Author: admin

Šiaulių apygardos teismas išnarpliojo bylą, primenančią įtempto siužeto veiksmo filmą apie gyvus narkotikų konteinerius, vadinamuosius mulus – žmones, gabenančius narkotikus. Deja, tai nėra garsaus režisieriaus pastatyta kino juosta, o tikra istorija, sutelpanti į 120 baudžiamosios bylos puslapių.
Nuteisti du 35-erių ir 29-erių šiauliečiai bei 26-erių šilutiškė, verbavę žmones nelegaliam narkotikų gabenimui skrandžiuose ar lagaminuose. Bendrininkų grupė narkotikų gabenimu užsiėmė tarptautiniu mastu, kontroliavo visą procesą, o jei užverbuotieji nenorėdavo daryti nusikaltimo, prieš juos naudodavo smurtą – fizinį ir psichologinį.
Vienam nuteistųjų Vaidui Jakimavičiui paskirta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra. Žygimantui Chadzevičiui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų atvirojoje kolonijoje, 2018-ųjų gegužės 3 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams ir 617,35 eurų bauda.
Šilutiškei Agnei Bertulytei Panevėžio apygardos teismo 2018-ųjų spalio 3 d. nuosprendžiu paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, vėliau taikytas lygtinis paleidimas, paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
Į tinklą patekdavo sunkiai pragyvenantys
Tiriant baudžiamąją bylą paaiškėjo, jog nusikaltimo organizatoriai ieškodavo žmonių, kurie yra pažeidžiami, kurių materialinė ir socialinė padėtis itin prasta. Inesą (nukentėjusiųjų vardai pakeisti – aut. past.), bylos duomenimis, neteisėtam narkotinių, psichotropinių medžiagų įsigijimui, laikymui ir jų gabenimui nusikaltėliai užverbavo veikdami kartu su bendrininkais iš anksto susitarę.
Inesos, auginančios tris atžalas, piniginiai reikalai buvo prasti. Be to, jos sūnus buvo sulaikytas – reikėjo pinigų ne tik vaikų išlaikymui, bet ir advokatui. Nukentėjusiajai buvo užsakytas pasas – tai tik patvirtino įtarimus, kad ją buvo siekta išnaudoti nusikalstamai veiklai vykdyti.
Pagal tokią pačią schemą nusikaltėliai toliau tęsė veiklą verbuodami vis naujus asmenis. Į tinklą pateko ir sunkiai pragyvenantis Arvydas. Pagal nusikaltėlių suregztą planą Arvydas kartu su jau minėta nukentėjusiąja Inesa turėjo skristi į Bogotos miestą, Kolumbijoje.
Nuteistasis Žygimantas savo motinos name (pastarajai nieko neįtariant) apgyvendino Arvydą su Inesa, aprūpino reikalingais drabužiais, nupirko kelionės lagaminą, davė pinigų kelionės išlaidoms – ruošė nusikaltimui. Iš motinos namo Šiauliuose nugabeno nukentėjusiuosius į Vilniaus oro uostą, tačiau čia jo laukė akibrokštas – pora atsisakė vykdyti nusikaltimą ir neišskrido. Pasitarę abu nusprendė, kad tai per daug pavojinga, juolab kad Inesos namuose laukė maža dukrytė.
Tada prasidėjo šantažas: nusikaltėliai pripaišė tariamą 20 tūkst. eurų skolą, todėl įbaugintam, sumuštam Arvydui teko skristi į Nyderlandus „atidirbti“ už save ir Inesą. Buvo pagrasinta, jog namai gali sudegti – išlėkti į orą. Be to, nenorėjo, kad grupuotė gąsdintų Inesą ir jos vaikus, tad sutiko su iškeltomis sąlygomis.
Arvydas narkotikus turėdavo gabenti skrandyje, o maršrutas būdavo iš vienos Europos valstybės į kitą. Jis pasakojo, kad skrandyje į Italiją gabeno 78 vienetus įpakuotos narkotinės medžiagos, kurią prarijo.
Arvydas galėdavo praryti iki 120 kapsulių, tačiau už narkotikų pervežimą pinigų jam niekas nesumokėjo ir jokia skola nebuvo „nurašyta“. Per mėnesį nukentėjusysis galėdavo atlikti iki dviejų „reisų“ ir važinėdavo tik po Europą. Yra girdėjęs apie tai, jog kapsulės gali skrandyje „trūkti“, be to nuolat jautė baimę ir įtampą – bet kada galėjo būti suimtas. Atsisakyti vykdyti nurodymus – negalėjo. Todėl pateikė civilinį ieškinį, prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimo. Narkotikus yra tekę gabenti ir Arvydo broliui.
Pas brolį gyvenantis Arvydas dažnai laiką leisdavo pas Inesą – pastovios gyvenamosios vietos neturi. Kaip, beje, ir pastovaus darbo – kartais pakapoja malkas ar imasi kitų laikinų darbų. Pašalpos negauna taip pat. Turi du vaikus, kurie gyvena Airijoje su mama.
Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamasis Žygimantas kaltu neprisipažino, teigė esą nukentėjusiųjų nepažįsta, tik leido kelioms dienoms apsistoti nuomojamame name, pasirūpino svečiais, prašant draugui Vaidui, su kuriuo kartu sportuodavo.
Nepilnametės meilė nusiklatėliui išvirto į bendrininkavimą
Aikštėn iškyla ne tik bendrininkas Vaidas, bet ir kiti nusikaltėliai. Kaltinamoji Agnė savo kaltę pripažino iš dalies – su kitu bendrininku Dariumi susipažino būdama nepilnametė, tuo metu jai tebuvo keturiolika metų. Ketino su juo vykti pas savo motiną į Ispaniją. Tačiau, kaip vėliau sužinojo, Darius ją norėjo išvežti prostitucijai. Jų bendravimas nutrūko, nes byla tuomet pateko į teismą. Darius buvo kaltinamasis, o Agnė – nukentėjusioji. Vykstant teismo procesui Darius ją susirado, prašė pakeisti parodymus. Nuo to laiko jie pradėjo susitikinėti, o po to ir gyventi kartu.
Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu Agnė nurodė, kad žinojo, jog Darius ieško žmonių narkotinių medžiagų gabenimui, tačiau esą tik po to, kai pradėjo gyventi kartu. Artėjant nuosprendžiui Darius stipriai „užgėrė“. Būdamas girtas prasitarė apie žmones, kurie gabena narkotikus. Ji niekada nežinodavo į kokią šalį turės vykti žmonės ir gabenti narkotikus. Yra tik abstrakčiai girdėjusi, kad yra vykstama kažkur į Kolumbiją, Braziliją.
Su Inesa Agnė susipažino dar vaikystėje, kurį laiką ji buvo apsistojusi jų su Dariumi namuose, nukentėjusiosios atžvilgiu blogų ketinimų neva nebuvo, moterys gan artimai bendravo. Gyveno tame pačiame kaime, lankydavosi viena pas kitą svečiuose.
Narkotikų kartelis, vadeivų moterys, meilės ryšiai – viso to netrūksta Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje byloje. Agnė aiškino, jog dėl jauno amžiaus, meilės ir susižavėjimo Darius buvo ją užvaldęs, todėl ir vykdžiusi visus mylimojo, vėliau sutuoktinio nurodymus. Tiesa, kiek anksčiau Agnė jau buvo teista už moterų prekybą…
Vis dėl to, Agnė ilgainiui susivokė – po nusikalstamų veikų padarymo, už kurias buvo teisiama – iš esmės pakeitė savo gyvenimo būdą: išsituokė su sutuoktiniu Dariumi, kuris galėjo daryti jai neigiamą įtaką. Ji augina ir rūpinasi mažamete dukra, susirado gyvenimo draugą, dirba. Nuspręsta, kad didesnės trukmės laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali neigiamai paveikti kaltinamosios motyvaciją keistis.
Tačiau pripažinta, kad Vaido ir Agnės pagrindinis tikslas buvo ne pati nusikalstama veikla, ar siekis pasipelnyti, bet nukentėjusiųjų išnaudojimas, siekiant pasipelnyti. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis – tik būdas įgyvendinti tokį siekį.
Identifikuota ir daugiau nukentėjusiųjų
