Category: Straipsniai – 2012

Pagalbos prostitucijos aukoms projektą vykdantis „Caritas“ padeda vis jaunesnėms aukoms.
Prieš kurį laiką iš Ispanijos į Lietuvą buvo parvežta aštuoniolikmetė prekybos žmonėmis auka. Dėl išbėrimų visame kūne merginą pargabeno patys sąvadautojai – ketino ją išgydyti ir vėl vežti atgal.
Tačiau mergaitės močiutė buvo paskelbusi anūkės paiešką, tad grįžusioji iš karto atsidūrė policijos ir „Lietuvos Carito“ akiratyje.
Paaiškėjo graudi ir, deja, ne reta situacija. Mylimuoju apsimetęs vaikinas žadėjo merginai padėti legaliai įsidarbinti Ispanijoje, tačiau privertė ją dirbti gatvėje. Po keleto mėnesio, dėl alergijos prezervatyvams ir vyriškoms higienos priemonėms, ją išbėrė. Tai išgelbėjo mergaitę, nes jos keliai, ko gero, būtų iki šiol nežinomi.
Lemtys nepavydėtinos
Paplitusi nuomonė, neva į prostitucijos ir prekybos moterimis tinklą patenkančios aukos dažniausiai būna kaltos pačios – neteisinga. Kaip teigia „Lietuvos Carito“ vykdomo projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ savanorė Justina Mikeliūnaitė, keistas ir į prostitucijos pinkles patekusios moters įvaizdis – seksuali vilioklė, intrigantė, lengvų pinigų ieškotoja.
„Su nukentėjusiomis merginomis dirbančios „Lietuvos Carito“ socialinės darbuotojos ir savanorės susiduria su visai kitokia realybe. Projekto globojamos mergaitės, jei kuo ir skiriasi nuo kitų, tai tikrai ne seksualumu. Atvirkščiai – jos pažeidžiamos, jautrios, naivios, nepasitikinčios savimi, užguitos, augusios skurdžiai, dažnai nepatyrusios tėvų meilės, kentusios seksualinę, emocinę, fizinę prievartą, neturėjusios darnių santykių, stiprios šeimos pavyzdžio“, – sako J. Mikeliūnaitė.
Iš visos apskrities
Į „Lietuvos Carito“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ globą kasmet patenka per 100 moterų ir merginų, kai kurios nuo 12 metų amžiaus. Projektas vykdomas Kauno, Telšių, Vilkaviškio, Šiaulių, Panevėžio vyskupijose. Nuo 2001 metų pagalba suteikta 620 moterų, tačiau, kaip teigia J. Mikeliūnaitė, tai tik ledkalnio viršūnė. Vienam užfiksuotam prekybos žmonėmis atvejui reikėtų priskirti dar bent dešimt neužfiksuotų.
Projektą kuruojanti Panevėžio vyskupijos „Carito“ socialinė darbuotoja Neringa Orlonė sako, kad per praėjusius metus pagalbos ranka ištiesta beveik trisdešimčiai merginų nuo 15 iki maždaug 25 metų amžiaus.
Į prekybos žmonėmis tinklus patenka, seksualinės prievartos aukomis tampa mergaitės iš visos apskrities, aplinkinių regionų. Kaip teigia N. Orlonė, gana daug nukentėjusių yra iš Kupiškio, Biržų rajonų.
Iš viso projekto savanorės rūpinasi maždaug penkiasdešimčia įvairią prievartą patyrusių merginų.
Panevėžio „Carito“ skyrius pernai pirmą kartą gavo finansavimą iš miesto Savivaldybės, todėl galėjo 15 merginų nemokamai atlikti po šešis lytiškai plintančių ligų tyrimus. 14 iš jų diagnozuota ligų, nupirkta medikamentų joms gydyti bei imunitetui stiprinti.
Projekto darbuotojos tikisi, kad ir šiemet Savivaldybė padės vykdyti misiją platesniu mastu.
Išgelbėjo iš vergovės
N. Orlonė sako, kad Panevėžys yra vienas sėkmingiausiai su prostitucija kovojančių šalies miestų. „Čia bene daugiausia pradėta ikiteisminių tyrimų, daugiausia nuveikta gelbstint aukas. Panevėžyje jau buvo atsiradęs prostitucijos verslas, paklausa buvo didžiulė, buvo pradėtas plėsti tinklas, įtraukiamos nepilnametės, dvi merginos jau buvo rengiamos vežti parduoti. Tačiau verslas įsisukti nespėjo, kaltininkai buvo suimti, pradėta didžiulė byla, merginos išvaduotos“, –pasakoja „ Carito“ socialinė darbuotoja. 
Ji įsitikinusi, kad pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms įgautų didesnį mastą, jeigu atsakingi darbuotojai, institucijos dirbtų vedami nuoširdaus noro padėti.
„Pasirodė, kad Panevėžyje atsakingi pareigūnai žino ir tiki, tuo ką daro. Darbas neatmestinis, todėl ir rezultatas matyti“, – sako N. Orlonė.
Nuo prostitucijos ar prekybos žmonėmis nukentėjusioms moterims itin sunku integruotis į visuomenę. Į gyvenimą merginos grįžta su gausybe problemų – suluošinta fizinė ir psichologinė sveikata, jos kenčia nuo priklausomybių, menko savęs vertinimo, baimės, nerimo ir panikos priepuolių. Jos pažeidžiamos, neturi socialinių įgūdžių, darbo patirties, išsilavinimo, pajamų šaltinio, stiprios šeimos, palaikymo.
Bet, pasak socialinės darbuotojos, viena žiauriausių prostitucijos ir prekybos žmonėmis pasekmių – visuomenės požiūris. Užuot padėję atsistoti, aplinkiniai savo smerkimu, abejingumu tarsi pastumia šias moteris gilyn į tą pačią duobę arba į mirtį.
Klientams bauda
N. Orlonė mano, kad atėjo laikas atkreipti didesnį dėmesį ir į prostitučių klientus. „Kai kuriose kitose šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje, baudžiamoji atsakomybė taikoma ir klientams. Pas mus jiems tenka tik administracinė atsakomybė, skiriama bauda. Bet, pavyzdžiui, per metus baudos buvo skirtos trims šimtams moterų prostitučių ir vos vienuolikai jų klientų“, – sako N. Orlonė.
Naivu tikėtis greitai užkirsti kelią prostitucijai ir prekybai žmonėmis, tačiau, pasak socialinės darbuotojos, tam, kad kiek įmanoma labiau būtų sumažinti šių nusikaltimų mastai, keistis turi kiekvienas. „Reikia suvokti, kad moterys, iš bejėgiškumo, nevilties atsidūrusios prostitucijoje, yra vertos palaikymo ir pagalbos“, – teigia „Caritas“ atstovė.
Projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ darbuotojos ir savanorės vykdo prevencinę veiklą, šviečia visuomenę, stengiasi plėsti kontaktų tinklą, glaudžiai bendradarbiauti su policija, medikais, socialiniais darbuotojais, migracijos tarnybomis, užsienio organizacijomis.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
Publikuota 2012 m. gruodžio 28 d. www.panbalsas.lt

