Category: Straipsniai – 2024

„Surogatinės motinos“ terminą tenka išgirsti vis dažniau, kadangi kai kuriose šalyse tai jau yra įprasta praktika, suteikianti galimybę turėti vaikų tiems, kas negali jų susilaukti. Vis tik Lietuvoje tai yra visiškai uždrausta ir netgi atsivežus tokį vaiką iš užsienio su oficialiais dokumentais galima pakliūti už grotų.

Viena lietuvių pora, negalinti susilaukti savo vaikų, papasakojo, kad nuvyko į Filipinus ir ten sudarė sutartį su surogatine motina, kuri nešioja jų kūdikį.   

Pora teiravosi, ar būtų galimybė filipinietei tą vaiką gimdyti Lietuvoje ir ar tas vaikas po gimimo galėtų būti registruojamas lietuvių poros (o ne gimdyvės) vardu. 

Atsivežus tokį vaiką į Lietuvą gresia kalėjimas?  

Anot advokato Ginto Gustaičio, jei lietuvių pora užsienyje susilauks kūdikio su surogatine motina ir bus pasirašytos visos įmanomos sutartys, klinika nepaaiškins, kas bus, kai šeima su tuo vaiku grįš į Lietuvą.  

„Čia neužtenka pasakyti, kad surogatinė motinystė Lietuvoje – nelegali. Surogatinė motinystė yra kvalifikuojama kaip sunkus kriminalinis nusikaltimas – vaiko pardavimas.  

Netgi yra pradėtų ikiteisminių tyrimų baudžiamosiose bylose, o už šią veiką baudžiama vienintele bausme – laisvės atėmimu nuo 5 iki 15 metų. Lietuvoje, mano žiniomis, jau yra nuteistų žmonių analogiškose situacijose“, – įspėjo advokatas.  

Jis neslėpė, kad parsivežus tokį vaiką iš užsienio kyla labai reali rizika, kad jis bus atimtas, kadangi yra buvę atvejų, kada taip vaiko susilaukusios ir jį į Lietuvą atsivežusios poros yra persekiojamos baudžiamojo kodekso tvarka. REKLAMA  

Pašnekovo teigimu, vien prašymas konsultuoti tokiais atvejais advokatą stato į keblią padėtį, kadangi yra prašoma pagalbos siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o tai irgi yra baudžiama:  

„Suprantama, konsultacija tegali būti labai paprasta: jokiu būdu negrįžti į Lietuvą, kadangi rizika tapti įtariamuoju, kaltinamuoju ir nuteistuoju yra didžiulė.“

Ką daryti lietuviams, norintiems tokį vaiką auginti?  

Pasak G. Gustaičio, surogatinei motinai gimdyti Lietuvoje yra pavojingiau, nes ji gali iš čia ir neišvykti, kol neatliks bausmės.  

Jo aiškinimu, jei filipinietė vaiką pagimdytų Lietuvoje, gimimo liudijime ji būtų nurodyta kaip mama, o tėvu ji galėtų registruoti lietuvį.  

Tuomet ji (surogatinė motina) turėtų sutikti vaiką įvaikinti tėvo sutuoktinei (lietuvei), tačiau ir toks būdas, anot advokato, nepadėtų išvengti galimos baudžiamosios atsakomybės.  

„Vos tik faktai taps žinomi teismui (o be teismo čia niekaip nepavyks išsiversti), išvadą civilinėje byloje teikianti institucija iš karto praneš policijai pati arba tą padarys teismas.  

Aišku, galima tikėtis, kad teisme nebus išsiaiškinta tiesa ir visą situaciją pavyks pateikti kaip sutuoktinio neištikimybės vaisių, kurio sutuoktinė vėliau esą atleido ir netgi sutiko vaiką įsivaikinti. Bet, kartoju, rizika – labai didelė“, – neslėpė specialistas.  

Jis pripažino, kad šiuo požiūriu Lietuva yra itin konservatyvi ir, kol nebus padaryta esminių pokyčių įstatymuose, pareigūnų ir prokurorų mąstysenoje, šis būdas – nesuderinimas su tolimesniu gyvenimu Lietuvoje:  

„Išvada yra viena – eiti legaliu keliu ir su įvaikinimo tarnybos pagalba įsivaikinti.“  

Surogaciją draudžia, o donorystės – ne  

Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos narys Artūras Rudomanskis nurodė, kad surogacija yra vienintelis būdas turėti genetinį ryšį su savo vaiku tiems, kurie negali jų susilaukti natūraliai:  

„Tai apima ir LGBT bendruomenę, kuriai surogacija dažnai yra viena iš nedaugelio galimybių turėti savo vaikų.“  

Gyd. akušerės ginekologės ir Vaisingumo centro vadovės Gražinos Bogdanskienės aiškinimu, surogacija reikalinga, jei moteris gali pastoti, bet negali išnešioti.   

Taigi surogatinė motina nešioja genetiškai nesusijusį vaisių, kuris yra sukuriamas iš donorų (tėčio ir mamos) spermos ir kiaušialąstės.  

Pasak vaisingumo specialistės, Europoje surogatinė motinystė yra draudžiama – vaikas priklauso gimdyvei, o ne tai, kurios kiaušialąstės buvo panaudotos.  

G. Bogdanskienės nuomone, vilčių, kad Europoje surogacija bus įteisinta, yra mažai.

Vis tik Lietuvoje yra įteisinta kiaušialąsčių ir spermos donorystė: „Donorų ląstelės gali būti naudojamos poroje, kuriai po gimdymo ir priklausys naujagimis.  

Jokių teisių donorai į naujagimį neturi. Ląstelių donorystė yra anoniminė ir altruistinė.“ 

Surogacija – moterų išnaudojimas ir prekyba žmonėmis?  

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė atkreipė dėmesį, kad šalyse, kur surogacija yra legali, poros moka milžiniškus pinigus, kad galėtų nusipirkti kūdikį.  

O tai, anot K. Mišinienės, yra prekyba žmonėmis, kadangi žmogus negali būti parduotas, dovanotas ar atiduotas:  

„Mes nuolat girdime iš kolegų, dirbančių šalyse, kur surogacija yra įteisinta, pranešimus apie nesibaigiančias bylas teismuose, kai „ne už pinigus“ motina persigalvoja ir nori susigrąžinti vaiką, o nieko nemokėjusi pusė staiga pateikia savo patirtų išlaidų sąrašus, įrodinėja, kad vaikas yra jų teisėtai įgytas.“  

Pašnekovės teigimu, argumentas, kad moterys savanoriškai (ne už pinigus) atiduoda savo vaiką kitiems, tėra „dūmų uždanga“, leidžianti veikti tarsi nepažeidžiant įstatymų ir moralės.  

„Ekonomiškai pažeidžiamos moterys gali būti labiau linkusios tapti surogatinėmis motinomis dėl finansinių priežasčių, o tai gali sukelti etinių problemų“, – pridūrė A. Rudomanskis.  

Anot KOPŽI vadovės, įteisinus surogaciją klestėtų verbuotojai, tokių sandėrių organizatoriai, vykdytojai, o aukomis taptų moterys, kurių gimdos būtų išnuomotos trečioms šalims ir, žinoma, jų vaikai – parduoti, atiduoti žmonėms, kurie galėtų sau leisti tokius sandėrius.  

„Paprastai kalbant, tai, kad turi pinigų, nereiškia, kad gali nusipirkti vaiką“, – pabrėžė K. Mišinienė.

Ar vertėtų įteisinti šį „cinišką biznį“?  

2020 m. Lietuvoje buvo priimta rezoliucija, smerkianti bet kokią surogacijos, kaip prekybos žmonėmis ir moterų išnaudojimo, formą.  

Viena jos autorių – konservatorė Vilija Aleknaitė-Abramikienė – naujienų portalui tv3.lt teigė, kad paradoksalu, jog garsiai apie moterų teises plyšaujančiose visuomenėse yra toleruojamas visiškas moters instrumentalizavimas, paverčiant ją gyvuoju inkubatoriumi.  

„Moteris filipinietė nešioja kūdikį po savo širdimi, žinodama, kad jis bus iš jos paimtas, nors 9 mėnesius jų širdys plakė kartu. Ciniškas biznis ir jokio žmoniškumo.  

Kūdikio ir tos moters atžvilgiu vykdoma atvira prekyba žmonėmis. Tai – nusikaltimas, smerktinas nepaisant jokių „poros norų“. Netoleruotina“, – pabrėžė V. Aleknaitė-Abramikienė.  

A. Rudomanskis irgi neslėpė, kad surogacija kelia daug bioetinių ir teisinių klausimų.

Pvz.: ar surogatinė motina turi teisę persigalvoti atiduoti vaiką po gimdymo? Ar ji turi teisę į abortą? Ar vaikas turi teisę žinoti savo biologinius tėvus? 

Vis tik, jo nuomone, absoliutus surogacijos draudimas nėra teisingas sprendimas, nes jis atima iš šeimų galimybę turėti vaikų.  

Tačiau A. Rudomanskis pabrėžė, kad legalizavimas turėtų būti griežtai reguliuojamas, saugant surogatinių motinų teises, užtikrinant vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus ir išvengiant komercinės surogacijos dėl išnaudojimo:  

„Surogacija neturėtų tapti verslo priemone, o turėtų būti humaniškas procesas, skirtas padėti šeimoms. Tarptautinė surogacija taip pat turėtų būti griežtai kontroliuojama, kad būtų išvengta išnaudojimo mažiau išsivysčiusiose šalyse.“ 

Dėmesio!                                                  

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                                  

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                                 

 

 

Praėjusiais metais Šiaulių apygardos teismas išnagrinėjo neeilinę bylą – penki asmenys buvo nuteisti dėl prostitucijos organizavimo, disponavimo narkotikais turint tikslą juos platinti ir kontrabandos. Narkotikus nusikaltėliai platino neeiliniu būdu – transportavo aukų skrandžiuose. Vos prieš savaitę šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs teismas nusikaltėlių nepagailėjo – bausmės nebuvo sušvelnintos, o penki nusikaltėliai siunčiami už grotų.

Penki byloje minimi nuteistieji Rasa Lukminienė (buvusi Bružaitė), Mindaugas Kairys, Arvydas Vitkauskis, Vitalijus Kletkus bei Marius Geštautas ėmėsi neeilinio plano.

2017 m., veikdami bendrininkų grupe ir pasiskirstę vaidmenimis, jie užverbavo socialiai pažeidžiamus asmenis vykdyti nusikalstamą veiką – gabenti kokainą į užsienį.  

Nustatyta, kad narkotikus užverbuotieji gabeno savo skrandžiuose. Kaltinamieji, naudodamiesi nukentėjusiųjų bloga materialine padėtimi, socialinių įgūdžių stoka bei apgaulingai žadėdami didelį piniginį atlygį, nusikaltimams vykdyti užverbavo tris asmenis – dvi 23 metų merginas ir 21 metų vaikiną.

Be to, kaltinamoji R. Lukminienė, siekdama pasipelnyti iš kito asmens prostitucijos, nuo 2017 metų vasaros iki 2017 metų gruodžio dar organizavo ir vienos nukentėjusiosios prostituciją  – savo gyvenamoje vietoje, Šiauliuose, apgyvendino vieną iš nukentėjusiųjų.  

M Kairys dar buvo kaltinamas melagingu pranešimu apie nebūtą nusikaltimą ir netikro vairuotojo pažymėjimo neteisėtu laikymu bei panaudojimu.

O Mariui Geštautui, bendrininkų grupėje veikusiam kartu su Vitalijumi Klėtkumi, kaltinimai buvo pareikšti ir dėl to, kad jis pasinaudodamas jaunos merginos prasta materialine padėtimi ir įgūdžių stoka, žadėdamas gerą atlyginimą, ją bandė įkalbėti vykti į Vokietiją dirbti prostitute. 

Sutenerė teigė, jog auka „pati to norėjo“  

Daugelis šios bylos kaltinamųjų savo kaltės nepripažino. Išimtis – R. Lukminienė. Ji pripažino, kad organizavo jaunos merginos prostituciją, tačiau teigė, kad auka bijo prisiimti atsakomybės, pati to norėjo.  

R. Lukminienę mergina pažinojo nuo vaikystės ir pasiūlė atvykti aukai pagyventi kartu su ja, mat aukai palaidojus mamą, ji neturėjo kur gyventi. Ir nukentėjusioji su tokiu pasiūlymu sutiko. Šiek tiek laiko pagyvenus kartu, netrukus iš Rasos pusės pasipylė pasiūlymai „lengvai užsidirbti“. O šis „darbas“ buvo vertimasis prostitucija.

R. Lukminienė internetinėje svetainėje paskelbė anketą apie lytinių paslaugų suteikimą už atlygį, nurodė kontaktinį telefono numerį ir su šia anketa nuolatos reklamavo bei siūlė nukentėjusiosios teikiamas lytines paslaugas, derino susitikimus.

Nukentėjusioji prostitucijos paslaugas teikė klientų automobiliuose ar gyvenamosiose vietose, kaltinamoji pasiimdavo pusę gauto atlygio. Gautų pajamų suma per ikiteisminį tyrimą nebuvo nenustatyta.  

Ikiteisminio tyrimo metu R. Lukminienė aiškino, jog nukentėjusioji paprašė ją priimti pagyventi, nes neturėjo daugiau kur dėtis. Esą per dieną auka aptarnaudavo 1-2 klientus, o kartais jų neva ir nebuvo. Primename, kad šie veiksmai truko nuo 2017 m. vasaros, iki pat gruodžio.   

Teisme ji kelis kartus kartojo, jog aukai šis „darbas“ patiko ir ji tai darė savo noru.  

Pati auka situaciją nupasakojo kitaip – klientus surasdavo pati R. Lukminienė, o per dieną jų būdavo visai ne vienas ar du, o keletą kartų daugiau.  

Teisme liudijo ir merginos paslaugomis pasinaudoję vyrai, nors jie nelabai turėjo ką papasakoti.  

Vienas toks vyras teisme pasakojo, jog nelabai ką prisimena ir pasiūlė vadovautis ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Jis tik papasakojo, kad rado merginos skelbimą, užsisakė „paslaugą“ , kaip jis pats aiškino, „susijusią su intymumu“. Vėliau šis vyras buvo nubaustas administracine tvarka pagal ANK 487 str. 1 d., už atlygintinį naudojimąsi prostitucijos paslaugomis. Už tai numatoma piniginė bauda nuo devyniasdešimt iki vieno šimto keturiasdešimt eurų.   

Nors liudininkai nebuvo kalbūs, sutenerę demaskuoti padėjo mobiliojo telefono įrašai. Šiaulių apylinkės teismo nutartimi, tris mėnesius buvo vykdoma aukos mobiliojo ryšio telefono kontrolė.  

Šie įrašai ir parodė, jog M. Kairys ir R. Lukminienė  (tuo metu Bružaitė) kartu organizavo asmens prostituciją. Iš pokalbio turinio tampa aišku, jog suteneriai nurodinėjo aukai, kur ji turi važiuoti, su kuo susitikti, kiek imti už „paslaugas“.

Rizikavo gyvybe transportuojant narkotikus  

Kitas nusikalstamos veikos epizodas yra susijęs su narkotikų gabenimu pilve. Prieš tai minėta prostitucijos auka gyvenant pas R. Lukminienę susipažino su kita mergina. Šios dvi merginos vėliau tapo narkotikų mulais – savo pilve transportavo narkotikus į Reikjaviką.  

R. Lukminienė supažindino merginas su M. Kairiu ir pasiūlė gerai užsidirbti. M. Kairys tuomet aiškino, jog merginos turės nuryti nedidelio pomidoro ar vynuogės dydžio rutuliukus. Kiek rutuliukų reikės praryti jis nesakė, tačiau žadėjo 2000 eurų atlygį. Nors merginos transportavo narkotikus, nusikaltėliai to aukoms iš pradžių nepripažino, o ir teisme suko melodiją apie neva vežtus deimantus.

„Narkotikų kurjeriai būdavo laukiami kuriame nors Reikjaviko viešbučių, ten, duše jiems reikėdavo kapsules išvemti arba išsituštinti. Kad užverbuotieji gabens narkotikus savo skrandyje, kaltinamieji nukentėjusiesiems pasakydavo ne iš karto. Nukentėjusysis vaikinas teigė, kad vienas kaltinamasis jį tikinęs, jog skrandyje teks gabenti deimantus, tačiau jis tada jau supratęs, kad gabens kokainą, o kaltinamasis jam tik „protą kniso“ apie deimantus“, – teigiama teismo pranešime spaudai.  

Pinigų merginai tuo metu tikrai reikėjo – anot pačios sutenerės, ji turėjo skolų, augino vaiką. Antrąją auką sutenerė pažinojo, mat vienu metu mokėsi toje pačioje švietimo įstaigoje. Ji neteko būsto, ir dėl to atsidūrė pas sutenerę.  

Iš pradžių merginai sunkiai sekėsi praryti narkotikų paketėlius, tad ji turėjo praktikuotis, o jai buvo žadama, kad kuo daugiau narkotikų paketų praris, tuo daugiau uždirbs juos transportuojant. Galiausiai ji prarijo apie 60 paketėlių.  

Įtikinęs antrąją auką imtis rizikingo plano, jis nupirko jai bilietą į Rygos oro uostą, o mergina ten iškeliavo su R. Lukminiene, jos apsistojo viešbutyje.  

Nuvykus į oro uostą, jos išskrido į Islandiją, kur ir buvo gabenami narkotikai. Ten jos buvo apie savaitę, o kaip pasakoje byloje liudijęs kaltinamasis, mergina būdama Islandijoje susilaužė ranką.  

Tiesa, didesnė žala buvo padaryta psichinei sveikatai – duodama parodymus teisme, mergina siūlė pagarsinti ikiteisminio tyrimo parodymus, nes pradėjus nagrinėti baudžiamąją bylą, ji jautėsi ypatingai prastai, teigė, jog pradėjo gydytis nuo šizofrenijos. Auka papasakojo ir apie savo šeimą – jos mama buvo nužudyta, o vėliau mergina gyveno kartu su krikšto tėvais.  

Naujienų portalo tv3.lt šaltiniai pasakojo, jog moterys buvo visiškai palaužtos šios istorijos įvykių. Tad nekeista, jog bendradarbiavimas su teisėsauga vyko vangiai – ikiteisminiui tyrimui pradžią davė užsienio teisėsaugos surinkta medžiaga, aukos į teisėsaugą nesikreipė. O bylai pasiekus teismą, tarp posėdžių buvo ir pusmečio pertraukos, mat moterims buvo nelengva pasakyti, ką jos patyrė.

„Nukentėjusieji teigė patyrę didelį stresą. Kaip teigė viena nukentėjusioji, kartą, būnant Kopenhagos oro uoste ir laukiant su narkotikais skrandyje kelionės į Reikjaviką, buvo nukeltas skrydis, kad neįvyktų nenumatyti procesai jos organizme, jau teko vartoti vidurius kietinančių tablečių“, – rašoma Šiaulių apygardos teismo pranešime spaudai.  

