Category: Straipsniai – 2012

Apie tai, kad mama dirba prostitute, jau beveik suaugę jos vaikai ir vyras sužinojo tik tada, kai į namus daryti kratos įgriuvo policijos pareigūnai. Nuo to laiko moteris gyvena lyg pragare: šeima nuo jos nusisuko – vyras ir sūnus su ja visiškai nekalba, dukra prataria vos žodį kitą. Siaubą kelia vien mintis apie moters laukiantį teismą, o ji neturi pinigų net advokatui. Tokių istorijų, kaip paaiškėjo, Lietuvoje – ne viena.

Keturiasdešimt dvejų metų Jolantą (vardas pakeistas moters prašymu) pareigūnai sulaikė viename sostinės Švitrigailos gatvės namo bute. Ten, kaip įtariama, “dirbo” klientus aptarnaujančios merginos, be to, tai buvo tarsi viso prostitučių paslaugas teikiančio tinklo centras. “Įsiveržė policininkai, man iš karto uždėjo antrankius. Nors sulaikymo metu patalpoje buvo ir sąvadautojas, su juo policija elgėsi visai kitaip: nei rankas surakino, nei kaltinimus pateikė. Gal jie buvo susitarę? Juk aš tebuvau samdoma darbuotoja, o šeimininkas buvo jis”, – jaudindamasi LŽ sakė moteris apie prostitucijos organizavimu ir vadovavimu jai kaltinamą Vladimirą Pleskačevskį.

Ji prisipažino įsibaiminusi dėl savo gyvybės. Aštuoniolikmetis sūnus, sužinojęs, kad mama kaltinama sąvadavimu, pelnymusi iš kitų asmenų prostitucijos, o kartu ir pati tuo užsiimanti, su ja kalbėtis atsisako iki šiol, vieną kitą žodį prataria tik dukra.

Kauno moterų draugijos direktorės Daivos Baranauskienės teigimu, mūsų krašte prostitucija verčiasi nemažai vyrus ir vaikus turinčių, kartais nebejaunų moterų. Jos tai slepia, bet kol niekas nežino, prisidurti šiek tiek pajamų – gana įprasta. Manoma, kad dar palyginti neseniai ištekėjusios moterys sudarė nemažą prostitučių dalį. Tik pastaraisiais metais prostitutės vis jaunėja, dabar dažniausiai tokia veikla verčiasi priklausomos nuo narkotikų merginos.

Sakė, kad dirba nekilnojamojo turto agentūroje

Jolanta LŽ atskleidė, kad prostitutės darbo ėmėsi, nes neturėjo iš ko gyventi. Tuo metu, 2009-aisiais, ji buvo bedarbė. Nors moteris turi vyrą, bet, pasak jos, jų santykiai jau seniai buvo formalūs, tad jo pagalbos tuomet tikėtis negalėjusi. Moteriai reikėjo pasirūpinti dviem vaikais. Dabar dukrai jau šešiolika, o sūnui – aštuoniolika.

“Įstaiga”, kurioje įsidarbino Jolanta, buvo sostinės Švitrigailos gatvėje ir internete skelbėsi teikianti masažo paslaugas. Vos įsidarbinusi Jolanta buvo apmokyta šiokių tokių masažo gudrybių. Moteris neslėpė, kad “etatine” paslaugų teikėja tapo pirmą kartą. Pasak Jolantos, šeimoje niekas nežinojo, kuo ji užsiima. “Sakiau, kad dirbu nekilnojamojo turto agentūroje. Todėl juos tiesiog šokas ištiko, sužinojus tiesą”, – sakė Jolanta.

Nors ir ne pirmos jaunystės, klientų ji nestokojo. Pasakojo aptarnaudavusi apie keturis penkis vyrus per dieną. Tiesa, tai darydavo ne kasdien. Be to, jai buvo pasiūlyta papildomai užsidirbti atsiliepiant į klientų skambučius bei duodant nurodymus merginoms. “Tačiau nieko neorganizavau, gaudavau tik savo dalį, kaip ir kitos”, – sakė Jolanta. Jau vėliau, tyrimo metu, moteris sužinojo, kad byloje minimi dar trys adresai: Kareivių, Kalvarijų ir Baltupio gatvėse. Visi butai buvo išnuomoti neva tam pačiam tikslui – vadinamajam masažui. Tai rodo, kad “įstaiga”, kurioje darbavosi rašinio herojė, buvo gana solidi.

Jolanta pasakojo “dirbusi” toli gražu ne kasdien, bet uždarbiu skųstis negalėjusi. “Tą dieną, kai dirbdavau, gaudavau po 300-500 litų. Uždarbis priklausė nuo klientų skaičiaus”, – LŽ sakė ji. Klientui už pusvalandį “masažo” tekdavo pakloti 150, už valandą – 200 litų. Merginoms už teikiamas paslaugas buvo mokama atitinkamai 65 ir 90 litų.

Ketino kreiptis į prezidentę

Jolantos gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė po policijos vizito. Ir ne tik dėl to, kad ją atstūmė šeima. Moteris bijo, kad gali būti išvaryta iš namų, nes butas užrašytas vyro vardu. Ši baimė vargu ar pagrįsta, nes butas pirktas santuokoje, tačiau įbauginta Jolanta galvoja vien apie blogiausius dalykus, kuria šiurpiausius ateities scenarijus. Be baimės moteris negali galvoti ir apie jos laukiantį teismą, kuriame bandys įrodyti nesanti sąvadautoja.

Pinigų advokatui Jolanta neturi, tad teks tenkintis “valdišku”. Jau praėjusį ketvirtadienį, kai turėjo vykti teismo posėdis, jai paskirtas advokatas esą pareiškė, kad byloje visi įkalčiai yra prieš ją ir jai geriau prisipažinti. Beje, Jolanta LŽ teigė, kad nežino nei advokato vardo, nei pavardės. Neva jis ginamajai neprisistatė.

“Aš bijau, siaubingai bijau. Nematau jokios išeities. Maniau – gal pas prezidentę eiti. Bet juk ji pasakys, ką ir pati dabar manau – pati buvau kvaila, kad šitaip elgiausi. Tačiau juk buvau išnaudojama, kaip ir kitos ten dirbusios merginos. Tik tai niekam nerūpi”, – verkė moteris.

Jolanta LŽ prisipažino, kad jai pagaliau pavyko rasti kasininkės darbą, ir ji bando kaip nors išgyventi šį sunkų laikotarpį, išsikapstyti. Dėl to nei tikrojo moters vardo, nei pavardės nerasite ir šiame rašinyje. Juk darbdaviai, sužinoję tiesą, paprastai nebūna humaniški.

Suprantama, viską nuspręs teismas, tačiau tikrovė negailestinga. “Kiek esu matęs teismo nuosprendžių, tokiais atvejais skambučių priiminėjimas bei nurodymai merginoms dažniausiai pripažįstami kaip pelnymasis iš kitų asmenų prostitucijos”, – LŽ sakė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus viršininkas Vladimiras Jankoitas. Šio skyriaus darbuotojai, be kita ko, vykdo ir kovos su prostitucija funkciją.

Paklaustas, ar tikrai nejauna, turinti šeimą moteris galėjo ryžtis tapti prostitute tik dėl to, kad tuo metu buvo bedarbė, V.Jankoitas kiek dvejojo. “Tikrąją tiesą žino tik ji viena. Galbūt ją galėtų sužinoti ir su moterimi dirbęs psichologas. Tačiau sulaikytos tokios moterys mums paprastai nurodo vieną iš dviejų priežasčių. Vienos – kad neturi iš ko gyventi. Kitos – dėl to, kad moteris šeimoje neturi ją tenkinančių santykių, sekso”, – sakė V.Jankoitas. Beje, Jolanta LŽ prasitarė, kad pasitaikydavo atvejų, kai aptarnaudama klientą ji jausdavo malonumą.

Dirba dėl šeimos?