Inesa su Arvydu ne vienintėlės nusikaltėlių grupės aukos. Nukentėjusysis Sigitas taip pat sunkiai vertėsi, sudegė jo namas. Tuo metu niekur nedirbo, gaudavo socialinę pašalpą, iš kurios sunkiai pragyvendavo. Po gaisro padėjo draugai ir pažįstami, kurie suteikdavo nakvynę. Todėl ir sutiko už atlygį neteisėtai savo organizme gabenti narkotikus į Rusiją, Sankt Peterburgą. Buvo aprūpintas viza, skrydžio bilietu. Jis nurijo 33 vienetus piliulių. Piliulės, pasak Sigito, atrodė tarsi saldainiukai, „kaip barbarisinės bombonkės“. Jis suprato, jog gabens nelegalias medžiagas, nors ir buvo neadekvatus nuo besaikio gėrimo. Bijojo, kad jie nepraplyštų skrandyje, bet kadangi labai reikėjo pinigų, todėl rizikavo.
Sankt Peterburge Sigito kontrolę perėmė nenustatytas asmuo – grupuotė veikė organizuotai. Su Dariumi Sigitas susipažino Pravieniškėse, kai atliko laisvės atėmimo bausmę, dar 1985-aisiais.
Vaidas ir Žygimantas veikdami bendrininkų grupėje neteisėtam narkotinių medžiagų įsigijimui, laikymui ir jų gabenimui užverbavo ir kitas aukas: Aistę bei Gailę. Pasinaudodami šių abiejų moterų sunkia materialine padėtimi, žadėdami gerą piniginį atlygį įstūmė į narkotinklą.
Ir vėl ta pati schema: Žygimantas aukas apgyvendino motinos name, kur instruktavo apie nusikalstamos veiklos vykdymo mechanizmą. Vaidas nukentėjusiąsias nugabeno į Rygos oro uostą, esantį Marupe, Latvijoje. Iš kurio moterys išskrido į Bogotos miestą, Kolumbijoje su persėdimu Lisabonoje (Portugalija). Nusikaltėliai nuolat jas kontroliavo telefonu. Jau atvykusias į Kolumbiją jas savo kontrolėn perėmė asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą.
Kolumbijoje jos buvo ilgiau nei dvi savaites. Po trijų savaičių susikrovė bagažą – susiruošė skristi namo. Tačiau vos įėjus į oro uostą Aistę sulaikė policijos pareigūnai ir nuvedė į patikros patalpas.
Iš pradžių nieko nerado, bet likus 15 minučių iki skrydžio vėl atėjo pareigūnai ir ją išsivedė – šįkart rado Vaido įduotą saldainių dėžutę, kurioje buvo 400 gramų narkotikų. Už tai Kolumbijoje Aistė nuteista ketveriems metams. Realiai išbuvo kalėjime 30 mėnesių. Šioje byloje yra pateikusi civilinį ieškinį 70 tūkst. eurų sumai neturtinei žalai atlyginti. Kalėjime sąlygos buvo labai sunkios, iš pradžių kalėjo su vyrais, miegojo ant čiužinių. Neturėjo už ką nusipirkti valgyti. Jautėsi labai nesaugiai, nes tame kalėjime buvo vartojami narkotikai ir alkoholis, reikėjo nuo visko atsiriboti.
Byloje figūruoja dar vienas asmuo Evaldas (pravarde „Efkė“), veikęs pagal išankstinį susitarimą kartu su Vaidu ir Žygimantu.
Analogiška situacija pasikartoja: šįkart dar vienas žmogus – Aistis, iš tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo labai didelį kiekį – net 2 kilogramus narkotinės medžiagos kokaino, kurią paslėpęs savo lagamine gabeno iš Eldorado oro uosto, esančio Kolumbijoje, į Paryžiaus oro uostą.
Eldorado… Kaip simboliška. Jau ne vieną šimtą metų pasaulyje gyvuoja pasakojimai apie klestintį miestą, kuriame slypi didžiuliai turtai ir viskas tviska auksu. Visgi tai tik legendos. Realybėje Aisčio „vojažas“ baigėsi Prancūzijoje – jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų. O „nešvarus auksas“ – kokainas konfiskuotas.
Plona riba
Šiaulių apygardos teismo byla parodė, kad mūsų šalyje taip pat egzistuoja narkotikų prekeivių tinklas – gan plačiai išsišakojęs. Nusikalstama grupuotė išnaudojo grupę žmonių, kurie buvo pažeidžiami, kurių materialinė ir socialinė padėtis itin prasta. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė „Delfi“ sakė, jog tai įprastas modelis – prekeiviai žmonėmis savo aukomis renkasi pažeidžiamus asmenis: bedarbius, gyvenančius atokesnėse šalies vietovėse, kenčiančius nuo priklausomybių, patyrusius smurtą artimoje aplinkoje, galbūt jau teistus asmenis.
„Yra patogu manipuliuoti žmogumi, kuris neturi į ką atsiremti, kuriuo nepasitikės tarnybos, net jei jis kreiptųsi su pagalbos prašymu. Ir čia ne taip svarbu, koks yra išnaudojimo tikslas – prekyba narkotikais, vergiškas darbas ar prostitucija“, – aiškino ji.
Anot KOPŽI vadovės, identifikuoti aukas, kurios atrodo, taip pat atliko nusikaltimus – sudėtinga. „Šiandien tai yra pagrindinis kliuvinys sėkmingiau atpažint prekybą žmonėmis. Neretai teisėsauga, socialinės tarnybos ieško „švarios“ reputacijos aukų, taip išpildydami nusikaltimų organizatorių pranašavimus, jog „skųstis beprasmiška, vis tiek niekas tavimi nepatikės“. Kitas aspektas, ir patys nukentėjusieji visiškai įsitikinę, jog bus nubausti už tai, kad ir ne sava valia vykdytus nusikaltimus“, – išskyrė probleminį aspektą K. Mišinienė ir pridūrė, jog minėtoje byloje visiems buvo milžiniškas iššūkis paaiškinti aukoms, įtikinti jas, jog jų nuoširdus bendradarbiavimas su teisėsauga, teismu padės įvykdyti teisingumą.
Pasak K. Mišinienės, didžiulės pagarbos verti Šiaulių kriminalistai ir apygardos prokurorė, sugebėję išnarplioti šį sudėtingą nusikaltimą, supratę patyrusios nusikaltėlių gaujos „modus operandi“ (veikimo būdą – aut. past.), atpažinę aukų pažeidžiamumą, perdavę jas KOPŽI centrui pagalbos teikimui.
Ar pasitaiko atvejų, kai aukos nukenčia dvigubai – stoja prieš teismą? „Šiuo metu nežinome tokių atvejų Lietuvoje, kai identifikuota prekybos žmonėmis auka yra teisiama dėl priverstinių nusikaltimų. Prieš kelis metus – taip, buvo, tačiau identifikuota“, – pabrėžė pašnekovė. Ji įsitikinusi, jog gali būti daugybė atvejų, kai dėl įvairiausių aplinkybių nukentėjusieji prisiima ne savo kaltes, nesiryžta bendradarbiauti su teisėsauga. „Ši byla taip pat tą puikiai iliustruoja – prekybos žmonėmis aukos buvo nuteistos kalėti Pietų Amerikoje už narkotikų pervežimą“, – pastebėjo K. Mišinienė.
Aukos paniškai bijojo susidorojimo
KOPŽI centras net ketverius metus intensyviai teikė pagalbą šios bylos nukentėjusiesiems. „Tačiau net praėjus keliems metams matėme paniškas baimės reakcijas, žmonėms tiesiog protai iš siaubo aptemdavo, kai kalba pasisukdavo apie juos užverbavusius ir terorizavusius nusikaltėlius. Ne kartą tie patys nusikaltėliai ir jų parankiniai buvo atvykę į aukų namus juos „paprotinti“, tą suprasdavome iš keičiamų parodymų, staiga atsiradusio nenoro su mumis bendrauti“, – pasakojo K. Mišinienė. Pasak pašnekovės, šioje byloje nukentėjusieji labai įvairiai reagavo į siūlomą socialinę, psichologinę, teisinę pagalbą. „Vienur radome sudegusius namus ir žmogų, nežinantį, ką rytoj valgys, kitur atsiskleidė priklausomybių, smurto artimoje aplinkoje problemos. Džiaugiamės, kad suradome lėšų kvalifikuotai teisinei pagalbai“, – sakė ji.
Visgi, anot K. Mišinienės, nedidelėje savivaldybėje teikti pagalbą – nebuvo lengva. Bendruomenė esą buvo jau iš anksto pasmerkusi šiuos žmones. „Reikdavo ilgų įtikinėjimų, gėdinimų, kol kokį valdininką išjudindavome aktyvesniam veiksmui. Gaila, bet ne išimtis čia buvo ir vietinė katalikiška pagalbos organizacija – „žinome, tuos tinginius ir narkomanus“. Visa tai tik rodo, jog prekeiviai žmonėmis dar ilgai ras aukų, nes mūsų požiūris leidžia jiems tą daryti“, – konstatavo KOPŽI centro vadovė.
Šiandien paskelbtas tik pirmos instancijos teismo nuosprendis, aukos to laukė ilgus metus, tačiau jis apskųstas – teisinė kova keliasi į aukštesnes instancijas. „Galiu nuoširdžiai pasakyti – per 19 savo darbo metų nesu mačiusi tokių įbaugintų aukų, tokio nuolatinio jų terorizavimo net jau bylai pasiekus teismą“, – kalbėjo K. Mišinienė.