Kontrabandui pavykus, mergina gavo 200 eurų – likusius 1800 eurų M. Kairys žadėjo gražinti, tačiau to niekada ir nepadarė. Nukentėjusiajai teko girdėti, jog narkotikus į Islandiją gabeno ir kitas vaikinas, tačiau jį žinojo tik pagal pravardę.  

M. Kairys savo kaltės nepripažino, teisme į klausimus atsakinėti nenorėjo, o savo parodymus davė skaitydamas iš pasirašyto teksto. Jis neigė, kad transportavo narkotikus – anot jo, tai buvo brangakmeniai, kuriuos jis transportavo savo pažįstamam Islandijoje. O auka apie brangakmenius jis nesakė, nes bijojo, kad jos brangakmenius neva pavogs. Vėliau ji antrą kartą gabeno narkotikus į Islandiją.

Narkotikus taip pat vežti pilve buvo įkalbėta ir pirmoji prostitucijos „versle“ dalyvavusi auka.   

Aukos rizikavo ir savo sveikata, mat maišeliai galėjo trūkti. O juk dideli kiekiai kokaino gali reikšti itin rimtus sveikatos sutrikimus – net ir mirtį. Net ir vienas įplyšęs rutuliukas galėjo lemti merginų mirtį.  

Savo kaltę iš dalies M. Kairys jis pripažino tik dėl antrojo gabenimo, tačiau ir tada aiškino, jog tik suteikė pavėžėjimo paslaugas, o daugiau nieko nežino. 

Teismo tokie argumentai neįtikino – šie parodymai buvo atmesti kaip gynybiniai, siekiant sušvelninti savo atsakomybę.

Vertė save auka  

A. Vitkauskis savo kaltės taip pat nepripažino ir pasakojo, jog Islandijoje dirba statybose ir pats darbina žmones – neva pas jį įdarbintas ir V. Kletkaus brolis.

Jis sekė pasakas, jog R. Lukminienę (tuo metu Bružaitę) matė tik kartą, o šiaip buvo paprašytas nupirkti bilietus merginoms. Tai jis padarė kaip paslaugą M. Kairiui, kurį jis pažinojo anksčiau, nes su juo bendravo ieškant darbuotojų statyboms. Nors ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus teigė, jog R. Lukminienės visai nepažįsta.  

Teisme vyras puolė save versti auka – neva jam skaitant bylą „rieda ašaros“, o kas sugalvojo jį apkaltinti, jis nesupranta.  

Apie narkotikus jis irgi nieko nežino, o merginas matė tik todėl, kad reikėjo jų asmens duomenų, norint nupirkti bilietus.  

Šie parodymai taip pat teismo buvo atmesti kaip gynybiniai, menkinantys kaltinamojo vaidmenį byloje.  

Teismas kaltę įrodė remdamasis K. Lukminienės duotais ir narkotikus pilve transportavusios merginos parodymais. Teismo vertinimu, nukentėjusios merginos socialinių įgūdžių stoka ir prasta finansinė padėtis darė ją pažeidžiama. Teismas atmetė kaltinamųjų M. Kairio ir A. Vitkauskio parodymus kaip gynybinius, siekiančius sušvelninti savo atsakomybę.  

Nukentėjo ir vienas vaikinas  

Su trečiu nukentėjusiuoju (šį kartą vaikinu) taip pat susipažino R. Lukminienė. Ji nurodė, kad susipažino per bendrą pažįstamą. Jis taip pat laikinai gyveno pas Rasą.  Jam buvo meluojama, jog reikės pervežti deimantus. Nors panašu, jog vaikinas jau tada suprato, jog visai ne deimantus teks gabenti.   

„Nukentėjusysis vaikinas teigė, kad vienas kaltinamasis jį tikinęs, jog skrandyje teks gabenti deimantus, tačiau jis tada jau supratęs, kad gabens kokainą, o kaltinamasis jam tik „protą kniso“ apie deimantus“, – teigiama teismo pranešime spaudai.  

Visgi, jis sutiko išvykti – 2017 m. liepą pajudėjo į Islandiją.   

Anot R. Lukminienės, jis prarijo 47 paketėlius. Jam išnaudotojai irgi žadėjo 2000 eurų, tačiau iš Mindaugo jis tiek negavo – turbūt gavo apie 400 eurų.  

Šio vaikino šeimyninė padėtis irgi buvo sunki – tėvai buvo netekę tėvystės teisių, tad jis augo kūdikių namuose. Na, o finansinė padėtis tuo metu buvo tikrai prasta. Su Rasa jis susipažino per pažįstamą, kartu vartodavo narkotikus.  

Psichologinio tyrimo metu buvo nustatyta, jog jo intelektualiniai gebėjimai žemesni nei vidutiniai, jis yra patiklus.  

Kaltė buvo įrodyta R. Lukminienės parodymais, Islandijos Respublikos teisėsaugos institucijų gauta medžiaga dėl teisinės pagalbos prašymo, apžiūros protokolu, Šiaulių AVPK skyriaus viršininkės tarnybiniu pranešimu. 

Siūlė važiuoti užsiimti prostitucija į Vokietiją  

Lyg viso to nepakaktų, M. Kairys pasiūlė prostitucijos auka tapusiai merginai važiuoti dirbti prostitute į Vokietiją. Ji iš pradžių sutiko, tačiau vėliau jį apgavo ir nepasirodė.  

Byloje figūruoja ir trečia mergina – kuri taip pat susilaukė tokio paties pasiūlymo, tik iš V. Kletkaus ir M. Geštauto.  

Merginai dvejojant, vyrai puolė grasinti, kad geruoju jai nesibaigs, tačiau mergina atsisakė – jai išvažiuoti neleido jos artimieji. Su dviem vyrais ji susipažino per bendrus pažįstamus.  

V. Kletkus ir vėl nepripažino kaltės, tačiau V. Kletkaus pasakojimai teismo neįtikino – vėl pasiremta merginos parodymais, bei mobiliojo ryšio telefonų pokalbiais, kaupiamais protokolais.

Dėl vienos nusikalstamos veikos M. Kairys kaltę pripažino – kad buvo naudojęs netikrą vairuotoją pažymėjimą, nors net nemoka vairuoti.  

Teismas nusikaltėlių nepagailėjo  

Kaip anksčiau ne kartą rašė naujienų portalas tv3.lt, prekybos žmonėmis bylų nagrinėjimas teismuose baigiasi gana skirtingai. Vienais atvejais nusikaltėliams pavyksta atsipirkti nedidelėmis bausmėmis ir išvengti laisvės atėmimo. O kitais atvejais, pirmosios instancijos teisme išteisinami nusikaltėliai vėliau susilaukia gerokai griežtesnių bausmių aukštesnės instancijos teismuose. Šiuo atveju tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacine tvarka bylą išnagrinėjusi teisėjų kolega laikėsi panašaus požiūrio – įžvelgė ne tik vertimąsi prostitucija ir narkotikų platinimą, bet ir prekybą žmonėmis.   

Lengvinančias aplinkybes Šiaulių apygardos teismas nustatė tik R. Lukminienei – ji savo kaltę pripažino iš dalies, gailėjosi, padėjo išaiškinti byloje kaltinamų asmenų padarytas veikas. Tačiau, nustatytos ir sunkinančios aplinkybės – ji veikė bendrininkų grupėje ir yra recidyvistė, nuo 2012 iki 2014 m. bausta šešis kartus.  

Kitiems kaltinamiesiems nustatytos tik sunkinančios aplinkybės, mat veikė bendrininkų grupėje, o M. Kairys ir V. Klėtkus pripažinti recidyvistais.  

Kadangi moteris pripažino savo kaltę, Rasa Lukminienė susilaukė švelniausios bausmės.  Subendrinant bausmes apėmimo būdu ir iš dalies sudedant, jai paskirta galutinė 2 metų ir 6 mėnesių bausmė, įskaitant suėmime praleistą laiką. Moteris buvo pripažinta kalta dėl prekybos žmonėmis ir kitų sunkių nusikaltimų – narkotikų disponavimo, vertimosi prostitucija.  

Mažiau pasisekė jai talkininkavusiam Mindaugui Kairiui. Jam buvo paskirta galutinė 8 metų ir 6 mėnesių bausmė, o sudedant su Tauragės rajono apylinkės teismo bausme, paskirta 8 metų, 6 mėnesių ir 3 dienų trukmės bausmė. Jis taip pat pripažintas kaltu dėl narkotikų disponavimo su tikslu platinti, prekybos žmonėmis, kontrabandos.  

Vitalijus Kletkus paskirta 6 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, subendrinus su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų nuosprendžiu – laisvės atėmimas septyneriems metams. Jis pripažintas kaltu dėl narkotikų disponavimo su tikslu platinti, prekybos žmonėmis.  

Arvydas Vitkauskiui bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu ir iš dalies sudedant, paskirta penkerių metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Jis pripažintas kaltu dėl narkotikų disponavimo su tikslu platinti.  

Viena švelniausių bausmių atsipirko Marius Geštautas, mat jis buvo pripažintas kaltu dėl vienos padarytos nusikalstamos veikos – prekybos žmonėmis. Tačiau ši nusikalstama veika kvalifkuojama kaip sunki, tad ir šiam vyrui buvo paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, įskaitant suėmime praleistą laiką.  

Taip pat tenkinti aukų pateikti ieškiniai – tokių ieškinių buvo keturi, o jų sumos siekė nuo 1 iki 4 tūkst. eurų. Bendra ieškinių suma siekė 15 tūkst. eurų. Teisėjas Vidmantas Mylė.

Apeliacinis teismas laikėsi tokios pat pozicijos  

Po nepalankaus pirmosios instancijos teismo sprendimo, nuteistieji pateikė apeliacinius skundus. Apeliacinio skundo neteikė tik R. Lukminienė, kuri vienintelė savo kaltę pripažino ir susilaukė mažiausios bausmės.  

V. Klėtkus prašė pilno išteisinimo – jis dėstė argumentus apie neva „nepagrįstus bylos duomenis“, bandė įrodyti, jog merginų duoti parodymai yra neteisingi ir pilni prieštaravimų. To paties prašė ir A. Vitkauskis.

Kitas kaltinamasis, Marius Geštautas, prašė arba išteisinimo, arba nuosprendį pakeisti, atidedant bausmės vykdymą.  

Mindaugas Kairys prašė atmesti nuosprendžio dalį dėl BK 260 str. ir BK 199 str. (disponavimo narkotikais su tikslu platinti ir kontrabandos), sumažinti bausmę iki ketverių metų ir arba atmesti ieškinius, arba sumažinti iki 1000 eurų. Skunde jis dėstė, jog tikrai ne narkotikus vežė.  

Galiausiai, teismas įvertinęs apeliacinius skundus ir dar kartą peržiūrėjęs bylos medžiagą, šių metų rugpjūčio 29 d. paskelbta nutartimi visus skundus atmetė, paliekant galioti pirmosios instancijos nutartį. Apeliacinio teismo sprendimas įsigalioja iš karto, taigi minėti kaltinamieji keliauja už grotų. Kol kas tai paskutinis taškas byloje, tačiau kaltinamieji dar gali teikti kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (LAT).
 

Dėmesio!                                                 

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                                 

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                                

 

Kodėl toks keistas pavadinimas? Kas čia ką vėl prievartavo? Viename iš šalies didmiesčių tyliai išnagrinėtoje byloje nuteistas atokaus kaimelio gyventojas, mažiausiai 12 metų sistemingai, sadistiškai prievartavęs savo mažametes, vėliau nepilnametes dukras. Ir mušdavęs jas taip, kad iš sukapotų kūnelių bėgo kraujai. 

Sulūžusiame, apleistame namelyje už sienos gyveno smurtautojo tėvai, aukų seneliai, bet jau per tyrimą matėme, kad vienintelis jų rūpestis buvo šantažuoti anūkes, pavyzdžiui, grasinant paviešinti mergaičių kokias tai nuotraukas, ir reikalauti paneigti parodymus. Mat jų sūnus kalėjimo neatlaikysiąs. 

Galima įsivaizduoti, kaip tokie žmonės „guodė“ atbėgusias po kiekvieno smurto akto verkiančias anūkes. 

Kur buvo mergaičių motina? Mažai apie ją žinome, tik tiek, kad kol kartu visi gyveno, ji nuolat svaiginosi, žalojo save, buvo tarsi netekusi sveiko proto. Kažkuriuo metu moteris susikaupė ir bėgo iš tų namų strimgalviais, palikusi vaikus ir visą užgyventą mantą. 

Ji išsivadavo, palikusi vietoje savęs vaikus ankštame kambarėlyje kartu su būtybe, kuri netruko pareikalauti savo. 

Artimoje erdvėje tūnantys vaikų prievartautojai yra labai pavojingi. Minimali rizika ieškant aukų, totalus vaiko kontroliavimas, ilgametis aukos žalojimas su galimybe paveikti ir šios psichinius procesus, laužant ir vėl sulipdant sau parankų gyvą žaisliuką – ir labai maža tikimybė, kad bus nutvertas už rankos, nekalbant jau apie pradėtą tyrimą ar bylą teisme… 

Čia tik viską tragiškai supaprastinančių tarnybų filmukuose – „Pasitikėk suaugusiais, papasakok, kas tau atsitiko, mes visi norime tau padėti…“ 

Artimoje erdvėje tūnantys vaikų prievartautojai yra labai pavojingi. 

Deja, baisiai skriaudžiami vaikai ne apie „gerąsias tetas“ iš tų tarnybų svajoja. 

Šioje byloje pagal juodžiausius pornografinių filmų scenarijus prievartaujamos mergaitės kankinosi viena mintimi: „Niekas neturi to sužinoti, niekas! Tėvelį pasodins, mes liksime vienos, kaip mes gyvensime?“ Štai kokie klausimai vertė vaikus susitaikyti su savo likimu, bandyti ištverti fizinį, psichologinį skausmą. 

Sutikite, tai klausimai, į kuriuos net ir neturinti aukštojo mokslo diplomo eilinė seniūnijos socialinė darbuotoja galėtų visai aiškiai atsakyti. Kaip ir mokyklų, kurias lankė šie nelaimingi vaikai, mokytojai, socialiniai pedagogai, psichologai ir kita suaugusiųjų armija, šviečianti, edukuojanti, auklėjanti ir už tai gaunanti atlygį. 

„Mes nieko nematėme, nieko nežinojome, vaikai mums nieko nesakė.“ 

Žinoma, kad šeima nebuvo palikta be priežiūros. Į kiemą nuolat atriedėdavo socialinių darbuotojų, kitų „gerųjų tetų“ mašinėlės, tačiau toliau to kiemo jos ir nesilankydavo, tuoj iššokdavo pro duris koks suaugęs šeimos narys, užtikrindavo, kad „viskas gerai“, „gyvename, sveikatos kad būtų, daugiau nieko ir nereikia“, na, gal dar apie daržus ar prastą orą pabėdavodavo. 

Jauniausia prievartautojo auka save ypač smarkiai žalodavo, supjaustytus riešus, dilbius matė klasiokai, šie grįžę, matyt, pasakodavo tėvams, tačiau kol suaugusieji lingavo galvomis, bendraklasiai nepraleisdavo progos pasityčioti iš mergaitės, tiek į akis, tiek internete. Bylos medžiagoje yra užfiksuotas sunkiai protu suvokiamas jos pasakojimas apie tai, kad porą klasiokų buvo ypač žiaurūs, nutaikę momentą spardydavo, tampydavo mergaitę, jos kūnas buvo nusėtas mėlynėmis. 

“Jauniausia prievartautojo auka save ypač smarkiai žalodavo, supjaustytus riešus, dilbius matė klasiokai, šie grįžę, matyt, pasakodavo tėvams, tačiau kol suaugusieji lingavo galvomis, bendraklasiai nepraleisdavo progos pasityčioti iš mergaitės, tiek į akis, tiek internete. “

Bet grįžkime prie savo vaikų prievartautojo. 

Per pirmąjį teismo procesą jis nuteistas ilga įkalinimo bausme, šiuo metu laukiame jo skundo nagrinėjimo. Kaltės šis žmogus nepripažįsta, viskas čia intrigos ir kerštas jam už… neaišku ką. 

Socialinio darbo praktikams yra sunku suprasti ne tik tylintį nukentėjusį vaiką, bet jie dirba absoliučiame žinių apie šio pobūdžio nusikaltimus vakuume. Kas yra sutrikęs seksualinis potraukis, kaip jis pasireiškia, kodėl yra tėvų (ar motinų), kurie prievartauja savo vaikus? 

„Nes jie yra nesveiki.“ O tai kas čia per liga, kaip ji gydoma? Ar vienas iš simptomų yra visiškas empatijos aukoms praradimas, kodėl šių nusikaltėlių veiksmai yra tokie brutalūs? 

Nėra ir šie klausimai sunkūs – psichiatrai, psichologai, kriminologai bent jau pagrindinius atsakymus į juos žino. Tačiau tos žinios lieka hermetiškai uždarytos mokslinių straipsnių, specializuotų mokymų saviems ir pan. lygmenyje, socialinis darbas per 33 savo plėtojimosi metus Lietuvoje negavo jokių praktinių instrumentų, kuriais galėtų apginkluoti savo darbuotojus savivaldybėse. 

12 ilgų metų vaikai minimoje šeimoje buvo vieni akistatoje su seksualiniu prievartautoju. Gal mieste taip būtų nenutikę, gal problema yra atoki vietovė, menkai išvystyta socialinių paslaugų infrastruktūra? 

Sunku pasakyti, miestai taip pat turi savo užkaborius, savo demonus – teisėsauga galėtų daugiau apie tai pasakyti, bet tyli ir jie. 

Negali būti, kad išeities nėra. Aš nuoširdžiai tikiu, kad šitas tris mergaites buvo galima apsaugoti, išgelbėti, bet suaugusiųjų abejingumas, nemokšiškumas ir bailumas tam sukliudė. 

“Aš nuoširdžiai tikiu, kad šitas tris mergaites buvo galima apsaugoti, išgelbėti, bet suaugusiųjų abejingumas, nemokšiškumas ir bailumas tam sukliudė. “

Jos atsilaikys, gis ir kurs savo gyvenimus toliau, kad ir kokia negailestinga patirta trauma. 

Tačiau kol jūs skaitote šias eilutes, būriai vaikų patiria tokius pat fizinius ir dvasinius sužalojimus, tenkindami prievartautojų ir išnaudotojų įgeidžius. 

Kreipiuosi į jus, gerbiami ministrai Radvile, Vytautai, Ewelina ir Aurimai, mums reikia realios vaikų apsaugos nuo seksualinio smurto programos, kurioje atsirastų vietos visoms čia prabėgomis išvardytoms dėlionėms, reikia bendrų visų jūsų pastangų. 

