Author: admin

“Žmogaus teisių šauklės” titulas šiais metais teko Lietuvos Caritas projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” vadovei Kristinai Mišinienei, pranešė Žmogaus teisių stebėjimo institutas.
Nuo 2001 metų K.Mišinienės vadovaujamo projekto darbuotojai ir savanoriai teikia pagalbą ir paramą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms – dažniausiai mergaitėms ir moterims, atsidūrusioms užribyje, netekusioms pasitikėjimo savimi, bijančioms apginti savo teises.
Jie taip pat padeda vaikams, kurie buvo parduoti elgetavimui, suaugusiems, kurie buvo parduoti įvairiems darbams.
“Prekyba žmonėmis ir prostitucija – tai reiškinys, sužeidžiantis žmogaus sielą iki pat jos gelmių, nužmoginantis aukas, paverčiantis jas preke, parduodamu daiktu. Kovoti su šiais reiškiniais – ypatingai sunkus darbas, nes kovoti tenka ne tik su sąvadautojais, prekiautojais, pirkėjais, neefektyvia teisėtvarkos sistema, bet ir su visuomenėje vyraujančiais stereotipais, visuomenės noru pasmerkti ir apkaltinti pačias aukas”, – sakė Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas Dainius Pūras.
“Žmogaus teisių šaukliu” kasmet skelbiamas asmuo, savo veikla svariai prisidėjęs prie žmogaus teisių ir laisvių gynimo Lietuvoje
Tarp šį vardą gavusių žmogaus teisių gynėjų – teisininkas Kęstutis Čilinskas, “vokelių” problemą iškėlusi Dalia Budrevičienė, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos “Viltis” pirmininkė Dana Migaliova.
“Žmogaus teisių šauklio” nominaciją 2006 metais įsteigė Žmogaus teisių stebėjimo institutas.

Ar reikia bausti sekso pirkėjus? O gal griežtinti sąvadautojų atsakomybę? Pagalbą moterims teikiančios organizacijos ragina nepaversti sekso prekybos legaliu verslu, nes esą jo mastas išaugtų.

Kitaip nei Vilniuje, Kaune neturime specifinio Stoties rajono, ne taip išplitusi ir ne tokia pastebima gatvės prostitucija. Tačiau tai nereiškia, kad antrajame Lietuvos mieste šio reiškinio nėra.

Sekso paslaugos klesti po masažo salonų, striptizo klubų skraiste. Visuomeninių organizacijų atstovams kelia nerimą augantis sekso prekybos mastas ir tai, kad į lytinių paslaugų pirkimo sferą įtraukiama vis daugiau Kauno jaunimo.

Praėjusią savaitę mieste įvykusią apskritojo stalo diskusiją „Prostitucija Lietuvoje. Nelegali, bet klestinti. Iššūkis valstybei“ iš dalies išprovokavo Seimui svarstyti pateikti siūlymai panaikinti administracinę atsakomybę už vertimąsi prostitucija ir už seksualinių paslaugų pirkimą.

Žmogaus teisių, visuomenės sveikatos, policijos, moterų, socialinių organizacijų atstovai dalijosi prieštaringomis nuomonėmis ir sutarė tik dėl vieno: baudžiant prostitucija besiverčiančias moteris problema ne išsprendžiama, o tik dar labiau paaštrinama. Dabartinis teisinis reguliavimas neveiksmingas, jį reikia keisti.

„O štai kaip keisti – apie tai pats metas diskutuoti viešai. Nuo visuomenės sąmoningumo, gilesnio šios problemos supratimo priklauso, kuria kryptimi toliau vyks reguliavimas“, – įsitikinusi „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Jolita Juškevičienė.
 

– Miesto kasdienybėje prostitucija lyg ir nepastebima. O ką įžvelgiate jūs?

– Baugu net stebėti, kad Lietuvoje, o ir Kaune, dar niekada taip įžūliai, atvirai, masiškai nebuvo į prostitucijos tinklą traukiamos jaunos merginos ir moterys. Kone kiekviena jauna mergina per socialinius tinklus ar mobiliojo telefono žinutėmis yra gavusi užklausų, ar nedomintų lytiniai santykiai už pinigus.

Kaune vaikinai studentai dar gali rasti darbo statybose ar prekyboje, o merginoms skelbimų portaluose siūlomas kone vien intymus darbas. Būsimosioms miesto inteligentėms darbdaviai siūlo teikti erotinio masažo, eskorto, konsumacijos paslaugas, dirbti šokėjomis striptizo klubuose. Tai – gražiai užmaskuotos lytinės paslaugos.

Neretai klausiame policijos, visuomenės, atstovų, vieni kitų – kas atsitiko su visuomene, kodėl tai vyksta taip atvirai, kone nevaržomai? Be abejo, siūlant jaunimui tokią veiklą apsidraudžiama nuoroda, esą darbas neintymus. Tačiau tikrovėje jis apsukriai paverčiamas sekso vergove.

Darbdavys oficialiai uždraudžia teikti klientams intymias paslaugas, tačiau darbuotojas apipina tokiu finansinių prievolių voratinkliu, kad kitaip, nei teikdamos intymias paslaugas, jos neužsidirba.

Pačios iš prostitucijos tinklo išsikapanoti jos dažniausiai nepajėgia. Jeigu dabar, kai prostitucija nelegali, ji klesti taip įžūliai ir tokiais mastais, kas vyktų šią veiklą legalizavus?

– Susiduriate su specifinėmis problemomis, apie kurias dalis visuomenės nelabai nori žinoti. Kas jūsų darbe sunkiausia

– Jau ne pirmus metus į prostitucijos tinklą įtrauktoms moterims teikiame socialinę, teisinę, psichologinę pagalbą. Šiemet Kaune dirbome su 14 prostitucijos atvejų. Tai – tik ledkalnio viršūnė. Man iki šiol sunku susitaikyti su dviem dalykais.

Pirmasis – tai, jog veiksmingą pagalbą riboja skurdi socialinių paslaugų infrastruktūra. Galime suteikti tik kuklias apgyvendinimo, sveikatos priežiūros, priklausomybių gydymo paslaugas.

Antrasis – nepalankus visuomenės požiūris į prostitucija besiverčiančias moteris. Vis dar gajūs mitai, kad prostitutėms nereikia pagalbos – neva jos dirba tokį darbą, kokio pačios nori, ir gerai uždirba. Tokios nuostatos apsunkina moterų integraciją į normalų gyvenimą.

