Author: admin

Apie seksualinę prievartą, patirtą Bažnyčiai priklausiusiuose Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo vargdienių seserų kongreacijos vaikų globos namuose prabilęs mažametis berniukas ir jo globėjai Lietuvoje nesulaukė pagalbos – baisus nusikaltimas taip ir liko neištirtas. Šio vaiko drama, kurią buvo bandoma slėpti Lietuvoje, dabar tapo žinoma visai Europai.   

Prireikė ne vienerių metų, kad apie seksualinę prievartą prabilusio vaiko byloje būtų padėtas taškas – Lietuvoje teisėsauga net nepabandė išsiaiškinti visų nusikaltimo aplinkybių, todėl dabar iš valstybės biudžeto vaikui turės būti sumokėti 5 tūkstančiai eurų patirtai žalai atlyginti bei visos bylinėjimosi metu patirtos išlaidos.  

Tuo metu paties nusikaltimo aplinkybių jau niekas netirs – praėjo pernelyg daug laiko.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) paskelbė, kad Lietuvos pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu nenorėjo skirti teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės dėl galimo seksualinio smurto globos namuose, o tokio sprendimo net nesugebėjo tinkamai pagrįsti: „Valstybė neįvykdė savo pareigos veiksmingai ištirti netinkamą elgesį, kurį pareiškėjas tariamai patyrė, taip pažeisdama šalims keliamus Konvencijos reikalavimus.“  

Šią itin skaudžią istoriją labai gerai žinanti Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė nė kiek nesistebėjo Strasbūro teismo sprendimu – kitaip ir negalėjo būti.  

„Kalbėdami apie dvasininkų seksualinius nusikaltimus prieš vaikus, dažniausiai įsivaizduojame čia veikusius kunigus, jų patarnautojus ir kitus vyriškos giminės atstovus, – sakė K. Mišinienė. – O jeigu tai moterys? O jeigu jos tiesiogiai „nieko nedarė“, o tik apsimetė, kad nemato, slėpė galimą nusikaltimą? Ši istorija yra būtent apie tai, tik, deja, dėl teisėsaugos ir teismo sprendimo netirti įvykio aplinkybių, nebesužinosime, kas ten įvyko už vaikų centro uždarų durų.  

Ilgus ketverius metus nukentėjusiąjam ir jo šeimai teko laukti EŽTT sprendimo, ir štai jį laikome rankose. Ar jaučiame palengvėjimą? Ir taip, ir ne. Teisėjai Strasbūre patvirtino tai, ką žinome ir kuo tikime – prieš įstatymą visi lygūs. Jokia sutana, abitas ar dar kokia kita uniforma nesuteikia išskirtinumo teisingumo paieškų lauke, apgailestaujame, jog teisėjai Kaune panašu, kad manė priešingai. Kodėl buvo nuspręsta tokioje jautrioje byloje, kur nukentėjęs mažametis buvo ir „Užuovėjos“ ekspertų pripažintas kaip nelinkęs į fantazavimą ir buvo siūloma laikyti jo parodymus patikimais, priimti vaikui nepalankų sprendimą? Nes seserys vienuolės negali sakyti netiesos?“  

Anot jos, nors šioje taip ir iki galo neatskleistoje istorijoje padėtas taškas, tačiau svarbiausias dalykas – faktas, kad teisingumas vis dėlto yra, buvo įrodytas: „Ačiū visiems palaikiusiems, tikėjusiems, jog teisingumas yra. O svarbiausia – kuo didžiausios sėkmės šiuos nelemtus išbandymus patyrusiam jaunuoliui, dabar yra svarbu atrasti, jog gyvenime yra daug vertų pasitikėjimo žmonių.“

Apie šią skaudžią istoriją ir įnirtingą kovą siekiant įrodyti baisų nusikaltimą Delfi.lt rašė dar 2019 metais, kai dėdės ir tetos iš policijos ir prokuratūros jam bei naujiesiems jo globėjams pareiškė, kad nebuvo jokio nusikaltimo – lyg vaikas išsigalvotų. Ne vienas – kartu su psichologe, pastebėjusia, jog berniuko elgesys išduoda, kokią skaudžią traumą jis yra patyręs.  

Berniuką iš seserų vienuolių įkurtų globos namų paėmę globoti sutuoktiniai apie skaudžią mažamečio praeitį irgi mieliau būtų nutylėję, atskleisti jo baisias patirtis ryžosi ne iš karto – tik tada, kai įtakingi Kauno prokurorai priėmė sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Jo metu ne tik nebuvo išaiškintas nusikaltimas, bet ir nenustatyta, kad Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo vargdienių seserų kongreacijos vaikų globos namams vadovavusi sesuo vienuolė būtų padariusi kokių nors pažeidimų.  

Naujoji vaiko motina – labai pamaldi, todėl prabilti apie tai, kas galėjo dėtis Bažnyčios įkurtuose ir globojamuose vaikų namuose, ryžosi skaudančia širdimi. Po ilgų dvejonių ir bemiegių naktų moteris apie tai, ką girdėjo iš mažamečio globotinio, papasakojo Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojoms. Jos nutarė nedelsti – iš karto kreipėsi į prokurorus. Šie tyrimą nurodė atlikti Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos tyrėjams.

Pranešime pradėti ikiteisminį tyrimą buvo nurodyta, kad seserų vienuolių prižiūrimuose globos namuose 2008-2013 m. gyvenęs berniukas teigia, jog čia jį seksualiai išnaudojo vyresni berniukai. Maža to, mažametis nurodė, jog apie tai, ką patyrė, buvo pasakojęs vienuolei, bet ši paprašė niekam apie tai daugiau nesakyti ir už tai padovanojo didelę žaislinę mašiną. Tokią, kokios nė vienas kitas globos namuose gyvenęs berniukas neturėjo. 

 Dalyvaujant psichologei mažametis buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją – berniukas sakė, kad „viskas“ įvyko tuomet, kai jam tebuvo vos ketveri ar penkeri metukai. 

 „Tuo metu buvau dar mažas, kiti berniukai man liepė nusirengti visus drabužius“, – nedrąsiai kalbėjo vaikas.  

Berniukas tuo metu net nežinojo, kaip įvardyti tai, ką su juo darė kiti berniukai – susijaudinęs nedrąsiai pasakojo, kad iki šiol negali pamiršti, kas „tai darė“, o kas iš vaikų tik žiūrėjo ir juokėsi. Ir tik vėliau išgirdo, jog tai suaugusieji vadina išprievartavimu.  

„Apie tai papasakojau vienuolei, – sakė jis. – Tada ji visus berniukus pakvietė į virtuvę ir pradėjo aiškintis. O paskui kelis berniukus pasiliko, tikriausiai jiems buvo skirta bausmė – iš visų atėmė kompiuterį. Vienuolė prašė, kad niekam apie tai nesakyčiau, o už tai pažadėjo nupirkti žaislą. Vėliau nupirko didelį, raudoną džipą.“  

Vaikas prisipažino, kad po šio įvykio vienas jį nuskriaudęs berniukas ne kartą teiravosi, ar jis tikrai daugiau niekam apie tai nepasakojo.  

Nepasakojo, nes bijojo – berniukas guodėsi, kad kartu gyvenę vaikai buvo vyresnio amžiaus, dažnai jį užgauliodavo ir tyčiodavosi, įvairiausiais žodžiais pravardžiuodavo.  

„Jie mane vydavo iš savo kambario, su manimi nebebendravo, kartais man net niekas „labanakt“ nepasakydavo“, – apie gyvenimą globos namuose kalbėjo vaikas.  

Jis taip pat prisipažino matęs, kaip vyresni berniukai savo kambaryje per kompiuterį „žiūrėjo seksą“: „Kai jie pamatė, kad atidariau duris, mane išvijo – liepė dingti, nuo tada jie į mane pradėjo piktai žiūrėti.“  

„Niekam dar nepasakojau, tik mamai“  

Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centre „Užuovėja“ prieš teismo apklausą apgyvendintą mažametį stebėjusi ir su juo keletą dienų bendravusi psichologė prisiminė, kad vos tik atvykęs berniukas atrodė kiek nedrąsus ir pasimetęs, iš pradžių buvo linkęs laikytis arčiau kartu atvykusios globėjos ir tik su ja bendrauti, tačiau vėliau, nors ir nedrąsiai, bet užmezgė kontaktą su kitu berniuku.  

Psichologė atkreipė dėmesį, kad vaikas iki šiol patiria emocinių sunkumų, o apie išgyvenamą nerimą ir nesaugumą liudijo jo kūno kalba konsultacijų metu: vaikas tik epizodiškai palaiko akių kontaktą, kalbantis emociškai reikšmingomis temomis apie gyvenimą globos namuose, biologinę šeimą, santykius su bendraamžiais jis ėmė gręžioti rankas, muistytis kėdėje, sukiotis. Be to, jos teigimu, buvo pastebėtas psichoseksualinės raidos neatitinkantis susirūpinimas lytiškumu: piešdamas žmones jis uždengdavo arba išvis nevaizduodavo lyties organų srities.  

„Tai gali būti sietina su turimomis intymiomis trauminėmis patirtimis“, – pabrėžė specialistė.  

Psichologei buvo duota nelengva užduotis – prakalbinti berniuką apie globos namuose patirtą seksualinę prievartą. Sunkiai, bet pavyko: nors vaikas konkretaus įvykio nenurodė, tačiau sakė, kad „tai nutiko seniai, kai dar globos namuose gyvenau“; „aš buvau mažiukas, o visi kiti – dideli“; „šlykštu“; „net nenoriu kalbėti“; „net liežuvis neapsiverčia sakyti“.  

Be to, ji atkreipė dėmesį, kad laukdamas šios apklausos vaikas labai nerimavo ir net prisipažino, kad jam yra baisu, nes apie tai, kas nutiko, „niekam dar nepasakojau, tik mamai“. O kartą per bendrus užsiėmimus su kitais vaikais jis išprovokuotas vienos mergaitės pasakė, kad „aš esu čia, nes mane išprievartavo“.

Psichologės teigimu, kai baigėsi apklausa, kurią nuotoliniu būdu stebėjo teisėja, berniuko globėja jam užsiminė, kad šis ne viską, ką buvo pasakojęs, pasakė.  

„Tai tu galėsi viską papasakoti“, – sakė slogių prisiminimų vengiantis mažametis. Jis taip pat prisipažino, jog labai bijojo jį filmuojančių vaizdo kamerų (apklausa buvo įrašinėjama), sakė, jog jam apie „tai“ nemalonu kalbėti, net užgniaužia balsą.  

Vaikus užrakindavo vienus  

Tuo metu įstatyminė berniuko globėja teigė, kad apie patirtą prievartą globos namuose iš vaiko ji išgirdo, kai su berniuku dėl sveikatos problemų apsilankė pas gydytoją. Po medikų apžiūros į namus grįžęs vaikas pasidžiaugė, kad „daktaras nieko nepastebėjo, nes jis gyveno globos namuose su iškrypėliais – nesveikais vaikais“.  

Tokie žodžiai moterį ne juokais išgąsdino – vaikas, nors ir nedrąsiai, atsivėrė.  

„Jis trumpai papasakojo, kaip vyko orgijos ir jį prievartaudavo, kaip vienuolė visus vaikus užrakindavo, o pati išeidavo sportuoti arba į bažnyčią“, – globėja neslėpė, kad po tokio vaiko prisipažinimo patyrė šoką ir iš karto nutarė susisiekti su vienuole, kuri patikėjo vaiką globai.  

„Įvyko griežtas pokalbis – klausiau, kodėl ji nepasakė apie globos namuose vykusias orgijas, bet ji tik verkė, siūlė susitikti, sakė, kad žino, kaip gali padėti, teisinosi, jog norėjo vaikams tik gero ir davė jiems pramogų – nors ir nepasakė, bet supratau, jog sesuo žinojo, kas vyko globos namuose, – kalbėjo moteris. – Po šio pokalbio su manimi susisiekė kita sesuo vienuolė, kuri anksčiau taip pat dirbo globos namuose. Ji labai verkė, pergyveno dėl berniuko, siūlė psichologę, kuri tuo metu buvo atvykusi iš JAV, taip pat įvairias terapijas. Sesuo teisinosi, kad tuo metu neturėjo patirties su „sunkiais vaikais“, padarė klaidų.“  

Vaiką globojanti moteris sakė, kad vos tik pradėjusi globoti iš biologinių tėvų paimtą berniuką suprato, jog jam labai trūksta šilumos.  

„Kai sesuo vienuolė jį man atvežė globoti, iš karto pasakė, kad jis yra bailiukas ir kad miegočiau kartu su vaiku, – pasakojo moteris. – Netrukus supratau, ką ji turėjo omeny – vaikas labai bijojo tamsos, taip pat – likti vienas. Kai paklausiau, kodėl, jis atsakė, kad jam vaidenasi, jog jį kažkas tempia už kojų, užmigti gali tik prie šviesos. Ir tai tęsiasi iki šiol, nors jo globa man patikėta dar 2013 m. “  

Spjūvis Dievui į veidą  

Vaiko globėja įsitikinusi, kad sesuo nesusitvarkė su savo pareigomis, o berniukui žadėtos psichologo pagalbos taip ir nesuteikė.  

„Vėliau seserys persigalvojo ir su manimi nutraukė visus ryšius, nepadėjo gydyti vaiko, neprisiėmė atsakomybės už padarytas klaidas – savo elgesiu jos dar labiau sutraumavo vaiką, nes šis nesupranta, kaip vienuolė gali meluoti ar slėpti, dangstyti nusikaltimą“, – nurodė moteris.  

Ji neslėpė, kad pasikarščiavusi seseriai buvo parašiusi ne vieną SMS žinutę, kurią, kaip vėliau paaiškėjo, užfiksavo telefoną patikrinę pareigūnai.  

„Tiesa mus išlaisvins…“; „Ar bijai“; „Padarei vaikui žalą, nuslėpei tiesą – spjovei Dievui į veidą. Koks demonas apsėdęs?“; „Kodėl negydei vaiko? Turėsi atsakyti ne tik danguje – tau tik bus į naudą. Užteks žaisti slėpynėm…“ – SMS pranešimais vienuolę atakavo berniuko globėja.  

Ikiteisminį tyrimą dėl galimo seksualinio prievartavimo pradėjusi policija apklausė ne tik globos namuose dirbusias ir vaikus prižiūrėti turėjusias vienuoles, kurios prisipažino jau prieš apklausas iš vyresniosios sesers sužinojusios apie pradėtą tyrimą, bet ir beveik visus čia gyvenusius vaikus – kai kurie jau yra sulaukę pilnametystės ir emigravę iš Lietuvos, todėl tyrėjai nutarė, jog jų apklausos nebūtinos.  

Be to, gavę teismo leidimą tyrėjai slapta klausėsi vienuolės ir trijų buvusių globos namų auklėtinių, kurie esą galėjo būti susiję su prieš mažametį panaudota prievarta, pokalbių bei stebėjo susirašinėjimus. Tačiau jokios reikšmingos informacjos nebuvo gauta.

Buvę globos namų auklėtiniai neigė, kad naudojo kokią nors prievartą prieš mažiausią globos namų auklėtinį, tačiau pripažino, jog su juo vengdavo bendrauti.  