O kai pagalvosite, kad tam visai neturite laiko, kviečiu jus įsivaizduoti tą kambarėlį giliame šalies kaime ir vaikus jame… 

 

Dėmesio!                                                

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                                

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                               

 

 

Pe­da­go­gas. Pe­do­fi­las. Pas­ta­rą­jį faktą konstatavo Valsty­binė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsau­gos ministe­rijos. Dir­bo ka­ta­li­kiš­ko­je gim­na­zi­jo­je Aly­tu­je. Ši is­to­ri­ja Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je bu­vo tar­si ig­no­ruo­ta – ar sau­­gant kai ku­rių as­me­nų, or­ga­ni­za­ci­jų pres­ti­žą, ar dar dėl ki­tų prie­žas­čių. Ga­vę Lietu­vos ape­liacinio teis­mo nu­tar­tį, su­sto­jo­me ir mes, nu­spren­dė­me pa­lauk­ti, kol kal­ti­na­ma­sis bus įka­lin­tas. Pir­ma­sis ofi­cia­liai nu­teis­tas alytiškis pe­do­fi­las jau at­lie­ka baus­mę. Kiek sau­giau jau­čia­si pe­da­go­go tvir­kin­tos aukos, taip pat ir žmo­na, ku­ri su vai­kais iš vy­ro na­mų iš­si­kė­lė ir pra­dė­jo su­dė­tin­gą sky­ry­bų pro­ce­są. 

Aly­taus šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jo­je dir­bęs mo­ky­to­jas V. P. dėl ma­ža­me­čių vai­kų sek­su­a­li­nio prie­var­ta­vi­mo nu­teis­tas 8 me­tų lais­vės at­ėmi­mo baus­me, ku­rią jau be­veik de­vy­nis mė­ne­sius (nuo 2023 m. lap­kri­čio mė­ne­sio) at­lie­ka Aly­taus ka­lė­ji­me. Ar pa­si­kei­tė mi­nė­tos gim­na­zi­jos bu­vu­sios di­rek­to­rės, da­bar Aly­taus mies­to savivaldybės administracijos Švie­ti­mo ir spor­to sky­riaus ve­dė­jos Lo­re­tos Šer­nie­nės nuo­mo­nė apie ga­li­my­bę pe­do­fi­li­jos su­tri­ki­mą tu­rin­čiam as­me­niui dirb­ti ug­dy­mo įstai­go­je ir kas šiuo at­ve­ju nu­ken­tė­jo la­biau­siai? Kas ta­po di­džiau­sio­mis au­ko­mis – prie­var­tau­ti ma­ža­me­čiai vai­kai, nu­teis­to­jo šei­ma, ap­lin­ki­niai, ben­dra­vę su, švel­niai ta­riant, sa­vo­tiš­ką su­pra­ti­mą apie gy­ve­ni­mą tu­rin­čiu bu­vu­siu mo­ky­to­ju, o gal pats nu­teis­ta­sis? 

STRAIPSNIŲ SERIJA. PIRMA DALIS 

At­gal į pra­ei­tį 

Rug­pjū­čio 11 d. (2022 m.) Kau­no apy­gar­dos teis­mas pri­ėmė ap­kal­ti­na­mą­jį nuosp­ren­dį, ku­riuo V. P. bu­vo pri­pa­žin­tas kal­tu dėl ma­ža­me­čių vai­kų sek­su­a­li­nio prie­var­ta­vi­mo, už ką at­sa­ko­my­bė nu­ma­ty­ta Bau­džia­mo­jo ko­dek­so 150 straips­nio 4 da­ly­je. Šį nuosp­ren­dį V. P. ap­skun­dė Lie­tu­vos ape­lia­ci­niam teis­mui. Dau­giau nei po me­tų (2023 m. lap­kri­čio 23 d.) ape­lia­ci­nis skun­das bu­vo at­mes­tas. Tuo me­tu Kau­no apy­gar­dos teis­mo nuosp­ren­dis im­tas lai­ky­ti įsi­tei­sė­ju­siu ir pra­dė­tas vyk­dy­ti. Ša­lies ži­niask­lai­do­je skelb­ta, kad che­mi­jos mo­ky­to­jas lais­vu nuo dar­bo me­tu še­še­rius me­tus tvir­ki­no ir prie­var­ta­vo ma­ža­me­čius. Tai da­ry­ti pe­da­go­gas pra­dė­jo, kai jiems ga­lė­jo bū­ti sep­ty­ne­ri me­tai ar net­gi ma­žiau. Kaip skan­da­lin­ga de­ta­lė mi­nė­ta tai, kad po Kau­no apy­gar­dos teis­mo nuosp­ren­džio dar me­tus V. P. to­liau dir­bo mo­kyk­lo­je. 

Iš ne­pil­na­me­čių in­te­re­sų gy­nė­jų po­zi­ci­jos 

Bau­džia­mo­sios by­los ei­ga, at­sto­vau­da­ma ma­ža­me­čių nu­ken­tė­ju­sių­jų in­te­re­sams, nuo­lat do­mė­jo­si Ko­vos su pre­ky­ba žmo­nė­mis ir iš­nau­do­ji­mu cen­tro (KOP­ŽI) va­do­vė Kris­ti­na MI­ŠI­NIE­NĖ. Pa­kal­bi­no­me ją apie to­kių is­to­ri­jų spe­ci­fi­ką, pa­tir­tį, gi­nant ma­ža­me­čių in­te­re­sus pa­na­šaus po­bū­džio by­lo­se. 

– Alytiškio pe­do­fi­li­jos by­la. Kiek su ja te­ko su­si­dur­ti? 

– Mi­ni­mo­je by­lo­je nu­ken­tė­ju­sie­siems cen­tras tei­kė pa­gal­bą. Kai apie šį at­ve­jį su­ži­no­jo­me, Vals­ty­bės ga­ran­tuo­ja­mos tei­si­nės pa­gal­bos tar­ny­ba jau bu­vo sky­ru­si nu­ken­tė­ju­sie­siems at­sto­vau­jan­čius tei­si­nin­kus. Į teis­mi­nį pro­ce­są įsi­jun­gė­me ne nuo pat pra­džios. 

– Ar apie vis­ką šio­je by­lo­je ga­lė­tu­mė­te lais­vai kal­bė­ti? 

– Visų pirma – apie nukentėjusiuosius, jų duomenų apsauga turėtų būti mūsų visų rūpestis. O kalbėti reikėtų apie tai, kokia buvo kaltininko gynyba, pradėjus viešinti šį atvejį, kokia ciniška gimnazijos direktorės pozicija. Ji ir šiandien nėra jos paaiškinusi, atsiprašiusi bendruomenės, jog gimnazija ilgam buvo tapusi šiam nusikaltėliui saugiu prieglobsčiu. 

– Visgi ko­kios tos po­van­de­ni­nės sro­vės? 

– Vi­sų pir­ma, ne­si­no­ri kal­bė­ti apie nu­ken­tė­ju­siuo­sius, nes tai bū­tų per di­de­lė at­sa­ko­my­bė man. O kal­bė­ti rei­kė­tų apie tai, ko­kia bu­vo kal­ti­nin­ko gy­ny­ba, pra­dė­jus vie­šin­ti šį at­ve­jį, ko­kia, manyčiau, ciniška gim­na­zi­jos di­rek­to­rės po­zi­ci­ja. Ji ir šian­dien nė­ra nu­lei­du­si gal­vos. Ar­gi jai ne­reik­tų at­si­pra­šy­ti? 

– Kaip pa­si­reiš­kė ta, Jū­sų įvar­di­ji­mu, ci­niš­ka di­rek­to­rės po­zi­ci­ja?  

– Kai by­la bu­vo nag­ri­nė­ja­ma pir­mos ins­tan­ci­jos teis­me, šio mo­ky­to­jo pa­var­dė vi­sus me­tus vis dar fi­gū­ra­vo dar­buo­to­jų są­ra­še. Yra ži­no­ma, kad jam dar­bo vie­ta bu­vo pa­ža­dė­ta ir ki­tiems moks­lo me­tams. Gal būt bu­vo ma­no­ma, kad jis ne­bus nu­teis­tas. 

– Di­rek­to­rė kal­bė­jo, kad ji ne­ži­no­jo apie pra­si­dė­ju­sį teis­mi­nį pro­ce­są. Tai gal­būt dėl to to­kia po­zi­ci­ja? 

– Aš manau, kad apie pra­si­dė­ju­sį teis­mi­nį pro­ce­są V.P. pa­si­sa­kė di­rek­to­rei. Yra dar ir tas niu­an­sas, kad gim­na­zi­ja, ku­rio­je dir­bo šis žmo­gus, yra ka­ta­li­kiš­ka, ten dir­bo du ka­pe­lio­nai, o vie­nas iš stei­gė­jų – Vil­ka­viš­kio vys­ku­pi­jos ku­ri­ja. 

– O ko­kia bu­vo Vys­ku­pi­jos po­zi­ci­ja šiuo klau­si­mu? 

– Vys­ku­pi­ja net au­si­mis ne­krus­te­lė­jo. Kai pra­dė­jo­me šią is­to­ri­ją vie­šin­ti, su­lau­kė­me daug laiš­kų – vie­ni gy­nė, ki­ti kal­ti­no, o iš Vys­ku­pi­jos – vi­siš­ka ty­la.  

– Ar ne­ga­lė­jo taip bū­ti, kad bu­vo ir dau­giau V.P. au­kų, tik jos ty­lė­jo? 

– Nė­ra ži­no­ma, ar ne­bu­vo dau­giau au­kų, nes nie­kas dau­giau ne­si­krei­pė. Iš vi­so ste­buk­las, kad ši by­la bū­tent taip pa­si­bai­gė, nes kiek gy­nė­jų at­si­ra­do! 

– Kaip taip ga­lė­jo bū­ti? Juk pa­pras­tai už prie­var­tą prieš vai­kus as­me­nys su­lau­kia di­de­lio pa­smer­ki­mo, net­gi įka­li­ni­mo įstai­go­se… 

– Ma­nau, kad tik­rai ma­žas šio žmo­gaus pa­smer­ki­mas bu­vo Aly­taus mies­te. Bu­vo skan­da­las, bet ne pa­smer­ki­mas. Ma­ne Aly­tus pri­bloš­kė su to­kia re­ak­ci­ja… 

– Gal iš sa­vo pa­tir­ties ga­lė­tu­mė­te pa­sa­ky­ti, kad vai­kys­tė­je pa­tir­ta sek­su­a­li­nė prie­var­ta ga­li pa­veik­ti žmo­gaus psi­chi­ką, jo at­ei­tį? 

– Kaip jau su­au­gu­sį žmo­gų ga­lė­tų veik­ti vai­kys­tė­je pa­tir­ta psi­cho­lo­gi­nė prie­var­ta, sa­vo įžval­gų gal­būt tu­rė­tų psi­cho­lo­gai. Aš pa­ti ga­lė­čiau pa­si­sa­ky­ti dau­giau kaip so­cia­li­nė dar­buo­to­ja. Pa­ste­bi­me, kad pa­sek­mės yra la­bai įvai­rios. 

– Nuo ko tos pa­sėk­mės pri­klau­so? 

– Tai pri­klau­so nuo dau­gy­bės fak­to­rių – ko­kia­me am­žiu­je bu­vo pa­tir­ta prie­var­ta, kiek lai­ko ji tru­ko, kas bu­vo tas prie­var­tau­to­jas (iš krū­mų iš­šo­kęs ne­pa­žįs­ta­ma­sis ar šei­mos na­rys), nu­ken­tė­ju­sio­jo psi­cho­lo­gi­nis at­spa­ru­mas, kas vy­ko po prie­var­tos at­ve­jo, ko­kią pa­gal­bą ga­vo nu­ken­tė­ju­sy­sis. 

– O gal vis tik ver­čiau pa­tir­tą prie­var­tą tie­siog pa­mirš­ti ir į tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jas ne­si­kreip­ti? Kas to­kiais at­ve­jais vyks­ta vai­ko gy­ve­ni­me? 

– Jei­gu dau­gu­ma to­kių at­ve­jų ne­iš­ei­na „į pa­vir­šių“, lie­ka už­da­ro­je erd­vė­je, lie­ka tar­si „šei­mos rei­ka­las“, iš pra­džių at­ro­do, kad vis­kas su­si­tvar­kė – „šiukš­lės ne­bu­vo iš­neš­tos iš na­mų”… 

 

Dėmesio!                                               

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                               

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                              

 

 

Šiaulietis Gediminas Darkintis verbuodamas vaikų globos namų auklėtinius siekė atimti jų išmokas, o vėliau du jaunuolius išvežė į Angliją dirbti vergiškomis sąlygomis. Tačiau vėliau pradėta baudžiamoji byla pasibaigė G. Darkinčio naudai – teisėsauga prekybos žmonėmis neįžiūrėjo. Panašu, jog G. Darkintį išgelbėjo netradicinė priemonė – jo gynėjų į teismo salę sukviesti liudytojai, kurie su šia byla buvo menkai susiję, tačiau teisme suko šiauliečiui naudingą melodiją.
Kaip anksčiau pranešė naujienų portalas tv3.lt, šiaulietis G. Darkintis 2013 m. pirmą kartą ėmė verbuoti Šiaulių vaikų globos namų auklėtinius, siekdamas pasisavinti jų išmokas. Su kai kuriomis aukomis jis susipažino, joms dar nesulaukus pilnametystės ir bendravo kelis ateinančius metus, vis laukdamas aštuoniolikto gimtadienio.

Keliems vaikinams G. Darkintis žadėjo padėti įsitvirtinti pradedant savarankišką gyvenimą – įsikuriant jo surastame nuolatiniame būste, surandant darbą ir juos įdarbinant. Tačiau iš tiesų, jis įtikino juos išsigryninti savo turimas santaupas, ragino juos kreiptis į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos skyrių, kad šie gautų vienkartinę įsikūrimui skirtą išmoką. Už šiuos pinigus G. Darkintis pirkdavo įvairius daiktus, kuriuos jis perimdavo savo reikmėms.  

Dar du vaikinus G. Darkintis verbavo ir įtikino išvažiuoti uždarbiauti į Angliją.    

Galiausiai vienam iš vaikinų pabėgus į Lietuvą, jį pasitiko policija, o auka papasakojo, ką patyrė. Tuomet buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, vėliau virtęs baudžiamąja byla, nukeliavusia iki paskutinės instancijos teismo.  

Naujienų portalas tv3.lt pristato dviejų dalių pasakojimą apie neeilinę prekybos žmonėmis bylą – šioje byloje Gediminas Darkintis buvo kaltinamas sukčiavimu, bei prekyba žmonėmis, mat pasisavino Šiaulių vaikų globos namų auklėtinių išmokos, o du iš jų išvežė dirbti į Angliją, pasisavindamas didžiąją dalį jų uždarbio. Pirmoje dalyje papasakojome, kaip G. Darkintis susipažino su globos namų auklėtiniais, juos verbavo, bei galiausiai išnaudojo Anglijoje.  

Antroje dalyje papasakosime, kaip G. Darkinčiui pavyko išsisukti nuo sunkių kaltinimų – net ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija prekybos žmonėmis neįžiūrėjo, paskirdama G. Darkinčiui laisvės atėmimo bausmę, tačiau atidedant jos atlikimą metams.  

Kaltę pripažino iš dalies, sekė pasakas apie pagalbą jaunuoliams  

Ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės G. Darkintis iš pradžių nepripažino, o ir teisme G. Darkintis savo kaltę pripažino tik iš dalies.  

G. Darkinčiui buvo pareikšti kaltinimai sukčiavimu (pagal BK 182 str. 1 dalį) ir prekyba žmonėmis (BK 147 str. 1 d.). Šiaulietis savo kaltę pripažino tik dėl pirmo pareikšto kaltinimo – jis neneigė, jog vogė vaikų globos namų auklėtinių išmokas. Tačiau kategoriškai neigė, kad verbavo jaunuolius, ar prieš jos naudojo bet kokios formos prievartą – anot šiauliečio, vaikinai patys nusprendė išvykti dirbti, o jis tik padėjo.

Teisme G. Darkintis suko ne kartą panašiose bylose girdėtą melodiją – neva jis siekė vaikinams padėti legaliai įsidarbinti, o minėti pirkti baldai buvo įsigyti kartu. Jis pasakojo, jog padėjo auklėtiniams išsirinkti baldus, kurių prireiks gyvenant naujame bute. Visgi teisme jis pripažino, jog dalį pinigų iš auklėtinių jis pasiėmė ir jų negražino.  

Išvežimą į Angliją jis aiškino taip – neva vyresnioji auka pati su juo susipažino ir pasiprašė galimybės dirbti Anglijoje. Tiesa, teisme pagarsintas G. Darkinčio ir jo aukų susirašinėjimo turinys rodė kiek kitokį vaizdą – beveik visais atvejais, šiaulietis pats rodė iniciatyvą.    

Neva pats G. Darkintis 2015 m. buvo išvažiavęs dirbti į Angliją, o tuo metu tarp lietuvių buvo populiaru vykti užsidirbti į Angliją. Toliau teisme pasakodamas pasakas, jis teigė, jog vaikinai jam sutiko mokėti už nuomą, už kelionę taip pat reikės susimokėti patiems, maistas irgi kainuos. Ir štai tokios nuostabios sąlygos vaikinams taip patiko, jog jie sutiko išvykti.  

Ir štai vos atvežus į Angliją, jis aukas įdarbino automobilių plovykloje – čia neprireikė įsidarbinimui reikalingų dokumentų.  

Šalia darbo automobilių plovykloje, G. Darkintis jaunuolius nusprendė įdarbinti pas savo brolį – ir pats pas jį dirbdavo statybose, o ten kartais prireikdavo pagalbinių darbuotojų. Šiaulietis ir šioje istorijos dalyje kaltino vaikinus – neva jie dirbdami kažką sudaužė, taip pat padarydami 2500-3000 svarų žalą, kurią reikėjo atlyginti, o jie to nepadarė. Šios aplinkybės G. Darkinčiui byloje įrodyti nepavyko.  

Visgi darbas automobilių plovykloje nebuvo itin pelningas, tad išnaudotojas surado kitą darbą – prie konteinerių iškrovimo. Tuomet jie susirado lietuvį Joną Lapėną, kuris ieškojo darbuotojų prie konteinerių.  

Savo nekaltumą G. Darkintis teisme bandė grįsti jo gynėjų prašymu atvestais liudininkais, kurie ikiteisminio tyrimo metu parodymų nedavė. Tokių liudininkų byloje yra bent devyneri – vienas iš jų pasakojo, jog G. Darkintį yra matęs tik kartą.  

Iš kišenės ištraukė tuziną liudytojų  

Kaip minėjome, pats G. Darkintis dalinai pripažino savo kaltę, pripažindamas, jog išmokas iš tikrųjų grobė. Be to, jo paties parodymai iš esmės patvirtino nukentėjusiųjų duotus parodymus. Tad teismui neliko abejonių dėl vyro sukčiavimo schemos.  

To paties negalima pasakyti apie pareikštą kaltinimą prekybą žmonėms. Kaip anksčiau rašė naujienų portalas tv3.lt, BK 147 (prekyba žmonėmis) straipsnių dispozicija – itin sudėtinga.  

