Category: Straipsniai – 2012

Rugsėjį Marijampolės savivaldybės mokyklose Lietuvos „Caritas“ projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ Vilkaviškio vyskupijoje kartu su Marijampolės AVPK ONT skyriaus vyresniuoju tyrėju Ričardu Šimčiku bei psichologe Vilma Vėlyviene pradėjo vykdyti prevencinę akciją „Prekybai žmonėmis – NE!“.

Į prekeivių žmonėmis rankas gali pakliūti bet kas: vaikinai, merginos, moterys, vyrai ir vaikai. Ši nusikalstama veikla dažnai tapatinama su priverstine prostitucija, tačiau prekeivių veiklos sritys daug platesnės. Tai ir išnaudojimas, pornografijos gamyba, prievartinis vergiškas darbas, priverstinis nusikaltimų vykdymas, elgetavimas, prekyba žmonių organais. Prevencinės akcijos tikslas – suteikti kuo daugiau informacijos jaunimui, atskleisti esmę ir problemos aktualumą.

Policijos atstovas ir psichologė susitikimų metu moksleivius supažindina su prekybos žmonėmis samprata, formomis, verbavimo būdais, moko, kaip atpažinti pavojus, nes prekeiviai žmonėmis naudoja subtilius, numatytai aukai sunkiai pastebimus ir demaskuojamus metodus. Taip pat kartu su moksleiviais aptariama nuostata „Man taip nenutiks“.

Projekto socialinės darbuotojos Vilija Maršalkienė ir Edita Vaickelionienė pasakoja, kaip jaunos merginos įtraukiamos į prostituciją, kokius veiksmus naudoja suteneriai ir kaip sunku ištrūkti iš nusikaltėlių spąstų. Taip pat jaunimas sužino, kokią pagalbą ir kur tokiais atvejais galima gauti. Švietėjiška akcija vyks iki metų pabaigos.


Publikuota 2012 m. spalio 18 d. “Suvalkietis”

Seime atsirado iniciatyva panaikinti administracines baudas už vertimąsi prostitucija. Atrodo, gera, retai pasitaikanti proga kalbėti apie socialiai pažeidžiamų, į visuomenės paraštes išstumtų žmonių problemas – problemas, kurios dažniausiai lieka politinių darbotvarkių paraštėse. Kadangi iniciatyva pažangi, socialiai jautri ir šiaip nebūdinga lietuviškam Seimui, iškart apima nuojauta, kad kažkas čia ne taip. Ir nuojauta neapgauna.

Pasirodo, tuo pačiu įstatymo projektu siekiama panaikinti baudas ne tik už vertimąsi prostitucija, bet ir už atlygintiną naudojimąsi prostitucijos paslaugomis. Tuoj pat pasigirsta interpretacijų, kad taip siekiama legalizuoti prostituciją, o policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis, neaišku, ar juokais, ar rimtai, siūlo rengti referendumą.

Tačiau vien tik administracinės atsakomybės panaikinimas nėra prostitucijos legalizavimas. Ji būtų nei legali, nei nelegali. Ir būtų paprasčiau jos tiesiog nematyti – kaip tą daryti ir siūlo iniciatyvą iškėlęs Seimo narys Mantas Varaška, aiškinamajame rašte rašantis, jog geriau jau policija prostituciją ignoruotų ir užsiimtų rimtesniais darbais.

Taigi, kad būtų paprasčiau apsimesti, jog prostitucija nėra rimta visuomenės problema, siūloma panaikinti baudas ir prostitučių klientams. Bet ar galima būtų panaikinti tik baudas už vertimąsi prostitucija ir palikti baudas klientams? Taip, galima. Bet ar tai įmanoma? Taip, įmanoma. Bet ar tai būtų teisinga? Žinoma, teisinga, kodėl gi ne. Jeigu naudojimąsi prostitucija laikysime seksualiniu žmonių išnaudojimu, kuris turėtų būti baudžiamas.

Dabar galime pradėti tipinę diskusiją prostitucijos tema: „Prostitučių klientai perka moteris ir išnaudoja jas savo poreikiams patenkinti. O kas čia tokio sumokėti už seksą, kai moteris parsiduoda savo noru, tai juk paslaugų pirkimas – va tu perki paslaugas iš santechniko, ir iš elektriko, koks čia skirtumas? Bet iš santechniko ir elektriko perki jų darbą, jų įgūdžius. Tai ir iš prostitučių perki jų darbą ir įgūdžius, ir už tai susimoki – kur čia išnaudojimas? Sekso paslaugos ne tas pats, kas kitos paslaugos, nes perkant moters kūną, moteris nužeminama iki prekės, paminamas jos prigimtinis orumas – kaip tu jaustumeisi dirbdamas tokį darbą? O ką tu manai, santechnikui malonu taisyti klozetus, manai, tai nekenkia jo orumui? Kas ką gali, tas tą dirba“.

Atrodo, viskas labai racionalu, kol laisvos sekso paslaugų rinkos šalininkų argumentai neatsisuka prieš juos pačius. Tiek santechnikai, tiek elektrikai dirba savo darbą, nes tam yra poreikis – perdega elektros saugikliai, užsikemša vamzdžiai, ir mums prireikia jų pagalbos. Ir prostitucijos klestėjimą taip pat lemia poreikis – būtent klientai yra varomoji prostitucijos verslo jėga. Jie ir suteneriai, kurie iš prostitucijos užsidirba. Tai koks vis dėlto skirtumas tarp šių paslaugų teikimo?

65 procentai prostitucija besiverčiančių moterų patiria fizinį smurtą iš klientų, 66 procentai patiria fizinį smurtą iš savadautojų, 70 procentų moterų patiria seksualinę prievartą, 98 procentai į prostituciją įtrauktų asmenų Lietuvoje yra moterys ir vaikai. Eilutė paprastos statistikos – ir to užtenka, kad pamatytume, jog naudojimasis prostitucija nėra joks „paslaugų pirkimas” – tai žmogaus – socialine, psichologine ir fizine prasme silpnesnio – išnaudojimo forma, neatsiejama nuo fizinio ir seksualinio smurto. Ir mokestis už tokią „paslaugą“ – ne mokestis už darbą, o kompensacija už tai, kad moteris leidžiasi išnaudojama. Ir iš kompensacijos dar ir baudas pati susimoka.

Teigiama, kad apsaugoti bent jau pamatines besiverčiančių prostitucija asmenų teises bei sėkmingiau kovoti su priverstine prostitucija galima prostituciją legalizuojant. Bet tai jau išbandyta ir neveikia. Toleravimo ir legalizavimo režimus pasirinkusiose šalyse (Nyderlanduose, Vokietijoje) prekybos žmonėmis mastai toliau auga, daugėja vaikų ir nepilnamečių įtraukiamų į prostituciją. Tai nebūtinai yra tiesioginė komercinio sekso industrijos toleravimo pasekmė, bet parodo, kad tokia politika nepadeda kovoti su vis augančia prekyba žmonėmis – priverstine prostitucija

Legalizavimo bei toleravimo politika ir remiasi išskyrimu tarp priverstinės ir savanoriškos prostitucijos. Bet tai dirbtinė distinkcija. 92 procentai moterų norėtų pasitraukti iš prostitucijos, bet nemato kitų išeičių. Nesvarbu, ar prostitucija oficialiai legali, ar nelegali – ji vienodai žalinga tuo užsiimančioms moterims. Prostitucija naudinga tik klientams ir suteneriams. Prostitucijos legalizavimas ar toleravimas – tai valstybės dovana jiems.

Dar dažniau prostitucijos legalizavimo arba toleravimo šalininkai teigia, kad „prostitucija visada egzistavo ir egzistuos, todėl neverta su tuo kovoti“. Nereikia net knygų skaityti, užtektų ir „Vikipedijos“, ir iškart pasidaro aišku, jog per amžių amžius egzistavo daugybė reiškinių – vergovė, smurtas, skurdas. Tai socialiniai faktai. Su jais ir nereikia ginčytis, nereikia jų neigti – reikia priimti sprendimus, kaip šiuos socialinius faktus suvokti ir vertinti, ir kokią politiką jų atžvilgiu vykdyti.

Iki 2011 metų, kai buvo priimtas apsaugos nuo smurto šeimoje įstatymas, smurtas šeimoje Lietuvoje irgi buvo suvokiamas ne kaip smurtas, o kaip kažkas kito. Tas „kažkas kitas“ dar buvo žinomas kaip „privatus šeimos reikalas“. Tai gerai, kad šis per amžių amžius egzistuojantis reiškinys nebuvo užkonservuotas kaip tradicinė šeimos vertybė ir toliau užsispyrusiai ignoruojamas – nors bandymų buvo. Priėmus įstatymą – politinės valios aktą – smurtas šeimoje pagaliau oficialiai tapo smurtu.

Prostitucijos pirkimas – pažeidžiamų, socialiai, psichologiškai ir fiziškai silpnesnių žmonių išnaudojimas savo poreikiams tenkinti – irgi neprivalo klestėti amžinai. Visuomenė gali priimti sprendimą, kad toks išnaudojimas turi liautis, kad jo negalima skatinti ir toleruoti, kad jis turi būti baudžiamas. Kaip dar 1999 metais padarė Švedija, kur atsakomybė taikoma tik klientams ir suteneriams. 2009 metais Švedijos keliu pasuko ir Norvegija bei Islandija. Todėl šiose šalyse prostitucija yra žmonių išnaudojimas, o Lietuvoje – vis dar „seniausia profesija“.