Tai, kas vyko Lietuvos ir Latvijos pasienyje, turėtų būti kiekvienų tėvų košmaras – geradariu apsimesdavęs brandaus amžiaus nuteistasis ne tik fotografuodavo išrengtas mažametes mergaites, bet ir tvirkindavo atlikdamas kitus nepadorius veiksmus, taip pat ir žagino. Viskas paaiškėjo 2018 m., kai jis fotoateljė padavė išryškinti nuotraukas, tačiau akylas darbuotojas pranešė apie įtarimų sukėlusius vaizdus policijai. Vėliau bjaurios istorijos detalės buvo išnagrinėtos Panevėžio apygardos teisme, kuris š .m. vasarį nusikaltėliui pagaliau skyrė pelnytą bausmę.

Prieš pradėdami pasakoti istoriją, įspėjame, kad negalime skelbti nusikaltimą įvykdžiusio asmens duomenų ir tikslių vietovių, kuriose buvo įvykdyti nusikaltimai, nes taip siekiame apsaugoti nukentėjusių nepilnamečių interesus. Paminėsime tik tiek, kad nuteistasis gyveno Lietuvoje, veikė ir Latvijoje. Jis išnaudojo ne tik lietuves mergaites, bet aukų rasdavo ir Latvijoje.

Vyrui buvo pateikti kaltinimai dėl keturių mergaičių seksualinio išnaudojimo. Baudžiamoji byla buvo išnagrinėta neviešame posėdyje, kuriame dalyvavo nukentėjusiųjų atstovai ir vertėja.

Teismas išnarpliojo nusikalstamą veiką, darytą 2011 – 2018 m., ir nustatė, jog kaltinamasis išžagino mažametį asmenį, tvirkino jaunesnius, nei 16 metų asmenis ir disponavo pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas.

Per kratas – šokiruojantys radiniai

Bylos duomenimis, iškrypėlis gyveno netoli Latvijos sienos ir kaimynams jokių įtarimų nekėlė. Vėliau paaiškėjo, kad ir kai kurių išnaudotų mergaičių tėvams, kurie gyveno kaimynystėje, jis sudarė paslaugaus, gero ir linkusio padėti žmogaus įvaizdį.

2018 m. kratos protokole užfiksuota, kad atlikus kratą pas įtariamąjį gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose rasta ir paimta nuotraukų rėmeliuose, fotoalbumų ir vokų su merginų ir mergaičių nuotraukomis. Taip pat rasta nuotraukų ir CD, SD, Micro SD ir USB laikmenose. Paaiškėjo, kad fotografijos darytos kaltinamojo gyvenamojo namo kambariuose, kieme, automobilyje bei gamtoje nenustatytose vietose.

Kaltinamasis dėl kaltinimo disponavimu pornografinio turinio dalykais kaltę pripažino iš dalies. Jis teisme aiškino, kad mergaites fotografuodavo tik norėdamas joms sukurti nuotraukų albumus, o nuogas filmavo ir fotografavo, nes tokių nuotraukų esą reikėjo jam pačiam, kad galima būtų mobiliosios programėlės pagalba pasidaryti montažus t. y. prie vienos mergaitės kūno atvaizdo pridėti kitos galvą. Pasak jo, nukentėjusiosios tai daryti sutiko ir pačios pozavo, o šitų nuotraukų ant popieriaus nespausdino, niekam nedavė ir neplatino, nemanė, kad tai yra pornografija.

Vis dėlto apklausus nuotraukose matomas mergaites atsiskleidė visai kitoks vaizdas.

Apkaltino trijų nepilnamečių tvirkinimu

Pateikus vyrui kaltinimus dėl trijų nepilnamečių tvirkinimo, jis juos atmetė ir aiškino, kad norėjo tik pasirūpinti mergaitėmis, nes jos buvo iš vargingų šeimų – vežiojo, pirko drabužius ir kitus daiktus. Kaltinamojo teigimu, fotografavo, nes pačios to norėjo.

Viena iš nukentėjusiųjų nurodė, kad vieną kartą su kaltinamuoju lankėsi viename Latvijos mieste, kai jai buvo 13 metų. Vyras nepilnametei pasakė, kad nori nufotografuoti, pradėjo lįsti prie kojų ir krūtinės. Tai buvo šilta vasaros diena ir nukentėjusioji dėvėjo suknelę. Kai kaltinamasis ją fotografavo ant tilto, prašė pasikelti suknelę, o jei to nepadarys, nebeveš namo. Mergaitė išsigando ir pakėlė. Į Latviją, nepilnametės teigimu, vežėsi šiaip sau. Antras kartas įvyko pas vyrą virtuvėje – jis vėl fotografavo, nuėmė suknelės petnešėlę, norėjo kišti rankas už kelnaičių, bet mergaitė sudavė per rankas.

Nukentėjusios motina pasakojo, kad kaltinamasis jų kaimynystėje gyveno daug metų ir buvo linkęs padėti žmogus. Užeidavo pas juos kavos, kartu pasėdėdavo, pašnekėdavo. Vis dėlto moteris ir jos vyras apie dukrų ir kaltinamojo santykius daug nežinojo, nes tėvams išvykus dirbti, mergaitės pasilikdavo vienos. „Jos nueidavo tenai tai to padėti, tai dar kažką padaryti“, – sakė ji apklausoje ir nurodė, kad kaimynas skųsdavosi vienatve, jam reikėjo bendravimo, atsiklausdavo, ar gali pas jį atbėgti mergaitės.

Be to, leido su šiuo vyru į Latviją vykti ir kitai dukrai, mat motinai buvo svarbu, jog atžalos nesėdėtų vienos namie. Moteriai teko pas jį sutikti ir kitų mažų mergaičių, kurios nekalbėjo lietuviškai.