„Jis daugiausiai laiko praleisdavo su auklėtojomis, su jomis žaisdavo, – sakė vienas liudytojų. – Kartais matydavau, kaip jis verkia – paklausus, kas nutiko, jis sakydavo, kad labai pasiilgo tėvų, labai nori namo. “

Santykiai buvo labai artimi  

Kad vaikas ilgisi savo tėvų, prisipažino pastebėjusi ir sesuo vienuolė – ją tyrėjai buvo apklausę kaip specialiąją liudytoją. Toks statusas yra suteikiamas asmenims, kai byloje yra duomenų, jog galimai buvo padaryta nusikalstama veika ir tą veiką galimai padarė konkretus asmuo, tačiau šių duomenų nepakanka, kad šiam asmeniui būtų suteiktas įtariamojo statusas. Specialiojo liudytojo statusas ikiteisminio tyrimo metu buvo suteiktas ir keliems buvusiems vaikų globos namų auklėtiniams.  

Sesuo tyrėjams sakė, kad globos namuose vienu metu gyvendavo vos keli vaikai, visi berniukai tarpusavyje gerai sutardavo ir, rodos, tarp jų nebuvo kilę jokių konfliktų.  

„Vaiko iniciatyva buvome sutarę, kad jam būsiu mama, mūsų santykiai buvo labai artimi, – vienuolė prisiminė, kad berniuku ėmė rūpintis, kai šiam tebuvo sukakę vos keturi metukai. – Vaikas nebijodavo su manim kalbėtis – tikslios datos negaliu pasakyti, tačiau vieną vakarą jis atėjęs gan drąsiai pasakė, kad ką tik kitas berniukas liepė laižyti ar tai čiulpti. Klausiau, ką jam liepė laižyti ar tai čiulpti, tada jis nurodė, kad pirštą… Kad niekas neišgirstų mūsų pokalbio, nusivedžiau jį pasikalbėti į kambarį, paklausiau, ką jam liepė daryti, bet jis negalėjo pasakyti. Kai dar kartą paklausiau, ką liepė čiulpti, jis atsakė, kad pirštą. Berniukas tuo metu atrodė lyg supykęs, įsižeidęs, gal net buvo nustebęs, kad dėl to ėjome rimtai pasikalbėti.“  

Vienuolė neslėpė, kad šio pokalbio metu berniuką „pagyrė, kad jis to nedarė“ ir sutarė, jog kitą kartą pasakys, jeigu kiti vaikais vėl lieps ką nors daryti. O paskui pasikalbėjo su berniuku, kuris mažyliui liepė čiulpti…  

„Aš jį apibariau, kad tokių liepimų vaikams negali skambėti, taip pat pasakiau, kad namuose negali būti vartojami tokie žodžiai kaip „čiulpk“ ar panašiai, – teigė sesuo.  

Ji buvo įsitikinusi, kad berniukas globos namuose nepatyrė prievartos, o jo pasakojimai apie prievartavimą – neįtikėtini.  

„Stengdavausi jo nepalikti vieno su vyresniais vaikais, saugojau nuo jų agresijos“, – sesuo pabrėžė, kad jos santykiai su berniuku buvo labai atviri, jis šia pasitikėjo ir tikrai būtų papasakojęs, jeigu vyresni vaikai būtų jį nuskriaudę. Be to, ji esą būtų tai pastebėjusi iš jo elgesio.  

Netiki vaiko pasakojimu  

„Negaliu paaiškinti, kodėl dabar berniukas pasakoja apie globos namuose patirtą seksualinę prievartą – tikrai tokio atvejo nežinau, o jeigu būčiau žinojusi, į jį būčiau sureagavusi“, – sakė sesuo vienuolė.

Nieko apie prieš mažametį galimai panaudotą prievartą policijos tyrėjams negalėjo pasakyti ir kitos vienuolės bei jų įkurtuose globos namuose gyvenę vaikai – visi tvirtino, jog berniuką labai mylėjo, niekad neskriausdavo ir iki šiol negali patikėti, jog visa tai, ką dabar sako vaikas, yra tiesa.  

Vaiko ir jo globėjos pasakojimu nepatikėjo ir policijos atliekamą ikiteisminį tyrimą kontroliavusi prokuratūra – po kelis mėnesius trukusio tyrimo tyrimą nutraukė, nes nepadaryta jokia nusikalstama veika. Anot prokurorų, nė vienas apklaustas asmuo nenurodė žinantis ar turintis kokią nors informaciją, susijusią su vaiko seksualiniu prievartavimu.  

Nutarime nutraukti tyrimą Kauno prokurorai citavo ir dalį psichologės, bendravusios su berniuku, išvadų – esą vaikui atmintyje gali būti išlikusios sunkios patirtys šeimoje, santykiai su biologiniais tėvais ir globėjų šeima.  

„Vertinant visą ikiteisminio tyrimo medžiagą, galima teigti, kad nesurinkta konkrečių duomenų apie buvusius draudžiamus lytinius santykius ar tvirkinamuosius veiksmus, taip pat nenustatyta netinkamo tarnybos pareigų atlikimo, todėl baudžiamasis procesas nutrauktinas, konstatuojant, jog nepadaryta jokia veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių“, – nurodė prokurorai, kurių priimtą sprendimą dabar sukritikavo Strasbūro teisėjai.  

Vienuolių įkurti Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo vargdienių seserų kongreacijos vaikų globos namai jau yra uždaryti. Tokį sprendimą priėmė pačios seserys, pasitarusios su Bažnyčios valdžia.
 

Dėmesio!                             

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                             

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.            

 

Taip, yra. Apie tai žino policijos tyrėjai, bylų prokurorai, teisėjai ir taip pat, deja, aukos. 

Vienas žalojo, plėšė, prievartavo visą savo sąmoningą gyvenimą, teistas 12 kartų, kitas – 15 kartų, nors jam nėra dar ir keturiasdešimties, trečias ieškojo tik vyresnio amžiaus moterų, visada po prievartos akto pjaustė aukos lytinius organus. 

Pastaruoju metu nemažai kalbame apie seksualinį smurtą artimoje aplinkoje, labai teisingai, jo ten tikrai yra, jis sunkiai atpažįstamas, gali tęstis ilgus metus. 

Bet ką visuomenė, išskyrus kelias gąsdinančias eilutes kriminalinėse suvestinėse, girdi ir žino apie pabaisas, ieškančias eilinės aukos miestų parkuose, viešuosiuose tualetuose, gatvių tarpuvartėse? 

Į Klaipėdą šių metų balandžio 8 dieną grįžo pavojingas recidyvistas, nuo 18 metų vienas ir su bendrais tykodavęs, užpuldavęs, žiauriai sumušdavęs ir išprievartaudavęs tiek jaunutes mergaites, tiek garbingo amžiaus senjores. Beveik visi šio prievartautojo nusikaltimai įvyko tose pačiose vietose, jo „pamėgtame“ parkelyje, netoli jo paties namų. 

O štai balandžio 14 dieną jau išgirdome apie naują šio žmogaus įvykdytą užpuolimą, ir vėl tas pats parkas, ta pati vakaro valanda! 

Palaukit, o tai kaip mūsų šalyje veikia prevencinės aukų apsaugos sistemos, ar jos iš viso yra? Įkalinimo įstaiga, išleisdama tokį serijinį prievartautoją laisvėn, nenori, negali įspėti vietos bendruomenės apie joje vėl apsigyventi planuojantį pavojingą asmenį? Kalbame juk ne apie smulkų kišenvagį, o apie žmogų, kuris vienoje iš bylų yra prisipažinęs, jog jį seksualiai jaudina aukų kraujas… 

Negi vienintelė žinutė, kurią kokia nors tarnyba „išsteni“ mieste, yra – „moterys, nevaikščiokite sutemus po šią miesto dalį“? 

Mes ne vienerius metus bandome aiškintis, kodėl panašiais atvejais yra taip sudėtinga įkalinimo įstaigai, policijai, savivaldybei bendradarbiauti ir sukurti galimų aukų apsaugos sistemą. Deja, atsakymai yra banalūs ir formalūs – nėra reikiamų teisės aktų, nėra ir jokio intereso juos kurti ir priimti, visi labai užsiėmę, o ir tokių „nepataisomų“ prievartautojų šalyje nedaug. 

“Įkalinimo įstaiga, išleisdama tokį serijinį prievartautoją laisvėn, nenori, negali įspėti vietos bendruomenės apie joje vėl apsigyventi planuojantį pavojingą asmenį?” 

Keli žodžiai apie „nepataisomumą“ asmenų, jaučiančių neįveikiamą potraukį seksualiniam smurtui. 

Reikia pripažinti, jog dalis šių nusikaltėlių akivaizdžiai turi nediagnozuotų psichikos sutrikimų – apie tai byloja jų veiksmai tiek per nusikaltimą, tiek po jo. Tikrai nesuprantu, kodėl būtent teismai čia „užmerkia akis“, nuteisdami, pavyzdžiui, žmogų n-ąjį kartą porai metų, nors pavarčius jo ankstesnių nusikaltimų bylas, aiškiai matyti, kad įkalinimas neduoda jokių rezultatų, liguistas elgesys tik stiprėja? 

Tačiau kitais atvejais kalbame apie situaciją, asmens laikyseną, kurią tikrai būtų galima koreguoti elgesio keitimo programomis – bet ar jos egzistuoja kalėjimuose? Norėčiau išgirsti nuoširdžią Teisingumo ministerijos poziciją šiuo klausimu, ar 2024 metais yra kokia nors rimtesnė metodika dėl darbo su ilgamečiais prievartautojais, ar yra įkalinimo įstaigose specialistų, galinčių dirbti su jais? 

Pikta, jog mūsų politikai trypčioja vietoje dėl Seksualinių nusikaltėlių registro, vieni jų kartoja tinginčių dirbti valdininkų žodžius, kad „kažkas panašaus jau yra sukurta, tik neveikia, gaila“, kiti nerimauja, jog registras gali pažeisti prievartautojų teises, dar kitiems ši tema „labai baisi, gal geriau apie mūsų pasiekimus kalbėkime…“ 

Tad kol kas – atsiprašau už tiesumą – belieka laukti naujų aukų. Vieni nusikaltimus tirsime, kiti rūpinsimės pagalba aukoms, guosime ir palaikysime jas, mokysime nepalūžti. 

O visuomenė, kartu su visais ekspertais, savivaldybių ir ministerijų klerkais eilinį kartą klausydamiesi nusikaltimų suvestinės, lengviau atidus – „juk ne mane ar mano brangų žmogų…“ 

 

Dėmesio!                            

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                            

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.           

 

 

Išskirtinai brutali – taip ekspertės apibūdina seksualinės prievartos bylą, kai trys vaikinai intelekto negalią turinčią merginą įviliojo į butą ir pasikeisdami prievartavo. Pašnekovės pažymi – sunkiau įrodyti kaltę, kai nukenčia negalią turinti moteris. Kaltinamieji naudojasi pažeidžiamumu, menkina išgyvenimus ir diskredituoja pasakojimą. Tačiau kiekvienos tokios bylos laimėjimas – didelė pergalė.   

 Kovo mėnesį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti ankstesnių instancijų sprendimą, kuriuo trys asmenys nuteisti už seksualinę prievartą prieš intelekto negalią turinčią merginą. Nuteistieji naudojo fizinį ir psichologinį smurtą ir išžagino bei seksualiai prievartavo nukentėjusiąją. 

Teismas nustatė, kad nuteistieji tyčia apgaule ją įviliojo į butą, užrakino buto duris ir merginos neišleido, naudojo prievartą. Kol vienas prievartavo, kiti merginą laikė, o vėliau keitėsi. Vienas iš nuteistųjų seksualine prievarta – nukentėjusiosios brolis. 

Ši byla išskirtinė savo brutalumu – ne kasdien tenka teikti pagalbą tokioms jaunoms ir labai pažeidžiamoms grupinės prievartos aukoms, pastebi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė. 

„Tai sukrečia“, – LRT.lt sako ji. 

Pasak KOPŽI centro vadovės, sukrečia ir miestelio gyventojų bei artimiausios aplinkos požiūris į nukentėjusią merginą – „pati kalta“, „pati norėjo“, „kam reikėjo kreiptis į policiją ir gadinti vaikinams gyvenimus?“. 

„Vėliau matėme šį požiūrį persikeliant ir į teismų procesus, kai prievartautojų advokatai nerausdami užsipuldavo auką, vardydami jos kankintojų „dorybes“, – pasakoja K. Mišinienė. 

Stereotipai ir menkinimas 

Su tuo, kad byla išskirtinė, sutinka ir nukentėjusiosios advokatė, Mykolo Romerio universiteto (MRU) Baudžiamosios teisės ir proceso instituto lektorė dr. Marina Gušauskienė. Kaip pastebi ji, bejėgiškumo būklę seksualinės prievartos bylose dar sunkiau įrodyti, kai nukenčia intelekto negalią turintis žmogus, kaip kad buvo šiuo atveju. 

„Buvo labai sudėtinga įrodyti patirtą prievartą ir skriaudą. Šioje byloje labai trukdė stereotipai, kalbu ir apie teisėsaugos institucijas, pradžioje tyrimas netgi buvo nutrauktas formaliais pagrindais, kad nukentėjusiosios parodymai nėra nuoseklūs, kad ji kreipėsi ne iš karto. (…) 

Vienas sudėtingiausių momentų, kai įsijungė stereotipai, aukos kaltinimai, kad ji nesipriešino, nesišaukė pagalbos, pati nesiėmė jokių veiksmų. (…) Padarytas milžiniškas darbas“, – LRT.lt sako M. Gušauskienė. 

Jai antrina ir KOPŽI centro vadovė: „Negalią turinčius asmenis lengviau palaužti darant patį nusikaltimą, o vėliau sumenkinti teisme. Teismo salėje buvome liudininkės, kai teisiamasis tiesiog nesivaldydamas rėkė: „Ką čia ta durnė kalba, kodėl jos klausotės, tegu ji eina ir galvą susitvarko“, – prisimena K. Mišinienė. 

Nusikaltimą planavo, mintis apie prievartą jaudino 

Pasak K. Mišinienės, tokie tyrimai ir bylos reikalauja profesionalaus požiūrio bei įgūdžių, tačiau dažnai tenka girdėti negailestingą teisėsaugos verdiktą – dėl įrodymų trūkumo ar nepatikimumo tyrimas nutraukiamas. 

„Man tai reiškia tik viena – jiems trūksta žinių, jie nesugeba surinkti įrodymų, renkasi saugesnę poziciją. Neretai tokia nuostata dar lydima niekinančio požiūrio į pareiškimą norinčią rašyti ar jau parašiusią auką. Ir viskas – ašarojanti moteris nieko nepešusi išlydima pro duris. 

Savotiška klasika yra tapęs teiginys apie „jokio riksmo negirdėjusius kaimynus“. Mes jau pavargome kartoti apie skirtingus aukų reagavimo būdus – vienos šaukia, kitos tyli, net jeigu tame kambaryje ir vyksta labai baisūs dalykai“, – sako KOPŽI centro vadovė. 

Šioje byloje nuteistieji savo nusikaltimą buvo suplanavę iš anksto, juos jaudino mintis apie galimą prievartą, o pasitaikiusi jaunuolė tapo „idealia“ auka, – priduria K. Mišinienė. Anot jos, tokiose situacijose iš baimės būti sužalotoms ar net nužudytoms aukos neretai suvaidina sutikimą, nors jis yra niekinis. 

„Kalbame apie grupinę prievartą, kai vieni laiko rankas, o kiti prievartauja – koks čia gali būti sutikimas?“ – klausia K. Mišinienė. 

Aukos kaltinamos ir provokacija 

Pasak advokatės M. Gušauskienės, seksualinės prievartos bylos yra latentinės, dažniausiai nebūna liudytojų, o aukos gėdijasi, todėl pagalbos kreipiasi ne iš karto: „Šiuo atveju vien dėl negalios mergina negalėjo žinoti, ką reikėtų daryti.“ 

Advokatės teigimu, nuo prievartos nukentėjusios moterys sulaukia kaltinimų, esą tokius veiksmus išprovokavo ar išsigalvojo, o galbūt ir „pati norėjo“. Jei nukentėjęs žmogus turi intelekto negalią, kaltinamieji ginasi, kad negalima tikėti tokio žmogaus parodymais. 

