ir baime jos laukė. Oro uoste ją pasitiko būsimasis „vyras“, tačiau išsivežė ne į žadėtą viešbutį, bet į savo namus, kur ją išprievartavo ir užrakinęs paliko. Kitą dieną atėjo daugiau vyrų, kurie atvirai merginai pasakė, kad planuoja ją perparduoti dirbti prostitute Vokietijos viešnamyje.

Šiame košmare mergina gyveno apie 2 savaites. Galiausiai jai pavyko pasinaudoti telefonu ir paskambinti mamai, kuri susisiekė su policija. Prekybos žmonėmis auka tapusi lietuvė buvo išvaduota ir grąžinta namo.

Mergina po šio įvykio iki šiol negali atsigauti. Iškart po kelionės jos psichikos būklė buvo tokia, kad mergina pradėjo vartoti stiprius raminančius vaistus. Dabar ji turi kitą bėdą – tapo nuo jų priklausoma.

„Dėl įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pasirodė, jog tie „paslaugūs“ vyrukai jau ne vienerius metus gyvena iš savo tautiečių prostitucijos“, – DELFI pasakojo Lietuvos „Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė.

Vidutinis atlygis už fiktyvią santuoką – 4-5 tūkst. svarų

Internetiniuose skelbimuose, atvirai siūlančiuose sudaryti fiktyvią santuoką, už šią paslaugą siūloma vidutiniškai 4-5 tūkst. svarų. Merginos viliojamos labai lengvu uždarbiu ar galimybe prisidurti prie algos. Neretai paminima, kad ši santuoka Lietuvoje negaliotų.

„Ieškoma nuotaka Indijos piliečiui, santuoka tik dėl formalumo, jokio intymumo. Merginai bus dosniai atlyginta“, – rašoma viename skelbime. „Dokumentų tvarkymas užtruktų vos 3 savaites, o santuokoje reikėtų išbūti vos vienerius metus. Galiu pasiūlyti gyvenamą vietą, jei yra noro. Geriausia proga greitai, be vargo užsidirbti keletą tūkstantėlių“, – siūloma kitame. Merginoms jokių ypatingų reikalavimų nekelia – svarbiausia, kad jos būtų pilnametės, tuo metu neištekėjusios, turėtų draudimo numerį bei sąskaitą šalies banke. Taip pat pageidautina, kad mergina bent truputį mokėti anglų kalbą.

Pasitaiko atvejų, kai ir pačios merginos ar moterys siūlosi sudaryti fiktyvią santuoką su trečiųjų šalių piliečiais. Neretai jos prisipažįsta esančios vienišos mamos. Vyriausias moters nurodytas amžius, kurį teko matyti skelbimuose – 37 metai. Beje, fiktyvioms santuokoms pasiryžę ir vaikinai, paprastai iki 28 metų amžiaus.

Užsienio lietuviai šia tema diskutuoja ir įvairiuose forumuose. „Noriu užsidirbti pinigėlių, nes labai reikia (fiktyviai ištekėti už pakistaniečio). Kaip man apsisaugoti nuo apgavysčių?“ – labiau patyrusių tautiečių pagalbos ieškojo mergina.

„Pažįstu vieną fiktyviai Londone susituokusią porą (lesbietiska pora). Jos turėjo daryti normalias vestuves, kuriose net kažkokie UK pareigūnai buvo atėję, o dabar gyvena kartu, nes esą jas periodiškai tikrins. Jos šiaip draugės, tad joms nesvarbu. Bet čia juk pakistanietis, su kuriuo reikėtų vaidinti vyrą su žmona prieš pareigūnus!“ – įspėjo merginą internautai.

Kitas buvo dar griežtesnis. Jis papasakojo istoriją, kaip merginai už 10 tūkst. eurų pasiūlė susituokti su arabu. Ši atsisakė, bijodama, kad tapusi arabo žmona taptų vyro nuosavybe ir vargiai galėtų su juo išsiskirti. Tačiau sandorį siūlę arabai dar ilgai ją persekiojo, skambinėjo ir grasino. „O kas būtų, jei ji susituoktų? Dabar tūnotų kur nors užrakinta miesto pakraštyje“, – svarstė jis.