Sąmoningai, savo noru niekas nesirenka smurto prieš save. Prostitucija – viena iš smurto, moters išnaudojimo formų. Pakalbinę bet kurią prostitucija besiverčiančią moterį, išgirstume, kad jei ji turėtų kitokius pragyvenimo šaltinius, kitokią gyvenimo situaciją, nė viena nesirinktų tokio „amato“.

Moteris į prostituciją dažniausiai pastūmėja socialinė atskirtis, skurdas, išsilavinimo ir galimybių stoka. Nepajėgiančios susimokėti baudų moterys negali imtis legalaus darbo, nes didesnė kuklaus atlyginimo dalis atitenka antstoliams. Taip joms užveriami visi keliai grįžti į visuomenę, į normalų gyvenimą.

Vis dėlto Kaune įsidarbinti dar gerokai lengviau, nei, tarkime, kokiame atokiame rajono miestelyje. Gerai, jei padedame moteriai įsidarbinti, o ji iš to darbo pragyvena. Tačiau nevalia pamiršti, kad kai kalbame apie prostitucija besiverčiančias moteris, už jų yra vaikai.

Tad sėkmingiausias kelias grįžti į visuomenę – padėti suklostyti visą socialinį moters gyvenimą: sutvarkyti reikiamus dokumentus, kad ji gautų pašalpas, pajėgtų pati auginti savo vaikus, vesti juos į darželį, pasirūpinti jų mokymu, sveikata. Valstybė turėtų prisiimti daugiau atsakomybės ir kurti pasitraukimo iš prostitucijos reabilitacines programas, užuot baudusi šias moteris. Savo darbo praktikoje matome moteris, kurios, ištiesus pagalbos ranką, sugebėjo pakeisti savo gyvenimą.

– Teisės aktų pataisose siūloma nebausti ne tik prostitučių, bet ir jų klientų. Kaip tai vertinate?

– Norėčiau, kad kiekvienas susimąstytų: kodėl siūloma legalizuoti prostituciją? Kokią problemą mes taip išspręstume? Jei pažeidžiamoji pusė – ta, kuri perkama, kuri neturi pinigų ir galios, būtent ją ir turėtume apsaugoti kurdami įstatymus, siekdami teisingos visuomenės.

Legalizavę prostituciją, neapsaugosime į šį verslą įtrauktų moterų nei socialiniu, nei medicinos požiūriu. Saugūs būtų suteneriai: pasijutę oficialiais verslininkais, jie galėtų nevaržomai plėtoti veiklą. Taip pat saugūs pasijustų sekso paslaugų pirkėjai, kurie nesibaimindami baudų ar viešumo nesivaržytų tenkinti savo poreikių. Ar tokios visuomenės norėtume?

Socialinio teisingumo, pagarbos žmogaus teisėms požiūriu mums būtų artimiausias Švedijoje jau pasitvirtinęs modelis, kai už seksualinių paslaugų pirkimą griežtai baudžiami sąvadautojai ir klientai. Tuo tarpu moterys Švedijoje nebaudžiamos, joms teikiama reabilitacinė pagalba.

Daugiau kaip 200 moterų teisių organizacijų ragina priimti įstatymus, kurie visoje Europos Sąjungoje (ES) moterų pirkimą už pinigus pripažintų nusikaltimu, skelbia „BBC News“.

Šių organizacijų atstovės trečiadienį Briuselyje Europos Parlamento (EP) nariams pristatė svarbiausiais šios politikos rekomendacijas.

„Prostitucija yra smurto forma, kliūtis lyčių lygybei ir atviros durys nusikalstamumo plėtrai“, – BBC sakė šios kampanijos atstovė spaudai. Tačiau priešininkai tvirtina, kad toks žingsnis tik paskatintų prostitucijos industriją trauktis dar giliau į pogrindį.

Šiai kampanijai vadovaujanti organizacija „Europos moterų lobizmas“ (The European Women’s Lobby, EWL), siekia, kad ES šalys įgyvendintų šešis svarbiausius punktus, įskaitant tuos, kurie kriminalizuotų visas sąvadavimo formas ir sukurtų efektyvias pasitraukimo programas sekso darbuotojoms.

„Kalbant apie prostituciją svarbiausia suprasti, kad seksualiniai santykiai už pinigus yra smurto forma, kuri turėtų būti nepriimtina“, – BBC sakė EWL atstovė spaudai Pierrette Pape.

„Jeigu tai suprasime, tuomet galime įgyvendinti visapusiškas strategijas, kurios pakeistų mentalitetą ir užtikrintų lyčių lygybę tarp vyrų ir moterų“, – pažymėjo ji.
EWL nurodo Švediją kaip sėkmingą pavyzdį, teigdama, kad prieš dešimt metų uždraudus mokėti už seksualines paslaugas, gatvės prostitucijos mastai šioje šalyje sumažėjo perpus.

Tačiau Olandijoje, kur šis sektorius yra legalizuotas, sekso darbuotojų sąlygos beveik nepagerėjo, sakė P. Pape. Jos teigimu, atėjo metas šį klausimą spręsti tarptautiniu lygiu, peržengiant kiekvienos šalies vidaus įstatymus.
„Tai problema, kuri neturi politinių ar geografinių ribų“, – teigė ji, pridurdama, kad ES kova su prekyba žmonėmis nebus efektyvi, jegu nebus sprendžiamas ir prostitucijos klausimas.
„Sutartyse jau yra teisinis pagrindas tarpnacionaliniams moterų ir vaikų seksualinio išnaudojimo nusikaltimams spręsti“, – sakė P. Pape.

Kol kas šį pasiūlymą palaiko 36 Europos Parlamento nariai, nurodė ji. Kritikai savo ruožtu tvirtina, kad prostitucijos kriminalizavimas taip pat padidins išžaginimų ir smurto riziką.

Ar Lietuvoje reikėtų bausti ir prostitutes, ir jų klientus? Žmogaus teisių gynėjai įsitikinę, kad Lietuvai tiktų Švedijos modelis, kai baudžiami tik prostitučių paslaugų pirkėjai.

Prekybos žmonėmis atvejų – mažiau

Kauno vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos vyriausiasis tyrėjas Eugenijus Žalnieriūnas atskleidė, kad pastaraisiais metais mažėja prekybos žmonėmis atvejų.

„Prieš beveik 5 metus per metus buvo vykdomi 8 tyrimai, šiemet – tik 4“, – Kauno miesto savivaldybėje vykusioje diskusijoje sakė E. Žalnieriūnas.

