Category: Straipsniai – 2013

Žmonėms, nesiklausantiems patarimų, neįmanoma padėti (B. Franklinas)

Įvykių raida priklauso nuo mūsų ryžtingos valios ir mūsų pastangų (H. Dž. Velsas)

Lapkričio 12d. Panevėžio ,,Žemynos“ progimnazijoje vyko mokyklos socialinės pedagogės organizuota švietėjiško-prevencinio pobūdžio paskaita- diskusija 8-ų klasių mergaitėms tema ,,Prekyba žmonėmis. Kas tai?“

Paskaitą- diskusiją vedė Lietuvos CARITO Panevėžio vyskupijos atstovė Neringa Orlonė. Paskaitos-diskusijos metu su mergaitėmis diskutuota, aptarta, kas yra prekyba žmonėmis, kokios prekybos žmonėmis formos, verbavimo būdai, pateikta informacija apie situaciją prekybos žmonėmis srityje, rekomendacijos, ką pirmiausia reikia padaryti, ką reikia žinoti, jei ruošiesi išvykti į užsienį.

Mokinės buvo supažindintos su CARITO organizacijos teikiama pagalba asmenims, kurie yra nukentėję nuo prekybos žmonėmis, pristatė bei aptarė praktikoje dažniausiai pasitaikančias situacijas.

CARITO atstovė Neringa atsakė į mergaičių pateiktus klausimus. O jų būta įvairių: kaip išvengti, kad nebūtum išvežta; kokiems tikslams į užsienį išvežami berniukai; į kokias šalis dažniausiai vežamos merginos; ar pagrobėjai kada nors paleidžia pagrobtą ir išvežtą merginą; kaip verbuotojai atsirenka mergaites, kelių metų; kaip apsiginti ir pabėgti ir pan.

Diskusijos metu mokinėms buvo parodytas animacinis socialinės kampanijos filmukas ,,Dvi mažos mergaitės“, kurio tikslas,- perspėti merginas apie prekybos žmonėmis pavojų, kuris dažnai paslepiamas po gražiais pažadais gauti pelningą darbą užsienyje.

Po paskaitos-diskusijos mokinės teigė, kad diskusija buvo aktuali, įdomi, naudinga, reikalinga. Pateisino jų lūkesčius.

Europoje kovai su prekyba žmonėmis sutelktos didžiulės teisėsaugos pajėgos, tačiau prekyba žmonėmis vis dar trečia pagal pelną nusikaltimų rūšis.

„Prekybos žmonėmis paplitimo mąstas didžiulis. Jungtinių tautų duomenimis apie 120 000 moterų ir vaikų kasmet parduodama į vergiją. Vieni iš jų išlaisvinami, kiti – ne. 2012 m. Lietuvoje 14 asmenų pripažinta nukentėjusiaisiais, iš viso, Lietuvos Caritas duomenimis, nukentėjusių buvo nuo 100 iki 120“, – teisėjams ir teisėjų padėjėjams Nacionalinėje teismų administracijoje surengtuose mokymuose sakė Lietuvos Caritas projekto ,„Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė.

Pasak projekto koordinatorės, tikroji problema ir tikrasis nusikaltimų mastas vis dar yra pogrindyje. Tačiau požiūris į prekybą žmonėmis keičiasi – anksčiau nebuvo aišku, ar tai nusikaltimas, ar laisvo elgesio moterų verslas. Prekybos žmonėmis aukos sunkiai prisibelsdavo iki socialinių tarnybų ir atitinkamų institucijų. Šiandien pagalba prekybos žmonėmis aukoms – jau kompleksinis procesas.

Mokymuose ,,Kovos prieš prekybą žmonėmis problematika ir sprendimai Lietuvoje. Aukos psichologinis portretas: pažeidžiamumas ir priklausomybė” dalyvavę 49 teisėjai ir teisėjų padėjėjai supažindinti su naujausiomis prekybos žmonėmis formomis, išklausė ikiteisminių tyrimų problematikos, pristatytas psichologinis aukos portretas, pažeidžiamumas ir priklausomybė.

Popiežius Pranciškus ragina imtis veiksmų prieš įvairias šių laikų vergovės formas, priverstinę prostituciją, pirmadienį pranešė Vatikanas po popiežiaus susitikimo su ekspertais, su kuriais jis aptarė šią problemą. Šimtai akademinio pasaulio atstovų, gydytojų ir dvasininkų atvyko į Vatikaną aptarti pontifikui labiausiai rūpinčių problemų, tarp jų žmogaus organų kontrabandos ir prekybos žmonėmis klausimus.

„Kai kurie ekspertai mano, kad prekyba žmonėmis savo mastu po dešimtmečio aplenks narkotikų ir ginklų kontrabandą, nes ji tampa pati pelningiausia veikla nusikaltėlių pasaulyje“, – sakė Popiežiškosios mokslų akademijos kancleris Marcelo Sanchezas Sorondo.

Pasak M.S.Sorondo, popiežių labai domina ši problema, kurią jis gerai žino dar iš tarnystės Lotynų Amerikoje, todėl dalyvauti diskusijose jis pakvietė du pažįstamus ekspertus prekybos žmonėmis klausimais iš Buenos Airių. Kiti popiežiaus susitikimai su ekspertais numatyti 2014 ir 2015 metais.

Viena blogiausių ir didžiausią susirūpinimą keliančių vergovės formų Lotynų Amerikoje yra vaikų ir suaugusiųjų išnaudojimas, verčiant juos pardavinėti narkotikus. Tarptautinės katalikų medikų asociacijos vadovas Jose Maria Simonas Castellvi taip pat pabrėžė, kad kovoje su prostitucija, kuri dažnai yra susijusi su narkotikais, mafija ir mokesčių vengimu, turi būti taikoma „nulinė tolerancija“.

Naujausi tyrimai rodo, kad prekiautojų žmonėmis aukomis tampa ne tik merginos, bet ir vyrai iš vargingai gyvenančiųjų sluoksnio. Pastebimos ir naujos tendencijos: aukomis tampa vis jaunesni žmonės, net mažamečiai; keičiasi ir prekybos pobūdis.

Daug priežasčių 

Kriminalistai ir prokurorai stengiasi dirbti ranka rankon ir užkardyti tokius nusikaltimus ar ištraukti iš vergijos (nebūtinai sekso) nukentėjusius asmenis, o prekeivius žmonėmis susodinti į teisiamųjų suolą, kad teismas šiems atseikėtų deramas bausmes. Pareigūnai tvirtina, kad prekiautojų žmonėmis vykdomus nusikaltimus labai sunku tirti dėl keletos priežasčių. Pirma, tiek sekso ar darbo vergės ir vergai dažniausiai išvežami į svečias šalis, tad tenka bendradarbiauti su kitų šalių pareigūnais – tad tyrimas gali ilgiau užtrukti. Antra – aukos paprastai būna taip įbaugintos ir pažeidžiamos, kad atsisako liudyti. Trečia – jos dažnai net nesuvokia tapusios žiauraus išnaudotojo įranku, kaltina save, gėdijasi pasakoti, kas su jomis buvo daroma. Ketvirta – nepalanki viešoji nuomonė aukų atžvilgiu nepadeda tirti šių nusikaltimų ar užbėgti jiems už akių.

Padeda „Caritas“

Šioje srityje geriausių rezultatų yra pasiekę Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) Organizuotų nusikaltimų tyrimų biuro (ONTB) kriminalistai ir Panevėžio apygardos prokurorai. Nuo 2006-ųjų, pagal prokurorų surašytus kaltinimus, teismai už grotų jau yra pasodinę 30 prekiautojų žmonėmis, iš sekso vergijos išvaduota 41 mergina. Šiuo metu Panevėžio prokurorai vadovauja 11 su organizuota prekyba žmonėmis susijusių ikiteisminių tyrimų, yra suimti 27 įtariamieji, teisme nagrinėjamos 5 prekybos žmonėmis baudžiamosios bylos, jose kaltinama apie 20 asmenų. Panevėžiečiai vieninteliai sugebėjo iš Didžiosios Britanijos išsireikalauti pagrindinį merginų „supirkėją“ albaną Jetmirą Oltarį (jis prisipažino iš viso nupirkęs daugiau nei 200 merginų – ne tik lietuvaičių), kuris nuteistas 8 metų laisvės atėmimo bausme ir šiuo metu atlieka bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.

Tiek Panevėžio apygardos vyriausioji prokurorė Nida Grunskienė, kuri iki šiol kontroliuoja visas su prekyba žmonėmis susijusias bylas, tiek Panevėžio AVPK ONTB viršininkas Ramūnas Sarapas teigia, jog be Lietuvos Caritas prie Panevėžio vyskupijos darbuotojų pagalbos rezultatai, ko gero, būtų menkesni. „Carito darbuotojos padeda ne tik prakalbinti nuskriaustas merginas, bet ir rūpinasi jomis, tiesiog saugo jas, – tikina pareigūnai. – Mat įkliuvę prekeiviai nesėdi rankų sudėję, jie visomis išgalėmis stengiasi išsisukti ir jei ne patys, tai per pažįstamus ar draugus stengiasi tas merginas įbauginti ar kitaip įkalbėti pakeisti jiems neparankius parodymus“.

Vykdo projektą

Pasak Lietuvos Caritas projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Panevėžio regiono koordinatorės Neringos Orlonės, per 9 savanorystės Panevėžio apskrityje metus pagelbėta 170 asmenų, kurie nukentėjo nuo prekeivių žmonėmis ir sutenerių. „Daugelis jų buvo išvežti į Anglijos, Vokietijos, Graikijos, Ispanijos, Olandijos viešnamius ar gatves, kiti buvo išnaudojami Lietuvoje, – vardijo N. Orlonė. – Prekeiviai, sąvadautojai ir suteneriai smarkiai sužaloja, sutrypia savo aukų žmogiškąjį orumą, pasitikėjimą savimi bei aplinkiniais. Todėl dirbame 3 kryptimis: parsivežame ar sutinkame oro uoste grįžtančias nukentėjusias merginas, suieškome joms būstą; paskiriame kiekvienai socialinę darbuotoją, kuri su mergina būna kiekvieną dieną: padeda spręsti visus gyvenimiškus klausimus; teikiame nemokamas psichologo ir teisines paslaugas. Be to, vykdome švietėjišką veiklą: važinėjame po mokyklas, vaikų globos namus ir aiškiname, kokie pavojai gali tykoti po gražiais žodžiais ar pasiūlymais. Įsitikinome, kad jaunimas nesuvokia, kad ir jiems gali taip atsitikti arba galvoja, kad jau kam kam, bet jau jiems tai tikrai taip nebus“.