„Pažįstu merginą, kuri ištekėjo už juodaodžio. Iš pradžių viskas buvo gerai, gražu, pinigus į kairę ir į dešinę dalino, siuntė į Lietuvą, o dabar „užstatė“ jai vaiką, ji nėščia, išeiti niekur neišleidžia, uždaręs laiko. O merginos tėvai nieko nežino, įsivaizduoja, kad jų dukra užkandinėje dirba“, – pasakojo kita internautė.

Mitai apie greitas ir lengvas skyrybas po fiktyvios santuokos

Sudarant fiktyvią santuoką pinigai dažniausiai žadami arba dalimis, arba po santuokos įregistravimo. Pavyzdžiui, pirmuosius pinigus mergina gauna nunešusi pareiškimus, didžiąją sumos dalį – vestuvių dieną, o likusius pinigus – po vestuvių.

Kadangi prieš tvirtinant santuoką tokiai porai tenka atsakyti į keletą klausimų apie bendrą gyvenimą, atsakymai suderinami iš anksto. Kita vertus, nors fiktyvių vestuvių planuotojai tikina, kad sutuoktinių vėliau niekas netikrins, o išsiskirti po metų ar daugiausiai trejų nebus jokių problemų, kaip byloja minėti pavyzdžiai, ne viskas vyksta taip sklandžiai. „Sutuoktinis“ gali dingti, palikęs savo žmonai tik skolas, o pareigūnai gali pareikšti kaltinimus dėl sukčiavimo sudarant fiktyvią santuoką.

Praėjusių metų pradžioje Anglijoje Velso teismas nubaudė dvi lietuves, kurios per savo tuoktuves negalėjo susikalbėti su jaunikiais iš Indijos ir jų gerai nepažinojo. Kai vienos iš nuotakų buvo paklausta, už ko ji tekanti, ši parodė ne į tą vyrą, nors prieš tai tikino, kad pažįsta savo jaunikį daug metų, yra turėjusi su juo lytinių santykių. Merginoms buvo skirta laisvės atėmimo bausmė, tiesa, kalėjimo jos visgi išvengė.

Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovės Audros Sipavičienės žiniomis, vien Jungtinėje Karalystėje 2011 m. buvo nustatyta 110 įtartinų santuokų tarp lietuvių ir Pakistano piliečių. „Anglijos pareigūnai teigia, kad dažniausiai tokios santuokos sudaromos dėl ekonominės naudos. Užmokestis už tokios santuokos sudarymą gali siekti nuo 2000 iki 20 000 svarų“, – sakė pašnekovė.

Lietuvės populiarios ir Airijoje, todėl Lietuvos ambasada dar pernai išplatino įspėjimą nesusivilioti pasiūlymais sudaryti fiktyvias santuokas su Airijoje gyvenančiais ne ES šalių piliečiais. Atstovybės duomenimis, tokiuose pasiūlymuose gali būti žadamas dosnus atlygis, garantuojamas išlaikymas santuokos laikotarpiu, kelionės ir kitų išlaidų padengimas. Tačiau galiausiai pažadėtas užmokestis nėra sumokamas, merginos gali tapti lytinių ir smurtinių nusikaltimų aukomis. Siekdami suvaržyti galimybę kreiptis į teisėsaugos institucijas, nusikaltimo organizatoriai atima asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, apriboja laisvę.

Be to, merginoms teigiama, kad santuoka bus sudaryta tik formaliai, o vėliau ją bus galima lengvai nutraukti. Tačiau Airijoje sudarytą santuoką nutraukti yra ypač sunku. Ištuokos procesas užtrunka iki penkerių metų. Santuoką nutraukti gali tik teismas, o teisminis procesas gali pareikalauti išlaidų. Remiantis Airijos ir Lietuvos teisiniu reguliavimu, abu sutuoktiniai pretenduoja į santuokos metu įgytą turtą, todėl fiktyvus sutuoktinis gali pareikšti turtines pretenzijas.

Pagelbėjusi kazachstaniečiui moteris negavo nei pinigų, nei skyrybų

Nors gali susidaryti įspūdis, kad lietuvės savo noru užsiverčia fiktyvios santuokos kilpą, K. Mišinienė įsitikinusi, kad šioje srityje taikomi tie patys verbavimo mechanizmai, kaip ir prekyboje žmonėmis.

