Category: Straipsniai – 2013

2013 m. sausio 31 d. VO „Gelbėkit vaikus“ ir Didžiosios Britanijos ambasada pristatė socialinę kampaniją prieš prekybą žmonėmis „Dvi mažos mergaitės“.

Prekyba žmonėmis – viena didžiausių ir grėsmingiausių socialinių problemų visame pasaulyje. Skurdas, ekonominiai, politiniai sunkumai, geresnio gyvenimo siekis skatina daugelį žmonių, taip pat ir jaunas moteris palikti gimtuosius namus ir ieškoti darbo kitur. Apie šią problemą pasakoja animacinio filmuko „Dvi mažos mergaitės“ herojės, kurias be gailesčio apgauna joms artimi žmonės.

Filmuką galite peržiūrėti šiuo adresu:
http://www.youtube.com/watch?v=2G_w2nHGgTw

Šios kampanijos tikslas – prevencinio filmuku „Dvi mažos mergaitės“perspėti jaunas moteris apie prekybos žmonėmis pavojų, kuris dažnai slypi po gražiais pažadais gauti pelningą darbą užsienyje.

Renginyje dalyvavo filmo kūrėja Ruth Benni, Jungtinės Karalystės ambasadorius Davidas Huntas, VO „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė, VO „Gelbėkit vaikus‘‘ valdybos pirmininkas Tadas Vizgirda.

Pasak Jungtinės Karalystės ambasadoriaus Lietuvoje Davido Hunto, prekyba žmonėmis – itin aktuali ir opi tema. Vien per praėjusius metus JK buvo gauti 86 paklausimai dėl piliečių iš Lietuvos. Ambasadorius išreiškė viltį, kad filmas, kuriame pasakojama, kaip moterys ir mergaitės iš Rytų Europos apgaunamos pačių artimiausių žmonių ir išvežamos į užsienį, kur įtraukiamos į prostitucijos verslą, skatins prekybos žmonėmis prevenciją.

Tiek dabartinė valdžia, tiek buvusi vyriausybė rūpinasi, kaip sumažinti emigraciją, tačiau didesnė problema – ne emigracija, o nekaltos mergaitės ir berniukai, pradingstantys užsienyje ir patenkantys į prostitucijos pinkles, sakė VO „Gelbėkit vaikus‘‘ valdybos pirmininkas Tadas Vizgirda. Jis pabrėžė, kad tai visų atsakomybė; jo nuomone, reikėtų skirti didesnį dėmesį visuomenės informavimui bei edukacijai, kad galėtume padėti vaikams, „kartais naiviai planuojantiems kelionę su draugu ar draugais į užsienį, o iš tiesų šis kelias dažnai nuveda tik į prostituciją“.

Prekybos žmonėmis situaciją Lietuvoje pristačiusi VO „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė akcentavo, kad nors ši problema visiems žinoma, nėra realių statistinių duomenų, ji išplitusi, nes tai laikoma gėdinga tema, aukos nenori viešumo. Nevyriausybinių organizacijų duomenimis, iš Lietuvos kasmet dingsta apie 2000 žmonių. „Lietuvos Caritas“ padeda maždaug 100-ui aukų per metus, tačiau tai yra tik „ledkalnio viršūnė“. Policija šiuo metu tiria 43 tokias bylas.

Pasak R. Dičpetrienės, į prostitucijos pinkles patenka žmonės nuo 14 iki 35 metų, ne tik moterys ir mergaitės, tačiau ir berniukai, vyrai. Kaip tai vyksta? Pagrindinės schemos – „lover boy“, arba simpatiškas, turtingas draugas, įkalbantis išvažiuoti į užsienį ieškoti gražesnio gyvenimo, o kitą dieną žmonės parduodami; išvykstama į užsienį ieškoti darbo – tačiau neaišku, kur ir pas ką; taip pat pasitaiko ir tokių atvejų, kai šeimos nariai parduoda savo vaikus už skolas.

Egzistuoja stereotipinis įsitikinimas, kad į tokias pinkles pakliūva vien asmenys iš socialinės rizikos šeimų. Nors yra tiesos, kad jie labiau pažeidžiami, tačiau „Lietuvos Carito“ patirtis liudija, kad tarp aukų – asmenys iš įvairiausių socialinių sluoksnių – turintys aukštąjį išsilavinimą, ištekėjusios moterys, taigi, iš esmės kiekvienas gali su tuo susidurti. Kyla klausimas – ką daryti, kokia prevencija turėtų būti taikoma? Pirmiausia reikėtų tėvų atidumo – jei paauglės mergaitės bėga iš pamokų, namo grįžta vėliau, nežinia iš kur gauna pinigų, pasidaro labai tylios, reikėtų iš karto klausti, kas vyksta, nes pačios jos veikiausiai nepasakys – tai dar labai gėdinga tema. „Jei neištiesime pagalbos rankos, tai gali baigtis labai liūdnai“, – sakė R. Dičpetrienė.

Apie filmą „Dvi mažos mergaitės“ ir jo autorę Ruth Beni

Filmuko kūrėja Ruth Beni papasakojo filmo atsiradimo aplinkybes. Režisierė, dirbanti Animage Films kompanijoje, filmą „Dvi mažos mergaitės“ sukūrė 2007 m.

Filmukas buvo sukurtas konsultuojantis su grupe moterų iš Albanijos, kurios tapo prekybos žmonėmis aukomis, tačiau buvo išgelbėtos Poppy projekto, skirto teikti pagalbą prekybos žmonėmis aukoms, dėka. Filmas „Dvi mažos mergaitės“ gali būti naudojamas prevenciniam darbui su vaikais ir jaunais žmonėmis, aptariant prekybos žmonėmis grėsmes ir mokant juos atpažinti pavojų. Taip pat šis filmukas naudojamas kaip informacinė priemonė skatinti prekybos žmonėmis problemos viešinimą visuomenėje. Filmukas „Dvi mažos mergaitės“ yra platinamas 13 Rytų Europos šalių, kurių viena yra Lietuva.

Prieš tai Ruth sukūrė irgi puikiai įvertiną filmą „Eva vyksta į užsienį“ (angl. Eva goes to Foreign). Filmas išleistas 2004 m. ir pasakoja apie narkotikų gabentojus, keliaujančius iš Jamaikos į Jungtinę Karalystę. Manoma, kad šios socialinės kampanijos dėka narkotikų gabentojų skaičius sumažėjo. Šiais metais Ruth Beni planuoja išleisti filmą „Pavojinga kelionė“ (angl. „Dangerous Journey) apie moterų iš Vakarų Afrikos pardavimą sekso vergijai.