Būtinas bendradarbiavimas

Bėda ta, kad nepaisant pareigūnų ir įvairių tarnybų pastangų, prekyba žmonėmis vis labiau plinta. Žmonės vežami ne tik intymioms paslaugoms teikti ar dirbti vergiškomis sąlygomis svečiose šalyse, bet ima klestėti ir naujos rūšies „verslai“, už kuriuos įstatymai nenumato baudžiamosios atsakomybės. Tai merginų (dažniausiai) pardavimai fiktyvioms santuokoms, priverstiniam gimdymui, vis dažniau pasitaiko ir vaikinų, kurie išvežimi teikti sekso paslaugas bei parduodami teroristams.

Šių problemų aptarti praėjusią savaitę Lietuvos Caritas Panevėžio vyskupijos darbuotojos ir buvo sukvietę Panevėžio apskrities VPK ONTB pareigūnus, Apygardos vyriausiąją prokurorę N. Grunskienę, Vaikų teisių apsaugos skyrių specialistus, socialinius darbuotojus, Vaikų globos namų, Probacijos skyriaus, Darbo biržos atstovus, psichologus. Išvada tokia: kad padėtų pareigūnams užkardyti nusikaltimus, visos tarnybos, atsakingos už vaiko teisių apsaugą, socialiniai darbuotojai, psichologai, vaikų globos nanų darbuotojai turėtų palaikyti tarpusavyje glaudesnį ryšį ir dalintis turima informacija apie taip vadinamus gatvės vaikus, nedarnias ir asocialias šeimas, vaikus, turinčius emocinių, elgesio ar raidos sutrikimų.


Aurelija Žutautienė

Susipažinus su prekybos žmonėmis aukų istorijomis daugeliui kyla aibė klausimų: kodėl jos užkimba ant nusikaltėlių kabliuko? Kodėl patiki nerealiais, neįtikėtinai skambančiais aferistų pažadais? Kaip šiais laikais, kai tiek daug kalbama apie įvairias grėsmes, vis dar pasikliaunama nepažįstamaisiais taip, kad jiems atiduodamas net asmens dokumentas?

Šešiolikmečiui buvo numatyta ilga vergystė Škotijoje, vagiliaujant iš parduotuvių. Keturi 18–26 metų Šilutės rajono gyventojai, veikdami organizuota grupe ir naudodami psichologinį smurtą, įkalbėjo Saugų vaikų namų auklėtinį vykti į Škotiją vogti, kad atidirbtų už neva parduotas kanapes negrąžintą skolą. Tačiau į nusikaltėlių tinklą patekęs paauglys nutarė netylėti ir apie jo išgabenimą į užsienį pranešė policijai. Bendromis Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Šilutės policijos komisariato pareigūnų pastangomis įtariamieji buvo sulaikyti šių metų balandžio 5-osios naktį, kai mikroautobusu bandė į užsienį išvežti šešiolikmetį. Pas vieną iš įtariamųjų – 18-etį D.I. aptikta narkotinių medžiagų, kito įtariamojo, 25 metų T.B., automobilio bagažinėje rastas neteisėtai laikomas dujinis revolveris.

Šią savaitę pranešta, kad šešiolikmetį į užsienį vagiliauti bandę išvežti šilutiškiai stos prieš teismą. Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas surašė kaltinamąjį aktą baudžiamojoje byloje dėl vaiko pardavimo, narkotinių medžiagų platinimo ir laikymo bei neteisėto ginklo laikymo. Keturių tomų baudžiamoji byla artimiausiu metu bus perduota nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui. Už vaiko pardavimą įtariamiesiems gresia laisvės atėmimo bausmė nuo 5 iki 15 metų.

Veža prostitucijai, darbams, vagystėms, elgetavimui

Galima sakyti, kad Saugų vaikų namų auklėtiniui pasisekė. Tačiau šio vaiko sprendimas kreiptis į teisėsaugos institucijas – viso labo reta išimtis. Tikrojo prekybos žmonėmis masto Lietuvoje niekas nežino, tačiau pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms teikianti organizacija „Lietuvos Caritas“ kasmet padeda maždaug 120 nukentėjusiųjų.

Iš Lietuvos, per Lietuvą į kitas šalis ir į Lietuvą gabenamos moterys ir merginos, siekiant jas seksualiai išnaudoti. Seksualinėms paslaugoms teikti ar fiktyvioms santuokoms sukurti jos išvežamos į Vokietiją, Airiją, Nyderlandus, Ispaniją, Švediją ir Jungtinę Karalystę. Vis dažniau pasitaiko atvejų, kai Lietuvos vyrai gabenami į Nyderlandus, Jungtinę Karalystę ar net Jungtines Amerikos Valstijas prievartiniam darbui vergiškomis sąlygomis. Remiantis valstybės institucijų pateiktais pranešimais, berniukai ir mergaitės iš Lietuvos verčiami vogti ar elgetauti užsienio šalyse.

Susipažinus su prekybos žmonėmis aukų istorijomis daugeliui kyla aibė klausimų: kodėl jos užkimba ant nusikaltėlių kabliuko? Kodėl patiki nerealiais, neįtikėtinai skambančiais aferistų pažadais? Kaip šiais laikais, kai tiek daug kalbama apie įvairias grėsmes, vis dar pasikliaunama nepažįstamaisiais taip, kad jiems atiduodamas net asmens dokumentas? 

„Nesvarbu, kad Šilutėje pareigūnai sulaikė tuos paauglį norėjusius išvežti nusikaltėlius: nei buvusios, nei būsimos to vaiko problemos juk neišsisprendė“, – liūdnai konstatavo „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė.

Neteisingi sprendimai dėl emocinio alkio

K.Mišinienė ragina šiukštu netikėti mitu, kad ant prekyba žmonėmis užsiimančių nusikaltėlių meškerės užkibę žmonės yra visiški kvailiai, lodariai ir slunkiai. Prekybos žmonėmis auka gali tapti bet kuris asmuo, kurio gyvenime atsiranda žmonių pardavėjas. Tačiau absoliučią aukų daugumą galima priskirti prie socialinės rizikos grupių.

Nuo prekybos žmonėmis nukenčia Lietuvos moterys ir mergaitės, kilusios iš vaikų namų ir valstybinių globos įstaigų, taip pat turinčios psichikos ar psichologinių sutrikimų. Aukų išsilavinimas dažniausiai labai menkas – nuo trijų iki devynių klasių. Rečiau į nusikaltėlių spąstus įkliūna žmonės su viduriniu ar profesiniu išsilavinimu. Aukos paprastai stokoja elementarių socialinių įgūdžių. „Kaip vaikų globos namų auklėtinis gali jų turėti, jei 12 ar 14 metų jį maitino ir rengė valstybė? Maistas atnešamas ir padedamas prieš nosį – vaikams neleidžiama jo gamintis patiems, neleidžiama auginti gyvūnų ir kuo nors rūpintis. Vaikų globos namų auklėtiniai nepatiria šilumos, išgyvena nuolatinį emocijų alkį, kuris vėliau pastūmėja priimti blogus sprendimus“, – kalbėjo K.Mišinienė.

Tą patį nesaugumą patiria ir socialinių rizikos šeimų vaikai: „Jie auga nepilnose šeimose, kur liejasi alkoholis, vyrauja nepriežiūra, didžiulis buitinis apsileidimas. Tada patys vaikai sau formuoja įgūdžius, tačiau tas formavimas būna labai vienpusiškas.“

Užprogramuoti tapti aukomis

K.Mišinienė atkreipia dėmesį, kad apie grėsmes aiškinti vaikų globos namuose gyvenantiems ar socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams yra ne tas pats, kas įspėti darnių, rūpestingų šeimų atžalas.
„Pirmaisiais dviem atvejais tu kalbi apie grėsmes, o tie vaikai to net nesuvokia, nes nuo pat gyvenimo pradžios jie yra aukos. Juk jei vaikui nesuteiki emocinio stabilumo, tai yra jo skriaudimas. Tačiau valstybė nežino, kaip tuos vaikus globoti tinkamai, todėl institucijos virto fabrikais, kur glaudžiasi šimtas, du ar trys šimtai vaikų vienoje vietoje“, – apgailestavo „Lietuvos Caritas“ atstovė. Dėl išvardytų aplinkybių jaunuoliai seka paskui bet kokį pažadą ar blizgutį. Todėl dažniausiai nusikaltimų organizatoriams net nereikia imtis išmoningų manipuliacijų ir įkalbinėjimų – pakanka pažadėti nuotykį.

„Mergaitės juk labai greitai įsimyli ir patiki bet kuo, o vaikinai visada svajoja užsidirbti tą savo centą. Milžiniškas skirtumas, ar tu gimnazijos abiturientui aiškini, kad nemokėdamas užsienio kalbos nevažiuok į svetimą šalį, neatiduok savo asmens dokumento, nepasitikėk nepažįstamais žmonėmis, ar apie tai kalbi su globos namų vaiku, kuris dar visai nematęs pasaulio. Išskyrus savo auklėtojus, kurie gali būti vienokie ar kitokie, jis daugiau neturi su kuo pakalbėti“, – aiškino K.Mišinienė.

Ji įsitikinusi, kad paskaitomis ir brošiūromis šios situacijos nepataisysi – tai būtų pernelyg paprasta ir primityvu: „Pati sistema jau iš anksto yra užkodavusi, kad šie žmonės taptų aukomis. Kur tik kas nors yra pažeidžiama, traumuota, ten atsiveria landa prekeiviui, suteneriui, manipuliatoriui.“

„O kas, jei pasiseks?“

Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė irgi pabrėžė, kad žmonių pardavėjai turi labai gerą uoslę ir pirmiausia nusitaiko į labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes. Pastaraisiais metais viena iš jų tapo greitųjų kreditų bendrovių klientai, skęstantys skolų liūne.