Vakar Šiaulių savivaldybėje vyko vienam iš prekybos žmonėmis būdų – fiktyvioms vedyboms – skirtas seminaras. Nors Lietuvos Baudžiamajame kodekse kol kas nėra fiktyvių vedybų sąvokos, susirinkime išsakytos Lietuvos „Carito“ ir policijos atstovų mintys leidžia suvokti problemos aktualumą.
Patirtimi dalijosi kolegos iš Latvijos
Skirtingai nei mūsų šalis, kaimynai latviai kovoje su fiktyviomis santuokomis jau turi sukaupę solidžią patirtį. Tarptautiniame seminare dalyvavo ir savo patirtimi su šiauliečiais dalijosi Rygos policijos organizuoto nusikalstamumo kovos su prekyba žmonėmis skyriaus pareigūnas Reinis Janevics ir nevyriausybinės organizacijos „Drosa Maja“ („Saugi pastogė“) narės. Susirinkimą moderavo Lietuvos „Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė.
Prekybos žmonėmis aukomis besirūpinančios „Drosa Maja“ atstovės teigimu, pastebima, kad padėtis Lietuvoje ir Latvijoje prastėja. Pastebima vis naujų tokios nusikalstamos veikos formų ir jos, laikui bėgant, darosi vis rafinuotesnės. „Drosa Maja“ yra vienintelė nevyriausybinė organizacija Latvijoje, kuriai Vyriausybė leidžia dirbti su prekybos žmonėmis aukomis. Latvijai, palyginus su Lietuva, lengviau dėl to, kad už kovą prieš prekybą žmonėmis atsakinga vidaus reikalų ministerija. „Turime kontraktus, galime laisvai bendradarbiauti su valstybiniu ir nevalstybiniu sektoriumi. Abi Baltijos šalys nėra didelės, todėl daug ką galima išspręsti asmeninių kontaktų lygmeniu“, – kalbėjo tautietes iš nelaimių gelbėjančios moterys.
11 metų prieš prekybą žmonėmis kovojantis R. Janevics pasakojo, kaip Latvijos Baudžiamajame kodekse atsirado fiktyvių santykių sąvoka. Prieš tris metus į laisvę išėjęs suteneris verbavo žmones iš Latvijos, kad šie nuvyktų į Airiją ar Kiprą ir sudaryti fiktyvių santuokų su Indijos, Pakistano piliečiais. Vardan galimybės likti gyventi Europoje azijiečiai atsilygindavo tarpininkui keturženklėmis eurų sumomis. Dėl tuometinių įstatymų netobulumo šią bylą teko nutraukti.
„Kokia gali būti meilė, jei tarp dviejų besituokiančių asmenų stovi jiems susikalbėti padedantis vertėjas?“, – retoriškai klausė svečiai iš Latvijos.