„Nukentėjusiam žmogui reikia dar kartą išgyventi tuos įvykius, juos papasakoti, o visi reikalauja, kad pasakojimas būtų aiškus, nuoseklus, o dar geriau, jei visus įrodymus sudėtum ant lėkštutės ir paduotum. Tai būna labai sudėtinga. 

Ne visi geba sklandžiai viską papasakoti – kažkas pasimiršta, kažką stengiesi sąmoningai pamiršti… Visa tai išnaudojama, aukos kaltinamos, kad visa tai yra jų fantazija, noras pakenkti, konfliktiniai santykiai“, – vardija M. Gušauskienė. 

Nukentėjusias moteris kaltina ir artimieji

K. Mišinienės teigimu, šis atvejis atskleidė „dar vieną liguistą seksualinės prievartos aspektą – prievartautojais gali būti patys artimiausi žmonės, šeimos nariai“.

„Man regis, šią bylą turėtų smulkiai išsinagrinėti Vaiko teisių tarnybos specialistai, atvejo vadybininkai, socialiniai darbuotojai, mokyklų psichologai. Juk ne per dieną broliui, eiliniam ir niekuo labai neišsiskiriančiam paaugliui, gimė noras su savo neįgalia seserimi atlikti tokius veiksmus, kokius jis atliko. 

Atsakymų reikėtų ieškoti tiek visų akyse lėtai degradavusioje šeimoje, tiek „toną uždavusioje“ vietinėje paauglių subkultūroje, kur „kietas ir šaunus“ yra tas, kuris skriaudžia silpnesnį, svaigsta nuo vis rizikingesnio elgesio, o šalia visada yra suaugusieji, pasiryžę viską užglaistyti, sumokėti „bet kokius pinigus“ advokatams“, – kritikuoja KOPŽI centro vadovė. 

Advokatei M. Gušauskienei tenka susidurti ir su kitomis bylomis, kai seksualinius nusikaltimus vykdo šeimos nariai. Dažniausiai tokiais atvejais iš kitų artimųjų auka sulaukia ne palaikymo, o raginimų apie tai nekalbėti. 

„Dažniausiai kiti šeimos nariai būna labai neigiamai nusiteikę prieš nukentėjusį asmenį, neigiamai apibūdina jo elgesį, sako, kad buvo sunkus vaikas, konfliktiškas žmogus, jį bandoma paversti psichikos ligoniu, šmeižiku, melagiu. Jei šeimoje yra mažamečių vaikų, auka patiria spaudimą – jei pasakysi, suardysi šeimą, tėvus uždarys arba atims iš jų vaikus. (…) 

Tenka nugalėti ne tik pasipriešinimą iš kaltinamųjų pusės, bet ir iš šeimos narių, kurie taip pat aktyviai stengiasi sutrukdyti tyrimui, paveikti nukentėjusį asmenį arba neigiamai jį charakterizuoti“, – dalijasi M. Gušauskienė. 

Toks šeimos narių nusiteikimas taip pat stabdo nukentėjusiuosius kreiptis pagalbos – užtrunka, kol auka suranda žmogų, kuriuo gali pasitikėti ir kuriam išdrįsta papasakoti išgyvenimus. 

„Aukos susiduria su dviguba viktimizacija – patirta šeimos nario įvykdyta seksualinė prievarta ir trauma, kai kiti šeimos nariai tą prievartą ignoruoja arba nenori jos pripažinti. (…) Aukai dar tenka išgyventi psichologinių spaudimų“, – pasakoja advokatė. 

Smurtą patiria dažniau 

Kas trečia moteris patiria kokios nors rūšies smurtą, o, kaip rodo užsienyje atlikti tyrimai, moterys su negalia smurtą patiria 2–5 kartus dažniau, pažymi Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovė Simona Aginskaitė. 

„Jos labiau pažeidžiamos ir dėl lyties, bet negalia galbūt yra dar didesnis faktorius nei lytis“, – LRT.lt sako S. Aginskaitė. 

Pasak jos, Lietuvoje trūksta savarankiškumą užtikrinančių paslaugų, todėl moterys su negalia neretai yra priklausomos nuo savo šeimos. O smurtautojui patogu, jei jis gali auką valdyti, kontroliuoti bei manipuliuoti ir taip išlaikyti smurto rate. 

„Būna atvejų, kai moteris taip izoliuojama ir kontroliuojama, kad ji gali būti uždaroma. Būna, patraukiamas vežimėlis, manipuliuojama vaistais, kai jų duodama daugiau arba mažiau, priklausomai nuo to, kokio moters elgesio norima. 

Taip bandoma izoliuoti. Pavyzdžiui, jei ateina draugų, duodama didesnė vaistų dozė, moteris tampa pasyvi, nevyksta kontaktas su draugais“, – pasakoja Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovė. 

Smurtas teisinamas, o žmogus negirdimas

S. Aginskaitės teigimu, visuomenėje dar vyrauja neigiamas negalios įvaizdis, o tai lemia ir teisėsaugos vertinimus, ir nukentėjusiųjų ryžtą kreiptis pagalbos.

„Negalios atveju smurtas daug sunkiau atpažįstamas, pagalbos kreipiamasi vėlai, nežinia kas turi nutikti, kad moteris pasiryžtų ieškoti pagalbos“, – pastebi S. Aginskaitė. 

Ir tais atvejais, kai smurtaujama prieš moterį, neturinčią negalios, dažnai ištraukiama psichikos sveikatos korta, smurtautojai argumentuoja, kad moteris neadekvati. Kaip sako Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovė, tokiomis kalbomis teisėsauga neretai patiki. Dar sunkiau, kai nukentėjęs žmogus turi psichosocialinę arba intelekto negalią – tada jis iš viso negirdimas. 

„Jei moteris turi intelekto negalią, yra didesnė tikimybė, kad į ją bus žiūrima mažiau rimtai, kad bus tikima jos globėjais. Labai išauga rizika neišgirsti to žmogaus“, – tvirtina S. Aginskaitė. 

Neretai teisėsauga žmonių su negalia pasakojimais nepatiki, tačiau būna ir taip, kad patirtas smurtas teisinamas. Pavyzdžiui, sako pašnekovė, į žmogų su negalia žiūrima kaip į mažiau vertą gero elgesio, tarsi susitaikoma, kad jo gyvenimas „turi“ būti toks. 

„Smurtas tarsi atleidžiamas arba į jį žiūrima pro pirštus. Jei įprastos raidos vaikas būtų izoliuotas, neleidžiamas į mokyklą ir mušamas, niekas neturėtų pakantumo, bet tokių atvejų būna, kai yra žmogus su negalia. Yra daug visiškos izoliacijos, apleistumo, nepriežiūros ir išnaudojimo atvejų, bet tai suvokiama kaip nepakeičiamas faktas, kaip toks likimas“, – teigia S. Aginskaitė. 

Dėmesio!                           

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                           

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.          

 

 

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) duomenimis, bėgdami nuo karo, į Lietuvą atvyko per 82 tūkst. ukrainiečių. Apie 29,5 tūkst. migrantų įsidarbino Lietuvos įmonėse, tačiau dėl menko teisinio raštingumo, kalbos barjero, būdami finansiškai pažeidžiami, jie dažnai atsiduria nesąžiningų darbdavių pinklėse, tampa prekybos žmonėmis taikiniais. 

Vykdydami projektą „Strateginė partnerystė. Nuo pabėgėlio iki darbuotojo“, KOPŽI atstovai keliauja po Lietuvos savivaldybes, kuriose siekia atkreipti dėmesį į migrantų pažeidžiamumo problemas. Balandžio 10 d. KOPŽI apskrito stalo diskusijai pakvietė ir Prienų rajono savivaldos, švietimo ir nevyriausybinių organizacijų atstovus, socialinius darbuotojus, pareigūnus, Užimtumo tarnybos specialistus ir kt.
Kaip pastebi diskusijoje dalyvavusi Prienų rajono savivaldybės vicemerė Laimutė Jančiukienė, neretai prekybą žmonėmis visuomenė suvokia ganėtinai siaurai, nors iš tiesų jos formų yra labai daug.
Dauguma šalių, vertindamos prekybos žmonėmis atvejus, remiasi Jungtinių Tautų Organizacijos suformuotu apibrėžimu, kuris nurodo, jog „prekyba žmonėmis – žmonių verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar jų priėmimas gąsdinant, panaudojant jėgą ar kitas prievartos, grobimo, apgaulės, sukčiavimo formas, piktnaudžiaujant padėtimi ar pažeidžiamumu arba mokant ar priimant pinigus ar kitą naudą tam, kad būtų gautas kito tą žmogų kontroliuojančio asmens sutikimas siekiant išnaudoti. Išnaudojimas apima kitų asmenų išnaudojimą prostitucijos forma ir kitas seksualinio išnaudojimo formas, priverstinį darbą ar paslaugas, vergiją ar veiklą, panašią į vergiją, tarnystę ar organų pašalinimą“. 

Anot KOPŽI vadovės Kristinos Mišinienės, tiesioginių prekybos žmonėmis atvejų, susijusių su Ukrainos karo pabėgėliais, Lietuvoje neužfiksuota, tačiau darbinis išnaudojimas yra viena dažniausių ir opiausių problemų. Iš savo praktikos K. Mišinienė teigia, jog darbo ginčų komisijose fiksuojami skundai, kai, pasinaudodami karo pabėgėlių pažeidžiamumu, kai kurie darbdaviai į Lietuvą atvykusiems ukrainiečiams neužtikrina tokių pačių darbo sąlygų bei moka mažesnį atlyginimą.
Komentuodama situaciją, Užimtumo tarnybos, Kauno KAD Prienų skyriaus vedėja Jūratė Radzevičienė pastebi, jog pirmaisiais metais darbdaviai rodė daugiau entuziazmo ir geranoriškumo: į darbą priimdavo ir nemokančius kalbos, ir neturinčius patirties konkrečioje srityje, tačiau šiandien tas entuziazmas yra sumažėjęs. „Galbūt tai susiję su nepatenkintais darbdavių lūkesčiais, o gal ir patys darbuotojai iš darbdavių tikėjosi kitokių sąlygų ir aplinkybių“, – svarsto UŽT Prienų skyriaus vedėja.
Pasak jos, daliai ukrainiečių susiradus darbus, daliai migravus į didesnius miestus, šiuo metu Prienų skyriuje registruota vos kelios dešimtys ukrainiečių. O iš jau įsidarbinusiųjų patirčių darbinio išnaudojimo bruožų Prienų rajone buvo galima įžvelgti dviem atvejais. Jie susiję su galimais atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimais.
Diskusijos dalyviai pastebi, jog dėl įvairių priežasčių darbą susirasti būna sunkiau moterims, atvykusioms su mažamečiais vaikais. Visų pirma dėl to, kad nėra kam palikti prižiūrėti vaikų, o antra, moterys, turinčios išsilavinimą, nori rasti darbą, atitinkantį jų turimą kvalifikaciją.
Siekiant integruoti karo pabėgėlius į darbo rinką ir visuomenę, UŽT organizuoja lietuvių kalbos kursus, kuriuos, diskusijoje dalyvavusių UŽT atstovių teigimu, dažniausiai renkasi tie, kurie mato savo ateitį Lietuvoje.
Išmokti kalbą svarbu ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams, tačiau Jiezno gimnazijos direktorė Neringa Zujienė pastebi, jog motyvacijos dažniausiai nerodo nei tėvai, nei vaikai. Anot direktorės, jos praktikoje yra pasitaikęs vos vienas atvejis, kai ukrainiečių šeima išties stengėsi išmokti bendrauti lietuviškai ir, pramokę mūsų kalbą, sėkmingai integravosi į bendruomenę. Visais kitais atvejais tokio noro tiesiog nėra… Pasak N. Zujienės, visi be išimties vaikai su tėvais bendrauja ne ukrainiečių, o rusų kalba. Patys tėvai, nepaisant specialistų rekomendacijos bendrauti lietuviškai ir taip greičiau pasiekti proveržį, prašo, kad su jų vaikais būtų bendraujama rusų kalba.
Minčiai, jog prie tokios situacijos prisidėjo ir mūsų „iš stalčių ištraukta“ rusų kalba, pritaria ir K. Mišinienė. Visgi KOPŽI vadovė ragina nepamiršti, jog kalbame apie ypač pažeidžiamą žmonių grupę, kurios psichologinę savijautą galime tik įsivaizduoti.
Emocinę ir psichologinę pagalbą Prienų krašte apsigyvenusioms ukrainiečių šeimoms teikiančios nevyriausybinės organizacijos „Gilės sodas“ atstovės atkreipė dėmesį, jog dauguma atvykusiųjų turėjo depresijos požymių, jiems reikėjo psichiatro pagalbos. Visgi, atėjus su poreikiu gauti emocinę paramą, išlįsdavo visai kitos problemos, pavyzdžiui, santykiai, nes kalbėti apie traumas reikia laiko ir „savo“ žmogaus. Toks žmogus „Gilės sode“ atsirado praėjusiais metais, kai čia pagalbą savo tautiečiams pradėjo teikti ukrainietė psichologė.
Tiesa, pastebima, kad poreikis išlieti emocijas atsirado gerokai vėliau, mat iš pradžių žmonėms buvo svarbiausia užtikrinti savo bazinius poreikius. Prie šios pagalbos prisidėjo ne tik suburta savanorių komanda, bet ir maltietė Lina Suchorukovienė, kuri rūpinosi humanitarine parama. Po darbo valandų lankiusi ukrainiečių šeimas šiandien Lina pripažįsta, jog teko ne tik paramą pristatyti, bet ir prie jų skaudulių prisiliesti ar ašarą nubraukti.
Savanoriams teko ne tik emocine ar humanitarine parama pasirūpinti, bet ir, pasitelkiant į pagalbą Prienų r. policijos komisariato pareigūnes, padėti suprasti įstatymų skirtumus. Ypač susijusius su vaikų priežiūra, mat būta atvejų, kai mamos mažamečius vaikus palieka prižiūrėti vyresniems nepilnamečiams broliams ir seserims.
Diskusijos metu daug kalbėta apie problemas, tačiau yra ir gerųjų pavyzdžių. Pavyzdžiui, UŽT atstovės džiaugėsi vienos mamos gebėjimu suderinti 1,5 m. vaiko auginimą su darbu arba inžinerijos mokslų išsilavinimą turinčios moters ryžtą pasilikti miestelyje, kuriame ramu ir saugu, nepaisant to, jog teks dirbti žemesnės kvalifikacijos darbą. Ir tai tik keletas pavyzdžių, kai į mūsų kraštą atvykę karo pabėgėliai sėkmingai integravosi į bendruomenę.
Rimantė Jančauskaitė 

 

Dėmesio!                          

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                          

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.         

 

Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį įpareigojo teistą buvusią garsiausios Panevėžio rajono šeimynos įkūrėją Gražiną Grigaliūnienę grąžinti valstybinį apdovanojimą. 

Kaip nurodoma šalies vadovo dekrete, G. Grigaliūnienė turi grąžinti Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordiną ir apdovanojimo dokumentus. 

Toks sprendimas priimtas vasario pabaigoje apeliaciniam teismui priėmus verdiktą su Grigaliūnais susijusioje byloje dėl septynerius metus prieš globojamas nepilnametes ir mažametes vykdytos seksualinės prievartos bei kitų nusikaltimų. 