Socialinė kampanija prieš prekybą žmonėmis „Dvi mažos mergaitės“ Lietuvoje

Socialinė kampanija „Dvi mažos mergaitės“ pradėta jau 2012 m. rudenį: vyko mokymai įvairiuose Lietuvos miestuose; Vaikų dienos centruose vykusiuose susitikimuose su vaikais buvo rodomas ir aptariamas šis filmukas, kalbamasi šia tema. VO „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakojo, kad filmuką netrukus turėtų pradėti transliuoti kai kurie televizijos kanalai, taip tikimasi pasiekti kuo didesnę žiūrovų auditoriją; socialinės kamapanijos rengėjai dalyvauja radijo laidose apie prekybą žmonėmis.

Kovo mėn. numatyta kita socialinė akcija Kaune, kuria bus siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į prostitucijos problemą.

Statistika

2011 m. Lietuvos institucijos inicijavo 21 prekybos žmonėmis nusikaltimo tyrimą, pradėjo 37 prekeivių žmonėmis baudžiamąjį persekiojimą.
Ekspertų vertinimu Lietuvoje prekybos žmonėmis mastai yra didžiausi tarp Baltijos valstybių, tačiau oficialios statistikos nėra dėl reiškinio latentiškumo.
Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2011 m. Jungtinėje Karalystėje buvo identifikuotos 946 aukos, nukentėjusios nuo organizuotų prekybos žmonėmis grupuočių. 634 iš jų buvo moterys ir 312 vyrai, 712 suaugusieji ir 234 vaikai. Daugiausia nukentėjusių vaikų buvo 16-17 metų amžiaus grupėje.

Dalia Žemaitytė

Panevėžyje paskelbtas nuosprendis prieš dvejus metus apygardos teismui Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorų perduotoje nagrinėti nusikaltimų dorovei, vaikui ir šeimai, žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui baudžiamojoje byloje – joje 11 asmenų, veikusių su bendrininkais šalyje ir užsienyje, buvo kaltinami prekyba žmonėmis, vaiko pardavimu, nepilnamečio išžaginimu, įtraukimu į prostituciją ir pelnymusi iš kito asmens prostitucijos.

Pernai iš dešimties šalyje ištirtų prekybos žmonėmis nusikalstamų veikų – septynios jų buvo ištirtos ir perduotos teismui Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorų.

Šioje byloje penki kaltinamieji laisvės neteko ilgiems metams – 38 metų R. M. nuteistas 12 metų, 42 metų V. K. ir 43 metų T. M. – 11 metų, keturiasdešimtmetis V. S. – 10 metų, D. M. – 8 metų laisvės atėmimu, jų bendrininkė – 32 metų A. M. ir du 38 metų vyriškiai R. V. ir V. L. – 5 metų, 38 metų D. L. – 3 metų laisvės atėmimu, o J. N. – 3 metų ir vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams.

Tarp šių prekeivių pinklių pakliuvusių nukentėjusiųjų pati jauniausia, kuriai teko patirti daugiausiai jų padarytų nusikalstamų veikų, nusikaltimo padarymo metu buvo 16 metų amžiaus.

Pernai Panevėžyje prokurorų prašymu už prekybą žmonėmis buvo nuteisti šeši asmenys, prieš dvejus metus griežtų laisvės atėmimo bausmių sulaukė kita septynių prekeivių žmonėmis grupė, taip pat ir atskirai nuteistas jos bendrininkas – merginas darbui prostitutėmis pirkęs ir gabenęs į užsienį Jungtinėje Karalystėje gyvenęs Albanijos Respublikos pilietis J.O.

Šioje byloje pirmą kartą Panevėžio apygardos prokuratūros veiklos praktikoje atliekant ikiteisminį tyrimą buvo panaudotas konferencinis ryšys – nuotoliniu būdu buvo apklaustos nukentėjusiosios, kurios gyvena Jungtinėje Karalystėje.

„Kasmet mūsų prokurorams pavyksta atskleisti vis daugiau šių žmogaus orumą žeidžiančių nusikalstamų veikų ir nustatyti kaltuosius – dabar teisme nagrinėjamos trys prekeivių žmonėmis baudžiamosios bylos, kuriose prokurorai kaltina 14 asmenų. Šiuo metu mūsų prokurorai vadovauja penkiems ikiteisminiams tyrimams, susijusiems su prekyba žmonėmis, netrukus teismą pasieks dar viena tokia baudžiamoji byla. Už prekybą žmonėmis bausmių jau sulaukė 24 nuteistieji, teismo pripažinti kaltais į prostituciją pardavę ne vieną dešimtį merginų, tarp jų ir vaikų. Vienoje bylų trys nukentėjusiosios, gyvenančios užsienyje, pirmą kartą buvo apklaustos nuotoliniu būdu – pasitelkus garso ir vaizdo priemones.

Nuoseklus prokurorų ir tyrėjų darbas su į prekeivių pinkles įtrauktomis merginomis, Caritas nuoširdi pagalba ir globa – šios bendros visų pastangos pelno nukentėjusiųjų pasitikėjimą, todėl pastaraisiais metais mums pasiseka ištirti daugiausiai šalyje su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų ir perduoti bylas teismui, pernai iš šalyje ištirtų prekybos žmonėmis dešimties nusikalstamų veikų – septynios jų buvo ištirtos ir perduotos teismui Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorų“,- teigia Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras Justinas Pupka.

Teisme šiuo metu yra nagrinėjamos trys su prekyba žmonėmis susijusios baudžiamosios bylos, kuriose valstybinį kaltinimą palaiko Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorai.

Šioje byloje ikiteisminį tyrimą atliko Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro pareigūnai, tyrimui vadovavo, jį organizavo ir kontroliavo Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorai.

Įstatymas tiems, kas verbavo ir gabeno žmogų pasinaudodami jo pažeidžiamumu ir panaudodami apgaulę, nors žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš šio asmens prostitucijos, numato laisvės atėmimą iki 10 metų, už numatytą veiką, padarytą dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims, arba dalyvaujant su organizuota grupe, numato laisvės atėmimą iki 12 metų.
 