Tačiau V.Jankoitas skeptiškai žiūri į tokį parsidavinėjimą “iš bado”. Pasak jo, nors menkai mokamą darbelį vis dėlto įmanoma rasti. “Mūsų pareigūnai, sulaikę prostitutę, ypač jei ji sulaikyta pirmą kartą ar tuo verstis pradėjo neseniai, primygtinai siūlo pagalbą. Tiksliau, nurodo, kur tos pagalbos moteriai ieškoti. Pasak jo, buvusioms prostitutėms visuomet noriai padeda “Caritas”, moterų krizių centrai, kitos organizacijos. Beje, Jolanta irgi sakė kreipusis į “Carito” centrą Kaune. “Į mūsų namus buvo atvažiavusios darbuotojos. Jos atvežė daiktų, maisto. Tačiau svarbiausia, kad jos mane parėmė psichologiškai. Pasikalbėjusi su jomis tikrai atsigavau, štai jau ir darbą turiu”, – LŽ džiaugėsi moteris. Psichologinė parama šeimos atstumtai moteriai buvo itin reikalinga.

Vis dėlto V.Jankoitas visiškai neneigia fakto, kad tikrai yra moterų, kurios dirba prostitutėmis tam, kad išlaikytų šeimą. Neretai tai būna nepilna šeima: tik mama ir vaikas arba vaikai. Pasak pareigūno, nors dažniausiai tokia nelegalia veikla užsiima jaunos arba labai jaunos moterys, nemažai sulaikoma ir 30-40 metų moterų. Kurios iš jų tikrai dirba tik dėl šeimos, niekas nepasakys. Beje, buvęs aukštas Vidaus reikalų ministerijos darbuotojas Igoris Bazylevas, daug metų besidomintis šia problema, vienoje konferencijoje yra tvirtinęs, kad esama moterų, kurios prostitutėmis tampa iš bado ir nevilties, kad negali išlaikyti šeimos. Jis netgi teigė, kad dar palyginti neseniai tokios moterys sudarė didžiąją prostitučių dalį. Tiesa, pastaraisiais metais prostitutės vis jaunėja. To priežastis – narkotikai, kai nuolat tenka užsidirbti dozei, arba ėmusis šio “darbo” įprantama ir prie narkotikų.

Moteris duoda, vyras perka

Kauno moterų draugijos direktorė D.Baranauskienė taip pat LŽ tvirtino mananti, kad prostitucija verčiasi nemažai moterų, turinčių šeimas. “Mūsų visuomenėje vyrauja labai gaji ir labai neigiama nuostata. Garsiai kalbėti apie tai ir prisipažinti, kad dirbi prostitute, – didelė gėda. Tačiau tai darant patyliukais tarsi ir nieko tokio”, – sakė D.Baranauskienė. Pasak jos, tokio požiūrio priežastys taip pat nesunkiai įvardijamos, jos irgi kyla iš ydingos mąstysenos: natūralu, kad moteris duoda, o vyras ima, t. y. šiuo atveju perka. 
“Moterys mūsų visuomenėje vis dar yra sekso objektas. Pavyzdžių daug dairytis nereikia – viešojoje erdvėje matome, kaip liaupsinamos jaunos, gražios, seksualios merginos ir moterys. O juk kai jauna daili mergina gyvena su turtingu į dėdes jai tinkančiu vyru – tai irgi ta pati prostitucija. Iš esmės šie reiškiniai niekuo nesiskiria”, – teigė kita LŽ pašnekovė, Lygių galimybių plėtros centro vadovė Margarita Jankauskaitė. Jos požiūriu, visai nepriimtina, kai prostitucija nagrinėjama seksualumo aspektu: neva esant mokamo sekso poreikiui, atsiranda ir pasiūla. Pasak M.Jankauskaitės, prostitucija – pirmiausia ne seksas, o smurtas prieš asmenį, vyro noras kontroliuoti moterį, jai įsakinėti, daryti su ja tai, ką nori. Moterys, deja, tai priima kaip natūralų reiškinį. Todėl ir eina dirbti prostitutėmis, nes mano, kad tai – toks pat būdas užsidirbti, kaip ir kiekvienas kitas. “Kol nepakreipsime mąstymo teisinga linkme, tol bus ir tokių moterų, kurios istoriją čia papasakojote. Juk kol kas moterys tai priima kaip normą”, – tvirtino M.Jankauskaitė



Lina Vyšniauskienė

Ikiteisminius tyrimus bei bylas dėl prekybos žmonėmis apsunkina ir tarptautinis tokių veikų pobūdis, kai įrodymus tenka rinkti užsienio šalyse, ir proceso metu parodymus keičiančios aukos, sako pareigūnai.

Seime ketvirtadienį dėl prekybos žmonėmis problematikos surengtoje diskusijoje Vidaus reikalų ministerijos Viešojo saugumo politikos departamento patarėja Reda Sirgedienė pateikė duomenis, jog pernai dėl tokios nusikalstamos veikos Lietuvoje buvo pradėti 42 tyrimai. Teismo priimtais sprendimais dėl to laisvės atėmimo bausmėmis buvo nubausta 17 asmenų, didžiausia bausmė, subendrinta, siekė 12 metų nelaisvės, mažiausia – dveji metai.

Diskusijoje kalbėjusi VRM patarėja, anksčiau vadovavusi Kriminalinės policijos biuro Prekybos žmonėmis tyrimo skyriui, sakė, jog viena pagrindinių problemų, su kuria susiduriama – nukentėjusių dėl prekybos žmonėmis parodymų keitimas, anot jos, ypač aukos palūžta dėl to, jog tyrimai vyksta ilgai, o procesą stabdo ir tarptautinis tokių veikų pobūdis.

“Yra didelė problema – nukentėjusio asmens pastovios psichologinės būsenos išlaikymas, kad asmuo viso tyrimo metu išlaikytų vienodą poziciją, nekeistų parodymų, neatsisakytų ginti savo teisių”, – diskusijoje sakė R.Sirgedienė.

Kriminalinės policijos biuro vyriausiasis tyrėjas, šiuo metu Prekybos žmonėmis skyriui laikinai vadovaujantis Tomas Puškorius sakė, jog tyrimus stabdo ir skirtingos teisės sistemos skirtingose valstybėse.

“Tyrimai tikrai trunka ilgą laiką, kadangi tai dažniausiai tarptautiniai tyrimai, susiję su kitom valstybėm, kai tenka rinkti įrodymus kitoje valstybėje. Problema yra, kad dažnai skiriasi teisinės bazės, paskutinis pavyzdys – tyrimas susijęs su Olandija, teko patiems važiuoti, mes prašėm kolegų, kad tie ten vietoje duoti parodymai būtų patvirtinti Olandijos teisme, to mes neturim, o jiems buvo neaišku, kam mums to reikia”, – kalbėjo pareigūnas.

Jis taip pat ragino Seimą priimti pataisas, kurios išplėstų veikų dėl prekybos žmonėmis pobūdį, nes šiuo metu kriminalizuota tik prekyba žmonėmis dėl seksualinio išnaudojimo ir priverstinio darbo, tačiau daugėja veikų, kai žmonės į užsienį išvežami, pavyzdžiui, vagiliauti ar elgetauti.

“Šiuo metu kriminalizuoti du būdai – seksualinio išnaudojimo ir priverstiniam darbui, bet nėra kriminalizuota veikla prekybos žmonėmis nusikaltimų vykdymui, elgetavimui, pavyzdžiui, turėjome bylą, kai buvo vežami žmonės į Norvegiją smulkiems nusikaltimams vykdyti”, – sakė pareigūnas.

Seime ketvirtadienį surengta diskusija aptarti prekybos žmonėmis problematikai ir pristatyti iniciatyvai įkurti Kovos su prekyba žmonėmis centrą.

Diskusiją “Ar saugu gyventi Lietuvoje? Prekybos žmonėmis problematika: tarpžinybinio bendradarbiavimo iššūkiai” surengė Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas ir visuomeninė organizacija “Lietuvos Caritas”.
 

“Prekyba žmonėmis tebėra aktuali, nors užslėpta problema. Norint jai užkirsti kelią ar padėti jau nukentėjusiems asmenims, reikia efektyvaus tarpžinybinio bendradarbiavimo, kiekvienos tarnybos atsakingų veiksmų – ne vien skambių žodžių. Pribrendo situacija Lietuvoje įkurti koordinacinį Kovos su prekyba žmonėmis centrą, kuris padėtų įvertinti realią situaciją, koordinuotų įvairių institucijų veiksmus”, – sako diskusijos iniciatorė, “Lietuvos Caritas” projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” koordinatorė Kristina Mišinienė.