Tyrėjas pasakojo, kad Kaune gatvės prostitucija nėra populiari. „Dažniausiai paslaugos teikiamos prisidengiant masažų salonais“, – atskleidė E. Žalnieriūnas.

Į prostitucijos liūną įtraukė sesuo

Lietuvos „Carito“ socialinė darbuotoja Milita Žičkutė pasakojo kraupią istoriją, kaip vienoje šeimoje augusios mergaitės pakliuvo į prostitucijos liūną.

Daugiavaikei šeimai, kurioje augo 9 vaikai, teko nelengvas išbandymas. Šeima visada gyveno itin skurdžiai, abu tėvai girtavo, nevengė smurto prieš savo vaikus. „Vaikai nuolat bėgdavo iš namų. Tėvams pradėjus gerti, tekdavo prašyti maisto iš kaimynų, todėl nestebina, kad viena iš dukrų tapo prostitute“, – sakė M. Žičkutė.

Prostitucija besiverčianti mergina taip įjunko į tokį lengvabūdišką gyvenimą, kad į tą pačią veiklą įtraukė ir savo jaunesnę seserį. Labiausiai socialinę darbuotoją nustebino tai, kad ši šeima net nebuvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą.
„Kitiems šeimos vaikams likimas irgi pagailėjo sėkmės. Viena mergaitė ne kartą patyrė seksualinę prievartą, kita pabėgo iš namų“, – teigė M. Žičkutė.
Jos nuomone, merginos į prostitucijos liūną įklimpsta dėl kelių priežasčių: skurdo, smurto, artimųjų girtavimo.

Europos šalys pasuko skirtingais keliais

Šiuo metu Lietuvoje prostitucija yra nelegalus, tačiau klestintis verslas. Asmuo, pagautas besiverčiantis prostitucija arba perkantis tokias paslaugas, yra baudžiamas nuo 300 iki 500 litų bauda.
Tuo metu Vokietijoje ir Olandijoje prostitucija yra įteisinta, o Švedijoje, Norvegijoje ir Islandijoje baudžiami tik klientai, prostitutėms klijuojama aukos etiketė.

„Prostitucija – aktuali tema kiekvienai šaliai. Lietuvai tenka didelis iššūkis: apsispręsti, legalizuoti prostituciją ar ne. Nuolat diskutuojama, kas yra prostitucija – žmogaus išnaudojimo forma ar darbas“, – kalbėjo Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisės programų koordinatorė Mėta Adutavičiūtė.
Ji teigė, kad Seimui yra pateiktas įstatymo projektas, kuriame siūloma panaikinti administracinę atsakomybę už vertimąsi prostituciją.

„Žmogaus teisių gynėjų pozicija aiški – Lietuvai labiausiai tiktų Švedijos modelis, kuomet būtų baudžiami tik perkantieji tokias paslaugas“, – teigė M. Adutavičiūtė.

Jos pateiktais duomenimis, net 92 proc. moterų norėtų pasitraukti iš prostitucijos verslo, bet nežino, kaip tuomet išgyventų.

Vilija Žukaitytė

Lapkričio 30 dieną Kauno savivaldybėje vyko vienas iš tarptautinio projekto „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“ renginių – „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ darbuotojų inicijuota apskritojo stalo diskusija „Prostitucija Lietuvoje: nelegali, bet klestinti. Iššūkis valstybei“.

Renginyje dalyvavo Kauno moterų draugijos, Žmogaus teisių komiteto, Visuomenės sveikatos centro atstovai, policijos pareigūnai ir kiti. Diskusiją moderavo „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kaune Jolita Juškevičienė. 

Popietę pradėjo Kauno miesto savivaldybės tarybos narė Loreta Kudarienė. Ji prisiminė projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ įsikūrimą ir plėtrą, jo naudą visuomenei. L. Kudarienė negailėjo šiltų žodžių „Lietuvos Caritas“ organizacijai, pavadindama ją viena kvalifikuočiausių nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje.

Kauno moterų draugijos atstovė Daiva Baranauskienė susirinkusiems plačiau papasakojo apie projektą „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“, kurio metu iš viso suplanuota 15 įvairių renginių. D. Baranauskienės teigimu, prostitucija – ne savanoriškas pasirinkimas, o fizinio ir psichologinio smurto pasekmė, todėl šie du reiškiniai yra neatsiejami ir būtina apie juos kalbėti kartu. Prieš dalyvių diskusiją buvo perskaityti keli ilgesni pranešimai. Pirmąjį jų parengė Žmogaus teisių komiteto Teisės programų koordinatorė Mėta Adutavičiūtė, praeityje pati savanoriavusi „Lietuvos Caritas“ projekte „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“. 

Lektorė kalbėjo apie prostitucijos legalizavimo šalininkų vartojamus argumentus ir kiekvieną jų paaiškino išsamiau. Ji argumentuotai paneigė nuomones, kad prostitucijos legalizavimas padėtų kontroliuoti ŽIV plitimą, prekybą žmonėmis ir smurtą, užtikrintų prostitutėms socialines garantijas ir sveikatos draudimą.

„Gerai, kad apie šią problemą apskritai yra kalbama, ji keliama į viešumą, tačiau bet kokia įstatyminė iniciatyva turi būti gerai apgalvota ir įvertinta, konsultuojantis su organizacijomis, kasdien dirbančiomis su nukentėjusiomis moterimis ir geriausiai suvokiančiomis realią padėtį,“ – kalbėjo M. Adutavičiūtė.

Vėliau savo pranešimą pristatė Kauno apskrities VPK Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Eugenijus Žalnieriūnas.

Remdamasis savo darbo patirtimi, pareigūnas pristatė Kaune populiariausias prostitucijos kryptis, didžiausias nusikaltimo eigoje kylančias problemas, papasakojo apie kartu su „Lietuvos Carito“ darbuotojais vykdomas prostitucijos prevencijos problemas.

Paskutinįjį popietės pranešimą pristatė „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ darbuotoja Milita Žičkutė. Ji pristatė realų vienos šeimos, su kuria bendravo projekto darbuotojos, pavyzdį, sukrėtusį daugelį susirinkusiųjų. Šeimoje, kurioje augo devyni vaikai, buvo nuolat girtaujama, o prieš vaikus naudojamas šiurkštus smurtas. Vienuolika žmonių gyveno itin prastos būklės namuose, o pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo už vaikus gaunamos pašalpos. Vis dėlto šeima nebuvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Mokyklos, kurią lankė vaikai, darbuotojams taip pat atrodė, kad šeimoje viskas gerai.