„Mes matome, kad verbuojamos pažeidžiamos moterys, kurios turi problemų, neranda darbo, yra vienišos mamos. Jos suviliojamos neva dideliais pinigais, joms žadama, kad po to iš karto bus galima greitai išsiskirti. Tai visiškai apgaulingas jaukas. Taip pat turime atvejų, kai fiktyvių santuokų sudaryti atvykusios merginos patenka į viešnamius, jos išprievartaujamos. Tai iš tiesų labai panašu į verbavimą prostitucijai, todėl nemanome, kad šios moterys gali būti lygiavertės fiktyvių santuokų bendrininkės. Kiek teko kalbėti su užsienio šalių pareigūnais, kurie stebi šių fiktyvių santuokų sudarymo mechanizmus, jie pastebi, kad liudininkai sudarant santuoką nuolat tie patys, keičiasi tik jaunikis ir nuotaka“, – teigė pašnekovė.

Pasak jos, visi ikisantuokiniai pažadai dažniausiai išgaruoja vos susituokus: merginos įtraukiamos į prostituciją, nebeatgauna dokumentų, tampa bankų skolininkėmis dėl „sutuoktinių“ skolų.

K. Mišinienė pažymėjo, kad šie pavojai slypi ne tik Anglijoje ar Airijoje, bet ir Lietuvoje. Štai „Caritas“ globoje atsidūrė 32 metų moteris iš vieno Pietų Lietuvos miestelio – 2 vaikus auginanti našlė.

„Jos sugyventinis šiuo metu kali už smurtą prieš ją, ji tuo džiaugiasi ir kartu bijo, nes tai išradingas smurtautojas. Savo mieste moteris susipažino su Kazachstano gyventoju, kuris pasiūlė jai 3000 Lt (kurie taip ir liko pažadais) už vedybas su juo, nes jam žūtbūt reikėjo prieglobsčio Lietuvoje. Esą namuose jį persekiojo reketininkai. Moteris sutiko, tik ją labai nustebino, jog liudytoju kazachstanietis atsivedė miestelyje gana žinomą advokatą. Iš karto po vedybų vyrukas dingo, nors buvo žadėjęs palaikyti ryšį dėl skyrybų dokumentų tvarkymo. Visos skyrybų problemos dabar ant moters pečių, buvęs liudininkas jos irgi vengia ir nesileidžia į kalbas. Policija atsisakė pradėti tyrimą“, – pasakojo pašnekovė.

Inga Saukienė

Siekiant stiprinti tarpžinybinį bendradarbiavimą prevencijos ir tyrimo klausimais, susijusiais su prekyba žmonėmis, 2010 m. liepos mėnesio Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Telšių rajone buvo sukurta prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės koordinacinė darbo grupė (toliau – Darbo grupės) bei nustatyti jos nuostatai. Vėliau nuostatai buvo pakeisti ir papildyti. Veikla buvo pradėta vykdyti visoje Telšių apskrityje – Darbo grupės buvo sudarytos Mažeikių ir Plungės rajonuose. Į Darbo grupes buvo įtrauktos rajonų savivaldybių administracijos, viešųjų įstaigų, nevyriausybinių organizacijų, kaip „Telšių krizių centras“, „Caritas“ atstovai.
 
Nuo 2012 balandžio mėnesio, pasikeitus Telšių apskr. VPK veiklos teritorijai (prijungus Akmenės ir Kelmės r. PK), nustatyta, kad šių struktūrinių padalinių savivaldos aptarnaujamose teritorijose nėra įsteigtos tokio pobūdžio koordinacinės darbo grupės. Akmenės ir Kelmės rajonų policijos komisariatų vadovai buvo įpareigoti savo rajonuose sudaryti prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės koordinacinė darbo grupes, suaktyvinti veiklą.
 
Praėjusių metų II-ąjį pusmetį kartu su Lietuvos „Caritas“ atstovėmis Telšių mieste ir rajone buvo organizuotas prevencinių paskaitų ciklas „SOS – prekyba žmonėmis“. Paskaitos buvo skaitomos labiausiai pažeidžiamose socialinėse jaunimo grupėse: VŠĮ „Telšių regioninis profesinio mokymo centras“ Varnių ir Telšių skyriuose, Telšių jaunimo mokykloje. Paskaitų metu klausytojai buvo supažindinti su pagrindiniais sutenerių naudojamų verbavimo, išnaudojimo būdais, perduota informacija apie organizacijas, teikiančias pagalbą nukentėjusiems žmonėms Lietuvoje ir užsienyje, akcentuota, kad nebijotų nukentėję kreiptis pagalbos.