Publikuota 2012 m. vasario 23 d. www.delfi.lt



Reportažas apie ekspertų apskrito stalo diskusiją Seime per “Init TV” (laikas 12.56min.)
http://www.init.lt/main.php/id/1427/lang/1/ishow/10160

Seksualinės vergovės ir išnaudojimo tikslais iš Lietuvos kasmet išvežama apie 1000 moterų ir mergaičių, kasdien jų prarandama bent po tris. Pasak tarptautinių santykių, užsienio ir lyginamosios politikos mokslininkės dr. Aušros Park, tai – tik mažas lašas cunamio bangoje, kuri šluoja nenuskaičiuojamą daugybę aukų kiekviename pasaulio kampelyje.

Šią sparčiausiai pasauliniu mastu plintančią kriminogeninę sritį žadama giliau panagrinėti antradienio vakarą Kauno Vytauto Didžiojo universiteto mažojoje salėje, kur vyks Jungtinių Amerikos Valstijų “Fulbright” programos mokslininkės dr. A. Park vieša paskaita “Šiandienos gulagai ir prekyba žmonėmis tarptautiniame kontekste”.

“Šiuo metu pasaulyje gali būti iki 30 milijonų vergų, – daugiau nei per visą 400 metų trukusį transatlantinės prekybos vergais laikotarpį. Apie 70 proc. šių vergų yra moterys, tapusios prekybos žmonėmis aukomis. Daug kas galvoja: statistika – iš piršto laužta. Tačiau ją labai sunku rinkti. Čia ne kroviniai, kuriuos lengva suskaičiuoti. Juk žmonės neprisistato patys sakydami “Mane pardavė”.

Organizacijos, dirbančios su prekybos žmonėmis aukomis, šiuos skaičius vertina net konservatyviai – jie gali būti gerokai didesni. Galima tik numanyti, kas darosi dar giliau pogrindyje. Pavyzdžiui, Azijos regionuose žiaurumas protu nesuvokiamas – ten, daugiausia dėl skurdo, parduodamos ir seksualiai išnaudojamos penkerių metų mergaitės”, – siaubingus faktus atskleidė dr. A. Park.

Mokslininkė, anot VDU atstovo Martyno Gedvilos, džiaugiasi turėjusi galimybę bendradarbiauti su pagalbą prekybos žmonėmis aukoms teikiančia organizacija “Lietuvos Caritas”.

“Šių herojiškų moterų, pašventusių tam savo gyvenimus, darbas slegiantis ir beprotiškai sekinantis – fiziškai ir emociškai. Daugybė žmonių perdega matydami situacijos beviltiškumą. Kadangi ekonominio nuosmukio metais prekyba žmonėmis ypač suveši, ir tie, kurių nė neįtartum, nutaria pasirinkti tokį kelią. Ypač padaugėjo studenčių, kurios įsipainioja į šią juodą aplinką, ima teikti seksualines paslaugas”, – sakė mokslininkė, kurią itin sukrėtė visuomenės abejingumas, galvojant, kad dauguma nukentėjusiųjų – patys kalti ir išvažiuoja iš Lietuvos savanoriškai.

Anot “Lietuvos Caritas” koordinatorės Kristinos Mišinienės, prekybos žmonėmis auka galima tapti per dieną, tuo tarpu išsikapstyti iš šios bėdos užtrunka metus ar daugiau.

“Tai beprotiškai ilgas, nenutrūkstantis procesas, daug investicijų kainuoja nukentėjusius žmones pastatyti ant kojų. Ypač, – merginas, kurios dažnai turi ir mažamečių vaikų bei priklauso nuo socialinių išmokų. Sprendžiant šią problemą, atsimušama į didžiulę sieną – skurdą, kuris yra viena pagrindinių prekybos žmonėmis priežasčių. Į kampą įvaryti žmonės lengvai apgaunami pažadais, rožiniais planais”, – pasakojo dr. A. Park.

“Fulbright” programos mokslininkė šia opia problema susidomėjo prieš penkerius metus pradėjusi dėstyti kursą apie tarptautines žmogaus teises Simmonso koledže, Bostone. Tuomet ją labai sujaudino vienos studentės darbas apie prekybą žmonėmis Lotynų Amerikos šalyse – nelegalių emigrantų, ypač moterų, traumuojančias patirtis, išprievartavimus, jų kelią iki JAV ir tolesnį seksualinį išnaudojimą ten patekus, vien siekiant gauti valytojų, indų plovėjų ir kitokius darbus.

Tolesniu postūmiu tuo domėtis tapo vienos nevyriausybinės organizacijos vadovo veikla Šiaurės Karolinoje.

“Jis kasdien keliasi ketvirtą valandą ryto, peržiūri Ispanijos spaudą ir verčia tai į anglų kalbą. Jo tinklalapis “Libertad Latina.org” skirtas informacijai apie tautines mažumas, gyvenančias atokiau nuo miestų. Ten gyvenančias jaunas merginas grobia suteneriai ir nelegaliai veža į Šiaurės Ameriką, JAV. Tuomet, pasidomėjusi, kas vyksta Lietuvoje, supratau, kad ir čia ši tematika labai aktuali”, – sakė dr. A. Park, priminusi šokiruojančius skaičius.

“Kol vienas kitu nesirūpinsime, nesukursime gerovės ir nepakelsime šiuo metu dugne atsidūrusių, materializmo nusmukdytų žmogiškųjų vertybių, tol ši problema neišsispręs. Reikia skleisti žinias, nemanyti, kad tai – kažkieno kito asmeniniai reikalai. Užsiimdami savišvieta ir rengdami paskaitas, galime sumažinti aukų skaičių Lietuvoje ir apskritai pasaulyje. Šia tema nelengva šnekėti ir kitiems ją priimti. Bet jaučiu pareigą, kaip žmogus, kaip mokslininkė ir kaip moteris, kalbėti apie šią problemą, kad ji nebūtų ignoruojama”, – sakė dr. Aušra Park.

Lietuvoje pastaruoju metu didėjant nedarbui ir organizuotų grupuočių veiklai, vis daugiau žmonių tampa prekybos žmonėmis aukomis. 
Ypatingai tai paplitę tarp jaunų merginų ir moterų. Kadangi apie 80 proc. Lietuvos jaunuolių svajoja išvykti dirbt į užsienį, nesunku į Vakarus parduodamas merginas įvilioti apgaulės būdu, pažadėjus joms legalų darbą užsienyje, dažniausiai – dirbti auklėmis, indų plovėjomis, namų darbininkėmis, siuvėjomis. Jeigu joms pavyksta pabėgti iš užsienio viešnamių ir jos parsiunčiamos į Lietuvą, merginoms būtina neatidėliotina socialinė, psichologinė, teisinė, moralinė ir medicininė pagalba.

Lietuvos “Caritas” projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms’’ pradėtas vykdyti nuo 2001 metų. Pagalba teikiama tiek moterims ir vaikams, tiek artimiausiems jų šeimos nariams. Pagalba teikiama visoje Lietuvoje moterims ir vaikams, kurie patyrė smurtą, pažeminimą, prievartą, išnaudojimą, patyčias, kurie prekeivių žmonėmis buvo ar yra išvežti į užsienio šalių ar Lietuvos viešnamius. Nuo 2001 m. į mus kreipėsi daugiau kaip 700 nukentėjusiųjų, iš kurių 60 proc.buvo prekybos žmonėmis aukos už Lietuvos ribų (Vokietija, Anglija, Ispanija, Graikija, Čekija, Italija, Olandija), o 40 proc. buvo įsitraukusios ar įtrauktos į prostituciją Lietuvoje. Nukentėjusių aukų amžius 12–42 m.
Dėl savo pažeidžiamumo, skurdžios ekonominės bei socialinės padėties žmonės, nukentėję nuo priverstinės prostitucijos ir prekybos žmonėmis, neturi galimybės mokytis, savarankiškai lavinti įgūdžius, ieškotis darbo. Labai dažnai jie, norėdami keisti savo gyvenimą, praktiškai jokios pagalbos nesulaukia – visuomenė linkusi kaltinti, atstumti, pasmerkti „pati kalta’’, o ne padėti atsitiesti.