Grubus žmogaus teisių pažeidimas
K. Mišinienės teigimu, neatsiejamu fiktyvių vedybų atributu tampa apgavystė. Aukos dosniai apiberiamos pažadais, vėliau joms dažnai grasinama susidorojimu ir bandoma įtraukti į prostituciją. Jai antrino „Drosa Maja“ teisininkė, tokiose vedybose matanti grubų žmogaus teisių pažeidimą: apribojama aukos judėjimo laisvė, teisė į laisvalaikį ir laisvą valią.
Vienai „Carito“ globotinei buvo pažadėta, kad jai su jaunikiu teks praleisti Dubline vos tris mėnesius ir tada galės grįžti namo. Ką tik į svečią šalį atvykusią merginą „jaunikis“ nusivežė į viešnamį ir išprievartavo. Mergina įsigudrino paskambinti artimiesiems į Šiaulius ir taip išvengė nusikaltėlių užmačių ją parduoti į vieną iš Vokietijos raudonųjų žibintų kvartalų. Pagal Airijos įstatymus, skirtis gali tik keturis metus atskirai pragyvenę sutuoktiniai.
Lietuvoje nukentėjusiomis nuo fiktyvių vedybų rūpinasi Lietuvos „Caritas“, į kurį kasmet kreipiasi apie dvidešimt prekybos žmonėmis aukų. Pasak K. Mišinienės, dėl sudėtingos ekonominės situacijos vis daugiau lietuvių išvežami elgetauti ar plėšikauti, taip pat daugėja priverstinio darbo atvejų. „Žmonės dažnai gėdijasi kreiptis į mus, mano esantys patys kalti dėl susidariusios situacijos. Kai kurie net nesuvokia, kad prieš juos buvo įvykdytas nusikaltimas. Tokių socialiai pažeidžiamų asmenų ir ieško nusikaltėliai. Žmonės apie šiuos dalykus kalba, bet norėtųsi, kad viskas iš buitinio lygmens būtų išvilkta į dienos šviesą“, – sakė K. Mišinienė.
Aleksandras Rimdžius
Publikuota 2012 m. gruodžio 19 d. www.snaujienos.lt

“Žmogaus teisių šauklės” titulas šiais metais teko Lietuvos Caritas projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” vadovei Kristinai Mišinienei, pranešė Žmogaus teisių stebėjimo institutas.
Nuo 2001 metų K.Mišinienės vadovaujamo projekto darbuotojai ir savanoriai teikia pagalbą ir paramą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms – dažniausiai mergaitėms ir moterims, atsidūrusioms užribyje, netekusioms pasitikėjimo savimi, bijančioms apginti savo teises.
Jie taip pat padeda vaikams, kurie buvo parduoti elgetavimui, suaugusiems, kurie buvo parduoti įvairiems darbams.
“Prekyba žmonėmis ir prostitucija – tai reiškinys, sužeidžiantis žmogaus sielą iki pat jos gelmių, nužmoginantis aukas, paverčiantis jas preke, parduodamu daiktu. Kovoti su šiais reiškiniais – ypatingai sunkus darbas, nes kovoti tenka ne tik su sąvadautojais, prekiautojais, pirkėjais, neefektyvia teisėtvarkos sistema, bet ir su visuomenėje vyraujančiais stereotipais, visuomenės noru pasmerkti ir apkaltinti pačias aukas”, – sakė Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas Dainius Pūras.
“Žmogaus teisių šaukliu” kasmet skelbiamas asmuo, savo veikla svariai prisidėjęs prie žmogaus teisių ir laisvių gynimo Lietuvoje
Tarp šį vardą gavusių žmogaus teisių gynėjų – teisininkas Kęstutis Čilinskas, “vokelių” problemą iškėlusi Dalia Budrevičienė, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos “Viltis” pirmininkė Dana Migaliova.
“Žmogaus teisių šauklio” nominaciją 2006 metais įsteigė Žmogaus teisių stebėjimo institutas.
Publikuota 2012 m. gruodžio 10 d. www.bernardinai.lt