„Žmonės turi skolų, kurių palūkanos kelis kartus viršija pasiskolintą sumą. Tokių skolų neįmanoma grąžinti, todėl bet koks darbo pasiūlymas užsienyje tampa šiaudu. Net žinodamas, kad turės dirbti vergiškomis sąlygomis, tas jaunuolis važiuos, nes vilsis: o kas, jei pasiseks?“ – kalbėjo A.Sipavičienė.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras R.Ušinskas patvirtino, kad neretai aukos žino, ką turės daryti užsienyje. „Tačiau noras užsidirbti, pakeisti aplinką atrodo turintis daugiau privalumų. Be to, tų žmonių Lietuvoje niekas nelaiko: neretai tai būna vieniši, nei pastovaus darbo, nei nuolatinės gyvenamosios vietos neturintys iš dalies asocialūs, kartais nuo alkoholio ar kitų cheminių medžiagų priklausomi asmenys. Nusikaltėliai pasinaudoja jų pažeidžiamumu“, – sakė R.Ušinskas.

Įtikinti užtenka menko pažado

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro viršininkas Ramūnas Sarapas teigė, kad šiuo metu Panevėžio apskrityje atliekami aštuoni ikiteisminiai tyrimai, susiję su prekyba žmonėmis. „Tai tikrai nemažai – prieš kelerius metus turėjome vieną ar dvi bylas“, – palygino pareigūnas.

Didžiąją dalį bylų sudaro priverstinės prostitucijos atvejai, tačiau vis labiau pastebima tendencija, kai žmonės į užsienį išgabenami nusikaltimams atlikti. „Šiandien viename tyrime turime dvylika nukentėjusiųjų. Visi jie kalba apie tai, kad į užsienį buvo išvežti dėl vienokio darbo, tačiau buvo priversti daryti kitką“, – pasakojo R.Sarapas. Jis neneigė, kad yra ir tokių atvejų, kad žmonės iš anksto žino, kad užsienyje vogs ar užsiims prostitucija: „Tačiau jie tikrai nežino, kad dirbs vergiškomis, žiauriomis, skausmingomis ir žeminančiomis sąlygomis, kad nieko neuždirbs. Įsivaizduokite, žmogus savo rankose laikė kelių dešimčių tūkstančių eurų vertės grobį, o už tai gavo vos 100 litų“, – kalbėjo pareigūnas.

Kodėl tuomet nusikalstama antrą, trečią kartą? „Tikima, kad kitą kartą uždirbs daugiau. Kiek atvejų Lietuvoje, kai žmonės už dyką dirba pusę metų, vildamiesi, kad kitą mėnesį jiems viską sumokės? Pažadais galima užkariauti pasaulį“, – neabejojo R.Sarapas.

Provincijoje – visai kita Lietuva

K.Mišinienė neramina tai, kad metų metais tos pačios socialinės grupės įtraukiamos į prekybos žmonėmis pinkles. Ji apgailestauja, kad didžiausia atsakomybė, sprendžiant šią problemą, tenka teisėsaugos institucijoms ir nevyriausybinėms organizacijoms. Tuo metu valstybinės socialinės tarnybos, vaikų teisių apsaugos skyrių darbuotojai užima pasyvaus stebėtojo vaidmenį.

„Koks rambumas, koks nejautrumas iš jų sklinda. Ten žmonės linkę dalyti pašalpas, klijuoti etiketes ir grūmoti pirštu: „Tie alkoholikai – tik prageria pašalpas ir niekuo nesirūpina.“ Toks požiūris rodo baisiai siaurą akiratį ir netoleranciją. Kai Norvegijoje vogusių vaikų grupė buvo grąžinta į Tauragės kaimus, vietos socialinių darbuotojų teiravomės: „Negi jūs nematėte, kad šitie vaikai ruošiami išvežti?“ Žinote, koks buvo atsakymas? „Aj, šitie? Jie ir gimė vogti. Ką jiems daugiau veikti?“ Šis požiūris ir suka prekeivių žmonėmis malūną, o ne tai, kad vaikai baigė šešias klases ar kad jų panagės juodos“, – konstatavo „Lietuvos Caritas“ atstovė.

Nuo realybės atitrūkusius didmiesčių gyventojus ji ragina išvykti pasidairyti po šalies provinciją – ten jie išvys visai kitą Lietuvą: „Mes nesuvokiame, kaip žmonės tampa nusikaltėlių įkaitai, nes visai nepažįstame tos Lietuvos. Pavyzdžiui, Tauragės rajone žiaurus nedarbas, matai stoviniuojančius jaunus žmones, nežinančius, ko imtis, kaip gyventi.“

Ir aukos, ir nusikaltėliai – tarp mūsų

K.Mišinienė pabrėžia, kad prekybos žmonėmis aukos negyvena vakuume: „Jos gyvena tarp mūsų, jos yra su mumis. Mums tenka didelis iššūkis jas atpažinti ir tinkamai sureaguoti.“

R.Sarapas atkreipia dėmesį, kad ir nusikaltėliai dažnai niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių. „Tai, kad jie vakare grįžta į šeimą, augina vaikus, nereiškia, kad dieną neišveš žmogaus parduoti. Jie mąsto labai paprastai: jei gali pasidaryti pinigų, tai ir pasidarai. Jei tam reikia parduoti žmogų, tai jį ir parduodi: nieko asmeniško – tik biznis. Tokia realybė“, – kalbėjo R.Sarapas.

Žmonių prekyba užsiima nebūtinai teisėsaugai žinomi, kriminaliniai veikėjai. Tai gali būti aukštuosius mokslus baigę, inteligentiški ir net visuomenėje gerbiami asmenys.

2012 m. buvo išnagrinėtos trys bylos ir nuteisti 7 asmenys už prekybą žmonėmis, siekiant juos seksualiai išnaudoti. Visiems nuteistiesiems skirtos laisvės atėmimo bausmės nuo 4 iki 7 metų.

Negauta pranešimų, kad būtų tiriamas prekybos žmonėmis nusikaltimas, prie kurio būtų prisidėjęs koks nors valstybės pareigūnas, taip pat nepranešta apie persekiojamą, teisiamą ar nuteistą su tokiu nusikaltimu susijusį valstybės pareigūną.

Dovilė Jablonskaitė

Mažametės gyvenimą pragaru pavertę prievartautojai trečius metus vaikšto laisvėje. Dvylikametė mergaitė viename Marijampolės savivaldybės miestelyje metus buvo žaginama daug vyresnių vaikinų, rašo “Lietuvos rytas”. Septyniolikametis ir du penkiolikamečiai ne tik fiziškai prievartavo šeštos klasės mokinę, bet ir tyčiojosi ją filmuodami.

Nusikaltimas atskleidė itin cinišką Kalvarijos vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Eugenijos Teresės Čiuplienės požiūrį į pareigą teikti pagalbą mažametei aukai. Specialistė ne tik nepadėjo šeimai, bet ir trukdė nevyriausybinės organizacijos specialistėms rūpintis mergaite. Tai jau ne pirmas atvejis Marijampolės savivaldybėje, kai vaiko teisių apsaugos specialistai palaiko ne aukos, o nusikaltėlių pusę.

Mažametę prievartavo, filmavo ir gąsdino Paulius Šatkus, Ramūnas Mičiulis ir Tadas Daukšys. Vyriausias iš jų buvo P.Šatkus. Kai buvo įvykdytas nusikaltimas, P.Šatkui buvo 17 metų.

Išdavė filmuotas įrašas

Šeštokė Rasa (vardas pakeistas) mokykloje alpdavo, ją kamavo baimės priepuoliai ir nerimas, bet ji nedrįso prasitarti, nes paniškai bijojo, kad su ja bus susidorota. Motina būdavo kviečiama į mokyklą pasiimti netikėtai susmukusios ir sąmonę praradusios dukters. Niekas iš suaugusiųjų nenutuokė apie košmarą, kuris kamuoja mergaitę. Prievarta apnuogintą mergaitę vaikinai filmavo ir gąsdino, kad išplatins egzekucijos įrašą.

„Kai sužinojau, kodėl duktė alpsta, maniau, kad iš siaubo sprogs širdis. Draugės duktė parsinešė iš mokyklos filmuotą įrašą. Jame matyti, kaip mano duktė nurenginėjama, o fone skamba bendradarbio sūnaus balsas – jis tyčiojasi iš mano vaiko.

Raudojau ir buvau pasibaisėjusi. Paaiškėjo, kodėl duktė tapo uždara, kodėl gūžėsi, nuo visų slėpėsi, nekalbėjo ir staiga prarasdavo sąmonę”, – baisiais prisiminimais dalijosi aukos motina Ramunė (vardas pakeistas).

Motina nuskubėjo į policiją mergaitės neperspėjusi, nes bijojo, kad duktė nepakeltų prieš save rankos. „Nieko nesakiau dukrai, nes jaudinausi, kad ji sau ko nors nepasidarytų. Ji gyveno tokiame pragare, o mes nieko nesupratome. Iškart kreipiausi į pareigūnus, bet nusikaltėliai trečius metus vaikšto laisvėje, o mano duktė negali atsigauti nuo patirto košmaro”, – verkdama kalbėjo moteris.

Mažametė gyveno pragare

Auka bijojo visų – prievartautojų, tėvų ir draugų, kurie sužinos ir pasmerks. Ne geriau jautėsi ir mergaitės motina. „Ką daryti, kai nusikaltimas įvykdomas nedidelėje gyvenvietėje, o vienas iš nusikaltėlių – mano bendradarbio sūnus? Niekam nelinkėčiau to patirti”, – sakė Ramunė.

Šeima pakliuvo į labai sudėtingą psichologinę situaciją. Moters kolega nenorėjo patikėti, kad jo sūnus kankino mažametę bendradarbės dukterį. „Viskam vadovavo P.Šatkus. Pats jos gal neprievartavo, bet skatino du kitus, o paskui terorizavo mano dukterį psichologiškai”, – kalbėjo moteris.

Tyrimas – paviršutiniškas

Kadangi auka mažametė, policija neturėjo teisės nukentėjusią mergaitę apklausinėti keletą kartų. Per vienintelį policijos tyrėjų pokalbį su mažamete auka informacija buvo surinkta labai paviršutiniškai. „Mano duktė – tyli, lėta, mažai bendraujanti mergaitė. Ji verkė, bet pasakojo labai mažai. Net tėvams ji neatskleidė visų detalių, o policijos tyrėjų bijojo dar labiau nei šeimos narių. Pasako kokią nuotrupą visa drebėdama ir negali ištarti nė žodžio – tik verkia ir tirta”, – kalbėjo motina.