Skurdas, tėvų priklausomybės, nuolatinis smurtas ir emocinis šaltumas šeimoje vaikus vertė bėgti iš namų. Ištrūkusios iš jų, emociškai nestabilios ir pažeidžiamos jaunos merginos sulaukė pasiūlymo verstis prostitucija. „Ši istorija pateikia daug neatsakytų klausimų mūsų visuomenei,” – teigė M. Žičkutė. Lektorės teigimu, šiuo metu dvi šios šeimos dukros verčiasi prostitucija, viena iš jų dar ir užsiima suteneriavimu – būtent ji į prostituciją įtraukė seserį.

Kauno visuomenės sveikatos centro užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vedėja Orinta Ivanauskienė trumpai pristatė statistikos duomenis apie sergamumą lytiškai plintančiomis ligomis.

„Šeši iš dešimties gydytis ateinančių vyrų vengia įvardyti susirgimo lytine liga kelią, jo gėdijasi – tai leidžia spėti ir apie prostitucijos problemos mastą,“ – pasakojo diskusijos dalyvė. Jos teigimu, daugiausia šiomis ligomis serga 30-35 metų vyrai, dauguma jų prisipažįsta prezervatyvus naudojantys retai arba niekada. Išklausius visų pranešimų, vyko dalyvių diskusija, kurioje buvo svarstomi galimi prostitucijos prevencijos keliai, galimybės labiau šviesti visuomenę klausimais, kuriais garsiai kalbėti neretai vis dar vengiama. Susirinkusieji vieningai nutarė, kad prostitucijos legalizavimas – ne išeitis: reikia ieškoti būdų ne „nusiplauti rankas“ ir ignoruoti nusikaltimą, o kovoti su juo ir suteikti pagalbą nukentėjusioms moterims.

Š. m. lapkričio 15 d. Tauragės rajono savivaldybėje surengta diskusija „Prekyba žmonėmis Tauragės apskrityje: problemos ir  iššūkiai“. Diskusijos dalyvius pasveikino Tauragės rajono savivaldybės meras Pranas Petrošius, linkėdamas glaudaus ir darnaus tarpusavio bendradarbiavimo sprendžiant šią  visuomenėje aktualią problemą.

Pranešimą apie prekybos vaikais Lietuvoje naujas apraiškas pristatė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė. Apie problemas ir galimybes ikiteisminio tyrimo prekybos žmonėmis bylose kalbėjo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus viršininkas P. Dabulskis, Lietuvos Carito patirtį, teikiant pagalbą nukentėjusiems Tauragės apskrityje – Lietuvos Carito projekto „Pagalba prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms“  Klaipėdos skyriaus koordinatorė Renata Karaliūnaitė, apie prokuratūros vaidmenį teisiniuose procesuose prieš prekeivius žmonėmis Tauragėje – Klaipėdos apygardos Tauragės apylinkės prokuratūros  prokurorė Lolita Marcinkutė. Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Jolita Vaišvilaitė kalbėjo apie nepilnamečių apsaugą ir žinybų bendradarbiavimą sprendžiant prekybos žmonėmis problemą Tauragės rajone. Apie prekybos žmonėmis aukų identifikavimo problemas ir galimybes  pasienio postuose kalbėjo VSAT Pagėgių rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus viršininkas Mindaugas Noreikis.

Apskritojo stalo dalyviai aktyviai diskutavo aktualiais šios temos klausimais.

Diskusijoje dalyvavo Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktorius Algirdas Mosėjus, direktoriaus pavaduotoja Aušrinė Norkienė, seniūnijų seniūnai, seniūnijų socialinio darbo organizatoriai, Socialinių paslaugų centro specialistai ir kiti atsakingi asmenys.

Publikuota Tauragės rajono savivaldybės tinklapyje www.taurage.lt 2012 m. lapkričio 16 d.

Izolina Turauskienė  atstovė spaudai ir ryšiams su visuomene

Rugsėjį Marijampolės savivaldybės mokyklose Lietuvos „Caritas“ projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ Vilkaviškio vyskupijoje kartu su Marijampolės AVPK ONT skyriaus vyresniuoju tyrėju Ričardu Šimčiku bei psichologe Vilma Vėlyviene pradėjo vykdyti prevencinę akciją „Prekybai žmonėmis – NE!“.

Į prekeivių žmonėmis rankas gali pakliūti bet kas: vaikinai, merginos, moterys, vyrai ir vaikai. Ši nusikalstama veikla dažnai tapatinama su priverstine prostitucija, tačiau prekeivių veiklos sritys daug platesnės. Tai ir išnaudojimas, pornografijos gamyba, prievartinis vergiškas darbas, priverstinis nusikaltimų vykdymas, elgetavimas, prekyba žmonių organais. Prevencinės akcijos tikslas – suteikti kuo daugiau informacijos jaunimui, atskleisti esmę ir problemos aktualumą.

Policijos atstovas ir psichologė susitikimų metu moksleivius supažindina su prekybos žmonėmis samprata, formomis, verbavimo būdais, moko, kaip atpažinti pavojus, nes prekeiviai žmonėmis naudoja subtilius, numatytai aukai sunkiai pastebimus ir demaskuojamus metodus. Taip pat kartu su moksleiviais aptariama nuostata „Man taip nenutiks“.

Projekto socialinės darbuotojos Vilija Maršalkienė ir Edita Vaickelionienė pasakoja, kaip jaunos merginos įtraukiamos į prostituciją, kokius veiksmus naudoja suteneriai ir kaip sunku ištrūkti iš nusikaltėlių spąstų. Taip pat jaunimas sužino, kokią pagalbą ir kur tokiais atvejais galima gauti. Švietėjiška akcija vyks iki metų pabaigos.


Publikuota 2012 m. spalio 18 d. “Suvalkietis”

Seime atsirado iniciatyva panaikinti administracines baudas už vertimąsi prostitucija. Atrodo, gera, retai pasitaikanti proga kalbėti apie socialiai pažeidžiamų, į visuomenės paraštes išstumtų žmonių problemas – problemas, kurios dažniausiai lieka politinių darbotvarkių paraštėse. Kadangi iniciatyva pažangi, socialiai jautri ir šiaip nebūdinga lietuviškam Seimui, iškart apima nuojauta, kad kažkas čia ne taip. Ir nuojauta neapgauna.