Ar reikia bausti sekso pirkėjus? O gal griežtinti sąvadautojų atsakomybę? Pagalbą moterims teikiančios organizacijos ragina nepaversti sekso prekybos legaliu verslu, nes esą jo mastas išaugtų.

Kitaip nei Vilniuje, Kaune neturime specifinio Stoties rajono, ne taip išplitusi ir ne tokia pastebima gatvės prostitucija. Tačiau tai nereiškia, kad antrajame Lietuvos mieste šio reiškinio nėra.

Sekso paslaugos klesti po masažo salonų, striptizo klubų skraiste. Visuomeninių organizacijų atstovams kelia nerimą augantis sekso prekybos mastas ir tai, kad į lytinių paslaugų pirkimo sferą įtraukiama vis daugiau Kauno jaunimo.

Praėjusią savaitę mieste įvykusią apskritojo stalo diskusiją „Prostitucija Lietuvoje. Nelegali, bet klestinti. Iššūkis valstybei“ iš dalies išprovokavo Seimui svarstyti pateikti siūlymai panaikinti administracinę atsakomybę už vertimąsi prostitucija ir už seksualinių paslaugų pirkimą.

Žmogaus teisių, visuomenės sveikatos, policijos, moterų, socialinių organizacijų atstovai dalijosi prieštaringomis nuomonėmis ir sutarė tik dėl vieno: baudžiant prostitucija besiverčiančias moteris problema ne išsprendžiama, o tik dar labiau paaštrinama. Dabartinis teisinis reguliavimas neveiksmingas, jį reikia keisti.

„O štai kaip keisti – apie tai pats metas diskutuoti viešai. Nuo visuomenės sąmoningumo, gilesnio šios problemos supratimo priklauso, kuria kryptimi toliau vyks reguliavimas“, – įsitikinusi „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Jolita Juškevičienė.
 

– Miesto kasdienybėje prostitucija lyg ir nepastebima. O ką įžvelgiate jūs?

– Baugu net stebėti, kad Lietuvoje, o ir Kaune, dar niekada taip įžūliai, atvirai, masiškai nebuvo į prostitucijos tinklą traukiamos jaunos merginos ir moterys. Kone kiekviena jauna mergina per socialinius tinklus ar mobiliojo telefono žinutėmis yra gavusi užklausų, ar nedomintų lytiniai santykiai už pinigus.

Kaune vaikinai studentai dar gali rasti darbo statybose ar prekyboje, o merginoms skelbimų portaluose siūlomas kone vien intymus darbas. Būsimosioms miesto inteligentėms darbdaviai siūlo teikti erotinio masažo, eskorto, konsumacijos paslaugas, dirbti šokėjomis striptizo klubuose. Tai – gražiai užmaskuotos lytinės paslaugos.

Neretai klausiame policijos, visuomenės, atstovų, vieni kitų – kas atsitiko su visuomene, kodėl tai vyksta taip atvirai, kone nevaržomai? Be abejo, siūlant jaunimui tokią veiklą apsidraudžiama nuoroda, esą darbas neintymus. Tačiau tikrovėje jis apsukriai paverčiamas sekso vergove.

Darbdavys oficialiai uždraudžia teikti klientams intymias paslaugas, tačiau darbuotojas apipina tokiu finansinių prievolių voratinkliu, kad kitaip, nei teikdamos intymias paslaugas, jos neužsidirba.

Pačios iš prostitucijos tinklo išsikapanoti jos dažniausiai nepajėgia. Jeigu dabar, kai prostitucija nelegali, ji klesti taip įžūliai ir tokiais mastais, kas vyktų šią veiklą legalizavus?

– Susiduriate su specifinėmis problemomis, apie kurias dalis visuomenės nelabai nori žinoti. Kas jūsų darbe sunkiausia

– Jau ne pirmus metus į prostitucijos tinklą įtrauktoms moterims teikiame socialinę, teisinę, psichologinę pagalbą. Šiemet Kaune dirbome su 14 prostitucijos atvejų. Tai – tik ledkalnio viršūnė. Man iki šiol sunku susitaikyti su dviem dalykais.