Moteris ir jos sutuoktinis Vidmantas Grigaliūnas ilgą laiką laikyti pavyzdiniais globėjais. G. Grigaliūnienei už nuopelnus 2014 metais Panevėžio rajono savivaldybė suteikė garbės pilietės vardą.

V. Grigaliūnas teismo sprendimu liko pripažintas kaltu dėl mažamečio bei nepilnamečio asmens išžaginimo, seksualinio mažamečio asmens prievartavimo. Jam skirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Tuo metu G. Grigaliūnienę išteisinus dėl piktnaudžiavimo globėjos teisėmis ir pareigomis, jai skirta galutinė laisvės apribojimo bausmė pusei metų, ji taip pat turės sumokėti 3 tūkst. eurų neturtinę žalą ir atsiprašyti nukentėjusiųjų. 

Byloje nukentėjusiomis pripažintos šešios merginos ir moterys, trys iš jų – dar nepilnametės. Manoma, kad vaikų globėja taip pat žinojo apie vyro daromus nusikaltimus, tačiau dėl nepranešimo apie nusikaltimą ji negalėjo būti teisiama, nes yra jo sutuoktinė. 

Atliekant ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad nusikalstamos veikos prieš mažametes bei nepilnametes globotines šeimynoje galėjo būti vykdomos 2009–2016 metais. Apie jas pranešė nukentėjusiosios, kai jau nebegyveno šioje šeimynoje. 

Sutuoktiniai kaltę neigė ir tikino, kad buvusios globotinės nori juos apšmeižti, neva norėjo gauti pinigų. 

Dėl šios priežasties Panevėžio rajono savivaldybė BNS kovo pradžioje teigė ketinanti spręsti, ar iš G. Grigaliūnienės atimti garbės pilietės vardą. 

 

Dėmesio!                         

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                         

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.        

Seksualinį smurtą patiriančių moterų su negalia situacija Lietuvoje

Julija Šakytė-Sarapė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI)

Lietuvoje įvairią negalią turinčioms moterims ir mergaitėms vis dar kyla didelė seksualinio smurto rizika: fizinę negalią turinčios moterys dažnai tampa priklausomos nuo aplinkos, iš kurios bėga. Moterys ir mergaitės, ypač turinčios intelektinę ar psichosocialinę negalią, gali net nežinoti, kad lytiniai santykiai be sutikimo yra nusikaltimas ir apie juos reikia pranešti, nes trūksta prieinamos informacijos. Joms vis dar sunku kreiptis į teisėsaugą daugiausia dėl stigmos, susijusios su jų seksualumu ir negalia. Šalyje mes vis dar neturime aiškios sistemos, kaip padėti šioms moterims po patirto seksualinio smurto, o dėl duomenų trūkumo smurtas prieš moteris su negalia tampa nematomas.

„Pasodindavo į lovą ir kol nepripažinsiu, kad kažko nepadariau, kaip jam atrodė, tol vežimo neduos. Yra tekę tris paras prasėdėti ant lovos. Be abejo, atnešdavo valgyti. Be abejo, ten susitvarkyti… Vakare, kai grįždavo, paduodavo vežimą, kad į tualetą nueičiau, susitvarkyčiau. Sėdėjau ant lovos kaip ponia su televizoriaus pulteliu, maistu, viskas buvo parūpinta. Bet vežimo neatiduodavo, kol neprisipažinsiu.“ 

Citata iš „Smurtą artimoje aplinkoje patyrusių moterų su negalia pagalbos paieškų patirtys – kokybinio tyrimo ataskaitos“

„Norėjo lytinių santykių, kontrolės, iš pavydo (patėvis).“ 

Citata iš „Viktimologinio tyrimo: moterų su negalia smurto patirtys“

„Pavojaus signalų yra daug“

Šios istorijos yra tik vienos iš daugelio. Kol oficialiai Lietuvoje užfiksuotas vos vienas seksualinės prievartos atvejis prieš moterį su negalia per penkerius metus, už uždarų durų šios moterys gyvena visuomenėje, kurioje pažeidžiamumas kertasi su neteisybe. Kiek seksualinio smurto atvejų yra žmonių su negalia aplinkoje? Kokios šios opios problemos priežastys? Kokie galimi būdai užkirsti kelią smurtui prieš žmones su negalia?

Prieš pradedant nagrinėti temą, reikėtų apibrėžti, kad seksualinis smurtas artimoje aplinkoje prieš asmenis su negalia gali būti ir intymūs prisilietimai be sutikimo, ne tik seksualinė prievarta. Kaip rašoma „visureikalas.lt“, seksualinis smurtas „gali reikštis nepageidaujamais intymiais prisilietimais padedant žmogui nusiprausti, persirengti, atsigulti ir pan.“

Tikrieji smurto prieš moteris su negalia mastai Lietuvoje kol kas yra nežinomi. Šioje srityje dirbantys ekspertai perspėja, kad problema rimtesnė nei atrodo.  Anot jų, negalia tik sustiprina asmens pažeidžiamumą, tad fiziškai smurtauti ar kitaip skaudinti artimą žmogų yra dažna praktika.

Vis dėlto tarptautinių tyrimų duomenys byloja apie plačiai paplitusią seksualinio smurto prieš moteris su negalia problemą. Štai, pavyzdžiui, Europos Parlamento Rezoliucijoje dėl moterų ir mergaičių su negalia teisių pabrėžiama, kad moterys su negalia turi nuo 2 iki 5 kartų didesnę riziką patirti smurtą artimoje aplinkoje negu kitos moterys.

Lietuvoje statistiniai duomenys – prieštaringi. 2022 metais Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) atliktas viktimologinis tyrimas parodė, kad daugiau negu pusė (56 proc.) smurtą patyrusių moterų su negalia susidūrė su seksualine prievarta. 19 proc. iš jų teigė seksualinį smurtą patiriančios kas savaitę, 13 proc. – kas mėnesį.

Remiantis Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM) duomenimis, per pastaruosius penkerius metus (2019–2023 m.) vidutiniškai per metus užregistruoti 132 smurto atvejai prieš moteris su negalia artimoje aplinkoje. Seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš negalią turinčias moteris užregistruotas vos vienas atvejis, kai tuo tarpu ekspertai šią prievartos rūšį išskiria kaip vieną didžiausių rizikų negalios aukų atžvilgiu.

Verta atkreipti dėmesį, kad tokios statistikos oficialiame statistikos portale nerasite – norint gauti duomenis, reikia tiesiogiai kreiptis į Informatikos ir ryšių departamentą prie VRM.

Pasak Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) advokacijos vadovės Simonos Aginskaitės, tai neatspindi tikrosios situacijos. Jos teigimu, visų pirma, duomenys renkami labai ribotai, atvejai fiksuojami tik tuomet, kai negalia yra visiškai akivaizdi. Antra, pagalbos kreipiamasi ypač retai dėl visuomenėje įsigalėjusių nuostatų apie negalią.

„Neramina tai, kad smurtaujama gerokai dažniau nei rodo mūsų statistika. Išties mastai yra gerokai didesni. Juolab, žinant, kad fizinis, o taip pat ir seksualinis smurtas neretai yra tik galutinė psichologinės ar ekonominės žmogaus kontrolės išraiška. Darome išvadą, kad žmonės su negalia, ypatingai moterys, dėl savo būklės yra didelėje rizikos zonoje patirti smurtą“, – sako S. Aginskaitė.

Seimo neįgaliųjų reikalų komisijos pirmininkės Monikos Ošmianskienės žiniomis, pokyčiai, siekiant geriau fiksuoti seksualinio smurto atvejus, yra daromi, o Valstybės „duomenų agentūra ne tik šioje srityje, bet daugelyje sričių plečia duomenų padavimą.“

„Kalbantis su socialinės apsaugos ir darbo ministerija, ministrais esu ne kartą išgirdusi, kad sakyti, jog šiandien nebeturime duomenų, nebegalime. Nors, kaip politikė, pasakysiu, kad kol kas duomenų negauname. Teoriškai yra ir turėtų duoti, bet praktiškai tai neįvyksta ir laukti reikia labai ilgai. Taigi valstybė kaip ir juda ta linkme, visi kaip ir supranta, bet kol kas pokyčių, kuriais būtų galima pasidžiaugti, neįvyko“, – teigia M. Ošmianskienė.

Pasak ekspertų, seksualinės prievartos atvejų yra vienareikšmiškai daugiau negu jų užregistruojama. Tačiau, ar galima sakyti, kad šalyje – seksualinio smurto prieš moteris su negalia epidemija, apie kurią nutylima?

„Iš principo, taip. Šiaip žmogui yra sunku kalbėti apie smurtą artimoje aplinkoje, o kai turi negalią – galbūt net ir nesupranti, kad yra prieš tave smurtaujama, naudojamas seksualinis smurtas. Moterys su negalia mūsų šalyje yra, manyčiau, užribyje. Taigi asmenys, kurie ir taip yra užribyje ir dar susiduria su krizėmis ar traumomis, yra dar labiau atstumiami arba bijo apie tai kalbėti. Kitą kartą, matyt, ir nesupranta, nesikreipia ar neranda pagalbos arba ji jiems yra neprieinama“, – įsitikinusi Moterų informacijos centro direktorė Jūratė Šeduikienė.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos teisininkė Audronė Daukšaitė-Timpė 2023 m. „mano teisės“ interviu sakė, kad „jei nerinksime duomenų apie nukentėjusias, nieko nežinosime apie aukas. Jei nieko nežinosime apie aukas, nesuprasime, kokios pagalbos ir specializuotų priemonių joms reikia.“

Fizinis smurtas nustelbia seksualinį

Šiuo metu Lietuvoje statistika renkama tokia tvarka: pirmiausia, Policijos departamentas registruoja kiekvieną ikiteisminį tyrimą, vėliau pareigūnas, pradėjęs ikiteisminį tyrimą ir pripažinęs nukentėjusiuoju asmenį, užpildo ir pateikia Nusikalstamų veikų žinybiniam registrui (kurio tvarkymo įstaiga yra jau minėtasis Informatikos ir ryšių departamentas prie VRM) statistinę kortelę apie nukentėjusįjį asmenį, tame tarpe ir informaciją, ar jis turi negalią.

Policijos departamento Komunikacijos skyriaus atsiųstame atsakyme aiškinama, kad informacija apie negalią nustatoma iš nukentėjusiojo pateiktos informacijos. Pasak jų, apie negalią sužinoma formuluojant klausimą apie užimtumą: „Tad arba pats asmuo pasisako, kad turi negalią, arba jei pareigūnas mato akivaizdžius negalios požymius, jis gali pasitikslinti užduodamas klausimą nukentėjusiajam jau konkrečiai – ar turi negalią.“

 

Taigi, jei asmuo atsako, kad turi negalią, tai pažymima asmens duomenų pažymoje ir statistinėje kortelėje. Duomenys apie negalią, policijos teigimu, taip pat gali būti fiksuojami nukentėjusiojo arba jo tėvų, globėjų apklausos metu, jeigu apie tai pasisako apklausiamas asmuo bei tokiu atveju atitinkamai pažymima statistinėje kortelėje.

LNF Advokacijos projektų vadovės S. Aginskaitės nuomone, tokia klausimų metodika – nėra tinkamas požiūris.

„Klausti kiekvieno žmogaus, ar jis turi negalią – nebūtinai yra pati geriausia praktika. Reikia aiškintis, kaip tą daryti. Gali būti, pavyzdžiui, toks klausimas: ar esate priklausomi nuo artimųjų dėl kažkokių sveikatos priežasčių? Tai būtų tikslesnis klausimas, aiškinantis smurto riziką“, – teigia ji.

Konstitucinio Teismo teisėjas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto (VU TF) profesorius Aurelijus Gutauskas sako, kad statistinis rodiklis gali „išlysti“ iš bylos, kuomet yra negalią patvirtinantys dokumentai. Kito kelio, paprasčiausiai, nėra. Tiesa, profesorius sako netikintis statistika, nes ji iškreipia realų vaizdą, bet patvirtina – Lietuvoje su statistikos vedimu iš tiesų yra bardakas.

„Kad ir dabar – užfiksuotas vienas atvejis, bet atvejų yra tikrai daugiau. Vis dėlto yra problema su statistikos vedimu. Kita problema – kiek yra fizinio smurto atvejų, už kurių dažniausiai slypi ir seksualinis smurtas. Priimta nuostata, kad fizinis smurtas, kai sukeliami sužalojimai, o seksualinis tarsi to dalis – mažiau skauda, mažiau pastebima ir nekalbama apie tai“, – tvirtina KT teisėjas.

Anot jo, bylose, susijusiose su smurtu prieš moteris su negalia, reikėtų ieškoti ir seksualinio smurto apraiškų. Kitaip tariant, reikėtų gilintis į kiekvieną fizinio smurto atvejį, fizinio smurto artimoje aplinkoje atvejį ir ieškoti, ar nebuvo ir seksualinio smurto.

Pavyzdys – prekybos žmonėmis bylos

„Nukentėjusioji dalyvavo teismo procesuose, vykdavo į teismo salę, dėl negalios ją atgabendavo. Ji toje pačioje teismo salėje susitikdavo su teisiamu prievartautoju, kuris ją pamatęs, prišokęs aiškindavo apie savo meilę ir taip toliau. Ji atlaikė visus teismo procesus nedidelėje, ankštoje teismo salėje. Ir ji laikosi, ji žiūri į priekį.“

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro (KOPŽI) direktorė Kristina Mišinienė.

Tai reali situacija Lietuvos teismo salėje, kuomet buvo nuteistas globėjas prievartavęs moterį, turinčią judėjimo negalią. Šią situaciją KT teisėjas A. Gutauskas vadina teisiniu broku. Pasak jo, jis įvyksta, kai byla ir tyrimas papuola pas žmones, kurie nežino specifinių nusikaltimo bruožų. Paprasčiau tariant, profesionalui trūksta profesinių mokymų, tinkamos kvalifikacijos juos atpažinti.

Kas būtų, jei tyrėjai, užuot sutelkę dėmesį į fizinio smurto padarinius, pavyzdžiui, matomą mėlynę ant moters veido, pasitelktų kitus metodus apklausos metu? Būtent tokį pertvarkymą matytų KT teisėjas A. Gutauskas.

„Daugeliu atvejų moterys net nežino tapusios seksualinio smurto aukomis, todėl reikia paruošti nukentėjusiąją ir „ištraukti“ informaciją, ar tikrai buvo tiktai fizinis smurtas. Manau, reikėtų įnešti papildomą kokybišką impulsą į nukentėjusiųjų apklausą, pasitelkiant specialistus, psichologus…“, – aiškina profesorius.

Fenomenas, kurį reikia pažinti, taip sako profesorius, KT teisėjas A. Gutauskas. O tam, kad jį pažintume, reikalingi profesiniai mokymai. Pasak A. Gutausko, toks pats fenomenas anksčiau buvo prekybos žmonėmis atvejai, nors dabar Lietuva – tarp aktyviausiai su prekyba žmonėmis kovojančių valstybių. Tapti lyderiais padėjo profesiniai mokymai. Dar tiksliau, šiuo metu Lietuvoje, profesoriaus teigimu, prekybos žmonėmis bylose specializuojasi tiek tyrėjai, tiek prokurorai, tiek teisėjai, kurie žino nusikaltimo specifiškumą.

„Anksčiau niekas nesuprato, kas čia per nusikaltimas – prekyba žmonėmis. Kaltinome nukentėjusiuosius, kol galiausiai išmokome tirti per įvairius mokymus, pareigūnų specializaciją, bendradarbiavimą su kitais specialistais. Pažeidžiamumas buvo kone vienintelis kriterijus, pagal kurį sugebėdavome įrodyti prekybą žmonėmis. Šio požymio pažinimas ir atskleidimas pagelbėjo.