Pasirodo, tuo pačiu įstatymo projektu siekiama panaikinti baudas ne tik už vertimąsi prostitucija, bet ir už atlygintiną naudojimąsi prostitucijos paslaugomis. Tuoj pat pasigirsta interpretacijų, kad taip siekiama legalizuoti prostituciją, o policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis, neaišku, ar juokais, ar rimtai, siūlo rengti referendumą.

Tačiau vien tik administracinės atsakomybės panaikinimas nėra prostitucijos legalizavimas. Ji būtų nei legali, nei nelegali. Ir būtų paprasčiau jos tiesiog nematyti – kaip tą daryti ir siūlo iniciatyvą iškėlęs Seimo narys Mantas Varaška, aiškinamajame rašte rašantis, jog geriau jau policija prostituciją ignoruotų ir užsiimtų rimtesniais darbais.

Taigi, kad būtų paprasčiau apsimesti, jog prostitucija nėra rimta visuomenės problema, siūloma panaikinti baudas ir prostitučių klientams. Bet ar galima būtų panaikinti tik baudas už vertimąsi prostitucija ir palikti baudas klientams? Taip, galima. Bet ar tai įmanoma? Taip, įmanoma. Bet ar tai būtų teisinga? Žinoma, teisinga, kodėl gi ne. Jeigu naudojimąsi prostitucija laikysime seksualiniu žmonių išnaudojimu, kuris turėtų būti baudžiamas.

Dabar galime pradėti tipinę diskusiją prostitucijos tema: „Prostitučių klientai perka moteris ir išnaudoja jas savo poreikiams patenkinti. O kas čia tokio sumokėti už seksą, kai moteris parsiduoda savo noru, tai juk paslaugų pirkimas – va tu perki paslaugas iš santechniko, ir iš elektriko, koks čia skirtumas? Bet iš santechniko ir elektriko perki jų darbą, jų įgūdžius. Tai ir iš prostitučių perki jų darbą ir įgūdžius, ir už tai susimoki – kur čia išnaudojimas? Sekso paslaugos ne tas pats, kas kitos paslaugos, nes perkant moters kūną, moteris nužeminama iki prekės, paminamas jos prigimtinis orumas – kaip tu jaustumeisi dirbdamas tokį darbą? O ką tu manai, santechnikui malonu taisyti klozetus, manai, tai nekenkia jo orumui? Kas ką gali, tas tą dirba“.

Atrodo, viskas labai racionalu, kol laisvos sekso paslaugų rinkos šalininkų argumentai neatsisuka prieš juos pačius. Tiek santechnikai, tiek elektrikai dirba savo darbą, nes tam yra poreikis – perdega elektros saugikliai, užsikemša vamzdžiai, ir mums prireikia jų pagalbos. Ir prostitucijos klestėjimą taip pat lemia poreikis – būtent klientai yra varomoji prostitucijos verslo jėga. Jie ir suteneriai, kurie iš prostitucijos užsidirba. Tai koks vis dėlto skirtumas tarp šių paslaugų teikimo?

65 procentai prostitucija besiverčiančių moterų patiria fizinį smurtą iš klientų, 66 procentai patiria fizinį smurtą iš savadautojų, 70 procentų moterų patiria seksualinę prievartą, 98 procentai į prostituciją įtrauktų asmenų Lietuvoje yra moterys ir vaikai. Eilutė paprastos statistikos – ir to užtenka, kad pamatytume, jog naudojimasis prostitucija nėra joks „paslaugų pirkimas” – tai žmogaus – socialine, psichologine ir fizine prasme silpnesnio – išnaudojimo forma, neatsiejama nuo fizinio ir seksualinio smurto. Ir mokestis už tokią „paslaugą“ – ne mokestis už darbą, o kompensacija už tai, kad moteris leidžiasi išnaudojama. Ir iš kompensacijos dar ir baudas pati susimoka.

Teigiama, kad apsaugoti bent jau pamatines besiverčiančių prostitucija asmenų teises bei sėkmingiau kovoti su priverstine prostitucija galima prostituciją legalizuojant. Bet tai jau išbandyta ir neveikia. Toleravimo ir legalizavimo režimus pasirinkusiose šalyse (Nyderlanduose, Vokietijoje) prekybos žmonėmis mastai toliau auga, daugėja vaikų ir nepilnamečių įtraukiamų į prostituciją. Tai nebūtinai yra tiesioginė komercinio sekso industrijos toleravimo pasekmė, bet parodo, kad tokia politika nepadeda kovoti su vis augančia prekyba žmonėmis – priverstine prostitucija

Legalizavimo bei toleravimo politika ir remiasi išskyrimu tarp priverstinės ir savanoriškos prostitucijos. Bet tai dirbtinė distinkcija. 92 procentai moterų norėtų pasitraukti iš prostitucijos, bet nemato kitų išeičių. Nesvarbu, ar prostitucija oficialiai legali, ar nelegali – ji vienodai žalinga tuo užsiimančioms moterims. Prostitucija naudinga tik klientams ir suteneriams. Prostitucijos legalizavimas ar toleravimas – tai valstybės dovana jiems.

Dar dažniau prostitucijos legalizavimo arba toleravimo šalininkai teigia, kad „prostitucija visada egzistavo ir egzistuos, todėl neverta su tuo kovoti“. Nereikia net knygų skaityti, užtektų ir „Vikipedijos“, ir iškart pasidaro aišku, jog per amžių amžius egzistavo daugybė reiškinių – vergovė, smurtas, skurdas. Tai socialiniai faktai. Su jais ir nereikia ginčytis, nereikia jų neigti – reikia priimti sprendimus, kaip šiuos socialinius faktus suvokti ir vertinti, ir kokią politiką jų atžvilgiu vykdyti.

Iki 2011 metų, kai buvo priimtas apsaugos nuo smurto šeimoje įstatymas, smurtas šeimoje Lietuvoje irgi buvo suvokiamas ne kaip smurtas, o kaip kažkas kito. Tas „kažkas kitas“ dar buvo žinomas kaip „privatus šeimos reikalas“. Tai gerai, kad šis per amžių amžius egzistuojantis reiškinys nebuvo užkonservuotas kaip tradicinė šeimos vertybė ir toliau užsispyrusiai ignoruojamas – nors bandymų buvo. Priėmus įstatymą – politinės valios aktą – smurtas šeimoje pagaliau oficialiai tapo smurtu.