Žinoma, diskusijoje apie prostituciją negražu pamiršti svarbiausio prostitucijos legalizavimo arba toleravimo šalininkų argumento – nors yra ir tokių moterų, kurios verčiamos užsimti prostitucija, dauguma tai daro savo noru ir laisvu apsisprendimu. Šitas požiūris yra kaip iškaltas akmenyje – galima rašyti ilgiausias disertacijas ir ataskaitas, atlikinėti tyrimus, nagrinėjančius prostitucijos priežastis, ir kokios aplinkybės priverčia žmones, dažniausiai moteris, „rinktis“ prekybą savo kūnu – nuo seksualinės prievartos vaikystėje iki daugybės kitų kompleksinių socialinių ir psichologinių priežasčių, kurios bet kokį laisvą apsisprendimą ar pasirinkimą daro neįmanomu. Bet jeigu žmogus nesidomi šia problema, neskaito ir nesišviečia, vis tiek atsimuši kaip į sieną į šį nepajudinamą buitinį argumentą – „na, bet jeigu jos savo noru tai daro?“.

Galima rasti ir daugiau ir buitinių, ir racionalių, tyrimais bei statistika paremtų argumentų už ir prieš prostitucijos legalizavimą ar toleravimą. Bet diskusijos išvada visada bus ta pati – sprendimas laikyti prostituciją žmogaus išnaudojimu yra vertybinis pasirinkimas.

Mėta Adutavičiūtė
Žmogaus teisių stebėjimo institutas

Publiuota 2012 m. spalio 4 d. www.delfi.lt

„Tik neaiškinkite, kad norite man padėti ištrūkti iš prostitucijos: jums visiems labai patogu, kad joje likčiau!”– išrėžė 24 metų vilnietė Liuda (vardas pakeistas), kuriai policija pasiūlė tapti kasininke.

Į prostituciją įtrauktas moteris globoja nevyriausybinės organizacijos, bet ne valstybė.

Su aukomis dirbantiems socialiniams darbuotojams ir psichologams daugiausia nerimo kelia gaji visuomenės nuomonė, kad lytinio išnaudojimo aukomis tampa tik tos moterys, kurioms ši veikla patinka.

Seimo nario Manto Varaškos siūlymas nebausti nei lytines paslaugas teikiančių asmenų, nei jų klientų sukėlė prieštaringą reakciją. Politikas siūlo numatyti didžiausias bausmes tik sąvadautojams ir prekiautojams žmonėmis.

Šis pasiūlymas prieš keletą dienų sulaukė prostitucijos aukomis besirūpinančių organizacijų atstovų palaikymo.

Nuo 14 metų į prostituciją įtraukta Liuda sutiko „Lietuvos rytui” išdėstyti, kaip ji pati vertina savo padėtį.

– Kodėl jūs nesutikote tapti prekybos centro kasininke, kai buvote sulaikyta per reidą ir policija pasiūlė legalų darbą?

– O ar žinote, ką prieš tai siūlė kitas to paties skyriaus mentas (policininkas. – Red.)? Kad su juo pagulėčiau, o paskui sutikčiau pranešinėti, kas yra mano klientai, kokiais automobiliais atvažiavo, apie ką jie kalba lovoje.
Dar norėjo, kad pasakyčiau, kas yra mano stogas (sąvadautojas. – Red.) ir pranešinėčiau, kiek moterų jam moka pinigus.
Tada policininkas atseit manęs nebaus ir išsuks, jei per reidus pakliūsiu dar sykį.
O kas nutiks, jei tas pats mentas išpliurps, iš kur tai sužinojo? Jam tai nenutiks nieko, o aš mažų mažiausiai liksiu invalidė.

– Ar jūsų bosas jus muša?

– Mano stogas – tikrų tikriausias banditas, tikresnių nebūna. Su dirbtiniais dantimis ir atmušta galva – iš manęs liktų tuščia vieta, jei jis tik įtartų, kad galiu ką nors leptelėti mentui.

– Bet gal policija, prašydama iš jūsų tokios informacijos, suteiktų ir apsaugą bei pagalbą?

– Apsaugą ir pagalbą?! (Isteriškai juokiasi.) Tas pats mentas pasisiūlė užvažiuoti pas mane vakarais triskart per savaitę. Kad aš jo klynui suteikčiau pagalbą, o ne jis man! Tik bėda, kad nemokamą. Kai nesutikau, vietoj žadėtos 150 litų baudos išrašė 300 litų!

– O kodėl jūs nesutikote pasimylėti su policininku? Visuomenė įsivaizduoja, kad lytines paslaugas teikiančioms moterims tai patinka ir jos tai daro savo noru…

– (Nusikeikia.) Ar tau kada nors atėjo į galvą, kad po darbo dienos man visur skauda?
Kad būnu sukandžiota, išmarginta mėlynėmis, net prismaugta. Kad tie debilai ateina nesiprausę. Arba girti. Arba iš viso elgiasi kaip galvijai.
Vieną mano draugę taip pridaužė, kad ji tris savaites gaivelėjosi… O stogas per tą laiką skaičiavo, kiek auga jos skola, nes ji nieko neuždirbo. O kita nuolat kraujuoja – nepadeda nei hormonai, nei daktarai.
Aš tau, poniute, pasakysiu – tie pinigai tokie nesaldūs, kad ne tavo nosiai tai suprasti. Nusibaigtum per dvi savaites.

– Būtų logiška į viską spjauti ir bent pabandyti užsidirbti iš normalaus darbo, o ne iš vyrų aptarnavimo. Ar nors sykį bandėte?

– O kaip aš grąžinčiau antstoliams 16 700 litų? O verchui – tris tūkstančius?

– Iš kur tokia didelė skola antstoliams?

– Kai sulaiko, duoda baudą. Jei baudos nesumoki per nurodytą laiką, praneša antstoliams. O ten skola auga žaibiškai.
Iš viso Vilniuje buvau sulaikyta 11 kartų. Dusyk išsisukau, o devynis – ne. Baudos – po 300 litų. O jei mentai blogai nusiteikę, gali pripaišyti ir daugiau.
Po kelių mėnesių antstoliai tuos 300 litų išaugina iki kosminės sumos. Vieną kartą vasarą sulaikė Klaipėdoje – irgi gavau baudą. Manęs ieško keturi antstoliai… Ne, palauk, penki, o ne keturi.

– Ar nors kartą esate baudą sumokėjusi?

– Nėra prasmės. Vis tiek pagaus ir vėl išrašys. Be to, man neužtektų pragyvenimui.
Jeigu stogas sužinotų, kad einu mokėti baudos, o ne jam skolą grąžinu, gaučiau į liūlį, o naudos – jokios.

– Už ką esate skolinga sąvadautojui?

– Jis skiria bausmes. Už tai, kad per dieną aptarnavau per mažai vyrų, arba dėl to, kad klientas pasiskundė.

500 litų baudą pernai man paskyrė už tai, kad nesutikau vienu metu būti su dviem. Jie buvo armėnai, vienas – visiškas idiotas, labai agresyvus. Pradėjau rėkti ir kažkas iškvietė policiją. Paskui sąvadautojui teko keisti butą ir jis už tai įpaišė man baudą.
Be to, būna dienų, kai vos paeinu. Vienas klientas vertė mane gerti spirituotą vyną. Nežinau, ko į tą gėrimą buvo įmaišyta, bet dvi dienas gulėjau be sąmonės, o paskui draugė, kuri dirba kartu, iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Irgi abiem paskyrė baudą.

– Kiek metų jūsų sąvadautojui?

– Apie 36-erius… Snukius daužantis tipas.

– Kiek jam mokate per mėnesį?

– Tūkstantį litų, jei nėra baudos. Jeigu yra, tada daugiau. Vis dažniau imu sirgti: ištinsta veidas. Kai blogai atrodai, niekas tavęs nenori, nes bijo, kad užsikrės. Tūkstantis litų man yra labai didelė suma.

– Ar jūs stovite gatvėje?

– Visaip būna. Kartais stogas atveža klientą, kai kurie patys skambina, nes su jais jau esu buvusi. Bet yra buvę, kad ėjau ir į gatvę. Tada, kai bosą sulaikė.

– Jį daug sykių yra sulaikę?

– Yra pakliuvęs, kai viena baltarusė jį įskundė. Jis ją sumušė, bet ji suspėjo pasakyti broliui, ir tas nuėjo į policiją, nes Lietuvoje gyvena. Ji buvo atvažiavusi į Vilnių laikinai – uždarbiauti.

– Ir kuo baigėsi bosui?

– Niekuo – išsipirko ir pakėlė duoklę kitoms.

– Ar visą laiką dirbote tam pačiam?

– Ne, jam mane perdavė tie, kurie pasiimdavo mane uždarbiauti iš vaikų namų. Tada man buvo 14 metų. Kai dingo mėnesinės, nesupratau, kad pastojau. Bet jie man paaiškino ir nuvežė patikrinti pas jų pažįstamą gydytoją.

– Į ligoninę?