Štai norint nusikaltėlius patraukti atsakomybėn pagal BK 147 str., prokurorams reikia pateikti itin daug įrodymų, kad nusikaltėliai būtų nuteisti – padarytą veiką (pirkimas arba kitoks įgijimas, verbavimas, gabenimas, laikymas nelaisvėje ir t.t), veikos padarymo būdą (pasinaudojimas priklausomumu, pasinaudojimas pažeidžiamumu, apgaulė), tikslą išnaudoti (priverstiniam darbui, prostitucijai, nusikalstamoms veikoms daryti ir t.t).  

Ir šiuo atveju, Šiaulių apygardos teismas prekybos žmonėmis neįžiūrėjo.  

Bylos prokuroras Egidijus Kerys siūlė byloje apklaustų liudytojų parodymus vertinti kritiškai, mat jie nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu, o teisme buvo apklausti kaltinamojo gynėjo prašymu – dėl to galėjo duoti palankesnius parodymus.  

Naujienų portalo tv3.lt šaltiniai taip pat pasakojo, jog daugelis G. Darkinčio atvestų liudytojų buvo menkai susiję su šia byla. Pašnekovai kėlė retorinį klausimą – negi į teismo salę galima atvesti visai nesusijusius liudininkus ir teismas jais patikės?  

„G. Darkintis surado 10 ar kiek ten liudininkų, kurie neturėjo nieko bendro su šia byla. Mums skaudu žinoti, kad galima atsivesti bet kokius draugelius ir teismas priims jų parodymus kaip teisingus“, – pasakojo šaltiniai.  

Prokuroras taip pat akcentavo, jog liudininkai buvo ne tik sukviesti G. Darkinčio, tačiau jie taip pat savo parodymus davė praėjus beveik šešeriems metams po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo, tad tai galėjo apsunkinti jų galimybę prisiminti ir teisingai nurodyti įvykių aplinkybes.  

Kitas tapatybės nenorėjęs atskleisti šaltinis pasakojo, jog šie liudininkai gyvai nepasirodė teisme ir gal net negyveno Anglijoje.  

„Tai labai bloga tendencija. Tie žmonės gyvai teisme net nepasirodė, tik per atstumą. Jų ne tik mieste, kur gyveno aukos, galėjo nebūti, jų gal net ir Anglijoje nebuvo. Niekas nėra to patikrinęs. Realiai, tai yra iš gatvės pakviesti žmonės. Jų pasakojimuose buvo pilna nesąmonių. Su tokia tendencija galima bet kokį nusikaltėlį išteisinti, prisikvietus aibę liudininkų iš gatvės“, – atviravo šaltinis.   

Visgi teismas laikėsi pozicijos, jog šių liudininkų duoti parodymai yra patikimi – esą daugelis liudininkų tarpusavyje nebuvo gerai pažįstami, davė parodymus apie skirtingas gyvenamąsias vietas, tačiau jų parodymai atitinka ir papildo vieni kitus.  

Bylą išnagrinėjęs teisėjas Gražvydas Poškus nukentėjusiųjų parodymus vertino kaip neteisingus. Neva jeigu nukentėjusieji pirko maistą, cigaretes ir alkoholį, tai matyt G. Darkintis visgi nebuvo pasisavinęs visų (ar didžiosios dalies) pinigų. Be to, kadangi vėliau nukentėjusieji patys sugebėjo pakeisti darbą be G. Darkinčio žinios, vadinasi, jų valia nebuvo suvaržyta. Teismui įspūdžio nepadarė ir anksčiau minėti grasinimai.  

Be to, teisėjo nuomone, kadangi vienas iš vaikinų anksčiau buvo apgautas G. Darkinčio, dėl to jis turi aiškų interesą duoti neteisingus parodymus, norėdamas atkeršyti.  

Taigi, Šiaulių apygardos teismas laikėsi pozicijos, jog iš tiesų G. Darkintis jaunuolių neverbavo, o tik pasiūlė išvykti į Angliją. Esą nors vaikinai ir buvo perkelti mikriuku, šiuo atveju nėra įrodymų, jog G. Darkintis siekė juos išnaudoti.  

Visi nukentėjusieji pateikė civilinius ieškinius turtinei ir neturtinei žalai atlyginti – didžiausias ieškinys turtinei žalai atlyginti siekė 4410 eurų, o neturtinės žalos ieškinių sumos siekė iki 30 000 eurų. G. Darkintis buvo nuteistas pagal BK 182 str. 1 dalį, dėl sukčiavimo pasisavinant vienkartines išmokas ir atlyginimus. Buvo užfiksuoti trys tokie epizodai ir paskirta galutinė subendrinta 100 MGL dydžio (3766 eurų) bauda.  

Taip pat teismas iš dalies tenkino pateiktus civilinius ieškinius. Taigi, pirmosios instancijos teismas G. Darkintį įpareigojo atlyginti 4911,95, 4982,28 ir 2857,18 eurų sumas. Ši nutartis netrukus buvo apskųsta ir nagrinėta Lietuvos Apeliacinio Teismo.  

Savo tapatybės nenorėję atskleisti šaltiniai atviravo, jog toks teismo sprendimas juos tikrai nustebino.   

„Šitas žmogus (G. Darkintis, tv3.lt pastaba) per gyvenimą eina sukčiaudamas. Jis nėra labai protingas žmogus, kad apgaulės būdu padarytus labai didelius pinigus, bet jis sukčiauja kur tik gali. Ir teismas akivazdžiai matė, kad jis sukčiavo. Jis lygiai tokiu pat būdu apgaudinėjo vaikų namų auklėtinius, besiruošiančius išeiti iš vaikų namų ir paimdavo jų įsikūrimo išmoką. Jis pinigus išviliodavo ir teismui viskas buvo aišku – pinigai paimti. O vėliau tuos pačius vaikus G. Darkintis pradėjo kviesti atvykti į Angliją ir panašiai išnaudojo.  

Vagis vagia, yra užtinkamas sekančioje vagystės vietoje, o teismui sekanti vagystė nebuvo pakankamai įtikinama.  Tam paaiškinimo neturiu, kodėl teismas taip nusprendė“, – kalbėjo anonimas.   

Apeliacinis teismas paskyrė griežtesnę bausmę  

G. Darkinčiui pirmoje instancijoje palankiai pasibaigusi byla netrukus pasiekė Lietuvos Apeliacinį Teismą – skundus pateikė Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Egidijaus Kerys ir nukentėjusius jaunuolius teisme atstovavęs advokatas.

Prokuroras šioje byloje prašė šiaulietį pripažinti kaltu dėl prekybos žmonėmis (pagal BK 147 str. 1 d.) ir paskirti gana griežtą 7 metų laisvės atėmimo bausmę.  

Prokuroras taip pat prašė dėl sukčiavimo skirti kur kas griežtesnes bausmes – laisvės atėmimo bausmes nuo 1 metų iki 1 metų ir 2 mėnesių. Paskirtas bausmes subendrinant apėmimo būdu, galiausiai G. Darkinčiui būtų paskirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė.  

Apeliaciniame skunde dėstoma, jog teismas be reikalo patikėjo kaltinamojo gynėjo prašymu kviestų liudytojų parodymais, o tuo tarpu aukų duotus parodymus vertino kaip neteisingus ir nenuoseklius. Be to, apeliaciniame skunde rašoma, jog teismas nepagrįstai nenustatė verbavimo ir apgaulės panaudojimo, todėl darė nepagrįstą išvadą, jog G. Darkintis nesiekė nukentėjusių išnaudoti.  

Skunde vardijama, jog G. Darkinčio duoti parodymai yra nenuoseklūs. Pavyzdžiui, 2019 m. lapkričio 29 d. vykusioje apklausoje G. Darkintis nurodė, kad „jie savo noru darbinosi, kur norėjo“, tačiau  byloje nustatyta, kad darbus jiems surado ir įsidarbinti padėjo G. Darkintis.  

Juolab, šiaulietis 2020 m. liepos 21 d. apklausos metu nuteistasis parodė, kad vaikinams „padėjo įsidarbinti automobilių plovyklose, nes jie nežinojo anglų kalbos, taip pat nebūtų žinoję, nuo ko reikia pradėti darbinantis“.

Prekybos žmonėmis ir vėl neįžiūrėjo  

Apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs Lietuvos Apeliacinis Teismas pateiktus skundus tenkino iš dalies – nusprendė, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė pernelyg švelnias bausmes už sukčiavimą, mat nepagrįstai nustatė lengvinančias aplinkybes. Tad dėl šio straipsnio, Apeliacinis teismas paskyrė griežtesnę bausmę, nes teismo nuomone, nėra pagrindo išvadai, jog šiaulietis nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytų nusikalstamų veikų.  

Tačiau apeliacinis teismas taip pat neįžvelgė prekybos žmonėmis. Teisme buvo būtina įrodyti verbavimo faktą – nors teismas pripažino, jog vykimo į Angliją iniciatyva kilo beveik visais atvejais kilo iš G. Darkinčio, tačiau teismas pasigedo „aktyvaus skatinimo“ ar „įtikinėjimo atvykti“, mat aukoms susirašinėjant programėlėje „Messenger“, tarp susirašinėjimų buvo pastebėti kelių savaičių laiko tarpai. Taigi, teismas šią aplinkybę interpretavo, kaip galimybę jaunuoliai apsispręsti, ar jis tikrai nori vykti į Angliją.  

O teismo argumentai formuoja keistą precedentą – negi verbavimas neįmanomas, jeigu susirašinėjama ilgą laiką?  

Vienas iš kalbintų šaltinių pasakojo, jog iš tiesų prekybos žmonėmis bylose nusikaltėliai retai imasi pačių žiauriausių, labiausiai laisvę apribojančių sprendimų. Tad per daug nestebina tai, jog pokalbiai truko ištisas savaites.  „Dažniausiai laisvė nebūna suvaržyta pilnai – na dažniausiai nebūna taip, kad rankas suriša, į namus uždaro ar panašiai.  

Dažniausiai nusikatėliai  aukas paveikia psichologiškai, sužavi, prižada pinigus, jų po to nebemoka, naudojasi jų menka gyvenimo patirtimi.  

Nesvarbu, kad teoriškai žmogus turi internetą ir telefoną, gali nueiti pasiskųsti į policiją ar ambasadą. Problema yra baimėje, suvokime, galvojime, kad viskas taip ir turi būti.  Arba įsitikinime, kad va, aš uždirbau per metus 7000 eurų, tai jis man galiausiai juos atiduos. O aš išeisiu, ir tų pinigų nebeatgausiu. Toks atvejis, kad atimtų telefoną ar asmens dokumentus, taip rečiau būna“, – kalbėjo šaltinis.   

Be to, remdamasis susirašinėjimų turiniu, teismas konstatavo, jog apgaulė nebuvo panaudota kaip poveikio priemonė, nes susirašinėjimuose nebuvo aptikti tokie teiginiai kaip „padėsiu atsistoti ant kojų“ ar „rūpinsiuosi kaip savo sūnumi“, nors tai juk nereiškia, jog tokie teiginiai nebuvo išsakyti apskritai. Neva pati auka taip įsivaizdavo darbą, o iš tiesų G. Darkintis tik pasiūlė darbą ir nieko daugiau.  

Galiausiai teismas konstatavo, jog sprendimą išvykti jaunuolis priėmė savarankiškai, sava valia.  

Teismas taip pat nemanė, jog G. Darkintis paimdavo didžiąją dalį pinigų, vėl pasiremdamas susirašinėjimo medžiaga. „Messenger“ žinutėse vieną iš aukų rašė, jog nuomai teks 65 svarai, cigaretėms 60, maistui 10 svarų. Tad neva G. Darkintis iš aukų atsiimdavo tik realiai jų reikmėms išleistus pinigus, nors šios žinutės tikrai negarantuoja, kad G. Darkintis laikėsi savo žodžio.  

Kaip minėjome ankstesnėje publikacijoje, viena iš aukų ne kartą rašė savo broliui, šaukėsi pagalbos. Visgi apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, jog vėlesnėse žinutėse jau nebesiskundė savo gyvenimo padėtimi – štai 2016 m. sausio 6 d. vienas iš vaikinų rašė, jog dirba kitame darbe ir uždirba apie 600 svarų.  

Tų pačių metų sausio 10 ir 17 d. žinutėse vaikinas skundėsi gyvenimo sąlygomis, tačiau teismo nuomone, tai nebuvo susiję su G. Darkinčiu, kadangi jis nebuvo kaltinamas dėl prastų sąlygų šiuose įrašuose.

LAT nuosprendyje pabrėžė, jog galima spręsti apie nukentėjusiųjų pažeidžiamumą – jie buvo menko išsilavinimo, anksčiau gyveno vaikų namuose, jauno amžiaus, neturėjo artimųjų, tačiau teismo vertinimu, G. Darkintis nepasinaudojo būtent šiuo pažeidžiamu. Nors yra puikiai žinoma, jog G. Darkintis tikslingai verbavo vaikų globos namų auklėtinius.  

Įdomu ir tai, jog teismas pilnai patikėjo šių susirašymų turiniu G.Darkinčio naudai, nors tuo pačiu metu pažymėjo, jog G. Darkinčio duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme skyrėsi iš esmės – pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, jog prieš išvykdami į Angliją, nukentėjusieji žinojo, kad dirbs vištų fabrike, nors to nepatvirtino jokia bylos medžiaga.  

Galiausiai paskirtas bausmes subendrinant dalinio sudėjimo būdo, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, buvo paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir septyniems mėnesiams.  

Išteisintas trečią kartą  

Galutinėje instancijoje skundo nagrinėjimo eiga klostėsi panašiai kaip ir apeliacinėje. Lietuvos Aukščiausiajam teismui skundą ir vėl pateikė nukentėjusius vaikinus teisme atstovavęs advokatas,  tačiau šį kartą nuosprendžiu buvo nepatenkintas ir G. Darkintis. Jis prašė panaikinti apeliacinio teismo nutartį ir palikti galioti pirmos instancijos teismo nutartį be pakeitimų.  

Savo skunde G. Darkintis dėstė, jog apeliacinė instancija be pagrindo panaikino lengvinančias aplinkybes. G. Darkintis kasaciniame skunde bandė teisintis, jog savo kaltę pripažino beveik viso baudžiamojo proceso metu – kaltės nepripažino tik ikiteisminio tyrimo pradžioje.  

Be to, G. Darkintis argumentavo, jog nėra jokios priežasties skirti griežčiausios formos bausmę – įkalinimą. Šiaulietis dėstė, jog šiuo metu jo gyvenimo būdas apibūdintinas tik pozityviai – jis gyvena susituokęs, išlaiko du mažamečius vaikus iš ankstesnės santuokos, dirba. Kaltinamasis taip pat pabrėžė, jog praėjo jau devyneri metai nuo padarytų nusikalstamų veikų ir pats save vertė auka – neva paskyrus laisvės atėmimo bausmę, jam būtų padaryta milžiniška žala.  

Na, o aukas teisme atstovavęs advokatas  kasaciniame skunde prašė panaikinti apeliacinio teismo nutartį ir nuteisti G. Darkintį dėl prekybos žmonėmis, taip pat tenkinti vaikinų pateiktus civilinius ieškinius.    

Kasaciniame skunde pabrėžiama, jog G. Darkintis siekė kryptingai išnaudoti vaikų namų globotinius, tuojau sulauksiančius pilnametystės.  

Skunde taip pat pastebima, jog byloje taip pat nėra jokio paaiškinimo, kodėl G. Darkintis turėjo kviesti jaunuolius atvykti į Jungtinę Karalystę,  rūpintis jų gyvenamąja vieta, įdarbinimu ir maitinimu, dėl to ne kartą vykti į kitus miestus.

Taip pat pabrėžiama, jog aukos ir kaltinamasis. nebuvo tarpusavyje susiję giminystės, draugystės ar geros pažinties ryšiais. Kasaciniame taip pat dėstoma, jog nors apeliacinės instancijos teismas neįžiūrėjo jaunuolių verbavimo dėl per mažo bendravimo „intensyvumo“, baudžiamajame kodekse intensyvumas nėra nurodomas kaip faktorius, nulemiantis verbavimo faktą..     

Galiausiai Lietuvos aukščiausiasis teismas iš dalies tenkino G. Darkinčio kasacinį skundą, o vaikinus atstovavusio advokato pateiktą skundą atmetė.  

„Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčo dėl to, kad nukentėjusieji  buvo socialiai pažeidžiami ir kad jie buvo gabenami į Jungtinę Karalystę, tačiau nenustatyta, kad jie, pasinaudojus jų pažeidžiamumu ir priklausomu, panaudojus apgaulę, buvo verbuojami ir išgabenti į Jungtinę Karalystę, nes buvo tikslas juos kokia nors forma išnaudoti“, – teigiama nuosprendyje. 

Maža to, G. Darkinčiui buvo šiek tiek sumažinta – nors ir palikta subendrinta vienerių metų ir septynerių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymas buvo atidėtas minimaliam vienerių metų terminui. Tiesa, šiaulietis buvo įpareigotas atlyginti nukentėjusiems turtinę ir neturtinę žalą – įvardyta suma buvo palikta tokia pati, kokios aukos prašė pirmosios instancijos teisme. Tokia ir buvo šios bylos pabaiga.   

„Antra, kasacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų padarymo laiką, t. y. į tai, kad jos padarytos prieš dešimt metų (2013–2014 m.), į tai, kad nuteistasis atlygino dalį žalos nukentėjusiesiems, taip pat siekdamas užtikrinti nukentėjusiųjų teisę į kuo greitesnį jiems padarytos visos žalos atlyginimą, nagrinėjamoje byloje taiso apeliacinės instancijos teismo netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir nutaria pritaikyti BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas, G. Darkinčiui atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą minimaliam vienerių metų terminui“, – motyvavo teisėjų kolegija.

 

Dėmesio!                                              

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                              

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                             

 

Pažeidžiamiems imigrantams turėjęs padėti psichologas tapo išnaudotoju, galiausiai stojusiu prieš teismą. Naujienų portalui tv3.lt pavyko sužinoti daugiau detalių apie neeilinę bylą, kurioje buvęs psichologas Tomas Kelpša buvo pripažintas kaltu dėl keturių pabėgėlių seksualinio išnaudojimo. Kol kas bene daugiausiai klausimų kelianti istorijos dalis – kaip gi mėnesį laiko trukusį kankinimą psichologas sugebėjo nuslėpti nuo įstaigos, kurioje dirbo.
2021 m. Lietuvą ištiko imigrantų krizė, kurią netrukus Lietuvos politikai, o ypač Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, praminė „hibridine grėsme“. Esą imigrantų srautai tapo neįprastai dideliais, nes imigraciją paskatinti siekė Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka, norėdamas susilpninti Lietuvos poziciją.  

Sieną kertantys imigrantai buvo iš karto sulaikomi, nors rugpjūtį buvo nuspręsta tvarką keisti iš esmės ir imigrantus apgręžti. Vėliau šios taikytos praktikos neatlaikė teisinio egzamino, mat Konstitucinis teismas KT pripažino, jog imigrantai buvo sulaikomi neteisėtai.  

