Author: admin

Autorius: Gintarė Bakunaitė

Panaikinti administracinę atsakomybę prostitutėms ir taikyti baudžiamąją sekso pirkėjams – tokius teisinio reguliavimo Lietuvoje pakeitimus siūlė keli Seimo nariai, tikėdamiesi sumažinti prekybos žmonėmis ir išnaudojimo mastą Lietuvoje. Vis dėlto Vyriausybė nusprendė, kad keisti įstatymų nereikia, esą tokie pokyčiai neigiamai atsilieptų visuomenės moralei, o netyčia suklydusiems ir seksualines paslaugas nusipirkusiems asmenims grėstų teistumas.
Įstatymo projektą rengę parlamentarai tokį Vyriausybės žingsnį vadina cinišku ir kaltina ją užsimerkiant ne tik prieš statistinius duomenis bei mokslinius tyrimus, bet ir apskritai ignoruojant vieną žiauriausių smurto formų.
Pirkėjai baudžiami 10 kartų rečiau

Ketvirtadienį Seime surengtoje spaudos konferencijoje Lietuvos socialdemokratų (LSDP) frakcijos narys, opozicijos lyderis Julius Sabatauskas stebėjosi ne tik neigiama Vyriausybės išvada dėl siūlomų baudžiamojo kodekso pataisų, bet ir tuo, kad valdantieji esamoje situacijoje neįžvelgė problemos.
„2017 m. nubausta 19 prostitucijos klientų, 2018 m. – 22, o pernai iki spalio 1 d. – 16. Sako, problemos tarsi ir nėra. Tačiau pažiūrėjus kitus skaičius, pagal administracinių nusižengimų kodeksą 2015 m. buvo nubausti 79 prostitucijos paslaugas teikę asmenys, 2016 m. – 114, 2017 m. – 245, 2018 m. – 194 ir pernai iki spalio mėnesio 167. Vien pernai iki spalio mėnesio prostitucijos teikėjų nubausta 10 kartų daugiau nei klientų“, – skaičius vardijo J. Sabatauskas.
Politikas teigė, kad tokia statistika tik rodo situacijos rimtumą. Anot jo, šiuo metu teisėsauga eina lengviausiu keliu ir baudžia seksualines paslaugas teikiančius asmenis, o klientams iš balos pavyksta išlipti sausiems.
„Labiausiai nustebino cinizmas netgi oficialiose pažymose ir Vyriausybės nutarime rašant, kad „atlygintinas naudojimasis savanoriškai teikiamomis prostitucijos paslaugomis objektyviai negali būti vertinamas kaip toks pavojingas veikimas“. (…) Žinote, toks įspūdis, kad prostitucijos klientų visiškai nėra, prostitucija besiverčiantys asmenys masiškai siūlosi, kaip ministras pasako, savanoriškai tą daro ir nėra įtraukiamų asmenų“, – Vyriausybės poziciją kritikavo J. Sabatauskas ir pridūrė, kad nuo įtraukimo į prostituciją kenčia ne tik suaugusieji, bet ir vaikai.
Šią jo įžvalgą konkrečiais duomenimis pagrindė Seimo savižudybių ir smurto prevencijos komisijos narė Dovilė Šakalienė: „75 proc. prostitucijoje esančių asmenų yra 13-25 m. amžiaus. Dauguma įtraukiami jaunesni negu 14 m. Abosliuti dauguma patiria fizinę, lytinę ar kitokią prievartą prieš tai.“
„Šios Vyriausybės cinizmas jau viršijo visas ribas. (…) Vyriausybė praktiškai nededa jokių pastangų tam, kad būtų išgyvendintas smurtas prieš moteris. Kas yra prostitucija? Tai yra žmogaus sudaiktinimas. Žmogaus naudojimasis kaip daiktu ir Vyriausybės nariai sako, kad tai yra normalu. Man atrodo, laikas persukti savo smegenis į kitą vektorių, kad būtų iš tikrųjų stota į žmogaus teisių gynimo poziciją“, – spaudos konferencijoje kalbėjo opozicijos lyderis.
J. Sabatauskas tikino, kad jei Lietuva ir toliau ignoruos visas smurto formas prieš moteris, labai stipriai atsiliks nuo „pažangiosios Europos. “
Ministras susirūpino netyčia suklydusiais
Kritikos Vyriausybei negailėjo ir viena įstatymo pataisų iniciatorių D. Šakalienė. Jos teigimu, visa Vyriausybė ir „konkretus teisingumo ministras“ akivaizdai ignoruoja smurto lyties pagrindu problemą Lietuvoje, nepaiso statistikos ir mokslinių tyrimų.
„Aš tik norėčiau paklausti, ar Statistikos departamentas kaltas dėl to, kad smurtas lyties pagrindu Lietuvoje egzistuoja? Jeigu kalbame apie smurtą artimoje aplinkoje, 8 iš 10 aukų yra moterys, o 90 proc. kaltinamųjų yra vyrai. Ar Statistikos departamentas kaltas, kad šiandien daugiau nei 90 proc. prostitucijoje išnaudojamų asmenų yra moterys ir mergaitės? Aš nelabai šioje vietoje suprantu Vyriausybės poziciją“, – problemos mastą rodančius duomenis vardijo D. Šakalienė.
Ji stebėjosi, kad teisingumo ministras Elvinas Jankevičius laikosi pozicijos, kad prostitucija netoleruotinas reiškinys ir jeigu prostitutės būtų nebaudžiamos, tai esą paneigtų visuomenėje nusistovėjusias vertybines nuostatas.
„Tačiau tuo pačiu (ministras – DELFI) labai užjaučia netyčia klaidą galimai padariusį vyrą, kuris netyčia įsigijo tokią paslaugą. Ir ar jis tikrai, kaip rašo (teisingumo ministras – DELFI), padaro tokį didelį nusikaltimą ir turėtų būti nubaustas? Pacituosiu: „siūlau pagalvoti apie jaunus žmones, kurie galbūt padarytų tokią klaidą ir nusipirktų tokias paslaugas. Kas jų lauktų? Teistumas? Ar tai toks sunkus ir pavojingas nusikaltimas, už kurį turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė?“, – E. Jankevičių citavo D. Šakalienė.
Parlamentarė priminė, kad būtent ši Vyriausybė jaunuolius, įsigijusius „marichuanos suktinę“, siunčia už grotų. D. Šakalienė pabrėžė, kad įstatymo pataisomis buvo siūloma seksualinių paslaugų pirkimą laikyti baudžiamuoju nusižengimu, už kurį būtų taikoma bauda, o maksimali bausmė galėtų būti 45 paros arešto.
„Šiuo metu žmogaus pirkimas lytinam pasinaudojimui ar išnaudojimui yra prilyginamas šuns kakučio nesurinkimui viešoje vietoje“, – piktinosi D. Šakalienė.
Prievartaujamos ir mušamos moterys bijo kreiptis pagalbos
Anot Seimo narės, pasaulyje 7 valstybės taiko vadinamąjį šiaurietišką modelį, kai baudžiami ne prostitucija besiverčiantys asmenys, o tokias paslaugas perkantys klientuai. D. Šakalienė stebėjosi, kad Vyriausybės išvadose nurodoma esą nėra duomenų, kad toks modelis duotų rezultatų.
„Prieš kelis mėnesius Švedijos Vyriausybės remtame ir organizuotame renginyje 20 m. kovoje su prostitucija dirbanti komisarė pateikė labai konkrečius duomenis, kaip pozityviai paveikė šio teisinio reguliavimo taikymas“, – kalbėjo D. Šakalienė.
Jos teigimu, nors teisingumo ministrui „skaičiai nelabai įdomūs“, tačiau įvairūs tyrimai liudija, kad nuo 94 iki 99 proc. prostitucijai išnaudojamų moterų patiria fizinį smurtą, du trečdaliai yra sunkiai sužalojamos, dvi iš trijų yra prievartaujamos, kas trečią kesinamasi nužudyti.
Pasak D. Šakalienės, po to, kai Kanada įsivedė sistemą, pagal kurią baudžiami sekso pirkėjai, o ne prostitutės, moterys dažniau pradėjo kreiptis į teisėsaugą ir pranešti apie prieš jas daromus nusikaltimus.
