Category: Naujienos

Šiaulių rajono savivaldybės kovos su prekyba žmonėmis koordinavimo komisija surengė išvažiuojamąjį posėdį Gruzdžių berniukų socializacijos centre.

Nuoširdžiai dvejopi įspūdžiai.

Tikrai gerai, kad valdininkai pajuda iš savo darbo vietų, pasirinkdami socialiai jautrias vietas. Kad jie iš viso nori kalbėti, diskutuoti, sužinoti kažką apie prekybą žmonėmis, išnaudojimą.

Bet gal tuo gerumas ir baigiasi.

Ne tik dėl to, kad “nereikia mums pagalbos koordinatoriaus, nereikia paslaugų iš NVO, viską patys turime”, bet labiausiai – dėl taip ir nesuvokto prekybos žmonėmis nusikaltimo pavojingumo, jo uždelstos sprogstamosios galios, naikinančios žmonių gyvenimus.

Klausomės komisijoje dalyvaujančio specializuoto kovai su prekyba žmonėmis prokuroro replikų ir netikime savo ausimis: “neaktualu čia regionui”, “o tai ko aukos bijo, nesuprantu? gal čia jūs joms įteigiate tą baimę?”, “fiktyvios santuokos Lietuvoje? iš kur?” ir pan.

Nesiseka Šiaulių kraštui su tais specializuotais prokurorais – vienas tapo brangiai apmokamu prekeivių žmonėmis advokatu, kitas beveik nieko negali pasakyti apie patį nusikaltimą.

O kartelė Lietuvoje aukšta – Klaipėdos, Kauno, Panevėžio prokurorai kaip ugnies stulpai retina išnaudotojų gretas, veda puikius mokymus.

Tad toks liūdnas ačiū susitikimo Gruzdžiuose organizatoriams

Kiekvieną kartą teikiant centro pagalbą asmenims, turintiems psichikos negalią, įvairius suvokimo sutrikimus, begalinai suspaudžia širdį.

Išnaudoti visur – globos institucijose, mokyklose, neretas kentėjo ir šeimoje, draugų rate.

Prieš trejus metus pradėjome dirbti su nepilnamete iš didelės specialiosios mokyklos Žemaitijoje, kur (!) ji tapo grupinio išprievartavimo auka.

Nežiūrint pedagogų teiktų neigiamų charakteristikų – “kokia ji auka, daug tokių parodytume”, “kad ji pati hiperseksuali”, “nu mes tai ja netikime” – atkakliai prokurorei pavyko surinkti neginčijamus įrodymus, prievartautojai nuteisti, civilinis ieškinys patenkintas.

Dalį priteistos žalos antstoliai jau pervedė nukentėjusiąjai, tą sužinome, tiesiai su jais pasikalbėjusios.

Pati mergina apie tai girdi pirmą kartą, nes jos banko kortelė yra pas motiną, ši ja naudojasi kartu su patėviu.

Tai galėtų būti privatūs šeimos reikalai, tačiau šeimoje mergaitei niekada nebuvo vietos, ji nuolat vejama iš ten, suaugusiųjų žodžiais “būtų gerai ją kur visam laikui uždaryti”.

Baisu pagalvoti, kas dar laukia šios ką tik pradėjusios savo gyvenimą jaunuolės.

Nejaugi esame tokie nuskurdę, jog negalime suteikti oresnių, saugesnių sąlygų kitokiems mūsų žmonėms?

Kol mes visi diskutuojam, skaudu aukoms matyti reklamose savo prievartautojus ar ne, gyvenimas rieda toliau.

Sprendžiame su kelių šeimų dukromis ir jų mamomis – ką daryti su ką tik paaiškėjusiais mergaičių seksualinio persekiojimo ir tvirkinimo faktais.

Istorijos, prasidėjusios prieš 20 metų, centre – tėvas ir vyras, anuomet nuteistas dėl savo brolio dukrelių prievartavimo.

Grįžo anksčiau laiko į šeimos glėbį, klaupėsi prieš žmoną, kad “bus kitoks”.

Ir pradėjo persekioti vieną iš savo dukrų.

Šiai gyvenimas namuose virto tikru pragaru, tačiau nieko nepastebinti, pati nuolat patirianti smurtą motina ją sugebėjo nuvesti tik pas psichiatrą, iš kur grįžo su šūsniu receptų vaistams, kad pataisyti “dėl neaiškių priežasčių blogėjančią sveikatą”.

Merginai antrina jos pusseserė, kuri augdama taip pat turėjo atremti šio giminaičio priekabiavimą.

Mamoms, močiutėms nieko nesuprantant ir neįtariant – bent taip jos tvirtina.

Kad ir kaip sunku, baisu, aukos apsisprendžia, mums palydint, kreiptis į vietos policiją, prisiminti ir pasakoti.

Davus parodymus, ateina pareigūnų sprendimas – deja, senaties terminas, tyrimo nebus.