Tarp sulaikytų imigrantų pateko ir keturi šios istorijos veikėjai – jų tapatybės redakcijai yra žinomos, tačiau nebus atskleidžiamos. Daugelis jų – gana jauno amžiaus, gimę tarp 1993 ir 2000 metų. Portalo žiniomis, jie šiuo metu nebegyvena Lietuvoje.   

Po sulaikymo, jie buvo apgyvendinti Medininkų užsieniečių registracijos centre. Šiame centre imigrantus konsultavo buvęs psichologas Tomas Kelpša – psichologas įtarimų niekam nekėlė. Anksčiau jis buvo Liberalų sąjūdžio kandidatas į Vilniaus miesto tarybą, turi aukštąjį vystymosi psichologo išsilavinimą, nebuvo teistas, tad žinant neblogą reputaciją, pradėjo dirbti VSAT ir Raudonajame kryžiuje.  

Ir tik daug vėliau išaiškėjo nemaloni realybė – prie itin pažeidžiamų žmonių, galimai patyrusių persekiojimą gimtoje šalyje, potrauminius sindromus ir panikos priepuolius, prieigą gavo psichologas, kuris tik siekė juos sadistiškai išnaudoti savo lytinei aistrai tenkinti.  

Smurto nepadėjo išvengti net perkėlimas  

Dirbdamas Medininkų užsieniečių registracijos centre, T. Kelpša naudojo psichinę prievartą prieš keturis imigrantus – jiems grasino, kad jeigu šie imigrantai netenkins jo lytinės aistros oraliniu ir analiniu būdu, jiems nebus suteiktas prieglobstis, jie bus gražinti į kilmės šalį.  

O imigrantai to iš tiesų bijojo – vienas iš imigrantų pasakojo T. Kelpšai, jog gimtinėje su juo sieks susidoroti, pateikė įrodymus. Psichologas tuomet pradėjo klausinėti klausimų, kurie ko gero nėra suderinami su psichologo profesine etika ir pagarba pacientui – kaip vyksta seksas tarp vyrų, kokiomis pozomis mylimasi. Anot aukos, konsultacijos metu T. Kelpša jį apgraibė per drabužius, lietė jo lytinius organus.  

Pirmąjį imigrantą psichologas lytinei aistrai tenkinti išnaudojo 2021 m. gruodį (tiksli data redakcijai žinoma) – užsieniečių registracijos centre vertė jį tenkinti oraliniu, o vėliau ir analiniu būdu. Kaip ir visoms aukoms jis grasino, jog šiai aukai nebus suteiktas prieglobstis.  

Vėliau ši auka buvo perkelta į Pabradės užsieniečių registracijos centrą. Šaltinių duomenimis, net ir pats duodamas parodymus, T. Kelpša pripažino, jog dėl šios aplinkybės buvo pasiutęs. Tiesa aiškino, jog supyko dėl to, kad nebuvo informuotas.  

Visgi T. Kelpšai pavyko išnaudoti auką netgi tada, kai nukentėjęs vyras buvo perkeltas į Pabradės užsieniečių registracijos centrą. Šią auką jis išnaudojo 2022 m. vasarį, registracijos centro konsultacijų patalpose.  

Išnaudojo kelioliką kartų  

Antrąja auka psichologas išnaudojo ištisą mėnesį,  2022 m. kovą – balandį. Ir šia auka jis psinaudojo mažiausiai 17 kartų, vos ne kiekvieną dieną.   

Maža to, trečioji ir ketvirtoji auka, pažinojo šį išnaudojamą vyrą. Nors to nedrįso pripažinti iš karto, bijodami neigiamos reakcijos ir nereikalingo dėmesio, vėliau trys vyrai pripažino, jog yra homoseksualūs. Tuo T. Kelpša galėjo manipuliuoti, žadėdamas prieglobsčio teisę.  

Kitos dvi aukos taip buvo išnaudotos tuo pačiu laikotarpiu – nuo kovo, iki balandžio. Nebuvo nustatyta, kiek kartų buvo išnaudoti imigrantai – dėl patirtų išgyvenimų, nukentėjusiems vyrams buvo sunku įvardyti, kiek kartų jie patyrė smurtą. Visgi manoma, jog psichologas smurtavo daugiau nei vieną kartą.  

Nusikaltimus akylai slėpė, bet išgelbėjo vaizdo įrašai  

Medininkų užsieniečių registracijos centre vienu metu gyveno iki 1000 imigrantų, be jų patalpose kas dieną dirbo ir registracijos centro personalas. Tad kaip gi psichologui pavyko nusikaltimus nuslėpti, veiksmui vykstant vadovų panosėje, beveik ištisą mėnesį?  

Konkretaus atsakymo į šį klausimą kol kas nėra – jokio viešo paaiškinimo nepateikė nei VSAT, nei Raudonasis Kryžius. Kol kas iš šių organizacijų pusės teko girdėti tik gynybinius atsakymus – anksčiau VSAT atstovas Giedrius Mišutis yra sakęs, kad įtariamasis į Medininkų centrą dirbti atėjo iš Raudonojo kryžiaus ir dirbo tik dvi savaites.  

Naujienų portalui tv3.lt pavyko sužinoti, jog T. Kelpša išnaudojo vyrus anksti ryte, gerokai anksčiau darbo valandų. Kol T. Kelpša santykiavo su viena iš aukų, kitiems vyrams buvo įsakyta prilaikyti duris, laikyti uždengtus langus. Tai bent iš dalies paaiškina, kaip pavyko nuslėpti nusikaltimus.  

Visgi, psichologas nebuvo toks ir atidus, mat dvejiems imigrantams pavyko nufilmuoti, kaip jis T. Kelpša išnaudojo auką.   

Nors Lietuvos politikai ne kartą siūlė atiminėti telefonus iš imigrantų, būtent telefonu užfiksuoti vaizdo įrašai ir nuotraukos, juos išgelbėjo. Tai tapo neginčytinais įrodymais prieš T. Kelpšą.  

Vis dėlto, daug apie Medininkų užsieniečių registracijos centrą, o gal ir platesnę struktūrą pasako tai, jog šie vaizdo įrašai pirmiausiai pateko ne į į prievartautoją atvedusių organizacijų, o niekuo dėtų „Medikų be sienų“ (angl. „Doctors without borders“) darbuotojų rankas. Būtent jais pasitikėjo nukentėję imigrantai.  

Portalo žiniomis, vienai darbuotojai buvo perduoti vaizdo įrašai, kitai – nuotraukos. Iš šios medžiagos pavyko atpažinti, jog su imigrantais santykiavo būtent T. Kelpša, o galiausiai šie darbuotojai kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, o vėliau ir VSAT, pranešdami apie situaciją.

Kaltės nepripažino, save vertė auka  

Byloje T. Kelpšai yra kaltinamas privertimu lytiškai santykiauti (BK 151 str. 1 d.) ir pornografinio turinio laikymu ir platinimu BK (309 str. 1 d.).  

Pastarasis kaltinimas yra susijęs su ikiteisminio tyrimo metu T. Kelpšos telefone aptikta medžiaga – jis gavo ir siuntė pornografinio turinio žinutes. Ir dėl šio pareikšto kaltinimo jis savo kaltę pripažino, tad teismui abejonių neliko.  

Tačiau savo kaltę dėl naudotos seksualinės prievartos jis kategoriškai neigė. T.Kelpša pripažino, jog turėjo seksualinius santykius su imigrantais, tačiau jis netaikė jokios prievartos – nei fizinės, nei kitokių grasinimų. Neva šie santykiai vyko savanoriškai – tad T. Kelpša pažeidė nebent psichologo profesinės etikos principus.  

Naujienų portalui tv3.lt pavyko sužinoti, kad tarp bylos liudininkų nepateko nei vienas VSAT ar Raudono kryžiaus darbuotojas, dirbęs kartu su T. Kelpša. Kai kurie naujienų portalo tv3.lt kalbinti šaltiniai tuo stebėjosi – negi jie neturi ką pasakyti apie šį psichologą?  

Tačiau galimas ir kitas paaiškinimas – galbūt teismui atrodė, jog surinkta pakankamai medžiagos, įrodančios T. Kelpšos kaltumą. O daugiau liudininkų galbūt bus iškviesta bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.  

Šaltiniai pasakojo, jog T. Kelpša laikėsi gynybinės pozicijos – savo kaltės jis nepripažino ir pats save bandė versti auka. Psichologas pasakojo pasakas, kuriose aukos ir išnaudotojo vaidmenys buvo apversti – esą viena iš aukų pati įsiveržė į kabinetą, užtrenkė duris ir puolė psichologą bučiuoti, kas išvirto į lytinį aktą.  

Jis netgi teigė, jog imigrantai jį viliojo, kad po to galėtų išsireikalauti prieglobstį – o juk psichologas imigrantus išnaudojo būtent manipuliuodamas prieglobsčio teisės suteikimu.     

Nors imigrantams T. Kelpša ne kartą grasino, kad nesantykiaujant su juo jie negaus prieglobsčio, duodamas parodymus jis suko kitą melodiją. Psichologas aiškino, jog iš tiesų taip nesakė, o be to – niekas nuo jo nepriklauso. Neva dėl prieglobsčio sprendžia migracijos departamentas. Kas formaliai yra tiesa, tačiau rodo bendrą gynybos poziciją – psichologas savo vaidmenį menkino, kaip tik galėjo.  

Jis užsiminė ir apie tai, kad neva Medininkų stovyklos vadovai prašė surinkti įrodymus apie migrantų homoseksualumą – nors vėlgi, psichologas negalėjo konkrečiai pasakyti, kokie tai galėjo būti įrodymai. Tad šie jo pareiškimai gali būti interpretuojami tik kaip gynybinė pozicija.  

Teismas skyrė griežtesnę bausmę, nei siūlė prokuroras  

Bylą išnagrinėjęs Vilniaus regiono apylinkės teismas T. Kelpšą pripažino kaltu ir priėmė neeilinį sprendimą.  

Prokuroras šioje byloje prašė T. Kelpšai skirti lygtinę laisvės atėmimo bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams, skiriant įpareigojimus, atidėti bausmės vykdymą 2 metams.  

O bylą išnagrinėjusi teisėja Augustė Juozapavičienė galiausiai paskyrė vienerių metų ir šešių mėnesių realią laisvės atėmimo bausmę, bausmės neatidedant. Taip pat T. Kelpšai paskirta ir 100 MGL (5000 eurų) bauda, uždrausta ketverius metus imtis psichologo veikla. Nukentėjusiųjų pateikti civiliniai ieškiniai buvo tenkinti iš dalies – keturioms aukoms T. Kelpša turės atlyginti po 10 tūkst. eurų siekiančią neturtinę žalą.  

Šis teismo sprendimas kiek stebina, mat paprastai prokuroras siūlo griežtesnę bausmę, nei galiausiai pritaiko teismas. Formaliai žiūrint, T. Kelpša padarė nesunkų nusikaltimą, o anksčiau teistas nebuvo. Tokiais atvejais teismas vengia skirti laisvės atėmimo bausmę, neatidedant bausmės vykdymo.  

Visgi, teismas taip nusprendė vertindamas bylos aplinkybes – nusikaltimų skaičių, sistemingumą, bei tai, jog T. Kelpše siekė sumenkinti savo vaidmenį.  

„Teismo vertinimu, Tomo Kelpšos įvykdytų nusikaltimų skaičius, jų pavojingumas, sistemingumas, jo gynybinė pozicija siekiant sumenkinti savo kaltę ir taip išvengti baudžiamosios atsakomybės, nesuteikia šiuo atveju teismui pagrindo daryti išvadą, kad jis ateityje nedarys panašaus pobūdžio naujų nusikalstamų veikų ir tuo pačiu eliminuoja teismui galimybes svarstyti dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo taikymo“, – po nutarties paskelbimo sakė teisėja A. Juozapavičienė.  

Ši nutartis paskelbimo nutartis nebuvo įsiteisėjusi ir tv3.lt žiniomis, jau buvo apskųsta. Portalo šaltiniai kalba, jog T. Kelpša savo „tiesą“ įrodinės iki galo.
 

Dėmesio!                                              

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                              

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                             

 

Dar pilnametystės nesulaukę vaikų namų auklėtiniai tapo ne kartą teisto šiauliečio aukomis – išnaudotojas Lietuvoje išgrobė pažeidžiamų jaunuolių išmokas, o vėliau juos išvežė į Angliją dirbti, pasiimdamas didžiąją dalį atlyginimo sau. Visgi Lietuvos teisėsaugai šie nusikaltimai nepasirodė tokie jau baisūs – net ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prekybos žmonėmis neįžvelgė. Šiaulietis buvo pripažintas kaltu tik dėl išmokų grobimo ir atsipirko nedidele bausme.

Ši anksčiau žiniasklaidoje neviešinta istorija mena dar 2013 metus – būtent tuo metu 1985 m. gegužę gimęs šiaulietis Gediminas Darkintis pirmą kartą ėmė verbuoti Šiaulių vaikų globos namų auklėtinius, siekdamas pasisavinti jų išmokas. Su kai kuriomis aukomis jis susipažino, joms dar nesulaukus pilnametystės ir bendravo kelis ateinančius metus, vis laukdamas aštuoniolikto gimtadienio.

Šis šiaulietis ir anksčiau buvo pakliuvęs į teisėsaugos rankas – 2011 m. Šiaulių apylinkės teismas jį pripažino kaltu dėl apgaule padarytos turtinės žalos. Tuomet šiaulietis būdamas uždarosios akcinės bendrovės direktoriumi ir veikdamas vieninga tyčia, nusprendė apgauti visą eilę kitų uždarų akcinių bendrovių. Krovinių vežėjams atlikus įsipareigojimus, G. Darkinčio įmonė pinigų už suteiktas paslaugas nepervesdavo, arba pervesdavo tik dalį pinigų, dėl ko minėtos įmonės patyrė milžinišką turtinę žalą,

G. Darkintis už tai susilaukė gana nedidelės bausmės – viešųjų darbų šešiems mėnesiams. Tačiau, teismas iš dalies tenkino ir įmonių pateiktus civilinius ieškinius, o šių ieškinių sumos – įspūdingos. Štai vienai įmonei jis buvo įpareigotas atlyginti 45 474,94 litų turtinę žalą, kitai įmonei – virš 71 tūkst. litų siekiančią turtinę žalą. Iš viso nukentėjo net 11 įmonių.

Naujienų portalas tv3.lt pristato dviejų dalių pasakojimą apie neeilinę prekybos žmonėmis bylą – šioje byloje Gediminas Derkintis buvo kaltinamas sukčiavimu bei prekyba žmonėmis, mat pasisavino Šiaulių vaikų globos namų auklėtinių išmokas, o du iš jų išvežė dirbti į Angliją, pasisavindamas didžiąją dalį jų uždarbio. Pirmoje dalyje papasakosime, kaip gi G. Derkintis susipažino su globos namų auklėtiniais, juos verbavo, bei galiausiai išnaudojo Anglijoje.   

Pasakojo pasakas apie pagalbą, o galiausiai atėmė išmokas  

2013 m. spalio 4 dieną G. Darkintis susipažino su vienu Šiaulių vaikų globos namų auklėtiniu. Šio auklėtinio tapatybė redakcijai yra žinoma, tačiau kaip ir kitų aukų tapatybės, nebus skelbiama.  

Įgydamas jauno amžiaus vaikino pasitikėjimą, G. Darkintis žadėjo vaikinui padėti įsitvirtinti pradedant savarankišką gyvenimą – įsikuriant jo surastame nuolatiniame būste, surandant darbą ir jį įdarbinant. Šiaulietis pasinaudojo vaikų namų auklėtinio socialinių įgūdžių stoka, jaunu amžiumi, bei naivumu ir sugebėjo jį įtikinti parašyti prašymą išeiti iš Šiaulių miesto savivaldybės vaikų globos namų, tam, kad jaunuolis įgytų teisę gauti vienkartinę išmoką įsikurti.

Tuomet išnaudotojas deklaravo jaunuolio gyvenamąją vietą savo paties bute bei nurodė vaikinui kreiptis į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos skyrių, kad šis gautų vienkartinę įsikūrimui skirtą išmoką gauti. Šios išmokos dydis siekė 9750 litų (2382,3 eurų) ir šią išmoką G. Darkintis panaudojo svetimam turtui įgyti – už šią pinigų sumą nusipirko įvairiausių daiktų. Tarp jų – televizorius, sulčiaspaudė, šaldytuvas. Savo įsipareigojimų pažadų apie surastą darbą ar gyvenamąją vietą jis nevykdė.  

Užtat meluodamas, kad padės uždirbti dar daugiau pinigų, jis įtikino auklėtinį išimti pinigus iš savo banko sąskaitos ir atiduoti G. Darkinčiui. Asmenines jo santaupas G. Darkintis išgrynino per tris kartus – iš viso iš auklėtinio jis išsiviliojo 15 234,07 litų (4412,09 eurų). Šiuos ir kitus už išmokas atliktus pirkimus teisme patvirtino Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento socialinių išmokų kompetencijos skyriaus duomenys.  

Vėliau baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu teisme liudijęs vaikinas pasakojo, jog po apgavystės jis neturėjo nė cento ir ėmėsi vagysčių. Teisme jis pasakojo, jog G. Darkintis sudarė patikimo, solidaus žmogaus įvaizdį, turėjo šeimą ir žmoną. O daugiau kuo pasikliauti jis nelabai turėjo – socialiniais darbuotojais jis nepasitikėjo, nors turi brolių ir seserų, bet su jais nebendrauja. Vogdamas jis įkliuvo teisėsaugai ir kaip pats teigė, kalėjime praleido tris metus ir 8 mėnesius laiko, vėliau dirbo Lietuvoje, o tada išvažiavo į Angliją uždarbiauti.

Labai panašiai šiaulietis pasinaudojo ir kitu auklėtiniu, kuris su anksčiau minėta auka yra susijęs giminystės ryšiais. Ir vėl žadėjo padėjo jam uždirbti daugiau pinigų, prašė auklėtinio išgryninti turimas lėšas. Šį kartą jam pavyko išsivilioti 4000 litų (1158,48 eur).

Vėliau sukčius ėmėsi tokios pačios schemos – auklėtiniui gavus vienkartinę įsikūrimui skirtą išmoką, jis įgijo svetimą turtą. Tarp šių daiktų – komodos, lentynos, kiti daiktai. Teismas konstatavo, jog G. Darkintis sugebėjo savo naudai įgijo svetimo turto, įvertinto 13 276,02 litų suma (3845 eurai)  

Teisme liudininke įvardyta socialinė pedagogė V. S. pasakojo, jog vos pirmajai aukai sulaukus 18-os metų, jis iš karto prašė būti išbrauktas iš vaikų globos namų. Apie jo bendravimą su Gediminu ji tiksliai nežinojo, tačiau buvo girdėjusi kalbas apie tai iš kitų auklėtinių.  

Socialinė pedagogė liudijo, jog vaikai gyveno tokiose šeimose, kur vyravo asocialus gyvenimo būdas, alkoholio vartojimas.  