Anot Seimo narės, Lietuvoje yra priešingai, seksualines paslaugas teikiančios moterys net ir patyrusios fizinį smurtą, išprievartatutos ar apiplėštos bijo kreiptis į pareigūnus, nes žino, kad pirmiausiai bus nubaustos pačios.
Be to, pabrėžė D. Šakalienė, teikdama išvadas Vyriausybė nesikonsultavo su jokiais žmogaus teisių specialistais, tačiau pateiktoje Generalinės prokuratūros išvadoje toks teisinis reguliavimas įvertintas teigiamai.
„Labai džiaugiuosi, kad būtent mūsų teisėsauga parodė jautrumą, nes Generalinės prokuratūros išvadoje yra sakoma, kad atsisakymas bausti prostitucijoje išnaudojamus asmenis, iš kurių absoliuti dauguma yra mergaitės ir moterys, mažintų prostitucija besiverčiančių asmenų pažeidžiamumą, sudarytų jiems sąlygas efektyviau ginti savo teises nukentėjus nuo seksualinės prievartos ar kitų nusikalstamų veikų“, – citavo D. Šakalienė.
Prilygino gulinčio žmogaus suspardymui
Vyriausybės pateiktos išvados, spaudos konferincijoje tikino Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kritina Mišinienė, nuvylė ir pagalbą seksualiai išnaudojantiems žmonėms teikiančius praktikus.
„Ko gero, geriausias nematymo pavyzdys, kad šalia sumažėjusių į prostituciją įtraukiamų asmenų mastų Šiaurės šalyse pasikeitė ir mąstymas. Tai labai svarbus momentas, kad atsirado nuostata, jog negalima pirkti kito asmens. Statistikoje šitos nuostatos neatsispindi, bet jos tvyro ore, tvyro laikysenoje, tvyro požiūryje į kitą žmogų. Skaitydami tą tikrai apgailėtiną pažymą, (…) pasigedome tos nuostatos“, – teigė K. Mišinienė.
Pasak jos, labai klaidinga baudžiant išnaudojamus asmenis tikėtis išlaikyti visuomenės moralę. Specialistė teigė, jog žmonių išnaudojimo srityje dirba jau 19 m. ir yra įsitikinusi, kad baudos situacijos nekeičia, o tik dar labiau ją pablogina.
„Mes sutinkame moteris, kurios turi 10 tūkst. eurų skolos antstoliams, jos tų baudų nemoka. Norėdamos sumokėti tas baudas, jos dar giliau klimsta į prostituciją. Ir ne tik jos, bet kartu su savo vaikais jos tarsi yra įmūrijamos į prostitucijos subkultūrą“, – apie kylančias problemas kalbėjo K. Mišinienė.
Savo ruožtu Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė paparšė įsivaizduoti sunkiai sumuštą, ant žemės kraujo klane gulintį žmogų.
„Ateina asmuo, iš kurio tikimasi pagalbos, bet jis dar labiau ciniškai suspardo iki mirties ir surūko taikos pypkutę su pirminiu agresoriumi. Būtent taip buvo pasielgta vakar priimant štai tokias išvadas Vyriausybėje“, – kalbėjo M. Jankauskaitė.
Specialistė atkreipė dėmesį, kad įtraukimas į prostituciją yra viena žiauriausių smurto lyties pagrindu formų. Jos teigimu, tarp seksualiai išnaudojamų asmenų potrauminio streso tikimybė yra kur kas didesnė nei tarp tų, kurie pateko į tiesioginio karo įvykius.
„Mes taip pat žinome, kad, tarkime, lytinis išnaudojimas yra naudojamas kaip karo ginklas. Kodėl jis tra pasitelkiamas? Nes tai iš tikrųjų yra efektyvu. Tu išvarai žmogų ne tik iš namų, tu išvarai jį iš savo kūno, nes tam, kad pakęstum visą šitą elgesį su savimi, tu turi emociškai atsiriboti. Nes tai, kas vyksta su tavimi, yra nepakeliama“, – teigė M. Jankauskaitė.
Specialistė įsitikinusi, kad leidimas naudotis į prostituciją įtrauktais asmenimis yra tolygus leidimui „vykti karui“.
„Tai žiauri smurto forma dar ir todėl, kad mes susiduriame su besąlygišku aukų kaltinimu. Mes nuolat girdime – pačios to nori, pačios kaltos, kad į tai įsivėlė. Įdomu, kad šį argumentą mes girdime ir kai smurtaujama prieš vaikus – na jie neklauso, ir tada, kai kalbame apie smurtą artimoje aplinkoje, – jos pačios nepalieka smurtautojų. Taip kalba smurtautojai, mėgindami pateisinti savo elgesį prieš aukas, ir šiuos argumentus mes girdime iš ministrų kabineto“, – kalbėjo M. Jankauskaitė.
Teisingumo ministerija nepalaiko
DELFI primena, kad Vyriausybė trečiadienį pritarė, jog Lietuvoje ir toliau už vertimąsi prostitucija būtų baudžiami tuo užsiimantys asmenys.
Ministrų kabinetas trečiadienį svarstė keturių Seimo narių projektą, kuriuo siekiama panaikinti administracinę atsakomybę už vertimąsi prostitucija ir numatyti baudžiamąją atsakomybę sekso paslaugų pirkėjui.
Siūlomam projektui nepritarė Teisingumo ministerija, ji teigė, kad tokiu atveju prostitucija būtų pripažįstama „legalia ir visuotinai priimtina elgesio norma“.
Teisingumo ministras Elvinas Jankevičius teigė, kad tik Švedijoje, Prancūzijoje ir Airijoje už vertimąsi prostituciją nebaudžiama, o baudžiamas paslaugą perkantis asmuo.
„Neturime duomenų, kad ten būtų gerėjanti situacija ar kova su tomis paslaugomis sustiprėtų“, – sakė ministras.
Jis taip pat pridūrė, kad jeigu žmogus yra išnaudojamas arba pakliūva į vergiją, jam baudžiamoji atsakomybė nėra taikoma, „įsijungia“ visai kiti teisės aktai.
Šiuo metu už vertimąsi prostitucija taikoma administracinė atsakomybė – nuo 90 iki 140 eurų ir nuo 140 iki 300 eurų pakartotiniu atveju. Pagal projektą, prostitucija besiverčiantys asmenys nebūtų baudžiami, o asmuo, siekęs pasinaudoti arba pasinaudojęs šia paslauga, būtų laikomas padariusiu baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas bauda – nuo 750 iki 2500 eurų – arba areštu – nuo dešimt iki 45 parų. Dabar tokiam asmeniui numatyta administracinė atsakomybė – kaip ir vertimosi prostitucija atveju.
Teisingumo ministerija tvirtina, kad naujausi tarptautiniai moksliniai tyrimai rodo, kad įstatymų pakeitimai, susiję tik su seksualinių paslaugų pirkimo kriminalizavimu, nesumažino prostitucijos mastų. Anot jos, „atlygintinis naudojimasis savanoriškai teikiamomis prostitucijos paslaugomis objektyviai negali būti vertinamas kaip toks pavojingas veikimas, kurio teisinė apsauga būtų įmanoma tik kraštutinėmis baudžiamosios teisės priemonėmis“.
„Kriminalizavus atlygintinį naudojimąsi prostitucijos paslaugomis, atsakomybės taikymas už šio pobūdžio veiksmus taptų neadekvatus padarytų veiksmų pavojingumui“, – teigiama pažymoje.
Prie Šiaurės šalių reguliavimo modelio kovojant su prostitucija bei prekyba žmonėmis siūlo pereiti ir Europos Parlamentas, Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja.
Baudžiamąją atsakomybę ne už sekso paslaugų pardavimą, bet pirkimą pirmoji pasaulyje nustatė Švedija, vėliau ja pasekė kitos Šiaurės šalys.