Lietuvos “Caritas” projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” pagrindinės teikiamos pagalbos kryptys – krizinė pagalba; psichosocialinė reabilitacija (pastogė, materialinė pagalba, socialinio darbuotojo, psichoterapeuto, teisininko konsultacijos, darbinės kvalifikacijos įgijimas); palaikomoji tarnyba baigusioms programą. Taip pat didelis dėmesys skiriamas socialinio teisingumo atstatymui, nes yra nepaprastai svarbu sutenerius ir prekeivius žmonėmis atvesti į teisiamųjų suolą, jog jie atsakytų už padarytus nusikaltimus.

Mitas: merginos laisvai pasirenka prostituciją

Remiantis socialinio darbo praktika galime teigti, jog 97 proc. merginų, įtrauktų į prostituciją, šeimoje yra patyrusios seksualinį, psichologinį, emocinį, fizinį smurtą. Daugelis jų jau ankstyvoje vaikystėje patyrė seksualinį priekabiavimą, buvo išprievartautos. „Viskas prasidėjo, kai man buvo 14 metų. Tais metais patyriau daug žalos, skausmo, praradau daug sveikatos. Tais metais mane išprievartavo patėvis. Tada pirmąkart pabėgau iš namų, miegojau kur papuola, savaitę beveik nieko nevalgiau… viską papasakojau mamai, bet ji nepatikėjo….patėvis mane žiauriai sumušė…namuose visiškai nebesijaučiau nei sau gi, nei laukiama” (Dominyka).

Žemas palaikymas šeimoje, trapi savivertė lemia tai, kad mergaitės atsiduria sutenerių pinklėse.

Mitas: prostitucija gali būti jaudinantis ir žavingas gyvenimas, užtikrinantis merginoms turtus

Mitas apie turtus tik padeda suteneriams įtraukti merginas į prostitucijos tinklą. Stengiantis įvilioti merginas, parodoma geroji pusė – geri pinigai, daug pažinčių, kelionės, bet visiškai nutylima blogoji – žeminimas, smurtas, prievarta, sugadinta sveikata. “Ir tuomet per draugę susipažinau su vyru, jis buvo suteneris. Man jis pažadėjo aukso kalnus, kad aš turėsiu visko, ko panorėsi. Jo pažadai mane sugundė, klientų sumokėtus pinigus nunešdavome barmenui, o po darbo paskaičiuodavo pusę barui, pusę – mums. Mes tuos pinigus atiduodavome suteneriui, jis pirkdavo drabužių, kosmetikos, maisto” (Silvija).

Atrodytų, gyvename informacijos amžiuje, o ne gūdžiais viduramžiais, tačiau, pasak Lietuvos „Carito“ projekto koordinatorės Kristinos Mišinienės, prekybos žmonėmis tendencijos ir mastai per dešimt metų nepakito, o problema išlieka tokia pat aktuali.

Kasmet dėl seksualinių paslaugų iš Baltijos šalių išvežama per 3 tūkst. moterų, iš jų daugiau nei 1200 iš Lietuvos.

Tačiau Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM) l. e. Komunikacijos skyriaus viršininko pareigas Ramūno Matonio teigimu, nors ne visi nukentėję nuo šio nusikaltimo būna pripažinti nukentėjusiaisiais ir ne visi kreipiasi į teisėsaugos institucijas, pastaraisiais metais žiniasklaidoje pasirodanti informacija, kad tūkstančiai Lietuvos piliečių kasmet parduodami į vergiją yra niekuo nepagrįsta ir negali būti tikroviška net logine prasme, esant Lietuvoje apytiksliai tik 3 mln. gyventojų.

Nors tikslūs duomenys apie aukas iš tiesų ginčytinas klausimas, ši problema egzistuoja kad ir koks jos mastas bebūtų, o be seksualinio išnaudojimo, Lietuvoje taip pat dažnėja ir priverstinio įdarbinimo bei priverstinio įtraukimo į nusikalstamą veiklą atvejų, prekybos vaikais nusikaltimų.

Tikros istorijos

„Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama. Užaugau vaikų globos namuose, įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų. Pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms. Kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus – turėsiu dirbti prostitute… Buvau parduota, verkiau, nesutikau, o tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo“, – pasakojo viena nukentėjusioji.

„Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais. Trylikos metų mane išprievartavo patėvis. Pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo. Man buvo labai skaudu ir po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės. Susiradau draugę, o ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją. Apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje. Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės. Aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti. Ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute“, – guodėsi kita prekeivių žmonėmis auka.

Kas skatina prekybą?

„Prekyba žmonėmis nėra vien ore kabanti problema, ji susijusi su visos mūsų visuomenės padėtimi, ekonominiu ir socialiniu išsivystymu. Negalime teigti, kad mūsų gyvenimas yra puikiai sutvarkytas, dėl to visi veržiasi į užsienį, o prekyba žmonėmis yra labai susijusi su migracija“, – tikino K. Mišinienė.

Anot jos, ieškodami atsakymo, kodėl tokie dideli emigracijos mastai Lietuvoje, rasime atsakymą ir į klausimą dėl prekybos žmonėmis.

Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalija Kurčinskaja atskleidė, kad daug kas iš dingusių žmonių, dėl kurių kreipiamasi į jų įstaigą, būna patekęs į prekeivių žmonėmis rankas, tačiau pasakyti konkrečius skaičius yra beveik neįmanoma, nes žmogui atsiradus artimieji linkę nuslėpti, kur buvo žmogus, kuo vertėsi ir, ar buvo patekęs į sekso ar darbo vergovę.

„Visos jaunos merginos galvoja, kad joms taip nenutiks, o tos, kurios buvo įkliuvusios, buvo kvailos ir naivios. Jaunimas neturi baimės jausmo – štai kame problema“, – pažymėjo N. Kurčinskaja.

Prekybos žmonėmis nemažėjantiems mastams N. Kurčinskajos nuomone, turi tai, kad svarbi informacija dažnai nepasiekia jaunimo arba būna jiems neįdomi. Taip pat valstybės dėmesys paauglių užimtumui po pamokų ir moraliniam švietimui yra nepakankamas,  be to, visuomenėje, mokyklos ir šeimose stebimas susvetimėjimas ir žiniasklaida pateikia iškreiptą informaciją apie Vakarų šalių gyvenimą ir būdą.

Prekeiviai ir artimųjų tarpe

R. Matonio teigimu, nukentėjusiais nuo prekybos žmonėmis dažnai tampa asmenys, patikėję pažadais apie galimybę greitai užsidirbti daug pinigų neturint išsilavinimo, atitinkamo darbo patirties, nemokant užsienio kalbos, nors siūlomas darbas yra kitoje valstybėje, ar susigundę galimybe „nemokamai“ pakeliauti po užsienį.

„Prekeiviai žmonėmis dažniausiai yra pažįstami asmenys – kaimynai, klasės draugai bei jų artimieji ar pažįstami, net giminės. Iš pradžių įgyjamas pasitikėjimas, potencialios aukos vaišinamos, dovanojami įvairūs daiktai ar teikiamos paslaugos, vėliau pasisiūloma ir įdarbinti, rodomi jų pačių dirbant užsienyje įgyti brangūs daiktai, nuotraukos, net pinigai…“, – teigė jis.

Dar vienas išplitusių metodų – „loverboy“ strategija, kai jaunuolis nusižiūri auką, tampa jos draugu ar mylimuoju, kalbina išvažiuoti į užsienį padėti ką nors dirbti ar šiaip apsilankyti užsienyje. Tokiu būdu mergina atsiduria „bordelyje“.

Su prekybos žmonėmis aukomis dirbanti K. Mišinienė pabrėžė, kad dažniausiai verbuojamos ir į pinkles pakliūna pažeidžiamų grupių merginos ir moterys, kurios yra vaikų globos įstaigų auklėtinės, vienišos mamos, bedarbės ar turi psichinių sutrikimų.

Darbo pasiūlymus būtina tikrinti

„Prevenciniuose bukletuose pabrėžiame – nepasirašinėkite sutarčių, kurių nesuprantate, neatiduokite dokumentų. Tačiau realybėje darbo ieškantys ar skolų turintys žmonės pasirenka riziką ir nelegalius uždarbio būdus“, – neslėpė susirūpinimo K. Mišinienė.