Pirmasis – tai, jog veiksmingą pagalbą riboja skurdi socialinių paslaugų infrastruktūra. Galime suteikti tik kuklias apgyvendinimo, sveikatos priežiūros, priklausomybių gydymo paslaugas.

Antrasis – nepalankus visuomenės požiūris į prostitucija besiverčiančias moteris. Vis dar gajūs mitai, kad prostitutėms nereikia pagalbos – neva jos dirba tokį darbą, kokio pačios nori, ir gerai uždirba. Tokios nuostatos apsunkina moterų integraciją į normalų gyvenimą.

Sąmoningai, savo noru niekas nesirenka smurto prieš save. Prostitucija – viena iš smurto, moters išnaudojimo formų. Pakalbinę bet kurią prostitucija besiverčiančią moterį, išgirstume, kad jei ji turėtų kitokius pragyvenimo šaltinius, kitokią gyvenimo situaciją, nė viena nesirinktų tokio „amato“.

Moteris į prostituciją dažniausiai pastūmėja socialinė atskirtis, skurdas, išsilavinimo ir galimybių stoka. Nepajėgiančios susimokėti baudų moterys negali imtis legalaus darbo, nes didesnė kuklaus atlyginimo dalis atitenka antstoliams. Taip joms užveriami visi keliai grįžti į visuomenę, į normalų gyvenimą.

Vis dėlto Kaune įsidarbinti dar gerokai lengviau, nei, tarkime, kokiame atokiame rajono miestelyje. Gerai, jei padedame moteriai įsidarbinti, o ji iš to darbo pragyvena. Tačiau nevalia pamiršti, kad kai kalbame apie prostitucija besiverčiančias moteris, už jų yra vaikai.

Tad sėkmingiausias kelias grįžti į visuomenę – padėti suklostyti visą socialinį moters gyvenimą: sutvarkyti reikiamus dokumentus, kad ji gautų pašalpas, pajėgtų pati auginti savo vaikus, vesti juos į darželį, pasirūpinti jų mokymu, sveikata. Valstybė turėtų prisiimti daugiau atsakomybės ir kurti pasitraukimo iš prostitucijos reabilitacines programas, užuot baudusi šias moteris. Savo darbo praktikoje matome moteris, kurios, ištiesus pagalbos ranką, sugebėjo pakeisti savo gyvenimą.

– Teisės aktų pataisose siūloma nebausti ne tik prostitučių, bet ir jų klientų. Kaip tai vertinate?

– Norėčiau, kad kiekvienas susimąstytų: kodėl siūloma legalizuoti prostituciją? Kokią problemą mes taip išspręstume? Jei pažeidžiamoji pusė – ta, kuri perkama, kuri neturi pinigų ir galios, būtent ją ir turėtume apsaugoti kurdami įstatymus, siekdami teisingos visuomenės.

Legalizavę prostituciją, neapsaugosime į šį verslą įtrauktų moterų nei socialiniu, nei medicinos požiūriu. Saugūs būtų suteneriai: pasijutę oficialiais verslininkais, jie galėtų nevaržomai plėtoti veiklą. Taip pat saugūs pasijustų sekso paslaugų pirkėjai, kurie nesibaimindami baudų ar viešumo nesivaržytų tenkinti savo poreikių. Ar tokios visuomenės norėtume?

Socialinio teisingumo, pagarbos žmogaus teisėms požiūriu mums būtų artimiausias Švedijoje jau pasitvirtinęs modelis, kai už seksualinių paslaugų pirkimą griežtai baudžiami sąvadautojai ir klientai. Tuo tarpu moterys Švedijoje nebaudžiamos, joms teikiama reabilitacinė pagalba.

Publikuota 2012-12-08 www.lrytas.lt

Daugiau kaip 200 moterų teisių organizacijų ragina priimti įstatymus, kurie visoje Europos Sąjungoje (ES) moterų pirkimą už pinigus pripažintų nusikaltimu, skelbia „BBC News“.

Šių organizacijų atstovės trečiadienį Briuselyje Europos Parlamento (EP) nariams pristatė svarbiausiais šios politikos rekomendacijas.

„Prostitucija yra smurto forma, kliūtis lyčių lygybei ir atviros durys nusikalstamumo plėtrai“, – BBC sakė šios kampanijos atstovė spaudai. Tačiau priešininkai tvirtina, kad toks žingsnis tik paskatintų prostitucijos industriją trauktis dar giliau į pogrindį.