Autorius: Gintarė Bakūnaitė

„(…) visuomenė susidarytų klaidingą požiūrį, kad prostitucija pripažįstama legalia ir visuotinai priimtina elgesio norma, o tai sukeltų visiškai priešingas pasekmes nei tos, kurių siekiama administracinės atsakomybės už vertimąsi prostitucija panaikinimu“, – teigiama ministerijos pažymoje Vyriausybei.
Ministrų kabinetas trečiadienį planuoja pateikti savo išvadą keturių Seimo narių projektui, kuriuo siekiama panaikinti administracinę atsakomybę už vertimąsi prostitucija ir numatyti baudžiamąją atsakomybę sekso paslaugų pirkėjui.
„Panaikinus administracinę atsakomybę nebūtų jokio teisinio pagrindo laikyti vertimąsi prostitucija neteisėta veikla, tačiau kartu tokių paslaugų teikimas nebūtų ir teisiškai sureguliuotas“, – pabrėžė ministerija.
Anot jos, kartu būtų paneigta visuomenėje nusistovėjusių vertybių sistema, pagal kurią prostitucija iki šiol laikyta dorovės normas pažeidžiančiu užsiėmimu ir yra netoleruotina.
Šiuo metu už vertimąsi prostitucija taikoma administracinė atsakomybė – nuo 90 iki 140 eurų ir nuo 140 iki 300 eurų pakartotiniu atveju.
Pagal projektą, prostitucija besiverčiantys asmenys nebūtų baudžiami, o asmuo, siekęs pasinaudoti arba pasinaudojęs šia paslauga, būtų laikomas padariusiu baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas bauda – nuo 750 iki 2500 eurų – arba areštu – nuo dešimt iki 45 parų.
Dabar tokiam asmeniui numatyta administracinė atsakomybė – kaip ir vertimosi prostitucija atveju.

Įstatymų pataisų rengėjai taip tikisi kovoti su prekyba žmonėmis, sumažinti prievartos ir smurto prieš šiuos asmenis mastą.
Tuo metu Teisingumo ministerija tvirtina, kad naujausi tarptautiniai moksliniai tyrimai rodo, kad įstatymų pakeitimai, susiję tik su seksualinių paslaugų pirkimo kriminalizavimu, nesumažino prostitucijos mastų.
“Ministerijos duomenimis, 2017 metais nubausta 19 prostitučių klientų, 2018 metais – 22, pernai iki spalio 1 dienos – 16 asmenų. Pakartotinai baustų asmenų arba nėra, arba jų vienetai per metus.”
Anot jos, „atlygintinis naudojimasis savanoriškai teikiamomis prostitucijos paslaugomis objektyviai negali būti vertinamas kaip toks pavojingas veikimas, kurio teisinė apsauga būtų įmanoma tik kraštutinėmis baudžiamosios teisės priemonėmis“.
„Kriminalizavus atlygintinį naudojimąsi prostitucijos paslaugomis, atsakomybės taikymas už šio pobūdžio veiksmus taptų neadekvatus padarytų veiksmų pavojingumui“, – teigiama pažymoje.

Ministerijos duomenimis, 2017 metais nubausta 19 prostitučių klientų, 2018 metais – 22, pernai iki spalio 1 dienos – 16 asmenų. Pakartotinai baustų asmenų arba nėra, arba jų vienetai per metus.
Seimas dar 2014 metais yra priėmęs tuometinės parlamentarės konservatorės Vincės Vaidevutės Margevičienės inicijuotą rezoliuciją, kuria siūlyta bausti seksualinių paslaugų pirkėjus, o ne prostitutes.
Rezoliucija siūlyta Vyriausybei parengti atitinkamas įstatymų pataisas, bet idėja taip ir nebuvo įgyvendinta.
Prie Šiaurės šalių reguliavimo modelio kovojant su prostitucija bei prekyba žmonėmis siūlo pereiti ir Europos Parlamentas, Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja.
Baudžiamąją atsakomybę ne už sekso paslaugų pardavimą, bet pirkimą pirmoji pasaulyje nustatė Švedija, vėliau ja pasekė kitos Šiaurės šalys.

Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, kurioje vadinamoji modernioji vergovė kelia susirūpinimą. Ryškiausia jos forma – prekyba žmonėmis. Specialistai tvirtina, kad Lietuvos pastangos prekybos žmonėmis srityje reikšmingos, tačiau galimai nukentėjusių nuo moderniosios vergovės tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje yra kur kas daugiau, nei skelbiama, todėl didelių pokyčių kol kas nebus.
Per pastarąjį dešimtmetį pastebimai išaugo prekyba žmonėmis Europos Sąjungos (ES) viduje. Tai rodo Europolo duomenys – per 70% prekybos žmonėmis aukų buvo būtent ES piliečiai. Nerimą kelią ir Lietuvos rodikliai – remiantis „Global Slavery Index“ 2018 metų duomenimis, Lietuvoje moderniojoje vergovėje „įkalinti“ apie 17 tūkst. žmonių, o pagal moderniosios vergovės rodiklius Europos ir Centrinės Azijos mastu Lietuva patenka į pirmąjį dešimtuką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Aurelijus Gutauskas 15min kalbėjo, jog sunku tiksliai nustatyti, kiek žmonių yra šiuolaikinės vergovės aukos, nes žmonių išnaudojimas slepiamas už kitų nusikalstamų veikų, tokių kaip prostitucija, nelegali migracija, nusikaltimai nuosavybei.
„Žmonės išnaudojami įvairiais būdais ir įtraukiami į kitokias neteisėtas veiklas, dėl to pasunkėja prekybos žmonėmis atvejų identifikavimas, jie nėra registruojami kaip tokie. Prekybos žmonėmis nacionalinių teisinių apibrėžimų skirtumai trukdo palyginti ir įvertinti bendras prekybos žmonėmis tendencijas ir naudojamus modelius visoje ES“, – komentavo A.Gutauskas.
Bene ryškiausias šiuolaikinės vergovės pavyzdys – prekyba žmonėmis. Pasak A.Gutausko, vergijos reiškinys moderniuoju periodu yra įgavęs keletą naujų pavidalų, tačiau išliko jos pagrindinis bruožas – žmogaus laisvės suvaržymas.
„Neretai vergovės aukos užverbuojamos, išvežamos arba apgyvendinamos jėga, prievarta ar apgaule, visaip išnaudojamos (taip pat ir seksualiai), verčiamos dirbti, teikti paslaugas, elgetauti, nusikalsti ar atiduoti vidaus organus. Prekyba žmonėmis yra žmogaus teisių pažeidimas ir nusikaltimas žmogaus laisvei, orumui ir vientisumui.
Nors visame pasaulyje prekyba žmonėmis yra pripažinta kaip nusikalstama ir nelegali veikla, tačiau tai tebėra viena sparčiausiai augančių organizuoto tarptautinio nusikalstamumo formų“, – aiškino LAT teisėjas.
Prostitutes ir „įsivežame“, ir „tiekiame“
Jo teigimu, Lietuvos rodikliai nerimą kelia dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, Lietuva yra šalis, ne tik eksportuojanti į prostituciją patekusias moteris į Vakarus, bet ir pati priimanti tokias moteris iš buvusių Sovietų Sąjungos (SSRS) respublikų.
Pasak A.Gutausko, nėra žinoma, kiek moterų kasmet yra išnaudojamos prostitucijai, nes šie procesai neatsispindi oficialioje statistikoje. Jis pažymi ir tai, jog prekyba žmonėmis yra neretai painiojama su žmonių kontrabanda, tačiau tai nėra tie patys procesai.
„Pastaruoju metu vis dažniau atskleidžiami išnaudojimo vergiškam darbui, nusikaltimams daryti, priverstinėms santuokoms atvejai. Bet prekyba žmonėmis nėra žmonių kontrabanda. Nors šie nusikalstamos veikos modeliai ir yra panašūs, tačiau tarp jų yra esminiai teisiniai skirtumai.
Visų pirma, asmenys, mokantys kontrabandininkui už nelegalų patekimą į šalį tai daro savarankiškai. Tuo metu prekybos žmonėmis atvejais aukos dažnai apgaudinėjamos arba naudojama prievarta jų atžvilgiu.
Be to, žmonių kontrabanda nebūtinai apima jų išnaudojimą ekonominiais tikslais. Lietuva dažniausiai tampa prekybos žmonėmis aukų kilmės šalimi, tačiau tam tikra prasme ir paskirties šalimi. Pagrindinės paskirties šalys buvo Vokietija, Lenkija, Nyderlandai ir Jungtinė Karalystė. Štai Lenkija yra viena iš pagrindinių tranzitinių šalių, per kurią gabenami asmenys“, – pabrėžia A.Gutauskas.
Veža nusikalsti