Iš Šiaulių regiono į Švedijos sostinę Stokholmą sekso verges gabenantys sąvadautojai verčia Švedijos teisėsaugininkus ieškoti prekybos žmonėmis šaknų pačioje Lietuvoje ir padėti jas rauti mūsų šalies teisėsaugininkams.

Į Lietuvą atvykusi Švedijos teisėsaugininkų delegacija vakar Šiaulių apygardos prokuratūroje pradėjo dvi dienas truksiančius policijos pareigūnų, prokurorų, socialinių darbuotojų mokymus tema „Prieš prekybą žmonėmis ir prostituciją: komandinės pagalbos modelis“.
Klientams gresia nelaisvė

Mokymus pristačiusi Švedijos ambasadorė Lietuvoje Sesilija Rutstriom-Ruin (Cecilia Ruthstrom-Ruin) pasidžiaugė Šiaulių ir Švedijos teisėsaugininkų bendradarbiavimu. Šio bendradarbiavimo rezultatas – pernai Stokholme baigta nagrinėti šiauliečių prekeivių žmonėmis ir sąvadautojų baudžiamoji byla.

Šiauliuose vykstančius mokymus finansuoja Švedijos ambasada Lietuvoje, prisideda Šiaulių apygardos prokuratūra ir Lietuvos „Caritas“. Stokholmo prokuratūros atstovė Lena Nilemar „Respublikai“ teigė, kad savo kūną pardavinėjančių merginų iš Šiaulių regiono pagausėjimas ypač pastebimas Stokholmo regione.

Pasak L. Nilemar, Švedijoje prostitutės už savo kūno pardavinėjimą nėra baudžiamos – į jas žiūrima kaip į nusikaltimo aukas, o baudžiami prekeiviai žmonėmis, sąvadautojai ir prostitutės teikiamas paslaugas perkantys klientai. Pagal Švedijos įstatymus prostitutės klientui gali būti skiriama piniginė bauda arba laisvės atėmimas iki 1 metų.

„Sekso paslaugų pirkėjui laisvės atėmimo bausmė gresia tuo atveju, jei jis sugaunamas keletą kartų, – pasakojo prokuratūros atstovė. – Iki šiol klientų, kuriems už tai būtų skirta laisvės atėmimo bausmė, nepasitaikė. Išvadas jie padarydavo sumokėję baudas. Tai, kad kriminalizuojama ne pati prostitucija, o paklausą kuriantis pirkėjas, lengvina šių nusikaltimų tyrimą“.

Į prostituciją įtraukė šantažu

Lietuvos „Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Šiaulių skyriaus socialinė darbuotoja Marytė Puidokienė „Respublikai“ pasakojo, kad gražioje didelėje šeimoje užaugusi Asta (vardas pakeistas – aut. past.) buvo 21-ų, kai atvykusi į Šiaulius susipažino su vaikinu. Užsimezgę merginos jausmai į šipulius sudužo po pusmečio, kai vaikinas, šantažuodamas savo draugę, privertė ją užsiiminėti prostitucija.

„Vaikinas ją šantažavo paskolos rašteliu – nukentėjusioji buvo pasirašiusi, kad paėmė didelę paskolą iš jo draugo, nors tų pinigų nė akyse nematė, – pasakojo M. Puidokienė „Respublikai“. – O pasirašyti paskolos raštelį mylimasis sugundė pasiūlęs užsiimti verslu – verstis privačia praktika pagal įgytą specialybę“.

Asta lytines paslaugas buvo verčiama teikti Šiauliuose. Mergina, pasak socialinės darbuotojos, buvo mušama, šantažuojama ir niekinama. Buvęs mylimasis ją baugino, kad bet koks bandymas ieškoti pagalbos bus bergždžias – esą jis pažinčių turi ir policijoje, ir prokuratūroje. Astos košmaras truko apie pusmetį, kol iš sekso vergijos liūno ją išgelbėjo Lietuvos „Caritas“ darbuotojai, apie merginą sužinoję iš jos likimo draugės.

– Kodėl merginos pakliūva į prekeivių žmonėmis tinklus? – paklausė „Respublika“ Lietuvos „Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorės Kristinos Mišinienės.

– Neteko sutikti nė vienos aukštąjį išsilavinimą turinčios moters, kuri sakytų: „Aš nedirbsiu buhaltere, aš dirbsiu prostitute“. Kad merginos įtraukiamos į prostituciją, pirmiausia lemia jų pažeidžiamumas. Įtakos turi ir ekonominės sąlygos, kurios daro žmones nesaugius, ir psichologinis pažeidžiamumas. Iš tų moterų, kurioms teikiame pagalbą, socialinių istorijų matome, kad daugelis jų vaikystėje patyrė vienokį ar kitokį smurtą, nepriežiūrą, nepriteklių. O tai irgi formuoja tam tikrus pažeidžiamumo faktorius žmogaus psichikoje.

– Ar jos sulaukia reikiamos pagalbos?

– Manau, kad mūsų valstybėje kol kas nėra parengtų socialinių struktūrų, kaip padėti žmonėms, kurie suklydo, kurie neranda vietos gyvenime, kurie yra labiau pažeidžiami. Kol kas gyvenimas mūsų šalyje vyksta aršaus kapitalizmo sąlygomis: jei esi stiprus – išliksi, jei tau nesiseka – nugrimsi į dugną ir tapsi visuomenės atstumtuoju. Kol kas aš matau tokią situaciją.

– Galbūt įžvelgiate ir švietimo spragų, jei merginos susigundo tariama galimybe pralobti iš karto, o ne pamažu užsidirbti?

– Sutikčiau su tuo, bet man atrodo, kad merginos visoje sekso industrijoje tėra tik priemonė, tik sraigtelis, kurį suka labai gudrūs ir įtakingi žmonės, kurie kraunasi didžiulį pelną. Sąvadautojas, klientas ir mergina – neišvengiamas trikampis sekso industrijoje. Taip, dalis merginų patiki naiviais pažadais. Bet yra žmonės, kurie tik tam ir dirba, kad jos patikėtų.



Sidas Aksomaitis

 

Šiauliuose švedai moko Lietuvos pareigūnus, kaip kovoti prieš prekybą žmonėmis ir prostituciją. Abiejų šalių atstovai sako, kad problema aktuali visame pasaulyje, todėl pareigūnams svarbu užmegzti tarptautinius ryšius. Iš Lietuvos kasmet į užsienį išvežama per 1 200 moterų, kurios tampa prekybos žmonėmis aukomis.