Pasak jos, yra gausu naudingos informacijos ir nuorodų darbo biržos, socialinio darbo ir apsaugos, vidaus reikalų ministerijos svetainėse. Taip pat visada galima tiesiogiai nusiųsti užklausas, jeigu žmogus žino, kur važiuoja dirbti, ir nori patikrinti, ar jo darbdaviai legalūs, ar išgalvoti.

„Tikrai nėra taip, kad negali niekuo pasitikėti, bet juk jauni žmonės moka naudotis kompiuteriu ir tikrai gali informaciją patikrinti – minimalus kiekis žinių apie šalį ir darbdavį turi būti surinktas“, – aiškino ji.

Pasak R. Matonio, per nerūpestingumą patekus į pinkles, esant uždarytam ar neturint galimybės paskambinti, būtina kelti triukšmą, kad būtų atkreiptas aplinkinių dėmesys ir būtų galimybė prašyti pagalbos. „Jeigu įmanoma judėti, reikėtų bėgti ir kreiptis pagalbos į praeivį gatvėje, vietos policiją, Lietuvos Respublikos atstovybę  ar Tarptautinės migracijos organizacijos biurą toje valstybėje“, – patarė policijos atstovas.

Pažeidžiami žmonės nesipriešina

Tačiau didžiausia problema yra ta, kad pasitaiko žmonių, kurie nesugeba įvertinti situacijos ir tinkamai vertinti aplinką, neatskiria „gėrio“ nuo „blogio“ ir tik todėl pasitaiko tokių situacijų, kai aštuoniolikmetė įlipa į mikroautobusą ir važiuoja į Londoną su keliais litais kišenėje ir rankine per petį, o kai atvažiuoja – jai liepia atidirbti prostitute už bilietą.

„Sveikas žmogus galbūt pasipriešintų ir sakytų „ne, aš to nedarysiu, kreipsiuosi į policiją“, bet iš pažeidžiamo žmogaus pasipriešinimo nebūna. Merginai atrodo, kad ji privalo atidirbti. Galima sakyti, tokiems dalykams nepasipriešina žmonės, kurie ir Lietuvoje daug kam nesipriešino ir kurių suvokimas apie savo teises yra ribotas“, – svarstė K. Mišinienė.

„Carito“ projekto koordinatorės nuomone, pasipriešinimas susijęs su asmenybės branda ir tam tikromis vertybėmis, o žmonių, kurie įtraukiami į prostituciją, problemos dažniausia būna prasidėjusios iki atsiduriant ant Londono, Hamburgo ar Paryžiaus viešnamio slenksčio, tos problemos prasidėjo dar Lietuvoje, šeimoje,vaikų globos įstaigose, kur buvo smurtaujama ir pan.

„Tų žmonių pasitikėjimas savimi ir pasaulio suvokimas dažnai yra iškreipti ir palaužti, o prostitucija yra tam tikra ankstesnio nepritapimo pasekmė“, – tikino ji.

„Tomis merginomis nusikaltėliai gali naudotis be baimės, nes jos išvaizdžios, jaunos ir gina savo sutenerius. Jei reikėtų liudyti prieš juos ar parašyti pareiškimą, kad ją nuskriaudė, mergina su protine negalia to nepripažintų ir sakytų, kad tai labai geras žmogus, nes pasiūlė jai tokį gerą darbą. Tai yra lengviausias būdas išvengti atsakomybės, kai auka neliudija prieš tave“, – paaiškino N. Kurčinskaja.

Patys lietuviai išveža

„Caritas“ atstovė piktinosi, kad būtent lietuviai tarpininkauja ir savus žmones parduoda į užsienį. „Juk neatvažiuoja į Lietuvą albanai ar turkai patys ieškoti „šviežios mėsos“ savo bordeliams. Tai mūsų žmonės, kaimynai ir draugais, su jais mes susiduriame viešoje vietoje ir todėl tai yra visų mūsų atsakomybė“.

K. Mišinienė prisiminė atvejį, kai Danijoje 2011 metų gale nuskambėjo Kopenhagos teismo nuosprendis lietuviui, kuris išvežė lietuvaitę – pažeidžiamą protiškai atsilikusią merginą – ir įkalbėjo ją užsiimti prostitucija, pažadėjo, kad ji daug uždirbs, laikė ją uždaręs ir pelnėsi iš jos.

Vyrai taip pat įkliūna

Dingusių žmonių šeimų paramos centro atstovė papasakojo, kad būna, jog patekę į vergovę, žmonės dingsta ir penkiolikai metų. Neseniai nuskambėjo atvejis Anglijoje, kai patekę į sunkią padėtį ar neturintys pinigų grįžti namo atsidūrė pas čigonus darbo vergovėje.

Ji prisiminė, kad neseniai sulaukė skambučio apie Vokietijoje dingusį vyrą, kuris neva buvo jau susiruošęs grįžti namo iš Bremeno, kur jam nesisekė. „Jis jau nuo 2008 metų grįžta namo. Pranešė artimiesiems, kad perka bilietą ir dingo. Žudyti jo nebuvo už ką – juk pinigų neturėjo“, – svarstė pašnekovė.

Taip pat buvo atvejis, kai Ispanijoje Rusijos mafija suviliojo lietuvį ir per prievartą jį „įkišo“ apelsinų skinti. Jis negaudavo jokio atlyginimo ir jį kas mėnesį veždavo į paštą, kur jis rašė laiškus tėvams ir prašė pinigų atsiųsti, o paskui patys pasisavindavo jo gautą pavedimą.

Nepilnamečius išveža vogti

Pasak N. Kurčinskajos, žmogų išnaudoti yra įvairiausių formų. Dabar pasitaiko, kad nepilnamečiai iš Lietuvos vežami į Norvegiją vogti. Nusikaltėliams tai naudinga, nes nepilnamečio negalima nubausti.

Ji stebėjosi tuo, kad pagal Šveitimo ir mokslo technologijos centro duomenis, 2010-2011 metais mokykloje nesilankančių vaikų skaičius siekė 15 tūkst., bet tik 7,5 tūkst. deklaravo, kad išvykę su tėvais į užsienį.

„Likusieji nerasti. Jų nėra, tai kur jie gali būti? Gali būti išvežti, parduoti, mes to nežinome. Pakėlėme didelį vajų ir iš Prezidentūros gavome atsakymą. Jeigu kontrolieriaus įstaiga sako: “Manytina, kad jie išvažiavo į užsienį su tėvais nedeklaravę„, man manytina, kad jie galėjo būti parduoti organams, pedofilams ar dar kažkam. Manyti galima daug ką, bet reikia juos surasti“, – piktinosi pašnekovė.

Policijos departamento prie VRM duomenimis, buvo bylų, kuomet vaikai buvo išnaudojami vagystėms užsienyje, tačiau prievarta jų atžvilgiu nebuvo taikoma, vykdavo savo noru, patys turėdami tikslą iš to pasipelnyti. Tokia veikla nebuvo kvalifikuota kaip prekyba žmonėmis, o tyrimas pradėtas kaip nepilnamečio įtraukimas į nusikalstamą veiką.

R. Matonis patikino, kad greitu metu bus padarytos LR Baudžiamojo kodekso pataisos, kuriose vaikų išnaudojimas elgetavimui ar vagystėms bus kriminalizuota kaip prekyba žmonėmis.

Faktai

Pasaulyje kasmet parduodama apie 800 000 žmonių, iš jų beveik pusė nepilnamečių, apie 80 procentų moterų, iš kurių apie 2/3 tampa seksualinio išnaudojimo aukomis.

Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikaltimų biuro duomenimis, prekybos žmonėmis aukomis yra tapę apie 12,3 milijonų žmonių visame pasaulyje.

Ne mažiau kaip 180 tūkst. prekybos žmonėmis aukomis tapusių moterų kasmet atvyksta į Europos Sąjungos šalis, iš jų nemažas procentas iš Lietuvos. Taip pat tūkstančiai moterų iš Rytų Europos vežamos į Izraelį.

Susidūrus su prekyba žmonėmis, reikėtų skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112 arba į Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 1-os valdybos Prekybos žmonėmis tyrimo skyrių tel.: 8 5 271 9901, 8 5 271 9284 (nuo 8.00 iki 17.00 val. darbo dienomis).

Julija Kiško

Įjungusi televizorių ir pažvelgusi į ekraną pagyvenusi moteris nustėro – reportaže apie sąvadautojo nuskriaustą prostitutę ji atpažino savo anūkę. Tai merginai tapo kur kas skaudesniu likimo smūgiu, nei patirtas smurtas ir pažeminimas teikiant paslaugas vyrams.