Seksualinio smurto prieš moteris su negalia atveju, mano vizija – žiūrėti plačiau, kad būtų identifikuotas ne tik fizinis, bet ir seksualinis smurtas. Fizinis ir seksualinis smurtas, negalia – tai kriterijai, kurie problemą dar labiau išryškina. Tokiu atveju nusikaltėlį būtų galima bausti ne tik už sveikatos sutrikdymą, bet ir seksualinį nusikaltimą, kurį jis padarė. O mūsų tikslas – patraukti atsakomybėn, kad nusikaltėliai jos neišvengtų. Šiuo metu kol kas skiriamos minimalios bausmės už sveikatos sutrikdymą“, – sako profesorius.

Kaip pažymėjo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertė Mintautė Jurkutė, įvykus smurto protrūkiui, svarbu jį atpažinti ir nedelsiant kreiptis pagalbos. Kalbant apie fizinį smurtą, tai yra ne tik žmogaus mušimas ar spardymas. Smurtautojas savo įniršį gali išlieti mėtydamas į asmenį įvairius daiktus, stumdydamas, tampydamas už plaukų, žnaibydamas. Pasitaiko, kai moterys žalojamos jas deginant žiebtuvėliu, taip pat kandžiojamos. Smurtinių incidentų atveju nukentėjusiosios kartais užrakinamos kambaryje, vonioje ar balkone ir neišleidžiamos – tai taip pat yra fizinio smurto apraiška.

Pasak M. Jurkutės, smurtautojai dažnai specifiškai naudojasi tuo, kad jų auka turi negalią, nesvarbu, kokia ji būtų – judėjimo, regos, klausos, intelekto ar kompleksinė.

„Būdų sukelti fizinį skausmą yra daug ir toli gražu ne visi jie baigiasi žymėmis ant kūno. Pavyzdžiui, partneris gali tiesiog neleisti naudotis mobilumo priemonėmis, paslėpti vežimėlį, jį staiga patraukti, atimti neregio lazdelę ir panašiai“, – sako ekspertė.

Moteris su negalia taip pat gali patirti manipuliavimą vaistais, pasakoja M. Jurkutė. Anot jos, tokiu atveju smurtautojas gali duoti kitus, nei paskirti, vaistus, padidinti ar sumažinti vaistų dozes, versti juos vartoti per prievartą ar juos paslėpti ir taip sukelti fizines komplikacijas, sąmoningai slopinti žmogų.

Dar vienas fizinio smurto aspektas, kaip pamini M. Jurkutė, yra kūno autonomijos ribojimas. Pavyzdžiui, pastojusi moteris verčiama nutraukti nėštumą, gali patirti priverstinę sterilizaciją ar priverstinį invazinį gydymą.

Sumaištis dėl pagalbos priemonių

Smurtas prieš neįgalias moteris yra ne tik labai paplitęs reiškinys, tačiau ir besislepiantis šešėliuose. Moterys retai kreipiasi pagalbos, todėl smurto atvejai dažnai lieka nežinomi, o tai, žinoma, atsispindi ir statistikoje. Priežasčių tam yra ne viena: priklausomybė nuo smurtautojo, kuris dažnu atveju yra globėjas, partneris, taip pat – informacijos ir pagalbos neprieinamumas, jos kokybė. Be to, LNF atstovės S. Aginskaitės pastebėjimu, smurtinis elgesys dažnai vertinamas kaip normalus. Taip yra, pasak jos, dėl kelių priežasčių.

„Dalis moterų kalba apie nusivylimą, kad tinkamos reakcijos taip ir nesulaukė, buvo tikima artimaisiais, o ne jomis. Dalis patiria gėdą tiek kviesti policiją, tiek būti pastebėtoms kaimynų ir panašiai. Dar vienas svarbus aspektas – moterys su negalia, lyginant su jos neturinčiomis, yra labiau priklausomos nuo savo partnerių, bijo jų netekti ir taip dar labiau padidinti savo izoliaciją. Dėl to jos gali ignoruoti, o kartais tiesiog ir neatpažinti smurto“, – vardija LNF atstovė.

Savo ruožtu leidinių, parengtų apie tinkamą ir netinkamą seksualinį elgesį, tęsia ekspertė, iš viso nėra: „Lytinio švietimo, gyvenimo įgūdžių programa nekalba apie negalią ir su lytiškumu susijusius negalios aspektus. Net bendrai parengta lytinio švietimo programa nėra joms prieinama. Apskritai reikia kalbėti, kad žmonės su negalia galbūt turi kitokį kūną, bet jie taip pat yra seksualūs, turi seksualinių savo poreikių.“

S. Aginskaitė įsitikinusi, kad norint keisti situaciją, būtina kelti visų su šia sritimi susijusių pusių kvalifikaciją ir didinti supratimą apie negalią.

„Negalia vis dar apipinta galybe klaidingų nuostatų. Pavyzdžiui, tokiu žmogumi mažiau pasitikima, jis vertinamas kaip mažiau adekvatus, „pats kaltas“ ir panašiai. Iš kitos pusės ir pats smurtinis elgesys neretai vertinamas kaip per daug sureikšmintas ar net normalus“, – pažymi ekspertė.

S. Aginskaitė taip pat sako, kad yra ir kitų pavojaus signalų, rodančių smurtą – tai gali būti ir apleistumas, ir hipergloba.

„Retai kada kreipiamas dėmesys, jei nuo kitų priklausomas asmuo yra, pavyzdžiui, nenusiprausęs, jo drabužiai prastos būklės, jam trūksta skysčių ir panašiai. O jei ir pastebima, į tai numojama ranka, tarsi žmonėms su negalia taikytinas mažesnis gyvenimo kokybės standartas.

Savo ruožtu hipergloba pasireiškia, kai žmogus yra nuasmeninamas, už jį kalbama, net ir policijoje ar pas gydytojus. Specialistai su asmeniu, turinčiu negalią, turėtų kalbėtis tiesiogiai ar per nepriklausomus asistentus ir įsigilinti į kiekvieną aspektą, ypač galimo smurto atveju“, – pažymi ekspertė.

S. Aginskaitės nuomone, visgi pagrindinė prevencinė smurto prieš žmones su negalia artimoje aplinkoje priemonė yra jų nepriklausomybės užtikrinimas.

„Dažnu atveju moteris neatsidurtų smurtinėje situacijoje ar santykiuose, kuriuose ja manipuliuojama, jei gautų visas žmogišką orumą ir savarankiškumą užtikrinančias paslaugas. Ji galėtų dirbti ir uždirbti, mokytis, išeiti iš namų, nepriklausyti nuo savo partnerio, kalbant apie higieną ir sveikatą. Ji tiesiog taptų mažiau pažeidžiama“, – tikino LNF atstovė.

Kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje, tame tarpe ir seksualinį smurtą, visoje Lietuvoje kertinė pagalba – Specializuota kompleksinė pagalba ir ją teikiantys centrai (SPC/SKPC). Tačiau jeigu seksualinis smurtas įvyko už artimos aplinkos ribų – tokiu atveju pagalbą turėtų teikti pagalbos tarnybos, kurios teikia tik informavimo arba nukreipimo, organizavimo pagalbą, sako Moterų informacijos centro direktorė J. Šeduikienė.

„Sistema tikrai nėra sureguliuota ir asmuo, kuris nukentėjo, ypač nuo seksualinio smurto už artimos aplinkos ribų, tikrai sulaukia mažiau palaikymo. Nelabai yra institucijų, kurios gebėtų tai daryti“, – teigia J. Šeduikienė.

Politikė M. Ošmianskienė teigia susipažinusi su Lygių teisių kontrolieriaus tarnybos atliktu tyrimu, kuris parodė, kad SKPC yra „labai stipriai neprieinami žmonėms su negalia ir vėlgi nėra pasiruošę suteikti pagalbą“. Pasak jos, reikėtų stiprinti šių centrų tinklą bei skirti daugiau finansavimo.

Savo ruožtu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) KOPŽI atsiųstame atsakyme teigia, kad atsižvelgiant į žmonių su negalia temą, bus organizuojami specializuoti mokymai SKPC darbuotojams apie pagalbos teikimo mechanizmus, jos teikimą asmenims su negalia. Taip pat numatyti ekonominio įgalinimo nuotoliniai mokymai, prieinami ir virtualioje erdvėje, skirti smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims ir smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims.

Ministerijos teigimu, taip pat siekiama didinti SKPC žinomumą tarp asmenų su negalia, patiriančių smurtą artimoje aplinkoje, oficialiame tinklapyje bei „Facebook“ paskyroje viešinant informaciją apie smurto prieš asmenis su negalia prevenciją ir pagalbą nuo smurto nukentėjusiems asmenims su negalia, specializuotos kompleksinės pagalbos teikimą ir jos gavimo galimybes. Taip pat „bus suorganizuotas vienas informacinis renginys, skirtas asmenis su negalia vienijančioms organizacijoms, siekiant stiprinti SKPC veiklos žinomumą.“ Be to, ministerijos teigimu, siekiama, kad SKPC kuo glaudžiau bendradarbiautų su organizacijomis, veikiančiomis asmenų su negalia teisių užtikrinimo srityje.

Dar viena iš priemonių atpažinti seksualinį smurtą – įkurtas Nacionalinis informacijos apie seksualinį smurtą centras (NISSC), kuriam šiais metais buvo skirtas 200 000 Eur finansavimas. SADM teigimu, Metodinis centras bus finansuojamas ir 2024 metais. Šis centras pristatė ir interneto puslapį „prabilk.lt“ informacijai ir pagalbai teikti.

SADM vardija, kad NISSC, remdamasis gerąja užsienio praktika, paruošė pagalbos asmenims, nukentėjusiems nuo seksualinio smurto teikimo metodiką, algoritmą bei rekomendacijas, teikia emocinę bei informacinę pagalbą nuo seksualinio smurto nukentėjusiems ar jo pavojų patiriantiems asmenims, jų artimiesiems, organizuoja kompetencijų tobulinimo veiklas ir teikia metodinę pagalbą šioje srityje dirbantiems specialistams.

Būtina tobulinti teisinę aplinką

Vis dėlto vis dar trūksta aiškios sistemos, kuri registruotų išpuolius prieš neįgalias moteris ir mergaites, numatytų konkrečias, ne tik informacinespriemones, skirtas reaguoti į konkrečius jų poreikius.

„Galvoju, kad tai yra vienas iš ministerijos (past. SADM) prioritetų klausimas. Jeigu tai būtų prioritetinis klausimas, tada pasistūmėtume. Šiuo metu nesakyčiau, kad būtent seksualinis smurtas prieš moteris su negalia ar žmones su negalia yra tame prioritetų sąraše. Todėl nėra ir kažkokių specialių programų ir daugiau viskas vyksta tokiame nevyriausybinių organizacijų aktyvumo lygmenyje. Jeigu būtų noras dirbti šiuo klausimu, tada būtų postūmis. Vis tiek matome su vaiko teisių apsauga, ties kuria yra dirbama, ir kaip keičiasi situacija. Daugiau žinome apie vaiko seksualinę prievartą prieš vaikus“, – mano M. Ošmianskienė.

Nuo praėjusių metų įsigaliojo naujos redakcijos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, pagal kurį pradėjo veikti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis. Tai reiškia, kad asmenys įpareigojami laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jei kelia pavojų kartu gyvenantiems žmonėms. Tuo tarpu svarstant pataisas daugiausiai politikų diskusijų kėlęs siūlymas į įstatymą įtraukti smurto lyties pagrindu sąvoką buvo atmestas. Tačiau Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos teisininkų A. Daukšaitės-Timpės ir Karolio Čepo analizėje rekomenduojama į Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą įtraukti smurto dėl lyties sąvoką, moteris su negalia įvardyti kaip pažeidžiamą grupę. Tai, pasak jų, prisidėtų prie problemos sprendimo.

Seimo neįgaliųjų reikalų komisijos pirmininkės M. Ošmianskienės nuomone, iš tiesų būtina tobulinti teisinę aplinką, kuri šią dieną neužtikrina asmenų su negalia saugumo, neužkerta kelio smurtui, ir sutinka, kad reikėtų apibrėžti smurtą negalios pagrindu, kaip tai buvo bandoma apibrėžti lyties pagrindu.

Be to, pasak jos, galimos ir kitos priemonės: Švietimo, mokslo ir sporto ministerija galėtų įtraukti į savo programas informaciją ir mokymus apie negalią, apie smurtą prieš asmenis su negalia; teismai turėtų mokėti dirbti šiose specifinėse bylose. Pasak jos, būtų galima įpareigoti rinkti statistiką negalios pagrindu, taip pat – numatyti tikslines būtinąsias ar administracines nuobaudas.

„Iš žmonių, kurie dirba su asmenimis su intelekto negalia, esu gavusi pasiūlymą, kad smurtas prieš žmones su negalia turėtų būti prilyginamas pedofilijai. Tiesą sakant, aš gal ir pritarčiau. Vertybiškai žiūrint, tame yra racijos ir prasmės, tačiau yra labai sudėtinga tai apibrėžti, nes vis tik dažnai tai yra suaugę žmonės, tai nėra vaikai, šis faktas reglamentavimą padaro gana sudėtingu. Taigi mums trūksta užsienio praktikų, bet galbūt bent jau įvedus smurto negalios pagrindu sąvoką, tai paskatintų daugiau domėtis ir daugiau išmokti.

Visada gali būti politinė valia ir įstatymo tam nereikia. Sakykime, kažkokios įmonės prasivestų mokymus ir panašius dalykus, deja, pas mus tai dar nėra labai praktikuojama, bet įstatymas įvestų pareigą-prievolę ir tuomet finansavimas būtų lengviau prieinamas“, – tikina Seimo neįgaliųjų reikalų komisijos pirmininkė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Kartą teko rengti reportažą vienuose nakvynės namuose. Tada nustebino nakvynės namų švara, bendrauti nusiteikę gyventojai: jaunas vaikinas, besistengiantis išbristi iš narkomanijos liūno, vyresnio amžiaus moteris, bandanti iš naujo kurti gyvenimą. Tačiau ne visiems nakvynės namai tampa galimybe atsistoti ant kojų. „Vis tiek aš tave išprievartausiu, tu būsi mano“, – po seksualinės prievartos atvejo savo kambaryje tokius žodžius išgirdo 53 metų neįgalumą turinti nakvynės namų gyventoja.

Tokie žmonės, anot VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras vadovės Kristinos Mišinienės, net netiki, kad nusikaltimai prieš juos gali kam nors rūpėti.  

„Delfi“ pasiekė informacija apie bent du atvejus, kuomet nakvynės namuose gyventojai patyrė seksualinę prievartą: Klaipėdos nakvynės namuose išprievartauta ką tik pagimdžiusi 22 metų moteris, o Panevėžio nakvynės namuose seksualinę prievartą patyrė ligota 53 metų moteris.

Neramina ir faktas, kad neįmanoma tiksliai sužinoti, kiek Lietuvoje žmonių nakvynės namuose patyrė seksualinę prievartą, mat informacija apie veikas nėra renkama pagal konkrečią vietą. Tokią informaciją patvirtino ir Generalinė prokuratūra.  