Iš nedidelių miestelių, gyvenviečių, mažai išsilavinusios, naivios, jaunos merginos ir moterys dažnai pakliūva į sutenerių pinkles, kurie per tarpininkus merginas išveža į užsienį dirbti prostitutėmis.

„Dažniausiai patenka labiausiai socialiai pažeisti žmonės. Bedarbiai, moterys, neturinčios darbo, vienos auginančios vaikus, vyrai, turintys priklausomybių, ieškantys darbo užsienyje“, – sako Lietuvos „Carito“ Šiaulių skyriaus atstovė Marytė Puidokienė.

Išvežti į užsienį ir įkliuvę į pinkles, žmonės sunkiai išsivaduoja. Net ir išsisukę jie dažnai neieško pagalbos, nes nežino kur arba yra prigąsdinti. Patirtimi, kaip kovoti prieš prekybą žmonėmis ir prostituciją Šiauliuose dalijosi specialistai iš Švedijos, Stoholmo.

„Pastebimas prostitučių padaugėjimas, ypač Stoholmo regione iš Šiaulių. Reikėtų paminėti, kad Švedijoje baudžiama ne prostitutė, o sekso pirkėjas“, – kalbėjo Stokholmo prokuratūros atstovė Lena Nilemar.

„Prostitucija ir prekyba žmonėmis labai svarbi problema Švedijoje ir visame pasaulyje“, – pabrėžė Šiauliuose besilankanti Švedijos ambasadorė Lietuvoje Cecilia Ruthstrom.

Abiejų šalių specialistai minėjo, kad tiriant prekybos žmonėmis bylas itin svarbūs ryšiai, tarptautinis bendradarbiavimas. Šiaulių apygardos prokuratūros atstovai minėjo, kad dažniausiai tenka tirti bylas su Anglija. Su kai kuriomis valstybėmis kyla problemų.

„Su Ispanija, Graikija turėjom problemų, nes vienu atveju teisinės pagalbos atvejis buvo vykdomas dvejus metus. Patys suprantat, kokioje būsenoje yra aukos, laukdamos tam tikros medžiagos“, – pažymėjo Šiaulių apygardos prokuratūros atstovas Kastytis Šikšnys.

Šiaulių apygardos teismas nagrinėja dvi baudžiamąsias bylas dėl prekybos žmonėmis. Dvigubai daugiau bylų nagrinėjama Panevėžyje.

„Šiais metais teisme yra nagrinėjamos penkios baudžiamosios bylos, kuriose yra 18 nukentėjusiųjų, 34 kaltinamieji. Ikiteisminis tyrimas atliekamas šiuo metu septyniose baudžiamosiose bylose, kuriose septyni įtariamieji, dešimt nukentėjusiųjų“, – vardijo Panevėžio apygardos prokuratūros atstovė Nida Grunskienė.

Šiauliuose mokymai surengti Švedijos ambasados Lietuvoje dėka.