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė pažymi, kad pastaraisiais metais prostitucijos mastai tarsi mažėja, tačiau, jos teigimu, tai tikriausiai susiję su negebėjimu jos pamatyti, įtikinti aukas bendradarbiauti.
Pasak K.Mišinienės, labai pavojingas yra ir priverstinių nusikaltimų plitimas, kai jauni žmonės yra įtraukiami į gaujas, vagiančias, plėšiančias butus, prekybos centrus, prabangos prekių parduotuves užsienio šalyse.
„Neretai šių nusikaltimų organizatoriai saugiai „diriguoja“ iš tolo, o tik pradėjęs savo gyvenimą jaunimas ilgiems metams įklimpsta į nusikaltimų darymą, kovą su teisėsauga, nuolat yra įkalinami įvairiose šalyse.
Nerimą kelia tai, kad auga migrantų išnaudojimo atvejų Lietuvoje. Nors teisėsauga sunkiai tai kvalifikuoja kaip prekybą žmonėmis, tačiau atkaklesni, principingesni prokurorai jau yra inicijavę tokias bylas“, – komentuoja K.Mišinienė.
Nukenčia silpnesni

Pasak LAT teisėjo A.Gutausko, dažniausiai prekybos žmonėmis aukomis tampa pažeidžiami, priklausomybių kamuojami, blogos reputacijos žmonės. Tai gali būti ir labai jauni žmonės, ir turintys nelegalų ar nepastovų teisinį statusą šalyje, taip pat skurdžiai gyvenantys asmenys.
Aukomis gali tapti nėščios moterys, ligoti ar neįgalūs žmonės, stokojantys socialinių ryšių. Viena labiausiai didėjančių prekybos žmonėmis tendencijų Europos Sąjungoje yra ir prekyba vaikais.
„Žmogaus pažeidžiamumas – pagrindinis aspektas, dėl kurio žmonės tampa prekybos žmonėmis aukomis. Prekybos žmonėmis tinklai orientuojasi į palankių socialinių ir ekonominių sąlygų neturinčias šeimas, kurios yra priverstos skolintis, o vėliau skolų grąžinti nebegali. Tokiais atvejais vaikai atimami iš vaikų kaip skolos grąžinimas“, – aiškina A.Gutauskas.
Vis dėlto Lietuvos pastangos kovoje su prekyba žmonėmis išties vertinamos. Pasak A.Gutausko, Lietuva visiškai atitinka minimalius reikalavimus, būtinus kovai su prekyba žmonėmis – ji pateikiama kaip pavyzdys kitoms valstybėms dėl prekeiviams skiriamų bausmių.
Taip pat Lietuvos teisėsaugos institucijos aktyvios tarptautiniuose prekybos žmonėmis tyrimuose, Lietuvos teisėsaugos institucijų pareigūnai nuolat kelia kvalifikaciją šioje srityje ir geba atpažinti prekybos žmonėmis aukas.
Tačiau, pasak pašnekovo, vis dar per mažas dėmesys skiriamas aukų apsaugai, kol vyksta ikiteisminis tyrimas ir teisminiai procesai, taip pat pareigūnai ne visada sugeba atpažinti prekybos žmonėmis aukas. Apie 4 tūkstančius berniukų ir mergaičių, gyvenančių instituciniuose vaikų globos namuose, yra pažeidžiami ir gali tapti prekybos žmonėmis aukomis.
„Mane laiko uždarę, padėkite“
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė 15min pasakojo, kad į centrą dėl galimų prekybos žmonėmis atvejų dažniausiai kreipiasi Lietuvos ir užsienio policija, socialinės tarnybos, ambasados, kurios perduoda informaciją apie nukentėjusiuosius. Pasak jos, labai veiksmingas ir KOPŽI centro pagalbos numeris.
„Sulaukiame net skambučių iš „įvykio vietos“ – „mane laiko uždarę, esu Londone, padėkite“, „pabėgau nuo mane persekiojusių tautiečių Dubline, ką man toliau daryti?“
Per metus vidutiniškai padedame apie pusketvirto šimto asmenų, neskaitant jų šeimų narių, su kuriais irgi daug tenka dirbti. Nors esame šiuo metu didžiausią pagalbos tinklą turintis centras, tačiau šis pagalbą gavęs žmonių skaičius yra tikrai tik ledkalnio viršūnė – reiktų daugiau skyrių, darbuotojų, kad aukai nereikėtų važiuoti 200 kilometrų iki mūsų, kad kokybiškesnės pagalbos sulauktų visi jos norintys“, – kalba K.Mišinienė.
K.Mišinienė pastebi, kad moderniosios vergovės mažėjimo ženklų šiuo metu nėra nei Europoje, nei Lietuvoje. Pasak jos, dabar daugėja prekybos žmonėmis formų, jos sudėtingėja, nusikaltėliai yra lankstūs, gerai bendradarbiaujantys tarptautiniu mastu, sugebantys patraukti savo pusėn jiems reikalingus žmones bet kokiuose postuose.
Pašnekovė įsitikinusi, kad veiksmingiausias būdas nors kiek sustabdyti šią problemą yra tik kvalifikuotos teisinės pagalbos užtikrinimas ir apsaugos garantija.
„Šiandien Lietuvoje reikia ne ilgų pasisėdėjimų ministerijų kabinetuose, ne saldžių klipukų su neįvykdomais pažadais „visada kreipkis pagalbos, mes būtinai tau padėsime“, o drąsos imtis chroniškai nesprendžiamų, tikrai sudėtingų klausimų. Tai – kvalifikuotos teisinės pagalbos užtikrinimas nukentėjusiems, nusprendusiems liudyti prieš sutenerius ir prekeivius žmonėmis, apsaugos garantavimas viso ikiteisminio tyrimo ir bylai pasiekus teismą metu, aukų nukreipimas pagalbai nepriklausomai nuo to, ar „jų gaila“.
Daugumą šių klausimų Lietuva yra išsprendusi savo ataskaitose ES, būtų gerai dabar pereiti prie realybės“, – sako K.Mišinienė.