Prostitucijos pirkimas – pažeidžiamų, socialiai, psichologiškai ir fiziškai silpnesnių žmonių išnaudojimas savo poreikiams tenkinti – irgi neprivalo klestėti amžinai. Visuomenė gali priimti sprendimą, kad toks išnaudojimas turi liautis, kad jo negalima skatinti ir toleruoti, kad jis turi būti baudžiamas. Kaip dar 1999 metais padarė Švedija, kur atsakomybė taikoma tik klientams ir suteneriams. 2009 metais Švedijos keliu pasuko ir Norvegija bei Islandija. Todėl šiose šalyse prostitucija yra žmonių išnaudojimas, o Lietuvoje – vis dar „seniausia profesija“.

Žinoma, diskusijoje apie prostituciją negražu pamiršti svarbiausio prostitucijos legalizavimo arba toleravimo šalininkų argumento – nors yra ir tokių moterų, kurios verčiamos užsimti prostitucija, dauguma tai daro savo noru ir laisvu apsisprendimu. Šitas požiūris yra kaip iškaltas akmenyje – galima rašyti ilgiausias disertacijas ir ataskaitas, atlikinėti tyrimus, nagrinėjančius prostitucijos priežastis, ir kokios aplinkybės priverčia žmones, dažniausiai moteris, „rinktis“ prekybą savo kūnu – nuo seksualinės prievartos vaikystėje iki daugybės kitų kompleksinių socialinių ir psichologinių priežasčių, kurios bet kokį laisvą apsisprendimą ar pasirinkimą daro neįmanomu. Bet jeigu žmogus nesidomi šia problema, neskaito ir nesišviečia, vis tiek atsimuši kaip į sieną į šį nepajudinamą buitinį argumentą – „na, bet jeigu jos savo noru tai daro?“.

Galima rasti ir daugiau ir buitinių, ir racionalių, tyrimais bei statistika paremtų argumentų už ir prieš prostitucijos legalizavimą ar toleravimą. Bet diskusijos išvada visada bus ta pati – sprendimas laikyti prostituciją žmogaus išnaudojimu yra vertybinis pasirinkimas.

Mėta Adutavičiūtė
Žmogaus teisių stebėjimo institutas

Publiuota 2012 m. spalio 4 d. www.delfi.lt

„Tik neaiškinkite, kad norite man padėti ištrūkti iš prostitucijos: jums visiems labai patogu, kad joje likčiau!”– išrėžė 24 metų vilnietė Liuda (vardas pakeistas), kuriai policija pasiūlė tapti kasininke.

Į prostituciją įtrauktas moteris globoja nevyriausybinės organizacijos, bet ne valstybė.

Su aukomis dirbantiems socialiniams darbuotojams ir psichologams daugiausia nerimo kelia gaji visuomenės nuomonė, kad lytinio išnaudojimo aukomis tampa tik tos moterys, kurioms ši veikla patinka.

Seimo nario Manto Varaškos siūlymas nebausti nei lytines paslaugas teikiančių asmenų, nei jų klientų sukėlė prieštaringą reakciją. Politikas siūlo numatyti didžiausias bausmes tik sąvadautojams ir prekiautojams žmonėmis.

Šis pasiūlymas prieš keletą dienų sulaukė prostitucijos aukomis besirūpinančių organizacijų atstovų palaikymo.

Nuo 14 metų į prostituciją įtraukta Liuda sutiko „Lietuvos rytui” išdėstyti, kaip ji pati vertina savo padėtį.

– Kodėl jūs nesutikote tapti prekybos centro kasininke, kai buvote sulaikyta per reidą ir policija pasiūlė legalų darbą?

– O ar žinote, ką prieš tai siūlė kitas to paties skyriaus mentas (policininkas. – Red.)? Kad su juo pagulėčiau, o paskui sutikčiau pranešinėti, kas yra mano klientai, kokiais automobiliais atvažiavo, apie ką jie kalba lovoje.
Dar norėjo, kad pasakyčiau, kas yra mano stogas (sąvadautojas. – Red.) ir pranešinėčiau, kiek moterų jam moka pinigus.
Tada policininkas atseit manęs nebaus ir išsuks, jei per reidus pakliūsiu dar sykį.
O kas nutiks, jei tas pats mentas išpliurps, iš kur tai sužinojo? Jam tai nenutiks nieko, o aš mažų mažiausiai liksiu invalidė.

– Ar jūsų bosas jus muša?

– Mano stogas – tikrų tikriausias banditas, tikresnių nebūna. Su dirbtiniais dantimis ir atmušta galva – iš manęs liktų tuščia vieta, jei jis tik įtartų, kad galiu ką nors leptelėti mentui.

– Bet gal policija, prašydama iš jūsų tokios informacijos, suteiktų ir apsaugą bei pagalbą?

– Apsaugą ir pagalbą?! (Isteriškai juokiasi.) Tas pats mentas pasisiūlė užvažiuoti pas mane vakarais triskart per savaitę. Kad aš jo klynui suteikčiau pagalbą, o ne jis man! Tik bėda, kad nemokamą. Kai nesutikau, vietoj žadėtos 150 litų baudos išrašė 300 litų!

– O kodėl jūs nesutikote pasimylėti su policininku? Visuomenė įsivaizduoja, kad lytines paslaugas teikiančioms moterims tai patinka ir jos tai daro savo noru…

– (Nusikeikia.) Ar tau kada nors atėjo į galvą, kad po darbo dienos man visur skauda?
Kad būnu sukandžiota, išmarginta mėlynėmis, net prismaugta. Kad tie debilai ateina nesiprausę. Arba girti. Arba iš viso elgiasi kaip galvijai.
Vieną mano draugę taip pridaužė, kad ji tris savaites gaivelėjosi… O stogas per tą laiką skaičiavo, kiek auga jos skola, nes ji nieko neuždirbo. O kita nuolat kraujuoja – nepadeda nei hormonai, nei daktarai.
Aš tau, poniute, pasakysiu – tie pinigai tokie nesaldūs, kad ne tavo nosiai tai suprasti. Nusibaigtum per dvi savaites.

– Būtų logiška į viską spjauti ir bent pabandyti užsidirbti iš normalaus darbo, o ne iš vyrų aptarnavimo. Ar nors sykį bandėte?

– O kaip aš grąžinčiau antstoliams 16 700 litų? O verchui – tris tūkstančius?