Lie­tu­vos „Ca­ri­to“ dar­buo­to­jos iš Ry­gos oro uos­to par­si­ve­žė jau­ną šiau­lie­tę.
Dar­bo ir už­dar­bio Didžio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je ieš­ko­ju­si mer­gi­na pa­te­ko į iš­nau­do­to­jų ran­kas ir bu­vo privers­ta ša­lį pa­lik­ti be lito ki­še­nė­je.
Pa­na­ši ir iš Is­pa­ni­jos spruk­ti pri­vers­to jau­no vy­ro is­to­ri­ja.
Ne vien į dar­bo ar pro­sti­tu­ci­jos ver­gi­ją pa­ten­ka lai­mės sve­čio­se ša­ly­se ieš­kan­tys mū­sų tau­tie­čiai. Atsira­du­si ir nau­ja nu­si­kal­ti­mų for­ma – fik­ty­vios san­tuo­kos.
Są­ly­gos – ver­giš­kos
Dai­vai (var­das pa­keis­tas) skra­ju­čių, ku­rio­se bu­vo pra­šo­ma su­teik­ti pa­gal­bą vai­kams, iš­ne­šio­to­jos dar­bą Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je pa­siū­lė vie­na pa­žįs­ta­ma.Į sve­čią ša­lį nu­vy­ku­si šiau­lie­tė ap­gy­ven­din­ta kar­tu su at­vy­kė­liais iš Af­ri­kos. Dirb­ti rei­kė­da­vo iki vėlumos. Va­ka­re, sam­di­niams su­grį­žus, pa­tal­pa bū­da­vo už­ra­ki­na­ma. Jo­kios ga­li­my­bės išei­ti, jo­kio laisvalaikio. Ry­te – vėl į dar­bą. Darb­da­vys al­gos ne­mo­kė­jo, men­kai mai­ti­no. At­vy­kė­liai, tarp ku­rių ir Dai­va, buvo įti­kin­ti, kad pa­bėg­ti neį­ma­no­ma, o, jei ir pa­vyk­tų, baig­tų­si blo­gai.Dai­vai pa­vy­ko iš­si­lais­vin­ti ge­rų žmo­nių dė­ka. Ta­čiau gąs­di­ni­mai ir en­gi­mas su­gniuž­dė psichologiškai.Be li­to iš ša­lies, ku­rio­je ti­kė­jo­si dirb­ti ir už­si­dirb­ti, su­grį­žu­si mer­gi­na Lie­tu­vos „Ca­ri­to“ pro­jek­to „Pagal­ba pro­sti­tu­ci­jos ir pre­ky­bos žmo­nė­mis au­koms“ so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­de­da­ma da­bar ban­do at­si­ties­ti.
Na­mo – tie­siai iš plan­ta­ci­jos
Prieš ke­lis mė­ne­sius į Šiau­lius bu­vo par­skrai­din­tas vy­ras, į iš­nau­do­to­jų pink­les pa­te­kęs Is­pa­ni­jo­je. Šiau­lie­tis, kaip ir ne­ma­žai lie­tu­vių, šio­je ša­ly­je dir­bo apel­si­nų plan­ta­ci­jo­se. Dar­bo bū­ta sun­kaus, valandos il­gos, są­ly­gos – ver­giš­kos. Darb­da­vys al­gos ne­mo­kė­jo, die­nai numesda­vo ke­lioms cigaretėms. Mais­to trū­ko. Pra­ra­dęs vil­tį ir oru­mą šiau­lie­tis vie­ną die­ną ry­žo­si spru­kti tie­siai iš plantacijos. Mur­zi­nas, tik su šor­tais ir pa­lai­di­ne jis pa­trau­kė į Lie­tu­vos kon­su­la­tą.
Išp­rie­var­tau­ta ir par­duo­ta
22 me­tų šiau­lie­tei Ai­ri­jo­je bu­vo pa­siū­ly­ta už pi­ni­gus su­da­ry­ti fik­ty­vią san­tuo­ką – esą iš­te­kės, išsiskirs, o nau­dos bus abiem: jai – už­dar­bis, jam, Pa­kis­ta­no pi­lie­čiui, ga­li­my­bė gy­ven­ti Eu­ro­pos Sąjungo­je.Iš pir­mo žvilgs­nio, at­ro­dy­tų, ne­sun­kiai už­dir­ba­mais pi­ni­gais su­si­gun­džiu­si šiau­lie­tė su­ti­ko susituokti. Ta­čiau Ai­ri­jo­je mer­gi­nos lau­kė nu­si­kal­tė­liai: ta­ria­ma­sis vy­ras iš­prie­var­ta­vo, ver­buo­to­jai ją ren­gė­si parduo­ti pro­sti­tu­ci­jai Vo­kie­ti­jo­je. At­si­tik­ti­nai šiau­lie­tė su­si­sie­kė su Lie­tu­va, po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų pastango­mis ji su­grą­žin­ta na­mo.
Dėl šio in­ci­den­to Ai­ri­jo­je pra­dė­tas iki­teis­mi­nis ty­ri­mas, bet, pri­trū­kus įro­dy­mų (Ai­ri­jo­je tai dažniausias mo­ty­vas pre­ky­bos žmo­nė­mis by­lo­se), jis bu­vo nu­trauk­tas.
Iš­nau­do­ja­mi ir vai­kai
Ma­ry­tė Pui­do­kie­nė, „Ca­ri­to“ koor­di­na­to­rė Šiau­lių re­gio­ne, tei­gia, kad į iš­nau­do­to­jų pink­les pa­puo­la ne vien mo­te­rys, bet ir vy­rai, taip pat ne­pil­na­me­čiai. Iš­nau­do­ja­mi la­biau­siai psi­cho­lo­giš­kai ir ekonomiš­kai pa­žei­džia­mi žmo­nės.
„Ver­gys­tei iš­ve­ža­mi vai­kai, paaug­liai, – ak­cen­ta­vo M. Pui­do­kie­nė. – Pri­ver­čia­mi vog­ti ar vyk­dy­ti ki­tus nu­si­kal­ti­mus, ar el­ge­tau­ti.“Tai, jog žmo­nės iš­nau­do­ja­mi, koor­di­na­to­rės nuo­mo­ne, „pa­si­tar­na­vo“ ir eko­no­mi­nė kri­zė, paskatinusi gy­ven­to­jus ieš­ko­ti dar­bo už­sie­ny­je ir dirb­ti bet ko­kio­mis są­ly­go­mis. M. Pui­do­kie­nė pa­ste­bė­ju­si, kad nu­ken­tė­ję daž­nai ne­sup­ran­ta, kad prieš juos įvyk­dy­tas nu­si­kal­ti­mas. Au­kos (daž­niau vy­rai) gė­di­ja­si kreip­tis pa­gal­bos, ven­gia pa­sa­ko­ti, kaip su jo­mis že­mi­nan­čiai bu­vo pa­sielg­ta, dėl vis­ko lin­ku­sios kaltin­ti sa­ve.
„Nu­ken­tė­ju­sie­ji iš­gąs­din­ti, įbau­gin­ti, ne­no­ri kreip­tis į po­li­ci­ją, – kal­bė­jo „Ca­ri­to“ dar­buo­to­ja. – Jie netu­ri ga­ran­ti­jų, kad gaus pa­gal­bą. Kal­bė­ti, de­ja, ven­gia ir au­kų ar­ti­mie­ji. Jiems taip pat gė­da.“„Ca­ri­tas“ Šiau­liuo­se šie­met pa­gal­bą su­tei­kė 20-čiai as­me­nų, nu­ken­tė­ju­sių nuo pre­ky­bos žmo­nė­mis.
Su­si­tuok­ti fik­ty­viai
Pas­ta­rai­siais me­tais spar­čiai plin­ta fik­ty­vios ve­dy­bos. Vei­kia­ma to­kiu prin­ci­pu: nu­si­kal­tė­liai, organizuojan­tys san­tuo­kas su Eu­ro­pos Są­jun­gos pi­lie­tė­mis, ren­ka­si so­cia­liai pa­žei­džia­mas mo­te­ris, jas ver­buo­da­mi nau­do­ja ap­gau­lę, ne­re­tai gra­si­na fi­ziš­kai susi­do­ro­ti. Ar­ba joms pa­ža­da­ma už­tik­rin­ta atei­tis mai­nais į ve­dy­bas su tre­čių­jų ša­lių pi­lie­čiu, ku­ris po san­tuo­kos įgy­tų tei­sę lik­ti Eu­ro­pos Są­jun­go­je. Šie pa­ža­dai daž­niau­siai iš­ga­ruo­ja vos su­si­tuo­kus.
Su­da­riu­sios fik­ty­vią san­tuo­ką mer­gi­nos įtrau­kia­mos į pro­sti­tu­ci­ją, ne­beat­gau­na do­ku­men­tų, tam­pa ban­kų sko­li­nin­kė­mis dėl „su­tuok­ti­nių“ sko­lų. „Nors fik­ty­vi san­tuo­ka Lie­tu­vos Res­pub­li­kos baudžiama­ja­me ko­dek­se ne­pri­pa­žįs­ta­ma kaip pre­ky­ba žmo­nė­mis, mes ma­to­me tuos pa­čius, kaip ir pro­sti­tu­ci­jos, dar­bo ver­go­vės aukų ver­ba­vi­mo, išnaudoji­mo me­cha­niz­mus. Iki­teis­mi­nio ty­ri­mo įstai­gos tu­rė­tų griež­čiau rei­ka­lau­ti at­sa­ko­my­bės iš to­kio „vers­lo“ or­ga­ni­za­to­rių“, – sa­kė Lie­tu­vos „Ca­ri­tas“ pro­jek­to „Pa­gal­ba pro­sti­tu­ci­jos ir pre­ky­bos žmo­nė­mis au­koms“ koor­di­na­to­rė Kris­ti­na Mi­ši­nie­nė.
Tuok­tu­vių liu­dy­to­jai – nu­si­kal­tė­liai
Šiau­liuo­se vy­ko Lie­tu­vos „Ca­ri­tas“ ir Lat­vi­jos ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos „Dro­sa Ma­ja“ (“Sau­gi pa­sto­gė”) su­reng­tas se­mi­na­ras „Fik­ty­vios ve­dy­bos ES – nau­ja pre­ky­bos žmo­nė­mis for­ma“.Ren­gi­nio me­tu Šiau­lių ap­skri­ties ir Ry­gos (Lat­vi­ja) po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai, so­cia­li­niai dar­buo­to­jai, teisinin­kai da­li­jo­si pa­tir­ti­mi tei­kiant pa­gal­bą Lat­vi­jos, Lie­tu­vos pi­lie­tėms, įtrauk­toms į pri­vers­ti­nes santuo­kas, ne­re­tai sek­sua­li­nio iš­nau­do­ji­mo tiks­lais.
Lat­vi­jos „Dro­sa Ma­ja“ or­ga­ni­za­ci­ja pa­sta­rai­siais me­tais su­tei­kė pa­gal­bą ne vie­nai už­sie­ny­je fik­ty­vią san­tuo­ką su tre­čių­jų ša­lių pi­lie­čiais prie­var­ta su­da­riu­siai mo­te­riai.„Ste­bint to­kias san­tuo­kas, ne­sun­ku pa­ma­ty­ti, kad, nors jau­ni­kis ki­tas, liu­dy­to­jai – daž­niau­siai tie patys, – pa­tir­ti­mi da­li­jo­si vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos „Dro­sa Ma­ja“ at­sto­vė Sand­ra Zalc­ma­ne. – Tai gru­puo­čių na­riai, ku­rie or­ga­ni­zuo­ja nu­si­kal­ti­mą, siek­da­mi nau­dos.“ Anot lat­vių, ne­ma­žai fik­ty­vių santuo­kų su eu­ro­pie­tė­mis tre­čių­jų ša­lių at­sto­vai, siek­da­mi įgy­ti tei­sę gy­ven­ti Eu­ro­pos Są­jun­go­je, sudaro Ai­ri­jo­je.

