Category: Naujienos

Kai tik prasideda koks rimtesnis tyrimas dėl išnaudojimo, spaudimo sulaukia ne tik nukentėjusieji.

Jau beveik pripratome, kad įsijungia ir nusikaltėlių “švelnioji artilerija” – mamos ir žmonos.

Tėčiai kada ne kada ten irgi egzistuoja, tačiau su jais netenka susidurti.

“Artilerija” šaudo kelių rūšių sviediniais.

Mamos pasakoja, koks sūnus yra dar vaikiškas, patiklus, rūpestingas jai… Liūdnai to klausomės, nes bylos duomenys paprastai kalba apie ne kartą nusikaltusį, žiaurų, cinišką žmogų.

Vėliau pereinama į aukų kaltinimą, “kartoju jums, ji viską meluoja, ta pasileidėlė, visas rajonas gali paliudyti, kad ji baisus žmogus” – šito klausytis jau sudėtingiau, kartais įsitraukiame į bevaisį ginčą.

Ir viską užbaigia grąsinimai – “mes būtinai rašysime skundą į ministeriją, kad jūs padedate padugnėms, aš pati eisiu į televiziją, pas žurnalistus, kad tik jus uždarytų”.

Nieko tokio, suprantame mamų neviltį.

Kiek sunkiau buvo neseniai kalbėtis su įtariamojo žmona, kuri tvirtino, jog “taip, pasmurtauja jis ir namuose, bet tik kartais, o ką jam vargšui daryti, kai per karantiną nedirbo joks psichologas, jam tiesiog nervai neatlaiko”…

Valstybės teikiamą nemokamą teisinę pagalbą nukentėjusiems matome kaip labai prieštaringą, dažniausiai prastą paslaugą.

Tačiau šiuo metu tokia gausybė mūsų centro klientų ryžtasi bendradarbiauti su teisėsauga, jog niekaip nerandame lėšų visiems samdyti privačius, gerai pasiruošusius sunkiems procesams advokatus.

Todėl kiekvieną atrastą “deimantą” valstybės tarnyboje labai vertiname, puoselėjame ir dėkojame.

Šiandien sakome ačiū advokatei Kristinai Pralgauskaitei, dirbančiai Klaipėdoje.

Uostamiestis yra ypatinga vieta prekybos žmonėmis žemėlapyje.

Čia sutinkame šio sunkaus nusikaltimo didelę formų įvairovę – yra ir išnaudojimo prostitucijai, vergiško darbo atvejų, organizuojamas priverstinis nusikaltimų darymas, fiktyvios santuokos su trečiojo pasaulio šalių vyrais.

Nukentėjusieji yra smarkiai traumuoti, neretai ant pagalbą teikiančių darbuotojų išliejantys visą savo pyktį, neviltį, patirtas nuoskaudas.

Tad ačiū Jums, advokate Kristina, už kantrybę, atkaklumą, neblėstantį ryžtą siekti teisingumo nukentėjusiems!

Baisu, kai seksualinių nusikaltėlių aukomis tampa vaikai.

Tačiau tenka pagalbą teikti ir seksualinę prievartą patyrusioms senolėms.

Šie atvejai taip pat atskleidžia nerangią savivaldos sistemą, silpnai pasiruošusią veikti čia ir dabar.

Bandome suprasti, kas ir kodėl įvyko atokiame vienkiemyje Aukštaitijoje, kai į 9 dešimtį įkopusi močiutė savo namuose buvo užpulta, sumušta ir ilgai prievartauta nė dvidešimties neturinčio kaimyno.

Pradėjus gilintis, paaiškėja, kad ir prieš kelis metus šis “kvailelis” – taip jį apibūdino vietiniai – bandė brautis pas tą pačią vienišą moterį.

Tai ar sunerimote, ėmėtės tada kokių apsaugos priemonių? – klausiame vietinės valdžiukės.

Ne. O ko reikėjo imtis?

Tai dabar, jau po įvykių, ką darysite, juk auka negali pati pasirūpinti savo saugumu?

Nu reiks pasvarstyti.

O ką svarsto prokurorė, paleisdama iš suėmimo įtariamąjį namo ir nepranešdama apie tai nukentėjusiai moteriai – taip pat sunku pasakyti.

Atsiprašome, šiek tiek žinome, ką galvoja nusikaltimo tyrimui vadovaujanti pareigūnė – “jei įtariamasis pažeis nurodymą nesiartinti prie nukentėjusios, galvosime apie kardomųjų priemonių pakeitimą”.