– Iš kur tokia didelė skola antstoliams?

– Kai sulaiko, duoda baudą. Jei baudos nesumoki per nurodytą laiką, praneša antstoliams. O ten skola auga žaibiškai.
Iš viso Vilniuje buvau sulaikyta 11 kartų. Dusyk išsisukau, o devynis – ne. Baudos – po 300 litų. O jei mentai blogai nusiteikę, gali pripaišyti ir daugiau.
Po kelių mėnesių antstoliai tuos 300 litų išaugina iki kosminės sumos. Vieną kartą vasarą sulaikė Klaipėdoje – irgi gavau baudą. Manęs ieško keturi antstoliai… Ne, palauk, penki, o ne keturi.

– Ar nors kartą esate baudą sumokėjusi?

– Nėra prasmės. Vis tiek pagaus ir vėl išrašys. Be to, man neužtektų pragyvenimui.
Jeigu stogas sužinotų, kad einu mokėti baudos, o ne jam skolą grąžinu, gaučiau į liūlį, o naudos – jokios.

– Už ką esate skolinga sąvadautojui?

– Jis skiria bausmes. Už tai, kad per dieną aptarnavau per mažai vyrų, arba dėl to, kad klientas pasiskundė.

500 litų baudą pernai man paskyrė už tai, kad nesutikau vienu metu būti su dviem. Jie buvo armėnai, vienas – visiškas idiotas, labai agresyvus. Pradėjau rėkti ir kažkas iškvietė policiją. Paskui sąvadautojui teko keisti butą ir jis už tai įpaišė man baudą.
Be to, būna dienų, kai vos paeinu. Vienas klientas vertė mane gerti spirituotą vyną. Nežinau, ko į tą gėrimą buvo įmaišyta, bet dvi dienas gulėjau be sąmonės, o paskui draugė, kuri dirba kartu, iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Irgi abiem paskyrė baudą.

– Kiek metų jūsų sąvadautojui?

– Apie 36-erius… Snukius daužantis tipas.

– Kiek jam mokate per mėnesį?

– Tūkstantį litų, jei nėra baudos. Jeigu yra, tada daugiau. Vis dažniau imu sirgti: ištinsta veidas. Kai blogai atrodai, niekas tavęs nenori, nes bijo, kad užsikrės. Tūkstantis litų man yra labai didelė suma.

– Ar jūs stovite gatvėje?

– Visaip būna. Kartais stogas atveža klientą, kai kurie patys skambina, nes su jais jau esu buvusi. Bet yra buvę, kad ėjau ir į gatvę. Tada, kai bosą sulaikė.

– Jį daug sykių yra sulaikę?

– Yra pakliuvęs, kai viena baltarusė jį įskundė. Jis ją sumušė, bet ji suspėjo pasakyti broliui, ir tas nuėjo į policiją, nes Lietuvoje gyvena. Ji buvo atvažiavusi į Vilnių laikinai – uždarbiauti.

– Ir kuo baigėsi bosui?

– Niekuo – išsipirko ir pakėlė duoklę kitoms.

– Ar visą laiką dirbote tam pačiam?

– Ne, jam mane perdavė tie, kurie pasiimdavo mane uždarbiauti iš vaikų namų. Tada man buvo 14 metų. Kai dingo mėnesinės, nesupratau, kad pastojau. Bet jie man paaiškino ir nuvežė patikrinti pas jų pažįstamą gydytoją.

– Į ligoninę?

– Ne, į namą už miesto. Padarė abortą. Į ligoninę negalėjo vežti, nes būtų įkliuvę. Aš buvau nepilnametė.
Bet tuomet turėdavau daugiau klientų, nes visi nori jaunos. Kai dabar pagalvoju, mokėdavo kapeikas, tačiau vaiknamio merginoms atrodydavo daug.

– Ar dažnai tai vykdavo?

– Daugiausia penktadieniais ir savaitgaliais.

– Ar jūs esate deklaravusi gyvenamąją vietą?

– Idiotiškas klausimas. Kur aš ją deklaruosiu? Kai išėjau iš vaikų namų, nebuvo kur eiti. Pašalpą išleidau per du mėnesius skudurams ir glausdavausi visokiose skylėse. Juk išėjau plika nuoga.

– Ar turite santaupų?

– Nenoriu atsakyti į šitą klausimą. Mano tikslas – sutaupyti pinigų, kad galėčiau išsipirkti iš stogo ir pasiimti dukterį iš vaikų globos namų.

– Jūs turite vaiką?

– Pagimdžiau tais pačiais metais, kai išėjau iš vaikų namų. Ji ne Vilniuje. (Verkia.) Kai aplankau, vis žadu, kad pasiimsiu gyventi kartu.
Šį rugsėjį ji jau pirmokė, tokia mažytė, liesutė, o namų, kur su ja galėčiau gyventi, iki šiol neužsidirbau. (Keikiasi ir verkia.)

Imu bijoti pas ją važiuoti, nes nė vieno pažado negaliu ištesėti. (Kūkčioja.)
Duktė jau prieš dvejus metus sakė man, kad esu melagė, nes jos vis nepasiimu. O kur aš ją dėsiu? Kas man ją atiduos, jeigu aš neturiu nei oficialaus pragyvenimo šaltinio, nei gyvenamosios vietos? Vaikų teisių tarnybų specialistai taip ir pasakė – nė negalvok: pirmiau parodyk pajamas ir namus.

Jeigu pajėgčiau atsiskaityti su sąvadautoju, vis tiek nesurinkčiau pinigų antstoliams, nes tai nerealu. O tie idiotai iš policijos siūlo eiti man į parduotuvę kasininke dirbti! Ir dar aiškina, kad visos pačios trokšta dirbti prostitutėmis, nors darbų pilna. Kiek aš ten uždirbčiau – 650 litų į rankas?

Susiradęs sąvadautojas man snukį išdaužytų ir grąžintų į vietą už skolas. O antstoliai iš karto areštuotų sąskaitą, vos ją atsidaryčiau. Ir niekas nepadėtų – nei žurnalistai, nei tie, kurie ant manęs lipa.

– Ar jūs mestumėte šį darbą, jeigu valstybė panaikintų jūsų skolą ir nustotų bausti tokias moteris kaip jūs?

– O jie ruošiasi taip padaryti? Netikiu! Sąvadautojai jiems naudingi – politikams pinigų suneša už priedangą. Baikime tą kvailą pokalbį, nes man tik nemalonumų bus, jeigu kas atpažins.