Liko be atestato

Prieš kurį laiką miesto Vyriausiojo policijos komisariato darbuotojus nustebino keistas vizitas. Į kabinetą įsiveržusios dvi viešnios ėmė reikšti pretenzijas dėl to, kad pareigūnai neišsaugojo jų privatumo.

Paaiškėjo, kad abi moterys yra prostitutės. Jos pyko todėl, jog jų artimieji jas atpažino televizijos ekrane. Moterys kaltino policininkus, kad bylai filmuotą medžiagą jie atidavė televizijos žurnalistams.

Žodis po žodžio išaiškėjo vienos viešnių stebėtina gyvenimo istorija.

Išsituokusi mama verslininkė stengėsi užtikrinti dukrai pasiturimą vaikystę.

Mergaitė lankė privačią mokyklą ir nematė vargo iki to laiko, kol tapo pilnametė.

Tačiau motinos verslas žlugo tuo metu, kai dukra baigė mokslus. Įmonės bankrotas ir šeimą prislėgusios skolos neleido moteriai sumokėti įsiskolinimo už mokymąsi. Nesulaukę pinigų pedagogai neišdavė abiturientei atestato.

Mama pranešė dukrai, kad jai pačiai teks užsidirbti pragyvenimui.

Nors svajojo apie aukštojo mokslo studijas, mergina baigė barmenės kursus, tačiau šio darbo nedirbo.

Pradžia – nuo skelbimo

Namiškiai nežinojo, kad atlyginimą ji pradėjo gauti už seksualines paslaugas.

To nežinojo ir du merginos sugyventiniai. Vienas jų uždarbiavo užsienyje ir su ja gyveno tik trumpam grįžęs į tėvynę. Kitas nenutuokė, kad mylimajai yra ne vienintelis.

Kartą naršydama internete Lietuvos rytinėje pusėje gyvenusi mergina rado ją suviliojusį skelbimą. Nors buvo rašoma, kad vyras siūlo suteikti materialinę pagalbą, patirties nestokojusi skaitytoja suprato, ką jai teks dirbti už siūlomą gerą atlygį.

Taupo pinigus studijoms

Taip mergina atsidūrė uostamiestyje ir apsigyveno nuomojamame bute vienoje pagrindinių gatvių.

Apie jos uždarbio šaltinį tapo žinoma, kai pareigūnai oficialiai pranešė demaskavę sąvadautoją bei prostitutes bandžiusius reketuoti vyrus.

Apie tai reportažas buvo parodytas ir per televiziją. Nors moterų veidai nebuvo rodomi, namiškiai jas kažkaip vis dėlto pažino.

Merginai tai tapo tikra tragedija, viešumas sugriovė jos susikurtą legendą, kuria tikėjo artimieji. Nepaisant to, vasarą ji ketina važiuoti į Nidą. Oficialiai – pardavinėti gintarų. Ką ji kurorte veiks iš tikrųjų, galima tik spėlioti.

Nenorėtų būti atpažinta ir vos dvidešimtmetį perkopusi iš rajono miestelio atvažiavusi ir prostitute tapusi kita mergina.

Policininkų ir „Carito“ darbuotojų kalbinama jaunoji „plaštakė“ ne iškart pasisakė turinti didžiulę svajonę, kuriai įgyvendinti taupanti pinigus. Ji tiki, kad vieną dieną bus sukaupusi pakankamą sumą studijoms 

Dirba jau dešimtmetį

Maždaug dešimtmetį pinigus savo kūnu uždirbanti kita klaipėdietė nėra tokia skrupulinga, kaip jaunosios jos likimo draugės.

Ši moteris nei slepia, nei gėdijasi savo darbo ir juo labiau nesijaučia esanti aplinkybių ar nusikaltimo auka.

Moteris tikina, kad tai viso labo darbas, ir skuba pridurti, jog toks būdas užsidirbti tikrai nėra pats lengviausias ar maloniausias.

Atvirumu stulbinanti moteris pati negali pasakyti, ar vartoja narkotikus, kad galėtų pamiršti savo darbo bjaurastį, ar todėl yra prostitutė, kad galėtų greitai uždirbti kvaišalams.

Nei gražios, nei laibos

Viena 40-metė uostamiesčio prostitutė net neslėpė savo darbo nuo vaiko. Jis turėdavo palaukti kieme ar už durų, kol mama buvo užsiėmusi.

Pareigūnai pažįsta Klaipėdoje lytines paslaugas teikiančias motiną ir dukrą, kuriai, kaip įtariama, psichologinį barjerą tampant prostitute padėjo peržengti mama.

„Stereotipas, kad prostitutė turi būti laiba, ilgomis kojomis, labai graži, stilingai apsirengusi, yra visiškai neteisingas. Daugelis ne kartą baustų už vertimąsi prostitucija moterų bei merginų gatvėje iš kitų niekuo neišsiskiria“, – tikino dažniausiai sąvadavimo bylas tiriantis uostamiesčio Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro pareigūnas Žydrūnas Striaupis.

Klaipėdos policininkus pragmatiškumu ir nevaikiška nuovoka apstulbino viena nepilnametė, įgudusi parduoti savo paslaugas. Logiškai mąstanti mergaitė pataisė ją apklaususius pareigūnus, tvirtindama, kad nebuvo verčiama teikti seksualines paslaugas, o tai darė savo noru.

Apie, jos manymu, lengvai uždirbamus pinigus pasakojo savo mažametėms draugėms ir pati agitavo imtis jas to paties.

Dienoraštyje – vyrų norai

Kaskart, kai policija imasi demaskuoti sąvadautojus, „plaštakes“ siunčia pas „Carito“ darbuotojas, kurios joms padeda.

„Pradžioje merginos būna piktos ir užsidariusios. Joms atrodo, kad bendravimas su mumis yra dar viena nemaloni procedūra. Tačiau supratusios, kad galime joms duoti maisto produktų, rūbų, suteikti medikų pagalbą ir net apmokėti advokatų paslaugas, merginos pradeda mumyse matyti drauges. Praeina šiek tiek laiko, ir mūsų pokalbiai tampa kur kas atviresni, o tai jau yra psichologinė pagalba“, – pasakojo „Lietuvos Carito“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Klaipėdos skyriaus socialinė darbuotoja Renata Karaliūnaitė.

Kartą viena „plaštakė“ R. Karaliūnaitei rodė savo dienoraštį, kuriame fiksavo klientus bei jų įgeidžius.

„Nori grupinio, prostatos masažo, bučiuoja kojas, būna vergas, kiša kanką, mėgsta žiūrėti į dviejų merginų žaidimus, fetišistas“, – tokie ir dar labiau šokiruojantys įrašai pašiurpino jauną socialinę darbuotoją.

Policininkai yra girdėję pasakojimų, kad rusų verslininkai sąvadautojų prašo merginų, kurios moka jų kalbą ir nėra kvailos, kad galėtų su jomis ir paplepėti.

Klientai viešumo nenori

Ne kartą sulaukusi klientų skambučių prostitutė pasakojo ragelyje girdėjusi ne tik vyro balsą, bet ir jo vaikų krykštavimą.

Kai kurie lytinę paslaugą užsisakydavo pakeliui iš komandiruotės arba trumpam užsukę į Klaipėdą.

Kartą iš vienos merginos paimtas telefonas liko pareigūno stalčiuje. Kitą rytą jame buvo užfiksuota per 200 praleistų skambučių. Tiek vyrų per naktį ieškojo prostitutės.

Nors įstatymas numato administracinę nuobaudą ne tik sekso paslaugų teikėjoms, bet ir jų gavėjams, Klaipėdoje per pastaruosius porą metų nėra nubaustas nė vienas sekso klientas.

Socialinė darbuotoja teigė, kad daugelis vyrų, tarp jų ir pareigūnai, mano, jog „plaštakėms“ teikia malonumą tai, ką jos daro. Iš čia – daugelio vyrų panieka šioms merginoms.

Paklausti, ar norėtų, kad prostitutėmis taptų jų pačių dukros ar giminaitės, nedvejodami atmeta tokią mintį.