Byloje nustatyta, kad pas kaltinamąjį lankydavosi dar dvi nukentėjusiosiomis pripažintos mergaitės iš Latvijos. Vyras jas irgi išrengdavo, fotografuodavo nuogas, liesdavo intymias vietas. Taip pat nustatyta, kad tokiais veiksmais kaltinamasis tiesiogiai ar per nepilnamečių tėvus, užmegzdamas pažintis su mažametėmis mergaitėmis, sudomindamas žaislais, vaišėmis, pirkdamas drabužius ir kitokius joms rūpimus daiktus, siūlydamas kartu nuvažiuoti prie jūros, lankyti kitas vietoves, o kviesdamas pagelbėti ūkyje, tuo pačiu įgaudamas tėvų pasitikėjimą, ieškodavo progų pažiūrėti į mažamečių apnuogintus kūnus, prisiliesti prie intymių kūno vietų fotografuojant ar filmuojant gamtoje, automobilyje ar jo paties namuose.

Tik norėjo paaiškinti, kas yra seksas

Vienas sunkiausių kaltinimų, pareikštų vyrui, vienos iš keturių nukentėjusių mergaičių išžaginimas. Teismo posėdyje jis aiškino, kad su nukentėjusiąja lytiškai nesantykiavo, o vienąkart jai paprašius, paaiškino, kas yra seksas. Tai pat gynėsi tuo, kad ištyrus mergaitę, jos mergystės plėvė nebuvo pažeista.

Bylos duomenimis, 2015 m. Latvijoje kaltinamasis su tuo metu dešimtmete mergaite, jos mama, sugyventiniu ir broliu leido laiką prie upės. Vienu metu vyras ir mažametė atsidūrė dviese jo automobilyje, kai pastaroji norėjo persirengti. Kaltinamojo teigimu, mergaitė pati nusirengė, nes buvo sušlapusi ir nusimovė kelnaites. Taip pat paprašė jo paaiškinti, iš kur atsiranda vaikai.

Vyras mergaitę ir jos lytinius organus fotografavo, tada nusimovė kelnes iki kelių ir pridėjo savo lytinį organą prie nukentėjusiosios lytinių organų, bet lytinio akto neatliko. Tik pasakė, kad „šitaip daiktas turėtų į ją įeiti ir taip atsirastų vaikai“. Padarytos nuotraukos, kur matomas priglaustas vyro lytinis organas, vėliau tapo įrodymu teisme.

Pasak kaltinamojo, apie tai sužinojusi nukentėjusios motina supyko ir prašė pinigų, vyras jai užmokėjo 100 eurų, kad nerašytų pareiškimo.

Kitas atvejis, kai per 2015 m. Kalėdas tai pačiai mergaitei būnant svečiuose, kur buvo ir jos mama, ir broliai, taip pat kaltinamasis, pastarasis pasiūlė važiuoti pas jį į Lietuvą. Nukentėjusiajai atsisakius, mama liepė važiuoti, o vyras prigąsdino, kad neparveš mergaitės ir jos šeimos namo.

Pas kaltinamąjį nukentėjusioji buvo per naktį, ji miegojo lovoje su pižama. Tada atėjo kaltinamasis, numovė jai kelnes, marškinėlius ir išprievartavo. Mergaitė nurodė, kad jis lietė krūtinę, bučiavo lūpas, tada užgulė ir įkišo lytinį organą į vidų. Kai vyrui pasakė, kad jai skauda ir pradėjo stumti šalin, jis nulipo ir nuėjo miegoti.

Apklausos protokole užfiksuota, kad mergaitė pasisakė, jog tai jau buvo toks antras kartas, tokie patys veiksmai buvo įvykdyti ir lapkričio mėnesį.

Bylos duomenimis, nors ir kaltinamasis savo parodymuose pabrėžė, kad nukentėjusioji jo veiksmams neprieštaravo ir netgi priešingai – pati klausė apie lytinius santykius ir prašė parodyti, kaip tai daroma, jo veiksmų kvalifikavimui tai įtakos neturėjo.

Pagal teismų praktiką, lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle.

Taip pat teismo neįtikino kaltinamojo išsakytas argumentas, kad lytinio akto, o tuo pačiu ir išžaginimo nebuvo, mat nebuvo pažeista mergystės plėvė. Tiek pačio vyro darytos nuotraukos su pradėtu lytiniu aktu, tiek jo parodymai apie įvykius prie upės, tiek mergaitės apklausa apie kitus du atvejus įtikino teismą ir jam buvo pritaikytas straipsnis už išžaginimą.

Dėl ketvirtos aukos pritrūko įrodymų

Vyrui taip pat buvo pareikšti kaltinimai dėl dar vienos, tuo metu buvusios nepilnametės, privertimu lytiškai santykiauti. Bylos duomenimis, viskas vyko 2011 – 2013 m. laikotarpyje, kai nepilnametė lankėsi kaltinamojo namuose ir jis, panaudodamas psichologinę prievartą, t. y. grasindamas, kad nutrauks jos motinai teikiamą materialinę paramą, ne mažiau kaip tris kartus prieš merginos valią privertė su juo lytiškai santykiauti.

Vis dėlto teismui pritrūko įrodymų, tyrimas nebuvo pradėtas ir jokie kaltinimai dėl to nebuvo pareikšti.

Teismas nusprendė vyrą pripažinti kaltu dėl vienos mažametės išžaginimo ir trijų, tarp jų ir išžagintos mergaitės, tvirkinimo. Už šiuos nusikaltimus nuteistasis turės išžagintai mergaitei sumokėti 8000 eurų neturtinei žalai atlyginti, o vienai tvirkintai mažametei – 1000 eurų. Taip pat subendrinus nusikalstamas veikas – jam skirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė.

Regiono tarnybų darbas – nuviliantis

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė komentavo, kad visada labai sunku matyti ir teikti pagalbą nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos vaikams.

„Mes, socialinės darbuotojos, tais atvejais jaučiame daug negatyvių jausmų, jie lieka ilgam. Šioje istorijoje matome ilgus metus netrukdomai veikusį tą „tikrąjį“ pedofilą, kuris taip pat gamino ir vaikų pornografinę medžiagą. Nenoriu įžeisti socialinių, vaikų teisių priežiūros tarnybų, bet mums susidarė toks vaizdas, kad šiame regione tokios tarnybos iš viso neveikia, o apie kažkokias tėvų, pedagogų žinias apie vaikams kylančias grėsmes čia iš viso nėra kalbos“.

Vadovės nuomone, visi vaikai, patraukę liguistą seksualinį potraukį jiems jaučiančių suaugusių dėmesį, gali tapti šių aukomis, bet ji kelia klausimą, ar vaikų artimieji yra pasiruošę juos apsaugoti?

„Jei, kaip šioje byloje, motinos, tėvai nesidomėjo, ko „paslaugusis kaimynas“ norėjo iš jų dukrų, net būdavo laimingi, kad šiomis jis pasirūpina, tai apie ką mes kalbame? Kiekvienas pedofilas turi savo mėgstamą vaiko tipažą, ieško jo ir, kaip matome, randa“

Kristinos Mišinienės teigimu, sunku pasakyti, kokio socialinio aukas dažniausiai renkasi tokie vyrai ir į jį turėtų atsakyti įvairių sričių specialistai, tačiau pirma kylanti mintis, artimiau susipažinus su šeimomis, tai, pasak specialistės, vaikai iš esmės nerūpėjo šeimoms, kurios sukosi savo kasdienių rūpesčių, priklausomybių, konfliktų rate.

„Nuo to viskas prasidėjo. Žinoma, ir tragiškas žinių apie tokius pavojus trūkumas. Labai dažnai panašiose situacijose matome raudančius artimuosius ar globėjus „bet kas galėjo pagalvoti…“, „net neįtariau…“. Toks „nepagalvojimas“ baigėsi vaikų gyvenimų sužalojimu. Tačiau artimieji ne visai sąžiningi, kalbėdami apie savo „nežinojimą“.