Vykdant 2012 m. gruodžio mėnesį vykusio pasitarimo metu numatytas prevencines priemones 2013 metams, vasario 12 d. Darbo grupė Telšių dienos centre organizavo prevencinio pobūdžio paskaitą–diskusiją prekybos žmonėmis ir prostitucijos tema. 

Susitikime dalyvavo Telšių aps. VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus pareigūnas (Darbo grupės iniciatorius), Telšių vyskupijos „Caritas“ projekto „Pagalbos prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ koordinatorės, Telšių rajono seniūnijų socialinės darbuotojos, seniūnijų socialinio darbo organizatorės, Telšių socialinių paslaugų centro socialinės darbuotojos. Susitikimo metu buvo akcentuojama prekybos žmonėmis ir prostitucijos problematika, supažindinta su prekybos žmonėmis formomis, kad darbuotojos gebėtų atpažinti galimas prekybos žmonėmis aukas, informuota, kam apie tai pranešti.
 
Daugelis susitikimo dalyvių pareiškė pageidavimus prisijungti prie koordinacinės darbo grupės vykdomos veiklos, stiprinant tarpžinybinį bendradarbiavimą prekybos žmonėmis prevencijoje visame Telšių regione.

Mūsų projekto Klaipėdos skyriaus socialines darbuotojas džiugiai nustebino paskaitos dalyvių noras diskutuoti ir kalbėti prekybos žmonėmis tematika. Susirinkę specialistai noriai dalinosi savo patirtimi ir atvejais, ieskojo sprendimo būdų šio susitikimo metu. 
Taip pat jie akcentavo, jog vis dažniau žmonės yra išnaudojami iš mažesnių miestelių, kaimų ir šią problemą reikia spręsti bendradarbiaujant pagalbos procese ir vykdant prevencinę veiklą!



Lietuvos Caritas ir Telšių policijos informacija,

Prekyba žmonėmis šiuo metu laikoma vienu pagrindinių nusikalstamo pasaulio pelno šaltinių. Skaičiuojama, kad prekybos žmonėmis mastas pasaulyje gali siekti net kelis milijonus per metus. Daugiausia tai būna moterys ir vaikai.

Kaune apsilankę Oslo (Norvegija) policijos Organizuoto nusikalstamumo padalinio pareigūnai Rune Sivertsen ir Tore Jo Nielsen daugelį metų kovoja su prekyba žmonėmis, prostitucija. Jie portalui kaunodiena.lt papasakojo apie šio nusikalstamo verslo žabangas, į kurias neretai pakliūva ir lietuvės.

Užsienyje ieško geresnio gyvenimo

Norvegijos pareigūnų teigimu, dauguma moterų, kurios tampa prekybos žmonėmis aukomis, verbuotojams yra lengvas taikinys, nes jos gyvena skurde, neturi darbo, gyvenimo tikslo. Sąvadautojai dažnai naudojasi internetu, kuriame skelbia apie siūlomą darbą, o lengvatikės susigundo geromis sąlygomis.

„Dažniausiai joms nupiešiama graži istorija apie jų ateitį svetimoje šalyje, kurioje jos gali užsidirbti daug pinigų, gyventi prašmatniai, patogiai ir padėti savo šeimoms“, – pasakojo R. Sivertsen.

Atvykus į svečią šalį šias jaunas moteris pasitinka kitokia realybė: tenka pardavinėti savo kūną. Anot pareigūno, tik nedaugelis į prostitucijos pinkles pakliuvusių aukų žino, kad jos važiuoja dirbti prostitutėmis.

Sąvadautojai į sekso vergiją parduotų moterų uždirbtus pinigus atima, jas muša, todėl ilgainiui prostitutėmis paverstos atvykėlės tampa lyg robotai, kurie tiesiog padaro savo darbą.

„Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad moterys, papuolusios į sąvadautojų rankas, pačios kaltos, nes patikėjo pažadais. Žmonės pamiršta, kad jos yra nukentėjusiosios“, – priminė norvegų pareigūnas.