– Ne, į namą už miesto. Padarė abortą. Į ligoninę negalėjo vežti, nes būtų įkliuvę. Aš buvau nepilnametė.
Bet tuomet turėdavau daugiau klientų, nes visi nori jaunos. Kai dabar pagalvoju, mokėdavo kapeikas, tačiau vaiknamio merginoms atrodydavo daug.

– Ar dažnai tai vykdavo?

– Daugiausia penktadieniais ir savaitgaliais.

– Ar jūs esate deklaravusi gyvenamąją vietą?

– Idiotiškas klausimas. Kur aš ją deklaruosiu? Kai išėjau iš vaikų namų, nebuvo kur eiti. Pašalpą išleidau per du mėnesius skudurams ir glausdavausi visokiose skylėse. Juk išėjau plika nuoga.

– Ar turite santaupų?

– Nenoriu atsakyti į šitą klausimą. Mano tikslas – sutaupyti pinigų, kad galėčiau išsipirkti iš stogo ir pasiimti dukterį iš vaikų globos namų.

– Jūs turite vaiką?

– Pagimdžiau tais pačiais metais, kai išėjau iš vaikų namų. Ji ne Vilniuje. (Verkia.) Kai aplankau, vis žadu, kad pasiimsiu gyventi kartu.
Šį rugsėjį ji jau pirmokė, tokia mažytė, liesutė, o namų, kur su ja galėčiau gyventi, iki šiol neužsidirbau. (Keikiasi ir verkia.)

Imu bijoti pas ją važiuoti, nes nė vieno pažado negaliu ištesėti. (Kūkčioja.)
Duktė jau prieš dvejus metus sakė man, kad esu melagė, nes jos vis nepasiimu. O kur aš ją dėsiu? Kas man ją atiduos, jeigu aš neturiu nei oficialaus pragyvenimo šaltinio, nei gyvenamosios vietos? Vaikų teisių tarnybų specialistai taip ir pasakė – nė negalvok: pirmiau parodyk pajamas ir namus.

Jeigu pajėgčiau atsiskaityti su sąvadautoju, vis tiek nesurinkčiau pinigų antstoliams, nes tai nerealu. O tie idiotai iš policijos siūlo eiti man į parduotuvę kasininke dirbti! Ir dar aiškina, kad visos pačios trokšta dirbti prostitutėmis, nors darbų pilna. Kiek aš ten uždirbčiau – 650 litų į rankas?

Susiradęs sąvadautojas man snukį išdaužytų ir grąžintų į vietą už skolas. O antstoliai iš karto areštuotų sąskaitą, vos ją atsidaryčiau. Ir niekas nepadėtų – nei žurnalistai, nei tie, kurie ant manęs lipa.

– Ar jūs mestumėte šį darbą, jeigu valstybė panaikintų jūsų skolą ir nustotų bausti tokias moteris kaip jūs?

– O jie ruošiasi taip padaryti? Netikiu! Sąvadautojai jiems naudingi – politikams pinigų suneša už priedangą. Baikime tą kvailą pokalbį, nes man tik nemalonumų bus, jeigu kas atpažins.

– Ar jūs geriate iš nevilties?

– Šiandien tai jau tikrai gersiu. Kai mane sugauna ir imu pasakoti, kaip gyvenu, tada pati dar aiškiau pamatau, koks sumautas mano pačios ir mano dukters gyvenimas.

Baisiausia būtų, jei jai nutiktų taip pat kaip man. Ir aš nieko nepajėgiu pakeisti. (Verkia.) Mane guodžia tik tai, kad dukra – dar per maža, kad prie jos kas lįstų. Nors šiais laikais tokių išgamų pasitaiko, kad naktimis nemiegu, kai imu apie jos ateitį galvoti.

– Tačiau jūs kreipėtės pagalbos į socialinius darbuotojus. Kodėl kreipėtės, jei netikite, kad kas nors galėtų padėti?

– Man viena pasakė, kur nueiti. Bet jos kita situacija – neturi vaikų ir skolos daug mažesnės. Jeigu neįjunks į narkotikus, gal ir išsikapstys.
Mano skola per didelė, kad kas nors ją už mane sumokėtų. Be to, niekas ir nesiūlo sumokėti.

– Ar daug moterų iš jūsų aplinkos vartoja narkotikus?

– Vartoja. Ypač kai jas pradeda ėsti ir stumdyti stogas – kad per mažai duoda pelno, kad neturi tiek klientų, kiek reikia.

Jeigu kuri nors iš mūsų ima prieš jį šiaušti keterą, visai nervus susigadina. Tada badosi, kad nusiramintų, nes degtinė jau nepadeda.

– Ar būtų prasminga bausti ne lytines paslaugas teikiančias moteris, o jų klientus?

– Jeigu nebaustų moterų, kai kurios turėtų galimybių išsikapstyti. O kad būtų nubaustas klientas, aš iš viso nesu girdėjusi. Per dešimt metų man nė vienas nėra sakęs, kad jį kas nors baudė ar bent pasmerkė.

Švedija baudžia sekso paslaugų pirkėją

Švedijos ambasadorė Lietuvoje Cecilia Ruthström-Ruin šią savaitę Vilniuje pristatė savo šalies modelį, kaip kovojama su prostitucija.

Švedijoje lytines paslaugas parduodantys asmenys nėra baudžiami, bet nuo 1999 metų kriminalizuotas tokių paslaugų pirkimas.  „Mes pirmiausia taikomės į tą asmenį, kuris perka lytines paslaugas, o ne į tą, kuris yra lytinio išnaudojimo auka”, – sakė ambasadorė.

Uždarą ratą turi išardyti valstybė
Kristina Mišinienė
„Caritas” projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” projekto koordinatorė

„Į prostituciją įtrauktų asmenų nebaudimas gerokai palengvintų jų galimybę išsilaisvinti iš uždaro rato ir pradėti naują gyvenimą. „Caritas” socialiniai darbuotojai turi patirties apibūdinti šių moterų psichologinį portretą.
Dauguma lytinio išnaudojimo aukų yra iš vaikų namų, neturi socialinių įgūdžių, nemoka apsiginti, neišmano, į kokias instancijas reikia kreiptis pagalbos. Jų savivertė labai menka, todėl netiki, kad pajėgs pakeisti savo situaciją.

Visada skolingos – po kelis tūkstančius sąvadautojui ir po keliolika tūkstančių litų antstoliams. Įsidarbinusioms legaliai tektų kelerius metus atidirbti skolą valstybei ir nuolat baimintis sutenerio keršto.

Turinčias vaikų kamuoja nuolatinė baimė, kad nespės grąžinti skolų ir įrodyti vaiko teisių apsaugos institucijoms, jog yra pajėgios išlaikyti save ir vaiką, o per tą laiką jų vaikas pateks pas globėjus arba bus įvaikintas ir prarastas visam laikui.

Daugelis jų psichologams prisipažįsta, kad vaikas yra vienintelė jų gyvenimo prasmė. Kadangi vaikui negali nieko suteikti, dėl kaltės jausmo nustoja jį lankyti. Depresiją ir niūrias mintis apie ateitį jos bando įveikti alkoholiu.

Yra traumuojamos ne tik sąvadautojų, kuriems dirba, bet ir policijos darbuotojų, kurie neretai reikalauja tapti ir informatorėmis, ir teikti sekso paslaugas.

Ne viena yra prisipažinusi, kad policininkas vartoja tokius pat grasinimus kaip ir sąvadautojas: „Kas tu tokia, kad skųstumeisi?” Jas kamuoja dvigubas siaubas.

Dėl nuolatinės įtampos ir netvarkingo gyvenimo neatlaiko nervų sistema. Įtampa pradedama malšinti alkoholiu arba net narkotikais. Prastėjant prekinei išvaizdai mažėja klientų ir aštrėja santykiai su sąvadautoju. Mušama, kai nesurenka numatyto uždarbio. Auka patenka į uždarą psichologinio ir fizinio smurto ratą, nuolat bijo ir neretai baigia gyvenimą savižudybe.

Blogiausia tai, kad aukoms padeda tik nevyriausybinės organizacijos, bet valstybė prisideda labai mažai. Jeigu aukos nebūtų persekiojamos valstybės, jos galėtų drąsiau kreiptis pagalbos į prokuratūrą, iš socialinės pagalbos programų būtų atstovaujama teisme jų vaikų bylose, taip pat jos gautų medicininę pagalbą.

Esant dabartinei situacijai, kai nuolat gresia valstybės sankcijos, prostitucijos aukos visai išstumiamos į užribį ir gyvena beteisį gyvenimą. „Caritas” per metus padeda maždaug šimtui nukentėjusių moterų. Reikėtų ne legalizuoti prostituciją, o kurti valstybines pagalbos tarnybas toms, kurios nori pasitraukti iš prostitucijos, ir toms, kurioms gresia į ją patekti.”

Pagauna tik prostitutes, bet ne klientus

2010 metų duomenimis, baudos paskirtos keliems šimtams lytines paslaugas teikusių moterų ir tik vienuolikai klientų.

Dabar galiojančiame Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatyta, kad vertimasis prostitucija ir atlygintinas naudojimasis prostitucijos paslaugomis užtraukia baudą nuo 300 iki 500 litų. Pakartotinai padarius šį pažeidimą, bauda gali siekti 1 tūkst. litų arba skiriamas administracinis areštas iki 30 parų.