Atvažiavo į nakvynės namus ir po kelių valandų buvo išprievartauta  

Pirmasis įvykis nutiko 2021 metais Klaipėdoje. Indrė (tikrasis vardas ir pavardė žinomi – „Delfi“) neseniai buvo pagimdžiusi. Kaip nurodo teismo nutartis, nakvynės namuose tą lemtingą vakarą atsidūrė, nes buvo sudėtingos psichologinės būsenos, susipykusi su močiute, tad neturėjo kur nakčiai prisiglausti. Buvo nuspręsta jauną moterį atvežti į nakvynės namus. Indrė pirmą kartą gyvenime atsidūrė tokioje įstaigoje. Po kelių valandų prie jos prisistatė kitas nakvynės namų gyventojas M. P. – šis čia atsidūrė atlikęs bausmę pataisos namuose. 

Vyras Indre ėmė kalbinti, pasiūlė jai kavos. Kambaryje kiti du gyventojai miegojo, į kambarį buvo užsukę ir kitų nakvynės namų gyventojų, tad patalpoje Indrė niekada nebuvo viena su M. P.  

Kaip rašoma teismo nutartyje, būnant kambaryje vyras Indrę ėmė vadinti „mažyte“, ją glostyti. Išsigandusi jauna moteris sakė, kad prie jos vyras nesikabinėtų, kad ši turi draugą ir vaiką. Čia svarbi detalė, kad nakvynės namuose draudžiama vartoti alkoholį, tačiau iš kažkur vyras jo turėjo ir gėrė.  

Galų gale, kai Indrė bandė palikti kambarį, vyras ją išprievartavo. Jo nesustabdė nei tai, kad Indrė priešinosi, šaukėsi pagalbos, nei pabudusio kambarioko žodžiai paleisti moterį.  

Ir vėl girtas prievartautojas 

Kita istorija nutiko 2022 metais Panevėžio nakvynės namuose. Istorija vėlgi panaši: 53 metų Rūta (tikrasis vardas ir pavardė žinomi – „Delfi“) turi neįgalumą, jau pusę metų gyveno nakvynės namuose. Moteris tik iš matymo pažinojo savo užpuoliką A. P. Šis – irgi nakvynės namų gyventojas, iki tol teistas aštuonis kartus. 

Vieną dieną išgėręs A. P. įėjo į Rūtos kambarį ir atsisėdo ant lovos krašto. Vyras ėmė grabalioti Rūtą, o ši – priešintis. Visų detalių nepasakosime, tačiau teismas nusprendė, kad A. P., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (tai turėjo įtakos padaryti nusikalstamą veiką), naudodamas fizinį smurtą bei atėmęs Rūtai galimybę priešintis, tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią.  

Šiurpiausia šios istorijos detalė – išeidamas iš kambario A. P. Rūtai tarė: „Vis tiek aš tave išprievartausiu, tu būsi mano.”  

„Apie tokius atvejus išgirstame, kai jau pradėti ikiteisminiai tyrimai, o jie, kaip žinia, nėra gausūs. Žodžiu, moterys ir vyrai pasakoja apie įvairiausius nutikimus tokio tipo apgyvendinimo įstaigoje, bet, manau, jie patys netiki, kad kam nors tai gali rūpėti, kad atsiras darbuotojų, kurie ne atsainiai mestels „visi jūs čia vienodi, vienodai prisidirbę“, o imsis reaguoti“, – teigia VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras vadovė Kristina Mišinienė. 

Ji pabrėžia, kad neretai kalbama apie išgėrusius nakvynės namų gyventojus, kurie kabinėjasi, terorizuoja kitus, jų dėl agresyvaus būdo bijo net darbuotojai. „Štai kad ir ta istorija apie Klaipėdos nakvynės namuose išprievartautą jauną moterį, kuri ką tik buvo pagimdžiusi vaikelį, – po smūgių į pilvą moteris pradėjo kraujuoti, iširo susiūti įplyšimai. Tikras siaubo filmas… Prievartautojas nubaustas, bet iš to, kaip jis atkakliai skundė teismo nuosprendį, darau išvadą, kad gerai nė nesuprato, ką tokio padarė: taigi „visos jos duoda, o va šita užsispyrė“.  

Plaukai šiaušėsi, kai gavome informaciją apie atvejį iš Panevėžio nakvynės namų, kur pateko vieniša, smarkiai ligota vyresnio amžiaus moteris. Tokio bejėgio žmogaus užpuolimas lydimas ilgai negyjančių psichologinių žaizdų, auka buvo įsitikinusi, jog jos pilnas kančių gyvenimas yra tiesiog nepakeliamas, kad niekas jai jau nebepadės“, – teigia K. Mišinienė. 

Moterims nėra saugu  

Bent minimalus saugumas turi būti garantuojamas visiems tokio tipo įstaigose gyvenantiems asmenims – įsitikinusi K. Mišinienė. Ji kelia klausimą – kaip galima šalia pažeidžiamų moterų apgyvendinti recidyvistinės patirties turinčius asmenis. 

„Suprantu, kad ne sanatorija, tačiau įvykę seksualinės prievartos atvejai tiesiog rodo darbuotojų nekompetenciją ir pačios paslaugos atsainų sukūrimą bei vykdymą. Mūsų šalyje į nakvynės namų gyventojus susiformavo požiūris kaip į beviltiškus, nevykėlius ir pan. Bet pažiūrėkite, kokie įvairūs, skirtingi žmonės čia atsiduria. Ne vienam tai yra laikina stotelė, vienintelis prieglobstis tam tikru gyvenimo etapu. O jeigu tai ir paskutinė gyvenimo stotelė, negi galima atimti iš žmogaus orumą, pasmerkti jį pildyti agresyvaus kaimyno geismus? 

Žinoma, nakvynės namai skiriasi vieni nuo kitų: vienur vadovai ir administracija yra visiški šios paslaugos šeimininkai, jie žino, kas čia gyvena, pasirūpina tam tikrais saugikliais, aiškiai komunikuoja nesitaikstymo su bet kokiu smurtu žinutę, kitur mes matome bet kaip sumestus žmones, svarbu, kad pareitų, išeitų nustatytu laiku, kad nereiktų kviesti policijos dėl incidentų ir pan. Žinote, ten, kur paslaugų gavėjai yra bebalsiai, nieko patys nesprendžiantys, o tik pasyvūs nurodymų vykdytojai, visada kas nors atsitiks, žmonės, ilgus metus kenčiantys nuo priklausomybių, turintys ilgų įkalinimo ar benamystės istorijų, nepradės taikiai sugyventi tarpusavyje vien todėl, kad tu taisykles pakabinai ant sienos“, – sako specialistė. 

Daugybę metų įvairaus smurto ir išnaudojimo aukoms padedanti K. Mišinienė sako nemananti, kad moterims saugu gyventi kartu su kitais nakvynės namų gyventojais vyrais.  

„Tikrai reikalinga klientų diferenciacija. „Nėra vietos, nėra personalo” – atsako mums nakvynės namų vadovai. Vadinasi, ši problema nesprendžiama pačioje savivaldybėje, kurios valia – suteikti daugiau gyvenamojo ploto ir paruošti kvalifikuotų darbuotojų. Kol šie klausimai nebus išspręsti, nuoširdžiai nematau prasmės kurti dideles struktūras ar svajoti apie orumo grąžinimą nakvynės namų gyventojams“, – pastebi K. Mišinienė.  

Nakvynės namai nesidomėjo tolesne įvykių eiga 

„Delfi” kreipėsi į minėtus nakvynės namus, kuriuose buvo užfiksuoti seksualinės prievartos atvejai. Abiem įstaigoms buvo užduoti identiški klausimai:  

1. Kokios aplinkybės leido nakvynės namuose įvykti tokiam nusikaltimui?
2. Nusikaltimą įvykdęs asmuo vartojo alkoholį. Visgi alkoholis nakvynės namuose draudžiamas. Kaip buvo įmanoma apeiti šį draudimą?
3. Ar po šio įvykio buvo kitų atvejų, kuomet nakvynės namuose kas nors patyrė seksualinį smurtą?
4. Kokių veiksmų buvo imtasi, kad tokie nusikaltimai nepasikartotų?
5. Žvelgiant iš šono atrodytų, kad seksualinio smurto tikimybę sumažintų moterų ir vyrų atskyrimas, t. y. klientai pagal lytį apsigyventų skirtinguose pastatuose ar specialiai atskirtose patalpose. Ar esate galvoję apie tai? Ar, Jūsų akimis, toks problemos būdas realistiškas?

Čia svarbiausias klausimas – ar buvo imtasi veiksmų, kad tokie įvykiai nepasikartotų?  

Panevėžio nakvynės namų atstovai sako atsakyme teigia, kad po Rūtos seksualinės prievartos atvejo daugiau tokių įvykių neužfiksuota. Taip pat teigiama, kad iš tiesų buvo pasikėsinta išprievartauti Rūtą, nors teismo nutartyje nurodoma, kad vyras nuteistas už Baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 1 dalį: „Tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.” Tad pasidaro aišku, kad nakvynės namų vadovybė nesidomėjo tolesne įvykių eiga.  

„Nakvynės namų apgyvendinimo paslaugas gaunantys asmenys paslaugas gauna antrame aukštame – tiek vyrai, tiek moterys. Asmenys apgyvendinti bendruose kambariuose pagal lytį, naudojasi bendra virtuve, koridoriumi ir laisvalaikio erdve. 

Šiuo metu nakvynės namuose užtikrinant paslaugų gavėjų neblaivumo kontrolę naudojami alkotesteriai, taip pat įrengti saugos mygtukai, kurie leidžia darbuotojams įvykus įvykiui greitai reaguoti – iškviesti papildomą pagalbą. Nakvynės namų teritorija ir bendro naudojimo patalpos stebimos vaizdo stebėjimo kameromis.  

Direktoriaus įsakymu sudarytos darbo grupės nakvynės namų savianalizei atlikti ir pateikti rekomendacijų dėl galimybės papildomai pertvaromis ir užraktais atskirti apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugą gaunantiems pagal lytį“, – rašoma atsakyme. 

O štai ką atsakė Klaipėdos nakvynės namai dėl Indrės atvejo: „Atvejis dėl galimo moters išprievartavimo nakvynės namuose buvo užfiksuotas 2021 m. balandžio mėnesio 23-24 naktį. Nakvynės namų darbuotojai aktu užfiksavo atvejo aplinkybes, paminėtina, kad moteris ir su ja buvę gyventojai pažeidė (išgėrinėjo, naudojosi bendra patalpa ir kt.) įstaigos vidaus tvarkos taisykles. Dėl, moters teigimu, galimo išprievartavimo buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba ir policija įvykio aplinkybėms aiškintis, kitos informacijos neturime. Taigi, visa reikalinga informacija buvo perduota policijos kompetencijai ir negalime daryti vienos išvados, kad išprievartavimo atvejis pasitvirtino.“ Vėl matome, kad įstaiga nesirūpino tolesne įvykių eiga. 

„Pažymime, kad įstaiga pagalbą teikia socialinės rizikos suaugusiems asmenims, kurie susiduria su įvairiomis socialinėmis problemomis. Dėl Jūsų 5 klausimo patiksliname, kad nakvynės namuose (nuo veiklos pradžios) vyrai ir moterys paslaugas gauna atskirose patalpose (apgyvendinimo ir laikino apnakvindinimo). Tinkamą elgesį ir atsakomybę už pažeidimus numato įstaigos patvirtintos vidaus tvarkos taisyklės, taip pat galioja bendros visuomenei (bendruomenei) nustatytos teisinės normos. Vadovaujantis patvirtintomis vidaus tvarkos taisyklėmis, pažeidus taisykles darbuotojas gali, užfiksavęs aktu, neteikti tą naktį paslaugos, o pažeidus šiurkščiai, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, sprendžiama dėl ilgesnio termino nutraukti paslaugas. Be to, saugumui užtikrinti darbuotojai turi (nešiojasi) pultelius saugos tarnyboms kviesti ir pagal poreikį kviečiama policija. Visos reikalingos priemonės buvo įvertintos ir peržiūrėtos, jos yra pakankamos, papildomos nenumatytos”, – savo atsakyme rašo Klaipėdos nakvynės namai. 

Kilo klausimų ir ministerijai  

„Delfi” kreipėsi ir į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Nors nakvynės namai yra savivaldybėms pavaldžios institucijos, kyla klausimas, kiek dėmesio skiriama valstybiniu lygmeniu. „Delfi” uždavė šiuos klausimus:  

1. Jūsų duomenimis, kaip apibūdintumėte Lietuvos nakvynės namų situaciją, pagrindines problemas?
2. Ar ministerijai yra žinoma apie seksualinės prievartos nusikaltimus nakvynės namuose?
3. Kaip vertinate tai, kad nakvynės namų gyventojai visgi sugeba būdami nakvynės namuose vartoti alkoholį, jau net nekalbant apie nusikalstamų veikų vykdymą?
4. Kaip vertintumėte siūlymą užkirsti kelią galimai seksualiniai prievartai nakvynės namuose, atskiriant gyventojus pagal lytį (pvz., nakvynės namai tik moterims, nakvynės namai tik vyrams)?
5. Ar yra planų kaip nors gerinti ir keisti problemas, su kuriomis susiduria nakvynės namai?

Pateikiame atsakymą, kurį atsiuntė ministerijos atstovai:  

„Nakvynės namų steigimas, išlaikymas, priežiūra ir kt. yra savarankiškoji savivaldybių funkcija. Paprastai tariant, už nakvynės namų veiklą, paslaugų atitikimą teisės aktams, teikiamų socialinės priežiūros paslaugų kontrolę yra atsakinga savivalda.  

Kalbant bendrai apie pačias paslaugas nakvynės namuose, jos gali būti dvejopos: apgyvendinimas nakvynės namuose, t. y. laikinas (iki 12 mėn. ar ilgiau) nakvynės, socialinių įgūdžių ugdymo, palaikymo ir (ar) atkūrimo bei kitų būtinųjų paslaugų suteikimas žmonėms, neturintiems gyvenamosios vietos ar dėl kitų priežasčių negalintiems ja naudotis, siekiant atkurti savarankiškumą, prarastus socialinius ryšius ir padėti integruotis į visuomenę, taip pat – laikinas apnakvindinimas, t. y. nakvynės (iki 7 arba 15 parų nepertraukiamai) ir būtinųjų paslaugų suteikimas žmonėms, kurie yra benamiai, smurto artimoje aplinkoje pavojų keliantys asmenys, yra apsvaigę nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų, esant krizinei situacijai ir pan., jei, nesuteikus šių paslaugų, kyla grėsmė jų sveikatai ar gyvybei. 

Apgyvendinimo nakvynės namuose ir laikino apnakvindinimo paslaugas teikia socialiniai darbuotojai, individualios priežiūros darbuotojai ir kiti specialistai pagal poreikį.  

2023 m. duomenimis, Lietuvoje veikė 31 įstaiga, kuriai suteikta teisė teikti akredituotą socialinės priežiūros paslaugą – apgyvendinimą nakvynės namuose – ir 50 įstaigų, kurioms suteikta teisė teikti akredituotą socialinės priežiūros paslaugą – laikiną apnakvindinimą.  

Svarbu tai, jog visos teikiamos socialinės priežiūros paslaugos, įskaitant ir teikiamas nakvynės namuose, turi būti akredituotos. Tai reiškia, kad yra nustatyti vienodi reikalavimai tiek patalpoms, tiek personalo kvalifikacijai – taip užtikrinama tokių paslaugų kokybė. Neatitinkančios tų reikalavimų įstaigos paslaugų teikti negali. 