Pagal šios šalies įstatymus pora santuokoje turi išgyventi ketverius metus ir tik tuomet įgija teisę paduoti dokumentus skyryboms. Tie metai ne vienai prievarta užverbuotai merginai tampa vergystės, psichologinio bei seksualinio išnaudojimo metais.

Edita Karlelienė

Visose valstybinėse, ypač centrinėse įstaigose galima išgirsti valdininkų, kaip žirnius beriančių  europinių konvencijų, susitarimų ir nutarimų pavadinimus, datas, pagrindinius punktus, tačiau paklausus, o kodėl tai neveikia Marijampolėje, Biržuose ar Šalčininkuose, išgirsti sutrikusį atsakymą – o turėtų? 

Tenka liūdnai pasakyti, kad dažniausiai Žmogaus teisės įvairių valstybinių institucijų lygmeniu Lietuvoje iki šiol dažnai lieka gerai išmoktomis gražiomis frazėmis, o pagalba nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, išnaudojimo aukoms lieka tik entuziastų reikalas.

Kiek šios problemos rūpi visuomenei? Apie tai kalbamės su Kristina Mišiniene, Lietuvos „Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ vadove, kuriai už pastangas padėti su prekybos žmonėmis ir prostitucijos problemomis susidūrusioms moterims 2012 m. pabaigoje suteiktas „Žmogaus teisių šauklės“ titulas.

Kokias įvardytumėte pagrindines problemas žmogaus teisių pažeidimo srityje, su kuriomis šiuo metu susiduriama Lietuvoje?

Dirbdama ir gyvendama mūsų gražiame krašte, džiaugiuosi, kad įžengėme į 3-iąjį Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį. Bet negaliu ir nepastebėti tų piktžaizdžių, kurios kamuoja mūsų visuomenę. Smurtas prieš vaikus ir moteris, žmogaus teisių pažeidimai ikiteisminio tyrimo įstaigose, bausmės atlikimo vietose, vaikų ir neįgaliųjų globos institucijose – šias ir panašias problemas reikia spręsti.

Kiek apskritai žmogaus teisių gynimui skiria dėmesio Vyriausybė, valstybinės institucijos, ar ši sritis labiau palikta nevyriausybiniam sektoriui? Kiek jos rūpi visuomenei?

Į šį klausimą gal tiksliau galėtų atsakyti žmogaus teisių gynimo ekspertai; man, dvyliktus metus organizuojančiai nukentėjusioms moterims ir vaikams pagalbą vienoje didžiausių Lietuvos NVO, susidaro įspūdis, jog skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų ir nedidelių apie juos susibūrusių grupelių reikalas.

Visose valstybinėse, ypač centrinėse įstaigose galima išgirsti valdininkų, kaip žirnius beriančių europinių konvencijų, susitarimų ir nutarimų pavadinimus, datas, pagrindinius punktus – tačiau paklausus, o kodėl tai neveikia Marijampolėje, Biržuose ar Šalčininkuose, išgirsti sutrikusį atsakymą – o turėtų?

Kaip įspūdingi Lietuvos įsipareigojimai gerbti žmogaus teises dera, pavyzdžiui, su klestinčia „kastų“ sistema įkalinimo įstaigose ir kam dėl šio neatitikimo turėtų labiau skaudėti galvą – Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos ar nevyriausybiniam sektoriui? Aišku, suprantu, jog kokia mūsų visuomenė – tokios ir mūsų įstaigos. Tačiau jeigu turguje gali nukęsti moterėlių aimanavimus dėl „pasileidusio jaunimo“, tai vieno didžiausių Suvalkijos miestų Vaiko teisių apsaugos vedėjos bandymas pateisinti 14-metės NN prievartautojus – „ai, ji seniai praradusi nekaltybę, kas čia tokią prievartaus“, – palieka be žado..