Audronė Urbonaitė

Lietuvos prostitutės – bebalsės, beteisės, užmirštos žmogaus teisių gynėjų. Daugelis jų „dirbti“ pradeda po vaikystėje patirtos prievartos ar smurto. Todėl siekiama prostitucija užsiimantiems žmonėms panaikinti baudas, sugriežtinti atsakomybę sąvadautojams. Šią praktiką turėtų įtvirtinti naujos Administracinių teisės pažeidimų ir Baudžiamojo kodekso pataisos. Vis dėlto bene prieš kiekvienus rinkimus pasigirstančias kalbas apie prostitucijos ir imsiančius į biudžetą kapsėti litus tildo su prostitucija užsiimančiais asmenimis dirbančių organizacijų atstovai. 

Nė vienos laimingos prostitutės

„Per visą savo dešimties metų darbo laikotarpį nemačiau nė vienos laimingos prostitutės. Nėra moterų, kurios, kaip kartais žmonės galvoja, gimė būti kekšėmis, ir čia jau „nieko nepadarysi“. Jas suformuoja aplinka, laiku nesuteikta pagalba.

Žmonės nežino, kokia žiauri prostitucijos subkultūra, čia daug idealizavimo, romantiško pristatymo“, – griežtai visuomenėje sklandančius mitus paneigti nori Lietuvos „Carito“ atstovė, pagalbos prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms projekto koordinatorė Kristina Mišinienė.

Nevyriausybinės organizacijos, teikiančios prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms psichosocialinę, teisinę pagalbą – Lietuvos „Caritas“, Dingusių asmenų šeimų paramos centras, Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras – jau kurį laiką kartoja, kad asmenų prostitucijoje teisinis persekiojimas tik imituoja kovą su klestinčia sekso industrija.

Pagrindinius sekso industrijos veikėjus – klientus ir sutenerius – siūloma bausti griežčiau, kad taip būtų užkirstas kelias korumpuotų pareigūnų veiksmams, o visuomenė gautų teisingesnę informaciją apie prostitucijos priežastis ir paplitimą Lietuvoje. Administracinių teisės pažeidimų ir Baudžiamojo kodekso pataisas užregistravęs Seimo narys Mantas Varaška įsitikinęs, kad, dekriminalizavus sekso paslaugas teikiančius asmenis, pagal teisės principus derėtų nebausti ir jomis pasinaudojusių piliečių.

Policijos duomenimis, pernai surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai 417 asmenų, tačiau neišskirta, kiek iš jų parsidavinėjo ir kiek pirko sekso paslaugas.

Kasdien į gatves Vilniuje išeina apie 300 sekso paslaugas teikiančių moterų – duomenys nėra tikslūs, tačiau, nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicijos „Galiu gyventi“ teigimu, jų turėtų būti maždaug tiek. Kai kurios jų yra ne kartą baustos ir valstybei skolingos tūkstančius.

Kasmet už naudojimąsi sekso paslaugų teikėjų siūlomais malonumais nubaudžiama po vieną ar kelis piliečius. Daugelyje Vakarų šalių linkstama besinaudojančius tokiomis paslaugomis bausti griežčiau. 

Legalizavimas – be naudos biudžetui ir visuomenei

„Pirmą kartą taip viešai kalbėjome apie prostitucijos problemą, labai pažangu, kad sutarėme, jog tas paslaugas teikiantys asmenys neturi būti teisiškai persekiojami. Nėra prasmės, tai neduoda rezultatų, tik blogina situaciją, nes 98 proc. prostitucijoje esančių asmenų Lietuvoje yra moterys ir vaikai. Gavę baudas, jie turi dar labiau įsitraukti į prostituciją, kad jas sumokėtų, nes pagalbos tarnybų kaip ir nėra.

Kitas klausimas yra klientų baudimas. Lietuvoje jie teisiškai persekiojami, bet visuomenės nuomonė čia skyla. Kaip sakė Švedijos ambasadorė Sesilija Rutstriom-Ruin, klientas yra sekso industrijos centras, dėl jo tas malūnas ir sukasi – šis jos teiginys esminis, mes jam pritariame. Galiu priminti prieš dvejus metus nutikusį įvykį, kai Šiauliuose suteneris, į prostituciją įtraukęs nepilnametes, būtų atsipirkęs viešaisiais darbais senelių namuose – laimei, aukštesnės instancijos teismas nuosprendį pakeitė“, – sakė K. Mišinienė.

Pasak jos, prostitucijos legalizavimo klausimas – nesusipratimas. Generalinio policijos komisaro Sauliaus Skvernelio teiginys, kad legali prostitucija ištrauktų šią veiklą iš šešėlio ir suteiktų ja užsiimantiems asmenims garantijas ,– nepagrįstas.

„Tikrai niekada nepritarsime, kad Lietuva pasakytų – prostitucija yra darbas, verslas. Tai yra išnaudojimas, o kalbos apie legalizavimo naudą – dar vienas mitas, kuris sklando mūsų visuomenėje. Ar valstybė nori tapti viešu suteneriu?“ – piktinosi „Carito“ atstovė, pridūrusi, kad laukto biudžeto pastorėjimo ir tvarkingai suskaičiuotų prostitučių nesulaukė šias paslaugas legalizavusi Olandija – atvirkščiai, tenka sukti galvas dėl suklestėjusio nusikalstamumo.

Į prostituciją stumia ir prievarta, ir paslaugos norintys klientai

Lietuvos „Caritas“ nuo 2001 metų yra surinkęs daugiau nei 300 prostitucija užsiėmusių moterų istorijų. Moterys buvo skatinamos jas parašyti ranka ar kompiuteriu – kai kurioms jų rašyti apie savo išgyvenimus buvo lengviau nei kalbėti. 15 tokių moterų nuo 16 iki 35 metų pasakojimų tyrusi Neringa Ramonaitė, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Socialinės gerovės instituto Socialinio darbo katedros magistrantė, moksliniu požiūriu nagrinėjo tokių moterų patirtis.

Magistro darbą „Moters viktimizacija: prostitucijos aukos papasakota gyvenimo istorija“ parašiusi N. Ramonaitė taip pat įsitikinusi, kad šios veiklos legalizavimas problemų neišspręstų. Penkerius metus „Carito“ organizacijoje dirbanti ir nuo prostitucijos nukentėjusiems asmenims padedanti mergina savo moksliniame darbe iškėlė prielaidą, kad užsiimti prostitucija dažniausiai paskatina vaikystėje patirta seksualinė prievarta, smurtas. Daugelis jos tyrinėtų istorijų autorių – atskirtyje, vaikų globos institucijose augusios mergaitės. Tačiau viena iš jų buvo bankininkų dukra.

„Labiausiai skaudina ir liūdina tai, kad tiek daug 10–12 metų mergaičių prievartaujamos, dažniausiai – artimo žmogaus: tėvo, patėvio, kaimyno. Joms laiku nesuteikiama pagalba, patyrusios prievartą, jos bijo pasisakyti net mamai. Tas pagalbos nebuvimas ir pastūmėja į prostituciją.

Žmonės kartais prostitutę mato kaip vizualiai gražią merginą, tačiau atidžiau į ją pažiūrėjus gali pastebėti, kad jos akys negyvos, stiklinės, jausmų tos merginos nebeturi. Tai savęs žalojimas, ir reikia suprasti, kad nė viena neatsikelia ryte ir nesugalvoja: „Nuo šiandien būsiu prostitutė.“ Tiesiog jaunas merginas, kurios sunkiau verčiasi, atranda suteneriai, pasiūlo užsidirbti – jos kartais nelabai žino, kad tai prostitucija“, – aiškino N. Ramonaitė, atkreipusi dėmesį į tai, kad pagalbos į prostituciją įtrauktoms moterims Lietuvoje – nedaug.

Savo magistro darbe ji rašo, kad prostitucija yra tam tikra socialinės atskirties forma, fizinio, seksualinio, psichologinio ir ekonominio išnaudojimo, smurto formų išraiška. Su prostitucijos aukomis dirbančios organizacijos pastebi, kad Lietuvoje jų amžius kasmet jaunėja, šias paslaugas ima teikti 13–14 metų paauglės.

N. Ramonaitė išskiria kelis prostitucijos tipus – gatvės, paplitęs tose šalyse, kuriose didesnis socialinis ekonominis nuosmukis, viešnamių – šalyse, kuriose prostitucija legalizuota, palydovių – bene slapčiausia iš prostitucijos formų, kai su moterimis klientas susisiekia telefonu ar per viešbučių darbuotojus, privati prostitucija, kai užsakovai aptarnaujami paslaugas teikiančių asmenų butuose, ir kiti.

Mokslininkai prostituciją linkę vadinti socialiniu reiškiniu, o ja užsiimančias moteris laikyti aukomis, kritikuodami jų įsitraukimo į prostituciją kaip savarankiško pasirinkimo vertinimą. „Vyrų sudaryta paklausa moterų ir vaikų pasiūlai yra esminė prostitucijos ir prekybos žmonėmis priežastis. Lyčių nelygybė, globalizacija, neturtas, rasizmas, migracija ir moterų ekonominio stabilumo žlugimas yra globaliniai veiksniai, kurie sukuria sąlygas moterų įtraukimui į sekso industriją“, – rašo N. Ramonaitė, atkreipusi dėmesį į tai, kad prostitucijos veikloje dalyvaujantys vyrai dažnai lieka nepakaltinami.