„Jei prostitučių klientai būtų viešinami, tikiu, ir jie sulauktų pasmerkimo. Juk daugelis vyrų, besinaudojančių jų paslaugomis, grįžta namo ir kaip niekur nieko bendrauja su savo žmonomis, vaikais“, – kalbėjo R.Karaliūnaitė.

Policininkai ir karitietės dažnai ginčijasi dėl to, ar „plaštakės“ yra aukos. Po ilgų diskusijų neretai prieinama prie išvados, kad šios merginos yra priverstos rinktis iš dviejų blogybių: skurdo ir prostitucijos.

Vėliau išeiti iš uždaro rato ne kiekviena sugeba.

Daiva Janauskaitė

Į prekiautojų žmonėmis pinkles pakliuvusiųjų nemažėja – kad pasipelnytų iš pažeidžiamų ir geresnio gyvenimo viltis puoselėjančių moterų, sąvadautojai griebiasi ir senų, jau išbandytų, ir naujų apgaulės būdų.

Devyniolikmetė Rasa į Vokietiją važiuoti nusprendė įkalbėta pažįstamų Juliaus ir Ramunės. Jiedu merginai pasakojo, jog toje šalyje nesunku gerai užsidirbti, o darbas jai esąs jau surastas. Ką tiksliai reikės daryti ten nuvykus, Rasa nežinojo, bet per daug nesijaudino, mat važiavo ne viena – kartu vykti sutiko ir jos draugė. Julius su Ramune apie tai, jog merginos Vokietijoje turės dirbti prostitutėmis, pasakė jau išvažiavus iš Lietuvos. Rasa išsigando ir norėjo grįžti, bet jos draugė Roberta nutarė, kad grįžti neapsimoka – geriau padirbėsianti keletą mėnesių, o paskui galėsianti sau visus metus gyventi ne kolegijos, kurioje studijavo, bendrabutyje, o išsinuomotame jaukiame butuke.

Julius ir Ramunė merginas pristatė į Vokietijos viešnamį. Abi merginos girdėjo, kaip Julius teiravosi šeimininko, ar nieko tokio, kad vietoj vienos panelės atvežę dvi. Iš šio pokalbio Rasa su Roberta suprato, kad dėl jųdviejų atvykimo buvo susitarta iš anksto ir kad abi dar prieš išvykstant iš Lietuvos buvo parduotos į sekso vergiją.

Persirėžė pilvą

Per dieną abiem lietuvaitėms tekdavo aptarnauti po 4–5 klientus. Kad išvengtų nuolatinio prievartavimo, jiedvi nesidažydavo, o išstatytos prieš klientą kūprindavosi ir gūždavosi, vis tikėdamosi, kad šįkart jų neišsirinks… Pusę uždirbtų pinigų lietuvės atiduodavo viešnamio savininkui, o kitą dalį – Ramunei ir Juliui, kurie vis atvykdavo pasiskolinti pinigų.

Julius su Ramune išvežtas merginas viešnamyje ėmė lankyti vis dažniau, reikalaudavo paskolinti vis daugiau pinigų. Kai kartą Rasa su Roberta atsisakė skolinti, šiedu patykojo merginų mieste, įsitempė į automobilį ir nuvežė į išnuomotą butą. Ten merginos buvo valandų valandas kankinamos – mušamos, deginamos elektros laidais. Be to, Ramunė, Julius ir dar vienas bute buvęs lietuvis gąsdino, kad parduosiantys rusams ir niekas niekada nebesurasią. Abi merginos buvo priverstos pasirašyti skolos lapelius.

Kankinimai baigėsi tik tada, kai skausmo neištvėrusi Rasa čiupo virtuvinį peilį ir persirėžė pilvą. Krauju apsipylusią draugę pamačiusi Roberta nualpo. Išsigandę atsakomybės, kankintojai ryžosi iškviesti greitąją pagalbą. Į ligoninę nugabentos merginos bijojo prisipažinti, ką išgyveno, ir kam nors pasiskųsti. Tik grąžintos į gimtinę jiedvi pagaliau išdrįso prabilti apie košmariškus išgyvenimus. Kol kas merginų skriaudikai nenubausti – vis dar vyksta ikiteisminis tyrimas.

Viliojo uždarbiu

Lietuvos „Carito“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ socialinė darbuotoja Jolita Juškevičienė, su nukentėjusiomis moterimis ir merginomis dirbanti jau 6 metus, sako, jog parduotų moterų išgyventi žiaurumai ir košmarai – ne pramanas, o klaiki realybė. J. Juškevičienė per savo darbo metus yra girdėjusi ne vieną šiurpią istoriją. Štai viena parduota mergina kurį laiką buvo prostitute ir pastojo. Atsirado klientas, kuris už didelius pinigus nusipirko nėščią merginą tam, kad savo rankomis galėtų padaryti jai abortą.

„Kiekviena parduotos moters ar merginos istorija yra baisi, o jų patirti košmarai negali nesukrėsti“, – sako J. Juškevičienė. Šiurpias istorijas galinčių papasakoti merginų ir moterų nemažėja, tik keičiasi sąvadautojų gudrybės ir metodai, siekiant jas prisivilioti.

„Aukų tikrai nesumažėjo, galbūt tik pasikeitė verbavimo būdai. Anksčiau merginos buvo parduodamos modelių agentūrų, arba asmenų, kurie siūlydavo važiuoti į užsienį dirbti kambarinėmis, valytojomis. Dabar moterys išvežamos jau neslepiant, kad joms teks būti prostitutėmis, tik šis „darbas“ nupasakojamas kaip puikus ir paprastas būdas pasakiškai praturtėti“, – atskleidė J. Juškevičienė.

Socialinė darbuotoja papasakojo istoriją, neseniai nutikusią viename Lietuvos mieste. Sąvadautojas, susiradęs protiškai neįgalią globos namų auklėtinę, ėmė įkalbinėti ją važiuoti dirbti prostitute į Ukrainą. Neva per porą mėnesių užsidirbsianti butui ir prabangiam automobiliui, o jeigu darbas ar atlygis nepatiks – bet kada galėsianti sugrįžti. „Toji mergaitė nė nežino, kas ta Ukraina ir kur jinai yra. Ji neturi teisių ir greičiausiai niekada nevairuos, tačiau tokiomis pasakomis gundomos daugelis merginų ar moterų, turinčių finansinių, psichologinų ir kitokių sunkumų. Ši mergaitė vis dėlto nesiryžo vykti į Ukrainą ir kreipėsi į mus. Sąvadautoją pavyko nustatyti ir nubausti“, – pasakojo J. Juškevičienė.

Renkasi aukas

Dar vienas pastaruoju metu padažnėjęs aukų verbavimo būdas psichologų yra pavadintas „koja tarpdury“. Norint merginas parduoti į viešnamį, joms sakoma, jog važiuojančios dirbti konsumatorėmis ar striptizo šokėjimis. Kadangi toks darbas neišgąsdina taip, kaip atviras siūlymas parsidavinėti, moterys dažnai nusprendžia, jog tai puikus būdas užsidirbti. Vis dėlto nuvykus į svečią šalį paaiškėja, jog teks ne tik vilioti klientus išleisti kuo daugiau pinigų gėrimams, bet ir miegoti su jais.

„Sąvadautojai yra puikūs psichologai – jie sugeba neįtikėtinai gerai manipuliuoti savo aukomis. Į užsienį atvykusiai nieko nepažįstančiai, kalbos nemokančiai merginai pasakoma, kad kol kas žadėto darbo bare ar viešbutyje nėra, tad teks padirbėti prostitute, o jeigu ne – kaupsis skolos už kelionę, gyvenamąją vietą ar maistą. Vis dėlto ir šiemet pasitaikė parduotų merginų, kurios neturėjo nė menkiausio įtarimo, kad joms teks dirbti prostitutėmis“, – sakė J. Juškevičienė.

Kaip ir anksčiau, taip ir dabar prekiautojų žmonėmis aukomis dažniausiai tampa moterys ir merginos iš pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių – globos namų auklėtinės, sunkioje materialinėje situacijoje atsidūrusios vienišos motinos, artimųjų neturinčios merginos.