Autorius: Agnė Liubertaitė

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMM) priėmė precedento neturintį sprendimą – po net septynerius metus trukusių teisminių ginčų nutarė prisiimti atsakomybę už vaikų socializacijos centre tinkamai neprižiūrėtus paauglius, kai vienas jų seksualiai prievartavo du centre apgyvendintus berniukus. Ne tik prievartavo, bet ir tai dar nufilmavo, o įrašą ketino paviešinti internete.
Vilniaus regiono apylinkės teismas patvirtino taikos sutartį, kuria ŠMM dviem dabar jau pilnametystės sulaukusiems vaikinams sutiko sumokėti po 4 tūkstančius eurų neturtinės žalos atlyginimą už vaikų socializacijos centre padarytą skriaudą. Be to, ministerija sutiko padengti dalį bylinėjimosi išlaidų – nukentėjusiems vaikinams teisme atstovavo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) pasamdyti advokatai.
„Pirmą kartą šalies istorijoje nepilnamečių priežiūros įstaigos steigėja pripažino neužtikrinusi nuo jos visiškai priklausiusių globotinių saugumo ir sutiko atlyginti patirtą neturtinę žalą, – sakė centro vadovė Kristina Mišinienė. – Tam prireikė ilgų 7 metų. Per juos nukentėjusiems vaikinams teko dalyvauti nesibaigiančiuose teismų procesuose, mūsų centrui – ieškoti lėšų advokato paslaugoms nupirkti. Šiandien džiaugiamės ŠMM noru prisiimti kaltę dėl negebėjimo apsaugoti nepilnamečius nuo baisių išgyvenimų, tuo pačiu gerai suprantame, kad jei ne beprecedentinė 2019 m. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis dėl uždaro socializacijos centro atsakomybės prižiūrėti ten užrakintus vaikus – nelabai tas noras ir būtų atsiradęs.“ SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Pasak jos, „ar ši taip sunkiai vaikinų laimėta kova turės kokios nors įtakos ministerijai toliau formuojant panašių įstaigų veiklą – parodys laikas“.
Nukentėjusiesiems atstovavusio KOPŽI ir atsakovu patrauktos ŠMM bylą išnagrinėjęs teismas pripažino, kad dėl vaikų socializacijos centre įvykdyto nusikaltimo nukentėjusieji „patyrė ne bet kokią, o žymią neturtinę žalą, kuri pasireiškė dėl patirto emocinio šoko, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų ir rūpesčių dėl ikiteisminio tyrimo ir po to kilusios pasekmės – pyktis, baimė, gėda, įtampa net ir praėjus pakankamai ilgam laikotarpiui po nusikaltimo įvykdymo dienos.“
Ši istorija, dėl kurios ŠMM prisiėmė atsakomybę, įvyko dabar jau likviduotame vaikų socializacijos centre „Širvėna“. Gyvenimas šiame centre, kuriame buvo prižiūrimi įvairių elgesio sutrikimų turintys vaikai, prilygo įkalinimui kalėjime – čia galiojo ne tik griežta tvarka, kuriai turėjo paklusti apsiginti negalintys paaugliai, bet ir buvo laikomasi nerašytų taisyklių. Lyg suaugusiųjų zonoje – paaugliai buvo susiskirstę į kastas ir silpnesnius bandė perauklėti savomis priemonėmis. Kartais – net sunkiai protu suvokiamomis priemonėmis.
Tai, kas įvyko vaikų socializacijos centre „Širvėna“, dviem dabar jau pilnametystės sulaukusiems vaikinams įstrigs ilgam. O gal net visam gyvenimui – „vierchu“ (aukštesniuoju pagal kriminalinės subkultūros statusą) save laikęs jau ne kartą teistas Modestas Belanovas jaunesnius berniukus kitų nepilnamečių akivaizdoje vertė tarpusavyje lytiškai santykiauti, o visa tai nufilmavo – net ketino įrašą paviešinti internete.
Šioms patyčioms kelią turėjo užkirsti socializacijos centro auklėtojai, tačiau paaiškėjo, kad šie į savo auklėtinius žiūrėjo pro pirštus, o tądien, kai M. Belanovas surengė viešas patyčias, čia dirbo tik vienas auklėtojas. Ir tas nežinia kur buvo.
Kas privalo atsakyti už tai, kad nebuvo užtikrintas nuskriaustų nepilnamečių saugumas, surengtos įžūlios patyčios ir įvykdytas visam gyvenimui į atmintį įstrigsiantis nusikaltimas? Nukentėjusieji visą laiką tvirtino, kad dėl to atsakomybę turi prisiimti ne tik patyčias surengęs M. Belanovas, bet ir vaikų socializacijos centras, bet ilgą laiką ŠMM kratėsi atsakomybės ir aiškino, kad „Širvėna“ tebuvo tiktai ugdymo įstaiga, todėl jai turėtų būti taikomi tik ugdymo įstaigoms keliami reikalavimai, ir kad, atsižvelgiant į šiuos reikalavimus, jis negalėjo turėti pareigos apsaugoti nukentėjusiuosius nepilnamečius nuo jiems padaryto nusikaltimo.
Tokiai pozicijai buvo pritarę dviejų teismų instancijų teisėjai, nagrinėję nukentėjusiųjų nepilnamečių socializacijos centrui iškeltą bylą dėl patirtos žalos atlyginimo. Bet situacija pasikeitė po galutinius ir neskundžiamus sprendimus priimančio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikto išaiškinimo – nukentėjusiesiems atstovaujančio KOPŽI kasacinį skundą išnagrinėję teisėjai paskelbė, kad socializacijos centras privalėjo apsaugoti vaikus nuo kitų auklėtinių panaudoto smurto, o kadangi šios pareigos neįvykdė, dabar privalo ne tik prisiimti atsakomybę, bet ir atlyginti padarytą žalą.
„Centras negali užtikrinti, jog jo patalpose nebūtų padaroma nusikalstamų veikų, tačiau tai nereiškia, jog jis neturi pareigos pagal savo kompetenciją imtis visų būtinų priemonių tam išvengti, – nurodė teisėjų kolegija. – Pažymėtina, kad tokios priemonės turi būti pagrįstos atsižvelgiant į centro veiklos ir jame gyvenančių vaikų ypatumus, būtent į tai, kad centre vienu metu gyvena įvairių elgesio problemų turintys vaikai, šių problemų pobūdis ir su jomis susijęs pavojus (be kita ko, prievartos, nukreiptos į kitus vaikus) galimai nevienodas, kai kurie vaikai turi tam tikrą kriminalinę praeitį, teistumų, patirties, susijusios su įkalinimo įstaigų subkultūra, jai būdingu prievartos, neformalios hierarchijos taikymu, kiti vaikai tokios praeities neturi; kai kurie vaikai (be kita ko, ir ieškovai šioje civilinėje byloje) turi specialiųjų poreikių (pavyzdžiui, tam tikrų psichikos sutrikimų), kurie gali lemti pažeidžiamumą ir konfliktus su kitais; kt.“
Anksčiau dviejų Vilniaus teismų priimtus sprendimus panaikinęs Aukščiausiasis Teismas centre išniekintų nukentėjusiųjų vaikinų iškeltą bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Bet jam nereikėjo bylos nagrinėti iš naujo ir dar kartą apklausinėti seksualiai prievartautų vaikų – ŠMM pasiūlė sudaryti taikų susitarimą ir nukentėjusiesiems atlyginti padarytą žalą.
Realybė, kuri šokiruoja
Biržų rajone esančiam vaikų socializacijos centrui „Širvėna“ bylą dėl žalos atlyginimo iškėlė dabar jau pilnametystės sulaukę jaunuoliai teismo prašė priteisti po 15 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimą. Šią sumą solidariai nukentėjusieji prašė priteisti ne tik iš centro, bet ir iš vieno buvusio auklėtinio – dabar jau taip pat pilnamečio M. Belanovo. Beje, iš jo vienas nukentėjusiųjų taip pat papildomai prašė priteisti 8 tūkst. Eur.