Šiai kampanijai vadovaujanti organizacija „Europos moterų lobizmas“ (The European Women’s Lobby, EWL), siekia, kad ES šalys įgyvendintų šešis svarbiausius punktus, įskaitant tuos, kurie kriminalizuotų visas sąvadavimo formas ir sukurtų efektyvias pasitraukimo programas sekso darbuotojoms.

„Kalbant apie prostituciją svarbiausia suprasti, kad seksualiniai santykiai už pinigus yra smurto forma, kuri turėtų būti nepriimtina“, – BBC sakė EWL atstovė spaudai Pierrette Pape.

„Jeigu tai suprasime, tuomet galime įgyvendinti visapusiškas strategijas, kurios pakeistų mentalitetą ir užtikrintų lyčių lygybę tarp vyrų ir moterų“, – pažymėjo ji.
EWL nurodo Švediją kaip sėkmingą pavyzdį, teigdama, kad prieš dešimt metų uždraudus mokėti už seksualines paslaugas, gatvės prostitucijos mastai šioje šalyje sumažėjo perpus.

Tačiau Olandijoje, kur šis sektorius yra legalizuotas, sekso darbuotojų sąlygos beveik nepagerėjo, sakė P. Pape. Jos teigimu, atėjo metas šį klausimą spręsti tarptautiniu lygiu, peržengiant kiekvienos šalies vidaus įstatymus.
„Tai problema, kuri neturi politinių ar geografinių ribų“, – teigė ji, pridurdama, kad ES kova su prekyba žmonėmis nebus efektyvi, jegu nebus sprendžiamas ir prostitucijos klausimas.
„Sutartyse jau yra teisinis pagrindas tarpnacionaliniams moterų ir vaikų seksualinio išnaudojimo nusikaltimams spręsti“, – sakė P. Pape.

Kol kas šį pasiūlymą palaiko 36 Europos Parlamento nariai, nurodė ji. Kritikai savo ruožtu tvirtina, kad prostitucijos kriminalizavimas taip pat padidins išžaginimų ir smurto riziką.

Publikuota 2012 m. gruodžio 5 d. www.delfi.lt

Ar Lietuvoje reikėtų bausti ir prostitutes, ir jų klientus? Žmogaus teisių gynėjai įsitikinę, kad Lietuvai tiktų Švedijos modelis, kai baudžiami tik prostitučių paslaugų pirkėjai.

Prekybos žmonėmis atvejų – mažiau

Kauno vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos vyriausiasis tyrėjas Eugenijus Žalnieriūnas atskleidė, kad pastaraisiais metais mažėja prekybos žmonėmis atvejų.

„Prieš beveik 5 metus per metus buvo vykdomi 8 tyrimai, šiemet – tik 4“, – Kauno miesto savivaldybėje vykusioje diskusijoje sakė E. Žalnieriūnas.

Tyrėjas pasakojo, kad Kaune gatvės prostitucija nėra populiari. „Dažniausiai paslaugos teikiamos prisidengiant masažų salonais“, – atskleidė E. Žalnieriūnas.

Į prostitucijos liūną įtraukė sesuo

Lietuvos „Carito“ socialinė darbuotoja Milita Žičkutė pasakojo kraupią istoriją, kaip vienoje šeimoje augusios mergaitės pakliuvo į prostitucijos liūną.

Daugiavaikei šeimai, kurioje augo 9 vaikai, teko nelengvas išbandymas. Šeima visada gyveno itin skurdžiai, abu tėvai girtavo, nevengė smurto prieš savo vaikus. „Vaikai nuolat bėgdavo iš namų. Tėvams pradėjus gerti, tekdavo prašyti maisto iš kaimynų, todėl nestebina, kad viena iš dukrų tapo prostitute“, – sakė M. Žičkutė.

Prostitucija besiverčianti mergina taip įjunko į tokį lengvabūdišką gyvenimą, kad į tą pačią veiklą įtraukė ir savo jaunesnę seserį. Labiausiai socialinę darbuotoją nustebino tai, kad ši šeima net nebuvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą.
„Kitiems šeimos vaikams likimas irgi pagailėjo sėkmės. Viena mergaitė ne kartą patyrė seksualinę prievartą, kita pabėgo iš namų“, – teigė M. Žičkutė.
Jos nuomone, merginos į prostitucijos liūną įklimpsta dėl kelių priežasčių: skurdo, smurto, artimųjų girtavimo.