„Tokios moterys gyvena sunkiai, yra patyrusios ne vieną išdavystę ir nusivylimą, gyvenime mačiusios nedaug gėrio, nepatyrusios rūpesčio. Tokioms pažeidžiamoms moterims net tiesiai pasakius, jog reikės dirbti prostitute, jos susigundo pasiūlymu, nes mano, kad blogiau jau nebus. Tačiau visada yra pasirinkimas, o blogas pasirinkimas gyvenimą gali paversti nuolatiniu pragaru“, – apie buvusių prostitučių patirtį sakė J. Juškevičienė.

Atsekė signalą

Daug merginų sąvadautojų aukomis tampa ir dėl savo naivumo. Net parduotos vaikinu apsimetusio ir romanišką dėmesį rodžiusio nepažįstamojo, jos ilgai negali patikėti, kad „vaikinas“ galėjo taip pasielgti. Štai nepilnametę Rugilę pardavė jos „vaikino“, su kuriuo susitikinėjo vos mėnesį, brolis, o ji policiją bandė įtikinti, kad jos „vaikinas“ nieko apie tai nežinojęs ir esąs visiškai nekaltas. Neretai prireikia daug laiko ir pastangų, kol prekybos žmonėmis aukos patiki, kad į pragarą įstūmė savais žmonėmis apsimetę sąvadautojai.

Neverta tikėtis, jog pagalbos ranką išties atsitiktiniai žmonės ar klientai. Anot J. Juškevičienės, atvejų, kai iš prostitucijos padeda išlaisvinti klientai, pasitaiko, bet tai greičiau išmitis, o ne taisyklė.

„Pas kūnu prekiaujančias moteris jie eina tikrai ne su viltimi kam nors padėti. Jiems mažai rūpi, kaip jaučiasi viešnamio „darbuotojos“. Štai viena devyniolikmetė, išvežta į Olandijoje legaliai veikiantį viešnamį, ten buvo įkurdinta nelegaliai, mat toje šalyje prostitucija verstis galima tik nuo 21 metų. Mergina priešinosi, nenorėjo parsidavinėti, tad prašydavo atėjusių klientų pagalbos, bet šie to visiškai nepaisė. Šeimininkai kvaišindavo ją narkotikais, kad ši nesugalvotų pasprukti. Vis dėlto jai pavyko pabėgti. Paskambinusi į policiją, ji nesugebėjo paaiškinti nei kur esanti, nei kas jai nutikę. Laimei, Olandijos policija atsekė jos buvimo vietą pagal mobiliojo telefono signalą“, – buvusios prostitutės istoriją pasakojo J. Juškevičienė. Socialinė darbuotoja sako, jog padėti parduotoms moterims suskumba ne visi – kartais net tie patys policininkai į jas žiūri abejingai. Ne viena parduota mergina pasakojo J. Juškevičienei, kaip pasprukusi nuo skriaudikų valandų valandas blaškėsi gatvėmis, bet pagalbos taip ir nesulaukė.

Atsitiesti sunku

„Į mus pagalbos kreipiasi vos 10 procentų visų nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis, o moters grąžinimas į visuomenę, jos integracija, gali užtrukti labai ilgai – priklausomai nuo to, kokius baisius išgyvenimus ir kaip ilgai jai teko kęsti. Po bandymų kabintis į gyvenimą vis dėlto atgal į prostituciją sugrįžta maždaug trys ketvirtadaliai moterų“, – „Akistatai“ atskleidė J. Juškevičienė. Ji pabrėžė, jog beveik neįmanoma iš karto nuspręsti, kuriai moteriai pavyks, o kuri vis dėlto nesugebės išsikapstyti – kartais visiškai dvasiškai palūžusi, klaikius išgyvenimus patyrusi moteris susigrąžinti gyvenimą stengiasi daug atkakliau už visas kitas.

Vis dėlto nemažai moterų dar nesiryžta ieškoti pagalbos ir bandyti pakeisti savo gyvenimą. „Tam yra viena labai paprasta priežastis. Prekybos žmonėmis aukos nusprendžia neieškoti pagalbos ne tik iš gėdos – labiausiai jas gąsdina tai, jog teks dalyvauti teisme, liudyti, prisiminti patirtus košmarus, pagaliau susitikti su savo skriaudėjais akis į akį. Kad viso to išvengtų, nukentėjusios moterys ir merginos tiesiog nutaria verčiau palikti viską kaip yra“, – pasakojo J. Juškevičienė.

Anot socialinės darbuotojos, į buvusias prostitutes vis dar nepalankiai žiūri ne tik didžioji dalis visuomenės, kuri tokias moteris smerkia ir mano, kad dėl patirtų išgyvenimų jos pačios esančios kaltos. Tokioms moterims nepalanki ir teisinė sistema. „Žinome, kiek Lietuvoje trunka bylos išnagrinėjimas, kokie mūsų teismai. Štai norvegai po pirmojo prekybos žmonėmis atvejo perstatė savo teismo rūmus, kad auka netyčia nesusidurtų su sąvadautoju ir galėtų nebijodama duoti parodymus. Be to, niekam ne paslaptis, kad bausmės užsienio valstybėse už prekybą žmonėmis 3–4 kartus didesnės negu Lietuvoje“, – kalbėjo „Carito“ socialinė darbuotoja J. Juškevičienė.

Vis dėlto, pasak J. Juškevičienės, dažnai nuskriaustai moteriai svarbus ne bausmės dydis, o tai, kad bausmės neišvengta, o jos skriaudikas, nors ir neilgai, pabus už grotų. „Ne kartą esu mačiusi, kaip prekybos žmonėmis aukos atsitiesia ir tiesiog atgyja, kai išgirsta, jog už tai, ką joms padarė, skriaudikai sulaukė pelnyto atpildo. Tokios, nors ir simbolinės, bausmės primena aukoms, kad jos nėra tarsi šiukšlės, o jų interesai yra ginami ir saugomi“, – atskleidė J. Juškevičienė.

Beje, teismuose po keletą brangiausių advokatų pasisamdę ir 40 000 litų užstato lengva ranka sumokėti galintys sąvadautojai neturtinės žalos savo aukoms mokėti nelinkę. „Per 6 mano darbo metus neteko girdėti, kad nukentėjusioji gautų nors litą kaip neturtinės žalos atlyginimą. Prekybos žmonėmis aukoms šiek tiek padeda tik Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondas. Tačiau daug labiau nei pinigų tokioms moterims reikia rūpesčio, kurio jos niekada gyvenime nėra patyrusios“, – patikino J. Juškevičienė.

TIK FAKTAI:

Prieš kelerius metus pagrindinė šalis, į kurią buvo išvežamos ir parsidavinėti verčiamos moterys ir merginos, buvo Didžioji Britanija. Pastaraisiais metais nemažai moterų parduodama Vokietijoje, Olandijoje, Graikijoje, Danijoje.

Sąvadautojai taikosi į įvairiaus amžiaus moteris ir merginas nuo 16 metų, turinčias finansinių, psichologinių ir kitokių sunkumų.

2010 metais Lietuvos teisėsauga pradėjo tirti 7 prekybos žmonėmis nusikaltimus. 2009 metais buvo pradėta 11 tyrimų. Šiemet buvo pradėti 9 ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis, tačiau teismą pasiekė tik trys bylos – kiti tyrimai buvo nutraukti. Nuo prekiautojų žmonėmis 2011 metais nukentėjo dvi Panevėžio ir Šiaulių miestų gyventojos.

2010 metais teisėsaugos institucijos pradėjo 20 įtariamųjų baudžiamąjį persekiojimą. Pernai buvo nuteisti 9 asmenys, prekiavę žmonėmis (2009 metais – 14).

Lietuvos baudžiamasis kodeksas už prekybą žmonėmis numato laisvės atėmimo bausmę iki 8 metų.

J. Juškevičienė pataria:

Nevykti į užsienį su mažai pažįstamais asmenimis.

Kam nors iš artimųjų būtinai pranešti apie planuojamą išvykimą ir būsimą gyvenimo vietą. Jeigu artimųjų nėra, visada galima rašyti elektroniniu adresuprekybazmonėmis@policija.lt

Kuo daugiau išsiklausinėti apie būsimą gyvenamąją vietą ir darbovietę. Patikrinti šią informaciją internete.

Atsiminti – didelių pinigų už nesunkų darbą nebūna. Jeigu žadami aukso kalnai, tai jau sąvadautojų spendžiami spąstai.

Giedrė Poteliūnaitė