Deja, kad ir kaip sunku tą sakyti, kai kurios motinos slėpė tokį mergaičių išnaudojimą, pačios tarsi būdamos priklausomos nuo šio nuteisto įtaigaus manipuliatoriaus. Visa tai tik rodo, kokie yra pavojingi vaikų tvirkintojai ir prievartautojai, apgaunantys mus savo malonia išvaizda, paslaugiu elgesiu – juk dažniausiai juos įsivaizduojame kaip prasmirdusias žmogystas išpuvusiais dantimis, ar ne?“.

Centro vadovė įsitikinusi, kad tam, jog tokių atvejų būtų galima išvengti ateityje, labiausiai akcentuotų tėvų, globėjų, pedagogų švietimą.

„Šiais lengvai prieinamos informacijos laikais galvojame, kad visi viską žino, bet realybė neretai parodo priešingus rezultatus. Tenka dažnai lankytis regionuose, diskutuojant su vietos bendruomenėmis apie vaikų tvirkinimą internete, pristatant kai kurias bylas. Neįtikėtina – čia trūksta bazinių žinių apie tokius reiškinius, specialistai nesutaria, kas turi kam pranešti apie pastebėtus ženklus, kas informuos teisėsaugą ir pan.

Neįsivaizduoju efektyvios vaikų apsaugos nedirbant su pačiais prievartautojais – įkalinimas neatbaido šių liguistų asmenų, o kitokios prieinamos pagalbos jiems nėra. Apgailestauju, kad šalyje buvo atsisakyta Seksualinių nusikaltėlių registro kaip perteklinės, nehumaniškos priemonės – tad šiandien situacija yra maždaug „gelbėkite savo vaikus kaip išmanote“, – sakė ji.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Jogintė Užusienytė

Publikuota: 2020m. birželio 7d., httpss://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/santykiai/14-mete-ieskojo-meiles-o-atsidure-prostitucijos-pinklese-1024-1316448?v3

Lapkričio 25-oji – Tarptautinė kovos su prievarta prieš moteris diena. Lietuvos „Caritas” projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms”, jau septintus metus veikiantis ir Vilkaviškio vyskupijoje, surengė seminarą-diskusiją apie psichsocialinę pagalbą nuo prostitucijos ir prekybos žmonėmis nukentėjusioms moterims ir merginoms bei dvasinį jų gydymą.
Šios temos aptarimo įžangoje buvo pademonstruotas Švedijos dokumentalistų sukurtas filmas „Not for sale” („Neparduodamos”), pasakojantis apie sekso industrijos išplitimą Vakarų šalyse. Iš prostitucijos pinklių ištrūkusios moterys dalijosi neįtikėtinai žiauriomis patirtimis ir bandė ieškoti sprendimų, kaip padėti kitoms likimo draugėms kovoti su sąvadautojų sukurtu mechanizmu, maskuojančiu sekso smurtą. Filme viešai užsimenama ir apie nusikalstamą kai kurių vyriausybių bei tarptautinių organizacijų požiūrį į šios problemos sprendimą bei parodoma „apnuoginta” tiesa apie sekso verslo kūrėjus. Absurdiškiausia filmo kulminacija galima pavadinti vieno Olandijos (šioje šalyje prostitucija yra legalizuota) sekso magnato pasiryžimą ateinančiais metais savo viešnamio darbo „našumą” pakelti 40 proc…
Taigi problema yra tokia, kad kartais sunku ir patikėti, kaip kovojančioms su ja moterims iš nevilties nenusvyra rankos. Projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” koordinatorė Vilkaviškio vyskupijoje Giedrė Volff susirinkusiems seminaro dalyviams išsamiai papasakojo kokią ir kaip pagalbą šis projektas teikia nukentėjusioms moterims. Konfidencialumas garantuojamas, todėl primename nukentėjusioms moterims, gyvenančioms Vilkaviškio vyskupijos teritorijoje, kad jos gali kreiptis pagalbos telefonu 8 631 531 73, adresas Vytauto g. 25 Marijampolė, internetinės svetainės:www.anti-trafficking.lt.
Į seminarą pakviestas Šv. arkangelo Mykolo bazilikos klebonas Andrius Šidlauskas pradėjo nuo pačios formuluotės „prostitutės darbas” demaskavimo. Pasak jo, darbas yra toks reiškinys, kuris teikia visuomenei teigiamą poveikį, o prostitucija yra smurtas prieš moterį. Klebonas priminė Šventojo Rašto istoriją apie Kristų ir samarietę, kuriai jų susitikimas buvo reikalingas atpažinti savo nuodėmingumui. Biblija sako, kad žmogaus kūnas yra Šventosios dvasios buveinė, o paleistuvavimas, tiek moters tiek vyro – nuodėmė, tą buveinę niokojanti. Kalbėta ir apie meilę bei kokias sąvokas apibūdina šis visiems gerai žinomas žodis, apie santuoką ir kaip tikėjimas bei dvasinis tobulėjimas gali padėti nukentėjusioms moterims atsigauti. Dar kunigas priminė ir apie blogio bei gėrio pradus, esančius žmoguje, o šiam teiginiui pailiustruoti pasitelkė netgi indėnų patarlę, kurioje sakoma, kad žmoguje gyvena du vilkai: baltasis gėrio ir juodasis blogio. Ir laimi mumyse tas vilkas, kurį mes geriau maitiname…
Psichologė Audronė Tamošaitienė kalbejo, kodėl merginos tampa seksualinio išnaudojimo aukomis, kad didžiulę įtaką daro šeima, kurioje užaugo, taip pat nesėkminga savarankiško ar šeimyninio gyvenimo patirtis, netikrumas dėl ateities, bei merginos patyrę emocinį ir fizinį smurtą. Pagrindinis potencialios aukos bruožas – traumuojanti vaikystės ir gyvenimo patirtis bei noras pagerinti dažnai labai prastas gyvenimo sąlygas.
Socialinė darbuotoja Vilija Maršalkienė akcentavo savanoriškos veiklos svarbą projekte “Pagalba prostituticijos ir prekybos moterimis aukoms”.
Seminaro dalyviai – studentai, būsimieji socialiniai darbuotojai ir pedagogai buvo raginami nelikti abejingais pamačius bent menkiausią pavojų, kuris jų bendraamžes gali ilgam ir giliai nustumti į pražūtingą veiklą. Kova su prostitucija ir smurtu prieš moteris ne kelių žmonių darbas – tai visos visuomenės pareiga. Ar aukų likimas neištiks mūsų dukrų ir anūkių, irgi priklauso nuo to, kokie budrūs ir sąmoningi piliečiai būsime. Laimingą ir gražų gyvenimą užtikrina tikrai ne klestinti ekonomika. Greičiau jau tai, kurį vilką savyje maitinsime…
Aldona KALINAUSKIENĖ