Vėliau bylą teko papildyti, nes per pirmąją vaiko apklausą nepavyko išsiaiškinti visų nusikaltimo aplinkybių. Tai sulėtino tyrimo eigą, o įžūlūs vaikinai nebaudžiami vaikščiojo laisvėje. Kadangi jie gyveno aplinkiniuose kaimuose, mergaitė bijojo pasirodyti gatvėje, eiti į mokyklą, nesutikdavo parnešti pirkinių iš parduotuvės.

Žagino prie geležinkelio

Motina sakė, kad jos duktė naiviai pasitikėjo vyresniais vaikinais, nes sėdėjo viename suole su T.Daukšio seserimi. „Juk dvylikametei, neturinčiai jokios lytinės patirties, nešaus į galvą, kad ją gali išprievartauti klasės draugės brolis. Ji net neįsivaizdavo, kokią baisybę sumanė už ją daug vyresni vaikinai. Baisiausia, kad jie pasirinko beginklę mažametę, kuri neturėjo supratimo, kuo tai gali pasibaigti”, – dejavo motina.

Iš pradžių mergaitė buvo nuviliota į nuošalią vietą prie geležinkelio ir prievarta išrengta. „Tyčiodamasi ir šaipydamasi trijulė ją filmavo mobiliuoju telefonu, o baigusi ėmė gąsdinti, kad visiems parodys nufilmuotą vaizdą. Duktė bijojo gėdos ir jautėsi kalta, kad pakliuvo į tokią situaciją. Vargšas vaikas nesuprato, kad yra prievartos auka. Ji kentėjo ir baimėje gyveno vienus metus. Vaikščiojo it pasmerkta ir su siaubu laukė, kas bus, kai jos gėda paaiškės”, – verkė motina.

Reikalavo lytinių santykių

Nusikaltėliai ėmė nuolat terorizuoti mažametę. Jie gąsdino dvylikametę, kad tuoj viskas paaiškės, jei ji nesutiks su jais turėti lytinių santykių. Vieną dieną mergaitė buvo prievarta už kojų ir rankų įtempta į apleistą butą kaime. Išprievartautas vaikas iššoko per pirmojo aukšto langą. Tai matė viena kaimynė, bet teisme liudyti nenorėjo.

„Tai asocialių žmonių namas. Niekas nepranešė, kas vyksta, nors gali būti, kad puikiai žinojo, jog mažametis vaikas niekinamas daug vyresnių vaikinų. Ta moteris sakė, kad matė mano dukterį, paklaikusią lekiančią per lauką”, – guodėsi motina.

Liepė vogti iš motinos

Mažametę žaginę nusikaltėliai sugalvojo, kad iš aukos gali pasipelnyti. „Duktė man vėliau prisipažino, kad jie liepdavo vogti pinigus iš manęs ir atiduoti jiems. Ji nevogė, bet dėl to pradėjo dar labiau bijoti. Nustojo eiti į gatvę, vengė draugų, bet į mokyklą vis tiek reikėjo eiti. Jie pasigaudavo ją po pamokų ir toliau gąsdino bei prievartavo”, – be ašarų negalėjo kalbėti moteris.

Ramunė pastebėjo, kad iš namų dingo senas mobilusis telefonas. Kai nusikaltimas buvo atskleistas, Rasa prisipažino, kad telefoną atidavė nusikaltėliams, nes jie liepė parūpinti daiktų, jeigu ji negalinti atnešti pinigų. „Gimtadieniui nupirkome naują telefoną, bet jie ir tą iš jos atėmė. Dabar prisimenu, kad ji sakė, jog paskolino draugei už kažkokią paslaugą. Duktė melavo, jog paskolino, kad su ja draugautų. O iš tikrųjų neturėjo kitos išeities, ji bijojo ir prievartautojų, ir tėvų”, – guodėsi Ramunė.

„Kas sukėlė mergaitei didžiausią baimę?” – paklausiau motinos.

„Ji labiausiai bijojo gėdos, kuri ją ištiktų, jeigu filmuotus vaizdus prievartautojai paviešintų. O jie tuo mėgavosi ir ją šantažavo. Nesutiksi – parodysime pažįstamiems. Sakė, jog nusiųs Rasos tėvui, kad jis pamatytų, ką daro jo dukrelė. Mes esame išsiskyrę, bet tėvas su dukterimi bendrauja. Aišku, jog ji paniškai bijojo, kad tėvas nesužinotų, kas nutiko”, – pasakojo moteris.

Mokykla tarsi suskilo

Motinai baisiausia, kad duktė nesulaukė pagalbos iš mokytojų. „Po policijos apklausos informacija žaibiškai pasklido, nes gyvename mažoje gyvenvietėje. Dukteriai padėjo tik mokyklos psichologė, bet dalis mokytojų elgėsi siaubingai. Prievartautojo R.Mičiulio klasės auklėtoja viešai pavadino mano dukterį kale ir leido sau komentuoti įvykį bjauriomis užuominomis. Mano galvoje netelpa tai, kad pedagogė kalba apie mažametės mergaitės ištvirkimą, nors auka tokio amžiaus, kai dar žaidžia su lėlėmis”, – baisėjosi nuke ntėjusio vaiko motina.

Patyrę, kad mokytojai leidžia sau smerkti ne nusikaltėlius, o auką, mokiniai po pamokos sudarė gyvą koridorių ir rodė pirštais į Rasą, kai ji išėjo iš pamokos. Vaiko psichologinė būsena tapo nestabili, ji bijojo pasirodyti viešumoje ir tapo visiška ligone.

Specialistams auka nerūpėjo

Nukentėjusios mergaitės motina mano, kad vietiniai yra per daug vieni su kitais susiję. Ji teigia, kad Kalvarijos vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos mergaitei nesuteikė jokios pagalbos. „Jos pasirodė tik tada, kai dukterimi ėmė rūpintis „Lietuvos Caritas” socialinės darbuotojos. Tik jų dėka duktė buvo išsiųsta į sanatoriją. Ji atsitiesė visai ne tų žmonių dėka, kurie tiesiogiai privalo rūpintis nukentėjusiais vaikais. Atėjo į namus tik tada, kai jau nebuvo įmanoma apsimesti, kad nieko neįvyko”, – kalbėjo Ramunė.

Pribloškė cinizmas

„Lietuvos Caritas” projektų koordinatorė Kristina Mišinienė patvirtino, kad organizacijos socialinės darbuotojos aptiko mažametę auką, kuriai vaiko teisių apsaugos specialistų pagalba nebuvo teikiama. Ji nusiuntė raštą Kalvarijos savivaldybės administracijai ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai šias pastabas.

„Kalvarijos vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos E.T.Čiuplienės cinizmas nukentėjusio vaiko atžvilgiu pribloškė. Sužinojome apie įvykį tik šių metų pradžioje, nuvykome į skyrių ir siūlėme, kad mūsų psichologė konsultuotų mergaitę ir jos šeimą. E.T.Čiuplienė prašė nesikišti ir netgi melavo, kad nukentėjusi šeima atsisakė pagalbos, nors tai buvo netiesa. Tai paaiškėjo, kai savarankiškai per regiono mokyklas susiradome nukentėjusį vaiką. Nustėrome: mergaitės motina pasitiko verkdama, nes jokios pagalbos jai siūlyta nebuvo. Mergaitei buvo diagnozuota sunki depresijos forma. Dabar ji konsultuojama „Lietuvos Caritas” psichologės ir nusiųsta pas medikus. Pagalbos akivaizdžiai reikėjo ir mūsų pasirodymas buvo smarkiai pavėluotas. Stebina, kad vaiko teisių apsaugos skyriai vengia bendradarbiauti su nevyriausybinių organizacijų socialiniais darbuotojais, nors veiklos tikslas yra tas pats.” Tai patvirtino ir mergaitės motina.

Nubausti, bet laisvi

Kauno apygardos teismas, įvertinęs, kad nusikaltėliai veikė grupe, R.Mičiuliui ir T.Daukšiui paskyrė 4 metų bausmę nepilnamečių pataisos įstaigoje, o P.Šatkui – trejų metų bausmę. Visiems paskirti ir viešieji darbai. „Nė vienas iš jų nesėdi. Kai sužinojo nuosprendį, apskundė jį. Vieno jų sesuo, sutikusi mano dukterį, tiesiai rėžė: „Palauk, jeigu Tadas sės, tai išėjęs iš kalėjimo tave užmuš. Tokioje aplinkoje gyvename. Bijoti privalo auka, o ne kaltasis”, – atsiduso motina.

Valdininkė kaltės nejaučia

Kalvarijos vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja E.T.Čiuplienė, paprašyta atsakyti, kodėl neteikė pagalbos nukentėjusiajai, atkirto: „Na, ir?.. Iš kur aš atsiminsiu, kas vyko prieš dvejus metus?”

E.T.Čiuplienė buvo paprašyta raštu išvardyti, kokią konkrečią pagalbą ir kada aukai suteikė Kalvarijos vaiko teisių apsaugos skyrius – ar skyrė psichologo konsultacijas, ar derino bendrą darbą su mokykla.

Taip pat – kodėl Vaiko teisių apsaugos skyrius nedarė nieko, kai mergaitę viešai ėmė žeminti vieno iš nusikaltėlių klasės auklėtoja.

Kokia pagalba buvo suteikta po įvykio, kai vaikai mokykloje sustojo į gyvą koridorių, juo liepė eiti išprievartautai mergaitei, badė ją pirštais ir viešai tyčiojosi.

Nė į vieną klausimą atsakyta nebuvo.

Audronė Urbonaitė

Per nepriklausomybės dvidešimtmetį prekybos žmonėmis mastai išaugo. Lietuva išlieka viena iš XXI a. vergų tiekėjų ES ir Skandinavijos šalims. Aktyviausiai pagalbą prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms teikiantis „Caritas“ skaičiuoja nuo 2001-ųjų pagelbėjęs 800 patekusiųjų į sąvadautojų spąstus.

Vergų tiekėja Europai

„Žiauriausi – albanai, antros pagal žiaurumą – sąvadautojos moterys“, – tvirtina  prekybos žmonėmis aukoms atsitiesti padedanti „Carito“ socialinė darbuotoja Neringa Orlonė.