Ieškovai buvo įsitikinę, kad socializacijos centro vadovai jiems neužtikrino saugios aplinkos, neužkirto kelio nusikaltimams, o priešingai – nusikalsti linkusiems paaugliams leido lavinti savo kriminalinius polinkius.
Šioje byloje ieškinį nukentėjusiaisiais pripažinti jaunuoliai pareiškė po įvykių, nutikusių dar 2013 m. liepą – vienas šešiolikmečių net vienuolika dienų buvo terorizuojamas kito auklėtinio M. Belanovo, kuris jį vertė perduoti pinigus „už stogą“. O liepos 25 d. pavakarę jis terorizuojamą nepilnametį ir kitą centro auklėtinį privertė kitų vaikų akivaizdoje masturbuotis, o paskui tarpusavyje atlikti seksualinius oralinio pobūdžio veiksmus. Ne kartą – duše ir kompiuterių klasėje.
Maža to, terorizuojamas vaikas dar tai turėjo ir nufilmuoti. Šį įrašą M. Belanovas ketino išplatinti internete. Laimei, nesuspėjo.
Apie tai, kad patyrė prievartą, vienas nepilnamečių socializacijos centro auklėtojai išdrįso papasakoti tik kitos dienos rytą – atėjęs į jos kabinetą šešiolikmetis pasakė, kad nori pasikalbėti.
„Jis buvo susijaudinęs, jautėsi nepatogiai, o kai papasakojo, kas nutiko, sakė, kad bijojo kreiptis pagalbos, nes jam grasino, sakė, jog bus sudaužytas, bijojo vaikų keršto“, – policijai yra nurodžiusi viena socializacijos centro auklėtoja.
Pasak jos, iš dviejų auklėtinių pasityčiojęs M. Belanovas tądien buvo uždarytas į vadinamąjį apmąstymų kambarį – čia jis pasiprašė pats. O kai auklėtoja norėjo su juo pasikalbėti apie išvakarėse nutikusius įvykius, jaunuolis sutiko kalbėti tik su sąlyga – kad visada gyvens apmąstymų kambaryje.
„Šią sąlygą užtikrinau ir jis tada patvirtino, kad tai yra tiesa, ką sakė vienas nukentėjusiųjų“, – teigė auklėtoja.
Apie tai, kas įvyko centre, pedagogė informavo tuo metu atostogaujančią direktorę – buvo priimtas sprendimas apie įvykį pranešti ne tik vaiko teisių tarnyboms, bet ir policijai. Dėl šio įvykio policijoje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o vėliau M. Belanovas nuteistas – jam skirta 3 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vienas vaikų socializacijos centro „Širvėna“ darbuotojų, nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, sakė, kad dėl šio įvykio ŠMM buvo atlikusi tyrimą, tačiau, kaip pažymėjo tuometė centro direktorė Laima Vaičienė, dėl to niekas nebuvo nubaustas. Vis dėlto, jokių duomenų į bylą nebuvo pateikta.
Vaikų socializacijos centro vadovybė nesutiko su buvusių auklėtinių jiems iškeltoje byloje pareikštais reikalavimais. „Manau, kad ieškinys centrui, kaip įstaigai, yra visiškai nepagrįstas, – anksčiau sakė L. Vaičienė. – Mano nuomone, už tai turi atsakyti tas, kas padarė nusikaltimą, o centras savo funkcijas atliko tinkamai.“
Pasak direktorės, baudžiamojoje byloje buvo užfiksuotas „tik vienas epizodas“, kai vaikai patyrė seksualinę prievartą. „Nebuvo nustatyta, kad tai tęsėsi ilgą laiką – tai buvo vienkartinis atvejis, – sakė L. Vaičienė. – Patikėkite, niekas šioje situacijoje nesijaučia gerai.“
Anksčiau bylą nagrinėję teisėjai palaikė centro vadovę ir dabar jau panaikintuose sprendimuose konstatavo, kad centras dėjo pakankamas pastangas prižiūrėti ir auklėti nepilnamečius, todėl tinkamai vykdė savo pareigas, o nukentėjusieji esą neįrodė nei centro kaltės, nei neteisėtų veiksmų, todėl atsakomybė už padarytą žalą negalėjo būti taikyta. Be to, teisėjai pabrėžė, kad nusikalstami veiksmai buvo atlikti vonios kambario patalpose, kurias stebėti vaizdo kameromis draudžia Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, o klasėje tuo metu auklėtojo nebuvo, vienas iš vaikų saugojo duris, kad niekas neįeitų ir kad jis galėtų įspėti apie ateinantį auklėtoją.
„Fiziškai neįmanoma užtikrinti, kad vienas suaugęs asmuo būtinai būtų su kiekvienu auklėtiniu, jį matytų ir prižiūrėtų“, – nurodė apylinkės ir apygardos teismų teisėjai. Jie taip pat pabrėžė, kad tuo metu, kai veikė centras, jame buvo vykdomos įvairios auklėjamojo pobūdžio priemonės, organizuotas vaikų užimtumas ir pozityvus ugdymas. Tačiau, kaip pažymima panaikintame sprendime, centras „turi pareigą tinkamai priemones vykdyti, bet neturi pareigos besąlygiškai jomis pasiekti konkretų rezultatą.“
„Centro tikslas – jame gyvenančių auklėtinių tinkamas ugdymas, pozityvus jų asmeninių savybių keitimas, tai yra tęstinis, ilgai trunkantis procesas, kurio rezultatas priklauso ir nuo paties auklėtinio, jo ankstesnių patirčių, – pažymėjo teismas. – M. Belanovo elgesį buvo bandoma koreguoti tiek skatinant už teigiamus pokyčius, tiek taikant nuobaudas už prasižengimus, tačiau jis negalėjo būti izoliuotas nuo kitų auklėtinių, nes centre auklėtiniai gyvena bendrai, grupėmis dalyvauja užsiėmimuose, jie nėra ir negali būti visiškai atskirti vienas nuo kito, nes tai yra jų auklėjimo (socializacijos) dalis.“
Vis dėlto, teismai pripažino, kad nusikalstamais veiksmais buvo pažeistos teisės ginamos esminės vertybės – pirmiausiai nukentėjusiųjų seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas, o kartu ir jų fizinis bei psichinis neliečiamumas, todėl žalą teismas priteisė tik iš M. Belanovo: vienam nukentėjusiųjų buvo priteisti 4 tūkst. eurų, o kitam – 3 tūkst.
Bet šių pinigų M. Belanovas neturi ir nukentėjusiesiems iki šiol nesumokėjo. Kadangi „Širvėnos“ atžvilgiu ieškinys buvo atmestas, teisybės ieškoję nukentėjusieji jaunuoliai sulaukė sąskaitos – bylą nagrinėję teisėjai iš jų socializacijos centro naudai priteisė beveik tūkstantį eurų atsiėjusių bylinėjimosi išlaidų.
Tačiau šių pinigų nukentėjusiesiems nereikės mokėti – Aukščiausiasis Teismas savo sprendime nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) Strasbūre taiko visiškai kitokią praktiką nei priėmė Vilniaus teismai. Anot Strasbūro teisėjų, „valstybė, veikdama per mokymo institucijas (įstaigas), turi prisiimti atsakomybę už jai patikėtus vaikus“.
„EŽTT sprendimuose nuosekliai pabrėžiamas esminis mokymo institucijų vaidmuo bei kartu pozityvioji pareiga apsaugoti mokinių sveikatą ir gerovę, atsižvelgiant į jų ypatingą pažeidžiamumą dėl amžiaus ir tai, jog jie yra atitinkamos mokymo įstaigos žinioje (jos kontroliuojami)“, – kasacinės instancijos teismo teisėjų teigimu, mokymo įstaigai patikėta užduotis suponuoja svarbiausią pareigą prižiūrėti mokinių saugumą siekiant apsaugoti juos nuo visų formų prievartos, kurios aukomis jie gali tapti būdami šios įstaigos priežiūroje.