– Ar jūs geriate iš nevilties?

– Šiandien tai jau tikrai gersiu. Kai mane sugauna ir imu pasakoti, kaip gyvenu, tada pati dar aiškiau pamatau, koks sumautas mano pačios ir mano dukters gyvenimas.

Baisiausia būtų, jei jai nutiktų taip pat kaip man. Ir aš nieko nepajėgiu pakeisti. (Verkia.) Mane guodžia tik tai, kad dukra – dar per maža, kad prie jos kas lįstų. Nors šiais laikais tokių išgamų pasitaiko, kad naktimis nemiegu, kai imu apie jos ateitį galvoti.

– Tačiau jūs kreipėtės pagalbos į socialinius darbuotojus. Kodėl kreipėtės, jei netikite, kad kas nors galėtų padėti?

– Man viena pasakė, kur nueiti. Bet jos kita situacija – neturi vaikų ir skolos daug mažesnės. Jeigu neįjunks į narkotikus, gal ir išsikapstys.
Mano skola per didelė, kad kas nors ją už mane sumokėtų. Be to, niekas ir nesiūlo sumokėti.

– Ar daug moterų iš jūsų aplinkos vartoja narkotikus?

– Vartoja. Ypač kai jas pradeda ėsti ir stumdyti stogas – kad per mažai duoda pelno, kad neturi tiek klientų, kiek reikia.

Jeigu kuri nors iš mūsų ima prieš jį šiaušti keterą, visai nervus susigadina. Tada badosi, kad nusiramintų, nes degtinė jau nepadeda.

– Ar būtų prasminga bausti ne lytines paslaugas teikiančias moteris, o jų klientus?

– Jeigu nebaustų moterų, kai kurios turėtų galimybių išsikapstyti. O kad būtų nubaustas klientas, aš iš viso nesu girdėjusi. Per dešimt metų man nė vienas nėra sakęs, kad jį kas nors baudė ar bent pasmerkė.

Švedija baudžia sekso paslaugų pirkėją

Švedijos ambasadorė Lietuvoje Cecilia Ruthström-Ruin šią savaitę Vilniuje pristatė savo šalies modelį, kaip kovojama su prostitucija.

Švedijoje lytines paslaugas parduodantys asmenys nėra baudžiami, bet nuo 1999 metų kriminalizuotas tokių paslaugų pirkimas.  „Mes pirmiausia taikomės į tą asmenį, kuris perka lytines paslaugas, o ne į tą, kuris yra lytinio išnaudojimo auka”, – sakė ambasadorė.

Uždarą ratą turi išardyti valstybė
Kristina Mišinienė
„Caritas” projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” projekto koordinatorė

„Į prostituciją įtrauktų asmenų nebaudimas gerokai palengvintų jų galimybę išsilaisvinti iš uždaro rato ir pradėti naują gyvenimą. „Caritas” socialiniai darbuotojai turi patirties apibūdinti šių moterų psichologinį portretą.
Dauguma lytinio išnaudojimo aukų yra iš vaikų namų, neturi socialinių įgūdžių, nemoka apsiginti, neišmano, į kokias instancijas reikia kreiptis pagalbos. Jų savivertė labai menka, todėl netiki, kad pajėgs pakeisti savo situaciją.

Visada skolingos – po kelis tūkstančius sąvadautojui ir po keliolika tūkstančių litų antstoliams. Įsidarbinusioms legaliai tektų kelerius metus atidirbti skolą valstybei ir nuolat baimintis sutenerio keršto.

Turinčias vaikų kamuoja nuolatinė baimė, kad nespės grąžinti skolų ir įrodyti vaiko teisių apsaugos institucijoms, jog yra pajėgios išlaikyti save ir vaiką, o per tą laiką jų vaikas pateks pas globėjus arba bus įvaikintas ir prarastas visam laikui.

Daugelis jų psichologams prisipažįsta, kad vaikas yra vienintelė jų gyvenimo prasmė. Kadangi vaikui negali nieko suteikti, dėl kaltės jausmo nustoja jį lankyti. Depresiją ir niūrias mintis apie ateitį jos bando įveikti alkoholiu.

Yra traumuojamos ne tik sąvadautojų, kuriems dirba, bet ir policijos darbuotojų, kurie neretai reikalauja tapti ir informatorėmis, ir teikti sekso paslaugas.

Ne viena yra prisipažinusi, kad policininkas vartoja tokius pat grasinimus kaip ir sąvadautojas: „Kas tu tokia, kad skųstumeisi?” Jas kamuoja dvigubas siaubas.

Dėl nuolatinės įtampos ir netvarkingo gyvenimo neatlaiko nervų sistema. Įtampa pradedama malšinti alkoholiu arba net narkotikais. Prastėjant prekinei išvaizdai mažėja klientų ir aštrėja santykiai su sąvadautoju. Mušama, kai nesurenka numatyto uždarbio. Auka patenka į uždarą psichologinio ir fizinio smurto ratą, nuolat bijo ir neretai baigia gyvenimą savižudybe.

Blogiausia tai, kad aukoms padeda tik nevyriausybinės organizacijos, bet valstybė prisideda labai mažai. Jeigu aukos nebūtų persekiojamos valstybės, jos galėtų drąsiau kreiptis pagalbos į prokuratūrą, iš socialinės pagalbos programų būtų atstovaujama teisme jų vaikų bylose, taip pat jos gautų medicininę pagalbą.

Esant dabartinei situacijai, kai nuolat gresia valstybės sankcijos, prostitucijos aukos visai išstumiamos į užribį ir gyvena beteisį gyvenimą. „Caritas” per metus padeda maždaug šimtui nukentėjusių moterų. Reikėtų ne legalizuoti prostituciją, o kurti valstybines pagalbos tarnybas toms, kurios nori pasitraukti iš prostitucijos, ir toms, kurioms gresia į ją patekti.”

Pagauna tik prostitutes, bet ne klientus

2010 metų duomenimis, baudos paskirtos keliems šimtams lytines paslaugas teikusių moterų ir tik vienuolikai klientų.

Dabar galiojančiame Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatyta, kad vertimasis prostitucija ir atlygintinas naudojimasis prostitucijos paslaugomis užtraukia baudą nuo 300 iki 500 litų. Pakartotinai padarius šį pažeidimą, bauda gali siekti 1 tūkst. litų arba skiriamas administracinis areštas iki 30 parų.

Audronė Urbonaitė