Per nepriklausomybės dvidešimtmetį prekybos žmonėmis mastai išaugo. Lietuva išlieka viena iš XXI a. vergų tiekėjų Europos Sąjungai ir Skandinavijos šalims. Lietuvoje aktyviausiai pagalbą prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms teikiantis „Caritas“ skaičiuoja nuo 2001-ųjų pagelbėjęs 800 patekusiųjų į sąvadautojų spąstus. N. Orlonė įsitikinusi, kad nukentėjusiųjų turėtų būti bent dešimt kartų daugiau.  Kasmet „Carito“ Panevėžio skyriuje suteikiama pagalba maždaug 25 naujoms aukoms. Anot N. Orlonės, nors daugiausia verbuojamos 15–25 metų moterys, nuostata, kad vyresnėms nebegresia patekti į sąvadautojų rankas, tėra mitas.

„Vyresnės moterys tinkamos dirbti gatvėje“, – sąvadautojų darbo metodus perpratusi N. Orlonė.

Pusamžę moterį ruošė gatvei

Panevėžio „Carito“ globojamai vyriausiai aukai – 55-eri. Darbą praradusi, su šeima į sunkią finansinę padėtį patekusi Panevėžio krašto gyventoja patikėjo skelbimu, siūlančiu valytojos darbą Ispanijoje.

Anot N. Orlonės, moters idėją nebūti valstybės išlaikytine, išvažiuoti užsidirbti palaikė ir šeima. Vos pasiekusi Ispaniją panevėžietė buvo parduota albanams. Pusamžė moteris buvo laikoma užrakinta – ruošiama prostitutės darbui gatvėje: kasdien prievartaujama sąvadautojų ir jų atvedamų klientų, mušama. N. Orlonės teigimu, vadinamajame parengimo darbui etape sąvadautojų tikslas – priversti moteris besąlygiškai paklusti.

„Prostitucijai ruošiamos moterys apgyvendinamos po šešias 15 kvadratinių metrų kambarėlyje, kartu su jomis nuolatos miega prižiūrėtojas. Moterys be perstojo kontroliuojamos –  ką valgyti, kuo rengtis, kada kalbėti. Jų žodis yra niekas, o pačios – tik mėsa. Bet kuri netrukus palūžtų, jei per dieną po dešimt vyrų prievartautų“, – aukų išgyvenimus atskleidžia socialinė darbuotoja.

Porą mėnesių žiaurų elgesį ir pažeminimus kentusi panevėžietė, nutaikiusi progą, vieną dieną iššoko pro antro aukšto langą. Galvą susižalojusi moteris prabudo ligoninėje, o prie lovos stovėjo policijos pareigūnai. Ant šaligatvio be sąmonės gulinčiai nelaimėlei medikus iškvietė praeivė.

Iš sąvadautojų nelaisvės ištrūkusią moterį globoja „Caritas“. Ji serga depresija, išsiskyrė su vyru.
Sąvadautojai  prostitutėmis paverstomis lietuvėmis aprūpina Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Graikiją, Ispaniją, Olandiją – kone visą Europos Sąjungą ir Skandinavijos šalis. Anot N. Orlonės, nupieštas prekeivio žmonėmis paveikslas niekuo nesiskirtų nuo bet kurio pažįstamo vyro: kaimyno, draugo, netgi brolio ar tėvo.

„Kaip pavadintumėte vadybininką, per pietų pertrauką seksui perkantį nepilnametę? Vyrai, perkantys ir parduodantys moteris, nėra išskirtiniai – jas pažeminę, po darbo sugrįžę namo bučiuoja savo žmonas, vaikus“, – sako socialinė darbuotoja.

Anot jos, iškrypėliškų poreikių nenuslopina nė amžius. Viena „Carito“ globotinių pasakojo užsienyje aptarnavusi 88-erių kretantį senuką. Kitai teko patenkinti tėvo pas prostitutę atvestą trylikametį sūnų.

Vyrus verbavo nusikaltimams

„Savanoriška prostitucija neegzistuoja“, – tvirtina N. Orlonė.

Visas aukas vienija skurdas. „Jei Lietuva būtų aukšto pragyvenimo lygio šalis, mes nekalbėtume apie prekybą žmonėmis. Šie nusikaltimai visada būna valstybėse, kurių nestabili ekonomika. Todėl vien gero teisėsaugos darbo neužtenka. Mes kovojame jau su pasekmėmis“, – „Caritui“ pritaria Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro viršininkas Ramūnas Sarapas.

Panevėžio policijos komisariatas šiuo metu atlieka ikiteisminius tyrimus dėl prekybos žmonėmis net 10-yje baudžiamųjų bylų. Dvejose iš jų aiškinamasi dėl žmonių verbavimo nusikaltimams daryti, vienoje – pornografijai, kitose – prostitucijai. Net aštuoniolika asmenų suimti. Policija aiškinasi maždaug 20-ies aukų likimus, iš jų dvylika vyrų nuo 18-os iki 50-ies metų. Į nusikalstamą organizuotą grupuotę susibūrę vienuolika įtariamųjų įvairiais būdais įkalbėdavo jaunus vyrus,  kad šie vyktų į Vokietiją daryti nusikaltimų. Vykstantieji dažniausiai žinodavo, koks darbas jų laukia svečioje šalyje, tačiau susigundydavo solidžiu atlygiu. Jiems buvo sakoma, kad per mėnesį uždirbs iki 10–15 tūkst. litų, tačiau pinigų gaudavo tik būtiniausiems poreikiams.

Moterys vežtos dirbti prostitutėmis į Vokietiją ir Didžiąją Britanija. Jauniausia auka – vos penkiolikos.

„Neįmanoma išskirti nė vieno atvejo. Visi jie paženklinti tragedijos dėme, žmonių likimai sulaužyti, gyvenimai sugadinti. Nėra ir vieno modelio, kaip užverbuojamos aukos. Visi žmonės turi savų lūkesčių, tiki pažadais. Bet visi važiavo turėdami vilčių užsidirbti“, –teigė R. Sarapas.

Per parą – trisdešimt klientų

Akivaizdu, kad nukentėjusiųjų nuo prekeivių žmonėmis yra gerokai daugiau, nei skelbiama policijos suvestinėse. Į statistiką patenka tik tie atvejai, kai auka kreipiasi į policiją ir pradedamas ikiteisminis tyrimas. Tačiau savo iniciatyva bendradarbiauti su teisėsauga aukos ryžtasi itin retai. Dažniausiai jas suranda patys pareigūnai arba atsiunčia „Caritas“.

„Psichologiškai palaužtos aukos ne visos gali kalbėti apie patirtą pažeminimą, o jei žmogus nesikreipia, mes nieko negalime padaryti. Pažiūrėkite, kiek emigruoja. Ne visi grįžta į Lietuvą, o grįžę ne visi apie savo patirtį šneka. Nepamirškite, kad aukos apskritai niekuo nepasitiki, be to, dauguma pareigūnų esame vyrai. Moterims prabilti, ką išgyveno, nėra lengva“, – teigė R. Sarapas.

Anot pareigūno, kai kurios moterys į užsienį važiavo žinodamos, kad dirbs prostitutėmis, tačiau negalėjo įsivaizduoti, į kokį pragarą pateks.

„Niekas joms nepasakoja, kokiomis sąlygomis dirbs, kad per parą teks aptarnauti iki 30 klientų. O tai – Anglijos viešnamių sąlyga. Netgi gatvės prostitutė nesitiki tokio skaičiaus sulaukti“, – pasakojo pareigūnas.

Informacinių technologijų amžiuje sąvadautojams netgi nebereikia vargintis išvežti aukas svetur. Panevėžio pareigūnai aiškinasi maždaug dešimties merginų, dirbusių virtualiame viešnamyje, išnaudojimo atvejus. Merginoms buvo siūlomas solidus atlygis už šokį prieš kompiuterio kamerą. Vėliau joms liepta išsirengti, dar vėliau – atlikti su savimi veiksmus, kad sėdintysis anapus ekrano nusipirkęs laiką mėgautųsi.  Merginoms buvo grasinama pagrobti ir išvežti į užsienį, jei nepaklus.

Daugiausia bylų Panevėžyje

Panevėžio apygardos vyriausiosios prokurorės Nidos Grunskienės teigimu, mūsų miestas pirmauja Lietuvoje pagal baigtų bylų ir atliekamų ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis skaičių. Panevėžio apskrityje už šį nusikaltimą nuteista daugiausia asmenų. Ne vienam jų skirta griežčiausia, 13-os metų kalėti, bausmė.

Pirmasis ikiteisminis tyrimas dėl prekybos žmonėmis Panevėžio apskrityje buvo pradėtas 2006-aisiais. Šioje byloje nukentėjusiomis buvo pripažintos 24-ios moterys, o laisvės neteko septyni nusikaltėliai.

Pasak N. Grunskienės, nuo 2006-ųjų bylų dėl prekybos žmonėmis gerokai padaugėjo.„Daug kas manęs klausia, kodėl Panevėžio apygardoje tiek daug bylų, susijusių su prekyba žmonėmis. Atsakymas, manau, vienas: gerai dirba policija, jai pagalbą teikia „Carito“ darbuotojos, galų gale žmonės pradeda pasitikėti pareigūnais. Panevėžys nėra nusikaltėlių kraštas, čia gerai dirba pareigūnai“, – mano vyriausioji prokurorė.

Europa be prostitucijos

Apie 50 Europos Parlamento (EP) narių iš skirtingų šalių bei visų didžiųjų politinių grupių spalio pradžioje pasirašė Europos moterų lobistinės organizacijos pristatytą dokumentą, kuriuo siekiama Europos Sąjungos be prostitucijos.

Šį dokumentą parėmė apie 200 moterų teises ginančių nevyriausybinių organizacijų visoje ES. Jame prostitucija apibrėžiama kaip smurto forma bei asmens orumo ir teisių pažeidimas.

ES valstybės narės ypač raginamos iš esmės peržiūrėti savo politiką, nukreiptą prieš prekybą žmonėmis bei prostituciją, taip pat raginama drausti prekybą seksualiniais santykiais bei malšinti represines priemones prieš prostitucija užsiimančius asmenis.

Visame pasaulyje moterys sudaro 85 proc. prekybos žmonėmis prostitucijos tikslais aukų, o  79 proc. prekybos žmonėmis atvejų susiję būtent su prostitucija.

80–95 proc. asmenų, įtrauktų į prostituciją, prieš tai yra patyrę kurios nors formos smurtą, o 62 proc. moterų, užsiimančių prostitucija, buvo patyrusios išžaginimą.
 