Suteneriai – neblogai pasikaustę psichologai, mokantys užkalbėti dantį nepriteklių, šeimos problemų kamuojamoms merginoms. Net suvokusios, kad įklimpo, kai kurios jų bando neigti realybę. Jauna 25 metų moteris, teikianti prostitucijos paslaugas ir aplinkiniams galinti atrodyti kaip pasiturinti lengvabūdė, nenorėjusi dirbti kasininke prekybos centre ar tingėjusi studijuoti, iš tiesų yra asmuo, kurio socialiniai ryšiai nutrūkę, savivertė – sužalota.

„Nėra jokio „gero prostitučių gyvenimo“. Tai demagogija, – purto galvą „Carito“ darbuotoja K. Mišinienė. – Viską kuria paslaugos poreikis, manymas, kad vyrai turi teisę ją pirkti ir reikia jiems sukurti tas paslaugas teikiančią grupę. Labai daug vyrų nori „eskorto“ paslaugų – per policijos reidus matau, kaip zvimbia, įkaitę iki raudonumo, sulaikytų merginų telefonai. Bet tai nereiškia, kad ne gatvėje stovinčioms geriau – per tiek darbo metų visur mačiau žlugusius gyvenimus, tai ne ta sritis, kurioje galima save realizuoti.“

Žmogaus teisių aktyvistams nerūpi

Prostitucijoje esantiems žmonėms padedanti moteris stebisi, kodėl jie nesulaukia žmogaus teisių gynėjų užtarimo. „Juk tai minios moterų ir vaikų, jie – bebalsiai, beteisiai“, – neslėpė K. Mišinienė.

Ar šiems bebalsiams žmonėms patinka jų „darbas“? Priešingai nei taip galvojantys klientai, iš prostitucijos ištrūkusios moterys, kurių istorijas tyrinėjo magistrantė N. Ramonaitė, nori gyventi „normalų“ gyvenimą. „Niekam nelinkiu tokio darbo, nes taip susigadinsi ateitį ir prarasi šeimą, draugus, nes visiems yra šlykštu pažinti tokį žmogų. Tikiuosi pradėti viską iš naujo…“ – savo istorijos moralą užrašė 16 metų Rima.

„Aš grįžau į normalų gyvenimą, dirbu, auginu vaiką, bendrauju su normaliais žmonėmis…“ – prisipažino 33 metų Jolita.

„Keičiuosi savaime. Bendraudama su socialinėmis darbuotojomis. Aš nesu bloga. Noriu mylėti ir būti mylima“, – parašė 19 metų Kristina.

Rugilė Audenienė

Su prostitucijos aukomis dirbančių organizacijų atstovai teigia pritariantys parlamentaro Manto Varaškos siūlymui nebausti sekso paslaugas teikiančių asmenų. Tuo metu policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis sako, kad nuspręsti, ar legalizuoti Lietuvoje prostituciją, būtų galima referendumu.

M.Varaška dar liepą Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisą, kuria iš kodekso būtų išbrauktas straipsnis, numatantis atsakomybę už vertimąsi prostitucija. Jis taip pat siūlo pakeisti Baudžiamąjį kodeksą, numatant griežtesnę atsakomybę sąvadautojams ir prekeiviams žmonėmis.

“Palaikome Seimo nario M.Varaškos siūlymą nebausti prostitucija besiverčiančių asmenų. Prostitucija yra baudžiama, draudžiama, bet ji klesti. Šiandien gali nusipirkti moterį, vaiką, vyrą, jeigu nori”, – trečiadienį per spaudos konferenciją sakė Lietuvos Carito atstovė Kristina Mišinienė.

Anot jos, prostitucijos paslaugas teikiančių asmenų teisinis persekiojimas sudaro sąlygas korupcijai, “šešėlinis pasaulis jaučiasi nebaudžiamas, moterys ir vaikai sunkiai duoda parodymus prieš juos”.

“Dažniausiai apsukrūs prekeiviai žmonėmis pasinaudoja tų žmonių pažeidžiamumu (…) Seimo nario pasiūlymas panaikinti baudas moterims būtų pozityvus ir gražus žingsnis mūsų šalyje”, – antrino Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro atstovė Dalia Puidokienė.

Policijos vadovas taip pat šiame siūlyme įžvelgė teigiamų dalykų. 
“Keli aspektai yra. Kur legalizuota prostitucija, tai leidžia kontroliuoti tą ”verslą”, jis nėra šešėlinis. Moterys, apsisprendusios ir dirbančios šioje srityje, turi tam tikrą apsaugą, garantijas”, – sakė S.Skvernelis, žurnalistų paklaustas apie Seimo nario siūlymą.

Tačiau S.Skvernelis prisipažino nelabai įsivaizduojantis, kad artimiausiais dešimtmečiais Lietuvoje gali būti legalizuota prostitucija.
Pasak jo, nebent referendumu šį klausimą būtų galima išspręsti, nes tai tema susijusi su žmogaus kūno pardavinėjimu, išnaudojimu.

Policijos vadovo teigimu, kova su prostitucija Lietuvos policijos darbe užima svarbią vietą, yra svarbi veiklos sritis, ji susijusi su kitais nusikaltimais – seksualiniu išnaudojimu, prekyba žmonėmis, pornografijos.

Trečiadienį spaudos konferencijoje Seime dalyvavusi Švedijos ambasadorė Cecilia Ruthstrom-Ruin (Sesilija Rutstriom-Ruin) pristatė savo šalies modelį, kaip kovojama su prostitucija. Ji pranešė, kad Švedijoje sekso paslaugas pardavinėjantys asmenys nėra baudžiami, bet nuo 1999 metų kriminalizuotas tokių paslaugų pirkimas.

“Mes pirmiausia taikomės į tą žmogų, kuris perka sekso paslaugas”, – sakė ji.

Tuo metu pagal M.Varaškos siūlymą prostitučių klientai nebūtų baudžiami. Seimo nario teigimu, jeigu ši paslauga teikiama abipusiu sutarimu, neteisinga bausti tik vieną iš pusių.

Lietuvos Carito atstovė tvirtino, kad nežinoma, kiek Lietuvoje yra prostitucija besiverčiančių asmenų. “Caritas per metus padeda apie šimtui nukentėjusių moterių”, – teigė K.Mišinienė.

Policijos duomenimis, pernai surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai 417 asmenų, tačiau neišskirta, kiek asmenų parsidavinėjo ir kiek pirko sekso paslaugas.

2010 metų duomenimis, nubausta vienuolika prostitučių klientų ir keli šimtai moterų.

“Kartais galvojame, ką tos moterys veikia, jeigu nėra klientų?” – ironizavo visuomenininkė.

Dabar galiojančiame Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatyta, kad vertimasis prostitucija ar atlygintinis naudojimasis prostitucijos paslaugomis – užtraukia baudą nuo 300 iki 500 šimtų litų. Pakartotinai padarius šį pažeidimą asmenys baudžiami bauda nuo 500 iki 1 tūkst. litų arba administracinį areštą iki 30 parų.

Publikuota 2012 m. rugsėjo 26 d. www.delfi.lt

Video reportažą galite žiūrėti paspaudę nuorodą – 
http://tv.lrytas.lt/?id=13487272891347408695

Daugiau straipsnių šią tema:
http://www.balsas.lt/naujiena/621981/m-varaska-siulo-panaikinti-baudas-prostitutems
http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/seimo-narys-mantas-varaska-ragina-nebausti-nei-prostituciu-nei-ju-klientu-56-258956
http://www.balsas.lt/m/naujiena/621931

Nuo rugsėjo 17 d. iki rugsėjo 21 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Eigulių policijos nuovados pareigūnai, vykdydami prevencinę priemonę „Plaštakė“, nustatė 4 prostitucija užsiimančias merginas ir 1 merginą, kuri teikė masažo paslaugas neturėdama tam licencijos.

Kaip rašoma Kauno policijos pranešime, už vertimąsi prostitucija, pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą atsakomybėn patrauktos keturios merginos, dviem iš jų paskirtos 300 litų administracinės nuobaudos, kitoms pažeidimus pripažinusioms merginoms taikyti administraciniai nurodymai sumokėti pusę minimalios baudos (150 litų).

Mergina, teikusi erotinio masažo paslaugas, bet neturėdama licencijos tai daryti, patraukta administracinėn atsakomybėn dėl neteisėto vertimosi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla, byla perduota nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui.

Sekso paslaugas merginos teikė už 100–200 litų materialinį atlygį, merginų amžius nuo 22 iki 30 metų, paslaugas teikė nuomojamuose butuose, esančiuose skirtinguose Kauno mikrorajonuose. Apie teikiamas paslaugas užmaskuotai skelbėsi įvairiuose internetiniuose skelbimų puslapiuose.

Siekiant suteikti merginoms galimybę atsisakyti savo neteisėto amato buvo bendradarbiaujama su visuomenine organizacija „Lietuvos Caritas“, jos darbuotojos siūlė suteikti socialinę, materialinę, psichologinę ir teisinę pagalbą.

Policija primena, kad vertimasis prostitucija ar atlygintinas naudojimasis prostitucijos paslaugomis užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki vieno tūkstančio litų arba administracinį areštą iki trisdešimties parų.

Vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki šešių tūkstančių litų su pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimu.