Išvežė į Angliją dirbti jo naudai  

Vėliau G. Darkintis ėmėsi kur kas niekšingesnių veiklų. 2014 m. rugsėjį jis susipažino su trečiąja auka – taip pat vaikų namų auklėtiniu. Pasinaudodamas panašia apgaule kaip ir anksčiau, šį kartą jis sugebėjo įgyti turto, vertintino 9364,99 litų (2712,29 eurų) suma. Tą kartą G. Darkintis perėmė prabangius telefonus, jų aksesuarus, planšetinį kompiuterį „iPad“.  

Taip jis bandė apgauti ir ketvirtą auklėtinį, vos jam sulaukus pilnametystės – žadėjo padėti išgryninti pinigus. Visgi, šis pajuto klastą ir Gediminui savo pinigų nepatikėjo.  

Visgi, ši istorija tuo nepasibaigė. 2014 m. rugsėjį apgautas vaikinas vėliau išvežtas į Angliją išnaudojimo tikslais – siekiant vaikiną įdarbinti, o jo gautas pajamas pasisavinti.  

Ir tokiu būdu G. Darkintis siekė išnaudoti ne tik šį vaikiną, bet ir kitą panašaus amžiaus vaikų namų auklėtinį. Bylos medžiagoje rašoma, jog G. Darkintis siekė pasinaudoti auklėtinių socialinių įgūdžių stoka, prasta materialine padėtimi, jaunu abiejų aukų amžiumi. Naujienų portalo tv3.lt šaltinių duomenimis, vienam iš šių vaikinų G. Darkinčiui su juo susipažinus tuo metu buvo vos 17 metų, tuo pačiu metu kitam vaikinui irgi buvo 17 metų.

G. Darkintis susipažino su vaikinu jam dar būnant nepilnamečiu, tačiau jam išvažiuoti padirbėti jis siūlė vėliau – 2015 m., laikotarpiu tarp rugpjūčio 18 ir spalio 28 d. Išnaudotojas šiuo metu pradėjo bendrauti matyt neatsitiktinai, nes būtent šiuo laikotarpiu auka sulaukė pilnametystės, o juk nepilnametį Anglijoje įdarbinti būtų kur kas sunkiau. Vėliau teisme duodamas parodymus, vaikinas pats užsiminė, jog G. Darkintis su juo daugiau bendrauti pradėjo vis artėjant jo aštuonioliktam gimtadieniui.

Per šiuos pokalbius pokalbių programėlėje „Messenger“, išnaudotojas susipažino ir su kita auka. Abiejoms aukoms jis sekė pasakas – kad rūpinsis kaip savais vaikais.  

Spalio pabaigoje G. Darkintis ėmėsi savo planų ir mikroautobusu pervežė du jaunuolius į Angliją.  

Anglijoje G. Darkintis įdarbino aukas automobilių plovyklose, statybų ir konteinerių krovos darbuose, bei nurodė, kad aukos jam yra skolingos dėl kelionės išlaidų, būsto nuomos, maisto, dėl ko aukos turi perduoti savo lėšas „skolai“ padengti. Tiksliai nenustatyta, kokia dalis lėšų buvo perduodama – visgi bylos medžiagoje rašoma, jog ko gero buvo perduodama didžioji dalis sunkiai uždirbtų pinigų.

Atėmė beveik visus pinigus  

Pirmiausia G. Darkintis vaikinus įdarbino automobilių plovykloje, Norfolko mieste.  

Viena iš aukų teisme pasakojo, jog pradėjęs dirbti automobilių plovykloje, per 7 dienas uždirbo apie 230 svarų, o G. Derkintis jį paliko tik su 10-20 svarų, taigi, atėmė beveik visus pinigus.  

Nebesugebėdamas išgyventi, vaikinas pinigus pradėjo slėpti, meluoti, kiek uždirba. Galiausiai po darbų Anglijoje jis grįžo visai be savo pinigų ar santaupų – tik su keliais kažkieno daiktais ir nedidele, neįvardyta pinigų suma, kurią G. Darkintis galėjo atimti ir iš kitos aukos.
 

Teisme jis aiškino, kad G. Derkinčio bijojo, nors tas jo neva ir nemušė – dėl to pinigus ir atiduodavo. Nors kiti byloje liudiję asmenys ir naujienų portalo tv3.lt šaltiniai pasakojo kiek kitokią istoriją.  

„Nukentėjusieji buvo itin traumuoti įvykių, tai neatsispindi teismo nuosprendžiuose. Be to, jie sunkiai išgyveno fizinę prievartą. Jų savivertė krito ilgam, abejoju, ar atsistatys. Vienas vaikinas dabar statosi gyvenimą, kitas įkliuvo į nusikalstamo pasaulio pinkles“, – kalbėjo šaltinis.  

Gyvenimo sąlygos – tragiškos  

Antrasis į išnaudotojo pinkles patekęs vaikinas su G. Darkinčiu susipažino per anksčiau minėtas aukas. Vaikų namuose jis augo, nes 2005 m. mirė jo mama, tad nuo 2005 m. iki pilnametystės, jis gyveno vaikų namuose.  

Teisme jis pasakojo, jog santykiai su Gediminu iš pradžių buvo geri, nes jis skyrė daug dėmesio, maloniai bendravo, o to vaikinui ypač trūko. Kai tas neturėdavo cigarečių, Gediminas jų nupirkdavo.  

Kaip liudijo antrasis vaikinas, juodąją buhalteriją (perimant vienkartines įsikūrimo išmokas) Gediminas vedė kartu su Ramūnu Petrausku – šis apsimetė jaunuolio dėde, o iš tiesų tvarkė visus dokumentus. Nors ir leido suprasti, jog daiktai bus perkami Gediminui.  

Teisme antrasis vaikinas aiškino, jog į Angliją vykti norėjo ir pats, mat pasitikėjo Gediminu. Visgi tik atvykus, gyvenimo sąlygos buvo tragiškos – dvi aukos miegojo ant vieno čiužinio, po viena kaldra, dirbti jaunuoliai važiavo visiškai nepavalgę. Gediminas jiems pirkdavo maistą, rodė kvitus, tačiau pirkiniai visai neatitiko sumos.

Šiek tiek daugiau apie gyvenimo sąlygas Norfolke pasakojo ir kiti parodymus davę asmenys – du vaikinai buvo apgyvendinti name, kuriame gyveno dar keli kiti G. Darkinčiui dirbę vyrai. Jie nebuvo susiję su Šiaulių vaikų globos namais, tačiau taip pat pajuto išnaudojimą.  

Vienas iš gyventojų, T. R., pasakojo, jog ir pats konfliktavo su Gediminu. Savaitę padirbęs vištienos fabrike, jis gražino pinigus Gediminui už kelionę mikriuku ir dūmė lauk iš Anglijos, mat vos po savaitės susipyko – teisme jis detaliai nepasakojo, dėl ko gi kilo konfliktas.  

Visgi, pavyko sužinoti apie apgailėtinas gyvenimo sąlygas Anglijoje. T.R. pasakojo, jog pirmąją naktį kambaryje miegojo trise – jis ant čiužinio, o du vaikų namų auklėtiniai buvo palikti miegoti ant žemės.  

Jis pasakojo, jog tuo laikotarpiu gyvenimo sąlygos nesikeitė, auklėtiniai toliau miegojo ant grindų. T.R. buvo girdėjęs apie auklėtinių padėtį – kad jie neteko savo išmokos, dirbo plovykloje ir uždirbo apie 40 svarų per dieną. Apie auklėtinių padėtį vėliau jis sužinojo iš bendros draugės, kuri pasakojo, jog jie buvo nuolat mušami, girtuokliavo, skundėsi prastomis gyvenimo sąlygomis.

Vėliau keitė darbą  

Visgi, vėliau G. Darkintis nusprendė, jog vaikinai uždirba nepakankamai. Tad šalia darbo automobilių plovykloje, dar juos įdarbino ir pagalbiniais darbuotojais. Jie padėjo tvarkytis namą E. Darkinčio broliui.

O vėliau jis surado kitą darbą – „prie konteinerių“. Paprastai tariant, vaikinai buvo įdarbinti kitame mieste, Ipsvičiuje, pas lietuvį Joną Lapėną, kuris vėliau teisme liudijo G. Darkinčio naudai. Šio darbo metu jiems tekdavo iškrauti konteinerius. Iš baudžiamosios bylos metu duotų parodymų galima spręsti, jog gyvenimo sąlygos Ipsvičyje buvo kiek geresnės – bent lova buvo. 

G. Darkintis nesnaudė ir sugalvojo naują pretekstą, kodėl jaunuoliai turi jam uždarbiauti. Jis teisme aiškino, neva dirbant pas brolį, jie kažkaip apgadino namą ir dėl to buvo padaryta 2500-300 svarų vertės žala, kurią reikės atlyginti.

Apgaulių išvarginti vaikinai galiausiai nusprendė, jog dirbdami G. Darkinčiui jie nieko neuždirbs ir susirado kitą darbą – vėl automobilių plovykloje, tačiau šį kartą apie tai nepranešdami išnaudotojui.  

Grįžo turėdamas vos 5 svarus kišenėje  

Viena iš aukų pinigus taupėsi ne tik savo reikmėms, bet ir siekdamas dingti iš Anglijos. Jis suprato, jog buvo apgautas. Tą padarė ir kiti byloje minimi liudininkai – anksčiau minėtas T.R., bei A.B.  

O tada pasipylė grasinimai – neva grįžus į Lietuvą, jis bus priduotas policijai, bus „išlaužytos kojos ir rankos“.  

Užsidirbęs pinigų kitoje plovykloje, vaikinas movė lauk iš Anglijos, prieš tai pranešdamas apie savo planus Gediminui. Gediminas tuomet prašė paskolinti 180 svarų, ką vaikinui padarius, jis daugiau tų pinigų nebegražino – kitą dieną telefonas buvo išjungtas.

Į Lietuvą vaikinas išvažiavo su likusiais 95 svarais – 90 svarų sumokėjo už mikriuką, tad į gimtinę atvyko turėdamas 5 svarus.  

Grįžęs į gimtinę, kelias dienas jis pramiegojo lauke, po balkonais, mat neturėjo nei pinigų, nei namų, į kuriuos galėtų grįžti. Vėliau jį surado policija, nors tuo metu vaikinas nesuprato kaip – vėliau atsekė, kad apie padėtį Anglijoje rašė savo broliui, kuris matyt ir susisiekė su policija.  

Anksčiau nuo G. Derkinčio nukentėjęs vaikinas ne kartą savo broliui rašė, jog pateko į vergiją.  

„Labas broli, nebegaliu grįžti į Lietuvą. Aš čia atvežtas vergauti. Gedis visus pinigus pasiima, neturiu net ką parvežti broliams dovanų. Aš žiauriai skurdžiai gyvenu, ir Gedis pasakė, kad jei aš pabėgsiu, mane Lietuvoje užmuš. Nežinau ką daryti, padėk broli, labai prašau. Aš jau ketvirtą mėnesį sėdžiu be pinigų, be maisto, ir jis vis nori, kad dirbčiau, kad jis visus pinigus pasiimtų, o man nei cento neturi, pinigų net nusikirpimui neturiu, rūbam, nieko, atrodau baisiai, nežinau ką daryti, toks jausmas, kad praradau visus draugus, o ypač tave, broli“, – programėlėje „Messenger“ broliui rašė vaikinas.  

Anot pabėgusio vaikino, Anglijoje jis išbuvo 8 mėnesius. Jis manė, jog net ir atmetus Gedimino išlaidas (maistui, būsto nuomai, cigaretėms), galėjo per tuos 8 mėnesius uždirbti apie 6000 svarų.

Policijai vaikinas davė parodymus, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o vėliau ir baudžiamoji byla, kurioje G. Darkintis kaltintas sukčiavimu bei prekyba žmonėmis. Duodamas parodymus jis teigė, nors pats fizinio smurto nepatyrė, jo bendraamžis buvo mušamas.    

Antroje dalyje papasakosime apie prieš G. Darkintį pradėtą baudžiamąją bylą, nukeliavusią ir iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo slenksčio. Šioje byloje G. Darkintis patyrė savotišką pergalę, mat pasinaudojęs sau palankiais liudininkais, buvo išteisintas dėl kaltinimo prekyba žmonėmis, tačiau buvo pripažintas kaltu dėl sukčiavimo
 

Dėmesio!                                             

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                             

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                            

 

 

Kur buvo gražias ataskaitas teikiantys vaikų gynėjai, socialiniai darbuotojai, kai tėvas dvylika metų prievartavo tris savo mažametes dukras? Visa tai vyko viename Lietuvos kaimų. 

Priėmė kaip prievolę 

Jis jai pažadėjo šokoladinį kiaušinį už tai, kad palaikytų jo lytinį organą. Gerai atsimena, kad jis stovėjo kambaryje priešais ją, iki kelių nusimovęs kelnes ir trumpikes, o ji laikė jo nuogą lytinį organą. Jis sakė, kad reikės tik palaikyti, todėl tik laikė. Kiek laiko tai darė, nepamena, bet iki galo. Po to gavo žadėtą dovaną. 

Tokiais ankstyvos vaikystės prisiminimais mergaitė pasidalijo apklausiama pareigūnų. Šis pasakojimas – švelniausias iš dvylikos prievartavimo metų. „Aš ir dabar apsimetu, kad esu laiminga, o kai niekas nemato, verkiu ir isterikuoju“, – užaugusi baimėje, nuolat prievartaujama, atstumta, niekam nereikalinga mergaitė tik paauglystėje suprato, kad tai, ką jis su ja daro, nenormalu. 

Nenustatytą skaičių kartų – taip apibūdinamas prievartavimo intensyvumas teismui sugulusioje byloje. Teismo medicinos ekspertai rekomendavo nevertinti to, kad nuo panašiai trejų išnaudotos mergaitės negali tiksliai pasakyti nei savo skausmingų patirčių skaičiaus, nei nurodyti tikslių datų. 

Prievartavo oraliniu ir analiniu būdu, lietė nuogus mergaičių kūnus tiek, kiek norėjo, ir taip, kaip norėjo, bandė santykiauti ir natūraliu būdu. Iš pradžių apsiribodavo tik žiūrėjimu į vaikų nuogus kūnus: krūtinę, lytinius organus ir sėdmenis. Tiesiog liepdavo nusirengti ir nuogoms stovėti vietoje. Pats tuo metu tenkindavo save. 

Tai vykdavo vos ne kas antrą dieną, kartais savaitę būdavo ramu, tačiau paskui kelias dienas iš eilės tai darydavo. Kiekvieną kartą už tai vis kažką pažadėdavo nupirkti arba duoti pinigų. Dažniausiai duodavo po 5–10 litų, vėliau tiek pat eurų už kiekvieną kartą arba leisdavo pažaisti savo telefonu, vėliau ir kompiuteriu. 

Trijų seserų vaikystės prisiminimai iki šiol grįžta košmarais sapnuose. Per stebuklą viduriniajai pasisekė šiek tiek atsiriboti nuo iškrypusio budelio. Vyriausioji pirmoji ėjo ant pedofilo sukurpto ešafoto, tad jai kliuvo daugiausia. Vėliau taip pat kentėjo jaunėlė. Metų metus pedofilo išnaudojamos mergaitės priėmė tai kaip natūralią prievolę. 

Metų metus niekas jų negelbėjo. Niekam nekrito į akis rykščių randai už nepaklusnumą, kartais tokie stiprūs, kad kraujas tekėdavo per kojas. Ir kam mergaitės galėjo pasiskųsti, rasti supratimą, pagalbą, užuojautą? Kitame namo gale gyvenanti močiutė nepatikėjo, todėl liepė tylėti, nes tėvą „žpasodins, ir nelaimingas mažyles mušė rykštėmis. Baisiausia močiutės auklėjimo priemonė buvo dilgėlių rykštės, kurias sukišdavo mažylėms į kelnes. 

Rodė pornografiją 

Emigrantai iš Rytų bloko gyveno kaime, dviejų butų name. Viename jų gyveno tėvai, kitame – iškrypėlis sūnus su šeima. Teismas patvirtino ištuoką ir trijų mergaičių globą skyrė tėvui, nes mama buvo priklausoma nuo alkoholio. 

Tačiau vyresnėlė, kuri nebuvo biologinė pedofilo dukra, prisimena, kad tais trumpais periodais, kai mama su mažyle ant rankų pabėgdavo nuo geriančio ir siautėjančio sutuoktinio, rasdavo užuovėją kartais net pas nepažįstamus žmones, moteris negėrė. Tuos retus, bet laimingus periodus vyresnėlė prisimena labai šviesiai. 

Tačiau labiau į atmintį įsirėžė girtuoklystės, barniai, girto tėvo siautėjimas namuose ir ne tik noras, tačiau ir bandymai bėgti tolyn, kur akys veda, nuo šito košmaro. Bet sužalota sąmonė buvo tokia trapi, kad tesugebėdavo kantriai laukti kitos egzekucijos. Po tėvų skyrybų pedofilo prievartavimai tapo neregėtai žiaurūs ir intensyvūs. 

„Tą naktį vėl viskas vyko koridoriuje, kur vėl liepė nusirengti visiškai nuogai. Nusimovęs kelnes ir apatinius liepė apsisukti. Paskui liepė pasilenkti. Jis pradėjo kišti savo lytinį organą į užpakalį. Tuo metu labai skaudėjo. Jautėsi kaip mirusi. 

Jis liepė kentėti ir nesustojo. Apsiverkė tik po visko, išbėgusi į lauko tualetą. Baigęs savo veiksmus, jis tiesiog išeidavo į kambarį ir daugiau nieko nesakydavo. Paskui tokių kartų buvo daug daugiau, ne mažiau kaip dvidešimt kartų per visą laikotarpį nuo mamos išsikraustymo“, – tai tik kelios detalės, sugulusios į bylą. 

Iškrypėlis stengėsi, kad niekas nematytų jo poelgių: darydavo tai anksti ryte arba naktį, kai visi miegodavo arba nieko nebūdavo namuose. Greičiausiai todėl seserys nežinojo viena kitos kančių, nežinojo, kad yra išnaudojamos tėvo, savo tragediją slėpė vienos nuo kitų ir nuo aplinkinių, nes manė, kad niekas nepatikės. 

Geidžiamo sekso pamokas vyras mergaitėms teikė rodydamas pornografiją, tiksliai aiškindamas, kaip ir ką jos turinčios daryti, kad jam būtų malonu, ramindavo, kad nesijaudintų – išmoks. „Čiulpiant jo lytinį organą kartais reikėdavo būti nuogai, kartais užtekdavo tiesiog čiulpti. Kiekvieną kartą turėdavo čiulpti tol, kol išsiliedavo sperma. Po tokių veiksmų eidavo į lauko tualetą, kišdavo pirštus į burną, kad viską išvemtų. Taip buvę daug kartų, negali pasakyti kiek“, – dar kelios detalės iš bylos medžiagos. 

„Būdavo isterijos dienų, žalojau save, išeidavau naktį ir būdavo nesvarbu, kur eiti. Ten niekam nebuvo įdomu, kaip tu jautiesi. Dar mušt gausi. Pjaustymaisi prasidėjo 11–12 metų, kai jau maždaug pradėjau suprasti. Kai „dašust“ pradėjo, kas ten darosi. Šeimos gydytojas buvo išrašęs vaistų, nelabai padėjo“, – pasakojo viena auka. 