Čia tik nedidelis epizodas iš milžiniško prievartos kilimo, uždengusio mūsų miestus ir kaimus, uždusinusio, suluošinusio tiek daug puikių jaunų žmonių.

Prašome pagalbos – reikia padėti surasti darbą 40 m. moteriai iš R. Ukrainos.

Moteris atvyko į Lietuvą per mokamą įdarbinimo agentūrą, kuri visą būrį ukrainiečių saviizoliacijai patalpino Marijampolės kolegijos bendrabutyje, vėliau atvežė darbams į Panevėžį.

Čia apgyvendino buvusios “Ekrano” gamyklos teritorijoje, apleistame pastate, be vandens, 6 žmonės, vyrai ir moterys, viename apipelijusiame kambarėlyje.

Moteriai pradėjus reikalauti žmoniškesnių gyvenimo sąlygų, mūsų tautiečiai atsakė, kad skundžiasi tik ji viena, kodėl kitiems viskas gerai?

Tad galinti “eiti į visas keturias puses”.

Paprašytas padėti, Ukrainos konsulas atsakė, jog čia ne jo reikalas, reikia klausyti darbdavių, nepažeidinėti įstatymų (nesupratome tik, kokių).

Radome šią moterį besiblaškančią Panevėžyje didelėje neviltyje.

Ji viena augina tris vaikelius, pati yra stomatologė, tačiau gali dirbti visus darbus.

Jei žinote, kas galėtų pasiūlyti kokį laikiną darbą, rašykite ar skambinkite mums į SOS pagalbos numerį 8 679 61617.

Būsime nuoširdžiai dėkingos!

Ši diskusija yra ne tik apie du vyrus, bandančius mus įtikinti, kad “nieko nebuvo” ar apie jų gynėjus, agresyviai puolančius prabilusius atlikėjus Didžiulius.

Dar truputį ir pradės atrodyti, kad tikrosios aukos čia yra jau bene “tūkstančiui moterų” padėję “Lietuvos vardo garsintojai”, kurie nuoširdžiai nesupranta, kodėl turėtų atsisakyti viešo gyvenimo, smagių reklamų.

Žurnalistės Domantės straipsnyje pasisako ir žinomas teisininkas, teigdamas, jog “nesame atsparūs stigmoms”.

Labai gerai pamename būtent šio advokato teiginius, ginant teisiamus vaikų pirkėjus, girdžiusius ir prievartavusius mergaites iš Švėkšnos vaikų specialiosios mokyklos – “teismas pernelyg sureikšmino vaikų parodymus”, “jos pačios rodė iniciatyvą, buvo labai susidomėjusios lytiniais santykiais”, “vaikai slėpė savo amžių, taigi suvokė, kad elgiasi nepadoriai”.

Norėtųsi, kad netrukdytumėme su savo “stigmomis”?

Kaune dalyvavome mokymuose „Kada internetas tampa pavojingu? Atpažinkime nepilnamečių verbavimą ir išnaudojimą”, kuriuos šį kartą surengė Kauno m. savivaldybė jos teritorijoje dirbantiems su nepilnamečiais pareigūnams, socialiniams darbuotojams.

Mokymus vedė ekspertas iš Lietuvos Kriminalinės policijos biuro, komisaras S.Chaniutko, kuris dalinasi savo žiniomis nesirinkdamas patogios klausytojų auditorijos, vyksta tiek į tolimiausias šalies mokyklas, tiek į didžiąsias savivaldybes.

Deja, epidemija susodino vaikus prie kompiuterių ilgoms valandoms, tai tikras “rojaus” laikotarpis nepilnamečių medžiotojams.

Jie aukų ieško pornografijai, seksualiniam išnaudojimui, nusikaltimams atlikti.

Įvairios programėlės, internetinių pokalbių kambariai, uždaros vartotojų grupės leidžia išnaudotojams burtis draugėn, saugiai dalintis gautomis nuotraukomis, filmukais, kurti “prieinamų” vaikų duomenų bazes.

Ir dar kartą deja – nuolat sutinkame mokytojus, psichologus, socialinius darbuotojus, kurie sakosi pirmą kartą girdintys tokius dalykus, jiems baisu, nejaugi tai vyksta šalia mūsų?

Tad ačiū Kauno sav. tarpžinybinei kovos su prekyba žmonėmis darbo grupei, tai bene vienintelė realiai dirbanti grupė šalyje, ne tik blizginanti ataskaitas – kas sekantis perims specialistų švietimo estafetę?

Dėl nepradėtų ar nutrauktų ikiteisminių tyrimų seksualinės prievartos atvejais.

Savo praktikoje matėme keletą mergaičių ir moterų, kurios akinamos pykčio ar stumiamos baimės melavo apie patirtą prievartą; keliolika moterų ir vyrų, turinčių rimtų psichologinių sutrikimų ir įsivaizdavusių, jog tam tikrose situacijose jais buvo pasinaudota.