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro pareigūnai, bendradarbiaudami su Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus ir Druskininkų rajono policijos komisariato kriminalinės policijos kriminalistais, sulaikė du asmenis dėl vaiko pirkimo ir pardavimo.

Policijos pareigūnai dalyvauja Lietuvos Caritas vykdomame projekte „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms”. Panevėžio kriminalistai kartu su Caritas Panevėžio vyskupijos darbuotojomis išsiaiškino, kad 2009 metais buvo parduota Kupiškio rajone gyvenusi nepilnametė prostitucijai į Olandiją, Amsterdamą. Išsiaiškinta, kad tuo pačiu laiku prostitucijai buvo išvežta į užsienį dar viena nepilnametė, gyvenusi Anykščių rajone. Prieš du mėnesius po metus trukusio tyrimo sulaikyti du asmenys, įtariami padarę šiuos nusikaltimus. Tai anksčiau teistas anykštėnas A. J. (Panevėžio apylinkės teismas skyrė kardomąją priemonę – suėmimą 3 mėnesiams) ir neteistas Kupiškio rajono gyventojas N. M.

Rugpjūčio 31 d. Druskininkuose sulaikyti dar trys asmenys, siejami su organizuotu nusikalstamumu: R.V., gim. 1978 m., T. R., gim. 1972 m., ir D.V., gim. 1976 m. Pas juos rasta daugiau nei 100 tūkstančių litų. Manoma, kad jie gauti nusikalstamu būdu. Panevėžio apylinkės teismas įtariamiesiems skyrė kardomąją priemonę – suėmimą 3 mėnesiams. Yra duomenų apie galimus ir kitus šios grupuotės padarytus nusikaltimus. Asmenis, ką nors apie tai žinančius arba nukentėjusius, prašome informuoti tel. Panevėžyje: (8 45) 503 013 / 503 350, anoniminio pasitikėjimo tel. 503 333, kreiptis adresu Panevėžys, Tulpių g. 60, 214 kab.

Visiems įtariamiesiems pareikšti kaltinimai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 157 straipsnį „Vaiko pirkimas arba pardavimas” (tas, kas siūlė pirkti ar kitaip įgyti vaiką arba pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo vaiką, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje vaiką žinodamas arba siekdamas, kad jis būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš jo prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dvylikos metų).

Ikiteisminį tyrimą dėl vaiko pirkimo ir pardavimo kontroliuoja Panevėžio apygardos Organizuoto nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokurorai.

Tai ne pirmas ikiteisminis tyrimas, pradėtas dėl panašių nusikalstamų veikų 2012 metais. Šiais metais Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro pareigūnai sulaikė 9 asmenis, kaltinamus dėl prekybos žmonėmis, už įtraukimą į prostituciją bei pelnymosi iš nepilnamečio asmens prostitucijos.

Panevėžio aps. VPK informacija

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Panevėžio prokurorai kartu su policijos pareigūnais atskleidė ir tiria dar vienos prekeivių žmonėmis grupės narių, įtariamų vaikų pirkimu ir pardavimu į prostituciją, nusikalstamas veikas. 

Šiomis dienomis teismas, patenkinęs Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokurorų prašymą, kardomąją priemonę – suėmimą trims mėnesiams paskyrė Druskininkuose sulaikytiems trims asmenims – 34 metų R. V., 40 metų T. R. ir 36 metų D. V.

Dar du vaiko pardavimu įtariami asmenys – anykštėnas A. J. ir kupiškėnas N. M. buvo sulaikyti ir suimti prieš du mėnesius.

Įtariama, kad jie gali būti susiję su Anykščių ir Kupiškio rajonuose gyvenusių dviejų septyniolikmečių merginų pardavimu į prostituciją užsienyje.

Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokurorai, tirdami su organizuotu nusikalstamumu susijusius prekybos žmonėmis, vaikų pirkimu ir pardavimu nusikaltimus bendradarbiauja su Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro pareigūnais ir „Lietuvos Caritas“ darbuotojomis, yra sulaukę Panevėžio vyskupo ir „Caritas“ padėkų.

Naujas tiriamas nusikalstamas veikas padėjo atskleisti pareigūnų bendradarbiavimas su „Caritas“ darbuotojomis Panevėžyje.

Ikiteisminį tyrimą atlieka Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro pareigūnai, tyrimą organizuoja, kontroliuoja ir jam vadovauja Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorai.

Šiuo metu teismuose nagrinėjamos Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorų perduotos penkios prekybos žmonėmis baudžiamosios bylos, jose kaltinami 34 asmenys.

Įstatymas tiems, kas siūlė pirkti ar kitaip įgyti vaiką arba pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo vaiką, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje vaiką žinodamas arba siekdamas, kad jis būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš jo prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui, baudžiami laisvės atėmimu nuo trejų iki dvylikos metų.

Primintina, kad su vaiko pirkimo arba pardavimo nusikaltimų tyrimu susijusiose baudžiamosiose bylose nukentėjusiojo amžiaus riba, nustatyta vadovaujantis tarptautinių susitarimų dokumentais, yra 18 metų.

Tokią tarptautinės valstybių bendruomenės nuostatą sąlygoja prezumpcija, kad asmuo iki 18 metų nėra pasiekęs visiškos biologinės, psichinės ir socialinės brandos, todėl neturi visiškos laisvės priimant savarankiškus sprendimus, yra priklausomas nuo jį globojančio asmens (tėvų, globėjų, rūpintojų), negali pats užtikrinti visų savo teisių ir interesų apsaugos.

Septyniolikmetė Violeta šiandien galėtų švęsti Rugsėjo 1-ąją. Bet per trejus metus, praleistus socializacijos centre „Saulutė”, ji buvo įtraukta į prostituciją, patyrė grupinį išprievartavimą, pati tapo sąvadautoja ir atsidūrė už grotų.

„Ji galėjo tapti kuo tik nori, bet tapo nusikaltėle. Rami pilka pelytė ši mergina nebus niekada.

Skaudžiausia, kai į dugną nugrimzta talentingi vaikai, o pagalba jiems – tik formali”, – atsiduso Violetos (merginos vardas pakeistas) mokytoja.
Šiuo metu mergina sulaikyta ir teismo sprendimo laukia Panevėžio izoliatoriuje.
Jei taip būtų susiklostęs visai neprižiūrimos nepilnametės gyvenimas, tokią įvykių eigą dar būtų galima suprasti.

Tačiau ji nuo keturiolikos metų gyveno Kauno socializacijos centre „Saulutė”, kurio tikslas – apsaugoti vaiką nuo gatvės pavojų. Išklausius Violetos istoriją kyla esminis klausimas: ar socializacijos centrai yra tik dar viena beviltiška kloaka, į kurią patenka socialiai apleistos merginos?

„Saulutė” tikrai nėra ta vieta, kurioje įmanoma atsitiesti ir gauti kvalifikuotą pagalbą”, – tvirtino Lietuvos „Caritas” projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” projekto koordinatorė Kristina Mišinienė.

Išskirtinė asmenybė

„Violeta – žavi, energinga, išradinga, gabi. Ji – lyderė iš prigimties. Ji patrauks į savo pusę kiekvieną, jeigu pati to norės. Kai ji kalba apie savo ateities planus, negali atsistebėti jos motyvuotumu, logika ir dorais ketinimais. Tačiau iš tiesų Violeta – giliai sužeista”, – kalbėjo „Caritas” socialinės darbuotojos.

Merginą globojo Panevėžio ir Kauno socialinės darbuotojos. Vėliau ji pateko į socializacijos centrą „Saulutė”, bet nuo naujų tragedijų Violetos apsaugoti nepavyko. „Lietuvos rytui” pavyko rasti merginos mokytoją, kuri sutiko papasakoti, kaip nuo vaikystės gyveno guvi ir gabi mergaitė.

Viename Aukštaitijos miestelyje gimusi Violeta augo pilnoje šeimoje, kol jai suėjo ketveri. „Buvo klaida po tėvų skyrybų atiduoti ją motinai. Ši gėrė, verbavo vyrus pigiose užeigose, o mergaitė visa tai matė. Nuo mažens jai atrodė, kad su vyrais taip ir reikia elgtis – pasimaivyti, kad galėtum pasinaudoti ir gauti pinigų, maisto arba išgerti”, – kalbėjo pedagogė. Kartą mažylė, kuriai tuomet buvo maždaug šešeri, paklausta, ką ji viena veikia aludėje, atsakė: „Laukiu, ar neužkibs koks girtuoklis, kuris man nupirks kramtoškės.” 

Mokytoja paaiškino, kad mažos mergaitės negali trainiotis užkandinėje, bet tie žodžiai buvo kaip žirniai į sieną. Violeta priėjo prie pasigėrusio tipelio kieme ir ištarė: „Pažiūrėk, aš visai neblogai atrodau – nupirk limonado.” Kartais motina atsidurdavo didesniuose miestuose, girtaudavo landynėse, o kartu tampoma mergaitė dėjosi į galvą, kokiais būdais iš vyrų įmanoma išpešti pinigų, gėrimų arba drabužių.

Socialinės darbuotojos mano, kad alkoholike Violeta tapo ankstyvoje vaikystėje.

Viliojo ieškoti motinos

Violeta buvo paauglė, kai jos motina išvažiavo uždarbiauti į Ispaniją. Tėvas bandė prižiūrėti mergaitę, bet tos pastangos nebuvo pakankamos.