Europos šalys pasuko skirtingais keliais

Šiuo metu Lietuvoje prostitucija yra nelegalus, tačiau klestintis verslas. Asmuo, pagautas besiverčiantis prostitucija arba perkantis tokias paslaugas, yra baudžiamas nuo 300 iki 500 litų bauda.
Tuo metu Vokietijoje ir Olandijoje prostitucija yra įteisinta, o Švedijoje, Norvegijoje ir Islandijoje baudžiami tik klientai, prostitutėms klijuojama aukos etiketė.

„Prostitucija – aktuali tema kiekvienai šaliai. Lietuvai tenka didelis iššūkis: apsispręsti, legalizuoti prostituciją ar ne. Nuolat diskutuojama, kas yra prostitucija – žmogaus išnaudojimo forma ar darbas“, – kalbėjo Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisės programų koordinatorė Mėta Adutavičiūtė.
Ji teigė, kad Seimui yra pateiktas įstatymo projektas, kuriame siūloma panaikinti administracinę atsakomybę už vertimąsi prostituciją.

„Žmogaus teisių gynėjų pozicija aiški – Lietuvai labiausiai tiktų Švedijos modelis, kuomet būtų baudžiami tik perkantieji tokias paslaugas“, – teigė M. Adutavičiūtė.

Jos pateiktais duomenimis, net 92 proc. moterų norėtų pasitraukti iš prostitucijos verslo, bet nežino, kaip tuomet išgyventų.

Vilija Žukaitytė

Publikuota 2012 m. gruodžio 3 d. www.kauno.diena.lt 

Lapkričio 30 dieną Kauno savivaldybėje vyko vienas iš tarptautinio projekto „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“ renginių – „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ darbuotojų inicijuota apskritojo stalo diskusija „Prostitucija Lietuvoje: nelegali, bet klestinti. Iššūkis valstybei“.

Renginyje dalyvavo Kauno moterų draugijos, Žmogaus teisių komiteto, Visuomenės sveikatos centro atstovai, policijos pareigūnai ir kiti. Diskusiją moderavo „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kaune Jolita Juškevičienė. 

Popietę pradėjo Kauno miesto savivaldybės tarybos narė Loreta Kudarienė. Ji prisiminė projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ įsikūrimą ir plėtrą, jo naudą visuomenei. L. Kudarienė negailėjo šiltų žodžių „Lietuvos Caritas“ organizacijai, pavadindama ją viena kvalifikuočiausių nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje.

Kauno moterų draugijos atstovė Daiva Baranauskienė susirinkusiems plačiau papasakojo apie projektą „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“, kurio metu iš viso suplanuota 15 įvairių renginių. D. Baranauskienės teigimu, prostitucija – ne savanoriškas pasirinkimas, o fizinio ir psichologinio smurto pasekmė, todėl šie du reiškiniai yra neatsiejami ir būtina apie juos kalbėti kartu. Prieš dalyvių diskusiją buvo perskaityti keli ilgesni pranešimai. Pirmąjį jų parengė Žmogaus teisių komiteto Teisės programų koordinatorė Mėta Adutavičiūtė, praeityje pati savanoriavusi „Lietuvos Caritas“ projekte „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“. 

Lektorė kalbėjo apie prostitucijos legalizavimo šalininkų vartojamus argumentus ir kiekvieną jų paaiškino išsamiau. Ji argumentuotai paneigė nuomones, kad prostitucijos legalizavimas padėtų kontroliuoti ŽIV plitimą, prekybą žmonėmis ir smurtą, užtikrintų prostitutėms socialines garantijas ir sveikatos draudimą.

„Gerai, kad apie šią problemą apskritai yra kalbama, ji keliama į viešumą, tačiau bet kokia įstatyminė iniciatyva turi būti gerai apgalvota ir įvertinta, konsultuojantis su organizacijomis, kasdien dirbančiomis su nukentėjusiomis moterimis ir geriausiai suvokiančiomis realią padėtį,“ – kalbėjo M. Adutavičiūtė.

Vėliau savo pranešimą pristatė Kauno apskrities VPK Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Eugenijus Žalnieriūnas.

Remdamasis savo darbo patirtimi, pareigūnas pristatė Kaune populiariausias prostitucijos kryptis, didžiausias nusikaltimo eigoje kylančias problemas, papasakojo apie kartu su „Lietuvos Carito“ darbuotojais vykdomas prostitucijos prevencijos problemas.