Štai tokios istorijos mūsų šalyje, tokia prievartos aukų bejėgiška situacija.

Kas yra lankęsis pastate, esančiame Vytauto pr. 91 Kaune, žino, kokia tai yra ypatinga vieta.

1932 m. statinys, ilgus dešimtmečius buvęs KGB rūmais, kur buvo kalinami, tardomi ir kankinami sovietiniam režimui priešinęsi asmenys.

Šiandien čia yra Kauno apskrities policijos pagrindinė buveinė.

Jei atvirai, tai nuoširdžiai nesuprantame, kaip galima tokiose sąlygose dirbti – tamsu, ankšta, skylės grindyse, dvokiantys san. mazgai.

O juk eina kalba apie geriausius šalies kriminalistus, kurie darbe gyvena ištisomis paromis.

Apklausos? Vos ne sėdint vieni kitiems ant kelių, tokių, atsiprašant, kabinetų ir tokių, atsiprašant, baldų, nepamatysite nei bankuose, nei advokatų ar notarų kontorose.

Gėda yra taip elgtis su žmonėmis, kurie negali skųstis, gėda vis žadėti kažkokias oro pilis.

Žadėtojai, patys nė savaitės neištvertumėte sąlygose, į kurias dešimtmečiams įmetėte pareigūnus Kaune.

Kol šalies aukščiausi politikai kalba apie moterų prostitucijoje “blogą, amoralų elgesį”, suteneriai organizuoja savo niekingus “versliukus”.

Kauno apylinkės teismas nuteisė 9 mėnesiams nelaisvės sutenerį, prisipažinusį, jog “ieškojo mergaičių”, t.y. moterų prostitucijoje, pas kurias ateidavo kaip sekso pirkėjas, vėliau, gąsdindamas fiziniu susidorojimu, priversdavo jas atiduoti dalį gautų pinigų.

Kartu su šiuo “profesionalu” darbavosi ir kiek neįprasta figūra sąvadautojų pasaulyje – kaunietis ugniagesys gelbėtojas, už pavyzdingą darbą net apdovanotas ugniagesio žvaigžde.

Vyrai kasdieną aplankydavo savo nusižiūrėtas aukas, teigdami, jog renka mokestį už apsaugą, neva “daug čia kas užpuldinėja mergaites, atiminėja jų pinigus”.

Ir teismo salėje nuolat girdėjome, kad “pinigus jos pačios mums atiduodavo, taip sakant, savo noru”.

“Ant ko dirbi?” – būdavo pirmas klausimas, moteriai pravėrus duris. “Tai va, žinok, dabar – ant mūsų”.

Klausantis apie masažo salonus, butus, gerai sutvarkytą “klientų” pristatymą, užsieniečių moterų permetimą į “pelningus taškus”, šiaušiasi plaukai – prostitucija Kauno mieste užtikrintai klesti.

Bet ar dėl “amoralių” moterų?

Ar jau pažiūrėjote filmą “Olegas”?

Mes šį kūrinį vadiname klasika, mūsų regione taip darbinis išnaudojimas dar nebuvo atvaizduotas.

Dalinamės viena iš filmo recenzijų, katalikų kunigo pamatytomis prasmėmis:

Galvojame, kad šiandien Lietuvoje nėra nei vieno dvasininko, kuris ne apie avinėlio perpjautos gerklės grožį pasakotų, o kibtų į atlapus išnaudotojams ir juos dengiantiems veikėjams.

Tai, pasak autoriaus, tik socialinė tematika, nors ir aktuali.

Ar tikrai? Šioje socialinėje tematikoje vieni po kalnus džipais važinėja, leidžia prabangius meno albumus, kiti – nevykusių įstatymų padaryti beteisiais, svetimais, vergais, niekur neranda ramybės ir teisingumo.

Ko reikia, kad auksaburnių dvasininkų akys atsimerktų ir jie pamatytų šalia savęs kenčiantį žmogų?

Šakių priemiestyje, Girėnuose, apsilankėme jaunimo stovykloje, kur kalbėjome apie prekybos žmonėmis pavojus, išnaudojimą internete.

Čia lankomės kasmet, šiais metais mus vėl nustebino paauglių sąmoningumas, aktyvus klausymasis, buvome patikintos, jog jie tikrai “viską žino, nepriimtų nepažįstamų žmonių kvietimų ir pan.”