Ir – daugybę suaugusių ir vaikų, kurių balsai buvo neišgirsti, kurių skriaudėjai tebevaikšto laisvi, nes “pritrūko įrodymų”, “niekas nepatvirtino aukos žodžių” ir pan.

Kartu su kolegomis teikiame pagalbą atvejyje, kur ankstyvos vaikystės traumos sukūrė neįtikėtinus dėmesio troškimo mechanizmus, faktiškai žmogus gyvena su nuostata – tikėk manimi arba nusižudysiu.

Ir žudosi. Nes periodiškai atsiduria pagalbos tarnybose su fantasmagoriškomis išnaudojimo istorijomis, kurias anksčiau ar vėliau paneigia vietos teisėsauga.

Tai tikrai labai retas atvejis, laikantis mus ir teisėsaugą savotiškais įkaitais, jam suprasti reikia gilių vaikų psichologijos, psichiatrijos žinių.

Net su tomis žiniomis niekada negali būti tikras, ar teisingai supranti – kai tau pasakoja prievartavimo detales, siunčia sumušimų nuotraukas, matai žalojimosi randus “nes manimi niekas netiki, aš nebegaliu daugiau”…

Bet mūsų vargai yra visiškas niekis palyginti su tuo, kaip sunku yra gyventi, rasti pusiausvyrą šiai kažkada šeimos atstumtai mergaitei.

Dar vienas apkaltinamasis nuosprendis Kauno apygardos teisme – nuteista prekeivių žmonėmis grupė, ieškojusi aukų ir gabenusi jas nusikaltimų atlikimui Vokietijoje.

Aukos buvo renkamos verbuojant sunkiai besiverčiančius, bedarbius vyrus, žadant jiems “gerą darbą” ar net atostogas užsienio šalyje.

Nusižiūrėtiems pradėjus abejoti, pasipildavo grąsinimai susidoroti ne tik su jais, bet ir su jų šeimomis.

Kaip galėjo į tai reaguoti paprastas kaimo vaikinukas, turintis nėščią žmoną, kelias paskolas ir jokių galimybių pasislėpti nuo atkaklių persekiotojų?

Taip autobusas Ryga – Štutgartas ir išvežiodavo mūsų žmones į vergovę.

Būriui prekeivių žmonėmis bausmės paskirtos 4-6 metai.

Gal kiek glumina tai, jog nusikaltimai vykdyti 2013 metais, o 2020 turime tik pirmos teismo instancijos sprendimą…

Apie šią prekybos žmonėmis formą dažnai sulaukiame pastebėjimų – kodėl aukos pakluso, tylėjo, nesiskundė?

Štai vieno iš grupuotės nusikaltėlių teisinė charakteristika: teistas už vagystes, viešosios tvarkos pažeidimus, veikimą nusikalstamoje grupuotėje, neteisėtą laisvės atėmimą, sunkų sveikatos sutrikdymą, nužudymą, prekybą žmonėmis.

Laikas pradėti kalbėti ir apie vergovės organizatorius, jų pelnus.

Rimtai, kur tie jų turtai “išgaruoja”?

Sunkiai, nepasitikėdamos, tiesiog nerasdamos žodžių apsakyti tam, kas jas ištiko.

Vyras vadina save “senu, savo jau atgyvenusiu”, nors jam 55.

Iš matymo pažįstamų “geradarių” pakalbintas trumpai padirbėti Anglijoje, paslaugiai ten nugabentas ir uždarytas kanapių fermoje.

Miegojo ir dirbo toje pačioje patalpoje, laistydamas, prižiūrėdamas “derlių” kartu su kitais surankiotais Lietuvoje vergais.

Legalūs kanapių ūkiai JK sukūrė bilijonų vertą industriją, kurios pogrindyje karaliauja nusikalstamos grupuotės su nakčiai rakinamais grandinėmis migrantais iš Vietnamo, Kambodžos, Rumunijos, o dabar girdime ir apie mūsų tautiečių išnaudojimą.

Pavykus pabėgti, vyras klaidžiojo po Anglijos miestus, nakvodamas pakelėse, parkuose, draugiški praeiviai, padavėjai kavinėse pamaitindavo, parūpindavo šiltesnį apklotą. “Ryte prabudau tame parke, visur prisnigę, mano rūbai suledėję, prišalę prie žemės”.

Išsigelbėjimas atėjo, kai nuolat pro parką ėjusi ir sumuštiniais vaišinusi studentė vieną kart nusprendė išsiaiškinti, kokia yra šio benamio istorija.

Pasikvietusi draugus, ji šiaip ne taip sužinojo vyro tautybę, susisiekė su pagalbos organizacija, ši vėliau – su mumis, taip ir baigėsi du metus trukusi “trumpa išvyka į didelių galimybių šalį Angliją”.

Kaip užkirsti kelią tokiam išnaudojimui?