Paskutinįjį popietės pranešimą pristatė „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ darbuotoja Milita Žičkutė. Ji pristatė realų vienos šeimos, su kuria bendravo projekto darbuotojos, pavyzdį, sukrėtusį daugelį susirinkusiųjų. Šeimoje, kurioje augo devyni vaikai, buvo nuolat girtaujama, o prieš vaikus naudojamas šiurkštus smurtas. Vienuolika žmonių gyveno itin prastos būklės namuose, o pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo už vaikus gaunamos pašalpos. Vis dėlto šeima nebuvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Mokyklos, kurią lankė vaikai, darbuotojams taip pat atrodė, kad šeimoje viskas gerai.

Skurdas, tėvų priklausomybės, nuolatinis smurtas ir emocinis šaltumas šeimoje vaikus vertė bėgti iš namų. Ištrūkusios iš jų, emociškai nestabilios ir pažeidžiamos jaunos merginos sulaukė pasiūlymo verstis prostitucija. „Ši istorija pateikia daug neatsakytų klausimų mūsų visuomenei,” – teigė M. Žičkutė. Lektorės teigimu, šiuo metu dvi šios šeimos dukros verčiasi prostitucija, viena iš jų dar ir užsiima suteneriavimu – būtent ji į prostituciją įtraukė seserį.

Kauno visuomenės sveikatos centro užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vedėja Orinta Ivanauskienė trumpai pristatė statistikos duomenis apie sergamumą lytiškai plintančiomis ligomis.

„Šeši iš dešimties gydytis ateinančių vyrų vengia įvardyti susirgimo lytine liga kelią, jo gėdijasi – tai leidžia spėti ir apie prostitucijos problemos mastą,“ – pasakojo diskusijos dalyvė. Jos teigimu, daugiausia šiomis ligomis serga 30-35 metų vyrai, dauguma jų prisipažįsta prezervatyvus naudojantys retai arba niekada. Išklausius visų pranešimų, vyko dalyvių diskusija, kurioje buvo svarstomi galimi prostitucijos prevencijos keliai, galimybės labiau šviesti visuomenę klausimais, kuriais garsiai kalbėti neretai vis dar vengiama. Susirinkusieji vieningai nutarė, kad prostitucijos legalizavimas – ne išeitis: reikia ieškoti būdų ne „nusiplauti rankas“ ir ignoruoti nusikaltimą, o kovoti su juo ir suteikti pagalbą nukentėjusioms moterims.

Publikuota 2012 m. gruodžio 3 d. www.lrytas.lt 

Š. m. lapkričio 15 d. Tauragės rajono savivaldybėje surengta diskusija „Prekyba žmonėmis Tauragės apskrityje: problemos ir  iššūkiai“. Diskusijos dalyvius pasveikino Tauragės rajono savivaldybės meras Pranas Petrošius, linkėdamas glaudaus ir darnaus tarpusavio bendradarbiavimo sprendžiant šią  visuomenėje aktualią problemą.

Pranešimą apie prekybos vaikais Lietuvoje naujas apraiškas pristatė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė. Apie problemas ir galimybes ikiteisminio tyrimo prekybos žmonėmis bylose kalbėjo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus viršininkas P. Dabulskis, Lietuvos Carito patirtį, teikiant pagalbą nukentėjusiems Tauragės apskrityje – Lietuvos Carito projekto „Pagalba prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms“  Klaipėdos skyriaus koordinatorė Renata Karaliūnaitė, apie prokuratūros vaidmenį teisiniuose procesuose prieš prekeivius žmonėmis Tauragėje – Klaipėdos apygardos Tauragės apylinkės prokuratūros  prokurorė Lolita Marcinkutė. Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Jolita Vaišvilaitė kalbėjo apie nepilnamečių apsaugą ir žinybų bendradarbiavimą sprendžiant prekybos žmonėmis problemą Tauragės rajone. Apie prekybos žmonėmis aukų identifikavimo problemas ir galimybes  pasienio postuose kalbėjo VSAT Pagėgių rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus viršininkas Mindaugas Noreikis.

Apskritojo stalo dalyviai aktyviai diskutavo aktualiais šios temos klausimais.

Diskusijoje dalyvavo Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktorius Algirdas Mosėjus, direktoriaus pavaduotoja Aušrinė Norkienė, seniūnijų seniūnai, seniūnijų socialinio darbo organizatoriai, Socialinių paslaugų centro specialistai ir kiti atsakingi asmenys.

Publikuota Tauragės rajono savivaldybės tinklapyje www.taurage.lt 2012 m. lapkričio 16 d.

Izolina Turauskienė  atstovė spaudai ir ryšiams su visuomene