Žmonos kerštas? 

Šios nuotrupos – tik mažoji dalis iš mergaičių pasakojimų, kurių iškrypėlis nepripažįsta. Apklausiamas jis aiškino, kad tai tikriausiai yra jo buvusios žmonos kerštas, nes per skyrybas viską iš jos atėmė: vaikus ir turtą. Nurodytų veiksmų neatliko, negalėtų taip pasielgti. Neįsivaizduoja, kodėl yra tuo įtariamas. 

Tačiau viešas vyro gyvenimas po skyrybų – iškalbingas. Internetu jis netruko susipažinti su nauja simpatija. Jam tuo metu buvo 34-eri, o naujajai meilei, jei tas žmogus apskritai gali tokį jausmą jausti, tebuvo keturiolika. 

Būdama šešiolikos metų būsima žmona persikėlė gyventi pas mylimąjį, paskui kreipėsi į teismą dėl emancipacijos, o kitąmet susituokė. Sulaukusi aštuoniolikos grįžo gyventi pas savo mamą ir pradėjo skyrybų procesą, tačiau neilgai trukus ir vėl grįžo pas sutuoktinį. 

Pavyzdingam tris dukras vienam auginančiam tėvui teismas atvėrė kelią susituokti su nepilnamete. Neužkliuvo nei vyro teistumas, nei buvę policijos vizitai į vyro namus, kuriuose jis būdavo randamas girtas su trimis nepilnametėmis dukromis. Toks gyvenimas kaime – tėvas geria, vaikai auga? 

Na taip, juk kitame namo gale gyvena seneliai. Yra kas priglaus mažąsias. Seneliai, kurie prasidėjus ikiteisminiam tyrimui persekiojo seseris, ėjo į mokyklą, namus, siekė įkalbėti, kad jos atsiimtų savo parodymus, įkalbinėjo nieko nepasakoti, nes pasodins jų iškrypusį sūnų. Tačiau už tokius veiksmus lietuviškai taip ir neišmokę kalbėti seneliai nesulaukė jokios atsakomybės. 

Skausmu apie tėvo pamokas, namus ir vaikus palikusiai mamai pratrūko jaunausioji sesuo. Šoko ištikta mama įrašytą pasakojimą nusiuntė vyriausiajai dukrai. Tada ir pradėjo braškėti pedofilo susikurti patogumai. 

Vyriausiosios skambutis policijai pažadino tyrėjus, sekė mamos pareiškimai, kuri, jau prasidėjus ikiteisminim tyrimui, ėmė blaškytis nuo žiaurių kaltinimų dukrų išnaudojimu buvusiam sutuoktiniui iki netikėjimo mergaičių parodymais. 

Ką veikė kiti: kaimynai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, šeimos gydytojai? Visi jie aiškino, kad mergaitės nesiskundė. Prievartaujamas vaikas turi ateiti ir pasispasakoti? Koks tų žmonių kompetencijos ir atsakomybės prisiėmimo lygis? Velnio vaidmenį atliko močiutė, ji tiesiog persekiojo mergaites, visiems tvirtino, kad jos panašios į savo pasileidėlę motiną, tačiau dabar neva gerai auklėjamos. 

Kauno apylinkės teismo sprendimu pedofilas pasiųstas kalėti vienuolika metų. Teismais priteisė nukentėjusiosioms atlyginti ir neturtinę žalą – po 10 tūkst. eurų. 

Gyvenimas tęsiasi 

Galime atsipūsti – teisybė nugalėjo? Nežinau, ar po tokio nuosprendžio šioje byloje kažkam palengvėjo. Tokie nuosprendžiai kelia dar daugiau abejonių, ar sugebame apsaugoti vaikus. 

„Kartą jį pamačiau automobilyje – nutirpo kojos, pradėjau krūpčioti, lyg paranoja tokia: ateis, padarys“, – iškylančius psichotraumuojančius prisiminimus viena iš nukentėjusiųjų vadina „nesąmonėmis“. Atsiminimai apie tai, ką jis darė, išlenda kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, plaudama indus prisimena, kad tuose namuose taip pat plovė indus, ir ima plūsti iš proto varančios emocijos. 

Labai dažnai sapnuoja, bet neatsimena nė vieno sapno. Trūkčioja, kalba per miegus, atsikelia apsiverkusi ir nežino, kodėl. Tik dabar pradėjo šį bei tą normaliai daryti – mokosi gaminti valgyti, tvarkytis namuose. Negalėjo mokyti, nes kiekvieną bandymą susikaupti išmušdavo neapleidžiantys atsiminimai apie tai, kas vyko. 

„Visada buvo neramu, nes bet kurią naktį gali prižadinti: „Viskas, einam.“ Neatsimenu savęs, kad nepagalvočiau tų nesąmonių. Geriau nešnekėčiau. Galvą skauda, pykina net pagalvojus. Tokia silpna pasijaučiu, kai kalbu. Beveik visos mano problemos yra dėl jo. Isterijos, paranoja, kad kažkas seka, griebs, kažką padarys. Baimė, kad viskas vėl pasikartos“, – pasakojo viena nukentėjusiųjų. 

Ne kartą padaugino šeimos gydytojo išrašytų vaistų. Numirti nenorėjo, tačiau ir pati nesupranta, ko norėjo. Save žaloti bijojo, tačiau žalojo, nes taip kažkiek palengvėdavo. Šešiolikos nustojo valgyti, keletą mėnesių beveik nieko nevalgė. „Bet kada gali užeiti prisiminimai“, – ypač tai jaučia intymiuose santykiuose su savo vaikinu. 

Net ir duodamos parodymus, nors ir pasisakė suprantančios, kad yra saugios, papasakojo toli gražu ne viską, ką teko patirti. Labai daug įvykių, labai daug emocijų, labai ilgą laiką. Kiekvieną dieną kartodavosi – dėl to taip sunku papasakoti. 

„Noriu dingti, kad niekas nematytų ir visi apie mane pamirštų. Nekenčiu tiesiog. Už tai, ką jis su manim darė. Darė, nes jam taip patiko, ir šypsodavosi. „Šaunuolė“, – sakydavo. Kažkaip nejaukiai jausdavausi, nesijausdavau šaunuole“, – skamba nukentėjusiųjų žodžiai. 

O rytoj ir vėl išauš kita diena, ir vėl reikės gyventi. „Baimė susilaukti vaikų. Bijau, kad, jeigu išsiskiri, kitas vyras gali tą patį mano vaikams padaryti. Bijau išsilieti ant savo vaiko. Bijau, kad nepavyks užauginti, kaip norėčiau. Noriu berniuko, ne mergaitės”, – mini nukentėjusiosios. 

Komentaras 

Kristina Mišinienė 

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė 

Teisme išgirdome mums visiems labai svarbų nuosprendį – pavojingas, niekada neatpažintas ir nestabdytas vaikų prievartautojas gavo pelnytą bausmę, ilgametį įkalinimą. Dvylika metų – tiek truko vaikų kančios šeimoje, kuri ne dykumos viduryje gyveno, tačiau bendruomenė vis dar pasyviai stebi, atsargiai vertina ir, žinoma, nesikiša. Ar reikia didelių mokslų, įgaliojimų, dar kokių nors regalijų pasiteirauti trijų mergaičių, paliktų su smurtaujančiu, geriančiu, teistu nestabilios psichikos žmogumi, apie tai, kaip joms sekasi išvengti jo pykčio priepuolių, kodėl tame ankštame kambarėlyje, kur glaudėsi net keturi žmonės, nebuvo jokių ženklų apie vaikų asmeninius daiktus, kur augančios mergaitės prausėsi, persirenginėjo ar slėpėsi nuo intymaus tėvo ir jo jaunosios žmonos gyvenimo? Net ir tai, kad šis liguistas, visus gąsdinęs vyras parsivedė nepilnametę žmoną, nesukėlė jokio tarnybų krustelėjimo. 

Tai kurgi tos vaikų interesą ginančios rimtos tetos, iš ministerijos vaizdo filmukų tiek daug vaikams žadančios ir absoliučiai nieko neištesinčios? 

Pasakysiu tiesiai: visi su šiuo atveju susiję valdininkai, laukite kitų teismų užgniaužę kvapą, nes vos tik apkaltinamasis nuosprendis įsigalės, mes bandysime kiekvieną jūsų patraukti atsakomybėn. Gal pavyks? 

Dėmesio!                                            

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                            

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                           

 

 

„Seksualinis smurtas – viena labiausiai vaiką žalojančių smurto formų, kuri ypač sunkiai atpažįstama ir įrodoma“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vyresnioji patarėja Ugnė Klingerė. Ji pasakoja, ką daryti įtarus, kad vaikas galėjo patirti seksualinį smurtą. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė teigia, kad tokį smurtą patyrę vaikai pas mus vis dar gerai neapsaugoti. 

Labiausiai nukenčia mergaitės?

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba informuoja, kad per šių metų pirmąjį pusmetį Lietuvoje buvo nustatyta 190 galimo seksualinio smurto prieš vaiką atvejų. 2023 m. tokių buvo 384, o 2022 m. – 300.

Tarnybos turimi duomenys rodo, kad 70-85 proc. atvejų seksualinį smurtą vaikai patiria artimoje aplinkoje, o skriaudėjas dažnai būna žmogus, kurį vaikas pažįsta ir kuriuo pasitiki: giminaitis, bendraamžis, šeimos draugas ar kitas artimasis.

Taip pat statistiniai duomenys byloja, kad nuo seksualinio smurto daugiau nukenčia mergaitės. Tačiau specialistų įžvalgomis, mažesnį galimai nukentėjusių berniukų skaičių gali lemti dažnesnė jų jaučiama baimė ir vidinė gėda kalbėti apie patirtus išgyvenimus bei vengimas kreiptis pagalbos.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vyresnioji patarėja Ugnė Klingerė teigia, kad vaiko teisių gynėjų turimi duomenys byloja, kad atvejai, kai vaikai patiria seksualinį smurtą, nėra itin dažni, palyginti su kitomis smurto formomis. Tačiau jie yra ypač jautrūs ir skaudūs. 

Nemokame atpažinti ženklų 

“Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vyresnioji patarėja Ugnė Klingerė tvirtina: seksualinis smurtas – viena labiausiai vaiką žalojančių smurto formų, kuri ypač sunkiai atpažįstama ir įrodoma. „Vaiko teisių gynėjų praktika rodo, kad seksualinio smurto tema dažnai tampa tarsi nematoma, arba ignoruojama, nes nukentėjusiesiems būna pernelyg sudėtinga įvardinti ir atskleisti savo patirtus išgyvenimus“, – teigia U.Klingerė. 

Ji atkreipia dėmesį, kad mūsų visuomenėje vis dar trūksta žinių ir įgūdžių, kurie leistų pastebėti ir atpažinti šią smurto formą išduodančius ženklus bei padėtų apsaugoti ir suteikti savalaikę pagalbą seksualinį smurtą patyrusiems vaikams.
 
Vaiko artimieji turėtų stebėti galimai patiriamą seksualinį smurtą signalizuojančius pavojaus ženklus, pavyzdžiui, pernelyg seksualizuotą vaiko elgesį, staigų susidomėjimą seksualinėmis temomis, polinkį žaisti seksualinius žaidimus, uždarumą ar nenorą bendrauti, fizinės ir emocinės sveikatos pablogėjimą, savęs žalojimą, dažną nuotaikų kaitą, miego ir mitybos sutrikimus.

„Nors nėra vieno konkretaus požymio, kuriuo remiantis, būtų galima tvirtai pasakyti, jog vaikas patiria seksualinį smurtą, tačiau pastebėjus bent kelis nerimą keliančius ženklus, galima įtarti, kad prieš vaiką yra ar buvo smurtaujama“, – sako U.Klingerė.

Pirmiausia šviesti pačius vaikus

Vaiko teisių gynėjai primena, kad siekiant apsaugoti vaikus nuo seksualinio smurto, pirmiausia reikėtų atsigręžti į vaiko artimiausios aplinkos žmones – tėvus, senelius, mokytojus – kuriems svarbu nuolat skirti nuoširdaus dėmesio ir laiko prevenciniams pokalbiams su vaiku seksualinio smurto tema.

„Suaugusiesiems svarbu nuo mažens ugdyti vaiko suvokimą apie save ir savo kūną, aiškinant, jog be paties vaiko sutikimo niekam nevalia jo liesti. Svarbu mokyti vaiką atpažinti savo kūno ribas, pasakyti, kad ir aplinkiniai turi jas gerbti, taip pat paaiškinti, ką jis turėtų daryti, kai susiduria su kito žmogaus nemaloniu ir netinkamu elgesiu, prisilietimais, veiksmais. Reikia mokyti vaiką pasakyti tvirtą „ne“, kai kažkas kitas jo asmenines ribas nori peržengti“, – vardijo U.Klingerė.

Pagalbą teikia vienintelis centras

U.Klingerė teigia, kad nuo seksualinio smurto nukentėjusiems vaikams gali būti sunku įvertinti, kas įvyko, suprasti savo emocijas ir nuspręsti, kaip reikėtų elgtis toliau, todėl jiems reikalingas ne tik artimųjų dėmesys, supratimas bei palaikymas, bet ir itin profesionali ir laiku suteikta specialistų pagalba.
 
Ji teigia, kad tokia pagalba prieinama ir Lietuvoje. Tai vienintelis specializuotas vaikų, nukentėjusių nuo seksualinio smurto, pagalbos centras „Užuovėja“.

„Jame sutelktos visos paslaugos, reikalingos tiriant seksualinio smurto prieš vaikus atvejus be teikiama nemokama kompleksinė pagalba tiek vaikams, nukentėjusiems nuo seksualinio smurto, tiek kartu emociškai išgyvenantiems jų šeimos nariams“, – sakė U.Klingerė. 

„Seksualinio smurto prieš vaikus atvejai pasižymi didele nukentėjusiųjų drąsa prabilti apie savo išgyvenimus bei reikalauja ypatingo profesionalumo iš specialistų, teikiančių pagalbą šį smurtą patyrusiems vaikams“, – pabrėžia U. Klingerė.
 
Informuoti vaiko teisių gynėjus

„Svarbu priminti, kad vaiko artimiausioje aplinkoje esantys žmonės turėtų būti atidūs kasdien matomo vaiko elgsenai, nuotaikai, kalbai ir panašiai“, – sako U.Klingerė.
 
Ji tvirtina, kad smurto prieš vaikus atvejai reikalauja visapusiško operatyvumo – kuo anksčiau svarbi informacija yra perduodama specialistams, tuo greičiau į pagalbos prašymą galima sureaguoti ir vaiką apsaugoti, jam padėti.
 
„Tad pastebėjus bent menkiausią įtarimą dėl galimo bet kokios formos smurto prieš vaiką, visuomet svarbu pranešti šią informaciją vaiko teisių gynėjams ar teisėsaugos atstovams, siekiant, kad kuo daugiau galimo smurto atvejų būtų išsiaiškinta, o smurto aukoms būtų suteikta savalaikė ir visa reikalinga pagalba“, – sakė U.Klingerė. 

Nepasiekia teismo 

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė džiaugiasi, kad šiandien vis daugiau, atviriau kalbame apie šį baisų nusikaltimą – seksualinį smurtą prieš vaikus. 

„Po truputį ieškome žinių, kurios leistų atpažinti, suprasti, prakalbti. Net tokia tabu tema kaip galimas Seksualinių nusikaltėlių registras yra plačiai aptarinėjamas, nors vis dar nemažai šalies ekspertų daliai atrodo, kad tokia bausmė dalis – kažkurį laiką būti trauktam į šį registrą – yra perteklinis prievartautojų ir tvirkintojų persekiojimas“, – pastebi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė. 

Tačiau ją, trečią dešimtmetį su komanda dirbančią aukų pagalbos srityje, labai neramina keli momentai, kurių pirmasis, kas įvyksta po to, kai vaikas prabyla. „Ar ne laikas yra mums visiems į tai atidžiau įsižiūrėti ir paanalizuoti? Šiuo metu visos tarnybos entuziastingai ragina aukas netylėti, kalbėti, duoti parodymus. Tačiau kiek ikiteisminių tyrimų buvo pradėta, reaguojant į vaiko ar jo aplinkos pranešimus, kiek tų tyrimų pasiekė teismą? Tai irgi yra mūsų visų reikalas, nes dažnai, pernelyg dažnai tenka aiškinti, palaikyti, guosti sukrėstus dėl nepradėto ar nutraukto tyrimo nukentėjusiuosius, „suprantat, jumis nepatikėjo“, „nepavyko surinkti pakankamai įrodymų“ ir panašiai“, – apgailestauja K.Mišinienė.

Vaikas neapsaugomas

Kitas momentas, kuris neramina KOPŽI vadovę K.Mišinienę, yra glaudžiai susijęs ir su tuo, kad yra seksualinis smurtas prieš vaikus jų artimiausioje aplinkoje. „Vartau paskutines bylas, kuriose organizavome vaikams teisinę, psichologinę pagalbą: mažametes septynerius metus prievartavo tėvas; motinos sugyventinis šešerius metus persekiojo ir prievartavo mergaitę, ši pastojo nuo jo; dėdė guldydavosi šalia ir atlikdavo bjaurius tvirkinamuosius veiksmus; brolis suorganizavo sesutės grupinį išprievartavimą…“ – pasakoja pašnekovė.

Ji pabrėžia, kad vaikams liudyti prieš šeimos narius yra ypatingai sunku, jie išgyvena siaubingas kančias ir pasakodami apie patirtą prievartą, ir spaudžiami giminaičių, kad „nereikia nešti šiukšlių iš namų“, „negi tu nori, kad tėvelį pasodintų, tau jo visai negaila?“, „taip gražiai visi sugyvenome, kol tu nepradėjai tų nesąmonių visiems pasakoti…“

„Neretai apklaustas vaikas grįžta į tuos pačius namus, į tą pačią aplinką, kur ir patyrė prievartą, galime tik įsivaizduoti, ką jis čia vėl turi išgyventi. Kartais atrodo, kad ne kiekvienas suaugęs atlaikytų tokį psichologinį spaudimą ar net patyčias“, – teigia K.Mišinienė.

„Mano prašymas, noras būtų mums visiems, kas vienokiu ar kitokiu būdu prisiliečiame prie vaikų žaizdų, nepalikti jų vienų, stengtis, kad mūsų teoriniai pasvarstymai virstų realiais darbais, o taip lengvai dalinami pažadai – realia pagalba“, – prašė K.Mišinienė. 

 

Dėmesio!                                           

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                           

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                          

 

 

„Niekas neatpirks padarytos žalos – jokia bausmė, jokie nuosprendžiai. Žala padaryta visam gyvenimui“, – LRT.lt sako Agnė, kurios sūnus nukentėjo nuo šiuo metu už seksualinius nusikaltimus kalinčio Remigijaus Jakščio. Ekspertės atkreipia dėmesį į tarnybų bejėgiškumą ir negebėjimą apsaugoti nepilnamečių nuo lytinių nusikaltėlių – ir įtariamas asmuo gali toliau bendrauti su vaikais.  