Reiktų nustoti šių stovyklų dalyvius vadinti “socialinės rizikos šeimų vaikais, sunkiai besiverčiančių šeimų vaikais”.

Šakiuose visą nusikaltimų prevenciją bendruomenėje ant savo pečių neša puiki pareigūnė Aušra Mockevičiūtė.

Kiekvieną kartą savęs klausiame – kaip vienas žmogus regione gali tiek daug padaryti?

Didžiuojamės pažintimi su šia pareigūne, esame tikros, kad ateis laikas ir šakiečiai pavadins ją savo miesto Garbės piliete.

Tik nelaukite dar 50 metų.

Atėję į ligoninę aplankyti grupinio prievartavimo auką, pamatėme moterį sudaužytu, ištinusiu veidu, sulaužyta nosimi ir juodomis mėlynėmis ant kūno.

Prievartautojai daug kartų teisti, nedirbantys, neturintys vidurinio išsilavinimo pusamžiai vyrai.

Vienas jų teisme kalbėjo: “man tai visai patiko, galėtume su ja dažniau susitikti”, “ji gulėjo be drabužių, nežinau, gal tingėjo rengtis”…

Kitą aršiai gynė žmona, parsivedusi “saviškį” namo tiesiai iš prievartavimo vietos, “abu dar surūkėme po cigaretę”…

Įvykis ir po jo sekęs bylinėjimasis aukos žodžiais “atėmė iš manęs viską – sveikatą, darbą, savigarbą, draugą”.

Tačiau ji atsilaikė teisme, kur turėjo iškęsti teisiamųjų ir jų advokatų neįtikėtiną spaudimą, vietomis prilygusį pakartotinam žeminimui, jai paskirto, bet taip ir nepasirodžiusio pirmose apklausose valstybės advokato cinizmą – reikėjo žemę su dangumi sumaišyti, kad išgauti jo “aš sergu, ieškokitės kito” – Panevėžio apylinkės teismas prievartautojams skyrė rimtas bausmes.

Gera naujiena šioje baisioje istorijoje yra Panevėžio krašte jau seniai egzistuojantis bekompromisinis moterų išnaudotojų ir prievartautojų persekiojimas tiek iš policijos, tiek iš prokuratūros ar teismo pusės.

Bet geriau, kad tokios tragedijos nenutiktų.

Ar atspėtumėte, kuriame regione per pastaruosius kelerius metus buvo daugiausiai prekybos vaikais aukų?

Vilniuje? Kaune? Klaipėdoje?

Ogi Šilutės rajone. Išimtinai mergaitės, išnaudotos čia pat.

Kalbant apie sex trafficking’ą dažniausiai įsivaizduojame baisius Londono ar Alikantės viešnamius, bet jei prekyba žmonėmis vyksta panosėje, tai ai…

Kodėl Šilutės rajonas – atsakymas ne vienas, bet, manome, pagrindinė priežastis yra savivaldos abejingumas, tarnybų nebendradarbiavimas tarpusavyje, paliekant neišmoktas skaudžias pamokas.

Kai vis dar svarbiau yra ne “kaip užkirsti tam kelią”, o “kas nutekino informaciją??”

O mus kankina amžinas klausimas – kaip galima taip gerai vaizduoti, jog vaikai mums rūpi, bet iš esmės nieko rimtesnio nepadarant dėl jų saugumo?

Prekybos vaikais aukos gauna pagalbą kartu su suaugusiais, nėra vaikų advokatų, nėra Seksualinių nusikaltėlių registro…

Filmas išrinktas geriausiu 2019 m. filmu Latvijoje, pristatytas Kanų kino festivalyje.

Šis filmas – tarsi dūris į širdį, absoliučiai visiems – tiriantiems prekybos žmonėmis nusikaltimus, padedantiems aukoms, gaminantiems ataskaitų kilogramus apie tai, kiek daug pasiekta kovoje su žmonių išnaudojimu, abejingiems praeiviams “mūsų tai neliečia”…

Ačiū bendrai latvių, lietuvių, belgų ir prancūzų komandai, sukūrusiai šį liudijimą, kuris kalba už taip ir nesugrįžusius vyrus ir moteris, niekada jau neprabilsiančius sūnus ir dukras.

Filmas atkeliavo į Lietuvą, labai kviečiame jį pasižiūrėti!