„Violeta iš prigimties buvo linksma ir viskam gabi mergaitė, tačiau kartais ji smarkiai nuliūsdavo ir imdavo elgtis atžagariai. Manau, vaikas jautėsi vienišas ir ilgėjosi motinos”, – kalbėjo mokytoja. Pažįstama pora apgaulės būdu įkalbėjo merginą važiuoti kartu su jais į Ispaniją. Jie tvirtino, kad nuveš mergaitę pas motiną.
Tačiau policija laiku išsiaiškino, kad paauglę ketinama įtraukti į prostitucijos verslą. Sąvadautojų automobilis buvo sulaikytas prie sienos, o mergaitė atsidūrė socializacijos centre.

Kankino skurdas ir alkis

Dvejais metais už Violetą vyresnė Rasa (vardas pakeistas) gyveno socializacijos centre „Saulutė” Kaune kaip tik tuo metu, kai ten buvo atvežta mūsų herojė. „Violeta atvažiavo labai skurdžiai apsirengusi. Visų mūsų problema buvo ta, kad nuolat buvome pusalkanės ir negražiai apsirengusios.

Buvome pasiryžusios atlikti bet kokias paslaugas už blizgančią palaidinę ar normalų mėsos kepsnį. Ką jau kalbėti apie naują telefoną, sportinius batelius ar kosmetinę”, – prisipažino Rasa. Likimo draugė tvirtino, kad su jaunesne Violeta susidraugavo todėl, kad ši mąstymu gerokai pranoko bendraamžes: „Ji visada žinojo, ką kam pasakyti ir kaip paaiškinti prasižengimą.

Buvo tikra lyderė, nes iš karto sugalvodavo, kaip parengti Kalėdų programą ar ką pasakyti šventės atidarymo proga. Bet vos kas nors nepasisekdavo, Violetai reikėdavo alkoholio. Kitaip ji nesugebėdavo nusiraminti.”

Už meilės aktą – butelis

Aplink socializacijos centrą nuolat slankiodavo tarpininkų, kurie parūpindavo merginoms jomis pasinaudoti norinčių vyrų. „O kaip jūs pabėgdavote? Juk prie durų sėdi budėtojas”, – paklausiau Rasos.

„Visaip būdavo. Kartais aiškindavome, kad lankyti atėjo giminaitė. Ir išleisdavo. Kartais pabėgdavome tiesiai iš troleibuso, kai veždavo į renginius mieste. Yra visokių būdų dingti, kai po 20 valandos didžiuliame name lieka viena auklėtoja”, – neslėpė Rasa.

Jei nepavykdavo grįžti iki ryto, pabėgėlių ieškodavo policija. Kartais paieškos užsitęsdavo. Per vieną iš tokių pabėgimų Violeta patyrė grupinį išprievartavimą.
Vėliau ji teikdavo lytines paslaugas, kai norėdavo valgyti, reikėjo alkoholio arba naujo drabužio.

Mušė grojant muzikai

Merginų nesulaikydavo net tai, kad bausmės sulaukdavo ne tik pabėgėlė, bet ir visos „Saulutėje” gyvenančios nepilnametės. Kai kuri nusikalsdavo, telefonus atimdavo iš visų. Aišku, niekas neapsidžiaugdavo. „Sykį visos mušė mane. Viena mergina, ypač arši, susitarė susitikti su draugu, o per mane iš jos paėmė telefoną.

Kai personalas vakare išėjo, mane uždarė į kambarį ir visu garsu paleido muziką. Spardė, kur papuolė, bet ne į veidą, kad neliktų žymių. Paskui sirgau dvi savaites, bet skųstis bijojau. Aš manau, kad budinti auklėtoja viską girdėjo, nes buvo už sienos. Bet ji nesikišo – kam jai nemalonumai”, – atviravo Rasa.

Neprisiima aukos vaidmens

Violeta buvo įkalbėta gydytis nuo alkoholizmo ir iš socializacijos centro buvo perkelta į specializuotą įstaigą. „Meškos paslaugą padarė tėvas. Praėjus vos penkiems mėnesiams jis ėmė reikalauti, kad Violeta grįžtų gyventi su juo. Po savaitės ji vėl gėrė.

Galimas dalykas, kad tėvas irgi užsidirbdavo iš dukters prostitucijos”,– svarstė socialinė darbuotoja. Kai Violeta vėl buvo grąžinta į „Saulutę”, merginą globojančios Lietuvos „Caritas” specialistės vežė ją pas psichoterapeutą.

Konsultacijomis ir vaistais buvo bandoma įveikti nuolat merginą kamuojantį nerimą, kurį ji slopino alkoholiu. „Ji nemoka atsikratyti nerimo išpasakodama negatyvius jausmus. Ši mergina kankinamų išgyvenimų atsikrato veikdama – bėga, veliasi į rizikingą veiklą, girtauja.

Ji neprisiima aukos vaidmens, bet teigiama lydere tapti jai pavyksta neilgam”, – aiškino Violetą globojusi darbuotoja.

Pati tapo sąvadautoja

Per trejus metus, kol turėjo gyventi centre, Violeta buvo pabėgusi kelis kartus. Per paskutinį pabėgimą 2012 metų balandį ji apsigyveno pas draugę Panevėžyje ir pati parašė pareiškimą policijai, kai buvo išprievartauta grupės asmenų.

Pareigūnai ėmė slapta klausytis merginos pokalbių. Netrukus paaiškėjo, kad Violeta įtraukė į prostituciją dvi 16 ir 23 metų merginas. Vyresniąją ketino parduoti į užsienį.

Nors ir būdama nepilnametė Violeta kaip tikra sąvadautoja sugebėjo apsigyventi viešbutyje, parūpindavo merginoms klientų, pirko joms kosmetiką ir drabužius.

Pedagogai nėra pasirengę suteikti pagalbos
Kristina Mišinienė
Lietuvos „Caritas” projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” projekto koordinatorė

„Dėl neprofesionalaus elgesio su auklėtinėmis socializacijos centre „Saulutė” kreipėmės į įvairias Lietuvos institucijas.
Esame gavę rimtų signalų, kad šio centro pedagogai nėra pasirengę suteikti kvalifikuotą pagalbą lytinę prievartą patyrusioms ir į prostituciją įtrauktoms nepilnametėms.

Socializacijos centro darbuotojams trūksta žinių apie lytinio išnaudojimo sukeltos traumos dinamiką ir padarinius, apie bendradarbiavimo su teisėsauga procesą, trūksta specialistų, galinčių suteikti psichologinę pagalbą.
Užuot skatinusios nukentėjusias merginas duoti parodymus teisėsaugai ir teisėtai ginti savo savigarbą bei teises, socializacijos centro vadovės jas nuo to atkalbinėja.

Pedagogai nesuteikia galimybės specialiai parengtiems „Caritas” darbuotojams individualiai bendrauti su nukentėjusiomis merginomis, matyt, bijodami, kad per pokalbius nebūtų atskleista detalių apie centro darbo tvarkos pažeidimus.

Labiausiai gąsdina taikomos kolektyvinės bausmės, kai, nusikaltus vienai merginai, baudžiamos visos, o paskui savo ruožtu jos smurtauja prieš tas, kurios nusižengė.”

Per vienus metus neįmanoma perauklėti
Nina Skirgailienė
Kauno socializacijos centro „Saulutė” direktorė

„Socializacijos centrams reiškiami priekaištai, bet reikia suprasti, kad į šias įstaigas patenka vaikai, turintys emocinių ir psichinių sutrikimų, sergantys įvairiomis ligomis ir suformuoti kitos aplinkos, dažniausiai – nusikalstamos.

Per vienus metus (tokiam laikui pagal naująją tvarką nepilnametis siunčiamas į centrą) neįmanoma padaryti stebuklų, kai teturime pusę psichologo etato 20-iai auklėtinių. Būtinai reikia bent dviejų etatų.
Nusikaltusios merginos nėra kalinės. Už gerą elgesį jos turi teisę pasivaikščioti mieste ar aplankyti gimines. Nėra įmanoma sekti, ką jos tuo metu veikia.

Socializacijos centrams perėjus į Švietimo ir mokslo ministerijos priklausomybę sumažėjo jų finansavimas. Patiriame daug problemų ir dėl to, kad atsiunčiama vaikų, sergančių pavojingomis lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, tuberkulioze.”

Išeitis – uždaryti ir steigti iš naujo
Vaidas Bacys
Švietimo ir mokslo viceministras

„Kai prieš porą metų ministerija perėmė specialiąsias mokyklas, buvo padaryta esminė klaida. Reikėjo jas uždaryti ir steigti naujo tipo įstaigas, atrinkti naujus specialistus.
Perkvalifikavimas nebuvo sėkmingas, o įgyti naujų įgūdžių daliai mokytojų taip ir nepavyko. Dabar socializacijos centrų mokytojai paversti įkaitais.

Socializacijos centrų kontingentas – teismų atsiųsti vaikai. Jeigu pavyksta pasiekti, kad jie, atsidūrę socializacijos centruose, nedarytų naujų nusikaltimų, – jau neblogai. Tačiau tokiems nepilnamečiams netinka užklasinė veikla, taikoma įprasto tipo mokyklose. Reikia specializuotų pamokų, skirtų savivertei stiprinti, motyvacijai atsirasti.