Inga Kontrimavičiūtė

Šiandien Panevėžio miesto savivaldybėje vyko apskritojo stalo diskusija „Prekybos žmonėmis situacija Panevėžyje: problemos ir iššūkiai“. Renginio organizatorius – Lietuvos Caritas.    

Apskritojo stalo diskusijoje Panevėžio apygardos prokuratūros patirtį kovojant prieš prekybą žmonėmis pristatė vyriausioji prokurorė Nida Grunskienė, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus patirtį bendradarbiaujant su Lietuvos Caritu – skyriaus vedėja Audronė Grainienė.

Apie prekybą žmonėmis ir policijos darbą siekiant užkirsti kelią ir išaiškinant tokius nusikaltimus pranešimą skaitė apskrities VPK Organizuotų nusikaltimų tyrimų biuro viršininkas Ramūnas Sarapas. Lietuvos Carito teikiamą pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms pristatė Panevėžio regiono koordinatorė Neringa Orlonė. Ji akcentavo, kad sprendžiant šias problemas ypač būtinas tarpinstitucinis susikalbėjimas ir bendradarbiavimas.

Lietuvos Caritas projektą „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ pradėjo 2001 m. Kaune. Vėliau pagalbos tinklas išplėstas į 7 miestus.

Per 9 metus Panevėžio regione organizacija padėjo apie 170 žmonių. Daugelis buvo išvežti į Anglijos, Vokietijos, Graikijos, Ispanijos, Olandijos viešnamius, gatves, kiti buvo išnaudojami Lietuvoje. Šiuo metu daugiau kaip pusė nukentėjusiųjų, gavusių pagalbą Panevėžio regione, sėkmingai integravosi visuomenėje. Keletas laimėjo teismo procesus prieš prievartautojus, prekeivius žmonėmis, sutenerius.

Šiandien Savivaldybėje vykusioje apskritojo stalo diskusijoje dalyvavo meras Vitalijus Satkevičius, Savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos, Švietimo skyrių, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Panevėžio apygardos prokuratūros, Valstybinės darbo inspekcijos, Socialinių paslaugų centro, Panevėžio apygardos probacijos tarnybos, Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, darbo biržos, Pedagoginės-psichologinės tarnybos, A.Bandzos vaikų globos namų, rajono Savivaldybės ir kt. institucijų atstovai.

Pedofilą patėvį įskundusi mergaitė su juo turėjo gyventi iki teismo proceso pabaigos, o vėliau buvo priversta pasakyti, kad viską išsigalvojo. “Mama liepė sakyti, kad jis nieko nedarė”, – “Kauno dienai” pasakojo ketverius metus girto patėvio žaginta mergina.

Pasiilgsta brolio

Septyniolikmetė Miglė (tikrasis merginos vardas redakcijai žinomas) šį rugsėjį išvyko iš namų mokytis kirpėjos amato, tačiau kiekvieną savaitgalį stengiasi grįžti pas mažametį broliuką ir mamą.

“Labiausiai pasiilgstu brolio. O ant mamos nepykstu. Kam tuos nervus gadinti”, –nusigręžė Miglė.

Apie patėvį, žaginimą, seksualinį priekabiavimą, artimųjų spaudimą ir procesus, kurie prasidėjo viskam išaiškėjus, Miglė nenorėjo kalbėti.

“Nervinuosi, kai apie tai kalbu”, – atvirai kalbėjo Miglė.

Ji nebegali suskaičiuoti, kiek kartų viską pasakojo socialiniams darbuotojams, policijos pareigūnams, teismui.

“Kas iš to? Vis tiek jį tik po dvejų metų uždarė”, – ranka numojo mergina.

Teismo laukiantis pedofilas su savo auka gyveno vienuose namuose. Galų gale, prieš metus, jis buvo nubaustas devynerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas šią vasarą nutarė, kad neužtenka išžaginimo įrodymų, todėl bausmę sutrumpino beveik dešimt kartų. Vyras į laisvę išėjo pirmosiomis spalio dienomis.

“Nebijau, bet manau, kad susitiksime. Aš vis pas jo mamą užeinu. Kai teisme pasakiau, kad melavau, su ja pradėjome gerai sutarti”, – pasakojo Miglė.

Svarbiausiu Apeliacinio teismo sprendimo argumentu tapo nuo artimųjų spaudimo pavargusios Miglės pasirašytas raštas, kuriame teigiama, kad ji viską išsigalvojo. “Viskas nusibodo, todėl taip ir pasakiau”, – sakė mergina.

Prievartautojas neišsikraustė

Miglė pasakoja, kad patėvis ją pirmą kartą išžagino, kai jai buvo dešimt metų.

“Lįsdavo tik girtas. Su blaiviu buvo galima susišnekėti”, – prisiminė mergina. Ji ilgai niekam nepasakojo apie patėvio prievartą, nes šis prigrasino laikyti liežuvį už dantų. Paslaptis išaiškėjo, kai Miglė nuėjo į mokyklą su mėlyne po akimi. Mergaitė pedagogams aiškino, kad mamos sugyventinis ją užgavo netyčia, tačiau mokyklos darbuotojai primygtinai ėmė klausinėti, ar Miglė namuose neskriaudžiama.

“Pradėjau verkti ir papasakojau, kad jau ketverius metus jis prie manęs lenda”, –pasakojo Miglė.

Mergaitė atsidūrė vaikų globos namuose, kuriuose gana greitai apsiprato, tačiau nesugebėjo atsispirti mamos vilionėms grįžti namo – pernelyg buvo pasiilgusi jos ir brolio. Dukrą atgavusi motina pasižadėjo, kad mergaitei nebeteks susitikti su nepilnametės žaginimu ir seksualiniu prievartavimu kaltinamu vyru. Tačiau patėvis jų namuose gyveno kaip gyvenęs, tik pasislėpdavo, kai atvykdavo Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai.

“Tai yra mažas kaimas, todėl nemanau, kad kaimynams buvo didelė paslaptis, jog patėvis grįžo. Manau, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai tą nesunkiai galėjo sužinoti”, – pastebėjo Lietuvos “Carito” projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” socialinė darbuotoja Jolita Juškevičienė.

Neatlaikė spaudimo

Miglės mama neišdrįso išguiti sugyventinio, tačiau dukros vienos su juo nebepalikdavo. Vyras prie Miglės nebelįsdavo, o praėjusių metų lapkritį buvo suimtas Kauno apygardos teismo salėje. Nuteistojo advokatas nedelsdamas metė visas jėgas, kad mergaitė pasakytų, jog viską išsigalvojo. Ją ėmė įkalbinėjo patėvio motina, Miglės mama, net draugė. Galų gale merginai buvo pakištas dokumentas, kuriame parašyta, kad ji viską išsigalvoja, taip keršydama mamai, su kuria buvo susipykusi. Miglė pasirašė.

“Dėl brolio”, – nunarinusi galvą tarė mergina.

“Kad brolis tėvą turėtų?”, – paklausė socialinė darbuotoja.

“Taip”, – atsakė Miglė.

Susitiko akis į akį

Mergina dar galėjo persigalvoti ir visą tiesą papasakoti Apeliaciniame teisme, tačiau nesugebėjo.

“Norėjau daug ką pasakyti, bet nieko nepasakiau. Jį pamačiau ir taip verkti pradėjau, kad net žodžiai užstrigo. Pasakiau, kad nieko nebuvo, tuo ir baigėsi”, – akis nudelbė Miglė. Merginai į pagalbą neatėjo nei mama, nei teismas, nei pareigūnai.

Daugybėje apklausų dalyvavusi Miglė pasakojo, kad jose nedalyvaudavo nei artimieji, nei socialiniai darbuotojai, tokiu būdu pažeidžiant nepilnamečių apklausoms keliamus reikalavimus. Apskritai teismo salėje auka su prievartautoju akis į akį neturėtų susitikti.

“Yra numatyta, kaip reikia elgtis tokiais atvejais, tačiau šis pavyzdys rodo, kad kai kurie įstatymai veikia tik popieriuje”, – apgailestavo J.Juškevičienė. Ji įsitikinusi, kad istorija galėjo pakrypti visai kita linkme, jei atsakingiau būtų dirbę Marijampolės savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai. Šie istoriją komentuoti atsisakė.

“Caritas” mūsų nekontroliuoja ir mes nieko neturime jiems aiškinti. Jei jie nori, gali ateiti pasikalbėti. O jokios informacijos neteiksiu, nes esu nuo jų nukentėjusi, o jūsų nepažįstu”, – “Kauno dienai” kalbėjo skyriaus vedėja Nijolė Popierienė.

Miglė pasakojo, kad apie daugelį sutiktų specialistų ir pareigūnų susidarė blogą nuomonę, tačiau nesigaili, kad ryžosi papasakoti apie patiriamą skriaudą. Prievartautojas prie jos nebesiartino, o ir grįžtančio iš kalėjimo jo niekas nebelaukia – namuose gyvena kitas motinos sugyventinis.

“O ir mano draugas mane apgintų. Jis vienintelis manęs nenervina”, – nusišypsojo Miglė.

Įžvalgos: J.Juškevičienė pastebėjo, kad Miglė nesulaukė tos pagalbos, kuri turėjo būti suteikta.

Instrumentai yra, bet jie nenaudojami

Panašių į Miglės istorijų Lietuvoje yra ne viena, tačiau daugeliu atvejų prievartautojo siekiams daryti įtaką aukos pasakojimui užkertamas kelias. Lietuvos “Carito” projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” socialinė darbuotoja Jolita Juškevičienė pastebėjo, kad Miglės istorijoje minimi pareigūnai ir specialistai darbą atliko atmestinai. Jie nepasinaudojo visais įstatymų garantuotais instrumentais.

“Per ikiteisminį tyrimą ir teisme mergaitei atstovavo mama. O tai buvo viena iš klaidų, nes ji atstovavo ne nepilnametės dukros, o savo ir sugyventinio interesams. Kai mergaitė pakeitė savo pasakojimą, normaliai Miglei atstovaujantis žmogus turėjo ją stabdyti ir klausti, kodėl ji kardinaliai keičia poziciją. Tačiau to nebuvo kam padaryti”, –stebėjosi J.Juškevičienė.

– Kas tą turėjo padaryti?

– Pagal įstatymą vaikui atstovauja jo tėvai, bet jei tai nesutampa su vaiko interesais, įstatyminis atstovas turėtų būti kitas – Vaiko teisių apsaugos skyriaus.