Lietuvos Caritas projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“, jau septintus metus padedantis moterims, 2008 m. lapkričio 26 d. Kauno arkivyskupijos katechetikos centre organizavo seminarą-diskusiją „Psichosocialinė pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms. Dvasinis aukų gydymas“.
Seminaro tikslas – įtraukti bendruomenę į prekybos moterimis aukų problemų sprendimą. Seminaro metu pristatytas aukos psichologinis portretas, kalbėta apie teikiamą socialinę pagalbą nukentėjusioms moterims, ieškota būdų, kurie galėtų joms padėti sveikti dvasiškai.
Renginys prasidėjo filmu „Neparduodamos“ („Not for Sale“), po kurio pranešimą skaitė „Pagalbos prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ projekto koordinatorė Kauno arkivyskupijoje Jolita Juškevičienė. Ji pristatė socialinius įtraukimo į prostituciją veiksnius, priežastis, dėl kurių egzistuoja prostitucija. Pasak prelegentės, išskiriamos įtraukimo į prostituciją makro ir mikro priežastys. Prie makro priežasčių priskiriamos ekonominės – prostitucija kaip pelningas verslas sąvadautojams, taip pat prostituciją lemia aukštas moterų bedarbystės lygis. Pranešėjos paminėta statistika rodo, kad moterys, užsiėmusios prostitucijos veikla užsienyje, prieš išvykdamos iš Lietuvos buvo bedarbės arba dirbo mažai apmokamą darbą. Dar viena iš įtraukimo į prostituciją priežasčių yra noras gyventi nerūpestingą gyvenimą užsienyje arba šiaip pasilinksminti. Moterų įtraukimą į prostituciją, pasak J. Juškevičienės lemia ir visuomeninė santvarka. Nes, pasak statistikos, prostitucija klesti būtent tose visuomenėse, kuriose moterys yra laikomos žemesnėmis už vyrus. Prie prostitucijos plitimo prisideda ir žiniasklaidos formuojamas moters įvaizdis, kai didžiausių vertybių vieton iškeliamas patrauklumas ir seksualumas. Kaip viena iš pagrindinių prostitucijos klestėjimo makro priežasčių J. Juškevičienės pranešime buvo įvardinta vyrų sudaryta paklausa – vyrai eina pirkti to, ko negali paprašyti savo žmonų ir draugių (žiauriai elgtis, nepaisyti asmens orumo).
Pagrindinės įtraukimo į prostituciją mikro priežastys, pasak prelegentės, yra šios: išsilavinimo stoka ir šeimos problemos. Stokojanti išsilavinimo mergina nesugeba atskirti rimto ir fiktyvaus darbo pasiūlymo, nesugeba patikrinti neva teisingų duomenų apie būsimą darbdavį. Merginas ir moteris užsiimti prostitucija taip pat neretai pastūmėja ir šeimos problemos, patirtos vaikystėje arba jaunystėje, nenusisekęs šeimyninis gyvenimas jau brandžiame amžiuje. J. Juškevičienės pateiktais duomenimis, vidutinis amžius, kai mergina įtraukiama į prostituciją, yra 14 metų. Pasak pranešėjos, iki 12-14 metų į prostituciją merginas dažniausiai įtraukia šeimos nariai.
J. Juškevičienė savo pranešime taip pat kvietė pamąstyti apie visus tariamus prostitucijos legalizavimo pliusus ir minusus. Prelegentė sakė, kad už prostituciją pasisakantys neva moterų teisių gynėjai, įteisindami prostituciją iš tiesų ne gintų moters pasirinkimo laisvę, o įteisintų prievartą prieš moterį, jos išnaudojimą ir engimą. Jau ne vienerius metus su prekybos moterimis aukomis Lietuvos Carite dirbanti Jolita Juškevičienė deda lygybės ženklą tarp prostitucijos ir prievartos. Pranešėja prievartą įvardijo kaip prostitucijos darbo pasekmę, nes įteisinus prostituciją nebūtų galima pasakyti „ne“ prievartai. Padedanti prostitutėms moteris, sakė, kad reikia svarstyti, kokiame kontekste moterys pasirenka prostituciją, kokias alternatyvas jos turi pasirinkimo momentu.
Seminare akcentuota, kad vienu iš prostitucijos įteisinimo privalumų laikomas tokia veikla užsiimančių moterų sveikatos tikrinimas iš tiesų saugo ne pačią moterį, o klientą. Be to, pasak J. Juškevičienės, užsiimančios prostitucija moterys serga ne tik lytiniu keliu plintančiomis ligomis. Šioms moterims būdingi ir psichosomatiniai sutrikimai, mažakraujystė, psichologinio pobūdžio ligos, priklausomybės. Prostitucija moteris į svaiginimąsi alkoholiu ar narkotikais pastūmėja todėl, kad išgyventi prostitucijos baisumus blaivia sąmone yra neįmanoma.
Seminare-diskusijoje aptarta ir su prostitucija susijusi moterų atskirties problema. Buvusios ar esamos prostitutės šiuolaikinės visuomenės yra atstumiamos. Tokios moterys nutraukia visus ryšius su šeima, pasitiki suteneriais, klientais, kitomis prostitutėmis. Jos nebepasitiki artimaisiais, nebesirūpina vaikais dažnai ne iš blogos valios, o tik nenorėdamos, jog jų vaikams būtų klijuojama „prostitutės vaiko“ etiketė.
Didelė prekybos moterimis aukų socializacijos problema yra iškreiptas darbo suvokimas. Tokios moterys uždirbtus pinigus negailėdamos leidžia vidinei tuštumai užpildyti – alkoholiui ar kitoms svaiginimosi priemonėms. Be to, prostituciją išgyvenusioms moterims sunku prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus.
Psichologė Jolanta Černiauskienė, seminaro metu pristačiusi psichologinį aukos portretą, akcentavo vis didėjančią ne tik prostitucijos, bet ir pedofilijos problemą neasocialiose šeimose. Išskyrusi 4 smurto formas: psichologinį, fizinį, finansinį bei seksualinį, psichologė teigė, jog mūsų visuomenėje nuolat akcentuojamas asocialių šeimų problemiškumas, nėra pati didžiausia blogybė. Pasak J. Černiauskienės, daug opesnė mūsų visuomenės problema yra išoriškai geros socialinės padėties šeimos, kuriose sunku iš šalies pastebėti minėtas smurto formas ir padėti jas kontroliuoti.
Besiremdama savo darbo patirtimi, psichologė sakė, kad prekybos moterimis aukos labiausiai pasitiki vienuolėmis, todėl būtent vienuolynuose J. Černiauskienė mato didžiausią darbuotojų su prekybos moterimis aukomis potencialą. Sužeistos moterys bijo prisileisti naujus žmones, kad dar kartą nebūtų įskaudintos. Psichologė sakė, kad prostitucijos aukai dažnai būdinga psichologinė nejautra, kai moteris sunkumus ir pažeminimus iškenčia pasiteisindama „tai vyksta su mano kūnu, bet ne su manimi“.
Pasak psichologės, norint efektyviai spręsti prostitucijos problemą, reikia gydyti ne tik moteris, bet ir vyrus, nes sukurti tvarkingos šeimos nepavyksta ir ieškoti perkamos meilės dažnai bėgama dėl vaikystėje patirtų psichologinių traumų.
Seminare-diskusijoje dalyvavusi ir pranešimą apie dvasinį aukų gydymą skaičiusi rašytoja, knygų autorė, sielovadininkė Elvyra Kučinskaitė taip pat pabrėžė, jog prostitucijos aukomis tapusios moterys išgydymą turi gauti per tą pačią lytį, per kurią ir tapo sužeistos – per vyrus. Tai joms padeda labiau pasitikėti savimi ir tvirčiau atsistoti ant kojų.
Sielovadininkė sakė, kad giliai sužeistam žmogui būdinga žema savivertė, savęs kaltinimas, neapykanta sau ir savo kūnui, sunkūs jausmai kaltųjų atžvilgiu, neatleidimas. Pasak sielovadininkės, spontaniško skausmo būklėje žmonės gali būti visą gyvenimą, tačiau visada siekiama vidinio išgydymo, kurio rezultatas – atleidimas.
E. Kučinskaitė pažymėjo, kad sielovadininkų ir psichologų bendras darbas padeda žmonėms pereiti sunkiausius gyvenimo etapus. Pasak pranešėjos, psichologai pripažįsta, kad bendradarbiaudamos psichologija ir sielovada daro stebuklus, o veikiant atskirai, nebūtų pasiekta tokių gerų rezultatų.
Seminaro-diskusijos pabaigoje Lietuvos Carito projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ darbuotoja Zinaida Pundziūtė kvietė visus norinčius prisijungti prie projekto savanorių ir būti tiltu tarp prekybos moterimis aukų bei Lietuvos visuomenės.
Lietuvos Carito „Pagalbos prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ projektas veikia 3 kryptimis: teikia pagalbą krizės atveju t.y., kai reikia, padeda užtikrinti moters saugumą; taip pat užsiima prekybos moterimis aukų psichosocialine reabilitacija. O moterims, išgyvenusioms prostituciją ir pradėjusioms naują gyvenimo etapą, teikia palaikomąją pagalbą.
Lietuvos Caritas informacija
Straipsnį galite rasti ir pagal šias nuorodas:
Delfi.lt
Bernardinai.lt
Caritas.lt