Socializacijos centruose šiuo metu gyvena 120 nepilnamečių. Čiobiškio socializacijos centrą apsisprendėme uždaryti, nes jo veikla nepasiteisino. Tačiau, pavyzdžiui, Gruzdžiuose veikiantis mažas socializacijos centras yra sėkmingo darbo pavyzdys.
Ten nėra jokių tvorų, bet vaikai nebėga ir nedaro nusikaltimų, nes sukurta tinkama šeimyninė atmosfera. Socializacijos centrams netinka didelės patalpos senuose sovietiniuose pastatuose.

Išvada viena – šias įstaigas reikia uždaryti ir kurti naujo tipo centrus. To ir imsimės artimiausiu metu.”



Audronė Urbonaitė

Nepilnametė įsimylėjo vyrą, kuris šiuo metu yra įtariamas jos seksualiniu išnaudojimu. Maža to, mergina net tris kartus jaunesnė už įtariamąjį. Paini istorija glumina įvairias Panevėžio apskrityje įsikūrusias įstaigas, kurios buvo atsakingos už saugią vaikų globos namuose augančios 15-metės aplinką.

Apsaugoti nepavyko, nes kažkas kažko laiku nepadarė. Kažkas tiesiog neatkreipė dėmesio, kad iš apsilankymų pas pastovių pajamų neturinčią seserį 15-metė grįždavo su moderniu telefonu, naujais drabužiais arba pinigais kišenėje.

Problemos šeimoje

Nepilnametė į vaikų globos namus pateko po to, kai išsiskyrė jos tėvai. Tiesa, iš pradžių mergina dar liko gyventi su tėvu, bet iš jo pusės nuolat jausdavo spaudimą. Išgirsdavo kaltinimų dėl pinigų trūkumo. Galiausiai 15-metė pati pasiprašė, kad galėtų gyventi vaikų globos namuose.

Netrukus po to, norą bendrauti su mergaite išreiškė jos 19-metė sesuo. Viskas lyg ir suprantama, mat, tokia praktika yra gana įprasta. Pilnamečiais tapę vyresni broliai ar seserys dažnai prašo leidimo matytis su vaikų globos namuose augančiais broliais ar seserimis.

Iš tiesų, gyvenimas šioms seserims tikrai pagailėjo laimingos vaikystės. Skriaudą merginos jautė nuo pat mažens. Vyresnioji sesuo socialinėms pedagogėms yra pasakojusi apie alkoholį vartojusią motiną, apie tai, kaip buvo sunku augti tokioje šeimoje…

Nedrįso prasitarti

Lietuvos Carito Panevėžio regionui projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ socialinė darbuotoja Jolita Zaborskienė Balsas.lt pasakojo, kad 15-metė, kurios asmens duomenys dėl suprantamų priežasčių yra kruopščiai slepiami, labai skaudžiai išgyvena visą šią istoriją.

Viskas prasidėjo nuo to, kad Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai apsilankė norą matytis su seserimi išreiškusios 19-metės nuomojamame bute. Jokių įtarimų nekilo, nors jau tada paaiškėjo, kad už buto nuomą moka svetimas seserims 45-erių vyriškis. Esą 19-metę jis paremdavęs materialiai, nes ši padėdavo nudirbti Panevėžio rajone esančio ūkio darbus.

„Suteikus leidimą, 15-metė savaitgaliais pradėjo lankytis Panevėžyje gyvenančios sesers bute. O po kurio laiko globos namų socialinė pedagogė pastebėjo, kad kartais pasiimti mergaitės atvažiuoja ne sesuo, o kažkoks nepažįstamas vyriškis. Viešėdama pas seserį nepilnametė susipažino su tuo vyriškiu, kuris, matyt, apsiėmė ją globoti. O vėliau prasidėjo lytiniai santykiai. Blogiausia, kad vaikų globos namai nežinojo kaip šią problemą spręsti. Gaila, tačiau jie iš karto neinformavo apie įtarimus Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistų“, – pasakojo J. Zaborskienė.

Tad tokie nepilnametės apsilankymai pas seserį tęsėsi gana ilgai. O viskas į dienos šviesą išlindo gana atsitiktinai. „Lietuvos Caritas tuose vaikų globos namuose apsilankė kartu su policijos pareigūnais. Vaikams pristatėme švietėjišką programą. Po renginio, priėjo vaikų globos namų socialinė darbuotoja ir prasitarė apie įtarimus. Tada buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Policijos pareigūnai klausėsi to vyriškio telefoninių pokalbių. O šios operacijos metu paaiškėjo, kad yra pagrindo įtarti, jog 45-erių vyras galėjo tvirkinti 15-metę“, – pasakojo J. Zaborskienė.

Prisiviliojo pirkiniais

Atsakingų institucijų neatidumo rezultatas skaudus, nes mergina ilgą laiką buvo išleidžiama pas ją galimai tvirkinusį vyrą ir niekas nieko nedarė. Tai yra blogo bendradarbiavimo tarp vaikų globos namų ir vaiko teisių institucijos pasekmės.

„Apmaudu, kad laiku nebuvo pranešta apie įtarimus. Todėl Vaiko teisių apsaugos tarnyba (VTAT) išdavė leidimą mergaitei lankytis pas seserį. O kas tas vyriškis, kodėl atvažiuoja pasiimti mergaitės, niekas nesiaiškino. Yra įtarimų, kad tas vyras lytiškai santykiavo ne tik su 15-mete, bet ir su jos vyresniąja seserimi“, – pasakojo J. Zaborskienė.

Anot jos, Panevėžio VTAT, kurią įprastai galima pagirti už glaudų bendradarbiavimą ir norą padėti vaikams, šiuo atveju taip pat kažko nepadarė: „Ieškoti kaltų dabar jau per vėlu. Tiesiog norisi, kad ateityje tokia situacija nebepasikartotų. Visos institucijos privalo reaguoti, kai yra bent menkiausias pavojus vaiko gerovei.“

Balsas.lt pašnekovė pridūrė, kad blogiausia, jog šiuo metu su psichologais dažnai bendraujanti 15-metė įsimylėjo tą vyriškį, kuris ją prievartavo, girdė alkoholiu. „O prisiviliojo nepilnametę pirkdamas naujus drabužius, mobilųjį telefoną, duodamas pinigų. Supraskite, mergaitei iš globos namų, gauti tokias dovanas yra didelis įvykis. Dar vienas aspektas yra tas, kad mergaitė augo be tėviškos meilės, o vyriškis, kuriam 45-eri, galėjo būti biologinio tėvo amžiaus. Tai per įvairias manipuliacijas, pirkdamas įvairius daiktus ir rodydamas dviprasmiškus jausmus (tėvo ir mylimojo) vyriškis pasiekė, ko norėjo“, – pabrėžė J. Zaborskienė.

Vyriškis visai padorus?

Panevėžio miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) vyriausioji specialistė Laima Petravičienė pasakojo, kad tarnybos žiniomis, nepilnametės sesuo pati pasiimdavo mergaitę iš globos namų. Pagal galiojančią tvarką, svetimam žmogui nepilnametės niekas negalėtų perduoti. Anot L. Petravičienės, įmanomas nebent toks variantas, kad vyriškis galėjo pavėžėti vyresnę seserį iki vaikų globos namų, nes jis turi automobilį.

„Bet kokiu atveju, mes turėjome įvertinti tik gyvenamąją aplinką. Apžiūrėjome tą išnuomotą butą. Vyresnė sesuo gyveno su draugu, kuris jai daug padėdavo. Nieko daugiau apie tą vyriškį nežinau. Tik po to sužinojau, kad jis yra kažkuo kaltinamas. Kiek teko su juo bendrauti, tai pasirodė normalus vyras. O pačios nepilnametės nesu akyse mačiusi“, – pasakojo L. Petravičienė.

Tamsios praeities 19-metė sesuo neturėjo. Butas buvo tvarkingas, todėl nutarta suteikti leidimą pasiimti jaunėlę seserį iš globos namų. „Galiu tik pastebėti, kad 19-metė šiek tiek nervinosi, kad viskas užtrunka. Paaiškinome, kad turime surinkti dokumentus. Ir gali užtrukti apie mėnesį. Negaliu patikėti, kad mergaitė galėjo būti tvirkinama. Sunku suvokti, kad sesuo galėtų taip leisti. Nors būna visko, kad ir parduoda prostitucijai ir dar blogiau padaro. Todėl sunku spręsti“, – pasakojo L. Petravičienė.

Paprašius charakterizuoti 19-metę ir jai finansiškai padedanti 45-erių vyrą, L. Petravičienė pakartojo, kad įtariamasis jai pasirodė labai mandagus, išsilavinęs žmogus: „Jis atrodė daugiau kaip globėjas, kuris padeda tai merginai. O 19-metė pasirodė gana nervinga. Akivaizdu, kad gyvenime patyrė skriaudą. Ir su tuo gyvena iki šiol…“

Balsas.lt susisiekė ir su vaikų globos namų, kuriuose gyvena 15-metė, socialine darbuotoja. Moteris, kuri policijos pareigūnams apie įtarimus pranešė gana pavėluotai, nepanoro atsakyti į keletą klausimų.

„Ginu vaiko interesus, todėl negaliu nieko apie tai kalbėti. Vaikas ir taip daug prisikentėjo“, – prieš numesdama telefono ragelį leptelėjo socialinė pedagogė.

Audrius Bareišis