– Ar jo atstovai dalyvavo visuose procesuose?

– Dabar net negalėčiau pasakyti. Siūlyčiau pačių Marijampolės vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų paklausti. Mane stebina jų lengvabūdiškumas ir pasitikėjimas. Mama pasakė, kad sugyventinis negyvens su vaiku, tuo viskas ir pasibaigė. Taip, jie atvažiuodavo patikrinti, bet aš nemanau, kad socialinė darbuotoja, kuri dirbo su šeima, negalėjo nesužinoti, kad patėvis grįžo. Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai matė, kad mama nėra mergaitės pusėje. Su ja turėjo aktyviau dirbti socialinis darbuotojas, psichologas, nes vien ateiti į teismą ir stoti prieš prievartautoją yra didžiulis išbandymas. Visai mergaitės šeimai turėtų būti teikiama intensyvi socialinė ir psichologinė pagalba. Taip pat niekas nedirbo su prievartautoju patėviu. Jis sau ramiai sėdėjo pas savo sugyventinę. Neabejoju, kad teismas jam nurodė nesiartinti tam tikru atstumu iki mergaitės ir iki jos namų, bet niekas nesidomėjo, kur jis yra.

– Ar yra daugiau tokių atvejų, kai vaiko mama būna prievartautojo pusėje?

– Yra.

– Tais atvejais mamos ir toliau atstovavo savo vaikams?

– Būna įvairiai. Jeigu pareigūnai mato ir sureaguoja, mamos teismuose vaikams nebeatstovauja. Tokia galimybė aiškiai apibrėžta įstatymuose, bet šiuo atveju ja nepasinaudota.

Komentarai
Gražina Sapiegienė

Psichologė-psichoterapeutė

Ypač didelį poveikį smurtas daro, kai vaikas neturi atramos, kai neturi kuo pasitikėti. Tada jis gelbėja save taip, kaip jam išeina. Dažniausiai į tokią situaciją patekusios merginos užima gynybinę poziciją – nieko nebuvo. Iš to, ką man pasakoja Miglė, jaučiama labai didelė praeities įtaka. Ji Miglę laiko. Atsiriboti nuo visko ir pradėti gyvenimą iš naujo labai sudėtinga. Ypač tai sunku padaryti, kai tavo amžius toks, kada bandoma suprasti, kas esi.

Būsimam suaugusiam žmogui padaryta labai didelė žala. Ji nepataisoma, to neištrinsi iš gyvenimo. Tas pėdsakas gali įgauti kitą spalvą, bet jis niekur nedings. Vis dėlto niekada apie žmogų negalvoju, kad jis gali būti prarastas negrįžtamai. Vilties yra. Jeigu Miglė kažkam pasipasakoja, jei kalba apie skaudžias gyvenimo detales, vadinasi, ne viskas prarasta. Reikėtų, kad ją suptų artimi žmonės, kurie būtų ramstis. To nėra. Tai blogiausias dalykas. Statistiškai dažniausiai ir suklumpa tokių šeimų vaikai, kuriose jie palikti likimo valiai.

Ką toliau daryti? Nutraukti ryšius su dirgikliu – mama – vienas iš variantų. Bet šiuo atveju brolis ir mama jai yra artimiausi žmonės. Tai yra šeima. Miglė turi tik tokią šeimą, kitokios ji nepažįsta. Šioje istorijoje išeitis turėtų būti kita – ilgas, nuolatinis įvairių institucijų darbas su ja. Jai reikia plėsti akiratį, rodyti, kad galima gyventi kitaip, kad tarp žmonių yra ir kitokie santykiai, kad artimi žmonės ne visada būna teisūs. Reikia rodyti kitą gyvenimo pusę, kurios ji nepažįsta. Prikurta daugybė institucijų, kurios tokiu atveju turi būti atsakingos už tam tikrus žingsnius. Pati sistema apsaugoti, apginti lyg ir neblogai sutvarkyta, bet žmonės, kurie užima pareigas ir dirba konkretų darbą, neatlieka to, ką privalo. Šiuo metu aš pati dirbu su keliais atvejais, kai akivaizdu, kad institucijos ne gelbėja, o daro žalą. Ne sukurta sistema bloga, o žmonės dirba blogai. Nežinau, kas dėl to kaltas. Gal abejingumas, gal požiūris, gal taip yra todėl, kad norint padėti vaikui, reikia daug dirbti.

Tadas Širvinskas

Tarp šią savaitę įkliuvusios prekybos žmonėmis gaujos aukų gali būti ir kaunietis Saulius. Vaikinas jau buvo pasiryžęs eiti į policiją papasakoti apie išnaudojimą, bet kitą dieną mįslingai prapuolė.

Užsienyje pavogta kompiuterinė ir buitinė technika, drabužiai, parfumerijos prekės. Netgi įranga, specialiai pritaikyta vagystėms vykdyti. Visa tai policijos pareigūnai rado demaskavę organizuotą nusikaltėlių grupuotę. Gaujos aukos buvo socialiai pažeidžiami asmenys iš įvairių Lietuvos vietų. Įkalbinti geruoju arba grasinant, jie buvo vežami į užsienį vogti ir sukčiauti, rašo „Lietuvos rytas”.

Su vienu jų buvo susidūrusi Kauno vyrų krizių centro vadovė Oksana Slapšienė. Ji patvirtino, kad net kelerius metus nusikaltėlių išnaudotam Sauliui buvo teikiama psichologinė pagalba. Aklavietėje atsidūręs vaikinas jau buvo pažadėjęs kalbėtis su policijos pareigūnais, o išvakarėse atliko savotišką išpažintį.

Atsidūrė užburtame rate

– Nuo ko viskas prasidėjo? – paklausėme Sauliaus.

– Kai buvau dvylikos, tėvai išsiskyrė. Bet ir iki tol namie nebuvo nieko gera. Mes, vaikai, nieko neturėjome – nei žaislų, nei normalių drabužių, nei iki soties pavalgyti. Paaugliui tai nepakenčiama. Visi važinėja dviračiais, o tu neturi. Kiti perka „Coca-Cola”, o tau ji – prabanga. Jautiesi driskius. Sykį alkanas parduotuvėje įsidėjau į kišenę mažą šokoladuką, ir niekas nepastebėjo. Paskui pakartojau dar sykį – irgi nepastebėjo. Ilgainiui atkreipiau dėmesį į tokius pačius – kad jie irgi vagiliauja iš bado. Kai kurie vogė daugiau, nei užtenka pavalgyti. Aš susipažinau su jais. Iš pradžių vogėme sau, kol supratome, kad galime prekes parduoti už pusę kainos.

– Ką pirkdavote už gautus pinigus?

– Kvaišalų. Jautėmės suaugę ir labai savarankiški. Vagysčių daugėjo, kol mus prispaudė tie, iš kurių pirkome narkotikus. Pasakė, kad dabar vogsime jiems. O jeigu nevogsime, jie mus įduos policijai.

– Kiek metų jums buvo?

– Keturiolika. Nuo tada pradėjau vogti nuolat. Bet iškart tapau skolingas supirkinėtojui, nes jis nustatė, kiek ir kokių prekių turiu pavogti. Neatneši – iškart skola.

– Ar vogėte tik Kaune?

– Man pasakė, kad mano skola tokia didelė, kad Kaune jos neatidirbsiu. Todėl turėjau važiuoti į Olandiją, nes nebuvo kitos išeities. Vežė ir į Vokietiją.

– Kokia ta suma, kurią jums apskaičiavo?

– Niekas iš vagiančių net nedrįstų to paklausti savo boso. Per dieną nuo vieno lito skola gali būti padidinta iki 100 litų ar net daugiau. Čia kalbama ne apie realią skolą, o apie vagišių valdymą. Kiek pasakys, tiek ir bus. Jei nepaklusi, atidaužys kaip šunelį ir net niekam nepasiskųsi. Iš tiesų aš jau beveik norėjau būti išvežtas ir tikėjausi, kad mane Olandijoje areštuos policija, nes Kaune nuolat stumdomam buvo nebeįmanoma ištverti.

– Kiek metų jums buvo, kai išvažiavote į Olandiją?

– Šešiolika. Nuo keturiolikos, kai pakliuvau į supirkėjų rankas, per dvejus metus mano skola išaugo iki dešimčių tūkstančių litų. Už kelionę, kuri iš tikrųjų kainavo 500 litų, iš manęs pareikalauta kelių tūkstančių.

– Kas buvo bosas Olandijoje?

– Lietuvis, šiek tiek vyresnis už mane, apie 20 metų. Pasiūlė parūkyti „žolės”. Iš viso mūsų buvo 13 žmonių. Vogėme mieste, maždaug tokio dydžio kaip Kaune. Iš tiesų tai niekas nesako, kur tave atvežė ir kur esi.

– Iš kur vogėte?

– Iš automobilių, butų ir parduotuvių. Per metus iš parduotų prekių, kurias pavagia vienas žmogus, jie gali nusipirkti naują prabangų automobilį. O mums duodavo tik cigaretėms. Be to, jie siuntinėja vaikus prašyti išmaldos. Vienas vaikas per dieną surinkdavo maždaug 200 eurų. Mažamečius jie pratindavo prie narkotikų. Juos dar labiau skriausdavo – palikdavo per dieną maždaug po penkis litus. Tie gauna saldainių – ir patenkinti.

– Kiek metų buvo tiems vaikams?

– Jauniausiam – dešimt. Jis buvo iš romų šeimos, tėvams visai nerūpėjo, kur dingo ir ką daro.

– Ar esate įkliuvęs už vagystes Olandijoje?

– Taip, pirmą kartą buvau sulaikytas keturiems mėnesiams. „Stogas” žadėjo padėti, bet iš tikrųjų tai neturėjo jokios reikšmės: mano pasas buvo netikra pavarde. Ir vairuotojo pažymėjimą turėjau ne savo vardu, nors ir nepilnametis. Vėliau buvau sulaikytas ir antrą kartą. Pilnametystės sulaukiau kalėjime. Ten prisipažinau, kas iš tikrųjų esu. Tada buvau deportuotas.

– Ką vogėte?

– Daugiausia – drabužius. Mus aprengdavo madingai ir tvarkingai, kad atrodytume kaip normalūs pirkėjai. Naudojome folija išklotas kuprines – prisidedi pilną madingų drabužių, o dalį išeidamas atiduodi arba blogiausiu atveju vieną nusiperki. Nuo kiekvieno pavogto vieneto man nurašydavo dalį skolos.