Pasipriešinti sąvadautojams įmanoma

Keturių metukų mergaitę mama palieka vaikų globos namuose, nes naujasis vyras pasirodo esąs svarbesnis nei vaikai. Mergaitė užauga vaikų namuose, vėliau glaudžiasi pas įvairius draugus, susipažįsta su vyriškiu, bandoma ją išvežti į Angliją dirbti… prostitute. Tradicinis pikantiškos istorijos scenarijus, bet ar tradicinė pabaiga?
Kristiną (vardas pakeistas) sutikau visai atsitiktinai, tačiau neeilinė istorija patraukė dėmesį. Todėl kalbamės su mergina apie viską iš pradžių.
Kristina, ar palaikai ryšius su tėvais?
Tėvo aš neprisimenu. Dar vaikas buvau, kai mama susipažino su naujuoju vyriškiu, ėmė gerti. Giminės neapsikentė ir mus atėmė, tačiau patys irgi neaugino. Taip aš ir vyresnė sesė atsidūrėmė vaikų globos namuose. Žinau, kad turiu dar 9 m. brolį ir 8 m. seserį, kurių mama susilaukė su naujuoju vyru. Tačiau jų nesu mačiusi. Labai norėčiau susitikti, net ir mamą norėčiau pamatyti.
Nelaikai širdyje pykčio, kad mama paliko?
Mama yra mama. To neišimsi iš širdies.
O sesuo? Palaikai ryšius su ja?
Išėjusi iš vaikų globos namų, kurį laiką gyvenau pas ją, tačiau ji su vyru išvažiavo į Angliją ir mane pamiršo. Ryšiai kažkaip nutrūko. Ji turi savo gyvenimą, aš savo.
Bet gyventi amžinai pas draugus negali…
Žinau. Todėl ir bandžiau susirasti darbą, norėjau išsinuomoti kokį butą. Darbo ieškojau per skelbimus. Kadangi mokslų dar nebuvau baigusi, ieškojau namų tvarkytojos darbo kelioms valandoms.
Pavyko rasti?
Pavyko, bet visos problemos nuo to ir prasidėjo. Susitikau su darbdaviu jo namuose, aptarėme darbo sąlygas. Bet buvo keista, kad naujasis darbdavys labai meiliai su manim elgiasi: siūlė vyno, parvežė namo. Net paklausiau, kaip jo žmona reaguos į jauną namų tvarkytoją. Bet tą kartą jis nuramino, kad jai vis vien.
Ir kaip sekėsi dirbti?
Kad nepradėjau. Tas vyriškis mane vis pasikviesdavo į kavinę ar pietų pavalgyti, ar šiaip susitikti. Taip pradėjome bendrauti daugiau, dažniau susitikinėti. Nieko per daug neįtariau, nes jis prie manęs net nelindo. Susitikdavome su jo draugais, visur važinėdavome. Tik vėliau prasidėjo siūlymai važiuoti į Angliją dirbti barmene.
Ir sutikai? Ar teko girdėti, kad merginas paslapčiomis išvilioja iš Lietuvos, priverčia dirbti viešnamiuose?
Aišku, kad nesutikau! Žinau, kad merginas išveža. Net ir sesė perspėjo, kad jie jau bando mane nusižiūrėti.
Tai vis dėlto bendrauji su seserimi?
Tuo metu bendravau, bet dabar ji užsienyje. Kai viskas prasidėjo, dar pas ją gyvenau.
O kaip baigėsi ta istorija su išvažiavimu į Angliją?
Darbo man reikėjo, nes norėjau savo buto. Jie sakėsi turintys kažkokį draugą Anglijoje, kuris siūlo fiktyviai susituokti. Šitas pasiūlymas atrodė absurdiškas. Griežtai pasakiau “ne”. Tačiau jie vėl pradėjo įkalbinėti, tik jau dirbti barmene. Be to, išsikalbėjome, kad jie pažįsta mano pusbrolį, todėl atsirado pasitikėjimas. Nemaniau, kad parduos mane, todėl sutikau važiuoti ir jie pradėjo tvarkyti dokumentus, nupirko bilietą. Viskas vyko taip greitai, kad pradėjau bijoti nepaisant to, kad jie bendrauja su mano pusbroliu. Net ėmiau jų vengti.
Naujieji draugai turėjo labai supykti: bilietai nupirkti, o darbininkės nėra…
Tai ir pyko. Bet tą tik vėliau sužinojau. Gal porą savaičių slapsčiausi pas seserį, niekur viena neidavau. Visur lydėdavo draugas. Vieną dieną nuvažiavome į degalinę ir ten sutikome tuos pačius vyrus, kurie siūlė barmenės darbą. Tada ir prasidėjo visa istorija. Jie net nežiūrėjo, kad aš nesu viena. Paprasčiausiai įsodino į automobilį ir nuvežė į miškelį pagąsdinti. Aišku, jie ten grąsino visaip, kad tik sutikčiau važiuoti. Buvo tikrai labai baisu. Prašiau, kad tik neskriaustų. Po to mane nuvežė į vieno iš tų vyrų butą.
Skriaudė jie tave? Kaip galiausiai pabėgai?
Keista, bet bute su manim elgėsi gražiai. Gal vėl bandė prisipratinti. Pirkdavo skanų maistą, gėrimus. Keista tik buvo, kad į butą kasdien ateidavo kaimynų vaikas. Jis ten kompiuteriu žaisdavo. Taip ir būdavome dviese per dieną. Bet net ir tam vaikui keista pasirodė, kad mane, kaip šeimininko „draugę”, visada užrakina. Tas vaikas ir pasiūlė bėgti. Buvau visiškoje neviltyje, net pro langą galvojau šokti.
O vaikas negalėjo išėjęs kam nors pasakyti, kokia situacija yra, ir pakviesti pagalbą?
Vaikas yra vaikas. Ką jis ten supranta. Pati radau ant stalo teismo šaukimą buto šeimininkui, mėtėsi ir įvairių žmonių pasai. Jis net nesistengė visa to slėpti. Buvo aišku, į kokios kompanijos spąstus papuoliau. Kita vertus, jie manim irgi naiviai tikėjo. Tikrai manė, kad niekam nieko nesakysiu, todėl net telefono neatėmė. Būtent juo vieną dieną ir paskambinau policijai ir pasakiau kieno bute randuosi.
Pati jau kurį laiką lankai konsultacijas Lietuvos Carito projekte „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms”. Kaip apie šias konsultacijas sužinojai?
Po to, kai tie vyrai (A. L., A. L. ir P. V. – aut. pastaba) buvo suimti, pareigūnai mane supažindino su Caritas socialinėmis darbuotojomis. Jos buvo vienintelės, kurios mane palaikė, nes nei sesė, nei mama nesuprato. Net ir draugas, su kuriuo susitikinėjau tuo metu, skambino ir prašė atsiimti pareiškimą. Matyt, buvo paprašytas A. L. ar jo draugų.
Apskritai, galvojau, kad tokiose situacijose niekas nebegali padėti, buvau įtari ir priešiška, tačiau socialinės darbuotojos įrodė, kad išeitis yra, įskiepijo ryžtą kovoti teisme su skriaudėjais. Dabar čia (į Caritą aut. pastaba) ateinu kaip į antrus namus. Problemos atrodo labai didelės ir neišsprendžiamos, jeigu esi viena, bet padedant artimiesiems, draugams, galiausiai įvairių organizacijų darbuotojams, visos bėdos atrodo įveikiamos. Manau, svarbiausia yra nebijoti, ką pasakys kiti, ir drąsiai kovoti, o palaikančiųjų visuomet atsiras.
Ką veiki dabar? Kokių ateities planų turi?