„Nors negalima būtų tikėtis, kad mokymo įstaigos darbuotojai galėtų nuolat prižiūrėti kiekvieną mokinį, siekiant nedelsiant reaguoti į neprognozuojamą elgesį, tam tikri mokinių judėjimo atvejai labiau negu kiti reikalauja sustiprinti priežiūrą“, – sprendime pažymima, kad „Širvėnos“ centras iš esmės turi ne tik vaikų mokymo (švietimo, ugdymo), bet kartu ir laisvės atėmimo įstaigos požymių.
Kasacinis teismas nesutiko su „Širvėnos“ teiginiais, kad jam turėtų būti taikomi tik ugdymo įstaigoms keliami reikalavimai, todėl jis negalėjo turėti pareigos apsaugoti nukentėjusiuosius nuo jiems padaryto nusikaltimo – teismo teigimu, centras yra specifinė ugdymo įstaiga – speciali auklėjimo ir drausmės įstaiga.
„Vaikai socializacijos centro žinioje bei priežiūroje yra nuolatos: jie centro teritorijoje yra ugdomi, taip pat joje gyvena, – nurodė teismas. – Vaikams nesuteikiama teisė ir laisvė išeiti iš šios įstaigos kada panorėjus; išvykus atostogų, informuojama, be kita ko, policija; savavališkai pasišalinus, vykdoma paieška; gyvendami įstaigoje, vaikai privalo laikytis specifinio režimo, jiems taikomi tam tikri apribojimai ir drausminės priemonės. Dėl to vaikų socializacijos centrui turi būti keliami ir atitinkami vaikų teisių apsaugos reikalavimai.“
Sprendime taip pat atkreipiamas dėmesys į Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, kuri įpareigoja valstybes užtikrinti, kad nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių, o Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja Nepriklausomų ekspertų ataskaitoje yra nurodžiusi, kad itin didelė tokio elgesio rizika vaikams kyla įstaigose, kuriose teismo ar administracinių institucijų sprendimu suvaržoma jų laisvė.
„Į vaikų socializacijos centrą yra priimami nuo 14 iki 18 metų vaikai, kuriems savivaldybės administracijos direktorius, gavęs teismo leidimą, yra paskyręs vaiko vidutinės priežiūros priemonę arba teismas Baudžiamojo kodekso nustatytais atvejais yra paskyręs auklėjamojo poveikio priemonę – atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą“, – teismas nurodė, kad į socializacijos centrą patenka tiek padarę nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą, tiek ir tokių veikų nepadarę vaikai, kurių elgesys daro žalą ar kelia pavojų jiems patiems ar aplinkiniams, ar kurie nuolat nesimoko ar nelanko mokyklos.
„Taigi vaikų socializacijos centre esantiems vaikams yra siekiama užtikrinti ne tik pagrindinį ugdymą, bet ir suteikti psichologinę, specialiąją pedagoginę ir kitą būtiną pagalbą tam, kad jie per trumpą laiką persiauklėtų ir pasirengtų savarankiškai gyventi kasdienį gyvenimą“, – teisėjų teigimu, socializacijos centruose yra siekiama koreguoti vaiko elgesį, siekti teigiamų jo elgesio pokyčių, todėl vaikai turi būti nuolat užimti, koreguojant jų elgesį turi būti stengiamasi neutralizuoti negatyvią vaikų patirtį, iš jų bendravimo šalinti kriminalinės subkultūros elementus (kriminalinę leksiką ir pan.), tokio pobūdžio elgesį, ritualus.
Anot kasacinės instancijos teismo teisėjų, vaikų saugumo užtikrinimas yra vienas iš esminių reikalavimų, keliamų socializacijos centrui, todėl nukentėjusiųjų iškeltą bylą anksčiau nagrinėję teismai netinkamai aiškino centro priežiūros pareigų turinį.
„Iš tiesų pagal išdėstytas bylai aktualias civilinės atsakomybės ir EŽTT praktikos nuostatas priežiūros pareiga užtikrinant vaikų saugumą reiškia ne besąlygišką rezultato (centre gyvenantys vaikai nedaro nusikalstamų veikų, be kita ko, vienas kitam) reikalavimą, o reikalavimą pagal įstaigos kompetenciją imtis visų pagrįstų priemonių, kad būtų užkirstas kelias tokiam pavojui, – nurodė Aukščiausiasis Teismas. – Centras negali užtikrinti, jog jo patalpose nebūtų padaroma nusikalstamų veikų, tačiau tai nereiškia, jog jis neturi pareigos pagal savo kompetenciją imtis visų būtinų priemonių tam išvengti.
Pažymėtina, kad tokios priemonės turi būti pagrįstos atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus centro veiklos ir jame gyvenančių vaikų ypatumus, būtent į tai, kad centre vienu metu gyvena įvairių elgesio problemų turintys vaikai, šių problemų pobūdis ir su jomis susijęs pavojus (be kita ko, prievartos, nukreiptos į kitus vaikus) galimai nevienodas, kai kurie vaikai turi tam tikrą kriminalinę praeitį, teistumų, patirties, susijusios su įkalinimo įstaigų subkultūra, jai būdingu prievartos, neformalios hierarchijos taikymu, kiti vaikai tokios praeities neturi; kai kurie vaikai (be kita ko, ir ieškovai šioje civilinėje byloje) turi specialiųjų poreikių (pavyzdžiui, tam tikrų psichikos sutrikimų), kurie gali lemti pažeidžiamumą ir konfliktus su kitais; kt.“
Konstitucijos galia
Išanalizavęs bylos duomenis teismas pabrėžė, kad nusikalstamos veikos padarymo dieną centre grupėje buvo 14 vaikų, nors nuolatinėje grupėje gali būti 3–8 vaikai, be to, šiai grupei prižiūrėti buvo paskirtas tik vienas auklėtojas, centro teritorijoje buvo sargas: „Visi vaikai, neatsižvelgiant į jų individualias savybes, t. y. vaiko amžių, fizines ir psichines savybes, ir atvykimo laiką, centre buvo paskirti į vieną grupę pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.“
Be to, teismas pažymėjo, kad negalima teigti, jog centre įrengtomis vaizdo kameromis buvo užtikrinamas vaikų saugumas realiu laiku – vaizdo įrašai būdavo peržiūrimi tik įvykus kokiam nors įvykiui.
„Vienas iš nusikalstamos veikos epizodų įvyko klasėje, bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, kodėl ši klasė vasaros atostogų metu buvo atrakinta ir palikta be mokytojo ar auklėtojo priežiūros, ar pagal centre galiojančią tvarką vaikai galėjo bet kada patys užeiti į šią klasę, naudotis internetu be mokytojų, auklėtojų ar kitų specialistų priežiūros“, – pabrėžė Aukščiausiasis Teismas.
Kitas nusikalstamos veikos epizodas vyko vonios kambaryje – pagal baudžiamosios bylos duomenis matyti, kad čia lankymasis buvo kontroliuojamas ir į jį buvo galima eiti tik tam tikromis nustatytomis valandomis, o vasaros metu – dažniau.
„Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino ir nevertino, dėl kokių priežasčių ėjimas buvo kontroliuojamas, ar vasaros metu vaikams buvo suteikiama teisė eiti be auklėtojo ar kito asmens priežiūros, kokia buvo įprasta ėjimo tvarka, ar šiuo atveju auklėtojas, davęs M. Belanovui raktus ir palikęs jį be priežiūros, elgėsi tinkamai, pagal nustatytą ar įprastą tvarką“, – teismas pabrėžė, kad teismai taip pat nesiaiškino, ar už visą vaikų grupę atsakyti turėjęs auklėtojas tinkamai prižiūrėjo savo grupės vaikus, užtikrino jų užimtumą.