Lietuvos „Caritas‘ projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ vykdomas jau daugiau nei dešimt metų. Kokių pokyčių pavyko per tą dešimtmetį pasiekti, vykdant projektą? Kam dabartinėje situacijoje visuomenė turėtų skirti didžiausią dėmesį – praktinei pagalbai aukoms, prevenciniam švietimui, informacijos sklaidai, visuomenės sąmoningumo didinimui?

Per visą mūsų pagalbos projekto egzistavimo laikotarpį mes, socialinės darbuotojos ir psichologės, buvome liudininkės ir didelių laimėjimų – valstybės požiūris į prekybą žmonėmis nuo neigimo keitėsi įstatymų, valstybinių programų priėmimo, organizuotų prekeivių žmonėmis grupuočių naikinimo link – ir prastesnių momentų – iki šiol šalyje nėra visų mūsų veiksmus koordinuojančio asmens ar institucijos, kuriai rūpėtų ne tik gerai prieš JAV Saugumo departamentą pasirodyti, bet ir inicijuoti realius pokyčius kovos su prekyba žmonėmis fronte.

Konkrečiai mūsų projektui pavyko ir daug, ir mažai. Džiaugiuosi mūsų sukurtu pagalbos nukentėjusiems tinklu, kuris remiasi 5 vyskupijose dirbančiomis mobiliomis socialinių darbuotojų ir psichologų komandomis. Mums buvo ypač svarbu pasiekti tolimesnius regionus, provinciją, nes ir šiandien ten išprievartavimų, prostitucijos, prekybos žmonėmis aukos pagalbos beveik negauna. Didžiuojamės – kartu su visais mums talkinančiais geros valios žmonėmis – kad didžiulis būrys sutryptų, nuolat prievartautų Lietuvos ir Vakarų Europos bordeliuose moterų, mergaičių išdrįso teismuose liudyti prieš savo sutenerius, prekeivius žmonėmis, tuo, beje, labai nustebindamos juos ir jų brangiai apmokamus advokatus.

Kovojame už kiekvieną moterį ar vaiką, norime visiems, patekusiems į klastingas prostitucijos ar kitokio išnaudojimo pinkles, pasiųsti žinutę – nepasiduok, išeitis yra!

Na, o liūdina tai, kad surandame tik labai mažą dalį nukentėjusių asmenų – per metus pagalbą teikiame maždaug 100 aukų. Taip pat matome, jog moterys, ypač jaunutės mergaitės, prostitucijos subkultūros yra taip traumuojamos, jog atsiradę gilūs asmenybiniai, psichiatriniai sutrikimai trukdo adaptuotis naujoje aplinkoje, ieškoti pozityvių sprendimų. Yra tikrai šiurpu klausytis šešiolikmečių ar aštuoniolikmečių pasakojimų apie tai, kiek klientų per dieną aptarnaudavo, kokių šie seksualinių praktikų pageidaudavo, kaip merginos svaigindavosi, kad „užsivestų“ ir ištvertų visa tai, ir pan. Pradedi galvoti: o kokį vaidmenį šių taip anksti visuomenės užribyje atsidūrusių merginų gyvenime suvaidino jų klientai, ką jie dabar veikia? Prie šventinio stalo glosto vaikų galveles, glaudžia žmonas, gydo ligonius, stato namus, iš sakyklų sako pamokslus?

Sudėtinga šiandien būtų rinktis, kam atiduoti pirmenybę – pagalbai aukoms ar prevencijai. Manau, kad tai yra to paties proceso skirtingos dalys. Lietuvoje pagalba nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis yra atiduota nevyriausybiniam sektoriui, tačiau pati valstybė niekuo konkrečiai nėra įsipareigojusi. Jeigu bus lėšų – paremsime. Toks požiūris neskatina kokybiško paslaugų teikimo, ne viena NVO pagalbą aukoms traktuoja tik kaip vieną iš daugelio vykdomų projektų, be kurių ji tiesiog neišgyventų.

Prevencinio švietimo, visuomenės sąmoningumo svarba yra iki galo dar nesuvokta. Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai neateina į mūsų organizuojamas konferencijas ar diskusijas. O be reikalo. Prekeivių žmonėmis verbavimo taktikos vis subtilėja, tobulėja. Tikrai reikėtų apie tai kalbėti mokyklose, globos įstaigose. Ir kalbėti kiekvienai grupei suprantama kalba, patrauklia forma. Seniai žinoma tiesa, jog prevencija atsiperka keleriopai, palyginti su pagalbos teikimo kaštais.

Kas įeina į prekybos žmonėmis sąvoką? Dažnai manoma, kad tai įtraukimas į prostituciją, bet čia reikėtų kalbėti turbūt ir apie prievartinius darbus ar išnaudojimą – juk vaiko privertimas elgetauti taip pat yra prekyba žmonėmis?

Šiandien dažniausiai kalbame apie prekybą žmonėmis seksualinio išnaudojimo tikslais. Tačiau tai tikrai ne vienintelė prekybos žmonėmis forma. Baudžiamojo kodekso straipsniuose yra apibrėžtos tokios išnaudojimo rūšys kaip prievartinis darbas, pardavimas nusikalstamoms veikloms atlikti, elgetavimui. Tenka apgailestauti, jog, turint neblogus įstatymus, nėra nė vienos bylos Lietuvos teismuose dėl, pavyzdžiui, prievartinio darbo. Ir tai esant milžiniškiems migracijos skaičiams ir neįtikėtinam tėvynainių patiklumui griebtis bet kokio pasiūlymo dėl darbo užsienyje! Tikriausiai mūsų prokurorų nedrąsa pateikti kaltinimus – „trūksta aiškių įrodymų“, „viena auka – dar ne auka“ ir t.t. atrišo rankas ne vienam apsukriam vertelgai įdarbinimo srityje.

Kokios socialinės grupės yra labiausiai pažeidžiamos, kurioms iškyla didžiausia rizika tapti piktavalių aukomis? Didesnis pavojus – didmiesčių ar regionų gyventojams? Kokios pagrindinės priežastys, kokie veiksniai skatina šio reiškinio plitimą?

Tradiciškai labiausiai pažeidžiamos yra bedarbės, mažo išsilavinimo, vienišos mamos, sutrikusio intelekto merginos ir vaikinai, vis dažniau prekeivių žmonėmis taikiniu tampa vyresnio amžiaus, bedarbiai, turintys įvairių priklausomybių vyrai. Nusikaltėliams yra paranku išnaudoti tokį – nesiginantį, sutrikusį, paklusnų – kontingentą, o ir policijos bei visos visuomenės požiūris bus pakankamai negatyvus ir įtarus.