Įstojau mokytis, bet, studijų nebaigus, teko daryti pertrauką, nes susilaukiau sūnaus. Abu dabar gyvename vienuose moterų globos namuose. Norėčiau grįžti į studijas, bet neturiu kur palikti sūnaus – darželiui jis dar per mažas. O ir nuolatinį nerimą jaučiu dėl to, kad prieglobstis yra laikinas. Jeigu dar būčiau viena, tai išgyvenčiau, o su vaiku gatvėje pražūsiu. Trūksta man ir artimųjų, net ir mamos. Kad ir kokia ji bebūtų, bet vis tiek mama. Noriu pažinti ir mažąjį brolį su seserimi.
Ateities planų daug turiu, bet pirmiausia reikia užsidirbti bent mažam bendrabučio kambarėliui. Nenoriu savo vaikui tokio paties likimo, kaip mano.
Kristinos neilgas gyvenimas jau pilnas skaudžios patirties. Tačiau mergina nepalūžta ir drąsiai žengia į priekį. Su jos istorija puikiai susipažinusi Jolita Juškevičienė, Lietuvos Caritas projekto „Pagalbos prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” socialinė darbuotoja, teigia, jog Kristina išgyveno tikrai nemalonią patirtį.
„Sąvadautojų psichologinis spaudimas, tiesioginis kalinimas užrakinant bute, sužalojo merginą ir turėjo įtakos jos savivertės jausmui. Kuomet pirmą kartą Kristina atėjo įCaritas skyrių, su ja nebuvo įmanoma susikalbėti. Atžagarus elgesys buvo viena iš gynybos priemonių”, – pasakojo socialinė darbuotoja.
Pasiteiravus, kokią tiesioginę pagalbą Caritas suteikė merginai, darbuotoja teigė, jogCaritas pagrindinis vaidmuo yra palaikymas.
„Mes nuolat bendraujame su merginomis, jas konsultuojame, lydime į teismo posėdžius, padedame socializuotis, susirasti darbą ir pan. Caritas, iš dalies, yra tarsi gynybos siena, kuri merginas saugo. Teismo metu kaltinamieji paprastai daro didžiulį spaudimą merginoms, atvirai jas šmeižia, visais įmanomais būdais stengiasi teisėjus įtikinti, jog jos pačios dėl visko kaltos. Tokiais atvejais merginos be Caritas socialinių darbuotojų palaikymo paprastai palūžta”, – tikino pašnekovė.
Prekyba žmonėmis, kaip ir daugelis kitų kriminalinių nusikaltimų, stipriai paveikia nukentėjusiojo psichiką, sužeidžia dvasiškai ir morališkai. Aukos bijo arba tiesiog nežino, kad gali kreiptis pagalbos, o visuomenės nuomonė, jog merginos, esą, pačios kaltos, norą kovoti su nusikaltėliais dar labiau sumažina.
Kristinos baudžiamojoje byloje tyrimą atlikusios Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro tyrėjos Jolantos Bagvilienės teigimu, prekyba žmonėmis besiverčiančius asmenis sunku nustatyti dėl daugelio priežasčių. Viena jų – nukentėjusiųjų baimė liudyti prieš nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Įtariamieji beveik visais atvejais naudoja prieš nukentėjusiąsias psichologinį ir fizinį smurtą, kuris merginas palaužia ir atima iš jų viltį išsivaduoti ar kažkaip pakeisti susidariusią situaciją.
Pasiteiravus tyrėjos apie priemones, kurių imamasi, norint apsaugoti merginas nuo susidorojimo, buvo patvirtinta, jog tokios priemonės yra taikomos, bet kiekvienu atveju yra skirtingos. Kokios priemonės buvo taikytos Kristinos atveju, tyrėja neįvardijo.
„Policijos uniforma visada asocijuojasi su nemalonumais, t.y., nelegalaus verslo nutraukimu, baudomis, teismais ir laisvės apribojimu. Todėl ir nukentėjusiosios bijo kreiptis į policiją, nes mano būsiančios nubaustos. Todėl bendradarbiaujame suLietuvos Caritas organizacija, kurios profesionalios darbuotojos lengviau prakalbina nukentėjusiąsias nuo prostitucijos ir prekybos moterimis organizatorių. AtsiverdamosCaritas darbuotojoms, merginos nebijo pasekmių”, – kalbėjo Prevencijos poskyrio vyresnioji specialistė Danguolė Žiaugrienė.
Tikslių statistinių duomenų apie prekybos žmonėmis mastą nėra. „Tai tarsi užburtas ratas – kol merginos neįduoda sąvadautojų, tol teisiškai tiems asmenims nieko negalime padaryti”, – tikino Danguolė Žiaugrienė, Panevėžio apskrities Vyraiusiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Prevencijos poskyrio vyresnioji specialistė, pridurdama, jog yra vykdomos prevencinės programos, kuomet veikiama iš kitos pusės, t.y. stengiamasi merginas išmokyti atpažinti sąvadautojus.
D. Žiaugrienė pasakojo, jog 2007 metais buvo parengtas ir įgyvendintas Panevėžio lyderiavimo instituto, Anglijos ambasados ir Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato bendras prevencijos projektas „Prekyba žmonėmis“. Šio projekto metu specialistų komanda lankėsi keturiuose Panevėžio apskrities globos namuose ir kalbėjo apie prostitucijos ir prekybos žmonėmis prevenciją. Į šias priemones įsitraukė ne tik mokytojai, bet ir patys mokiniai, taip pat Caritas darbuotojai.
Nepaisant įvairių prevencinių priemonių, prekybos žmonėmis ir prostitucijos nusikaltimai egzistuoja. „Čia panašu į girtų vairavimą: visi žino, kad yra blogai, bet vis vien vairuoja. Tas pats ir su prostitucija”, – kalbėjo Panevėžio apskr. Prevencijos poskyrio vyresnioji specialistė D. Žiaugrienė ir pripažino, jog nėra vieno efektyvaus būdo, kovojant su prostitucija.
„Atleisti merginas nuo bausmės ir skirti vien tik psichosocialines konsultacijas nėra išeitis, nes neskatina žmogaus keitis, o ir į konsultacijas žiūrima įtariai. Specialistės teigimu, žmogaus požiūris į gyvenimą ims keistis tik tuomet, kai atsiras daug papildomų problemų ar apribojimų sau, kad ir finansinių baudų mokėjimo. Psichosocialinės konsultacijos galėtų būti kaip papildoma priemonė stengiantis merginas ištraukti iš šio nelegalaus verslo. Taip pat reikia keisti vyrų požiūrį. Nebus pirkėjo, nebus ir prekės”, – kalbėjo specialistė.
Kristinos istorija yra viena iš nedaugelio su laiminga pabaiga. Jai pavyko pasipriešinti sąvadautojams, bet daugumai merginų tai yra neįveikiama užduotis. Baimė, gėda, nusivylimas teisėsaugos sistema – pagrindinės visa to priežastys. Tačiau bausmės laikas, skirtas nusikaltėliams: A. L. skirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė, A. L. ir P. V. po septynerius metus įrodo, jog kovoti verta. Vyriškiai merginai dar turės atlyginti moralinę žalą, bet ar tai panaikins širdies skausmą ir sugrąžins buvusį gyvenimą, diskutuoti neverta.
Laima Petraitytė