Du kartus dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimų teistas ir šiuo metu kalintis R. Jakštys vėl kaltinamas jaunesnių nei 16 metų asmenų tvirkinimu. Žinomam mentoriui ir moksleivių kelionių į užsienį organizatoriui R. Jakščiui pateikti kaltinimai dėl seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų prieš tris nepilnamečius asmenis. 

Šiuos nusikaltimus R. Jakštys kaltinamas padaręs nuo 2018 iki 2020 metų užsienyje ir Lietuvoje. Per ikiteisminį tyrimą kaltės vyras nepripažino. LRT.lt susisiekus su R. Jakščio advokatu, jis situacijos nekomentavo.

R. Jakštys jau atlieka laisvės atėmimo bausmę už kitus lytinius nusikaltimus prieš nepilnamečius. Nustačius, kad nusikaltimų metu jis nebuvo recidyvistas, Kauno apygardos teismas balandį įkalinimą jam sušvelnino septyniais mėnesiais iki pustrečių metų.

„Tik vėliau išsiaiškinome, kas vyko tose kelionėse“ 

Agnė – nuo R. Jakščio nukentėjusio vaiko mama. Jos prašymu straipsnyje neatskleidžiamas jos tikrasis vardas ir kiti asmens duomenys. 

Kaip LRT.lt pasakojo Agnė, jos sūnaus ir mentoriaus pirmasis kontaktas buvo mokykloje. Iš pradžių viskas atrodė teigiamai – mentorius žadėjo, kad Agnės sūnus bus jo praktikantas, mokysis organizuoti keliones, turės galimybę pakeliauti ir nuo suorganizuotos kelionės gaus 10 proc. pajamų. 

Vaikino tėvai pasirašė sutartį: „Tai nebuvo žodinis susitarimas, kad sūnų išleidžiame kažkur. Pasirašėme mentorystės sutartį, kad mano sūnus dalyvauja organizacijoje, buvo išskirti punktai, kas jam priklauso dalyvaujant organizacijoje, ką sūnus gaus, kad uždirbs pinigų, tobulės.“ 

Po kurio laiko berniuko tėvai ėmė svarstyti, kada prasidės žadėtosios kelionės lėktuvu, mat iki tol sūnus su mentoriumi keliavo tik automobiliu, kada sūnus pradės pats organizuoti keliones. 

„Būdavo taip susakoma, kad tą klausimą ir palieki“, – prisiminė Agnė. 

Po kelių kelionių berniuko tėvai pastebėjo sūnaus pokyčius: „Sūnui prasidėjo nerimas, buvo visas išjuodęs, rankos dreba, nesusikoncentruoja, nusimokė. <…> Per du tris mėnesius juodai nukrito mokslo pasiekimai.“ 

Vėliau tėvai sužinojo, kad sūnus į keliones vykdavo tik dviese su mentoriumi. Tėvams būdavo pasakoma, kad vyks visa grupė vaikų, o ir Agnės sūnus tik paskutinę minutę prieš kelionę sužinodavo apie neva netikėtus pasikeitimus. 

„Tik vėliau sūnus pasisakė, kad vyko tik jis ir mentorius. <…> Sakydavo, kažkas susirgo, kitas dėl asmeninių priežasčių negali važiuoti. Sūnus jau vyksta į kelionę ir sužino, kad važiuos vienas su mentoriumi. Tik vėliau išsiaiškinome, kas vyko tose kelionėse“, – sakė Agnė. 

Žala – visam gyvenimui 

Jos sūnui prireikė laiko pasipasakoti apie tai, kas vykdavo per keliones. Jose, pasakojo Agnė, sūnus būdavo lytiškai išnaudojamas. 

„Sūnui mentorius pasakė, kad penkių žvaigždučių viešbutyje miegama be kelnaičių. Jei būdavo užsakytas dvivietis kambarys, o jame – dvi vienvietės lovos, mentorius nueidavo į registratūrą ir paprašydavo, kad sustumtų lovas. Sūnus būdavo prigąsdintas, pribaugintas, spaudžiamas psichologiškai, jis neturėdavo kito pasirinkimo“, – kalbėjo Agnė. 

Pasak jos, sūnui buvo grasinama nepasakoti apie tai, kas vyksta per keliones, gąsdinama, kad su juo susidoros: „Sūnus nežinojo, kaip pasipriešinti. Jis bijojo pasipriešinti, jį gąsdindavo ir prokurorais, ir garsiais advokatais. Ką vaikui daryti? Jis vienas, jis bijojo mums pasisakyti.“ 

Galiausiai berniukas išdrįso šeimai pasipasakoti. Jo mama atvira – šios patirtys sūnų paveikė visam gyvenimui. 

„Niekaip nepaskaičiuosime žalos, nes žala padaryta visam gyvenimui. Tai žaizda, kuri palieka randus, o randai negyja. Tai padarė žalos ne tik sūnui, bet ir mūsų visai šeimai, visiems šeimos nariams – kiekvienam. Kiekvienas išgyvenome. 

Džiaugiuosi, kad turiu sūnų, nes jis galvojo apie savižudybę, jis galvojo, kad iš šitos situacijos išbristi galima tik savižudybės būdu. Ačiū Dievui, jis pagalvojo, kad turi šeimą, tėvus“, – pasakojo mama. 

Viešumas būtų padėjęs 

Papasakojęs apie sunkias patirtis, Agnės sūnus gulėjo ligoninėje, kur jam suteikta psichologinė ir psichiatrinė pagalba. Jos kreipėsi ir berniuko šeima. 

„Didžiuojuosi juo, kad jis išdrįso tai pasakyti, nelaikė to savyje. Didžiuojuosi. Manau, šis pasisakymas sustiprins mūsų tarpusavio ryšį visam gyvenimui, nes jis žinos, kad turi kur kreiptis pagalbos. <…> Teisiniai procesai vyksta be galo ilgai. Tai psichologiškai taip stipriai paveikia žmogų. Tu tą laiką ne gyveni, bet egzistuoji nuo dienos iki dienos. Taip ir prabėga keleri metai. <…> 

Niekas neatpirks padarytos žalos – jokia bausmė, jokie nuosprendžiai. Niekas neatpirks. Žala padaryta visam gyvenimui“, – pažymėjo berniuko mama. 

Sužinojusi apie sūnaus patirtą seksualinį išnaudojimą, Agnė nebesijautė saugiai, tad ir sūnaus, ir kito vaiko mokyklose bendravo su kitais tėvais bei administracija, kad padėtų užkirsti kelią kitiems panašiems atvejams. 

„Juk pirmas kontaktas su mentoriumi buvo mokykloje, jis organizavo keliones mokykloms, grupėms. Jaučiausi nesaugi. Iš kur galiu žinoti, kad nebus pakeistas tos organizacijos pavadinimas? <…> Ėjau ir kitus tėvus perspėti, taip pat administraciją, kad tai blogos reputacijos organizacija, nuo kurios nukentėjome“, – pažymėjo Agnė. 

Ji kėlė klausimus – kaip tėvai gali jaustis saugūs išleisdami savo vaikus į stovyklas ar būrelius? 

„Kai pasirašėme sutartį, apie mentorių buvo parašyti keli straipsniai – koks šaunuolis jaunas mentorius, nuo 18 metų daug pasiekęs, tobulėja, verslus verslininkas. Kaip galima apie jį susidaryti blogą nuomonę, jei viskas rašoma tik gražiai? O tai, kad jis jau buvo įtariamasis, jau buvo nuteistas, neskelbta. 

Kiekvienas įtariamasis turi būti iš karto viešai paskelbiamas, kad kiti nenukentėtų. Ir mūsų situacijoje viešumas būtų padėjęs, būtume žinoję, kokia tai organizacija“, – apgailestavo Agnė. 

Tarnybų bejėgiškumas ir aukų paieškos 

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė atkreipė dėmesį, kad šios bylos – išskirtinės. Ekspertė pastebėjo, kad kaltinamasis aktyviai ieškojo aukų, o Lietuvos teisinė sistema neužkerta tam kelio. 

„Pirmiausia paminėčiau nusikaltėlio įžūlumą – pradedant jo vykdyta atvira paauglių medžiokle, „apetito“ augimu, kai pradėjęs nuo tvirkinamųjų veiksmų jis vėliau jau prievartavo, ieškojo aukų net ir dalyvaudamas teisiniuose procesuose dėl to. <…> 

Prievartautojas mielai pozuoja fotografams teismo rūmuose, merkia akį prieš jį liudijančioms aukoms. Kitas momentas, kuris smarkiai sukrečia, yra ilgai tvyrojęs tarnybų bejėgiškumas – tiek teisėsaugos, tiek švietimo bendruomenės“, – LRT.lt komentavo K. Mišinienė. 

KOPŽI centro vadovė pastebėjo, kad, neįsiteisėjus nuosprendžiui, R. Jakščiui nebuvo ribojama galimybė būti prie vaikų. 

„Esame savotiškame užburtame rate, kur teisinė sistema sako, kad kol žmogus nenusikalto arba kol neįsiteisėjo apkaltinamasis nuosprendis, nėra galimybių imtis kokių nors ribojančių priemonių. Neturime Seksualinių nusikaltėlių registro. 

Atkreipkite dėmesį, kad šalies vedantieji kriminologai vienbalsiai menkina siūlymą jį kurti, neva geriau dirbti su visuomenės požiūrio keitimu. Tai kas gi trukdo keisti tą požiūrį? Tik kai reikia operuoti, nesiūlome paskaitos apie sveiką gyvenseną“, – pabrėžė K. Mišinienė. 

Pasak ekspertės, siekiant žmones apsaugoti nuo lytinių nusikaltimų, turime dirbti visose srityse – ir informuoti bei šviesti visuomenę, nuolat gerinti specialistų pasiruošimą, taip pat svarbu riboti nuteistų už lytinius nusikaltimus asmenų prieigą prie naujų aukų, teikti realią pagalbą norintiems keistis prievartautojams. 

O pagalbos seksualiniams nusikaltėliams dar nėra – kaip teigė K. Mišinienė, įkalinimo įstaigose nevyksta joks darbas su nuteistais lytiniais nusikaltėliais: „Apie kokį darbą, elgesio keitimą galime kalbėti, jei šalies kalėjimuose tarpsta kastų sistema, kuri nužmogina uždaroje institucijoje atsidūrusį nuteistąjį, verčia jį kovoti dėl išlikimo?“ 

„Šiandien šiame lauke vis tik dar daug inercijos – kažkas paviešino, kilo triukšmas, pakalbinti valstybės tarnautojai pasyviai „atsišaudo“ paruoštukais – viskas gerai, sistema veikia, nieko kurti nereikia. Triukšmas nutilo, vėl viskas grįžo į senas vėžes“, – kritikavo KOPŽI centro vadovė. 

Įstatymai nenumato galimybės uždrausti bendrauti su nepilnamečiais 

Advokatė, Mykolo Romerio universiteto (MRU) Baudžiamosios teisės ir proceso instituto lektorė dr. Marina Gušauskienė teisminiuose procesuose dažnai padeda nuo seksualinės prievartos nukentėjusiems žmonėms.

M. Gušauskienė aiškino, kad paprastai įtariamiesiems gali būti paskirta kardomoji priemonė, ribojanti bendrauti su nukentėjusiais žmonėmis. Tada įtariamasis su nukentėjusiuoju negali ieškoti kontaktų, artintis ir bendrauti. Visgi, pastebėjo advokatė, nėra tokių priemonių, kurios neleistų apskritai bendrauti su nepilnamečiais.

„Jei asmuo nėra nušalintas nuo savo pareigų ir toliau dirba savo darbą, jis ir toliau bendrauja su vaikais ir panašiai. <…> Įstatymai nenumato galimybės uždrausti bendrauti su nepilnamečiais ar ieškoti kontaktų su vaikais“, – LRT.lt komentavo M. Gušauskienė. 

Pasak jos, būna ir taip, kad teisėsauga savo darbą atlieka ne iki galo, pavyzdžiui, reikėtų vertinti, ar seksualiniais nusikaltimais įtariamas asmuo suprato savo veiksmus, ar neturi kokių nors sutrikimų. 

Turint tokią informaciją, nepilnamečius būtų galima labiau apsaugoti nuo tokių nusikaltimų. Kaip pavyzdį M. Gušauskienė pateikė tam tikros informacijos viešinimą, neatskleidžiant asmens tapatybės. Tokiu atveju, teigė advokatė, bendruomenės būtų atidesnės. 

„Įtarimų pareiškimas nereiškia įsiteisėjusio nuosprendžio, vis tiek galioja nekaltumo prezumpcija. Kol teisėjo nuosprendžiu asmuo nėra pripažįstamas kaltu, tol jis laikomas nekaltu. Tai, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas, dar nereiškia, kad asmuo negali vykdyti veiklos“, – sakė MRU Baudžiamosios teisės ir proceso instituto lektorė. 

Visgi, tvirtino advokatė, reikėtų peržiūrėti teisinę sistemą, o pokyčiai turėtų būti sistemiški. Pavyzdžiui, tam tikrais atvejais kai kuriems žmonėms dar iki nuosprendžio įsiteisėjimo galėtų būti ribojama galimybė dirbti su vaikais. 

„Problema, mano manymu, labai formalus [teisėsaugos] požiūris. Yra siauras mąstymas, faktinės aplinkybės nevertinamos sistemiškai, nežiūrima plačiau“, – teigė M. Gušauskienė. 

Milžiniškas darbas įrodant kaltę 

Advokatės teigimu, ne visais atvejais nuo seksualinės prievartos nukentėję žmonės sulaukia psichologinės ir kitos reikalingos pagalbos, o įrodyti nusikalstamą veiką – sudėtinga. 

„Nors pagal įstatymą taip neturėtų būti, nukentėjusysis arba jo atstovas turi atlikti milžinišką darbą, kad įrodytų [nusikalstamą veiką] ir kaltininkas gautų atpildą“, – sakė M. Gušauskienė. 

Padarytą žalą taip pat reikia įrodyti teisiškai: „Atrodo, savaime suprantama – jei vaikas tapo auka, tai žala padaryta, bet teisine prasme žala turi būti įrodyta.“

M. Gušauskienė taip pat atkreipė dėmesį, kad neretai nukentėjęs vaikas būna įbaugintas, o patyręs prievartą jis užsisklendžia. Neretai dėl to nusikaltimai paaiškėja per vėlai, kai dalies įkalčių nebelieka.

Pasak MRU Baudžiamosios teisės ir proceso instituto lektorės, paprastai nukentėjęs vaikas gali būti priklausomas nuo juo pasinaudojusio žmogaus, su juo turėti emocinį ryšį, o ne kiekvienas specialistas moka dirbti su vaikais. Tai taip pat apsunkina galimybes įrodyti nusikaltimą. 

„Turėtų būti sisteminis požiūris, kai bendradarbiauja mokykla, teikiama psichologų pagalba, o teisėsauga yra apmokyta dirbti su tokiomis bylomis. Ne bet kuris tyrėjas gali tai tirti, nes darbas su vaikais labai sudėtingas. Su vaiku reikia bendrauti taip, kad jis suprastų, kalbėti jam suprantama kalba, kad jam nepadarytum žalos. 

Mums, teisininkams, svarbu nustatyti faktines aplinkybes, mes linkę viską smulkiai išsiaiškinti, bet ne visada galima uždavinėti klausimus, tam tikri klausimai gali daryti įtakos ir vaiko parodymams“, – vardijo M. Gušauskienė. 

Ji pridūrė, kad neretai nukentėjusieji turi atlaikyti ir įtariamųjų bei jų advokatų spaudimą, kai kaltę bandoma suversti vaikui, argumentuoti, kad tai nepilnametis išprovokavo seksualinius veiksmus. Jei vaikas prievartą patiria šeimoje, dar sunkiau, nes dažnai tenka atlaikyti ir šeimos spaudimą, kaltinimus, kad vaikas yra melagis, kuris nori sugriauti šeimą. 

Ministerija: turi būti dirbama ir su priežastimis 

Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Strateginės komunikacijos skyriaus vedėjas Mindaugas Bajarūnas LRT.lt teigė, kad apie 70 proc. seksualinės prievartos prieš nepilnamečius atvejų įvyksta artimoje aplinkoje, apie šiuos atvejus dažnai nepranešama, tad jie lieka pilkojoje zonoje. 

Dėl šių priežasčių, teigė VRM atstovas, turėtų būti taikomos ne tik teisėsaugos priemonės, kurios orientuojamos į pasekmes, bet dirbama ir su priežastimis – investuojama į prevenciją, švietimą, elgesio modelių keitimą.

M. Bajarūnas tvirtino, kad VRM iniciatyva nuo 2021 metų lytinius nusikaltimus padarę asmenys įpareigoti pranešti, kad pakeitė gyvenamąją vietą ar išvyko. Papildomai siūloma nustatyti prievolę pranešti ir apie asmens darbovietės pakeitimą, o užsieniečiams pateikti duomenis iš analogiško savo šalies registro, rodančius, kad žmogus nėra teistas.

Pasak VRM atstovo, ministrės Agnės Bilotaitės iniciatyva kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija buvo rengtas įstatymų paketas, kuriam pritarė Seimas. Šiais įstatymų pakeitimais pasiūlyta sukurti neteisėto darbo su vaikais prevencijos QR kodą. Šis kodas privalomas darbdaviams, organizatoriams ir paslaugų gavėjams, norint priimti ar samdyti asmenis dirbti su vaikais. QR kodas pakeis įprastą pažymų tikrinimą ir bus pagrįstas Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis. 

Norintis dirbti su vaikais asmuo nuo šiol pildys el. prašymą ir kreipsis į Informatikos ir ryšių departamentą prie VRM dėl QR kodo suteikimo. Įstaiga, priimdama asmenį darbui, praktikai, stažuotei, privalės patikrinti QR kodą ir jo galiojimą. Paaiškėjus, kad asmuo anksčiau buvo teistas už seksualinio pobūdžio nusikalstamas veikas, darbdavys privalės nušalinti tokį asmenį nuo tiesioginio kontakto su vaikais. 

Kaip sakė M. Bajarūnas, dar prieš metus įstaigos ne itin noriai kreipdavosi dėl duomenų iš nuteistųjų registro, tačiau situacija pasikeitė. 2023 m. paskutinį ketvirtį gauta 5 195 prašymai, 2024 m. pirmąjį ketvirtį – 7 438 prašymai, o nuo balandžio 1 d. iki birželio 30 d. – 4 089. 

„Įsigaliojus QR kodo sistemai, asmenų duomenų patikrinimo procesas taps paprastesnis ir greitesnis. Ribojimai tiesiogiai dirbti su vaikais galios ne tik švietimo, sporto, socialinėms, bet ir kultūros įstaigoms bei religinėms organizacijoms“, – pastebėjo VRM. 

 

Dėmesio!                                          

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                          

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.