Kaip jau minėjau, regionuose egzistuoja silpnai išvystyta visų nusikaltimų aukoms pagalbos struktūra, taigi ir prevencija vykdoma epizodinių paskaitėlių ir pokalbių būdu.

Ypatingą dėmesį reiktų skirti globos įstaigų auklėtiniams – jų pažeidžiamumas yra toks akivaizdus, jog nebepadėsi paskaitomis ar brošiūromis. Kol institucinei globai nebus kitų alternatyvų, kol į milžiniškus vaikų „fabrikus“ bus kišami milijonai, tol „rūpestingi“ dėdės suteneriai ir kitokio plauko veikėjai dieną naktį budės prie tokių institucijų durų – juk sekso ar narkotikų industrijai šie nelaimingi vaikai neša tokį didelį pelną..

Kalbant apie prekybos žmonėmis priežastis, galima minėti tiek psichologinius, tiek ekonominius veiksnius, tačiau juos apibendrinčiau dviem pagrindiniais šio reiškinio varikliais – tai skurdas ir paklausa. Skurdas visomis savo formomis ir pasireiškimais yra, ko gero, per didelis iššūkis valstybėms – antraip argi šalys su savo galingomis teisėsaugos mašinomis nebūtų susitvarkiusios su šių laikų gėda – prekyba žmonėmis? Argi tada Europos vidaus reikalų ministrai, nuleidę akis, tvirtintų: „Deja, kol kas mes atsiliekame nuo prekeivių žmonėmis per keletą žingsnių – jų geresnės technologijos, jie geriau organizuoti…“

Paklausos vaidmuo prekybos žmonėmis dramoje yra pagrindinis. Bet ar daug mes apie jį žinome? Jeigu kalbame apie šimtus nukentėjusių moterų ir vaikų – ar ne apie tūkstančius juos aplankiusių klientų tada turime kalbėti, kurie kaip bitelės sunešė suteneriams jų didžiąsias pajamas? Juk tik dėl šių anoniminių klientų sukasi didžiulė pragaro mašina, negailestingai traiškanti mūsų vaikų ir moterų likimus.

Kokia dabartinė situacija, ar įmanoma žinoti realią padėtį, juk turbūt dauguma atvejų lieka neužfiksuoti, nes ne visi kreipiasi pagalbos?

Tai geras klausimas – mes irgi labai norėtume žinoti tikrąją padėtį. Tačiau Lietuvoje nėra susitarimo, o gal ir poreikio analizuoti, atsižvelgti į surinktus duomenis. Šiandien yra Lietuvos teisėsaugos statistika, yra kelių NVO statistika, vieniems prekyba žmonėmis jau kaip ir nebe tokia grėsminga problema, kitiems – išsikerojęs ir daugiaveidis reiškinys.

Žinoma, kad ne visi nukentėjusieji kreipiasi pagalbos. Ir ne tik į policiją vengiama kreiptis – nepasitikima, bijoma dėl savęs, dėl artimųjų, nežinoma savo teisių – bet neretai ir socialinės tarnybos aukoms nekelia pasitikėjimo. Iš savo darbo praktikos matome, jog daugelis nukentėjusiųjų, dar prieš tapdami prekybos žmonėmis aukomis, buvo žinomi savo bendruomenės socialinėms, Vaiko teisių apsaugos tarnyboms, tačiau šios dėl įvairių priežasčių nepadėjusios. Štai žodžiai mergaitės, kilusios iš vieno pasienio kaimo ir organizuotos grupės išvežtos vagiliauti į Norvegiją: „Mūsų namus lankiusi socialinė darbuotoja matė, kad mama visą pašalpą su draugais prageria, kad namuose nėra nė kąsnelio maisto, bet nieko nesakė. Aš turėjau pasirūpinti savimi ir savo jaunesne sesute – sutikau važiuoti ir daryti viską, ką lieps.“ O kaip reagavo socialinė tarnyba, kai ši vaiką Norvegijos policija grąžino į namus? „Kažko panašaus ir reikėjo tikėtis, nes, žinot, jų tokia šeima..“

Manau, labai svarbu profesionalams, dirbantiems socialinėse tarnybose, švietimo, gydymo įstaigos, išmokti atpažinti ir teikti pagalbą nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, motyvuoti juos bendradarbiauti su teisėsauga, žodžiu – skatinti aukas kovoti už savo teises. Tada ir matysime realią situaciją mūsų šalyje.

Ar valstybė skiria pakankamai dėmesio šioms problemoms spręsti? Kaip sumažinti socialinę atskirtį žmonių, kurie buvo patekę į prekybos žmonėmis tinklą, kokie galimi integracijos į visuomenę būdai? Su kokiomis institucijomis bendradarbiaujate?

Retai kada nukentėjusio asmens nuo prekybos žmonėmis sugrąžinimas atgal į visuomenę yra greitas ir lengvas procesas. Psichologinės, dvasinės traumos yra nepastebimos plika akimi, tačiau gali būti rimtų sutrikimų, net savižudybių priežastimi. Mūsų uždavinys yra kartu su nukentėjusia moterimi išsikelti paprastas kasdieninio gyvenimo užduotis ir jas atkakliai vykdyti. Savo komandoje turime puikias psichologes, kurios padeda moterims tarsi „sulipdyti“ save iš naujo, susitaikyti su patirtais išbandymais, augti ir keistis. O koks nuostabus būna visiems darbuotojams atlygis, kai pamatome viltį merginų akyse, kai motinos su meile glaudžia savo vaikelius, kai jos susiranda darbą ir gyvenamą vietą..

Mes tikrai galėtume daugiau išniekintų žmonių prikelti naujam gyvenimui, jei valstybė paremtų mus tiek finansiškai, tiek organizacine prasme. Jau nusibodau visiems savo kalbomis, bet negaliu tylėti – kol pagalba prekybos žmonėmis aukoms bus tik entuziastų reikalas, kol tik Panevėžio apygardoje prokurorai išdrįs su „50% tikimybe laimėti“ eiti į teismą (ir, beje, – laimėti!) – tol mes būsime tik pasyvūs stebėtojai kitų išgyvenamose tragedijose.

Parengė Dalia Žemaitytė