Prievartavimai, smurtas, narkotikai

Kodėl į prostitucijos liūną klampinamos moterys neprašo pagalbos? Visų pirma, jos bijo. Jas nuolat prievartauja sąvadautojai, jų draugai, klientai.

Be to, nėra pinigų, kad būtų galima nusipirkti bilietą ir grįžti namo. Kitas svarbus aspektas – aukos neturi paso, nes juos atima sąvadautojai. Be asmens dokumentų žmogus tampa nelegalu. Be to, kreiptis pagalbos trukdo kalbos barjeras.

„Įsivaizduokite, ką išgyvena moteris, kurią atveža į sodybą, užrakina, kasdien veda į pirtį ir verčia tenkinti visus vyrų norus“, – kraupų vaizdinį nupiešė Oslo policijos inspektorius T. J. Nielsen.
Jo teigimu, dažnai parduotos moterys per vieną dieną turi aptarnauti daugiau nei 10 klientų. Be nuolat patiriamo smurto, jas dar svaigina narkotikais.

Išprievartavo pakeliui į Norvegiją

Per dešimt metų bendradarbiaujant su Lietuvos policija teismą pasiekė keturios bylos, kuriose dominuoja lietuvės, prievarta išvežtos į Norvegiją.

Pareigūnai prisiminė vieną skaudžią istoriją. Lietuvos kaime skurde augusi neišsimokslinusi mergina dar nepilnametė pakliuvo į sąvadautojų rankas, kai susiviliojo pasiūlymu gyventi geriau. Tačiau net nepasiekusi Norvegijos ji patyrė seksualinį smurtą – kelte buvo išprievartauta.

Norvegijoje ji išbuvo metus, tačiau nuo ją įkalinusių skriaudikų jai pavyko pabėgti. Grįžusi į Lietuvą, nors ir patyrusi prievartą, svaiginimą narkotikais, mergina vis tiek bandė kabintis į gyvenimą.

„Jai prireikė ne vienerių metų, kad atgautų pasitikėjimą, vėl savyje atrastų žmogų, nes ji save ilgą laikė tiesiog šiukšle“, – pasakojo policininkas R. Sivertsen.

Šiandien ji gyvena normalų gyvenimą: dirba, turi šeimą, vaikų.

Į kalėjimą pasiuntė 11 nusikaltėlių

Pareigūnų teigimu, prireikė nemažai laiko, kol pasisekė įtikinti lietuvę liudyti ir padėti nubausti ją išniekinusius asmenis.

Norvegiją sukrėtusi byla prasidėjo 2003-iaisiais, o galutinis verdiktas nusikaltėliams buvo paskelbtas tik 2006 metais. Į kalėjimą sėdo 11 asmenų, iš jų trys – lietuviai.

Pagrindinis organizatorius buvo nuteistas 11 metų nelaisvės. Administratorė, kuri atsakinėdavo į skambučius ir tardavosi su klientais, atsipirko tik bauda. Dar vienas norvegas, kuris paruošdavo kambarius, pasirūpindavo rankšluosčiais, prezervatyvais, buvo nubaustas keleriems metams kalėjimo. Jis ilgai slapstėsi, kol įkliuvo policijai. Bausmės sulaukė ir Indijos pilietis, nuomojęs namą sąvadautojams. Tačiau belangės išvengė gaujai priklausęs Rusijos pilietis, nes ši šalis atsisakė bendradarbiauti.

Ilgametė darbo patirtis pareigūnus išmokė kitaip žiūrėti į moteris, kurios prievarta pateko į prostitucijos verslą.

„Nevadiname jų prostitutėmis, kekšėmis, nelaikome šiukšlėmis, joms mums – aukos. Šios moterys yra žmonės, kurias privalome gerbti“, – sakė T. J. Nielsen.

Lietuvos Policijos departamento duomenimis, 2011 metais mūsų šalies institucijos inicijavo 21 prekybos žmonėmis nusikaltimo tyrimą, pradėjo 37 prekeivių žmonėmis baudžiamąjį persekiojimą, laisvės atėmimo bausmėmis nuteista 17 prekeivių žmonėmis.

 Vilija Žukaitytė