Kaip minėta, nors socialinių paslaugų teikimo užtikrinimas bei bendrųjų ir socialinės priežiūros paslaugų kokybės kontrolė priskirta savivaldybių savarankiškajai funkcijai, siekiant aukštos bei vienodos apgyvendinimo nakvynės namuose ir laikino apnakvindinimo paslaugų kokybės, dar 2017 m. patvirtintos Apgyvendinimo nakvynės namuose ir laikino apnakvindinimo paslaugų teikimo rekomendacijos. Jose numatyta, kad, pavyzdžiui, miegamieji kambariai, prausyklos, dušai, tualetai turi būti atskiri vyrams ir moterims, saugos paslaugas nakvynės namams rekomenduojama organizuoti per saugos tarnybas, taip pat rekomenduojama turėti atskiras patalpas, kuriose būtų teikiamos laikino apnakvindinimo paslaugos neblaiviems asmenims ir kt. 

Be to, svarbu paminėti, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva iki šių metų pabaigos bus sukurti socialinių paslaugų kokybės reikalavimai, kurie 2025-2027 m. bus diegiami ir bandomi, o nuo 2029 m. taikomi ir privalomi teikiantiems socialines paslaugas, įskaitant ir nakvynės namuose teikiamas. Tai leis užtikrinti individualų socialinių paslaugų gavėjų poreikių vertinimą ir tenkinimą bei gyvenimo kokybės pokyčius, matuojant socialinių paslaugų organizacijų rezultatais (arba) duomenimis grįsta socialinio darbo praktika.  

Konkrečių Jūsų minimų situacijų komentuoti negalime. Už neteisėtą veiką kiekvienas žmogus atsako vienodai, nepriklausomai nuo to, ar jis yra socialinių paslaugų gavėjas, ar ne. Visus tokius atvejus aiškinasi teisėsauga.” 

Dėmesio!                         

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                         

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.        

 

 

 

Garsiai nuskambėjusioje prekybos žmonėmis istorijoje Klaipėdos apygardos teismas padėjo tašką. Nuspręsta, kad čekų šeima, kaltinta tuo, kad Šventojoje veikusiame atrakcionų parke prievarta laikė tris užsieniečius bei vertė juos dirbti, siunčiama už grotų. Nuteistiesiems taip pat teks atlyginti ir neturtinę žalą, kurią patyrė jų aukos. 

Prekybos žmonėmis bylą išnagrinėjęs Klaipėdos apygardos teismas ketvirtadienį popiet paskelbė verdiktą trims čekams: František Kolomazniček, jo sutuoktinei Martai Kolomazniček bei jų sūnui, tėvo bendravardžiui František Kolomazniček. 

Šeima teisiamųjų suole atsidūrė dėl to, kad laikė ir Šventojoje veikusiuose atrakcionuose vertė dirbti du čekus ir vieną lenką. 

Šiai istorijai – bemaž penkmetis. Bylos duomenimis, 2019 m. birželį nukentėjusieji į Lietuvą buvo atvežti sunkvežimio priekaboje. Nelaisvėje jie buvo laikomi ir išnaudojami kelis mėnesius. 

Teisėsaugos duomenimis, lyg vergai laikomi du čekai ir lenkas patyrė smurtą, iš jų buvo atimti pasai. 

Šie žmonės gyveno antisanitarinėmis sąlygomis, buvo prastai maitinami. 

Šeimai kaltinimai buvo pareikšti pagal Baudžiamojo kodekso 147 straipsnio 2 dalį, kurioje už prekybą žmonėmis numatoma bausmė – laisvės atėmimas nuo ketverių iki dvylikos metų. 

Teismas šeimai skyrė skirtingas bausmes. Šeimos galva F. Kolomazniček į kalėjimą siunčiamas 6 metams, jo sūnui skirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, o motinai M. Kolomazniček už grotų teks praleisti 4 metus ir 3 mėnesius. 

Skirdamas bausmes teismas atsižvelgė į tai, kad nuo nusikaltimo jau praėjo nemažai laiko, o per jį minimi asmenys nepadarė naujų nusikalstamų veikų. 

Čekų šeima teismo sprendimo laukė laisvėje. Iki bausmės vykdymo jiems skirtos ir vis dar lieka galioti kardomosios priemonės – pasižadėjimas neišvykti bei įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje. 

Byloje, kaip minėta buvo trys nukentėjusieji, tačiau pateikti tik du civiliniai ieškiniai, mat vienas iš nukentėjusiųjų procese nedalyvavo ir šio asmens buvimo vieta nėra žinoma. 

Kitoms dviem aukoms nuteistieji turės atlyginti padarytą neturtinę žalą. Vienam iš nukentėjusiųjų, kuriam buvo nustatytas ir nesunkus sveikatos sutrikdymas, priteista 10 tūkst. eurų, o antrajam, kuriam buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas bei fizinio skausmo sukėlimas – 8 tūkst. eurų. 

Nuteistieji nuosprendį gali apskųsti per 20 dienų. 

Prokuratūra minėtai čekų šeimai prašė skirti kur kas didesnes bausmes, nei skyrė teismas. 

Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas teigė prašęs skirti 12, 8 ir 7 metų laisvės atėmimo bausmes. 

„Nė vienas iš kaltinamųjų kaltės nepripažino, nesigailėjo, su tyrimu nebuvo kontakto, nebendradarbiavo ikiteisminio tyrimo metu. Juo labiau, kad ir išnaudojimas buvo 3 asmenų, o ne vieno, buvo taikomos fizinės bausmės nukentėjusiesiems“, – motyvus, kuriais rėmėsi, prašydamas tokių bausmių, vardijo prokuroras. 

Kol kas prokuroras nenorėjo vertinti nuteistiesiems teismo paskirtų bausmių, nes dar nėra nuodugniai susipažinęs su sprendimu ir pateikiamais argumentais. 

Sukūrė vergiškas sąlygas 

Teisėsauga išsiaiškino, kad nukentėjusieji į Lietuvą buvo atvežti apgaulės būdu – jiems buvo pažadėtas geras darbas, galimybė užsidirbti, tačiau vos atvykę į mūsų šalį šie žmonės tapo savo darbdavių įkaitais. 

Prokuroras akcentuoja, kad Kolomazniček šeima su į pinkles įviliotais nukentėjusiais elgėsi itin prastai, du čekai ir lenkas gyveno nežmoniškomis sąlygomis, buvo mušami. 

„Jie tokie ir buvo. Tiesiogine šio žodžio prasme – vergvaldžiai. Tie žmonės pas juos buvo kaip daiktai. Jie buvo rakinami nakčiai. Ant vagonėlio buvo uždėta spyna, kad jie nepabėgtų. Aišku, kalba apie kokį nors piniginį atlygį net nėjo. Maitinimas buvo pakankamai skurdus. Jie prašydavo maisto pas aplinkinius. Už bet kokį prasižengimą ar net ne prasižengimą, o pavyzdžiui, už tai, kad neįvykdė užduoties taip greitai, kaip norėjo kaltinamieji, tai ėmė ir sumušė. Fizinės bausmės buvo taikomas bet kada ir už bet ką. <…> Be pinigų, be maisto, be drabužių. Praustis – po šaltu vandeniu kieme nutiesta žarna. Be jokių buitinių patogumų, be tualeto, kibiras pastatytas vagonėlyje, numestas čiužinys miegoti“, – dėstė R. Ušinskas. 

Tai, kad nukentėjusieji buvo mušami, tyrimo metu nustatė ir specialistai. Kaltės viso proceso metu nepripažinę kaltinamieji tvirtino, kad jie blogai su šiais darbuotojais nesielgė, o jiems žeriami kaltinimai – tik apkalbos. 

Vis dėlto proceso metu vienas iš liudytojų, kuris dar iki tyrimo bendravo su kaltinamaisiais ir matė jų elgesį su nukentėjusiais, pasakojo, kad klausė čekų šeimos, kodėl jie taip skriaudžia šiuos darbuotojus, tačiau buvo atsakyta, kad jokių problemų čia nėra ir šie žmonės yra pratę prie tokio elgesio. Tiesa, tokio liudijimo kaltinamieji teisme nepripažino. 

Dabar kaltinamieji – užsienyje 

Nemažai visuomenės dėmesio sulaukusi vergvaldžių byla buvo nagrinėjama nuotoliniuose teismo posėdžiuose. 

Pasak prokuroro, toks sprendimas buvo priimtas įvertinus tai, kad tiek patys teisiamieji, tiek nemažai liudytojų yra išvykę į užsienį, tad tokiu būdu organizuoti teismo posėdžius buvo patogiau ir efektyviau. 

Teisiamiesiems proceso metu buvo leista išvykti į užsienį. Dabar šie Lietuvoje nuteisti žmonės gyvena Čekijoje. 

Jeigu teismo sprendimas nebus apskųstas, nuteistieji turės patys prisistatyti į bausmės vykdymo vietą. Jeigu jie bandys slapstytis, bus skelbiama paieška. 

 

Dėmesio!                        

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                        

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.       

 

 

Neįgali 16-metė našlaitė iš vieno nedidelio Lietuvos kaimo pateko į siaubingas išnaudotojo pinkles: paauglę suviliojęs 24-erių metų Edvinas N. ją internete pardavinėjo kitiems sekso ištroškusiems vyrams. Už tai teisėsauga vyrui iškėlė bylą dėl vaiko pardavimo, tačiau dėl šio nusikaltimo jis išteisintas, teismai kaltu jį pripažino tik dėl sąvadavimo. Ekspertai tokią situaciją vadina nenormalia ir yra įsitikinę, kad su prekyba vaikais susijusius įstatymus Lietuvoje būtina taisyti.

Ši skaudi istorija, rodanti mūsų teisinės sistemos spragas, prasidėjo 2020-ųjų rudenį. Edvinas N. viename pažinčių portale susipažino su 16-mete mergina.  

Pažeidžiamą merginą vyras suviliojo, parsivedė į savo namus, su ja susituokė ir visiškai izoliavo nuo aplinkinių.

„Nuo pat draugystės pradžios Edvinas uždraudė man vartoti vaistus, sakė, kad galiu gyventi ir be jų, – jau liudydama teisme prisiminė nukentėjusioji. – Edvinas man sakydavo neiti į lauką, nes visur blogi žmonės, visur pavojai. Šiandien suprantu, kad jis naudojosi mano baime likti vienai.“  

Viskas baigėsi tuo, kad jauną žmoną vyras ėmė pardavinėti sekso pirkėjams: Edvinas N. įkėlė skelbimų į internetą, vežiojo paauglę į susitikimus ir pasiimdavo dalį užmokesčio. Pareigūnai užfiksavo, kad paauglė išnaudota prostitucijai bent 20 kartų, už tai gaudavo nuo 30 iki 50 eurų.  

Beveik išsisuko  

Pats Edvinas N. teisme kategoriškai neigė, kad visa tai buvo jo idėja: esą taip užsidirbti ir išlaikyti šeimą sugalvojo pati paauglė, o vežiodavo ją tik dėl to, nes ši pati prašydavo.

Ir Klaipėdos apygardos teismas kaltinamuoju beveik patikėjo: bylą išnagrinėjęs Eugenijus Antanauskas ne tik vyrą išteisino dėl vaiko pirkimo bei pardavimo, tačiau ir dėl nepilnamečio išnaudojimo prostitucijai.  

Teisėjo įsitikinimu, kai nukentėjusioji susituokė su Edvinu N., ji tapo emancipuota, tai reiškia, kad bent civilinės teisės prasme tapo visiškai veiksnia, todėl nebegali būti laikoma vaiku. Taip nusprendęs teisėjas net neskyrė vyrui realaus laisvės atėmimo, o tik 1 metų ir 3 mėnesių laisvės apribojimą.

Tiesa, šią klaidą ištaisė Apeliacinio teismo teisėjai, konstatavę, kad emancipacija yra civilinės teisės institutas ir baudžiamajame procese negali būti taikomas.  

„Edvinas N. padarė tyčinį nusikaltimą dorovei, susijusį su pelnymusi iš nepilnamečio asmens prostitucijos, nustatytą BK 307 straipsnio 3 dalyje, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai bei numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo trejų iki dešimties metų.

Nusikaltimas yra baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia, sukeliantis didžiulį pavojų visuomenei, nes buvo pelnomasi iš asmens, kuris yra nepilnametis, sergantis psichikos liga, prostitucijos. Atkreiptinas dėmesys, jog ši nusikalstama veika nebuvo spontaniška, o iš anksto apgalvota, jai buvo atitinkamai pasiruošta (internetiniuose pažinčių portaluose buvo sukurtos anketos, įkelti skelbimai apie už atlygį teikiamas seksualines paslaugas ir kt.)“, – rašoma teismo sprendime.

Prekybos vaikais neįžvelgė  

Tačiau tiek Apeliacinės instancijos, tiek ir Aukščiausiasis Teismas neįžvelgė vyro kaltės dėl vaiko pirkimo ir pardavimo.  

„Užsiimti prostitucija ir gauti iš šios veiklos pajamų buvo nukentėjusiosios ir nuteistojo Edvino N. bendras sumanymas, prostitucijos veiklą koordinavo tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji, abu į interneto pažinčių portalus kėlė skelbimus apie už atlygį teikiamas seksualines paslaugas ir susirašinėjo su potencialiais klientais dėl seksualinių paslaugų teikimo tvarkos bei sąlygų, Edvinas N. veždavo nukentėjusiąją į susitikimus su klientais.

Nustatyta ir tai, kad klientai pinigus už suteiktas seksualines paslaugas sumokėdavo pačiai nukentėjusiajai, o ši pagal susitarimą pinigus pasidalydavo su Edvinu N.  

Tokie veiksmai aiškiai pagrindžia Edvino N. pelnymąsi iš nepilnamečio asmens prostitucijos. Tačiau šie motyvai nerodo, kad nukentėjusioji kiekvienu jos seksualinių paslaugų teikimo atveju buvo parduodama, t. y. iš nuteistojo kontrolės perleidžiama į seksualinių paslaugų klientų kontrolę, o pastarieji įgijo galimybę elgtis su nukentėjusiąja savo nuožiūra, daryti įtaką jos judėjimo laisvei ir jos valiai, spręsti dėl nukentėjusiosios išnaudojimo ir tolesnio disponavimo ja“, – rašoma Aukščiausiojo Teismo nutartyje.  

Šioje byloje nukentėjusiajai padėjo Kovos su prekybos žmonėmis ir išnaudojimu centras. Jo vadovė Kristina Mišinienė įsitikinusi, kad nepilnamečio išnaudojimas prostitucijai visada yra prekyba žmonėmis.

„Formuluotė dėl pelnymosi iš nepilnamečių prostitucijos yra visiška atgyvena, dar daugiau, ji turi motyvą parodyti pavojingus, žlugdančius vaiką veiksmus kaip nesunkų nusikaltimą, už kurį nereikia smarkiai bausti. Mano nuomone, nepilnamečių asmenų išnaudojimas visada yra prekyba žmonėmis, tikiu, kad su laiku tai bus įtvirtinta ir šalies teisinėje bazėje.

Mes visada tokio pobūdžio bylose matome desperatiškus prekeivių žmonėmis, sutenerių gynėjų veiksmus sušvelninti padarytą nusikaltimą, įtikinti teismą, kad auka gal ir pati prisidėjo prie savo išnaudojimo, labai nesipriešino, vadinasi, tokia čia ir auka. Laikas keisti pasenusias, mūsų šiandieninio supratimo apie vaiko gerovę neatitinkančias nuostatas“, – komentavo ji.  

Situacija – taisytina  

Panašiai interviu Delfi kalbėjo ir valstybės kaltinimą palaikęs prokuroras Ruslanas Ušinskas, jo specializacija – prekybos žmonėmis bylos. 

– Kaip jūs vertinate situaciją, kai prekyba vaikais (BK 157 str.) ir nepilnamečio išnaudojimas prostitucijai (BK 307 str. 3 d.) Lietuvoje yra atskirti? – Delfi paklausė R. Ušinsko.  