– Kiek?

– Nežinau, kiek. Niekas nežinojo. Čia tokia sistema: tau sako, kad nurašė, o tu nežinai nei kiek, nei nuo kokios sumos. Vogti eidavome keturiese. Vieni vagia, kiti stebi.

– Ar tai reiškia, kad tos skolos apskritai nėra įmanoma sumažinti?

– Aišku, kad ne. Todėl ir norėjau, kad mane pagautų. Kai atsėdi, atsikratai skolų kupros.

– Ar buvo tokių, kurie ilgainiui pasipriešindavo ir atsisakydavo vogti?

– Tai neįmanomas dalykas. Vos nenudūrė 25 metų vyruko, kai jis atsisakė. Sumušė, nuvežė į mišką.
Gąsdindavo ir vietos policija – kad patys mus įskųs. Sakydavo, kad uždarys į rūsį su nešertu vilkšuniu ir niekas nesužinos, kur dingome.

– Ar bijodavote?

– Nesakyčiau, kad nebijodavau. Ir dabar bijau. Šiuo metu mano skola labai didelė. Vagiu, nes neturiu kitos išeities. Tik tiek, kad protingiau vagiu. Vaikus Lietuvoje policija paleidžia, o pilnamečiui sudėtingiau.

– Koks jūsų santykis su „stogu”? Ir Lietuvoje jis tas pats?

– Tas pats. Kai buvau paauglys, jis man atrodė autoritetas: viską gali, turi pinigų ir vadovauja kitiems. Dabar matau, kad jį ir jo sėbrus žmonėmis vadinti sunku.

– Ar eisite į policiją duoti parodymų?

– Nemanau, kad kas nors išdrįstų eiti apie juos pranešti. Jei pabandytų, atsidurtų ligoninėje. Prispardo kaip šunis netgi tada, kai kas nors bando atsisakyti vogti. Jų juk ne vienas, o visa gerai organizuota sistema – niekur nedingsi ir nepasislėpsi.

– Tačiau skola nemažėja. Kas baisiau – eiti į policiją ar gyventi suprantant, kad niekada neišsivaduosite, jei bijosite?

– Aš pagalvosiu iki rytojaus. Apsispręsti žengti tokį žingsnį labai nelengva. Ir vienoks sprendimas blogas, ir kitoks nėra gera išeitis, nes pranešus, kas organizatorius, policija neapsaugos. Bet taip toliau gyventi irgi nebeįmanoma. Jaučiuosi labai pavargęs.

Šeima – rizikos grupėje

Tačiau sutartu laiku Kauno vyrų krizių centre Saulius nepasirodė. O.Slapšienė skubiai nuvyko pas vaikino tėvus, bet jie apie sūnaus buvimo vietą nieko nežinojo. Namie jis nenakvojo.

„Sauliaus tėvai priklauso socialinės rizikos grupei. Šeimoje – keturi vaikai. Kadangi tėvai aprūpinti nepajėgia, ir jaunesni vaikai valkatauja, kad pavalgytų”, – sakė O.Slapšienė.

Iš užsienio grįžusiam ir bausmę atlikusiam vaikinui Kauno vyrų krizių centras ilgiau nei pusę metų teikė psichologinę ir teisinę pagalbą, taip pat bandė padėti įsidarbinti.

„Antrą kartą Saulius kalėjo pusantrų metų. Tai gana motyvuotas vaikinas, bet jam labai nesisekė surasti sąžiningą darbdavį. Olandijoje vienas jo „vergvaldžių” pasiūlė jam padirbėti automobilių plovykloje. Olandas jam atrodė patikimas žmogus, tačiau pinigų Saulius negavo nei po savaitės, nei po trijų. Vaikino atlyginimą greičiausiai pasiimdavo jo „stogas”, – pasakojo O.Slapšienė.

Nesisekė ir Lietuvoje

Vaikinas Kaune buvo susiradęs vietą dirbti padavėju. Darbas sekėsi gerai, bet darbdaviai sumanė įdarbinti pažįstamą merginą ir Saulių atleido. Panaši situacija pasikartojo ir kitoje darbo vietoje – iš plovyklos jį atleido todėl, kad padarė nuolaidą automobilio savininkui, kuriam tai nepriklausė.

„Išnaudojimą ir antrarūšiškumą patyrusiems žmonėms ima atrodyti, kad jiems ant kaktos parašyta, jog su jais galima elgtis bet kaip. Tie nepavykę bandymai įsidarbinti Lietuvoje labai nusmukdė vaikino nuotaiką.
Saulius tiesiai pasakė: „Negaliu dirbti ir negauti visai nieko – jaunesni broliai namie nevalgę.
Kad ir nenoriu, vėl teks važiuoti į darbą užsienyje. Darbu jis vadino vagystes”, – sakė O.Slapšienė.

Neišsiveržė iš tinklo?

Po interviu vaikinas į skambučius nebeatsakė, nors iki tol visada pranešdavo, jeigu negalėdavo ateiti į susitikimą. Saulius O.Slapšienę juokais vadino socialine mama.

„Neabejoju, kad Saulių vėl susirado tie, kurie įkinkė jį į vergystę. Jis buvo užsiminęs, kad jam vėl dirbtinai priauginta skolų. Jis pradingo kaip tik tuo metu, kai skirtinguose miestuose buvo areštuoti prekybos žmonėmis organizatoriai”, – sakė Kauno vyrų krizių centro vadovė.

O.Slapšienės teigimu, prekybos žmonėmis organizatoriai iš savo tinklo labai nenoriai paleidžia jau patyrusį ir sumaniai vogti išmokytą jaunuolį.

Dirbo telefoninių sukčių kurjeriais

Neringa Orlonė

Lietuvos „Caritas” Panevėžio regiono projektų koordinatorė

„Šiuo metu teikiame pagalbą dviem nuo prekybos žmonėmis gaujos nukentėjusiems vyrams. Vienas jų – dvidešimtmetis vaikinas, nevedęs ir niekada neturėjęs darbo. Kitas – 40-metis. Į gaujos pinkles pastarasis pakliuvo susipykęs su sugyventine. Jam buvo pasakyta, kad Vokietijoje dirbs kurjeriu, tačiau nutylėta, jog privalės paimti pinigus iš apgautų vietos gyventojų. Abu vyrai dirbo telefoninių sukčių kurjeriais ir dažniausiai vykdavo į senyvų žmonių namus įvairiose Vokietijos vietovėse. Vokiečių kalbos jie nemoka. Apgaule arba grasinimais į nusikalstamą veiklą įtrauktų aukų yra gerokai daugiau. Jos – iš įvairių Lietuvos miestų.”

Nusikaltėliai galiausiai įkliūva policijai

* Šią savaitę policijos pareigūnai sulaikė prekyba žmonėmis kaltinamą grupuotę, kuri lietuvius užsienyje vertė vogti.

* Pagrindinis grupuotės narys buvo suimtas su beveik 50 tūkst. litų vertės vogtų daiktų kroviniu.

* Kiti įtariamieji įkliuvo skirtinguose Lietuvos miestuose. Sulaikyta moteris ir trys vyrai, dviem jų skirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas.

* Pas įtariamuosius rasta įrangos, specialiai pritaikytos vagystėms. Vienas įtariamųjų sulaikytas su specialiai vagystėms vykdyti nusipirktu automobiliu su užsienio valstybės registracijos numeriu.

* Nusikaltėliai iš socialiai pažeidžiamų grupių pasirinktas aukas vežė vogti į Vakarų Europos šalis – Prancūziją, Olandiją, Škotiją ir kitas.

* Nukentėjusieji, tarp kurių buvo ir nepilnamečių, buvo verčiami vogti iš prekybos centrų, automobilių dirbtuvių, automobilių aikštelių. Pagrobti daiktai vėliau būdavo parduodami Lietuvos turguose.

* Atliekant kratas įtariamųjų namuose, automobiliuose ir sandėliavimo vietose rasta kompiuterinės ir buitinės technikos, drabužių, higienos reikmenų, parfumerijos.

* Kiek anksčiau Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro pareigūnai įtarimus dėl prekybos žmonėmis pareiškė 11 asmenų.

* Marijampolės pataisos namuose ir Panevėžio, Kėdainių miestuose bei Marijampolės rajone buvo atlikta 15 kratų.

* Pas įtariamuosius rasti ir paimti šaunamieji ginklai, tarp jų – karabinas, į kovinį ginklą perdirbtas dujinis pistoletas, šratinis automatas. Paimta šaudmenų, narkotinių ir psichotropinių medžiagų.

* Manoma, kad įtariamieji vykdė prekybą vyrais. Įtariamieji nuo kovo iki liepos mėnesio verbavo, perleido, gabeno ir išnaudojo 12 nukentėjusiųjų, vertė juos daryti nusikaltimus Vokietijoje.

* Sulaikyti septyni įtariamieji, siejami su Panevėžyje veikiančia nusikalstama grupuote.

* Šie asmenys policijai yra žinomi, ne kartą teisti – tai panevėžiečiai M.A. (g. 1979 m., teistas septynis kartus), A.B. (g. 1984 m., teistas devynis kartus), K.Š. (g. 1987 m., teistas du kartus), A.K. (g. 1983 m., teistas du kartus). Pastarasis buvo sulaikytas Vokietijoje ir Norvegijoje. A.V., gimęs 1982 metais, teistas du kartus, I.V., gimęs 1979 metais, teistas vieną kartą. Jis buvo sulaikytas Vokietijoje. A.N., gimęs 1977 metais, teistas tris kartus, buvo sulaikytas Vokietijoje. Kėdainių gyventojas A.B., gimęs 1982 metais, neteistas.

* Trys įtariamieji yra nuteisti ir atlieka bausmę Marijampolės pataisos namuose: Panevėžio rajono gyventojas S.Ž., gimęs 1989 metais, keturis kartus teistas, panevėžietis M.Z., gimęs 1986 metais, taip pat teistas keturis kartus, kaunietis A.D., gimęs 1981 metais, teistas devynis kartus.

* Šiuo metu Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorai vadovauja vienuolikai su organizuota prekyba žmonėmis susijusių ikiteisminių tyrimų, suimti 27 įtariamieji, teisme nagrinėjamos penkios prekybos žmonėmis baudžiamosios bylos, jose kaltinama apie 20 asmenų. (BNS)

Audronė Urbonaitė