Be to, teismas nurodė išsiaiškinti, ar po ŠMM atlikto tyrimo nebuvo skirtos nuobaudos centro darbuotojams.
„Byloje ieškovų prašoma priteisti neturtinė žala dėl vaikų socializacijos centre kito nepilnamečio padarytos nusikalstamos veikos atsirado galiojant Konstitucijai, todėl šioje byloje yra konstatuojama ieškovų teisė į neturtinės žalos atlyginimą remiantis tiesiogiai Konstitucija ir atsižvelgiant į Konvencijos reikalavimus“, – nurodė kasacinis teismas.

Pagal VRM pateikiamą statistiką, kasmet Lietuvoje dingsta apie 1000 vaikų. Tie patys duomenys rodo, kad tais pačiais metais taip ir nesurandama 10-20 vaikų. Iš skaičių atrodytų, kad tokiu atveju per penkerius metus Lietuvoje taip ir nerasta buvo 100 vaikų, tačiau Vaiko teisių apsaugos kontrolierė pateikia visai kitokius duomenis – jos žiniomis, iki šiol ieškoma 21 vaiko.
Duomenų, kiek tiksliai per penkerius metus vaikų Lietuvoje taip ir nebuvo surasta, Policijos departamentas DELFI kol kas nepateikė. Anot Seimo narės Dovilė Šakalienės, pametami vaikai yra rimta šalies problema. Savo ruožtu Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė pabrėžia, kad dingę, neprižiūrimi ar iš namų nuolat bėgantys vaikai tampa lengvu grobiu nusikaltėliams.
„Tikrai atrodo paradoksalu, kai tokia maža valstybė, kurioje iš tikrųjų ne toks ir didelis vaikų skaičius, nesugeba susiskaičiuoti savo vaikų ir juos pameta. Tiesiog pražiūri. Mes gi nesame didžiulė valstybė, kurioje vienkiemiai vienas nuo kito nutolę šimtus kilometrų ir gali kažko nesužiūrėti. Net neįmanoma kokios nors teršiančios gamyklos pastatyti 20 km spinduliu nuo gyvenamųjų teritorijų, nes Lietuvoje net nėra tokių teritorijų. Reiškia, mes esame pakankamai tankiai apgyvendintas mažytis kraštas su nedaug vaikų“, – teigia D. Šakalienė.
Abejoja pateikiamais skaičiais
Kalbėdama apie taip ir nerandamus vaikus D. Šakalienė akcentavo komunikacijos problemą tarp skirtingų institucijų.
„Mano akimis žiūrint, yra dvi problemos. Viena, kaip visada, yra atsakomybės išsibarstymas, tarnybų darbo fragmentacija, kai tarnybos ne visada viena viena su kita pasidalina informacija. Kartais dėl to, kad nėra aiškaus algoritmo, nėra kažkokių aiškių nurodymų, ką ir kam jos privalo pranešti. Kartais tiesiog nėra tokio žmogiško aktyvumo. Tai yra, nėra proaktyvios pareigos pranešti apie tam tikrus pasikeitimus, kai, pavyzdžiui, kalbame apie šeimų, kuriose didelė socialinė rizika, nuolatinį judėjimą iš vieno rajono į kitą rajoną“, – problemą įvardijo ji.
Savo ruožtu KOPŽI vadovė Kristina Mišinienė įsitikinusi, kad nors teisėsaugos institucijos į vaikų dingimą ir reaguoja sparčiai, tačiau statistinius duomenis šalyje iki šiol bandoma pagražinti.
„Dingę vaikai, kaip, beje, ir suaugusieji, visada atskleidžia, kokioje parengtyje yra įvairios valstybės tarnybos, kaip veikia procedūros, kurių sukūrimui buvo pasitelktos nemažos lėšos. Šiandien, mano manymu, ne teisėsaugos parengtį turėtume kritiškiausiai vertinti, atvirkščiai, ji dažniausiai veikia greitai ir atsakingai. Silpnoji grandis vaikų teisių apsaugos ir socialinių tarnybų atsakingas bendradarbiavimas, dalinimasis informacija, nebijojimas sakyti tiesą, kokią turime situaciją vaikų globos įstaigose, rizikos grupių šeimose.
Ne vienerius metus bandome atkreipti dėmesį, jog valdininkai, slėpdami vaikų bėgimo iš namų, globos įstaigų faktus, užkasa į žemę tiksinčią bombą. „Čia tokie etatiniai bėgliai, vis tiek jie paskiau atsiranda, jie kitaip nemoka gyventi“- moja ranka didmiesčių savivaldybių atstovės. Ar gali būti palankesnė situacija visokio plauko nusikaltėliams? Jiems yra aišku, kad reikia taikytis į vaikus, kurie tarsi niekam nereikalingi“, – apgailestavo K. Mišinienė.
Jai antrino ir D. Šakalienė: „Vienas iš dingusių vaikų specifinių bruožų yra, kad dažniausiai tai yra vaikai iš riziką patiriančių šeimų, kuriems trūksta priežiūros, kuriems trūksta dėmesio. Jie tampa labai lengvu grobiu, labai lengvu taikiniu tiek suteneriams, tiek nusikaltėliams, kurie juos įtraukia į veiklas, pavyzdžiui, plėšimą. Trylikametis už tokį nusikaltimą kaip ir išvengia baudžiamosios atsakomybės, visą pelną pasiima asmuo, kuris yra pilnametis ir kuris tą vaiką išnaudojo. Dingusių vaikų klausimas atskleidžia labai plačią problemą.“
Dingusias mergaites randa sekso pirkėjų rankose
Pasak K. Mišinienės, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje yra buvęs ne vienas skaudus atvejis, kai dingę vaikai pakliūva į prekeivių žmonėmis rankas.
„Tiek mūsų centro, tiek kolegų iš užsienio praktikoje yra pasitaikę atvejų, kai laikytos dingusiomis mergaitės vėliau rastos viešnamiuose, butuose, kuriuose lankosi sekso pirkėjai, vaikų prievartautojai. Šalyje neturime tyrimų, kad įrodytume absoliutų prekybos vaikais ir dingusių vaikų ryšį, tačiau jis neabejotinai egzistuoja.
Tačiau pasikartosiu – šie atvejai tik atskleidžia mūsų nedarytus namų darbus, kai įvykiams atsitikus karštligiškai puolame ieškoti, kas už ką atsakingas, kodėl nėra prevencijos ir pan. Švietimo, socialinės globos sistema turi būti aktyvesnė, lankstesnė, siekiant užkirsti vaikų dingimui kelią. Jeigu tikimasi, kad pareigūnai su aktyvia visuomene ištikus bėdai „viską padarys iš savo pusės“, o mes tik stebėsime ir komentuosime, tai tik bėgsime iš paskos baisiems faktams“, – teigia pašnekovė.

Vis dėlto, specialistė teigimu, atvejai, kai nusikaltėliai vaiką pagrobia tiesiog gatvėje, reti ne tik jos darbo praktikoje, bet ir visame pasaulyje.
„Tikrai neturime daug duomenų apie išvežamus pagrobtus vaikus gatvėse, manau, tai labai išskirtiniai atvejai. Kaip minėjau, yra vaikų grupė, kurių nereikia grobti, jie įtraukiami ir išnaudojami pirmiausiai dėl to, kad suaugusieji jais laiku nepasirūpino, jie gali keliauti iš šalies į šalį vykdydami nusikaltimus, pardavinėjant ir jų kūnus. Suteneriai puikiai žino, jog yra sekso pirkėjų, dosniai mokančių už vaikų prievartavimą, vaikų pornografija taip pat yra labai paklausi visame pasaulyje, neišskiriant ir Lietuvos“, – apie situaciją kalba K. Mišinienė.
Vaikus parduoda ir patys tėvai
Paklausta, kaip dažnai vaikus, pakliuvusius į prekybos žmonėmis tinklą pavyksta surasti ir pargabenti į Lietuvą, K. Mišinienė teigė, kad tai priklauso ir nuo visuomenės, ir nuo policijos pareigūnų veiksmų aktyvumo.
„Prieš keletą metų teko tiesiogiai stebėti Didžiosios Britanijos pareigūnų veiksmus ieškant ir vaduojant nepilnametę iš Lietuvos. Ji buvo laikoma atokiame butelyje ir ten išnaudojama. Visam gyvenimui man įsiminė neapsakomas pareigūnų ryžtas“, – prisiminė specialistė.
Tačiau, anot jos, toli gražu ne visi tėvai puola greitai ieškoti savo dingusių atžalų: „Ten, kur suaugusieji paskendę alkoholyje, smurte, savo problemose, vaiko galima nepasigesti ir ilgesnį laiką. Turėjome atvejį, kai motina tvirtino, jog dukra yra pas močiutę kaime, o ši tuo metu jau buvo atvežta į mūsų centrą. Policija ją reido metu ištraukė iš prostitucijos didmiestyje, už poros šimtų kilometrų nuo gyvenamosios vietos“, – apie šokiruojančią darbo kasdienybę kalbėjo K. Mišinienė.
Savo ruožtu D. Šakalienė atkreipė dėmesį, kad ne visi prekybos žmonėmis aukomis tapę vaikai apskritai patenka į dingusių asmenų statistiką, tad nemaža dalis tikrojo šio problemos masto tiesiog lieka šešėlyje.
„Man ne kartą yra tekę šnekėti su KOPŽI centro darbuotojomis, kad buvo tiesiog unikalu, jog iš tam tikrų Lietuvos regionų vaikai pačių tėvų buvo parduodami vogimui arba elgetavimui užsienyje. Tie vaikai apskritai net nepakliūdavo į dingusių vaikų statistiką. Reiškia, kad mes ne tik turime dingusių vaikų, kurių neatrandame, mes kai kurių vaikų nesusiskaičiuojame, net nežinome, kad tie vaikai dingsta. Mūsų nevyriausybininkai apie tai sužinojo tik tada, kai su jais susiekė kitos šalies pareigūnai ir pasakė – žiūrėkit, mes turime lietuviukų vaikų, gal žinot iš kur jie?“ – vieną iš atvejų pasakojo parlamentarė.

Autorius: Žydrūnė Jankauskienė

Publikuota: 2020m. sausio 14d., laikraštis “Šilalės artojas”.