– Manau, situacija yra taisytina. Kartais tarp tų Baudžiamojo kodekso straipsnių būna painiavos. Viena vertus, jie panašūs, nes abu nusikaltimai sunkūs.  

Bet, iš kitos pusės, kartais atsiranda painiavos iš tyrėjų pusės, o ir teismams sudėtingiau kvalifikuoti tokius nusikaltimus.

Būna, kad teismui perduodama byla dėl vaiko pardavimo (BK 157 str.), bet kartais teismai tai kvalifikuoja ne kaip vaiko pardavimą, o kaip sąvadavimą, išnaudojimą prostitucijai.  

– Sakote, situacija taisytina. Kaip?  

– Mano giliu įsitikinimu, bet koks vaiko išnaudojimas, pelnymasis iš jo yra prekyba juo yra vaiko pirkimas arba pardavimas. Neturėtų būti kvalifikuojama kitaip dėl to, ar vaikas sutiko būti išnaudojamas, ar nesutiko, norėjo ar nenorėjo. Jis dėl savo nepilnametystės jau savaime pažeidžiamas ir jo sutikimas neturėtų būti vertinamas kaip realus, atitinkantis tikrovę.  

Taigi neturėtų būti Baudžiamojo kodekso 307 straipsnio 3 d., kur kalbama apie nepilnamečių sąvadavimą, o visa tai perkelta į BK 157 str. ir kvalifikuojama kaip vaiko pirkimas bei pardavimas. Tada nebebūtų jokios painiavos, nebūtų jokių diskusijų ir nereikėtų kvaršinti galvos.  

Apie tai užsiminė ir Jungtinių Valstijų valstybės departamentas – jis teikia ataskaitas apie prekybos žmonėmis padėtį įvairiose šalyse. Vienoje ataskaitoje buvo užsiminta, kad situacija pas mus taisytina. Negali būti dviejų panašių nusikaltimų: visi vaikų išnaudojimo atvejai turėtų būti vertinami kaip prekyba žmonėmis. Šiuo atveju su jais visiškai sutinku.  

Bet kokį vaiko išnaudojimą vertinu kaip vaiko pirkimą bei pardavimą. Tai susiję su prekyba žmonėmis. Tokia mano nuomonė. Reikia keisti situaciją, kad maišaties ir nesusipratimų būtų kuo mažiau. 

– Kokie dabar yra esminiai skirtumai dėl šių straipsnių?  

– Kai mes kvalifikuojame pagal BK 157 str., turime įrodyti nusikalstamą sandorį, vaiko pirkimą ir pardavimą.  

Taip pat turime įrodinėti, kad vaiku buvo disponuojama kaip daiktu, kad jis gali būti stumdomas bet kur, bet kas su juo daroma, jis priklausomas nuo išnaudotojo.  

O sąvadavimu vaikas kaip ir neparduodamas, jis iš dalies sutinka vykdyti nusikalstamą veiką pats, savanoriškai.  

Pats nusikaltimo organizatorius vaiku nedisponuoja, o gali dalintis pelną, tarkime, su vaiku. Vaikas daro, ką nori, – kai nori, užsiima ta veika, kada nenori, neužsiima.

– Ir kaip sekasi įrodinėti prekybą vaikais? Dabar matome, kad teisėsauga jau pateikia kaltinimų dėl to, bet dalis bylų žlunga teismuose. Ar, kaip dažnai sakoma, ne per aukštai iškelta įrodinėjimo kartelė?  

– Sudėtinga ką nors pasakyti, negaliu kritikuoti teismų dėl jų suvokimo arba nesuvokimo problemos.  

Aišku, įrodinėjimo kartelė ne tik šioje srityje, bet ir kitose gal šiek tiek per daug užkelta. Kadangi dirbu su tarptautiniais nusikaltimais, dažnai tenka būti užsienio valstybėse, kalbėti su kolegomis, stebėti teismų procesus, teismo priimtus galutinius sprendimus, taigi galiu konstatuoti: Lietuvoje įrodinėjimo kartelė labai aukšta.  

Kitose užsienio valstybėse, kiek man teko susidurti, tokių aukštų įrodinėjimo standartų tikrai nėra. Taigi tokia situacija kartais pakiša koją.  

Mes turime surinkti daug daugiau duomenų, kurie teisme tampa arba netampa įrodymais. Būna, renkame daug perteklinių duomenų, kurių galbūt ir nereikia.  

Bet yra suformuota tokia teismų praktika ir mes privalome jos laikytis. Tai problemiška situacija.  

– Galite sukonkretinti, kokie pertekliniai duomenys yra renkami, ypač lyginant su užsienio valstybėmis?  

– Užsienio valstybėse, pavyzdžiui, Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, teisėsauga visiškai kitaip žiūri į aukas. Dažniausiai aukai suteikia atitinkamą statusą, ir iki teismo, ypač jei tai byla, susijusi su organizuotu nusikalstamumu, kaip įprasta, nukentėjusysis yra saugomas. Pas mus tai labai reti ir išimtiniai atvejai.  

Teismai tose užsienio valstybėse labai atsižvelgia į aukų, nukentėjusiųjų parodymus.  

Paprastai auka ne iškart duoda visiškai teisingus parodymus, nes būna išsigandusi, sutrikusi. Ir tik kai auka susigyvena, susivokia, kas įvyko, tik tada, per antrą, trečią apklausą, nukentėjusysis papasakoja realias aplinkybes. Pas mus tai traktuojama kaip nenuoseklūs nukentėjusiojo parodymai.  

O užsienio valstybėse į tai žiūrima visiškai kitaip. Ten puikiai suprantama, kad turi praeiti tam tikras laikas, ir kai jau nukentėjusysis atsiduria saugioje aplinkoje, tik tada jis atsiveria ir duoda tokius parodymus, kurie atitinka faktines aplinkybes.  

Užsienyje tai yra norma, ten nekritikuoja tokių parodymų, o pas mus – priešingai. Mūsų teismai sako, kad neužtenka vien nukentėjusiojo parodymų, turi būti dar kas nors. O jei to nėra, teismai kartais pasisako, kad nepakanka duomenų, jog buvo įvykdyta nusikalstama veika. 

Toks ir yra įrodinėjimo skirtumas. Aš nevertinu, gerai tai ar blogai, tiesiog konstatuoju, kad taip yra.  

– Dėl prekybos vaikais išvis retai keliamos bylos. Ar tai reiškia, kad šis reiškinys nyksta, ar nemokame jo identifikuoti?  

– Nėra vienareikšmio atsakymo. Negaliu pasakyti, kad problema nyksta, bet ji keičia formas. Vaikų išnaudojimas nėra tik seksualinis. Jis pasireiškia įvairiomis kitomis formomis: prekyba narkotikais, vagystėmis iš parduotuvių, yra ir daug kitų išnaudojimo formų.  

Bet iš dalies jūs teisus: ne visada pavyksta laiku suvokti, ar nukentėjęs yra išnaudojamas. Vaikų namų gyventojai, nepilnamečiai, matome, grįžta į namus turėdami brangių drabužių, telefoną, o to iš esmės negali įsigyti, nes neturi pajamų.  

Atvažiuoja tų vaikų kažkas pasiimti, išsiveža, parveža suaugę. Tai vienas iš požymių, kad vaikas gali būti išnaudojamas įvairiomis formomis. Bet ne visada šitai tinkamai vertiname.  

Galbūt trūksta apie tai žinių, nors mes vedame daug mokymų, bet gal reiktų veikti dar aktyviau, aiškinti, kad išnaudojama ne tik seksualiai, bet yra ir kitokių formų, ko nepastebi tyrėjai, tirdami vienokius ar kitokius nusikaltimus.  

Tiesa, žinių trūkumas nėra pagrindinis kriterijus. Išnaudojimo Lietuvoje gal yra mažiau, nei buvo anksčiau.  

Maždaug prieš 10 metų kilo didelė banga priverstinių santuokų, vykdavo mūsų merginos į užsienį, ištekėdavo už trečiųjų šalių piliečių su tikslu, kad jie gautų leidimą gyventi Europos Sąjungoje, o merginos gautų pinigų. Buvo tokia banga, bet ji atslūgusi.  

Paskui – kita banga, kai į užsienį veždavo tiek suaugusius, tiek nepilnamečius vogti iš parduotuvių. Buvo labai aktyvūs 3–4 metai.  

Dabar nepilnamečiai išnaudojami daugiau prekybai narkotinėmis medžiagomis, prostitucijai. Tos formos keičiasi. Problema, kad mes patys nesuspėjame sužiūrėti išnaudojimo formų, nesugebame tinkamai ir laiku pastebėti šitų nusikaltimų. 

– Problema gal ir ta, kad per mažai apie tai kalbama? Juk pačios aukos dažnai nesuvokia, kad yra aukos.  

Esu turėjęs tokių bylų. Pavyzdžiui, nepilnametis buvo išvežtas vogti iš parduotuvių ir jis Norvegijos teisme pareiškė: manęs niekas neišnaudojo, čia mano draugai, mes kartu su jais vogėme, aš buvau gaujos narys.  

O gauja buvo tokia: jis eidavo vogti, visi kiti stovėdavo už parduotuvės durų, ir tas vaikinas išnešęs viską aniems atiduodavo. Taigi net nesuprato, kad yra išnaudojamas.  

– Gal čia padėtų specializacija prekybos žmonėmis bylose, ir ne tik kalbant apie pareigūnus, bet ir teisėjus? JAV juk turi specializuotus prekybos žmonėmis teismus.  

– Mes nesame didelė valstybė. Sutinku, kad JAV specializuojasi tose srityse, nes ten srautai labai dideli, ypač pietinėse valstybėse, kur išnaudojimo pramonė klesti. Mes esame buvę JAV ir kalbėję ta tema.  

Mano paties specializacija – prekybos žmonėmis bylos, bet turiu ir kitų specializacijų. Specializuojantis vien tokiose bylose Lietuvos mastu darbo pakaktų, bet regionuose neturime tokios masės bylų. Taigi tiriame ir kitas bylas – prekybą narkotinėmis medžiagomis ir panašiai.  

Bet specializacija yra būtina ir turi didelę reikšmę tiriant nusikaltimus, tas pats yra ne tik prekybos žmonėmis bylose, bet ir susijusiose su finansiniais, korupciniais, ekonominiais nusikaltimais.  

Gerai, kad ir teismuose būtų tokių dalykų, bet esu realistas ir puikiai suprantu, jog praktiškai tai neįmanoma. Mes neturime tokios masės bylų, kalbant apie prekybą žmonėmis, kad būtų vienas teisėjas, kuris nagrinėtų vien tos kategorijos bylas.  

– Ačiū už pokalbį.

 

Dėmesio!                       

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                       

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.      

 

Vakar, kovo 18 d., Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis iniciatyva, Raseinių rajono savivaldybėje vyko pirmasis Kauno apskrities institucijų susitikimas. Jo tikslas – aptarti prekybos žmonėmis aukoms teikiamos pagalbos aktualijas ir prekybos žmonėmis prevencijos poreikius ir galimybes.

Susitikimo dalyvius sveikino Raseinių rajono savivaldybės vicemeras Jonas Vazgys ir administracijos direktorius Kęstutis Užemeckas. Vadovai džiaugėsi Raseiniuose surengtu pirmuoju tokio tipo susitikimu ir dalyvių pasiryžimu nagrinėti vieną iš opiausių socialinių problemų – prekybą žmonėmis. Tai sritis, kuri paliečia visas visuomenės grupes: vaikus, paauglius, suaugusius ir pagyvenusius asmenis. Administracijos direktoriaus teigimu, prekybos žmonėmis klausimu, Raseinių rajonas nėra išskirtinis, sunku surasti tuos sprendimus, kurie padėtų nukentėjusiam žmogui. Todėl labai svarbu šviesti visuomenę apie kylančias grėsmes ir visais būdais stengtis mažinti nukentėjusių nuo prekybos žmonėmis aukų skaičių. Vadovai dėkojo už puikią iniciatyvą ir linkėjo sklandaus bei prasmingo darbo.

 Susitikimą vedė Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis vykdančioji direktorė Dovilė Vainorė. Jos teigimu, yra daug institucijų, veikiančių prekybos žmonėmis srityje: nuo švietimo ar savivaldos iki pagalbos teikimo ir teisėsaugos. Ji akcentavo, jog vienos institucijos daugiau su šiuo klausimu „gyvena“, kitos mažiau, tačiau prekybos žmonėmis klausimas yra labai kompleksiškas ir svarbus. Todėl būtina visoms institucijoms vienodai teisingai suprasti, kas yra ir kas nėra prekyba žmonėmis. Pranešėja pabrėžė, jog kalbant apie prevenciją, labai svarbu suprasti, kam ir kaip kalbėti apie tai. D. Vainorė papasakojo, jog planuojant šių metų darbus, buvo nutarta visose Lietuvos apskrityse surengti susitikimus prekybos žmonėmis tema ir išgirsti institucijų išsakytas pastabas bei poreikius tolimesniam ir konstruktyvesniam bendram darbui.

 Susitikime taip pat dalyvavo Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimų centro, Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus, Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus ir Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Kėdainių rajono, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių, Jonavos ir Kaišiadorių rajonų policijos komisariatų,  Birštono savivaldybės administracijos, Raseinių rajono savivaldybės administracijos, Raseinių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro, Raseinių ir Jonavos socialinių paslaugų centro, Kauno arkivyskupijos Caritas Raseinių dekanato ir Užimtumo tarnybos Raseinių skyriaus atstovai.

 Susitikimo pabaigoje Raseinių rajono savivaldybės nuolatinės kovos su prekyba žmonėmis koordinavimo darbo grupės pirmininkė Asta Cicėnienė pristatė šios grupės narius. A. Cicėnienė išsakė kylančias problemas tarpinstituciniame bendradarbiavime, minėjo poreikį koncentruotos informacijos Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis internetinėje svetainėje ir pasidžiaugė Raseiniuose surengtu susitikimu, kuriame visos susijusios įstaigos turėjo progą pasisemti gerosios patirties.

 Susitikimo pabaigoje vyko poreikių, įžvalgų apibendrinimas, kurio metu nutarta, kad koncentruota informacija reikalinga visoms institucijoms. Ji turėtų būti paskelbta Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis internetinėje svetainėje, taip pat asociacija dalinsis prevencinėmis programomis prieš prekybą žmonėmis bei rengs susitikimus ir mokymus šia tema įstaigų atstovams. Nutarta rengti dažnesnius susitikimus, siekiant plėtoti tarpinstitucinį bendradarbiavimą.

 Prekyba žmonėmis – tai žmonių verbavimas, gabenimas, perdavimas, slėpimas ar įtraukimas naudojant jėgą, apgaulę ar sukčiavimą, siekiant juos išnaudoti pasipelnymo tikslais.

Prekybos žmonėmis rūšys:

• Seksualinis išnaudojimas – dauguma aukų yra moterys ir vaikai.
• Prievartinis darbas – dauguma aukų yra iš besivystančių šalių ir yra priverstos dirbti daug jėgų reikalaujančius darbus arba laikomos naminiais tarnais.
• Prievartinė nusikalstama veikla – aukos verčiamos užsiimti neteisėta veikla. Dažnai joms taikomos kvotos ir jos gali sulaukti bausmės, jei jų neįvykdo.
• Organų donorystė – aukos sulaukia nedidelės arba jokios kompensacijos bei rizikuoja savo sveikata.

Daugiau informacijos apie prekybą žmonėmis ir aktualijas rasite  Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis internetinėje svetainėje https://stop-trafficking.lt/.

 

Dėmesio!                      

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                      

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.